LYGINAMOJI ANALIZĖ VAISTŲ , PAGAMINTŲ VIEKŠNIŲ VAISTINĖJ E 1918 IR 1934 METAIS,

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

GINTARĖ JAKUTIENĖ

VAISTŲ, PAGAMINTŲ VIEKŠNIŲ VAISTINĖJE 1918 IR 1934

METAIS, LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

doc. dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitalis Briedis ... (parašas) Data:

VAISTŲ, PAGAMINTŲ VIEKŠNIŲ VAISTINĖJE 1918 IR 1934 METAIS,

LYGINAMOJI ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

doc. dr. Vilma Gudienė ... (parašas) Data:

Recenzentas Darbą atliko

... Magistrantė Gintarė Jakutienė ...

(parašas) (parašas)

Data: Data:

TURINYS

SUMMARY ... 5

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7

ĮVADAS ... 9

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12

1.1. Literatūros ir šaltinių apţvalga ... 12

1.2. Viekšnių vaistininkų ir vaistinės istorija ... 15

2. TYRIMO METODIKA ... 19

2.1. Tyrimo metodai ... 19

2.2. Šaltinių charakteristika ... 19

2.2.1. 1917-1918 m. Receptų knyga ... 19

2.2.2. 1931-1934 m. Receptų knyga ... 20

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ... 22

3. 1. Tirtų vaistų receptų sudėties analizė. ... 22

3.1.1.Receptų perrašymo tvarka. ... 22

3.1.2. Komponentų analizė. ... 22

3.1.3.Tirtų vaistų formų analizė ... 24

3.1.4. Vaistų vartojimo būdai ... 29

3.1.5. Vaistai, pagaminti skirtingoms amţiaus grupėms ... 30

3.1.6. Receptų sudėtyje esančių ţaliavų kilmė ... 30

3.1.7. 1918 m. ir 1934 m. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų kainos ... 39

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

5. IŠVADOS ... 43

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 44

LITERATŪROS SĄRAŠAS IR ŠALTINIAI ... 45

SANTRAUKA

G. Jakutienės magistro baigiamasis darbas „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 m. lyginamoji analizė“. Mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra.- Kaunas.

Darbo tikslas: atlikti vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 m. ir 1934 m., lyginamąją analizę. Tyrimo uţdaviniai: įvertinti Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais pagamintų vaistų formas, sudėtį, įvairovę bei kainas; nustatyti, kokie augaliniai, gyvūniniai bei cheminiai junginiai buvo skiriami gydymui 1918 ir 1934 metais; palyginti Viekšnių vaistinėje ir kitose Lietuvos vaistinėse gamintų vaistų sudėtį.

Tyrimo objektas ir metodika: tiriamasis objektas - Viekšnių vaistinės 1918 ir 1934 metų vaistų receptų knygų turinys. Šiame darbe atlikta vaistų, pagamintų 1918 m. ir 1934 m. analizė. Buvo analizuojama po 100 receptų Viekšnių vaistinėje 1918 metais bei 1934 metais. Darbo metu buvo taikytas istorinis tyrimas, naudoti Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje išlikę dokumentai, literatūra, atliekama mokslinės literatūros analizė, istorinių šaltinių analizė. Tyrimo rezultatų apdorojimui naudotos Microsoft Office Excel 2013 ir

SPSS Statistics 23.0 programos. Gauti duomenys palyginti su anksčiau atliktais Lietuvos vaistinių receptų

knygų tyrimų rezultatais. Tiriamųjų vaistinių medţiagų analizei naudota oficiali Lietuvos Farmakopėja, kuri buvo išleista 1938 m.

Tyrimo metu surinkti duomenys leido įvertinti, kokiais vaistais tam tikru laikotarpiu buvo gydomi ţmonės Lietuvoje, kokios buvo receptų sudėtinės dalys, vaistinės medţiagos (cheminės, augalinės ar gyvūninės).

SUMMARY

Master’s degree final paper of G. Jakutienė/ Comparative analysis of drugs, made i pharmacy of Viekšniai city in year 1918 and 1934. Academic coordinator doc. Dr. V. Gudienė; Lithuanian university of health sciences, Pharmacy faculty, Drug technologies and social pharmacy cathedral.– Kaunas city.

Objective of this paper: carry out the comparative analysis of medicine made in pharmacy of Viekšniai city in year 1918 and 1934.

Goals of this paper: Evaluate forms of drugs, made in the harmacy of Viekšniai city, in year 1918 and 1934. The aim is to evaluate their forms, ingredients, price and variety; to determine, what kind of plant, animal origin or chemical drugs were prescribed for treatment in year 1918 and 1934; compare the ingredients of drugs, made in that particular period of time, made in pharmacy of Viekšniai city and other Lithuanian pharmacies.

The methods and object of this research: Object of the research – contents of the prescription book of the pharmacy of Viekšniai city. In this paper, drugs that were made in year 1918-1940, was rewieved. This particular time gap has been chosen because of the overturn in Lithuanias pharmacy. 100 prescriptions taken in year 1918 and year 1934, in Viekšniai city pharmacy, were analized, seeing that these prescriptions reflect the changes, that acured during the given period of time. This paper was based on general historic methodology, which is based on analysing papers saved in the pharmacy of Viekšniai city, analysis of scientific literature and Lithuanian pharmacies prescription book analysis. For processing the results of this research Microsoft Office Excel 2013 and SPSS Statistics 23.0 processing programs were used. And to determine credibility of the results, these creteria were used: Pearson compatibility χ² creteria, when means are expressed in percent; Mann-Whitney Z creteria, when means of factors are expressed in ange scale and is distributed ne ot acording to normal distribution. Hypothesis of calculations: H0 – no statisticaly significant

relation (p> 0,05), HA – statisticaly significant relation (p< 0,05). And official Lithuanian Pharmacopea,

released in 1938, was used to analize substances used in drugs.

The collected data let us evaluate, what kind of medicine was used for treatment of patients in Lithuania,what kind of compounds (chemical, plant or animal origin) were used if formulations in a particular gap of time.

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

 aa (ana) – po lygiai;  ac. (acidum) – rūgštis;

 aq. destill. (aqua destillata) – distiliuotas vanduo;  but. (butyrum) - sviestas

 comp. (compositus) – sudėtinis;  cort. (cortex) – ţievė;

 crist. (cristalisatus) – kristalinis;  d. (dosis, doses) – dozė, dozės;  D.S. (da, signa) – duok, paţymėk;

 D.t.d.N. (Da tales doses numero) – duok tiek tokių dozių;  dec. (decoctum) – nuoviras;

 dil. (dilutus, -a, -um) – skiestas, -a;  extr. (extractum) – ekstraktas;  f. (fiat, fiant) – tepasidaro;  fol. (folium) – lapas;

 fluid. (fluidus, -um) – skystas;  gtt. (gutta, guttae) – lašas, lašai;  inf. (infusum) – uţpilas;

 liq. (liquor) – skystis;

 m. pil. (massa pilularum) – piliulių masė;  M. (misce) – sumaišyk;

 Mixt. (mixtura) – mikstūra;  ol. (oleum) – aliejus,  past. (pasta) – pasta;

 praec. (praecipitatus) – nusodintas;  pulv. (pulvis) – milteliai;

 rad. (radix) – šaknis;

 rectif. (rectificatus) – išvalytas;  rhiz. (rhizoma) – šakniastiebis;  simpl. (simplex) – paprastas;  sir. (sirupus) – sirupas;  sol. (solutio) – tirpalas;

 spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;  supp. (suppositorium) – ţvakutė;  tr. (tritus) – sutrintas;

 t-ra, tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka;  ung. (unguentum) – tepalas;

 p – duomenims patikrinti taikomas statistinio reikšmingumo lygmuo;

 SPSS (Statistical Pagkage for the Social Science) – Statistinių duomenų apdorojimo kompiuterinė programa;

ĮVADAS

1918 metais paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, vienas iš svarbiausių uţdavinių buvo atstatyti karo metų suţlugdytą sveikatos apsaugos sistemą. 1918-1940 metais farmacininkai pateko tarp dviejų įtakos sferų: plūdo nauji gydymo metodai iš Vakarų Europos (atsirado fabrikinės gamybos vaistai ir padidėjo jų įvairovė), tuo pačiu buvo sunku atsisakyti įprastų ir patikrintų gydymo priemonių, kurių buvo mokoma carinėje Rusijoje.

XIX amţiaus I pusėje dar vis vyravo vaistai, buvę populiarūs XIX amţiuje, tai augalinės, cheminės kilmės vaistai. Tuo pačiu metu atsiranda sintetinių cheminių vaistų asortimentas, vieni šiuolaikinėje medicinoje pripaţįstami kaip nuodai: gyvsidabrio, sidabro, arseno, švino junginiai, kiti, tokie kaip acetilsalicilo rūgštis, morfino hidrochlorido injekcinis tirpalas, anestezinas, iki šiol naudojami pacientų gydymui.

Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje yra saugomi receptūros ţurnalai. Viekšnių vaistinė, esanti Viekšnių miestelyje, Maţeikių rajone, buvo įkurta 1860 m. ir veikė iki 1980 m., o nuo 1995 m. jos patalpose įkurtas Viekšnių vaistinės muziejus.

Vaistinės receptų knygos tuo metu buvo privalomas oficialus dokumentas, kuriame vaistininkas registravo visus gydytojų receptus, pagal kuriuos vaistinėje gamino vaistus. Išrašydamas vaistą gydytojas turėjo įvertinti jo veiksmingumą, patikimumą, saugumą.

Viekšnių vaistinėje visos receptų knygos buvo pildytos vaistininkų Vincento Aleksandravičiaus ir Juozo Aleksandravičiaus. Šiame darbe tyrinėjamos 1918 ir 1934 metų vaistų receptų knygos. Iš kiekvienos knygos buvo analizuojami po 100 receptų ir atlikta palyginamoji analizė.

Temos naujumas.

Darbo tyrimo objektas - Viekšnių senosios vaistinės receptų registracijos knygos. Tai leido susipaţinti su tarpukario receptinių vaistų ypatumais ir išanalizuoti, kaip keitėsi vaistų formos, sudėtis, kainos 1918-1934 metų laikotarpyje. Tokio pobūdţio analizė, kai tyrinėjama Viekšnių senosios vaistinės receptų knygos, Lietuvoje dar nebuvo atlikta.

Temos aktualumas.

Šia tema aktuali tuo, kad vaistų receptų knygos analizė padeda išsiaiškinti, kokiais vaistais tam tikru

Praktinė reikšmė.

Šis darbas padės išanalizuoti vaistų gamybos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais, praturtins

mokslo istorijos ţinias tyrinėjamoje srityje ir padės prisiminti ir panaudoti pamirštus, tačiau efektyvius vaistus.

Tyrimo objektas.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tyrimo tikslas.

Atlikti vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 m. ir 1934 m., lyginamąją analizę. Tyrimo uţdaviniai.

1. Įvertinti Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais pagamintų vaistų formas, sudėtį, įvairovę bei kainas.

2. Nustatyti, kokie augaliniai, gyvūniniai bei cheminiai junginiai buvo skiriami gydymui 1918 ir 1934 metais.

1.

LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Literatūros ir šaltinių apţvalga

„Vaisto vartojimo istorija tokia sena, kaip ir ţmonijos istorija“ [5]. Pirmiausia ţmonės gydėsi tuo, ką rasdavo gamtoje: augalais, gyvūnais, jų dalimis. Mineralinės kilmės medţiagų buvo vos keletas. Vystantis mokslui, vis daugiau atsiranda cheminės kilmės vaistų. Tai, kaip keitėsi medikamentinis gydymas, kokios ţaliavos vaistų gamybai buvo naudotos, kokios vaistų formos gamintos, geriausiai galima įvertinti tyrinėjant receptų registracijos knygas.

Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomi vaistinių ţurnalai ir svarbūs istoriniai dokumentai, padedantys susipaţindinti su farmacijos raida Lietuvoje. Seniausia ţinoma receptų knyga Lietuvoje vienuolių – kamaldulių receptų knyga – rankraštis, saugomas Kauno apskrities archyve.

Kamalduliai (lot. Congregatio Monachorum Eremitarum Camaldulenssium) – tai atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių ordinas, kurį XI a. pradţioje įkūrė benediktinas šventas Romualdas (950-1027). Šiame rankraštyje lotynų kalba uţrašyti tinktūrų, balzamų, emulsijų, aliejinių ištraukų ir vyno pagrindo vaistų receptai. Paţaislyje kamalduliai gyveno iki 1832 m., ten veikė ir vaistinė [22].

2013 - 2015 m. Greta Armonaitė atliko Vilniaus universiteto vaistinės XIX a. pr. receptų knygos turinio analizę: „Medikamentinio gydymo Lietuvoje analizė ir pokyčių vertinimas XIX - XX a. pradţioje“ [1]. Vilniaus universiteto receptų knyga saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje. Šaltinis atskleidţia kokiais vaistais gydė tos epochos gydytojai – praktikai, ţymūs profesoriai. Esama tokių receptų, kuriuos išrašė chemijos laboratorijos VU įkūrėjas prof. Andrius Sniadeckis (1768–1838), pirmosios Lietuvoje knygos apie vakcinaciją autorius prof. Augustas Liudvikas Bekiu (1771-1824). Vaistų sudėtyje uţrašyta augalinių komponentų: mėtų lapų (Folii Menthae), svilaroţės (Radix Altheae), šeivamedţio (Sambucus), tubės (Verbasci), aguonų miltelių (Pulveris Papaver), saldymedţio (Radix Glycyrrhizae) [2].

Lietuvos farmacijos ir istorijos muziejuje išlikę ir keletas XIX - XX a. vaistinių receptų knygų. Seniausia receptų registracijos knyga – 1830 m. Telšių vaistininko Geldnerio receptų registracijos knyga.

„Shnurovaja kniga Provizora Fedora Geldnera v gorod Telshiach sostojashchiuju 1830 goda“ [11]. 2013

m. publikuotas Vilmos Gudienės ir Zenonos Šimaitienės straipsnis „Vaistai, gaminti Telšių vaistinėje (Lietuvos Vilniaus gubernija) 1830 m. Receptų knygos analizė“. Publikacijoje analizuota, kokiais vaistais buvo gydomi Telšių gyventojai, kokie cheminiai, augaliniai ir gyvūniniai komponentai buvo daţniausiai skiriami pacientams, straipsnyje aptariamas pacientų socialinis statusas. Vaistininkas vienoje iš receptų knygos skilčių įvardindavo pacientą, nurodydamas jo pavardę, kartais šeimyninę padėtį, daţnai pridėdamas

Dla W. Pana (W.- wielmoznego) „gerbiamam ponui“. Kartais receptuose buvo nurodyta pacientų uţimamas

pareigas: pakamaris, puskarininkis Dla W. Pana Mozayki Poruczika, kunigas, teisėjas, vyskupas, rotmistras, daktaras, ponas rabinas – Dla Pana Rabina ar gerbiamo patarėjo dukrai Dla corki W. Sovietnika

Kormillowicza. 1830 m. vaistinės savininku ir vedėju buvo Teodor Goeldner, vaistininko diplomą įgijęs

1814 m. Dorpato (dabar Tartu, Estija) universitete. Vaistinėje dirbo pats T. Goeldner, vienas vaistininko padėjėjas ir du mokiniai. Per 1830 m. Telšių vaistinėje buvo pagaminta vaistų pagal 3719 receptus [11].

Naudojantis archyvine bei istoriografine medţiaga, 2004 m. buvo parengtas ir apgintas Kristinos Mitrikevičiūtės magistro darbas „Batakių vaistinės 1923 m. receptūros ţurnalo analizė“. Šiame darbe buvo išanalizuota receptinių vaistų, vaistinių medţiagų, naudotų vaistų gamybai, įvairovė. Buvo išnagrinėtas farmakologinis vaistų poveikis, jų kainos, stipriai veikiančių ir narkotinių medţiagų skyrimo ypatumai. Ţurnalo 22 puslapiuose uţregistruota 811 receptų per 107 dienas. 706 vaistai skyrėsi vienas nuo kito sudėtinėmis dalimis arba jų santykiais, kiti kartojosi. Gydytojų išrašytų receptų gerokai daugiau negu felčerių. 1923 m. vaistai gaminti pagal 30-ties gydytojų ir trijų felčerių receptus. Daţniausiai buvo išrašomi vaistai iš 3-4 sudėtinių dalių, o vienos ligos gydymui vienam pacientui skirti 2-3 vaistai. Trečdalio vaistų sudėtyje esama narkotinių ar stipriai veikiančių medţiagų[19].

neţinant narkotinių medţiagų ţalos [23]. 1935 m. receptų knygose randamos šios stipriai veikiančios narkotinės medţiagos: opijus, morfinas, kokainas. Morfinas – alkaloidas išskirtas iš opijaus, pasiţymi stipriu skausmą malšinančiu poveikiu [26]. Kita daţnai išrašoma narkotinė medţiaga – kokainas. Petrašiūnų receptų knygoje rastas vienas receptas, kuriame kokainas yra odos tepalo sudėtyje kaip stiprus analgetikas. Šis tepalas daţnai skirtas esant odos patinimams, ţaizdoms, kaulų lūţiams gydyti. Kauno Petrašiūnų receptų knygos dviejuose receptuose aptiktas sintetinis kokaino pakaitas Beta – Eucaini [23].

Uţsienio spaudoje vaistinių receptų knygų tyrimų aptikta nemaţai. Farmacijos istorikai Kruse P. R. ir

Kruse E. publikacijoje „Use of Medicines in Northern Jutland, Denmark, in the1790s“ („Vaistų vartojimas 1790 metais Šiaurės Jutlandijoje, Danijoje“) analizavo vaistininko JensBang vaistinės (Aalborg Swan, Danija) 1794-1806 m. receptų knygą. Tos vietovės seniausias ţinomas šaltinis siekia XVIII a. pabaigą - XIX a. pradţią. Knygoje uţregistruotos vaistų receptų kopijos. Trečdalis Aalborg vyskupijos gydytojo Knud Nicolai Carstensen išrašomų vaistinių medţiagų buvo aprašyti 1772 m. Danijos farmakopėjoje. Daţnai gydytojas skirdavo individualius vaistus ligoniui atsiţvelgdamas į jo ligą. Vaistai buvo brangūs ir prieinamos tik pasiturintiems.

XVIII a. padidėjo susidomėjimas tropiniais augalais, tam įtakojo keliautojai, jūrininkai Francis Drake (1543-1596), James Cook (1728-1779) ir rašytojas, kareivis Walter Raleigh (1552-1618). Receptūrose atsiranda šaltekšnis, kurarė, ipekakuana, kokamedis, putokšlė, chininmedis, hamamelis. Stibis, gyvsidabris, siera, švinas - vienos iš populiariausių Avicenos (980 – 1037), Hipokrato (460 m. pr. m. e. – 377 m. pr. m. e.) laikų cheminės medţiagos, įtrauktos ir į receptūros knygą [7].

R. Perkamaitė magistro baigiamąjame darbe rašė: ,,Iš 200 tyrinėtų vaistų receptų, rasta 55 skystų mikstūrų įrašai, turėję sutraukiantį (taninas, sakai), vidurius paleidţiantį poveikį, naudotos karščiavimui maţinti su chininu, nuo reumato su kalio druska, skalsių mišiniai gimdos kraujavimams stabdyti, kosuliui palengvinti, raminamieji ir migdomieji, šlapimą varantys ir nuo vidurių pūtimo vaistai. Daţnai buvo skiriama skrandţio sulčių rūgštingumą maţinanti ir vidurius laisvinanti Brereton's mikstūra, kurios sudėtyje - anyţių aliejus, cukrus, rabarbaro milteliai, magnio karbonatas, vanduo, opijaus tinktūra ir dvokiantis amoniako spiritas. Recepte paţymėta, vartoti vieną drachmą kas tris valandas. Receptų knygoje uţregistruoti 25 piliulių receptai, kurių gamybai naudotos akacijos ir tragakanto sakai. Nurodoma sėdmens nervo skausmams, ar kosuliui malšinti. Jūrų svogūno ir rusmenės piliulės skirtos širdies ligoms“ [23].

Gyvsidabrio linimentai naudoti piktţaizdėms, vilkligei, karpoms gydyti. Boro rūgšties ir kalio jodido tepalais gydyta skrofuliozė. Viena iš įdomiausių formų - emulsijos, gydytojo paskirtos esant odos nudegimui. Į emulsijų nuo reumato sudėtį neretai įeidavo citrina ir muskatas. Knygoje rasti įrašai receptų, kuriuose opijaus ir morfino preparatai vartoti kaip analgetikai ir raminamieji [23].

1995 m. William E. Court paskelbia vieną pirmųjų novatoriškų tyrimų, nagrinėjančių vaistinės receptų knygas. Analizuota 1789-1900 m. receptų knyga, kurią registravo William Pilkington iš St Helens (Anglija). Pirmajame veikalo puslapyje yra įrašas „Recipes and Preparations Selected from Various Authors, March 27th, 1789“ („Receptai ir vaistai surinkti iš įvairių autorių, 1789 m. kovo 27“). Vėliau knygą vedė Thomas Gaskell (1792-1868), sūnus Richard Allanson Gaskell (1828-1913) ir Edinburgo (Škotija) absolventas Robert Jackson (mirė 1952) [7]. Pilkington receptų kolekcijoje yra augalų, kuriuos vaistų gamybai naudojo Galenas (129 m. Pergame – 200 m.) - arbūzas, opijus, alavijas, terpentinas, cinamonas.

2011 m. Bazelyje (Šveicarija) publikuota Ursula Hirter-Trüb monografija „Das arbeitenund die arzneiformen in der magistralrezeptur“ („Tyrimai ir vaistų formos receptų ţurnaluose“), kurioje aprašyti receptų knygų turinio pokyčiai nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradţios. Tyrimo autorė receptus suskirstė į grupes: 43,2% individualūs, 34,7% specialūs, 6,9% homeopatiniai, 5,9% farmakopėjiniai, 2% modernūs, 2,4% tipiniai ir 4,2% kiti. Išaiškėjo, kad iki 1909 m. į vaisto sudėtį įeidavo meškos, arklio ar šuns taukai. XIX a. per dieną buvo pagaminama nuo 80 iki 120 receptinių vaistų. Iki šiol Šveicarijoje išliko gaminamų vaistų registracija [9].

Vaistinių receptų knygų nagrinėjimas yra svarbus tuo, kad mokslininkai juos daţnai naudoja kaip vieną iš svarbiausių šaltinių norint įvertinti, kokie vaistai buvo skiriami ligoniams. Atliekant darbą buvo tiriamas Viekšnių vaistinės receptų registracijos knygų turinys, lyginami medikamentinės terapijos skirtumai ir panašumai 1918 ir 1934 m.

Prieš aptariant tyrimo rezultatus darbe glaustai atskleidţiama Viekšnių vaistinės istorija ir apţvelgiamos čia dirbusių vaistininkų biografijos.

1.2. Viekšnių vaistininkų ir vaistinės istorija

Čia galime pamatyti autentiškus Teodoro Geoldnerio uţsakytus raiţiniais puoštus baldus, vaistinės laboratorijos įrangą, XIX a. pab. receptų knygų, nuotraukų, paveikslų kolekcijų, vaistininko gyvenamuosius kambarius. Juozo Aleksandravičiaus tėvas Vincentas Viekšniuose išsaugojo ir sukaupė turtingą farmacijos istorijos palikimą: Goeldnerio uţrašus, vaistus, indus, laiškus, signatūras, įrenginius. Išlikę baldai, dokumentai.

Muziejuje saugomas XIX a. ir XX a. pirmos pusės receptų knygų rinkinys: „Svaigiųjų vaistų nuodams uţrašyti knyga“, „Knyga kainynas nustatyti“, „Receptams registruoti dienynas“, „Parduotos patentikos uţrašymui Viekšnių knyga“ ir kt. Seniausia muziejuje išsaugota receptams registruoti knyga yra 1913 m. Kauno gubernijos gydymo valdybos patvirtinta ir nuo 1915 m. pradėta pildyti knyga. Nemaţai uţregistruotų receptų yra išrašyti gydytojo Antano Birţiškos. Daţniausiai gamintos vaistų formos – tirpalai, piliulės, tepalai, milteliai, lašai. Muziejuje saugomas vaistininko Juozo Aleksandravičiaus sukurtas receptas vėţiui gydyti, kurio pagrindinis komponentas „degimo šaknelės“ – miškinės sidabraţolės (Potentilla erecta) šaknys ir prierašas „Nesinervuoti, 2 metus sunkiai nedirbti ir sunkiau 2 kg nepakelti“, bei nurodymas kaip ir kokiuose induose pasigaminti nuovirą: „neparuošti aliuminiame inde, bet emaliuotame“.

Vaistininkas Juozas Aleksandravičius (1896 – 1977) Viekšniuose 46 metus dirbo vaistininku ir paliko 1000 puslapių atsiminimų.

J. Akesandravičius išsamiai atpasakojo iš savo tėvo suţinotą Viekšnių vaistinės kūrimo istoriją ir vaistininkų biografijas. Šie duomenys buvo aptikti Peterburgo ir Lietuvos archyvuose [18]. Jo duktė - Zofija Aleksandravičiūtė - Navickienė atspausdino ir perdavė Lietuvos medicinos ir farmacijos ir istorijos muziejui dalį vaistininko J. Akesandravičiaus prisiminimų rankraščio ir dokumentų kopijų.

Vaistinės steigimo tvarka buvo reglamentuota carinės Rusijos 1789 m. Vaistinių statutu (Aptiekarskij ustav) ir 1836 m. Vaistinių steigimo taisyklėmis. Norint įsteigti naują vaistinę, reikėjo gauti ne tik valdţios leidimą, tačiau ir kaimyninių vaistinių savininkų sutikimus. Kaimyninių vaistinių savininkai prieštaravo naujų vaistinių kūrimuisi teigdami, kad tai dar labiau apsunkins ir taip sunkią jų ekonominę padėtį. XIX a. Lietuvos maţuose miesteliuose vaistinė buvo retenybė, o apskričių centruose veikė tik po vieną vaistinę. Naują vaistinę be trukdţių galėjo įsteigti tos pačios šeimos nariai.

provizoriaus išsilavinimą. Viekšnių muziejuje saugomi T. Goeldneriui 1863-1865 m. rašyti laiškai, tvirtinantys, kad jis parduodavo vaistus ne tik savo miestelio, bet ir aplinkinių dvarų gyventojams. Parduodavo vaistus ţmonėms bei gyvuliams gydyti, rašalą, daţus, teikė prekes skolon [10].

J. Aleksandravičiaus atsiminimuose rašyta, kad T. Goeldneris 1859 m. nupirko garsios Viekšnių ţydų šeimos Joffės namą. Viekšnių muziejuje saugomos vienos seniausių Lietuvoje 1862 m. ir 1867 m. vaistinės signatūros. Signatūra – gydytojo ar felčerio recepto kopija, tvirtinama prie vaistinėje pagamintų vaistų buteliuko ar dėţutės. Signatūros buvo atspausdintos spaustuvėje. Pagaminęs vaistus vaistininkas įrašydavo recepto numerį, receptą išrašiusio gydytojo pavardę ir ligonio pavardę. Taip pat vaisto pagaminimo datą, kainą, medikamento vartojimo būdą ir dozę. Kitoje signatūros pusėje farmacijos specialistas perrašydavo iš recepto vaistų sudėtį ir dozes. Ši informacija buvo skirta pacientui [10].

Vienoje seniausių Viekšnių vaistinių signatūroje nurodyti tokie vaistų komponentai: kalio jodatas ir distiliuotas vanduo. Šis vaistas galėjo būti vartojamas nuo išsekimo. Gydytojas rekomendavo gerti tris kartus per dieną po šaukštelį. Vaisto kaina – 75 kapeikos. Kitoje signatūroje nurodyta 30 piliulių, pagamintų iš indiškujų kanapių ekstrakto ir kitų medţiagų. Nurodoma vartoti po dvi piliules kas tris valandas nuotaikai gerinti ir skausmui maţinti. Vaisto kaina – 70 kapeikų. Kitose signatūrose buvo išrašyti macicos lašai, geleţies acetatas, kartieji migdolai [10].

1912-1915 m. mokinio praktiką vaistinėje atliko Vinco Aleksandravičiaus sūnus Juozas, kuris pirmaisiais nepriklausomybės metais dirbo provizoriaus padėjėju. Kiti trys Vinco Aleksandravičiaus sūnūs mirė Rusijoje, o sūnus Juozas tapo farmacininku ir tėvo vaistinės paveldėtoju. Viekšnių vaistinės pajamos buvo dukart maţesnės nei Telšių miesto Goeldnerių vaistinės. (Trumpa Viekšnių vaistinės istorija, rankraštis, 1 psl. 89). V. Aleksandravičius gavo leidimą vadinti savo vaistinę ,,Didţioji Viekšnių vaistinė‘‘ (Ibid., 171.) [10].

1923 m. Sveikatos departamentui įteiktas prašymas leisti įsteigti antrą vaistinę Vieškniuose. Pagal tų metų normatyvus, miestelyje buvo leista steigti vaistinę, jei jame gyveno virš 3000 ţmonių. V. Aleksandravičius savo rašte farmacijos departamento skyriui pateikė duomenis, kad Viekšniuose gyvena tik apie 2 300 ţmonių. Karas sunaikino daug pastatų, ţuvo daug ţmonių, susilpnėjo vaistinės ekonominė būklė, nes ţmonės neturėjo pinigų, o mirus gydytojui A. Birţiškai, sumaţėjo apyvarta, be to Viekšniuose veikė ir vaistų krautuvė, kurią galėjo steigti asmenys, neturintys farmacinio išsilavinimo [10].

Tuo metu vaistinės priklausė farmacininkams, kurie patys ėjo vedėjo pareigas. Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, tuo metu studijavęs carinės Rusijos ar kituose universitetuose. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas. Paprastai vaistinėje dirbdavo pats savininkas ir mokinys, didesnėse – vedėjas, samdomas provizorius padėjėjas ir vienas arba keletas mokinių [9].

Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti pelną, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miesteliuose ir skatino savo sūnus mokytis farmacijos ir plėsti šeimos verslą. Vaistinių savininkai trukdo kurti naujas vaistines ne tik tose vietose kur buvo jų vaistinės, bet ir gretimuose miesteliuose. Tuo metu carinės Rusijos valdţios įstatymai trukdė formuoti pakankamą vaistinių tinklą ir plėtoti sveikatos apsaugą carinės Rusijos gubernijose [9].

2.

TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo metodai

Darbo metu buvo taikytas istorinis tyrimas, naudoti Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje išlikę dokumentai, literatūra, atliekama mokslinės literatūros analizė, istorinių šaltinių analizė. Darbe tiriamos Viekšnių vaistinės 1918 metų ir 1934 metų vaistų receptų knygų turinys. Iš kiekvienos knygos buvo analizuojami po 100 receptų 1918 m. 100 receptų išrašyti nuo sausio 16 d. iki geguţės 8 d., 1934 m. – nuo sausio 1 d. iki sausio 22 d. Pirmiausia vaistų knygos įrašai buvo nuodugniai perskaityti, identifikuotos vaistų gamybai naudotos medţiagos, jų formos, dozės. Tuomet visa ši informacija perrašyta į Microsoft Office

Excel programą. Receptų turinio nuorašas pateiktas priede Nr. 1 ir priede Nr. 2. Visi vaistų gamybai naudoti

komponentai pagal kilmę suskirstyti į penkias grupes: augaliniai, gyvūniniai, cheminiai, sudėtiniai, kiti. Prie grupės „kiti“ priskirtas vanduo, cukrus, taip pat vienas komponentas, kurio identifikuoti nepavyko. Sugrupavus duomenis atlikta jų lyginamoji analizė. Gauti rezultatai lyginami su anksčiau atliktais Lietuvos vaistinių receptų knygų tyrimų rezultatais: V. Gudienės, Z. Šimaitienės, R. Perkmanaitės, K. Mitritkevičiutės, G. Armonaitės. Tyrimo rezultatams apdoroti naudota Microsoft Office Excel 2013 ir SPSS

Statistics 23.0 programos.

Tyrime vertinta, kaip atskiri kriterijai, susiję su Viekšnių knygose uţregistruotais receptais skiriasi tarp 1918 m. ir 1934 m. Statistinio ryšio patikimumui nustatyti naudoti šie kriterijai: Pearsono suderinamumo χ² kriterijus, kai reikšmės išreiškiamos procentine išraiška; Mann-Whitney Z kriterijus, kai veiksnių reikšmės išreiškiamos intervaline skale ir pasiskirsto ne pagal normalųjį skirstinį. Skaičiavimuose keliamos statistinės hipotezės: H0 – statistiškai reikšmingo ryšio nėra (p >

0,05), HA - statistiškai reikšmingas ryšys yra (p < 0,05).

2.2. Šaltinių charakteristika

2.2.1. 1917-1918 m. Receptų knyga

Pavadinimas: ,,Receptų knyga 1917-1918 m.“ Inventorizacijos

numeris Nr. 1142 (ţr. 1 pav.) [31].

1918 m. receptų knyga pradėta pildyti 1917 m. vasario 1d., baigta 1918 m. rugsėjo mėn. Receptūros knygą sudaro didesni nei A4 formato lapai. Knygoje sunumeruota 150 lapų, surišta ir uţantspauduota, patvirtinta Gubernijos valdybos (knyga įsigyta tuo metu, kai Viekšniai priklausė Kauno gubernijai).

Būklė: knygos viršelis rudas, apsitrynęs, suteptas. Ant viršelio uţrašyta rusiškai, nubraukta ir

uţrašyta vokiškai. Knygos 2 lapai išplyšę, yra iširusių. Popierius pageltęs, kraštai apiplyšę, vietomis išblukę.

Turinys: 1917 m. įrašyti 341 receptai; 1918 m. įrašyti 1931 receptai. Pildė vaistininkas V.

Aleksandravičius. Knyga atspausdinta Rusijoje. Kiekviename lape yra skiltys (rusiškai): „Nr.“, „Mėnuo ir diena“; „Receptas“; „Kaina“; „Receptą išrašiusio gydytojo pavardė“; „Kam išrašytas vaistas“. Skiltyje „Receptas“ lotyniškai perrašomas gydytojo parašytas receptas. Nurašoma taip, kaip gydytojo išrašyta, rašoma trumpinant ţodţius [31, Nr.82]:

Rp.:Tinct. Valer. aeth. 30,0 Kali bromat.

Natr. bromati aa 10,0 Aq. d. ad 200,0

Visos medţiagos nurodomos gramais. Recepte visada paţymimas vaisto vartojimo būdas, daţnumas: kam skirta („skaluoti“, „akių tepalas“), kaip vartoti („po 1 pročką 3 kartus dienoje po valgio“). Vartojimas rašomas lietuvių, rusų arba vokiečių kalba taip, kaip išrašyta recepte.

Knygoje receptus registravo ir vaistininkas V. Aleksandravičius, ir tuo metu dirbusi mokinė Juozo Aleksandravičiaus duktė Vanda Jadvyga.

Skiltyje „kaina“ įrašoma paskaičiuota pagaminto vaisto kaina to meto valiuta. Dienos/mėnesio pabaigoje pajamos uţ pagamintus ir gyventojams išduotus vaistus nebuvo sumuojamos.

Skiltyje „Kam būtent išrašyta“ nurodoma paciento pavardė. Pvz.: „Frau Walters“ [31, Nr.36]. Vaikams skirti vaistai paţymima „vaikui“ arba „kind“: „Mockaus

vaikui“, „Kind. Kiugul“ [31, Nr.69].

Skiltyje „Receptą išrašiusio gydytojo pavardė“ įrašyta vaistą išrašiusio gydytojo ar felčerio pavardė. Tuo metu Viekšniuose dirbo: Heimansohn, Gottšalk, Wiese, Beyer.

2.2.2. 1931-1934 m. Receptų knyga

Pavadinimas: „1931-1934 metų receptų knyga“ inventorizacijos

numeris Nr. 1176 (ţr. 2 pav.) [32].

Pradėta 1931 m. rugpjučio 25d. baigta 1934 m. rugsėjo mėn. Receptūros knygą sudaro didesni nei A4 formato lapai, knygoje sunumeruoti 594 puslapiai, surišta ir uţantspauduota, patvirtino L. e. Farmacijos skyriaus viršininkas.

Būklė: knygos viršelis rudas, šiek tiek apsitrynęs, aplankstyti kampai. Popierius pageltęs, įrašai kai

kur pablukę.

Turinys: 1931 m. rugpjūčio 25 d. – gruodţio 31 d. uţregistruoti 2957 receptai; 1932 m. įrašyti 2193

receptai; 1933 m. – 1456 receptai; 1934 m. sausio 1 d. – rugsėjo 30 d. - 1255 receptai. Pildė vaistininkas J. Aleksandravičius. Knyga išleista Lietuvoje. Kiekviename lape yra grafos: „Mėnuo ir diena“, „Eilinis Nr.“, „Receptų turinys“, „Kaina“, „Gydytojas“, „Kam.“

Šalia grafos „Kaina“ įterptas stulpelis „paimta“. Daugeliu atvejų vaistininkas pritaikydavo nuolaidą, t.y. paimdavo maţesnę kainą, negu buvo paskaičiuota. Kiekvienos dienos pabaigoje pajamos uţ pagamintus vaistus buvo sumuojamos.

Knygoje uţregistruoti gydytojų Thalio, Rakuzino, Glikmanaitės, Augeniekio, Krongoldo, Trusfusaitės, Tautvaišo rašyti receptai.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3. 1. Tirtų vaistų receptų sudėties analizė.

3.1.1.Receptų perrašymo tvarka.

Viena informatyviausių Viekšnių vaistinės receptų registracijos knygų lapo dalis yra receptų turinio registracijos skiltis, pavadinta „Receptas“, kurioje lotyniškai perrašytas gydytojo receptas. Jame nurodyta iš kokių vaistinių medţiagų ir jų kiekių gaminti vaistus. Medţiagų pavadinimai trumpinami nesilaikant jokios trumpinių sistemos. Pvz.: kofeino natrio benzoatas rašomas Coffeini n. benz., Coff. Natrii benz., Coff. n-benz. Kai kurios medţiagos išrašytos šiuo metu nebevartojamais pavadinimais: magnio oksidas – Magnesia usta, praskiesta druskos rūgštis - Acidum Muriaticum dilutum [31, 32].

Vaistų formos įvairios: piliulės, ţvakutės, mikstūros, milteliai, lašai ir kt. Vaisto sudėtis į ţurnalą buvo perrašoma tokia pačia tvarka, kaip gydytojas išrašė recepte (ţr. 3 pav. ir 4 pav.) [31, Nr.57, Nr.59].

Tai, kad tyrimo metu rasta labai maţai pasikartojančių receptų, galima teigti, kad gydytojai receptus išrašydavo atsiţvelgdami į paciento amţių, lytį, ligos sunkumą ir kitus savitumus. Daţniausiai gydytojas tam pačiam pacientui išrašydavo vieną, rečiau du vaistus. Pavyzdţiui, 1934 metų recepte Nr. 3 ir Nr. 4 tam pačiam ligoniui buvo skiriama mikstūra ir piliulės [32].

3.1.2. Komponentų analizė.

Dauguma 1918 metų vaistų sudaryti iš vieno komponento (Tinct. Chinae, Extr. Secale cornutum,

Ung. Hydrargyri praecipitati) arba dviejų - trijų komponentų. Tai peroraliniai lašai, akių lašai, tepalai. Rasti

tik keturi receptai, kurie turi keturis ir daugiau sudedamųjų dalių [31].

4 pav. 1918 m. Receptas Nr. 59 (Natrii bicarbonici, Magnesii ustae, Bismuthi subnitrici aa 5,0; Extr. Belladonnae 0,1)

0 10 20 30 40 50 60 70

1 komponentas 2-3 komponentai 4 ir daugiau

45 51 4 14 24 62 Rece ptų s kaičius Komponentų skaičius 1918m 1934m

5 pav. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų komponentų skaičius 1918 m. ir 1934 m.

Ištyrus po 100 receptų 1918 m. ir 1934 m., nustatyta, kad 1918 m. daugiausia receptų pagaminta naudojant nuo vieno iki trijų sudedamųjų dalių ir tik keturiuose receptuose naudota keturi komponentai, o 1934 m. daugiausia pagaminta receptų panaudojant keturias ir daugiau sudedamųjų dalių – 62 receptai (ţr. 5 pav.). Didţiausias komponentų kiekis, septyni komponentai, recepte buvo uţregistruota 1934 m. [31, 32].

Metai χ² dƒ P 1918m 1934m N Proc. N Proc. 1 komponentas 45 45% 14 14% 75,818 2 0,00001 2-3 komponentai 51 51% 24 24% 4 ir daugiau 4 4% 62 62%

1 lentelė. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų komponentų skaičius 1918 m. ir 1934 m.

3.1.3.Tirtų vaistų formų analizė

6 pav. Viekšnių vaistinėje pagamintos vaistų formos 1918 m. ir 1934 m.

3.1.3.1.Mikstūros

1934 m. mikstūros buvo populiariausia, daţniausiai gaminama vaisto forma (28%), o 1918 m. mikstūrų pagaminta tik 5% visų tirtų receptų (ţr. 6 pav.) [31, 32]. Kaip tirpiklis naudotas vanduo, nuovirai ir uţpilai: pavasarinio adonio ţolės (Inf. Adonis vernalis), rusmenės lapų (Inf. fol. Digitalis titr.), ipekakuanos (Inf. rad. Ipecacuanhae) bei valerijono šaknų (Inf. rad. Valerianae) [32], 1918 m. knygoje aptiktas vienas mikstūros receptas su Dec. Chinae [31]. Vaisto skoniui ir kvapui pagerinti naudotas apelsinų ţievės sirupas (Sir. Cortex Aurantii), aviečių sirupas (Sir. Rubi idaei), sirupas (Sir. Simplicis), karčiųjų migdolų vanduo (Aq. Amygdalarum amarum). 1918 m. mikstūros gamintos iš dviejų -trijų komponentų, o 1934 m. naudota nuo 3 iki 7 komponentų. Mikstūras gydytojai skyrė širdies, nervų ligoms gydyti. Daugiausia mikstūrų pagaminta kosuliui slopinti ar atsikosėjimui palengvinti (ţr. 7 pav.) [31, 32]. Receptas, skirtas viršutinių kvėpavimo takų gydymui, pateiktas 7 paveksle. Šio vaisto sudėtis: Inf. Ipecacuanhae 0,5:175,0;Liq.

3.1.3.2.Milteliai

Milteliai daţniau buvo išrašomi parenteraliniam vartojimui (1918 m. – 8%, 1934 m. – 25%). Skausmo maţinimui su fenacetinu, aspirinu, kofeinu, kirmėlėms varyti su santoninu, širdţiai – su pulv. Fol.

Digitalis. Kartais milteliai buvo gaminami nedozuoti ir pacientas turėjo juos vartoti pagal tokius gydytojo

nurodymus: „3 x ant peilio galo“ [32, Nr.51], „2 sykiu dienoje ant peilio galo iki arbatinio šaukštelio“ [32, Nr.74]. Dozuotus miltelius buvo rekomenduojama vartoti „laike skausmų po 1 pročką“ [32, Nr.52], tai yra naudoti po vieną vaistinėje fasuotą miltelių dozę esant skausmui. Niekur nebuvo ţymima, kokį popierių vaistininkas naudojo milteliams fasuoti. Nedozuoti milteliai suberiami į indą. 1918 m. sudėtingiausi milteliai pagaminti naudojant keturis komponentus [31, Nr.57], o 1934 m. iš šešių komponentų [32, Nr.13]. Brangiausi milteliai buvo pagaminti iš penkių kompontų ir kainavo 4,50 Lt (ţr. 8 pav.) [32, Nr.100] .

Išviršiniam vartojimui 1918 m. knygoje aptiktas tik vienas receptas (1% visų tirtų receptų) – jodoformo milteliai, skirti pūliuojančių ţaizdų gydymui [25,31], 1934 m. knygoje rasti du receptai (2% tirtų receptų) [32].

Milteliai išviršiniam vartojimui pagaminami vaistinėje ir skirti ištirpinti namuose paţymint vartojimą: „gerklei skaluoti“ [32, Nr.11], „1 milt. ant literio plovimui“ [32, Nr.41]:

Rp.: Natrii biborici Natrii bicarbonici Natrii chlorati aa 10,0 M. f. pulv.

D. S. Gerklei skaluoti.

7 pav. 1918 m. Receptas Nr. 20 (Inf. Ipecacuanhae 0,5:175,0;Liq. Ammonii anisatus 5,0; Sir. Simpl. ad 200,0)

Rp.: Hydrargyri oxycyanati 0,5 D. t. dos. N XX

S. 1 milt. ant literio plovimui

Pirmieji milteliai, pagaminti iš natrio borato, natrio hydrokarbonato ir natrio clorido, skirti gerklei skalauti, kiti milteliai – dezinfekcinių savybių turintis gyvsidabrio cianidas (Hydrargyri oxycyanati) naudotas gonorėjai, cistitui, konjunktyvitui gydyti [25, 35].

3.1.3.3.Piliulės

Šių dozuotų vaistų formų, į kurių sudėtį įėjo ir augalinės, ir cheminės kilmės medţiagos aptinkama nedaug. 1918 m. nebuvo nė vieno, o 1934 m. išrašyti penki piliulių receptai (5% tirtų receptų). Piliulės buvo gaminamos iš trijų, keturių ar penkių komponentų. Maţiausiai pacientas mokėjo 1,65 Lt uţ piliules, pagamintas iš skalsės, chinino ir kalcio laktato [32, Nr.97], o brangiausios

piliulės kainavo 6,0 Lt, pagamintos iš kamparo, luminalio, strychnino ir chinino [32, Nr.4]. Piliulių receptuose aptinkame ir vieną toksiškiausių medţiagų – Ac. Arsenicosum, naudotą maţakraujystei, išsekimui gydyti (ţr. 9 pav.) [32, Nr.16, 35].

3.1.3.4.Arbatos, uţpilai, nuovirai

Šios vaistų formos pagaminta maţiausiai (1918 m. 1% ir 1934 m. 1%). Tai tropinio augalo ipekakuanos uţpilas (ţr. 11 pav.) [31, Nr.11] arba sudėtinis vaistaţolių mišinys iš

9 pav. 1934 m. Receptas Nr.16(Ferri reducti 20,0;Kreosoti fagi 5,0; Extr. Valerianae 5,0; Camphorae

monobromidi 4,0; Ac. Arsenicosi 0,1)

10 pav. 1934m. Receptas Nr.1 (Fol. Menthae piperitae, Fol. Menthae crispae aa 20,0; Rad. Ononidis, Rad. Gentianae aa 5,0;

pipirinės mėtos lapų, garbanotosios mėtos lapų, dirvenio ir gencijono šaknų, šaltekšnio ţievės (ţr. 10 pav.) [32, Nr.1]. Gyventojai, įsigiję vaistaţolių mišinį, pagal nurodymus arbatą turėjo pasigaminti patys.

3.1.3.5.Tirpalai

1918 m. išviršiniam naudojimui pagaminti keturi vaistai: skirti pavilgams su ac. Borici, kalio permanganatas tirpalas praplovimams, sutraukiamąjį ir antiseptinį poveikį turintis Liquor Aluminii acetatis [31, Nr.10, Nr.15, Nr.18, Nr.49, 35]. 1934 m. pagamintas vienas receptas tamponams su protargoliu (Argenti proteinici) (ţr. 12 pav.) [32, Nr.40].

Parenteraliniam vartojimui tirpalų buvo pagaminta daugiau: 1918 m. - 19%, o 1934 m. - 3% tirtų receptų. Daţniausiai naudoti komponentai natrio bromidas, kalio jodidas, kalio bromidas. Tirpalai gaminti iš vienos, dviejų, trijų ar keturių sudedamųjų dalių [31, 32].

3.1.3.6.Lašai

Lašai parenteraliniam vartojimui daţniausiai buvo tinktūros, ekstraktai, kartais vandeniniai ar spiritiniai tirpalai (ţr. 13 pav.) [31, 32]. 1934 m. receptų knygoje aptiktas tik vienas lašų akims receptas [32, Nr.94]. Jame panaudotas cinko sulfatas kaip antiseptikas, novokainas skausmo maţinimui [35]. 1918 m. rasti 9 receptai skirti akims. Juose kaip nuskausminanti priemonė naudota kokainas vienas [31, Nr.19, Nr.34, Nr.38], arba derinyje su cinko sulfatu

11 pav. 1918 m. Receptas Nr. 31 (Inf. Ipecacuanhae 0,6/200)

12 pav. 1934 m. Receptas Nr. 40 (Sol. Argenti proteinici 10,0 – 200,0)

[31, Nr.45, Nr.47, Nr.53, Nr.55, Nr.90]. Taip pat akių lašai buvo pagaminti ir su chininu [31, Nr.43]. Ausų lašai gaminami su karboglicerinu [32, Nr.36], į nosį - su mentoliu, protargoliu ir glicerinu [32, Nr.77].

3.1.3.7.Tepalai

Tepalai 1918 m. sudarė 17%, o 1934 m. 4% tirtų receptų. Receptai sudaryti iš dviejų, trijų ar penkių komponentų. Vaistininkas gamino tepalus odai tepti bei akims. 1918 m. rasti devyni pagaminti tepalų receptai skirti akims. Kaip pagrindai tepalų gamybai buvo naudotas lanolinas [31, Nr.94], vazelinas [31, Nr.81, Nr.35, Nr.44, Nr.48], glicerinas [32, Nr.87]. Net 7 tepalai akims pagaminti su gyvsidabrio preparatais: dvejuose receptuose [31, Nr.44, Nr.54] nurodyta naudoti baltąjį gyvsidabrio tepalą Hydrargyri praecipitati

album, jį sudaro 10 dalių gyvsidabrio amidochlorido, 60 dalių vazelino ir 30d. bevandenio lanolino.

Gyvsidabrio oksido tepalas (Hydrargyri praecipitati flavum) [31, Nr.12, Nr.22, Nr.35, Nr.85, Nr.81] galėjo būti naudotas kaip antiseptikas, sergant konjunktyvitu. Vienas akims skirtas tepalas pagamintas su kserofrmu (Xerofrormium) – geltonais milteliais, pasiţyminčiais antiseptinėmis savybėmis ir vartojamais ţaizdoms gydyti [28, 31].

Konjunktyvito gydymui naudojo ir vario sulfatą bei vario citratą [31, Nr.81, 32, N87, 35]. Tepalai odai gaminti naudojant ţaliąjį muilą (Sapo viridis), cinko pastą (Pasta Zinci), sierą (Sulfur). Parazitinės odos ligos, nieţai 1918 m. gydomi ung. Contra scabiem, kurio sudėtyje yra berţų dervos [31, Nr.9].

3.1.3.8.Ţvakutės

1934 m. buvo keturi ţvakučių receptai [32, Nr.32, Nr.71, Nr.75, Nr.90]. Kaip pagrindas, suteikiantis ţvakutėms formą, naudotas kakao sviestas, išgaunamas iš kakavmedţio vaisių [35]. Visuose receptuose yra šunvyšnės ekstraktas bei papaverino hidrochloridas. Atropa belladonna alkalodus kaupiantis augalas, iš jo ţaliavos pagamintas ekstraktas veikia nuskausminamai, spazmolitškai, atpalaiduoja vidaus organų lygiuosius raumenis [35]. Papaverino hidrochloridas (Papaverini

hydrochloridum) – tai sintetinis preparatas,

vartojamas lygiųjų raumenų spazmams maţinti, sergant tulţies latakų ar inkstų akmenlige [35]. Kitos ţvakutėms naudotos dalys buvo taip pat stipriai veikiančios narkotinės medţiagos Pantoponi bei opijus. Brangiausios ţvakutės pacientui kainavo 4,0 Lt [32, Nr.90], pigiausios – 2,50 Lt (ţr. 14 pav.) [32, Nr.71]. 1918 m. ţvakučių pagaminta nebuvo.

3.1.4. Vaistų vartojimo būdai

15 pav. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų vartojimo būdai 1918 m. ir 1934 m.

Aukščiau pateiktoje diagramoje (ţr. 15 pav.) matome, kad ir 1918 metais, ir 1934 metais buvo pagaminta daugiau vidiniam vartojimui skirtų vaistų formų: mikstūrų, miltelių, lašų, tirpalų, piliulių. Išoriniam vartojimui vaistų formų daugiau buvo pagaminta 1918 m. iš 100 tirtų receptų aptikti 37 receptai, o 1934 m. gerokai maţiau – 16 receptų. Vaistininkai gamino tepalus, ţvakutes, tirpalus skalavimams bei praplovimams, aliejinius mišinius inhaliacijoms, lašus į ausis bei akis. 1918 m. daugiausia, net 18 pagamintų vaistų – akių lašai bei tirpalai [31, 32].

Recepte visada paţymima, kaip vartoti vaistą. Pvz.: lašai vartojami „po 4 lašus 3 x į dieną po valgio“; ţvakutės - „po 1 ţvakelę į išeinamą vietą“, tai yra po vieną ţvakutę į rektalinę angą; pepsino ir praskiestos druskos rūgšties tirpalas vartojamas „po 1 arbatinį šaukštelį i stiklą vandens bevalgant“.

0 20 40 60 80 100

Parenteraliniai Išviršiniai Parenteraliniai Išviršiniai

3.1.5. Vaistai, pagaminti skirtingoms amţiaus grupėms

16 pav. Viekšnių vaistinėje pagaminti vaistai skirtingoms amžiaus grupėms.

Vaikams skirtų vaistų Viekšniuose buvo pagaminama labai maţai. 1918 m. tik 3, o 1934 m. rasti 5 receptai (ţr. 16 pav.). Tai milteliai helmintams išvaryti, karščiavimui maţinti, mikstūros kosuliui palengvinti [31, 32]. Nurodant pacientą, kartais buvo prierašas „vaikui“ arba „kind“, tačiau lieka neaišku, iki kiek metų buvo ţymima, kad vaistai skirti vaikams.

3.1.6. Receptų sudėtyje esančių ţaliavų kilmė

Vaistų gamybai naudotus komponentus galima suskirstyti į penkias grupes: augalinės, gyvūninės, cheminės kilmės, sudėtinius komponentus bei kitos.

Grupei „kitos“ priskiriamos medţiagos, kurios neturi farmakologiškai reikšmingo poveikio, bet dalyvauja kaip tirpikliai tirpalų gamyboje (Aqua destillata, Spiritus Vini), tūrį didinačios medţiagos (Saccharum).

Vystantis farmacijos mokslui ir pramonei, dalį gyvūninės ir augalinės kilmės vaistų pakeitė cheminiai junginiai, vakcinos, serumai. 1918 m. receptų knygoje aptiktas Diphterie Heilserum N3, skirtas vaikui [31, Nr.63]. 1934 m. vaistų gamybai naudojamas pepsinas - proteazė, gaunama iš kiaulių skrandţio gleivinės [32, Nr.44, Nr.92]. Gleivinės ląstelėse susintetintas pepsinogenas neaktyvus, aktyviu tampa paveikus druskos rūgšties tirpalu [35]. 0 20 40 60 80 100

Vaikams Suaugusiems Vaikams Suaugusiems

1918 m 1934 m 3 97 5 95 R ec ep tų s k.

Sudėtinių komponentų grupei priskirti komponentai, į kurių sudėtį įeina augalinės bei cheminės medţiagos: Liq. Ammonii anisati, pagaminti iš anyţių aliejaus, amoniako ir spirito [35]; Pulv. Doweri - milteliai, susidedantys iš ipekakuanos šaknų, opijaus ir kalio sulfato [23]; Tinct. Valerianae aetherea – šią tinktūrą sudaro 100,0 valerijono šaknies, 500 ml etilo alkoholio, bei 300 ml eterio [35]; Tinct. Opii benzoica sudėtis: 50 ml opijaus tinktūros, 20,0 benzoinės rūgšties, 10,0 kamparo, anyţių aliejaus 5,0, 70% etilo alkoholio [35].

Tiriant šaltinius nustatyta, kad vaistai buvo gaminami naudojant vien augalinės ar cheminės kilmės komponentus, arba tarpusavyje derinti augalinės, cheminės kilmės bei sudėtiniai komponentai [32, Nr.60]: Rp.: Inf. Adon. vern. 8,0 – 200,0

Natri bromati Kali bromati aa 6,0 Ammon. valer. 0,05

Daugiausia, 1918 m. 78 – uose, o 1934 m. 89 – uose receptuose uţfiksuoti cheminės kilmės komponentai, augalinių maţiau – atitinkamai 32 – uose ir 55 – uose receptuose. Sudėtiniai komponentai daţniau naudoti 1934 m. pagamintuose receptuose (ţr. 17 pav.).

17 pav. 1918 m. ir 1934 m. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų žaliavų kilmė

0 20 40 60 80 100 Augalinės

kilmės Gyvūninėskilmės Cheminėskilmės

3.1.6.1.Augalinės kilmės ţaliavos

Remiantis atliktais Lietuvos vaistinėse tyrimais, augaliniai komponentai vaistų sudėtyje 1923 metų Batakių vaistinės knygoje sudarė 60%, 1935 m. – 40,5%, Petrašiūnų vaistinėje 1935 m. 48,2% [19, 23]. Viekšnių vaistinės knygose 1918 m. augalinės kilmės ţaliavų rasta 32 receptuose, o 1934 m. – 55 receptuose [31, 32]. Galima teigti, kad Viekšniuose dirbę gydytojai vertino augalinės kilmės ţaliavas. Daugiausia buvo naudojamos įveţtinės ţaliavos: činčiberas (Strichninas), chininas, ipekakuanos šaknys, svilaroţės sirupas (Sir. Althaea). Lietuvoje augančių augalų vaistų gamybai naudota gerokai maţiau. Populiariausi buvo iš vaistinio valerijono (Valeriana officinalis), pipirmėtės (Menthae piperitae), rusmenės (Digitalis), pakalnutės (Convallaria majalis) pagamintos ţaliavos. Iš viso vaistų gamybai buvo naudota daugiau kaip 42 pavadinimų skirtingų augalų [31, 32].

Lentelėje Nr.2 pateikta, kokios augalinės ţaliavos buvo panaudotos gaminant vaistus Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais [31, 32]. Augalas 1918 m. 1934 m. Pipirmėtė 2 Garbanotoji mėta 1 Dirvenis 1 Gencijonas 2 1 Šaltekšnis 1 Činčiberas 1 13 Chininas 10 2 Ipekakuana 3 16

Anyţių lašai, aliejus 3 13

Pakalnutė 4 Kanapė 2 Avietė 1 4 Kamparas 4 Lobelija 2 Rabarbaras 2 Akacijų sakai 1 Garstyčios 1 Skalsė 3 1 Apelsinų ţievė 1 Saldymedis 2 Jūros svogūnas 2 Putinas 1 Kondurangas 2

2 lentelė. Augalinės žaliavos, naudotos vaistų gamybai Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 m.

1918 m. daugiausia, net 10 receptų, rasta naudojant chinino preparatus [31]. Naudojamas nuo karščiavimo, skausmo, kaip antiseptikas prieš gripo sukėlėjus, chinino preparatai gali maţinti spazmus, raumenų traukulius ir mėšlungį, gali būti vartojamas gydant širdies ritmo sutrikimus [30]. Chinino ekstraktai ir tinktūros buvo skiriami vieni ir deriniuose su šunvyšnės ekstraktu (Extr. Atropa belladonna), valerijono tinktūra, opijaus tinktūra (Tinct. Thebaica). Skalsė (Secalis cornutum) [31, Nr.8, Nr.97]. Tai grybai, parazituojantys grūdų varpose. Skalsių preparatai (rašytiniuose šaltiniuose uţfiksuoti 1089 m. Ergoto uţrašuose) naudoti ginekologijoje ir kraujo ląstelių ligoms, taip pat hemoragijoms ir tuberkuliozei gydyti [13, 27, 35]. Skatina kraujagyslių ir raumenų spazminius susitraukimus, maţina arterinį kraujo spaudimą, vartojamas padidėjusiam nervų sistemos jautrumui, nemigai gydyti [16].

1918 m. dviejų receptų sudėtyje išrašytas Extr. Condurango fluidum. Kondurango ţievės ekstrakatas vartotas skrandţio skausmų malšinimui, virškinimo gerinimui, pykinimo ir vėmimo slopinimui [29, 31, Nr.58, Nr.60].

ipecacuanha), kurių maţos dozės lengvina atsikosėjimą, o didelės – gali sukelti vėmimą [35]. 1830 m.

Telšių knygos tyrimas atskleidė, kad Althaea officinalis buvo daţniausiai naudojama augalinė ţaliava [11]. Rečiau naudotas jūros svogūnas (Bulbus scilae). Šis komponentas aptiktas 1934 m. receptų knygoje dviejų mikstūrų sudėtyse, deriniuose su Inf. fol. Digitalis, Liq. Kalii acetici, Tinct. Strophanthae [32]. Pagrindiniai jame esantys glikozidai: Glucoscillaren A, Scillaren A, Proscillaridin A, Scillarenin. Buvo naudotas kaip stipriai veikiantis kardiotonikas; maţomis dozėmis daţniausiai naudojamas kaip atsikosėjimą lengvinantis preparatas ypač chroniškam bronchitui, didesnės dozės sukelia vėmimą, jame esantys glikozidai daţnai sukelia gausią diurezę. Buvo naudojami pacientams, reikalaujantiems ilgalaikio gydymo [35].

Lobelijos tinktūra receptuose sutinkama taip pat retai [32 ,Nr.73 ,Nr.86]. Lobelia inflata buvo gerai ţinoma XIX a. kaip preparatas skirtas kokliušo, lėtinio bronchito, choleros gydymui. 1934 m. gydytojai lobelijos tinktūrą rašė kartu su stychnino ekstraktu, rusmenės ir strofanto tinktūromis [32].

Populiarūs buvo augalai, kaupiantys širdį veikiančius glikozidus. Rusmenės preparatai (Tinct.

Digitalis, Pulv. Fol. Digitalis) naudoti vieni arba derinti kartu su strofanto tinktūra (Tinct. Strophanthae),

srtrychnės ekstraktu (Extr. Strychni), pakalnutės tinktūra (Tinct. Convallariae majalis). 1934 m. kartu su širdį veikiančiais glikozidais naudotas kamparas (Camphorae tritae). Kamparas dabar naudojamas išoriniam vartojimui. To meto knygose daţnai buvo randamas ir vidiniam vartojimui skirtų vaistų sudėtyje.

Camphorae tritae gaunamas iš kamparo medţio (Cinnamomom camphor). Stimuliuoja centrinę nervų

sistemą, kvėpavimą ir kraujotaką, buvo skiriamas ūminiu ir lėtiniu širdies nepakankamumu sergantiems ligoniams [31, 32, 35].

1934 m. receptų knygoje minimas sudėtinis vidurius laisvinantis mišinys Pulvis Liquiritiae

compositus, sudarytas iš Sennae Folia pulverisata, Liquiritiae Radix pulverisata, Foeniculi fructus pulverisatum, Sulfur sublimatum, Saccarum Purificatum pulverisatum [17, 32]. Succus Liquiritiae - šio

preparato pagrindinis ingredientas saldymedţio sulčių milteliai, naudotas kaip gleives skystinanti, atsikosėjimą lengvinanti priemonė [32]. Rastas tik vienas receptas su garbanotosios mėtos lapais (Fol.

Menthae crispae) [32, Nr.1]. Ši mėtos rūšis stimuliuoja kraujo pritekėjimą į dubenį bei gimdą, skiriama esant

vidurių pūtimui, kaip antispazminė priemonė [12, 30]. Retai minimas putino lapų ekstraktas (Extr. Viburni), naudotas nuo gausių ir skausmingų menstruacijų, gydant miomą, gimdos gleivinės hiperplaziją, taip pat kraujuojant iš gimdos [30, 31, Nr.84]. Dar vienas retai sutinkamas komponentas Kreosoti fagi – gaunamas distiliuojant Fagus Sylvatica (Paprastasis bukas) [32, Nr.16]. Kreozotas naudotas gydant nervinius nusiskundimus, depresiją, nuo hemoragijos, vėţinių susirgimų [25].

Augalinės kilmės komponentai naudoti ir inhaliacijoms [31, Nr.71]:

Rp.:Oleum Therebinthinae rectificatum 5,0 Oleum Anisi 1,0

Terpentino aliejus yra būdingo skonio ir kvapo eterinis aliejus išgaunamas iš pušų. Anyţių eterinis aliejus gaminamas iš anyţinių oţiaţolių Pimpinella anisum. Šis aliejų mišinys lengvina atsikosėjimą bei turi antiseptinių savybių [24].

3.1.6.2.Gyvūninės kilmės ţaliavos

Gyvūninės kilmės medţiagų vaistų gamybai buvo naudota maţiausiai. Petrašiūnų receptų knygoje gyvūninės kilmės komponentai sudarė 1,4%, Batakių - 1,8% visų komponentų [23]. Batakiuose bei Petrašiūnuose vaistai buvo populiarūs ţuvies taukai (Oleum Jecoris aselli) [23].

Viekšnių knygose 1918 m. receptų su gyvūninės kilmės komponentais nebuvo rasta. 1934 m. rasti 3 receptai (3% tirtų receptų). Tinct. Castorei – gyvūninės kilmės produktas, išgaunamas uţpilant alkoholiu bebro liaukas. Medicininiais tikslais naudojamos maţos šio tirpalo dozės, bet nėra uţfiksuoto aiškaus jo poveikio organizmui. To meto gydytojai jį naudojo gydant nervines ligas, palengvinti nervingumą nedidelio karščiavimo metu [6]. Komponentai su bebro sruogliais naudojami nuo XIX a. pradţios. 1830 m. Telšių vaistinės knygose rastas vaistas su Essent. Castorei, Laudanum liquidum ir Liquor Anodyni [11], bebro sruoglių ekstraktas piliulių sudėtyje buvo aptiktas XIX a. pradţioje VU vaistinės knygose [1], mikstūros receptas su Tinct. Castorei 1935 m. Petrašiūnų receptų knygoje [23]. 1934 m. Viekšnių knygoje du mikstūrų receptai tokios sudėties: Mentholi Valerianae, Tinct. Cannabis indica, Tinct. Castorei, Tinct. Convallaria

majalis, Tinct. Valerianae [32, Nr.43, Nr.98].

Dar vienas gyvūninės kilmės komponentas – medus. Su medumi gamintų receptų neuţfiksuota nei Batakiuose, nei Petrašiūnuose. 1934 m. Viekšnių vaistinės knygoje rastas Oxymel Scillae. Tai vaistas, pagamintas iš 20 dalių jūros svogūno (Uriginea Scilla) acto ir 50 dalių medaus [32, Nr.99]. Preparatas buvo naudojamas kaip atsikosėjimą lengvinantis vaistas [4].

3.1.6.3.Cheminės kilmės medţiagos

receptuose (78%), o 1934 m. – 89 – uose receptuose (89%). Iš viso uţfiksuota apie 90 įvairių vaistų gamybai naudotų cheminės kilmės medţiagų [31, 32].

1934 m. su chinino sulfatu (Chinini sulfas) bei chinino hidrochloridu (Chinini muriatici) pagaminti du receptai. Viename jų chininas naudotas kartu su strichninu (gr. strychnos - vėmimą sukeliantis riešutėlis) - nuodingojo činčiberio (Strychnos nux vomica) sėklų alkaloidu, veikiančiu nugaros smegenis ir didinantis griaučių raumenų tonusą [32, Nr.4], kitame – skalse (Secalis cornutum) [32, Nr.97]. Daugiausia aptikta (1918 m. – 17, o 1934 m. – 7 receptai) kalio ir natrio bromidai naudoti neurozėms, padidėjusiam dirglumui maţinti; kalcio bromidas – epilepsijoms ir nervų išsekimui. Raminantį poveikį turintis Luminalum Natrium (fenobarbitalis) išrašytas piliulių bei mikstūrų sudėtyje širdies sutrikimams, raminančios mikstūros sudėtyje.

Veronalum – kartu su fenacetinu, kodeinu, kofeinu bei aspirinu milteliuose nuo skausmo [35]. 1918 m. kaip

skausmą ir temperatūrą malšinantis vaistas pacientams skiriamas aspirinas [31]. Daţnai išrašomas ir kitas nesteroidinis priešuţdegiminis preparatas miltelių ir mikstūrų sudėtyje – Pyramidonum (amidopyrinas) [32, Nr.95]. Pyramidonas išrašytas su raminantį poveikį turinčiais komponentais:

Rp.: Inf. rad. Valerianae ex 10,0 ad 200,0 Pyramidoni 2,0

Kalii bromati 2,0 Natrii bromati 6,0

Methyli salicylas kartu su chloroformu, terpentino aliejumi išoriškai įtrynimams kaip analgetikas,

reumatui, artritui gydyti [35].

Kalio jodidas (Kalium iodidum), turintis atsikosėjimą lengvinantį poveikį [25, 35], 1918 m. receptuose buvo derintas su morfinu, kalio bromidu ar natrio bikarbonatu [31]. Pastarasis buvo naudotas pasiekti greitesnį poveikį [19]. 1934 m. kalio jodidas išrašytas sudėtiniuose receptuose su stroncio bromidu, atropino sulfatu, papaverino hydrochloridu [32]. Ūmaus ir lėtinio bronchito gydymui buvo išrašomas terpino hydratas (Terpin hydrate) [35]. 1934 m. labai populiarus kalio sulfogvajakolis (Kalium sulfoguajacolum,

Thiocolum), naudotas astmai bei kosuliui gydyti deriniuose su terpinhidratu ir kalcio fosfatu; ipekakuanos

šaknų uţpilu, svilaroţės sirupu bei kofeino natrio benzoatu [32].

skauda“), geleţies preparatas (Ferrum reductum) išsekimui, maţakraujystėms gydyti, Ferum iodidum infekciniams susirgimams [32, 35]. Atropino sulfato tirpalu galėjo būti šalinamas širdies ritmo sutrikimas taip pat anticholinerginiam poveikiui sukelti, jeigu yra virškinimo organų ar šlapimo takų spazmų [35]. Dispepsijoms, viduriavimui kaip antiseptinė ir antibakterinė medţiaga vartotas Magnesium peroxydum sudarytas iš magnio oksido 85% bei magnio peroksido 15% [35]; stibio sulfatas (Sulfas Stibii) galėjo būti naudotas vimdymui. O rūgštingumui maţinti – magnio oksidas (Magnesium ustae) [35]. Gaminant pepsino tirpalus, reikalingam pH pasiekti, naudojama druskos rūgštis (Ac. muriaticum dilutum) [5, 35].

Bismuto subnitratas 1918 m. miltelių sudėtyje aptiktas dviejuose receptuose, 1934 m. du kartus miltelių sudėtyje, bei viename tipale. Tai antiseptinė, dezinfekuojanti medţiaga, galėjo būti naudojama opaligės, kolito gydymui [35].

Vieni nuodingiausių junginių, aptiktų tirtose knygose, tai arseno preparatai Liquor arsenicalis

Fowleri ir Ac. Arsenicosum, galėjo būti naudoti maţakraujystės, išsekimo bei kraujo vėţio gydymui [25,35].

3.1.6.4.Narkotinės bei stipriai veikiančios medţiagos

18 pav. 1918m. ir 1934m. Viekšnių vaistinėje vaistų gamybai naudotos narkotinės bei stipriai veikiančios medžiagos

Tiriant Viekšnių vaistinės knygas, 1918 m. aptikta 18 receptų (18% visų tirtų receptų) su stipriai veikiančiomis bei narkotinėmis medţiagomis: kokainu, morfinu, kodeinu, opijumi [31]. 1934 m. – 27 receptai (27% visų tirtų receptų) (ţr. 18 pav.) [32]. Vaistų gamybai naudoti Doverio milteliai, kodeinas, opijus, pantoponas, kofeinas, kanapės tinktūra, dioninas. Tai gerokai daugiau, lyginant su Batakių (9% visų tirtų receptų), bei Kauno Petrašiūnų (13% visų tirtų receptų) vaistinėse tirtais receptais [23].

Aukščiau pateiktoje diagramoje matome, kad 1918 m. daugiausia vaistų pagaminta naudojant kokaino hidrochloridą (Cocaini hydrochloridum, Cocaini muriaticum). Receptuose išrašomas vienas (Sol.

Cocaini muriatici) arba derinamas su cinko sulfatu [31]. Vaistai gaminti lašinimui į akis. Kokaino

hidrochloridas buvo naudojamas kaip vaistas nuo skausmo, vietinei anestezijai [35]. Tais pačiais metais gydytojas Heimansohn išrašė keturis morfino hidrochlorido receptus. Morphinum muriaticum stipri, skausmą malšinanti vaistinė medţiaga [26, 35], taip pat deriniuose su ipakakuana naudota kaip kosulį veikianti priemonė [31]. Tarp 1934 m. tirtų 100 receptų šių medţiagų nebuvo aptikta, tačiau minimas opijaus alkaloidų mišinys, turintis 50% morfino, pantoponas (Pantoponi). Išrašomas ţvakučių sudėtyje, kartu su papaverino hidrochloridu bei beladonos ekstraktu [21, 32].

Kitas opijaus alkaloidas, slopinantis kosulį bei maţinantis skausmą, kodeinas [32, 35]. Mikstūrose nuo kosulio kodeinas derintas su ipekakuanos šaknų uţpilu, mikstūrose širdies sutrikimams – su pavasarinio adonio uţpilu (Inf. Adonis vernalis), milteliuose nuo skausmo su fenacetinu bei kofeinu (Coffeinum purum). Daţnai vaistai skausmui maţinti ir prakaitavimui skatinti buvo gaminami su Doverio milteliais (Pulv.

Doweri). Dar vienas komponentas, naudotas kaip analgetikas ginekologinėms ligoms, galvos skausmui

maţinti, Dioninum – etilmorfino hidrochloridas, pusiau sintetinis morfino darinys [35], naudotas derinyje su amidopyrinu, fenacetinu bei kofeino citratu (Coffeinum citricum). Labai įdomūs 1934 m. knygoje aptikti receptai su indine kanape (Cannabis indica), dar vadinama medicinine marichuana, buvo plačiai naudojama medicinoje XIX amţiuje. Daţniausiai buvo naudojamos tinktūros. Medicininėmis kanapėmis buvo gydomas labai platus spektras ligų: tokios kaip vėţys, artritas, chroniškas skausmas, depresija, hepatitas C, skleroze, atminties sutrikimai, buvo sėkmingai naudojamas nuo migrenos, kliedėjimo, neuralgijos, nuo skausmo paskutinėse dţiovos stadijose, nuo ūminės manijos, menoragijos ir mėnesinių skausmų [14] (ţr. 19 pav.). 1934 m. receptų knygoje

Tinct. Cannabis aptiktas dviejų

mikstūrų sudėtyje, Batakių bei Kauno Petrašiūnų vaistinių knygose šio komponento nebuvo rasta.

19 pav. 1934 m. Receptas Nr.98 (Mentholi valerianae, Tinct.

3.1.7. 1918 m. ir 1934 m. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų kainos

Kaip jau buvo minėta, receptų knygose kainos uţ pagamintus vaistus buvo nurodomos to meto valiuta. 1918 m. Viekšniuose uţ prekes buvo atsiskaitoma markėmis. Vidutinė vieno vaisto kaina buvo 1,16 M. Pigiausiai 0,32 M kainavo piramidono milteliai, brangiausiai 4,95 M kainavo 30 gramų ichtiolo tepalas (ţr. 20 pav.). Tiriant pirmuosius 1918 m. knygos 100 receptų, pastebėta, kad prie aštuonerių receptų nenurodytos kainos. Šalia nėra ir paciento pavardės [31].

1934 m. pigiausias vaistas kainavo 0,68 Lt uţ Pulv. Calomeli 0,25 N3 , brangiausias – 8,13 Lt. Tai mikstūra, pagaminta iš šešių komponentų (ţr. 21 pav.). Daugeliu atvejų vaistininkas taikė nuolaidas. Pritaikius nuolaidą, pacientai atitinkamai mokėjo 0,55 Lt ir 7 Lt. Vidutinė pagaminto vaisto kaina (su nuolaida) buvo 2,93 Lt [32]. Lyginant su 1935 m. Batakių vaistinės (vidutinė kaina 2,55 Lt) ir Petrašiūnų vaistinės (vidutinė kaina 2,54 Lt), bei 1923 m. Batakių vaistinės (vidutinė kaina 2,60 Lt) receptų knygomis, galima teigti, kad kainos Viekšnių vaistinėje 1934 m. buvo 15 % aukštesnės [19, 23, 32].

Kaina uţ pagamintą vaistą priklausė nuo sudedamųjų dalių skaičiaus, ţaliavų kilmės ir brangumo, oficialios kainos uţ darbą.

20 pav. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų kainų priklausomybė nuo komponentų skaičiaus 1918 m.

1918 m. nustatyta nestipri, nors statistiškai patikima recepto kainos priklausomybė nuo recepto komponentų skaičiaus (Pearsono koreliacijos analizė r = 0,22, N = 100, p = 0,034< 0,05).

21pav. Viekšnių vaistinėje pagamintų vaistų kainų priklausomybė nuo komponentų skaičiaus 1934 m.

1934 m. nustatytas vidutinio stiprumo, bet labai patikimas ryšys tarp recepto kainos ir vaistų komponentų kiekio (Pearsono koreliacijos analizė r = 0,05, N = 100, p < 0,0001).

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Vaistų komponentų skaičiaus tirtuose receptuose 1918 m. ir 1934 m. svyravo nuo vieno iki septynių. 1918 m. mikstūros gamintos iš dviejų - trijų komponentų, o 1934 m. naudota nuo trijų iki septynių komponentų. 1918 m. iš visų tirtų receptų 5% buvo mikstūros, o 1934 m. mikstūros sudarė 28% receptų. Daugiausia mikstūrų pagaminta kosuliui slopinti ar atsikosėjimui palengvinti.

Ir 1918 metais, ir 1934 metais buvo pagaminta daugiau parenteraliniam vartojimui skirtų vaistų formų: mikstūrų, miltelių, lašų, tirpalų, piliulių. Išviršiniam vartojimui vaistininkai gamino tepalus, ţvakutes, tirpalus skalavimams bei praplovimams, aliejinius mišinius inhaliacijoms, lašus į ausis bei akis. 1918 m. rasta 18 akių ligoms gydyti skirtų vaistų, kai 1934 m. iš tokių preparatų aptiktas tik vienas.

Vaikams skirtų vaistų buvo pagaminama maţiausiai. 1918 m. rasta tik trys, o 1934 m. – penki vaikams skirtų vaistų receptai. Tai milteliai helmintams išvaryti, karščiavimui maţinti, mikstūros kosuliui palengvinti. 1918 m. knygoje aptiktas serumas Diphterie Heilserum N3, skirtas vaikui.

1918 m. Viekšnių vaistinės tirtose knygose augalinės kilmės ţaliavų nustatyta 32 receptuose, o 1934 m. – 55 receptuose. Daugiausia buvo naudojamos įveţtinės ţaliavos: činčiberas (Strichninas), chininas, ipekakuanos šaknys, svilaroţės sirupas (Sir. Althaea). Lietuvoje augančių augalų vaistų gamybai naudota gerokai maţiau. Populiariausi buvo iš vaistinio valerijono (Valeriana officinalis), pipirmėtės (Menthae

piperitae), rusmenės (Digitalis), pakalnutės (Convallaria majalis) naudotos ţaliavos. Iš viso vaistų gamybai

buvo naudota daugiau kaip 42 pavadinimų skirtingų augalų. 1918 m. daugiausia, net 10 receptų, rasta naudojant chinino ekstraktus, tinktūras, nuovirus. Šie komponentai buvo skiriami deriniuose su šunvyšnė ekstraktu (Extr. Atropa belladonna), valerijono tinktūra, opijaus tinktūra (Tinct. Thebaica). 1934 m. su chininu pagaminti tik du receptai. 1934 m. receptų knygoje gana daţnai sutinkami komponentai lengvinantys atsikosėjimą. Net 19-oje receptų rastas svilaroţės sirupas.

Gyvūninės kilmės medţiagų vaistų gamybai buvo naudota maţiausiai. 1934 m. 3% visų tirtų receptų. Dviejuose receptuose išrašyta Tinct. Castorei naudota malšinti skrandţio skausmams bei nerviniams sutrikimams. 1934 m. Viekšnių vaistinės knygoje rastas Oxymel Scillae - vaistas, pagamintas iš 20 dalių

Uriginea Scilla (jūros svogūnno) acto ir 50 dalių medaus. Daţnai naudojamas pepsinas - proteazė, gaunama

iš kiaulių skrandţio gleivinės.