PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801–1802 METAIS IŠRAŠYTŲ RECEPTŲ ANALIZĖ

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

AUGUSTĖ DOBILIENĖ

PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801–1802 METAIS

IŠRAŠYTŲ RECEPTŲ ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė prof. Ramunė Morkūnienė Data:

PROFESORIAUS JOHANO LOBENVEINO 1801–1802 METAIS

IŠRAŠYTŲ RECEPTŲ ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Vilma Gudienė Data:

Recenzentas Darbą atliko:

Magistrantė Augustė Dobilienė

Data: Data:

TURINYS

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Medikamentinė terapija XIX a. pradžioje ... 10

1.2. Vilniaus Universiteto vaistinė ... 11

1.3. Johano Lobenveino biografija ... 12

1.4. XIX a. medicinos doktrinos ... 14

1.5. Humoralinė teorija ... 14

1.6. Brauno teorija ... 15

1.7. Empirizmo medicinos mokykla ... 16

1.8. Racionalizmo šalininkai ir jų praktika ... 17

2. TYRIMO METODIKA ... 19

2.1. Tiriamasis objektas ... 20

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 21

3.1. Profesoriaus J. Lobenveino išrašytų vaistų sudėtis. Vaistų komponentai ... 21

3.2. Augalinės kilmės komponentai ... 22

3.3. Cheminės kilmės komponentai ... 24

3.4. Gyvūninės kilmės komponentai ... 26

3.5. Stipriai veikiančios medžiagos ... 28

3.6. Vaistų formos ... 30

3.7. Vaistų kainos ... 31

3.8. Vilniaus aristokratės ponios Kosakovskos terapija. Atvejo analizė ... 33

3.9. Medicinos doktrinos J. Lobenveino gydymo praktikoje ... 40

4. IŠVADOS ... 42

5. REKOMENDACIJOS ... 43

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 44

SANTRAUKA

A. Dobilienės magistro baigiamasis darbas „Profesoriaus Johano Lobenveino 1801–1802 m. išrašytų receptų analizė“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2019.

Tyrimo tikslas. Įvertinti J. Lobenveino taikytą medikamentinę terapiją 1801-1802 m. Uždaviniai. Nustatyti kiek receptų esančių VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje išrašė prof. J. Lobenveinas. Identifikuoti, kokias medžiagas jis naudojo medikamentinėje terapijoje, bei kokioms grupėms jos priklauso pagal XIX a. klasifikavimą. Nustatyti kokiomis farmacinėmis formomis dažniausiai skiriami vaistai. Įvertinti konkrečiam pacientui taikytą medikamentinę terapiją. Teoriškai pagrįsti, kokia medicinine doktrina galėjo vadovautis prof. J. Lobenveinas gydydamas pacientus.

Metodika. Atliekant tyrimą taikytas istorinis – aprašomasis metodas bei lyginamosios analizės metodas. Taip pat šiame darbe taikytas konkretaus atvejo analizės metodas. Remiantis moksline literatūra siekiama įvertinama kokia medicinine doktrina vadovavosi profesorius Johanas Lobenveinas.

Rezultatai. Nustatyta, jog VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje yra 159 receptai, kuriuos išrašė profesorius Johanas Lobenveinas. Juose augalinės kilmės medžiagos sudaro 63%, cheminės - 20%, gyvūninės - 8%, kita - 9%. Dažniausiai naudotos augalinės žaliavos buvo svilarožės, ramunėlės, šeivamedis, varputis, aguonų sirupas. Dažniausios cheminės kilmės medžiagos buvo kalio, amonio druskos, bei eteris. Gyvūninės kilmės dažniausiai naudotos medžiagos buvo bebrų sruogliai, medaus ir acto mišinys bei vėžio skrandžio akmenukai. Atlikus atvejo analizę, nustatyta, jog dažniausiai skyrė stimuliuojančias, minkštinančias, vidurius liuosuojančias bei sukeliančias vėmimą medžiagas. Profesoriaus J. Lobenveino medikamentinėje terapijoje įžvelgiama Brauno bei humoralinės teorijos bruožai.

Išvados. Atlikus analizę nustatyta, jog Profesorius Johanas Lobenveinas gydydamas pacientus taikė Brauno ir humoralinę doktrinas.

SUMMARY

Master thesis “The analysis of medications prescribed by Professor Johannes Lobenwein during 1801-1802“ written by A. Dobilienė, supervisor by Assoc. Prof. Dr. V. Gudienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Cathedral of drug technologies and social pharmacy. - Kaunas, 2019.

Aim of the research. To evaluate the drug therapy applied by J. Lobenwein between 1801-1802.

Object of research. Determine the amount of registred prescriptions by prof. J. Lobenwein in 1801-1802 VU pharmacy prescriptions book. Identify what materials he used in drug therapy and investigate which pharmacological group they belonged by 19th century clasification. Determine which pharmaceutical forms are most commonly prescribed. To evaluate the drug therapy which was applied to a particular patient. Theoretically justify what medical doctrine was used by prof. J. Lobenwein for the treatment of patients.

Methodology. Historical - descriptive method and comparative analysis method were used in the study. Also a specific case analysis method was used in this work. Moreover the aim using a scientific literature - evaluate what medical doctrine was led by Professor Johannes Lobenwein.

Results. It was established that in pharmacy of VU prescrition book there was a 159 recipes written by Professor Johannes Lobenwein between 1801-1802. They contained 63% herbal substances, 20% chemical, 8% animal, and 9% other. The most commonly used herbal materials were althaea, chamomile, elderberry, couch grass, poppy syrup. The most common chemical substances were: potassium nitrate, ammonium salts, and ether. The most commonly used materials of animal origin were castoreum, a mixture of honey and vinegar and lapides cancrorum. The case study found that the most common substances were stimulating, emollient, laxative, and vomiting. In the Professor J. Lobenwein's medication therapy we could see features of Brown and humoral theory.

Conclusions. The analysis showed that Professor Johannes Lobenwein used Brown and humorous doctrines to treat patients.

PADĖKA

Už pagalbą ir nuoširdų palaikymą rašant baigiamąjį magistro darbą dėkoju darbo vadovei doc. dr. Vilmai Gudienei. Taip pat vadovei esu dėkinga už suteiktą duomenų bazę, analizuojant archyvinius dokumentus. Dėkoju Vilniaus Universiteto Bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorei Nijolei Klingaitei – Danisevičienei už leidimą naudoti saugomų archyvinių dokumentų fotokopijas.

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Aq. (aqua) - vanduo; Cort. (cortex) – žievė; Elect. (electuaria) – košelė; Elix. (elixir) – eliksyras;

Empl. (emplastrum) – pleistras; Esenc. (essencia) – esencija; Extr. (extractum) – ekstraktas; Fol. (folium) – lapas;

Flor. (flores) – žiedai; Gr. – granas;

Herb. (herba) – žolė; Liq. (liquor) – skystis; Lot. – lotyniškai

Mn. (mensis) - mėnesis;

Mucilag. (mucilaginis) – gleivingas; Pulv. (pulvis) – milteliai;

Rad. (radix) – šaknis;

Rp. (Recipe) – paimk; gydytojo kreipimasis į vaistininką, rašomas recepte prieš vaisto sudėtį; Sal. (salis) – druska;

Sem. (semen) – sėkla; Syr. (sirupus) – sirupas;

Spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis;

Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka; Ung. (unguentum) – tepalas;

VMD – Vilniaus Medicinos Draugija VU – Vilniaus universitetas;

ĮVADAS

Vaistinės receptų knyga - tai vienas informatyviausių šaltinių atskleidžiantis vaistų sudėtis, suteikiantis informacijos apie receptus išrašiusius gydytojus, vyravusias ligas, taikytą medicininę doktriną bei vaistų gamybos būdus. Receptų knygos analizė yra labai naudinga istoriniu aspektu, atskleidžianti medikamentinę terapiją taikytą tiriamuoju laikotarpiu. Lietuvoje receptų knygų analizių atlikta dar nedaug. Vilniaus Universiteto vaistinės 1801-1802 m. receptų knyga yra saugoma VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šioje knygoje didelė dalis užregistruotų receptų yra išrašyti profesoriaus Johano Lobenveino. Jis buvo vienas žymiausių XIX amžiaus gydytojų, VU rektorius, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas bei vakcinacijos pradininkas Lietuvoje.

Išanalizavus receptus, kuriuos išrašė profesorius J. Lobenveinas nustatyta, jog medikamentinėje terapijoje jis dažniausiai naudojo augalinės kilmės komponentus. Cheminės ir gyvūninės kilmės medžiagos sutinkamos šiek tiek rečiau. Atlikus XIX amžiuje vyravusių medicinos doktrinų analizę, nustatyta kuria iš jų vadovavosi profesorius J. Lobenveinas.

Tyrimo objektas. 1801 – 1802 m. pildyta Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga. Temos aktualumas. Tema leidžia nustatyti, kokia medikamentine terapija buvo gydomi XIX amžiaus Vilniaus ir jo apskričių gyventojai, bei kokia medicinine doktrina savo darbe rėmėsi profesorius Johanas Lobenveinas.

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Uždaviniai:

1. Identifikuoti, kokias medžiagas Vilniaus universiteto dekanas, profesorius J. Lobenveinas taikė gydymo terapijoje.

2. Nustatyti, kokias vaistų formas pacientams dažniausiai skirdavo profesorius J. Lobenveinas ir kokioms farmakologinėms grupėms, priskiriami jo išrašyti vaistai pagal to meto klasifikavimą. 3. Įvertinti konkretaus prof. J. Lobenveino paciento medikamentinės terapijos eigą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Medikamentinė terapija XIX a. pradžioje

XIX amžius siejamas su pramonės perversmu, kuris prasidėjo Anglijoje ir paplito po visą Europą bei Jungtines Amerikos Valstijas. Tai laikotarpis, gausus ne vien pramonės, bet ir medicinos atradimais. Tačiau amžiaus pradžioje žinių apie gydomąsias medžiagas nebuvo daug. Gydytojai profesinių žinių sėmėsi įvairiuose Europos miestuose, todėl rėmėsi skirtingomis medicininėmis doktrinomis. Dažniausiai medikamentinėje terapijoje naudojo augalinės kilmės medžiagas. Šį faktą atskleidžia XIX amžiaus vaistinių receptų knygų analizės.

Vaistinės receptų knyga, tai informacijos šaltinis atskleidžiantis apie to meto vaistų sudėtis, gydytojus, vaistų kainas bei daug kitos naudingos informacijos. Yra atlikta keleto XIX a. vaistinių receptų knygų analizės, jas atliko Greta Armonaitė, Gintarė Kondrotaitė bei Akvilina Lapėnaitė ir kt.

Greta Armonaitė savo magistriniame darbe „Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė“ atliko Vilniaus universiteto vaistinės 1801 – 1802 m. receptų knygos analizę. G. Armonaitė nustatė, jog dažniausiai buvo skiriama augalinės kilmės komponentai, jie sudaro 69 % visų vaistų ingredientų, cheminės kilmės komponentai - 25 % visų komponentų, o gyvūninės kilmės sudaro 6 %. Taip pat šiame darbe buvo nustatyta, jog Vilniaus universiteto gydytojai skyrė panašios sudėties vaistus, tačiau komopentus derino skirtingai. Šis faktas rodo, jog gydymas XIX a. pradžioje buvo individualizuojamas.[31]

Akvilina Lapėnaitė atliko magistrinį darbą tema „Vilniaus universiteto ir Mintaujos Kummerau vaistinėse XIX amžiaus pradžioje užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė“. Savo darbe ji siekė nustatyti, kokios kilmės vaistus daugiausiai skyrė Vilniaus ir Mintaujos ( Latvijos miestas dabar vadinamas Jelgava) gydytojai, nustatyti medikamentinės terapijos ypatumus, bei kokia doktrina galėjo vadovautis receptus išrašę gydytojai. Atlikusi analizę nustatė, kad 60 - 70 proc. vaistų komponentų buvo augalinės kilmės, dažniausiai opijaus, svilarožės, rabarbaro ir šeivamedžio preparatai. Vilniaus gydytojai dažniau nei Mintautojos skyrė gyvūninės kilmės medžiagas, populiariausia iš jų buvo bebrų sruogliai. Mintaujos vaistinėje dvigubai daugiau nei Vilniaus užregistruota cheminės kilmės komponentų receptuose. Nustatyta, jog Vilniaus ir Mintaujos vaistinių gydytojai rėmėsi humoraline teorija, tačiau aptinkama ir sparčiai populiarėjančio braunizmo apraiškų.[20]

Gintarė Kondrotaitė atliko magistrinį darbą, kurio tema yra „Vilniaus gydytojų išrašytų vaistų lyginamoji analizė, 1801-1802 m.“. Šiame darbe ji analizavo gydytojų A. L. Bekiu, J. O’Conor,

Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz išrašytus receptus, kurie buvo užregistruoti VU vaistinės 1801 – 1802 m. receptų knygoje. Šiame tyrime ji lygino receptų sudėtis, aiškinosi komponentų kilmę bei kokia grupei juos priskirti pagal to meto klasifikavimą. Taip pat siekė įvertinti, kokiomis medicinos doktrinomis vadovavosi gydytojai. XIX amžiaus pradžioje Europoje vyravo braunizmo doktrina bei humoralinė teorija. Atskleidė, kad gydytojai A. L. Bekiu, Einhom, Woynitz, Heyman ir Neyman gydydami pacientus remėsi Brauno medicinos doktrinos pincipais. Gydymo praktiko dažniausiai taikė augalinės kilmės medžiagas, tokias kaip opijus, rabarbaras, svilarožė, vaistinis chininmedis, kamparas, mėta, valerijonas, ipekakuana. Šiek tiek mažiau populiarios buvo cheminės kilmės medžiagos tokios kaip kalio druskos, eteris, amonio, magnio, geležies, stibio bei gyvsidabrio druskos. Gydytojai naudojo ir gyvūninės kilmės medžiagas, populiariausios jų tarpe buvo bebro sruogliai, muskusas, ispaninis skaudvabalis, jaučio tulžis, medus. Pagal to meto medžiagų klasifikaciją dažniausia vaistinių medžiagų grupė buvo stimulianta, tai yra stimuliuojančiai organizmą veikiančių medžiagų grupė.[16]

Vilniaus Universiteto vaistinės 1801-1802 m. receptų knyga yra vienas iš seniausių Lietuvos istorijos šaltinių, leidžiantis atskleisti XIX a. Lietuvoje taikytą medikamentinę terapiją.

1.2. Vilniaus Universiteto vaistinė

Vilniaus Universiteto vaistinę įkūrė jezuitų vienuoliai apie 1600 m., kuomet 1572 m. vyskupas Valerijus Protasevičius jezuitų ordiną pakvietė į Lietuvą kovoti su plintančiu protestantizmu. Vienuoliai vaistinę valdė iki 1773 m., nes šiais metais popiežius Klemensas XIV, nurodė panaikinti jezuitų ordiną. Tačiau dar 1758 m. jezuitai iš karaliaus Augusto III išsirūpino privilegiją ,,...amžiniesiems laikams laikyti vaistinę...‘‘, todėl vaistinėje ir toliau buvo vykdoma veikla, o jos valdymas atiteko švietimo komitetui. [8,11]

Yra žinoma, jog jezuitai įsteigė dvi vaistines. Pirmoji buvo įrengta prie Šv. Ignoto bažnyčios, ji buvo skirta tik vienuoliams bei noviciatams, tai yra kandidatams į katalikų vienuolius. Vaistinės kieme buvo įrengtas vaistinių augalų sodas, kuriame užaugintos vaistažolės buvo panaudojamos gaminamų vaistų sudėtyje. Antroji vaistinė įsteigta prie Šv. Jono bažnyčios, joje galėjo lankytis Vilniaus ir aplinkinių miestų gyventojai. Jezuitų vaistinė buvo labai pelninga, per metus uždirbdavo iki 30 000 auksinų, tačiau 1764 m. uždraudus vaistinėje prekiauti spiritiniais gėrimais pelnas sumažėjo dvigubai. [11]

Tai buvo didžiausia ir geriausią įrangą turinti vaistinė Lietuvoje, taip pat joje dirbo daugiausiai vaistininkų bei mokinių, kurie čia buvo mokomi vaistininkystės amato. Norint tapti vaistininku, mokytis tekdavo apie 15 metų. Kandidatai dirbdavo kelis metus vaistinėje kaip mokiniai ir

atlikdavo visus darbus, vėliau keleriems metams tapdavo vaistininko padėjais. Tuomet vykdavo stažuotis į kitą vaistinę, kol galiausiai buvo paruoštas dirbti vienas. Nors mokslas vaistinėje nesuteikdavo akademinio išsilavinimo ar mokslinio laipsnio, tačiau mokiniai gaudavo žinių apie naujausius chemijos atradimus, bei išmokdavo gaminti vaistus. [9]

Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m. tačiau farmacijos kursas pradėtas skaityti tik 1785 m. medicinos fakultete. Pirmuoju dėstytoju tapo chemikas profesorius J. Sartoris, o jam išvykus kursą perėmė chemikas, žymus to meto Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis. [10]

Praėjus beveik 200 metų nuo vaistinės įkūrimo, atlikus renovaciją 1799 m. universiteto vardu vaistinę ima valdyti profesoriai Andrius Sniadeckis ir Johanas Lobenveinas.

Po vaistinės rekonstrukcijos, ji tapo dviejų aukštų pastatas, pirmajame aukšte įrengta oficina, o antrajame aukšte įrengtas butas vaistinės valdytojui. 1804 m. Jonas Fridrikas Volfgangas gavo farmacijos kursą ir vaistinę, buvo vaistinės profesorius. Volfgangas vaistinei vadovavo iki 1831 m. Praėjus metams, 1832 m. vaistinės pastatas buvo parduotas privačiam asmeniui, tačiau vaistinė nebuvo perkelta į naujas patalpas, todėl nėra išlikusi iki šių dienų.[9,17]

Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma 1801-1802 m. šios vaistinės receptų knyga. Šioje knygoje didelė dalis užregistruotų receptų yra išrašyti profesoriaus Johano Lobenveino.

1.3. Johano Lobenveino biografija

Johanas Lobenveinas gimė 1758 metais Vienoje (Austrijoje), čia baigė medicinos studijas. Būdamas dvidešimties įgijo chirurgo magistro laipsnį, o 1780 m. – akušerio laipsnį. Iki 1783 m. dirbo Vienos Šv. Trejybės ligoninėje, atliko adjunkto pareigas. Tuomet persikėlė į Sankt Peterburgą, įkūrė chirurgijos mokyklą, bei dėstė studentams chirurgiją. 1785 m. apsigynė medicinos ir chirurgijos daktaro laipsnį Jenoje, parašęs darbą „De paracentesi thoracis“. [15]

Rektoriaus Martyno Počobuto kvietimu, J. Lobenveinas 1787 m. atvyksta į Vilnių,

Pav. 1 Johanas Lobenveinas. XIX a. (Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto

kur praleidžia visą likusį gyvenimą. Dirbo Vilniaus universitete, kur su pertraukomis dėstė anatomiją, fiziologiją bei teismo mediciną, kurios pradininku Lietuvoje ir yra laikomas J. Lobenveinas. Išleido teismo medicinos vadovėlį bei daugiau nei 20 spausdintų darbų, kurie buvo grindžiami praktikine patirtimi. [14,19]

Johanas Lobenveinas domėjosi vakcinacijos nuo raupų metodais,bei ženkliai prisidėjo prie jos įgyvendinimo Lietuvoje. 1809 – 1818 m. pirmininkavo Vilniaus medicinos draugijai (VMD), bei buvo vienas iš jos steigėjų. Draugijos nariais galėjo tapti tik žymiausi Vilniaus krašto gydytojai, medicinos fakulteto profesoriai bei farmacininkai. VMD rūpinosi ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos sveikatos apsaugos klausimais. [47] VMD Pagrindinė veikla buvo medicininė spauda, draugijos nariai spausdino informacinius leidinius apie užkrečiamas ligas, bei kaip jų išvengti. Šiuos leidinius siųsdavo dvarininkams bei dvarų valdytojams, prašydami su šia informacija supažindinti valstiečius. Šalyje siaučiant choleros epidemijai, draugijos iniciatyva didžiuosiuose miestuose pradėta tiesti vandentiekio ir kanalizacijos trasas. [19]

J. Lobenveinas sekdamas Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto pavyzdžiu pertvarkė medicinos magistro studijas į medicinos daktaro studijas. Siekdamas užtikrinti kuo geresnes studentų mokymosi sąlygas, 1810 m. rekonstravo anatomijos skyrių. Pasirūpino, jog būtų įrengta amfiteatrinė salė, anatomijos muziejus, prozektoriumas.

J. Lobenveinas prisidėjo puoselėdamas Vilniaus universiteto biblioteką. 1800 m. bibliotekoje buvo sukaupta vos 8,5 tūkst. knygų, daugiausiai klasikinė literatūra, kurias dovanojo mecenatai. 1819 – 1822 m. universiteto biblioteką papildė 5,5 tūkst. naujų knygų iš įvairių knygynų, tame tarpe 1,3 tūkst. iš pačio J. Lobenveino asmeninės bibliotekos. Apie 1830 m. universiteto biblioteka jau buvo sukaupusi 50 tūkst. knygų. 2015 metų duomenimis bibliotekoje saugoma 5,3 milijonai dokumentų. [17]

Knygoje „Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanai“ rašoma, jog 1812 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis, tačiau VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygoje užregistruotuose receptuose prie Lobenveino pavardės yra prierašas Prof. reiškiantis profesoriaus laipsnį, todėl galima daryti prielaidą, jog J. Lobenveinas profesoriumiu tapo anksčiau nei 1812 m. [48] 1816 – 1817 m. buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi, apdovanotas Šv. Anos 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė 1820 m. eidamas 62- uosius gyvenimo metus. J. Lobenveinas palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. [15]

G. Kondrotaitė analizuodama J. Lobenveino kolegų, gydytojų dirbusių VU receptus nustatė, jog daugelis iš jų vadovavosi Brauno bei humoraline doktrinomis. [16] Gydytojai A. L. Bekiu, Einhom, Woynitz, Heyman ir Neyman kaip ir J. Lobenveinas buvo kilę iš Europos miestų, kuriuose

vyravo braunizmas, todėl daroma prielaida, jog ir Lobenveinas galėjo vadovautis populiarumą prarandančia humoraline teorija bei braunizmu.

1.4. XIX a. medicinos doktrinos

XIX a. gydytojai medikamentinėje terapijoje kliovėsi įvairiausiomis medicinos doktrinomis. XVI amžiuje pradėta vystyti jatrochemiją, kurios pradininku laikomas Paracelsas. Jatrochemijos teorija teigia, jog ligas sukelia organizme vykstanti fermentacija, o šių ligų gydymui pasitelkiamos cheminės kilmės medžiagos gyvsidabris, siera, stibis, arsenas, vario bei geležies druskos. Taip gydymui tinkami augalai yra gvajokas, chininmedis ir ipekakuana. [2]

Dalis gydytojų rėmėsi XVIII a. išgarsėjusia jatromechanikos doktrina. Jatromechanikos teorija teigia, jog žmogaus kūno dalys yra skirtingos mašinos, o jas supantys organizmo skysčiai veikia pagal hidraulikos dėsnius. Ši doktrina specializavosi į nervų bei raumenų sistemas. Jatromechanikos šalininku laikomas Rene Dekartas, kuris buvo nebuvo abejingas ir racionalizmo doktrinai. Racionalizmo principas teigia, jog žinių šaltinis yra protas bei intuicija. [16,23]

Vitalizmas – tai gydytojų Teofilio Bordeuso ir Paulo Džozefo Bartezo sukurta doktrina, kurios pagrindas yra pozityvumas ir humanizmas medicinoje. [44,45] Ši medicinos doktrina taip pat buvo taikoma XIX amžiaus gydytojų praktikoje. Vitalizmo šalininkai pritarė ir empirizmui, kurio esmė yra patirtis ir dėmesys pacientų individualumui. [16]

Vokiečių gydytojas Francas Antonas Mesmeris, 1799 m. sukūrė medicinos doktriną, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu – Mesmerizmu. Ši teorija teigia, jog egzistuoja „universalus fluidas“, jis gyvūnų magnetizmo metodu gydo ligas bei reguliuoja žmogaus nervų sistemą. Tačiau šis gydymo metodas buvo paskelbtas šarlatanizmu. [46]

XIX amžiaus pradžioje nebuvo vienos aiškios medicinos doktrinos, kuria vadovautųsi visi gydytojai. Humoralinės teorijos populiarumas blėso, tačiau vis dar buvo plačiai taikoma Europos miestuose.

1.5. Humoralinė teorija

Humoralinės teorijos autorius ir pradininkas yra Hipokratas (460 m. pr. m. e. – 377 m. pr. m. e.). Savo veikale Corpus Hippocraticumis jis aiškino ligų atsiradimo kilmę ir priežastis. Vėliau šią teoriją plačiau aprašė ir pritaikė garsus romėnų gydytojas Galenas.

Anot humoralinės teorijos, kiekvienas žmogaus organizmas yra sudarytas iš keturių humorų, tai yra skysčių sistemos. Humorams priklauso kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji

subalansuoti. Humorai tapatinami ne tik su organizmo skysčiais, bet ir žmogaus temperamentu: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas bei melancholikas. Taip pat humorais laikomi 4 metų laikai ir pasaulio elementai (ugnis, vanduo, žemė ir oras). [20]

Humoralinės teorijos sekėjai tikėjo, jog ligas sukelia šių organizmo skysčių disbalansas. Tiriant paciento gyvenimo būdą, aplinką ir gretutines ligas buvo aiškinamasi, kokios priežastys galėjo sukelti humorų disbalansą. [16]

Siekiant atstatyti organizmo skysčių balansą skiriami vaistai, kurių poveikis yra šalinantis skysčių perteklių iš organizmo. Tokie vaistai priskiriami šioms grupėms:

 Sukeliantys vėmimą – emetica;

 Vidurius laisvinantys - laxantes, cathartica;  Skatinantys prakaitavimą – diaphoretica;  Šlapimą varantys – diuretica;

 Lengvinantys atsikosėjimą – expectorantia;

Humorų balanso atstatymui taip pat buvo taikomas kraujo nuleidimas ar speciali dieta. Tikėta, jog sukeliant vėmimą iš organizmo pašalinamamas geltonosios tulžies perteklius. Sukėlus viduriavimą, prakaitavimą ar šlapimo šalinimo metu iš organizmo eliminuojamas juodosios tulžies perteklinis kiekis. Gleivės pašalinamos iš plaučių ir kvėpavimo takų atsikosint. Teorijos sekėjai, tikėjo, jog tokiu būdu subalansavus organizmo skysčius pacientas pasveiks. [2]

Vienas iš garsiausių humoralinės teorijos šalininkų buvo Galenas, kuris pritaikė šią gydymo metodiką medicininėje praktikoje. 1858 m. Rudolfui Virchovui atradus ląsteles ir įrodžius, kad iš jų sudarytas žmogaus organizmas humoralinė teorija prarado populiarumą, o XIX amžiaus antrojoje pusėje visiškai paneigta. [3,20] Tuomet pradėta labiau domėtis Brauno teorija, kuri buvo priešinga, tačiau turėjo panašumų humoralinei doktrinai.

1.6. Brauno teorija

1780 m. škotų kilmės gydytojas Džonas Braunas paskelbė publikaciją Elementa

medicinae lotynų kalba. Ši publikacija sukėlė prieštaringą nuomonę tarp Europos ir Amerikos

gydytojų. Ji sulaukė ypatingai didelio dėmesio, kuomet 1795 m. po Brauno mirties, žymus to meto gydytojas Tomas Bedous šią teoriją aprašė ir publikavo anglų kalba. [21]

Brauno teorija grindžiama Niutono ir Beikono eksperimentine filosofija, kuri teigia, jog ligos atsiranda tuomet, kai pažeidžiamos kietos kūno dalys. Ši teorija buvo puiki alternatyva nuo seno

vyravusiai humoralinei teorijai. Teorijai nereikėjo puikaus anatomijos išmanymo, ignoravo ligos simptomus, netgi neigi skrodimo rezultatus. [5,20]

Teorija teigia, jog egzistuoja du ligų tipai, stenija ir astenija, o pagrindinis organizmo rodiklis yra jaudrumas. Braunas teigė, jog organizmo jaudrumas aptinkamas kiekviename kūne, kuo jis didesnis, tuo organizmas yra pažeidžiamesnis, tačiau jaudrumui sumažėjus – kūnas praranda gyvybingumą. Jaudrumą gali sukelti vidiniai arba išoriniai faktoriai. Vidianiams faktoriams priskiriama: raumenų įsitempimas, emocijos, aistros, mąstymas bei įvairūs kūno procesai. Išoriniai faktoriai yra šie: maistas, vynas, nuodai, karštis, kraujas, oras, kūnų išskiriami skysčiai bei užkrėtimai.

Stenija – tai liga, kurią sukelia per didelis organizmo tonusas. Jos gydymui pasitelkiamas kraujo nuleidimas, organizmo šaldymas arba augalinio maisto vartojimas. Jei šios priemonės nepadeda, braunistai rekomenduojama vartoti silpną alkoholį, vimdančius, laisvinančius ar prakaitavimą sukeliančius vaistus. Stenijos gydymas primena humoralinės teorijos principus. [4]

Kuomet organizmas nusilpsta, pacientas jaučiasi išsekęs ir bejėgis – braunistai diagnozuoja asteniją. Gydant asteniją rekomenduojama mankšta, mėsiškas maistas bei priemonės, kuriomis siekiama įjaudrinti organizmą. Šios medžiagos vadinamos stimuliuojančiomis. Stimuliuojantiems vaistams priskiriami tie, kurių sudėtyje yra opijaus, chininmedžio, kamparo, eterio, bebrų sruoglių, muskuso bei alkoholio. Anot vokiečių gydytojo Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) sudarytą vaistų farmakologinę klasifikaciją, yra daugelis stimuliuojančių (Stimulantia) medžiagų, tačiau stipriausios iš jų yra opijus bei eteris. [16]

Visgi, Brauno teorija kaip humoralinė teorija turėjo trūkumų ir netobulumų, kuriuos bandė išspręsti empiricizmas. Tačiau būtina paminėti, jog braunizmas ženkliai prisidėjo prie XVIII a. medicinos raidos, sujungė medicinos teoriją su praktika. [2,20]

1.7. Empirizmo medicinos mokykla

Teigiama, jog empirizmo šaknys siekia dar IV a. pr. m. e., kuomet Aristotelis Atėnuose įkūrė mokyklą, kurią pavadino Likėja. Aristotelis savo mokiniams skiepijo empirizmo dvasią, o mokyklą pavertė humanitarinių bei gamtos mokslų institutu. Empirimo doktrina teigia, jog teorija yra medicinos stebėjimo ir patirties rezultatas, o ne jų pagrindas.[22,23]

Empirizmas (empeiría) išvertus iš graikų kalbos reiškia patirtis. Empirizmo teorija teigia, jog patirtį gauname per pojūčius, o tai yra pagrindinis ir vienintelis vertės pažinimo šaltinis. [24] Žinos įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik loginiais samprotavimais. Atsižvelgiant į tai, kad patirtis yra vienintelis pagrindas moksliniams teiginiams atpažinti, empiristai žvelgė į pacientą kaip į individualią visumą, aiškinosi kokios priežastys galėjo

sukelti ligą. Jie manė, jog reikia matyti ne tik paciento universalumą, bet ir asmeniškumą bei unikalumą. [25]

XIX amžiaus pradžioje keitėsi medicinos filosofija, mokslinis požiūris į mediciną buvo pradėtas grįsti empiriniais pranašumais. Dėka naujų medicinos instrumentų išradimų, palaipsniui diegiamas naujas požiūris į diagnostiką bei ligų gydymą. Gydymo metodikoje pradedama labiau domėtis klinikiniais ligonio tyrimo metodais, diagnostika bei faktais, negu filosofavimu, kuriuo buvo remiamasi praėjusiame amžiuje. Tai laikotarpis, kuomet medicinos praktikoje pradedamas naudoti termometras, kūno temperatūrai matuoti, auskultacija bei perkusija įvertinanti širdies susitraukimų dažnį. [6]

Gydymo praktikoje empiristai dažniausiai naudojo augalinės kilmės vaistines medžiagas. [22] Apibūdinant empriristų skiriamus vaistus, jų sudėtis būtų parenkama atsitiktine tvarka, be išankstinio tikslaus žinojimo kaip jis veiks ar išgalvotos dogmos. Gydytojų empiristų gydymo praktikoje, išrašytuose receptuose vaistinės medžiagos nuolat kinta, vis bandomi nauji vaistinių medžiagų deriniai. Dėl šios priežasties dažnai pasitaikydavo gydymo klaidų, o šias spragas į viešumą norėjo iškelti racionalizmo šalininkai, kurių teorijos esmė buvo priešinga empirizmui. Tai rodo, jog medicinos sistema reikalavo pertvarkos. [26]

1.8. Racionalizmo šalininkai ir jų praktika

Filosofas Rene Dekartas (1596 m. – 1650 m.) buvo vienas ryškiausių racionalizmo šalininkų. Jis teigė, jog juslinis patyrimas negali būti tikru žinių šaltiniu. Tikrasis žinių šaltinis, anot jo, yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes tik tai gali būti protu apžvelgiama. [27]

Dar vienas žymus racionalizmo šalininkas buvo Imanuelis Kantas (1724 m. – 1804 m.). Jis savo veikale „Grynojo proto kritika“, kurį parašė 1781 m. nuolat pabrėžia, kad daiktuose a priori (iš lot. kalbos, iki patyrimo) atpažįstame tai, ką patys į juos įdedame. [13]

Benediktas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Hėgelis šie filosofai taip pat buvo racionalizmo šalininkai. Jiems būdingas optimizmas bei tikėjimas absoliutaus proto galia. [28]

Racionalistinis požiūris reikalauja eksperimento struktūros ir orientacijos. [23] Racionalizmo teorija remiasi intuicija. Svarbus aspektas yra kaip racionalizmo šalininkai suvokia ryši tarp intuicijos ir tiesos. Vieni sutinka, jog intuicija gali būti klaidinga, kiti mano, kad ir kokia bebūtų intuicija ji turi būti teisinga.[12] Tai reiškia, jog žmogaus protas ir logika yra pagrindiniai žinojimo šaltiniai. [29]

Gydytojai racionalistai manė, jog visų žmonių organizmai veikia vienodai, todėl pritaikius vaisto sudėtį vienam pacientui, jis turėtų taip pat veikti ir kitam. Jie nesigilino į pacientų gretutines ligas ar individulias savybes.

2. TYRIMO METODIKA

Darbo metodai. Magistro baigiamajame darbe taikomas istorinis – aprašomasis duomenų tyrimo metodas, atvejo analizės metodas, lyginamosios analizės metodas. Dokumentų, tai yra receptų atrinkimas analizei, receptų turinio analizė, tyrimo indikatoriai yra vaistinės medžiagos receptuose, jų dažnio skaičiavimas. Lyginamasis tyrimo metodas atliktas duomenis lyginant su skirtingų gydytojų išrašytais receptais, kuriuos analizavo G. Kontrotaitė. Atvejo anlizės metodas atliekamas atrenkant konkrečiam pacientui išrašytus receptus, analizuojama jam skirtų vaistų sudėtis.

Tyrimo planavimas. Gavus VU bibliotekoje Rankraščių skyriuje saugomo dokumento

F26-3644, tai yra 1801-1802 m. VU vaistinės receptų knygos fotokopijas, atrinkti receptai, kuriuos

išrašė prof. J. Lobenveinas. Analizuojami jo išrašyti receptai, duomenys sisteminami, suvedami į

Microsoft Excel programą, interpretuojami ir pateikiamos išvados.

Darbo eiga. Atlika 1801-1802 m. profesoriaus J. Lobenveino užregistruotų receptų VU vaistinės receptų knygoje analizė. Šio gydytojo receptus pasirinkta tirti, nes jo paskirtų vaistų analizei bei taikytos medicinos doktrinos nustatymui buvo skirta mažai dėmesio. Atliekant tyrimą, duomenys pateikti VU vaistinės receptų knygoje buvo detaliai šifruojami ir sisteminami Microsoft Excel programoje. Šioje programoje buvo sudaryta lentelė, kurios pirmame stulpelyje buvo recepto numeris, antrame - recepto komponentai, trečiame nurodoma komponentų kilmė, ketvirtame – vaisto forma, penktame - recepto išrašymo data, šeštame – paciento pavardė ir informacija apie jo kilmę, užimamas pareigas ir pan., pažymėta receptų knygoje, septintame – vaisto vartojimo nurodymai, aštuntame nurodoma ar vaistas skirtas vidiniam ar išoriniam vartojimui, devintas stulpelis skirtas pastaboms, kuriame nurodomas farmakologinis veikimas. Išanalizavus visą VU vaistinės receptų knygą, buvo rasta 159 receptai, kuriuos išrašė J. Lobenveinas. Bendras visų komponentų užregistruotų receptuose skaičius yra 497 (kartu su pasikartojančiais).

Atlikus istorinio dokumento analizę, gauti duomenys interpretuojami remiantis moksline literatūra, mokslinėmis XIX amžiaus publikacijomis bei farmakopėjomis, Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) farmakologine klasifikacija bei ankščiau atliktais receptų knygos tyrimo darbais, kuriuos atliko G. Armonaitė, A. Lapėnaitė, G. Kondrotaitė ir kt.

Atlikus surinktų duomenų analizę ir skaičiavimus, vertinami rezultatai, kokios medžiagos buvo dažniausiai skiriamos (augalinės, cheminės ar gyvūninės kilmės), kokiam tikslui galėjo būti naudojamos, kokias stipriai veikiančias medžiagas naudojo medikamentinėje terapijoje ir kokius jų derinius skyrė prof. Lobenveinas. Darbas iliustruotas šaltinio fragmentais. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Klingaitė - Danisevičienė patvirtino leidimą naudoti archyvinio dokumento kopijas magistro baigiamajame darbe 2019 „Profesoriaus Johano Lobenveino

1801-1802 metais išrašytų receptų analizė“. Pateikto prašymo kopija ir leidimas pridedamas priede nr. 2. Literatūros sąrašas sudarytas naudojant Refworks programa.

2.1. Tiriamasis objektas

1801-1802 m. pildyta Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga. Ši knyga yra istorinis dokumentas saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Ją sudaro 480 sunumeruoti, maždaug A4 formato, pageltę lapai įrišti storais viršeliais. Numeracijos seka eina ne iš eilės, nes dalis knygos lapų buvo išplėšti arba sugadinti, todėl tekstas ne visuose lapuose yra pilnai įskaitomas. Kiekvieno puslapio viršuje užrašoma tos dienos data lotynų kalba, pavydžiui Mn: Septembr. Die 5to (Mn. yra mensis sutrumpinimas, tai reiškia mėnesis, o die- diena). Knygos puslapiai suskirstyti į 4 stulpelius. Pirmame nurodomas recepto registracijos numeris. Antrasis skirsnis yra informatyviausias, jame nurodoma receptą išrašiusio gydytojo pavardė, prie kurios visuomet yra prierašas „M. D. Prof.“, reiškiantis, jog gydytojas yra medicinos mokslų daktaras, profesorius. Tuomet rašoma kam skiriamas vaistas, nurodoma pacientų vardai ir pavardės, kartais ir socialiniai statusai, tokie kaip vyskupas, vaivada, kanauninkas ir kt. Toliau šiame skirsnyje nurodoma vaisto sudėtinės dalys, jų kiekiai, paruošimo eiga ir vartojimo būdas. Sudėtinės vaisto dalys ir vaisto paruošimas rašoma lotynų kalba, o vartojimas lenkų, tačiau pasitaiko vokiečių bei rusų kalbomis. Vaistinių medžiagų kiekiai žymimi colinės sistemos vienetais granais (trumpinama „gr.“), taip pat skrupulais, drachmomis ir lašais. 1 vokiškasis granas atitinka 0,0648 gramų. Trečiame stulpelyje nurodoma vaisto kaina tuometine valiuta- florinais. Kainos svyruoja nuo 1 iki 13 florinų, tačiau dažniausiai šiame stulpelyje rašoma „regestr.“. Šis įrašas galimai reiškia, jog receptas yra registruojamas ir pinigai už vaistus bus sumokėti vėliau. Ketvirtas stulpelis žymimas „gr.“, tai galėtų reikšti granus, tačiau šis stulpelis dažniausiai paliekamas tuščias. Recepto pavyzdys pateikiamas paveiksle (pav. 2).

Pav. 2 Recepto pavyzdys: M. D. Prof. Lobenwein, Rp.: Rad. Arnicae, Flor. Sambuci, Sal. Mirabile Glauberi, Syr. Althaeae.[42]

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Profesoriaus J. Lobenveino išrašytų vaistų sudėtis. Vaistų komponentai

Išanalizavus 159 J. Lobenveino receptus, užregistruotus VU vaistinės receptų knygoje 1801-1802 m., nustatyta, jog viso buvo išvardinti 497 komponentai. Nustatyta, kad vaistų gamybai panaudota 130 skirtingų komponentų, kurie paminėti po keletą ar keliolika kartų profesoriaus J. Lobenveino išrašytuose receptuose. Visas vaistų gamybai panaudotas medžiagas galima suskirstyti į grupes, pagal jų kilmę ir pagal farmakologinį veikimą, kurias sudarė XIX a. pr. vokiečių gydytojas Šprengelis (Christian Konrad Sprengel) parašė veikalą, kuriame vaistines medžiagas suskirstė į farmakologines grupes. Medžiagas skirstė į šias kategorijas: stimuliuojančios (stimulantia), šlapimą varančios (diuretica), laisvinančios (laxantes), minkštinančios (demulcentia), raminančios (sedativa), afrodiziakų grupė (aphrodisiaca), vimdančios (emetica), veikiančios nervų sistemą (nervina) ir kitas. [1,16]

Nustatytus komponentus galima suskirstyti pagal prigimtį į keturias grupes, tai yra augalinės, cheminės ir gyvūninės kilmės komponentai, bei kitų komponentų grupė, kuriai priskiriamos pagalbinės medžiagos. Identifikuotų komponentų procentinis pasiskirstymas vaizduojamas 3 paveiksle.

Pav. 3 VU vaistinės receptų knygoje užregistruotų J. Lobenveino receptų komponentų kilmė Augalinės kilmės komponentai išrašyti tris kartus dažniau nei cheminės kilmės. Gyvūninės kilmės komponentai sudaro 8%, o 9% - kiti komponentai. Augalinės, cheminės bei gyvūninės kilmės komponentai bus aptarti tolimesniame tekste, o kitų komponentų grupę sudaro medžiagos, kurių negalima priskirti trims anksčiau išvardintoms grupėms. Tai yra baltasis cukrus

(Saccharum album), distiliuotas vanduo (Aqua destillata), Reino vynas (Vini Rhenani), sudėtiniai

preparatai, kurie yra paruošti iš anksto, pavyzdžiui pleistrai, balzamai, tepalai, linimentai, emulsijos. Baltasis cukrus (Saccharum album), tai dažniausiai Lobenveino receptuose sutinkama kitų komponentų grupės medžiaga. Cukrus išrašytas 21 kartą, o tai sudaro 4,2% nuo visų komponentų. Baltasis cukrus naudojamas kaip pagalbinė medžiaga, siekiant užmaskuoti nemalonų vaisto skonį. Dažniausiai išrašomas miltelių ir mikstūrų vaistų formose. Teriakas (Theriaca Andromachi) – vienas iš įdomiausių šiai grupei priskiriamų prepartų. Jis išrastas dar Romos imperijoje I a. viduryje ir buvo skirtas apsisaugoti nuo nunuodijimo. Šis vaistas priskiriamas priešnuodžiams, profesorius jį išrašė du kartus, vienas iš jų buvo skirtas vyskupui Pilchovskiui. Teriakas buvo gaminamas iš daugiau nei 70 įvairios kilmės komponentų, tokių kaip gyvatės mėsa, bebro sruogliai (Castoreum), opijus gaunamas iš aguonų (Papaver somniferum) ir kitų stipriai veikiančių komponentų. Tikėta, jog šis vaistai gali išgydyti i visas ligas, dėl labai plataus sudėties spektro, tačiau pavartojus jo kildavo įvairiausi skausmai, kuriuos numalšinti padėdavo sudėtyje esantis opijus. [7]

Tyrimo rezultatai buvo palyginti su Gintarės Kondrotaitės tyrimo rezultatais. Ji analizuodama pasirinktų gydytojų receptuose esančias medžiagas suskirstė į 5 grupes: augalinės kilmės, cheminės kilmės, gyvūninės kilmės, pagalbinės bei mišrios. Ji nustatė, jog augalinės kilmės medžiagos sudaro 71% nuo visų komponentų, cheminės kilmės – 17%, gyvūninės kilmės - 3%, pagalbinės medžiagos 7%, cheminių ir augalinių medžiagų mišinių išrašyta 2%.[16] Lyginant su prof. J. Lobenveino receptais, jis šiek tiek dažniau skiria cheminės kilmės medžiagas nei kiti VU gydytojai, tačiau augalinės kilmės medžiagos išlieka populiariausios. Prof. J. Lobenveinas savo pacientams išrašė du su puse karto daugiau gyvūninės kilmės medžiagų nei jo kolegos, kurių receptų analizę pateikė G. Kondrotaitė.

3.2. Augalinės kilmės komponentai

Augalinės kilmės medžiagos sudaro 63 % visuose receptuose esančių komponentų, tai yra 312 iš 497. Dažniausiai skiriamos augalų dalys yra šaknys, žolė, lapai, žiedai, žievė, tačiau pasitaiko ir sėklos, sakai, minkštimas. Naudojant augalinės kilmės medžiagas ruošiamos įvairios vaistų formos, tokios kaip mikstūros, tirpalai, vaistažolių mišiniai, ekstraktai, užpilai bei nuovirai. Augalinės kilmės komponentai naudojami ne tik kaip veikliosios medžiagos, bet ir dėl skonį bei aromatą gerinančių savybių, siekiant paslėpti nemalonų vaisto skonį ar kvapą. Šiam tikslui naudojami cinamono žievės milteliai, rožių vanduo, apelsino žievelės milteliai ir kt.Taip pat augalinės kilmės komponentai naudojami suteikti vaistui formą, pavyzdžiui akacijų sakai (Gummi Arabicum).

J. Lobenveino receptuose minimi augalai galėjo būti užauginti Lietuvoje, tačiau didžioji dalis importuota iš užsienio. Tarp jų ipekakuana (lot. cephaelis ipecacuanha), chininmedžio žievė (lot.

Cort. Peruvianus), vaistinis gvajokas (lot. Guajacum officinale) ir kiti. 4 paveiksle vaizduojama

dažniausiai minimi augalai, iš kurių pagamintos galeninės vaisto formos buvo išrašytos profesoriaus receptuose.

Pav. 4 Dažniausiai prof. J. Lobenveino receptuose minimi augalai ir jų dalis procentais nuo visų komponentų.

Iš pateikto grafiko matyti, jog svilarožė (lot. Althaea officinalis) yra dažniausiai receptuose sutinkamas augalinas, išrašytas 28 kartus – 5,5% nuo visų komponentų skaičiaus. Šio augalo vaistinė žaliava yra šaknys, todėl receptuose dažnai išrašomas svilarožių šaknų sirupas. Svilarožės naudotos dėl atsikosėjimą gerinančių savybių, taip pat skiriama esant peršalimui ar karščiavimui. Derinama kartu su šeivamedžio žiedais (Flores Sambuci), saldymedžio šaknimis (Rad.

Glycyrrhizae), saldyšaknės šaknimis (Rad. Liquiritae). Saldyšaknė pacientams skirta šaknų, tinktūrų,

miltelių pavidalu 13 kartų, tai sudaro 2,6% visų komponentų.[49, 50, 51]

Iš varpučio šaknų pagamintas ekstraktas (Rad. Graminis) dažnai minimas prof. J. Lobenveino receptuose. Jis išrašytas 15 kartų – 3,0% visų komponentų. Šis augalas Šprengelio farmakologijos traktate priskiriamas diuretikų grupei, naudojamas esant šlapimo takų bei pūslės uždegimams gydyti, sergant ascitu ar kepenų ciroze, tirpdo inkstų akmenis. Receptuose derinamas su paprastosiomis kiaulpienėmis (Taraxacum officinale), varnalėšos šaknimis (Rad. Bardanae), bei rabarbarų šaknimis (Rad. Rhei). Rabarbaras, tai dar vienas augalas, gana dažnai minimas receptuose, jis išrašytas 13 kartų, o tai sudaro 2,6%. Šio augalo šaknų milteliai naudojimi kaip vidurius liuosuojanti medžiaga.[16]

Aguonų sirupas (Syr. Diacodii) receptuose minimas 14 kartų – 2,8%. Jis turi panašų poveikį kaip opijus, skiriamas kaip raminamoji priemonė. Kartu su aguonų sirupu receptuose išrašoma arnikų šaknys (Rad. Arnicae), ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae) mėtų vanduo (Aq. Menthae). Visi

šie augalai veikia priešuždegimiškai, spazmolitiškai, pasižymi antiseptiniu poveikiu. Kamparas, kuris gaunamas iš kamparmedžio (Cinnamomum camphora) buvo skirtas 9 kartus, galėjo būti naudojamas kaip sanarių bei raumenų skausmą malšinanti priemonė, vartojamas išoriškai. Vartojant į vidų skiriamas kaip stimuliantas. [16,20,52]

Valerijonas (Valeriana officinalis), tai dar vienas augalas, kuris buvo skiriamas ganėtinai dažnai. Įprastai augalinė žaliava yra šaknys, iš jų gaminamas ekstraktas (Extr. Rad. Valeriana). Lobenveinas jį skyrė 8 kartus, o tai sudaro 1,6% nuo visų komponentų. Mišiniuose su gencijonu

(Gentiana), kraujažole (Millefolii), chininmedžio žieve (Cortex Peruvianus) gaminamos piliulės,

kurios galėjo būti skiriamos skrandžio sutrikimams gydyti.[16,20]

Gintarės Kondrotaitės atliktoje augalinės kilmės komponentų analizėje nustatyta, jog populiariausios augalinės kilmės žaliavos tiriamuosiuose receptuose buvo opijus, kuris receptuose išrašytas 74 kartus, rabarbaras – 53, kiaulpienė – 39 kartus, svilarožė – 34, šeivamedis – 31, vaistinis chininmedis – 24, paprastasis varputis – 22, kamparas – 22, pipirmetė – 21, ramunė – 20, akacijos sakai – 20, erškėtis – 19, valerijonas – 19, ipekakuana – 17, cinamonas – 16 kartų.[16]

3.3. Cheminės kilmės komponentai

Cheminės kilmės medžiagos J. Lobenveino receptuose sudaro 20%, tai yra 99 iš 497. Šios medžiagos yra skirstomos į dvi grupes: organinės ir neorganinės. Organinėms cheminėms medžiagoms priskiriama organinės druskos ir rūgštys, bei eteris, neorganinėms – įvairios druskos bei neorganiniai junginiai. Daugiausiai kartų receptuose minimų cheminės kilmės medžiagų dešimtukas pateikiamas 5 paveiksle.

Kalio nitratas, dar vadinamas salietra (Nitri Puri), tai dažniausiai skiriamas cheminės kilmės komponentas, išrašytas 17 kartų, o tai sudaro 3,4% nuo visų komponentų. Ši druska pasižymi diuretinėmis bei šaldančiomis savybėmis, todėl skiriama esant karščiavimui arba kaip laisvinamasis. Vaistų nuo karščiavimo sudėtye esantis kalio nitratas skiriamas kartu su svilarože, šeivamedžiu, saldyšakne bei ramunėlėmis. Salietra receptuose išrašoma kartu su rabarbarų šaknų milteliai, kiaulpienių šaknų milteliais, kalio tartrato boraksu (Cremor Tartari). Šios sudėties vaistai tikėtina buvo skiriami kaip vidurius liuosuojantys ar vimdomieji preparatai. Kalio tartrato boraksas yra organinės rūgšties druska gaunama iš vyno nuosėdų, dar vadinama vynakmeniu Lobenveino receptuose išrašyta 10 kartų. Naudojama žaizdoms plauti arba kaip vidurius liuosuojanti, vimdomoji medžiaga. Kalio sulfatas, tai dar vienas cheminės kilmės komponentas, kuris buvo skiriamas dėl vidurius laisvinančių savybių. Profesorius 3 kartus šią medžiagą skyrė Tartarus Vitriolatus pavadinimu ir 2 kartus kaip

Arcanum duplicatum. Receptuose kartu išrašomas rabarbaras, kalio nitratas, magnio oksidas.

Dažniausiai nurodoma miltelius vartoti vakare prieš einant miegoti.[16, 54]

Kita cheminė medžiaga Lobenveino receptuose yra spiritinis amonio acetato tirpalas

(Spiritus Mindereri). Ši medžiaga skirta 12 kartų, o tai sudaro 2,4% nuo visų komponentų. Amonio

acetatas pasižymi diuretinėmis bei diaforetinėmis (skatinančiomis prakaitavimą) savybėmis. Todėl skiriamas kartu su svilarožėmis, varpučiu, šeivamedžiu karščiavimui, bei peršalimo ligoms gydyti.[53]

Geležies druskos 9 kartus receptuose nurodomos kaip Extr. Martis Pomatum. Geležis yra vienas iš svarbiausių mikroelementų reikalingų žmogaus organizmui, ji skiriama esant bendram organizmo nusilpimui, anemijai gydyti. Dažniausiai geležies druskos J. Lobenveino receptuose skiriamos mikstūrų bei piliulių farmacine forma. Kartu į sudėtį įeina valerijonas, bebrų sruogliai

(Castoreum), rabarbaras, bei stipriai veikiančių augalų grupei priskiriamas augalas mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus). Naudojant šias medžiagas kartu, galėjo būti gydoma nemiga, nerimas, širdies

ligos. [16, 55]

Eteris, tai dar vienas cheminės kilmės komponentas. Jis išrašytas 10 kartų, iš jų 6 kartus kaip Spiritus nitri dulcis, 3 kartus kaip Elixir Visceral (Hoffmann), bei vieną kartą kaip etanolio ir eterio mišinys Liquor anodynum. J. Lobenveinas eterį išrašydavo kartu su ramunėlėmis, varpučiu, saldyšaknėmis, jūros svogūnų actu (Oxymel squill). Priklausomai nuo dozės eteris galėjo būti naudojamas kaip nervus raminanti, atpalaiduojamoji priemonė, skausmui malšinti, ar vaistų nuo kosulio sudedamoji dalis. [16]

Stibio druskos profesoriaus receptuose išrašytos 6 kartus, o tai sudaro 1,2% nuo visų komponentų. Stibio oksidų ir sulfidų mišinys (Kermes minerale), dar kitaip vadinamoji vimdančioji druska yra raudonai rudos spalvos milteliai. Šis toksiškas vaistas drauge su magnio oksido milteliais

(Magnesia albae) ir opijumi (extr. Thebaica) buvo išrašomi vidiniam vartojimui. Įdomu tai, jog

vaistus, kurių sudėtyje minimos stibio druskos, nurodoma gerti po vieną miltelį vakarais, tikėtina buvo skiriama kaip laisvinanti priemonė. Vaistus, kuriuose yra opijaus nurodoma vartoti kas 2-4 valandas galėjo būti naudojami karščiavimo malšinimui, prakaitavimo skatinimui bei peršalimo ligoms gydyti. [16,20]

Švino druskos išrašytos 5 kartus, tai sudaro 1,0% nuo visų komponentų. Švinas vartojamas išoriškai, todėl vaistai, kurių sudėtyje yra šios medžiagos gaminami tepalų (ung. Saturni), pleistrų (empl. Diachylon) farmacine forma. Šie vaistai galėjo būti naudojami odos ligoms gydyti, taip pat švinas pasižymi kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Dešimtoje vietoje pagal cheminės kilmės medžiagų populiarumą profesoriaus receptuose yra natrio sulfatas, dar kitaip vadinama Glauberio druska (Sal Mirabile Glauberi). Ši druska buvo skirta 3 kartus, ji pasižymi viduriuos laisvinančiu poveikiu, tačiau gali būti vartojama ir kaip priemonė karščiavimui mažinti. Receptuose išrašoma mikstūrų sudėtyje kartu su šeivamedžiu, svilarožėmis, bebrų sruogliais, opijumi, jūros svogūnų actu, senos bei aviečių lapais. Mikstūras skirtas peršalimo ligoms gydyti nurodoma vartoti kas 2 valandas po šaukštą, o vidurius laisvinančias mikstūras – po 1 šaukštą per dieną.[20]

Lyginant su kitų VU gydytojų receptais ir juose išrašytomis cheminės kilmės medžiagomis, kurias identifikavo G. Kondrotaitė galima teigti jog medikamentinė terapija panaši į J. Lobenveino. VU gydytojai dažniausiai skyrė kalio druskas (kalio sulfatas, kalio tartrato boraksas, kalio nitratas) viso 31 kartą. Antroje vietoje pagal populiarumą eteris – 26 kartus, tuomet amonio druskos – 18 kartų, magnio druskos – 17, geležies druskos – 11, stibio druskos – 11, gyvsidabrio druskos – 7.[16] Reikėtų paminėti, jog J. Lobenveinas medikamentinėje terapijoje nenaudojo gyvsidabrio, galimai dėl to, jog žinojo jo sukeliamą žalą organizmui. Gyvsidabris kaupiasi organizme, todėl gali sukelti įvairias opas, neurotoksinius pažeidimus bei įvairius skausmus. [32,33]

3.4. Gyvūninės kilmės komponentai

XIX amžiaus pradžioje vis dar išlieka populiarūs vaistai, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų. Tai medžiagos, kurios pagamintos iš pačio gyvūno (ispaniškojo skaudvabalio) ar gyvūno dalių (bebro sruoglių), arba tai produktas, kurį pagamino gyvūnas (medus, vaškas). Vilniaus Universiteto receptų knygoje, receptuose, kuriuos išrašė J. Lobenveinas gyvūninės kilmės komponentai sudaro 7,8%, o tai yra 39 medžiagos iš 497. Profesoriaus receptuose dominavo 5 pagrindinės medžiagos, jų dažnumas ir procentinis pasiskirstymas vaizduojamas 6 paveiksle.

Pav. 6 Dažniausiai minimos gyvūninės kilmės medžiagos procentais nuo visų komponentų. Diagramoje matoma, jog bebrų sruoglių milteliai (Castoreum) yra populiariausias gyvūninės kilmės komponentas. Bebrų sruogliai yra pauodeginė liauka, ją išdžiovinus ir sutrynus į miltelius, gaunami aitraus nemalonaus kvapo rausvai rudi milteliai. Šią medžiagą tinktūros, miltelių, esencijos pavidalu profesorius skyrė 21 kartą, o tai sudaro 4,2% nuo visų komponentų. Kartu su bebrų sruogliais, profesorius receptuose išrašydavo spiritinį opijaus tirpalą (Laudanum liquidum), valerijoną, chininmedį, kraujažolę, gencijoną, saldyšaknę. Šprengelio farmakologijos traktate nurodoma, kad bebrų sruogliai veikia dirginančiai nervų sistemą, taip pat laikomi afrodiziaku. Rašoma, kad vaistai, kurių sudėtyje yra ši medžiaga naudojami isterijai ir neurozėms gydyti, taip pat kaip priemonė nuo skausmo bei spazmų atpalaidavimui. Tikėtina, kad skyrė prie įvairių ligų išsekusiems ligoniams kaip stimuliantą. [16]

Medus yra ganėtinai populiarus gyvūninės kilmės produktas. Jis receptuose minimas 9 kartus, o tai sudaro 1,8% nuo visų komponentų. 6 kartus jis skiriamas mišinyje su actu (Oxymel

simplex), 2 kartus kaip jūros svogūnų scylių ir acto mišinys (Oxymel Squilla), bei 2 kartus kaip rožių

medus (Mel rosarum). Medus buvo naudojamas esant peršalimo ligoms, bei kosuliui lengvinti. Receptuose skiriamas kartu su šeivamedžiu, amonio acetatu, svilarožių sirupu, opijumi, varpučiu, žvaigždanyžių sėklomis (Semen Anisi Stellati). Dažniausiai medus skiriamas mikstūrų sudėtyje, kurias nurodoma vartoti po kavos šaukštą kas dvi valandas. Tikėtina, kad medus buvo išrašomas ir dėl organoleptinių savybių (vaisto skonio ar kvapo pagerinimui). Dar vienas bičių produktas, kurį skyrė Lobenveinas yra vaškas. Kaip atskiras komponentas jis išrašytas tik vieną kartą, tačiau yra žinoma, jog XIX amžiuje pleistrai bei kai kurie tepalai, pavyzdžiui Ung. Basicilum (pūlingoms žaizdoms gydyti) buvo gaminami naudojant bičių vašką. Pleistrus, kuriuose galėjo būti bičių vaško profesorius išrašė 8 kartus. [16, 56]

Vėžių girnelių milteliai (pulv. Lapides Cancrorum) buvo gaunami iš vėžių skrandžiuose esančių akmenukų. Ši gyvūninės kilmės medžiaga naudota kaip kalcio šaltinis esant jo trūkumui. Profesorius šiuos miltelius skyrė 6 kartus receptuose, kuriuose taip pat buvo vynakmenis, kalio nitratas, baltasis cukrus pasaldinimui. Šie vaistai buvo dažniausiai skiriami vaikams, tikėta organizmo stiprinimui. [57]

Ispaniškųjų skaudvabalių milteliai (pulv. Cantharidae) – tai dar vienas populiarus to meto gyvūninės kilmės vaistas. Ispaniškasis skaudvabalis buvo trinamas į miltelius ir naudojamas kaip vidinis ir išorinis vaistas. Vartojant į vidų jis veikia kaip stiprus stimuliantas, taip pat stimuliuojantis libido. Išoriniam vartojimui buvo dažniausiai išrašomas kaip pleistro, rečiau tepalo sudedamoji dalis. Skaudvabalio milteliai dirgindavo odą, todėl buvo skiriami peršalimo ligoms gydyti, reumatiniams skausmams malšinti. J. Lobenveinas šį komponentą skyrė du kartus, vieną kaip tinktūrą (tinct.

Cantharidae), kitą kartą kaip pleistrą (empl. Vesicatorii). Ispaniškieji skaudvabaliai vartojami dėl

afrodiziakiškų savybių. Įdomu tai jog abu šie vaistai buvo skirti profesoriaus kolegai, gydytojui Jan O'Connor.[16]

G. Kondrotaitės tirtuose receptuose gyvūninės kilmės komponentai buvo šie: bebrų sruogliai išrašyti 20 kartų, ispaniškieji skaudvabaliai – 7 kartus, medaus ir acto mišinys – 4 kartus, muskusas ir jaučio tulžis po 1 kartą. [16] Duomenys labai panašūs lyginant su J. Lobenveinu, tik jis gydymo praktikoje nenaudojo muskuso bei jaučio tulžies, tačiau naudojo vėžių skrandžių akmenukus. J. Lobenveinas dažniau skyrė bebrų sruoglius nei kiti Vilniaus gydytojai, o ispaniškuosius skaudvabalius rečiau nei gydytojai A. L. Bekiu, Heyman ir Einholm, jie nurodydavo vidinį vartojimą.

3.5. Stipriai veikiančios medžiagos

Dalį ankstesniuose skyriuose aptartų medžiagų galima įvardinti kaip stipriai veikiančias arba nuodingas. Ilgai naudojant vaistus, kurių sudėtyje yra sunkiųjų metalų galimi apsinuodijimai, o opijus ir eteris ilgainiui sukelia pripratimą, nuodingas medžiagas kaupiantys augalai taip pat galėjo sukelti apsinuodijimus. Tačiau XIX a. medikamentinėje terapijoje tokios stipriai veikiančios medžiagos buvo dažnai išrašomos pacientams. Vimdomųjų vaistų sudėtyje buvo nuodingų stibio druskų, bet jos su skrandžio sekretu pasišalindavo iš organizmo nesukeldamos grėsmingų pasekmių. Prof J. Lobenveinas, kaip ir kiti to meto gydytojai, išrašydavo savo pacientams vaistus, kuriuos šiandien mes įvardijame kaip nuodingus. Šiai grupei priklausančios medžiagos ir jų išrašymo dažnumas pateikiamas lentelėje nr. 1

Stipriai veikiantya ir nuodingi vaistai

Išrašymo kartai

Procentai nuo visų komponentų

Bebrų sruoglių milteliai 21 4,2%

Aguonų sirupas 14 2,8%

Arnikų tinktūra 10 2,0%

Eterio lašai 10 2,0%

Opijaus milteliai 8 1,6%

Chininmedžio milteliai 8 1,6%

Juodosios drignės ekstraktas 8 1,6%

Stibio druskos 6 1,2% Švino druskos 5 1,0% Mėlynosios kurpelės ekstraktas 4 0,8% Ispaniškojo skaudvabalio milteliai 2 0,4%

Lentelė nr. 1 Dažniausiai minimos stipriai veikiančios medžiagos procentais nuo visų komponentų. Dažniausiai iš stipriai veikiančių ir nuodingų medžiagų prof. J. Lobenveinas savo pacientams skirdavo galeninius vaistus, pagamintus iš bebro sruoglių. Jis net 21 recepte išrašė stipriai stimuliuojančią medžiagą, lotyniškai vadinamas Castoreum. Tuo tarpu daug rečiau nei kiti gydytojai skyrė pleistrus empl. Vesicatoria, kurio pagrindinis komponentas ispaniškojo skaudvabalio milteliai. Kiti autoriai nustatė, kad XIX a. pradžioje dažniausiai skiriami gyvūninės kilmės vaistai buvo Castoreum naudojamas į vidų kaip stimuliantas ir išoriškai vartojamas empl. Vesicatoria. Retas gydytojas skyrė ispaniškojo skaudvabalio miltelius į vidų, žinomas kaip vaistas stipriai stimuliuojantis libido. Profesorius J. Lobenveinas gydydamas pacientus stipriai veikiančiomis medžiagomis, dažniausiai naudojo augalinės kilmės komponentus 44 kartus, o tai sudaro 8.9% nuo visuose receptuose naudotų komponentų. Antroje vietoje pagal populiarumą yra cheminės kilmės stipriai veikiantys komponentai, išrašyti 29 kartus – 5,8% nuo visų komponentų. Gyvūninės kilmės stipriai veikiančios medžiagos buvo rečiausiai pasitaikantys šios kategorijos komponentai išrašyti 23 kartus, o tai sudaro 4,6%. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog stipriai veikiantys gyvūninės kilmės komponentai sudaro 59,0% nuo visų gyvūninės kilmės komponentų.

Kaip teigė Paracelsas, vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze, todėl ir dalis medžiagų pateiktų lentelėje XIX amžiuje laikytos įprastais vaistais, šiais laikais vartojamos išimtinais atvejais dėl sukeliamo pašalinio poveikio. Dėl nervų sistemą veikiančio poveikio naudoti bebrų sruogliai bei eteris, afrodiziakiškomis ir stimuliuojančiomis savybėmis pasižymi ispaniškieji skaudvabaliai. Skrandžio, žarnyno bei gimdos skausmams malšinti buvo naudojama chininmedis, juodoji drignė bei mėlynoji kurpelė. Švino junginiai naudoti odos ligoms gydyti bei kraujavimo stabdymui. Aguonų sirupas,

opijus, arnika buvo naudojama skausmui malšinti bei dėl atpalaiduojančio, spazmolitinio poveikio. Stibio druskos naudotos dėl vimdančių ir karščiavimą mažinančių savybių. Stipriai veikiančios medžiagos sutinkamos 67 receptuose iš 159, o tai sudaro 42,1% nuo visų receptų, todėl galima teigti, jog J. Lobenveinas taikė ganėtinai ,,agresyvią” gydymo metodiką.[58,16,55]

3.6. Vaistų formos

Išanalizavus 159 receptus, kuriuos išrašė J. Lobenveinas, nustatyta, kad 80,5% receptų yra skirti vidiniam vartojimui, 15,7% - išoriniam o 3,8% receptų, kurių vartojimas nenurodytas. Populiariausios vaistų formos ir jų išrašymo kartai nurodomi skritulinėje diagramoje 7 paveiksle.

Pav. 7 Dažniausios vaistų formos sutinkamos prof. J. Lobenveino receptuose

Mikstūros yra populiariausia vaistų forma, kurią 1801-1802 m. skyrė profesorius. Iš viso buvo išrašyta 56 mikstūros, jos sudaro 35,2% nuo visų receptų. Į mikstūrų sudėtį dažniausiai įeina įvairių augalų ekstraktai, tinktūros, aguonų sirupas, amonio acetatas, bebrų sruogliai. Nurodoma mikstūras vartoti po šaukštą arba kavos šaukštą po vieną ar kelis kartus per dieną, priklausomai nuo vaisto paskirties. Mikstūros dažniausiai skiriamos karščiavimo ir peršalimo ligoms gydyti, skausmo malšinimui, organizmo stimuliavimui bei vaistai veikiantys nervų sistemą.

Milteliai yra antra pagal populiarumą vaistų forma. Šie vaistai išrašyti 30 kartų, o tai sudaro 18,9% nuo visų receptų. Jų sudėtyje dažniausiai cheminės kilmės vaistinės medžiagos, kurių nemaloniam skoniui maskuoti papildomai skiriama cukraus. Taip pat miltelių vaistų formos receptuose neretai sutinkama augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų tokių kaip įvairių augalų šaknų miltelių, vėžio skrandžio akmenukų miltelių, bebro sruoglių miltelių ar ispaniškųjų skaudvabalių miltelių. Profesorius miltelius skiria dozuotus, tačiau pasitaiko ir tokių receptų, kur nurodoma miltelius vartoti

po šaukštą. Miltelių formos vaistai dažniausiai skiriami liuosuoti vidurius, dėl medžiagų vimdomojo poveikio, kalcio trūkumui organizme mažinti, afrodiziakai, odos ligoms gydyti.

Trečia pagal populiarumą vaistų forma yra vaistažolių mišiniai. Tokie receptai išrašyti 23 kartus, tai sudaro 14,5% nuo visų receptų. Pacientai patys turėjo pasiruošti arbatas, užilus, nuovirus pagal nurodymus. Randama ir tokių profesoriaus receptų, kur nurodoma vaistažolių mišinio paskirtis, pavyzdžiui, Species pro Cataplasmate arba Species pro Fomento, tai reiškia, jog šie vaistažolių mišiniai skiriami pavilgams, Species Pectorales- mišinys skirtas atsikosėjimui lengvinti. Vaistažolių mišiniai dažniausiai skiriami peršalimo ligoms gydyti, nervų sistemos sutrikimams lengvinti, bei kaip raminamoji arba tonizuojanti priemonė.[59]

Piliulės, pleistrai ir košelės yra mažiau populiarios vaistų formos nei anksčiau aprašytos, tačiau visos jos sutinkamos ne mažiau kaip po 5 kartus. Receptai piliulių forma išrašyti 11 kartų, tai sudaro 6,9% nuo visų receptų, pleistrai 6 kartus – 3,8%, o košelės 5 kartus – 3,1% nuo visų receptų. Piliulės tai dozuota vaistų forma, profesorius jas skiria mažais kiekiais po 3-6. Jų sudėtyje derinamos augalinės, cheminės ir gyvūninės kilmės medžiagos, dažniausi komponentai: valerijonai, gencijonas, chininmedis, geležies druskos, bebrų sruogliai bei įvairūs sakai. Pleistrai vartojami išoriškai, Lobenveinas juos išrašo bendriniais pavadinimais, tačiau nenurodo sudėties. Empl. Melilotus - naudojamas po vabzdžių įkandimo, Empl. Diachylon – švino pleistras, odos ligoms gydyti, Empl. de

Galbano – šio pleistro sudėtyje yra šafrano gaunamo iš krokų (Crocus Sativus) purkų, jis naudojamas

esant įvairiems skausmams, tikėta, jog gydo auglius. Empl. Vesicatorium – pasižymi afrodiziakiškomis savybėmis nes jo sudėtyje yra ispaniškųjų skaudvabalių, taip pat uždėjus šį pleistrą ant odos iškyla pūslės pilnos skysčio, tikėta, jog tai padeda sureguliuoti organizmo humoralinę sistemą. Empl. de

Labdano – tai dar vienas pleistras naudotas dėl stimuliuojančių savybių, bei tikėta, jog uždėjus pleistrą

ant pilvo sumažės vidurių pūtimas. Košeles profesorius skyrė kaip laisvinamuosius (Elect. Lenitivi) ir antihelmintikus. Nurodoma jas vartoti šaukštas, po kelis kartus per dieną.[59]

Kitų vaistų formų grupei priskiriamos vaistų formos, kurios receptuose pasikartojo iki 4 kartų. Iš viso tokių receptų rasta 28, o tai sudaro 17,6% nuo visų receptų. Šiai grupei priskiriamos tokios vaistų formos kaip: lašai, tepalai, linimentai, balzamai, ekstraktai, tinktūros, klizmos ir kiti.

3.7. Vaistų kainos

Importuojamos vaistų žaliavos iš užsienio buvo brangios, tai lėmė ir dideles vaistų kainas, kurios buvo registruojamos vaistinių receptų knygose. Atlikus detalią VU vaistinės 1801-1802 m. receptų knygos analizę pastebėta, jog daugeliu atvejų (91 kartą iš 159) recepto kainos skiltyje rašoma „regestr“ tai reiškia, kad pacientas už vaistus sumokės vėliau. 22 kartus kainos skiltyje nebuvo jokio prierašo, o 4 kartus buvo pažymėta „naregestr“, tai galimai reiškia, jog receptas yra

neregistruojamas arba už jį mokėti nereikia. Tik 26,4% nuo visų receptų nurodyta kaina. Kaina nurodoma to meto valiuta florinais, ji svyruoja nuo 1 iki 13 florinų. Vaistų kainos ir jų pasikartojimo dažnumas nurodoma stulpelinėje diagramoje 8 paveiksle.

Pav. 8 Vaistų kainos ir jų pasikartojimo dažnis

Tyrimo duomenys parodė, jog dažniausiai receptiniai vaistai kainavo 4-2 florinus. Mažiausiai kartų pasikartojanti kaina yra 10 ir 13 florinų. Vaistų kainos priklausė nuo receptų sudėtinių dalių kiekio, nuo to ar žaliavos buvo importuotos iš užsienio ar užaugintos Lietuvoje, bei nuo gamybos proceso sudėtngumo. V. Gudienė savo knygoje „Socialiniai Lietuvos farmacijos bruožai XIX a.–XX a. pirmoji pusė“ rašė, jog vaistininkai galėjo daryti pacientams nuolaidas, tačiau apie tai negalėjo plačiai skelbti visuomenei siekdami pritraukti daugiau pirkėjų. [43]

13 florinų kainuojantis receptas buvo išrašytas poniai Virginai Vincentai St. Cath. Jis sudarytas iš dviejų vaistų, pirmasis yra Opijaus lašai (Laudanum Liquidum Sydenhami) nurodoma išgerti 30 lašų vienu kartu. Antrasis vaistas yra piliulių forma, kuris susideda iš įvairių sakų (Gummi

Ammoniacum, Gummi Galbani, Gummi Assae Foetidae), valerijonų ekstrakto (Extr. Valerianae),

geležies druskos (Extr. Martis Pomatum), bebrų sruoglių ir jų esencijos (Castoreum, esenc.

Castoreum).

10 florinų kainavęs vaistas skirtas poniai Kosakovskai. Jis išrašytas miltelių farmacine forma, kurie susideda iš kalio nitrato (Nitri Puri), kalio tartrato boraksas (Cremor Tartari) ir baltojo cukraus (Saccharum Album).

Receptuose, kurie kainavo 4 florinus dažniausiai buvo išrašomos mikstūros, vaistažolių mišiniai bei milteliai. Šių mikstūrų sudėtyje vyrauja augalinės ir cheminės kilmės komponentai,

dažniausiai svilarožės sirupas bei šaknys (Syr., Rad. Althaeae,) aguonų sirupas (Syr. Diacodii), spiritinis amonio acetato tirpalas (Spir. Mindereri). Vaistažolių mišiniuose buvo šeivamedžių žiedai

(Flor. Sambuci), ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae), arnikos šaknys (Rad. Arnicae), saldyšaknės

šaknys (Rad. Liquiritae) žvaigždanyžio sėklos (Sem. Anisi Stellati). 4 florinus kainavusiuose miltelių receptuose dažniausiai išrašoma buvo kalio nitratas, rabarbarų milteliai (Pulv. Rad. Rhei) bei vyno rūgšties milteliai (Tartarus Vitriolatus).

2 florinus kainavę vaistai dažniausiai išrašomi vaistažolių mišinių farmacine forma, bei mikstūromis. Vaistažolių mišinių sudėtyje dažniausiai buvo ramunėlių žiedai (Flor. Chamomillae), šeivamedžių žiedai (Flor. Sambuci) bei melisų žolė (Herb. Melissae). Mikstūrose dominuoja aguonų sirupas (Syr. Diacodii), spiritinis amonio acetato tirpalas (Spir. Mindereri), taip pat arnikos šaknys

(Rad. Arnicae).

3.8. Vilniaus aristokratės ponios Kosakovskos terapija. Atvejo analizė

Atlikus išsamią profesoriaus J. Lobenveino išrašytų receptų analizę, nustatyta, jog pas šį gydytoją lankėsi dažniausiai tie patys pacientai. VU vaistinės knygos pildymo laikotarpiu profesoriaus receptų randama nuo 1801 m. rugsėjo mėnesio 30 dienos iki 1802 m. kovo 20 dienos. Šiuo laikotarpiu apsilankė 43 skirtingi pacientai, 28 iš jų išrašyta ne mažiau kaip po 2 receptus. Žemiau esančioje stulpelinėje diagramoje pateikiama išrašytų receptų kiekis pagal mėnesius (9 paveiksle). Rezultatai rodo jog kovo mėnesį buvo išrašyta didžiausias kiekis receptų – 55, o tai sudaro daugiau nei trečdalį nuo visų analizuotų receptų. Analizuojamas šaltinis yra labai pažeistas, didelė dalis receptų knygos lapų yra išplėšta, todėl negalima nustatyti tikslių duomenų.