LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KATEDRA
JURIJ ČEREDNIČENKO
ASMENŲ SU RIEŠO KANALO TUNELINIU SINDROMU
PLAŠTAKŲ FUNKCIJOS KAITA BEI SĄSAJOS SU
SKAUSMU IR GYVENIMO KOKYBE AMBULATORINIU
REABILITACIJOS LAIKOTARPIU
Magistrantūros studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. doc., Daiva Petruševičienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas
...
Vardas Pavardė Parašas
Data...
ASMENŲ SU RIEŠO KANALO TUNELINIU SINDROMU
PLAŠTAKŲ FUNKCIJOS KAITA BEI SĄSAJOS SU
SKAUSMU IR GYVENIMO KOKYBE AMBULATORINIU
REABILITACIJOS LAIKOTARPIU
Magistrantūros studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė Daiva Petruševičienė
Data... Recenzentas
... Vardas Pavardė Parašas Data... Darbą atliko Magistrantas Jurij Čeredničenko Data... KAUNAS, 2016
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
ABSTRACT ... 8
SANTRUMPOS ...10
ĮVADAS ...11
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ...13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...14
1.1. RIEŠO KANALO SINDROMAS, JO KLASIFIKACIJA, EPIDEMIOLOGIJA, ETIOLOGIJA IR RIZIKOS VEIKSNIAI ... 14
1.2.SUTRIKIMAI BEI SIMPTOMAI ATSIRADĘ ESANT RIEŠO KANALO SINDROMUI, GYDYMO BŪDAI IR GALIMYBĖS...16
1.2.1. Rankos funkcijos sutrikimai esant riešo kanalo sindromui ... 16
1.2.2. Savarankiškumo kaita esant riešo kanalo sindromui ... 18
1.2.3. Riešo kanalo sindromo gydymo būdai ... 19
1.2.4. Reabilitacija esant riešo kanalo sindromui ... 22
1.2.5. Ergoterapijos taikymas riešo kanalo tunelinio sindromo atveju ... 24
1.3. PSICHOMOTORINIŲ REAKCIJŲ IR GYVENIMO KOKYBĖS VERTINIMAS ESANT RIEŠO KANALO TUNELINIAM SINDROMUI ... 25
1.3.1. Psichomotorinių reakcijų greičio, raumenų jėgos bei ištvemrės vertinimas esant riešo kanalo sindromui ... 25
1.3.2. Gyvenimo kokybės vertinimas esant riešo kanalo sindromui ... 28
1.4. LITERATŪROS APŽVALGOS APIBENDRINIMAS ... 30
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ...31
3. REZULTATAI ...35
3.1. Tiriamųjų kontingento charakteristika ... 35
3.2. Objektyvus tiriamųjų su riešo kanalo tuneliniu sindromu būklės vertinimas ... 36
3.3. Tiriamųjų plaštakos raumenų jėgos pokyčiai vertinant dinamometru ... 38
3.4. Tiriamųjų rankos pirštų jėgos vertinimo hidrauliniu pirštų sugnybimo jėgos matuokliu pokyčiai ... 39
3.5. Veiksniai ir jų sąsajos įtakojančios asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu rankų funkcijos kaitą, skausmo intensyvumą ir gyvenimo kokybę ... 40
3.6. Pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu rankų funkcijos ir skausmo intensyvumo kaita, atsižvelgiant į tiriamųjų charakteristikas ... 43
3.7. Pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu gyvenimo kokybės vertinimas
ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu ... 46
3.8. Pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu nuomonės vertinimas po ambulatorinės reabilitacijos.... ... 50
3.9. Tiriamųjų skausmo intensyvumo, plaštakų funkcijos vertinimo pokyčiai po ambulatorinės reabilitacijos ... 52 4. REZULTATŲ APTARIMAS ...53 5. IŠVADOS ...57 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...58 7. LITERATŪRA ...59 PRIEDAI ...66
SANTRAUKA
Čeredničenko J. Asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų funkcijų kaita bei sąsajos su skausmų ir gyvenimo kokybe ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu: magistrinis darbas / mokslinė vadovė Dr. doc. D. Petruševičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Kaunas, 2016.
Darbo tikslas: Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų funkcijų kaitą bei sąsajas su skausmu ir gyvenimo kokybe ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu veiklos problemas ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
2. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų funkcijos kaitą ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
3. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu skausmo intensyvumo ir gyvenimo kokybės kaitą ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu.
4. Nustatyti veiksnius lemiančius ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą asmenims su riešo kanalo tuneliniu sindromu.
Metodika
Tyrimas buvo atliekamas VšĮ ,,Šeškinės poliklinikoje“ Vilniuje 2013 – 2015 metais. Tirti asmenys, kuriems diagnozuotas riešo kanalo tunelinis sindromas, nevartojantys skausmą malšinančių medikamentų ir kuriems neatlikta riešo kanalo operacija. Tiriamieji buvo nukreipti reabilitacijai fizinės medicinos ir ambulatorinės reabilitacijos skyriuje.
Tyrimui atlikti buvo gautas įstaigos bei bioetikos komisijos leidimai. Bioetikos leidimo protokolo nr. BEC-FMR(M)-500. Tiriamųjų kontingentą sudarė 32 asmenys su riešo kanalo tuneliniu sindromu, iš jų 21,9% vyrų ir 78,1% moterų. Jų amžiaus vidurkis buvo 46,6 (jauniausias -32, vyriausias – 59) metai. Visi tiriamieji tyrime dalyvavo savo noru, pirmiausia
jie buvo informuoti apie būsimą tyrimą, jo tikslą, atlikimo būdą bei gautų duomenų anonimiškumą.
Tyrime dalyvavusiems asmenims buvo taikyta: 10 ergoterapijos procedūrų, taikant biomechaninį modelį, 5 fango parafino aplikacijų procedūros, 5 (Tens) transkutaninės elektro nervų stimuliacijos procedūros ir 5 rankos (dilbio ir plaštakos srities) masažas. Ambulatorinės reabilitacijos trukmė 10 darbo dienų. Ambulatorinei reabilitacijai pasibaigus, pacientams buvo paruošta ir išdalinta atmintinė apie rekomenduojamus pratimus tolimesniam savarankiškam darbui namuose. Pratimai skirti plaštakos bei dilbio kraujotakos gerinimui ir dilbio bei plaštakos raumenų tempimui.
Tyrimo metu buvo taikomi šie metodai:
1. Anketinė apklausa (autoriaus sudaryta anketa); 2. Plaštakų raumenų jėgos vertinimas (dinamometrija); 3. Pirštų jėgos sugnybimo vertinimas (manometrija);
4. Maksimalaus judesio dažnio matavimas (reakciometrija (Teping‘o testas)) 5. Skausmo intensyvumo vertinimas (VAS).
6. Gautiems tyrimo duomenims apdoroti buvo taikomas matematinis statistikos metodas. Anketinė apklausa buvo atliekama du kartus: prieš reabilitaciją ir po dviejų savaičių taikytų procedūrų. Reakciometrija, dinamometrija, manometrija ir skausmo vertinimas buvo atliekami tris kartus: prieš reabilitaciją, po reabilitacijos ir praėjus 1 mėn. po reabilitacijos, pacientui savarankiškai atliekant pratimus namuose.
Išvados
1. Nustatyta, kad reikšmingai daugiau (p<0,001) tiriamųjų su riešo kanalo tuneliniu sindromu dėl fizinės sveikatos susiduria su problemomis darbinėje veikloje, kur labiausiai reikalinga ergoterapeuto konsultacija.
2. Nustatyta, kad pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų raumenų jėga, pirštų gnybio jėga bei plaštakų judesių greitis vertinant Teping‘o testu ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu reikšmingai pagerėjo (p<0,001).
3. Nustatyta, kad pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu skausmo intensyvumas ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu reikšmingai sumažėjo (p<0,01), dėl ko didėjo plaštakos raumenų jėga ir atliekamų judesių dažnis.
4. Nustatyta, kad pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu gyvenimo kokybė po ambulatorinės reabilitacijos 78,1% pagerėjo (p<0,05) , o 21,9% nepasikeitė. Gyvenimo
kokybė reikšmingai labiau pagerėjo (p<0,001) pacientams, kurių išsilavinimas aukštasis, lyginant su tais, kurių išsilavinimas vidurinis.
5. Nustatyta, kad pacientų su riešo kanalo tuneliniu sindromu pažeistos rankos funkcijos atsigavimas, skausmo intensyvumo mažėjimas ir gyvenimo kokybės pokyčiai tiesiogiai priklauso nuo ambulatorinio gydymo trukmės ir reabilitacijos taikymo esant šiam susirgimui.
ABSTRACT
Čeredničenko J. The change in the hand function and correlation with pain and the quality of life during the period of ambulatory rehabilitation for individuals suffering from carpal tunnel syndrome: Master’s thesis / supervisor Dr. doc. D. Petruševičienė; Lithuanian University of Medical Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic, Kaunas, 2016.
Research goal
To evaluate the change in the hand function and correlation with pain and the quality of life during the period of ambulatory rehabilitation for individuals suffering from carpal tunnel syndrome.
Research tasks
1. To evaluate problems of individuals suffering from carpal tunnel syndrome during the period of ambulatory rehabilitation.
2. To evaluate the change in the hand function of individuals suffering from carpal tunnel during the period of ambulatory rehabilitation.
3. To evaluate the change in pain intensity and the quality of life for individuals suffering from carpal tunnel syndrome during the period of ambulatory rehabilitation.
4. To determine factors influencing the effectiveness of rehabilitation.
Methodology
The research was carried out at PI “Šeškinės poliklinika”, Vilnius, in 2013 - 2015. It involved individuals with the diagnosed carpal tunnel syndrome, but who did not have surgical treatment. These individuals were directed for rehabilitation in the physical medicine and ambulatory rehabilitation department. The research was carried out with the permission given by the institution and the bioethics commission. It involved 32 individuals suffering from carpal tunnel syndrome, out of which 21.9% were men and 78.1% were women.
All individuals, who participated in this study, were volunteers; firstly, they were informed on the forthcoming research, its goal, methods, and anonymity of results.
The following methods were applied:
• Survey;
• Dynamometry (measurement of hand muscle force);
• Manometry (measurement of finger pinch force);
• Visual analogic pain assessment scale (VAS);
• Mathematical statistical method was used to process research results.
The survey was given twice: before rehabilitation and after two weeks of treatment. Reactiometry, manometry, dynamometry, and pain evaluation were performed three times: before rehabilitation, after rehabilitation, and 1 month after rehabilitation, when patients independently exercised at home.
Conclusions
1. It was determined that significantly greater number (p<0.001) of individuals suffering from carpal tunnel syndrome have problems in working activities, where it would require occupational therapist consultation.
2. Using Teping’s test during the ambulatory rehabilitation, it was determined that patients
suffering from carpal tunnel syndrome had significantly increased power of hand muscles, finger pinch, and speed of hand movements (p<0.001).
3. It was determined that the pain intensity of patients suffering from carpal tunnel syndrome has significantly decreased (p<0.001) during the ambulatory rehabilitation, and as a result, increased power of hand muscles and frequency of movements.
4. It was determined that the quality of life for patients suffering from carpal tunnel syndrome (78.1%) increased after ambulatory rehabilitation (p<0.05), and did not change for 21.9% of patients. The quality of life significantly increased for patients, who had a university degree, compared to others, who had secondary education (p<0.001).
5. It was determined that changes in the restoration of hand functions, pain intensity relief, and quality of life for patients suffering from carpal tunnel syndrome directly depend on the duration of ambulatory treatment and rehabilitation in case of carpal tunnel syndrome.
SANTRUMPOS
CNS – Centrinė nervų sistema GK – Gyvenimo kokybė
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija p – Reikšmingumo lygmuo
r – Koreliacijos koeficientas
RKTS – Riešo kanalo tunelinis sindromas SN – Standartinis nuokrypis
TENS – Transkutaninė elektro nervo stimuliacija VAS – Vizualinė analoginė skausmo vertinimo skalė V - Vidurkis
ĮVADAS
Temos aktualumasRiešo kanalo tunelinis sindromas (RKTS) arba vidurinio nervo neuropatija – liga, sąlygota vidurinio nervo ( n. medianus) užspaudimo riešo kanale, sukelianti plaštakos I-IV pirštų nuolatinius arba protarpinius jutimo sutrikimus (aptirpimas, jutimo sumažėjimas, padidėjęs jautrumas ar visiška nejautra), skausmus ramybės metu arba nakties metu, plaštakos motorikos sutrikimus. Šia liga serga apie 25% vyrų ir apie 75% moterų ir pasireiškia apie 30% darbingo amžiaus žmonių, dirbančių monotonišką darbą susijusį su riešo judesiais Skirtingų autorių duomenimis, riešo kanalo tuneliniu sindromu serga apie 1 proc. visų gyventojų [9,58,63].
Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės tyrimai turi didelę reikšmę ir svarbą, nes padeda įvertinti gydymo metodų efektyvumą, sveikatos gerinimo ir ligų prevencijos programas, naudingi stebint visuomenės sveikatos būklę.
Nors liga gana paplitusi, tačiau trūksta moksliniais tyrimais grįstų straipsnių susijusių su šia liga sergančiųjų veiklos problemomis bei gyvenimo kokybe. Nėra tiksliai apibrėžta gydymo bei reabilitacijos laikotarpio trukmė.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžė kaip individo „fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligų nebuvimą“. Tai paskatino į jau esančius sveikatos vertinimus įtraukti priemones skirtas vertinti ne tik pacientų funkcinę būklę bet ir gyvenimo kokybę.
Temos naujumas
Ligos paplitimą patikimai apskaičiuoti yra sunku jau vien todėl, kad nėra tiksliai apibrėžti diagnostikos kriterijai, dėl šios priežasties klaidingos diagnostikos procentas yra didelis. Šį susirgimą gydo ir chirurgai ir neurologai ir reabilitologai [9]. Nepaisant to, kad yra daug šia liga sergančiųjų, šios ligos etiologija nėra pilnai išsiaiškinta. Dažnai teigiama, kad tai susiję su darbo vieta bei darbo specifika, amžiumi, lytimi, viršsvoriu, nėštumu, diabetu ir riešo morfologija [9,58,63]. Nechirurginis o reabilitacinis gydymas dažniausiai skiriamas pacientams, kurie kenčia dėl riešo kanalo tunelinio sindromo sukelto skausmo, plaštakos raumenų funkcijos pakenkimo.
Įvairių mokslininkų darbai atskleidžia, kad RKTS skiriamas didelis mokslininkų dėmesys, atliekami įvairūs tyrimai, tačiau vis dar nėra nustatytų efektyviausių gydymo ir reabilitacijos priemonių ir konkrečios reabilitacijos trukmės, todėl šio mokslinio darbo naujumą lėmė tai, jog rankų raumenų ištvermė ir gyvenimo kokybė esant RKTS dar nebuvo tirta, todėl
savo darbu siekiame įvertinti bei tiksliai nustatyti, kaip kinta tiriamųjų su RKTS rankų funkcija, skausmas ir gyvenimo kokybė prieš reabilitaciją ir ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu. Šias funkcijas įvertinome remdamiesi objektyviais tyrimais. Plaštakos judesio dažnio testavimus atlikome Baltec Sport RA-1 (Kaunas) prietaisu. Literatūroje nėra pakankamai duomenų apie šio prietaiso panaudojimo vertinant rankų plaštakų judesio dažnį sergant RKTS. Įvertinome ir reabilitacijos trukmę, kuri reikalinga, kad pacientas taptų pilnai darbingas ir savarankiškas.
Praktinė reikšmė
Savo tyrimu nustatėme, kad ambulatorinė reabilitacija asmenims su RKTS turi tęstis ne mažiau kaip 10 dienų, nes per trumpesnį laiką rezultatai būna prastesni. Pasibaigus reabilitacijai poliklinikoje ir specialisto priežiūroje, savarankiškai atliekant ergoterapeuto rekomenduotus pratimus namuose, be to periodiškai vertinant instrumentiniais tyrimais kaip keičiasi plaštakų funkcija, asmenys su RKTS labiau motyvuojami tolimesnei reabilitacijai. Tokiu būdu mūsų darbo rezultatai tinka praktiniam, kasdieniam RKTS reabilitaciniam gydymui.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Darbo tikslas
Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų funkcijos kaitą bei sąsajas su skausmu ir gyvenimo kokybe ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu veiklos problemas ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
2. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų funkcijos kaitą ambulatoriniu reabilitacijos laikotarpiu.
3. Įvertinti asmenų su riešo kanalo tuneliniu sindromu skausmo intensyvumo ir gyvenimo kokybės kaitą ambulatorinės reabilitacijos laikotarpiu.
4. Nustatyti veiksnius lemiančius ambulatorinės reabilitacijos efektyvumą asmenims su riešo kanalo tuneliniu sindromu.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. RIEŠO KANALO SINDROMAS, JO KLASIFIKACIJA,
EPIDEMIOLOGIJA, ETIOLOGIJA IR RIZIKOS VEIKSNIAI
Kaip rašoma literatūros šaltiniose riešo kanalas yra netamprus siauras fibrozinis - kaulinis tunelis. Trys jo sienos sudarytos iš įdubusio riešo kaulų lanko. Ketvirtoji siena tai skersinis riešo raištis, arba lenkiamųjų raumenų laikiklis, kuris abipus tvirtinasi prie riešo kaulų. Raištis yra 2,5-3,5mm storio. Jo plotis, kartu ir kanalo ilgis, yra apie 3 cm. Riešo kanale yra visų pirštų lenkiamosios sausgyslės ir vidurinis nervas [5,9]. Riešo sąnario judesių apimtis – viena didžiausių ir siauras tunelis sąnario srityje yra neatsitiktinis. Tai atrama įsitempiančioms pirštų lenkiamosioms sausgyslėms. Taip užtikrinamas pirštų judrumas ir jėga bet kokioje riešo padėtyje [22,25]. Vidurinis nervas yra mišrus sensorinis ir motorinis nervas. Dilbio srityje jo pagrindinė funkcija yra motorinė, jis inervuoja didžiąją dalį lenkiamųjų raumenų. Plaštakoje dominuoja sensorinė vidurinio nervo funkcija, tai vienas iš pagrindinių plaštakos juntamųjų nervų. Jo autonominė lokalizacija apima beveik visą priekinį plaštakos paviršių – pirmą, antrą, trečią pirštą ir pusę ketvirto piršto. Penktas ir pusė ketvirto piršto inervuojami alkūninio nervo. Motorinė nervinė vidurinio nervo funkcija plaštakoje, ne taip kaip dilbio srityje, mažiau svarbi. Motorinė šakelė atsišakoja iškart už riešo kanalo ir inervuoja tik dalį nykščio didžiosios pakylos raumenų, todėl ir pažeidus nervą nykščio priešpastatymas išlieka. Vidurinis nervas taip pat inervuoja 2-3 pirštų sliekinius raumenis [34, 36,40].
Atsiradus nervo užspaudimui sutrikdoma kraujotaka ir sukeliami struktūriniai pokyčiai, sutrikdomas nervo laidumas, tai sukelia tunelinių kanalų sindromus, kuriuos dažniausiai vidina spąstų arba skląsčių neuropatijomis [29,39].
Dažniausiai pasitaiko vidurinio nervo užspaudimas riešo kanale, kurį įtakoja veiksniai trikdantys nervo kraujotaką ir sukeliantys išemiją [9,25]. Periferiniai nervai turi labai sudėtingą kraujotakos mikrosistemą. Juos maitina gretimos segmentinės arterijos, sudarančios kas 2-10 cm atšakas. Prieš pasinerdamos į nervo dangalus, jos suskyla į dvi šakas – kylančiąją ir nusileidžiančiąją, kurios tarpusavyje susijusios [53,57]. Tokiu būdu, esant anksčiau nurodytoms priežastims ir išsivysto riešo kanalo tunelinis sindromas.
Viena dažniausių nervo pakenkimo priežasčių yra nervo suspaudimas, tokiu būdu sutrikdoma vidurinio nervo kraujotaka, dėl ko atsiranda išemija ir per tam tikrą laiką sukelia riešo kanalo tunelinį sindromą [7,30].
Riešo kanalo sindromas (RKS) arba vidurinio nervo neuropatija – liga, sąlygota vidurinio nervo užspaudimo riešo kanale, sukelianti plaštakos I-IV pirštų nuolatinius arba
protarpinius jutimo sutrikimus, aptirpimą, jutimų sumažėjimą, padidėjusį jautrumą ar visišką nejautrą, skausmus ramybės metu arba nakties metu, plaštakos motorikos sutrikimus [28].
Tiriant mikroskopu riešo kanalo audinius taip pat randami pakitimai – fibrocitai ir jungiamojo audinio suplonėjimas sausgyslėse ir dangaluose. Šio sindromo poveikis sukelia delno sustingimą, aptirpimą, ryškiai sumažėja nykščio bei rodomojo pirštų judrumas ir raumenų jėga. Pirmasis simptomas dažniausiai būna skausmas naktį, jis būna deginančio pobūdžio, vėliau atsiranda nykščio raumenų atrofija bei paralyžius [9,41].
Tikslių duomenų apie riešo kanalo tunelinio sindromo paplitimą literatūroje nenurodoma, tačiau manoma kad sergamumas šiuo sindromu yra vienas iš dažniausių judamojo – atramos aparato neurologinių ligų [9,63,65].
Plaštaka tai pagrindinis mūsų darbo įrankis, sausgyslių patologijos čia būna labai dažnos. Autorių duomenys rodo, kad riešo kanalo sindromu serga apie 1 proc. visų gyventojų. Literatūroje nurodoma, kad asmenims dirbantiems fizinį darbą RKTS nustatomas dažniau [16,52,60]. Mokslininkų teigimu moterys RKTS serga kelis kartus dažniau nei vyrai, RKTS atsiradimui įtakos gali turėti ir kūno konstitucijos rodikliai, ji dažniau reiškiasi mažesnį kūno svorį turintiems asmenims [6,9,65].
JAV tyrinėtojų duomenimis riešo kanalo tunelinis sindromas yra labiausiai paplitęs neuropatinis užspaudimas [51,54]. Teigiama, jog riešo kanalo tunelinio sindromas JAV yra labiausiai paplitęs periferinių nervų sindromas [76].
Apskaičiuota, kad per metus JAV atliekama 400000 RKTS chirurginių operacijų. Vien JAV per metus šis sindromas diagnozuojamas 276 iš 10000 žmonių. Riešo kanalo tunelinio sindromo gydymui kiekvienais metais išleidžiama 200 mln, JAV dolerių. Tai rodo, jog RKTS ne tik vienas labiausiai paplitusių periferinių nervų sindromas, bet ir tai, jog per pastaruosius metus vis dažniau daugėja neįgalumą dėl riešo kanalo tunelinio sindromo sukeltų komplikacijų turinčių žmonių [29].
Lietuvoje tikslių statistinių duomenų apie šį susirgimą neradome, tačiau Vilniaus centro poliklinikos statistikų duomenimis su RKTS pas chirurgus, neurologus ir terapeutus per metus gydosi vidutiniškai apie 320 pacientų.
Riešo kanalo atsiradimo priežastys yra labai įvairios:
Dažnai pasikartojantys (stereotipiniai) riešo judesiai;
Galimai pakenkta riešo kanalo anatomija, atsiradę gerybiniai augliai, mazgai, lipomos, spaudžiantys vidurinį nervą;
Anksčiau patirti lūžiai riešo srityje;
Potrauminis riešo minkštųjų audinių uždegimas;
Lenkiamųjų sausgyslių sinovijų uždegimas;
Infekcinės ligos: meningitas, Laimo liga, plaučių uždegimas, gripas, tuberkuliozė;
Jungiamojo audinio ligos: reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė;
Medžiagų apykaitos ligos: hipotireoidizmas, podagra, diabetas;
Vyresnis amžius (dažniau serga vyresnio amžiaus nuo 45 iki 60 metų asmenys);
Lytis (moterys serga dažniau);
Nėštumo laikotarpis, menopauzė;
Viršsvoris;
Žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio vartojimas);
Vitaminų stoka;
Padidėjusi riešo kanalo apimtis, patinimai [9,18,58,64].
1.2. SUTRIKIMAI BEI SIMPTOMAI ATSIRADĘ ESANT RIEŠO
KANALO SINDROMUI, GYDYMO BŪDAI IR GALIMYBĖS
1.2.1. Rankos funkcijos sutrikimai esant riešo kanalo sindromui
Norint nustatyti tikslią diagnozę, privalome nuodugniai išanalizuoti kiekvieną ligonio skundą, bei suprasti jo priežastis ir mechanizmus. Sergant riešo kanalo sindromu dažniausiai jaučiami šie simptomai:
Plaštakos ar pirštų jutimo sutrikimai;
Naktinė simptomatika;
Rytinis pirštų sąstingis ir plaštakos edema;
Sutrikusi smulkioji motorika;
Griebimo jėgos susilpnėjimas.
Sergant RKTS, beveik visada sutrinka plaštakų jutimai [63]. Tai vienas pagrindinių, labiausiai varginančių pacientą ligos simptomų. Jutimo sutrikimai gali būti įvairaus pobūdžio:
Susilpnėjęs jutimas arba hipestezija, dažniausiai vadinamas tirpimu;
Padidėjęs dirglumas – hiperestezija;
Išnykę jutimai – anestezija;
Dilgsėjimas – parestezijos.
Sergantiems šią liga pirmiausiai ima tirpti ir labiausiai tirpsta vidurinis ir bevardis pirštai, nes šiuo pirštus inervuojantys nervo pluošteliai yra arčiausiai vidurinio nervo paviršiaus,
todėl jie labiausiai suspaudžiami ir trinasi į skersinį riešo raištį. Žmonės dažnai skundžiasi ir šalčio ne toleravimu. Būdinga tai, jog po valandos ar kelių valandų iš miego žmones prikelia stiprus tirpimas ir deginantis riešo ir plaštakos skausmas, sklindantis nuo riešo aukštyn link alkūnės ar peties. Šis simptomas atsiranda, nes miegančio žmogaus plaštaka ilgesnį laiką nejuda. Nejudant riešui ir pirštams, kanale esantis nervo segmentas yra nuolat suspaustas. Didėjanti nervo segmento išemija sukelia deginantį skausmą, gali padidėti tirpimas. Kai plaštaka ilgesnį laiką nejuda, ilgai esant priverstinėje padėtyje pvz.: sėdint automobilyje, žiūrint televizorių, nervo aprūpinimas krauju būna blogesnis ir taip atsiranda riešo kanalo tunelinio sindromo simptomatika. Statinės padėtys tirpimą išprovokuoja žymiai greičiau, nes plaštaka būna įtempta; pvz. : rankose laikoma knyga, rašiklis, mezgimo virbalai, ilgai kalbant telefonu, laikomas dviračio ar automobilio vairas. Nemažai daliai pacientų dėl riešo kanalo sindromo tampa sunku susisegti sagas, sugriebti arba suimti ir išlaikyti smulkius daiktus: monetą, adatą, šaukštelį, popieriaus lapą. RKTS simptomatika gali būti įvairi ir dažnai liudija esant užleistą ligą [3,6].
Nustatoma nykščio pakylos raumenų atrofija;
Pastebimi inervuojamos zonos neurotrofikos sutrikimai;
Vietinis arba visos plaštakos patinimas [17,19,24,25].
Diagnozuojant riešo kanalo tunelinį sindromą, išklausius ligonių nusiskundimus, apžiūrėjus plaštaką ir atlikus instrumentinius objektyvius tyrimus galima nustatyti ligą.
Vienas iš būdų diagnozės patikslinimui yra papildomi testai – provokaciniai testai. Jų metu padidinamas spaudimas riešo kanale, sukeliamas tirpimas ar net skausmas.
Atliekant provokacinius testus, tam tikromis padėtimis arba veiksmais padidinama spaudimas riešo kanale.
Dažniausiai diagnostikoje taikomas provokacinis testas yra riešo hiperfleksija, pasiūlytas Phalen 1951 m., šio testo (jautrumas – 68 proc.; tikslumas – 73 proc.). Phalen testo atlikimo metu ligonis laiko riešą maksimaliai sulenkęs nuo 30 iki 60 sekundžių. Testas yra teigiamas, kai atsiranda skausmas ar parestezijos vidurinio nervo įnervuojamoje zonoje.
Tinelio simptomas – atliekamas perkutuojant nervo projekciją ir taikomas nervo pažeidimo vietai nustatyti ir atsigavimui įvertinti. Šį fenomeną Pirmojo pasaulinio karo metais aprašė prancūzų karo chirurgas Julies Tinelis. Tinel testo (jautrumas – 50 proc.; tikslumas – 77 proc.). Tinel testas atliekamas perkutuojant vidurinio nervo projekcijoje, t.y. virš kanalo, ties lenkiamųjų raumenų laikikliu. Testas yra teigiamas, kai atsiranda
parestezijos (dilgčiojimas ar elektros šoko jausmas), einantis pagal vidurinio nervo eigą. Sveiko nervo perkutavimas dilgsėjimo nesukelia [17,23,24,25].
Nykščio priešpastatymo gnybio testu išbandoma pritraukiamojo nykščio raumens jėga.
Dviejų taškų atskyrimo (diskriminacijos) testas, kuriuo išbandomos jutiminės vidurinio nervo skaidulos. Atskyrimo jutimas tiriamas, duriant dviem adatomis arba Vėberio esteziometru. Išsiaiškinama, kiek dūrių tiriamasis juto – vieną ar du. Pirštų galai yra labai jautrūs. Čia juntami du dūriai, kai adatos viena nuo kitos duriamos didesniu negu 1 – 2 milimetrų atstumu; o jeigu 1 – 2 milimetrų atstumu, - juntamas vienas dūris. Du dūriai juntami plaštakos voliariniame paviršiuje, kai adatos viena nuo kitos duriamos toliau negu 6 – 7 milimetrai, o dorsaliniame – 31,5 milimetrai [31,34].
Dowarto dešrainio požymis atsiranda dėl lenkiamųjų raumenų sausgyslių laikiklio ir pačių sausgyslių išsigaubimo, kurį sukelia padidėjęs vidurinio nervo spaudimas.
Tiesioginis spaudimas – McMurthry testas.
Semmes – Weinstein vienagijų siūlų jutimas. Testavimo metu matuojamas nervo jautrumas. Šis testas naudojamas siekiant nustatyti jutimo funkcijos pakitimus, kai nervas yra pažeistas. Vienagijis siūlas yra plonas gabalas vielos, kuriuo atliekamas spaudimas į paciento pirštą, kol viela sulinksta. Paciento prašoma pasakyti, kada jaučia spaudimą [7,37,48].
1.2.2. Savarankiškumo kaita esant riešo kanalo sindromui
Didžioji literatūros šaltinių dalis nurodo, kad savarankiškumas esant RKTS žymiai nesikeičia [50,56,59,63]. Analizuodami literatūros šaltinius, išsiaiškinome, kad asmenims dirbantiems smulkų, daug judesių pirštais reikalaujantį darbą sergant RKTS gali turėti įtakos savarankiškumui. Roquelaure Y. ir kt. tyrinėdami darbo pobūdį didelėje populiacijoje pastebėjo, kad daug judesių reikalaujantį darbą atliekantys žmonės skundžiasi ir savarankiškumo stoka kasdienėje veikloje [43,56,63].
Savarankiškumas arba tikslinga veikla sudaryta iš šių komponentų:
Kasdienę veiklą, kurią atlieka savarankiškai ir nepriklausomai kiekvieną dieną. Tai - asmens higiena, prausimasis, valgymas, rengimasis ir pan.
Darbinės veiklos, kuri susijusi su namų ūkio, rūpybos, mokslo ir profesinės srities darbais.
Laisvalaikio, kurio metu siekiama malonumo, saviraiškos, pasilinksminimo, atsipalaidavimo [3,6,32,43].
1.2.3. Riešo kanalo sindromo gydymo būdai
Viena pagrindinių šio susirgimo atsiradimo priežastis yra sausgyslių uždegimas - perkrovų sukeltas tenosinovitas, tad konservatyviu gydymu visų pirma turėtų būti uždegimo slopinamas. Būtina ramybė, bet ne plaštakos imobilizacija, o saikingas krūvio paskirstymas be didesnių perkrovų. Tinka nesteroidiniai medikamentai, vietinės priešuždegiminės priemonės - tepalai, kompresai, šildomosios vonelės su juros druska, fizioterapinės procedūros, riešo sąnarį fiksuojantis įtvaras nakčiai [69,75].
Sergant riešo kanalu kelias savaites ar mėnesius, kai liga yra ūminė, poūmė arba smarkiai paūmėjusi, bet neįsisenėjusi, tokiu atveju sausgyslių dangalų pokyčiai vis dar yra grįžtami iš dalies, ir galima tikėtis, jog konservatyvus gydymas tikrai bus efektyvus. Sergant ilgą laiką ir esant tolygiai ligos eigai, sausgyslių dangalų pokyčiai jau yra negrįžtami. Buvę purūs ploni, ir paslankūs sausgyslių sinoviniai dangalai pasidaro storu, standžiu ir nepaslankiu, balzganu sausgysles dengiančiu luobu. Priešuždegiminis medikamentinis gydymas negali jų sugrąžinti į pirmykštę būseną ir gydymas yra nepakankamai efektyvus [65,68,69].
Gydant kompresinę neuropatiją, visu pirmą būtina mažinti nervo kamieno ir perineurinių audinių edemą, sumažinti skausmą, pagerinti nervinių pluoštelių atsistatymą. Aktyvinant vietinę ir bendrąją kraujo bei limfos apytaką, kartu gerinamas nervinių skaidulų laidumas. Esant nežymiam ar vidutiniam riešo kanalo užspaudimui naudojami skirtingi konservatyvūs gydymo būdai:
Medikamentinis geriamais ar leidžiamais steroidiniais medikamentais gydymas;
Nesteroidiniais priešuždegiminiais medikamentais;
Kraujotaka gerinančiais vaistais;
Esant patinimui - šlapimą varančiais medikamentais;
B grupės vitaminais.
Įvairūs autoriai nurodo, kad riešo tunelinio kanalo sindromo gydymas steroidų (kenalogo, hidrokortizono) injekcijomis yra efektyvus, bet pagerėjimas yra laikinas. Steroidai gali sukelti ir šalutinį poveikį. Tyrimo duomenys parodė, kad naudojant didelę ir mažą hidrokortizono dozę rezultatai buvo vienodi. Gaunami geresni tyrimo rezultatai atliekant steroidų injekcijas, nei jonoforezė su steroidais. Pagrindinė rizika, susijusi su vietos kortikosteroidų injekcijomis į riešo kanalą yra galimybė pažeisti vidurinį nervą leidimo metu ir taip sukelti aksonų ir mielino dangalo nykimas. Geri rezultatai gaunami naudojant lidokoino pleistrą ir steroidų injekcijas [59,60,72].
Steroidinių preparatų injekcijos į riešo kanalą sumažina riešo kanalo tunelinio sindromo simptomus iki 4 mėnesių, tačiau kiti tyrimai rodo, kad per 18 mėnesių tik 22% tiriamųjų ligos simptomų nejautė. Po atlikto savo tyrimo Chang, padarė išvadą, kad sergantys lengvu ar vidutiniu riešo kanalo tunelio užspaudimu gaunami geresni rezultatai taikant konservatyvų gydymą steroidų injekcijomis [24]. Tyrėjai padarė išvadą, kad vienkartinė steroidų injekcija į riešo tunelį gali duoti pagerėjimą ilgesniam laikui ir turėtų būtį išbandoma prieš chirurgines nervo atlaisvinimo operacijas [55,69,70].
Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai dažnai naudojami riešo kanalo tuneliniam sindromui gydyti. Jie mažina riešo edemą, taip sumažindami spaudimą riešo kanale, bei vidurinio nervo pakenkimą [73].
JAV rankų chirurgų apklausa parodė, kad peroraliniai steroidiniai, šlapimą varantys ir nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai yra visi vienodai dažnai naudojami gydymo būdai. Gydant riešo kanalo tunelinį sindromą dažniausiai naudojami du gydymo būdai, tai gydymas geriamais nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais ir stabilizuojančio riešo sąnarį įtvaro naudojimas [69].
Įtvarų naudojimas kartu su kortikosteroidų injekcijomis, bet ir atskirai naudojant gali būti efektyvūs. Kito tyrimo duomenys parodė, kad žymiai daugiau (83%) pacientų skundėsi skausmu, jų gydymui buvo taikyti geriami priešuždegiminiai steroidiniai vaistai ir įtvaras, negu tų kuriems buvo taikytas įtvaras ir jonoforezė su steroidiniais medikamentais (35%). Delgado atlikto tyrimo duomenys parodė, kad mažinant riešo tunelinio kanalo sindromo simptomus šlapimą varantys vaistai yra neveiksmingi, o geriami nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai nerekomenduojami sergantiesiems, nes sukelia šalutiniu poveikius: skrandžio bei žarnyno dirginimą, sukelia inkstų ligas [40,52,60].
Riešo kanalo tunelinio sindromo gydymui taipogi naudojami B grupės vitaminų preparatai. Tyrimo duomenys parodė, kad skausmas pacientams sumažėjo po šešių savaičių gydymo B grupės vitaminais. Tačiau didelio skirtumo tarp grupių kurios buvo gydytos B grupės preparatais ir placebo nerasta [66,73,74].
Nėra statistiškai patikimo efektyvumo gydant riešo kanalo tunelinį sindromą Botulino toksino injekcijomis. Statistiškai patikimas efektyvumas nustatytas gydant pacientus su riešo kanalu geriamais ir leidžiamais steroidinias preparatais, ultragarsu, lazeriu, naudojant įtvarą, taip pat akupunktūra.
Be medikamentinio gydymo yra taikomos ir fizioterapinės, imobilizacinės ir kitos priemonės: 1. Riešo įtvarai - dažniausiai yra naudojamas įtvaras kuris laiko riešą 15 laipsnių
riešo kanalo spaudimui, nenustatyta, kad įtvaras būtų sumažinęs riešo kanalo spaudimą lyginant su kontroline grupe. Įtvarą naudojantys asmenys jautė didesnį skausmą ir turėjo didesnę plaštakų jėgą, nei asmenys kurie nenaudojo įtvarų, bet atlikdavo rankų mankštas [67,70].
2. Sąnarių imobilizacija – suteikia (pagerina) kraujagyslių, nervų, sausgyslių ir kitoms struktūroms ramybę, mažina spaudimą riešo kanale. Specialių įtvarų nešiojimas imobilizuoja riešo ir nykščio sąnarį. Šį įtvarą pacientas turi nešioti nakčiai ar darbo metu.
3. Fizioterapinės priemonės: ultragarsas, magnetoterapija lazerio terapija ir kt.
4. Pratimai gerinantys lankstumą, kraujotaką ir raumenų tvirtumą- stiprinantys pratimai palaikyti riešo kanale stabilumą.
5. Mankšta.
6. Šalčio ar šilumos kompresai: naudojami kaip nuskausminančios priemonės.
7. Svarbi priemonė – paciento mokymas, ergonominių pagrindų, kaip tinkamai laikyti riešą, kaip teisingai dirbti su kompiuteriu ir pan.
8. Sukurti tinkamas sąlygas, kad nepasikartotų sindromas - naudoti pelės kilimėlį su pakyla, nekelti sunkių daiktų, gydyti gretutines ligas. Imantis šių visų reabilitacinių priemonių galima apsisaugoti nuo tolimesnių komplikacijų, išvengti chirurginio gydymo. Tikslingai dirbant, mokantis ir imantis visų apsaugos priemonių, išmokstant ergonominių pagrindų galima apsisaugoti nuo pasikartojančios šios ligos [6,18,23,26,30,50].
Peroraliniai nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai dažnai naudojami riešo kanalo tuneliniam sindromui gydyti. Jie mažina riešo edemą, taip sumažindami spaudimą riešo kanale, bei vidurinio nervo pažeidimą. Vienas iš dažniausiai skiriamų geriamų vaistų yra ibuprofeno, diclofenakų grupės vaistai [38,50,53].
Chirurginio gydymo reikia ne visiems pacientams sergantiems riešo kanalo sindromu bet naujausi tyrimai rodo, kad 0,7% Švedijos gyventojų riešo kanalo simptomai yra pakankamai sunkūs, ir chirurginis gydymas jau būna neišvengiamas. Nacionalinės sveikatos tarnybos duomenimis Anglijoje 2001 metais buvo atliktos 37745 riešo kanalo atlaisvinimo operacijos. Paskaičiuota, kad Jungtinėse Valstijose riešo tunelinio sindromo gydymui atliekama nuo 400 000 iki 500 000 chirurginių operacijų [47,69,70].
Įsisenėjusį, ilgalaikį riešo kanalo sindromą lemia negrįžtami anatominiai pokyčiai - sausgyslių dangalų sustorėjimas. Tokiu atveju vienintelis būdas spaudimui panaikinti yra chirurginis riešo kanalo atvėrimas. Yra vienas būdas kanalui atverti - skersinio riešo raiščio perpjovimas, arba laikiklio - fibrozinio audinio, prilaikančio sausgysles - perpjovimas [15,18,70].
Nuskausminimas operacijai atlikti pasirenkamas laisvai. Galima rinktis vietinę infiltracinę nejautrą, peties rezginio blokadą arba bendrinę nejautrą. Bet kuriuo atveju dedamas turniketas ant žasto, išspaudus kraują iš rankos guminiu varžtu.
Riešo kanalui atverti gali būti naudojamos skirtingos metodikos didelis arba mažas operacinis pjūvis, endoskopinis metodas. Kiekviena metodika turi savų privalumų ir trūkumų. Endoskopinis lig. carpi transversus perpjovimas pradėtas taikyti neseniai [8,9,70].
Mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis riešo kanalo atvėrimo operacijos turi teigiamos įtakos skausmo mažėjimui, rankos funkcijai. Kitų autorių teigimu tpo riešo kanalo atvėrimo operacijos dalies pacientų rankos funkcinė būklė pablogėjo ir padidėjo skausmas [8,56,63].
Endoskopinė chirurgija gydant riešo kanalo tunelinį sindromą buvo sukurta, išvengti riešo rando, bei sumažinti sausgyslių ir nervų pažeidimus, kurie galimi atliekant riešo kanalo atvėrimo operaciją. Nors endoskopinė operacija yra mažiau skausminga nei riešo kanalo atvėrimo operacija, tačiau ši procedūra vis dar ginčytina. Operuojant riešo kanalo atvėrimo ir endoskopiniu būdu, statistiškai patikimų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Po operacijos, rando jautrumas buvo didesnis tiems pacientams, kuriems buvo daryta riešo kanalo atvėrimo operacija. Iš jų skausmo nejautė 39% pacientų. Po endoskopinės operacijos 64% tiriamųjų nejautė skausmo, jų jėga buvo didesnė ir jie greičiau grįžo į darbus, nei tiriamieji po riešo kanalo atvėrimo operacijos [18,70].
Net ir ilga ligos trukmė nėra absoliuti indikacija atlikti operaciją. M. Minderis savo knygoje teigia, kad operacinio gydymo kriterijai yra nuolatinis tirpimas, reiškiantis mažesnio ar didesnio laipsnio somatinį, o ne tik funkcinį nervo skaidulų pažeidimą ir dažna, intensyvi, normalų gyvenimo ritmą trikdanti naktinė simptomatika [9].
1.2.4. Reabilitacija esant riešo kanalo sindromui
Šiuo metu labiausiai paplitęs gydymo būdas Lietuvoje yra fizioterapija.
1. Ankstyvomis riešo kanalo tunelinio sindromo stadijomis gydymui taikoma fonoforezė su hidrokortizono emulsija. Fonoforezė tai procedūra kurios metu medikamentai ultragarsu įvedami į audinius. Ultragarsas veikdamas 0,5 ± 2,0 W/cm2 intensyvumo diapazonu, sukelia
biofiziologinius pokyčius audiniuose. Šis gydymas paprastai yra atliekamas arba nuolatiniu ar impulsiniu rėžimu. Kai pažeidimas yra ūmus, gydymui naudojamas impulsinio režimo ultragarsas, kai pažeidimas buna lėtinis - naudojamas nenutrūkstamas režimas. Ultragarsas
pakelia temperatūrą minkštuosiuose audiniuose, pagerina kraujotaką, suaktyvina medžiagų apykaitą audiniuose, gerina nervų laidumą, jungiamojo audinio elastingumą ir gerina ląstelių membranų pralaidumą. Literatūroje aptinkama duomenų, kad gydant riešo kanalo tunelinį sindromą naudojamas ultragarsas [4,6,8,20,26,39].
2. Gydymas medicininiu parafinu – parafinoterapija. Parafinas gaminamas iš chemiškai mažai aktyvių angliavandenių, pasižymi geru laidumu šilumai ir gebėjimu ją ilgai išlaikyti, terapinį poveikį lemia šiluminis ir mechaninis komponentai, o cheminė sudėtis mažai reikšminga organizme vykstantiems procesams. Parafinoterapija atliekama įvairiomis metodikomis: sluoksnine, aplikacine, vietine vonele. Riešo kanalas dažniausiai gydomas vietinės vonelės metodika. Veikiama sritis apnuoginama ir keletą kartų panardinama į ištirpintą parafiną, todėl susidaro pastovios temperatūros „pirštinės“ pavidalo aplikacija [34,52].
3. Magnetoterapija yra saugus, neintervencinis gydymo metodas, kurį taikant pažeista ar skaudama kūno vieta yra veikiama magnetinių laukų. Ne kartą buvo nustatyta, kad magneto terapija gerina kraujo tekėjimą kapiliaruose – mažiausiose kraujo talpose. Kai stiprus magnetinis laukas yra arti kūno, jo veikimas kapiliarus susiaurina arba išplečia. Tokiu būdu kraujo cirkuliacija sumažėja arba padidėja, priklausomai nuo to, ko reikia organizmui. Sumažėjusi kraujo cirkuliacija sumažina pažeistos vietos edemą ir skausmą. Pagerėjusi kraujotaka skatina žaizdų gijimą bei atpalaiduoja raumeninų audinius.
4. TENS elektroterapija – veikia nuskausminamai. Tai jutiminių nervų skaidulų sujaudinimas labai trumpais asimetriniais bipoliniais lygių plotų impulsais, kurie savo struktūra labai panašūs į organizme mioneuralinėse sinapsėse atsirandančius impulsus. TENS naudojama riešo tunelinio sindromo sukeltam skausmui malšinti.
5. Lazerioterapija - tai gydymas lazerio spinduliu. Fizioterapijoje naudojamas lazerio spindulys, kurio intensyvumas svyruoja nuo 0,1 iki 100 mw/cm2. Ši procedūra skatina audinių regeneraciją, slopina skausmą, mažina uždegimą, todėl pagerėja judesių amplitudė, kraujotaka ir sumažėja tirpimas [34,66].
6. Masažas yra veiksmingas gydant riešo kanalo tunelinį sindromą, nes sumažina simptomus ir per kelias savaites pagerina plaštakų funkcijas. Papildoma masažo nauda yra bendras riešo kanalo tunelinio sindromo gydymas ir tai, kad nereikia atlikti skersinio riešo raiščio pjūvio. Elliott R. ir kt. (2012) atlikto tyrimo metu nustatė, kad į gydymą turėtų būti įtrauktas masažas du karus per savaitę po 30 min. šešių savaičių laikotarpyje [30].
7. Šalčio ar šilumos kompresai: naudojami kaip nuskausminančios priemonės. Šilumos poveikis nervams ir raumenims taikant šilumos procedūras :
periodą jutiminiuose bei motoriniuose nervuose. Pakėlus audinių temperatūrą 1°C, padidėja nervo laidumas 2m/s.
Padidėja skausmo jutimo slenkstis. Šiluma didina odos termoreceptorių aktyvumą, todėl iš karto pasireiškia slopinamasis „vartų“ poveikis skausmo jutimui nugaros smegenų lygyje.
Raumenų jėga ir ištvermė mažėja per pirmąsias 30 šiluminės procedūros minučių. Po procedūros per dvi valandas raumenų jėga palaipsniui atsigauna ir pasiekia aukštesnį lygį nei buvo iki procedūros [11,20,78].
8. Reabilitacijos metu svarbu lavinti plaštakos raumenų jėgą, atlikti pratimus gerinančius riešo funkciją taikant autoriaus Giersiepen pasiūlytą reabilitacijos programą skirtą RKTS gydymui [44,61,62]. Taip pat rekomenduojami sausgyslių tempimo pratimai, mažnantys randus ir gerinantys nervo judėjimą riešo tunelyje. Aktyvūs pratimai su pasipriešinimu padidina riešo tiesimą lyginant su kontroline grupe, kuriems netaikyti pratimai su pasipriešinimu. Literatūros duomenimis ligoniams, kuriems nustaytas RKTS taip pat efektyvūs pratimai skatinantys įvairius pirštų judesius [45].
1.2.5. Ergoterapijos taikymas riešo kanalo tunelinio sindromo atveju
Vienas iš plačiai taikomų gydymo būdų yra ergoterapija. Tai pacientų galimybių atkūrimas, palaikymas ar sutrikusių funkcijų kompensavimas tikslinga veikla, kuri pacientui padeda savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jo norus, poreikius ir visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla sudaryta iš šių komponentų:
Kasdienės veiklos, kurią atlieka savarankiškas ir nepriklausomas individas kiekvieną dieną. Tai - valgymas, rengimasis, prausimasis, asmens higiena.
Darbinės veiklos, kuri susijusi su namų ūkio, rūpybos, mokslo ir profesinės srities darbais.
Laisvalaikio, kurio metu siekiama malonumo, saviraiškos, pasilinksminimo, atsipalaidavimo.
Svarbi priemonė – paciento mokymas, ergonominių pagrindų, kaip tinkamai laikyti riešą, kaip teisingai dirbti su kompiuteriu ir pan.
Sukurti tinkamas sąlygas, kad nepasikartotų sindromas- naudoti pelės kilimėlį su pakyla, nekelti sunkių daiktų, gydyti gretutines ligas [3,6,32,43,66,67].
Ergoterapija gali būti skiriama pacinetams su RKTS tikslu įvertinti jų rankos funkciją, raumenų jėgą, namų bei darbo aplinką, teikiant informaciją bei sudarant ir vykdant ergoterapijos
programą, siekiant maksimalaus asmenų savarankiškumo kasdienėje, darbinėje ar laisvalaikio veikloje [7,11,13,37].
Asmenų su RKTS komplikacijų prevencijai bei sąnarių apsaugai ergoterapeutas gali suteikti informacijos apie taisyklingas rankų fiziologines padėtis, įtvarų naudojimo rekomendacijas. Literatūros duomenimis yra atliktas ne vienas mokslinis darbas vertinantis riešo įtvaro naudojimą pacientams su RKTS, vieni autoriai teigia, kad dienos metu naudojamas įtvaras riboja natūralius plaštakos judesius ir rekomenduoja įtvarą taikyti tik nakčiai tikslu palaikyti riešą tinkamoje fiziologinėje padėtyje, ko pasekoje mažėja skausmas nakties metu. Kitų autorių teigimu įtvaro naudojimo naktį efektyvumas tesiekia 50 proc. [1,42].
Ergoterapeutas asmenims su RKTS siekiant užtikrinti rankos funkciją gali lavinti smulkiąją judesių motoriką pirštams, suimant skirtingų dydžių daiktus bei perkeliant juos įvairiose plokštumose [59,62].
Literatūroje dažnai minima ergoterapeuto funkcija yra plaštakos kontraktūrų susidarymo profilaktika bei susidariusių kontraktūrų gydymas, tinkamos galūnių padėties bei įtvarų parinkimas [71,77] .
1.3. PSICHOMOTORINIŲ REAKCIJŲ IR GYVENIMO KOKYBĖS
VERTINIMAS ESANT RIEŠO KANALO TUNELINIAM
SINDROMUI
1.3.1. Psichomotorinių reakcijų greičio, raumenų jėgos bei ištvemrės
vertinimas esant riešo kanalo sindromui
Norint suprasti RKTS įtaką plaštakos judesių valdymui, raumenų ištvermei reikia žinoti psichomotorinių reakcijų kaitą bei pobūdį.
Psichomotorinių reakcijų pobūdį lemia galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veikla, biocheminių reakcijų pobūdis, nervinių impulsų greitis, dėmesys ir gebėjimas susikoncentruoti veiklai, ją planuoti, priimant judesio motorinį sprendimą ir jo atlikimo tikslumą.
Psichomotorikos pagrindas yra judėjimo (arba motorinė) atmintis. Tai žmogaus atliktų judesių įsiminimas ir vėlesnis jų atgaminimas įprastomis sąlygomis arba judesio motorinis atgaminimas, adaptuojantis kitomis nei įprasta darbo sąlygomis.
Psichomotorinių reakcijų greičio pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių: būdamas vienos iš sudėtingiausių žmogaus veiklą sąlygojančių veiksnių, ypatingai svarbią vietą užima kalbant apie darbinius asmens gebėjimus. Psichomotorinių reakcijų kokybei įtakos gali turėti
daugelis veiksnių: įvairios ligos, negalavimai, nuovargis, emocinės būklės kaita. Psichomotorinių reakcijų kokybė kinta skirtingais amžiaus tarpsniais: augant – greitėja, senstant – lėtėja. Genetinis aspektas taip pat reikšmingas psichomotorinių reakcijų pobūdžiui. Nustatyta, kad fizinis aktyvumas sąlygoja psichomotorinių reakcijų greitį [18,29]. Žmogaus reakcijos kinta priklausomai nuo užduoties sudėtingumo, užduočiai atlikti skiriamo laiko, nuo fizinės bei psichinės žmogaus būklės, įgimtų žmogaus savybių [57,68,69].
Žmogaus darbui ir buičiai fizinis pajėgumas yra svarbus kaip sveikatos komponentas padedantis išlaikyti gyvenimo aktyvumą. Jis susijęs su funkcinėmis galimybėmis atlikti kasdienes užduotis nepervargstant. Taigi geras fizinis pajėgumas yra gyvenimo džiaugsmo ir gerovės dalis.
Judesio greitį daug lemia raumenų susitraukimo greitis, kurį sąlygoja greitai susitraukiančių skaidulų kiekis, nervinių impulsų, siunčiamų į raumenis dažnis, gebėjimas į veiklą įtraukti daugiau motorinių vienetų, vidinė raumens ir tarpraumenine koordinacija, mechanins energijos gamybos mechanizmai [2,9,10].
Literatūros šaltiniai, teigia, kad vyrų paprastoji reakcijos trukmė yra geresnė nei moterų [72].
Ištvermė, suvokiama kaip aerobinis darbingumas, yra svarbiausia iš visų su sveikata susijusių fizinių ypatybių. Ištvermė – žmogaus organizmo fizinė ypatybė suvokiama kaip sugebėjimas ilgai tęsti tam tikro intensyvumo darbą, priešintis atsirandančiam nuovargiui.
Skiriama bendroji ištvermė ir specialioji ištvermė. Bendroji ištvermė kai darbo ar fizinio pratimo atlikimo metu dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės. Specialioji ištvermė siejama su sugebėjimu ilgai tęsti konkretų darbą. Jos rūšių yra labai daug. Ištvermė gali skirstoma pagal darbo trukmę; darbo intensyvumą; aerobinė, anaerobinė; pagal fizines ypatybes; jėgos greitumo, koordinacijos, sprinterių ir pan. Kiekvienai specialiosios ištvermės rūšiai yra svarbūs skirtingi fiziologiniai mechanizmai, tai priklauso nuo aktyvinamų raumenų grupių, nuo darbą atliekančio raumenų kiekio, nuo darbo intensyvumo ir kitų veiksnių [21,22]. Pagrindiniai veiksniai lemiantys aerobinį darbingumą: centrinės nervų sistemos funkcinis pastovumas; hormoninės sistemos pajėgumas ir pastovumas; energetinių medžiagų atsargos; kraujotakos ir kvėpavimo sistema; raumenų funkcija [2,13,15,19].
Ištvermės stiprumas yra ištvermės ir stiprumo derinys. Ištvermės stiprumas yra apibrėžiamas kaip raumenų pasipriešinimas nuovargiui ilgai trunkančiuose bei ištvermės reikalaujančiose veiklose. Vadinasi, ji yra svarbi išankstinė sąlyga gerai išvystytam deguonies pasisavinimui. Ištvermė yra įtakojama mitochondrijų kiekio tose vietose, kur fermentai paverčia maistines medžiagas į energiją. Todėl jie taip pat yra vadinami raumenų ląstelių
“elektrine”. Jos tiekia energiją raumenų darbui. Fizinė veikla reikalauja daugiau energijos negu mitochondrijos gali pagaminti. Pasirengdamas šiam procesui organizmas padidina mitochondrijų skaičių ir papildomai padidina savo metabolinį pajėgumą. Todėl kūnas gali greičiau panaikinti medžiagas, susidariusias raumenų nuovargio metu [29].
Tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams tokiems kaip: fizinis krūvis, deguonies stoka, skausmas, karštis, didele emocine įtampa ir pan. Dauguma kasdienės veiklos, įskaitant sportą, reikalauja raumenų ištvermės, pvz., kaip bėgimas, važiavimas dviračiu, čiuožimas, plaukimas, laipiojimas ir kt., nes raumenys dirba dinaminiu apkrovimu ilgą laiką.
Mokslininkai savo tyrimuose teigia, jog asmenų funkcinis aktyvumas, atskirų reumenų grupių ištvermės lavinimas turi teigiamos įtakos jų gyvenimo kokybei. Be to, per ištvermės treniravimą, organizme prasideda ir kiti procesai, kurių metu kapiliarinės kraujagyslės, kurių dėka raumenų ląstelėse įvyksta deguonies ir substrato pasikeitimas, ypač įtakoja širdies kraujagyslių sistemą. Padidėjus fiziniam krūviui, galima pamatyti pagreitėjusią kraujo apytaką. Organizmas atidaro ir išplečia kapiliarų tinklą, siekiant padidinti jų dengiamą bendrą paviršiaus plotą ir užtikrinti optimalią medžiagų apykaitą. Kapiliarių tankio padidėjimas yra nustatytas sportininkuose, kurie laviną savo ištvermę. Dėl padidėjusio kraujo spaudimo ilgų treniruočių metu (kraujospūdis būna apie160 mmHg), organizmas gamina naujus kapiliarinius tinklus, siekiant užtikrinti medžiagų apykaitos procesus kuo didesniame plote. Todėl, ištvermės treniruočių metu didžiausias tikslas yra pasiekti kuo didesnį mitochondrijų kiekį bei išlėsti kapiliarų tinklus tam, kad pagreitinti kraujo apytaką ir optimizuoti deguonies tiekimą. Ištvermės treniruotės naudojant žemo dažnio elektrostimuliaciją suaktyvina visas šias funkcijas [9,62]. Kalbant apie tai, labai įdomu pastebėti, kad yra galimybė raumenų skaidulas, veikiant žemesniu nei 30Hz dažniu, paversti jas ilgą laiką lėtai trūkčiojančiomis skaidulomis [6,49,51].
Literatūros duomenimis asmens raumenų jėgą lemia turima raumenų masė, jų kompozicija, biomechainės sąsajos, raumenų darbingumas ir k.t. [33,35]. Įvairių šaltinių duomenimis išskirama hipertrofinės ir nervinės jėgos lavinimo tendencijos [12,46,49].
Taip pat svarbu ergoterapijos procedūrų metu lavinti ne tik atliekamų plaštakos judesių kokybę, bet ir judesių greitį, per tam tikrą laiką atliekant ergoterapeuto paskirtas užduotis [11,68].
Vertinant psichomotorines reakcijas, atliekamų judesių kokybei įtakos gali turėti daugelis veiksnių: įvairios ligos, negalavimai, nuovargis, emocinės būklės kaita. Psichomotorinių reakcijų kokybė kinta skirtingais amžiaus tarpsniais: augant – greitėja, senstant – lėtėja. Genetinis aspektas taip pat labai svarbus psichomotorinių reakcijų pobūdžiui.
Nustatyta, kad fizinis aktyvumas sąlygoja psichomotorinių reakcijų greitį [62]. Žmogaus reakcijos kinta priklausomai nuo užduoties sudėtingumo, užduočiai atlikti skiriamo laiko, nuo fizinės bei psichinės žmogaus būklės, įgimtų žmogaus savybių [14,17,21,22].
1.3.2. Gyvenimo kokybės vertinimas esant riešo kanalo sindromui
Gyvenimo kokybės tyrimai atliekami ilgą laiką laikyti sociologų ir psichologų, prioritetine kryptimi, tačiau šiandieną jie yra itin aktualūs ir sveikatos priežiūrai [19]. Svarbu įvertinti ne tik pacientų su RKTS jaučiamus klinikinius simptomus ar ligos pasekmes bet ir paciento požiūrį į gyvenimo kokybę ir susiklosčiusią situaciją bei sveikatos būkę. Pacientams be galo svarbu suvokti ligos įtaką jų kasdienei, darbinei veiklai ir būdus kaip užtikrinti jų gyvenimo kokybę taikant įvvairius reabilitacijos metodus.
Autorių teigimu ligos simptomai, nuotaikų kaita, gebėjimas dalyvauti įvairiose veiklose, kurios atitiktų pacientų lūkesčius, įtakoja jų gyvenimo kokybę [19].
Sveikatos būklė dažnai siejama su sveikatos apibrėžimu, funkcine būkle ir su sveikata susijusia gyvenimo kokybe. Literatūroje dažnai šie terminai vartojami kartu, o su sveikata susijusi GK ir sveikatos būklės sąvokos dažnai vartojamos pakaitomis. Atkreiptinas dėmesys į J.R. Curtis ir bendraautorių pasiūlytą šių sąvokų tarpusavio sąsajos modelį (1 pav.).
1pav. Sveikatos būklės, funkcinės būklės, gyvenimo kokybės ir su sveikata susijusios gyvenimo kokybės tarpusavio sąsajos modelis pagal J.R. Curtis (1997)
GK vertinti gali būti naudojami įvairūs klausimynai, kurie turėtų vertinti tiriamojo fizinę būklę, psichologinį gerbūvį, bendravimą su kitais žmonėmis ir kasdienę veiklą. Apibendrinant išanalizuotą literatūrą, GK klausimynus galima suskirstyti į šias grupes:
Specifinius ligai ar populiacijai (angl. desease or population specific).
Specifinius sričiai (angl. domain specific).
Naudos (angl. utility).
Individualizuotus [23].
Tiriant GK, iš esmės siekiama dvejopos informacijos: apie paciento funkcinę būklę ir jo paties įvertinimo, kaip sveikata įtakoja jo GK [19,23].
Labai mažai atlikta mokslinių tyrimų nagrinėjančių pacientų su RKTS gyvenimo kokybės kaitą, literatūroje randame GK vertinimų esant kitoms ligoms bei būklėms kai ligonis vertina GK iš jo požiūrio taško [16,27].
Atliekant reabilitacijos procedūras svarbu stebėti ir asmenų pasitenkinimą gydymu, rekomendacijų teikimu, procedūrų tęstinumo poreikiu ir k.t. Toks bendras ligonio ir reabilitacijos ar kito sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimas padėtų stebėti gydymo poveikį ligonio sveikatos būklei, kas nurodoma ir kituose moksliniuose GK tyrimuose [72,79].
1.4. LITERATŪROS APŽVALGOS APIBENDRINIMAS
Apžvelgę ir išanalizavę literatūros šaltinius manome, kad sergant riešo kanalo tuneliniu sindromu, gyvenimo kokybei didžiausią įtaką turi plaštakos skausmas ir funkcijos sutrikimas. Asmenis negali pilnavertiškai dirbti, apsitarnauti, kokybiškai praleisti laisvalaikį.
Riešo kanalo tunelinis sindromas labai trukdo darbinėje veikloje, tuo pačiu sukeldamas nepilnavertiškumą.
Iš aptartos literatūros matome, kad Lietuvoje riešo kanalo tunelinio sindromo mokslinių tyrimų nėra daug. Didžiąja dalimi straipsniai atspindi praktinę šio susirgimo diagnostikos bei instrumentinių tyrimų esmę. Unifikuotų ir visiškai tobulų šio susirgimo gydymo metodikų bei strategijų nėra, gydymo taktika pasirenkama atsižvelgiant į ligos pakenkimo laipsnį. Kiek daugiau šia tema rašoma pasaulinėje literatūroje, bet dauguma autorių dažnai cituoja vienas kitą. Konservatyvūs gydymo metodai įvairių šalių autorių duomenimis yra gana panašūs. Tiriamųjų kontingentai nėra labai dideli ir iš esmės remiasi medikamentiniu ir fizioterapiniu gydymu. Ergoterapijos taikymas asmenims su riešo kanalo tuneliniu sindromu nagrinėjamas naujesnėje literatūroje, tačiau aprašytų sąsajų su gyvenimo kokybę neaptikome.
Psichomotorinių reakcijų išraiškos ligoniams sergantiems riešo kanalo tuneliniu sindromu tiesiogiai nesuradome. Kai kurie šaltiniai tyrinėjantys psichomotorinės reakcijas dalinai atkreipia dėmesį į gyvenimo kokybę sergant periferinėmis neurologinėmis, judamojo ir atramos aparato ligomis. Gyvenimo kokybės klausimai plačiau nagrinėjami psichologų ir psichiatrų, tačiau straipsnių tiesiogiai atspindinčių gyvenimo kokybę sergantiems riešo kanalo tunelio sindromu neaptikome. Savarankiškumo tyrimai esant RKTS literatūroje praktiškai neatspindėti.
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimas buvo atliekamas VšĮ ,,Šeškinės poliklinikoje“ Vilniuje 2013 – 2015 metais. Tyrime dalyvavo asmenys, kuriems diagnozuotas riešo kanalo tunelinis sindromas ir jie buvo nukreipti reabilitacijai fizinės medicinos ir ambulatorinės reabilitacijos skyriuje, nevartojantys skausmą malšinančių medikamentų ir jiems neatlikta riešo kanalo operacija. Visiems tyrime dalyvavusiems asmenims su riešo kanalo tuneliniu sindromu buvo pažeista tik viena, dominuojanti ranka. Visiems tiriamiesiems buvo taikyta 10 ergoterapijos procedūrų, kurių metų taikėme biomechaninį modelį, 5 fango parafino aplikacijų procedūros, 5 (Tens) transkutaninės elektro nervų stimuliacijos procedūros ir 5 rankos (dilbio ir plaštakos srities) masažas. Ambulatorinės reabilitacijos trukmė 10 darbo dienų. Ambulatorinei reabilitacijai pasibaigus, pacientams buvo paruošta atmintine apie ergoterapeuto rekomenduojamus pratimus tolimesniam savarankiškam darbui namuose. Pratimai skirti plaštakos bei dilbio kraujotakos gerinimui ir dilbio bei plaštakos raumenų tempimui.
Tyrimui atlikti buvo gautas įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas bei bioetikos komisijos leidimai. Bioetikos leidimo protokolo nr. BEC-FMR(M)-500.
Tiriamųjų kontingentą sudarė 32 asmenys su riešo kanalo tuneliniu sindromu, iš jų 21,9% vyrų ir 78,1% moterų.Jų amžiaus vidurkis buvo 46,6 (jauniausias -32, vyriausias – 59) metai. Visi tiriamieji tyrime dalyvavo savo noru, pirmiausia jie buvo informuoti apie būsimą tyrimą, jo tikslą, atlikimo būdą bei gautų duomenų anonimiškumą.
Tyrimo metu buvo taikomi šie asmenų su RKTS vertinimo metodai: 1. Anketinė apklausa (autoriaus sudaryta anketa);
2. Plaštakų raumenų jėgos vertinimas (dinamometrija); 3. Pirštų jėgos (rakto) sugnybimo vertinimas (manometrija);
4. Maksimalaus judesio dažnio matavimas (reakciometrija (Teping‘o testas) 5. Skausmo intensyvumo vertinimas (VAS).
6. Gautiems tyrimo duomenims apdoroti buvo taikomas matematinis statistikos metodas.
Anketinė apklausa
Tiriamųjų apklausai naudojome autoriaus sudaryta anketą. Anketa buvo sudaryta iš dviejų dalių, kurių pirmoji buvo pildoma iki reabilitacijos, antroji po reabilitacijos. Iš gautų anketinių duomenų vertinome:
gyvenimo kokybę, pagal individualizuotą šiam tyrimui metodą, t.y. anketos autoriaus sudarytus klausimus, remiantis pacientų išsakytu požiūriu bei pojūčiais ir ergoterapeuto vertinimu.
Dinamometrija
Tiriamųjų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakos raumenų jėga tirta 3 kartus: prieš ambulatorinę reabilitaciją, po ambulatorinės reabilitacijos ir praėjus 1 mėnesiui tiriamajam savarankiškai atliekant nurodytus pratimus namuose, plaštakos raumenų jėgai įvertinti buvo naudojamas hidraulinis plaštakos dinamometras SH 5001 (SAEHAN Corporation). Tiriamieji sėdėdami prie stalo, sulenktomis alkūnėmis pakaitomis viena ir kita ranka atliko po keletą maksimalių plaštakos sugniaužimų. Buvo užrašomas geriausias bandymas. Maksimali momentinė jėga buvo matuojama kilogramais.
Pirštų sugnybimo jėgos (rakto gnybio) vertinimas
Tiriamųjų su riešo kanalo tuneliniu sindromu pirštų sugnybimo jėga tirta 3 kartus: prieš ambulatorinė reabilitaciją, po ambulatorinės reabilitacijos ir praėjus 1 mėnesiui tiriamajam savarankiškai atliekant nurodytus pratimus namuose, naudojant hidraulinį sugnybimo (gnybio) matavimo prietaisą SH 5005. Prietaiso forma padeda tinkamai atlikti suspaudimą. Matuojama: dviejų pirštų sugnybimo jėga, prietaisas suimamas nykščio ir rodomojo pirštų galais, sugnybimo jėga buvo vertinama kilogramais.
Maksimalaus judesių dažnumo matavimas
Tiriamųjų su riešo kanalo tuneliniu sindromu plaštakų judesių dažnio matavimai atlikti 3 kartus: prieš ambulatorinę reabilitaciją, po ambulatorinės reabilitacijos ir praėjus 1 mėnesiui tiriamajam savarankiškai atliekant nurodytus pratimus namuose. Plaštakų judesių dažnio matavimui naudojome Baltec Sport prietaisą, Teping‘o testu (kartais per 40 sekundžių).
Reakcijos laikas buvo matuojamas kiekviena ranka atskirai.
Greičiausias ir lėčiausias kiekvienos serijos bandymai atmetami, o iš likusių buvo skaičiuojamas vidurkis. Mažesnis iš dviejų serijų vidutinis laikas kiekviena ranka užrašomas. Prieš kiekvieną pirmą seriją kiekviena ranka atliekama keletas bandomųjų matavimų.
Smulkių judesių maksimalaus dažnumo nustatymo testas atliekamas šiuo būdu.
Tiriamasis patogiai atsisėdęs ir pasidėjęs dilbį ant stalo paviršiaus, turėjo neįtempdamas rankos metaliniu pieštuku išstuksenti kuo daugiau prisilietimų kuo didesniu dažnių. Atliekama po 1 bandymą kiekviena ranka. Vertintos buvo abi rankos, bet duomenys
užrašomi tik rankai su riešo kanalo tuneliniu sindromu. Kiekviena ranka pasiektas rezultatas įrašomas kompiuterinėje programoje.
Skausmo vertinimo skalė
Vizualinė analoginė skausmo skalė (VAS) taikoma kiekybiniam skausmo vertinimui, kuri padeda nustatyti jo intensyvumą bei stiprumą. Tai moderniausia ir kol kas tiksliausia priemonė skausmo vertinimui. Naudojantis VAS skale pats tiriamasis su riešo kanalo tuneliniu sindromu objektyviai įvertino savo juntamo skausmo intensyvumą. Yra pateikta paprasta tiesinė vizualinė analoginė skausmo vertinimo skalė, kurioje pats tiriamasis pažymėjo skausmo stiprumą. VAS skalės vertinimo metodika: objektyvizuojant skausmo stiprumą, skalė padalijama į 10 lygių dalių ir nustatoma, kurioje atkarpoje yra tiriamojo pažymėta atžyma. Tuomet skausmas vertinamas balais: 1 – 4 balai – skausmas silpnas, 5 – 6 balai – skausmas vidutinio stiprumo, 7 – 8 balai – jaučiamas stiprus skausmas, 9 – 10 balų – nepakeliamas (labai stiprus) skausmas.
Tiriamieji buvo tiriami 3 kartus: pirmą kartą prieš ambulatorinę reabilitaciją, antrą kartą po 2 savaičių taikytų procedūrų, trečią kartą praėjus vienam mėnesiui. Tyrime buvo vertinama plaštakos raumenų jėga, rankos nykščio sugnybimo jėga, judesių dažnumo matavimas, plaštakos skausmo intensyvumas (VAS) skale.
Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS 22.0 (Statistical Package for Social Science for Windows) programų paketą. Atliekant aprašomąją duomenų analizę pateiktas kiekybinių kintamųjų vidurkis kartu su standartiniu nuokrypiu (V(SN)).
Tolydaus kintamojo normalumo prielaida tikrinta naudojant Kolmogorovo-Smirnovo testą. Jei kintamojo skirstinys tenkino skirstinio normališkumo prielaidą dviejų nepriklausomų grupių kiekybiniams dydžiams palyginti buvo taikomas Stjudent‘s (t) kriterijus, o daugiau nei dviejų grupių palyginimui dispersinė analizė ANOVA bei daugkartiniams poriniams palyginimams aposteriorinis LSG testas (angl. post hoc). Atitinkamai, kai kintamieji netenkino pasiskirstymo normališkumo sąlygos, buvo taikomi neparametriniai metodai – Mann-Whitney U ir Kruskal-Wallis.
Kiekybiniams priklausomiems kintamiesiems tenkinusiems normališkumo sąlygą naudojome Stjudent t porinį, o netenkinusiems - neparametrinį Wilcoxon testą.
Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumą ir suderinamumą vertinome chi kvadrato (χ2) kriterijumi. Ryšiui tarp požymių nustatyti buvo vertinami koreliacijos koeficientai. Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų kontingento charakteristika
Tiriamųjų kontingentą sudarė 32 asmenys su riešo kanalo tuneliniu sindromu. Tyrime dalyvavo 21,9% vyrų ir 78,1% moterų. Jų amžiaus V(SN) (vidurkis (standartinis nuokrypis)) buvo 46,6(7,1) (jauniausias -32, vyriausias – 59, mediana – 46,5) metai. Vyrų amžiaus vidurkis 49,9(5,1) m. reikšmingai nesiskyrė nuo moterų amžiaus vidurkio 45,7(7,4) m. (p=0,1 remiantis neparametriniu Mann-Whitney testu). Tiriamieji pasiskirstė į tris homogeniškas išsilavinimo grupes: 12 tiriamųjų 37,5%su aukštuoju arba nebaigtu aukštuoju, 11su 34,4% aukštesniuoju ir 9 tiriamieji 28,1% su viduriniu išsilavinimu. Vyrų ir moterų išsilavinimas reikšmingai nesiskyrė (χ2=4,058, lls=2, p=0,1, remiantis chi kvadrato nepriklausomumo testu). Amžiaus vidurkis,
atsižvelgiant į išsilavinimą taip pat reikšmingai nesiskyrė (χ2=3,188, lls=2, p=0,2, remiantis
neparametriniu Kruskal-Wallis testu). Tiriamųjų kontingento charakteristika pateikta 1 lentelėje.
1 lentelė. Tiriamųjų kontingento charakteristika
Charakteristika Amžius V(SN), metai 46,6(7,1) Lytis, n(%) vyrai moterys 7 (21,9) 25 (78,1) Išsilavinimas, n (%) vidurinis aukštesnysis aukštasis 9(28,1) 11(34,4) 12(37,5) V- vidurkis, SN – standartinis nuokrypis
Analizuodami sergančiųjų duomenis pagal susirgimo trukmę, 2 lentelėje matome, kad riešo kanalo tuneliniu sindromu 43,8% asmenų sirgo ilgiau nei 6 mėnesius. 84,4% tiriamųjų susirgimas turėjo įtakos gyvenimo kokybei. Vertinant duomenis pagal darbo pobūdį 66,7% asmenų, kurie nurodė, kad susirgimo įtaka gyvenimo kokybei stipri, dirbo darbą reikalaujantį daug judesių pirštais. Reikšmingai daugiau respondentų (χ2=38,5, lls=3, p<0,001), t.y., 71,9%,
atsakė, kad labiausiai reikalinga ergoterapeuto konsultacija darbinėje veikloje.
Respondentų amžius reikšmingai nesiskyrė, atsižvelgiant į sirgimo riešo kanalo tuneliniu sindromu trukmę, gyvenimo kokybės vertinimą, darbo pobūdį bei ergoterapeuto konsultacijų poreikį prieš reabilitaciją. Analizuojant tiriamųjų kontingentą pagal darbo pobūdį
