LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
ROBERT SERVANSKI VI kursas 6 grupė
Audinių inkstų patologijų daţnumas ir patologiniai morfologiniai pakitimai x ţverėlių ūkyje
Mink kidney pathology rate ant pathologic morphologic changes in x farm
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Albina Aniulienė
DARBAS ATLIKTAS UŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Audinių inkstų patologijų daţnumas ir patologiniai morfologiniai pakitimai x ţverėlių ūkyje“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas,
pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė)
(parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
TURINYS SUMMARY ... 4 SANTRUMPOS ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8 1.1. Inkstų sandara ... 8
1.2. Inkstų ligų klasifikacija ir morfologija ... 11
1.3. Nefritai ... 12
1.3.1. Glomerulonefritas ... 12
1.3.2. Minimalių pokyčių nefropatija ... 13
1.3.3. Ūmus glomerulonefritas ... 13
1.3.4. Lėtinis glomerulonefritas ... 14
1.3.5. Endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas... 15
1.3.6. Intersticinis nefritas ... 15
1.4. Nefrozės ... 15
1.4.1. Baltyminė degeneracija... 15
1.4.2. Kanalėlių nekrozė... 15
1.4.3. Inksto infarktas ... 16
1.5. Kitos inkstų patologijos ... 16
1.5.1. Hemosiderozė ... 16
1.5.2. Podagra ... 16
1.5.3. Amiloidozė ... 17
1.5.4. Audinių aleutine liga ... 17
2. MEDŢIAGA IR METODAI ... 19
2.1. Patologinis anatominis tyrimas ... 19
2.2. Histomorfologinis tyrimas ... 19
2.2.1. Mėginių paruošimas histologiniam inkstų tyrimui ... 19
2.2.2. Histologinių preparatų daţymas hematoksilinu – eozinu (H-E) ... 20
2.2.3. Histologiniu preparatų daţymas Sirijaus raudonuoju (S-R) ... 20
2.3. Statistinė analizė ... 21
3. REZULTATAI ... 22
3.1. Audinių patinų inkstų patomorfologinių pokyčių daţnumas... 22
3.2. Tirtų inkstų patologijų rūšys ir daţnumas ... 22
3.3. Nefritų rūšys ir daţnumas ... 23
3.3.1. Nefritų patologiniai morfologiniai pokyčiai ... 24
3.4. Nefrozių rūšys ir daţnumas ... 27
3.4.1. Nefrozių patologiniai morfologiniai pokyčiai ... 27
3.5. Kitos inkstų patologijos ir jų daţnumas ... 29
3.5.1. Kiti inkstų patologiniai morfologiniai pokyčiai ... 29
3.7. Audinių inkstų patologijų sąsajos... 32
3.8. Jungiamojo audinio kiekis lėtinio uţdegimo atvejais ... 33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 38
SUMMARY
Mink kidney pathology rate ant pathologic morphologic changes in x farm. Kaunas, 2014
The coverage of work 43 table 6 picture 22 Reading list of : 55 sources
Objectives and tasks of the research work to investigate mink kidney patomorphological changes and kidney alteration rate in x farm. Also establish patological anatomical kidney alterations, evaluate microscopic mink renal variation. Plasmacytosis infiltration in kidney evaluate connection with others pathologic morphologic alterations.
Material and methods of the research. 50 mink autopsies have been performed. Detailed investigation of renal pathologic changes were done. Hematoxylin eosin and sirius red had been used as a staining method of histological sections. Changes of plasmacytosis in kidneys had been analysed microscopically and morphologically.
Results and findings. It was found that renal pathologies in mink are frequent in X farm in Lithuania. Established over 88 % cases from investigated minks. Mostly diagnosed renal changes in mink was plasma cells infiltration also called plasmacytosis 36 %. Also have been diagnosed different types of GN : minimal change disease 2%, acute nephritis 8%, focal
segmental glomerulosclerosis (FSGN) 14%, endocapillary proliferative (EPGN) 6%, intersticial nephritis 6%.
Together with a glomerulonephritis some other pathologies was present: renal lipidosis 6%, cell swelling 18%, tubular necrosis 4%, renal infarct 2%, hemosiderosis 6%, gout 2 % amiloidosis 2%, and perivasculitis 4%.
SANTRUMPOS AALV - Audinių aleutines ligos virusas
ADV – Aleutines ligos virusas AL – Aleutine liga
CIL –Chroninė inkstų liga CKD – Chroninė inkstų liga
ŢSG – Ţidininė segmentinė glomerulosklerozė GN – Glomerulonefritas
MPS – Minimalių pokyčių sindromas ML – Mezanginės ląstelės
NO – Azoto oksidas
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SR – Sirijaus raudonasis
ĮVADAS
Laukinių ţverėlių auginimas visai neseniai tapo klestinčia atšaka ekonomikoje ir turi savo vietą tarp kitų gyvūnų auginimo, veisimo ir šėrimo technologijų.
Viena svarbiausių ir daţniausiai Lietuvoje auginamų kailinių ţverėlių rūšių yra audinės. Komercinės ţvėrininkystės pradmenys Lietuvoje yra uţfiksuoti jau 1950 metais. Dabar šalyje yra apie 40 stambių augintojų, kurie vertingų veislių audinių kailius parduoda Helsinkio, Kopenhagos arba kituose aukcionuose. Didėjant šalies ūkiams proporcingai didėja audinių fermų skaičius, o taipogi ligų skaičius audinių ūkiuose. Šiuo metu platus audinų auginimas lėmė ir audinių ligų didėjimą, o ligos daţniausia susiję su medţiagų apykaitos sutrikimais organizme. Medţiagų apykaitos ligos gali sąlygoti matomus ir slaptus odos ir kailiuko pakitimus. Iki šiol yra maţai ištirtas morfologinių ir funkcinių pakitimų poveikis audinių kailiuko kokybei. Vieno iš jų - šlapimo sistemos ligos. Iš virusinių ligų viena daţniausiai pasitaikanti liga audinių ūkiuose yra aleutinė audinių liga, kuri įtakoja inkstų pokyčių vystymąsį, bei gyvūnų gaištamumą ir kailio kokybę.
Pirmines inkstų ligos yra retos audinių fermose, išskyrus atvejus, kai yra prasta pašaro kokybė, kuri sukelia audinėms inkstų pokyčius ir jų nepakankamumą. Antrinės inkstų ligos pasireiškia dėl virusinių, bakterinių, parazitinių ir genetinių veiksnių.
Inkstų pokyčiai daţniausi nustatomi atliekant inksto biopsiją arba atlikus histologinius tyrimus po audinių gaišimo arba numarinimo.
Audinių inkstų patologijos Lietuvos mokslų yra labai maţai tyrinėtos, todėl pasirinkome šią magistrinio darbo temą.
Darbo tikslas: Ištirti X ūkyje auginamų audinių inkstų pokyčių daţnumą, bei patomorfologinius pakitimus.
Darbo uţdaviniai:
1. Susipaţinti su lietuvių ir uţsienio autorių mokslinėmis publikacijomis apie audinių inkstų pokyčius.
2. Išnagrinėti audinių patinų inkstų patologijų pasireiškimo daţnumą. 3. Nustatyti patologinius – anatominius audinių inkstų pakitimus. 4. Įvertinti mikroskopinius audinių inkstų pokyčius.
5. Įvertinti plazminių ląstelių infiltraciją inkstuose bei nustatyti sąsajas su kitais patologiniais morfologiniais pokyčiais.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Inkstų sandara
Inkstai yra vieni iš svarbiausių organų, atsakingų uţ organizmo homeostazę. Jie uţtikrina medţiagų apykaitos produktų pašalinimą iš organizmo, palaiko rūgščių šarmų pusiausvyrą, kraujo spaudimą, kalcio pokyčius ir eritropoezę (Лавриненко, 2001).
Urogenitalinė audinių sistema yra panaši į ţmogaus. Inkstai šalina medţiagų apykaitos produktus iš kraujo filtruodami mikroskopiniais struktūriniais vienetais vadinamais nefronais. Inkstų padėtis yra dorsalinėje nugaros dalyje tarp 13 krutinės ir 5 juosmens slankstelių, dešinys inkstas yra kranialiau lyginant su kairiu (Gościcka, Grabowska, 1988).
Inkstai yra prie pat ventralinių nugaros raumenų. Suaugusio audinių patino inkstai yra 3.6 cm ilgio ir 1.7 cm pločio, svoris -7.3 g (Aulerich et al., 1999).
1-Inksto arterija; 2-inksto vena; 3-šlapimtakis; 4-inksto geldelė; 5-spenelis; 6-inksto ţievė; 7-inksto šerdis.
1 pav. Inksto anatominė sandara
http://dhs.dist113.org/faculty/piggottk/website/Biology/BIOLOGY/Unit%2010-Anatomy_Physiology/LAB-Anatomy_of_Mink(4)Urogenital_System.docx.
Inkstai sudaryti iš dviejų pagrindinių dalių: cortex (ţievė) ir medulla (šerdis). Inkstų ţievė yra sudaryta iš inkstų piramidţių (pyramis renalis), kurios susijungusios į centrinę keterą sudaro
inksto keterą (renal crest). Piramidės šerdyje jos yra atskirtos tarpskiltinėmis kraujagyslėmis ir yra matomos neţymios jų sienelės. Kiekviena piramidė turi viršūnę vadinama speneliu (papillae renalis) nukreiptą į inksto geldelę. Šerdis turi spenelinius latakus, kurie atsidaro į inkstų keteros paviršių (Bartges, Polzin, 2011).
Inkstų piramidţių speneliai iš nefronų drenuoja šlapimą į didesnę kraujagyslę - į vadinamas maţąsias taureles. Tuo pačiu jie susilieja į didesnes kraujagysles, didţiąsias taures, o iš jų į inksto geldelę (Livingstone, 2000).
Ţievė yra svarbi tuo, kad joje kraujas yra filtruojamas per maţas struktūras vadinamas inkstų kūneliais (glomerulus), kurie sudaryti iš kapsulės ir kapiliarų kamuolėlio. Vienas kūnelis ir jo atitinkami kanalėliai sudaro inkstų struktūrinį ir funkcinį vienetą - nefroną. Kraujas, atitekėjęs į inkstą per inksto arteriją filtruojamas nefronuose (Foster, Smith, 2009).
Nefrono filtro funkcionalumo dėka uţtikrinima homeostazė. Nefronas susideda iš kraujagyslių, kurios atneša ir pašalina kraują. Kamuolėlis, kuriame vyksta pirminė filtracija, veikia ir atvirkščia kryptimi: išpumpuoja svarbias biocheminės medţiagas atgal į kraujotaką, kad palaikytų homeostazę (Barron, 2012).
Nefronų tipai yra: ţievinis (cortex) ir pakamuolinis (juxtamedullar) nefronas. Ţievinis nefronas yra išorinėje ţievės dalyje. Tai nefronas, kuris atlieka sekrecijos ir kartu skirtingų medţiagų reabsorbcijos funkciją. Pakamuolinis nefronas prasideda ţieveje ir tęsiasi iki šerdies, o kai kuriais atvejais baigiasi netoli inksto geldelės. Šie nefronai yra susiję su medţiagų sekrecija ir reabsorbcija, bei turi unikalią rolę koncentruoti šlapimą (Prestwich, 2008).
Nefronų, kurie uţima išorinę ir vidinę inkstų ţievę, yra kur kas daugiau, nes gauna apie 85 procentus per inkstus pratekančio kraujo ir jų kilpos yra trumpesnės. Nefronai, kurie uţima pakamuolinio inksto ţievės dalį, priima tik 10 procentų bendro pratekančio inkstų kraujo, turi didesnius glomerulus ir ilgas nefrono kilpas, kurios tęsiasi giliau į vidinę šerdį. Jų ištekančios arteriolės drenuoja į ištęstus kraujagyslinius takus, į tiesiąją kraujagyslę, kuri glaudţiai liečiasi su nefrono kilpomis. Nors kraujagyslė (vasa recta) gauna maţiau nei 1 procentą inksto kraujo tėkmės, ji yra svarbi formuojant priešsrovinį šerdinio hipertoniškumo mechanizmą ir koncentruoti šlapimą inkstuose (Livingstone, 2000).
Įtekanti arteriolė suformuoja kapiliarų kamuolėlius, kurie yra apgaubti Baumano kapsule. Iš Baumano kapsulės išeina visas tinklas kanalėlių, kurie koncentruoja ir filtruoja šlapimą.
Inkstų kapiliarinis kamuolėlis (glomerulus) susideda iš penkių skirtingų komponentų: kapiliarinio endotelio, kamuolėlio bazinės membranos, visceralinės membranos, parietalinės membranos ir mezangijaus. Įeinančios arteriolės aprūpina krauju labai painius kapiliarinių kilpų kuokštus, kurie vėliau atlieka filtraciją į ištekančias arterioles (Livingstone, 2000).
Glomerulo kapiliarų endotelis turi 70-100 mm diametro poras. Jo pamatinė membrana susilieja su podocitų bazine membrana ir suformuoja filtracinę membraną. Podocitai turi kūną ir kelias ataugas, iš kurių atsišakoja daug aktino turinčių ataugėlių, vadinamų kojytėmis (Livingstone, 2000).
Išorinis Baumano kapsulės sluoksnis, vadinamas parietaliniu sluoksniu, yra išklotas epitelinėmis ląstelėmis. Jo šlapimo poliuje prasideda proksimalinis vingiuotasis kanalėlis (Bartges, Polzin, 2011).
Kamuolėlio šlapimo poliuje, parietalinio sluoksnio plokščios ląstelės pereina į kūbines proksimalinių kanalėlių ląsteles. Mezanginės ląstelės (ML) yra specialios ląstelės- mezangiocitai. Jos panašiai kaip pericitai gaubia kapiliarų pamatinę membraną ir atlieka daugybę kitų funkcijų: struktūros palaikymą, matricos išdėstymą ir fagocitozę (Livingstone, 2000).
Mezanginės ląstelės atlieka svarbų vaidmenį inksto kamuolėlio struktūros ir funkcijos palaikyme. Uţtikrina kapiliarinių kilpų struktūrinį palaikymą, mitozinį aktyvumą ir filtravimo palaikymą, o taip pat yra svarbios kapiliarų susitraukimo mechanizme (Zhu et al., 2012).
Palaikydamos kamuolėlio kapiliarų struktūrinį vientisumą, mezangijaus ląstelės gamina vazoaktyvius mediatorius, augimo faktorius ir citokinus (Schlondorff, Banas, 2009).
Mezanginės ląstelės reguliuoja efektyvų filtravimą, paviršiaus plotą ir inkstų kamuolėlio pralaidumą.
Pakamuolinis aparatas, lokalizuotas glomerulo vartuose, susideda iš kraujagyslinių komponentų (įtekančios ir ištekančios arteriolės ir kamuolėlio mezangijaus) ir kanalėlio komponento (tankiosios dėmės). Tarp kraujagyslinio ir kanalėlio komponentų yra dvejopi ryšiai: a) kompleksinio tipo, apimantis distalinį kanalėlį, ekstrakamuolinį mezangijų, (extraglomerular mesangium) ir proksimalinę ištekančią arteriolę; b) paprasto tipo - susideda iš opozicinės bazinės membranos, kraujagyslinio ir vamzdinio komponentų. Pakamuolinio aparato granuliacinės ląstelės yra renino šaltinis. Jos yra visame kraujagysliniame komponente, bet yra gausesnės įtekančioje arteriolėje (Barajas, 1979).
Tankios dėmės stulpiškųjų ląstelių sustorėjime esančios ląstelės turi chemoreceptinę funkciją, nes jautrios natrio chlorido koncentracijai. Pakamuolinio komplekso susidarymo segmentuose įtekančiuose ir ištekančiose arteriolėse yra lygiųjų raumenų ląsteles (grūdėtos ląstelės), jos gamina reniną. Arteriolės yra įnervuotos simpatinėmis nervų skaidulomis ir turi baroreceptorius, kurie reaguoja į osmotinio slėgio (intraluminal pressure) kitimą. Reninas katalizuoja (pagreitina cheminę reakciją) angiotenzino reakciją, kuris keičia įtekančių ir ištekančių arteriolių tonusą, o taip pat ir glomerulų filtravimo greitį (Livingstone, 2000).
2 pav. Pakamuolinis aparatas
http://web.squ.edu.om/medLib/MED_CD/E_CDs/anesthesia/site/content/figures/2018F04.gi f.
1.2. Inkstų ligų klasifikacija ir morfologija
Ankstesni tyrimai leido klasifikuoti gyvūnų inkstų ligas pagal PSO kriterijus. Bet PSO kriterijai gali būti nebūdingi gyvūnams dėl skirtumų ligos etiologijoje ir ligos progresavime. Tikslesnė gyvūnų inkstų patologijų klasifikacija yra tokia:
1. Ūmus proliferacinis glomerulonefritas 2. Membraninis glomerulonefritas
3. Membranoproliferacinis glomerulonefritas 4. Ţidininė segmentinė glomerulosklerozė 5. Ig A nefropatija
6. Inkstų amiloidozė 7. Kiti glomerulonefritai
8. Minimalių pokyčių nefropatija 9. Nefrozės (Yhee et al., 2009).
1.3. Nefritai
1.3.1. Glomerulonefritas
Glomerulonefritas yra pagrindinė sirgimo ir gaišimo prieţastis daugybės gyvūnų rūšių. Nors prieţastys daţnai yra neţinomos, manoma, kad ši liga yra sąveikos tarp imunologinio ir uţdegiminio proceso rezultatas. Jo metu vyksta audinių (kamuolėlių) pakitimai, o taip pat, netenkama struktūrinio ir funkcinio vientisumo (Slauson, Lewis, 1979).
Daţniausios glomerulonefritų formos yra ūmus proliferacinis glomerulonefritas, membraninė nefropatija, mezangiokapiliarinis ir mezangioproliferacinis glomerulonefritas. Šie pakitimai, apima ne tik nespecifines imunines reakcijas ir pasireiškia nefrono paţeidimu, bet ir retkarčiais turi kitą patologinę ar patogenetinę ypatybę. Kiekvienas iš jų atstovauja specifiniam ligos sindromui. Viena iš svarbiausių ypatybių yra skirtingi histopatologiniai pakitimai, pasitaikantys inkste ir lemiantys kamuolėlio paţeidimų vystymąsi (Jaenke, Allen, 1986).
Yra nustatyti pagrindiniai imunologiniai kamuolėlio paţeidimo mechanizmai. Pirmajame- antikūnai veikia inkstų kamuolėlio bazinėje membranoje. Kitame - antikūnai reaguoja su nekamuoliniais antigenais imuninių kompleksų pavidalu, kurie nusėda kamuolėlyje (Slauson, Lewis, 1979).
Tikima, kad faktiškai visų rūšių gyvūnams gali išsivystyti glomerulonefritas. Liga, gali būti, pirminė idiopatinė, arba antrinė, formuojanti labiau atpaţįstamą sisteminę ligą (Slauson, Lewis, 1979).
Tipizavus streptokokus, išskirtus iš sergančių glomerulonefritu pacientų gerklės parodė, kad 78% atvejų aptinkamas 12β- grupės A hemolizuojantis strekotokokas. 12 tipo streptokokas randamas tiek sporadiniuose atvejuose, tiek ir ligų protrūkio metu (Игнатова, и др., 2010).
Glomerulonefrito progresavime svarbų vaidmenį turi glomerulo endotelio kapiliarų morfologinė funkcinė būsena. Formuojantis paţeidimams svarbus vaidmuo tenka sutrikusiam endotelio vazoaktyvių mediatorių metabolizmui tokių, kaip azoto oksidas (NO) ir endotelinas Ryšium su šiuo, galima daryti prielaidą, kad išsivysčius glomerulonefritui egzistuoja glaudi sąveika, tarp endotelinės funkcijos paţeidimų ir endoteliocitų struktūrinių pakitimų. Kiti patologinių procesų mechanizmai, kurie glūdi ligos vystymosi pagrinde - uţdegiminiai (tame tarpe ir imunokompleksiniai) glomerulų, kanalėlių, inkstų stromos skleroziniai paţeidimai (Чернобривцев, 2006).
1.3.2. Minimalių pokyčių nefropatija
Minimalių pokyčių nefropatija – inkstų liga, sąlygojanti nefrozinį sindromą. Minimalių pokyčių nefropatijos metu tiriant šviesos mikroskopu matomi minimalūs pokyčiai glomeruluose (Nolasco et al.,1986).
Šios patologijos atveju įvyksta podocitų paţeidimas, matomas ląstelių sunkus pabrinkimas, ţidininis kojelių ataugų sumaţėjimas ir mikrogaurelių pokytis. Papildomai vakuolių degeneracija ir kanalėlių epitelinių ląstelių nekrozė (Brown, 2013).
Tiriant šviesiniu mikroskopu, paţymėtina, kad kamuolėlio sluoksniai yra normalios struktūros, bet Baumano kapsulė ir parietalinis epitelis hipertrofuotas ir vakuolėtas, taip pat matoma nuo švelnaus iki pastebimo išsiplėtimo. Parietalinio epitelio ląstelės segmentuotos, ląstelės, kurios yra arčiau šlapimo poliaus, yra labiau paţeistos, nei tos kurios yra arčiau vartų. Be to, šie pokyčiai rodo difuzinį proksimalinių kanalėlių vakuolinę degeneracija, ir ūmią ţidininę kanalėlių degeneraciją (Brown, 2013).
Podocitai yra nepaprastai diferencijuotos ląstelės, kurios suformuoja susikabinusias kojeles. Jie yra susijungę per filtracijos plyšį ir uţdengia bazinį kamuolėlio membranos paviršių. Jie stabilizuoja glomerulo struktūrą, neleisdami kapiliaro sienelės ir kamuolėlio membranos paviršiaus išsiplėtimą ir palaiko didelį filtracijos paviršių per filtracijos plyšį.
Podocitai atlieka svarbų vaidmenį normalios glomerulo funkcijos ir struktūros palaikyme ir podocitų paţeidimas paskatina proteinuriją ir glomerulo sklerozę (Koshikawa et al., 2004).
Podocitų funkcijos sutrikimas, įtakoja proteinurijos vystymąsi, kai kuriu ligų atveju, kaip minimalių pokyčių sindromo (MPS), ţidininės segmentinės glomerulosklerozės (ŢSG), ir membraninės nefropatijos atvejais (Kawachi et al., 2006).
Podocitai dalyvauja barjero palaikyme, jų paţeidimas paskatina jų kojelių ataugų refrakciją ir proteinuriją (Koshikawa et al., 2004).
1.3.3. Ūmus glomerulonefritas
Ūmus glomerulonefritas yra daţna inkstų liga ir chroninės inkstų ligos prieţastis. Imuninių ląstelių ar jų kompleksų atsidėjimas ant kamuolėlio sienelių yra pagrindinė glomerulonefrito prieţastis. Plazmos baltymų persisunkimas, daţniausiai albuminų, per paţeistą kamuolėlio sienelę sukelia pastovią proteinuriją - tai glomerulonefrito patologinis poţymis (Grauer, 2005).
Inkstų paţeidimas, susietas su neinkstinės kilmės nuosėdomis, antigeno/antikūno kompleksais kamuolėlio kapiliarinėje sienoje dabar yra pripaţinti kaip svarbus ligos sindromas
gyvūnams. Nors epidemiologiniai veiksniai, atsakingi uţ šį sindromą, nėra visiškai išaiškinti, atlikti svarbūs tyrimai, aiškinantys šių specifinių ligų veiksnius šiai nefrono paţeidimo formai (Jaenke, Allen, 1986).
Esant ūmiai eigai daţnai inkstas padidėja. Atliekant makroskopinį tyrimą ir įpjovus inkstą, įpjovimo paviršius gali iškilti, tuo atveju, jei kapsulė yra pašalinta. Tokie inkstai yra paprastai išblyškę (Slauson, Lewis, 1979).
1.3.4. Lėtinis glomerulonefritas
Serumo baltymai gali paţeisti ne tik kamuolėlio mezangijaus ląsteles, bet ir proksimalines kanalėlių ląsteles. Mezangijaus ląstelių paţeidimas yra susijęs su lipoproteinų ir oksidacijos produktų susikaupimu, kurie sukelia padidintą matricos gamybą, paskatina monocitų ir augimo faktorių aktyvaciją, kurie skatina sklerozę (Wehner et al., 2008).
Eksperimentiniai tyrimai su laboratoriniais gyvūnais parodė, kad glomerulosklerozė gali būti sukelta įvairių veiksnių, bet paprastai ji yra nustatoma esant progresuojančiam inkstų nepakankamumui. Šis morfologinis sindromas apibrėţiamas pagal patologinio pokyčio, glomerulosklerozės paplitimą. Kai sklerozė apima daugiau kaip 80% glomerulų, ji vadinama ţidinine, jei tik glomerulo dalį – segmentine. Pagal prieţastį ir mechanizmą yra skiriamos pirminės ir antrinės ţidininės segmentinės glomerulosklerozės. Pirminė panaši į difuzinį podocitų paţeidimą, sunkiau gydoma ir gali pereiti į progresuojančią nefrosklerozę. Antrinė – kai yra absoliutaus ar santykinio funkcionuojančių nefronų kiekio nepakankamumas (sergant didelio laipsnio nutukimu, refliuksine nefropatija, gimus su vienu inkstu). Taip glomerulai ilgainiui nepajėgia atlikti savo funkcijos ir tokia kompensacija baigiasi jų skleroze (Weening et al., 1986).
1.3.5. Endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
Endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas pasireiškia, kai vyksta kamuolėlio endotelinių ląstelių proliferacija ir gali būti lydima mezangijaus padidėjusiu ląstelių skaičiumi. Proliferacinis glomerulonefritas yra imuninių kompleksų liga, kai ląstelių sankaupos gali būti randamos mezangiume ar kapiliarų sienelėse (Bartges, Polzin, 2011).
1.3.6. Intersticinis nefritas
Intersticinis nefritas yra ţinomas dėl kanalėlių ir intersticiumo paţeidimas neįtraukiant kamuolėlio. Intersticinio nefrito poţymiai daţnai yra siejami su leptospiroze ir infekciniu hepatitu. Manoma, kad randami antikūnai kanalėlių bazinėje membranoje rodo, kad taip pat ligos pasireiškime dalyvauja ir imuniniai kompleksai. Taip pat yra pranešimų, kad intersticinį nefritą galima sukelti ir naudojant terapinius agentus (Kumar et al., 2012).
Infekuotų audinių aleutinės ligos virusais histopatologinis inkstų tyrimas parodė, kad intersticinis nefritas yra ţymus, daugiausiai būna paţeisti inkstų kanalėliai, randama didelė limfocitų infiltraciją ir išryškėjęs glomerulonefritas (Mori et al., 1994).
1.4. Nefrozės
1.4.1. Baltyminė degeneracija
Baltyminė degeneracija, tai yra hidrozė, arba ląstelės edema, kai vanduo kaupiasi ląstelėje, dėl paţeistų ląstelės membranų struktūrų. Dar yra skirstoma į vakuolizaciją, kai yra deguonies stygius ląstelei, jos yra pabrinkusios ir suapvalėjusios. Tiriant makroskopiškai, organas yra padidėjęs, minkštos konsistencijos, kapsulė įsitempusi. Nustojus veikti prieţastiniam veiksniui, ląstelės atsistato (Stalioraitytė, 2001).
1.4.2. Kanalėlių nekrozė
Kanalėlių nekrozė yra patologinis procesas kurio metu kliniškai pasireiškia inkstų nepakankamumas. Kanalėlių nekrozės mechanizmai yra du: išemija arba toksinų poveikis. Struktūriniai pokyčiai kiekvienam iš jų saviti ir patogeniniai mechanizmai vertinami skirtingai (Cohen, 2007).
Esant kanalėlių nekrozei, matosi margi proksimaliniai ir distaliniai kanalėliai. Kartu paţeidţiama bazinė membrana. Nekrotinis kanalėlio epitelio ląstelės tampa vienalyte nekrotine mase, kuri vėliau sukelia kanalėlio uţsikimšimą ir oligurija. Kiti veiksniai, kurie sukelia oliguriją, yra kanalėlio protėkis per suardytą kanalėlio bazinę membraną, bei padidėjęs kamuolėlio membranos pralaidumas (Maxie, 2007).
1.4.3. Inksto infarktas
Iš esmės infarktas yra ţidininė nekrozė inkste, kuri maţina ar sustabdo kraujo pritekėjimą į organą. Inksto infarktas gali atsirasti dėl tokių inkstų paţeidimų: suţalojimo, vykstančio po randu, kuris uţtveria kraujotaką, neoplastinių pokyčių, kurie trukdo kraujo apytakai, trombo formavimasis, ar jatrogeninis insultas (Burk, 2007).
1.5. Kitos inkstų patologijos
1.5.1. Hemosiderozė
Hemosiderino sankaupos inkstų kanalėliuose atsiranda dėl hemoglobino rezorbcijos iš proksimalinio kanalėlio epitelio, todėl galima teigti, kad geleţies sankaupos atsiranda dėl hemolizės (Newkirk et al., 2010).
Difuzinė hemosiderozė, gali būti nespecifinis indikatorius, rodantis padidėjusią eritrocitų destrukciją ir klirensą. Padidėjus eritrocitų destrukcijai paţeisti eritrocitai pašalinami ir gali įvykti mikroangiopatiniai procesai arba imuninės sistemos sutrikimai. Taip pat gali pasireikšti autoimuninė hemolizinė anemija (Hertzke et al., 1995).
Baumano kapsulės tarpe, kamuolėlio viduje, intersticiniame audinyje randami dideli kiekiai oranţinės-rudos spalvos hemosiderino pigmento grūdeliai (Pennick et al., 2007).
1.5.2. Podagra
Podagra yra ūmus medţiagų apykaitos sutrikimas kuris atsiranda staiga ir sukelia ūmų skausmingą artritą. Biochemiškai tiriant nustatyta, kad podagros metu sukeliamas šlapimo rūgščių padidėjimas ir paskatinamas mononatrio urato sankaupų atsidėjimas į sąnarius ir inkstus (Zhang et al., 2012).
Uratai kaupiasi inkstų tiesiųjų kanalėlių spindţiuose, epitelio ląstelėse ir stromoje. Iš susikaupusių uratų gali formuotis inkstų akmenys.
Neseniai nustatyta, kad šlapimo rūgšties kiekis yra potencialus rizikos veiksnys, įtakojantis chroninės inkstų ligos (CIL) išsivystymą ir progresavimą. Dauguma mokslinių darbų parodė, kad padidėjęs šlapimo rūgštis pridisponuoja CIL išsivystymą. Papildomi tyrimai parodė, kad sukeliamos skirtingo sunkumo CIL: arterijų sklerozė, glomerulosklerozė ir intersticinė nefrozė. Be to daug atliktų tyrimų parodė, kad esant podagrai aptinkami ir kiti patologiniai pakitimai, pavyzdţiui kaip kraujagyslių ligos (Johnson, 2013).
1.5.3. Amiloidozė
Kamuolėliai gali būti ţenkliai paţeisti įvairių sisteminių ligų, tokių kaip amiloidozė, sisteminis lupus erythematosus, cukrinis diabetas, bakterinis endokarditas ir įvairios vaskulito formos (Maxie, 2007).
Prieš beveik 140 metų, Rudolfas Virchovas panaudojo terminą amiloidas, kad apibūdintų į vašką panašias, eozinofilines sankaupas sergančių chroniška infekcija audiniuose. Veikiant jodu medţiaga nusidaţė geltonai raudona, o sieros rūgštimi - mėlyna spalva, todėl darė prielaidą, kad tai yra į krakmolą panaši medţiaga. Šiandien, pripaţįstama, kad amiloido sankaupos yra sudarytos iš baltymo, ir amiloidozė nėra viena liga, bet skirtinga grupė ligų, charakterizuojama fibrilinių sankaupų susidarymu audinyje, kurio metu suformuojami polimerizuoti baltymų subvienetai su specifinė biocheminė struktūra (DiBartolla, Benson, 1989).
Amiloido nuosėdos sukelia spaudimą, susilpnina gretimas ląsteles ir priklausomai nuo organo, kuriame amiloidozė pasireiškia, gali paskatinti chronišką inkstų nepakankamumą, nefrozinį sindromą, trombozę, kepenų nepakankamumą, spontanišką kepenų hemoragiją ir trūkį, artritą arba cukrinį diabetą (Maxie, 2007).
1.5.4. Audinių aleutine liga
Aleutine liga (AL), ţinoma kaip audinių aleutinė liga, audinių plazmocitozė arba infekcinė plazmocitozė, buvo pirmą kartą aprašyta Amerikos audinių (Mustela vison) ūkyje, kurios turėjo aleutinę kailiuko spalvą. Yra dvi pagrindinės AL formos: a) fatalinė ūmi neimunizuotų patelių naujagimių pneumonija; b) chroninė imuninių kompleksų liga, apimanti įvairias organų sistemas ir pasiţyminti padidėjusiu audinių gaištamumu ir sumaţėjusiu suaugusių audinių vislumu (Widen et al., 2012).
Suaugusioms audinėms, sergančioms klasikine AL, tipiškai organizme randama splenomegalija ir limfadenopatija. Histologiškai svarbiausi paţeidimai yra intersticiniai, limfo-plazmocitiniai infiltratai inksto ţievėje, sisteminė perivaskulinė limfocitinė plazmacitinė infiltracija, daţnai susijusi su nekroze inkstuose, kepenyse ir plaučiuose, mononukleariniu hepatitu ir tulţies latakų proliferacija, kepenų ląstelių nekroze ir ţidinine nekroze bluţnyje. Daţnai pasitaiko meningoencefalitas ir chorioiditas (Widen et .al., 2012).
Jaunesniems nei 2 savaičių naujagimiams pasireiškia kvėpavimo sutrikimas ir jie gaišta. Klinikiniai suaugusių audinių poţymiai yra apatija, blogos kokybės kailiukas, anoreksija ir svorio netekimas, diarėja ir melena, nevaisingumas, polidipsija, neurologiniai sutrikimai, kraujo krešėjimo nuokrypiai ir retai akių paţeidimai. Sergantiems gyvūnams pasireiškia maţakraujystė ir uremija, kartu su hipergamaglobulinemija, plazmocitoze. Pasireiškia viremija, labai padidėja antikūnų kiekis prieš audinių aleutines ligos virusą (AALV). Taip pat padidėja imlumas kitoms ligoms (Widen, et al., 2012).
Nustatyta, kad individai dar gali turėti kintamo laipsnio segmentinį enteritą, plaučių kongestiją ir edemą. Histologiškai nustatytas sunkus limfocitinis plazmocitinis intersticinis nefritas, kartu su išplitusia membranine glomerulopatija ir inkstų kanalėlių mineralizacija. Kiti paţeidimai gali būti - periportalinis limfoplazmocitinis hepatitas ir neţymi nekrozė bluţnies centrinėje dalyje (Sledge et al., 2008).
Apţvelgę mokslinę literatūrą radome nedaug straipsnių apie nagrinėjamas audinių ligas. Lietuvoje tokių tyrimų taip pat labai maţai atlikta, todėl nusprendėme baigiamajam darbui pasirinkti temą apie audinių inkstuose sutinkamas patologijas.
2. MEDŢIAGA IR METODAI
Tyrimas atliktas LSMU Veterinarijos fakulteto Uţkrečiamųjų ligų katedroje, Patologijos centre. Patologiniam tyrimui buvo naudojami audinių lavonėliai, kurie buvo pristatyti į patologijos skyrių po eutanazijos ir kailiuko nudyrimo. Tyrimai atlikti 2011-2013 metais. Iš viso buvo ištirti 50 audinių patinų 6 mėn. amţiaus inkstai, jiems buvo atlikti detalūs patologiniai anatominiai ir histologiniai tyrimai.
Audinės buvo laikomos narveliuose, šeriamos pašarais, kurių sudėtyje buvo: mėsos ir ţuvies atliekos, aliejai, vitaminų priedai, grūdai. Audinės buvo vakcinuotos nuo mėsėdţių maro, botulizmo, pseudomonozės, virusinio enterito. Eutanazuotos anglies dioksidu dujų kameroje.
2.1. Patologinis anatominis tyrimas
Skrodţiant audines makroskopiškai įvertinome inkstų ir kitų organų (kepenų, bluţnies, prostatos) patologinius pokyčius. Skrodimo metu įvertinome organų patologinius anatominius pakitimus ir juos aprašėme. Inkstų patologinė medţiaga histologiniam tyrimui paimta per 24 valandas nuo audinių numarinimo.
2.2. Histomorfologinis tyrimas
2.2.1. Mėginių paruošimas histologiniam inkstų tyrimui
Histologiniai preparatai buvo paruošti LSMU, VA, Patologijos centre, histologijos laboratorijoje.
Audinių mėginiai iš inkstų fiksuoti 10 proc. Formalino fosfatiniame buferyje (pH – 7,4). Po fiksacijos jie buvo supjaustyti, sudėti į biopsines kasetes ir 24 h. Plaunami šaltu tekančiu vandeniu. Po 24 val. Biopsinės kasetes su tiriamaisiais mėginiais sudėtos į audinių įmirkimo procesorių – „Shandon Pathcentre“ (Thermo Scientific, JAV), kuriame audiniai buvo dehidratuojami po 2 val. 30 min. 60o, 80o ir 96o etilo alkoholyje ir praskaidrinti laikant juos izopropanolyje po 1 val. 30 min. 3 kartus iš eilės bei chloroforme po 1 val. 30 min. 3 kartus. Po dehidratacijos ir skaidrinimo tiriamieji audinių mėginiai 4 val. 30 min. impregnuoti 60oC temperatūros parafinu. Po 24 val. tiriamieji mėginiai įlieti į parafininius blokus naudojant audinių įliejimo įrangą „Tess 99“ (MEDITE, JAV). Parafininiai blokai su tiriamuoju audiniu atvėsinami ant šaldomo stalelio ir supjaustyti 4µm storio pjūviais naudojant rotacinį mikrotomą
„Accu - Cut®SRMTM“ (Sakura, Japonija). Atpjautas pjūvis buvo ištiesinamas 37oC temperatūros termostatinėje vandens vonelėje ir perkeliamas ant objektinio stalelio. Objektiniai staleliai su pjūviais 5 val. paliekami ant reguliuojamos 37oC temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate“ (Thermo Scientific, JAV) po to jie 24 val. sudedami į 37oC temperatūros termostatą „B28“ (BINDER, Vokietija) ir dţiovinami.
Po 24 val. termostate išdţiūvę parafininiai audinių pjūviai daţomi hematoksilinu – eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį daţymo įrenginį – „Tissue - Tek®DRSTM“ (Sakura, Japonija).
2.2.2. Histologinių preparatų daţymas hematoksilinu – eozinu (H-E)
Histologinių raumenų audinio pjūvių deparafinavimas ksilenu 2 kartu po 6 ir 7 min., kurio metu iš audinio pašalinamas parafinas. Rehidratavimas izopropanoliu – 2 min. ir 96o
etilo alkoholiu – 4 min. Prieš daţymą 3 min. skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį. Daţymas hematoksilinu – 10 min., 5 min. preparatas merkiamas į vandenį, 2 min. į 96o etilo alkoholį, 5 min. į vandenį, 5 min. daţoma eozino daţais ir 1 min. plaunama vandeniu. Po daţymo pjūviai vėl dehidratuojami 96o
etilo alkoholiu – 1 min., izopropanoliu – 1 min. praskaidrinami ksilenu – 1 min. ir uţdengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojant ilgalaikio saugojimo dengiamąją terpę „Shandon Consul – MountTM“ (Thermo Scientific, JAV).
2.2.3. Histologiniu preparatų daţymas Sirijaus raudonuoju (S-R)
Sirijaus raudonasis (SR) – stiprus anilino daţas, kuris sočiajame pikrino rūgšties tirpale pasiţymi dideliu afinitetu jungtis prie kolageno skaidulų, ir jas nudaţo raudona spalva. Kiti audiniai ir struktūros nusidaţo geltona spalva. Ląstelių branduoliai nesidaţo.
1. Pjūvio deparafinavimas ksilenu 10 min.
2. Pjūvio dehidratavimas 96o etilo alkoholiu 10 min., izopropanolio alkoholiu 10 min., 3. Pjūvio veikimas Sirijaus raudonojo – pikrino rūgšties tirpalu 1 val.,
4. Pjūvio veikimas 0,01 N HCL tirpalu 1 – 2 min.,
5. Pjūviu dehidratavimas izopropanolio alkoholiu 2 – 4 min., 96o etilo alkoholiu 2 – 4 min.,
6. Pjūvių skaidrinimui naudojamas ksilenas I – 1 min., ksilenas II – 1 min. po to dengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojama ilgalaikio saugojimo dengiamoji terpė (Kanados balzamas).Audinių inkstų histologiniai preparatai mikroskopuoti šviesiniu mikroskopu (Olympus BX41).
2.3. Statistinė analizė
Duomenis buvo analizuoti skaičiuokle Excel ir SPSS statistiniu paketu. Apskaičiuotas santykis procentiškai tarp sveikų inkstų, inkstų su patologijomis ir inkstų su inkstų ligomis paplitimas tarp audiniu patinų. Tarpgrupinių skirtumų patikimumui nustatyti buvo apskaičiuoti Chi-kvadrat ir Macnemaro kriterijai. Rezultatai buvo laikomi patikimi kai p<0,05.
3. REZULTATAI
3.1. Audinių patinų inkstų patomorfologinių pokyčių daţnumas
Apibendrinus patologinio tyrimo duomenis nustatyta, kad 2011 – 2013 metais iš 50 audinių 6 atvejai (12 proc.) sveiki inkstai, su patologijomis 44 atvejai. (88 proc.). Duomenys statistiškai patikimi p<0,01.
Makroskopiškai tiriant audinių inkstus nustatyta, kad pakitimai, būdingi nefrozėms buvo ryškiausi. Inkstai buvo šviesesnės spalvos - šviesiai pilki, gelsvi, minkštesnės konsistencijos. Inkstų, kuriuose buvo nustatyti nefritai, makroskopiniai pakitimai nebuvo labai ryškūs. Buvo stebimi formos, dydţio, spalvos pasikeitimai. Pokyčius vertinti makroskopiškai labai trukdė audinių eutanazijos pasekoje išsivysčiusi inkstų hiperemija, todėl tikslūs inkstų patologiniai pakitimai įvertinti atlikus patologinius histologinius tyrimus.
4 pav. Audinių inkstų patologijų daţnumas
3.2. Tirtų inkstų patologijų rūšys ir daţnumas
Apskaičiuota rastų audinių inkstų patologijų rūšys ir daţnumas. Iš pateiktų duomenų (2 pav.) matome, kad beveik visos patologijų rūšys pasiskirstė beveik vienodu daţnumu, tačiau labiausiai audinėms vyravo nefritai/nefropatijos - 77,27 proc. ir nefrozės - 75 proc. Kitų patologijų rasta 61,36 proc. Rezultatai statistiškai patikimi tarp nefritų/nefropatijų ir kitų patologijų p<0.001. Paţymėtina, kad inkstuose daţniausia buvo randamos mišrios patologijos.
12 88 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Sveiki inkstai Inkstai su patologijomis Inkstų patologijos
.
5 pav. Inkstų patologijų daţnumas
3.3. Nefritų rūšys ir daţnumas
1 lentelė. Nefritų ir nefropatijų rūšys ir daţnumas
Nefritai/nefropatijos Atvejai
Minimalių pokyčių nefropatija 10
Lėtinis nefritas 8
Ūmus nefritas 6
Endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas 6
Intersticinis nefritas 4
Apskaičiuotas nefritų/nefropatijų daţnumas iš tirtų 34 atvejų. Didţiausią dalį sudarė minimalių pokyčių nefropatija - 29,41 proc., šiek tiek rečiau pasitaikė lėtinis nefritas - 23,52 proc. Ūmus nefritas ir endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas sudarė po 17,64 proc., rečiausiai sutiktas intersticinis nefritas - 11,76 proc.
34 33 27 0 5 10 15 20 25 30 35 40
Nefritai/nefropatijos Nefrozės Kitos patologijos
Mė gi ni ų sk ai či us Patologijų daţnumas Atvėjai
3.3.1. Nefritų patologiniai morfologiniai pokyčiai
6 pav. Minimalių pokyčių nefropatija (HE, 100x)
Histologiniame preparate matome podocitų vakuolizaciją, Baumano kapsulės neţymų sustorėjimą. Ryški tankioji dėmė (maculla densa). Hemosiderino sankaupos Baumano kapsulėje. Kamuolėlio endotelio ląstelėse yra adipocitų.
7 pav. Lėtinis nefritas (HE, 200x)
Inkstas peraugęs jungiamuoju audiniu. Kolageninės skaidulos, nusidaţiusios šviesiai roţine spalva, tarp jų matomi fibroblastai ir fibrocitai. Stebima infiltracija limfocitais, atrofuoti arba suspausti glomerulai, kanalėlių degeneracija.
8 pav. Ūmus nefritas (HE, 200x)
Inksto intersticiniame audinyje matoma edema ir gausi uţdegiminių ląstelių infiltracija (neutrofilai, makrofagai, plazminės ląstelės, limfocitai,pavieniai eozinofilai). Kapiliarai ir stambiosios kraujagyslės išsiplėtusios, uţpildytos eritrocitais – hiperemija. Dauguma kanalėlių degeneruoti, jų citoplazmą pabrinkusi arba grūdėta, kai kurios epitelio ląstelės nekrozuotos, stebima ląstelių branduolių piknozė arba lyzė.
Stebima intensyvi endotelio ląstelių proliferacija, ryški tankioji dėmė, neţymiai sustorėjusios glomerulų bazinės membranos, išplitęs mezangiumas, podocitų vakuolizacija. Audinys hiperemiškas, kapiliaruose gausu eritrocitų ir pavienių leukocitų. Stebima distalinių ir proksimalinių kanalėlių baltyminė degeneracija. Perivaskulinė edema.
10 pav. Ţidininis intersticinis nefritas (HE, 100x)
Uţdegiminių ląstelių infiltracija (limfocitai, pavieniai neutrofilai) intersticiniame audinyje, jo edema ir hiperemija. Glomerulų hiperemija. Kanalėliai degeneruoti.
Makroskopiškai tiriant audinių inkstus nustatyta, kad pakitimai, būdingi nefrozėms buvo ryškiausi. Inkstai buvo šviesesnės spalvos- šviesiai pilki, minkštesnės konsistencijos. Inkstų, kuriuose buvo nustatyti nefritai makroskopiniai pakitimai nebuvo labai ryškūs – buvo stebimi formos, dydţio, spalvos pasikeitimai. Pokyčius vertinti makroskopiškai labai trukdė audinių eutanazijos pasekoje išsivysčiusi inkstų hiperemija, todėl tikslūs inkstų patologiniai pakitimai įvertinti atlikus patologinius histologinius tyrimus.
3.4. Nefrozių rūšys ir daţnumas 2 lentelė. Audinių nefrozių daţnumas
Nefrozės Atvejai Inkstų lipidozė 9 Baltyminė degeneracija 15 Kanalėlių nekrozė 6 Inksto infarktas 1 Amiloidozė 1
Nustatytas nefrozių daţnumas iš tirtų 33 atvejų. Daţniausia diagnozuota baltyminė degeneracija - 45,45 proc., antra pagal daţnumą - inkstų lipidozė 27,27 proc. Kanalėlių nekrozė sudarė 18,18 proc. Maţiausią dalį sudarė inksto infarktas 3,03 proc. ir amiloidozė 3,03 proc.
3.4.1. Nefrozių patologiniai morfologiniai pokyčiai
11 pav. Lipidozė (HE, 40x)
Kanalėliuose yra stambialašelinių riebalų sankaupų. Daţant hematoksilinu ir eozinu riebalai ištirpsta, todėl jų vietos matomos kaip vakuolės. Glomerulo kapiliaruose matomi makrofagai. Makroskopiškai inkstai buvo gelsvi, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
12 pav. Baltyminė degeneracija (HE, 400x)
Kanalėlių baltyminės degeneracijos atveju nustatėme, kad kanalėlio epitelio ląstelių citoplazma grūdėta, šiek tiek vakuolėta, pavienės kanalėlių epitelio ląstelės nekrozuotos, stebima branduolių piknozė arba lyzė. Glomerule stebima hiperemija. Makroskopiškai inkstai buvo šviesiai pilki, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
13 pav. Kanalėlių nekrozė (HE, 400x)
Matoma ryški kanalėlių nekrozė (rodyklės). Kanalėliuose epitelio ląstelės nekrotizuotos, jos neturi ryškių ribų, pabrinkusios arba vakuolėtos. Daugelyje epitelio ląstelių išnykę branduoliai (lyzė), arba piknotizuoti (sumaţėję, tamsiai mėlyna spalva nusidaţę). Kai kur iškritęs hemosiderinas, matomi pavieniai limfocitai. Inkstas hiperemiškas. Makroskopiškai inkstai buvo
raudonai su pilkšvomis dėmėmis, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
3.5. Kitos inkstų patologijos ir jų daţnumas
3 lentelė. Kitų patologijų daţnumas tirtuose mėginiuose
Kitos patologijos Atvejai
Plazminių ląstelių sankaupos 18
Vaskulitas/perivaskulitas 5
Hemosiderozė 3
Podagra 1
Tyrinėtas kitų patologijų daţnumas iš tirtų 27 atvejų. Kaip matome iš 3 lentelės, vyravo plazminių ląstelių sankaupos, kurios sudarė 66,66 proc. vaskulitas/perivaskulitas rastas 18,51 proc. tirtų inkstų, hemosiderozė - 11,11 proc. Aptiktas vienas atvejis (3,70 proc.) podagros. Rezultatai statistiškai patikimi p<0.001.
3.5.1. Kiti inkstų patologiniai morfologiniai pokyčiai
Plazminių ląstelių sankaupos, intersticiniame audinyje aplink kanalėlius. Tarp jų pavieniai limfocitai. Inksto hiperemija, kanalėlių degeneracija ir nekrozė. Makroskopiškai inkstai buvo raudoni, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
15 pav. Perivaskulitas (HE, 200x)
Aplink kraujagyslę limfocitų, plazminių ląstelių sankaupos. Kraujagyslės viduje eritrocitai ir leukocitai. Kanalėlių pabrinkimas ir vakuolizacija. Makroskopiškai inkstai buvo raudoni, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
Kraujagyslėje ir aplink kraujagysle matomos limfocitų ir plazminių ląstelių sankaupos. Kanalėliai degeneruoti. Makroskopiškai inkstai buvo raudonai rudi su pilkomis dėmelėmis, minkštesnės konsistencijos, kapsulė luposi lengvai, sluoksniai skyrėsi.
17 pav. Hemosiderinas (HE, 400x)
Pagrindiniai telkiniai yra kanalėlyje. Yra ląstelių piknozė.
18 pav. Podagra (HE, 200x)
Radome šlapimo rūgšties druskų sankaupų (rodyklės), kurios sudaro kristalus. Kristalų atsidėjimo vietoje inksto struktūros suardytos, t.y. nekrozuotos. Aplink kristalus matoma neryški uţdegiminių ląstelių reakcija. Kanalėliai degeneruoti.
3.6. Audinių inkstų patologijų daţnumas
19 pav. Inkstų patologijų daţnumas
Alikus detalią inkstų patologijų klasifikaciją, nustatėme, kad vyraujančios patologijos buvo plazminių ląstelių infiltracija 18 proc., baltyminė degeneracija 16 proc. ir minimalių pokyčių nefropatija 10 proc.
3.7. Audinių inkstų patologijų sąsajos
4 lentelė. Plazminių ląstelių ir baltyminės degeneracijos daţnis Plazminių ląstelių sankaupos Sutinka Nesutinka
Baltyminė degeneracija Sutinka 5 11 16
Nesutinka 13 21 34
18 32 50
Atlikus skaičiavimus pagal Maknemaro kriterijų (Chi), apskaičiuota, kad ryšys tarp plazminių ląstelių sankaupos ir baltyminės degeneracijos nėra statistiškai reikšmingas. Paskaičiuota Chi kriterijus yra 0.041666667, o Chi kritinė reikšmė yra 3.841459149. Degeneracijos yra 9 16 6 1 1 10 6 8 6 4 18 5 6 1 3
Audinių inkstų patologijų daţnumas
Atvejų skaičius5 lentelė. Plazminių ląstelių ir minimalių pokyčių nefropatijos daţnis Plazminių ląstelių sankaupos Sutinka Nesutinka Minimalių pokyčių
nefropatija Sutinka 3 7 10
Nesutinka 15 25 40
18 32 50
Suskaičiavus ryšius tarp plazminių ląstelių sankaupų ir minimalių pokyčių nefropatijos, nustatyta, kad Chi kriterijus yra 2.227272727. Tai nurodo, kad ryšys tarp šių patologijų nėra statistiškai reikšmingas.
6 lentelė. Plazminių ląstelių sankaupų ir nefritų/nefropatijų daţnis
Plazminių ląstelių sankaupos Sutinka Nesutinka
Nefritai/nefropatijos Sutinka 11 18 29
Nesutinka 7 14 21
18 32 50
Apskaičiavus ryšius tarp plazminių ląstelių sankaupų ir nefritų/nefropatijų, nustatyta Chi kriterijus 4. Rezultatas nurodo, kad ryšys yra statistiškai reikšmingas ir tarpusavio ryšys priklauso vienas nuo kito.
3.8. Jungiamojo audinio kiekis lėtinio uţdegimo atvejais
Nepakitusiame inkste matomos pavienės kolageninės skaidulos stromoje.
21 pav. Lėtinis sklerozuojantis uţdegimas (SR, 200x)
Uţdegimo atveju rasta daug pluoštais išsidėsčiusių kolageninių skaidulų, kurios uţima ir išnykusių kanalėlių vietas.
22 pav. Jungiamojo audinio kiekis perivaskulito atveju (SR, 200x) Jungiamojo audinio gausu aplink kraujagysles.
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Šio darbo metu nustatyti ir įvertinti 50–ties audinių patinų inkstų patologiniai morfologiniai pokyčiai, atlikti makroskopiniai, mikroskopiniai ir histocheminiai tyrimai. audinių lavonėliai buvo skrodţiami, nustatyti inkstų ir kitų organų patomorfologiniai pakitimai.
Atlikę inkstų tyrimus nustatėme, kad iš tirtų 50 audinių, sveiki inkstai rasti tik 6 (12 proc.) audinėms, o 44 (88 proc.) rastos labai įvairios inkstų patologijos.
Nustatėme, kad daţniausia inkstų patologija tirtoms audinėms buvo nefritai ir nefropatijos, kurie sudarė 77,27 proc. Rasti skirtingų tipų glomerulonefritai ir nefropatijos tokie kaip, minimalių pokyčių nefropatija, lėtinis sklerozinis nefritas, ūmus nefritas, endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas, intersticinis nefritas. Pagal Nieto (1991) atliktus tyrimus, glomerulonefritai audinėms buvo aptikti tokie: a) mezangioproliferacinis glomerulonefritas; b) ţidininis ar segmentinis glomerulonefritas; c) difūzinis glomerulonefritas; d) membraninis glomerulonefritas; d) sklerozinis glomerulonefritas. Taigi, mūsų duomenys iš dalies su tyrėjo duomenimis sutampa. Aleutinės ligos atveju imuniniai kompleksai gali kauptis arterijų sienelėse, inkstų glomerulų kapiliaruose, eritrocitų paviršiuje. Jų susikaupimo vietose prasideda uţdegimas, degeneraciniai ir kiti nekrobiozinai pakitimai. Nefritų prieţastys nebuvo nustatytos, tačiau pagal rastus kitus pokyčius, kaip plazminių ląstelių sankaupos, bluţnies padidėjimas, kepenų, inkstų degeneracijos galima įtarti aleutinę audinių ligą. Aleutinė audinių liga yra autoimuninis - infekcinis susirgimas, pasireiškiantis suaugusioms audinėms mezangioproliferaciniu glomerulonefritu, intersticiniu nefritu, arteritu, intersticine pneumonija, hematurija, hiperglobulinemija, meningoencefalitu. Laboratorinio tyrimo metu randama – gamaglobulinų padaugėjimas, genezalizuota plazmocitozė, trombocitopenija (Dyer et .al., 2000).
Nustatyta, kad aleutine liga gali sukelti ir kitų organų pakitimus. Pagal uţsienio mokslininkus paţeidţia kepenis, sukelia lipidozę ir degeneraciją (Valdovska, Pilmane, 2011).
Tarp visų tirtų audinių bluţnies pakitimai dominavo (svarbus makroskopinis tyrimas, aleutinės ligos aptikimui). Pasak Farid (2013) ištyręs polimerazės grandininę reakcija (PGR) iš 60 mėginių nustatė, kad 56 (93.3%) yra teigiami aleutinės ligos atţvilgiu.
Kaip minėta, plazminių ląstelių sankaupos, baltymų degeneracija ir minimalių pokyčių nefropatija sudaro didţiausią dalį visų aptiktų patologinių pakitimų, kurie yra randami aleutinės ligos atveju. Ligos infekcinio ciklo metu viruso replikacija vyksta regioninių limfinių mazgų ir tonzilių limfocituose. Stimuliuoti B limfocitai pradeda intensyviai daugintis, dėl antigeno poveikio transformuojasi į plazmocitus, kurie sparčiai pradeda gaminti imunoglobulinus.
Išsiskyrę antikūnai sąveikauja su virusu ir susidaro antigeno – antikūno kompleksai. Autoimuninis ciklas prasideda, kai mononuklearinės makrofaginės sistemos ląstelės prisijungia daug imuninių kompleksų. Dėl to šios sistemos ląstelėse pakinta metabolizmo procesai. Jų fermentai denatūruoja citoplazmos baltymus ir paverčia juos autoantigenais. Pastarieji irgi stimuliuoja plazminių ląstelių dauginimąsi ir autoantikūnų susidarymą (Mori, 1991).
Mūsų tirtos audinės buvo 6 mėn. amţiaus. Aleutine liga daugiausiai serga suaugusios audinės. Sergančius jauniklius gali atvesti tik uţsikrėtusios patelės (Gaidţiūnienė, Zapasnikienė. 1998). Aleutinės ligos virusas gali pereiti placentos barjerą. Uţsikrėtusiom audinėm gali nebūti jokių klinikinių simptomų kelias savaites ar mėnesius.
Penkioms audinėms (18,51 proc.) nustatėme vaskulitus ir perivaskulitus, kurie taip pat gali būti aleutinės ligos poţymis.
Nustatyta, kad aleutinės ligos atveju imuniniai kompleksai susikaupia tam tikroje vietoje (makrofaginės sistemos organuose, glomeruluose, sąnariuose ir kt.) arba išplinta. Jų aktyvintas komplementas sukelia vietinę arba išplitusią uţdegiminę reakciją: antigeno aplikacijos (injekcijos) vietoje arba, antigenui cirkuliuojant kraujyje, imunokompleksinį vaskulitą. Vietinė reakcija pasireiškia uţdegimu ir smulkių kraujagyslių tromboze, petechinėmis hemoragijomis ir audinių nekroze, generalizuota – išplitusiu imunokompleksiniu nekrozuojančiu vaskulitu. Dėl uţdegimo paţeidţiami specifiniai organai - inkstai, bluţnis, kepenys.
Ištyrę audinių inkstų degeneracinius pokyčius (nefrozes) nustatėme, kad daţniausia pasitaikė baltyminė degneracija ir inkstų lipidozė. Jų prieţastimi galėjo būti šėrimo tipas, o taip pat jau minėta aleutinė audinių liga. Taip pat įtakos gali turėti ir kitos ligos, kuriomis sirgo audinės.
Didinant riebalų kiekį pašaruose sumaţėja sušeriamų pašarų apimtis, padidėja jo energinė vertė, su riebalais ţvėrelių organizmas gauna reikalingas metaboliniams procesams riebalų rūgštis, kurios būtinos plaukų dangos vystymuisi ir augimui, bendram augimui, reprodukcijai ir produktyvumui. 100-ui kcal apykaitos energijos gruodţio–balandţio mėnesiais audinėms rekomenduojama duoti 2,5–3,7 g; geguţės–birţelio mėnesiais – 3,7–4,9 g; liepos–spalio mėnesiais – 4,7–5,7 g ir lapkričio mėnesį – 3,7–4,5 g riebalų. Poravimosi metu riebalų kiekį racionuose patartina sumaţinti, kad patelės nenutuktų. Audinės gerai pasisavina ţuvų, jūros gyvūnų ir augalinius riebalus, turtingus nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios laikymo metu greitai oksiduojasi. Oksidavęsi riebalai yra pavojingi, nes sukelia intoksikacijas, stabdo prieauglio augimą, neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi, didina abortų riziką, taip pat skatina vitamino E poreikį. Riebalų rūgštys organizme panaudojamos kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojamos. Riebalai, jei norima teigiamo efekto, turi būti
lengvai virškinami, ypač sudarant racionus laktacijos laikotarpiu, prieauglio ankstyvo ir intensyvaus augimo metu (Januškevičius, 2008).
Taigi, patologijų, rastų tirtų audinių inkstuose, prieţastis gali būti medţiagų apykaitos ligos, atsiradusios dėl šėrimo paklaidų, o taip pat aleutinė audinių liga, kuri sunkiai dignozuojama ir nėra jokio jos gydymo.
IŠVADOS
1. Audinių inkstų patologijos yra daţnos x ūkyje auginamoms audinėms. Inkstų patologijų nustatyta 88 proc. tirtų audinių.
2. Daţniausios inkstų patologijos buvo nefritai/nefropatijos (77,27 proc.) ir nefrozės (75 proc.). Rečiau sutiktos kitos patologijos (61,36). Rezultatai statistiškai patikimi p<0.001. 3. Iš nefritų/nefropatijų daţniausiai buvo sutinkami minimalių pokyčių nefropatija (29,41
proc.) ir lėtinis nefritas (23,52 proc.) Kitos nefritų rūšys, kaip ūmus nefritas, endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas ir intersticinis nefritas nustatyti rečiau. 4. Lėtinių uţdegimų atvejais rastas didesnis jungiamojo audinio kiekis uţdegimo
ţidiniuose ir perivaskuliniame audinyje nudaţius histologinius pjūvius Sirijaus raudonuoju.
5. Nefrozių grupėje daţniausios buvo baltyminė degeneracija (45,45 proc.), bei inkstų lipidozė (27,27 proc.). Rečiau diagnozuota kanalėlių nekrozė, inksto infarktas, amiloidozė. Rezultatai statistiškai patikimi p<0.001.
6. Kitų inkstų patologijų grupėje daţniausia buvo rastos plazminių ląstelių sankaupos, kurios sudarė net 66,66 proc. Rečiau diagnozuotas vaskulitas ir perivaskulitas (18,51 proc.), hemosiderozė (11,11 proc.) ir podagra (3,70 proc.). Plazminių ląstelių sankaupų ir perivaskulito tirtų mėginių rezultatai statistiškai patikimi p<0.001.
7. Aštuoniolikai audinių nustatyti patologiniai morfologiniai poţymiai, kaip plazminių ląstelių sankaupos, nefrozės, nefritai, vaskulitai, būdingi aleutinei audinių ligai, nors ši liga kliniškai ar kitais tyrimo metodais nebuvo diagnozuota x ţvėrelių ūkyje.
8. Rekomenduojame x ţvėrelių fermoje atlikti detalesnius tyrimus dėl aleutinės ligos, o taip pat maţiau naudoti riebalų audinių pašaruose.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Adebowale A., RGS2 regulates urotensin II- induced intracellular Ca2+ elevation and contraction in glomerular mesangial cells. National institute of health. 2012. P. 3.
2. Aulerich R., Powell D., Bursian S. Handbook of biological data for mink. Department of animal science Michigan state university. 1999. P. 45.
3. Barajas L. Anatomy of the juxtaglomerular apparatus. The American journal of physiology. 1979. Vol. 237.(5). P. F333-43.
4. Bartges J., Polzin J. Nephrology and urology of small animals. Blackwell publishing Ltd. 2011. 542 p.
5. Burk S. Renal infarction following ovariohysterectomy. Veterinary forum. 2007. 24.(6). P. 6.
6. Brown M., Cianciolo R., Nabity M., Brown C., Clubb F., Lees G. Masitinib-associated minimal change disease with acute tubular necrosis resulting in acute kidney injury in a dog. Journal of veterinary internal medicine. 2013. Vol. 27. (6). P. 1622–1626.
7. DiBartola S., Benson M. The pathogenesis of reactive systemic amyloidosis. Journal of veterinary internal medicine. 1989. Vol. 3. (3). P. 1-41.
8. Dyer N., Ching B., Bloom M. Nonsuppurative meningoencephalitis associated with Aleutian mink disease parvovirus infection in ranch mink. Journal of veterinary diagnostic investigation. 2000. Vol. 12. (2). P.159–162.
9. Farid H. Aleutian mink disease virus in furbearing mammals in Nova Scotia, Canada. Acta veterinaria scandinavica. 2013. Vol. 55. (1). P. 10.
10. Fogo A., Arthur M., Cohen H., Charles J., Bruijn J., Colvin R. Acute tubular necrosis. Fundamentals of renal pathology. 2007. P.157 p.
11. Good J., Rondeau M., Macintire D. Bacterial pyelonephritis. Standards of care. 2008. Vol. 10. (5). P. 7.
12. Gościcka D., Grabowska J. Skeletotopy of the kidneys of American mink Mustela vison. Polskie archiwum weterynaryjne. 1988. Vol. 28. (1-2). P.87-98.
13. Grauer G. Canine glomerulonephritis: new thoughts on proteinuria and treatment. The journal of small animal practice. 2005. Vol. 46. (10). P. 469-78.
14. Guang Y., YingLan Z., Deng P., Lei L., Wang Y., Qian B., Bin L., Chun H., YanQiang Z., XunNing Y., Li W., XiaoBo C. Investigation of toxicological effects of Shuanghuanglian injection in Beagle dogs by metabonomic and traditional approaches. 2010. Experimental biology and medicine. Vol. 235. (11). P. 1356-1364.
15. Hertzke D., Cowan L., Schoning P., Fenwick B. Glomerular ultrastructural lesions of idiopathic cutaneous and renal glomerular vasculopathy of Greyhounds. Veterinary pathology. 1995. Vol. 32. (5). P. 451.
16. Jaenke R., Allen T. Membranous nephropathy in dog. Veterinary pathology 1986. Vol. 23. (6). P. 718.
17. Johnson R., Nakagawa T., Jalal D., Sánchez-Lozada L., Kang D., Ritz E. Uric acid and chronic kidney disease: which is chasing which?. 2013. Nephrology dialysis transplantation journal. Vol. 28. (9). P. 2221-8.
18. Kawachi H., Miyauchi N., Suzuki K., Han G., Orikasa M., Shimizu F. Role of podocyte slit diaphragm as a filtration barrier. Asian pacific society of nephrology. 2006. Vol. 11. (4). P. 274-281.
19. Kelley K. How peritoneal dialysis works. Nephrology nursing journal. 2004. Vol. 31. (5). P. 481-491.
20. Kiupel M., Maes R., Sledge D., Skirpstumas R., Wise A. Nonsuppurative meningoencephalitis associated with aleutian disease in farmed mink (Mustela Vision) Veterinary pathology. 2008. Vol. 45. P.730-791.
21. Koshikawa M., Mukoyama M., Mori K., Suganami T., Sawai K., Yoshioka T., Nagae T., Yokoi H., Kawachi H., Shimizu F., Sugawara A., Nakao K. Role of p38 mitogen-activated protein kinase activation in podocyte injury and proteinuria in experimental nephrotic sindrome. Journal of the american society of nephrology. 2004. Vol. 16. (9). P. 2690-2691.
22. Kumar S., Verma S., Kumar U. Interstitial nephritis in dogs. Veterinary practitioner. 2012. Vol. 13. (2). P. 318.
23. Lockshin M. Vasculitis. Bulletin of the New York academy of medicine. 1979. Vol. 55. (9). P. 867–873.
24. Luzina I., Handwerger S. Lessons from animal models of vasculitis. Current rheumatology reports. 2000. Vol. 2. (5). P. 369-375.
25. Maxie G. Jubb, Kennedy & Palmer‘s pathology of domestic animals. Saunders Ltd. 2007. Vol. 3. (5). P. 446-463.
26. Mori S., Nose M., Miyazawa M., Kyogoku M., Wolfinbarger J., Bloom M. Interstitial nephritis in Aleutian mink disease. Possible role of cell-mediated immunity against virus-infected tubular epithelial cells. American journal of pathology. 1994. Vol. 144. (6). P. 1326-1333.
27. Newkirk K., Newman S., White L., Rohrbach B., Ramsay E. Renal lesions of nondomestic felids. Veterinary pathology. 2011. Vol. 48. (3). P. 698.
28. Nieto J., Alvarez C., Flores J., Romano J. Glomerular lesions in aleutian disease of mink (Mustela vison): A morphological and differential morphometrical study. Histology and histopathology. 1991. Vol. 6. (2). P. 141-8.
29. Nolasco F., Cameron J., Heywood E., Hicks J., Ogg C., Williams D. Adult-onset minimal change nephrotic syndrome: a long-term follow-up. Kidney international. 1986. Vol. 29. (6). P.1215-23.
30. Ortloff A., Moran G., Olavarria A., Folch H. Membranoproliferative glomerulonephritis possibly associated with over-vaccination in a cocker spaniel. The journal of small animal practice 2010. Vol. 51. (9). P. 499-502.
31. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. Lietuvos veterinarijos akademija. 2006. P.111-126.
32. Pennick K., Latimer K., Brown C., Hayes J., Sarver C. Aleutian disease in two domestic Striped Skunks (Mephitis mephitis). Veterinary pathology. 2007. Vol. 44. (5). P. 687– 690.
33. Mori S., Wolfinbarger J., Miyazawa M., Boom M. Replication of Aleutian mink disease parvovirus in lymphoid tissues of adult mink: involvement of follicular dendritic cells and macrophages. Journal of virology. 1991. Vol. 65. (2). P. 952-956.
34. Schlondorff D., Banas B. The mesangial cell revisited: no cell is an island. Journal of the American society of nephrology 2009. Vol. 20. P. 1179–1187.
35. Slauson D., Lewis R. Comparative pathology of glomerulonephritis in animals. Veterinary pathology. 1979. Vol. 16. P. 135-140.
36. Stalioraitytė E. Patologinė anatomija. Naujasis lankas. 2001. P. 19-800.
37. Sundqvist C., Amador A., Bartke A. Reproduction and fertility in the mink (Mustela vison). Journals of reproduction & fertility ltd. 1988. Vol. 85. 2. P. 413-441.
38. Thomas D. Focal segmental glomerulosclerosis a morphologic diagnosis in evolution. Archives of pathology and laboratory medicine. 2009. Vol.133. (2). P.217–223.
39. Vilafranca M., Wohlsein P., Trautwein G., Leopold-Temmler B., Nolte I. Histological and immunohistological classification of canine glomerular disease. Zentralbl veterinarmed a. 1994. 41. (8).: P. 599–610.
40. Valdovska A., Pilmane M. Histopathologic and immunohistochemical lesions in liver of mink infected with Aleutian disease virus. Polish journal of veterinary science. 2011. Vol. 14. (1). P. 69-76.
41. Weening J., Beukers J., Grond J., Elema J. Genetic factors in focal segmental glomerulosclerosis. Kidney international. 1986. 29. (4). P. 789–798.
42. Wehner A., Hartmann K., Hirschberger J. Associations between proteinuria, systemic hypertension and glomerular filtration rate in dogs with renal and non-renal diseases. Veterinary Record 2008. 162. (5). P. 141-147.
43. Widen D., Duff J., Meredith A. Infectious diseases of mammals and birds in Europe. Blackwell publishing ltd. 2012. P. 187 p.
44. Zhang Z., Xu H., Li S., Zhang W., Shi S. Effects of several natural extracts on experimental gouty arthritis in rats. International conference on nutrition and food sciences. 2012. Vol. 39. P. 12-16.
45. Zhu D., Yu H., He H., Ding J., Tang J., Cao D., Hao L. Spironolactone inhibits apoptosis in rat mesangial cells under hyperglycaemic conditions via the wnt signalling pathway. Molecular and cellular biochemistry. 2013. 380. (1-2).: P. 185-193.
46. Yhee J., Yu Ch., Kim J., Chon S., Sur J. Histopathological retrospective study of canine renal disease in Korea, 2003~2008. Journal veterinary science. 2010. Vol.11(4). P. 277-283.
47. Barron J. The anatomy of the urinary system. 2006.
http://www.jonbarron.org/article/anatomy-urinary-system prieiga per internetą. 2013-09-15.
48. Foster R., Smith M. Urinary system in mammals: anatomy and function. Veterinary & aquatic services department 2013.
http://www.peteducation.com/article.cfm?c=18+1798&aid=3015 prieiga per internetą. 2013-09-09.
49. Livingstone C. Scientific principles physiology and anesthesia renal physiology. 2000.
http://web.squ.edu.om/med-Lib/MED_CD/E_CDs/anesthesia/site/content/v02/020582r00.html. prieiga per internetą. 2013-09-09.
50. Piggott K. Mink dissection. 2013.
http://dhs.dist113.org/faculty/piggottk/website/Biology/BIOLOGY/Unit%2010-Anatomy_Physiology/LAB-Anatomy_of_Mink(4)Urogenital_System.docx. prieiga per internetą. 2013.09.23.
51. Prestwich K. General biology 2- excretion and kidneys. 2008
http://college.holycross.edu/faculty/kprestwi/GenBio2/gb2_lecture_notes/GenBio2_excr etion.pdf. prieiga per internetą. 2013-10-25.
52. Чернобривцев А. Роль ендотелиальной дисфункции в повреждении
эндотелиоцитов почки при экспериментальном гломерулонефрите. Збырник статей. 2008.T.12.(2).P.197-201.
53. Игнатова М. С., Серов В. В., Сура В.В., Тареев Е.М., Шехтман М. М.
http://www.ordodeus.ru/Ordo_Deus12_Glomerulonefrit.html prieiga per internetą. 2013-10-22. 54. Лавриненко В. А. Выделительная функция почек. 2001. Соросовский оброзователный журнал. Том. 7. No.11. P. 13-18. 55. Василевский Н. И. Структурно-функциональная характеристика почек у норок и песцов при применении кормовых добавок природных сорбентов. 2004. http://www.dissercat.com/content/strukturno-funktsionalnaya-kharakteristika-pochek-u-norok-i-pestsov-pri-primenenii-kormovykh prieiga per internetą. 2013-09-23.
