Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedraDaina Zdanavičienė
GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS DARBUOTOJŲ
DARBO ORGANIZAVIMO YPATUMŲ ĮVERTINIMAS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
Visuomenės sveikatos vadybaMokslinis vadovas: doc., dr. A. Blaževičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS DARBUOTOJŲ DARBO
ORGANIZAVIMO YPATUMŲ ĮVERTINIMAS Daina Zdanavičienė
Mokslinė vadovė doc. dr. Aurelija Blaževičienė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 66 p.
Darbo tikslas. Įvertinti greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbo organizavimo ypatumus ir streso išreikštumo lygį darbe.
Uždaviniai: 1. Įvertinti darbo organizavimo ypatumus greitosios medicinos pagalbos stotyse darbuotojų požiūriu. 2. Įvertinti patiriamo streso išreikštumo lygį greitosios medicinos pagalbos darbe. 3. Išanalizuoti veiksnius, sukeliančius didžiausią stresą, organizuojant greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbą.
Tyrimo metodika. 2012 m. atlikta greitosios medicinos pagalbos darbuotojų anketinė apklausa (Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stotis, Alytaus raj. GMP stotis, Prienų raj. GMP stotis ir Kauno m. GMP stotis).
Rezultatai. 80,8 proc. respondentų nurodė, kad darbo krūvis būna per didelis ir 76,7 proc., kad dirba ypač sunkiai. Didžioji dauguma respondentų teigia, kad tenka bendrauti su sudėtingais pacientais. 86,5 proc. teigė, kad žino už ką yra atsakingi. Nustatyta problema – kvalifikuotų specialistų trūkumas GMP stotyse, net 42 proc. respondentų teigė, jog specialistų trūkumas apsunkina jų darbą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 73,1 proc. respondentų teigia, jog jų atostogų grafikas yra tinkamas. Daugiau kaip pusė (73,1 proc.) respondentų nurodė visada/dažnai darbo metu jaučiantys emocinį nuovargį. Didžiausią stresą respondentai patiria situacijose, susijusiose su paciento mirtimi, bendraudami su įtūžusiais pacientais, kai iškyla grėsmė sveikatai ir saugumui bei esant netikrumui dėl specializuotų įrengimų funkcionavimo. Išvados. Tyrimo duomenys atskleidė, kad darbas GMP stotyse organizuotas gerai: respondentai tiksliai žino savo atsakomybės sritis bei ribas; panaudoja visus turimus įgūdžius ir gebėjimus, yra savarankiški bei proporcija tarp darbo laiko ir atostogų yra tinkama. Tyrimo duomenys atskleidė, kad daugiau kaip pusė respondentų visada jaučia emocinę įtampą darbe. Didžiausi stresoriai greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbe buvo nesaugios situacijos darbe, paciento mirtis ir bendravimas su įžūliais pacientais.
SUMMARY
Management of Public Health
EVALUATION OF WORK ORGANISATION OF EMERGENCY HEALTH CARE WORKERS
Daina Zdanavičienė
Supervisor Aurelija Blaževičienė, Assoc. Prof. Dr., Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health management. – Kaunas; 2013. 66 p. Aim of the study. To determine the characteristics of work organization and the level of stress experienced by emergency health care workers.
Methods of the research. In 2012 an anonymous questionnaire survey was done among 350 healthcare professionals at the Emergency departments of Kaunas region, Alytus region, Prienai region and Kaunas city. Analysis of work organization in relation to experienced stress by emergency health care workers was held. 245 questionnaires were filled, which make 70% in total.
Results. 80.8% of the respondents claim having overload of work and 76,7% - work extremely hard. The majority of health care workers often encounter difficult patients. 86.5% of the respondents work according to the training received. The problem is the lack of qualified specialists at Emergency medical stations, even 42% of the respondents claim that the lack of specialists complicates the work. The study showed that 73,1 % are satisfied by a holiday schedule. More than a half (73.1%) usually feel emotionally tired. Respondents ofen experience the greatest stress in situations involving patient’s death, communicating with patients when there is a threat to health and safety, and when there is uncertainty on the functioning of the specialized equipment.
Conclusions. According to the study, the organization of work is well-planned: the respondents are informed about their duties and responsibilities; work according to the training received and are independent, the proportion between work time and holidays is proper. The study revealed that half of the respondents usually feel emotionally tired at work. The major stressors, Emergency medical workers experience are related with disorders due to their safety, patient‘s death and communicating with insolent patients.
SANTRUMPOS
ASPĮ – asmens sveikatos priežiūros įstaiga GMP – greitoji medicinos pagalba
LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
V.Į. – Viešoji įstaiga
TURINYS
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ir paslaugų teikimo pagrindiniai principai... 8
1.1.1. Greitosios medicinos pagalbos samprata, įstaigų struktūra ir personalas...8
1.1.2. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ypatumai Lietuvoje ... 10
1.1.3. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ypatumai Europos Sąjungoje...14
1.2. Streso įtakos darbo organizavimui teoriniai aspektai... 16
1.3. Veiksniai įtakojantys stresą greitosios medicinos pagalbos darbe... 18
1.4. Tyrimų vertinančių streso išreikštumo lygį greitosios medicinos pagalbos darbe apžvalga... 22
2. TYRIMO METODIKA ... 25
2.1. Metodo pristatymas... ... 25
2.2. Tyrimo instrumentas... 25
2.3. Respondentų socialinės demografinės charakteristikos...26
2.4. Statistinė duomenų analizė...27
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 28
3.1. Darbo organizavimo ypatumų greitosios medicinos pagalbos stotyse analizė... 28
3.2. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų patiriamo streso išreikštumo lygio analizė... 46
3.3. Veiksnių, sukeliančių didžiausią stresą, organizuojant greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbą analizė... 53
IŠVADOS ... 58
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 59
LITERATŪRA ... 60
ĮVADAS
Temos aktualumas. Darbas yra viena iš penkių svarbiausių žmogaus gyvenimo sričių (kitos keturios sritys – tai šeima, sveikata, visuomeninis gyvenimas ir laisvalaikio užsiėmimai), nulemiančių jo gyvenimo kokybę (Brief, Schuler, van Sell, 1981). Pasak Edelman (1995), žmogus per visą savo gyvenimą vidutiniškai 100 000 valandų praleidžia darbe, todėl darbdaviams tenka didelė atsakomybė sukurti tokią darbinę aplinką, kuri nekeltų darbuotojams didelio streso (cit. Bamber, 2006). Tuo pačiu vadovai turi užtikrinti optimalų streso lygį, nes streso nebuvimas sąlygoja mažesnį darbo efektyvumą (Cranwell-Ward, Abbey, 2005). GMP darbuotojų darbas, kurį jie atlieka- tai streso šaltinis. GMP darbuotojų stresas dažniausiai susijęs su dideliu darbo krūviu,atsakomybe už žmogaus gyvybę bei sveikatą, nevisada aiškiomis rolėmis, neadekvačiu finansiniu atlikto darbo įvertinimu, dažnai nesaugiomis darbo sąlygomis. Sveikatos priežiūros paslaugų,t.y. būtinosios medicinos pagalbos kokybės klausimas aktualus visada,tačiau ypatingas dėmesys skiriamas nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vykstant sveikatos reformai pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis Lietuvoje išaugęs nuo 2007 metų, tačiau Europos Sąjungos vidurkio kol kas nepasiekia. Pradėjus įgyvendinti reformos tikslus nuo 1993 m. rinkos ekonomikos sąlygomis atsiradus konkurencijai tarp sveikatos priežiūros įstaigų, bei siekiant greitosios medicinos pagalbos prieinamumo gerinimo šalies gyventojams todėl tapo aktualūs įstaigos ir personalo valdymo, greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo vadybiniai aspektai. Norint sėkmingai įgyvendinti suplanuotas reformas, kurios keičia nusistovėjusią organizacijos struktūrą, tarpusavio santykius, būtina įvertinti šių pokyčių įtaką pirminės grandies, t.y. GMP darbo organizavimui. Nacionalinė sveikatos taryba kurdama greitosios medicinos pagalbos koncepciją pagrindinį dėmesį skyrė sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui ir suteiktos paslaugos kokybei, kas GMP darbe vadinama operatyvumu [18].
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – įvertinti greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbo organizavimo ypatumus ir streso išreikštumo lygį darbe.
Uždaviniai :
1. Įvertinti darbo organizavimo ypatumus greitosios medicinos pagalbos stotyse darbuotojų požiūriu.
2. Įvertinti patiriamo streso išreikštumo lygį greitosios medicinos pagalbos darbe. 3. Išanalizuoti veiksnius, sukeliančius didžiausią stresą, organizuojant greitosios medicinos pagalbos darbuotojų darbą.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ir paslaugų teikimo
pagrindiniai principai
1.1.1. Greitosios medicinos pagalbos samprata, įstaigų struktūra ir
personalas
Greitosios medicinos pagalbos paslaugas šalyje teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos (ASPĮ), turinčios įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti šias paslaugas. GMP įstaigos - Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos subjektas. GMP įstaigų steigėjai – savivaldybių tarybos, kiti juridiniai asmenys. GMP įstaigos teikia paslaugas sutartyje su teritorine ligonių kasa (toliau – TLK) nustatytoje teritorijoje. Šioje sutartyje papildomai nustatoma šių paslaugų teikimo kitoje teritorijoje tvarka ir apmokėjimo sąlygos. GMP paslaugas teikia GMP brigados, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintus reikalavimus. GMP brigados išdėstomos tolygiai visoje Lietuvos teritorijoje, atsižvelgiant į būtinosios medicinos pagalbos poreikį ir teritorijos plotą bei susisiekimo technines galimybes. Už GMP brigadų išdėstymą atsakinga GMP įstaiga. GMP brigadose dirba specialistai, nurodyti Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895 (Žin., 2007, Nr. 115-4713; 2010, Nr. 96-5002), 16 ir 17 punktuose. GMP įstaiga parengtą GMP brigadų išdėstymo savivaldybėje planą iki einamųjų metų gruodžio 1 d. pateikia Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrui. [18]
GMP įstaigos paslaugas teikia būtinosios medicinos pagalbos atvejais: ūmiai susirgus; įvykus nelaimingam atsitikimui; pacientams, kuriuos pervežant reikia teikti būtinąją medicinos pagalbą; nustato gimimo ir mirties faktą. Būtinoji medicinos pagalba priskirta valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai. Jos išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Šalies gyventojams teikiamai greitajai medicinos pagalbai nuolat skiria dėmesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, o Greitosios medicinos pagalbos koncepcija yra patvirtinta nuo 2002 m., nauja redakcija 2011m. Šiuo metu yra vykdomas trečiasis sveikatos priežiūros reformos etapas. Jame dideli pokyčiai yra numatyti teikiant būtinąją medicinos pagalbą [18].
Įvykus nelaimingam atsitikimui ar ūmiai susirgus dažniausiai kviečiama greitoji medicinos pagalba. Šiuo metu šalyje greitąją medicinos pagalbą (toliau – GMP) teikia 56 viešosios įstaigos ir jų padaliniai, kurių steigėjai yra savivaldybės ir 4 privačios įmonės. GMP
įstaigoms paslaugas nustatyta teikti būtinosios medicinos pagalbos atvejais (būtinoji medicinos pagalba priskirta valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai ir apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų). Sveikatos apsaugos ministro patvirtintoje Greitosios medicinos pagalbos koncepcijoje numatyta, kokiomis priemonėmis bus vykdoma GMP reforma: pertvarkant ir modernizuojant GMP dispečerinę tarnybą; atnaujinant ir aprūpinant reikalingomis priemonėmis GMP automobilių parką; planuojant, rengiant ir nuolat tobulinant reikalingus specialistus; tobulinant GMP paslaugų teikimo organizavimą ir apmokėjimą; parengiant GMP iškvietimų algoritmą bei informuojant visuomenę apie GMP paslaugų teikimo naujoves.
Gyventojų sveikata – didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kuriai išsaugoti ir palaikyti kasmet skiriama vis daugiau materialių išteklių. Esant kritinei sveikatos būklei labai svarbu, kad asmenims kuo anksčiau būtų pradėta teikti reikiama pagalba. Dažnai pirmoji, kuri ją teikia – tai greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Ar pavyks išgelbėti paciento gyvybę neretai priklauso nuo šios pagalbos operatyvumo, ją teikiančių specialistų kvalifikacijos ir aprūpinimo tinkamomis priemonėmis.
Skubios medicinos pagalbos kategorijų apibūdinimas
1 kategorija – gyvybei grėsmingi atvejai – gyvybei grėsmingos būklės, kai aktyvi medicininė intervencija reikalinga nedelsiant.
2 kategorija – atvejai, kai nesuteikus skubios pagalbos pacientui, neišvengiamai gresia paciento gyvybei pavojinga būklė; arba atvejai, kai reikalingas gydymas yra svarbus laiko prasme; arba ypatingai stipraus skausmo atvejai.
3 kategorija – potencialios grėsmės gyvybei, kai paciento būklė blogėja ir gali sukelti sunkias pasekmes.
Skubiosios medicinos pagalbos specialistų teises pareigas ir atsakomybę reglamentuoja medicinos norma MN 142:2007. Joje nurodoma, kad skubiosios medicinos pagalbos specialistas gali teikti paslaugas:
asmens sveikatos prieţiūros įstaigų priėmimo–skubiosios pagalbos skyriuose; greitosios medicinos pagalbos paslaugas teikiančiose įstaigose;
krašto apsaugos sistemoje;
vidaus reikalų sistemos medicininiuose padaliniuose;
gelbėjimo tarnybose ir kitose įstaigose, įmonėse, kur reikalinga jo veikla.
Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas gali teikti paslaugas įstaigose, įmonėse, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės
aktais, šia medicinos norma, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareigybės aprašymu.
1.1.2. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ypatumai
Lietuvoje
Sergantiems arba sužeistiems asmenims pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą įvykio vietoje ir skubiai juos nugabenti į stacionarinę ASPĮ arba patarti kreiptis į ambulatorinę ASPĮ – GMP paslaugas teikiančios įstaigos uždavinys. GMP paslaugų teikimas yra licencijuojama veikla, šias paslaugas teikia ASPĮ, turinčios licenciją. GMP, kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugų, tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus nustato SAM. Ministerija prognozuoja sveikatos priežiūros specialistų poreikį ir formuoja valstybės užsakymą rengti šiuos specialistus. Savo teritorijoje GMP paslaugas organizuoja savivaldybės institucijos. GMP paslaugos teikiamos teritoriniu principu – visose šalies savivaldybėse. Šias paslaugas teikia 19 GMP stočių ir 37 pirminės sveikatos priežiūros centrai, turintys GMP skyrius. Birštono savivaldybės gyventojams GMP paslaugas teikia Prienų rajono PSPC, Alytaus miesto savivaldybės gyventojams – Alytaus rajono savivaldybės GMP stotis. Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybių gyventojams, be viešųjų ASPĮ, GMP paslaugas teikia V. Budanovo IĮ. Šilalės ir Visagino savivaldybių gyventojams GMP paslaugas teikia UAB „Ambulansas“.
GMP paslaugas teikia GMP brigados, kuriose dirba medicinos darbuotojai (GMP paslaugas teikiantys gydytojai ir / ar slaugytojai) paramedikai ir vairuotojai. 2010 m. šalies GMP brigadose buvo užimta: 184 gydytojų etatų (miestuose 151, rajonuose 33) ir 1416 slaugytojų etatų (miestuose 516, rajonuose 900). Didžiąją GMP darbuotojų dalį sudaro bendruomenės slaugytojai t.y. medicinos felčerio profesinę kvalifikaciją turintys specialistai. Jau 13 metų GMP specialistai neruošiami dėl to tik 30 proc. GMP slaugytojų yra iki 44 metų amžiaus, 60 proc. yra 45-62 metų amžiaus, 10 proc. – 63 metų amžiaus ir vyresni. GMP sistemoje budi 65 GMP dispečeriai ir 240 GMP brigadų. GMP brigadų skaičius nustatomas atsižvelgiant į normatyvus – kaimo vietovėse vienai brigadai numatyta aptarnauti 16 tūkstančių kaimo ir miestelių, ,kuriuose gyvena mažiau kaip 4000 gyventojų, mieste – 18 tūkstančių gyventojų [13]. Dauguma GMP įstaigų – smulkios, jose suformuota trys- keturios GMP brigados. Savivaldybėse 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus tenkantis GMP
iškvietimų skaičius svyruoja nuo 1,5 tūkst. (Šilutės, Šakių, Jurbarko rajonuose) iki 3 tūkst. (Radviliškio rajone), 3,5 tūkst. (Švenčionių rajone). Išimtis – kurortiniai miestai, kuriuose registruojama daugiausia GMP iškvietimų, pavyzdžiui, Nidoje 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus registruojama iki 5 tūkst. GMP iškvietimų.
Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimuose nustatyta, kad greitosios medicinos pagalbos paslaugas turi teikti savarankiškų asmens sveikatos priežiūros įstaigų GMP brigados, atitinkančios sveikatos apsaugos ministro patvirtintus reikalavimus. Šiuose reikalavimuose numatyta, kad GMP paslaugos ir atitinkamai brigados skirstomos į pradinio ir pažangaus gyvybės funkcijų palaikymo.
GMP koncepcijoje numatyta GMP išvažiuojamųjų brigadų sudėtis:
� Specializuotose (reanimacinėse ir kt.) GMP brigadose dirba gydytojai, skubios medicinos pagalbos specialistai, bendruomenės slaugytojai, paramedikai.
� Gyvybinių funkcijų atstatymo ir trumpalaikio palaikymo GMP brigadose dirba bendruomenės slaugytojai, skubios medicinos pagalbos specialistai, paramedikai, o esant galimybei – gydytojai.
� Pacientų pervežimo GMP brigadose gali dirbti savarankiškai veikiantys paramedikai.
Pradinio ir pažangaus gyvybės funkcijų palaikymo paslaugoms teikti naudojami B komplektacijos GMP automobiliai. Pagal GMP paslaugų teikimo tvarką, jei GMP paslaugas teikia bendrosios praktikos slaugytojas, paramedikas, karo paramedikas, šios paslaugos turėtų vadintis pradinio gyvybės palaikymo, tačiau jei paslaugas teikia gydytojas, bendruomenės slaugytojas, ar skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas neaišku, kokia brigada turėtų vadintis – pradinio ar pažangaus gyvybės palaikymo paslaugas teikiančia. Be to, nėra nustatyta, kada GMP paslaugas turi teikti pradinio, kada pažangaus gyvybės palaikymo brigada. Pagal nustatytus GMP paslaugų teikimo reikalavimus, tiek pradinio, tiek pažangaus gyvybės palaikymo paslaugų brigadas minimaliai gali sudaryti du darbuotojai, iš kurių vienas turi būti medicinos specialistas. Kai kurios įstaigos nurodė, kad teikdamos GMP paslaugas neturi galimybių panaudoti medicinos įrangos, kai brigadose dirba po vieną medicinos specialistą, nes, net esant pakankamai profesinei kvalifikacijai bei įgūdžiams, neįmanoma tuo pačiu metu atlikti kelių veiksmų, naudojant reikiamą įrangą.
Sveikatos apsaugos ministerija nustatė GMP paslaugų teikimo reikalavimus. Ministerija nustatė GMP tarnybos uždavinį – pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą sergantiems arba sužeistiems asmenims įvykio vietoje ir, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir
būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“, skubiai juos nugabenti į stacionarinę ASPĮ arba patarti kreiptis į ambulatorinę ASPĮ.
Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka:
� Būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas, teikiama skubi medicinos pagalba.
� Pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi ir tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ir savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir / ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam / pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
� Būtinoji (pirmoji ir skubioji) medicinos pagalba asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama etapais – pirmiausia suteikiama pirmoji pagalba, o po to – skubioji institucinė pagalba. Kai kuriais atvejais tai gali būti vykdoma vienu metu.
� Asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais.
� Skubios medicinos pagalbos mastą nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas.
� Nustatytas vertinti GMP įstaigos veiklos ir paslaugų kokybės rodiklis yra operatyvumas – laikas nuo iškvietimo užregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo pradžios GMP darbuotojams atvykus pas pacientą. Siekiama, kad laikas nuo iškvietimo užregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo gyvybei grėsmingais atvejais pradžios mieste būtų 5–10 min., kaimo vietovėse – 10–20 min., kitais atvejais mieste – 15–30 min., kaimo vietovėse – 25–45 min. Šie rodikliai atitinka užsienio praktiką.
� Antras nustatytas vertinti rodiklis – suaugusiųjų ir vaikų, GMP brigadų atvežtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimas procentais.
� Trečias nustatytas vertinti rodiklis – GMP teikėjų ir stacionarinių ASPĮ klinikinių diagnozių nesutapimo procentas.
Daugelis GMP įstaigų turi įdiegusios arba diegia kokybės vadybos sistemas. Kokybės sistemos įdiegtos arba diegiamos beveik visuose GMP paslaugas teikiančiuose PSPC. GMP paslaugas teikiant pagal bendrus, šalies mastu nustatytus standartus, o ne pagal kiekvienoje GMP įstaigoje patvirtintas procedūras, atsirastų prielaidos šalies gyventojams užtikrinti vienodą GMP paslaugų kokybę.
Naudojimasis greitosios medicinos pagalbos paslaugomis išlieka aukštas – tyrimo laikotarpiu GMP paslaugomis naudojosi maždaug 10 proc. vaikų, 25 proc. darbingo amžiaus ir 33 proc. pensinio amžiaus gyventojų Lietuvoje, restruktūrizuotuose rajonuose besinaudojančių dalis keliais procentiniais punktais didesnė.
Vertinant GMP paslaugų organizacinį prieinamumą, naudojamas vertinimo kriterijus, nustatytas remiantis Greitosios medicinos pagalbos iškvietimų įvertinimo ir greitosios medicinos pagalbos brigados siuntimo į iškvietimo vietą tvarkos aprašu 2010 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V-1075: „Svarbiausias rodiklis vertinant GMP veiklą – operatyvumas (laikas nuo iškvietimo užregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo pradžios GMP darbuotojams atvykus pas pacientą). Siekiama, kad laikas nuo iškvietimo užregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo gyvybei grėsmingais atvejais pradžios mieste būtų iki 10–15 min., kaime iki 20–25 min., kitais atvejais – mieste iki 30 min., kaime iki 45 min.“ Remiantis subjektyviu respondentų vertinimu, GMP atvykimo operatyvumas Lietuvos mastu atitinka nustatytas normas: vidutinis laukimo laikas nuo GMP iškvietimo iki atvykimo yra 16 min. (15 min. mieste ir 17 min. kaime). Du trečdaliai pacientų nurodė, kad jiems teko laukti ne daugiau kaip 15 minučių. Ilgiau nei 30 min. mieste GMP atvykimo laukė 7 proc., ilgiau nei 45 min. kaime laukė 3 proc. kvietusiųjų greitąją pagalbą. Didžiausi neatitikimai stebimi Vilniaus mieste – 67 proc. apklaustųjų teigia laukę GMP ilgiau nei 15 min., 13 proc. – ilgiau nei 30 min. Restruktūrizacijos paliestuose rajonuose operatyvumo rodikliai geresni mieste ir prastesni kaime: vidutinis atvykimo laikas – 20-21 min. (mieste – apie 15 min., kaime – apie 25 min.). Mieste ilgiau negu 30 min. laukė 2 proc., kaime ilgiau negu 45 min. – 8 proc.
Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikėjai – geriausiai savo teikiamas paslaugas vertinanti grupė ir tuo pat metu prasčiausiai vertinanti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę Lietuvoje apskritai. 2011 m. apklaustieji GMP paslaugų teikėjai, nors ir kritiškiausiai nusiteikę reformos atžvilgiu, visgi visais pasitenkinimo rodikliais lenkia kitų tirtų paslaugų teikėjus. Jau prieš metus išsiskyrę savo nuostata geriau vertinti savo paslaugų kokybės pokytį, šiemet tas nuostatas dar labiau sustiprino. Palankesnis ir GMP paslaugų prieinamumo pokyčio vertinimas, nei matuotas prieš metus. Nusiskundimai dėl darbo krūvio retesni (lyginant su kitas paslaugas teikiančiaisiais), tačiau dažnesni nei tyrime prieš metus: pasak respondentų, iškvietimų skaičius padidėjęs (vidurkis 2011 m. – 13 iškvietimų per darbo dieną, 2010 – 9), tuo tarpu brigadų skaičius – nepasikeitęs.
Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikėjai visus savo teikiamų paslaugų organizavimo aspektus vertina teigiamai. Kiek prastesni vertinimai pateikiami tokiems paslaugų kokybės aspektams, kaip atvežimas į stacionarinio gydymo įstaigų tų asmenų, kurie
hospitalizuojami, bei GMP brigados nustatytų diagnozių sutapimas su patikslintomis diagnozėmis.
Išvada: GMP paslaugų teikėjai savo teikiamas paslaugas vertina teigiamai [6,31]. Kita vertus, būtent GMP paslaugų teikėjai linkę prasčiausiai vertinti sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje bei mažiausiai pritaria vykdomai ASPĮ restruktūrizacijai. Iš Pacientų ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų apklausos atlikimas ir analizės parengimas dalies tokį požiūrį paaiškina GMP pagalbos teikėjų susirūpinimas būsiančiu neigiamu reformos poveikiu stacionarinių paslaugų kokybei ir prieinamumui.
1.1.3. Greitosios medicinos pagalbos darbo organizavimo ypatumai
Europos Sąjungoje
Greitoji medicinos pagalba išsivysčiusiose šalyse teikiama pagal du modelius. Pirmasis yra žinomas kaip Anglų – Amerikiečių modelis, su gerai išvystytais skubios medicinos pagalbos centrais ir paramedikų brigadomis, bei antrasis kaip Prancūzų – Vokiečių modelis, su gerai išvystyta GMP gydytojų tarnyba ir tik ligoninių pagrindu įsteigtais skubios pagalbos skyriais. Pagrindinis skirtumas tarp šių modelių yra tas, jog pirmajame modelyje pacientas vežamas pas gydytoją, o antrajame gydytojas vežamas pas pacientą [33]. T.y. Prancūzų-Vokiečių modelio atveju pacientams pagalba yra suteikinėjama vietoje (60-70 proc. pacientų išgydomi netransportuojant jų į gydymo įstaigą) arba transportuojant. Dalyje Europos valstybių istoriškai labiau išplėtotas Prancūzų – Vokiečių modelis, tačiau atotrūkis tarp šių modelių sparčiai nyksta. Vienuolika iš 27 Europos šalių jau pripažįsta skubios medicinos pagalbos suteikimą centruose kaip atskirą šaką. Tai Belgija, Čekijos Respublika, Estija, Vengrija, Airija, Italija, Malta, Lenkija, Rumunija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė, kitos šalys stengiasi tai padaryti, pavyzdžiui, Švedija, Prancūzija, Vokietija ir Graikija. Europos sąjungos atsakingos institucijos siekia suformuoti bendrą visoms sąjungos šalims greitosios medicinos pagalbos teikimo koncepciją, kuri apjungtų gerąsias abiejų modelių praktikas [9].
Remdamiesi šaltiniu (Report Ambulancecare in Europe, Ambulancezorg Nederland, Januari 2010) galime palyginti greitosios medicnos pagalbos darbo organizavimo ypatumus pagal kelis kriterijus: finansavimo dydis, brigadų skaičius, operatyvumo kriterijus, darbuotojų skaičius ir kt. Duomenys pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė. ES šalių GMP organizavimo palyginimas
Šalis GMP biudžetas GMP resursai Operatyvumo kriterijus
Austrija 400 mln.
2500 GMP automobilių (700 eksploatuojami 24/7 režimu); 59000 personalas (5000 apmokamų)
95 proc. atvejų pagalbos vieta t.b. pasiekta per 15 min.
Estija 27 mln. 90 GMP stočių 95 proc. atvejų pagalbos vieta t.b. pasiekta per 15 min.
Suomija 85 mln. 800 GMP automobilių 95 proc. atvejų pagalbos vieta t.b. pasiekta per 15 min.
Olandija 360 mln. 4400 darbuotojų 95 proc. atvejų pagalbos vieta t.b. pasiekta per 15 min.
Lenkija 255 mln. 23000 darbuotojų 8 min. mieste; 15 min. užmiestyje
Lietuva 33,3 mln. 256 GMP brigados 10-15 min. mieste; 20-25 min. užmiestyje
Skiriamo biudžeto dydis GMP darbo organizavimui akivaizdžiai parodo valstybių prioritetines sritis (sveikatos apsauga, žmogaus gyvybė). Operatyvumo kriterijus daugumoje šalių yra identiškas.
Prancūzijoje, Anglijoje, Austrijoje GMP tarnybos budintis gydytojas ar kitas kvalifikuotas darbuotojas sprendžia, ar reikalinga skubi pagalba ir kokia GMP brigada – pradinio gyvybės palaikymo ar pažangaus gyvybės palaikymo – pagalbą turi teikti. Jeigu skubi pagalba nebūtina, besikreipiančiam asmeniui paaiškinama, kur kreiptis norimų paslaugų. Nyderlanduose, kur GMP paslaugas teikia tam parengti slaugytojai, į iškvietimus GMP brigados vyksta pagal protokolus, į skirtingus iškvietimus vyksta skirtingos (pradinio gyvybės palaikymo ar pažangaus gyvybės palaikymo) brigados.
Europos Sąjungos valstybėse yra mokama už dalį GMP paslaugų. Pavyzdžiui, Vokietijoje nustatytas 10 EUR mokestis, nors GMP išlaidas dengia sveikatos draudimo įstaigos. Nyderlanduose nustatyta sveikatos draudimo įmokos dalis už GMP, Liuksemburge GMP paslaugos kompensuojamos tik teikiant skubią pagalbą. Italijoje ir Graikijoje teikiant GMP paslaugas nustatytas nedidelis transporto mokestis [22].
1.2. Streso įtakos darbo organizavimui teoriniai aspektai
Stresas tai ypatinga psichikos ir viso organizmo būsena, apibūdinama plačia funkcinių rezervų mobilizacija, įveikiant kokį nors ekstremalų poveikį. (H. Selje) Lėtinis stresas turi didelę reikšmę žmogaus gerovei, kaip emocinis ir fizinis diskomfortas, trukdanti normaliam žmogaus gyvenimui. Analizuojant stresą darbe sukeliančius veiksnius, galime juos skirstyti į vidinius ir išorinius. B. Pajarskienė ir R. Jankauskas (1998) veiksnius, sukeliančius stresą darbe, skiria į:
Darbo uždavinių sąlygoti veiksniai (monotoniškas, sunkus, nekūrybiškas, atsakingas); Darbo turinio sąlygoti veiksniai (negalėjimas priimti sprendimus, autokratiškas
vadovavimas);
Vaidmens darbe sąlygoti veiksniai (nuolatinis kontaktas su kitais žmonėmis);
Karjeros ir darbo statuso sąlygoti veiksniai (nesaugus darbas, mažas atlyginimas, ribotos karjeros galimybės)
Nepatogaus darbo laiko sąlygoti veiksniai (darbas pamainomis, naktimis, viršvalandžiai);
Žmonių tarpusavio santykių sąlygoti veiksniai (blogi santykiai su bendradarbiais ir vadovais, paramos stoka);
Nepastovaus darbo ar nedarbo sąlygoti veiksniai (baimė prarasti darbą, bedarbystės lygis šalyje).
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 15 šalių atlikta tarptautinių socialinių tyrimų programa nustatė, kad 80 proc. darbuotojų patiria stresą darbe [4]. 2005 metais atliktas ketvirtasis Europos Sąjungos darbo sąlygų tyrimas atskleidė, kad 35 proc. darbuotojų yra įsitikinę, kad darbas įtakoja jų sveikatą. Dažniausiai nurodomos su darbu susijusios sveikatos problemos buvo nugaros (24,7 proc.) ir raumenų skausmai (22,8 proc.), nuovargis (22,6 proc.) ir stresas (22,3 proc.) [30]. Stresas tampa globalia problema ir įtakoja visas šalis – tiek išsivysčiusias, tiek besivystančias, visas profesijas ir visų kategorijų darbuotojus – tiek darbininkus, tiek administracijos darbuotojus, todėl stresas ir streso valdymo priemonės tapo svarbios moksliniuose tyrimuose bei organizacijų valdymo praktikoje [12]. Antra domėjimosi stresu darbe priežastis yra ekonominė. Be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia didelius kaštus organizacijai – tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų ir klaidų tikimybė, inovacijų trūkumas [25, 5]. Didžiojoje Britanijoje streso darbe kaštai sudaro apie 3 proc. bendro vidaus produkto, neatvykimai darbą dėl streso
darbe sukeltų susirgimų per metus sudaro 40 milijonų darbo dienų (Stranks, 2005). (Rossi, Perrewe, Sauter, 2006). Mokslininkai paskaičiavo, kad streso darbe paveiktų, bet vis dar dirbančių darbuotojų darbo rezultatai septynis kartus mažesni nei streso neįtakotų darbuotojų. Mokslininkai siūlo Europos Sąjungos lygmenyje reglamentuoti streso darbe valdymo priemones, suformuoti visoms šalims narėms bendrą prevencinę politiką.
Streso darbe valdymo problemas nagrinėja skirtingos mokslo sritys – tai medicinos, psichologijos, sociologijos bei vadybos mokslai. Nors stresu buvo domimasi jau antikos laikais tačiau galutinai streso sąvoką praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje suformulavo kanadiečių mokslininkas H. Selje (Myers, 2000). Nuo dvidešimto amžiaus aštuntojo dešimtmečio galima pastebėti streso darbe tyrimų spartų augimą. Stresą darbe sukeliančius veiksnius savo studijose nagrinėjo Luthans (1985), DuBrin (1988), Matteson ir Ivancevich (1989), Cox (1993). Streso darbe priklausomybę nuo socialinių demografinių charakteristikų savo darbuose analizavo Greenberg ir Baron (1999), Parker ir Willikams (2001), Kompier (2004). Pirmąjį streso darbe valdymo modelį sukūrė Karasek (1979), vėliau jo modelį išplėtojo Johnson ir Hall (1988). Taip pat paminėtini tokių mokslininkų kaip Siegrist (2002), Warr (1987), Matteson ir Ivancevich (1989), Spector (2002), Lazarus (1984) sukurti streso darbe valdymo modeliai. Organizacinių streso darbe valdymo priemonių veiksmingumą savo darbuose analizavo ir jas plėtojo Matteson ir Ivancevich (1989), Cox (2002), Parker ir Sparkes (1998), Clarke ir Cooper (2004), Cranwell-Ward ir Abbey (2005).
Didelė dalis streso darbe tyrimų atlikta ir streso darbe valdymo priemonių kurta Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Vakarų Europoje, tačiau, kaip parodė keletas tarptautinių tyrimų (Liu ir kt., 2007), skirtingose kultūrose stresą darbe gali sukelti skirtingi stresoriai. Lietuvoje stresas darbe – dar mažai nagrinėtas tyrimo objektas. Daugiau dėmesio mokslininkai šiai sričiai pradėjo skirti tik pastaraisiais metais. Paminėtini šių autorių darbai: Pajarskienė (1999) psichosocialinius stresorius darbe analizavo iš biomedicinos mokslų perspektyvos, moterų stresą darbo aplinkoje nagrinėjo Valackienė (2001, 2002), Petkevičiūtė ir Saudargaitė (2006), Pikūnas ir Palujanskienė (2005) streso atpažinimą ir veikimą analizavo iš psichologijos mokslo perspektyvos, stresą ir elgesio savireguliaciją taip pat iš psichologijos mokslo perspektyvos analizavo Grakauskas (2006). Iš vadybos mokslo pozicijų nagrinėta, kaip darbo aplinkoje esantys stresoriai įtakoja stresą. Nustatyta, kad blogos darbo sąlygos, didelis darbo krūvis, vaidmens neapibrėžtumas ir konfliktas, žema darbo kontrolė bei blogi tarpusavio santykiai didina stresą (Matteson, Ivancevich, 1989, Ganster, Schraubroeck, 1991, Cox ir kt., 2002, DuBrin, 2002, Clarke, Cooper, 2004), tačiau mokslinėje literatūroje pasigendama kompleksinio stresorių vertinimo bei nesutariama, kurie iš jų sukelia didžiausią
stresą. Nemažai vadybos mokslo atstovų nagrinėjo, kokiomis organizacinėmis priemonėmis galima mažinti stresą darbe. Mokslinėje literatūroje šios priemonės skirstomos tris lygius: vienos streso darbe valdymo priemonės vertinamos kaip prevencinės, kitos – tiek prevencinės, tiek reaguojančios, o dar kitos gali būti tik reaguojančio pobūdžio (Cox ir kt., 2002; Pilkington, Mullholland, Cowie, Graham, Hutchinson, 2001; Dewe, O‘Driscoll, 2001; Greenberg, Baron, 2003; Recupero, 2003; Leka, Griffiths, Cox, 2003). Streso darbe valdymo priemonės gali būti orientuotos organizacijos ar grupės lygmenyje arba tik į individualų darbuotoją (Le Fevre, Kolt, Matheny, 2006). Mokslinėje literatūroje stresas yra apibrėžiamas ir kaip nepriklausomas kintamasis, stimulas, jėga, veikianti asmenį ir sukelianti jam diskomfortą, ir kaip priklausomas kintamasis, atsakas į neigiamus išorinius veiksnius, ir kaip procesas. Tokią sampratos painiavą sąlygoja platus streso sąvokos naudojimas biomedicinos, psichologijos bei vadybos mokslų tyrimuose, kur kiekvienas mokslas analizuoja stresą iš savo perspektyvos [4].
1.3. Veiksniai įtakojantys stresą greitosios medicinos pagalbos darbe
S. French ir kt. (2000) išskyrė devynias veiksnių, galinčių turėti įtakos GMP darbuotojų stresui, grupes:Netinkamas profesinis pasiruošimas, asmenybės netinkamumas profesijai; Susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;
Konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe; Nesutarimai su administratore slaugai
Nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais kolegomis Diskriminacija kolektyve;
Per didelis darbo krūvis; Netikrumas dėl gydymo;
Bendravimo su pacientais ir jų šeimų nariais problemos.
Visi paminėti veiksniai gali įtakoti mūsų tiriamų būtinosios medicininės pagalbos skyriaus darbuotojų stresą darbe. L.A. Simpson, L. Grant (1991) teigimu, moterys turi daugiau patirties sprendžiant bendravimo problemas, todėl bendravimo aspektai žymiai mažiau įtakoja jų stresą darbe nei vyrų.
GMP darbuotojų kaip ir kitų profesijų atstovų stresą įtakoja bendrieji stresą sukeliantys veiksniai, ir vienas iš tokių yra patiriami konfliktai su žmonėmis, kuriems yra
teikiamos paslaugos. GMP pagalbos skyrių darbuotojai žymiai dažniau negu kitų ligoninės skyrių darbuotojai susiduria su neblaiviais, į muštynes įsivėlusiais pacientais, nes jie teikia būtinąją sveikatos priežiūros pagalbą, ir būna pirmieji atvykę į įvykio vietą .Didelis darbo krūvis, emocinė įtampa darbe, sąlygų pailsėti nebuvimas sukelia psichologinę įtampą, mažina atsparumą konfliktams. Konfliktai gali atsirasti ir kolektyvo viduje, ypač esant nepakankamai efektyviam konfliktų prevencijos vykdymui iš vadovų pusės. Konfliktai visada sukelia požūrio į darbą pasikeitimus neigiama linkme, nepasitenkinimą darbu.
Didžiosios Britanijos Saugos ir sveikatos agentūros streso darbe valdymo standarto autoriai apima visą grupę stresą darbe sukeliančių veiksnių (Cranwell-Ward, Abbey, 2005). Skirtingai nei kiti specialistai (pvz., Matteson, Ivancevich, 1979, 1989), Saugos ir sveikatos agentūros streso darbe modelio autoriai neskirsto stresorių pagal lygmenis, taip pat atsiriboja nuo veiksnių už organizacijos ribų. Pasak modelio autorių, stresą darbe sukelia šeši stresoriai (Palmer ir kt., 2001):
1) Reikalavimai: fizinių pavojų buvimas ir darbo krūvis (darbo kiekis ir sudėtingumas, pamaininis darbas).
2) Kontrolė : darbuotojų įtraukimas į sprendimų , kaip turi būti atliekamas jų darbas, priėmimą.
3) Tarpusavio santykiai: apima visus darbo santykius. 4) Pokyčiai: vadovavimas ir komunikacija su personalu.
5) Vaidmuo: darbuotojas supranta savo vaidmenį, darbai aiškiai apibrėžti (pvz., išvengta vaidmens neapibrėžtumo ir konfliktų).
6) Parama, mokymai ir individui unikalūs veiksniai: kolegų ir tiesioginio vadovo parama, pagrindinių darbo funkcijų mokymai.
Ypatingas dėmesys skiriamas vaidmens neapibrėžtumui, t.y. kai darbuotojui nėra aiškiai apibrėžiamos jo pareigos, neaiškūs darbo tikslai, darbo apimtis ir atsakomybė, darbuotojas nežino, ko iš jo tikisi vadovas (Kyep, 2004) ir kokio atlygio jis gali tikėtis už atliktą darbą (Cox ir kt., 2002), nepakanka informacijos apie darbo funkcijas, neaiški darbo rezultatų vertinimo sistema (Teh ir kt., 2008). Paprastai tokioje situacijoje darbuotojas jaučia baimę, kadangi nežinodamas, ko iš jo konkrečiai tikimasi, negali kontroliuoti situacijos (BuBrin, 1988), darbuotojas ima prasčiau save vertinti, blogėja jo nuotaika, krenta motyvacija ir atsiranda noras keisti darbovietę (Kyep, 2004). Tyrimai rodo, kad vaidmens aiškumas reikalingas visose profesijų grupėse. Didesnis vaidmens aiškumas suteikia motyvaciją, sąlygoja didesnį pasitenkinimą darbo rezultatais, mažesnę įtampą, mažesnę tikimybę, kad darbuotojai išeis iš darbo (Ivancevich, Donnelly, 1974). Mukherjee ir Malhortra (2009)
tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad grįžtamasis ryšys, dalyvavimas komandoje ir kolegų parama daro įtaką vaidmens apibrėžtumui, kuris savo ruožtu įtakoja pasitenkinimą darbu ir įsipareigojimą organizacijai. Todėl darbuotojui būtini teisingi ir tikslūs vadovų lūkesčių vaizdiniai: ką jis turi daryti, kaip daryti ir kaip bus vertinama (Kasiulis, Barvydien, 2001), kokios jo atsakomybės ribos ir kam jis atskaitingas (DuBrin, 1988). Vaidmens konfliktas kyla, kai darbuotojui keliami prieštaringi reikalavimai, kai vieno vykdymas apsunkina kito vykdymą (Teh ir kt., 2008), kai pažeidžiamas vienvaldystės principas, kai nesutampa, neatitinka neformalios grupės ir oficialios organizacijos reikalavimai, jų elgesio normos (Kasiulis, Barvydien, 2001). Katz ir Kahn išskyrė keturis vaidmens konflikto tipus (cit. DuBrin, 1988): kai darbuotojui pavedamos dvi užduotys, prieštaraujanios viena kitai, pavyzdžiui, labai greitai atlikti darbą ir tuo pačiu sumažinti klaidų skaičių. Mokslinėje literatūroje skiriama darbuotojų atsakomybė už kitus asmenis ir už materialines vertybes. Tyrimai parodė, kad atsakomybė už kitus žmones žymiai dažniau sąlygoja širdies ligas nei atsakomybė už materialines vertybes.
Socialiniai veiksniai – tai socialinis priešiškumas, konfliktai su kolegomis ir vadovu, neteisingas elgesys ir neigiamas grupės klimatas. Paskutiniu metu mokslininkai šiuos veiksnius vis dažniau pripažįsta kaip stresorius ir juos nagrinėja (Bruk-Lee, Spector, 2006). Blogi tarpusavio santykiai neigiamai veikia elgesį darbe (Bruk-Lee, Spector, 2006) ir yra svarbūs kintamieji prognozuojant psichologines pasekmes darbuotojams (Heinisch, Jex, 1997; Keashly ir kt., 1997; Spector, 1987; Spector, Jex, 1998; Zapf ir kt. 2001). Jei tarpusavio santykiai kolektyve yra geri, darbuotojas gali gauti socialinę paramą iš bendradarbių, t.y. žmonių, geriausiai žinančių problemas, kylančias tiek pačioje įmonje, tiek atliekant konkrečius darbus. Tyrimai rodo, kad konfliktai su vadovu sukelia didesnį stresą nei su kolegomis, kadangi pastarieji yra to paties organizacinio lygmens (Bruk-Lee, Spector, 2006). Mokslininkai nesutaria, kaip darbuotojų amžius įtakoja stresą darbe. Pasak Matteson ir Ivancevich (1989), darbuotojų amžius į takoja stresą darbe netiesiogiai, bet per patirtį darbe. Mokslininkai išskiria du amžiaus tarpsnius, kada darbuotojai jaučia didžiausią stresą – tai vadinamoji „vidurio amžiaus krizė“, kai puoselėti karjeros planai neišsipildo, o organizmas jau rodo pirmuosius senėjimo požymius, ir priešpensinis amžius. Tuo tarpu Bamber (2006) teigia, kad jaunesi darbuotojai yra labiau veikiami streso, tuo tarpu vyresni ir daugiau patirties įgiję mažesnį stresą. Mokslininkai nustatė, kad didžiausią stresą darbe patiria mokytojai, policininkai, socialiniai darbuotojai, greitosios pagalbos darbuotojai, skambučių centro personalas bei kalėjimo darbuotojai (Cranwell-Ward, Abbey, 2005).
Įtraukimas į sprendimų priėmimą – taip pat viena dažniau analizuojamų organizacinių streso darbe valdymo priemonių. Tyrimus šioje srityje atliko Spector (1986), Mackie, Holahan ir Gottlieb (2001), Scott-Ladd, Travaglione ir Marshall (2006). Pasak Spector (1986), traukimas sprendimų priėmimą – sena idėja ir jos populiarumas vis dar auga. Spector (1986) išanalizavęs 88 tyrimus, kuriuose buvo nagrinėjama įtraukimo į sprendimų priėmimą įtaka streso sukeltoms pasekmėms, nustatė, kad dalyvavimas priimant sprendimus gerina darbuotojų fizinę ir psichinę savijautą, mažina vaidmens konfliktą bei neapibrėžtumą, taip pat mažina darbuotojų kaitą ir norą išeiti iš darbo, didina pasitenkinimą darbu, įsipareigojimą organizacijai, įsitraukimą į organizacijos veiklą, didina darbo našumą ir motyvaciją. Kita vertus Matteson ir Ivancevich, (1989) teigia, kad dalyvavimas priimant sprendimus motyvaciją gali paveikti tik netiesiogiai. Pirma, tai priklauso nuo darbuotojų kontrolės, kompetencijos, pasiekimų, asmeninio augimo poreikio, t.y. nuo poreikių, kurie gali būti patenkinami dalyvaujant sprendimų priėmimo procese. Antra, turi būti dalyvaujama priimant reikšmingus sprendimus. Vis daugiau specialistų atkreipia dėmes į vadovo vaidmenį mažinant darbuotojų stresą (Cranwell-Ward, Abbey, 2005). Vadovai turi būti pirmieji, kurie pastebi darbuotojų stresą tiek formalių, tiek neformalių pokalbių metu. Taip pat jie pirmieji turi pasikalbėti su darbuotojais apie ligas, neatvykimus ir neatliktus darbus, susijusius su stresu. Vadovai neturėtų savo atsakomybės perleisti personalo ar saugos darbe specialistams, tačiau šiuos specialistus reikį traukti, jei kyla abejonių dėl darbuotojų sveikatos ar tinkamumo darbui. Vadovai turėtų sukurti tokią atmosferą, kad darbuotojai nesijaustų nepatogiai pripažindami, kad negali įveikti streso ar, kad jų darbo efektyvumas mažėja. Kuo anksčiau vadovai pripažįsta, kad yra problema, tuo didesnė tikimybė, kad darbuotojas galės likti darbe esant tinkamai pagalbai. Darbuotojai, įtraukti į sprendimų priėmimą, geranoriškiau priima pokyčius (Giudance on work related stress, 2008).
Suvokiamas atlygio teisingumas. Tiek organizacijose, tiek socialiniame gyvenime teisingumo suvokimas yra subjektyvus, labai individualus, apibrėžiamas pagal individualius tikslus, įsitikinimus, vertybes ir patirtį. Tiek materialus, tiek nematerialus suvokiamas neteisingumas neigiamai veikia psichologinę darbuotojo sveikatą, socialinius santykius, netiesiogiai įtakoja neatvykimus į darbą (Cox, 1993; De Boer, Bakker ). Atlygio apskaičiavimo metodai ir mokėjimo grafikai taip pat gali sukelti papildomą stresą (Cox ir kt., 2002). Darbuotojų įsitikinimas, kad neteisingas elgesys yra jau įtvirtintas organizacijos politikoje, gali sukelti beviltiškumo jausmą, į vadovus nukreiptą pyktį, protestus prieš sistemą ar neigiamai paveikti darbuotojų savo vertės suvokimą.
1.4. Tyrimų, vertinančių streso išreikštumo lygį greitosios medicinos
pagalbos darbe, apžvalga
Tyrimo atlikto Olandijoje metu stantartinio klausimyno pagalba buvo apklausta 123 GMP darbuotojai. Gauti rezultatai parodė, jog daugiau kaip 80 proc. respondentų patiria stresą darbe. Daugiau kaip dešimtadaliui diagnozuotas depresinis epizodas, nerimo sindromas, kuris gali sąlygoti laikiną nedarbingumą, taip pat daugiau kaip dešimtadaliui darbuotojų nustatytas „perdegimo“ sindromas. Be to tyrimo metu nustatyta, kad 85 proc. GMP darbuotojų per 5 pastaruosius metus patyrė bent vieną iš šių žemiau išvardintų situacijų ir įvardijo tai, reikšmingiausius stresorius darbe: vaikų mirtys (25 proc.), mirtis suteikus pagalbą (23 proc.), traumos, nelaimingi atsitikimai (21 proc.), smurtas (13 proc.), suicidai (bandymai) (10 proc.), organizacinės problemos (8 proc.) [32].
D. Bubelienė (2007), tyrusi darbinį stresą, konstatuoja, kad medicinos priežiūros srityse dėl streso pervargę darbuotojai dažnai ne tik išeina iš darbo, bet ir keičia profesiją. Panevėžio mieste 2007 metais buvo atliktas tyrimas siekiant įvertinti medikų ir pedagogų patiriamą stresą. Tiriamųjų patiriamas darbe stresas dažniausiai reiškiasi nuovargiu: medikų nuovargio paplitimas svyruoja nuo 54,9 proc. tarp gydytojų iki 90,3 proc. tarp slaugytojų. Nuovargis tarp sveikatos priežiūros darbuotojų, tyrėjų nuomone dažniausiai kyla kaip emocinio poveikio išraiška dėl ilgo laiko, praleisto įtampoje, bei streso, kontaktuojant su sergančiais žmonėmis ir būnant atsakingam už kitų žmonių saugumą bei gyvybę.
Lyginant medicinos darbuotojų patiriamą stresą darbe sukeliančius veiksnius su moterų, dirbančių skirtingose organizacijose, stresą sukeliančiais veiksniais, randame, kad jie yra panašūs. Bružiėnė R. (2005), tyrusi medicinos darbuotojų patiriamo streso darbe veiksnius, reikšmingiausiais pažymi: neigiamas mikroklimatas darbo kolektyve (kolegos nesirūpina vieni kitais, nesidžiaugia kitų darbo pasiekimais, trūksta pagarbos iš vadovų pusės, vadovai nepaaiškina skiriamų uţduočių konteksto); priklausomybė nuo kitų asmenų, atsakingas ir sunkus darbas, nepatogus darbo laikas (pamainomis, naktimis, viršvalandžiai), mažas atlygis už darbą, žalingi aplinkos veiksniai (infekcija, fizinė izoliacija, ribota darbo erdvė). Petkevičiūtė N. ir Saudargaitė A. (2006) savo tyrimu patvirtino, kad moterims įtampą ir stresą darbe dažniausiai sukeliantys veiksniai yra: blogi santykiai su bendradarbiais (30 proc.); vadovų nepripažinimas ir neįvertinimas (48 proc.); didelis darbo krūvis (57 proc.), augantys reikalavimai darbe (57 proc.) N. Galdikienė (2007) straipsnyje „Slaugytojų
profesinio streso raiška veiklos kontekste: edukologijos ir slaugos dimensijos“ teigia, kad pagrindiniu veiksniu streso patyrimui medicinos darbuotojo darbe yra individualios asmens savybės, atsparumas stresui, arba tinkamumas asmens šiai profesijai.
Stresą darbe dažnai galima apibrėžti kaip asmens galimybių ir aplinkos sąlygų neatitikimą arba kaip asmens gebėjimų ir aplinkos reikalavimų neatitikimą. Jeigu specialistas nejaučia pašaukimo dirbti pasirinktą darbą, jis nejaučia pasitenkinimo darbu, o tai ilgainiui sukelia stresą, nenorą eiti į darbą arba nesuinteresuotumą atlikti jį gerai. Greenglass E., Burke R. (2000) tyrimais nustatė, kad reikšmingiausi medicinos darbuotojų stresą sąlygojantys veiksniai: didelis darbo krūvis, emocinis išsekimas, mažas pasitenkinimas darbu, maţos karjeros galimybės, nepakankamas darbo saugumas.
Analizuojant užsienio mokslininkų tyrimų išvadas, pažymėtina ir tai, kad dažniau stresą patiria jauni medicinos specialistai, tik pradėję darbo praktiką ir susiduriantys su įvairiomis psichologiškai sudėtingomis situacijomis, tiesiogine atsakomybe už paciento sveikatą ir gyvybę (Gaberson, Oerman, 1999; Wilson, 1994). Asmeniniai stresoriai nurodomi kaip mažiau apsunkinantys, negu darbo stresoriai (McGrath ir kt., 2003), tačiau kiti tyrimai rodo, kad namų konfliktai, palyginus su konfliktais darbe, yra pagrindinis stresorius, prognozuojantis psichologinį stresą (Weinberg, Creed, 2000; Kirkcaldy ir kt., 2000).
Tyrimais patvirtinta, kad ne tik fizinis smurtas ar grubus elgesys, bet ir psichologinis smurtas, patiriamas darbe, tampa dažna darbo keitimo priežastimi, mažina darbuotojų pasitenkinimą savo darbu, motyvaciją stengtis ir gerai atlikti savo darbą. Dėl patiriamo psichologinio smurto sveikatos priežiūros darbe darbuotojai jaučia įtampą ir dėl to sumažėja dėmesio koncentracija, pasitaiko klaidingų sprendimų. GMP skyriuose tai yra aktuali problema, nes darbuotojai yra atsakingi dėl žmogaus sveikatos ir gyvybės išsaugojimo.
Taip pat tyrimais nustatyta, kad egzistuoja stiprus ryšys tarp psichologiškai nepalankių darbo sąlygų ir darbuotojų patiriamų miego sutrikimų, nerimo, padidėjusio jautrumo, net galvos ar pilvo skausmų.
Užsienio patirtis rodo, kad psichologinio smurto darbe aukomis tampa 26,6 proc. Austrijos ir 10,5 proc. Kanados GMP darbuotojų. Dažniausiai gydytojai ir slaugytojai patiria žodinę agresiją, grasinimus. Patirto darbe streso pasekmes – nerimą, nemigą ar depresiją jaučia 96 proc. stresą patiriančių sveikatos priežiūros darbuotojų. Apklausus 720 Švedijos ir 296 Anglijos slaugytojų, paaiškėjo, jog Švedijoje stresą darbe buvo patyrę 59 proc., 10 proc. – patiria nuolat, o Anglijoje – patyrė 71 proc. Apklausus Naujojoje Zelandijoje 551 GMP darbuotojus, nustatyta, kad psichologinį stresą patyrė 35 proc. Škotijoje nustatyta, kad slaugytojai patiria stresą ne tik dėl pacientų, bet ir dėl bendradarbių ar vadovų komunikacijos
stokos, o Pietų Afrikoje atlikto tyrimo duomenimis, 36,6 proc. slaugytojų patiria psichologinį stresą dėl bendradarbių. 61,6 proc. apklaustųjų buvo nepatenkinti kolektyvo atmosfera, tarpusavio santykiais, nesulaukiančios palaikymo iš kolegų ir vadovų [8,24,35].
Remiantis statistikos departamento duomenimis, apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų per metus patiria stresą darbe ir apie 20 proc. iš jų yra sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiantys darbuotojai.
Daugelyje tyrimų nustatyta, kad naktinis darbas yra kenksmingas darbuotojų sveikatai. Europoje atlikto gyvenimo ir darbo aplinkos sąlygų tyrimo duomenimis, darbas pamainomis ir darbas naktį neigiamai veikia darbuotojo vaidmenį šeimyniniame gyvenime ir socialinį aktyvumą. Įrodyta, kad slaugytojos, kurių darbo valandos periodiškai keitėsi (rotacijos principu), jautė didesnę įtampą, nerimą, depresiją ir nuovargį, palyginti su slaugytojomis, kurios dirbo kitose darbo pamainose.
Panevėžio mieste atliktame tyrime apklausti medicinos ir švietimo darbuotojai siekiant nustatyti darbe patiriamą stresą ir jo raišką. Stresą darbe nurodė 76,9 proc. sveikatos prieţiūros ir 71 proc. švietimo darbuotojų Panevėžio mieste. Nustatyta, kad depresiškumas, prislėgta nuotaika pasireiškia 65,1 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų. Vyrauja nedidelio laipsnio depresiškumas. Skirtingo intensyvumo nerimas vargina 41,8 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų.
Pasitenkinimo darbu apibrėžimas pagal Locke E.: “...tai palankus ar pozityvus emocinis nusistatymas asmens darbinės veiklos atžvilgiu. Pasitenkinimas darbu kyla iš darbuotojo suvokimo, kokią naudą teikia darbas”.
Streso darbe tyrimai tapo aktualūs dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir jiems skiriama vis daugiau dėmesio dėl kelių priežasčių. Visų pirma paskutiniais dešimtmečiais vis daugiau dėmesio skiriama darbinio gyvenimo kokybei kaip neatsiejamai gyvenimo kokybės daliai (Datta, 1999; Schabracq, Cooper, 2000).
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Metodo pristatymas
Tyrimas buvo atliekamas 2012 metais Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stotyje, Alytaus raj. GMP stotyje, Prienų raj. GMP stotyje ir Kauno m. GMP įstaigoje. Kauno raj. GMP stotyje iš viso dirba 55 (28 slaugytojai, 27 paramedikai – vairuotojai), Alytaus raj. GMP stotyje 72 (38 slaugytojai, 34 paramedikai – vairuotojai), Prienų raj. GMP stotyje 29 (13 slaugytojų, 16 paramedikų – vairuotojų) ir Kauno miesto GMP stotyje 216 (59 gydytojai, 106 slaugytojai, 26 paramedikai, 25 paramedikai – vairuotojai) darbuotojai. Analizuota 2012 m. Kauno rajono Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties, Alytaus raj. GMP stoties, Prienų raj. GMP stoties ir Kauno m. GMP darbo organizavimo ypatumai. Buvo atliekamas kokybinis vienmomentinis tyrimas. Išdalinta 350 anoniminių anketų. Grįžo 245 anketos, atsako dažnis 70 proc.
Anketos buvo išdalintos visų tyrime dalyvavusių įstaigų administratorėms slaugai, prieš tai suderinus su įstaigų vadovais. Administratorės slaugai pristatė respondentams tyrimą ir pabrėžė, kad anketos yra anoniminės, o tyrimo rezultatai bus naudojami tik moksliniais tikslais.
2.2. Tyrimo instrumentas
Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Sudarant klausimyną (anketą) vadovautasi išanalizuota lietuvių ir užsienio autorių moksline medžiaga. Anketą sudaro 80 klausimų (1 priedas). Anketos klausimų grupės yra tokios:
I klausimų grupė (1-43 klausimai), skirta ištirti respondentų nuomonę apie darbo organizavimą GMP stotyse darbuotojų požiūriu. Šioje dalyje klausimams yra pateikiami atsakymų variantai (1 – visada; 2 – dažnai; 3 – kartais; 4 – niekada)
II klausimų grupė (1-20 teiginiai) – įvertinti respondentų patiriamą streso lygį darbo metu. 20 pateiktų teiginių vertinami penkiabale sistema (1 – nebūnu įsitempęs; 2 – kartais įsitempęs; 3 – dažnai įsitempęs; 4 – ypatingai įsitempęs; 5 – neturiu nuomonės).
III klausimų grupė (1-9 teiginiai) – skirti savivertės lygiui nustatyti.
IV klausimų grupė (8 klausimai) skirti sociodemografinei situacijai įvertinti (krūvis, amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, pamaina, stažas)
2.3. Respondentų socialinės demografinės charakteristikos
Išanalizavus anketos duomenis 2 lentelėje pateikiame socialines demografines respondentų charakteristikas.
Pagal 2 lentelės duomenis matyti, jog respondentų pasiskirstymas pagal lytį procentiškai panašus, pagal amžių dominuoja vyresni nei 45 metų. Analizuojant darbo krūvį, matyti, jog daugiau kaip pusė (58 proc.) dirba didesniu nei 1 et. krūviu, o 86,9 proc. dirba mišriose pamainose. Ženklios daugumos (77,1 proc.) respondentų darbo stažas yra daugiau nei 15 m. Galime numanyti, jog GMP darbuotojo profesija nėra labai populiari jaunimo tarpe, o tai galbūt įtakota šiame darbe patiriamo streso ir darbo organizavimo ypatumų.
2 lentelė. Respondentų socialinės demografinės charakteristikos
Respondentų dalis Požymis Grupė % N Vyras 46,1 113 Lytis Moteris 53,9 132 iki 35 m. 9,4 23 35-45 m. 30,2 74 Amžius vyresni nei 45 m. 60,4 148 0,5 et. 4,9 12 1 et. 37,1 91 Darbo krūvis
Didesnis nei 1 et. 58 142
Dieninė/naktinė 13,1 32 Pamaina Mišri 86,9 213 Miestas 60,8 149 Gyvenama vieta Rajonas 30,2 96 Iki 10 m. 9,8 24 10-15 m. 13,1 32 Darbo stažas Didesnis nei 15 m. 77,1 189
2.4. Statistinė duomenų analizė
Darbui atlikti buvo naudojamas SPSS 20.0 for Windows bei Excel for Windows statistinis paketas. Požymių nepriklausomumo tikrinimui buvo naudotas χ2 kriterijus.
Skirtumai tarp atitinkamų duomenų laikomi reikšmingi, kai klaidos tikimybė p<0,05. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Darbo organizavimo ypatumų greitosios medicinos pagalbos stotyse
analizė
Darbo organizavimo poreikis iškyla susidūrus mažiausiai dviems žmonėms, kurie siekia to paties ar artimo tikslo. Šis poreikis atsirado jau gilioje senovėje, nes žmonės sukūrė stebuklus tik organizuoto ir koordinuoto darbo dėka. Spartėjant gyvenimo tempui, kuriantis naujoms institucijoms,darbo organizavimui skiriamas didelis dėmesys, nes tai glaudžiai susiję su darbo efektyvumu, našumu, bei rezultatais.
Iš visų anketoje pateiktų klausimų, 3 lentelėje pateikiame klausimus, nustatančius darbo organizavimo ypatumus darbuotojų požiūriu ir gautus bendrus rezultatus.
Analizuojant bendrą respondentų nuomonę apie darbo organizavimo ypatumus GMP stotyse stebimos tendencijos, nurodančios gerą darbo organizavimą ir veiksnius, kurie įtakoja darbo organizavimo trūkumus. Tyrimo duomenys atskleidė, kad didžioji dalis respondentų tiksliai žino, už ką atsakingi ir kokios yra atsakomybės sritys (86,5 proc.,); dirbant išnaudoja visus savo įgūdžius ir gebėjimus (84,9 proc.,); gali savarankiškai nuspręsti savo darbo veiksmų seką (81,2 proc.,); darbas reikalauja asmeninio indėlio (80,4 proc.,); darbo laikas ir atostogos yra gerai organizuojamos (73,1 proc.,); įstaiga suteikia galimybių dalyvauti mokymuose ar lankyti kursus (71 proc.,); darbas suteikia galimybę laisvai galvoti ir veikti (76,3 proc.); bei mano, kad nuolatiniai darbuotojai yra tinkamos kvalifikacijos (79,2 proc.).
Didžioji dalis respondentų darbo organizavime kaip trūkumą įvardijo per didelį darbo krūvį, (80,8 proc.,) bei, kad turi dirbti ypač sunkiai, kad tinkamai atliktų savo darbą (76,7 proc.,) (3 lentelė).
3 lentelė. Bendra respondentų nuomonė apie darbo organizavimo ypatumus
Visada /
dažnai Kartais Niekada Eil.
Nr. Teiginiai
% N % N % N
1 Darbo krūvis būna per didelis 80,8 198 16,7 41 2,4 6
2 Dirba ypač sunkiai, kad tinkamai atliktų savo
darbą 76,7 188 22,0 54 1,2 3 3 Dirba „spaudžiami“ laiko 67,3 165 31,4 77 1,2 3
4 Geba lengvai atlikti savo darbą 71,0 174 27,3 67 1,6 4
5 Norėtų ramesnės veiklos 36,3 89 53,9 132 9,8 24
6 Darbas reikalauja daug susikaupimo 90,6 222 9,4 23 0,0 0
7 Privalo itin tiksliai atlikti savo darbą 93,9 230 5,7 14 0,4 1
8 Rūpinasi daugeliu dalykų tuo pačiu metu 82,4 202 14,3 35 3,3 8
10 Turi daug ką atsiminti savo darbe 92,6 226 6,6 16 0,8 2
11 Jūsų darbas reikalauja kūrybiškumo 32,7 80 55,5 136 11,8 29
12 Jūsų darbas reikalauja asmeninio indėlio 80,4 197 16,7 41 2,9 7
13 Dirbant išnaudoja visus savo įgūdžius ir gebėjimus 84,9 208 14,7 36 0,4 1
14 Jūsų darbas suteikia Jums galimybių asmeniniam
augimui ir tobulėjimui 61,6 151 34,3 84 4,1 10 15 Darbas suteikia Jums galimybę laisvai galvoti ir veikti 76,3 187 19,2 47 4,5 11
16 Gali savarankiškai nuspręsti savo darbo veiksmų
seką 81,2 199 15,9 39 2,9 7
17 Patys sprendžia darbe iškilusias problemas 80,0 196 19,2 47 0,8 2
18 Gali pasikliauti savo kolegomis, kai susiduria su
sunkumais darbe 62,0 152 36,7 90 1,2 3 19 Gali, jei reikia, į savo kolegas kreiptis pagalbos 63,3 155 34,7 85 2,0 5
20 Pasitaiko konfliktų su kolegomis 17,6 43 72,7 178 9,8 24
21 Patyrė nemalonumų bendraujant su kolegomis 13,1 32 73,1 179 13,9 34
22 Gali tikėtis vadovo pagalbos, kai iškyla sunkumų
darbe 54,3 133 38,4 94 7,3 18 23 Buvo nemalonių incidentų tarp jūsų ir jūsų vadovo 17,6 43 55,5 136 26,9 66
24 Tenka dirbti tai, kas jums nepatinka 24,5 60 66,9 164 8,6 21
25 Gauna prieštaringus nurodymus 20,0 49 64,5 158 15,5 38
26 Žino, ko kiti žmonės tikisi iš darbo 77,6 190 21,6 53 0,8 2
27 Tiksliai žino, už ką atsakingas ir kokios yra atsakomybės sritys 86,5 212 12,7 31 0,8 2
28 Gali su vadovu aptarti darbines problemas 57,0 139 35,7 87 7,4 18
29 Gali dalyvauti priimant sprendimus, darančius poveikį darbui 58,4 143 34,3 84 7,3 18
30 Patenkinta (-as) savo darbo užmokesčiu 33,1 81 41,6 102 25,3 62
31 Įstaiga suteikia galimybių dalyvauti mokymuose ar
lankyti kursus 71,0 174 23,7 58 5,3 13 32 Trukdo kitų žmonių darbo trūkumai 35,9 88 55,9 137 8,2 20
33 Darbą apsunkina tai, kad trūksta kitų specialistų 42,0 103 52,7 129 5,3 13
34 Kiti žmonės kišasi į darbą 30,2 74 63,7 156 6,1 15
35 Gali aptarti darbines problemas su savo kolegomis 79,2 194 20,4 50 0,4 1
36 Gali gauti laisvadienį, kai to reikia 67,8 166 27,8 68 4,5 11
37 Darbo laikas ir atostogos yra gerai organizuojamos 73,1 179 23,3 57 3,7 9
38 Mano, kad nuolatiniai darbuotojai yra tinkamos kvalifikacijos 79,2 194 20,8 51 0,0 0
Toliau šiame darbe pateikiame išsamesnę darbo organizavimo ypatumų analizę. Remiantis tyrimo duomenimis, galime teigti, kad statistiškai reikšmingai dažniau, respondentai, dirbantys 0.5 etato krūviu, turėjo dirbti labai sunkiai, kad atliktų savo darbą. (1 pav.).
*- p<0,05 lyginant su 0,5 et. darbo krūviu
1 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į tai kaip dažnai dirba ypač sunkiai, kad tinkamai atliktų savo darbą priklausomai nuo darbo krūvio
Galime teigti, kad respondentai dirbantys 1 et. krūviu yra įgiję daugiau darbinės patirties, todėl darbą atlieka efektyviau ir lengviau.
Du trečdaliai respondentų nurodė, kad visada/dažnai dirba „spaudžiami“ laiko, vienas trečdalis jų teigė, tik kartais dirba „spaudžiami“ laiko ir nedidėlė dalis respondentų pažymėjo, kad niekada nedirba „spaudžiami“ laiko (2 pav.).
2 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal klausimą: “ar dirbate „spaudžiami“ laiko?“
Kad visada/dažnai geba lengvai atlikti savo darbą pažymėjo net 71,0 proc. respondentų. Statistiškai reikšmingai dažniau dirbantys 1.0 etato ir didesniu krūviu visada gebėjo lengvai atlikti savo darbą nei dirbantys daugiau lyginant su 0.5 etato krūviu dirbančiais (atitinkamai 69,2 proc., 74,6 proc. ir 41,7 proc.,) (3 pav.).
*- p<0,05 lyginant su 0,5 et. ir 1 et. darbo krūviu
3 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai geba lengvai atlikti savo darbą priklausomai nuo jų darbo krūvio
Tyrimo duomenys atskleidė, kad, statistiškai reikšmingai dažniau visada/dažnai gebėjo lengvai atlikti savo darbą, kurie dirbo naktinėje ar dieninėje pamainoje lyginant su tais, kurie dirbo mišrioje pamainoje (4 pav.).
4 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai geba lengvai atlikti savo darbą priklausomai nuo pamainos tipo
Tyrimo duomenys parodė, jog ramesnės veiklos visada/dažnai norėtų net du trečdaliai respondentų. Dažniau ramesnės veiklos norėtų jaunesni (iki 40 m. ir 40-55 m.) respondentai nei vyresni respondentai (5 pav.).
*- p<0,05 lyginant su iki 40 m. ir 40-55 m.
5 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai jie norėtų ramesnės veiklos priklausomai nuo amžiaus
Absoliuti dauguma respondentų nurodė, kad jie privalo itin tiksliai atlikti savo darbą. Kad visada/dažnai privalo rūpintis daugeliu dalykų tuo pačiu metu pažymėjo 82,4 proc. respondentų. Nustatyta, kad visada/dažnai tenka vienu metu rūpintis daugeliu dalykų statistiškai reikšmingai dažniau 0,5 et. ir didesniu nei 1 et. nei 1 et. darbo krūviu dirbantiems respondentams (6 pav.).
*- p<0,05 lyginant su 0,5 et.ir didesniu nei 1 et. darbo krūviu
6 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai rūpinasi daugeliu dalykų vienu metu priklausomai nuo darbo krūvio
Analizavome, ar dirbant užtenka tik techninių įgūdžių ar darbas reikalauja įtempto mąstymo. Tyrimo duomenys atskleidė, kad didžioji dauguma respondentų teigė, kad darbas reikalauja nuolatinio įtempto mąstymo. Rasti statistiškai reikšmingi skirtumai analizuojant respondentų nuomonę priklausomai nuo jų turimo darbo krūvio. Dažniau įtemptai darbe reikėjo mąstyti dirbantiems daugiau nei vieno etato krūviu (7 pav.).
*- p<0,05 lyginant su 1,0 et. darbo krūviu
7 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai dirbant reikia nuolatos mąstyti, priklausomai nuo darbo krūvio
Taip pat paaiškėjo, jog visada/dažnai reikia nuolatos mąstyti darbo metu reikšmingai dažniau nurodė dieninėje/naktinėje nei mišrioje pamainoje dirbantys respondentai (100 proc. ir 88,7 proc., p<0,05), tuo tarpu mišrioje pamainoje dirbantys dažniau teigė tik kartais (10,3 proc. ir 0,0 proc., p<0,05) (8 pav.).
*- p<0,05 lyginant naktine/dienine pamaina
8 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į kaip dažnai dirbant reikia nuolatos mąstyti priklausomai nuo pamainos tipo
Kad darbas reikalauja kūrybiškumo nurodė 32,7 proc. respondentų, ir tik 11,8 proc.respodnentų nurodė, kad jų darbas niekada nereikalauja kūrybiškumo. Rasti statistiškai reikšmingi skirtumai analizuojant šį teiginį pagal lytį. Respondentai vyrai statistiškai reikšmingai dažiau nei moterys teigė, kad jų darbas nereikalauja kūrybiškumo (9 pav.).
