LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
Arvydas Juraitis
PARŠAVEDŽIŲ IŠBROKAVIMO DĖL SKIRTINGŲ
PRIEŽASČIŲ EKONOMINIS ĮVERTINIMAS
Magistro darbas
Darbo vadovas: dr. Sigita Kerzienė
Magistro darbas atliktas 2005–2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Socialinių mokslų ir informatikos katedroje.
Magistro darbą paruošė: Arvydas Juraitis
(parašas)
Magistro darbo vadovas: dr. Sigita Kerzienė
(parašas)
TURINYS
Įvadas ...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...7
1.1 Kiaulininkystės būklė Lietuvoje...7
1.1.1 Atsivėrusios naujos galimybės kiaulininkystei įstojus į ES...8
1.1.2 Kiaulių veislininkystės sistema Lietuvoje...9
1.2 Trumpa Lietuvoje auginamų kiaulių veislių apžvalga...10
1.3 Importuotų veislių kiaulių aklimatizacija Lietuvoje...12
1.4 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija...13
1.5 Veislių grupavimas...15
1.6 Kiaulių reprodukcinės savybės, faktoriai įtakojantys išbrokavimu...15
1.7 Kiaulių infekciniai susirgimai...20
1.8. Kiaulių osteochondrozė...21
1.8.1 Osteochondrozės paplitimas...22
1.8.2 Osteochondrozės priklausomybė nuo penėjimosi savybių ir mėsingumo...23
1.9 Kiaulių laikymas...24
1.9.1 Pagrindiniai reikalavimai paršavedžių laikymo sąlygoms...25
1.9.2 Nujunkytų paršavedžių laikymas...25
1.9.3 Paršavedžių su paršeliais laikymo sąlygos...26
1.9.4 Paršavedžių šėrimas...26
1.9.5 Žindamų paršavedžių šėrimas...27
1.9.6 Paršelių nujunkymo terminai...28
1.10 Paršavedžių pieno nauda...28
1.10.1 Paršavedžių išbrokavimo priežastys...29
2. TYRIMO METODIKA...31
3. TYRIMO REZULTATAI...32
3.1 Paršavedės genotipo ir ūkio sąlygų įtaka tiriamiems reprodukcijos rodikliams.32 3.2 Paršavedžių pasiskirstymas pagal išbrokavimo priežastis ...33
3.3 Ryšių tarp apsiparšiavimų skaičiaus ir paršavedžių išbrokavimo priežasčių įvertinimas...34
3.4 Ryšių tarp paršavedžių veislės ir išbrokavimo priežasčių įvertinimas ...35 3.5 Ryšių tarp paršavedžių pirmojo apsiparšiavimo amžiaus ir išbrokavimo priežasčių
įvertinimas...36
3.6 Išbrokuotų paršavedžių skaičiaus dinamika 2002-2005 metais...37
3.7 Paršavedžių reprodukcijos rodiklių skirtumai pagal išbrokavimo priežastis...38
3.8 Paršavedžių išbrokavimo dėl skirtingų priežasčių įtaka kiaulininkystės ūkio ekonominiams rodikliams...39
IŠVADOS...41
PASIŪLYMAI...41
Santrauka (anglų kalba)...42
ĮVADAS
Kiaulininkystė yra viena iš prioritetinių gyvulininkystės šakų Lietuvoje. Šalyje pagamintos mėsos balanse kiauliena sudaro didžiausią dalį. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ši gyvulininkystės šaka neprarado aktualumo, nes ES ir pasaulio rinkose kiaulienos paklausa kiekvienais metais padidėja 1 – 2 procentais.
Dėl gero prisitaikymo prie šėrimo ir laikymo sąlygų Lietuvoje auginamos Lietuvos baltosios ir Lietuvos vietinės kiaulės, tačiau yra ir įvežtų, ypač daug – iš Vakarų Europos šalių: Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Belgijos landrasų; Suomijos ir Anglijos jorkšyrų, diurokų, pjetrėnų ir kitų veislių.
Vienas iš svarbiausių sėkmingos ūkių veiklos veiksnių yra paršavedžių reprodukcijos rodikliai. Vidutiniškai paršavedė per metus paršiuojasi 2,2-2,5 karto, atvesdama 22-25 paršelių. Tačiau nemaža dalis visų ūkyje auginamų paršavedžių yra išbrokuojamos jau po pirmo apsiparšiavimo, tuo sukeldamos nemažus ekonominius nuostolius. Vienos iš pagrindinių išbrokavimo priežasčių yra veterinariniai susirgimai ir reprodukcinių savybių sutrikimai.
Tyrimo aktualumas. Veiksniai skatinantys kiaulių brokavimą yra labai svarbūs kiaulininkystės ūkių pelningumui. Išbrokavus per jaunas paršavedes sumažėja kiaulininkystės ūkių pajamos.
Tyrimo tikslas - įvertinti ryšius tarp paršavedės genetinių ir produktyviųjų savybių, ūkinių sąlygų ir išbrokavimo priežasčių.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti paršavedės genotipo ir ūkio sąlygų įtaką tiriamiems reprodukcijos rodikliams;
2. Įvertinti paršavedžių išbrokavimo priežasčių sąsajas su reprodukcijos rodikliais; 3. Įvertinti ryšius tarp paršavedės genotipo iš išbrokavimo priežasčių.
Tyrimo problema. Tyrimo problema atsiranda dėl to, kad šiuo metu ūkiuose nėra tiksliai įvardintos paršavedžių išbrokavimų priežastys.
Tyrimo objektas – kiaulių kompleksuose bei ūkiuose laikomų paršavedžių išbrokavimo priežasčių duomenys.
Tyrimo metodai:
Siekiant išanalizuoti paršavedžių išbrokavimo priežastis bei įvertinti jų poveikį kiaulininkystės ūkio ekonominiams rodikliams, analizuota, apibendrinta, sisteminta, lyginta mokslinė literatūra. Šių metodų pagalba iš mokslinės literatūros buvo išskirti esminiai klausimai bei paaiškinimai. Praktinė tyrimo dalis yra paruošta naudojant pirminės ir antrinės informacijos sisteminimo, apibendrinimo bei matematinius statistinius duomenų apdorojimo metodus. Duomenų analizė atlikta naudojant skaičiuoklę Microsoft Excel 2000.
Darbo apimtis: Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, naudotos literatūros sąrašas. Darbo apimtis - 44 puslapiai. Pateiktos 8 lentelės. Naudotos literatūros sąraše – 31 šaltinis.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kiaulininkystės būklė Lietuvoje
Kiaulininkystė yra viena iš pagrindinių Lietuvos gyvulininkystės šakų. Bendrame mėsos gamybos balanse kiauliena sudaro apie 40%, o jos suvartojama 54%. Kiaulienos gamybos vystymo sėkmė neatsiejama ir nuo kiaulių auginimo technologijų, užtikrinančių aukštos kokybės mėsos tiekimą vartotojams.
Kiaulienos gamybos sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių-veisiamų kiaulių produktyvumo, šėrimo ir laikymo sąlygų, sugebėjimo pritaikyti veisime įvairių veislių derinimą, panaudoti jų genetinį potencialą gaminant geros kokybės, vartotojų paklausią prekinę produkciją. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą atsivėrė Vakarų rinkos. Kitų šalių produkcija pradėjo sparčiau skverbtis į Lietuvos rinką, todėl dabar pats laikas priešpastatyti Lietuvišką produkciją, kuri mažiau kainuotų ir būtų geresnės kokybės negu įvežtinė. Vienas iš tokių būdų – gerinti Lietuvoje auginamų kiaulių mėsingumą bei selekcionuoti jas mėsos kokybės atžvilgiu.
Kiaulininkystė laikoma prioritetine gyvulininkystės šaka šalyje, nes pagal gaminamos produkcijos kiekį užima pirmą vietą bendroje mėsos gamyboje 2005 metais buvo realizuota gyvuoju svoriu 120 tūkst. t. kiaulienos. Skaičiuojant skerdieną, kiaulienos buvo pagaminta 96,9 tūkst. t. Vidutiniškai šalies gyventojui pagaminta po 28,5kg kiaulienos, skaičiuojant skerdieną.
2005m. sausio 1d. šalyje buvo laikoma 1320 tūkst. kiaulių. Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose buvo laikoma 54.3% o ŽŪB ir įmonėse- 45,7% visų kiaulių. Didėjant gyventojų skaičiui, kiaulienos gamyba taip pat pastoviai auga. Kiauliena sudaro apie 41 % suvartojamos mėsos. Kiaulių skaičiaus didėjimo visų kategorijų ūkiuose tikimasi ir ateityje. Tai numatyta ir LR derybinės pozicijos dėl narystės ES 7 skyriuje bei Nacionalinės žemės ūkio plėtros strategijos įgyvendinimo priemonėse.
1.1.1 Atsivėrusios naujos galimybės kiaulininkystei įstojus į ES
Stojant į ES, labiausiai bijota didelės lenkų, vokiečių ir danų kiaulių augintojų konkurencijos. Nors supirkimai iš šalies ūkių mažėja, tačiau stambieji kiaulių augintojai yra pajėgūs konkuruoti šalies rinkoje ir savo pozicijų užleisti nežada.
Per 2004 m. kiaulių buvo supirkta 4,8 proc. mažiau negu 2003 m., tačiau daugiau negu 2001–2002 m.
Per 2005 m. sausio–gegužės mėnesius skerdyklos ir mėsos perdirbimo įmonės supirko 268 tūkst. kiaulių. Palyginti su tuo pačiu 2004 m. laikotarpiu, kiaulių supirkta 9 proc. mažiau, tačiau vidutinė supirkimo kaina per šį laikotarpį buvo 3,4 proc. didesnė.
Birželio mėnesio viduryje (24 savaitę) Lietuvoje E kategorijos kiaulienos skerdenų supirkimo kaina buvo 489,5 Lt/100 kg, o tos pačios klasės vidutinė ES kaina – 494,1 Lt/100 kg. Pačios mažiausios kainos tuo metu buvo Danijoje – 411,0 Lt/100 kg ir Lenkijoje – 433,2 Lt/100 kg, didžiausios – Graikijoje (573,3 Lt/100 kg), Portugalijoje (573,2 Lt/100 kg), Ispanijoje (559,8 Lt/100 kg) ir Jungtinėje Karalystėje (529,7 Lt/100 kg).
ES šalių vidutinė kiaulių supirkimo kaina per metus sumažėjo 3 proc., tačiau kai kuriose šalyse pokyčiai daug didesni.
Lietuvoje net 62 proc. skerdžiamų kiaulių yra S ir E klasės. Toks kokybės įvertinimas gana geras, palyginti su ES kokybiniais rodikliais. Pavyzdžiui, Vokietijoje tokių klasių kiaulių taip pat skerdžiama apie 62 proc.
Pagal bendrovių, iš kurių mėsos perdirbimo įmonės per metus supirko daugiau kaip 50 proc. visų kiaulių, statistinius ir finansinius duomenis, pelningai kiaulės buvo auginamos net trejus iš ketverių paskutiniųjų metų.
Kiaulių auginimo rentabilumas 2001 m. sudarė 16 proc., o 2004 m. – 13 proc. Per 4 metus priesvorio savikaina sumažėjo 25 proc. Tiek pat sumažėjo ir pašarų sąnaudų vertė priesvoriui (2001 m. – 2,60, 2004 m. – 1,97 Lt/kg). Pašarų sąnaudų (o jos savikainoje sudaro apie 63 proc.) vertės mažėjimui didžiausią įtaką turėjo geresni priesvoriai ir pašarų kokybė.
Nepakankamas kiaulių auginimo efektyvumas (kritimai dėl ligų ir netinkamų auginimo sąlygų, palyginti mažas paršelių skaičiaus gimstamumas, maži priesvoriai dėl prastos pašarų kokybės, veislinių savybių ir pan.) lemia gamybos rezultatus ir yra pagrindinis rezervas padėčiai gerinti. Danijos ir Vokietijos ūkininkai iš esamos bandos vienos paršavedės per metus sugeba išauginti beveik po dvi realizuojamas kiaules, o Lietuvos bendrovės – tik 1,5 kiaulės. (Razmaitė V. 2003m.)
ES plėtra iš esmės pakoregavo kiaulienos gamybą Lietuvoje: išaugo kiaulienos vartojimas šalyje; dėl kiaulienos trūkumo padidėjo importas. Danų verslininkų noras auginti kiaules Lietuvoje rodo, kad šis verslas yra pelningas ir perspektyvus. Dabartinė kiaulių supirkimo kaina stabili, o galimi kainų šuoliai turėtų būti laikini ir priklausys nuo jautienos kainų kitimo. Gamybos išlaidos yra mažesnės už realizuojamą kainą. Pagrindinė žaliava – grūdai pašarui artimiausiais metais brangti neturėtų.
Europos Sąjunga kiaulių augintojų tiesiogiai nesubsidijuoja, tačiau netiesiogiai tai daroma per tiesiogines išmokas už grūdų auginimą, per struktūrinius fondus tvartams modernizuoti, mėšlidėms įrengti bei pašarų įrangai įsigyti. Veislinėms kiaulėms įsigyti parama skiriama iš Kaimo rėmimo programos, tačiau tenka pripažinti, kad kiaulių augintojai gana pasyvūs – per 2004–2005 m. tik 8 iš jų pateikė paraiškas paramai iš ES struktūrinių fondų gauti. ( Gapšys, 2006.m.)
1.1.2 Kiaulių veislininkystės sistema Lietuvoje
Veislininkystė – brangus, o kartu ir nelabai patrauklus verslas – reikia daug kantraus darbo, tačiau jo rezultatai naudingi ir gyvulių augintojui, ir perdirbėjui, ir vartotojui (Saikevičius K., 2004).
Lietuvos Respublikos kiaulių veislininkystės sistemą sudaro:
• veislinių gyvulių augintojai (veislynai);
• veislininkystės paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys bei įmonės;
• Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis (VKVS);
• Lietuvos kiaulių augintojų asociacija;
• Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Pirminiai kiaulių apskaitos duomenys registruojami keturiose pirminės apskaitos formose. Už pirminių duomenų įrašymą ir tikslumą atsakingi veislinių kiaulių savininkai. Veislynuose vedamą pirminę apskaitą kontroliuoja VKVS kontrolės asistentai. Jie patikrintus duomenis įtraukia į kompiuterinę apskaitos programą ir siunčia įrašymui į VKVS informacijos sistemą.
Registruojami ir kontroliuojami tokie veislinių kiaulių produktyvumo duomenys:
• kilmės duomenys;
• paršavedės apsiparšiavimo duomenys (apsiparšiavimo data; vados eilės numeris; atvestų paršelių skaičius; atvestų gyvų paršelių skaičius; atvestų gyvų kuiliukų ir kiaulaičių skaičius; 21 dienos amžiaus vados masė (kg) ir paršelių skaičius; atjunkymo data; atjunkytų pašelių skaičius; atjunkomos vados masė);
• prieauglio lašinių storio ir raumeningumo įvertinimo ultragarsu duomenys;
• įvertinimo kontrolinio penėjimo metodu duomenys.
1.2 Trumpa Lietuvoje auginamų kiaulių veislių apžvalga
Lietuvos vietinės kiaulės susiformavo lietuvių etninėse žemėse, veikiamos natūralios atrankos ir kai kurių į Lietuvos dvarus įvežtų kiaulių. Jos įvairių spalvų – baltos, juodos, rusvos, bet daugiausia – deglos, tiek ilgaausės, tiek trumpaausės. Ryškiausias skiriamasis morfologinis požymis – karoliukai po kaklu. Vietinės kiaulės yra lašininio tipo, mažiau reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms, nejautrios tiesioginiams saulės spinduliams, todėl tinka ganyti.(zum.lt) Jų oda storesnė ir apaugusi ilgesniais šeriais negu Lietuvos baltųjų. Jos yra smulkesnės už Lietuvos baltąsias. Pastarosios veislės senojo tipo kiaulės taip pat įtrauktos į vietinio genofondo sąrašą.
Lietuvos baltosios. Veislė patvirtinta 1967m. Jos išvedimui didžiausios įtakos turėjo jorkšyrų bei Vokietijos baltųjų trumpaausių ir ilgaausių veislių kiaulės. Tai visli 10- 12 paršelių, pieninga, nelabai jautri stresams, tinkama stambioms kiaulininkystės įmonėms ir gerai prisitaikiusi prie vietinių sąlygų kiaulių veislė. 100 kg masę pasiekia vidutiniškai per 189 dienas, priaugdamos per parą po 738g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,56 paš. Vnt. Taigi šios kiaulės neblogai penisi, nereiklios pašarams, tačiau jų mėsinės savybės prastesnės.
Šios veislės kiaulių mėsingumas veislynuose gerinamas dviem būdais: 1. Vykdant grynąjį veisimą.
2. Įterpiamuoju mišrinimu, panaudojant importinių veislių kuilius.
Atliekant pramoninį mišrinimą kryžminimą, šios kiaulės naudojamos kaip motininė veislė. LGI tyrimų duomenimis, priklausomai nuo veislių derinio, raumenų išeiga mišrūnų skerdienoje sudaro 54,4- 63,4proc., arba yra 3- 12 proc.didesnė negu grynaveislių Lietuvos baltųjų skerdienoje.
Didžiosios baltosios. Didžiųjų baltųjų veislės kiaulės yra baltos. Jų galva vidutinio dydžio, palyginti lengva, truputį įlenkto profilio. Kakta plati, snukis platus, vidutinio ilgumo.
Žandai mėsingi , tvirti, ausys plonos, nedidelės, šiek tiek pasvirusios į priekį ir šonus. Kaklas vidutinio ilgio, lygiai pereina į sekančią kūno dalį. Pečiai platūs, gogas tiesus ir platus. Kojos sausos, taisyklingai pastatytos. Krūtinė plati, gili. Nugara tiesi, plati, , neryškiai pereinanti į liemenį. Šonai gilūs, ilgi, šonkauliai gerai išlenkti. Pilvas talpus, raumeningas, kumpiai platūs, mėsingi. Oda švelni, elastinga, ne per plona ir nesusiraukšlėjusi ties sąnariais. Šios veislės kiaulės gana stambios. Pavyzdžiui, 3 metų Kuliai sveria 300-350 kg, o paršavedės – 220- 280 kg. Intensyviai penimas prieauglis 6-7mėn. amžiaus prieauglis sveria 100kg. Nupenėtos kiaulės duoda didelę skerdienos išeigą, iki 83-89%. Mėsa ir lašiniai yra labai geros kokybės. Paršavedės vislios, veda vidutiniškai 10-12 paršelių, kurie ką tik gimę sveria 1,1-1,2 kg. Šios kiaulės labai gerai apmoka pašarus ir puikiai aklimatizuojasi.
Pjetrėnai. Tai specializuota mėsinės krypties veislė išvesta 1920m.Belgijoje. Gyvuliai stambūs: kuilys sveria 280- 300 kg, paršavedės 240- 260 kg.
Šios kiaulės charakterizuojamos dideliu raumeningumu, ypač užpakalinės kūno dalies, taip pat, kryžius, nugara, pečiai ir šonai platūs, raumeningi. Geru penėjimusi nepasižymi, bet ypatingai geras mėsines savybes turinti veislė. Ypač dideli ir raumeningi kumpiai (12- 15 kg), skerdienos raumeningumas 55-60 %, raumeninės dalies plotas 40 cm² ir skerdienos ilgis 91 cm. Tačiau šios veislės kiaulės jautrios stresams, labai reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms, prastesnių reprodukcinių savybių. Paršavedės veda 8-9 paršelius, todėl pramoninio kryžminimo deriniuose turi būti naudojamos kaip tėvinė veislė. Mišrūnių kiaulaičių veislei pasilikti nepatartina.
Landrasai. Tai specializuota bekoninės krypties kiaulių veislė pelniusi pasaulinį pripažinimą. Išvesta Danijoje. Į Lietuvą pirmą kartą buvo įvežti 1978m. Vidutinis paršavedžių vislumas- 10- 11paršelių. Kiaulės reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms. Pasižymi geromis penėjimosi savybėmis, o ypač mėsinėmis savybėmis. Jų nugaros lašinių storis iki 17mm, raumenų išeiga skerdienoje vidutiniškai sudaro 60 proc.ir daugiau, kumpiai sveria po 12kg.
Atliekant pramoninį mišrinimą, šios kiaulės gali būti naudojamos kaip motininė, bet dažniau kaip tėvinė veislė. 2002m. kontrolinio penėjimo duomenimis, Lietuvos baltųjų ir Danijos landrasai 100 kg masę pasiekė per 183 dienas, priaugdami per parą po 809g ir kilogramui priesvorio sunaudodami 2,92 paš.vnt. skerdienos puselės ilgis buvo 97 cm, nugaros lašinių storis 17mm, kumpiai svėrė po 11,3kg.
Jorkšyrai. Šios veislės kiaulės sukurtos panaudojus Anglijos didžiųjų baltųjų, Švedijos ir Danijos jorkšyrų veislės kiaules. Šios veislės kiaulės baltos spalvos. Gerai išreikštas bekoninis tipas: ilgesnis liemuo, siauresnis kūnas, lengvesnė priekinė dalis, nuosaikiai nuolaidus kryžius. Raumeningumas sudaro (apie 57,4%).100 kg masę pasiekia vidutiniškai
per 185 dienas, priaugdamos per parą po 740g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,50 paš. Vnt. Vislumas 11-13 paršelių.
1.3 Importuotų veislių kiaulių aklimatizacija Lietuvoje
Praėjusių metų pabaigoje šalies veislynuose apie 26 proc. visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudarė Lietuvos baltosios, 10proc. – landrasai, didžiosios baltosios-19 proc., jorkšyrai -42 proc. likusią dalį (apie 3 proc.) – Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios (nepagerintos Anglijos didžiosiomis baltosiomis), diurokai ir pjetrėnai. Taigi pagausėjo įvežtų į Lietuvą užsieninių veislių kiaulių, kurios savo šalyje yra selekcionuojamos pagal mažesnį lašinių ir didesnį raumenų kiekį.
Pervežant kiaules iš vienos šalies į kitą, keičiasi ne tik klimatas, bet ir šėrimas, laikymo, priežiūros sąlygos. Nepriklausomai nuo to, kokiomis savybėmis pasižymi į naujas sąlygas patekęs gyvulys, pirmiausia jis siekia išgyventi. Manoma, kad kiaulių reprodukcinės, penėjimosi ir mėsinės savybės (fenotipas) net iki 60 proc. priklauso nuo aplinkos sąlygų ir tik iki 40 proc. nuo genotipo. Todėl dažnai atsitinka, kad, pasikeitus aplinkos sąlygoms, gyvulių produktyvumas pablogėja. Tai susiję su natūraliu organizmo priešinimusi nepalankiems veiksniams.(R. Klimas, Rimkevičius S., 2006m.)
Jeigu naujos gyvenimo sąlygos labai skiriasi nuo ankstesniųjų, tai gyvulių prisitaikymas gali trukti net kelias kartas. Per šį laikotarpį silpnesnieji žūva ir lieka tik prisitaikiusieji prie naujų sąlygų. Aklimatizacija, kaip ir dauginimasis, yra organizmo savybė išlikti. Jei sąlygos tinkamos, tai visi prisitaikymo procesai vyksta net gerėjimo kryptimi, o jei prisieina daugiau energijos atiduoti išlikimui, tai labai suprastėja gyvulio produktyvumas. Pirmiausia nukenčia didelio produktyvumo gyvuliai. Todėl įvežant kiaules, svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip jos prisitaiko prie naujų sąlygų. Kiaulių aklimatizacija priklauso ir nuo jų individualių savybių: nervų sistemos tipo, atsparumo stresams, amžiaus. Stresams jautresni gyvuliai sunkiau prisitaiko prie naujų sąlygų, o suaugę gyvuliai sunkiau aklimatizuojasi negu jauni. Be to, mišrūnai lengviau aklimatizuojasi negu grynaveisliai.
Siekiant išsaugoti importuotų veislių kiaulių specifines savybes, būtina ištirti aklimatizacijos įtaką jų reprodukcinėms ir penėjimosi savybėms bei mėsingumui. (Ramutis Klimas ir kt.
2006m )
1.4 Lietuvoje veisiamų kiaulių selekcija
Veislynuose auginama apie 9–10 % visų Lietuvos kiaulių. Apie 26% visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudaro Lietuvos baltosios, 10 % - didžiosios baltosios, 19 % - jorkšyrai, 42 % - landrasai, likusią dalį (apie 3 %) – Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, diurokai ir pjetrėnai. Jų selekcija nukreipta vislumo ir pieningumo didinimo, penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi. (R. Klimas ir kt., 2004) Tačiau, gerinti tokius ekonominius rodiklius, kaip augimo sparta ir skerdenų kokybė, nebepakanka, todėl pastaruoju metu į kiaulių veislininkystės programas siekiama įtraukti ir atranką pagal požymius, apibūdinamus kaip funkcinius. Pagrindiniai kiaulių selekcionuotini funkciniai požymiai yra sveikatingumas, vaisingumas (vislumas), kojų ir nagų tvirtumas bei kiaulių ilgaamžiškumas, kuris yra tarsi natūralus indeksas, apimantis funkcinius požymius.
Lietuvoje veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkystės apskaitos informacinėje sistemoje. (V. Razmaitė, 2003)
Selekcijos planuose 2007 – 2012 m. ir toliau numatoma, kad bus vykdomas Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislinių kuilių, paršavedžių bei veislinio prieauglio vertinimas BLUP (Best Linear Unbiased Prediction) metodu. Pagrindinis BLUP metodo privalumas nustatant veislinę vertę tas, kad eliminuojamos aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetinė vertė yra tuo tikslesnė, kuo daugiau panaudojama giminaičių duomenų. BLUP metodas šiuo metu yra objektyviausias teoriškai ir praktiškai pagrįstas gyvulių genetinio įvertinimo matematinis metodas, kurio pagalba yra pagreitinamas selekcinis progresas genetiškai gerinant kiaulių populiacijas. Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, dabar šalyje esantys diurokai ir pjetrėnai bus vertinami kol kas 100 balų sistema. Vertinant BLUP metodu, veisliniam naudojimui turi būti paliekamos tos kiaulės, kurių bioekonominis indeksas yra ne mažesnis kaip 100. ( A. Baravykas ir kt., 2006)
Siekiant veislynuose pagerinti Lietuvos baltųjų mėsines savybes, o importuotų veislių kiaulių – jas išsaugoti, toliau bus naudojami šie selekcijos metodai: kontrolinis
penėjimas, skerdenų ir mėsos kokybės įvertinimas, raumeningumo nustatymas gyvam prieaugliui
(85-110 kg) su ultragarso aparatu Piglog 105, stresams atsparesnių kiaulių atranka. Spartinant veislynuose laikomų kiaulių selekcijos procesą biologinių – ūkinių savybių gerinimo kryptimi, būtina:
• naudoti tik teigiamai įvertintus kontrolinio penėjimo ir skerdimo metodu kuilius bei paršavedes. Pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes veislynuose laikomos paršavedės ir kuiliai turi būti įvertinti iki 24 mėn. amžiaus. Kontrolinio penėjimo
• tikslas – išryškinti kiaulių augimo ir mėsinių savybių genetinį potencialą, esant vienodoms šėrimo ir laikymo sąlygoms, pilnai įvertinti kuilius bei paršavedes pagal palikuonių kokybę;
• vykdyti griežtą veislinio prieauglio (85 – 110 kg gyvojo svorio) atranką pagal raumeningumą, nustatytą su Piglog 105 ar kitais leistinais ultragarso aparatais. Minimalūs reikalavimai: motininių veislių (išskyrus genofondines – Lietuvos vietines ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias) kiaulaitėms – 53 %, kuiliukams – 55 %, tarpinės veislės (landrasų) atitinkamai 54 % ir 57 %, tėvinių veislių – atitinkamai 56 % ir 58 %.
• vykdyti kuilių ir paršavedžių atranką mėsos kokybės atžvilgiu. Paršavedė pagal palikuonių mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį vertinama pagal jos vados dviejų paršelių (kiaulaitė ir kastratas) mėsos kokybę, o veislinis kuilys – vertinamas pagal ne mažiau kaip iš trijų su juo sukergtų paršavedžių šešių palikuonių mėsos kokybę. Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties skerdykloje atlikus palikuonių kontrolinį skerdimą ir skerdenų įvertinimą, mėginiai mėsos kokybės tyrimams imami iš ilgiausiojo nugaros raumens. Praėjus 48 val. po kontrolinio skerdimo, mėsos mėginiai tiriami Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo laboratorijoje. Įvertinant veislinius kuilius ir paršavedes pagal palikuonių mėsos kokybę, nustatomi šie mėsos kokybiniai rodikliai: mėsos pH, spalva, sausos medžiagos, vandeningumas, vandens rišlumas, kietumas, virimo nuostoliai, riebalų kiekis, proteinai, pelenai. Minėti mėsos kokybiniai rodikliai nustatomi pagal Europos Sąjungos šalyse bendrai priimtus tyrimų metodus;
• stresams atsparesnių kiaulių atranka. Ji daroma pagal Lietuvos veterinarijos akademijos K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos išvadas. Kadangi ši yda yra paveldima, atsparesnių stresams kiaulių atranka turi būti vykdoma tik veislynuose, nes jie aprūpina kompleksus ir prekines fermas veisline medžiaga, o veislininkystės įmonės (spermos ėmimo centrus) - kuiliais-reproduktoriais. Nustačius chromosomose recesyvinį halotano geną (nn arba Nn), kiaulės turi būti išbrokuojamos, veislei nepaliekamos. Išimtis gali būti daroma tik pjetrėnams, nes dauguma jų chromosomose turi minėtą streso geną.
• atkurti ir sustiprinti kuiliukų kontrolinį auginimą elevere.
• diegti osteochondrozės tyrimą bei jos kontrolę. Šiam tikslui būtina parengti veislinių kiaulių osteochondrozės kontrolės metodiką, pritaikytą Lietuvos sąlygoms. Veislynuose vykdoma atranka apribos paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą ir tuo pačiu – pagerins veislinių kiaulių produktyvumą bei sveikatingumą. Kiaulių osteochondrozės tyrimus atlieka Šiaulių universiteto Biologinių tyrimų mokslinis centras.( R. Klimas ir kt., 2004; A. Baravykas ir kt., 2006)
1.5 Veislių grupavimas
Remiantis mokslinių tyrimų, Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties informacinėje sistemoje sukauptais kiaulių produktyvumo duomenimis bei Europos Sąjungos ir kitų šalių patirtimi, Lietuvoje veisiamos kiaulės grupuojamos taip:
• motininė veislė – Lietuvos vietinės, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios ir jorkšyrai;
• tarpinė veislė – landrasai;
• tėvinė veislė – diurokai, pjetrenai, hempšyrai bei jų ir tarpinės veislės
• hibridai.
Didžiosioms baltosioms priskiriamos Vokietijos, Anglijos, Danijos ir Olandijos selekcijos didžiosios baltosios, jorkšyrams – Švedijos, Norvegijos ir Olandijos selekcijos jorkšyrai, landrasams – Vokietijos, Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos ir Olandijos selekcijos landrasai. Panašios įvairių šalių selekcijos kiaulės vadinamos tam tikra veisle, neminint tų šalių, iš kurių jos kilusios arba buvo importuotos, pavadinimo. Toks veislių grupavimas kiaulių veislininkystės apyskaitose pradėtas nuo 2003 metų.
Lietuvoje, kaip ir kitose išvystytos kiaulininkystės šalyse, kiaulės veisiamos piramidės principu. Pirmoje vietoje (piramidės viršūnėje) yra aukščiausios grupės veislynai, kuriuose įvairių veislių kiaulės gerinamos grynuoju veisimu. Antroje vietoje – pirmos grupės veislynai, kuriuose dauginamos grynaveislės kiaulės ir pirmos kartos (F1) mišrūnės kiaulaitės bei kuiliukai ruošiami tolimesniam veisimui (pramoniniam mišrinimui). Apatinė grandis – kompleksai ir kiti prekiniai ūkiai, vykdantys pramoninį mišrinimą bei auginantys dviejų, trijų ar daugiau veislių mišrūnus mėsai.
Šalyje įvairių veislių veislinį prieauglį augina ir platina 49 kiaulių veislynai, kuriuose 2004 m. pradžioje buvo laikoma 70 374 kiaulės, iš jų: 5 469 paršavedės ir 291 kuilys. Pastaraisiais metais bandos struktūroje paršavedžių ir kuilių santykis nusistovėjo, t.y. beveik nekito. Veislynuose paprastai auginama 7-8 proc. paršavedžių ir 0,3-0,5 proc. kuilių nuo visų kiaulių. Juose kiaulių selekcija nukreipta jų vislumui ir pieningumui didinti, penėjimosi ir mėsinėms savybėms gerinti.
Pernai patvirtintos naujos veislinių kiaulių produktyvumo kontrolės, vertinimo ir informacijos teikimo taisyklės. Veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkystės apskaitos informacinėje sistemoje. Neseniai įsigaliojo Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų kuilių, paršavedžių bei veislinio prieauglio vertinimas BLUP (angl. best linear unbased prediction) metodu, kuris naudojamas visose ES šalyse. Pagrindinis BLUP metodo privalumas nustatant veislinę vertę yra tas, kad aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui ir kitiems rodikliams, neiškreipia vertinimo rezultatų. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetinė vertė yra tuo tikslesnė, kuo daugiau įvertinama gyvulio giminaičiųduomenų.
Veislynuose apie 27 proc. visų laikomų kiaulių sudaro Lietuvos baltosios, 18 proc. - didžiosios baltosios, 18 proc. - jorkšyrai, 34 proc. - landrasai, likusią dalį (apie 3 proc.) – vietinės kiaulės, senojo genotipo Lietuvos baltosios (nepagerintos Anglijos didžiosiomis baltosiomis), diurokai ir pjetrenai. Veislynuose išauginama pakankamai veislinio prieauglio ne tik šių ūkių bandoms atstatyti, bet ir kompleksų, prekinių fermų bei privačių ūkių, kuriuose vykdomas pramoninis kiaulių mišrinimas, bandoms papildyti. (Klimas R., Klimienė A., Saikevičius K. 2004m.)
1.6 Kiaulių reprodukcinių savybių įtaka išbrokavimams
Lytinė branda. Lytiškai subręstama tada, kai patinų ir patelių lytinės liaukos pradeda gaminti lytines ląsteles. Lytinėse liaukose gaminasi hormonai, kurie daro poveikį visam organizmui. Lytinio subrendimo laikas priklauso nuo veislės, lyties, klimato, šėrimo ir laikymo sąlygų. Kiaulės lytiškai subręsta gerokai anksčiau, negu pasibaigia viso organizmo augimas ir vystymasis. Todėl tik ką lytiškai subrendusių kiaulaičių dar negalima apvaisinti, nes jos turi augti.
sąlygos, laikymo grupių dydis, nes tai turi didelės įtakos lytinei brandai. ( Hughes ir kt., 1982m.)
Kiaulaitės, kurioms iki pirmos tikros rujos pasireiškė 1–2 lytiniai ciklai, pasižymi geresnėmis reprodukcinėmis savybėmis, jų ankstesnis lytinis subrendimas sąlygoja greitesnį lytinių organų vystymąsi, ypač gimdos ragų išsivystymą.
Paprastai fiksuojamas ne kiaulaitės lytinio subrendimo amžius, bet pirmojo sėklinimo amžius, pirmojo apsiparšiavimo amžius.
Ruja- svarbiausia lytinio ciklo fazė. Ji trunka vidutiniškai apie dvi paras. Veikiant estrogeniniams hormonams padidėja paršavedės dirglumas lytiniams veiksmams: ji labai reaguoja į kuilio pasirodymą, jo skleidžiamus garsus ar kvapus, prisileidžia kuilį. Iš stovėjimo reflekso sprendžiama apie rujos pradžią bei tinkamiausią sėklinimo ar kergimo laiką. Apvaisinimo sėkmė priklauso nuo tikslaus rujos pradžios ir ovuliacijos laiko nustatymo. Įprastų, nedidelių fermų sąlygomis suaugusių paršavedžių ovuliacija įvyksta po 18- 24 valandų, o jaunų- po 24- 30 valandų nuo rujos pradžios (stovėjimo reflekso pasireiškimo). Tinkamiausias apsivaisinimui laikas 5- 10 valandų po ovuliacijos. (I. Jančienė, 2005 m.)
Pramoniniuose kiaulininkystės kompleksuose tyrimais nustatyta, kad jaunoms kiaulaitėms ovuliacija prasideda po 24- 38 valandų nuo rujos pradžios ir daugeliu atvejų viršija 30 valandų ribą. Pagrindinių paršavedžių ovuliacija įvyksta po 35- 42 valandų nuo stovėjimo reflekso pradžios, t.y. vidutiniškai 18 valandų vėliau nei įprastinėse mažose fermose. Šis skirtumas aiškinamas ankstyvu paršelių nujunkymu ir skirtingomis laikymo ir šėrimo sąlygomis pramoniniuose kompleksuose, o visa tai sąlygoja sumažintą hormonų gamybą paršavedžių organizmuose. Čia priešrujis trumpesnis, o ovuliacija įvyksta vėliau nei mažose fermose.
Sėkmingam sėklinimo rezultatui ypatingai svarbūs aiškiai pasireiškiantys stiprūs rujos požymiai. Kiaulių rujos pasireiškimo požymių aiškumas yra paveldimas. Paveldėjimo koeficientas priešrujo trukmei- 0,2, rujos trukmei- 0,2, stovėjimo reflekso pasireiškimui- 0,3, lyties organų rujos požymiams 0,2. (Rydhmer ir kt., 1994 m.)
Paršavedės apvaisinimas vyksta kiaušintakiuose, nors sperma įvedama į gimdą., joje išbūna apie 5 valandas ir juda į gimdos ragus. Spermatozoidų judėjimą sąlygoja gimdos ir jos ragų peristaltika. Gero aktyvumo sperma po 24 valandų patenka į kiaušintakių pradžią. Kiaušintakiuose spermatozoidai judrūs išbūna apie dvi paras, priklausomai nuo spermos kokybės, šviežumo ir aplinkos. Kiaušinėlis sutinka spermatozoidus pirmame priekinio kiaušintakio trečdalyje, čia fermentu hialuronidaze spermatozoidai ištirpdo kiaušinėlio folikulinį apvalkalėlį ir patenka į citoplazmą. Spermatozoido uodegėlė nukrinta, galvutė
greitai išbrinksta ir pasiekia kiaušinėlio branduolio dydį. Tada spermatozoido galvutė ir kiaušinėlio branduolys susilieja ir susidaro naujas organizmas- zigota. Ši dalinasi į du blastomerus, kurie vėl dalijasi ir t.t. Susidariusi zigota slenka link gimdos. Po 3- 4 parų į gimdos ragus patenka jau morulė, ji plaukioja skysčiuose 13- 14 dienų, po to įsitvirtina ir prasideda gemalo vystymasis.
Kiaušinėlį apvaisina dažniausiai vienas spermatozoidas, tačiau reikalingas didelis spermatozoidų kiekis, kurie paruošia kiaušinėlį apvaisinimui ir sudaro sąlygas zigotai vystytis. (I. Jančienė, 2005 m.)
Nėštumu vadinama patelės organizmo būklė nuo apvaisinimo iki vaisiaus gimimo. Kiaulės nėštumas vadinamas paršingumu. Paršingumo trukmė 114,6 dienos ( svyruoja nuo 103 iki 122 parų). Pirmaparšių paršingumo trukmė trumpesnė nei suaugusių paršavedžių. Paršingumo trukmė priklauso nuo veislės, paršavedės amžiaus ir individualių savybių. Kiaulės amžius 11- 12 metų, produktyviausias paršavedės periodas iki 6-7 apsiparšiavimų, vidutiniškai gaunama 60- 120 paršelių, nors biologinis potencialas du kartus didesnis. (I. Jančienė, 2005 m.)
Atvestos vados dydis- atvestų paršelių skaičius vadoje. Vidutiniškai 10- 12 paršelių. Veisimo tikslas vados dydžiui yra kuo didesnis nujunkomų paršelių skaičius vadoje. Atvestų vadoje gyvų paršelių skaičius daugelyje šalių yra selekcionuojamas požymis. Paveldimumo koeficientas vidutiniškai yra lygus 0,13. Nujunkytų paršelių skaičiui paveldimumo koeficientai gaunami gerokai mažesni negu atvestų paršelių skaičiui. (Adamec ir Johnson, 1997 m.)
Atvesto paršelio svoris. Paršelio svoris vadoje svyruoja nuo 0,5 iki 2kg. normaliai išsivysčiusiais yra laikomi tie, kurių masė ne mažesnė už 1kg veislei paliekami paršeliai, gimę 1,2- 1,3 kg. Didelis atvesto paršelio svoris svarbus ne tik paršelio išgyvenimui iki nujunkymo, bet ir gyvulio ilgaamžiškumui. Paveldimumo koeficientas apie 0,3. Atvedamų paršelių vienodumas yra ne mažiau svarbus paršelių išgyvenimui iki nujunkymo nei didelis vidutinis atvedamų paršelių svoris. Atvesto paršelio svorio nukrypimas vadoje yra paveldimas. Paveldimumo koeficientas 0,1.
Paršelių išsaugojimo procentas. Nujunkytų paršelių skaičius/ gimusių skaičius*100%. Geras išsaugojimo procentas -90 ir daugiau; vidutinis – 85 proc., ir blogas-žemiau 80 proc. Paršelių išsaugojimo paveldimumo koeficientas yra apie 0,05. (Kerr ir Cameron, 1995 m.)
Paršavedės pieningumas. Vertinamas sąlyginai pagal lizdo masę 21 dieną. Vidutinis pieningumas 21 dieną- 50- 60 kg. Faktinis metodas išmatuoti paršavedės
pieningumą, yra sverti paršavedę arba jos paršelius prieš žindymą ir po žindymo. Paršelių priesvorio per keletą pirmųjų dienų nuo gimimo yra labai didelis, greičiausiai dėl paršavedžių pieningumo variacijos. Nustatytas 21 dienos amžiaus vados svorio paveldimumo koeficientas buvo lygus 0,02.
Paršavedės tešmens savybės. Kiaulės paliekamos veislei , jeigu spenių skaičius ne mažesnis nei dvylika. Ir bendras spenių skaičius ir funkcionuojančių (sveikų) spenių skaičius yra paveldimas koeficientu 0,2- 0,3. Tešmens problemos sudaro 13% paršavedžių išbrokavimo priežasčių.
Motinystės instinktas. Dažniausios paršelių kritimo priežastys būna išbadėjimas ir sužalojimai dėl paršavedės elgesio. Daugelis prispaustų paršelių jau būna nusilpę dėl pieno trūkumo. Tačiau didelis paršavedės pieningumas negarantuoja, kad paršavedė sugebės pienu pakankamai aprūpinti paršelius. Paprastai kontaktas tarp paršavedės ir paršelių greitai nusistovi ir ji sėkmingai vysto sugebėjimą efektyviai žindyti. Tačiau, netgi gerai pamaitinti paršeliai gali būti sutraiškyti paršavedės, ir atrodo, kad paršavedės judėjimo pobūdis turi daug įtakos paršelių kritimui. Paršavedžių elgsenos požymių paveldimumo koeficientai svyruoja nuo 0,2 iki 0,5.
Laikotarpis po nujunkymo. Dienų skaičius nuo paršelių nujunkymo iki paršavedžių sukergimo vadinamas servis periodu. Jis trunka 5-7(10) dienų. Labai svarbus genetinis paveldėjimas trumpo laikotarpio nuo atjunkymo iki rujos. Paveldimumo koeficientas- 0,2. Intervalo nuo atjunkymo iki sėklinimo paveldimumas mažėja sulig kiekvienu apsiparšiavimu, nors po trečio apsiparšiavimo mažėjimas beveik nepastebimas.
Paršavedžių reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai. Atskiro požymio (vislumo, pieningumo, prieauglio gyvybingumo, jų auginimo energijos, pašarų panaudojimo) pasireiškimas priklauso nuo paveldimų faktorių ir aplinkos faktorių sąveikos. Reprodukcinių savybių paveldimumas yra žemiausias, o tai reiškia, kad produktyvumą ženkliai sąlygoja aplinkos faktoriai. Reikėtų paminėti tokius charakteringus faktorius sąlygojančius kiaulių reprodukciją:
Paršavedžių lytinės sistemos išsivystymas. Vados dydis (vislumas) priklauso nuo lytinių organų dydžio, paršavedžių amžiaus, masės- tai sąlygoja kiaulaičių auginimo sąlygos. Kiaulininkystės praktikoje pasiteisina veislinio prieauglio auginimo technologija veislynuose (kuo įvairesnis racionas, mocionas, vasarą- auginimas stovyklose). Pramoniniuose kompleksuose augintų pakaitinių kiaulaičių kiaušidžių funkcijos silpnesnės, kiaušidžių masė mažesnė ir brandinamas mažesnis folikulų skaičius, nes tai įtakoja didesnė gyvulių koncentracija, kiaulaitės auginamos uždarose patalpose be mociono, koncentratinis šėrimo
tipas. (I. Jančienė, 2005 m.)
• Paveldimumas: visiškas nevaisingumas- laikinas nevaisingumas- infertilitetas, sumažintas vaisingumas- subfertilitetas.
• Metų laikas. Paršavedžių potencialus vislumas tiek žiemą, tiek vasarą beveik vienodas. Tačiau realus- žiemą didesnis nei vasarą. Duomenų analizė parodė, kad vasaros periodu pirmu sėklinimu apsivaisina 70- 75% paršavedžių, o žiemą- 89%. Ypač tai juntama pramoniniuose kompleksuose, dėl santykinės oro drėgmės sumažėjimo ir oro temperatūros padidėjimo.
• Gamtinės klimatinės sąlygos. Karšto klimato sąlygomis paršavedžių reprodukcinės savybės mažėja, paršingumo trukmė didėja 1- 1,5 dienos.
• Adaptacija prisitaikymas naujom laikymo sąlygom visų pirma neigiamai veikia reprodukcinius rodiklius. Ypač pramoninių kompleksų sąlygomis, nupirktų iš veislynų bandos pakaitai veislinių kiaulaičių pirmaisiais metais išbrokuojama apie 33%. (I. Jančienė, 2005 m.)
1.7 Kiaulių infekciniai susirgimai
Infekcinės kiaulių ligos sudaro 50–60% visų kiaulių ligų , sukeliančių didelių ekonominių nuostolių , turinčių įtakos bendrajam žemės ūkio kiaulininkystės sektoriaus pelningumui ir rentabilumui. Todėl šių ligų kontrolės priemonių efektyvumas yra ne tik kiaulininkystės ūkių savininkų , bet ir atitinkamų valstybės institucijų rūpestis. Didelė kiaulių santalka reikalauja idealių laikymo ir šėrimo sąlygų , nes mažiausios paklaidos turi į takos užkrečiamųjų ligų ir svarbių ekonominių nuostolių atsiradimui. Didelė paršavedžių kaita (30– 50%) ir netinkama naujai patenkančių į bandą kiaulaičių aklimatizacija lemia skirtingo atsparumo paršavedžių ir paršelių atsiradimą. Banda pasidaro nevienodai atspari įvairiems sukėlėjams, t. y. atsiranda daug skirtingos imunologinės struktūros individų ir šitaip susidaro sąlygos infekcinėms
ligoms pasireikšti bei plisti. Lietuvoje kiaulių lig tyrimai infekcini lig atžvilgiu atliekami vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais (Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos – VMVT) reglamentuojančiais užkrečiamųjų ligų kontrolės reikalavimus, taikant pagrindinius, alternatyvius ir kitus tyrimų metodus. 2003–2004 m. buvo atliekama privalomų registruoti 4 kiaulių užkrečiamųjų ligų (enterovirusinio encefalomielito,
kiaulių reprodukcinio bei respiratorinio sindromo (KRKS), kiaulių parvovirusinės infekcijos (KP) ir kiaulių mikoplazmozės) bei kiaulių užkrečiamųjų ligų (Gleserio ligos (Haemophilus parasuis), kiaulių aktinobaciliozės (APP) (Actino-bacillus pleuropneumoniae), proliferacinės enteropatijos (PE) (Lawsonia intracellularis) bei kiaulių dizenterijos (Brachyspira hyodysenteriae)), kurių neprivaloma registruoti, tačiau jas būtina kontroliuoti, tyrimai. (Lelešius R. ir kt. 2006m.)
1.8 Kiaulių osteochondrozė
Osteochondrozė – sąnarius deformuojanti kaulinio ir kremzlinio audinių liga, dėl kurios sumažėja kojų tvirtumas, todėl kiaulės pradeda šlubuoti, nepaeina. Įvairių veislių kiaulių kojų silpnumo ydos paveldimumo koeficientas svyruoja nuo 0,2 iki 0,6. Auginant ilgas ir raumeningas kiaules, ši yda tampa vis aktualesnė.
Ypač osteochondrozės požymiai išryškėja suaugusioms (per 100 kg svorio) kiaulėms, dėl to patiriama nuostolių ir veislinėje, ir prekinėje kiaulininkystėje. (Lundeheim, ir kt. 1990m.). Liga gali pažeisti daugelį kiaulių sąnarių, bet ne visus vienodai. Osteochondrozė dažniausiai vystosi kiaulių petikaulio ir šlaunikaulio distalinėse dalyse. Tai pagrindinė kiaulių skeleto liga, dėl kurios sutrinka kaulų formavimasis ir sąnarių paviršiuje kaupiasi kremzlės. Be to, šis sindromas ryškiau pasireiškia silpnesnės konstitucijos kiaulėms. Manoma, kad degeneracinę sąnarių ligą gali sukelti ir kiaulių amžiui neadekvatus intensyvus raumenų masės augimas. Toks procesas gali prasidėti dėl paveldimos padidėjusios somatotropinio (augimo) hormono sekrecijos hipofizės liaukoje. Linkusių sirgti osteochondroze kiaulių ligos eigai įtakos turi jų šėrimo ir laikymo (judėjimo laisvumas, grindų tipai, drėgnumas ir pan.) sąlygos.
Kadangi osteochondrozė yra paveldima liga, ją būtina kontroliuoti selekcijos eigoje. Osteochondrozės tyrimai atliekami Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje bei kitose šalyse. Mūsų šalyje veisiamų kiaulių osteochondrozės išplitimo tyrimai pradėti 2001 metais. Buvo tirtos įvairių veislių kiaulės, atrinktos iš skirtingų šalies veislynų ir užaugintos (nuo 30 iki vidutiniškai 95 kg svorio) Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose. Visų tiriamųjų kiaulių laikymo ir šėrimo sąlygos buvo vienodos. Paršeliai laikyti garduose po vieną, esant
18–20 C vidutinei oro temperatūrai ir ne didesniam kaip 70 proc. santykiniam drėgnumui. Gardo plotas 1,9 m2, grindys betoninės, pakreiktos durpėmis. Kontrolinio penėjimo metu kiaulės buvo šeriamos 2 kartus per dieną specialiu sausu kombinuotuoju pašaru. Viename kilograme kombinuotojo pašaro buvo 1,1 pašarinio vieneto, 13,39 MJ apykaitos energijos, 16,76 proc. žalių proteinų, 6 proc. žalių riebalų ir 3,66 proc. žalios ląstelienos. Vandens kiaulės gavo ištisą parą.
Paskerdus kiaules, mėsos perdirbimo įmonėse osteochondrozė buvo nustatoma pagal Švedijoje taikomą metodiką, t.y. atliekant priekinių kojų petikaulio ir užpakalinių kojų šlaunikaulio distalinio paviršiaus pjūvį. Ligos pasireiškimo stiprumas alkūnės ir kelio sąnariuose vertintas pagal 0–5 balų skalę: 0 balų – sąnariai nepažeisti, 1 balas – silpnas ir 5 balai – stiprus osteochondrozės pasireiškimas. Iš viso ištirta 1 596 įvairaus genotipo kiaulės, iš jų: 791 kiaulaitė ir 805 kastratai. Išanalizavus tyrimų duomenis, nustatyta osteochondrozės priklausomybė nuo kiaulių veislės ir lyties. (Klimas A.ir kt. 2002m.)
1.8.1 Osteochondrozės paplitimas
Tyrimo duomenimis, mažiausiai osteochondrozės pažeisti kojų sąnariai buvo grynaveislių Lietuvos baltųjų (32,2 proc.), daugiausiai – importuotų veislių mišrūnų (78,6 proc.). Osteochondrozės paplitimas tarp tirtų Lietuvoje auginamų kiaulių veislių sudarė 47,4 proc. Pagal gautus duomenis, visų tirtų šalies veislynų kiaulės daugiau ar mažiau sirgo osteochondroze. Iš grynaveislių kiaulių labiau šia liga linkę sirgti landrasų veislės gyvuliai. Mišrūnai osteochondroze sirgo 14,9 proc. dažniau, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Be to, pastebėta, kad kuiliukus-kastratus liga pažeidžia dažniau (50,4 proc.) negu kiaulaites (44,4 proc.). Ši tendencija nustatyta grynaveislių Lietuvos baltųjų, Švedijos jorkšyrų, Vokietijos landrasų, Danijos landrasų, Norvegijos landrasų ir mišrūnų grupėse.
Daugumos veislių kiaulių priekinių ir užpakalinių kojų sąnariuose nustatyta silpna (1 balo) osteochondrozė. Labiau pažeidžiami priekinių kojų sąnariai. (Klimas A.ir kt. 2002m.)
1.8.2 Osteochondrozės priklausomybė nuo penėjimosi savybių ir
mėsingumo
Analizuojant osteochondrozės įtaką kai kurių veislių kiaulių penėjimosi savybėms, esminių skirtumų nerasta. Sveikų ir paveldimą kojų silpnumo ydą turinčių kiaulių amžius dienomis, pasiekus 100 kg svorį, penėjimosi trukmė, priesvoris per parą ir pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio statistiškai patikimai nesiskyrė. Nors literatūroje yra duomenų, kad kiaulės su kojų silpnumo požymiais lėčiau auga antroje penėjimosi pusėje.
Ultragarso aparato Piglog 105 duomenimis, įvairių veislių kiaulių, turinčių osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, raumeningumas svyravo nuo 51,0 iki 54,2 proc., arba buvo 0,5–3,0 proc. didesnis negu šios ydos neturinčių kiaulių. Ypač ši tendencija išryškėjo grynaveislėms Lietuvos baltosioms.
Tiriant, ar kiaulių sergamumas osteochondroze priklauso ir nuo kitų mėsinių savybių, pagal kontrolinio skerdimo duomenis nustatyta, kad visų grupių kiaulių su osteochondrozės pažeistais kojų sąnariais mėsinės savybės (išskyrus skerdienos puselės ilgį) buvo geresnės negu šios ydos neturinčių kiaulių. Įvairių veislių kiaulių su silpnomis kojomis nugaros lašinių storis už paskutiniojo šonkaulio buvo 0,8–2,5 mm mažesnis, o ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas bei kumpio svoris – atitinkamai 0,3–2,5 cm2 ir 0,1–0,8 kg didesni negu sveikų kiaulių. Tačiau statistiškai patikimas skirtumas nustatytas tik grynaveislėms Lietuvos baltosioms pagal kumpio svorio duomenų palyginimą. Taigi osteochondrozės ydą turinčios kiaulės buvo raumeningesnės. Literatūros duomenimis, kitose šalyse panaši osteochondrozės priklausomybė nuo raumeningumo buvo nustatyta diurokams, Šveicarijos landrasams ir Šveicarijos didžiosioms baltosioms, Švedijos landrasams ir Švedijos jorkšyrams, Danijos landrasams ir Danijos jorkšyrams.
Siekiant apriboti paveldimo kiaulių kojų silpnumo sindromo plitimą, veislynuose vertėtų vykdyti gyvulių atranką. Neturint specialių rentgeno aparatų, priimtiniausia paveldimą ligą tirti pagal Švedijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje taikomą metodiką. Nustačius paskerstiems palikuonims, užaugintiems Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties kontrolinio penėjimo tvartuose, osteochondrozės pažeistus kojų sąnarius, veislynuose laikomi jų tėvai turėtų būti stebimi. Veislei nereikėtų palikti kuilių ir paršavedžių silpnomis kojomis, kurie šią savybę perduoda palikuonims. Gerinant veislinių kiaulių produktyvumą ir sveikatingumą, iš papildomų selekcijos metodų rekomenduotina diegti ir osteochondrozės tyrimą bei jos kontrolę veislynuose. (Klimas A.ir kt. 2002m.)
1.9 Kiaulių laikymas
Kiaulės yra labai jautrios laikymo sąlygoms. Blogose sąlygose jos greitai suserga ir nenormaliai elgiasi. Paršavedės paprastai yra laikomos atskiruose garduose su atitverta vieta paršeliams, kad kiaulė jų neužgultų. Pakratai padeda išvengti kojų susirgimo ir sužeidimų. Normaliai elgdamosi kiaulės yra aktyvios, smalsios, jos mėgsta knisti, voliotis ir bendrauti su kitais gyvuliais. Tai jos daro instinktyviai, bet tam turi įtakos ir aplinka. Kiaulės yra labai švarūs gyvuliai, bet dažniausiai jos būna tokiose vietose, kur kaupiasi srutos. Todėl reikia atskirti jų gulėjimo ir tuštinimosi vietas.
Stebėjimai rodo, kad uždarytos paršavedės dažnai protestuoja prieš savo būties sunkumus, ir šis protestas pasireiškia jų keistu elgesiu – jos kandžioja grotas, linguoja galvomis, kramto, kandžioja uodegas. Šėrimo metu uždarytos arba pririštos kiaulės visiškai praranda susidomėjimą tuo, kas dedasi aplink jas. Yra pastebima, kad uodegas kiaulės kandžioja tada, kai jos yra susijaudinusios, pavyzdžiui, kai yra laikomos labai didelėse grupėse, nereguliariai šeriamos, kai lovys yra trumpas ir jame mažai geriamo vandens, kai yra parazitų, triukšminga, jaučiamas amoniako kvapas. Jei yra šiaudų, kiaulės juos kramto, o jei nėra – jos kramto savo uodegą.
Gamybininkai labiausiai vertina grotelinių grindų kiaulides, nes išvengiama sunkaus darbo kraikui ir mėšlui tvarkyti. Mėšlas su kenksmingais mikrobais sukrenta po grindimis, todėl gyvuliai kvėpuoja mažai užterštu oru, o gardai išlieka higieniški. Tačiau visuomeninis žaliųjų judėjimas, kitos organizacijos protestuoja teigdamos, kad taip laikyti kiaulių negalima, nes netenkinamos įgimtos gyvulių reikmės ir toks laikymas neatitinka gyvulių gerovės reikalavimų.
Kreikiama kiaulidė pigesnė. Kraikas – viena svarbiausių gyvulių gerovės sąlygų. Jeigu kreikiamoje penimių kiaulidėje yra 8oC temperatūra, jos šildyti nebereikia. Tačiau toks laikymo būdas turi ir trūkumų. Kreikiant padidėja dulkėtumas, nes kiaulės šiaudus knisa. Be to, vasarą kraikas trukdo gyvuliams atvėsti. Reikalaujama, kad šiaudai būtų sausi, smulkinti ir nesupeliję, o guoliavietė nuolat valoma.
Pastaruoju metu nekreikiamų kiaulidžių šalininkų Lietuvoje daugėja. Tačiau daugumos Vakarų specialistų nuomone, grotelines grindis reikėtų įrengti tik kiaulių vaikščiojimo zonoje, o pačios guoliavietės grindys turi būti vientisos ir net kreikiamos.
Nors Europos Sąjunga (ES) neremia kiaulių augintojų, tačiau vis labiau rūpinasi gyvulių gerove. Naujausia kiaulių apsaugos direktyva (2001/88/EC) dar labiau sugriežtina kiaulių
laikymo sąlygas. (Kavolėlis B. 2004m.)
1.9.1 Pagrindiniai reikalavimai paršavedžių laikymo sąlygoms
Garde kiaulei turi būti pakankamai vietos ilgalaikis triukšmas neturi viršyti 85 decibelų minimalus kiaulidės apšviestumas 40 liuksų. Tai svarbu gyvulių prižiūrėtojams. Be to, tinkamai apšviestame tvarte mažėja kiaulių agresyvumas serganti kiaulė arba paršelis turi būti perkeliami į atskirą gardą kiaulės turi turėti galimybę knisti pakankamą kiekį šiaudų, šieno, pjuvenų, drožlių arba pasterizuotų durpių (šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.) jei šeriama normuotai, visos vienos grupės kiaulės turi prieiti prie pašaro vienu metu. (Kavolėlis B. 2004m.)
1.9.2 Nujunkytų paršavedžių laikymas
Savaitę po sukergimo (apsėklinimo) iki likus savaitei prieš paršiavimąsi kiaulės turi būti laikomos grupiniame garde. Reikalavimo nepaisoma, laikant mažiau kaip 10 paršavedžių pagrindinei paršavedei turi būti skiriama mažiausiai 2,25 m2 gardo ploto. Šis plotas 10 proc. didinamas (iki 2,48 m2), jeigu laikoma mažiau kaip 6 paršavedės, ir 10 proc. mažinamas (iki 2,03 m2), jei garde yra ne mažiau kaip 40 paršavedžių pakaitinei paršavedei turi būti skiriama mažiausiai 1,64 m2. Šis plotas 10 proc. didinamas (iki 1,80 m2), jei garde mažiau kaip 6 paršavedės, ir 10 proc. mažinamas (iki 1,48 m2), jei garde yra ne mažiau kaip 40 paršavedžių ištisinių grindų (t.y. be grotelių) plotas vienai pagrindinei paršavedei turi būti 1,3 m2, o pakaitinei – 0,95 m2. Jeigu grindyse yra anga mėšlui nutekėti, jos plotas turi būti ne didesnis kaip 15 proc. ištisinių grindų ploto nė viena gardo siena negali būti trumpesnė kaip 2,8 m. Jeigu garde laikoma mažiau kaip 6 paršavedės, kiekvienos sienos mažiausias ilgis 2,4 m agresyvios ir sergančios paršavedės laikomos individualiame garde, kurio dydis toks, kad paršavedė galėtų laisvai apsisukti, t.y. kiekviena gardo siena turi būti ne trumpesnė kaip 1,45m jei dalis grindų iš grotelių, plyšelių plotis turi būti ne didesnis kaip 20 mm, o strypelių plotis – ne mažesnis kaip 80 mm. (Kavolėlis B. 2004m.)
1.9.3 Paršavedžių su paršeliais laikymo sąlygos
Paršelių iltis ir uodegas trumpinti galima tik išimtinais atvejais ir tik pirmąją savaitę paršeliai turi būti atjunkomi 3 savaičių, jeigu po to perkeliami į specialius gardus, o dažniausiai – 4 savaičių. Nujunkytų paršelių grupei priskiriami paršeliai iki 10 savaičių amžiaus. Kelių lizdų paršeliai į vieną gardą perkeliami nujunkymo metu. Pagal aplinkybes bei galimybes vertėtų imtis priemonių gyvulių agresijai išvengti. Jei šios grupės jauniklių gardų grindys padengtos grotelėmis, plyšeliai turi būti ne platesni kaip 14 mm, o strypeliai - ne siauresni kaip 50 mm. Jeigu penimių (vyresnių kaip 10 savaičių prieauglio) garduose įrengtos grotelinės grindys, jų plyšeliai turi būti ne platesni kaip 18 mm, o strypeliai – ne siauresni kaip 80 mm. (Kavolėlis B. 2004m.)
1.9.4 Paršavedžių šėrimas
Paršavedžių energijos ir maisto medžiagų poreikis priklauso nuo amžiaus, svorio, fiziologinės būklės (kergiama, paršinga ar žindama), įmitimo, laikymo sąlygų.
Kergiamų ir paršingų paršavedžių šėrimas. Kiaulė paprastai per metus paršiuojasi du kartus. Jei žindymo metu nesuliesėja, ji surujoja pirmą savaitę po nujunkymo. Prieš kergimą arba sėklinimą paršavedės turi būti veislinės kondicijos. Joms taikomos paršingų paršavedžių mitybos normos. Maždaug 14 dienų prieš numatomą kergimą šios normos padidinamos 15-20%. Pirmuosius tris paršingumo mėnesius embrionai auga ir vystosi labai lėtai, todėl maisto medžiagų poreikis yra nedidelis. Embrionų augimas paspartėja paskutinį paršingumo mėnesį, todėl maisto medžiagų reikmė padidėja 20-30%. Jaunas paršavedes iki 2m. reikia šerti gausiau, nes jos pačios dar auga. Jauna paršavedė per paršingumo laikotarpį turi priaugti 50-55kg, o suaugusi- 35-40kg. Šeriant paršavedes, labai svarbu, kad jos nenutuktų, arba būtų per daug liesos. Riebios paršavedės sunkiai paršiuojasi, be to, jos dažnai būna nepieningos. Nutukimas neigiamai veikia ir embrionų vystymąsi, taip pat vislumą. Liesas paršavedes reikia gausiau šerti. Paršavedės turi būti vidutinio įmitimo. Joms taikomas griežtai normuotas šėrimas.
Tiek kergiamos, tiek paršingos kiaulės būna labai ėdrios. Todėl nemažą racionų dalį turi sudaryti pašarai, kuriuose daugiau ląstelienos (avižos, sėlenos). Tai padidina kiaulių sotumo jausmą, apsaugo nuo pašarų pereikvojimo, bei kiaulių nutukimo. Norint praturtinti racionus
visaverčiais baltymais, paršingoms ir kergiamoms kiaulėms duodama išspaudų arba rupinių, ankštinių sėklų miltų, arba baltymų vitaminų mineralų papildų.
Paskutinį paršingumo mėnesį kiaulės turi gauti tokius pašarus, kaip ir žindymo metu. Be to, joms padidinamas grūdinių ir baltymingų pašarų kiekis. Likus 7-8 dienoms iki paršiavimosi, pašarų davinį reikia sumažinti perpus, dieną prieš paršiavimąsi geriau duoti tik trečdalį viso davinio, o šakniavaisių arba žolės visai neduoti. Paršingos ir kergiamos paršavedės šeriamos du kartus per parą, gerti duodama iki soties. (Leikus R., Norvilienė J. 2006m.)
1.9.5 Žindamų paršavedžių šėrimas
Žindamų paršavedžių energijos bei maisto medžiagų poreikis yra didesnis negu paršingų, nes kiaulė su pienu išskiria gerokai daugiau energijos bei maisto medžiagų, negu jų reikia embrionams augti ir vystytis. Jeigu žindamos paršavedės šeriamos nepakankamai ir nevisaverčiais racionais, sumažėja jų pieningumas, sutrumpėja laktacijos trukmė, labai pablogėja paršelių augimas. Gera veislinė paršavedė kasdien išskiria apie 5-6 kg pieno. Daugiausia pieno kiaulės turi pirmą laktacijos mėnesį. Todėl paršavedėms tiek pieno sintezei, tiek gyvybei palaikyti būtinas didelis energijos ir maisto medžiagų, ypač baltymų, kiekis. Be to žindamų paršavedžių racionų gausumas priklauso ir nuo atvestų paršelių skaičiaus. Žindamų paršavedžių racionuose turi būti pakankamai baltymų, nepakeičiamų aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Todėl joms būtini baltymingi pašarai.
Pirmomis valandomis po apsiparšiavimo paršavedė šeriama skystesnės konsistencijos pašaru, kad būtų pieningesnė. Tirštesniu pašaru pradedama šerti pirmojo mėnesio pabaigoje. Be to žindamai paršavedei reikia duoti tiek pašarų, kiek ji gali suėsti. Jokiu būdu negalima staigiai kaitalioti pašarų, nes pasikeičia kiaulių pieno sudėtis, dėl to paršeliai gali suviduriuoti. Paprastai žindamoms paršavedėms skirti pašarai turi būti šeriami jau paskutinį paršingumo mėnesį.
Likus savaitei iki nujunkymo, kiaulės pašarų davinį būtina sumažinti apie 30%. Be to, visai neduodama šakniavaisių, žolės. Nujunkymo dieną paršavedei reikia sušerti tik pusę pašarų davinio, o jeigu ji perkeliama i kitą gardą,- visai nešeriama, tik duodama atsigerti. (Leikus R., Norvilienė J. 2006m.)
1.9.6 Paršelių nujunkymo terminai
Daugelyje šalių paršeliai nujunkomi 30-35 dienų amžiaus. Lietuvoje ilgą laiką buvo nusistovėjusi 60 dienų žindymo trukmė, tačiau intensyvinant paršavedžių panaudojimą ir atsiradus galimybei apsirūpinti pilnaverčiais kombinuotaisiais pašarais, paršelių žindymo trukmė mažinama iki 21 dienos. Racionalus nujunkymo amžius 42-45 dienos, nes tuo laikotarpiu paršavedė laktuoja 7-8 kg labai vertingo paršavedės pieno. Veislynuose paršelius nujunko 42-45 dienų, stambiuose kiaulių kompleksuose- 21-26-30 dienų amžiaus. Trumpinant žindymo laikotarpį mažėja paršavedžių kūno masės nuostoliai, greičiau apsivaisinama kitam paršingumui ir pagerėja paršavedžių panaudojimo intensyvumas. Iš kitos pusės, trumpinant žindymo trukmę, nepanaudojamas aukštas paršavedžių produktyvumas. Paršeliai kasdien netenka 7-8 kg vertingo, pritaikyto tik tos rūšies prieaugliui biologiškai vertingo maisto produkto.
Sutrumpinus žindymą iki 7 dienų, pablogėja paršavedės reprodukcinės savybės ir produktyvumas:
• apvaisinimas sumažėja 20-25%
• intervalas tarp nujunkymo ir apsivaisinimo padidėja 9-10 dienų • vislumas sumažėja 1,5-1,7 paršelio
Visiškai gimdos involiucijai reikia 20-28 dienų. Tačiau gerai tvarkomoje intensyvioje pramoninėje gamyboje yra realus ankstyvas nujunkymas, leidžiantis gauti 2,5 apsiparšiavimų per metus ir po 25 paršelius iš kiekvienos paršavedės. Šiuo metu kiaulių veislynuose ir mažose fermose taikomas 35-45 dienų, stambiose fermose 28-30 dienų ankstyvas, o kažkuriuose stambiuose kiaulių kompleksuose ir 21 dienos paršelių nujunkymas. (Jančienė I. 2004m.)
1.10 Paršavedžių pieno nauda
Su krekenomis paršelis gauna pasyvų imunitetą. Aplinkoje knibžda mikroorganizmų, kurie yra daugiau ar mažiau pavojingi. Todėl visi gyvūnai turi gynybos sistemą, kuri, visų pirma, atpažįsta, o po to nukenksmina pavojingą įsibrovėlį. Gimęs paršelis neturi stiprios imuninės sistemos, todėl su krekenomis paršavedė jam perduoda savo antikinius. Tai yra taip vadinamas pasyvusis imunitetas. Daugiausia antikūnų krekenose būną pirmą dieną po
apsiparšiavimo. Pasyvusis imunitetas veikia 2-3 savaites, po to labai sparčiai silpnėja. Aktyvus imunitetas pradeda stiprėti 3-4 savaitę.
Gaudamas iš motinos pieno paršelis gauna maisto medžiagų, organizmo veiklą reguliuojančių hormonų, riebalus ir krakmolą skaidančių fermentų. Paršavedės pienas stimuliuoja paršelių virškinimo sistemos vystymąsi. Su pienu paršelis krakmolo negauna. Todėl žindomų paršelių organizme gaminamas pieno cukrų skaidantis fermentas. Krakmolą ir sudėtingesnius baltymus skaidantys fermentai didesniais kiekiais pradedami sintetinti 3-4 savaitę. (I. Jančienė, 2005 m.)
1.10.1 Paršavedžių išbrokavimo priežastys
Kiaulininkystės įmonėse ir veislynuose ypatingas dėmesys kreipiamas bandos reprodukcijai. Didelėse specializuotose įmonėse kinta tradicinė kiaulių mityba, laikymo ir priežiūros sąlygos, ribojamas gyvūno judėjimas, trūksta natūralios saulės šviesos, didelė gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir organizmo gebėjimą prisitaikyti, trikdo fiziologines funkcijas. Tas ypač neigiamai veikia kiaulių reprodukcijos procesus (Diehl etal., 2003). Paršavedžių ruja darosi nepastebima „tyli“, ją sunku nustatyti. Visa tai sąlygoja rujos kartojimąsi po sėklinimo arba nevaisingumą . Kiaulė, kuri buvo sėklinta du ir daugiau kartų geros kokybės sperma, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir nėra sutrikusi. Tokius paršavedžių reprodukcijos sutrikimus sukelia ne kiaušidžių pažeidimai, bet egzogeninių veiksnių ir prastos vadybos sukeltas hormoninis disbalansas paršavedės organizme.
Kraujyje cirkuliuojantys hormonai, išskiriami hipofizės ir lytinių liaukų, kontroliuoja kiaušidžių ir gimdos ciklus, ir taip užtikrina kiaulių organizme normalias reprodukcines funkcijas. Jei neuroendokrininė koordinacija sutrinka, pakinta normalus reprodukcinis ciklas.
Sutrikusi paršavedžių reprodukcija - viena iš pagrindinių brokavimo priežasčių. Brokavimo priežastys skirtingose fermose esti skirtingos: per vėlai po paršelių atjunkymo pasireiškianti ruja, rujos pasikartojimai, mažos ir nedidelio svorio paršelių vados. Nepaisant vis naujų kiaulių lytinių funkcijų sutrikimų reguliavimo ir diagnostikos metodų, reprodukcijos sutrikimai lieka viena opiausių problemų kiaulių fermose, nes paršavedės lytinių organų kliniškai sunku ištirti gamybos sąlygomis gyvuliui esant gyvam. Todėl poskerdiminis kiaulių lytinių organų įvertinimas yra vienas iš būdų , leidžiantis nustatyti reprodukcijos sutrikimų
priežastis. Netikslinga tirti visų skerdžiamų kiaulių lytinius organus ir vertinti jų būklę, bet ištirti paršavedes, kurios iki skerdimo turėjo vienokių ar kitokių reprodukcijos proceso sutrikimų , tikslinga kiekvienoje bandoje. (Karvelienė B.ir kt. 2006m.)
2. TYRIMO METODIKA
Magistratūros darbas atliktas 2005- 2007 metais Lietuvos Veterinarijos akademijoje Socialinių mokslų ir informatikos katedroje
Tyrimams buvo naudojami Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties duomenų bazėje 2000-2006 metais sukaupti duomenys. Reprodukcijos duomenys (kiaulių kergimo bei paršiavimosi datos, bendras ir gyvų gimusių paršelių skaičius) ir išbrokavimo duomenys (išbrokavimo data ir priežastis) fiksuojami ūkių pirminės apskaitos dokumentuose arba kompiuterinėse programose, iš kur perduodami į Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties centrinę duomenų bazę. Išanalizavome 2502 paršavedžių, apsiparšiavusių bent vieną kartą, išbrokavimo priežastis bei reprodukcijos rodiklius (apsiparšiavimų skaičius iki išbrokavimo; avarinių vadų skaičius; laikotarpis tarp vadų; kergimų skaičius vienam apsiparšiavimui; vados dydžio rodikliai). Tiriamąjį masyvą sudarė 5 veislių (Lietuvos baltosios n=775; didžiosios baltosios n=330; jorkšyrai n=443; landrasai n=900; pjetrėnai n=54) 20 veislynų laikytų paršavedžių duomenys.
Paršavedžių laikytojai fiksavo penkias skirtingas išbrokavimo priežastis: • reprodukcinės savybės;
• veterinariniai susirgimai; • dėl amžiaus;
• eksterjero trūkumai;
• nėra paklausos.
Duomenų analizė atlikta naudojant skaičiuoklę Microsoft Excel 2000. Apskaičiavome tiriamųjų požymių vidutines reikšmes ir jų paklaidas (SE). Naudodami tiesinį modelį ištyrėme fiksuotų (genotipo, ūkio ir išbrokavimo priežastis) faktorių įtaką tiriamiems reprodukcijos rodikliams. Tarp grupiniai skirtumai įvertinti naudojant Tjukio HSD kriterijų. Statistiniai rodikliai laikyti patikimais, kai skirtumas tarp rodiklio ir dydžio 1,96xSE buvo didesnis už nulį.
Tyrimų duomenis grupavome į variacines pasiskirstymo eilutes ir įvertinome dažnių pasiskirstymo skirtumų patikimumą suskaičiavę χ2 kriterijų.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Paršavedės genotipo ir ūkio sąlygų įtaka tiriamiems reprodukcijos
rodikliams
Vidutinis tiriamųjų paršavedžių amžius buvo 856,3±8,2 dienų ir kiekvienai vidutiniškai teko po 3,64±0,049 apsiparšiavimo.
Paršavedės veislės įtaka tiriamiems požymiams buvo statistiškai nepatikima nors ir nemaža (nuo 1% iki 9%). Ūkio sąlygų įtaka tiems patiems požymiams buvo statistiškai reikšminga (p<0,001) ir svyravo nuo 4% iki 13%.
1 lentelė. Veislės ir ūkio sąlygų įtaka (%) reprodukcijos rodikliams
Veiksnys Apsiparšiavimų skaičius “Avarinių” vadų skaičius Laikotarpis tarp vadų, d Kergimų vienam apsiparšiavimui skaičius Paršavedės veislė 5,7 6,8 8,9 1,0 Ūkis 9,6*** 3,4*** 13,0*** 4,3*** * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001
3.2 Paršavedžių pasiskirstymas pagal išbrokavimo priežastis
Sugrupavus paršavedes pagal išbrokavimo priežastis, nustatyta, kad daugiausia paršavedžių buvo išbrokuota dėl reprodukcinių savybių (36,6%) ir veterinarinių susirgimų (36,3%) (1 pav.). Taigi, daugiau nei iš 70% paršavedžių nebuvo gauta maksimali ekonominė nauda dėl per ankstyvo išbrokavimo.
Taigi daugiau dėmesio vertėtų skirti zoohigieninėms sąlygoms ir veterinarinių susirgimų profilaktikai. Siekiant išvengti didelių ekonominių nuostolių būtina laiku suteikti veterinarinę pagalbą bei mažinti rizikos veiksnių poveikį.
Reprodukcinės savybės; 915; 36,6% Dėl amžiaus; 482; 19,3% Nėra paklausos; 67; 2,7% Eksterjero trūkumai; 130; 5,2% Veterinariniai susirgimai; 908; 36,3%
1 pav. Paršavedžių pasiskirstymas pagal išbrokavimo priežastis
3.3 Ryšių tarp apsiparšiavimų skaičiaus ir paršavedžių išbrokavimo
priežasčių įvertinimas
Vertinant išbrokuotų paršavedžių pasiskirstymą pagal apsiparšiavimų skaičių ir išbrokavimo priežastis, daugiausia paršavedžių buvo išbrokuota po pirmo apsiparšiavimo (24,1%) (2 lentelė).. Po antro apsiparšiavimo buvo išbrokuota dar 16,6 % paršavedžių. Iki ketvirto apsiparšiavimo buvo išbrokuota 54% paršavedžių, iš kurių dėl ligų ir reprodukcinių savybių 67%.
2 lentelė. Išbrokuotų paršavedžių pasiskirstymas pagal apsiparšiavimų skaičių ir priežastis. Apsiparšiavimų skaičius Išbrokavimo priežastis 1 2 3 4 5 6 7-8 9 + Reprodukcinės savybės 271 183 176 136 92 24 28 5 Veterinariniai susirgimai 284 178 125 119 100 46 43 13 Dėl amžiaus - - - 46 111 93 138 94 Eksterjero trūkumai 33 40 24 19 1 3 8 2 Nėra paklausos 14 15 12 11 15 - - - n 602 416 337 331 319 166 217 114 Viso % 24,1 16,6 13,5 13,2 12,7 6,6 8,7 4,6
Didėjant apsiparšiavimų skaičiui, išbrokuotų kiaulių dalis mažėja. Iki devinto apsiparšiavimo išgyveno tik 4,6% paršavedžių. Šie rezultatai sutapo su kitų autorių teiginiais, kad vos po keleto apsiparšiavimų išbrokuojama trečdalis paršavedžių (Stein ir kt., 1990; Patterson ir kt., 1996; Lucia ir kt., 2000). Visiškai nebuvo išbrokuota paršavedžių dėl amžiaus per pirmus tris apsiparšiavimus ir dėl paklausos nebuvimo nuo šešto iki devinto apsiparšiavimo. Tokio amžiaus paršavedės buvo priskirtos prie grupės „dėl amžiaus“.
Paršavedės, kurios apsiparšiavo 6 ir daugiau kartų, sudarė tik 20%.
Siekiant sumažinti paršavedžių išbrokavimą po pirmo apsiparšiavimo ir patiriamus ekonominius nuostolius, būtina sudaryti tikslingą kergimo planą (atrinkti negiminingus kuilius) bei gerinti paršavedžių reprodukcinę sveikatą (geras pašaras, tinkamos apsiparšiavimo patalpos, tinkamų zoohigieninių sąlygų užtikrinimas).
3.4 Ryšių tarp paršavedžių veislės ir išbrokavimo priežasčių
įvertinimas
Nustatyti statistiškai patikimi skirtumai tarp paršavedžių pasiskirstymo veislėse pagal išbrokavimo priežastis (χ2=341,4; P<0,001). Skirtingose veislėse išbrokavimo priežastys vyravo nevienodai ir skirtumai buvo statistiškai patikimi.
4 lentelė. Išbrokuotų paršavedžių pasiskirstymas pagal veisles ir priežastis Veislė LB DB J L Pj Išbrokavimo priežastis vnt. % vnt. % vnt. % vnt. % vnt. % Reprodukcinės savybės 307 39,6 68 20,6 194 43,8 310 34,4 36 66,7 Veterinariniai susirgimai 250 32,3 134 40,6 168 37,9 348 38,7 8 14,8 Dėl amžiaus 162 20,9 113 34,2 75 16,9 122 13,6 10 18,5 Eksterjero trūkumai 1 0,1 15 4,5 4 0,9 110 12,2 - 0,0 Nėra paklausos 55 7,1 - 0,0 2 0,5 10 1,1 - 0,0 Viso 775 100 330 100 443 100 900 100 54 100
LB – Lietuvos baltosios; DB – Didžiosios baltosios; J – Jorkšyrai; L – Landrasai; Pj – Pjetrėnai
Tiriamuosiuose ūkiuose dėl reprodukcinių savybių daugiausia buvo išbrokuota pjetrėnų ir jorkšyrų veislės paršavedžių. Didžiųjų baltųjų buvo išbrokuota ženkliai mažiau dėl šios priežasties negu kitų veislių kiaulių. Tačiau dėl veterinarinių susirgimų didžiųjų baltųjų išbrokuota daugiausia. Ženkliai daugiau negu kitų veislių dėl amžiaus daugiausia išbrokuota didžiųjų baltųjų. Landrasų veislės paršavedžių dėl amžiaus išbrokuota mažiausiai ir dėl eksterjero trūkumų - daugiausia. Landrasų veislės kiaulės sunkiau prisitaiko prie laikymo sąlygų, ko pasekoje joms išryškėja eksterjero trūkumai, sutrinka reproduktyvumas, padažnėja sergamumas veterinarinėmis ligomis. Pjetrėnų veislės paršavedžių išbrokavimui visiškai įtakos neturėjo paklausa ir eksterjero trūkumai.
3.5 Ryšių tarp paršavedžių pirmojo apsiparšiavimo amžiaus ir
išbrokavimo priežasčių įvertinimas
Sugrupavome išbrokuotas paršavedes pagal pirmojo apsiparšiavimo amžių dienomis ir pagal išbrokavimo priežastis (5 lentelė). Nustatėme statistiškai patikimą ryšį tarp amžiaus pirmojo apsiparšiavimo metu ir paršavedės išbrokavimo priežasties (χ2=52,8; P<0,001).
