LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Rasa Butkevičien÷
Kiaulienos technologinių rodiklių koreliacija
Magistro darbas
Darbo vadovas:
e. prof. p. dr. Vigilijus Jukna
Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje.
Magistro darbą paruoš÷: Rasa Butkevičien÷
(parašas)
Magistro darbo vadovas: e. prof. p. dr. Vigilijus Jukna (LVA Gyvulininkyst÷s katedra)
(parašas)
Recenzentas: maidjhdhdhdcgygdyugygdyuyo saugos ir gyvūnų higienos katedra Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra
TURINYS
SANTRUMPOS ...4
ĮVADAS ...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...7
1.1 M÷sos technologiniai rodikliai ir jų reikšm÷...7
1.1.1 M÷sos pH...7
1.1.2 M÷sos vandeningumas...8
1.1.3 M÷sos vandens rišlumas ...8
1.1.4 M÷sos kietumas ...9
1.2 Genetiniai faktoriai įtakojantys m÷sos kokyb÷s rodiklius ir jų koreliacija su m÷sos kokybe...9
1.2.1 Veisl÷s įtaka...10
1.2.2 Lyties įtaka ...13
1.2.3 Streso įtaka ...13
1.3 Technologinių faktorių įtaka ...18
1.4 Populiariausių veislių kiaulių šalyje charakteristika ...22
1.4.1 Lietuvos baltosios ...22
1.4.2 Landrasai ...24
1.4.3 Didžiosios baltosios...26
2. DARBO METODIKA ...29
3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZö ...30
3.1 Skirtingų veislių kiaulių technologinių rodiklių vidurkiai, didžiausios, mažiausios reikšm÷s ...30
3.2 Kiaulienos technologinių rodiklių tarpusavio koreliacija...32
3.3 Įvairių veiksnių įtaka kiaulienos technologiniams rodikliams ...34
3.4 Veisl÷s ir lyties įtaka m÷sos technologiniams rodikliams...34
IŠVADOS ...38
SUMMARY...39
SANTRUMPOS
D - diurokai
DB - didžiosios baltosios J - jorkšyrai
LB - Lietuvos baltosios
LB – B1 - Lietuvos baltosios bekoninio tipo LB – M1 - Lietuvos baltosios m÷sinio tipo LL - Lietuvos landrasai
VL - Vokietijos landrasai NL - Norvegijos landrasai P - pjetrenai
ĮVADAS
Kiaulininkyst÷ Lietuvoje yra viena pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų (Adegoke et al., 2005). Lietuvos kiaulininkyst÷s mokslas, kaip atskira zootechnikos mokslo šaka, pl÷tojamas nuo 1948 metų, kai pirmieji tiriamieji darbai kiaulininkyst÷s srityje buvo prad÷ti Gyvulininkyst÷s mokslinio tyrimo stotyje, Baisogaloje (Prieiga per internetą: http://www.kiaules.lt/failai/file/Lietuvos%20 mokslininku%20darbai%20kiaulininkysteje%2029-31%20psl_.pdf, žiūr÷ta 2009.12.17).
Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XVI – XIX a. Lietuvoje m÷sos vartojimo poreikiams tenkinti daugiausiai buvo auginamos kiaul÷s (Prieiga per internetą: http://www.kiaules.lt/failai/file/ Trumpa%20kiaulininkystes%20raidos%20Lietuvoje%20ap%D1%9Bvalga%204-5%20psl_.pdf, žiūr÷ta 2009.09.01).
Kiaulienos vartojimas kasmet padid÷ja 2 proc. (Prieiga per internetą: http://www.thepigsite. com/articles/1648/top-quality-pork-a-priority-for-every-link-in-the-chain, žiūr÷ta 2008.11.10), tod÷l artimiausiais dešimtmečiais kiaulienos suvartojimas tik did÷s (Baravykas, prieiga per internetą: http:// www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2007/ekonomika/Baravykas_Algis.pdf, žiūr÷ta 2009.09.01).
Iš visų m÷sos rūšių, kiauliena pagal suvartotą kiekį pasaulyje užima antrą vietą (Jukna ir kt., 2003; Stankevičius, 2001).
Šiuo metu vienam Europos sąjungos šalių gyventojui per metus kiaulienos tenka vidutiniškai daugiau nei 40 kg, o tuo tarpu Lietuvoje - 23 kg (Jukna ir kt., 2003; Stankevičius, 2001).
2004 m. Kinijoje suvartojama kiauliena sudar÷ 64,9 proc. Kiaulienos paklausa Kinijoje vis dar auga ir jos vartojimas nuolat did÷ja (47,02 milijonų tonų 2004 m.) (Prieiga per internetą: http://www. nsif.com/Conferences/2005/pdf%5CGeneticImprovementChina.pdf, žiūr÷ta 2008.12.15).
Sumaž÷jus m÷sos vartojimui, m÷sos pramon÷ patiria daug nuostolių. Tai susiję ir su tuo, kad vartotojai reikalauja kokybiškos sveikos m÷sos (Prieiga per internetą: http://cordis. europa.eu/data/PROJ_FAIR/ACTIONeqDndSESSIONeq9612200597ndDOCeq12ndTBLeqEN_PROJ. htm, žiūr÷ta 2009.05.11).
Konkurencija skatina kiaulienos perdirb÷jus teikti į rinką kuo aukštesn÷s kokyb÷s kiaulieną (Forrest, prieiga per internetą: http://www.nsif.com/conferences/1998/forrest.htm, žiūr÷ta 2009.05.10), nes vartotojai labiausiai vertina aukštos biologin÷s vert÷s m÷są (Todd See, 2004).
M÷sos kokybę apibūdina daugelis mitybinių, biologinių ir technologinių rodiklių. M÷sa yra vienas svarbiausių šaltinių aprūpinant gyventojus aukštos biologin÷s vert÷s baltymais (Jukna ir kt., 2006).
M÷soje yra pilnaverčių baltymų ir, palyginus su augaliniais baltymais, organizmo poreikiams tenkinti jų reikia kur kas mažiau (Bernatonis ir kt., 1977).
Raumenų skaidulose esantys baltymai yra visaverčiai, juose yra visos būtinos aminorūgštys (Smičien÷, 2007).
M÷sos baltymingumui neprilygsta nei vienas produktas (Jukna ir kt., 2002).
M÷soje yra daug vertingų riebalų, mineralinių medžiagų ir vitaminų (Jukna, 1998; Pettigrew et al., 2001).
Kiauliena yra geras vitaminų B2 ir B6, cinko bei geležies šaltinis (Bender, 2005).
Darbo tikslas: ištirti skirtingų veislių kiaulių m÷sos technologinių rodiklių: pH, kietumo, vandeningumo ir vandens rišlumo tarpusavio koreliaciją.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti surinktos literatūros duomenis apie m÷sos technologinius rodiklius ir juos nulemiančius faktorius.
2. Palyginti atskirų m÷sos kokyb÷s rodiklių tarpusavio koreliaciją.
3. Nustatyti atskirų veislių kiaulių m÷sos technologinių rodiklių vidurkius, didžiausias, mažiausias reikšmes.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 M÷sos technologiniai rodikliai ir jų reikšm÷
M÷sos pH (rūgštingumas), virimo nuostoliai, vandens rišlumas yra svarbūs m÷sos kokybiniai ir technologiniai rodikliai (Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos. Mokslinis-gamybinis seminaras, 2001).
1.1.1 M÷sos pH
pH vert÷ apibr÷žiama kaip ištirpusių vandenilio jonų kiekis. Vandenilio jonų aktyvumo koeficientas negali būti išmatuotas eksperimentiniu būdu, tod÷l jie yra pagrįsti teorinių skaičiavimų. pH skal÷ n÷ra absoliuti skal÷, ji yra reliatyvus į nustatytų standartinių tirpalų, kurių pH vert÷ yra nustatyta pagal tarptautinį susitarimą.
pH koncepciją pirmasis įved÷ Danų chemikas Soren Peder Lauritz Sorensen "Carlsberg" laboratorijoje, 1909 m. pH gali būti išmatuotas, jeigu elektrodas kalibruojamas su tirpalu žinomos vandenilio jonų koncentracijos.
Produktai, kurių pH mažesnis nei 7 – rūgštinis tirpalas, kurių pH didesnis negu 7 - bazinis arba šarminis. pH matavimai yra svarbūs medicinos, biologijos, chemijos, maisto moksluose (Prieiga per internetą: http://en.wikipedia.org/wiki/PH, žiūr÷ta 2008.12.04).
M÷sos pH parodo jos tinkamumą ilgesniam saugojimui ir yra susijęs su m÷sos spalva bei kulinarin÷mis savyb÷mis. Normalios kiaulienos pH svyruoja tarp 5,5-5,9 (Jančien÷, 2005).
M÷sos pH yra matuojamas pra÷jus 24 h po gyvulio skerdimo (Prieiga per internetą: http://www. ipic.iastate.edu/publications/IPIC7.pdf, žiūr÷ta 2008.12.10; Jennigs ir kt., prieiga per internetą: http://www.marketmaker.uiuc.edu/content/il/upload_files/porkfactsheet.pdf, žiūr÷ta 2009.05.08).
Did÷jantis m÷sos rūgštingumas skerdenoje priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip gyvūnų rūšis, veisl÷, auginimo sąlygos ir elgesys su gyvūnais iki skerdimo (Prieiga per internetą: http://www. eutechinst.com/techtips/tech-tips35.htm, žiūr÷ta 2009.02.04).
pH turi didelį poveikį m÷sos vandens rišlumui. Žemas m÷sos pH dažnai asocijuojasi su mažu vandens rišlumu (Baas, prieiga per internetą: www.nationalswine.com/intmarketing/pdfs/meat_quality_ article.pdf, žiūr÷ta 2008.11.05; Lonergan, prieiga per internetą: http://www.pork.org/PorkScience/ Research/Documents/99-059-LONERGAN-IowaState.pdf, žiūr÷ta 2009.09.26).
D÷l aukšto m÷sos pH, m÷sa būna tamsi (Goudarzi, prieiga per internetą: http://www. livescience.com/strangenews/060811_pork_dark.html, žiūr÷ta 2009.05.04; Swatland, 2004).
Vartotojui n÷ra patraukli nei blyški nei tamsi m÷sa. Tamsios kiaulienos tinkamumas ją vartoti yra kur kas trumpesnis nei m÷sa rausvo atspalvio (Prieiga per internetą: http://www.omafra.gov.on.ca/
english/livestock/swine/facts/info_qs_meatph.htm, žiūr÷ta 2008.11.09; Todd See et al., prieiga per internetą: http://www.nsif.com/conferences/1995/evnsif.htm, žiūr÷ta 2009.09.03).
Tik m÷sa su žemu pH yra tinkama šviežių dešrų gamyboje. D÷l žemo skerdenos pH nesidaugina nepageidaujami mikroorganizmai (Prieiga per internetą: http://www.eutechinst.com/techtips/tech-tips3 5.htm, žiūr÷ta 2009.02.04).
Tamsi kiauliena ir aukštas skerdenos pH – tai yra pagrindin÷ m÷sos gedimo priežastis. Yra trys pagrindiniai veiksniai didinantys m÷sos pH, t.y. genetika, m÷sos perdirbimas ir stresas. Stresas pagreitina medžiagų apykaitą, o tai savo ruožtu yra išskiriamas didesnis adrenalino kiekis. Šis natūralus procesas didina rūgštingumą raumenyse (Roach, prieiga per internetą: http://www.food qualitynews.com/Product-Categories/Lab-Technology/Pork-quality-is-a-matter-pH-says-scientist, žiūr÷ta 2009.04.07).
1.1.2 M÷sos vandeningumas
M÷sos vandeningumas yra svarbus technologinis rodiklis. Jis nusako m÷sos tinkamumą tam tikrų gaminių gamybai, įtakoja prekinę kiaulienos išvaizdą. Normalios kiaulienos vandeningumas sudaro 3,0-7,0 proc. (Jančien÷, 2005).
Vanduo vaidina reikšmingą vaidmenį m÷soje, kuris naudingas fermentuotų produktų gamyboje (Prieiga per internetą: http://animalrange.montana.edu/courses/meat/meat_ingredients.pdf, žiūr÷ta 2008.10.15).
Kai m÷sos vandeningumas yra žemesnis už normalios kiaulienos vandeningumą, m÷sa būna nepatrauklios išvaizdos - tai mažina kiaulienos pirkimą, patiriami nuostoliai (Otto et al., 2004).
1.1.3 M÷sos vandens rišlumas
Iš technologinių parametrų bene svarbiausias m÷sos vandens rišlumas. Vanduo pagal kiekio santykį – viena pagrindinių m÷sos sudedamųjų dalių (Juozaitien÷ ir kt., 1999).
M÷sos vandens rišlumas susijęs su jos kulinarin÷mis savyb÷mis ir prekine išvaizda. Jis taip pat įtakoja m÷sos svorio netekimą virimo ir kitokio terminio apdorojimo metu. Optimalus kiaulienos vandens rišlumas yra 60,0-65,0 proc. (Jančien÷, 2005).
Vandens rišlumas yra pagrindinis kokybiškos m÷sos požymis (Bertram et al., 2007; Van de Wiel et al., 2007; Wilson et al.,1999).
D÷l minimalaus m÷sos vandens rišlumo atsiranda daug nuostolių ir blog÷ja m÷sos kokyb÷. Kuo mažesn÷ m÷sos vandens rišlumo geba, tuo prarandama didesn÷ produkto išeiga. Išskirtiniais atvejais
galima netekti daugiau kaip (10 proc.) m÷sos mas÷s (Prieiga per internetą: http://www.omafra.gov.on. ca/english/livestock/swine/facts/info_qs_meatph.htm, žiūr÷ta 2008.11.09).
Kuo stipriau išreikštas m÷sos vandens rišlumas, tuo m÷sa mažiau praranda vandens veikiant karščiui. M÷sos vandens rišlumo laipsnis sąlygoja m÷sos švelnumą ir sultingumą (Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos. Mokslinis-gamybinis seminaras, 2001).
1.1.4 M÷sos kietumas
M÷sos kietumas – viena svarbiausių kulinarinių savybių, tiesiogiai įtakojančių kiaulienos vertę ir patrauklumą vartotojui (Jančien÷, 2005).
Kieta m÷sa yra nepageidaujama ir prasčiau įsisavinama žmogaus organizmo (Nold, prieiga per internetą: http://www.pork.org/Producers/docs/Youth%20PQA/meatquality.pdf, žiūr÷ta 2008.10.20).
Optimalus kiaulienos kietumas – 1kg/cm2. Kiaulių selekcijoje priimtos leistinos ribos 0,7-2,0 kg/cm2 (Jančien÷, 2005).
1.2 Genetiniai faktoriai įtakojantys m÷sos kokyb÷s rodiklius ir jų koreliacija su m÷sos kokybe
Vartotojai reikalauja aukštesn÷s kokyb÷s kiaulienos (Gibson et al., prieiga per internetą: http:// cgil.uoguelph.ca/pub/6wcgalp/6wcjpg.html, žiūr÷ta 2009.05.02).
Kad išlaikyti aukštesn÷s kokyb÷s kiaulieną, būtina atsižvelgti į genetinius, aplinkos, gamybos ir valdymo faktorius (Forrest, prieiga per internetą: http://ag.ansc.purdue.edu/meat_quality/PorkQuality 2002/web-presentation/sld017.htm, žiūr÷ta 2009.03.09).
Daugelis ekonomiškai svarbių duomenų, susijusių su m÷sos kokybe, n÷ra įtraukiami į genetinio tobulinimo programas (Ball et al., prieiga per internetą: http://cgil.uoguelph.ca/pub/swine/opcap2.html, žiūr÷ta 2009.03.09).
S÷kmingai pramonin÷s kiaulininkyst÷s pl÷totei ir m÷sos perdirbamosios pramon÷s darbui įtakos turi daugyb÷ veiksnių. Dalį kiaulienos kokybę apibūdinančių rodiklių apsprendžia genetika (Šalaševičien÷ ir kt., 2003; Sonesson et al., 1998).
M÷sos kokyb÷ daugiausia priklauso nuo jų genetinių savybių (Prieiga per internetą: http://www.lzuk.lt/veikla/bandymai/2003/band12.pdf, žiūr÷ta 2008.10.15; Plastow et al., 2005; Prieiga per internetą: http://aged.ces.uga.edu/browseable_folders/Curriculum/Lesson%20Plans/Agricultural% 20Animal%20Production%20&%20Management-01432/01432-04.7%20Swine%20Reproduction.doc, žiūr÷ta 2008.10.25).
M÷sos kokybę apibūdina chemin÷ sud÷tis ir fizin÷s savyb÷s (pH, spalva, vandens rišlumas, kietumas, terminio apdorojimo nuostoliai, m÷sos baltymų visavertiškumas, virškinamumas ir kt.). Šiems rodikliams turi įtakos gyvulių rūšis, veisl÷, individualios savyb÷s, lytis, amžius, išauginimo technologijos, įmitimas ir kiti veiksniai. Jų žinojimas ir kryptingas žmogaus veiklos organizavimas padeda gerinti gyvulių m÷sos kokybę (Jukna ir kt., 2008; Petrovič et al., 2007).
Veisl÷, lytis ir jautrumas stresams yra genetinių veiksnių visuma, lemianti kiaulių m÷sos morfologines, fizines, chemines, biochemines ir technologines savybes (Kondratowicz ir kt., 2004; Klimas ir kt., 2007; Claeys et al., 2001).
1.2.1 Veisl÷s įtaka
Kiaulių produktyvumą ir kiaulienos kokybę tyr÷ daugelis mokslininkų ir nustat÷ genetinių veiksnių įtaką (Kerzien÷ ir kt., 2004).
Norint gauti kokybiškus kiaulienos produktus, būtina atsižvelgti į kiaulių veislę (Florowski et al., prieiga per internetą: http://www.food.actapol.net/pub/5_2_2006.pdf, žiūr÷ta 2009.05.09).
Kiaulių m÷sin÷s savyb÷s labiausiai priklauso nuo genotipo. Tod÷l ieškant būdų, kaip pagerinti jų genotipą, reikia nustatyti, kurių veislių ar jų derinių rezultatai būtų geriausi. Pramoninio kiaulių kryžminimo procese tinkamas veislių ir linijų parinkimas yra vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių produkcijos rezultatus (Jukna ir kt., 2001).
M÷sos kokybę labiausiai įtakoja individualios gyvulio savyb÷s, o ne veisl÷. Veislinių kuilių ir paršavedžių vertinimas pagal palikuonių m÷sos kokybę turi didelę svarbą, kadangi toje pačioje veisl÷je yra gyvulių turinčių aukštą m÷sos kokybę ir tai leidžia vykdyti selekciją bei atranką m÷sos kokyb÷s gerinimo kryptimi (Klimas ir kt., 2006; Kondratowicz ir kt., 2004; Baravykas ir kt., 2006).
Kuiliai ir paršaved÷s vertinami pagal palikuonių m÷sos kokybę nustatant sekančius m÷sos kokyb÷s rodiklius: sausų medžiagų kiekį, pH, spalvingumą, vandeningumą, vandens rišlumą, virimo nuostolius, kietumą, tarpraumeninių riebalų, proteinų ir pelenų kiekį. Vertinant kuilius ir paršavedes balai skaičiuojami už sekančius rodiklius: m÷sos pH, spalvingumą, vandeningumą, tarpraumeninius riebalus ir yra įtraukiami į vertinamojo kuilio bei paršaved÷s selekcinį indeksą. Kiti m÷sos kokybiniai rodikliai (sausos medžiagos, m÷sos vandens rišlumas, m÷sos kietumas, virimo nuostoliai, baltymai, pelenai) yra registruojami Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties informacin÷je sistemoje ir naudojami atliekant vertinimus BLUP metodu (Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo rezultatai 2005 metais, 2006).
Literatūros duomenimis, tam tikrų veislių kiaulių, pasižyminčių didesniu raumeningumu (pjetrenų, landrasų, jorkšyrų), m÷sa daugeliu atvejų yra rūgštesn÷, nes suskyla daugiau glikogeno.
Padid÷jęs m÷sos rūgštingumas tiesiogiai sąlygoja kitas kokybines savybes: m÷sa yra šviesesn÷ d÷l pakitusio baltymo mioglobino, daugiau nuverda, palyginti su kitos produktyvumo krypties mažiau raumeningesnių veislių kiaul÷mis, pasižymi mažesne m÷sos vandens rišlumo geba (Klimas ir kt., 2006; Kondratowicz ir kt., 2004; Baravykas ir kt., 2006).
2005 m. Jukna V., Mauručait÷ G., Krikščiukait÷ J., Rekštys V. LVA Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje atliko tyrimus su Lietuvos baltosiomis, didžiosiomis baltosiomis, landrasais ir jorkšyrų veisl÷mis. Atlikti tyrimai parod÷, kad kiaulių m÷sa skiriasi savo kokybiniais rodikliais. Labiausiai veisl÷ dar÷ įtaką vandeningumui (p<0,001) ir m÷sos vandens rišlumui (p<0,05-0,01) (Jukna ir kt., 2003).
2006 m. Jukna Č. ir Jukna V. LVA Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje tyr÷ populiariausių Lietuvoje auginamų kiaulių veislių ir jų derinių m÷sos cheminę sud÷tį bei fizines-chemines savybes, apibūdinančios jos technologinę bei mitybinę vertę. Buvo tirta šios kiaulių grup÷s: Lietuvos baltųjų (LB), didžiųjų baltųjų (DB), jorkšyrų (J), landrasų (L), didžiųjų baltųjų x landrasų (DBxL), jorkšyrų x landrasų (JxL), jorkšyrų x Lietuvos baltųjų (JxLB), landrasų x didžiųjų baltųjų (LxDB), landrasų x jorkšyrų (LxJ) bei didžiųjų baltųjų kuilių ir didžiųjų baltųjų x landrasų paršavedžių (DBxDBxL) palikuonys. Visų tirtų veislių kiaulių grupių m÷sos pH buvo beveik vienodas. Analizuotų kiaulių veislių ir jų derinių m÷sos vandeningumas labai skyr÷si. Didžiausias skirtumas tarp grupių siek÷ 3,04 proc. Nustatyti tarpveisliniai skirtumai ir tarp m÷sos mas÷s nuostolių virimo metu ir m÷sos kietumo. Selekcijos efektyvumas labai priklauso nuo požymių įvairov÷s veisl÷s viduje. Jeigu požymių įvairov÷ veisl÷je yra didel÷, tai selekcijos galimyb÷s gerinti šiuos požymius yra gana plačios. Ir atvirkščiai, jeigu ji nedidel÷, tai tam tikro požymio gerinimo galimyb÷s veisl÷s vidinių resursų sąskaita menkos. Tirtų kiaulių grupių m÷sos kokyb÷s rodiklių grup÷s viduje svyravimo ribos buvo tokios: pH – 5,23-5,75; vandeningumo – 2,82-15,17; vandens rišlumo – 40,2-56,03; kietumo – 0,78-3,24 kg/cm2.
Visų trijų m÷sos kokyb÷s rodiklių įvairumas veisl÷s viduje yra gerokai didesnis negu tarpveisliniai skirtumai. Dispersin÷ duomenų analiz÷ parod÷, kad veisl÷s įtaka atskiriems m÷sos kokyb÷s rodikliams yra nevienoda. Didžiausia veisl÷s įtaka nustatyta m÷sos vandens rišlumui 32,24 proc., m÷sos pH 13,61 proc., vandeningumui 11,7 proc.
Lietuvoje veisiamų veislių kiaulių atskiri m÷sos kokyb÷s rodikliai skiriasi. Vienos veisl÷s gyvulių m÷sos kokyb÷s rodikliai įvairuoja labiau negu nustatyti skirtumai tarp veislių. Iš gautų rezultatų galima spręsti, kad gerinti m÷sos kokybę savų genetinių resursų sąskaita yra perspektyvu. Daugumos šalių patirtis rodo, kad, norint gaminti rinkoje konkurencingą kiaulieną, būtina vykdyti kiaulių selekciją ir pagal m÷sos kokybę (Jukna ir kt., 2006).
1997-2000 m. Ribikauskien÷ D., Džiaugys V. ir Urbšien÷ D. Kauno r. ŽŪB „Miškiniai“ atliko Lietuvos baltųjų kiaulių kryžminimą su šešių skirtingų genotipų (Lietuvos baltųjų bekoninio tipo, Vokietijos didžiųjų baltųjų, Lenkijos landrasų, Suomijos landrasų, pjetrenų, hempšyrų) kuiliais. Buvo nustatyti grynaveislių Lietuvos baltųjų ir įvairių mišrūnų m÷sos ir lašinių fiziniai, cheminiai rodikliai, atlikta m÷sos ir buljono degustacija, riebalų rūgščių, m÷sos histologiniai tyrimai.
Technologiniu atžvilgiu geresn÷mis m÷sos savyb÷mis, palyginus su grynaveisl÷mis Lietuvos baltosiomis, pasižym÷jo LBxLL (pH – 5,7 ir vandens rišlumas – 58,91 proc.) ir LBxLB-B1 (pH – 5,69 ir m÷sos virimo nuostoliai – 39,36 proc.) veislių mišrūnai (Ribikauskien÷ ir kt., 2001).
1999-2002 m. Razmait÷ V. ir Urbšien÷ D. Lietuvos gyvulininkyst÷s institute suformavo 4 kiaulių tiriamąsias grupes: I – grynaveisl÷s Lietuvos vietin÷s kiaul÷s (LV) ir trys įvairių Lietuvos vietinių kiaulių pramoninio trijų veislių kryžminimo variantų mišrūnų grup÷s (II – Lietuvos vietinių kiaulių x Norvegijos landrasų x pjetrenų (LVxNLxPi), III – Lietuvos vietinių kiaulių x Norvegijos landrasų x diurokų (LVxNLxD), IV – Lietuvos vietinių x diurokų x pjetrenų (LVxDxPi). Buvo nustatyta, kad vietinių kiaulių m÷sos virimo nuostoliai buvo mažiausi, vandens rišlumas – didžiausias. Mišrūnų m÷sa buvo rūgštesn÷ negu Lietuvos vietinių, nors statistiškai patikimas pH skirtumas nustatytas tik tarp I, II ir III grupių. 3-ų veislių mišrūnų, gautų mišrią (Lietuvos vietin÷s x Norvegijos landrasai) motininę formą toliau kryžminant su pjetrenais (II grup÷) ir diurokais (III grup÷) nustatyta, kad mišrūnų, turinčių 50 proc. pjetrenų kraujo, didesni virimo nuostoliai negu mišrūnų, turinčių 50 proc. diurokų kraujo (Razmait÷ ir kt., 2002).
Pagal Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo rezultatus 2005 metais vertintų atskirų veislių kuilių palikuonių m÷sos vandeningumas buvo nuo 6,02 iki 10,55 proc., o kai kurių veislių viduje net iki 9,2 karto. M÷sos vandens rišlumas nuo 53,12 iki 58,09 proc., o veisl÷s viduje skirtumas sudar÷ net 25,0 proc. M÷sos kietumas tarp atskirų veislių kuilių palikuonių svyravo nuo 1,70 kg/cm2 iki 2,18 kg/cm2. Skirtumas sudar÷ 28,2 proc. Tačiau, kaip ir kiti rodikliai, m÷sos kietumas daugiausiai įvairavo veisl÷s viduje. Tos pačios veisl÷s atskirų kuilių palikuonių m÷sos kietumas skyr÷si net iki 7 kartų. M÷sos pH tarp atskirų veislių svyravo nuo 5,45 iki 5,54, tačiau atskirų veislių viduje šis svyravimas siek÷ net iki 14,4 proc. (Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo rezultatai 2005 metais, 2006).
Pagal Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo rezultatus 2006 metais m÷sos pH tarp atskirų veislių svyravo nuo 5,45 iki 5,62. Tačiau atskirų veislių viduje šis svyravimas siek÷ iki 10,2 proc. M÷sos vandeningumas buvo nuo 5,15 iki 9,52 proc., o atskirų veislių viduje, tarp atskirų individų palikuonių skirtumas sudar÷ iki 3,4 karto. M÷sos vandens rišlumas nuo 58,51 iki 60,43 proc., tačiau veisl÷s viduje šis skirtumas žymiai didesnis ir siek÷ iki 9,2 proc. M÷sos kietumas svyravo
nuo 1,6 kg/cm2 iki 1,97 kg/cm2. Veisl÷s viduje skirtumai buvo žymiai didesni ir sudar÷ iki 2,3 kartų (Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo rezultatai 2006 metais, 2007).
1.2.2 Lyties įtaka
Kiaulių m÷sos produkcijai, jos kiekiui bei kokybei turi įtakos kiaulių lytis (Wood et al., 1994; Latorre et al., 2004).
Nekastruotų patinų m÷sa yra kietesn÷s konsistencijos. Kastruotų gyvulių m÷sa yra minkštesn÷s konsistencijos, joje daugiau tarpraumeninių riebalų, mažiau jungiamojo audinio, lyginant su nekastruotais gyvuliais (Skimundris, 2000; Philips et al., 2001).
2003 m. Jukna Č., Jukna V., Kvietkut÷ N. ir Mauručait÷ G. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s vertinimo laboratorijoje tyr÷ kontrolinio kiaulių pen÷jimo stotyje augintų vertinamųjų kuilių ir paršavedžių 36 palikuonių m÷sines savybes ir m÷sos kokybę.
Yra žinoma, kad palikuonys dalį savybių paveldi iš t÷vo ir dalį iš motinos. Tod÷l gerinant kiaulienos kokybę, svarbus vaidmuo tenka ne tik kuiliams, bet ir paršaved÷ms.
Bandymas buvo vykdytas su Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaul÷mis. Paršaved÷s daugiausiai įtakos tur÷jo palikuonių virimo nuostoliams ir m÷sos kietumui. To paties kuilio, bet skirtingų paršavedžių palikuonių m÷sos virimo nuostoliai skyr÷si 10,88 proc., m÷sos kietumas – 0,66 kg/cm2 (p<0,001). Paršavedžių įtaka palikuonių m÷sos pH ir vandens rišlumui buvo mažesn÷. Kiaulių m÷sos kokyb÷s rodiklių įvairavimas veislių viduje buvo ženkliai didesnis negu tarpveisliniai skirtumai. Atskirų m÷sos kokyb÷s rodiklių įvairavimas veisl÷s viduje siek÷ iki 22,77 proc. Tai sudaro sąlygas gerinti kiaulienos kokybę viduveislinių resursų sąskaita. Tod÷l gerinant kiaulienos kokybę ir didinant šakos konkurencingumą, būtina visus kuilius ir paršavedes vertinti pagal palikuonių m÷sos kokybę (Jukna ir kt., 2004).
1.2.3 Streso įtaka
Kiaulių produktyviąsias savybes veikia tiek fenotipiniai, tiek genetiniai faktoriai. Kiaulių autosomose atrasti genai arba genų grup÷s, lemiantys vislumą, pen÷jimosi spartą, raumeningumą. Vienas iš tokių yra 6-oje kiaulių chromosomoje atrastas recesyvinis Halotano genas (Kriauzien÷ ir kt., 2005).
Halotano genas blogina m÷sos kokybę (Hamilton et al., 2000), didina pašarų panaudojimą (Gibson et al., prieiga per internetą: http://cgil.uoguelph.ca/pub/swine/opcap6.html, žiūr÷ta 2009.04. 21).
Jis paveldimas autosominiu būdu, t. y. jei genas homozigotin÷s būsenos (PP), kiaul÷s jautrios stresams, jei heterozigotin÷s (NP) – tokios kiaul÷s yra šio geno nešiotojos (Kriauzien÷ ir kt., 2005; prieiga per internetą: http://www.thepigsite.com/articles/523/managing-the-eating-quality-of-pork-what-the-producer-can-do, žiūr÷ta 2009.09.24).
Skirtingų genotipų kiaulių m÷sa skiriasi spalva, vandens rišlumu, sultingumu, skoniu ir švelnumu. Jusliniu metodu geriausiai yra įvertinta NP genotipo, o blogiausiai PP genotipo (Razmait÷ ir kt., 2006).
Kiaulių jautrumas stresui – tai metabolinis pokytis bloginantis m÷sos kokybę (Kondratowicz ir kt., 2004).
Daugelyje pasaulio šalių, be m÷singumo gerinimo, atliekama ir stresams atsparių kiaulių atranka. Dar neseniai Lietuvoje kiaulių jautrumas stresams nebuvo toks aktualus, nes apie 95 proc. laikomų kiaulių buvo Lietuvos baltųjų veisl÷s, kurių 89 proc. atsparios stresams. D÷l intensyvios selekcijos m÷singumui didinti atsirado nauji kiaulių tipai (mišrūnai), kurių atsparumas stresams mažesnis (Ribikauskien÷ ir kt., 2003).
Kiaul÷s, kaip ir kiti gyvūnai, yra glaudžiai susiję su aplinka, yra jos veikiami. Kai kurie aplinkos veiksniai būtini gyvuliams, nes palaiko normalius fiziologinius procesus. Kiti erzina, nuo jų gyvulys praranda normalų fiziologinį būvį, maž÷ja jo produktyvumas, atsiranda fiziologiniai pakitimai.
Stresai gali būti įvairūs:
• fiziniai (patalpų oro temperatūra, dr÷gm÷, triukšmas, vibracija ir kt.);
• cheminiai (padid÷jusi anglies dvideginio, amoniako, sieros vandenilio ir kt. dujų koncentracija);
• biologiniai (infekcin÷s ir invazin÷s ligos);
• technologiniai (ženklinimas, nujunkymas, kastravimas, sv÷rimas, grupavimas ir kt.); • transportavimo (gyvulių krovimas į transporto priemones, pervežimas);
• psichologiniai ranginiai (kova d÷l vadovaujančios vietos); • stresas prieš skerdimą ir skerdimo metu (Klimas ir kt., 2003).
Kiaulių jautrumą stresams galima nustatyti daugeliu metodų. Išrastas metodas, kuriuo įvairaus amžiaus kiaulių atsparumas stresams nustatomas imunologiniu šoku, t. y. pagal reakciją, atsirandančią sušvirkštus (50 proc.) eritrocitų suspensijos mišinio, gauto iš individų, turinčių A kraujo grup÷s Ac sistemos antigeną.
Kiaulių jautrumą stresams galima nustatyti remiantis genetiškai sąlygotų ir paveldimų medžiagų apykaitos požymių vertinimu.
Siekiant įvertinti jautrumą stresams ir prognozuoti gyvų kiaulių m÷sos kokybę, gali būti naudojami šie fiziologiniai-biocheminiai rodikliai: fermentų (kreatinkinaz÷s, laktatdehidrogenaz÷s, 6-fosfogliukonatdehidrogenaz÷s ir fosfohekso-izomeraz÷s) aktyvumas, hemoglobino rūgštin÷-šarmin÷ būkl÷ (pH, pCO2), hematokritas, kraujo ląstelių kiekis, pieno rūgšties ir gliukoz÷s 6-fosfato kiekis
kraujyje ir raumenyse, baltymų rūšių ir fermentų santykis kraujyje, fizin÷s įtampos testas. Be to, nustatytas ryšys tarp kai kurių plazmos fermentų aktyvumo, jautrumo stresams ir m÷sos kokyb÷s.
Nustatyta, kad streso jautrumo rodikliai gali būti ir limfocitų bei insulino koncentracija, transaminazinių, kreatinino, šarmin÷s fosfataz÷s aktyvumas, pirovynuogių rūgštis, gliukoz÷s koncentracija. Be to, kiaulių stresinį sindromą siūloma diagnozuoti nustatant tiobarbitūratreaktyviąsias medžiagas.
Kompleksiniu kiaulių atsparumo stresui vertinimo metodu, nustatoma N sistemos kraujo grup÷, taip pat kraujo serumo kreatinkinaz÷s ir laktatdehidrogenaz÷s aktyvumas veikiant kiaules ribotu fiziniu krūviu.
Lietuvos veterinarijos akademijos, K. Janušausko gyvūnų genetinių tyrimų laboratorijos mokslininkai taiko genetinių ženklinimų metodą. Analizuojant DNR grandinę, naudojant genetinius ženklinimus nustatomos ne tik jautrios stresams, homozigotin÷s (nn), bet ir heterozigotin÷s (Nn) kiaul÷s (Ribikauskien÷ ir kt., 2003).
Juo galima ištirti įvairaus amžiaus kiaules. Tam užtenka iškirpti ausies gabaliuką, galima paimti spermos, kraujo arba šerių su šaknel÷mis pavyzdžius, kurie laboratorijoje specialiai apdorojami ir iš jų išskiriama DNR (dezoksiribonukleinin÷ rūgštis) (Klimas ir kt., 2002).
Patikimas metodas – m÷sos rūgštingumo, spalvos ir vandens rišlumo nustatymas. Europos šalių skerdyklose pagal šiuos požymius vertinama beveik visa skerdena. Tačiau šis metodas mažai tinka selekcijai, kadangi vertinami paskersti gyvuliai. Halotano testas atliekamas greitai ir paprastai, tačiau kiaulių jautrumas stresams vertinamas tik fenotipiškai. Pagrindinis halotano trūkumas – negalima nustatyti heterozigotinių (Nn) palikuonių, kurie tampa recesyvinio geno nešiotojais. Tikslesnę stresams atsparesnių kiaulių atranką galima padaryti taikant genetinių ženklinimų metodą, kuris pastaruoju metu įgyvendintas ir Lietuvoje (Ribikauskien÷ ir kt., 2003).
Įvertinti didesnių bandų visų laikomų kiaulių genotipus yra labai brangu, tačiau norint atrinkti tik atsparias stresams kiaules, nebūtina tirti visų kiaulių, jeigu stresinio sindromo tyrimai vykdomi kartu su griežta kiaulių atranka šio požymio atžvilgiu. Bandose, kuriose Hal geno dažnumas nedidelis, o Lietuvos baltųjų kiaulių atskirose bandose didžiausias nustatytas stres geno nešiotojų procentas tebuvo 5,26, atsparių stresams kiaulių atranką tikslinga vykdyti pagal J. Šveisčio pasiūlytą veislinio prieauglio atrankos schemą, pagal kurią savo bandų pakaitai veislinis prieauglis paliekamas tik iš
geriausiai įvertintų paršavedžių arba vadinamojo bandos selekcinio branduolio. Kadangi selekcinį branduolį paprastai sudaro ketvirtadalis visų paršavedžių, tai 100 paršavedžių fermoje selekcinį branduolį sudarytų 24 paršaved÷s ir 4 kuiliai.
Hal geno atžvilgiu įvertinus tik selekcinio branduolio gyvulius ir bandos pakaitai palikus tik ištirtų stresui atsparių genotipų t÷vų palikuonis, taip pat išbrokavus visus išaiškintus Hal geno nešiotojus ir neištirtus individus bei jų palikuonis, toliau jau būtų veisiama nauja atsparių stresams kiaulių karta, neturinti recesyvinių Hal genų (Miceikien÷ ir kt., 2001).
1997-2000 m. Ribikauskien÷ D. ir Povilauskas I. Kauno r. ŽŪB „Miškiniai“ tyr÷ įvairių importinių veislių kuilių įtaką mišrūnų jautrumui stresams. Atlikus tyrimus, buvo nustatyta, kad mažiau jautrūs stresams buvo Lietuvos baltųjų veisl÷s paršeliai (16,3 proc.), jautresni – Lietuvos baltųjų ir pjetrenų (42,3) bei Lietuvos baltųjų ir Lenkijos landrasų (26,5 proc.) (Ribikauskien÷ ir kt., 2003).
2003 m. Klimas R. ir Klimien÷ A. Lietuvos gyvulininkyst÷s institute, taikydami halotano testą tyr÷ skirtingo genotipo kiaulių atsparumą stresams bei įtaką produktyvumui. Mažiausiai jautrūs stresams buvo Lietuvos baltųjų veisl÷s paršeliai (11,0 proc.), jautresni diurokai (12,5 proc.), jorkšyrai (15,2-16,1 proc.) ir landrasai (16,7-18,0 proc.). Vykdant dviejų veislių pramoninį mišrinimą, jorkšyrai ir landrasai padidino mišrūnų jautrumą stresams atitinkamai 4,0 ir 9,0 proc., o hempšyrai ir diurokai mišrūnų atsparumui stresams neigiamos įtakos netur÷jo. Taip pat buvo nustatyta, jog jautresni stresams yra kuiliukai (12,0-22,6 proc.) negu kiaulait÷s (7,7-15,5 proc.). Atsparios kiaul÷s per parą priauga daugiau priesvorio, kilogramui priesvorio sunaudodamos mažiau pašarų (Klimas ir kt., 2003).
Stresams jautrios kiaul÷s mažiau rezistentiškos, prastesn÷s jų reprodukcin÷s, pen÷jimosi savyb÷s, prastesn÷ m÷sos kokyb÷. Tokių kiaulių skerdenose daugiau yra m÷sos su PSE (blyški, minkšta, vandeninga) bei DFD (tamsi, kieta, sausa) sindromais (Kriauzien÷ ir kt., 2005; Lewis et al; Gracey et al).
Esant DFD m÷sai, m÷sos pH išlieka aukštas, nesusidaro pieno rūgštis. Tai gali sukelti mikrobiologinį m÷sos pavojų (Prieiga per internetą: http://www.encyclopedia.com/doc/1O39-DFD meat.html, žiūr÷ta 2008.11.15).
1.1 paveikslas. DFD m÷sa (Prieiga per internetą: http://www.aps.uoguelph.ca/ANSC*2340/ LEC14/LEC14.html, žiūr÷ta 2008.12.14)
PSE m÷sa yra didžiausia problema kiaulių m÷sos pramon÷je (Frisby et al., 2005).
1.2 paveikslas. Kair÷je pus÷je pateikta PSE m÷sa (Prieiga per internetą: http://www.aps. uoguelph.ca/ANSC*2340/LEC14/LEC14.html, žiūr÷ta 2008.12.14)
D÷l aukštos skerdenos temperatūros ir žemo pH vyksta baltymų denatūracija - blogina m÷sos vandens rišlumą (Barbut et al., 2008; Scheffler et al., 2007; Kristensen et al., 2001).
Kada yra PSE m÷sa, m÷sos pH po gyvulio skerdimo greitai nukrenta (Prieiga per internetą: http://ag.ansc.purdue.edu/meat_quality/meat_quality_problems.html, žiūr÷ta 2008.10.15).
Kad nesusidarytų PSE m÷sa, po gyvulio mirties reikia kuo greičiau mažinti jo raumenų temperatūrą (Frederick et al., 1994).
JAV kiaul÷s sergančios PSE sudaro 3,4 proc., lyginant su ankstesniaisiais metų tyrimų duomenimis, kiaulių sergamumas sumaž÷jo (Prieiga per internetą: http://en.wikipedia.org/wiki/PSE_ meat, žiūr÷ta 2008.12.03).
Hal genas iššaukia raumens kontrakturaciją, hipermetabolizmą ir aukštą temperatūrą. D÷l padid÷jusio raumenų metabolizmo, stresui jautrių gyvulių skerdenose pakinta glikogeno skilimo greitis. Glikogenas per valandą virsta pieno rūgštimi, tod÷l staigiai krenta pH (iki 5,5). Tuo tarpu stresui
atsparių kiaulių raumenyse pH nuo 7,3 iki 5,5 nukrenta per 10-24 val. Žemas pH, aukšta skerdenos temperatūra, sukelia raumenų degeneraciją, pablogina baltymo makrostruktūrą, o tuo pačiu ir m÷sos kokybę. Ji tampa minkšta, pablog÷ja vandens rišlumas, padid÷ja virimo nuostoliai (Miceikien÷ ir kt., 2007).
Tokią m÷są perdirbant did÷ja gamybos kaštai, maž÷ja produkcijos išeiga, o galiausiai – blog÷ja ekonominiai kiaulienos gamybos rodikliai (Moelich et al., 2003).
Įvairių veislių kiaul÷s į stresus reaguoja skirtingai. Labai produktyvių veislių gyvuliai yra jautresni. Dažniausiai tai m÷sinių veislių kiaul÷s, ilgai selekcionuotos m÷singumo kryptimi. Tokių gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina mas÷s augimą, o adaptacin÷s savyb÷s prast÷ja. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai. T÷vin÷ S kiaulių linija išvesta iš pjetrenų. Šios linijos kiaulių produktyviosios savyb÷s ir eksterjeras panašus į mums įprastų pjetrenų: kiaul÷s labai raumeningos, gera pašarų konversija, ypač gerai išsivystę kumpiai. Nuo įprastų pjetrenų jos skiriasi balta spalva ir atsparumu stresams (Kriauzien÷ ir kt., 2005).
Jei gaminiai gaminami iš PSE ir DFD m÷sos, jos kokyb÷ gerinama šiais būdais: • PSE ir DFD m÷sa maišoma;
• į PSE m÷są pridedama baltyminių sojų gaminių;
• PSE m÷sos vandens rišlumui gerinti dar pridedama maistinių fosfatų (Gečien÷ ir kt., 2007).
1.3 Technologinių faktorių įtaka
Pagrindiniai skerdenos ir m÷sos kokyb÷s kriterijai yra šie: • skerdenos išeiga ir liesos m÷sos dalis joje;
• m÷sos organoleptika (spalva, kvapas, skonis);
• m÷sos kokyb÷ (švelnumas, sujungtojo vandens ir tarpraumeninių riebalų kiekis, riebalų konsistencija);
• nepageidaujamų medžiagų nebuvimas.
M÷sos blyškumo (PSE –faktorius) ir baltymingumo savybes lemia genetiniai veiksniai. Greitos anaerobin÷s glikoliz÷s pasekm÷ – m÷sos pH ir sujungtojo m÷sos vandens kiekio sumaž÷jimas. Čia š÷rimas beveik neturi įtakos (Drochner ir kt., 2000).
M÷sos kokyb÷ priklauso nuo kiaulių auginimo sąlygų ir gyvulio skerdimo technologinių operacijų kokyb÷s (Rosenvold et al., 2003; Juncher et al., 2001).
Didelę įtaką gauti geros kokyb÷s kiaulienai turi ir infrastruktūros sistema (Šajbidorova et al., prieiga per internetą: http://www.mace-events.org/greenweek2009/5818-MACE/version/default/part/ AttachmentData/data/%C5%A0ajbidorov%C3%A1-Analysis%20of%20the%20main%20factors%20 influencing%20the%20pigs%20%E2%80%93%20pork%20meat%20commodity%20chain%20develop ment%20in%20Slovakia,%20Czech%20Republic%20and%20Danmark.pdf, žiūr÷ta 2009.09.07).
Kiaul÷ms būtina užtikrinti tinkamą mikroklimatą, taipogi būtina laikytis veterinarijos ir zootechnikos reikalavimų, kad būtų gauta geros kokyb÷s m÷sa (Lebret et al., 2002).
Blogos gyvulių laikymo sąlygos turi neigiamą poveikį m÷sos kokybei. Tokie gyvuliai prastai auga ir vystosi. Be to, žem÷s ūkyje netinkamai naudojant bei laikant įvairias chemines medžiagas, teršiama aplinka. Šios medžiagos dažnai susikaupia augalin÷s ir gyvulin÷s kilm÷s pašaruose, vandenyje ir su jais patenka į gyvulio organizmą. Dažniausiai m÷sa užteršiama fosforo bei chloro organin÷mis medžiagomis ir kitais pesticidais, sunkiaisiais metalais ir kt. Dauguma šių medžiagų gali kauptis gyvulio audiniuose. Žmogui vartojant tokią m÷są, iškyla realus pavojus sveikatai (Skimundris, 2000).
2006 m. Juška R. ir Juškien÷ V. UAB „Litpirma“ atliko tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti kiaulių augimą tvarte su reguliuojamu mikroklimatu ir lauke įrengtuose aptvaruose su kieta danga. Tyrimai atlikti su 140 Lietuvos baltųjų, Vokietijos landrasų, pjetrenų [(LBxVL)xPj] ir Lietuvos baltųjų, Vokietijos landrasų ir diurokų [(LBxVL)xD] veislių mišrūn÷mis kiaul÷mis. Tyrimų metu nustatyta, kad kiaulių augimui lauke įrengtuose aptvaruose su kieta danga svarbią reikšmę tur÷jo oro temperatūra. Esant aukštai temperatūrai I bandymo metu lauke augintos kiaul÷s priaugo 17,5 proc. mažiau svorio, o bandymo pabaigoje vidutinis kiaul÷s svoris buvo 7,18 kg (P=0,014) mažesnis nei augintų tvarte. II bandymo metu esant optimalesnei oro temperatūrai, lauke augintos kiaul÷s priaugo 17,2 proc. daugiau, o bandymo pabaigoje vidutinis kiaul÷s svoris buvo 4,79 kg (P=0,086) didesnis nei augintų tvarte (Juška ir kt., 2006).
2003-2007 m. Liorančas V. komerciniuose kiaulių kompleksuose, Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s vertinimo laboratorijoje bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Juslin÷s analiz÷s laboratorijoje nustatin÷jo ekologinių ir įprastinių kiaulių auginimo būdų ypatumus ir jų įtaką gyvulių elgsenai, m÷sin÷ms savyb÷ms ir produkcijos kokybei. M÷sos pH 48 h post mortem kiaulių, laikytų 1,2 m2/gyvuliui plote, buvo (5,62±0,007), o kontrolin÷s grup÷s (0,5 m2/gyvuliui) – (5,63±0,034). Tačiau m÷sos pH 45 min post mortem buvo žymiai žemesnis bandomosios grup÷s (5,88±0,164) nei kontrolin÷s (6,18±0,032) (p<0,05). Eksperimentin÷s grup÷s m÷sos vandens rišlumas buvo didesnis už kontrolin÷s grup÷s vidutinius duomenis. Nors šis skirtumas nebuvo didelis. Didesnis m÷sos vandens rišlumo procentas gautas eksperimentin÷je grup÷je (51,22±1,58) nei bandomojoje (50,51±1,51). Kiečiausia m÷sa buvo
bandomosios grup÷s mišrūnų. Jų virtos m÷sos kietumas didesnis negu eksperimentinių (1,57±0,12) kg/cm2. Eksperimentin÷s grup÷s kiaulių virtos m÷sos kietumas buvo (1,40±0,14) kg/cm2 (Liorančas, 2008).
2007 m. Dailidavičien÷ J., Januškevičien÷ G., Jukna V., Pockevičius A. ir Kerzien÷ S. Lietuvos skerdyklose nustatin÷jo landrasų ir didžiųjų baltųjų kiaulių respiratorinių susirgimų dažnumą įvertindami jų įtaką m÷sos fiziniams bei cheminiams rodikliams. Plaučių susirgimai turi įtakos sveikatingumui, kiaulių augimui. D÷l plaučių ligų patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Tyrimų duomenimis, m÷sos pH (p<0,05) ir kietumo (p<0,01) rodikliai buvo didesni tų kiaulių, kurių plaučiuose rasti patologiniai anatominiai pokyčiai (Dailidavičien÷ ir kt., 2008).
Didelę įtaką m÷sos kokyb÷s rodikliams turi ir kiaulių transportavimas bei laikas skirtas jų „poilsiui“ nuo transportavimo iki skerdimo. Manoma, kad kuo ilgiau leidžiama kiaul÷ms „pails÷ti“ po transportavimo – tuo geresn÷ būna m÷sos kokyb÷ (Perez et al., 2002).
M÷sos kokybei turi įtakos ir š÷rimas (Andersen et al., 2005; Apple et al., 2003).
Kad palaikyti gerą penimų kiaulių organizmo būklę ir gauti geros kokyb÷s m÷są, būtina į pašarus d÷ti aminorūgščių. Iš racionų iš÷mus aminorūgščių priedą, kiaul÷s l÷čiau auga, įsisavina mažiau maisto medžiagų, tačiau pašaro suvartoja beveik tiek pat, kaip ir tuo atveju, kai pašaro racionas yra papildomas aminorūgštimis (Selegovska, prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/tracoecobalt/ files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_3_main.htm, žiūr÷ta 2009.09.24).
2002-2003 m. Leikus R. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s institute atliko du bandymus. Tyrimų duomenimis, į kiaulių kombinuotuosius pašarus vietoj kviečių arba miežių pirmoje pen÷jimo pus÷je (iki 60 kg svorio) įmaišius 30 proc., 40 proc., 50 proc.,60 proc. kvietrugių, esminių prieaugių pokyčių nenustatyta (P>0,2-0,5). Kai antroje pen÷jimo pus÷je (virš 60 kg svorio) kvietrugiai pašaruose sudar÷ 40 proc., 50 bei 60 proc., kiaulių augimas pager÷jo – jos vidutiniškai per parą priaugo iki 10,5-13,8 proc. (P<0,01-0,05) daugiau negu kontrolin÷s. Tačiau kvietrugių kiekį pašaruose padidinus iki 70 proc., kiaulių augimas mažai skyr÷si nuo kontrolin÷s (P>0,2-0,5). Nustatyta, kad kombinuotuosiuose pašaruose I pen÷jimo pus÷je miežius visiškai pakeitus kvietrugiais (jų kiekis buvo 82,8 proc.), pasteb÷ta kiaulių augimo pablog÷jimo tendencija – jų prieaugiai per parą sumaž÷jo 9,6 proc. (P>0,2), nors skirtumai statistiškai nepatikimi. Antroje pen÷jimo pus÷je kiaulių pašaruose vietoj miežių panaudojus vien kvietrugius, kurie sudar÷ 88,7 proc., augimas iš esm÷s nepakito (P>0,5). Į kombinuotuosius pašarus vietoj kviečių arba miežių įd÷jus 30-40 proc., 40-50 proc., 50-60 proc., 60-70 proc. kvietrugių, d÷sningo poveikio pašarų sunaudojimui ir ÷damumui nenustatyta. Visiškas miežių pakeitimas kvietrugiais kiaulių pašaruose sumažino pašarų ÷damumą. Kviečių arba miežių pakeitimas
kvietrugiais kiaul÷ms šeriamuose kombinuotuosiuose pašaruose d÷sningos įtakos skerdenos kokybei, m÷sos ir lašinių cheminiams bei fiziniams rodikliams netur÷jo (Leikus, 2004).
2005 m. Leikus R. ir Norvilien÷ J. LVA Gyvulininkyst÷s instituto Bandymų skyriuje atliko bandymą su penimomis kiaul÷mis, siekiant ištirti didesnių multienzimin÷s kompozicijos (α-amilaz÷s - 100 U/g, β-gliukanaz÷s – 1100 U/g, celiuliaz÷s – 11 U/g, ksilanaz÷s – 1800 U/g, proteaz÷s – 1,2 U/g) kiekių įtaką kiaulių augimui, pašarų sunaudojimui, skerdenos ir m÷sos kokybei, šeriant jas racionais su kvietrugiais. Tyrimų duomenimis, į kombinuotuosius pašarus su 60-70 proc. kvietrugių įmaišius 0,1 ir 0,125 proc. multienzimin÷s kompozicijos, kiaulių augimo pager÷jimo tendencija nustatyta tik II pen÷jimo pus÷je (virš 50 kg svorio). Šiuo atveju jos per parą priaugo 5-8,3 proc. (P>0,1-0,4) daugiau, o pašarų 1 kg prieaugio sunaudojo 3,1-5,1 proc. mažiau negu kontrolin÷s. Kiaulių š÷rimas pašarais su 0,075 proc. min÷to priedo augimui ir pašarų sąnaudoms d÷sningos įtakos netur÷jo. Kombinuotuosius pašarus, turinčius kvietrugių, praturtinus multienzimine kompozicija, kiaulių skerdenos kokyb÷ mažai tesiskyr÷ nuo kontrolinių. Šeriant kiaules pašarais su 0,075, 0,1 ir 0,125 proc. multienzimin÷s kompozicijos priedu, m÷sos cheminių ir fizinių rodiklių pokyčių d÷sningumų nenustatyta, tik atitinkamai 3,82 proc. (P>0,2), 4,92 proc. (P<0,001) ir 4,95 proc. (P<0,001) sumaž÷jo vandens rišlumas (Leikus ir kt., 2007).
2004 m. Jančien÷ I., Kulpys J., Rimkevičius S. ir Švedait÷ V. Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties kontrolinio pen÷jimo fermoje nustatin÷jo naujo sinergetinio veikimo antibakterinio preparato „Genex Pig“ poveikį penimų kiaulių produktyvumui bei m÷sos kokybei. Analogų principu iš tų pačių vadų buvo sudarytos dvi paršelių mišrūnų (F1: landrasų x jorkšyrų) grup÷s
(kontrolin÷ ir bandomoji). Atliekant tyrimą buvo įvertinta ir „Genex Pig“ preparato įtaka kiaulienos kokybę apibūdinantiems rodikliams: m÷sos pH, spalvai, vandeningumui, m÷sos vandens rišlumui, virimo nuostoliams, m÷sos kietumui, sausųjų medžiagų, žalių proteinų kiekiui. M÷sos pH abiejuose grup÷se buvo vienodas (5,44-5,47) ir atitiko įprastos kiaulienos pH rodiklius.
Kiaulienos vandeningumas abiejose grup÷se (1,5-1,9 proc.) viršijo normą, o bandomojoje grup÷je (0,39 proc.) viršijo kontrolin÷s grup÷s rodiklį. Vandens rišlumas visų grupių m÷sos buvo vidutiniškai (11,0 proc.) mažesnis už optimalų, o bandomųjų kiaulių m÷soje jis buvo (0,95 proc.) mažesnis už kontrolinių. Tiriant m÷sos kietumą nustatyta, kad bandomųjų gyvulių m÷sa buvo (8,1 proc.) minkštesn÷ nei kontrolinių (Jančien÷ ir kt., 2005).
2006 m. Jukna Č., Jukna V., Korsukovas A., Sargiūnien÷ J. ir Šk÷mait÷ M. Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje atliko tyrimus m÷sos užšaldymo ir saugojimo įtakos m÷sos fizin÷ms bei chemin÷ms savyb÷ms nustatyti.
Buvo nustatyta, kad po penkių m÷nesių m÷sos, šaldytos -180C ir -860C temperatūroje, pokyčiai buvo nevienodi. M÷sos, šaldytos -180C temperatūroje, vandeningumas sumaž÷jo 1,91 proc., virimo nuostoliai 8,98 proc., kietumas – 0,07 kg/cm2, vandens rišlumas padid÷jo 7,45 proc.; šaldytos -860C temperatūroje – atitinkamai 0,48 proc. (p<0,05), 3,95 proc. (p<0,001), 0,54 proc. ir 7,22 proc. Kitiems rodikliams šaldymo temperatūra didesn÷s įtakos nedar÷ (Jukna ir kt., 2006).
2005 m. Jukna V. ir Šimkus A. Marijampol÷s rajono ūkininko kiaulių fermoje su dviem penimų mišrūnų kiaulių grup÷mis (kontrolin÷ ir tiriamoji) atliko bandymus. Tyr÷ probiotinio preparato „LABYuc – Probio“ įtaką kiaul÷ms. Bandymai atlikti su Vokietijos landrasų ir pjetrenų mišrūnais paršeliais. Tyrimai parod÷, kad gavę probiotiko kiaul÷s augo geriau, ir atskirais augimo periodais paros priesvoriai buvo didesni nuo 3,8 iki 13,7 proc. negu kontrolin÷s grup÷s kiaulių. M÷sos cheminei sud÷čiai ir fizin÷ms savyb÷ms probiotikas reikšmingos įtakos netur÷jo (Jukna ir kt., 2007).
1.4 Populiariausių veislių kiaulių šalyje charakteristika
Remiantis mokslinių tyrimų, Valstybin÷s kiaulių veislininkyst÷s stoties informacin÷je sistemoje sukauptais kiaulių produktyvumo duomenimis bei Europos Sąjungos ir kitų šalių patirtimi, Lietuvoje veisiamos kiaul÷s pagal produktyvumo kryptį grupuojamos taip:
• motinin÷ veisl÷ – Lietuvos vietin÷s, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios ir jorkšyrai; • tarpin÷ veisl÷ – landrasai;
• t÷vin÷ veisl÷ – diurokai, pjetrenai, hempšyrai ir jų hibridai su tarpin÷s veisl÷s kiaul÷mis (Klimas ir kt., 2006).
1.4.1 Lietuvos baltosios
Pagrindin÷ kiaulių veisl÷ šalyje yra Lietuvos baltosios (Kerzien÷ ir kt., 2004).
2006 m. pabaigoje šalies veislynuose apie 25 proc. visų kontroliuojamų grynaveislių kiaulių sudar÷ Lietuvos baltosios (Rekštys, 2006).
Lietuvos baltosios kiaul÷s yra vislios, pieningos, neblogai penisi, tačiau prastesn÷s jų m÷sin÷s savyb÷s (Klimas ir kt., 2003).
Tobulindamas Lietuvos baltąsias kiaules daug nuveik÷ Aleksandravičius D., organizavęs respublikoje pirmąją kiaulių kontrolinio pen÷jimo stotį ir vadovavęs jai. Gerindami Lietuvos baltųjų kiaulių savybes, daug padirb÷jo Lietuvos gyvulininkyst÷s mokslinio tyrimo instituto moksliniai bendradarbiai: žem÷s ūkio mokslų daktaras Šveistys J. bei žem÷s ūkio mokslų kandidat÷ Varkalien÷ I.
Lietuvos baltųjų kiaulių tobulinimo priemon÷se aktyviai dalyvavo Lietuvos veterinarijos akademijos docent÷, žem÷s ūkio mokslų kandidat÷ Kalpokien÷ S. (Makoveckas, 1986).
Taipogi prisid÷jo ir Malinauskas A. bei Dev÷nien÷ G. (Prieiga per internetą: http://www. kiaules.lt/failai/file/Trumpa%20kiaulininkystes%20raidos%20Lietuvoje%20ap%D1%9Bvalga%204-5 %20psl_.pdf, žiūr÷ta 2009.09.01).
Po pirmojo pasaulinio karo prasid÷jęs Lietuvos vietinių kiaulių gerinimas su didžiųjų ir vidutinių baltųjų, edelšveinų, berkšyrų ir vietin÷mis danų kiaul÷mis kartu buvo ir Lietuvos baltųjų kiaulių veisl÷s formavimosi pradžia, nors veisl÷ pripažinta daug v÷liau, - 1967 metais (Lietuvoje veisiamų gyvūnų veisl÷s, 2007).
Lietuvos vietines gerinant su prieš tai min÷tomis veislių kiaul÷mis susiformavo nuomon÷, kad geriausiai tinka didžiųjų baltųjų ir joms artimos kiaulių veisl÷s (Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programos gair÷s, 2006).
Po antrojo pasaulinio karo toliau vykdant išlikusių kiaulių atranką, suformavus veisl÷s genealoginę struktūrą ir veislines bandas, buvo galutinai suformuota bekoninio tipo Lietuvos baltųjų kiaulių veisl÷, kuri pramoninio kryžminimo deriniuose naudotina kaip motinin÷ veisl÷. Lietuvos baltosios kiaul÷s gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje dvi iš penkių veisl÷s grupių – populiacijų buvo gerinamos Švedijos jorkšyrais bei vokiečių landrasais. Did÷jant vien liesos kiaulienos paklausai 2003 m. Lietuvos baltąsias prad÷ta gerinti importuotų didžiųjų baltųjų veisl÷s kuiliais. Anksčiau tur÷ti tipai buvo sujungti į bendrą pagerintą tipą, veisiamą atviros populiacijos principu. Atviros populiacijos veislinio prieauglio, įvertinto ūkiuose ultragarsiniu aparatu „Piglog 105”, lašinių storis – 14,1 (FAT1) ir 13 mm (FAT2), o raumeningumas – 56,7 proc.
Siekiant išsaugoti Lietuvos baltąsias kiaules kaip originalią veislę ir jos genetinius išteklius palaikant minimalią uždarą populiaciją, saugomas Lietuvos baltųjų kiaulių senasis genotipas, tod÷l yra dvi atskiros Lietuvos baltųjų kiaulių populiacijos: atvira, gerinama naudojant didžiuosius baltuosius kuilius, ir uždara, sauganti Lietuvos baltųjų, kaip originalios veisl÷s, genetinius išteklius (Lietuvoje veisiamų gyvūnų veisl÷s, 2007).
D÷l įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių Lietuvos baltųjų kiaulių skerdenų kokyb÷ buvo pagerinta ne atrankos būdu, bet naudojant iš užsienio įvežtus kitų didesnio raumeningumo veislių kuilius. Tod÷l dabar turime pagerintą komercinį Lietuvos baltųjų kiaulių tipą (tipus) ir ties išnykimo riba atsidūrusias gryno veisimo senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules (Razmait÷, 2003).
Lietuvos baltosios bekoninio tipo (LB-B1). Tipas sukurtas mišrinant grynaveisles Lietuvos baltąsias su Švedijos bei Suomijos jorkšyrais ir gautus mišrūnus veisiant tarpusavyje. Paršaved÷s veda po 10-11 paršelių. 1999 m. kontrolinio pen÷jimo duomenimis, min÷to tipo kiaul÷s iki 100 kg mas÷s
pen÷josi 184 dienas, priaugdamos per parą po 770 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,44 paš. vnt. Palyginti su grynaveisl÷mis Lietuvos baltosiomis, LB-B1 tipo kiaul÷s pasižymi ilgesniu liemeniu ir geresn÷mis m÷sin÷mis savyb÷mis. Šio tipo kiaulių vidutinis nugaros lašinių storis – 28 mm. Didesn÷s dalies (56 proc.) veislynuose laikomo prieauglio raumeningumas yra 50,1-55 proc.
Atliekant pramoninį mišrinimą, šio tipo kiaul÷s daugiau naudojamos kaip motinin÷ veisl÷. LB-B1 tipo kiaul÷s paplitusios Šiaur÷s rytų Lietuvoje. Veislinių kuiliukų ir kiaulaičių galima įsigyti Panev÷žio r. Smilgių, Anykščių r. Naus÷dos, ūkininkų Čepelio P. Medžuolio P. ir kituose veislynuose.
Lietuvos baltosios m÷sinio tipo (LB-M1). Tipas sukurtas mišrinant grynaveisles Lietuvos baltąsias su Vokietijos landrasais ir gautus mišrūnus veisiant tarpusavyje. Vidutinis paršavedžių vislumas – 10-11 paršelių. 2002 m. kontrolinio pen÷jimo duomenimis, šio tipo kiaul÷s 100 kg masę pasiek÷ per 188 dienas, priaugdamos per parą po 756 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,29 paš. vnt. Palyginti su grynaveisl÷mis Lietuvos baltosiomis, LB-M1 tipo kiaul÷s pasižymi ilgesniu liemeniu, plonesniais nugaros lašiniais (28 mm). Didesn÷s dalies (60 proc.) veislynuose laikomo prieauglio raumeningumas yra 50,1-55 proc. Vidutinis raumeningumas – 52 proc.
Atliekant pramoninį mišrinimą, šio tipo kiaul÷s daugiau naudojamos kaip motinin÷ veisl÷. LB-M1 tipo kiaul÷s veisiamos Plung÷s r. Kulių, Klaip÷dos r. V÷žaičių, Kauno r. Masteikių veislynuose (Klimas, 1998).
Veislininkyst÷s darbu, kartu su Lietuvos baltųjų išsaugojimu, tur÷tų rūpintis Valstybin÷ kiaulių veislininkyst÷s stotis ir Lietuvos kiaulių augintojų asociacija. Lietuvos baltųjų kiaulių kilm÷s knygų vedimas yra nutrūkęs (Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnai, jų vert÷ bei jos didinimo galimyb÷s, 2005).
1.4.2 Landrasai
Landrasų veislių kiaul÷s yra vienos iš labiausiai paplitusių šiuolaikinių kiaulių veislių iš rinkos išstumiančių kitas vietines kiaules (Holm et al., 2005).
Veisl÷ išvesta selekcionuojant Danijos vietines ilgaauses Jutlandijos kiaules (Lietuvoje veisiamų gyvūnų veisl÷s, 2007).
Kiaul÷s baltos, ilgo kūno su didel÷mis nul÷pusiomis ausimis (Baker et al., 1996; Taylor et al., prieiga per internetą: http://www.dpi.nsw.gov.au/__data/assets/pdf_file/0008/45557/Breeds_of_pigs-Landrace_-_Primefact_63-final.pdf, žiūr÷ta 2009.08.31; prieiga per internetą: http://www.ansi.okstate. edu/breeds/swine/britishlandrace/, žiūr÷ta 2009.08.31).
Danijos landrasai buvo panaudoti ir gerinant kitų šalių (Suomijos, Švedijos, Norvegijos ir kt.) landrasus. Išskiriamos dvi stambios pagrindin÷s ir gana skirtingos landrasų grup÷s. Skandinavijos šalių
landrasai yra vislūs, ilgi, jų lašiniai ploni, bet jie n÷ra ypatingai raumeningi. Be Skandinavijos landrasų, yra ir Belgijos, Olandijos bei Vokietijos landrasai (Lietuvoje veisiamų gyvūnų veisl÷s, 2007).
Vokietijos landrasai. Veisl÷ išvesta Vokietijoje iš vietinių baltųjų ilgaausių, selekcionuojant jas bekonine kryptimi ir mišrinant su Olandijos, Danijos bei Šveicarijos landrasais. Kuriant veislę, pagrindinis d÷mesys buvo kreipiamas lašinių storio mažinimui, raumeningumo, pašarų panaudojimo efektyvumo ir atsparumo stresams didinimui bei konstitucijos tvirtumo, prisitaikymo bei aplinkos sąlygų, reprodukcinių savybių gerinimui. Veisl÷ pripažinta 1969 m. Kiaul÷s – bekoninio tipo. Jų liemuo – ilgas, priekin÷ kūno dalis kiek lengvesn÷ už užpakalinę, itin gerai išreikšti kumpiai ir ilgiausias nugaros raumuo, spalva balta, ausys – didel÷s, nukarusios. Kiaul÷s vislios, gerai penisi, gerai prisitaiko prie aplinkos sąlygų, raumeningos. Atliekant pramoninį mišrinimą, šios kiaul÷s gali būti naudojamos kaip motinin÷ arba t÷vin÷ veisl÷.
Belgijos landrasai. Veisl÷ išvesta selekcionuojant vietines ilgaauses kiaules ir gerinimui panaudojant Vokietijos landrasus. Šios veisl÷s kiaul÷s – bekoninio tipo. Jų liemuo – ilgas, priekin÷ kūno dalis kiek lengvesn÷ už užpakalinę, itin gerai išreikšti kumpiai ir ilgiausias nugaros raumuo, spalva balta, ausys – didel÷s, nukarusios. Kiaul÷s vislios, gerai penisi, raumeningos, reiklios š÷rimo ir laikymo sąlygoms. Atliekant pramoninį mišrinimą gali būti naudojamos kaip motinin÷, bet dažniau kaip t÷vin÷ veisl÷ (Miceikien÷ ir kt., 2007).
Belgijos ir Vokietijos landrasai yra mažesnio vislumo negu skandinavų, bet pasižymi didesniu raumeningumu, tik jų skerdenose randama ir daugiau PSE m÷sos. Nors savo šalyje jie kartais naudojami ir kaip motinin÷ forma, tačiau tikslingiau būtų juos naudoti kaip t÷vinę formą. Kaip motinin÷ forma labiau tiktų skandinavų (danų, švedų) landrasai. Paskutiniu metu vis dažniau įvairių šalių landrasų augintojai pasikeičia geriausiai įvertintais kuiliais arba jų sperma. 2004-2005 m., vykdant tarptautinį Sidos remiamą projektą, pagal ūkiuose išauginto ir įvertinto veislinio prieauglio duomenis iš Lietuvoje veisiamų kiaulių geriausiai buvo įvertinti Norvegijos landrasai (Lietuvoje veisiamų gyvūnų veisl÷s, 2007).
1887 m. Vokietija d÷l maro uždraud÷ kiaulių įvežimą, o Anglijos rinkoje buvo paklausi bekoniena. Tokiomis savyb÷mis pasižym÷jo Anglijos didžiosios baltosios, tod÷l jas prad÷jo įvežti į Daniją kryžminimui su daniškosiomis kiaul÷mis. Tačiau besisteminio kryžminimo neužteko, reik÷jo planinio veislininkyst÷s darbo. 1896 m. prad÷jo steigtis valstyb÷s subsidijuojami ir kontroliuojami veislininkyst÷s centrai, veislininkyst÷s darbui vadovavo Daniškasis kiaulininkyst÷s komitetas, jis vykd÷ veislininkyst÷s centrų darbo kontrolę (atranką, ženklinimą, registraciją, įvertinimą, pardavimą). Išskirtinį vaidmenį landrasų veisl÷s formavime suvaidino daniškasis kontrolinio pen÷jimo metodas kontrolinio pen÷jimo stotyse. Pirmoji kontrolinio pen÷jimo stotis įsteigta 1907 m., o 1950 m. buvo 5
stotys – joms vadovavo Valstybin÷ eksperimentin÷ laboratorija Kopenhagoje. Veisl÷s genetiniam konsolidavimui buvo panaudotas inbrydingas. Šiuolaikiniai landrasai genealogijos pradžią gavę iš 2 kuilių ir 13 paršavedžių.
Ilgą laiką pagal vyriausyb÷s nutarimą nuo 1915 iki 1973 m. nebuvo leidžiama gyvų landrasų išvežti į kitas šalis, kol Danija netapo bendrosios rinkos šalimi. Net anglai negavo pirkti veislinio landraso prieauglio, nors danai iš Anglijos vež÷si jorkšyrus. Eksportas buvo draudžiamas norint išsaugoti bekonkurencinę rinką aukštos kokyb÷s kiaulienai. 1953 m. anglai landrasų veisl÷s prieauglį įsivež÷ iš Švedijos (nes iki 1915 m. Danija eksportavo kiaules į daugelį šalių – JAV, Kanadą, Švediją, Norvegiją, Prancūziją, Vokietiją). Tod÷l ir dabar yra įvairių selekcijų landrasų ir jie tarpusavyje skiriasi, nors visi yra kilę iš Danijos landrasų. 1978 m. Danijos landrasai buvo įvežti į Lietuvą. Tai – bekoninio tipo kiaul÷s. S÷kmingai suderintos geros reprodukcin÷s savyb÷s su išskirtinai geru pen÷jimusi bei m÷singumu. Suaugę kuiliai sveria 350-360 kg, kūno ilgis 180-185 cm, paršaved÷s sveria 260 kg, kūno ilgis 165 cm, vislumas 11-12 paršelių.
Landrasai ilgą laiką buvo selekcionuojami augimo spartos ir m÷singumo didinimo kryptimi, tod÷l šios veisl÷s kiaul÷s gerai panaudoja pašarų azotą (vieną pagrindinį m÷sos baltymų elementą). Baltymų sintez÷ žymiai intensyvesn÷ nei didžiųjų baltųjų ar kitų veislių kiaulių. Gerai tinka kryžminti su Lietuvos baltosiomis ir kitų veislių kiaul÷mis (Jančien÷, 2005).
1.3 paveikslas. Landrasų kiaulių veisl÷ (Prieiga per internetą: http://www.norsvin.lt/eway/ default.aspx?pid=280&trg=MainPage_5898&MainPage_5898=5901:0:23,2017, žiūr÷ta 2009.06.14)
1.4.3 Didžiosios baltosios
Didžiosios baltosios kiaul÷s išvestos Anglijoje, Jorkšyro grafyst÷je XVIII a. Tai stambiausios jorkšyrų grup÷s kiaul÷s. Šios veisl÷s kiaul÷s yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių veislių. Įvairių
šalių jorkšyrai yra didžiųjų baltųjų kiaulių palikuonys. Daugumai įvairiose šalyse išvestų veislių yra įlieta didžiųjų baltųjų kiaulių kraujo. Didžiosios baltosios kiaul÷s yra baltos (rožin÷s spalvos oda ir balti šeriai), stačiomis ausimis, tvirtos konstitucijos, vislios, gerai prisitaiko prie klimato sąlygų, tinka bekoninian auginimui. D÷l didelio paplitimo ir nevienodos selekcijos įvairiose šalyse didžiosios baltosios labai skiriasi. Jos gali būti naudojamos kaip motinin÷ ar t÷vin÷ veisl÷ (Šveistys ir kt., 2005).
Anglijos didžiosios baltosios buvo naudojamos ir daugelio Europos šalių jorkšyrų veislių išvedimui. Pavyzdžiui Švedijos jorkšyrams, Suomijos jorkšyrams, Danijos jorkšyrams, Norvegijos jorkšyrams.
Švedijos jorkšyrai. Veisl÷ išvesta Švedijoje vykdant vietinių kiaulių selekciją ir jas mišrinant su Anglijos jorkšyrais. Į Lietuvą pirmą kartą įvežti 1977 m. Paršaved÷s veda po 10-11 paršelių. 1999 m. kontrolinio pen÷jimo duomenimis, Lietuvoje 100 kg svorį šios veisl÷s kiaul÷s pasiek÷ per 180 dienų, priaugdamos per parą po 809 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,36 paš. vnt. Jų nugaros lašinių storis – 26 mm, kumpiai sveria po 11 kg. Didesn÷s dalies (62 proc.) veislynuose laikomo prieauglio raumeningumas yra 50,1-55,0 proc. Vidutinis raumeningumas 53-54 proc.
Suomijos jorkšyrai. Veisl÷ išvesta Suomijoje. Jos sukūrimui didžiausios įtakos tur÷jo Anglijos jorkšyrai. Į Lietuvą pirmą kartą įvežti 1986 m. Paršaved÷s veda po 10-11 paršelių. Lietuvoje iki 100 kg svorio šios veisl÷s kiaul÷s nupenimos per 178 dienas, per parą priauga po 814 g ir kilogramui priesvorio sunaudoja 3,34 paš.vnt. Jų vidutinis nugaros lašinių storis – 24 mm, kumpiai sveria po 11 kg, raumenų išeiga skerdenoje sudaro 55 proc. ir daugiau. Vykdant pramoninį mišrinimą, šios kiaul÷s gali būti naudojamos kaip motinin÷ arba t÷vin÷ veisl÷ (Juknevičius ir kt., 2001).
Danijos jorkšyrai. Veisl÷ išvesta Danijoje 19 a., vietines kiaules kryžminant su didžiosiomis baltosiomis, įvežtomis iš Anglijos. Danijos jorkšyrai yra bekoninio tipo. Kiaul÷s stiprios konstitucijos, baltos spalvos, ilgo liemens, galva vidutinio dydžio, ausys stačios šiek tiek nukreiptos į priekį, vislios, gerai penisi, pasižymi geromis m÷sin÷mis savyb÷mis. Taikant kryžminimą, juos rekomenduojama naudoti kaip motininę veislę.
Norvegijos jorkšyrai. Veisl÷ išvesta Norvegijoje vietinių kiaulių gerinimui panaudojant didžiąsias baltąsias, įvežtas iš Anglijos ir Švedijos. Kiaul÷s yra bekoninio tipo, stiprios konstitucijos, baltos spalvos. Joms būdingas ilgas liemuo, vidutinio dydžio galva, stačios šiek tiek nukreiptos į priekį ausys. Šiuo metu šios veisl÷s selekcijoje pagrindinis d÷mesys kreipiamas į požymius, sąlygojančius ekonominį kiaulininkyst÷s efektyvumą: raumeningumą, pašarų sąnaudas 1 kg svorio priaugti bei reprodukcines savybes. Tod÷l Norvegijos jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s pasižymi greita brendimo sparta, dideliais priesvoriais, mažomis pašarų sąnaudomis ir geromis m÷sin÷mis bei reprodukcin÷mis
savyb÷mis. Kiaul÷s reiklios š÷rimo ir laikymo sąlygoms. Taikant kryžminimą, juos rekomenduojama naudoti kaip motininę veislę (Miceikien÷ ir kt., 2007).
1.4 paveikslas. Jorkšyrų kiaulių veisl÷ (Prieiga per internetą: http://www.norsvin.lt/eway/ default.aspx?pid=280&trg=MainPage_5898&MainPage_5898=5901:0:23,2020, žiūr÷ta 2009.06.14)
2. DARBO METODIKA
Tyrimai buvo atlikti Lietuvos veterinarijos akademijos „Gyvulių m÷sinių savybių ir m÷sos kokyb÷s įvertinimo laboratorijoje“.
Tyrimams atlikti buvo imta po 30 Lietuvos baltųjų, landrasų, didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų veisl÷s kiaulių m÷sos m÷ginių iš ilgiausiojo nugaros raumens (musculus longissimus dorsi) tarpe tarp 12 ir paskutiniojo šonkaulio. Imta 500-550 g raumens. Kuiliukai ir kiaulait÷s buvo penimi vienodomis š÷rimo ir laikymo sąlygomis Valstybin÷je kiaulių veislininkyst÷s stotyje.
M÷sos kokyb÷s rodikliai buvo nustatin÷jami pra÷jus 48 valandoms po kontrolinio skerdimo. M÷giniai buvo laikyti šaldytuve + 40 C temperatūroje.
Pra÷jus 48 valandoms po kontrolinio skerdimo, laboratorijoje buvo nustatin÷jama: - m÷sos pH (matuojama pH-metru);
- m÷sos vandeningumas pagal m÷ginio svorio sumaž÷jimą per 24 valandas ją laikant pakabintą specialiuose maišeliuose su tinkleliu + 40 C temperatūroje;
- m÷sos vandens rišlumas pagal Grau ir Hammo metodą;
- m÷sos kietumas pagal Warner- Bratzler metodą, verdant m÷są 1 valandą 800 C temperatūroje. Tyrime gautų duomenų analiz÷ atlikta Microsoft Excel programa nustatant požymių aritmetinius vidurkius ( X ), požymių mažiausias (min), požymių didžiausias reikšmes (max). Požymių tarpusavio ryšiams įvertinti buvo suskaičiuoti koreliacijos koeficientai (r). SPSS programa apskaičiuota dispersin÷ analiz÷ ir patikimumas (p).
3. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZö
3.1 Skirtingų veislių kiaulių technologinių rodiklių vidurkiai, didžiausios, mažiausios reikšm÷s
Duomenys apie atskirų veislių kiaulių įtaką m÷sos technologinių rodiklių kiekiui pateikti 3.1 lentel÷je.
3.1 lentel÷. Atskirų veislių kiaulių įtaka m÷sos fizinių rodiklių kiekiui, (n=30)
* - p<0,05; ** - p<0,01 Požymiai Veisl÷ X ±m x Min Max LB 5,37±0,010 *L 5,16 5,71 J 5,39±0,020 *L 5,24 5,79 L 5,32±0,015 *J;LB 5,17 5,51 DB 5,37±0,020 5,14 5,55 pH Visų veislių 5,37±0,010 5,14 5,79 LB 1,70±0,034 1,14 2,55 J 1,70±0,072 1,06 2,85 L 1,71±0,081 0,96 2,87 DB 1,67±0,064 1,05 2,8 Kietumas, kg/cm2 Visų veislių 1,70±0,033 0,96 2,87 LB 7,68±0,277 3,48 15,84 J 7,28±0,609 2,03 14,51 L 8,07±0,586 2,1 16 DB 7,48±0,478 2,78 16,22 Vandeningumas, proc. Visų veislių 7,68±0,276 2,03 16,22 LB 49,94±0,375 42,93 60,55 J 50,76±0,911 41,8 60,82 L 49,12±0,727 43,2 57,39 DB 50,20±0,612 42,92 56,1 Vandens rišlumas, proc. Visų veislių 49,94±0,375 41,80 60,82
Iš lentel÷je pateiktų duomenų matyti, kad jorkšyrų veisl÷s kiaulių m÷sos pH buvo didesnis 0,07 arba 1,30 proc. (p<0,05) už landrasų, 0,02 arba 0,37 proc. už Lietuvos baltųjų ir didžiųjų baltųjų veislių kiaules. Visų tirtų veislių kiaulių m÷sos rūgštingumas buvo 5,37. Žemesnis m÷sos pH už vidutinius rodiklius buvo landrasų veisl÷s kiaulių 0,05 arba 0,93 proc. (p<0,05).
M÷sos pH įvairavimas kiaulių veisl÷s viduje tarp atskirų individų buvo mažas.
Landrasų veisl÷s kiaulių m÷sos kietumas buvo didesnis 0,04 kg/cm2 arba 2,34 proc. už didžiųjų baltųjų, 0,01 kg/cm2 arba 0,58 proc. už Lietuvos baltųjų ir jorkšyrų veislių kiaules. Bendras visų tirtų veislių kiaulių m÷sos kietumas buvo 1,70 kg/cm2. Šis rodiklis buvo mažesnis už landrasų 0,01 kg/cm2 arba 0,59 proc. ir didesnis už didžiųjų baltųjų 0,03 kg/cm2 arba 1,76 proc.
Landrasų m÷sos kietumas svyravo tarp atskirų veislių kiaulių 0,2 karto daugiau nei didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų ir 0,7 karto nei Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių m÷sos kietumas.
M÷sos kietumo skirtumai didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų kiaulių veisl÷s viduje tarp atskirų individų siek÷ iki 2,7 kartų, landrasų iki 2,9 karto ir Lietuvos baltųjų iki 2,2 karto.
Landrasų veisl÷s kiaulių m÷sos vandeningumas buvo didesnis 0,39 proc. už Lietuvos baltųjų, 0,79 proc. už jorkšyrų ir 0,59 proc. už didžiųjų baltųjų veislių kiaules. Visų tirtų veislių kiaulių m÷sos vandeningumas buvo 7,68 proc. Žemesnis m÷sos vandeningumas už vidutinius rodiklius buvo didžiųjų baltųjų 0,2 proc. ir jorkšyrų 0,4 proc., didesnis landrasų 0,39 proc.
Landrasų veisl÷s kiaulių m÷sos vandeningumas svyravo tarp atskirų veislių kiaulių 1,8 karto daugiau nei didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaulių, 0,5 karto nei jorkšyrų ir 3,0 karto nei Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių m÷sos vandeningumas.
Landrasų kiaulių veisl÷s viduje tarp atskirų individų m÷sos vandeningumo skirtumai sudar÷ iki 7,6 karto, jorkšyrų iki 7,1, Lietuvos baltųjų iki 4,6 ir didžiųjų baltųjų iki 5,8 karto.
Jorkšyrų veisl÷s m÷sos vandens rišlumas buvo didesnis 0,56 proc. už didžiųjų baltųjų, 0,82 proc. už Lietuvos baltųjų ir 1,64 proc. už landrasų. Bendras visų veislių kiaulių m÷sos vandens rišlumas buvo 49,94 proc. Už bendrą visų veislių kiaulių m÷sos vandens rišlumą – vandenį geriau surišo jorkšyrų ir landrasų 0,82 proc., silpniau – didžiųjų baltųjų 0,26 proc. veislių kiaulių m÷sa.
Landrasų ir didžiųjų baltųjų m÷sos vandens rišlumas tarp atskirų veislių kiaulių svyravo 0,1 karto mažiau nei Lietuvos baltųjų ir jorkšyrų kiaulių veisl÷s m÷sos vandens rišlumas.
Viduveisliniai m÷sos vandens rišlumo skirtumai tarp atskirų Lietuvos baltųjų ir jorkšyrų kiaulių veisl÷s individų siek÷ iki 1,4 kartų, o landrasų ir didžiųjų baltųjų iki 1,3 kartų.
