PARŠINGŲ PARŠAVEDŽIŲ ELGSENOS TYRIMAI

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA

Lina Jasiniauskait÷

PARŠINGŲ PARŠAVEDŽIŲ ELGSENOS TYRIMAI

Magistro darbas

Darbo vadovas e.doc.p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷

Magistro darbas atliktas Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvulininkyst÷s technologijos fakulteto, Gyvulininkyst÷s katedroje bei Utenos raj. Uten÷l÷s kaimo ūkininko kiaulių fermoje 2007–2009m.

Magistro darbą paruoš÷: Lina Jasiniauskait÷ ______________________ (parašas)

Magistro darbo vadovas: e. doc .p., dr. Nijol÷ Kvietkut÷ ______________________ (parašas)

Recenzentas: _______________________ (parašas)

TURINYS

Įvadas... .4

1. Literatūros apžvalga... ...5

1.1 Kiaulių elgsenos ypatumai... 5

1.2 Kiaulių elgsenos ypatumai atskirais fiziologiniais laikotarpiais... 10

1.3 Kiaulių elgsena atskirais amžiaus laikotarpias...12

1.3.1 Paršelių žinduklių elgsena...15

1.3.2 Paršelių elgsena nujunkymo metu... 15

1.3.3 Kiaulių elgsena senatv÷s metu... 16

1.4 Kiaulių elgsena skirtingose laikymo sąlygose... 17

1.4.1 Kiaulių elgsena vasaros stovyklose... 17

1.4.2 Kiaulių elgsena laikant uždarose patalpose... 18

1.5 Ydingas kiaulių elgesys ir jo priežastys... 19

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 23

3.TYRIMŲ REZULTATAI... 24

4. IŠVADOS ...28

5. SUMMARY...29

ĮVADAS

Kiaulių elgsena sąlygojama įgimtų instinktų, pasireiškiančių pastoviais steriotipais bud÷jimo, poilsio miego, maitinimosi, dauginimosi, gimimo ir kitose būsenose. Atskiros elgsenos reakcijos kaip atsakas į vidinius ir išorinius dirgiklius reiškiamos aktyvumu, agresyvumu, hierarchinių pasiskirstymu grup÷se, pirmenybe mitybos ir kitiems veiksmams, į kuriuos reikia atsižvelgti organizuojant gyvulių laikymą ir priežiūrą. Skirtingai nuo laukinių gentainių, didžiausiais kiaulių aktyvumas pasireiškia dieną. D÷l to visas technines gyvulių priežiūros operacijas reikia atlikti šviesiu paros metu ir sudaryti būtinas sąlygas jų poilsiui nakties metu. Tenka pamin÷ti, kad fermų sąlygomis kiaul÷s guli apie 80% paros laiko, 10% laiko sugaišta maitinimuisi, o likusį 10% laiko – kitoms aktyvumo formoms (jud÷jimui, peštyn÷ms,žaidimams ir kt.).

Tarpusavio bendravimo tikslais kiaul÷s naudoja garsinius signalus bei uoslę,lyt÷jimą, klausą. Kiaulių uosl÷ yra daug kartų stipresn÷ nei žmogaus. Kiaul÷s dažnai atpažįsta žmones ar gyvūnus pasikliaudamos vien uosle. Jos taip pat gali užuosti baim÷s kvapą kurį išskiria žmon÷s. Taip paaiškinama kod÷l kiaul÷s kriuksi pamatę žmogų (Lyons,1989).

Priklausomai nuo kiaulių amžiaus, fiziologin÷s būkl÷s kinta ir kiaulių elgsena. Tyrimo tikslas: įvertinti paršavedžių elgesenos ypatumus paršingumo metu, jas laikant vasaros stovykloje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti paršavedžių įvairių elgsenos formų trukmę šviesiu paros metu; 2. Palyginti jaunų ir senų paršavedžių elgseną;

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Kiaulių elgsenos ypatumai

Kiaulių elgseną visą gyvenimą valdo šios sistemos: nervin÷, endokrinin÷ (humoralin÷ )ir neurohumoralin÷.

Žmogus gali įtakoti kiaulių elgsenos modelius per endokrininę sistemą, kuri dar yra vadinama mišria – genetine, bei neurohumoraline.

Genetinę elgesio programą žmogus keičia taikydamas kryptingą veisimą klonavimą, bei įvairius genų inžinerijos metodus. Taikant kryptingą veisimą išvedamos produktyvios veisl÷s ir linijos, bet iš dalies šie selekcijos laim÷jimai yra vienpusiški, nes iš gyvulio siekiama tik didelio produktyvumo, neatsižvelgiant į elgesio ypatumus.

Selekciniame darbe yra koreguojama humoralin÷s bei neurohumoralin÷s sistemos valdoma gyvūnų elgsena. Šių sistemų veikla reguliujama papildomomis hormonų doz÷mis ir tai ypač paplitę sinchronizuojant kiaulių rują, sukeliant superovuliacijas, o patinų agresijos mažinimui taikoma kastracija.

Kiaulių elgsenai svarbi aplinka, kurioje jos laikomos. Kiaulių elgesiui neigiamą įtaką daro ne tik veikiantys stresoriai, bet ir jų nebuvimas.

Skurdi aplinka bei dirgiklių nebuvimas apsunkina gyvūno pojūčius sukelia nuobodulį, atsiranda stereotipinis elgesys (betikslis pasikartojantis judesys ar veiksmas). Moksliškai įrodyta, kad kiaul÷s irgi gali jausti kančią. Bet jos tai išreiškia tokiais būdais, kurie dažnai skiriasi nuo to, ką žmon÷s supranta kaip kent÷jimo požymius. D÷l tos priežasties žmogus gali nesuvokti sunkios gyvūno būsenos arba į ją rimtai nežiūr÷ti.

Savininkai, net ir nuoširdžiai linkintys gero savo augintiniui, gali imtis priemonių, kurios tik dar labiau pasunkins emocinę kiaulių būklę. Gyvūnų jausmus ir mintis be galo sud÷tinga įrodyti moksliniais metodais. Mokslininkai paprastai d÷mesį sutelkia ties dviem dalykais: vizualiai stebi elgseną bei analizuoja smegenyse vykstančius cheminius procesus.

Tokiu būdu susidaromas aiškesnis vaizdas apie neigiamą poveikį organizmui, kurį sukelia nuolat patiriamos neigiamos emocijos. Per kelis pastaruosius dešimtmečius kiaulių elgsenos specialistai atliko nemažai tyrimų, įrodančių, kad izoliuotai laikomos kiaul÷s irgi jaučia stiprias neigiamas

emocijas. Viena iš elgsenos sričių, kuriai mokslininkai skyr÷ daugiausia d÷mesio – tai sutrikusi arba ,,stereotipin÷‘‘ domestikuotų kiaulių elgsena.

Kiaulių elgsenoje ypač ryškus herarchiniai ryšiai. Kiaulių būdą ir elgesį kadaise nul÷m÷ jų gyvenamoji vieta. Kadangi jas medžiodavo kiti žv÷rys, jos prival÷jo būti nuolat būdrios ir esant pavojui pab÷gti. Gyvendamos grup÷je jos būdavo saugesn÷s.

Kiaulių grupei, laikomai natūraliomis sąlygomis kaip taisykl÷ vadovauja paršaved÷, nugal÷jusi kitas varžoves. Iškilus pavojui, kiaul÷s susiburia į būrį ir saugo silpnesnes nuo esančių pavojų. N÷ra tiksliai žinoma, kas lemia hierarchiją grup÷je (Lyons,1995). Aišku, kad didelę reikšmę turi patirtis, drąsa. Nors dabar kiaul÷s gyvena tarp žmonių, prot÷vių instinktai ir hierarchija išliko. Hierarchiniai ryšiai išryšk÷ja stebint kiaules vasaros stovyklose. Paršaved÷s, esančios aukštesn÷je hierarchijos pakopoje, pašiūr÷se pasirenkant guoliavietę, prie lovio ar girdyklos turi pirmumo teisę. Grup÷je atsiradus dar vienai kiaulei, pastaroji vietą grup÷je turi išsikovoti (Lyons,1995).

Dažnai lyderiavimas priklauso nuo amžiaus, temperamento. Dažnai lyderiais tampa vyresnio amžiaus kiaul÷s. Yra manoma, kad paršeliai lyderiais tampa, nes paveldi motinos dominuojantį elgesį, o suaugęs bando užimti lyderio pozicijas (Lyons,1995).

Tarpusavyje kiaul÷s bendrauja ypatinga kalba – kriuks÷jimu. Skleisdamos tam tikrus garsus jos taip palaiko ryšį, nurodo kelią prie maisto šaltinio, persp÷ja gresiant pavojui, pakviečia žįsti paršelius (Lyons,1995).

Kiaul÷s siekia tapti lyder÷mis, vedl÷mis. Augantiems paršeliams rodomas pavyzdys, kaip tapti lyderiais grup÷je. Paršeliai gyvenimo pamokų išmoksta iš savo t÷vų (Jensen, 1989).

Kiaulių instinktai yra labai stiprūs – kiaul÷s nem÷gsta būti vienišos. Kiaulių grup÷je yra griežta hierarchija: paršeliai yra pavaldūs vyresnioms kiaul÷ms, nes negali pasirūpinti maistu ir apsauga. Augdami paršeliai stengiasi iškovoti vietą grup÷s hierarchijoje. Kadangi grup÷s centrin÷ figura yra vedanti paršaved÷, tai pagal ją ir elgiasi visos likusios žemesnio rango paršaved÷s.

Jaunos ir stiprios kiaul÷s nuolat išbando vadę, nor÷damos patikrinti jos pranašumą.

Pagaliau senoji, patyrusi paršaved÷, jei ją nugali stipresn÷ varžov÷, pasiduoda ir perleidžia savo vietą grup÷je (Jensen,1989). Kiaulių bandoje egzistuoja ir kitokie ryšiai. Dažnai kiaulių grup÷je tarp kiaulių užsimezga draugiški santykiai: grup÷s viduje susidaro kiaulių grupel÷s po dvi, kartais po tris nares. Šie gyvūnai dažniausiai kartu knaisioja ir žaidžia, gina vienas kitą nuo išdykusių ir priekabių gentainių išpuolių.Tai gali būti du tos pačios ar skirtingos lyties atstovai. Toks rūpinimasis viena kita skatina gyvulius laikytis drauge. D÷l įgimto grup÷s instinkto, kiaul÷s labai nenoriai atsiskiria nuo savo grup÷s.

Kiaul÷s yra temperamentingi gyvūnai. Kiaul÷s gali būti skirstomos į tam tikrus tipus pagal jų temperamentą: melancholikes, sangvinikes, ir flegmatikes. Melancholiško charakterio kiaul÷s – ramios, jautrios, linkusios į vienatvę. Sangvinik÷s – judrios, neramios, daug laksto. Flegmatik÷s – l÷tos, nejudrios, daug miega, l÷tai reaguoja į aplinką, tokiu savo elgesiu erzindamos kitas kiaules (Lyons,1995).

N÷ra vienodų kiaulių. Vienos jų yra tingios, kitos baikščios ar nervingos, energingos. Kai kurios kiaul÷s būna agresyvios, patekusios į naują aplinką ir pamačiusios svetimas kiaules ar gyvūnus juos puola, o kitos atvirkščiai – buna baikščios (Jensen, 1989). Be veislei būdingo temperamento yra ir kitų neįgimtų priežasčių, nuo kurių kiaul÷s būna ,,karšto kraujo“. Tokios kiaul÷s yra agresyvios. Kiaulių elgsenai svarbūs jutimai. Yra žinoma, kad jos gerai mato žalią, raudoną, ir melyną spalvas. Jos labai gerai suvokia judesius ir gali mestis į šoną išsigandusios. D÷l to jos labai įd÷miai stebi aplinką. Kiaul÷s sugeba išgirsti labai tylius garsus ir nustatyti, iš kurios pus÷s jie sklinda (Lyons,1995). Uosl÷ kiaul÷ms yra taip pat labai svarbi. Visas nepažįstamas kiaules, žmones ar daiktus visų pirma jos apuosto. Pirmą kartą susitikusios dvi kiaul÷s visada apuosto viena kitą. Manoma, kad kiaul÷s pagal kvapą nusprendžia, ar jos viena kitai patinka.

Skleisdamos įvairius garsus, kiaul÷s „susikalba“ viena su kita. Paršaved÷ kviečia savo paršelius švelniai ir meiliai kriuks÷dama. Paliktas vienas ar atskirtas nuo kitų paršelis šaižiai žviegia, o tame juntama baim÷ ir nerimas. Savo grup÷s individus kiaul÷s sutinka draugišku kriuks÷jimu, o kiaul÷s atsidūrusios nepažįstamoje aplinkoje susijaudinimą išduoda žviegimu. Paršaved÷s, reikšdamos savo nepasitenkinimą, nemaloniai žviegia ir griežia dantimis.

Kiaul÷s yra gyvūnai, kurie ypač ryškiai savo elgesiu perteikia nuotaikas. Tai rodo snukio išraiška, uodegos laikysena, akys (Lyons, 1995).

Patenkinta kiaul÷ ramiai laiko uodegą, o negaluojant ar išsigandus kiaul÷s uodega trūkčioja. Nor÷dama patikti ir padaryti gerą įspūdį savo gentain÷ms, kiaul÷ aukštai iškelia galvą.

Kiaulių tarpe ypač ryški komforto elgsena. Jos m÷gsta voliotis purve ir taip elgiasi tam, kad išsivalytų odą, pašalintų nešvarumus. Voliojantis purve jų oda išsivalo nuo purvo, parazitų, išslinkusių šerių, pager÷ja odos kraujotaka.

Miego metu kiaul÷s kūnas dažniausiai būna nejudrus. Bet miegodamos jos gali neramiai vartytis nuo šono ant šono, visą laiką likdamos toje pačioje vietoje, silpnai arba visiškai nereaguoti į dirgiklius. Miego metu gali trūkčioti akių vokai, kojų raumenys, gali mostel÷ti uodegą, vartytis, kriuks÷ti (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990). Pasak mokslininkų, miegas, kaip ir maistas, būtinas kiekvienam gyvam organizmui. Kiaul÷ms reikia mažiau miego negu žmon÷ms.

Beje, ir miega jos ne taip giliai kaip žmon÷s. Išgirdusios mažiausią įtartiną garsą kiaul÷s akimirksniu tampa budrios ir pasiruošusios tuoj pat sprukti šalin. Tod÷l geb÷jimas miegoti budriai yra privalumas. Kiaulių miego faz÷s yra dvi ir fiziologinio miego metu jos keičiasi daug kartų. Paviršinis, arba ,,l÷tasis‘‘ miegas – paviršin÷ faz÷ yra ilgiausia. Jos metu gyvūną lengviausia paždinti. Gilus arba ,,greitas“ miegas. Šis miegas, pasak kai kurių šaltinių, sudaro 10 – 12 proc. viso miego trukm÷s, kiti šaltiniai tvirtina, kad 24 proc. (paršelių daugiau, kadangi jie miegodami apdoroja daugybę naujos informacijos). Jis dar vadinamas paradoksiniu miegu, arba sapnų faze. Jo metu kiaulių trukčioja kojos, kriuksi, gali sužviegti, greičiau kv÷puoja. Iš gilaus miego ją pažadinti sunkiau. Daugelis kiaulių m÷gsta miegoti prisiglaudę prie ko nors, kas saugo jų nugarą. Kiaul÷s dažnai prisišlieja prie kitų kiaulių – tuomet jaučiasi saugi, patenkinta. Jeigu kiaul÷ jausis visiškai saugi, ji bus patenkinta ir ramiai miegos. Tuo tarpu kiaul÷s – lyder÷s užsnūdę vengia glaustytis ir verčiau guli atskirai. Beje, nepatartina staigiai žadinti miegančios kiaul÷s – net pats ramiausias ir švelniausio būdo paršelis, netik÷tai prikeltas, gali įkąsti.

Yra atlikta tyrimų, kurių metu nustatyta, kad kiaul÷s geriau jaučiasi ne÷dę nei nemiegoję. Atliekant bandymus su kiaul÷mis buvo neleista miegoti kelias paras. Eksperimentas parod÷, kad tokios kiaul÷s išgyveno vos 4 paras. Suaugusios kiaul÷s neištv÷r÷ ir užmigo.

Toks eksperimentas gerai paaiškina kiaulių mieguistumą. Per parą kiaul÷s užsnūsta maždaug 7 kartus. Kasdien išmiega 12 val. Kiaul÷s miego poreikis priklauso nuo amžiaus bei veisl÷s.

Pvz. senos kiaul÷s ir maži paršeliai miega kur kas ilgiau. Nemažai miego kokybę nulemia ir vieta. Kiaul÷s, kurios jaučiasi ramios, nepatiria streso, miega ramiai, ir ilgai, o tos , kurios patiria stresą, nerimą miega neramiai, vartosi guolyje, trumpai miega.

Miegodamos kiaul÷s „užmuša“ nuobodulį, snaudžia, judina ausis, vartosi nuo šono ant šono (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990).

Paršeliai dažnai miegodami krūpčioja ir mosuoja kojomis. Mokslininkai išsamiai ištyr÷ kiaulių miegojimo įpročius. Šie gyvūnai natūraliomis sąlygomis per parą miega gana trumpai, taigi negalima tik÷tis, kad kiaulid÷se jos taip ir išmiegos visą naktį. Tiesą sakant, netgi atvirkščiai – ankštuose garduose, be iš÷jimo į lauką laikomos kiaul÷s ne tik didžiają nakties dalį praleidžia nemiegodamos, bet ir visiškai netur÷damos kuo užsiimti (Tad, 1990).

Kad paršeliams nesutriktų miegas reikalinga komfortiška aplinka. Autorių nustatyta (Lyons, 1995), (Morrow – Tech, Mc Glone, 1990), kad kiaul÷s, laikomos šiltuose, komfortiškuose garduose miega ir poilsiauja ilgiau nei tos, kurios laikomos dr÷gnuose tvartuose.

Po miego ir ramyb÷s periodo yra pastebimas kiaulių rąžymasis būdimas kūno raumenų įtempimas, kuris rodo aktyvaus periodo pradžią bei tonuso padid÷jimą. Pasteb÷ta, kad sergančios kiaul÷s visiškai nesirąžo, o prad÷jusios sveikti pradeda ir rąžytis (Lyons,1995). Niekuomet visos vienos

grup÷s kiaul÷s nemiega vienu metu. Bent vienas grup÷s narys budi ir kitas kiaules įsp÷ja apie pavojų. Tuomet visos kiaul÷s akimirksniu sukyla.

1 pav. Kiaulių miegas

Iš medžiagų apykaitos elgsenos formų kiaul÷ms būdinga mitybos, g÷rimo bei defekacijos elgsena. Mitybos elgsena kiaul÷ms yra supaprastinta, nes joms pašaras pateikiamas į gardus. Kintant pašaro išdalijimo technologijoms, kiaul÷s gana lengvai išmoksta naudotis automatin÷mis š÷ryklomis, nes tam padeda smalsumas. Garduose įruošus automatines, čiulptukines girdyklas, greitai išmoksta naudotis ir jomis, nes tam padeda uosl÷, kuri parodo, kad tai yra vandens šaltinis. Kiaul÷ms iki šių dienų išlikę jų prot÷vių instinktai, d÷l to jos lengvai prisitaiko prie aplinkos sąlygų (Lyons,1995). Minkštos lūpos ir ilgas snukis yra jautrūs kiaul÷s lyt÷jimo organai. Kiaul÷s prieš ÷sdamos labai atsargiai patikrina ÷dalą. Kiaul÷ per parą ÷dimui skiria apie 10 proc. laiko.

Kiaul÷s, laikomos lauke, gali knaisioti žemę, susirasti ÷damų šaknų bei ÷sti žolę. Joms patinka įvairus maistas, retkarčiais jos „krimsteli“ šakelių, medžių lapų, uogų.

1.2 Kiaulių elgsenos ypatumai atskirais fiziologiniais laikotarpiais

Kiaulių elgsena rujos metu. 2–3 dienas (40–60 valandų) prieš rują kiaul÷s būna neramios, parausta jų išoriniai lytiniai organai, jos prastai ÷da, šokin÷ja ant kitų kiaulių, veržiasi prie kuilio, bet jo neprisileidžia. Rujos metu paršaved÷s būna piktos ir agresyvios, m÷to lovius. Patel÷s, rujos metu kovoja už teisę valdyti teritoriją, taip pat pelnyti patinų palankumą (Lyons,1995).

Charakteringas rujojančių kiaulių elgesys, kai ne kuilys išryškina rujojančią paršavedę, o paršaved÷ užuosdama bei pagal garsinius signalus atskiria ir randa kuilį, savo elgesiu demonstruodama rujos būseną. Paršaved÷ suvokia kuilių pažandžių ir prepucijaus liaukų išskiriamų feromonų kvapą (hormono androsterono). Rujos metu paršaved÷ būna ne pasyvi, bet aktyvi poravimosi žaidimo dalyv÷, lengvai pastumia kuilį ir savo galvą glaudžia prie jo galvos. Atitinkamu rujos metu paršaved÷ leidžiasi kuiliui užšokti priimdama nejudrumo pad÷tį, plačiai pastatydama kojas ir pakeldama ausis aukštyn. Kuilio ejakuliacija trunka nuo 5 iki 20 min. Laikomi viename garde paršaved÷ su kuiliu rujos metu gali poruotis iki 10 kartų (Jensen , 1989; Jančien÷, 2000). Pagrindin÷ informacijos perdavimo priemon÷, kuria kiaul÷s naudojasi bendraudamos viena su kita, yra kvapai. Iš specifinio kvapo kuiliai atskiria rujojančias pateles nuo kitų, jaunų, dar lytiškai nesubrendusių kiaulių. Gyvūnai skleidžia biologiškai aktyvias medžiagas – feromonus, sukeliančias specifinę reakciją juos pajutusiems gyvuliams. Patinai išskiria lytinius feromonus, kurie skatina juos užuodusias kiaules poruotis. Iš patelių išskiriamo kvapo patinai nustato, ar jos pasiruošusios poruotis (Lyons,1995). Poravimosi metu paršaved÷s tampa labai agresyvios, atsargios ir baikščios.

Porujo metu paršaved÷s aktyvumas sumaž÷ja, maž÷ja reakcija į kuilį, dingsta išorinių lyties organų hiperemija. Kiaušid÷se po ovuliacijos vietoj sprogusių folikulų susidaro geltonasis kūnas, slopinantis naujų folikulų brendimą.

Pusiausvyros stadijoje patel÷s lytiniuose organuose prasideda ramyb÷s periodas. Neįvykus apvaisinimui kiaušid÷se rezorbuojasi geltonkūnis ir pradeda augti – bręsti nauji folikulai.

Kiaulių elgsena paršingumo metu. Paršingumu vadinama paršaved÷s organizmo būkl÷ nuo apvaisinimo iki vaisiaus gimimo. Paršingumo trukm÷ 114,6 dienos (svyruoja nuo 103 iki 122 parų). Pirmaparšių paršingumo trukm÷ mažesn÷ nei suaugusių paršavedžių. Paršingumo trukm÷ priklauso nuo veisl÷s, paršaved÷s amžiaus ir individualių savybių, metų laiko. Pirmoje paršingumo pus÷je paršavedžių elgsena niekuo nesiskiria iš kitų kiaulių. Jos yra laikomos grup÷mis, joms yra būdingi rangų nusistatymai bei visos kitos yprastin÷s elgsenos formos. Paršingumo pabaigoje

paršaved÷s būna agresyvios, neramios, daug vaikšto, prie savęs neprisileidžia kitų kiaulių (Lyons,1995).

Kiaulių elgsena paršiavimosi metu. Prieš paršiavimąsi paršaved÷ buna nerami, daug vaikšto, ieško vietos lizdui, patiria stresą. Kai paršaved÷ neturi iš ko nešti lizdą, ji jaudinasi ir tampa agresyvi. Pasak mokslininko Lyons, lizdo nešimas yra vienas prigimtinio elgesio pasireiškimų.

Art÷jantį paršiavimąsi nesunku nustatyti iš paršaved÷s neramumo, jei yra naudojama šiaudų kraikas – ruošia lizdą snukyje nešiodamos šiaudus. Vaisiaus vandenų nub÷gimas įvyksta 1,5–2 valandas iki pirmojo paršelio gimimo. 2 ml oksitokcino injekcijos prieš pat paršiavimąsi pagreitina paršiavimosi procesą ir apsaugo nuo pieno liaukos uždegimo.Vidutiniškai paršiavimasis trunka 2 valandas, su 16 minučių intervalu tarp atskirų paršelių gimimų. Prieš paršiavimąsi paršaved÷ tampa meilesn÷ ir ypač švelni. Paršaved÷s paršingumo metu m÷gsta privatumą. Likus kelioms valandoms iki sąr÷mių, paršaved÷ atsigula tam tikroje pozoje: priekin÷s kojos ištiestos, nuleista galva, akys atmerktos.

Iš pradžių paršaved÷ pasidaro nerami. Tai keliasi, tai gulasi, eina iš vienos vietos į kitą. Neramumo priežastis – silpni sąr÷miai. V÷liau paršaved÷ paršiuojasi, sąr÷miai stipr÷ja, paršaved÷ guli ant šono. Vienu kartu atsivedama nuo 1–14 iki 20 paršelių, tačiau dažniausiai 14.

Paršaved÷s pirmieji elgesio pasikeitimai prieš paršiavimąsi yra labai nevienodi. Jeigu tai pirmas paršiavimasis, paršaved÷ labai nerimsta. Dauguma paršavedžių tampa labai neramios, vaikšto po gardą.

Jos dažnai kriuksi, stena, pradeda graužti gardo kampus ar m÷to šiaudus, rodydamos savo elgesiu, kad joms n÷ra gerai. Kai kurios paršaved÷s atsisako ÷sti netgi prieš dvi dienas iki paršiavimosi, o kitos nepraranda apetito iki paskutin÷s minut÷s ir gali prad÷ti paršiuotis be jokių išankstinių nerimo požymių, paršiuojasi labai greitai, be jokių komplikacijų.

Daug paršelių nugulama d÷l vados silpnumo, paršavedžių nevikrumo, d÷l jud÷jimo stokos (Lyons,1995). Pasak mokslininkų, paršavedžių gerai išvystyta klausa. Jos ausimis greitai sugauna garsus, jei paršelis sužviegia, ji iš karto reaguoja į garsą ir b÷ga jam į pagalbą (Lyons,1995).

Žindančių paršavedžių elgsena. Ypatingai glaudus ryšys susiformuoja tarp paršaved÷s ir paršelio. Vos gimusį paršelį paršaved÷ apuosto. Žindymo metu paršaved÷ rūpinasi savo gimusiais paršeliais: švelniai kriuksi, baksnoja šnipu, uostineja, glaudžia prie šono (Lyons, 1995). Kai paršeliai gimsta, paršaved÷ su savo paršeliais išlieka lizde. Paršaved÷ turi gerai išvystytą uoslę, kurią naudoja savo paršeliams atpažinti (Houpt,1998). Pasak mokslininkų, paršaved÷ savo snukiu baksnodama ką tik gimusius paršelius, suaktyvina jų kraujotaką ir pagerina imuninę sistemą ( Frases,1989).

Iš pradžių paršeliai yra žindomi tam tikrais intervalais. Pirmas intervalas trunka apie 1 min. (Castren et al, 1989). Paršeliai žinda judindami nosį ir lūpas. Paršaved÷ gali atpažinti savo paršelius

ne tik uosle, bet ir jutiminiu būdu (Mc Glone,1990). Paršaved÷s su paršeliais bendrauja įvairiai: kriuks÷jimu, prisilietimais, kvapu, kūno kalba. Kūno kalba tikriausiai yra dominuojanti bendravimo forma. Disciplina vadoje palaikoma kūno kalba, o jei nepakanka – fiziniu kontaktu: švelniu kandimu.

Paprastai ausys yra pagrindinis nuotaikos indikatorius (Morrow – Tesch, Mc Glone, 1990). Paršaved÷ nuo mažens moko paršelius būti budrius: esant pavojui staigiai atsistoti ir b÷gti ( Murfitt, Johnston, 2001).

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žindomų paršelių mirtingumas pirmosiomis dienomis padid÷ja d÷l paršaved÷s elgesio. Atliktų tyrimų duomenimis, iš 11 žindomų paršelių ½ mir÷ d÷l paršaved÷s nugulimų. Paršaved÷s po gimdymo būna neramios, daug juda, tod÷l kelia pavojų paršelių gyvybei (Morrow – Tech, 2001).

Kartais paršaved÷s jaučia baimę po paršiavimosi. Baimę gali sukelti įvairūs reiškiniai, kaip svetimo žmogaus į÷jimas į gardą, paršelių pa÷mimas ir t.t. (Morrow – Tesch, 2001). Kiaul÷s baim÷s metu buna išsigandusios, slepiasi kampe, b÷ga. Dažniausiai baim÷ t÷ra netik÷to streso pasekm÷. Skiriamos trys baim÷s stadijos:

a ) greit besikeičiančioje stadijoje kiaul÷ reaguoja tik į stresą sukeliantį impulsą. Kiaul÷ reaguoja labai paprastai: sprunka arba slepiasi.

b) intensyvioje stadijoje kiaul÷ nesugeba išvengti baimę sukeliančio impulso, vystosi ir stipresn÷ emocin÷ reakcija. Iš pradžių ji pasireiškia fiziologiniais pakitimais (kiaul÷ šlapinasi ir tuštinasi iš baim÷s, seil÷jasi, pagreit÷ja širdies ir kv÷pavimo ritmas).

c) trečioje stadijoje, be vis audringesnių emocijų atsiranda ir perd÷tas įtarumas. Kiaul÷ tarsi ieško, kas užgožtų baimę.

Pasak mokslininkų, paršaved÷ jaučianti baimę, po paršiavimosi nesirūpina gimusiais paršeliais, d÷l to paršeliai gali ir nugaišti. Kartais baim÷ pasireiškia, kai negresia joks pavojus. Kiaul÷ nei iš šio nei iš to ima pulti, dreba, žviegia, krenta ant grindų. Tai yra streso padarinys.

Kiaules dažnai veikia stresas. Stresą sukelia aplinka: triukšmas, šeimininko ar kitų žmonių grubus elgesys su paršavede arba jos paršeliais (Lyons,1995).

1.3 Kiaulių elgsena atskirais amžiaus laikotarpiais

1.3.1 Paršelių žinduklių elgsena

Paršelių uosl÷ labai gerai išvystyta. Moksliniai tyrimai įrod÷, kad paršeliai pagal išmatų kvapą gali atskirti, kur yra jų motina (Morrow – Tesch, Mc Glone, 1990). Uosl÷ padeda surasti paršeliams

motinos spenį, paršavedei kitus paršelius. Paršeliai žindimo metu pagrinde daug miega ir čiulpia spenį. Paršeliai gimsta tur÷dami stiprų žindimo instinktą. Jie sugeba žįsti dar negimęs, būdami paršaved÷s gimdoje. Iš pradžių žindimas gali būti silpnas, ir tol, kol paršelis nesuims viso spenio, gird÷sis silpni čeps÷jimo garsai. Jeigu atidžiai steb÷tume paršelį, matytume, kad kas pusę sekund÷s jis praryja paršaved÷s pieną. Kai tik paršeliai stipriai įsisiurbia, jis išlaiko spenį labai gerai – kiti paršeliai jo nenustums. Jis paleis spenį pats, kai nebebus alkanas arba kai paršaved÷ atsikels ir nueis. Silpną paršelį, negalintį išlaikyti spenio, reikia prilaikyti, kol jis gaus porciją pieno. Sustipr÷jęs jis sugeb÷s susidoroti su speniu pats. Jeigu žįsdami paršeliai kelia triukšmą ir kramto spenius, tai reiškia, kad jie gauna per mažai pieno. Dauguma paršelių teikia pirmenybę kuriam nors speniui ir stengiasi visada surasti būtent jį.

Paršeliai greit auga ir palaipsniui pradeda jud÷ti didesniais atstumais .Maži paršeliai ilgesnį laiką likę be motinos, pradeda žviegti ne tik tod÷l, kad jaučiasi palikti, bet ir tod÷l, kad jiems šalta. Jeigu nosis susiduria su kuo nors minkštu ir šiltu, ar tai būtų kitas paršelis ar motina, jis iškart nustoja žviegti ir stengiasi glaudžiai prisišlieti prie aptikto objekto, tik÷damasis gauti šilumos ir maisto. Paršeliai, m÷gindami surasti pieno, apčiupin÷ja nosimi paršaved÷s pilvą tol, kol savo snukiu atranda styrantį spenį. Kai tik jis gerai įsikanda spenį, pradeda stipriai maigyti motinos pilvą, kaitaliodamas priekines kojas, keliskart atitraukia galvą, stipriai įsispirdamas į motiną priekin÷mis kojomis ir gana aukštai pasikeldamas ant užpakalinių. Kai paršelis įsisiurbia iš visų j÷gų ir keliskart trūktel÷jęs spenį pradeda gauti pieno, jo mažyt÷ uodega pasikelia tiesiai į viršų, beveik statmenai su nugara, o uodegos galiukas užsiriečia. Tapšnodamas kojomis pieno liaukas ir ištęsdamas spenį, paršelis stimuliuoja pieno išsiskyrimą. Paršelis žinda, kol pasisotina ir prisipildo pilvą, po to gali užmigti tiesiog su speniu, išlaikydamas jį dar ilgai po pieno gurkšnojimo. Kai miegas tampa labai gilus, jis paleidžia spenį visiškai. Paršeliai miega krūvel÷je šalia savo motinos tol, kol kas nors jų neprižadina, ir v÷l visas mitybos procesas pasikartoja (Lyons,1995).

Paršeliai turi polinkį į bendravimą. Jų žaidimų instinktas yra paremtas socialine bendruomene. Paršeliai palaiko kontaktus su kitais paršeliais, jie m÷gsta miegoti, žaisti, lakstyti, gul÷ti kartu (Morrow – Tesch, Mc Glone, 1990). Daugelis paršelių m÷gsta žaisti. Žaidimų metu formuojasi charakterio savyb÷s. Paršeliams būdingas hierarchijos nusistatymas. Tokiu būdu jie gali gyventi grup÷je. Grup÷je iš paršelių visada atsiranda dominuojantis. Tai yra lyderis, kuris kontroliuoja maistą, miegojimo vietą, teritoriją, o konflikto metu visada yra viršesnis. Ir priešingai – jaunesni, pavaldesni paršeliai jam paklūsta ir lyderiui nesipriešina (Morrow – Tesch, Mc Glone, 1990). Smalsumo skatinami paršeliai apžiūrin÷ja aplinką, objektus įvertina jusliniu būdu, skonio pagalba. Jaunikliams būdingas žaidimas susideda iš viso komplekso veiksmų: mitybos, tyrin÷jimo, gynimosi

bei agresijos. Bet tokių agresijos veiksmų nei vienas nepriima kaip pavojaus. Paršeliai žaidžia, kai patenkintos pagrindin÷s gyvybin÷s funkcijos – jie yra sotūs bei turi komfortišką guolį (Lyons,19 95). Kriuks÷jimu paršeliai kviečia greta esančius paršelius žaisti: kriuksi dantyse laikydami pagalį, kartais be jo, atliekant tam tikrus judesius, kuriuos supranta greta esantys paršeliai. Paprastai žaidimas prasideda vienas kito vaikymu. Kriuksi paršeliai išgirdę neįprastą garsą ir pamatę keistą daiktą (Lyons,1995).

Žaidybin÷ elgsena būdinga visoms gyvūnų rūšims. Tai svarbi socialinio bendravimo ir hierarchinių santykių nustatymo priemon÷. Jei gyvūnas žaidžia, vadinasi jis jaučiasi saugus ir laimingas. Žaidimų metu ugdomi fiziniai gyvūno sugeb÷jimai ir intelektas. Gyvūnų elgsenos tyr÷jai išskiria du pagrindinius žaidimo tipus: 1) lokomotorinis žaidimas (sveikas, sotus gyvūnas išlieja energiją jud÷damas – b÷giodamas, lakstydamas vienas ar grup÷je); 2) socialinis žaidimas (tai žaidimas, kurį kartu žaidžia du ar daugiau gyvūnų). Paršeliai – puikūs žaidimų meistrai. Tas, kuris žaidime pasirodo gudresnis, greitesnis, apsukresnis ir tampa lyderiu (P.Parelli, 2001). Paršeliai kenčia d÷l nuobodulio ir protin÷s veiklos "bado". Ypač, jei jie laikomi garduose, o ne aptvare su savo gentainiais. Itin įspūdingai atrodo aktyvūs žaidimai – vijimas ir gaudyn÷s su staigiais sustojimais ir žaibiškais posūkiais, kamuolio gainiojimas ir lenktyniavimas, kas greičiau jį pagriebs. Šie žaidimai reikalauja ne tik greitos reakcijos, ištverm÷s ir patirties.

Paršeliai yra genetiškai užprogramuoti iš karto po gimimo sugerti labai daug informacijos, sudaryti ryšį su pamatytais objektais (paprastai su motina), o v÷liau b÷gti nuo visko, kas nepažįstama. Ką tik gimusio paršelio smegenys kur kas geriau išsivysčiusios, nei kūdikių. Iš karto po gimimo prasideda kritinis mokymosi ir informacijos įsiminimo periodas. Paršelis turi išmokti, kas yra jo.

1.3.2 Paršelių elgsena nujunkymo metu

Paršeliai, netekę motinos ir jos pieno, tampa neramūs, pasimetę, pakinta elgsena bei apetitas. Paršelių atskyrimas nuo paršaved÷s yra vienas sud÷tingiausių, po gimimo, periodų paršelių gyvenime d÷l to, kad jie pervedami savarankiškam maitinimuisi be motinos pieno. Per÷jimas prie kito š÷rimo tipo lydimas stipraus streso, neigiamai veikiančio daugelį organizmo funkcijų, pirmiausia silpną virškinimo sistemą, nepritaikytą virškinti didesnį kiekį kietų pašarų jauname amžiuje. Neleistinas staigus raciono pakeitimas nujunkymo metu ir greitai po jo, tai iššaukia dispepsiją bei kitus virškinimo trakto sutrikimus. Paršelių išsivystymo ypatyb÷s, stiprinančios streso poveikį yra šios: silpnas imunin÷s apsaugos sistemos išsivystymas, virškinimo sistemos fiziologinis nebrandumas, pasireiškiantis nepakankama virškinimo fermentų sekreciją, negeb÷jimas virškinti didesnio kieto pašaro kiekio. Ankstyvas, staigus paršelių atjunkymas sukelia viduriavimą, neišsivysčiusi imunin÷ sistema didina kitų infekcinių ligų galimybę. Staigus ryšio su paršavede nutraukimas, patekimas į svetimą ir neįprastą aplinką (n÷ra kraiko, n÷ra pakankamai vietos jud÷ti) sukelia paršeliams stresą su visais padariniais. Įtaką paršelių nujunkymui ir jų būklei turi amžius (Guelph, 2000).

Nustatyta, kad paršeliai nujunkyti 7, 14 ar 28 dienų, mažiau ÷da, daugiau guli, padid÷ja jų mirtingumas lyginant su tais, kurie buvo nujunkomi v÷liau. Per anksi nujunkyti paršeliai mažiau ÷da, daug geria, čiulpia ir graužia kitų paršelių uodegas, netenka svorio. Atliktų bandymų metu mokslininkai nustat÷, kad dirbtinai atjunkyti (kitaip tariant, prievarta atskirti nuo motinos) paršeliai patiria gerokai didesnę elgsenos sutrikimų riziką. Mokslininkai taip pat pasteb÷jo, kad labiausiai tik÷tina, jog tokiu atveju išsivystys su burna susiję neigiami įpročiai, nes jauniems paršeliams bus išlikęs stiprus poreikis žįsti. Be to, anksti nujunkyti ir koncentruotais pašarais prad÷ti šerti paršeliai patiria daugiau nei keturis kartus didesnę riziką, kad v÷liau ims kandžioti šonus, nei tie, kurie nebuvo šeriami koncentratais. Tyrimas parod÷, kad kuo daugiau jud÷jimo laisv÷s gaus paršelis nujunkymo metu, tuo mažesn÷ elgsenos sutrikimų tikimyb÷.

Jei nujunkytas paršelis bus laikomas garde, be iš÷jimo į lauką, didesn÷ rizika, kad jam išsivystys neigiami įpročiai, palyginti su laisvai laikomais paršeliais.

Šie tyrimų duomenys parodo, kaip glaudžiai siejasi nujunkymas, š÷rimas, laikymo sąlygos ir būsimas suaugusios kiaul÷s elgesys. Jei tai bus organizuojama atsainiai ar nemokšiškai, susidarys didel÷ neigiamų įpročių, kurie gali likti visam gyvenimui, rizika (Guelph, 2000).

1.3.3 Kiaulių elgsena senatv÷s metu

Nors intensyvios kiaulininkyst÷s sąlygomis natūralios senatv÷s kiaul÷s nesulaukia, specialistai turi žinoti elgsenos pokyčius gyvuliui senstant.

Senstant kiaul÷ms prast÷ja rega, klausa, uosl÷, iškrenta dantys, mažai juda, guli, nereaguoja į dirgiklius, tampa piktos, irzlios, agresyvios, gali atsirasti fobijos: kvapų ir garsų baim÷ (Guelph, 2000).

Apie 7–8 gyvenimo metus, kiaul÷ įžengia į taip vadinamąjį trečiąjį amžių. Pamažu keičiasi gyvūno elgesys: sumaž÷ja dom÷jimasis aplinka, sutrinka apetitas, o didžiąją laiko dalį ji praleidžia miegodama. Taip atsitinka d÷l to, kad kiaulei senstant smegenyse įvyksta pokyčiai, kurie ir įtakoja tokį kiaulių elgesį, kaip ilgiau trunkantis miegas, sumaž÷jęs aktyvumas, o kartais ir atsiradęs agresyvumas.

Jau min÷jau, kad kiaul÷ peržengia senatv÷s slenkstį apie 7 gyvenimo metus, bet tai kiekvienam gyvuliui yra individualus procesas ir jis priklauso nuo veisl÷s, svorio, mitybos ir be abejo genetikos. Ne paslaptis, jog smulkių veislių kiaul÷s ilgesnį laiką išlieka gyvybingos ir ilgiau gyvena nei stambių veislių atstovai. Be to, nutukusios kiaul÷s turi didesnį polinkį ligoms (diabetas, artroz÷, širdies nepakankamumas) ir mažiau šansų sulaukti senatv÷s. Senos kiaul÷s medžiagų apykaita sul÷t÷ja ir energetiniai poreikiai sumaž÷ja apie 10 proc., d÷l to ir reikia pakoreguoti mitybą. Jeigu ji gauna ne visavertį kombinuotąjį pašarą, reikia nepamiršti, jog šiuo periodu padid÷ja vitaminų ir mikroelementų poreikis. Pvz.: B grup÷s vitaminai, kurie yra tirpstantys vandenyje, yra pašalinami su šlapimu, nes senos kiaul÷s turi polinkį daug gerti ir dažnai šlapintis.

Dauguma kiaulių suserga “senatvine depresija“ – pasidaro apatiškos, abejingos aplinkai ir savo šeimininkams, nejaučia pasitenkinimo kai jas glosto, neretai suagresyv÷ja. Sena kiaul÷ nepakenčia vienatv÷s ir labai gerai, jei yra dar viena kiaul÷, kuri kriuksi, vaikšto garde. Senstanti kiaul÷ tampa labiau imli infekcin÷ms ligoms. Be to, šiuo laikotarpiu pradeda trikti vidaus organų, ypač kepenų ir inkstų veikla. Nustatyta, kad sen÷jimas – daugiafaktorinis procesas: pamažu silpn÷ja senstančios kiaul÷s jutiminių organų veikla, maž÷ja fizinis paj÷gumas, prapuola guvumas, judrumas. Pirmieji sen÷jimo požymiai yra nuovargis, tonuso trūkumas, odos suglebimas. Susidaro paviršin÷s raukšl÷s, kurios rodo odos dehidrataciją, atsiranda troškulio pojūtis (Lyons, 1995).

1 lentel÷je pateikti duomenys rodo elgsenos skirtumus priklausomai nuo kiaulių amžiaus. Iš jos matome, kad suaugusių kiaulių ramyb÷s laikotarpio trukm÷ yra panaši, o knaisiojimui daugiau laiko skiria kuiliai ir žindamos paršaved÷s.

1 lentel÷. Kiaulių skirtingų technologinių grupių elgsenos trukm÷

Kiaulių grup÷s Kiaul÷s guli% Kiaul÷s knaisiojo%

Kuiliai 18-20 14-16

Paršaved÷s 20 10

a)nujunkytos ar sukergtos 24 12

b)žindamos 20 14

1.4 Kiaulių elgsena skirtingose laikymo sąlygose 1.4.1 Kiaulių elgsena vasaros stovyklose

Kiaulių auginimo aplinka labai įtakoja jų gerovę ir elgseną. Visi gyvulio produktyvumo aspektai susiję su gyvulio elgesiu (Mc Glone, 1991). Pašaro ieškojimo elgsena glaudžiai susijusi su tyrin÷jimu, o kiaul÷s šnipas yra labai jautrus ir prisitaikęs knisimui. Namin÷s kiaul÷s, laikomos vasaros stovyklose, vidutiniškai nuo 6–8 val. per dieną praleidžia ieškodamos sau pašaro, knisdamos bei vaikščiodamos (Wood – Gush ir kt., 1990). Autoriai pasteb÷jo, kad aktyviausia kiaulių knisimo veikla pasireiškia netrukus po jų įvedimo į iš dalies natūralią aplinką t.y. iš tvartų perk÷lus į vasaros stovyklas, ir iš pradžių visa tai yra žvalgomojo pobūdžio. Pasak Johnson ir kt (2001m.), kiaul÷s ir paršeliai, auginti lauke, buvo labai aktyvūs ir pasižym÷jo įvairesniu elgesiu nei kiaul÷s ir paršeliai, auginti patalpose. Kiaul÷ms, laikomoms vasaros stovyklose, pasireiškia daugybe elgesio savybių: lakstymas, knisin÷jimas, pašaro skanavimas, gul÷jimas, voliojimasis, miegojimas, tarpusavio bendravimas ir panašiai. Labai nedidelę dalį laiko vasaros stovyklose kiaul÷s praleidžia nieko neveikdamos.

Kada n÷ra prieinamo kraiko, kiaul÷s gali patirti stresą bei gali pablog÷ti jų sveikata, taigi ir bendra produkcija. Persson ir kt. (2004m.) nustat÷, kad kiaul÷s, kurios gal÷jo vasaros stovyklose prieiti prie stambaus pašaro, be to, gal÷jo gul÷ti ant šiaudų, daugiau ils÷josi bei pasižym÷jo mažiau agresyviu elgesiu nei kiaul÷s, negavusios papildomo stambaus pašaro ir netur÷jusios pakratų.

Gentry (2002m.) nustat÷, kad lauke augintų kiaulių pager÷ja produkcija, t.y. gaunami didesni priesvoriai, pager÷ja m÷sos kokyb÷, tačiau pašarų įsisavinimas yra menkesnis.

Buvo įrodyta, kad paršeliai, gimę ir auginti lauke, po atjunkymo sv÷r÷ daugiau, nes jie prad÷jo ÷sti sausą pašarą greičiau nei paršeliai, gimę ir augę patalpose (Cox and Cooper, 2001;Websties and Dawkins, 2000).

4 pav. Kiaul÷s vasaros stovykloje

1.4.2 Kiaulių elgsena laikant uždarose patalpose

Kiaul÷s, laikomos garduose su kraiku, daugiau laiko praleidžia kramtydamos , knisdamos ir tyrin÷damos aplinką, o kiaul÷s, laikytos prastesn÷mis sąlygomis, daugiau laiko praleidžia neaktyviai gulin÷damos gardo kampuose ir ÷sdamos. Nustatyta, kad šios kiaul÷s dažniau ir ilgiau kramto nieko netur÷damos burnoje ir pasižymi agresijos protrūkiais, nukreiptais į šalimai esančius gyvulius (Stolba and Wood – Gush,1989). Kiaul÷s, augintos ankštuose, siauruose garduose, didžiąją laiko dalį praleidžia nieko neveikdamos. Petersen ir kt. (1995m.) nustat÷, kad kiaul÷s, auginamos skurdesn÷je aplinkoje, daug dažniau stumdo kitas kiaules, graužia grindis ir sienas bei kandžioja kitų kiaulių uodegas.

Tai atitinka Beattie ir kt. (2000) nuomonę, jog prastesn÷je aplinkoje augintos kiaul÷s daugiau laiko praleidžia įsitraukdamos į žalingą socialinį elgesį, pvz. kitų kiaulių kandžiojimą, nei kiaul÷s, augusios palankesn÷je aplinkoje. Lyons nustat÷, kad kiaul÷s, augintos šiaudais kreikiamuose garduose, mažiau laiko praleidžia miegodamos, kramtydamos kitas kiaules nei kiaul÷s, augintos be šiaudų. Kiaul÷s garduose su šiaudais, žymiai daugiau laiko praleidžia b÷giodamos, šokin÷damos, nei kiaul÷s, augintos be šiaudų kraiko. Visuotinai pripažįstama, jog kiaulių auginimo sąlygų gerinimas teigiamai veikia kiaulių gerovę (Gregory ir kt, 2000). Jeigu auginimo sąlygos yra prastos, kiaul÷s yra linkusios nukreipti žvalgomąjį elgesį kitų fermos gyvulių ar kiaulių link, tai gali lemti nuolatinę agresiją ar kanibalizmą (Beattie ir kt., 1996). Be to, didelis gyvulių skaičius, mažesn÷s erdv÷s gali tur÷ti neigiamos įtakos kiaulių produktyvumui ( Ruiterkamp, 1997). Taip pat

mažas kiaulių laikymo tankis fermoje ( palyginti su pagerintomis sąlygomis) gali sąlygoti padid÷jusius energijos poreikius siekiant išlaikyti kūno šilumą trūkstant kraiko (Morgan ir kt,1998). Pasak mokslininkų, kiaul÷s, augintos ant grotelinių grindų neturi galimyb÷s jud÷ti ir knisti. D÷l to jos yra piktos ir neramios ( Dawkins, 2000).

Kiti autoriai, kaip Blachshow ir kt. (1997) nustat÷, kad aplinkos pagerinimas nelemia jokio produktyvumo pager÷jimo. Jie teigia, kad kiaulių auginimo intensyvumui labiausiai įtakos turi streso hormonų padid÷jimas. Reakciją į streso veiksnius lemia nervinių signalų perdavimų intensyvumas į smegenis, tokiu būdu stimuluojama nervin÷ sistema ir į kraują patenka streso hormonai. Tai gali tur÷ti neigiamos įtakos raumenų metabolizmui, kas nulemia prastesnę kiaulienos kokybę ( Rosenvold ir kt, 2003).

Pramonin÷s technologijos sąlygomis, kur gausu technikos, įrengimų, didel÷ gyvulių koncentracija, grupavimai, kiaul÷ms tenka prisitaikyti prie nepalankių sąlygų ir streso poveikio. Streso faktoriai turi įtakos kiaulių elgesiui: temperatūrinis stresas neigiamai veikia paršavedžių reprodukcines funkcijas, jų elgesį rujos metu – maž÷ja lytinis aktyvumas, sutrinka lytinis cikliškumas, v÷luoja folikulų subrendimas, o taip pat ir ovuliacija, ženkliai blog÷ja paršavedžių apsivaisinimas ir did÷ja embrionų mirtingumas ( karščių metu – 15–20 proc.).

1.5 Ydingas kiaulių elgesys ir jo priežastys

Labai silpnas arba labai stiprus reagavimas į aplinkos dirgiklius rodo, kad kiaul÷s elgesys ir fiziologin÷s funkcijos yra sutrikę. Kiaul÷s aktyvumas priklauso nuo veisl÷s ir genetinio tipo. Toje pačioje veisl÷je ar tipe yra ir flegmatiškų, ir choleriško elgesio kiaulių.

Kiaulių elgesio formavimuisi didelę įtaką daro aplinkos sąlygos. Dažnai kiaulių tarpe pasitaiko kiaulių, turinčių elgesio ydų, kurios engia, žaloja kitas kiaules. Tokie individai nusitaiko į savo lytinius partnerius, paršelius ar to paties gardo kiaules. Dažniausiai jie atima iš jų pašarą, užima geresnę poilsio vietą, kandžioja.

Nereagavimas, ilgai trunkantis ir pasikartojantis trynimasis į aplinkos daiktus, kramtymo imitacija, kiaulių kanibalizmas, motinos instinkto netekimas, nenormalus jud÷jimas, apsunkintas atsik÷limas ir atsigulimas, pakratų, žem÷s ir m÷šlo ÷dimas, analin÷s angos dirginimas, persig÷rimas – tai dažniausiai sutinkama ydinga kiaulių elgsena.

Elgsenos sutrikimai prad÷ti tirti XX a. šeštajame dešimtmetyje pasteb÷jus, kad kai kurie gyvūnai, uždaryti garde imdavo monotoniškai kartoti tą patį veiksmą.

Kai tokia elgsena užima didžiąją aktyvaus laiko dalį, kol kiaul÷ būdrauja (nemiega), mokslininkai tokią elgseną įvardija kaip „ nenormalią“.

Ilgai trunkantis ir pasikartojantis trynimasis į aplinkos daiktus bei betikslis jud÷jimas. Tai primena normalų elgesį, kai gyvūnas kasosi sudirgintą, niežtinčią kūno vietą. Toks sutrikimas būdingas kiaul÷ms, laikomoms ankštuose garduose ir neišleidžiamoms pasivaikščioti (negaunančioms mociono). Dažniausiai jos trina galvą arba užpakalį į gardo strypus, tose vietose nutrina odą, atsiranda žaizdos (Trainys, 2000).

Įprastai kiaul÷ nepraleidžia didžiosios paros laiko dalies trindamasi į aptiktus daiktus nes ji turi pakankamai „normalios“ veiklos, pavyzdžiui, gali lakstyti, vaikštin÷ti, tyrin÷ti aplinką, žaisti ir bendrauti su kitomis kiaul÷mis, ji visada turi pasirinkimą veikti, ką nori, nes n÷ra priverstinai izoliuota.

Gal nuskamb÷s keistai, kad kiaul÷ gyvenime gali tur÷ti tam tikrų siekių ar tikslų, bet mokslininkai teigia, kad tai tiesa. Pavyzdžiui, kiaul÷s tikslas – maitintis didžiąją dalį laiko. Tyrimai parod÷, kad kiaul÷s vidutiniškai turi maitintis mažiausiai 70 proc. paros laiko.

Jei d÷l priverstin÷s izoliacijos kiaul÷ šio tikslo įvykdyti negali, ji ima jausti stresą. D÷l to gali atsirasti įvairūs neigiami įpročiai, kaip nereagavimas, trynimasis į aplinkos daiktus it t.t. Trumpai tariant, kiaul÷s elgsenos sutrikimai – emocinio konflikto ir sudirgimo d÷l atimtos galimyb÷s pasiekti tikslą, išraiška. Monotoniškai kartojamuose veiksmuose dažnai įmanoma pasteb÷ti atgarsius tos elgsenos, kurią kiaul÷ nor÷tų atlikti, bet neturi galimybių. Pavyzdžiui, trynimasis apibūdinamas kaip „lokomotorin÷s sistemos elgsena“, kitaip tariant – su jud÷jimo aparatu susijęs elgsenos sutrikimas (Lyons, 1995). Jis rodo kiaul÷s patiriamą stresą d÷l atimtos galimyb÷s laisvai jud÷ti. Tai svarbi informacija kiaulių savininkams, nes parodo, ko labiausiai trūksta jų gyvenime. Žinojimas leidžia imtis veiksmų, kurie silpnintų, o ne dar labiau įtvirtintų pasireiškusius neigiamus įpročius. Kai kurie mano, kad garduose laikomų kiaulių elgsenos sutrikimai – tai tiesiog nuobodulys, netur÷jimas ką veikti (tarsi kiaul÷ tyčia bjauriai elgtųsi).

Mokslininkai ilgai svarst÷, kod÷l gyvūnas tur÷tų nuolat ir nuolat kartoti visiškai beprasmį veiksmą. Įsivaizduokite kiaulę, vaikščiojančią ratais garde: ji vis eina, kaskart apsisukdama tame pačiame taške. Visa tai atrodo kaip laiko ir energijos švaistymas. Tik atidesnis steb÷jimas parodo, kad monotoniškai kartojamas vis toks pats veiksmas ir ši elgsena pasireiškia netur÷jimu ką veikti. Visuotinai pripažinta, kad šie įpročiai – tai būdas, padedantis kiaulei atlaikyti diskomfortiškas ir nenatūralias laikymo sąlygas. Nuolatinis monotoniškas judesių kartojimas tam tikru laipsniu sumažina gyvūno patiriamą stresą (Lyons,1995).

Kramtymo imitacija (kramtymas, kai burnoje n÷ra pašaro). Dažnai kramto „tuščia burna“ ir čepsi lūpomis nuo lizdo atskirti ir po vieną garduose laikomi paršeliai. Aplink snukį suplaka seilių putas ir vaikšto apsiputoję. Kiaul÷s „kramto“ gul÷damos ant pilvo arba s÷d÷damos „šuns“ poza. Dažniausiai šią ydą turi liesos kiaul÷s, o normaliai įmitusios taip elgiasi retai.

Kartais kramtymą imituoti paršai pradeda tuojau po atjunkymo ( manoma, kad tai dar nenuslopusio žindimo reflekso pasekm÷). Šios ydos atsikratyti padeda kiaulių laikymas gausiai pakreiktuose garduose, kai jos gali knaisioti šiaudus ir juos kramtyti. Reikia m÷ginti pagausinti kiaulių š÷rimą ir liesas kiaules nutukinti, nes riebios šios ydos beveik neturi (Trainys,2000).

Kiaulių kanibalizmas. Paršaved÷s po gimdymo pasidaro agresyvios ne tik savo paršeliams, bet ir kitiems gyvūnams bei žmon÷ms. Kiaul÷s kartais pradeda kanibalizmą su÷sdamos nuovalas, po to, pajutusios m÷sos ir kraujo skonį, ima ÷sti ir savo paršelius.

Kiaul÷s gali prad÷ti ÷sti ir negyvus gimusius ar nugultus savo paršelius, o juos su÷dusi ima žudyti ir likusius gyvus. Kartais nužudo ir su÷da tik svetimus paršelius, o savų neliečia. Pasak mokslininkų (Lyons, 1995, Obsen, 2001) kanibalizmas siejasi su dideliu kiaul÷s jautrumu ir ankstyvu apsiparšiavimu. Dažniau taip elgiasi pirmaparš÷s, bet gali ir daug vadų tur÷jusios kiaul÷s. Kartais jos su÷da ir jau paaugusius, 2 savaičių paršelius (kartais juos tik nužudo, bet ne÷da). Manoma, kad polinkį kanibalizmui paveldi, tod÷l labai svarbu parinkti veislei tinkamas paršavedes. Šis nenormalus elgesys paplitęs kiaulių fermose, kai jos laikomos ankštuose garduose. Suaugusių kiaulių, dažniausiai prieauglio, elgsena labai pasikeičia: paršeliai kramto, graužia vienas kito ausis, uodegas, kandžioja šonus (Trainys,2000).

Motinos instinkto netekimas. Toks elgesys būdingas paršaved÷ms, kurios pačios buvo per anksti atskirtos nuo motinos. Kartais paršaved÷s neatstumia savo paršelių, bet apsiparševusios menkai jais rūpinasi, palieka nesaugioje vietoje, neskiria savo jauniklių nuo svetimų. Paršaved÷s neskatina ieškoti spenio, nežindo, paeina į šalį, kai paršelis bando žįsti. Dažniausiai toks elgesys, pasak mokslininkų, būna pirmą kartą apsiparšiavusioms paršaved÷ms (Lyons,1995; Obsen,2001).

Nenormalus jud÷jimas: apsunkintas atsik÷limas ir atsigulimas. Kai skauda sąnarius ar galūnių raumenis, kiaul÷s negali l÷tai atsigulti ir neretai staiga griūva ant šono. Jeigu taip elgiasi paršaved÷, ji nugula daug paršelių (Lyons,1995).

S÷d÷jimas ant užpakalio („šuns“ poza) yra taip pat nenormalus elgesys. Kai kiaul÷s laikomos ankštuose garduose ir be pakratų, būna labai nutukusios ar prieš paršiavimąsi, jos m÷gsta s÷d÷ti ant užpakalio. Šia poza besiilsinčios kiaul÷s būna labai neaktyvios, mažai juda, s÷di nuleidusios galvas ir ausis, snaudžia užmerkusios akis ir sunkiai keliasi.

Pakratų, žem÷s ir m÷šlo ÷dimas. Kai kiaul÷s rankioja ir ÷da pakratuose esančius ÷damus augalus (šiaudus, lapus), tai toks elgesys n÷ra yda. Ydingas atsiranda, kai kiaul÷s ima ÷sti ne÷damus pakratus. Kartais kiaul÷s ÷da išmatas tiesiai iš kitos kiaul÷s analin÷s angos, prieš tai išeinamąją angą pamasažuodamos snukiu (Trainys,2000). Analin÷s angos dirginimas (masažavimas). Jauni paršeliai kiša vienas kitam šnipą po uodega baksnoja juo, trina išeinamosios ( analin÷s) angos sritį. Elgesys panašus į spenio ieškojimą ir tešmens masažavimą (baksnojant snukiu) (Lyons,1995).

Persig÷rimas. Moksliškai ši yda vadinasi polidipsija. Kartais ją turi kiaul÷s, kai geria vandenį iš automatinių girdyklų ir ilgą laiką spaudžia vandens vožtuvo svirtelę. Dažniausiai ši yda atsiranda d÷l staigaus laikymo ir priežiūros sąlygų pakeitimo, kai kiaul÷s negauna mociono, pablog÷ja jų mityba. Dažniausiai šią ydą turi liesos kiaul÷s (Trainys,2000).

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Tyrimas atliktas Utenos raj. Uten÷l÷s kaimo ūkininko kiaulių fermoje.

Tyrimams buvo sudaryta 15 paršingų Diurokų veisl÷s paršavedžių grup÷. Steb÷jimo laikotarpis sudar÷ 15 dienų, t.y. 70 – 85 paršingumo laikotarpio dienos.

Paršavedžių elgsena fiksuota šviesiu paros metu, nuo 8 val. ryto iki 18 val. vakaro. Fiksuotos pagrindin÷s elgsenos formos: aktyvumo, poilsio, agresijos.

Paršingos paršaved÷s steb÷jimo metu buvo laikomos vasaros stovyklose, su kilnojamomis, lengvo tipo pašiūr÷mis, kurios buvo kreikiamos šiaudais. Steb÷jimo metu paršaved÷s buvo 1 kartą perkeltos į naują, žole apaugusį aptvarą.

Duomenys biometriškai apdoroti naudojantis Windows operacin÷s sistemos skaičiuokle Excel. Paskaičiuotas aritmetinis vidurkis (X), aritmetinio vidurkio paklaida (m), aritmetinio vidurkio įvairavimo koeficientas (Cv). Patikimumo laipsnis (p) buvo nustatytas pagal Stjudentą. Duomenys buvo laikomo statistiškai patikimais, kai p< 0,05, o statistiškai nepatikimi, kai p> 0,05 (Juozaitien÷ V., Kerzien÷ S., 2001).

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Steb÷jimų metu buvo fiksuojama pagrindinių trijų tipų (2 lentel÷) elgsena, t.y. poilsio, bendro aktyvumo bei agresyvumo.

Poilsio elgsenai priklaus÷ miegojimas, gul÷jimas, s÷d÷jimas; aktyvumui – ÷dimas, g÷rimas, vaikščiojimas, knaisiojimas; agresyvumui – visos konfliktin÷s situacijos, iškilusios tarp paršavedžių, steb÷jimo metu.

2 lentel÷. Pagrindinių elgsenos formų trukm÷

Elgsena Trukm÷ proc.

Poilsio 68,1

Aktyvumo 31,6

Agresyvumo 0,4

Paršaved÷s apie 68 proc. viso steb÷jimo laiko praleido gul÷damos bei miegodamos. Dažniausiai paršaved÷s gul÷jimui pasirinkdavo pašiūrę, kuri buvo pakreikta šiaudais. Paršaved÷s aktyviausios buvo rytą, at÷jus rytinio š÷rimo laikui ir vakare – vakarinio š÷rimo metu. Aktyvus laikotarpis sudar÷ 31,6 proc. viso paršavedžių steb÷jimo laiko. 9,81 proc. viso aktyvaus laiko paršaved÷s praleisdavo knaisiodamos, rausdamos žemę. Ši veikla už÷m÷ daugiau laiko tuo momentu, kai paršaved÷s buvo įleistos į naują plotą: tada jos ilgiau raus÷ žemę, rinko augalų šaknis.

Agresyvus elgesys arba konfliktin÷s situacijos sudar÷ apie 0,4 proc. viso steb÷jimo laiko. Daugiausiai konfliktuodavo jaunos paršaved÷s (1–2 apsiparšiavimai) su vyresn÷mis (3–5 apsiparšiavimai). Tokių situacijų daugiausiai pasitaikydavo einant prie lovio, užimant patogesnę gul÷jimo vietą bei knaisiojant žemę.

Kadangi steb÷jimo metu paršaved÷s vieną kartą buvo pervarytos į naują plotą, atskirai įvertinome elgsenos pakitimus pirmas dvi dienas po pervarymo ( 3 lentel÷).

3 lentel÷. Paršavedžių elgsena pirmas 2 dienas po pervarymo į naują plotą Elgsena Trukm÷ proc. Poilsio 56,84 Aktyvumo 42,9 Agresyvumo 0,26

Paršavedžių pervarymas į naują plotą pirmas dvi dienas pakeit÷ jų elgseną. Iš karto po pervarymo paršaved÷s buvo kur kas aktyvesn÷s. Ši elgsenos grup÷ už÷m÷ 42,9 proc. viso steb÷jimo laiko. Jeigu palygintume su vidutine viso steb÷jimo laikotarpio aktyvumo elgsenos trukme, po pervarymo ši elgsena buvo ilgesn÷ 11,3 proc. (duomenys nepatikimi).

Kadangi kiaul÷s yra smalsūs gyvuliai, tai pervarius į naują aptvarą, jos didelę laiko dalį skyr÷ naujos teritorijos tyrin÷jimui: vaikščiojo po visą aptvaro perimetrą, tyrin÷jo jo pakraščius, daugiau laiko skyr÷ žol÷s ÷dimui, knaisiojimui (pirmoje eil÷je buvo išknaisiojami visi užtvertame plote buvę kurmiarausiai).

Poilsio elgsena ir agresijos protrūkiai šiuo atveju už÷m÷ mažesnę laiko dalį. Ils÷tis kiaul÷s ÷jo tik pavargusios ir šioje elgsenoje vyravo miegojimas, o ne gul÷jimas. Palyginus su viso steb÷jimo laikotarpio šios elgsenos trukme, po pervarymo ji buvo trumpesn÷ 11,26 proc. (duomenys nepatikimi).

Faktą, kad sumaž÷jo konfliktinių situacijų paršavedžių tarpe, galima paaiškinti tuo, kad jos tuo metu buvo labiau susidom÷jusios aplinka, o ne viena kita.

Taip pat buvo palygintas paršavedžių elgsenos kitimas dienos b÷gyje. Tam steb÷jimo laiką padalinome pusiau – po 5 valandas, į pirmą ir antrą dienos pusę. Duomenys pateikiami 4 lentel÷je.

4 lentel÷. Paršavedžių elgsena pirmoje ir antroje dienos pus÷je Trukm÷ proc.

Elgsena _{1 dienos pus÷}

(8–13) val. 2 dienos pus÷ (13–18) val. Poilsio 66,45 69,55 Aktyvumo 33,2 30,00 Agresyvumo 0,35 0,45

Įvertinus paršavedžių elgsenos kitimą dienos b÷gyje, nustatyta, kad pirmoje dienos pus÷je paršaved÷s buvo aktyvesn÷s – 3,2 proc. daugiau nei antroje dienos pus÷je (duomenys nepatikimi). Tai galima paaiškinti tuo, kad po nakties jos buvo išalkusios, tod÷l pirmiausia visi veiksmai buvo nukreipti maisto paieškai, o rytinio š÷rimo metu visos rinkosi prie lovių. Po nakties poilsio taip pat joms reik÷jo atstatyti bendrą organizmo tonusą.

Šiuo paros metu poilsiui buvo skiriama 3,1 proc. mažiau laiko, nei antroje dienos pus÷je. Dienos b÷gyje paršaved÷s į konfliktines situacijas taip pat pateko nevienodai. Daugiau jų pasitaik÷ antroje dienos pus÷je – manau, taip buvo d÷l to, kad jos jau buvo labiau pavargusios, sudirgusios, jas erzino šalia esančios grup÷s nar÷s.

Kadangi stebimoje paršavedžių grup÷je buvo skirtingo amžiaus paršaved÷s, atskirai įvertinome aktyvumo elgsenos priklausomybę nuo amžiaus (5 pav.).

30.8 31 31.2 31.4 31.6 31.8 32 Aktyvumas Jaunos parsavedes suaugusios parsavedes

Steb÷jimų metu nustatyta, kad jaunų ir suaugusių paršavedžių aktyvumas buvo panašus, tik 0,7 proc. (duomenys nepatikimi) aktyvesn÷s buvo jaunos paršaved÷s. Jos labiau dom÷josi aplinka, daugiau laiko vaikščiodavo po aptvarą bei pasteb÷ta, kad jos dažniau už vyresnes paršavedes b÷giodavo.

Kadangi stebima paršavedžių grup÷ buvo laikoma vasaros stovykloje, jų elgseną gal÷jo veikti oro sąlygos. Buvo įvertinta aktyvumo ir poilsio elgsenos trukm÷ geru (giedras, saul÷tas, šiltas oras) bei blogu (lietingas, darganotas, v÷sus oras) oru.

Nustatyta, kad poilsio ir aktyvaus laikotarpio trukmei oro sąlygos tur÷jo įtakos (6 pav.). Apniukusiu, lietingu oru paršaved÷s buvo vangesn÷s, daugiau laiko praleido gul÷damos, mažiau vaikščiojo bei kniso žemę, o vos ne visą aktyvų laiką skyr÷ maisto paieškai bei ÷dimui.

6 pav. Poilsio ir aktyvumo elgsenos kitimas priklausomai nuo oro sąlygų

Esant geram orui, paršaved÷s poilsiui skyr÷ 5,87 proc. (duomenys nepatikimi) laiko mažiau, o esant blogam, lietingam orui – 11,75 proc. (p<0,05) daugiau nei vidutiniškai per visą steb÷jimo laiką paršaved÷s praleido gul÷damos pašiūr÷se, snausdamos, miegodamos. Esant lietingam orui paršaved÷s veng÷ daugiau vaikščioti po aptvarą, mažiau laiko skyr÷ žem÷s knisimui, ÷damų dalykų (žol÷s, augalų šaknų) paieškai.

Paršaved÷s geru oru buvo aktyvios 12,66 proc. (p<0,05) daugiau, o blogu oru – 25,32 proc. mažiau nei vidutiniškai per visą steb÷jimo laiką.

Esant geram orui, paršaved÷s mažiau aktyvios buvo karščiausiu paros metu, o orui palaipsniui v÷stant, jų aktyvumas suintensyv÷davo.

0 20 40 60 80 100 120 Poilsis Aktyvumas Geru oru Vidutiniškai Blogu oru

IŠVADOS

Remiantis gautais steb÷jimų rezultatais, galima padaryti sekančias išvadas:

1. Steb÷jimo metu fiksuojant atskirų elgsenos formų trukmę nustatyta, kad didžiausią laiko dalį (68,1 proc.) paršingos paršaved÷s skyr÷ poilsiui.

2. Jaunų paršavedžių aktyvumas 0,7 proc. (p>0,05) buvo didesnis už suaugusių.

3. Poilsio ir aktyvumo elgsenų trukmei įtakos tur÷jo oro sąlygos. Esant geram orui, paršaved÷s poilsiui skyr÷ 5,87 proc. (p>0,05) laiko mažiau, o esant blogam orui – 11,75 proc. (p<0,05) daugiau nei vidutiniškai per visą steb÷jimo laiką.

4. Paršaved÷s geru oru buvo aktyvios 12,66 proc. (p<0,05) laiko daugiau, o blogu oru – 25,32 proc. mažiau nei vidutiniškai per visą steb÷jimo laiką.

5. Paršavedžių elgsenos tipams turi įtakos dienos metas bei perk÷limai į naują plotą.

SUMMARY

PREGNANT SOWS BEHAVIOR RESEARCH

Lina Jasiniauskait÷, Lithuanian Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry, Animal Husbandry Department.

The head of work: dr. Nijol÷ Kvietkut÷.

The work is written in Lithuanian language, volume of 33 pages. There are 4 tables and 6 pictures. Master's work is carried out in Lithuanian Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry, Animal Husbandry Department and in vilage of Uten÷l÷, rural farmer pig farm 2007–2009m.

The aim of work was to assess the behavioral features of sows.

Objectives of work were: to determine the sows of different forms of behavior during the duration of daylight hours. Relatively calm and temperamental behavior of sows. Assess the flow behavior of the sows, depending on weather conditions.The study was carried out in vilage of Uten÷l÷, in pig farm. The study was concluded 15 pregnant Duroc breed sows group. The observation period was 15 days, 70–85 time the day. Fixed behavior of sows during the daylight hours, from 8 am. am to 18 pm. evening. Fixed basic behavior of the form: the activity, rest, aggression. Pregnant sows during the observation was considered as the summer camps, with moveable type of light, which was straw. Sows during the observation time was 1 moved into a new, grass grew enclosure. Data biometrics processed using the Windows operating system Excel spreadsheet Juozaitien÷, V. Kerzien÷. Calculated the arithmetic average of the error, the reliability (p). Observations were recorded for the three main types (Table 1) behavior, rest, the overall activity and aggression. Rest belonged to the behavior of sleeping, lying, sitting, activity - eating, drinking, walking, aggressive – all the conflict situations encountered among sows, at the time of observation. Sows of 68 percent. Total observation time spent lying and sleep compared the behavior of 1 to 7 were the result of a reliable (p <0,05). In most cases, the sow lying opted hangar, which was active on the surface grass. Pregnant the morning, when the morning feeding period and in the evening - the evening feeding time. The active period was 31,6 percent. total tracking time sow. 9,81 percent. total active time sows spent land. This activity was more time at the moment when the sows were admitted to a new area and then the more reddened earth, to seek the roots of the plant. Aggressive behavior or a conflict situation was about 0,4 percent. total observation time. Most of the young sows conflict (1– 2 swine) with older (3 –5 )swine. It can be concluded that

1. Monitoring during the recording of individual forms of behavior in time found that 68.1 per cent of time pregnant the sow for the rest.

2. Young sows activity 0,7 percent. (p> 0,05) was higher than the adult.

3. Leisure time behavior and activity affected by the weather conditions. In good weather, sow the rest of 5,87 percent. (p> 0,05) less time and at the bad weather – 11,75 percent. (p <0,05) more than the average over the entire observation period.

4. Sows the good weather has been 12,66 percent. (p <0,05) more time, and bad air – 25,32 percent. less than the average over the entire observation period.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Appleby, M., 1999. What should we do about animal welfare? Blackwell Science, Oxford, U.K. 2. Archer, J., 1973. Tests for emotionality in rat and mice: A review. Anim. Behav. 21:205-235. 3. Belyaev, D.K. 1979. Destabilizing selection as a factor in domestication. J. Heredity 70:301-308. 4. Andresen, N., Redlo I 1999 Foraging behaviour of growing pigs on grassland in relation to stocking rate and feed crude protein level Appl.Animal behaviour Sci. 62: 183-197.

5. Boissy, A., and P. Le Neindre. 1990. Social influences on the reactivity of heifers: Implications for learning abilities in operant conditioning. Appl. Anim. Behav. Sci. 20:259-273.

6. Busse, C.S., and M.M. Shea-Moore. 1999. Behavioral and physiological responses to transportation stress in three genetic lines of pigs. J. Anim. Sci. 77(Suppl. 1):147.

7. Bollwahn W., Infektiose faktorenkrankheiten beim Schwein – Pathogenese und Bekämpfung. Berl. Münch. Tierärztl. Wschr. 1989. Nr. 102. S. 410-412.

8. Christon R. The effect of tropical ambient temperature on growth and metabolism in pigs. Journal of Animal Science. 1988. No.66 (12) P. 3112-3123.

9. Frische luft im Höhlenstall. DGS Magazin. 1998. W. 31.

10. Huynh T.T.T., Aarnink A.J.A., Gerrits W.J.J. et. al. Thermal behaviour of growing pigs in response to high temperature and humidity. Applied Animal Behaviour Science. 2005. P. 111-112

11. Hyun Y., Ellis M., Riskowski G. et. al. Growth performance of pigs Subjected to Multiple Concurent Environmental Stressors. Journal of Animal Science. 1998. V. 76. P. 721-727.

12.Huynh T.T.T. Heat Stress in Growing Pigs. PhD. Thesis, Wageningen Institute of Animal Science, Wageningen University, Wageningen. 2005. 167 p.

13.Juozaitien÷ V., Kerzien÷ S. Biometrija ir kompiuterin÷ duomenų analiz÷. Kaunas, 2001. 115 p. 14. Jančien÷ I. , Kiaulininkyst÷ Kaunas,2005m.77-79p.

15. Trainys Kazys Vytautas. Ar gyvūnai protauja? Kaunas 2000m 22 - 30-31p.

16. Lungenveränderungen bei Schweinen. Dtsch. Tierärztl. Wschr. 1993. Nr. 100S. 319-322.

17. Le Belego L, van Milgen J, Noblet J. Effect of high temperature and low-protein diets on the performance of growing-finishing pigs. Journal of Animal Science. 2002. V.80. P. 691-701.

18. Lebret B., Massabie P., Granier R. et al. Influence of outdoor rearing and indoor temperature on growth performance, carcass, adipose tissue and muscle traits in pigs, and on the technological and eating quality of dry-cured hams. Meat Science. 2002. Vol. 62. I. 4. P. 447-455.

19. Lopez J., Jesse G.W., Becker B.A. et. al. Effects of temperature on the performance of finishing swine: II. Effects of a hot, diurnal temperature on average daily gain, feed intake, and feed 20. Lopez J., Jesse G.W., Becker B.A. et. al. Effects of temperature on the performance of finishing swine: I. Effects of a cold, diurnal temperature on average daily gain, feed intake, and feed efficiency. Journal of Animal Science. 1991. No. 69. P. 1850-1855.efficiency. Journal of Animal 21. Meyer E. Haben alternative Stallkonzepte eine Zukunft? Schweinezucht und Schweinemast. Science. 1991. No. 69. P. 1843-1849.

22. Oliveira R. F. M., Donzele J. L. Effect of environmental temperature on performance and on physiological and hormonal parameters of gilts fed at different levels of digestible energy. Animal 23. Plonait H., Bickhardt K. Lehrbuch der Schweinekrankheiten. Berlin, 1997. S. 11-34.Feed Science and Technology. 1999. Vol. 81. I. 3-4. P. 319-331.

24. Quiniou N., Dubois S., Noblet J. Voluntary feed intake and feeding behaviour of group-housed

growing pigs are affected by ambient temperature and body weight. Livestock Production S 25. Quiniou N., Renaudeau D., Collina A., et.al. Influence of high ambient temperatures and physiological stage on feeding behaviour of pigs. Productions Animals, 2000. No.4. P. 245-253.

26. Rein-Raus-Mast in billigen Folienstallen. Schweinezucht und schweinemast. 1999. J. 47. Nr. 2. S. 233-245.

27. Steinbach, J. Effects of the tropical klimate on the physiology and productivity of the pig. III. Hot Bioclimates and Selected Livestock Species and breeds. World Science Animal

28. Grandin, T. 1994. Solving livestock handling problems. Vet. Med. 89:989-998. 29. Grandin, T., Deesing M.J. Genetics and Animal Welfare. In: T. Grandin (Ed.)

30. Hemsworth, P.H. and Coleman G.J. Human-Livestock Interactions. CAB International Cambridge, U.K. Genetics and the Behavior of Domestic Animals. Academic Press San Diego, California. 1998. 500 p.

31. Moberg, G. P., Anderson C.O. and Underwood T.R. Ontogeny of the adrenal and behavioral responses of lambs to emotional stress. J. Animal Science, 1980. P. 138–142.

32. Rauw W. M., Kannis E., E.N. Noordhuizen–Stassen and Grommers F.J. Undesirable side effects of selection for high production efficiency in farm animals: a review. Livest. Prod. Sci. 1998. P. 15– 33.

33. Sather A.P. A note on the changes in leg weakness in pigs after being transferred from confinement housing to pasture lots. Animal Production, 1987. P. 450–453.

34. Shea–Moore, M.M.. The effect of genotype on behavior in segregated early-weaned pigs tested in an open field. J. Animal Science, 1998. 76(Suppl.1). P. 100.

35. Webb, A.J., W.S. Russel, and D.I. Sales. Genetics of leg weakness in performance-tested boars. Animal Production, 1983. Vol. 36. P.117–130.

36. http://www.swine behaviour.com 37. http://www.swine breeding.com 38. http://www.pigs behaviour.com