Sveikatos vadybos katedra
Paulius Mocevičius
REZIDENTŪROS KOKYBĖS VERTINIMAS KAUNO
MEDICINOS UNIVERSITETE
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Prof. Habil. Dr. Ramunė Kalėdienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
REZIDENTŪROS KOKYBĖS VERTINIMAS KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETE Paulius Mocevičius
Mokslinė vadovė Prof. Habil. Dr. Ramunė Kalėdienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2010. p.78
Tikslas – Įvertinti Kauno medicinos universiteto rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių Kauno medicinos universitetą 2003-2008 m. poţiūrį į rezidentūros kokybę.
Uždaviniai:
1. Įvertinti rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių Kauno medicinos universitetą 2003-2008 m. poţiūrį į rezidentūros studijų proceso organizavimą.
2. Išsiaiškinti svarbiausias rezidentų darbo problemas.
3. Aptarti svarbiausius rezidentūros kokybės elementus rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių KMU rezidentūrą 2003 – 2008 m. poţiūriu.
4. Ištirti rezidentų savarankiškumą bei aktyvumą rezidentūros metu ir išsiaiškinti jų ateities planus.
Tyrimo metodika. KMU rezidentų, rezidentų vadovų ir 2003 -2008 m. baigusių studijas gydytojų anoniminė anketinė apklausa. Per apklausą buvo išdalinta 400 anketų rezidentams, iš jų gauta 266 atsakymų (66,5 proc.), apklausta 40 rezidentų vadovų ir 40 studijas jau baigusių gydytojų. Apklausoje naudota 10 balų Likerto skalė (1 balas ţemiausias, o 10 aukščiausias), specifiniams klausimams buvo individualūs atsakymai. Anketų duomenys buvo apdoroti ir išanalizuoti naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 15,0.
Rezultatai. Rezidentai susipaţinimą su rezidentūros studijų programa, rezidentūros studijų vykdymą atsiţvelgiant į programą, teorinių ţinių ir praktinių įgūdţių kokybę įvertino palankiai (atitinkamai : 7,36; 6,36; 6,53; ir 7,07 balais). Rezidentų vadovai rezidentūros studijų vykdymą atsiţvelgiant į programą įvertino 7,5 balais. Teorinių ţinių kokybę studijas baigę gydytojai ir rezidentų vadovai įvertino palankiai (7,7 ir 7,4 balai). Rezidentai pageidavo, kad teorinių ţinių ir praktikos įgūdţių santykis būtų 20 - 30 proc. ir 70 - 80 proc. atitinkamai. Pasitenkinimą savo vadovu rezidentai įvertino 7,22 balais. 55 proc. rezidentų norėtų atlikti rezidentūros studijas kitose bazėse, o net 85 proc. studijas baigusių. gydytojų teigė, jog yra tikslinga atlikti dalį rezidentūros studijų kitose rezidentūros bazėse. 64 proc. rezidentų neturi poilsio dienos po budėjimo, 33,2 proc. rezidentų be rezidentūros studijų papildomai dirba kitose šalies gydymo įstaigose. Pasitenkinimą KMU rezidentūros kokybe
rezidentai įvertino 6,46 balais, o rezidentų vadovai 7,5 balais. Svarbiausios rezidentų nepasitenkinimo rezidentūros kokybe prieţastys yra netinkamas teorinių ţinių ir praktikinių įgūdţių santykis, bei teorinių ţinių ir praktikos įgūdţių trūkumas. Rezidentų vadovai ir studijas jau baigę gydytojai nurodė, kad svarbiausia rezidentūros studijose yra tinkamas teorinių ţinių ir praktikos gūdţių santykis. Savarankiškumą profesionalioje veikloje rezidentai įvertino 7,15 balais. Pranešimus rengė ir skaitė Lietuvoje 29,9 proc. rezidentų. Baigę studijas Lietuvoje planuoja dirbti tik 46 proc. apklaustųjų rezidentų.
Išvados.
Nustatyta, kad rezidentai, rezidentų vadovai ir studijas baigę gydytojai studijų kokybę bei jų organizavimą vertina geriau nei vidutiniškai, o svarbiausiais rezidentūros studijų kokybės elementais laiko geras teorines ţinias, praktinius įgūdţius bei tinkamą jų santykį. Rezidentai savo vadovo vaidmenį rezidentūros metu vertina palankiai. Buvo išsiaiškinta, kad dauguma rezidentų dirba kitą dieną po budėjimo, dalis rezidentų turi darbo grafike nenumatytų budėjimų, trečdalis rezidentų dirba papildomai bei aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje. Nors studijų kokybę rezidentai vertina pakankamai gerai, tačiau pusė iš jų norėtų išvykti į kitas rezidentūros bazes, o maţesnioji dalis rezidentų baigę studijas norėtų dirbti Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigose.
SUMMARY Public Health Management
EVALUATION OF RESIDENCY QUALITY AT KAUNAS UNIVERSITY OF MEDICINE Paulius Mocevičius
Supervisor Prof. Assistant Professor. Ramunė Kalėdienė
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2010. p.78
Aim – To evaluate the opinion of residents, supervisors of residents and doctors of Kaunas University of Medicine who graduated from Kaunas University of Medicine in 2003 – 2008 about the quality of the residency.
Tasks:
1. To evaluate the opinion of residents, supervisors of residents and doctors, who graduate from Kaunas University of Medicine in 2003 – 2008, about the organization of process of residency studies.
2. To find out the most important problems of residents‟ work.
3. To discuss the most important elements of the quality of residency according to the opinion of residents, supervisors of residents and doctors, who graduated from residency of Kaunas University of Medicine.
4. To explore the self-sufficiency and activeness of the residents during their residency and to find out their future plans.
Methodology of the research. The anonymous questionnaire of residents, supervisors of residents and doctors, who graduated from Kaunas University of Medicine in 2003 – 2008. During the research 400 questionnaires were given to the residents, and 266 answers (66.5%) were got back, there were also questioned 40 supervisors of residents, and 40 doctors who had already finished their studies. The questionnaire included 10 points Likert scale (1 point is the lowest, 10 points is the highest), the specific questions had individual answers. The data of the questionnaires was processed and analysed using the package SPSS 15,0 of statistical data analysis.
Results. The residents evaluated highly (respectively: 7.36; 6.36; 6.53; and 7.07 points) the familiarization with the program of residency studies, implementation of residency studies considering the program, the quality of theoretical knowledge and practical skills. The supervisors of the residents evaluated the implementation of residency studies considering the program with 7.5 points. The graduated doctors and supervisors of residents evaluated highly (respectively 7.7 and 7.4 points) the quality of theoretical studies. Residents wished that the
proportion of theoretical knowledge and practical skills would be respectively 20 – 30% and 70 – 80%. The satisfaction about the supervisors were evaluated by residents by 7.22 points. 55% of residents would like to do the residency studies in other bases, and even 85% of doctors who have finished the studies claimed that it is purposeful to do some studies of residency in other residency bases. 64% do not have free day after the duty, 33.2% of residents have additional work in other medical institutions. The satisfaction with the quality of residency at Kaunas University of Medicine was evaluated by 6.46 point by residents and 7.5 points by supervisors of residents. The main causes of dissatisfaction with the quality of residency is inappropriate proportion of theoretical knowledge and practical skills, as well as lack of theoretical knowledge and practical skills. The supervisors of the residents and doctors, who have finished the studies, noted, that the most important in the studies of residency is the right proportion of theoretical knowledge and practical skills. The self-sufficiency in the professional activity was evaluated by 7.15 points. 29.9% of residents have prepared and read the reports in Lithuania. And only 46% of questioned residents are planning to work in Lithuania.
Conclusions. It was found out, that residents, supervisors of residents and doctors who have already finished the studies, evaluate the quality of studies and their organization better than average, and they consider the good theoretical knowledge, practical skills and right their proportion as the most important elements of quality of residency studies. The residents evaluate highly the role of the supervisor at the time of residency. It was found out that most residents work the next day after the duty, a part of residents have duties, which are not planned in the work schedule, a third of residents work additionally and actively participate in the scientific activity. Even the residents evaluate the quality of studies as quite good, but half of them would like to go to other bases of residency, and a smaller part of residents would like to work in Lithuanian medical institutions after the graduation.
SANTRUMPOS
ACGME - Amerikos aukštojo medicininio išsilavinimo akreditavimo tarnybos ES – Europos Sąjunga
EB – Europos bendrija
ELPA - Europos laisvos prekybos asociacija JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos
KAL – Kauno apskrities ligoninė KMA – Kauno medicinos akademija KMU - Kauno medicinos universitetas
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos KUL – Klaipėdos universitetinė ligoninė
LR – Lietuvos Respublika
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija SPĮ - Sveikatos prieţiūros įstaigos
TSR - buvusių TSRS sąjunginių respublikų pavadinimo dalis, reiškianti „Tarybų Socialistinė Respublika“
UEMS - Europos medicinos specialistų sąjunga VDU – Vytauto Didţiojo universitetas
Turinys
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Rezidentūros studijų analizė ir Kauno medicinos universiteto istorinė raida ... 12
1.2. Gydytojų rengimas buvusioje Sovietų Sąjungoje ... 14
1.3. Gydytojų rengimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje remiantis Europos Parlamento Tarybos Direktyva 2005/36/EB ... 15
1.3.1. Gydytojų rengimas pagal patariamąsias organizacijas. ... 19
1. 4. Rezidentūros analizė Kauno medicinos universitete ir uţsienyje. Rezidentūros įstatyminė bazė ... 22
1.4.1. Rezidentūros bazės ... 23
1.4.2. Gydytojų rezidentų rengimo istorija. ... 23
1.4.3. Rezidentūros procesas. ... 25
1.5. Kokybės samprata rezidentūros studijų kontekste ... 27
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 32
2.1. Klausimynų parengimas ... 32
2.2. Rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių KMU rezidentūrą klausimynas .... 32
2.3.Tirtųjų kontingentas ... 33
2.4. Apklausos eiga ... 33
2.5. Statistinė duomenų analizė ... 34
3. REZULTATAI ... 35
3.1 Bendros respondentų charakteristikos ... 35
3.2. Rezidentūros studijų organizavimas ... 36
3.2.1. Rezidentų nuomonė apie rezidentūros studijų organizavimą ... 36
3.2.2. Skirtingų rezidentūros profilių rezidentų nuomonė apie studijų organizavimą ... 41
3.2.3. Skirtingų rezidentūros studijų metų rezidentų nuomonė apie rezidentūros organizavimą ... 42
3.2.4. Rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių KMU 2003-2008 m. rezidentūrą, nuomonė apie rezidentūros studijų organizavimą ... 43
3.3. Rezidentų darbo problemos ... 45
3.4. Rezidentūros studijų kokybės elementai ... 49
3.4.1. Rezidentūros studijų kokybės elementai rezidentų poţiūriu ... 49
3.4.2. Rezidentūros studijų kokybės aspektai rezidentų vadovų ir baigusių KMU rezidentūrą gydytojų poţiūriu. ... 51
3.5. Rezidentų savarankiškumas ir pasiruošimas savarankiškam specialisto darbui ... 52
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 63
ĮVADAS
Gydytojo profesija – viena iš atsakingiausių profesijų, nes gydytojo kompetencija ir profesionalumas daţnai lemia ţmogaus gyvybę ar mirtį. Viduramţiais medicina buvo laikoma amatu, tačiau laikui bėgant ši profesija daugelyje valstybių tapo grieţtai reglamentuojama bei reguliuojama valstybės. Medicinos ţinios nuo senų senovės buvo perduodamos iš kartos į kartą. Dar IV a. pr. Kr. medicinos patriarchas Hipokratas savo veikale „Hipokrato rinkinys“ (Corpus hippocraticum) skelbė, kad „Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei viso kito mokslo ţinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasiţadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių - niekam kitam“ [1]. Dar prieš mūsų erą buvo suvokiama medicinos ţinių perteikimo, bei ateities kartų mokymo svarba. Laikui bėgant keitėsi medicinos ţinių perdavimo samprata ir atsirado grieţtai reglamentuota tvarka, kūrėsi medicinos mokyklos, universitetai.
Lietuvoje gydytojų rengimą sąlyginai galima butų skirstyti į du istorinius etapus: iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. bei po Nepriklausomybės atgavimo [2]. Iki Nepriklausomybės atgavimo sveikatos sistema veikė pagal sovietinį Semaškos modelį [3]. Nuo 1990 m. valstybei pasukus demokratine linkme, sveikatos sistema nebegalėjo toliau funkcionuoti pagal sovietinį modelį, todėl buvo pasirinktas sudėtingas sveikatos apsaugos restruktūrizavimo modelis, kuriame svarbią vietą uţėmė gydytojų ruošimas praktiniam darbui. Apjungiant medicinos mokslą, mokymą bei klinikinę praktiką buvo įkurtos akademinės ir universitetinės klinikos, bei pagal vakarietiška modeli pradėti rengti gydytojai, sukurti teisiniai aktai reglamentuojantys jų rengimą [2].
Universitetinėje aukštojoje mokykloje yra nuosekliųjų studijų 3 pakopos: pagrindinės studijos, magistrantūra, rezidentūra arba specialiosios studijos ir doktorantūra arba meno aspirantūra [4]. Lietuvoje aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą suteikia du universitetai: Kauno medicinos universitetas bei Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Nuosekliosios medicinos studijos uţtikrina teorinį būsimų gydytojų pasiruošimą savarankiškai gydyti pacientus [5]. Rezidentūra yra trečiosios pakopos universitetinės medicinos krypties studijos, skirtos gydytojui, siekiančiam įgyti arba pakeisti medicinos
praktikos rūšies gydytojo profesinę kvalifikaciją . Ši studijų rūšis apima tiek teorines ţinias, tiek praktinę profesinę veiklą [6].
Temos aktualumas.
Nuo rezidentūros metu įgytų ţinių įsisavinimo priklauso gydytojo kaip praktiko kompetencija. Tinkamas teorinių ţinių bei praktinių įgūdţių santykis ir sugebėjimas jas panaudoti uţtikrina gydytojo profesinę kvalifikaciją. Pasaulyje yra nemaţai parašyta darbų, kuriuose nagrinėta gydytojų rezidentų rengimo tvarka [7], konkrečių specialybių studijų programos [8], rezidentų pasitenkinimas studijų kokybe [9,10], pasitenkinimo darbu su rezidentų vadovais kokybė [11], tačiau Lietuvoje ši tema yra beveik nenagrinėta. Rezidentūros kokybę nagrinėti verta dėl įvairių prieţasčių. Visų pirma tai galimybė suţinoti su kokiomis problemomis susiduria rezidentai, antra – galimybė patobulinti rezidentų ruošimą, siekiant pagerinti jų pasitenkinimą studijų programa, trečia - įvertinti ir formuoti bendrą poţiūrį į aukštojo mokslo kokybės problemas. Nagrinėjant rezidentūros kokybę galima uţsibrėţti numatomus pokyčius bei vėliau juos išmatuoti, turint atskaitos tašką. Literatūroje aprašomas daţnai sutinkamas vadinamasis gydytojų perdegimo arba streso sindromas [12 -14]. Labai didelis darbo krūvis, netinkamos darbo sąlygos daro neigiamą įtaką gydytojų darbui su pacientais, trikdo nusistovėjusius tarpusavio ryšius tarp rezidento ir jo vadovo. Mokslinėje literatūroje apie rezidentūros kokybę daţnai aprašomi santykiai tarp rezidento ir rezidento vadovo [10,11]. Rezidento vadovas atlieka labai svarbią misiją formuojant gydytojo rezidento kryptingą mąstyseną klinikinių atvejų, teorinių bei praktikinių ţinių perdavimo poţiūriu.
Temos naujumas
Rezidentūros studijos Lietuvoje yra atsiradusios daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau rezidentūros kokybė KMU klinikose ar KMU reglamentuotose rezidentūros bazėse nebuvo nagrinėta.
Darbo teorinė ir praktinė reikšmė
Darbe nagrinėjama KMU rezidentūros kokybė padės išsiaiškinti daugumą su rezidentūra susijusių klausimų: su kokiomis problemomis susiduria gydytojas rezidentas, ar rezidentūra atitinka ES gydytojų rengimo reikalavimus, kaip yra vykdoma rezidentūros studijų programa, kokios yra darbo sąlygos gydytojams rezidentams, ar pasiruošę jauni gydytojai dirbti bei teikti kvalifikuotas specialistų konsultacijas savarankiškai, kokios rezidentūros bazių tolimesnės kūrimo galimybės ir koks rezidentų poţiūris į galimybę dalį rezidentūros atlikti jose, kiek baigusių studijas rezidentų planuoja likti dirbti Lietuvoje.
Tiriant rezidentūros kokybę KMU buvo apklausti gydytojai rezidentai, kurie studijuoja ir dirba KMUK, rezidentų vadovai bei gydytojai baigę KMU rezidentūrą 2003-2008 metais. Gydytojų nuomonę bus galima vertinti kaip išorinę KMU rezidentūros kontrolę. Ši tema yra svarbi, nes padės išsiaiškinti rezidentų bei jų vadovų, ir jau baigusių KMU rezidentūrą gydytojų nuomonę apie rezidentūros kokybę. Gautus rezultatus bus galima palyginti su kitose valstybėse atliktų tyrimų rezultatais. Atlikus tyrimą, bus galima teikti pasiūlymus kaip pagerinti rezidentūros kokybę, bei uţtikrinti visavertį gydytojų rezidentų pasiruošimą savarankiškam darbui įvykdţius rezidentūros programą KMU rektoratui, Rezidentų tarybai bei KMUK vadovybei, LR Sveikatos apsaugos ministerijai, LR Švietimo ir mokslo ministerijai. Tyrimo rezultatai suteiks galimybę teikti pasiūlymus dėl rezidentūros bazių tvarkos tobulinimo ir darbo sąlygų gerinimo.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tikslas – Įvertinti Kauno medicinos universiteto rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių Kauno medicinos universitetą 2003-2008 m. poţiūrį į rezidentūros kokybę.
Uždaviniai:
1. Įvertinti rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių Kauno medicinos universitetą 2003-2008 m. poţiūrį į rezidentūros studijų proceso organizavimą.
2. Išsiaiškinti svarbiausias rezidentų darbo problemas.
3. Išsiaiškinti svarbiausius rezidentūros kokybės elementus rezidentų, rezidentų vadovų ir gydytojų, baigusių KMU rezidentūrą 2003 – 2008 m. poţiūriu.
4. Ištirti rezidentų savarankiškumą bei aktyvumą rezidentūros metu ir išsiaiškinti jų ateities planus.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Rezidentūros studijų analizė ir Kauno medicinos universiteto istorinė raida
Kauno medicinos universitetas yra didţiausia universitetinio pobūdţio sveikatos specialistų rengimo mokykla Lietuvoje. Jos ištakos siekia Vytauto Didţiojo universiteto Medicinos fakulteto laikus, kuris vėliau tapo Kauno medicinos institutu, Kauno medicinos akademija ir galiausiai Kauno medicinos universitetu. 1919 m. Lietuvos valdţia persikėlė i Kauną ir buvo svarstoma neatidėliotina būtinybė įsteigti pirmąjį lietuvišką universitetą, tad buvo suburta organizacinė grupė, kurios komisija parengė Aukštųjų kursų statuto projektą, kurį 1920 m. sausio 5 d. patvirtino Lietuvos Švietimo ministerija [15]. 1920 m. sausio 27 d. atidaryti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos. Medicinos skyrius 1922 m. tapo Lietuvos universiteto, vėliau nuo 1930 m. VDU Medicinos fakultetu. Nuo 1940 m. sveikatos mokymosi sistema suvienodinta su Sovietu Sąjungos mokymosi sistema, tačiau 1939 m. Europoje prasidėjus antrajam pasauliniam karui vėl buvo grįţta prie ankstesnio modelio. Po karo, medicinos studijos buvo pertvarkytos pagal bendras Sovietų Sąjungos aukštosios medicinos mokyklos programas, o 1946 m. priimta sesijinė egzaminų tvarka. 1950 m. reorganizuojant Kauno valstybinį universitetą į Kauno medicinos (KMI) ir Kauno politechnikos (KPI) institutus, Lietuvoje įkuriama savarankiškos medicinos mokykla su dviem fakultetais: Gydomuoju ir Farmacijos-Stomatologijos. Iki 1989 m. kada Kauno medicinos institutas tapo Kauno medicinos akademija (KMA) buvo paruošta 9500 gydytojų, 2300 provizorių, 2200 stomatologų ir 67 biofizikai. Sunkiais pokario metais Kauno medicinos institutas ruošdamas gydytojus Sovietų Sąjungoje išlaikė lyderio pozicijas. Tačiau, net ir esant tuometinei santvarkai, institutas aktyviai bendradarbiavo su uţsienio klinikomis, aukštosiomis mokyklomis bei mokslo įstaigomis. Šie ryšiai vėliau, atkūrus Nepriklausomybę universitetui suteikė galimybę tapti aktyvia Europos universitetų partnere, įvairių tarptautinių mokslinių programų, studentų, rezidentų, tarpusavio mainų dalyve.
Siekiant Lietuvos aukštųjų medicinos studijų suvienodinimo su vakarietišku Europos modeliu buvo būtina medicinos studijų, medicinos mokslo bei praktikos struktūrų ir jų darbo reforma bei reorganizacija. 1989-ųjų geguţę įvyko Lietuvos gydytojų sąjungos atkuriamasis suvaţiavimas, kurio vienas iš prioritetinių veiksnių buvo pertvarkyti medicinos studijas, remiantis studijų, mokslo bei gydymo meno vienovės principu. Suvaţiavimo metu buvo parengta rezoliucija ,,Apie Nacionalinės sveikatos koncepcijos rengimą”, kurią 1991 m. spalio 31 d. patvirtino Lietuvos Seimas. Šioje koncepcijoje buvo suformuluota sveikatos apsaugos politika, nustatyti prioritetai – pirminės sveikatos prieţiūros plėtra, šeimos gydytojo institucijos diegimas, numatyta sveikatos apsaugos įstaigų struktūra pagal pirminį, antrinį ir tretinį paslaugų tiekimo lygmenį [16,17]. Ši koncepcija tapo Lietuvos sveikatos politikos formavimo bei gydytojų ruošimo pagrindu. Nuo 1989 m. Kauno medicinos institutas tapo Kauno medicinos Akademija, o 1990 m. į jos struktūrą įtrauktos ir Akademinės klinikos. Ši sujungta struktūra tapo atspirties tašku reorganizuojant studijas bei pagrindine baze ruošiant gydytojus praktiniam darbui [18]. Plečiant studijas buvo įkurti papildomi fakultetai: 1990 m. Medicinos seserų su aukštuoju mokslu (dabar Slaugos), o 1994 m. - Visuomenės sveikatos fakultetai, o studijų programos parengtos atitinkant daugumos Europos universitetų studijų programas. Studijų struktūros reformos baigtos iki 1995 m. Nuo 1998 m. Kauno medicinos akademija pervadinta į Kauno medicinos universitetą (KMU) [19]. Per 1989–1998 m. laikotarpį KMA buvo parengti 2532 gydytojai, 587 farmacininkai, 846 stomatologai, 364 slaugytojos, 28 visuomenės sveikatos specialistai.
Šių dienų kompleksinė Kauno medicinos universiteto struktūra tapo galingiausiu sveikatos mokslų bei klinikinės praktikos vienetu, kuris jungia 5 fakultetus (Medicinos, Odontologijos, Farmacijos, Visuomenės sveikatos bei Slaugos), 4 mokslo institutus (Biomedicininių tyrimų, Endokrinologijos, Kardiologijos, Psichofiziologijos ir reabilitacijos), Universiteto ligoninę, tarptautinių ryšių bei studijų centrą, mokomąją vaistinę, didţiausią šalyje sveikatos ir medicinos mokslų biblioteką, Lietuvos medicinos istorijos ir farmacijos muziejų bei daug funkcinių akademinių centrų, bei leidţia universaliai plėtoti studijų, mokslo bei sveikatos prieţiūros (klinikinę) veiklą ir profesionaliai ruošti sveikatos prieţiūros specialistus. Gydytojai rezidentai priţiūrimi rezidentų vadovų gilinasi į teorines ţinias bei tobulina praktinius medicinos įgūdţius 34 profilinėse klinikose su 38 stacionaro skyriais, 8 reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, 3 filialuose (Romainių tuberkuliozės ligoninės, Viršuţiglio reabilitacijos ligoninės ir Onkologijos ligoninės), konsultacinėje poliklinikoje ir įvairiose laboratorijose.
Didelė dalis teorinių ţinių bei praktinių įgūdţių reikalavimų atitinka ES šalių reikalavimus. Šiuo metu vykdoma ES struktūrinių fondų remiami projektai, kurie iš esmės pakeitė studijų srityje modulinį mokymą į probleminį. Keičiant studijų programas išlieka studijų laipsniškumo principas - studijos iki diplomo susietos su studijomis po diplomo.
KMU nuolat artimai bendradarbiauja nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu su kitais universitetiniais, akademiniais bei mokslo centrais, tarptautinėmis organizacijomis, dalyvauja tarptautinėse programose, personalo mainuose, o tai skatina universiteto mokslinės kompetencijos kėlimą ir ţinių perteikimą studentams bei rezidentams. Plėtojant KMU veikla, vienas iš pagrindinių KMU 2009-2011 m. Srateginio veiklos plano tikslų yra integracija į kuriamą Europoje bendrą aukštųjų mokyklų studijų bei mokslo erdvę. Šių tikslų įgyvendinimas leistų ugdyti harmoningą, laisvą, mąstantį, iniciatyvų ir kūrybingą sveikatos specialistą, savo teorinėmis ir praktinėmis ţiniomis galintį konkuruoti šalies ir tarptautinėje sveikatos prieţiūros specialistų rinkoje.
2009 m. duomenimis Kauno medicinos universiteto bendruomenę sudarė 19477 asmenys. Kauno medicinos universitete dirba 1394 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, iš kurių 2 akademikai, 5 profesoriai-emeritai, 98 habilituoti daktarai, 783 mokslų daktarai. Kauno medicinos universitete studijas tęsia 227 internai ir 665 rezidentai, 217 doktorantų. Pagrindinėse, vientisosiose ir antros pakopos studijose mokosi 4074 studentai, 5835 tęstinių studijų specialistai. Universiteto bendruomenėje yra 1256 gydytojai ir 2415 slaugos specialistai bei 3409 kiti darbuotojai.
1.2. Gydytojų rengimas buvusioje Sovietų Sąjungoje
Lietuvos TSR istorija apima laikotarpį nuo Sovietų Sąjungos okupacijos 1940 m. iki 1990 m. kovo 11 dienos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tik ţlugus šiai imperijai, vakarų šalys galėjo plačiau paţvelgti į tuometinį sveikatos prieţiūros specialistų rengimą. Medicinos studijos buvo vykdomos medicinos institutuose, kurių mokymo programas ir pedagoginį procesą tiesiogiai kontroliavo valdţia. Pirmieji du metai medicinos institute buvo skirti bendriesiems mokslams, o likęs studijų laikas – klinikiniams mokslams. Politinė ideologija apėmė visą studijų laikotarpį, o Markso dialektinė materializmo teorija buvo pagrindinis idealas, aukštesnis uţ medicinos mokslus [20]. 40 % tuometinių studijų laiko uţimdavo sociopolitinis mokymas, fizinis lavinimas bei karinis pasiruošimas [3].
Gydytojas buvo laikomas ekonominės naudos nenešančiu asmeniu ir jo atlyginimas buvo maţdaug 20 % maţesnis nei gamyklos darbuotojo [3]. Gydytojų rengimas buvo paremtas ankstyva specializacija pagal penkis profilius: gydomąjį, vaikų ligų, higienos, stomatologijos bei farmacijos. Gydomasis profilis buvo išskaidytas į vidaus ligų, chirurginį ir ginekologinį subprofilius. Pirmaisiais studijų metais studentų buvo prašoma pasirinkti profilį, pagal kurį jie turėjo dirbti baigę institutą. Baigiant medicinos institutą buvo laikomas teorinis egzaminas, kurio pagrindą sudarė sociopolitinių ir ideologinių ţinių patikrinimas. Kadangi stojančiųjų bei baigiančiųjų konkrečias specialybes būsimų gydytojų skaičių ir studijų programas grieţtai reguliavo valdţios kvotos, tad apie studijų kokybę tuo metu negalėjo būti jokios kalbos [3]. Tačiau 1987 m. Sveikatos reikalų ministras E. Chazov teigė, kad gydytojų rengimas Sovietų Sąjungoje stokoja teorinių ţinių bei praktikinių įgūdţių, bei jų santykis yra netinkamas [21]. Siekiant pagerinti gydytojų rengimą bei profesinę kompetenciją, remiantis valdţios direktyvomis buvo nutarta, kad gydytojai po instituto baigimo privalės baigti internatūrą. Taip pat visi gydytojai privalės periodiškai lankyti kursus, kur bus keliama jų profesinė kvalifikacija. Ţlugus Sovietų Sąjungai ir šalims atgavus nepriklausomybę, atsirado poreikis restruktūrizuoti ir modernizuoti paveldėtą nelanksčią bei atgyvenusią sveikatos prieţiūros politiką.
1.3. Gydytojų rengimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje remiantis Europos Parlamento Tarybos Direktyva 2005/36/EB
Gydytojai Lietuvoje ruošiami remiantis ES galiojančiais teisės aktais bei direktyvomis. 1957 m. Europos šalys pasirašė Europos Bendrijos įkūrimo arba kitaip vadinamąją Romos sutartį, kurioje buvo numatyta teisė, kad kiekvienas ES pilietis privalo turėti galimybę įgyti profesiją arba teikti paslaugas bet kurioje pasirinktoje valstybėje narėje. 1957 m. Romos sutarties pagrindu patvirtinta Europos Bendrija (EB) [22]. Pagal jos reglamentą buvo numatytas laisvas darbuotojų judėjimas ES, tačiau praktiškai iki 1968 m. jis buvo ribojamas įvairių poįstatyminių aktų, kol 1968 m. spalio 15 d. EB išleido Tarybos direktyvą 68/360/EEC, dėl valstybių narių darbuotojų ir jų šeimų judėjimo ir gyvenimo Bendrijos teritorijoje apribojimų panaikinimo [23] . Tai tapo esminiu teisiniu pagrindu specialistų migracijai ES bei ELPA.
Tačiau norint dirbti, to nepakako, nes buvo ribojamas išsilavinimo pripaţinimas, tad siekiant suvienodinti šią tvarką, 1988 m. gruodţio 21 d. EB išleido Tarybos direktyvą 89/48/EEC, dėl bendros aukštojo mokslo diplomų, įgytų po maţiausiai trejų metų profesinio lavinimosi ir praktinių apmokymų, pripaţinimo sistemos. 1993 m. balandţio 5 d. buvo konsoliduota 93/16/EEC direktyva, kuri skelbė, kad visos valstybės narės pripaţįsta specializuotos medicinos diplomus, paţymėjimus ir kitus oficialias kvalifikacijas patvirtinančius dokumentus. Pagal šią direktyvą, gydytojai-specialistai buvo įteisinti kaip pilnaverčiai ES piliečiai, kurie turi teisę vykdyti gydytojo veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir savo šalyje [24]. Būtent šių direktyvų visuma prisidėjo prie gydytojų rezidencijos laisvės, socialinių garantijų, praktinių mokymų, išsilavinimo įgijimo, laisvos darbo rinkos bei finansinių klausimų sprendimo.
2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba pasirašė Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2005/36/EB, kuri rėmėsi būtinybe pakeisti Tarybos direktyvas 89/48/EEB ir 92/51/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, 1999/42/EB dėl bendrosios profesinės kvalifikacijos pripaţinimo sistemos ir Tarybos direktyvas 77/452/EEB, 77/453/EEB, 78/686/EEB, 78/687/EEB, 78/1026/EEB, 78/1027/EEB, 80/154/EEB, 80/155/EEB, 85/384/EEB, 85/432/EEB, 85/433/EEB ir 93/16/EEB dėl bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, architektų, vaistininkų ir gydytojų rengimo, sujungiant jas į vieną dokumentą, kuris reglamentuotų asmenų įgijusių profesinę kvalifikaciją valstybėje narėje garantiją uţsiimti ta pačia profesija kitoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos šalies piliečiai turintys tokį patį išsilavinimą [25]. Ši direktyva pasirašyta siekiant panaikinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, kad palengvintų paslaugų teikimą bei išplėstų galimybes uţsiimti profesine veikla valstybėse narėse. Siekiant uţtikrinti bendrą šalių - narių įvairių kvalifikacijų pripaţinimą būtina nustatyti reikalavimus, kurie apibrėţtų visose narėse reikalingą minimalų kvalifikacijos lygį. 21 šios direktyvos straipsnis teigia, kad gydytojų, gydytojų-odontologų judėjimo laisvė ir formaliosios kvalifikacijos pripaţinimas turėtų būti grindţiamas automatiniu formaliosios kvalifikacijos įrodymo pripaţinimo principu, tačiau kvalifikacija turi atitikti reikalavimus keliamus 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose. Remiantis šiuo principu, medicinos profesijos (įskaitant gydytojus, slauges, gydytojus odontologus) yra grindţiamos minimaliu išsilavinimo lygiu ir praktinių apmokymų koordinavimu. Išsilavinimo ir praktinių mokymų suteikimą minėtų profesijų atstovams valstybėse narėse reguliuoja bendros taisyklės, kurios taip pat reikalauja pripaţinti tokius mokymus ir išsilavinimą, įgytą kitose Sąjungos valstybėse [25, 26].
23 straipsnio 4 punktas reglamentuoja pagrindinio rengimo gydytojų, gydytojų specialistų, gydytojų odontologų, kurie kvalifikaciją įgijo Sovietų Sąjungoje arba, kurių rengimas prasidėjo Lietuvoje iki 1990 m. kovo 11 d. formaliosios kvalifikacijos pripaţinimą, tačiau tai turi patvirtinti valstybių narių institucijos.
Europos Sąjungos šalyse, gydytojų rengimas remiasi šios direktyvos 24 – 30 straipsniais, kurie reglamentuoja medicinos gydytojų, specializuotų medicinos gydytojų bei šeimos medicinos praktikos gydytojų rengimą bei 34 – 37 straipsniais, kurie reglamentuoja gydytojų odontologų bei specializuotų gydytojų-odontologų rengimą. 24 straipsnis apibrėţia reikalavimus norintiems studijuoti pagrindinėse medicinos studijose (Lietuvai - vidurinio išsilavinimo paţymėjimą), studijų trukmę ne trumpesnę kaip šešerių metų arba 5 500 valandų teorinio bei praktinio rengimo, kurį vykdo universitetas, taip pat įpareigoja universitetą, studijuojančiam asmeniui suteikti tinkamą teorinių bei praktinių medicinos ţinių kiekį. 25 straipsnis reglamentuoja specializuotą medicininį rengimą. Šiame straipsnyje apibrėţiama, kad į specializuotą medicininį rengimą galima priimti tik baigus patvirtintas šešerių metų studijas, kurias reglamentuoja 24 straipsnis. Specializuotos medicinos studijos pagal trukmę turi atitikti standartus, galiojančius visoms šalims – narėms, kurie apibrėţiami direktyvos V priedo 5.1.3 punkte.
V priedo 5.1.3 punktas. Specializuotų medicinos mokymo kursų pavadinimai bei minimali mokymo trukmė Lietuvoje remiantis Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2005/36/EB:
1. Anesteziologija – 3 metai 2.Bendroji chirurgija – 5 metai 3. Neurochirurgija - 5 metai
4. Akušerija ir ginekologija – 4 metai 5. Vidaus ligos – 5 metai
6. Oftalmologija – 3 metai 7. Otorinolaringologija – 3 metai 8. Vaikų ligos – 4 metai
9. Pulmonologija – 4 metai 10. Urologija – 5 metai 11. Ortopedija – 5 metai
12. Patologinė anatomija – 4 metai 13. Neurologija – 4 metai
14. Psichiatrija – 4 metai
15. Radiologinė diagnostika – 4 metai 16. Radioterapija – 4 metai
17. Plastinė chirurgija – 5 metai 18. Klinikinė biologija – 4 metai
19. Mikrobiologinė bakteriologija – 4 metai
20. Biochemija – 4 metai 21. Imunologija – 4 metai 22. Krūtinės chirurgija – 5 metai 23. Vaikų chirurgija- 5 metai
24. Kraujagyslių chirurgija – 5 metai 25. Kardiologija – 4 metai
26. Gastroenterologija – 4 metai 27. Reumatologija – 4 metai
28. Bendroji hematologija – 3 metai
29. Endokrinologija – 3 30. Fizioterapija – 3 metai 31. Neuropsichiatrija – 5m 32. Dermatovenereologija – 3 metai 33. Radiologija – 4 metai 34. Neuropsichiatrija - 4 metai 35. Geriatrija – 4 metai
36. Inkstų ligos – 4 metai 37. Uţkrečiamos ligos – 4 metai 38. Socialinė medicina – 4 metai 39. Farmakologija – 4 metai 40. Darbo medicina – 4 metai 41. Alergologija – 3 metai
42. Branduolinė medicina – 4metai 43. Veido ir ţandikaulio chirurgija (pagrindinės medicinos studijos) – 5 metai
44. Biologinė hematologija – 4 metai 45. Stomatologija – 3 metai
46. Dermatologija – 4 metai 47. Venerologija – 4 metai 48. Tropinė medicina – 4 metai
49. Gastroenterologinė chirurgija – 5 metai
50. Skubioji medicina – 5 metai
51. Klinikinė neurofiziologija – 4 metai 52. Dantų, burnos, veido ir ţandikaulių chirurgija (pagrindinės medicinos
28 straipsnis apibrėţia šeimos medicinos gydytojų rengimą. Šis straipsnis nusako šeimos medicinos gydytojų rengimo trukmę, dieninio mokymo programą. 29 ir 30 straipsniai apibrėţia šeimos gydytojų profesinę veiklą, jų teises. 34 straipsnis reglamentuoja gydytojų odontologų pagrindinį, o 35 straipsnis - specializuotą rengimą, jų trukmę bei kokius įgūdţius ir teorines ţinias privalo įgyti būsimasis gydytojas - odontologas [25].
1.3.1. Gydytojų rengimas pagal patariamąsias organizacijas.
Iškilus būtinybei suvienodinti gydytojų-specialistų įgyjamą išsilavinimą šalyse-narėse, 1993m spalio mėn. Europos Medicinos Specialistų Sąjunga (UEMS) vienijanti sveikatos prieţiūros specialistus visoje Europos Sąjungoje bei valstybių įeinančių į ELPA sudėtį, priėmė chartiją dėl „Medicinos specialistų rengimo Europos Sąjungoje“ [27]. Ši chartija buvo paremta Romos sutartimi, kuri uţtikrina visoje Europos bendrijoje laisvus prekių, ţmonių, paslaugų ir kapitalo cirkuliacijos principus. Laikantis šių tarpvalstybinių principų yra įteisintas laisvas medicinos sektoriaus asmenų bei paslaugų judėjimas bei specialaus medicininio išsilavinimo pripaţinimas, kuris buvo įtvirtintas Europos Komisijos 1975 m. [27]. Pagrindinis šios chartijos tikslas yra uţtikrinti specialisto pasiruošimą savarankiškai dirbti pasirinktos specialybės ribose kiekvienoje ES valstybėje. Norint uţtikrinti vienodą specialistų pasiruošimo lygį, būtina tiksliai apibrėţti rengimo turinį. Europos medicinos Specialistų Sąjunga vienija visus medicinos specialistus ir yra jų atstovė Europos Bendrijoje. Europos medicinos Specialistų Sąjunga susideda iš:
1. Specialistų sekcijų; 2. Europos Tarybos; 3. Nacionalinės Tarybos;
4. Nacionalinės valdţios institucijos.
Specialistų sekcijos vienija visus tam tikros specializacijos gydytojus ES šalyse. Europos Taryba stebi kiekvienos Specialistų sekcijos specialistų paruošimą ES lygmeniu. Kiekviena ES šalis-narė turi savo Nacionalinę Tarybą, kuri stebi specialistų rengimą atitinkantį bendrus ES reikalavimus savo šalyje. Taip pat kiekvienoje šalyje yra Nacionalinė valdţios institucija, kuri tiesiogiai atsakinga uţ specialistų kvalifikaciją savo šalyje. Nacionalinės valdţios institucija gali būti kompetentingų profesinių organizacijų, universitetų, nacionalinės Tarybos arba valstybinių institucijų su patariamaisiais organais junginys. Būtent ši institucija atsako uţ specialistų mokomųjų programų vykdymą, kokybinius tyrimus, nustato specialistų
rengimo standartus valstybėje. Šios tarybos sprendimai turi atitikti šalyje galiojančius teisės aktus, ES teisinę bazę, UEMS/Europos Tarybos rekomendacijas.
Nacionalinės valdţios institucijos tiesioginės funkcijos:
1. Rengimą vykdančių specialistų ir institucijų akreditavimas; 2. Kokybės uţtikrinimas;
3. Medicinos specialistu kvalifikacijos uţtikrinimas; 4. Ţmogiškųjų išteklių planavimas;
5. Medicinos specialistų registras;
Bendrieji medicinos specialistų rengimo principai ES remiantis chartija dėl „Medicinos specialistų rengimo Europos Sąjungoje“
Bendrieji medicinos specialistų rengimo principai skirti ES šalims, ruošiančioms medicinos specialistus, kurie atitiktų visus ES reikalavimus. Rengimo principai yra sudaryti iš septynių straipsnių:
Pirmasis straipsnis numato institucijų ar atsakingų organizacijų atsakomybę uţ
ruošiamųjų specialistų atranką ir prieinamumą. Šiame straipsnyje numatoma, kad ši procedūra turi būti skaidri ir prieinama visiems asmenims, kurie yra įgiję bazinį medicininį išsilavinimą.
Antruoju straipsniu yra reglamentuojama bendra rengimo trukmė, kurią pabaigę
specialistai galėtų savarankiškai dirbti pagal įgytą kompetenciją visoje ES. Ši trukmė turėtų atitikti laiką, per kurį gydytojas įsisavintų teorines bei praktines medicinos ţinias reikalingas jo profesinei kvalifikacijai. Paruošimas turi vykti dirbant pilnos darbo savaitės krūviu.
Trečiuoju straipsniu yra įteisinama bendroji rengimo ES. Dalis apibrėţia vidaus ligų ir
su jomis susijusių specialybių, chirurginių bei vaikų ligų specialybių pradinį rengimą, kurio metu įgyjama bazinių ţinių ir įgūdţių. Šis rengimas vykdomas bendrai tam tikrų specialybių grupei. Straipsnis reglamentuoja, kad visi specialistai turi įgauti administravimo, vadybos ir ekonomikos įgūdţių pasirinktoje medicinos srityje.
Ketvirtuoju straipsniu yra apibrėţiama ruošiamo specialisto pareiga vykdyti programą,
kurią patvirtina Nacionalinė valdţios institucija. Ši programa turi atitikti šalies teisės aktus, ES teisinę bazę bei UEMS Europos Tarybos rekomendacijas. Ruošiamo specialisto pareigų vykdymas turi būti fiksuojamas registruotame dienyne.
Penktasis straipsnis apibrėţta būtinos kontrolės sistemą, nurodymo Nacionalinei
valdţios institucijai kartu su specialistų rengimą vykdančiomis institucijomis sukurti kontrolės sistemą, kuri vertintų rengimo procesą, rengiamo specialisto dienyną ir kitus aspektus.
Šią kontrolę Nacionalinė valdţios institucija turi vykdyti struktūrizuotai.
Šeštuoju straipsniu numatytas medicinos specialistų priėmimo koordinavimas pagal ES
ir valstybės ţmogiškųjų išteklių poreikius.
Septintuoju straipsniu yra numatyta specialistų teisė rinktis ugdymo instituciją
reikiamai programai atlikti ES, prieš tai ją suderinus su Nacionalinės valdţios institucija. Specialieji medicinos specialistų rengimo principai yra nustatyti ES chartijoje ,,Medicinos specialistų rengimas Europos Sąjungoje“. Šis dokumentas numato reikalavimus specialistus rengiančioms institucijoms, reikalavimus vykdantiems specialistams, rengiamiems specialistams bei tam tikrai specialybei:
Rengimo institucijai:
1. Akredituoti rengimo įstaigą;
2. Uţtikrinti ruošiamam specialistui pakankamai suteikiamų teorinių ţinių ir praktinių įgūdţių;
3. Uţtikrinti rengimo (studijų ir darbo) kokybės kontrolę;
4. Uţtikrinti teorinių ţinių ir praktinių įgūdţių prieinamumą ruošiamam specialistui. Vykdantiesiems specialistams:
1. Turėti atitinkamą kvalifikaciją;
2. Vykdyti rengimą pagal būsimo specialisto ruošimo programą;
3. Uţtikrinti tiesioginį rengiamo specialisto stebėjimą mokymo procese ir suteikti jam adekvačias galimybes atlikti praktinį darbą.
Rengiamiesiems specialistams:
Pagal ES reikalavimus, rengiamieji specialistai turi įgyti reikiamų teorinių ţinių bei praktinių įgūdţių, aktyviai dalyvaudami gydant pacientus ambulatorinėmis ir stacionaro sąlygomis, turi atlikti tam tikrą skaičių įvairaus sudėtingumo procedūrų. Šios procedūros turi būti registruojamos ruošiamo specialisto asmeniniame arba UEMS/Europos Tarybos rekomendacijas atitinkančiame dienyne.
Konkrečiai specialybei:
UEMS Specialistų sekcijos nustato specialius reikalavimus tam tikrai specialybei. Jie skirstomi į:
1. Bendruosius, kurie apibrėţia atrankos kriterijus, atitinkamą, pačią specialybę, programą, dienyną ir kontrolės sistemą.
2. Rengimo institucijoms, kurie apibrėţia įstaigų akreditaciją, įstaigos dydį patologijos atţvilgiu bei specialistų rengimo kokybės uţtikrinimą.
3. Vykdantiesiems specialistams, kurie apibrėţia būtiną specialisto kvalifikaciją, programos vykdymą, bei ruošiamo gydytojo monitoringą.
Rengiamieji specialistai privalo aktyviai dalyvauti mokymo procese, įsisavinanti teorines ţinias bei praktinius įgūdţius, atlikti tam tikrą numatytų procedūrų skaičių bei viską registruoti asmeniniame arba UEMS/Europos Tarybos rekomendacijas atitinkančiame dienyne.
1. 4. Rezidentūros analizė Kauno medicinos universitete ir užsienyje. Rezidentūros įstatyminė bazė
2004 m. geguţės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, sveikatos prieţiūros specialistų rengimo sistemoje atsirado naujų teisių bei pareigų, susijusių su ES gydytojų rengimo teisine baze. Šių dienų gydytojų rengimas Lietuvoje atitinka daugelį jaunojo specialisto ruošimo ES šalyse reikalavimų. Rezidentūros programa parengta pagal ES direktyvą 2005/36/EB ir pritaikyta prie bendrijos šalių gydytojų rengimo programų. Rezidentūra yra vienas iš svarbiausių sudėtinių gydytojų rengimo etapų. KMU rezidentūros programos vykdymą koordinuoja Podiplominių studijų centras KMU podiplominių studijų reglamentu [28]. Podiplomines studijas koordinuoja KMU prorektorius klinikiniam darbui ir tiesiogiai joms vadovauja Podiplominių studijų centro dekanas. Esminiu dokumentu, kuris reglamentuoja rezidentūrą nacionaliniu lygmeniu yra laikomas LR Vyriausybės 2003 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. 1359, kuriame skelbiama, kad Medicinos rezidentūra – tai trečiosios pakopos universitetinės medicinos krypties studijos, skirtos gydytojui, siekiančiam įgyti ar pakeisti medicinos praktikos rūšies (specialybės) gydytojo profesinę kvalifikaciją. Baigusiesiems šias studijas išduodamas rezidentūros paţymėjimas, kuris nurodo suteiktą gydytojo specialisto arba šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją. Per rezidentūrą gydytojas rezidentas studijuoja ir atlieka nustatytas pareigas priţiūrimas rezidento vadovo ir įgyja specializuotos medicinos ţinių, įgūdţių ir klinikinės patirties [6].
Rezidentūros studijos skirtos gydytojui rezidentui, kad įgytų specializuotos medicinos ţinių, įgūdţių ir klinikinės patirties prieš pradedant dirbti savarankiškai. Lietuvoje teisę organizuoti rezidentūrą turi Kauno medicinos ir Vilniaus universitetai. KMU rezidentūra yra atliekama KMU klinikose arba kitose patvirtintose KMU rezidentūros bazėse, atitinkančiose rezidentūros programą ar jos dalį. Rezidentūros bazė skirta profesinei veiklos praktikai atlikti.
Gydytojas rezidentas per visą rezidentūros laikotarpį yra priţiūrimas rezidento vadovo. Bendra rezidentūros trukmė priklausomai nuo specializacijos yra 3-6 metai, kas atitinka vidutiniškai 44 kreditus per metus. Per ši laikotarpį rezidentai išklauso teorinį kursą, kurį skaito universiteto dėstytojai, atlieka praktinius darbus (profesinės veiklos praktika) KMU klinikose arba patvirtintose KMU rezidentūros bazėse. Laiko atţvilgiu rezidentūrą galima būtų suskirstyti į nepertraukiamą bei pertraukiamą rezidentūrą. Pertraukiama rezidentūra nuo nepertraukiamos skiriasi tuo, kad ji skirta gydytojui siekiančiam pakeisti medicinos praktikos rūšies (specialybės) gydytojo profesinę kvalifikaciją kai studijuojama pagal ištęstinių studijų programą. KMU rezidentūrą galima rinktis iš 58 įvairių programų [6].
Kiekvienais metais išanalizavus gydytojų poreikį šalyje, studentų priėmimą į KMU rezidentūrą reguliuoja Sveikatos apsaugos ministerija teikdama pasiūlymus Švietimo ir mokslo ministerijai.
1.4.1. Rezidentūros bazės
Gydytojas rezidentas turi teisę dalį rezidentūros atlikti KMU akredituotose rezidentūros bazėse. Tokia baze gali būti universiteto ligoninė, universiteto įvertinta ir parinkta pagal atitinkamos rezidentūros programos ar jos dalies profesinės veiklos praktikai atlikti įstaiga, kuri turi teisę teikti asmens sveikatos prieţiūros paslaugas [28,29]. Rezidentūros laikotarpis rezidentūros bazėje neturėtų būti trumpesnis kaip 2 ir ne ilgesnis kaip 6 mėnesiai. Pasibaigus minėtam terminui, atsiţvelgiant į rezidento vadovo atsiliepimą raštu, apie gydytojo rezidento praktinės dalies ciklų vykdymo eigą, gydytojui rezidentui gali būti pratęsta rezidentūra jos bazėje iki 12 mėnesių. Šiuo metu yra akredituotos 26 KMU rezidentūros bazės. Kiekvienoje rezidentūros bazėje yra numatytas vietų skaičius pagal rezidentūros programas, į kurias gali pretenduoti rezidentai. Rezidentūros bazės vadovas privalo informuoti besikreipiančius pacientus, kad SPĮ vykdomos rezidentūros studijos ir jiems sveikatos prieţiūros paslaugas gali teikti rezidentai [6].
1.4.2. Gydytojų rezidentų rengimo istorija.
1991 m. vasario mėnesį Lietuvos Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo seimo priimtas pirmasis Mokslo ir studijų įstatymas, kuriuo buvo įteisinta: paţangi trijų pakopų – bakalauro, magistro, daktaro studijų sistema, studijų ir mokslo vienovė, aukštųjų mokyklų
autonomija ir akademinės laisvės principas, senatų, kaip aukščiausios savivaldos institucijų, vaidmuo. Nuo 1991 m. iki 1993 m. buvo parengti pagrindiniai poįstatyminiai aktai, kurie apėmė mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir dėstytojų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistemą, mokslo darbuotojų ir dėstytojų pareigų uţėmimo konkursų ir atestacijos kriterijus, mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimo nuostatus, kvalifikacinius aukštojo išsilavinimo bei aukštųjų mokyklų steigimo ir atestavimo nuostatus, studijų apskaitos kreditais sistemą. Nuo 1993 m. gydytojai rezidentai kaip doktorantai ir meno aspirantai, pagal Aukštojo mokslo įstatymą buvo priskiriami trečiojoje studijų pakopoje studijuojantiems asmenims, kuriems buvo mokama stipendija, pagal LR Vyriausybės nustatytą koeficientą nuo bazinės mėnesio algos (BMA), kuri buvo laikoma darbo uţmokesčiu, nors doktorantas ar rezidentas su ta institucija darbo santykių nepalaikė. Įstaigos, kuriose studijavo gydytojai rezidentai, šias išlaidas deklaruodavo kaip darbo uţmokestį, tad atskaičius socialinio draudimo mokesčius nuo bazinės mėnesio algos rezidento gaunamos pajamos smarkiai sumaţėdavo, todėl buvo prieita prie nuomonės, kad tikslinga būtų mokėti rezidentams stipendijas, apskaičiuotas pagal LR Vyriausybės nustatytą koeficientą nuo nustatyto minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydţio. 2004 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos nutarimu Nr. 231 „Dėl valstybės paramos rezidentams“ priimta, kad visiems Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšomis studijuojantiems rezidentams iš Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto asignavimų, skirtų valstybiniams universitetams, mokama 9,6 taikomojo minimalaus gyvenimo lygio dydţio rezidento stipendija-valstybės parama [31]. 2005 m. rugpjūčio 5 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 818 „Dėl Valstybės paramos doktorantams ir meno aspirantams tvarkos“ buvo įvesti pakeitimai dėl visų valstybinių universitetų, valstybės mokslo institutų ir valstybės universiteto mokslo institutų dieninių studijų formos doktorantų, tuo pačiu ir gydytojų rezidentų, kurie pagal Aukštojo mokslo įstatymą buvo priskiriami trečiojoje studijų pakopoje studijuojantiems asmenims, ir meno aspirantų apmokėjimo tvarkos [30]. Pagal šį nutarimą visiems pirmųjų studijų metų doktorantams (įskaitant ir gydytojus rezidentus) ir meno aspirantams privalo būti mokamas 5,88 taikomojo minimalaus gyvenimo lygio dydţio stipendija, o antrųjų, trečiųjų ir ketvirtųjų studijų metų doktorantams (įskaitant ir gydytojus rezidentus) ir antrųjų studijų metų meno aspirantams - 6,8 taikomojo minimalaus gyvenimo lygio dydţio stipendijos. Šie du dokumentai reglamentavo rezidentų stipendijų mokėjimą, tačiau neišsprendė pagrindinės rezidentų problemos-socialinių garantijų būtinybės. Rezidentas gaudamas valstybės paramą yra prilyginamas studentui su šiems asmenims galiojančiomis socialinėmis garantijomis. Valstybė nenumatė tokių svarbių socialinių garantijų
kaip motinystės ar tėvystės atostogos, darbo staţas ir tt. 2007 m. vasario 28d. buvo sudaryta LR Seimo grupė gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti, kuriai buvo pavesta iki 2007 m. liepos 1 d. išnagrinėti gydytojų rengimo problemas, pateikti pasiūlymus, dėl teisės aktų tobulinimo seimo Sveikatos reikalų komitetui bei parengti ir pateikti Komitetui siūlomų keisti teisės aktų projektus, [32] kurie numatytu terminu nebuvo atlikti. 2007 m. LR Seime buvo kuriamos įvairios darbo grupės skirtos gydytojų rengimo ir finansavimo problemoms spręsti, tačiau esminių pokyčių sulaukta tik po atkaklios rezidentų atstovų kovos, dėl adekvataus darbo uţmokesčio 2008 m. kovo 07 d.. Tą dieną Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pradėjo pasirašinėti rezidentų rengimo sutartis su Vilniaus ir Kauno medicinos universitetais bei Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigomis, kurios yra medicinos rezidentūros bazės. Įdarbinus gydytoją rezidentą rezidentūros bazėje, jam turi būti mokamas darbo uţmokestis pagal LR Darbo kodekse numatytus įstatymus. Vadinasi, įdarbintam gydytojui rezidentui gydymo įstaigoje yra nustatomas bazinis atlyginimas bei dvigubas rezidento kaip studento ir darbuotojo su visomis socialinėmis garantijomis statusas. Tokia tvarka galioja iki šiol. Nuo 2008 m. pradţios rezidentams yra mokama 1248 Lt stipendija bei priklausomai nuo patirties bei rezidentūros metų (jaunesnysis ir vyresnysis rezidentas) - nuo 1400 iki 1792 Lt siekiantis atlyginimas. Rezidentams atlyginimas yra mokamas ne iš PSD fondo kaip gydytojams, bet iš LR SAM lėšų. Iš viso gydytojų rezidentų atlyginimams buvo 2008 m. skirta 24 mln. Lt. Įgijęs dvigubą statusą rezidentas tapo visavertis visas teises turintis gydymo įstaigos darbuotojas.
1.4.3. Rezidentūros procesas.
Pagal ES direktyvos 2005/36/EB 25 straipsnį, į rezidentūrą Lietuvoje turi teisę stoti asmenys įgiję medicinos gydytojo ar gydytojo-odontologo profesinę kvalifikaciją ir turintys Lietuvos Respublikoje ar uţsienyje išduotus, Lietuvoje teisės aktų nustatyta tvarka pripaţintus, aukštojo mokslo diplomus ir internatūros (medicinos gydytojo / gydytojo odontologo kvalifikacijos) paţymėjimus, išskyrus tuos atvejus, kai tarpvalstybiniai susitarimai numato kitaip [28].
Rezidentūros vietos yra tvirtinamos KMU senato ne vėliau kaip prieš mėnesį, iki priėmimo į rezidentūrą pradţios, skelbiamos viešai viename iš Lietuvos Respublikos dienraščių ir KMU interneto svetainėje. Stojantysis į tam tikros krypties rezidentūrą dalyvauja konkurse, pagal nustatytą KMU tvarką, kuri suderinta su Švietimo ir mokslo ministerija. Stojantysis privalo pateikti KMU nurodytus dokumentus, uţpildyti paraišką KMU rektoriaus
vardu. Konkurso balą sudaro visų egzaminų įvertinimų, gautų studijuojant pagal nuolatines studijų programas, vidurkis, valstybinio baigiamojo egzamino įvertinimas, pageidaujamos medicinos praktikos rūšies patvirtintų profilinių egzaminų vidurkis, internatūros (pirminės rezidentūros) baigiamojo egzamino įvertinimas, papildomą balas uţ mokslinę veiklą, motyvacijos pokalbio įvertinimas. Priėmimo konkursui pasibaigus ir rezidentui įstojus į rezidentūrą yra pasirašomos praktinio mokymo sutartys tarp rezidentų ir universiteto bei rezidentūros bazių. Rezidentūros pradţia skirtingai nei Vilniaus universitete yra rugpjūčio 1 d. Pagal ES normas bei KMU reglamentą, rezidentūros studijos vykdomos pagal nustatyta tvarka patvirtintą ir registruotą programą, kurios metu teorinį rezidentūros kursą skaito universiteto dėstytojai, o profesinės veiklos praktika, reikalinga įgūdţiams ir klinikinei patirčiai įgyti, įgyjama tam tikrai rezidentūros programai atrinktose rezidentūros bazėse. Visos rezidentūros metu rezidentas studijuoja ir dirba rezidento vadovui priţiūrint, o programos vykdymą registruoja rezidento darbo apskaitos dienyne ir studijų knygelėje. Kiekvienam rezidentui yra sudaromas individualus rezidentūros planas, kuri koordinuoja rezidentūros koordinatorius, o jo vykdymą stebi rezidento vadovas. Kiekvienas rezidentas privalo būti susipaţinęs su rezidentūros bei savo specialybės studijų programa ir pareiginiais nuostatais. Kiekviena studijų programa yra skirta tam tikros specialybės rezidentams. Joje yra apibrėţiami aiškiai suformuluoti ir išdėstyti studijų tikslai, kurie nurodo asmens, baigsiančio studijas pagal rezidentūros studijų programą, numatomas įgyti ţinias ir gebėjimus. Apraše nurodytas įgyjamos profesinės kvalifikacijos pavadinimas, pagrindinės įgyjamos ţinios ir gebėjimai. Rezidentūros programoje yra nurodomi programos ciklai, jų apimtis kreditais, privalomieji ir pasirenkamieji studijų dalykai, kurie yra numatyti rezidentūros programos cikluose, atsiskaitymo formos. Kiekvienas rezidentas privalo būti susipaţinęs su KMUK generalinio direktoriaus. patvirtintais įsakymai „Dėl gydytojų-rezidentų darbo organizavimo ir pavyzdinių-pareiginių nuostatų“ bei prie jo pridedamais kiekvienai specialybei adaptuotais priedais. Šiuose pavyzdiniuose-pareiginiuose specialybes nuostatuose apibrėţiama gydytojo rezidento medicinos praktika, veiklos apimties ribos per metus (jaunesniajam ir vyresniajam rezidentui), gydytojo rezidento teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė. Rezidentūros pavyzdiniai-pareiginiai nuostatai yra pagrindinis rezidento darbą reglamentuojantis teisės aktas.
Rezidentūros programa atliekama ciklais. Rezidentūros ciklas – tai rezidentūros programoje esantis teorinės ir praktinės dalies laikotarpis, kurio metu rezidentas padedamas rezidentūros vadovo įgyja rezidentūros programoje numatytų ţinių ir gebėjimų.
Ciklo trukmė priklauso nuo tam tikros rezidentūros programos. Vidaus ligų su jomis susijusių specialybių, chirurginių bei vaikų ligų specialybių pradinis rengimas, kurio metu įgaunama bazinių ţinių ir įgūdţių vykdomas bendrai atitinkamai specialybių grupei. Ši programos dalis atitinka UEMS rekomendacijas. Vėliau rezidentai tęsia studijas ir tobulina praktinius įgūdţius profilinėse savo specialybės klinikose, kitose klinikose ar rezidentūros bazėse, jei taip nurodyta specialybės programoje. Kiekvieno ciklo pabaigoje rezidentas atsiskaito kaip numatyta studijų programoje. Rezidentui yra sudarytos sąlygos ne daugiau kaip pusę rezidentūros programos vykdyti ir kituose Lietuvos universitetuose ar uţsienio valstybių universitetuose bei jų klinikinėse bazėse. ES direktyvos 2005/36/EB 25 straipsnio 3 punktas nusako, kad asmeniui, kuriam suteikiamas specializuotas medicininis rengimas ir šis asmuo paskiria visa darbo savaitę, ir visus metus teoriniam bei praktiniam rengimuisi, turi būti tinkamai atlyginta. Rezidentams, kurie studijuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšomis, visą rezidentūros laikotarpį, bet ne ilgiau nei teisės aktuose nustatyta rezidentūros, kurioje studijuoja rezidentas, mokamos rezidento stipendijos-valstybės parama. 2008 m. vasario 6 d. sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko įsakymu patvirtintas dvigubas rezidento statusas, pagal kurį gydytojui rezidentui mokama valstybės parama ir atlyginimas. Nuspręsta, kad jaunesniojo gydytojo rezidento atlyginimas bus apie 1400 Lt, o vyresniųjų rezidentų sieks apie 1792 Lt.
Rezidentas įvykdęs rezidentūros programą, pristatęs darbo apskaitos dienyną ir rezidentūros programos koordinatoriaus parašytą charakteristiką gali laikyti baigiamąjį egzaminą, kuris susideda iš dviejų dalių – praktinės ir teorinės. Egzamino rezultatus vertina Rezidentūros programos kvalifikacijos komisija. Sėkmingai išlaikiusiam egzaminą rezidentui išduodamas gydytojo specialisto arba šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją įrodantis dokumentas.
1.5. Kokybės samprata rezidentūros studijų kontekste
Mokslo ir studijų principai turi būti grindţiami visuotinai pripaţintais tarptautiniais kokybės standartais. Kiekviena aukštoji mokykla privalo turėti vidinę studijų kokybės uţtikrinimo sistemą, grindţiamą Europos aukštojo mokslo erdvės studijų kokybės uţtikrinimo nuostatomis, turi numatyti veikimo būdus ir priemones, kurie padėtų uţtikrinti jos teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybę [33].
Aukštųjų mokyklų studijų programų išorinį vertinimą atlieka Studijų kokybės vertinimo centras pagal švietimo ir mokslo ministro priimtus įsakymus. Kiekvieno universiteto rengiančio medicinos specialistus pagrindinis tikslas - uţtikrinti gerą studijų procesą, kuris garantuotų tinkamą teorinių ţinių bei praktinių įgūdţių kiekį ir leistų paruošti puikius sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančius specialistus. Geras šių specialistų pasiruošimas yra gyvybiškai svarbus kiekvienos šalies ekonominiam vystymuisi [34]. Siekdamos šių tikslų 29 Europos šalys 1999 m. birţelio 19 d. Italijos mieste, Bolognoje, pasirašė Bolonijos Deklaraciją ir taip prasidėjo naują aukštojo mokslo reformos etapą. Ši deklaracija apėmė įgyto aukštojo mokslo pripaţinimą ES, būtinybę aukštąjį mokslą skirstyti į iki diplomines ir po diplomines studijas, vienodą kreditų sistemą, bendrą Europos aukštojo mokslo kokybės vertinimą sistemą [35]. Ši deklaracija skelbia, kad ,,kokybė yra esminė sąlyga, nuo kurios priklauso pasitikėjimas, tinkamumas, mobilumas ir suderinamumas Europos aukštojo mokslo erdvėje“ [35,36]. Dėl skirtingų programų objektyviai vertinti studijų kokybę yra sunku. Tačiau pasaulyje gydytojų rengimo ir rezidentūros kokybės klausimai analizuojami jau daug metų [37]. Elliott R. ir kt. iškėlė klausimą, kas yra rezidentūros kokybė? Ar terminas ,,kokybė“ yra geriau suprantamas filosofams nei mokslininkams? Ar rezidentūros kokybė tai atitikimas akreditacijų, rekomendacijų ir direktyvų standartams, o galbūt tai visas kompleksas veiksnių, neatsiejamų nuo šių formalių dokumentų? [38]. Tačiau norint nagrinėti kokybę, reikėtų turėti tam tikrus nustatytus standartus, pagal kuriuos galima būtų palyginti ar rezultatas teigiamas, ar neigiamas.
Yra nemaţai sampratų apibūdinančių kokybės terminą. Elliott R ir kt. teigia, kad rezidentūros kokybė - tai visuma elementų, tokių kaip teorinės ţinios, praktiniai įgūdţiai, asmens poţiūris ir etiškumas [38]. Villanueva ir kt. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo įvairios gydymo įstaigos, įdarbinančios rezidentus baigusius rezidentūrą teigia, kad privačių gydymo įstaigų vadovams svarbiausia, kad rezidentas būtų įgijęs pakankamai ekonominių ţinių, mokėtų taikyti kitus alternatyvius gydymo metodus, mokėtų taikyti prevencines programas bei tinkamai plėtotų pacientų ambulatorinę prieţiūrą. Tačiau akademinių mokslo centrų vadovams svarbiausi kriterijai buvo darbo etika, geri praktikiniai įgūdţiai (ypač siaurų specialybių gydytojams) ir moksliniai pasiekimai [39]. Visuomenei, kaip mokesčių mokėtojai yra svarbiau dėti pastangas ruošiant pirminės sveikatos prieţiūros specialistą, kuris galėtų dirbti specifiniuose regionuose, ypač ten, kur trūksta gydytojų [38].
Analizuojant studijas, nagrinėjančias rezidentūros kokybę, peršasi išvada, kad rezidentūros kokybė - tai vienas nuo kito neatsiejamų elementų, kurie daro įtaką jaunų specialistų ruošimui, visuma. Dar 1960 m. Santjage įvykusiame seminare, skirtame profesiniam medicinos specialistų ruošimui buvo akcentuota, kad profesionalų rengimą verta analizuoti dviem aspektais: moksliniu ir socialiniu [40]. Rengimas turėtų apimti bendrąjį išsilavinimą, sveikatos mokslus ir klinikinę praktiką. A. Berdichewsky teigia, kad geriausiai studijų kokybę galima būtų įvertinti apklausiant ne tik rezidentus, rezidentų vadovus, bet ir gydytojus, kurie jau savarankiškai dirba pabaigę studijas. Čilėje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 129 gydytojai, baigę medicinos studijas, padėjo nustatyti, kad net 83 % gydytojų mano, kad medicinos studijos yra geros, 17 % vertino kaip vidutiniškas ir nei vienas gydytojas studijų neįvertino neigiamai [40].
Analizuojant studijų kokybę tarptautiniu aspektu, matyti, kad įvairios šalys skirtingai skirsto studijų prioritetus. Forbes KL. teigia, kad Australijoje svarbiausi yra pagrindiniai ir klinikiniai mokslai, visuomenės sveikata ir profesiniai įgūdţiai [41]; Frank ir kt. nurodo, kad Kanados mokymo įstaiga turėtų uţtikrinti, kad specialistas turėtų bendravimo įgūdţių, mokėtų dirbti kolegiškumo principu, būtų geras mokslininkas, savo srities specialistas bei vadybininkas. Bendra šių savybių visuma gydytoją leistų vertinti kaip sveikatos mokslų ekspertą [42]. Ruošiant sveikatos prieţiūros specialistą, labai svarbu išsiaiškinti jų pasitenkinimą studijomis, darbu bei studijų vadovais. Gydytojai rezidentai įvertindami savo studijas, padeda formuoti bei tobulinti mokymo procesą. 2005 ir 2006 m. JAV buvo atlikta dermatologų rezidentų apklausa, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti, koks yra jų pasitenkinimas studijomis, darbu, vadovais, kokie jų ateities planai? Vertindami pagal Likerto skalę, kur 1 laikoma maţiausia reikšme, o 5 didţiausia, rezidentai rezidentūros programą įvertino 3,6 (2005 m.) ir 4,0 (2006 m.), o rezidentų vadovus atitinkamai 3,9 ir 4,0. Ši apklausa padėjo išsiaiškinti tai, kad vadovai atlieka labai svarbų vaidmenį rezidentų profesionalioje profesinėje veikloje, tobulinant rezidentų profesinę kompetenciją, o rezidentų vadovų sugebėjimas vadovauti daro tiesioginę įtaką rezidentų pasitenkinimui rezidentūros kokybe [7]. Tačiau kitoje studijoje, kuri buvo atlikta Saudo Arabijoje buvo apklausti 78 chirurginio profilio rezidentai ir apklausos duomenys parodė, kad tik 45 % rezidentų buvo susipaţinę studijų programa ir tik 20 % teigė, kad ji naudinga, o net 78% - kad jie nepatenkinti rezidentūros programa [9]. Kitoje studijoje, buvo nagrinėta Kanados dermatologų rezidentų apklausos duomenys: teigiamai buvo įvertintas pasitenkinimas specialybės dalykų mokymas
(4.4 iš 5.0 balų), neigiamai įvertintos vadybos ţinios [7]. R. Yudkowsky ir kt. aprašė 1998 m. atliktą psichiatrų rezidentų apklausą, kurioje buvo vertinta studijų kokybė bei pasitenkinimas rezidentų vadovais [43]. Šioje studijoje pasitenkinimas rezidentų vadovais buvo įvertintas aukščiausiai – 6,58 iš 7 galimų balų. Ankstesnės studijos aprašė rezidento vadovo vaidmens svarbą pirmaisiais rezidentūros metais [44]. Buvo nustatyta, kad sėkmingas rezidento vadovo bendradarbiavimas su rezidentu turi įtakos tolimesniam rezidento tobulėjimui [44-46]. Studijoje, kurioje dalyvavo329 rezidentai iš skirtingų penkių Harvardo medicinos mokyklos ligoninių, net 93% respondentų atsiliepė apie rezidentų vadovų svarbą rezidentūros metu, tačiau tik 42% apklaustieji buvo patenkinti rezidentūros vadovų darbu. 50 proc. apklaustųjų atsakė, kad rezidento vadovas jiems buvo priskirtas universiteto vadovybės arba pagal specialią programą. Likusieji rezidentai teigė, kad jie patys galėjo pasirinkti vadovą (43%) arba vadovas pasirinko juos (8%) [47]. Analizėje, kuri buvo atlikta Saudo Arabijoje apklausiant 78 chirurginio profilio rezidentus, buvo nustatyta, kad tik 40 % rezidentų mano, jog jų vadovas yra tinkamas [9].
Literatūroje rezidentūros studijos yra analizuojamos įvairiais aspektais. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas vadinamajam rezidentų streso [14] bei perdegimo sindromui [12-13] bei opiai problemai – seksualiniam priekabiavimui [48].
Maţdaug prieš 40 metų, pasitenkinimas rezidentūra buvo vertinamas visai kitais aspektais nei šiomis dienomis. Tuo metu rezidentams svarbu buvo pakankamas automobilių parkavimo vietų skaičius, galimybė uţkąsti budėjimo metu, prieiga bibliotekoje prie literatūros ir kt., tačiau keičiantis visuomenei, didėjant ţmonių sergamumui, keičiantis politinei situacijai, maţėjant ligoninių skaičiui, keičiantis rezidentų šeimyniniam statusui (vis daugiau yra vedusių, turinčių vaikų), esant kitiems veiksniams, vis daţniau sutinkamas vadinamasis rezidentų streso sindromas darantis neigiamą įtaką pasitenkinimui rezidentūros kokybe [14]. Nuolatinis stresas dėl per didelio darbo valandų, per didelio pacientų skaičiaus, per maţo mokymo ir per maţo miego kiekio ir kt. veiksnių, kurie tiesiogiai neigiamai veikia rezidentų pasitenkinimą darbu ir gali sukelti perdegimo sindromą [12,14,49]. Perdegimo sindromas susideda iš kelių sudėtinių poţymių: emocinio išsekimo (EE), depersonalizacijos (DP), ţmogaus teigiamų savybių sumaţėjimo (PA – angl. personal accomplishment). Visi šie poţymiai susiję su svarbiomis rezidentų asmenybės savybėmis, kurios labai aktualios darbe. 1998 m .Collier ir kt. atliko tyrimą, kuris padėjo išaiškinti, kad rezidentūros metu net 61 % rezidentų tapo ciniškesni ir 23 % atsakė, jog tapo maţiau humaniški [14]. Tyrime, kurį atliko Tzischinsky ir kt. apklausiant 78 įvairių programų rezidentus, buvo nustatyta, kad rezidentų
