1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Indrė Masiukaitė
Paraanalinių liaukų navikų paplitimas šunims
The incidence
of perianal gland tumors for dogs
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė
2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Paraanalinių liaukų navikų paplitimas šunims“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Indrė Masiukaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Indrė Masiukaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA ... 6 SUMMARY ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Paraanalinių liaukų anatomija ... 9
1.2. Paraanalinių liaukų histologija ... 9
1.3. Paraanalinių liaukų navikų atsiradimo priežastys ... 10
1.3.1. Cheminė kancerogenezė ... 10
1.3.2. Virusų sukelta onkogenezė ... 11
1.3.3. Kitos kancerogenezės priežastys ... 11
1.4. Paraanalinių liaukų navikų patologija ... 11
1.4.1. Paraanalinių liaukų adenoma ir epitelioma ... 12
1.4.2. Paraanalinių liaukų adenokarcinoma ... 14
1.5. Paraanalinių liaukų navikų gydymas ir prevencija ... 15
1.5.1. Chirurginis gydymas ... 15
1.5.2. Gydymas estrogenais ... 16
1.5.3. Gydymas ciklosporinu A ... 16
1.5.4. Gydymas radiacija ... 16
1.6. Paraanalinių liaukų navikų dažnumas šunims ... 17
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 18
2.1. Tyrimo medžiaga ... 18
4
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 19
3. REZULTATAI ... 20
3.1. Statistinė duomenų analizė ... 20
3.1.1. Paraanalinių liaukų navikų dažnumas ... 20
3.1.2. Fiziologinių savybių įtaka paraanalinių liaukų navikų išsivystymui... 22
3.1.3. Paraanalinių liaukų navikų rūšinis paplitimas ... 24
3.2. Histomorfologinė mėginių analizė ... 26
REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
IŠVADOS ... 34
5
SANTRUMPOS
Proc. – procentai; m. – metai; Lent. – lentelė; Pav. – paveikslėlis; Nr. – numeris; n – imtis; x – vidurkis; mx – standartiniai nuokrypiai; - aritmetinių vidurkių paklaidos; p – vidurkių skirtumo patikimumas.6
SANTRAUKA
Paraanalinių liaukų navikų paplitimas šunims
Indrė Masiukaitė Magistro baigiamasis darbas
Tyrimo duomenys apie šunų paraanalinių liaukų navikus buvo surinkti penkių metų laikotarpyje (2011-2016 m.) iš trijų Kauno veterinarijos klinikų, Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedroje ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje.
Šiuo darbu siekiama įvertinti paraanalinių liaukų navikų paplitimą šunims, atsižvelgiant į lyties, amžiaus, veislės įtaką, taip pat ligos dažnį veterinarijos klinikose ir rūšinį paplitimą.
Darbo rezultatai. Ištyrus trijų Kauno veterinarijos klinikose surinktus duomenis, šunų paraanalinių liaukų navikai sudaro 0,79 proc. atvejų, iš visų paraanalinių liaukų ligų, o pagal visus šunų susirgimus – 0,02 proc. atvejų.
Ištyrus 100 šunų paraanalinių liaukų navikų atvejus, gauti rezultatai: patinai paraanalinių liaukų navikais serga 7,3 karto dažniau nei patelės, ir tai, manoma, siejasi, su androgenų įtaka, kuri reikalinga navikų vystymuisi.
Vyresnio amžiaus šunys dažniau turi paraanalinių liaukų navikus, 6 – 14 metų intervale sirgo 93 proc. tiriamųjų. Sergančiųjų amžiaus vidurkis yra 9,91 m.
Mano tyrimo duomenimis daugiausiai sirgo mišrūnai - 31 proc., labiausiai paplitusio veislės: 9 proc. - Labradoro retriveris, 6 proc. – Vokiečių aviganis ir Džeko Raselo terjeras, 5 proc. – Ši cu.
7
SUMMARY
The incidence of perianal gland tumors for dogs
Indrė Masiukaitė Master‘s Thesis
The study was performed during 2011-2016 years. Information was taken from three veterinary clinics of Kaunas, of Utrecht University of Netherlands veterinary medicine faculty of Pathobiology and of Lithuanian University of Health Science of veterinary academy faculty of Department of Pathobiology.
Purpose of master’s thesis was to evaluate the incidence and types of perianal glands tumors in dogs according to sex, age, breed; influence, the frequency of this tumors diagnosis in veterinary clinics.
Results. Analysis of date from three veterinary clinics of Kaunas shows, that incidence of perianal gland tumors was 0,79 % of all perianal gland pathological conditions, and consist only 0.02% of all dogs diseases.
The study show that perianal gland tumors were diagnosed in male dogs 7.3 times more often than in female dogs, and this difference is caused by androgens effect on to perianal gland.
The highest incidence of perianal gland tumor was in the middle aged dogs group (6 to 14 years old) - 93% of cases. The average was 9.91 year.
Perianal gland tumors most often were observed in mongrel dogs – 31%. The incidence in pure breed dogs was: in Labrador retriever – 9%, in German shepherd and in Jack Russel terrier – 6%, in Shih Tzu – 5%.
8
ĮVADAS
Šunys du kartus dažniau serga navikinėmis ligomis, nei žmonės (1). Vėžys yra didžiausią mirtingumą sukelianti šunų liga, šį teiginį pagrindžia atlikti tyrimai, kurie parodo, kad nuo 15 iki 30 proc. šunų miršta dėl navikinių susirgimų, todėl labai svarbu identifikuoti vėžinius susirgimus, žinoti jų atsiradimą lemiančius veiksnius ir paplitimą, norint pasirinkti tinkamą gydymą ir mažinti šios ligos sukeltą mirtingumą (2,3). Vėžys, tai liga, kurią sukelia ne vienas faktorius. Kelių faktorių susidėjimas paskatina piktybinių auglių vystymąsi. Net kai identifikuojamas pradinė priežastis, visada yra daugiau priežasčių, veikiančių auglių augimą (4).
Piktybinių (38 proc.) ir nepiktybinių (45 proc.) navikų proporcija panaši. Dažniausiai pasitaikantys piktybiniai augliai yra adenokarcinomos (21 proc.), o nepiktybiniai – lipomos (24 proc.) ir adenomos (22 proc.) (2). Šunų odos ir pieno liaukų navikai yra greičiausiai progresuojančios mirtingumą sukeliančios ligos (5,6).
Odos dariniams priskiriamos yra paraanalinės liaukos. Pas šunis jos išsidėsčiusios tarp vidinio lygiojo ir išorinio skersaruožio išangės sfinkterio raumenų (7). Nėra visiškai aiški, šių liaukų paskirtis ir svarba gyvūnui. Dėl jų patologijų į veterinarijos gydytojus dažnai kreipiasi susirūpinę šeimininkai. Viena iš galimų patologijų yra paraanalinių liaukų navikai (8). Dažniausiai išskiriamos jų rūšys yra: adenomos, epiteliomos ir karcinomos (4). Retesniais atvejais randama angioadenomų, angioepiteliomų (9).
Darbo tikslas:
Įvertinti paraanalinių liaukų navikų paplitimą šunims. Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti literatūrą.
2. Įvertinti paraanalinių liaukų navikų šunims dažnį.
3. Įvertinti lyties įtaką paraanalinių liaukų navikų atsiradimui šunims. 4. Įvertinti amžiaus įtaką paraanalinių liaukų navikų paplitimui šunims. 5. Įvertinti veislės įtaką paraanalinių liaukų navikų atsiradimui šunims. 6. Įvertinti, koks rūšinis paraanalinių liaukų navikų paplitimas.
7. Atlikti histomorfologinį preparatų vertinimą pagal šunų paraanalinių liaukų navikų rūšis.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Paraanalinių liaukų anatomija
Tiesioji žarna yra tiesioginė gaubtinės žarnos tąsa. Tiesioji žarna tęsiasi kaudaliai sudarydama analinę angą, kuri yra galutinė virškinamojo trakto dalis. Analinį kanalą kloja epitelis, kuris turi tris skirtingas zonas (kaudokranialine kryptimi): odos, vidurinysis ir stulpinis. Stulpinis sluoksnis yra tik pas šunis. Paraanalinės liaukos, po vieną abiejuose pusėse, atsiveria į odos zonos paviršių. Pas šunis randamos tik paraanalinės (hepatoidinės)liaukos (7).
Paraanalinės liaukos - nuo žirnio iki stiklinio rutulukio dydžio maišelių pavidalo dariniai, esantys tarp vidinio lygiojo ir išorinio skersaruožio išangės sfinkterio raumenų Jos sudarytos iš mažų liaukučių ir ląstelių lizdų, be ištekamųjų latakų tinklo (9, 10). Šios liaukos išskiria specifinio nemalonaus kvapo, pastos pavidalo išskyras į analinį maišą (8). Sekretas išskiriamas defekacijos metu (11). Paraanalinių liaukų funkcija neaiški, bet gali būti, kad hepatoidinės liaukos reikalingos steroidų metabolizme, kaip feromonų gamintojos, ir aplinkos žymėjimui. Panašios liaukos taip pat yra pas kates ir pas perikloakinius roplius, manoma naudojamos taip pat teritorijos žymėjimui (9, 10).
Neaiški paraanalinių liaukų klinikinė svarba, todėl, kad pas šunis jos būna dažnai pažeistos. Hepatoidinės liaukos dažnai tampa padidėjusios, dėl androgenų įtakos, 10 kartų dažniau pas patinus, nei pas pateles. Dėl didesnės liaukos hiperplazijos gali susidaryti abscesai, išopėti ar formuotis fistulės po m. ani externus. Šios patologijos gydomos chirurgiškai. Mažiau įprastas atvejis yra apokrininių paraanalinių liaukų adenokarcinomos, kurios savarankiškai produkuoja parathormoną (pseudohiperparatirooidizmas). Nustačius neaiškios kilmės hiperkalcemiją, reikia paraanalines liaukas ištirti dėl auglių (8, 12).
1.2. Paraanalinių liaukų histologija
Remiantis histologiniais tyrimais, manoma, kad hepatoidinės liaukos yra modifikuotos riebalinės liaukos (9, 10). Šios liaukos vadinamos hepatoidinėmis, nes jų ląstelės morfologiškai primena hepatocitus (4). Jos sudarytos iš mažų liaukučių ir ląstelių lizdų, be ištekamųjų latakų tinklo. Liaukos yra atskirtos, sudaro skiltis iš didedių eozinofilinių epitelio ląstelių (hepatocitų) apsuptų nedidelio skaičiaus bazinių rezervinių ląstelių. Dideli latakai, einantys išilgai sluoksniuotu plokščioju epiteliu, gali būti neoplazmos įrodymas, nes šie latakai paprastai sunyksta embriono augimo stadijoje ir palieka liauką beveik be latakų. Hepatoidinės liaukos yra geriausiai išreikštos pas šunis (9, 10).
10
1.3. Paraanalinių liaukų navikų atsiradimo priežastys
Vėžys, tai liga, kurią sukelia ne vienas faktorius. Kelių faktorių susidėjimas paskatina piktybinių auglių vystymąsi. Net kai identifikuojama pradinė priežastis, visada yra daugiau priežasčių, veikiančių auglių augimą. Daug genetinių tyrimų įrodė, kad natūraliai augliai išsivysto iš onkogenų ir lėtinių audinių pažeidimų derinio. Sergant navikiniais susirgimais dažnai pastebima imunosupresija. Kai gyvūnams ilgesnį laiką duodama imnosupresantų dėl organų persodinimo, smarkiai padidėja vėžio rizika. Statistika nėra gerai išnagrinėta su gyvūnais, tačiau žmonėms visą gyvenimą trunkanti imunosupresija yra siejama su padidėjusiu sergamumu odos vėžiu, pirmine plokščiųjų ir bazinių ląstelių adenokarcinoma (4).
1.3.1. Cheminė kancerogenezė
Daug cheminių agentų gali sukelti genetinius pakitimus somatinėse ląstelėse, todėl yra priskiriami tiesioginiams vėžį sukelianties veiksniams. Chemininių medžiagų sukeltiems navikiniams susirgimams labai svarbu yra cheminės medžiagos kiekis ir laikas, per kurį gyvūnas buvo veikiamas ta medžiaga (4).
Gyvūnams labiausiai tinkantis cheminės kancerogenezės pavyzdys yra kancerogenai gaunami su pašaru. Daug cheminių medžiagų patenka į pašarą, kol jis apdorojamas iki galutinio produkto. Nustatyta, kad vėžį sukeliančių medžiagų yra antioksidantuose, maistiniuose dažuose, koncervantuose ir skonio stiprikliuose, kurių dedama į apdorotus produktus. Pašare gali būti neatpažintų natūralių augalų toksinų, grybelių ar pelėsiu. Pašarui naudojami augalai gali būti užkrėsti cheminėmis medžiagomis dar augdami. Tarp jų yra agrokultūriniai chemikalai, kaip pesticidai, mikotoksinai (pašarinėse žaliavose dažniausiai aptinkami Aspergillus ir Penicillium genčių mikroskopiniai grybai.) (4, 13).
Endokrininės sistemos hormonų (androgenų) sukelti navikai taip pat yra cheminės kancerogenezės padarinys (4). Hepatoidinių liaukų navikai dažniausiai pasirodo pas šunų patinus ir tai, kad augant navikui išlaikomi androgenų receptoriai, įrodo auglio priklausomybę nuo šio hormono (14). Patinai turi daug didesnę rizika nei patelės. Paprastai hepatoidinės liaukos yra mažos jaunystėje ir linkusios išdydėti senatvėje. Gydant šunyčius androgenu, per dvi savaites liaukos išdidėja iki suaugusio šuns lygio (4).
11 1.3.2. Virusų sukelta onkogenezė
Retrovirusai sukelia platų spektrą navikinių susirgimų žinduoliams, paukščiams ir ropliams. Dėl savo sugebėijimo transformuoti ląstelių RNR į pakeistą DNR virusas sukelia mutacijas, skatinančias nekontroliuojamą audinių augimą (4).
Kiti navikus sukeliantys virusai yra papilomos virusas, hepatito virusas, Herpės virusas ir adenovirusas (4).
1.3.3. Kitos kancerogenezės priežastys
Rentgeno spinduliuotė. Jau nuo ankstyvų laikų, kai buvo pradėti rentgeno tyrimai, buvo žinoma, kad rentgeno spinduliai gali paskatinti vėžio atsiradimą. Radiologijos pradininkai dažnai turėjo odos karcinomų ypač ant plaštakų ir rankų, kurios buvo labiausiai veikiamas rentgeno spindulių. Kancerogeninis poveikis pasireiškia somatinių ląstelių mutacija, kurią sukelia DNR struktūros pažeidimai spinduliuotės metu (4).
Traumos. Traumų sukelti navikiniai susirgimai šunims ir žmonėms yra labai reti, dažniausiai pasitaikantys ant galūnių. Nudegimo randai yra dažnaisiais pasitaikančios priežastys esant odos karcinomai, tačiau pasitaiko atveju, kai nudegimai sukelia bazinių ląstelių karcinomas ir sarkomas (4).
Crohno liga. Pagal atliktus tyrimus ir išanalizavus literatūrą, galima spręsti, kad paraanalinių liaukų adenokarcinomą gali sukelti ir lėtinė Crohno liga. Tokiu atveju fistulės vidų dengiančios epitelio ląstelės linkusios mutuoti į piktybinio navikines ląsteles (15).
1.4. Paraanalinių liaukų navikų patologija
Paprastai sutinkamos trys paraanalinių liaukų navikų rūšys: Adenomos; Epiteliomos;
Adenokarcinomos (4).
Paraanalinių liaukų neoplazmos auga lėtai, dažniausiai sutinkamos adenomos, maždaug, 4,5 kartais dažniau, nei karcinomos. Ištyrus 116 šunų, patinai 83,3 proc. dažniau turėjo hepatoidinių liaukų adenomą, nei patelės. Daugybinių navikų turėjo 27,6 proc. tirtų šunų, iš kurių paraanalinių liaukų adenomos sudarė 66,7 proc. atvejų (16).
12 1.4.1. Paraanalinių liaukų adenoma ir epitelioma
Hepatoidinių liaukų adenomos yra gerybiniai navikai, kuriuose vyrauja hepatoidinės ląstelės ir yra bazinių rezervinių lastelių. Hapatoidinių liaukų epiteliomos yra mažai piktybiniai navikai, kurie turi daugiau bazinių rezervinių ląstelių ir mažai hepatoidinių ląstelių (4, 18).
Dažnumas, amžius, veislė ir lytis
Didžiausias navikų paplitimas yra tarp 8 ir 13 metų, tačiau ir jaunesni (retais atvejais ir 2 metų) ar senesni šunys gali turėtų auglius. Padidintos rizikos zonoje yra šios veislės: Sibiro haskiai (4.0 proc.), Samoedai (2.9 proc.), Pekinai ( 2.8 proc.), Kokerspanieliai (2.1 proc.), Britanijos spanieliai (1.8 proc.), Lasos apsai (1.7 proc.), Ši cu (1.7 proc.), Bigliai (1.5 proc.) ir mišrūnai. Sumažintos rizikos veislės: Vokiečių aviganiai (0.7 proc.), Anglijos springerspanieliai (0,6 proc.), pudeliai (0.6 proc.), Labradoro retriveriai (0,5 proc.), Mažieji Šnautceriai (0.5 proc.), Šelčiai (0.5 proc.), Vokiečių dogai (0.5 proc.), Auksaspalviai retriveriai (0.5 proc.), Dobermano pinčeriai (0.4 proc.), Škotų terjerai (0.3 proc.), Anglų seteriai (0.3 proc.), Bokseriai (0.1 proc.), Šarpėjai (0,1 proc.) ir Rotveileriai (0.1 proc.). Taip pat yra žymi lyties predispozicija – sveikiems patinams yra padidėjusi rizika (57 proc. atvejų), sveikoms patelėms yra mažesnė rizika (9 proc. atvejų) (19, 20).
Vieta ir bendra morfologija
Didžioji dalis auglių iškyla paraanalinėje srityje, kur gali būti randami vienalytės ar atskiros intraderminės masės. Augliai vidutiniškai yra nuo 0.5 iki 5 cm diametro ir dažniausiai yra opėti. Epidermis virš naviko dažnai yra plonas, plaukų iškritimą galima pamatyti, kai auglys pradeda plisti į aplinkinę plaukuotą odą. Auglio augimas į kitas vietas gali būti egzofitinis arba endofitinis, rečiau pasitaiko opėjantis. Dažniausios augimo vietos, be paraanalinių liaukų, yra dorsaliai ar ventraliai uodegai esančios sritys (4, 18).
Perpjovus, hepatoidinių liaukų navikai yra šviesiai rudos spalvos ir dažnai turi atskirus išryškėjimus. Dažnai randamos hematomos, kurios gali būti židininės ar išsibarstę ir užima didelę auglio dalį. Hepatoidinių liaukų adenomos gali būti geriau inkapsuliuotos nei epiteliomos (4, 18).
Histologiniai bruožai
Paraanalinių liaukų adenoma yra gerai inkapsuliuota, daugiaskiltė, intraderminė, poodinė masė. Auglio viduje į hepatocitus panašios didelės ląstelės gali būti susigrupavusios kaip stygos, salelės ar anastomuojančios trubekulos. Ląstelės yra daugiasienės ir turi centraliai lokalizuotą, didelį, kiaušinio formos ir vezikulinį normochromatinį branduolį su centre esančiu mažu branduolėliu, daug eozinofilinės citoplazmos, ryškiai atskiriančią ląstelės membraną. Skilties periferijoje yra bazinės rezervinės ląstelės, dažniausiai tik vienos eilės ląstelių storio. Šios ląstelės turi mažą hiperchromatinį
13 branduolį ir mažai citoplazmos. Tarpskiltinė stroma, kurioje yra daug kraujagyslių ir gali būti uždegiminių ląstelių, pasiskirsčiusi per visą auglį ir periferiojoje, kur formuojasi kapsulė. Kai kuriais atvejais kraujagyslės, tarpskiltinėje stromoje, yra labai išsiplėtusios ar sustorėjusios, taip pat galima rasti hematotų ir auglį supančiuose audiniuose. Gali būti matomi keli mitoziniai dariniai, jie yra atriboti nuo rezervinių ląstelių. Mažos apvalios plokščios struktūros, kurios reiškia kanalus, gali būti pasiskirsčiučios po visą naviką. Kai kuriuose augliuose gali būti besiformuojančios intracitoplazminės vakuolės, tai yra riebalinio audinio įrodymas. Hepatoidinių liaukų adenomose pas patinus pastebima anastomozės trabekulų išdėstymas, o pas pateles yra daug mažų salelių, sudarytų iš auglio ląstelių, kurias supa tarpskiltelinė stroma (1 pav.) (4, 18, 21).
1 pav. Šuns hepatoidinės liaukos adenoma, Dažyta hematoksilinu – eozinu (22).
Hepatoidinių liaukų epiteliomos yra mažai piktybiški augliai. Šie augliai atpažįstami pagal didelį rezervinių ląstelių skaičių, su mažesne dalim hepatoidinių ląstelių. Šie augliai dažniausiai auga netvarkingai ir paprastai neformuoja atskirų skilčių. Dėl bazinių ląstelių dažnai matoma mitozinė veikla, bet mažai matomas branduolio dydžio ar formos kintamumas. Auglio ląstelės gali apimti kapsulę, bet retai išsiplečia už kapsulės į aplinkinius audinius (2 pav.) (4, 18).
14 2 pav. Šuns hepatoidinės liaukos epitelioma, Dažyta hematoksilinu – eozinu (23
).
Augimas ir metastazės
Hepatoidinių liaukų adenomos yra lėtai augančios ir besivystančios dėl androgenų įtakos. Rekomanduojama šalinant auglį atlikti ir kastraciją, jei šuo neturi kitų sveikatos problemų. Auglio pasikartojimas nėra dažnas reiškinys, jei teisingai atliekama chirurginė operacija. Retais atvejais pasikartoja nauji augliai šalia esančiuose audiniuose. Labai dažnai randamas hipertrofavę hepatoidinių liaukų audiniai, buvę šalia auglio. Šios hipertrofavusios liaukos, progresuoja į naujus auglius, atsirandančius buvusios operacijos vietoje (4, 18).
1.4.2. Paraanalinių liaukų adenokarcinoma
Pavojus kyla šunims, kurie yra tarp 4 ir 15 metų, tačiau pats didžiausias pavojaus amžius yra nuo 8 iki 12 metų. Didesnės rizikos veislės yra: Sibiro Haskiai (8.4 proc.), Ši cu (2.6 proc.) ir mišrūnai (1.6 proc.). Sveiki patinai (69 proc. atvejų) yra didesnės rizikos zonoje, nei patelės (9 proc. atvejų) (4).
Vietos ir augimo morfologija
Pirminis hepatoidinių liaukų karcinomų paplitimas yra paraanalinės srities, aplink lyties organus esančios ir uodegos odoje. Auglys negali būti diferencijuojamas nuo gerybinių auglių pagal augimo vietą ar dydį (4, 24).
15 Dauguma piktybinių auglių nebūna suskirstyti į skiltis ar trubekulas. Augliai susideda tik iš vieno ląstelių tipo. Šios ląstelės nediferencijuotos su hiperchromatiniu branduoliu, pastebimu branduolėliu ir turi mažai citoplazmos. Tik pevienės ląstelės auglio viduje apsuptos auglio ląstelių bus diferencijuojamos kaip hepatocitai (4, 24).
Pagrindinis histologinis bruožas, kuris parodo, kad auglys piktybinis, yra auglio ląstelių invaziją į aplinkinį jungiamąjį audinį ir į limfinę sistemą. Reikia atskirti tikrą limfinės sistemos invaziją nuo limfinių takų susitraukimų atsiradusių dėl pasitraukusių auglio audinių (3 pav.) (4).
3 pav. Šuns hepatoidinės liaukos adenokarcinoma (25).
Augimas ir metastazės
Hepatoidinių liaukų adenokarcinomos augimo greitis yra varijuojantis (4). Žinoma, kad paraanalinių liaukų navikai priklausomi nuo hormonų (estrogenų, androgenų), kurie turi įtakos jų augimui (26). Metastazės atsiranda dėl limfinių kelių į kryžmens ir vidinius šlaunikaulio limfinius mazgus su vėlesniais išplitimais į plaučius ar kitus organus. Trūksta žinių, tiksliai nustatyti auglio metastazavimą iš hepatoidinių liaukų (4).
1.5. Paraanalinių liaukų navikų gydymas ir prevencija
1.5.1. Chirurginis gydymasTerapiniu požiūriu, kastracija ir chirurginis auglio pašalinimas yra efektyvi priemonė daugeliu adenomų atvejų (27). Tačiau išlieka išmatų nelaikymo rizika sukelta chirurginio įsikišimo, nes analinis sfinkterio raumuo, kuris ribojasi su paraanalinėmis liaukomis, gali būti operacijos metu pažeistas. Kitas
16 šio būdo trūkumas yra tas, kad šiais laikais klientai dažnai nesutinka kastruoti augintinių dėl galimybės juos veisti (28). Paraanalinių liaukų adenomos ir hiperplazijos po kastracijos gali sumažėti 95 proc. atvejų. Tačiau adenokarcinomos nereaguoja į gydymą kastracija. 70 proc. Šunų su mažais adenokarcinomomų mazgeliais, kai nėra sureagavę limfiniai mazgai ar tolimų metastazių, gydytų chirurginiu būdu, išgyvena du metus ar ilgiau (29). Esant labiau progresuojantiems atvejams išgyvenamumas svyruoja tarp 7 mėnesių (esant tolimesnėms metastazėms) ir 24 mėnesių (kai navikas pažeidęs ir limfinius mazgus) (30).
1.5.2. Gydymas estrogenais
Jei šeimininkai atsisako kastracijos, estrogenai gali būti naudojami paraanalinių liaukų adenomų gydymui norint sumažinti testosterono kiekį jose. Tačiau kaulų čiulpų slopinimas ir anemija yra rimta grėsmė sukelta estrogenų terapijos (30, 31) Taip pat estrogenais veikiamos hepatoidinių liaukų adenokarcinomos neregresuoja, gydymas yra neveiksmingas (29).
1.5.3. Gydymas ciklosporinu A
Dėl savo imunosupresinio veikimo ciklosporinas A plačiai naudojamas žmonių ir veterinarinėje medicinoje esant organų persodinimui, autoimuniniams sutrikimams ir dermatologijoje (32). Taip pat turi potencialo šunų paraanalinių liaukų fistulių gydymui (33).
Be estrogenų naudojimo nebuvo siūlomas joks kitas medikamentinis hapatoidinių liaukų navikų gydymas. Buvo tik vienas tyrimas nurodantis inhibitorinį ciklosporinio A efektyvumą naviko proliferacijai ir sekrecijai. Tačiau tai buvo kepenų adenomos atvejis in vitro sąlygomis. Dėl šių duomenų buvo siekta išsiaiškinti ar gali ciklosporinas A sistemiškai sumažinti šunų hepatoidinių liaukų navikų proliferacinį aktyvumą (34).
Tiriamas buvo 13 metų šuo patinas, mišrūnas, su daugybiniai intraderminiais mazgeliais aplink anusą. Histopatologiniais tyrimais nustatyta, kad tai paraanalinių liaukų adenomos. Po 5 savaites trūkusios ciklosporino A terapijos, paraanaliniais dariniai buvo ženkliai susitraukę. Tokia būklė šuniui išsilaikė stabili virš 6 mėnesių (35).
1.5.4. Gydymas radiacija
Esant sunkiai navikinės ligos formai (adenokarcinoma), po chirurginio naviko šalinimo, pažeistų limfinių mazgų šalinimo, naudojant radiacinį švitinimą galima sulėtinti ligos progresavimą. Tačiau dėl gydymo kainos ir dėl to, kad sunku rasti kliniką, kurioje atliekamos tokios procedūros, šis pasirinkimas yra rečiausiai naudojamas veterinarijos gydytojų. Taip pat tai yra labai agresyvus gydymas, galintis sukelti ir paciento mirtį ir nėra labai tikslus siekiant kontroliuoti ligos plitimą (30).
17
1.6. Paraanalinių liaukų navikų dažnumas šunims
Iš 100 tūkst. gydomų šunų kasmet 728 turi odos navikus (35)
Atlikus 42 mėnesius trūkusius tyrimus iš 2,952 biopsijai imtų mėginių, gautų Veterinarinės medicinos mokomojoje ligoninėje, Seulo nacionaliniame universitete, ir veterinarijos gydytojų iš visos Korėjos, nuo 2003 metų sausio iki 2006 metų birželio, 748 (25,34 proc.) atvejų buvo odos navikai. Paraanalinių liaukų adenoma pateko į 10 dažniausiai diagnozuojamų odos navikų, dažnumas sudarė 3,61 proc. atvejų. (1 lent.) Šie dešimt populiariausi odos augliai buvo paskirstyti pagal augimo augimo vietą, analinė ir paraanalinė sritis sudarė 8,59 proc. atvejų (36).
Naviko tipas Atvejų skaičius Atvejų procentinė išraiška
(n=748)
Paraanalinių liaukų adenoma 27 3,61
Paraanalinių liaukų epitelioma 15 2
Paraanalinių liaukų
adenokarcinoma 5 0,66
1 lent. Paraanalinių liaukų navikų dažnumas šunims.
Pagal tyrimą atliktą Lietuvos veterinarijos akademijos Fiziologijos ir patologijos katedroje nustatyta gaišimo priežastys 253 šunims ( 165 veisliniai ir 88 mišrūnai). Gaišenos tirtos patologiniais morfologiniais tyrimais. Paraanalinių liaukų navikai buvo 3,3 proc. atvejų gaišimo priežastimi (37).
18
2. MEDŽIAGOS IR METODAI
2.1. Tyrimo medžiaga
Tyrimo duomenys apie šunų paraanalinių liaukų navikus buvo surinkti penkių metų laikotarpyje (2011-2016 m.) iš trijų Kauno veterinarijos klinikų, Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedros ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedros. Surinkta 105 šunų, turėjusių paraanalinių liaukų navikus, duomenys ir/arba tų navikų histomorfologinė diagnozė. Taip pat surinkti kiti duomenys, turėję svarbos paraanalinių liaukų navikų paplitimui šunims nustatymui.
Histomorfologiniam preparatų tyrimui navikų mėginiai surinkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje (2011-2017 metais, išskyrus 2017 metų gruodžio mėnesį) ir vienoje Kauno veterinarijos klinikoje (2016 metais).
2.2. Mėginių histomorfologinė nalizė
Histomorfologinio mėginio fiksavimas, standinimas parafine ir pjaustymas.Visi paimti šunų paraanalinių liaukų navikų mėginiai buvo fiksuoti 10 proc. formalino fosfatiniame buferiniame tirpale. Mėginiai formaline fiksuoti apie 24 valandas. Patologinė medžiaga supjaustyta, sudedama į biopsines kasetes, plaunama tekančiu vandeniu, vėliau sudedama į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, JAV“, kuriame atlikama audinių dehidratacija, skaidrinimas ir inpregnavimas parafinu.
Toliau tiriamieji mėginiai, naudojant audinių įliejimo įrangą „Tes 99“, įliejami į parafininius blokus. Vėliau, naudojant rotacinį mikrotomą „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija”, iš parafininių blokelių atpjaunami 4 μm storio audinių pjūviai. Kiekvienas jų perkeliami į šilto vandens vonelę (37 °C), kurioje pjūviai gražiai išlyginami ir atskiriami vienas nuo kito. Kiekvienas tikęs pjūvis perkeliamas ant objektinio stiklelio ir išdžiovinamas termostate 37 °C temperatūroje.
Toliau audinių pjūviai nudažomi hematoksilinu ir eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™, Japonija“.
Nudažyti preparatų pjūviai uždengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“, kurios pagrindą sudaro ksilenas. Tai bespalvė skaidri medžiaga, kuri su laiku išlaiko nepakitusią spalvą.
Dažymo hematoksilinu – eozinu schema Deparafinavimas:
19 2. Ksilenas II – 7 min.;
Dehidratavimas:
3. Izopropilas – 2 min. dehidratavimas; 4. Spiritas 96° I – 2 min.;
5. Spiritas 96° II – 2 min.; 6. Vanduo – 3 min.;
Dažymas hematoksilino – eozino dažais: 7. Hematoksilinas – 10 min.; 8. Vanduo – 5 min.; 9. Spiritas 96° – 2 min.; 10. Vanduo – 5 min.; 11. Eozinas – 2 min.; 12. Vanduo – 1 min.; Dehidratavimas: 13. Spiritas 96° I – 1 min.; 14. Spiritas 96° II – 1 min.; 15. Izopropilas – 1 min.;
16. Izopropilas – 1 min.; Skaidrinimas: 17. Ksilenas I – 1 min.;
18. Ksilenas II – 1 min.
2.3. Statistinė duomenų analizė
Tyrimų duomenys yra susisteminti, apskaičiuotos jų imtys (n), vidurkiai (x), standartiniai nuokrypiai (), aritmetinių vidurkių paklaidos (mx), procentinės išraiškos, mažiausios ir didžiausios reikšmės. Koreliacinių ryšių statistinį reikšmingumą įvertinau apskaičiavusi Stjudento kriterijų. Duomenys laikomi statistiškai patikimais (p<0,05). Rezultatai apskaičiuoti ir pateikti grafiškai naudojantis „Microsoft Exel 2007“ kompiuterine programa.
20
3. REZULTATAI
3.1. Statistinė duomenų analizė
3.1.1. Paraanalinių liaukų navikų dažnumasTirtą imtį sudaro 2011-2016 metų laikotarpiu trijuose Kauno veterinarijos klinikose lankęsi šunys. Apskaičiuota, kiek visų apsilankymų sudarė paraanalinių liaukų problemų turėję pacientai (4 pav.). Iš visų surinktų šunų apsilankymų klinikose (n=21744), pacientai, turėję paraanalinių liaukų problemų (n=634), sudarė 2,9 proc.
4 pav. Šunų apsilankymų X, Y ir Z veterinarijos klinikose, dėl paraanalinių liaukų problemų
2011-2016 m., dažnis .
Paraanalinių liaukų navikai (2011-2016 m.) šiose klinikose pastebėti 5 kartus, tai sudarė 0,02 proc. visų atvejų (5 pav.).
7021 6443 8280 136 442 56 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 9000
Klinika X Klinika Y Klinika Z
Š u n ų sk aičiu s p er 201 1-2016 m etus
Kauno veterinarijos klinikos
Paraanalinių liaukų problemų dažnumas šunims
Apsilankiusių šunų skaičius
Pacientų su paraanalinių liaukų problemomis skaičius
21 5 pav. Šunų apsilankymų veterinarijos X, Y ir Z klinikose 2011-2016 m., dėl paraanalinių liaukų
navikų, dažnis.
Iš pacientų, tirtų minėtose klinikose (2011-2016 m.), gydytų dėl paraanalinių liaukų ligų (n=634), paraanalinių liaukų navikai (n=5) sudarė 0,79 proc. atvejų (6 pav.).
6 pav. Paraanalinių liaukų navikų dažnumas lyginant su kitomis paraanalinių liaukų ligomis. 7021 6443 8280 3 2 0 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 9000
Klinika X Klinika Y Klinika Z
Š u n ų sk aičiu s p er 201 1-2016 m etus
Kauno veterinarijos klinikos
Paraanalinių liaukų navikų dažnumas šunims
Apsilankiusių šunų skaičius
Pacientų su paraanalinių liaukų navikais skaičius
445 26 53 5 94 11 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 P ac ientų sk aičiu s p er 201 1-2016 m .
Paraanalinių liaukų ligos
Paraanalinių liaukų ligos
Liaukų užsikimšimas Liaukų fistulės Liaukų abscesai Liaukų navikai Liaukų uždegimai Liaukų šalinimas dėl hiperplaziijos
22 3.1.2. Fiziologinių savybių įtaka paraanalinių liaukų navikų išsivystymui
Tirtą imtį sudaro 2011-2016 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje ir Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedroje gauti šunų paraanalinių liaukų navikų mėginiai (n=100).
Pirmiausia buvo vertinama gyvūno lyties įtaką hepatoidinių liaukų navikų atsiradimui. Patinai (n=88) už pateles(n=12) sirgo 88 proc., t.y. 7.3 karto, dažniau (7 pav.).
7 pav. Lyties įtaka paraanalinių liaukų navikų atsiradimui.
Kitas vertinamas požymis buvo gyvūno amžius. Tiriamųjų (n=100) amžiaus vidurkis buvo 9,91 metai (=2,89, mx=0,99). Mažiausia sirgusiųjų reikšmė - 3 metai, didžiausia - 17 metų. Didžiausias paraanalinių liaukų navikų sergamumas buvo 6-14 metų intervale, tada sirgo 92 proc. tiriamųjų (8 pav.). 88 12 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Patinai Patelės G yvū n ų sk aičiu s Gyvūno lytis
Lyties įtaka paraanalinių liaukų navikų
atsiradimui
Šunys, turėję paraanalinių liaukų navikus
23 8 pav. Amžiaus įtaka paraanalinių liaukų navikų atsiradimui.
Tiriant atskirai paraanalinių liaukų navikus turėjusių šunų amžiaus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedros duomenis (n=9) ir Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedroje gautus šunų paraanalinių liaukų navikų duomenis (n=91), amžiaus vidurkis Utrecht universitete yra didesnis dvejais metais (2 lent.).
LSMU Olandijos Utrecht universiteto
Imtis 9 91
Vidurkis 10±0,96* 8±0,29*
* - p<0,05
2 lent. Paraanalinių liaukų navikų paplitimo pagal amžių palyginimas.
Trečias fiziologinis rodiklis, galimai turintis įtaką paraanalinių liaukų navikų išsivystymui, buvo veislė. Iš tiriamųjų (n=100) didžiausią dalį sudarė mišrūnai – 31 proc., 9 proc. atvejų sudarė Labradoro retriveris, 6 proc. – Vokiečių aviganis ir Džeko Raselo terjeras, 5 proc. – Ši cu, 2 proc. – Šeltis, Prancūzų buldogas, Mažasis olandų spanielis, Trumpaplaukis taksas, Amerikiečiu buldogas, Škotijos baltasis terjeras, Auksaspalvis retriveris, 1 proc. – Apencelio Zenenhundas, Čichuachua, Bokseris, Drentės kurapkinis, Belgų aviganis, Volfšpicas, Olandų aviganis, Lygiaplaukis retriveris, Valų korgis kartiganas, Šnauceris, Didysis Šveicarų aviganis, Ispanų mastifas, Senasis pointeris, Hovavartas, Vokiečių dogas, Basetų skalikas, Flamandų buvje, Stafiordšyro bulterjeras, Anglų buldogas, Pitbulis,
1 1 2 9 11 8 15 10 11 10 12 6 2 1 1 0 5 10 15 20 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 G yvūn ų sk aič iu s Amžius, metais
Šunų skaičius
Šunų skaičius24 Naujosios Škotijos retriveris, Trumpaplaukis vengru vižlas, Borderkolis, Dratharas, Niufaundlendas, Kernterjeras, Stabigaunas, Kavalieriaus karolio Karolio spanielis, Erdelio terjeras (10 pav.).
3.1.3. Paraanalinių liaukų navikų rūšinis paplitimas
Tirtą imtį sudaro 2011-2016 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje ir Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedroje gauti šunų paraanalinių liaukų navikų mėginiai (n=100).
Dažniausiai pasitaikiusi navikų rūšis tirtoje imtyje yra paraanalinių liaukų adenoma (n=71), sudarė 71 proc. atvejų. Adenomos sudarė 2,4 karto daugiau atvejų, nei kitos ištirtos paraanalinių navikų rūšys. Antra, pagal dažnumą, navikų rūšis yra paraanalinių liaukų adenokarcinom (n=23), ji sudarė 23 proc. tirtų atvejų. Kitos aptiktos navikų rūšys sudarė 10 proc., iš jų paraanalinių liaukų epitelioma – 4 proc., hemangioma – 1 proc., granulioma – 1 proc. (9 pav.).
9 pav. Paraanalinių liaukų navikų rūšys šunims. 71 23 1 4 1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 At ve jų sk aičiu s
Paraanalinių navikų rūšys
Navikų rūšinis paplitimas
25 10 pav. Veislės įtaka paraanalinių liaukų navikų atsiradimui.
31 9 6 6 5 2 2 2 2 2 2 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 0 5 10 15 20 25 30 35 Mišrūnas Labradoro retriveris Džeko Raselo terjeras Vokiečių aviganis Ši cu Šeltis Prancūzų buldogas Mažasis olandų spanielis Trumpaplaukis taksas Amerikiečių buldogas Škotijos baltasis terjeras Auksaspalvis retriveris Apencelio zenenhundas Čichuachua Bokseris Drentės kurapkinis Belgų aviganis Volfšpicas Olandijos aviganis Lygiaplaukis retriveris Valų korgis kardiganas Šnauceris Didysis Šveicarų Zenenhundas Ispanų mastifas Senasis pointeris Hovavartas Vokiečių dogas Basetų skalikas Flamandų buvje Stafordšyro bulterjeras Anglų buldogas Pitbulis Naujosios Škotijos retriveris Trumplkaukis vengrų vižlas Borderkolis Dratharas Niufaundlendas Kernterjeras Stabihaunas Kavalieriaus karaliaus Karolio …
Erdelio terjeras Šunų skaičius Šu nų v eisl ės
Gyvūnų skaičius
Gyvūnų skaičius26
3.2. Histomorfologinė mėginių analizė
Navikų mėginiai surinkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje (2011-2017 metais, išskyrus 2017 metų gruodžio mėnesį) ir vienoje Kauno veterinarijos klinikoje (2016 metais) histomorfologiniam preparatų tyrimui.
1. Paraanalinės liaukos adenoma. Matomos į hepatocitus panašios didelės ląstelės. Ląstelės yra daugiasienės. Turi centraliai lokalizuotą, didelį, kiaušinio formos ir vezikulinį normochromatinį branduolį su centre esančiu mažu branduolėliu, daug eozinofilinės citoplazmos, kuri ryškiai atskiria ląstelės membraną. Skilties periferijoje yra bazinės rezervinės ląstelės. Tarpskiltinė stroma, kurioje yra daug kraujagyslių, pasiskirsčiusi per visą auglį ir periferiojoje, kur formuojasi kapsulė. (11 pav., 12 pav.).
11 pav. Paraanalinės liaukos adenoma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu. Šuo, patelė,
Labradoro retriveris, 7 m. (1. Hepatoidinės ląstelės; 2. Tarpskiltinė stroma; 3. Bazinės rezervinės ląstelės.)
27 12 pav. Paraanalinės liaukos adenoma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x400 padidinimu. Šuo, patelė,
Labradoro retriveris, 7 m. (1. Hepatoidinės ląstelės; 2. Tarpskiltinė stroma; 3. Bazinės rezervinės ląstelės.)
2. Paraanalinės liaukos epitelioma. Matoma daug stromos iš puraus jungiamojo audinio. Pastebimas didelis rezervinių ląstelių skaičius, su mažesne dalim hepatoidinių ląstelių. Dėl bazinių ląstelių dažnai matoma mitozinė veikla, bet mažai matomas branduolio dydžio ar formos kintamumas. Matoma daug kraujagyslių. (13 pav. - 16 pav.
28 13 pav. Paraanalinės liaukos epitelioma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu.Šuo,
Vokiečių aviganis, patinas, 9 m. (1.Rezervinės ląstelės; 2. Hepatoidinės ląstelės; 3. Kraujagyslės.)
14 pav. Paraanalinės liaukos epitelioma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x400 padidinimu.Šuo,
Vokiečių aviganis, patinas, 9 m. (1.Rezervinės ląstelės; 2. Hepatoidinės ląstelės; 3. Kraujagyslės; 4. Mitozinis darinys.)
29 15 pav. Paraanalinės liaukos epitelioma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu. Šuo,
mišrūnas, patinas, 12 m. (1.Rezervinės ląstelės; 2. Hepatoidinės ląstelės; 3. Kraujagyslės; 4. Tarpskiltinė stroma.)
16 pav. Paraanalinės liaukos epitelioma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x400 padidinimu. Šuo, patelė,
30 3. Adenokarcinoma. Naviko stromą sudaro purus jungiamasis audinys. Histologiškai navikinės ląstelės yra stambios, šviesios polimorfiškos ir polichromiškos, neragėjančios. Navikinėse ląstelėse yra įvairios mitozių figūros. Ląstelės nesuskirstytos į skiltis ar trubekulas. Auglys susideda tik iš vieno ląstelių tipo. Šios ląstelės nediferencijuotos su hiperchromatiniu branduoliu, pastebimu branduolėliu ir turi mažai citoplazmos (17 pav. – 19 pav.).
17 pav. Paraanalinės liaukos adenokarcinoma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu. Šuo
31 18 pav. Paraanalinės liaukos adenokarcinoma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu. Šuo,
patinas, vokiečių aviganis, 6 metai. (1. Navikinės ląstelės; 2. Kraujagyslė.)
19 pav. Paraanalinės liaukos adenokarcinoma. Dažyta hematoksilinu – eozinu, x200 padidinimu. Šuo,
32
REZULTATŲ APTARIMAS
Ištyrus rezultatus keliais aspektais galima įvertinti paraanalinių liaukų navikų paplitimą šunims. Atlikus histomorfologinį paraanalinių liaukų navikų preparatų vertinimą, pastebima, kad tirti mėginiai atitinka nagrinėtą literatūrą. Turi būdingas naviko rūšiai dalis ir fragmentus. Daugiausiai tirtų mėginių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos patobiologijos katedroje 2011 – 2017 (išskyrus 2017 m. gruodžio mėnesį) buvo adenokarcinomos. Tam įtakos gali turėti tai, kad ši navikų rūšis atrodo gan agresyviai išoriškai (sudaro opėjančias žaizdas), todėl mėginiai dažniau veterinarijos gydytojų siunčiami histomorfologiniam vertinimui, norima juos tinkamai diferencijuoti, kad būtų parinktas tinkamas gydymas. Paraanalinių liaukų adenomos gali būti nediferencijuojamos nuo, pavyzdžiui, paraanalinių liaukų hiperplazijų. Pagal tyrimą atliktą Lietuvos veterinarijos akademijos Fiziologijos ir patologijos katedroje nustatyta gaišimo priežastys 253 šunims ( 165 veisliniai ir 88 mišrūnai). Gaišenos tirtos patologiniais morfologiniais tyrimais. Paraanalinių liaukų navikai buvo 3,3 proc. atvejų gaišimo priežastimi (37).
Pirmiausia iš statistinių duomenų analizės (2011-2016 m., trejose Kauno veterinarijos klinikose gautų duomenų) matoma, kad paraanalinių liaukų navikų paplitimas, vertinant bendrą šunų pacientų skaičių klinikose, yra labai mažas, nesudaro net vieno procento visų apsilankiusių šunų. Tarp paraanalinių liaukų ligų, paraanalinių liaukų navikai sudarė mažiausią dalį. Pagal tirtą literatūrą paraanalinių liaukų navikų paplitimas turėtų būti keliais procentais didesnis (36, 37). Gali būti, kad tirtose klinikose yra ne visada diagnozuojami ar nuo kitų susirgimų diferencijuojami paraanalinių liaukų navikai.
Atsižvelgus į šunų lytį, aiškiai matoma, kad patinai paraanalinių liaukų navikus turėjo daug dažniau nei patelės. Tokią hipotezę patvirtina ir nagrinėta literatūrą. Hepatoidinių liaukų navikai yra priklausomi nuo androgenų, todėl paraanalinių liaukų navikų paplitimas šunim patinams yra daug didesnė (4, 14).
Paraanalinių liaukų navikų paplitimas didesnis seniems šunims. Pagal tirtus duomenis jauniausias hepatoidinių liaukų navikais sergantis šuo buvo 3 metų. Daugiausia navikų pasitaikė 6-14 metų intervale ir toliau sergančiųjų skaičius vėl krito, galima įtarti, dėl padidėjusio mirtingumo, sukelto senyvo amžiaus. 2011-2016 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos veterinarijos fakulteto patobiologijos katedroje gauti duomenys parodė, kad vidutinis sergančiųjų amžius yra 8 metai, o Olandijos Utrecht universiteto veterinarinės medicinos fakulteto patobiologijos katedroje gauti šunų paraanalinių liaukų navikų mėginiai – 10 metų. Utrecht universiteto
33 duomenų yra kur kas daugiau, nei Lietuvos sveikatos mokslų universitete, taip pat galima spėti, kad Lietuvoje nėra identifikuojami visi paraanalinių liaukų navikų atvejai.
Paplitimas pagal paraanalinių liaukų navikų rūšį atlikus tyrimus atitiko ir tirtos literatūros duomenis (4, 16). Pagal histomorfologinius tyrimus, dažniausias yra nepiktybinių adenomų paplitimas, antroje vietoje piktybinės karcinomos. Pastebima ir epiteliomų, adenokarcinomų, granulioma ir hemangioma.
Veislės įtaką paraanalinių liaukų navikų paplitimui įvertinti yra sunkiau, nes, galima manyti, žmonės augina daugiausiai neveislinius, mišrūnus, šunis, todėl jų hepatoidinių liaukų paplitimas dažniausias yra neveisliniams šunims. Tačiau iš tirtų veislinių šunų, duomenys literatūroje ir iš tirtų atvejų atitinka. Labradoro retriveriai, Vokiečių aviganiai, Džeko Raselo terjerai pakliūna į rizikos grupę susirgti paraanalinių liaukų navikais. Bet, kad būtų galima tiksliau įvertinti veislės įtaką, reikėtų tiksliai žinoti tirtų šalių populiariausių veislių sąrašą, nes galimai šios veislės 2011-2016 m. buvo populiariausios auginamos šunų veislės.
34
IŠVADOS
1. Išanalizavus literatūrą, galima daryti išvadas, kad odos ir odos darinių, tarp jų ir paraanalinių liaukų, navikų paplitimas vis auga. Daugiausiai serga patinai, dėl androgenų veiklos. Dažniausiai pasitaikanti paraanalinių liaukų navikų rūšis yra adenomos. Dažniausiai serga vyresni šunys. Veislė turi įtakos paraanalinių liaukų navikų paplitimui.
2. Mano tyrimo duomenimis paraanalinių liaukų navikai šunims nebuvo labai paplitę. Atsižvelgiant į kitas paraanalinių liaukų ligas, paraanalinių liaukų navikai sudaro 0,79 proc. atvejų, o pagal visus šunų susirgimus – 0,02 proc. atvėjų.
3. Patinai paraanalinių liaukų navikais serga 7,3 karto dažniau nei patelės, dėl androgenų įtakos, kuri reikalinga navikų vystymuisi.
4. Vyresnio amžiaus šunys dažniau turi paraanalinių liaukų navikus, 6 – 14 metų intervale sirgo 93 proc. tiriamųjų. Sergančiųjų amžiaus vidurkis yra 9,91 m.
5. Mano tyrimo duomenimis daugiausiai sirgo mišrūnai - 31 proc., labiausiai paplitusio veislės: 9 proc. - Labradoro retriveris, 6 proc. – Vokiečių aviganis ir Džeko Raselo terjeras, 5 proc. – Ši cu.
6. Dažniausiai yra aptinkamos paraanalinių liaukų adenomos – 71 proc. tirtų atvejų. 7. Atlikus histomorfologinį šunų paraanalinių liaukų navikų vertinimą matoma, kad navikuose yra gausus kraujagyslių tinklas, dėlto, susidarius išopėjimams, navikai stipriai kraujuoja.
35
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Chandrashekaraiah G.B., Rao S., Munivenkatappa B. S., Mathur K. Y. Canine Squamous Cell Carcinoma: a Review of 17 Cases. BJVP. 2011, 4(2), 79-86.
2. Brønden L. B., Nielsen S. S., Toft N., KristensenA. T. Data from the Danish Veterinary Cancer Registry on the occurrence and distribution of neoplasms in dogs in Denmark. Papers.
http://veterinaryrecord.bmj.com September 16, 2016.
3. Polton G. A., Brearley M. J. Clinical Stage, Therapy, and Prognosis in Canine Anal Sac Gland Carcinoma. J Vet Intern Med 2007;21:274–280.
4. Cheville N. F. Introduction to veterinary pathology. Third edition. Blackwell Publishing. Ames. 2006. P 215-227.
5. Šimkus D., Pockevičius A. , Mačiulskis P., Šimkienė V., Zorgevica-Pockeviča L. Pathomorphological A Nalysis Of The Most Common Canine Skin And Mammary Tumours. Veterinarija Ir Zootechnika. T. 2015; 69 (91).
6. Simeonov R., Dinev I. Prevalence Of Canine Epithelial, Melanocytic And Mesenchymal Tumours Of The Skin And Soft Tissues: A 10-Year Study. Article in Bulgarian Journal of Veterinary Medicine. June 2011.
7. Constantinescu G. M. Clinical anatomy of small animal practitioners. Iowa State Press. Ames. 2002; p. – 108-110.
8. Konig H. E., Liebich H. Veterinary anatomy of domestic mammals textbook and colour atlas. 6th, revised and extended edition. Schattauer GmbH. Stuttgart. 2014; p. – 210-220.
9. Maxie G.M. Pathology of domestic animals. Volume 1. Elsevier. Elseviere. St. Louis, Missouri. 2016; p. – 230-218.
10. Aughey E., Frye F. L. Comparative veterinary histology with clinical correlates. Manson Publishing. London. 2001; p. - 22-26
11. Gyce K. M., Sack W. O., Wensing C. J. G.. Textbook of veterinary anatomy. Fourth edition. Elseviere. St. Louis, Missouri. 2010; p. – 98-100.
12. Horowitz A., Berg R. Anatomy of the dog. Schlütersche. Germany. 2010; p. – 180. 13. Bakutis B. Mikotoksinai gyvulių pašaruose. Terra Publica. 2004; p. 6-18 psl.
14. Pisani G, Millanta F, Lorenzi D, Vannozzi I, Poli A. Androgen receptor expression in normal, hyperplastic and neoplastic hepatoid glands in the dog. Res Vet Sci. 2006;8:231–236.
15. Smith R., Hicks D. Adenocarcinoma Arising from Chronic Perianal Crohn’s Disease: Case Report and Review of the Literature. Straipsnis The American surgeon. February 2008.
36 16. Park C., Yoo J., Kim H. Cyclosporine treatment of perianal gland adenoma concurrent with
benign prostatic hyperplasia in a dog. Can Vet J. 2010 Nov; 51(11): 1279–1282.
17. Jasik A., Kozaczyński W., Reichert M. Canine Skin Tumours With Adnexa Differentiation: Histopathology And Immunohistochemistry. Bull Vet Inst Pulawy 2009; 53, 277-283.
18. Sharif M. A. M. Epidemiology of skin tumor entities according to th new WHO classification in dogs and cats. VVB LAUFERSWEILER VERLAG. Germany. 2006. 6,7, 17, 62-64, 76, 77, 98, 100, 108-111, 125, 126.
19. Sanja A.K., Kukolj V., Marinkovic D., Miliana K. Retrospective Study Of Canine Epithelial And Melanocytic Tumors. Acta Veterinaria (Beograd), 2005; Vol. 55, No. 4, 319-326.
20. Tozon N., Kodre V., Sersa G., Cemazar M. Effective Treatment of Perianal Tumors in Dogs with Electrochemotherapy. ANTICANCER RESEARCH 25: 839-846, 2005.
21. Ozygit M. O., Akkoc A., Yilmaz R. Sebaceous Gland Adenoma in a Dog. Turk J Vet Anim Sci 29 2005; 1213-1216.
22. University of Pennsylvania School of Veterinary Medicine. Internetinė prieiga:
http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/ADNEXAL/sebac/hepgad.htm
23. University of Pennsylvania School of Veterinary Medicine. Internetinė prieiga:
http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/ADNEXAL/sebac/hepgep.htm
24. Maitra A., Murakata L.A., Saavedra J. A. Immunoreactivity for Hepatocyte Paraffin 1 Antibody in Hepatoid Adenocarcinomas of the Gastrointestinal Tract Am J Clin Pathol 2001;115:689 -694.
25. University of Pennsylvania School of Veterinary Medicine. Internetinė prieiga: http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/ADNEXAL/sebac/hepgca.htm
26. Petterino C., Martini M., Castagnaro M. Immunihistochemical Detecshion of Growth Hormone (GH) in Canine Hepatoid gland Tumors. J. Vet. Med. Sci. 2004; 66(5): 569-572.
27. Liska WD, Withrow SJ. Cryosurgical treatment of perianal gland adenomas in the dog. J Am Anim Hosp Assoc. 1978;14:457–463.
28. Seethalakshmi L, Menon M, Malhotra RK, Diamond DA. Effect of cyclosporine A on male reproduction in rats. J Urol. 1987;138:991–995.
29. Thomas RC and Fox LE: Tumors of the skin and subcutis, perianal (hepatoid) gland tumors. In: Cancer in Dogs and Cats (Morrison WB, ed). Baltimore, Williams & Wilkins 1998, pp. 497-498.
37 30. Withrow SJ: Perianal tumours. In: Small Animal Clinical Oncology (Withrow SJ and MacEwen
EG, eds). Philadelphia, PA: WB Saunders Co. 1996, pp. 261-267.
31. Bloomberg MS. Surgical neutering and non-surgical alternatives. J Am Vet Med Assoc. 1996;208:517–519.
32. Robson DC, Burton GG. Cyclosporin: Applications in small animal dermatology. Vet Derm. 2003;14:1–9.
33. Mathews KA, Sukhiani HR. Randomized controlled trial of cyclosporine for treatment of perianal fistulas in dogs. J Am Vet Med Assoc. 1997;211:1249–1253.
34. Park C., Yoo J., Kim H. Cyclosporine treatment of perianal gland adenoma concurrent with benign prostatic hyperplasia in a dog. Can Vet J. 2010 November; 51(11): 1279–1282.
35. Kaldrymidou H, Leontides L, Koutinas AF, Saridomichelakis MN, Karayannopoulou M. Prevalence, distribution and factors associated with the presence and the potential for malignancy of cutaneous neoplasms in 174 dogs admitted to a clinic in northern Greece. J Vet Med A Physiol Pathol Clin Med 2002;49:87–91.
36. Pakhrin B., Kang M. S. , Bae I. H., Park M.S., Jee H., Kim J.H. Retrospective study of canine cutaneous tumors in Korea. J Vet Sci. 2007 Sep;8(3):229-236.
37. Mačiulskis P., Mlečkienė A., Pockevičius A., Jonaitis E. Šunų Gaišimo Priežasčių Patomorfologinio Tyrimo Apžvalga. Veterinarija Ir Zootechnika. T. 12 (34). 2001 M. Issn 1392-2130.
38. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Internetinė prieiga :
http://lsmuni.lt/media/dynamic/files/165/atmintine_mph_tyrimui.pdf
39. Thermo Fisher Scientific Inc. Indternetinė prieiga:
