LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
LORETA BENIKAITö
APSIVERŠIAVUSIŲ KARVIŲ FIZIOLOGINIŲ RODIKLIŲ ĮTAKA
VERŠELIŲ SVEIKATINGUMUI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas : dr. Ramūnas Antanaitis
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO
SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
“Apsiveršiavusių karvių fiziologinių rodiklių įtaka veršelių sveikatingumui“
……… 1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ
KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DöL DARBO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
APROBUOTAS KATEDROJE
(data) (katedros ved÷jo/jos vardas pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
SANTRAUKA - SUMMARY
Topic of the Master Thesis – The influence of calved cows’ physiological indicators on the health of calves.
Author: Loreta Benikait÷, Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Kaunas 2013.
The objectives: To set the parameters of calved cow’s milk, biochemical indicators of cows and calves blood and cow‘s body mass index and to explain how biochemical indicators in cow’s blood influence calves health.
Place of investigation and methodology: The experiment was accomplished during the months of August - October 2012 in ŽŪB Grūduva, located in the Gotlybiskiu village Šakiai region. 13 cows of various lactation and productivity mainly of Holstein and Lithuanian Black and White dairy cow breeds and 13 Holstein and Lithuanian Black and White dairy calves were selected for the experiment. The samples were taken from jugular vein in the neck, using vacuum, disposable tubes without anticoaugulant. (BD Vacutiner, England.). Blood samples were taken from calved cows 2 days after parturition, then after 7 days, and after 14 days. Calves blood samples were taken at the age of two-days-old, then 7-days-old and two weeks of age. While taking the samples the calves were weighed and rectal temperature was measured.
Biochemical parameters of: calcium (Ca), magnesium (Mg, urea, phosphorum (P), albumen (ALB), total protein (B.b.), enzymes aspartate aminotransferae (AST) and alanine aminotransferase (ALT) concentration in serum were investigated with computerized analyzer „Hitachi 705“ (Hitachi, Japan) using DiaSys“ (Diagnostic Systems GmbH, Germany). Blood glucose (mmol / l) was determined by using disposable glucose strips. From the blood serum the quantity of calves immunoglobulin G was determined. Information on milk somatic cells (SCC), milk protein, milk fat, milk, lactose and the amount of urea was collected using the SE “Pieno Tyrimai” data.
In the investigated dairy farm, herd management and accounting is managed using "Afifarm" computerized herd management program.
Results: The results obtained while carrying out the experiment showed that the biochemical parameters of calved cows blood influence young calves blood indicators. A positive relationship was established between cows phosphorus and calves magnesium; calcium of cows and calves albumins (p <0.05) negative correlation between the total protein in cows and ALT in calves, and the urea of cows and calves (p <0.05).
During the experiment calves put on 4.5 kg of weight in 14 days Average one calve weight increase per day was 0.321 kg which was not considered as high. According to Kulpis J. (2010) during the lactation period the calves should not be fed too much. What is important is that during the lactation period the calves would be healthy and resistant to infections. During the experiment half of the calves did not have proper amount of immunoglobulin G.
The data showed that calved cow’s body mass index (KMI) didn’t have influence young calves blood glucose, urea, ALT, AST, phosphorus indicators. Various environmental and genetic factors influence birth weight of calves
Conclusions
1. The increase in calves weight has influence on the calves health. The weight increases 0.321 kg per day. Insufficient immunity has negative influence. For 6 out of 11 calves at the age of two days a reduced amount of immunoglobulin was observed G (< 5 g/l). 2. Calved cows biochemical blood parameters influenced calves‘ blood biochemical
indicators.
2.1.There wasa possitive bind observed between phosporus (P) in calves and magnesium (Mg) in cows, calcium (Ca) in cows and calves albumin (p< 0,05),
2.2.Negative correlation was observed between total proteine and calves alanine aminotransferase (ALT) ( p< 0,05).
2.3.Negative correlation between cows urea and calves urea ( p< 0,05).
3. The data showed that calved cow’s body mass index (KMI) didn’t have influence young calves blood glucose, urea, ALT, AST, phosphorus indicators. The data obtained were statistically insignificant ( p> 0,05).
Suggestions:
1. Control cows body mass intex on time.
2. Control the quality of colostrum. Provide calves with good quality colostrum and, vaccinate them on time.
3. Periodically check the levels of immunoglobulin in the blood on the calves at the age of 2 days.
Turinys
SANTRAUKA - SUMMARY ... 4
1.ĮVADAS... 9
2.LITERATŪROS APŽVALGA... 11
2.1.VERŠELIŲ SVEIKATINGUMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI... 11
2.1.1. Veršelių virškinimo sistema ... 11
2.1.2.Veršelių š÷rimas... 12
2.1.3.Veršelių laikymas ... 13
2.2.KREKENŲ REIKŠMö VERŠELIŲ ORGANIZMUI... 14
2.2.1.Krekenų sud÷tis ir jų svarba ... 14
2.3.DAŽNIAUSIOS VERŠELIŲ LIGOS... 16
2.3.1. Diar÷jos klasifikacija. ... 17
2.3.2. Veršelių diar÷jos etiologija ... 17
2.3.3.Veršelių diar÷jos klinikiniai simptomai... 18
2.3.4. Ligos diagnozavimas... 18
2.3.5.Veršelių diar÷jos gydymas ... 19
2.3.6. Veršelių pneumonija ... 19
2.3.7. Veršelio pneumonijos etiologija... 19
2.3.8.Veršelių pneumonijos klinikiniai simptomai ... 20
2.3.9.Ligos diagnozavimas... 20
2.3.10.Veršelių pneumonijos gydymas ... 20
2.3.11.Veršelių ligų profilaktika ... 20
2.3.12.Veiksniai įtakojantys stempl÷s griovelio funkciją ... 21
2.4. KARVIŲ FIZIOLOGINIAI IR BIOCHEMINIAI KRAUJO IR PIENO RODIKLIAI... 22
2.4.1.Gliukoz÷ ... 23
2.4.2.Fermentai ALT ir AST... 24
2.4.3. Pieno riebalai ir baltymai ... 24
2.4.4. Pieno laktoz÷ (pieno cukrus)... 25
2.4.5. Somatin÷s ląstel÷s ... 25
2.4.6. Šlapalas... 25
2.4.7. Pieno elektrinis laidumas... 26
2.4.8. Kalcis ... 27
2.4.9. Fosforas ... 27
2.4.10. Magnis ... 28
2.4.11. Selenas ... 28
2.4.12. Jodas ... 28
2.5.KARVIŲ KŪNO MASöS INDEKSO ĮTAKA KARVIŲ SVEIKATAI... 28
3.DARBO METODIKA ... 31
3.1.BANDYMO ATLIKIMO VIETA, LAIKAS, SĄLYGOS... 31
3.2.APSIVERŠIAVUSIŲ KARVIŲ IR VERŠELIŲ BENDRAS KLINIKINIS TYRIMAS... 32
3.3.STATISTINö DUOMENŲ ANALIZö... 32
4.TYRIMŲ REZULTATAI ... 33
4.1.VERŠELIŲ KŪNO MASöS AUGIMO SPARTOS, IMUNOGLOBULINO G REIKŠMö JŲ SVEIKATINGUMUI... 33
4.2.APSIVERŠIAVUSIŲ KARVIŲ KŪNO MASöS REIKŠMö VERŠELIŲ SVEIKATINGUMUI... 34
4.3.APSIVERŠIAVUSIŲ KARVIŲ IR VERŠELIŲ KRAUJO BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBö ... 37
5.REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
6. IŠVADOS ... 45
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 47 PRIEDAS ... 53
1.Įvadas
Didelis vaidmuo Lietuvoje tenka pienininkystei – tai viena svarbiausių žem÷s ūkio šakų. Lietuvos respublikos žem÷s ūkio ministerijos duomenimis, 2011 metais apie penktadalį visos žem÷s ūkio produkcijos sudar÷ pieno gamyba. 2011 metais primelžta 0,2 proc, daugiau pieno nei 2010 metais. 2010 m. iš vienos karv÷s vidutinis statistinis pieno primilžis siek÷ 4901 kg pieno (padid÷jo 1,9 proc. lyginant su 2009 m.). Vertinant 2010 – 2011 metus kontroliuojamų karvių produktyvumas pasiek÷ 6392 kg pieno.
Siekiant tur÷ti sveiką bandą, pirmiausia reikia užauginti sveikus ir produktyvius veršelius. Gyvulių sveikata yra vertinama atsižvelgiant į jų elgseną, fiziologinius rodiklius: svorio kitimus, amžių, pieno rodiklius bei biocheminius organizmo rodiklius. Bandos produktyvumą neigiamai įtakoja daugyb÷ įvairių faktorių: sutrikęs veršelių augimas, sumaž÷jusi pieno produkcija d÷l l÷tinių ar ūmių susirgimų; infekcinių ligų plitimas bandoje, išaugusios veterinarin÷s sąnaudos bei ribota genetin÷ atranka d÷l didelio pakaitinių gyvulių mirtingumo. Nustatyta, kad l÷tin÷mis ligomis augimo pradžioje sirgusios karv÷s yra mažiau produktyvios. Trūkstant galvijams maisto medžiagų, vitaminų, nusilpsta gyvulio imunitetas, pasireiškia maisto medžiagų apykaitos sutrikimai, tai įtakoja įvairius susirgimus. Svarbu tinkamai šerti ir prižiūr÷ti veršingas karves, nes šie veiksniai turi įtakos jauniklių sveikatai. Netinkamai šeriamos apsiveršiavusios, sergančios karv÷s atveda silpnesnius, užkrečiamomis ir neužkrečiamomis ligomis linkusius sirgti veršelius.
Didelis naujagimių veršelių sergamumas ir mirtingumas sukelia didelius ekonominius nuostolius ūkiams. Naujagimiai veršeliai neturi tinkamos apsaugos nuo aplinkoje esančių mikroorganizmų - bakterijų, virusų, pirmuonių poveikio, tod÷l labai svarbu nuo pirmųjų gyvenimo dienų juos tinkamai prižiūr÷ti. Didelį d÷mesį skirti, kad girdimo pienu periodu (iki 3 – 4 m÷n. amžiaus) veršeliai nesusirgtų virškinimo trakto ir kv÷pavimo takų ligomis. Pasibaigus šiam periodui sudaryti tinkamas š÷rimo, laikymo sąlygas. Svarbiausia išsaugoti, kad veršeliai būtų sveiki, to galima pasiekti laiku sugirdant geros kokyb÷s krekenas, užtikrinant geras laikymo sąlygas, priežiūrą, šerti visaverčiais bei kokybiškais pašarais.
Tikslas: išanalizuoti apsiveršiavusių karvių fiziologinių rodiklių įtaką veršelių sveikatingumui.
Uždaviniai:
• Įvertinti veršelių sveikatingumą lemiančius veiksnius;
• Įvertinti apsiveršiavusių karvių ir veršelių fiziologinius, biocheminius kraujo rodiklius; • Įvertinti apsiveršiavusių karvių kūno mas÷s indekso įtaką veršelių sveikatingumui ;
2.LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Veršelių sveikatingumą lemiantys veiksniai
2.1.1. Veršelių virškinimo sistema
Veršeliai gimsta su morfologiškai ir funkciškai silpnai išsivysčiusiu virškinimo traktu. Naujagimių veršelių virškinimas skrandyje yra panašus į gyvūnų su vienkameriniu skrandžiu. Gimusių veršelių didysis prieskrandis, tinklainis, knygenos yra per pusę mažesni už šliužą. Veršelių virškinimo sistemos vystimasis parodytas 1 lentel÷je. Pirmaisiais veršelių gyvenimo m÷nesiais išvardinti skrandžio skyriai auga labai greitai ( 1pav. ).
1 lentel÷. Veršelių skrandžių vystimasis (Heinrich, Jone, 2003).
Bendras skrandžio dydis, proc. Amžius
Didysis prieskrandis Tinklainis Knygenos Šliužas
Naujagimis 25% 5% 10% 60%
3-4 m÷nesio.amžiaus 65% 5% 10% 20%
Suaugęs 80% 5% 7-8% 7-8%
Trijų m÷nesių prieauglio prieskrandžiai yra keturis kartus didesni už šliužą. Toks santykis būna ir suaugusių gyvulių. Tik šešių m÷nesių prieauglio prieskrandžiai būna visiškai išsivystę. Tuo metu susiformuoja suaugusiems atrajotojams būdingas virškinimo tipas ( 2 pav. ). Suaugusių atrajotojų ir veršelių virškinimo tipai skiriasi, tod÷l pastariesiems būdingi unikalūs mitybos poreikiai (Heinrich, Jone, 2003).
1 pav. Galvijų skrandžio kamerų vystymasis nuo gimimo iki suaugusio gyvulio (http://www.nzlifestyleblock.co.nz/2011/07/8-common-problems-with-newborn_11.html).
2.1.2.Veršelių š÷rimas
Svarbiausia, kad ką tik atvestas veršelis gautų krekenų. Geriausia, kad gimęs veršelis 3-4 h būtų laikomas prie karv÷s ir jis gal÷tų žįsti pirmąsias krekenas. Veršelį galima prie karv÷s laikyti 3-7 dienas, iki tol kol karv÷ nustoja duoti krekenas ir sunormal÷ja pieno sud÷tis. Krekenų naudingų maisto medžiagų virškinamumas ir įsisavinimas daugiausia vyksta plonosiose žarnose. Svarbus yra motinos karv÷s ką tik atvesto veršelio nulaižymas. Tai svarbu, veršeliui, nes greičiau laižomam veršeliui susireguliuoja kraujo apytaka, kv÷pavimo organų darbas. O laižančiai karvei likę gemaliniai skysčiai skatina gimdos susitraukimą ir nuovalų atsidalijimą (Stankūnien÷ V. ir kt. 2008).
Prieskrandžių vystimosi skatinimui nuo 5-10 d. arba net ankščiau veršeliai pratinami ÷sti kombinuotuosius pašarus (starterius), geros kokyb÷s šieną. Pradžioje geriausia šerti smulkiu, neperaugusių varpinių žolių šienu, nes ankštinių žolių šieną jie blogiau ÷da. Kad veršeliai greičiau įprastų ÷sti kombinuotąjį pašarą, nedidelį jo kiekį galima įmaišyti į girdomą pieną. 1-2 kartus per dieną reikia duoti švaraus 15-20 °C vandens. Girdyti vandeniu reikia likus 0,5-1 val. iki girdymo pienu arba tiek pat laiko pra÷jus po jo. Vanduo svarbus tuo, nes skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, kuris pagerina pašarų virškinamumą ir maisto medžiagų įsisavinimą.
Nuo 10-12 d. amžiaus veršeliai auginami pagal š÷rimo schemas, kurios sudaromos, atsižvelgiant į turimų pašarų išteklius, auginamo gyvulio maisto medžiagų poreikį pagal priimtas š÷rimo normas (priedas Nr.1) .
2.1.3.Veršelių laikymas
Jauni veršeliai gali būti laikomi individualiuose gardeliuose arba grupiniuose gardeliuose. Pagal laikymo pakopas veršeliai yra suskirstyti į tris grupes (Lietuvos Respublikos žem÷s ūkio įsakymas ŽŪ TPT 01 : 2009 ):
1) Jaunikliai veršeliai (nuo gimimo iki 2 m÷n. amžiaus, kol yra girdomi pienu ar jo pakaitalu); 2) Vyresnieji veršeliai (nuo 2 iki 6 m÷n. amžiaus);
3) Telyčios (nuo 6 m÷n. iki veršiavimosi laikotarpio).
Suformuotos penkias veršelių laikymo sveikatos taisykl÷s (Snoep J. 2012):
1) Imunitetas. Gimę veršeliai turi būti pagirdomi krekenomis ne v÷liau kaip 0,5 – 1 val. po gimimo, kad veršelis gautų imunoglobulinų.
2) Š÷rimas. Veršeliai nuo antros dienos turi būti šeriami geros kokyb÷s pieno pakaitalu ar pasterizuotu pienu du kartus per parą. Jei veršeliai laikomi šaltai, esant žemai temperatūrai, prieauglį reik÷tų šerti papildomai.
3) Švara, higiena, sanitarija. Veršelius perkeliant į gardelius jie turi būti išvalomi, išplaunami, išdezinfekuojami, išdžiovinami, gausiai pakreikiami. Girdyklos ir š÷ryklos turi būti nuolatos valomos.
4) Komfortas. Veršeliai turi būti laikomi ant sauso kraiko, apsaugoti nuo skersv÷jo. 5) Pastovumas. Veršeliai turi būti šeriami kiekvieną dieną tuo pačiu laiku, to paties
asmens. Pakitusi nusistov÷jusi tvarka veršeliams gali sukelti stresą, o tai gali įtakoti ligų atsiradimą.
Veršeliai individualiuose gardeliuose laikomi iki 2–4 arba 8 savaičių. Gardeliai turi būti įrengiami pagal gyvūnų gerov÷s reikalavimus. (Europos Tarybos direktyvose 91/629 EEB, 97/2/ EB ir 97/182/EB) ir Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintas „Veršelių laikymo reikalavimai“.
Gardelio šonin÷s sienos turi būti pagamintos iš strypelių, kad veršeliai matytų vieni kitą, gal÷tų liestis. Gardelio grindys turi būti ištisin÷s, pakreiktos ir nuolaidžios, kad nub÷gtų srutos. Prie priekin÷s gardelio sienos turi būti pritaisytas vandens indas. Taip pat įrengtas kibiras su speniu veršeliui girdyti pienu ar jo pakaitalu. Veršeliui geriant iš viršaus, atstumas nuo gardelio grindų iki
indo viršaus turi būti 45–50 cm. Atstumas nuo gardelio grindų iki spenio 70–80 cm. Gardelio sienoje padaroma 19–20×28–30 cm anga, kad veršelis gal÷tų iškišti galvą. Tarp dviejų gardelių turi būti įrengtos ÷džios šienui. Atstumas nuo gardelio grindų iki ÷džių apačios 80–90 cm. Jei gardeliai yra įrengti šaltoje patalpoje, pastog÷je, kurioje žiemą būna neigiama temperatūra, rekomenduotina gardelį pailginti iki 2 m, išplatinti iki 1,2 m, kad veršelis gal÷tų daugiau vaikščioti. (Phillips C.J.C. 2010).
2.2. Krekenų reikšm÷ veršelių organizmui
2.2.1.Krekenų sud÷tis ir jų svarba
Krekenos tai kraujo plazmos ir pieno mišinys, kurios gaminamos gyvulio organizme laktacijos pradžioje ir yra labai svarbios bei vertingos naujagimiams veršeliams d÷l aukštos imunoglobulinų koncentracijos. Krekenose yra baltymų, riebalų, angliavandenių, riebaluose tirpių vitaminų, augimo faktorių, nukleotidų ( KehoeS. I., Heinrichs A. J. 2007), citokinų (Hagiwara et al., 2000 ). Pagrindiniai krekenų baltymai yra imunoglobulinai, laktoferinas, transferinas, α – laktoalbuminas, β - laktoglobulinas ir albuminai ( Kehoe and Heinrichs, 2007). Albuminas, esantis piene turi tokią pačią amino rūgščių seką kaip ir plazmos albuminai. IgG patekimas į krekenas prasideda likus iki veršiavimosi 5 savait÷ms. IgG1 ir IgG2 pikas susidaro iki veršiavimosi likus 1 – 3 dienoms. IgG1 transportavimas palengvina receptorių IgG1 prisijungimą prie pieno leukocitų ir pieno epitelinių ląstelių (Barrington et al., 1997). Trečios lakcijos karvių krekenose yra didesn÷ imunoglobulinų koncentracija lyginant su pirmos ir antros laktacijos karv÷mis (Muller and Ellinger, 1981; Tyler et al., 1999a ).
Kiti krekenose esantys imunoglobulinai IgM ir IgA. Jie yra didesni už kitus imunoglobulinus ir juos sintetina pieno liaukos plazmocitai (Mach and Pahud, 1971). D÷l savo dydžio, IgM yra veiksmingas bakterijų agliutinacijoje, komplemento sujungime ir osponizacijoje. IgM koncentracija yra didesn÷ serume nei krekenose (Butler et al., 1972; Duncan et al., 1972).
Laktoferinas yra glikoproteinas, kontroliuoja laisvos geležies kiekį kraujyje, pasižymi priešmikrobiniu ir priešuždegiminiu veikimu. Organizme iš mikrobų atimdamas geležį, tokiu būdu stabdo mikrobų augimą ir dauginimąsį. Transferino poveikis panašus į laktoferino, veikia priešmikrobiškai.
Augimo faktoriai į insuliną panašūs augimo faktoriai (IgF-1), transformacijos augimo faktorius ß-2 (TGF β-2) ir augimo hormonas (Buhler, et al., 1998). Į insuliną panašūs
augimo faktoriai veikia augimo hormoną, skatina raumenų, kaulų ląstelių vystymąsį. Augimo faktoriai svarbūs , nes padeda palaikyti žarnyno gleivin÷s vientisumą ir atsinaujinimą.
Citokinai ( interferonai, interleukinai, limfokinai ir kt.) yra signaliniai baltymai. Dalyvauja uždegiminiuose procesuose, temperatūros reguliacijoje, svarbūs ląstelių dauginimesi, brendime.
Naujagimių veršelių organizmui reikia angliavandenių, riebalų ir baltymų energijai gauti ir raumenų augimui. Galvijų krekenose esanti laktoz÷s koncentracija yra atvirkščiai proporcinga kitoms krekenų sudedamosioms dalims. Riebalų kiekis krekenose sudaro 0.3 proc. - 18 proc., tačiau įvairios š÷rimo manipuliacijos gali pakeisti riebalų koncentraciją .
Riebaluose tirpūs vitaminai yra svarbūs imunitetui ir nepakankamas jų įsisavinimas gali predisponuoti veršelių žarnyno infekcijas. Pagrindiniai riebaluose tirpūs vitaminai krekenose yra α – tokoferolis, β – karotinas ir retinolis ( KehoeS. I and Heinrichs A. J. 2007).
Ką tik atvesti veršeliai neturi pakankamo imuniteto. Jį įgauna tik gavę krekenų, tod÷l tik ką atvestą veršelį būtina pagirdyti jomis valandos b÷gyje. Nereikia bijoti, kad veršelis gali per daug prisižįsti krekenų. Svarbu , kad girdomos krekenos būtų geros kokyb÷s, jų kokybę patikrinti galima supilant krekenas į stiklinį indą ir kelioms min. panardinti į karšto vandens vonią. Jeigu sutraukta mas÷ vientisa, krekenos tinkamos, jei išsifrakcionuoja netinkamos. Tada veršeliui reikia duoti kitų ką tik apsiveršiavusių sveikų karvių krekenų, o jeigu tokių n÷ra- krekenų pakaitalo (Kulpys ir kt. 2010).
Krekenose yra daug daugiau vitaminų nei įprastame piene. Veršelių plonojoje žarnoje imunoglobulinų pralaidumas labai sumaž÷ja pra÷jus 12val., ir yra labai žemas po mekonijaus (pirmųjų fekalijų) atsiskyrimo. Tai tamsiai žalios spalvos klampi substancija, kuri akumuliuojasi virškinimo trakte ir atsiskiria per 24val. po gimimo. Veršelio žarnų sienel÷s nesuskaldytus krekenų gama globulinus praleidžia ilgiausiai 24 valandas po gimimo, o didžiausias pralaidumas būna apie 6 val. Kitas 12 val. pralaidumas maž÷ja, po to staiga krinta (2 pav.) (Lang B. 2012).
Imunoglobulinų pralaidumas veršelių plonojoje žarnoje 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 0 5 10 15 20 25 30 Valandos po gimimo Im u n o g lo b u li n ų a b s o rb c ij a p ro c .
2 pav. Imunoglobulinų pralaidumas veršelių plonojoje žarnoje pagal (Lang Brian 2012).
Krekenas veršeliams galima girdyti dvejopai: duoti žindyti su čiulptuku arba duoti gerti iš kibiro. Girdomų krekenų temperatūra turi būti ne žemesn÷ 36–38ºC .Karvei laižant veršelio anusą yra stimuliuojamas mekonijaus atsiskyrimas (Phillips C.J.C. 2010). Antikūnai arba imunoglobulinai (Ig) atlieka įvairias funkcijas: IgG (sudaro 80-85% visų imunoglobulinų) - sunaikina į kraujo apytaką patekusius mikrobus; IgA (sudaro 8-10% visų imunoglobulinų) - apsaugo daugelio organų (žarnų, plaučių ir kt.) membranas prieš infekcijas, neleisdami bakterijoms prilipti, tokiu būdu nepraleidžia antigenų į kraują; IgM (sudaro 5-10% visų imunoglobulinų) – padeda sunaikinti į kraujo apytaką patekusius mikroorganizmus, bet poveikis silpnesnis nei IgG.
Atrajotojų placenta, sudaryta iš aštuonių membranų, kuri skiria vaisiaus kraują nuo motinos kraujotakos, tod÷l mažas imunoglobulinų kiekis praeina pro placentą (FowdenA. L., et al., 2006). D÷l to, veršeliai gimsta su mažu gamaglobulinų kiekiu , tod÷l labai svarbu, kad gavus krekenų, susidarytų pasyvus imunitetas. Veršeliams, kuriems susidar÷ nepakankamas imunitetas, padid÷ja mirtingumas d÷l septicemijos, kurią sukelia E.coli (Sawyer M. et al., 1973).
2.3. Dažniausios veršelių ligos
Pirmieji gyvenimo m÷nesiai veršeliams yra labai kritiški, tod÷l svarbu nuo gimimo pradžios juos tinkamai prižiūr÷ti, kad užaugtų sveika telyčia ar buliukas. Po gimimo veršeliai yra atskiriami nuo karvių, kad jų organizmas neužsikr÷stų karv÷s aplinkos mikroorganizmais. Taip pat,
jaunikliai susiduria su įvairiais stresiniais veiksniais, tokiais kaip, mitybos pokyčiais, infekcinių ligų suk÷l÷jais, transportavimu. Kai sutrinka gyvulio organizme homeostaz÷ gali pasireikšti diar÷ja, l÷tinis uždegimas, įvairios ligos (Jatkaukas J. ir kt., 2009). Dažniausiai veršeliams pasitaikantys susirgimai: diar÷ja, pneumonija ir kt.
Naujagimių veršelių diar÷ja, taip pat žinoma kaip veršelių viduriavimas yra bendra jaunų veršelių liga. Kritinis laikotarpis yra pirmosios kelios dienos nuo veršelio gimimo. Tod÷l labai svarbu nuo pirmųjų gyvenimo dienų juos tinkamai prižiūr÷ti. Svarbiausia išsaugoti, kad veršeliai būtų sveiki, to galima pasiekti užtikrinant geras laikymo sąlygas, priežiūrą, šerti visaverčiais, kokybiškais pašarais.
2.3.1. Diar÷jos klasifikacija.
Diar÷ja gali būti infekcin÷ ir neinfekcin÷. Pagal suk÷l÷jus: bakterin÷, virusin÷, grybelin÷, pirmuonių sukelta ir kt. (Lewandowski R. 2011). Pagal eigą: ūmi, poūm÷, l÷tin÷. Skiriami diar÷jos tipai: sekrecin÷, osmosin÷, uždegimin÷, malabsorbcin÷, d÷l sutrikusios motorikos.
o Sekrecin÷ diar÷ja pasireiškia, kai padid÷ja chloro jonų bei vandens sekrecija, veikiant sekreciją stimuliuojančioms medžiagoms. Išmatos vandeningos, šarmin÷s reakcijos, ir jų išsiskiria daug.
o Osmosin÷ diar÷ja prasideda, kai žarnose susikaupia blogai absorbuojančios osmosin÷s medžiagos ir
yra sutrikdoma vandens absorbcija. Fekalijose gali būti nesuvirškintos laktoz÷s.
o Uždegimin÷ diar÷ja pasireiškia d÷l įvairių uždegiminių procesų žarnų gleivin÷je ( dažniausiai
įtakoja patogeniniai mikroorganizmai).
o Malabsorbcin÷ diar÷ja pasireiškia, kai sumaž÷ja medžiagų absorbcija.
o D÷l sutrikusios motorikos, pasireiškia, kai pagreit÷ja arba sul÷t÷ja žarnų peristaltika. (Andrews A.H., Blowey R.W. et al. 2006).
2.3.2. Veršelių diar÷jos etiologija
Diar÷jos sunkumas priklauso nuo daugelio priežastinių agentų ( bakterijų, virusų, grybelių, pirmuonių, helmintų ), ir nuo jų sąveikos su kitais veiksniais pvz:, aplinkos, kitais etiologiniais agentais, jautrumo ir šeimininko faktorių (imunosupresija, bloga mityba, stresas ir kiti veiksniai). (Armando E. Hoet, Paul R. Nielsen 2003 ). Neinfekciniai veiksniai, kurie sukelia veršelių viduriavimą: blogas krekenų įsisavinimas, netinkamos laikymo sąlygos, šaltas oras ir kt. (Cho YI, Kim WI et al., 2010).
Patogenai, sukeliantys diar÷ją į veršelių organizmą gali patekti su pašaru, per vandenį, žaizdas. Užsikrečiama respiratoriniu ir kontaktiniu būdais. Infekcijos šaltinis – sergantys gyvuliai. Infekcin÷ veršelių diar÷ja siejama su enterotoksiškais Escherichia coli, Cryptosporidium parvum, rotavirus, coronavirus ir kitais šių patogenų dariniais (Foster D.M., Smith G.W. 2009). Šių suk÷l÷jų taip pat galima rasti sveikų veršelių fekalijų m÷giniuose ir ūkiuose, kuriuose nepasireiškia viduriavimas. Patogenin÷ E.coli veršeliams viduriavimą sukelia per pirmąsias keturias gyvenimo dienas.
2.3.3.Veršelių diar÷jos klinikiniai simptomai
Priklausomai nuo to koks patogenas suk÷l÷ diar÷ją, pasireiškia įvairūs klinikiniai simptomai. Colibacillosis (Escherichia coli). Septicemin÷ forma. Ūmi eiga. Paveikia 1-4 dienų amžiaus veršelius. Būdingi klinikiniai požymiai: staiga atsiradęs karščiavimas, anoreksija, depresija bei septinis šokas. Veršeliai gali būti randami negyvi.
L÷tin÷ eiga. Pasireiškia vyresniems nei 4 dienų veršeliams. Karščiavimas ir anoreksija gali stipr÷ti ir maž÷ti. Kiti būdingi požymiai - sul÷t÷jęs augimas ir lies÷jimas. Infekcija dažnai pasireiškia kaip artritas, pneumonija, endokarditas ar piurija.
Rotoviruso infekcija. Serga 1-20 dienų amžiaus veršeliai (vidutiniškai 7d. amžiaus). Gaurelių sunykimas sukelia virškinimo ir absorbcijos funkcijos sutrikimus, pasireiškia malasorbcija ir osmosin÷ diar÷ja. Nekomplikuota infekcija sukelia lengvą ar vidutinio sunkumo šviesiai geltoną diar÷ją (pale yellow) trunkančią 24-36val.
Coronavirus infekcija. Serga 7-10 dienų amžiaus veršeliai. Prasideda staiga. Būdinga klinika: anoreksija, depresija, pilkos gleiv÷tos išmatos, kuriose gali būti pieno krešulių ar šviežio kraujo. Esant gaurelių ir kriptų pažeidimui, sutrinka virškinimas, absorbcija ir sekrecija. Sunki dehidracija ir išsekimas pasireiškia per 48val. N÷ra aiškaus makroskopinio pažeidimo, bet žarnyne yra skysčių.
2.3.4. Ligos diagnozavimas
Diar÷ją galima diagnozuoti iš būdingų simptomų: viduriavimas, silpnumas, apetito nebuvimas, karščiavimas. Diagnozuojama iš patanatominių pakitimų. Suk÷l÷jams identifikuoti imami fekalijų m÷giniai, kraujo m÷giniai. Patogenams identifikuoti atliekamas bakteriologinis tyrimas, PGR, ELISA tyrimo metodai.
2.3.5.Veršelių diar÷jos gydymas
Sergantys veršeliai gydomi atsižvelgiant į ligą suk÷lusius veiksnius. Esant bakteriniams susirgimas, nustačius bakterijų atsparumą, naudojamos antibiotin÷s medžiagos. Nusividuriavusiems veršeliams atstatyti skysčių balansą ( 0,9 proc. fiziologinis tirpalas, natrio bikarbonatas, Ringerio tirpalas ir kiti tirpalai). Bakterin÷ms infekcijoms gydyti naudojamos įvairios antimikrobin÷s medžiagos: halofuginonas (laktato druskos). Organizmui stiprinti – vitaminų injekcijos (Smith B.P. 2009).
Tolimesnis viduriuojančių veršelių š÷rimas pienu ar pieno pakaitalais svarbus tuo, kad būtų išvengta nusilpimo d÷l prastos mitybos ir svorio netekimo. Svarbi naujagimių veršelių viduriavimų gydymo priemon÷ yra oralin÷ dehidracijos terapija. Ši terapija yra s÷kminga jei ji taikoma iš karto kai pasireiškia diar÷ja. Reikia atsižvelgti į keletą veiksnių renkantis šią terapiją. Kadangi natris yra osmosinis tarpląstelinio skysčio pagrindas, tai jis turi būti atitinkamos koncentracijos. Buvo atlikti tyrimai su įvairiomis natrio tirpalo koncentracijomis ir nustatyta , kad jei koncentracija 120mmol/l, tai dehidrataciją atsistato, o kai koncentracija žemesn÷ – n÷ra jokio poveikio. Nors yra mažai įrodymų, kad esant natrio koncentracijai 130mmol/l poveikis gali būti žalingas, vis tiek yra nustatytos galimos koncentracijos ribos 90- 130 mmol/l. (Smith G.W. 2008).
Tolimesnis viduriuojančių veršelių š÷rimas pienu ar pieno pakaitalais svarbus tuo, kad būtų išvengta nusilpimo d÷l prastos mitybos ir svorio netekimo.
2.3.6. Veršelių pneumonija
Kv÷pavimo takų liga, pneumonija, tai pagal dažnumą antrasis susirgimas po diar÷jos, kuris pasireiškia veršeliams.
2.3.7. Veršelio pneumonijos etiologija
Veršelių pneumoniją sukelia įvairūs virusai: galvijų herpes1 virusas, galvijų kv÷pavimo sincitiniai virusai, paragripo 3 virusai, bakterijos (Manheimia haemolytica, Histophilus somni ir kt.) ir aplinkos rizikos veiksniai: bloga ventiliacija, temperatūros svyravimai, blogos laikymo sąlygos, nevisavertis š÷rimas, staigus pašarų pakeitimas, transportavimas, stresas ( Lorenz I et al. 2011). Veršelių pneumonija gali būti infekcin÷ ir neinfekcin÷. Pagal eigą ūmi, kuri pasireiškia staiga arba l÷tin÷. Pagal suk÷l÷ją pneumonija skirstoma į bakterinę, virusinę, pirmuonių sukelta ir kt. Pagal uždegiminį pobūdį - į katarinę, serozinę, fibrininę, pūlingą. Atsižvelgiant į patologinio proceso išplitimą ir ligos patogenezę, pneumonija skirstoma į skiltinę (lobarinę), skiltelinę (loburalinę) ir židininę.
2.3.8.Veršelių pneumonijos klinikiniai simptomai
Ligai būdingi simptomai: padažn÷jęs, paviršutiniškas kv÷pavimas, pakilusi kūno temperatūra, išskyros iš šnervių, apatija, kosulys, stov÷jimas praskiestomis į šoną kojomis, apetito nebuvimas ir kt. Liga dažnai yra antrin÷ sąlygojama kitų ligų (Howard D. T. et all., 2006 ).
2.3.9.Ligos diagnozavimas
Pneumonija nustatoma atliekant bakteriologinį, PGR – polimeraz÷s grandinin÷s reakcijos, histologinį, citologinį ir imunohistocheminį tyrimus. Suk÷l÷jams identifikuoti imami plaučių m÷giniai (Radaelli E. et all 2008), bronchoalveolinis lavažas (BAL). Imant m÷ginį iš šnervių ertm÷s yra nustatomi tik viršutinių kv÷pavimo takų ligos patogenai (Lorenz I. 2011).
2.3.10.Veršelių pneumonijos gydymas
Sergančius gyvulius reikia izoliuoti nuo sveikų gyvulių. Laikyti gerai v÷dinamose patalpose. Taikomas antimikrobinis gydymas, antibiotikai parenkami atsižvelgiant į mikroorganizmų jautrumą. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), sumažina karščiavimą, klinikinius simptomus, pakitimus plaučiuose (Lorenz I. 2011).
2.3.11.Veršelių ligų profilaktika
Vienas iš veršelių ligų profilaktikos būdų gali būti probiotikų naudojimas veršelių pašaruose. Pagal atliktus mokslininkų tyrimus, šeriant veršelius pieno pakaitalais su probiotikais buvo nustatyta, kad probiotin÷s medžiagos mažina diar÷jos dažnį bei mirtingumą (Timmerman H.M. 2005).
Natrio butirato naudojimas didžiojo prieskrandžio vystymui gerinti. Remiantis Górka P. , Kowalski Z tyrimo rezultatais, prid÷jus į pieno pakaitalus ar starterinius mišinius natrio butirato, jie teigiamai veikia kūno svorio padid÷jimą, sveikatą ir kai kuriuos metabolinius procesus bei netiesiogiai skatinama didžiojo prieskrandžio veiklą, kadangi natrio butiratas papildomai starteriniuose mišiniuose skatina didžiojo prieskrandžio vystymąsi tiesiogiai.
Lazerin÷ terapija. Nižnij Novgorodo srities Bogorodsko rajono SPK kolūkyje „Iskra“ buvo atliekami tyrimai taikant lazerinę terapiją veršingoms karv÷ms. Gauti rezultatai parod÷, kad karvių - motinų švitinimas lazeriniais spinduliais padidina natūralų atsparumą (padid÷ja kraujo serumo bakteriocidinis aktyvumas), o taip pat didesnę apsaugą susirgti skrandžio- žarnyno ligomis (http://stplasers.com/wp-content/uploads/2008/12/versiuku-lazerine-profilaktika.pdf).
Sergantys veršeliai turi būti atskirti nuo sveikų veršelių trims ar daugiau savaičių, kad būtų išvengta patogenų plitimo aplinkoje. Personalo rankų bei asmenin÷s darbin÷s aprangos pvz.: kombinezonų, batų higiena yra svarbus biologinio saugumo principas, ypač esant virškinimo bei kv÷pavimo takų ligoms. Protokolai yra svarbi priemon÷ padedanti valdyti biosaugą, ligų gydymą, š÷rimą, higieną bei darbuotojų lūkesčius. Jie turi būti surašyti ir prieinami darbuotojams. (Walker W.L. ,Epperson W.B 2011 ).
Vakcinacija. Karvių vakcinacija nuo specifinių kv÷pavimo virusų, bakterijų.Rekomenduojama
vakcinuoti ir prieauglį, ir kitų amžiaus grupių galvijus. Norint sumažinti veršelių gaištamumą, dehidraciją d÷l E.coli sukeliamo viduriavimo per pirmąją gyvenimo savaitę ir naujagimių veršelių
viduriavimą d÷l rotovirusų ir koronavirusų, veršingas karves rekomenduojama vakcinuoti, gyva ir
inaktyvuota SCOURGUARD 3 vakcina į kurios sud÷tį įeina liofilizate: gyvų nusilpnintų Linkoln paderm÷s galvijų rotavirusų; gyvų nusilpnintų Hansen paderm÷s galvijų koronavirusų; ir
suspensijoje: išaktyvuotos NADC 1471 O101 paderm÷s E. coli bakterijos. Pagalbin÷s medžiagos
(alhidrogelis, tiomersalis, fiziologinis tirpalas).
Paragripo3, galvijų respiratorinio sincitinio viruso, Pasteurella sukeltiems plaučių pažeidimams sumažinti galvijus rekomenduojama vakcinuoti injekcine BOVILIS BOVIPAST RSP suspensija. Į jos sud÷tį įeina inaktyvuotų EV908 paderm÷s galvijų respiratorinių sincitinių (GRS) virusų, inaktyvuotų SF-4 Reisinger paderm÷s paragripo 3 virusų, inaktyvuotų A1 serotipo M4/1 paderm÷s Mannheimia (Pasteurella) haemolytica. Adjuvantai: aliuminio hidroksidas, Quil A (saponinas); pagalbin÷s medžiagos: natrio timerfonatas (konservantas).
Siekiant sumažinti infekcijos plitimą, rekomenduojama valyti ir dezinfekuoti gyvulių laikymo patalpas, svarbu, kad ką tik gimęs veršelis gautų reikiamą kiekį krekenų (Sawyer M. et al., 1973), veršelius laikyti individualiuose gardeliuose, arba grup÷mis ne didesn÷mis kaip po 20 – 25. Riboti gyvulių jud÷jimą, anksti nujunkyti veršelius ir juos šerti geros kokyb÷s pašarais.
2.3.12.Veiksniai įtakojantys stempl÷s griovelio funkciją:
• Girdomo pieno temperatūra turi būti pakankamai šilta (38 º C). • Šerti veršelius tuo pačiu laiku ir ta pačia tvarka.
• Gerai, kad veršeliai matytų ir gird÷tų pieno paruošimą.
• Jei veršeliai šeriami pieno pakaitalais, mišiniais, tai juos gaminti pagal gamintojo nurodytus reikalavimus.
• Sumažinti veršeliams stresą.
• Kibirą su pienu pakabinti 30cm virš žem÷s.
• Pašalinti neišgertą pieną, kad veršeliai nesu÷sto atšalusio pieno ( Leadley S. 1996).
• Geriausia veršelius maitinti iš kibiro su čiulptuku, nes veršelio galva pakeliama aukštyn, kaklas išsitiesia pailg÷ja ir tada pieno srautas būna natūralus kaip veršeliui maitinantis natūraliu būdu. (Sam Leadley 1996).
2.4. Karvių fiziologiniai ir biocheminiai kraujo ir pieno rodikliai
Veršingumo ir laktacijos laikotarpis yra fiziologin÷ būkl÷, kurios metu organizmas patiria stresą d÷l pakitusios organizme medžiagų apykaitos (Iriadam, 2007; Tanritanir et al., 2009). Veršingumo laikotarpis yra labai svarbus karvių sveikatai ir tolimesniam melžiamų karvių produktyvumui, nes tuo laikotarpiu jų organizme vyksta medžiagų apykaitos ir fiziologiniai pakitimai (Tanaka et al., 2011).
Labai dažnai mineralinių medžiagų apykaita karv÷ms sutrinka veršiavimosi metu ir apsiveršiavus. Kelios dienos iki veršiavimosi, jo metu ir po apsiveršiavimo yra kritiškiausias laikotarpis melžiamoms karv÷ms (Goff and Horst,1997).
Visiems gyvuliams yra reikalingos mineralin÷s medžiagos kaip kalcis (Ca), magnis (Mg), fosforas ir kt., kurie svarbūs augimui, dauginimuisi, žindymui bei įeina į fermentų sud÷tį ir reguliuoja įvairius organizmo mechanizmus, kurie būdingi n÷štumo ir žindymo laikotarpiuose (Samardzija et al., 2011; Tanritanir et al., 2009).
Įvairūs kraujo ir pieno rodiklių tyrimai – kraujo gliukoz÷s, kraujo baltymų kiekis, pieno laktoz÷s kiekis, pieno baltymai ir riebalai bei šlapalo kiekis piene parodo energijos balansą ir yra reikšmingi produktyvių karvių bandoms (Reist et al., 2002). Gyvulių organizmui svarbios ir reikalingos mineralin÷s medžiagos, nes jos įeina į kūno ląstelių sud÷tį, reikalingos normaliems organizmo fiziologiniams procesams, palaiko šarmų-rūgščių balansą, dalyvauja dujų apykaitoje, nervų sistemos veikloje, raumenų susitraukime , kraujo kreš÷jime ir kituose procesuose. Svarbūs makroelementai yra kalcis (Ca), fosforas (P), magnis (Mg), natris (Na), chloras (Cl), mikroelementai: selenas, jodas, geležis ir kiti ( Funston R. 2005).
Vertinant karvių sveikatingumą svarbu atsižvelgti į kraujo serumo ir pieno sud÷ties rodiklius: pieno riebalus, pieno baltymus, pieno laktozę, pieno somatines ląsteles (SLS), pieno šlapalą, bei į biocheminius rodiklius - bendrą baltymą (b.b.), fosforą (P), magnį (Mg), ur÷ją, kalcį (Ca) ir kt.
2.4.1.Gliukoz÷ vienas iš lengviausiai organizme pasisavinamų angliavandenių, kuris patekęs į kraują, išnešiojamas po visą organizmą. Tai pagrindinis energijos šaltinis žinduolių ląstel÷ms gyvybiniams procesams palaikyti. Visoms organizmo ląstel÷ms yra reikalingas šis angliavandenis, ir tik maži gliukoz÷s pakitimai yra toleruojami, nesukeldami gyvulio organizme sveikatos sutrikimų (Stanley C. C. 2005). Ląstel÷se gliukoz÷ skyla susidarant energijai, kuri užtikrina reikiamą temperatūrą, aprūpina raumenis ir kitus audinius energija. Kepenyse gliukoz÷ jungiasi su toksinais, sudarydami kompleksinius junginius, kurie tampa mažiau toksiškais ar visai nepavojingais. Lengvai dirgindama kraujagyslių interoreceptorius, gliukoz÷ tiesiogiai ir refleksiškai per CNS skatina ląstelių ir audinių funkcijas, tonizuoja vegetacinę nervų sistemą, didina organizmo gynybines funkcijas.
Gliukoz÷s perteklius kaupiasi kepenyse ir raumenyse glikogeno pavidalo
(http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1200.pdf ).
2.4.1.1.Gliukoz÷s metabolizmas
Pereinamasis laikotarpis, 3 savait÷s prieš apsiveršiavimą ir 3 savait÷s po apsiveršiavimo yra kritiškas laikotarpis karvių sveikatai, produkcijai ir pelningumui (Drackley J. K. 1999). Skiriami du fiziologiniai reguliavimo tipai padedantys palaikyti medžiagų apykaitą pereinamuoju laikotarpiu: homeostaz÷, kuri palaiko organizmo vidinę terpę ir homeorez÷. Maistinių medžiagų poreikis veršingumo pabaigoje padid÷ja 75proc. lyginant su panašaus svorio neveršingomis karv÷mis. Poreikį didina besivystantis vaisius, pieno liaukos vystymasis ir kiti veiksniai. Atrajotojų vaisiaus aprūpinimas gliukoze ir azotu vyksta per placentą, įsisavinant gliukozę ir amino rūgštis iš motinos kraujo apytakos. Vykstant medžiagų apykaitai yra palaikoma laktacija, ir šis sud÷tingas laktacijos procesas apima ne tik pieno liauką, bet ir kitus audinius. Pagrindiniai medžiagų apykaitos procesai, kurie aprūpina pieno liauką energija, gliukoze, amino rūgštimis ir kalciu yra pieno liaukoje padid÷jęs kraujo spaudimas, padid÷jusi medžiagų apykaitos veikla bei sumaž÷jęs periferinių audinių panaudojimas (Collier R. J. et al., 1984). Gliukoz÷s, amino rūgščių ir riebalų rūgščių poreikis žymiai padid÷ja veršingumo pabaigoje ir laktacijos pradžioje. Taip pat laktacijos pradžioje padid÷ja ir kalcio poreikis (Overton T. R. 2004).
2.4.2.Fermentai ALT ir AST
ALT (alaninaminotransferaz÷) – šio fermento yra daugiausia kepenyse, mažiau inkstuose, širdies ir griaučių raumenyse. Tai jautrus kepenų pažeidimo rodiklis, kuris yra ląstel÷s citoplazmoje. Esant ląstelių pažeidimui, pvz., kepenų hepatocitų, fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir ALT aktyvumas kraujo plazmoje padid÷ja. Septintą ir aštuntą veršingumo m÷nesiais ir laktacijos pradžioje alaninaminotransferaz÷s (ALT ) aktyvumas sumaž÷ja (Tainturier D.J. et all. 1984).
AST (aspartataminotransferaz÷) – tai fermentas, kurio didel÷ koncentracija yra širdies ir griaučių raumenyse, mažesn÷ – kepenyse, inkstuose. Shpigel (2003) teigimu, jei karvių organizme yra didelis kiekis AST ir kitų fermentų, tai prognoz÷ dažniausiai yra prasta. Klimien÷s (2011) ir kitų autorių nuomone, padid÷jęs AST kiekis kraujo serume rodo, kad yra pažeistos kepenys.
2.4.3. Pieno riebalai ir baltymai
Pieno lipidai - labiausiai kintanti pieno sud÷tin÷ dalis. Kiekis svyruoja tarp 3,2 proc. ir 6 proc. Svyravimo amplitud÷ priklauso nuo gyvulių veisl÷s, pašarų, laikymo sąlygų, priežiūros, sveikatos būkl÷s. Baltymai – tai makromolekuliniai junginiai, sudaryti iš α – aminorūgščių. Pieno baltymų kiekis svyruoja tarp 3,0 – 3,6 proc., tai priklauso nuo pašarų kiekio, jų sud÷ties ( Staniškien÷ B., ir kt. 2007). Svarbus yra pieno riebalų ir baltymų santykis ( norma yra 1,17 iki 1,23 ), kuris apskaičiuojamas riebalų kiekį padalinus iš baltymų kiekio. Žinant riebalų-baltymų santykį, galima diagnozuoti medžiagų apykaitos ligas. Jeigu gautas santykis yra nuo 1,16 iki 1,0 galima įtarti, kad yra energijos trūkumas, baltymų trūkumas. Karvei gali pasireikšti acidoz÷. Esant ilgesniam laikui tokiam riebalų-baltymų santykiui, karv÷ms gali pasireikšti nagų ligos, šliužo užsisukimas, išpūtimas ir kitos ligos. Viso to priežastys gali būti per didelis sušeriamų koncentruotų pašarų kiekis, ląstelienos trūkumas, per smulkios pašaro dalel÷s. Jei karv÷s yra negydomos, jos lies÷ja, sumaž÷ja produkcija, sunkiai apsivaisina.
Jei pieno riebalų-baltymų santykis nuo 1,24 iki 1,4 ir didesnis, galima įtarti, kad karv÷ serga ketoze. Šis susirgimas pasireiškia dažniausiai karv÷ms po apsiveršiavimo pra÷jus nuo 10 dienų iki 6 savaičių. Ligą predisponuoją energijos trūkumas racione, nesubalansuotas š÷rimas, blogos kokyb÷s pašarai. Sergančios karv÷s pradeda lies÷ti, sumaž÷ja jų produkcija, po veršiavimosi užsilaiko nuovalos, gali pasireikšti metritas, kiaušidžių cistos, mastitas, nevaisingumas (Staniškien÷ B., ir kt. 2007).
2.4.4. Pieno laktoz÷ (pieno cukrus) – tai disacharidas sudarytas iš gliukoz÷s ir galaktoz÷s. Laktoz÷, vienas svarbiausių pieno angliavandenių. Karv÷s piene laktoz÷s vidutiniškai yra 4,7proc. ir sudaro 30 proc. visos pieno energetin÷s vert÷s. Laktoz÷s kiekis piene sumaž÷ja, kai racione trūksta maisto medžiagų, kurios reikalingos pieno sintezei, kai pašare netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis, kai karv÷s šeriamos prastos kokyb÷s silosu, šienainiu ir kitais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų organinių rūgščių, kai karv÷s serga mastitu ir įvairiomis virškinimo organų, ypač kepenų ligomis ( Kulpys J. 2010).
2.4.5. Somatin÷s ląstel÷s – tai piene esantys baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), pieno liaukos epitelin÷s ląstel÷s, išskyrus ocitus, nediferencijuotas kamienines ląsteles. Daugelio mokslininkų teigimu, atlikus tyrimus, nustatyta, kad SLS yra paveldimas ir priklauso nuo laktacijos skaičiaus. Kuo didesnis laktacijos skaičius, tuo didesnis paveldimumo koeficientas. Atsižvelgiant į daugelyje šalyje atliktus mastitų tyrimus, yra nustatyta tiesiogin÷ genetin÷ koreliacija tarp polinkio mastitui bei somatinių ląstelių skaičiaus tarp aukšto produktyvumo specializuotų pieninių galvijų veislių
(Philipsson et al., 1995; 2000; Poso and Mantysaari, 1996; Dopp u. a., 1998; Rogers et al., 1999).
Somatinių ląstelių atsiradimą piene įtakoja genetiniai ir negenetiniai veiksniai. Genetiniai veiksniai siejami su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų savyb÷s, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas. Negenetiniai veiksniai: š÷rimas, aplinka, laikymo sąlygos, melžimo įranga, higiena; karvių imunin÷s sistemos būkl÷; patogeniniai mikroorganizmai, esantys karves supančioje aplinkoje. Pasteb÷ta, kad pirmaveršių karvių piene somatinių ląstelių yra mažiau lyginant su vyresnio amžiaus karv÷mis ( Kulpys J.ir kt. 2010).
2.4.6. Šlapalas – tai galutinis baltymų apykaitos produktas organizme, sintetinamas kepenyse
iš amoniako. Šlapalo norma piene yra nuo 15mg% iki 25mg%, o produktyvesnių karvių nuo 15mg% iki 30mg% (2 lentel÷). Jei karvių piene šlapalo kiekis yra mažiau nei 15mg% vadinasi karvių racione trūksta baltymingų pašarų. Radus piene šlapalo daugiau nei 30mg%, įtartina, kad gyvuliai šeriami labai baltymingais pašarais, jų š÷rimas neefektyvus, nes pašarai pilnai neįsisavina. Šlapalo kiekio karvių piene sąsajos su jų š÷rimu nurodytos 3 lentel÷je. Šlapalo koncentracijos padid÷jimas kraujyje ar piene yra požymis, kad karv÷ sunkiau apsivaisins (Žilaitis V., ir kt. 2006).
2 lentel÷. Šlapalo kiekis piene ( Kulpys J. 2010).
Šlapalo kiekis piene Įvertinimas
Žemas < 15mg% Racione per mažas baltymų ar per didelis energijos kiekis
Vidutinis 15- 30mg% Racionas gerai subalansuotas
Aukštas > 30mg% Šeriama per daug baltymingais pašarais, racione subalansuotas
energijos ir baltymų santykis, bet didžiajame prieskrandyje jie per
daug greitai suskyla, arba racione yra per mažas energijos,
bet pakankamai baltymų.
Būna atvejų, kai organizme azoto pusiausvyra lieka ir tada, kai karv÷ gauna didesnį kiekį baltymų nei jų reikia sunaudotiems baltymams atstatyti. Tada šlapalo perteklius išsiskiria su pienu (piene šlapalo būna daugiau nei 30mg%) ir šlapimu. (Nousiainen J. et al. 2004).
3 lentel÷. Šlapalo kiekio karvių piene sąsajos su jų š÷rimu (Kulpys J. 2010). Šlapalo kiekis piene, mg baltymų kiekis piene
Baltymų kiekis piene
< 15 mg% 15 – 30 mg% > 30 mg% > 3,6 Baltymų trūkumas, energijos perteklius racione Energijos perteklius racione Baltymų ir energijos perteklius racione 3,2 – 3,6 Baltymų trūkumas, nežymus energijos perteklius racione Tinkamas baltymų, energijos balansas racione. Baltymų perteklius, nežymus energijos trūkumas racione < 3,2 Energijos, baltymų trūkumas racione Energijos trūkumas racione Baltymų perteklius, energijos trūkumas racione
2.4.7. Pieno elektrinis laidumas – atvirkščias rodiklis pieno varžai, dažniausiai priklausantis nuo kraujagyslių reakcijos stiprumo. Remiantis šiuo rodikliu galima diagnozuoti mastitą (Norberg E.
2005). Pieno elektrinis laidumas yra nustatomas pagal natrio, kalio, kalcio, magnio ir kitų jonų koncentraciją, kurią keičia padid÷jęs elektrinis laidumas. Įvairūs mokslininkai nurodo, kad elektrinį laidumą veikia daugelis faktorių, kuris gali būti susijęs su laktacija, genetiniais bandų skirtumais, pieno riebalų kiekiu, įvairiomis ligomis ( Juozaitien÷ V. ir kt. 2010).
2.4.8. Kalcis. Galvijų organizme kalcio yra daugiau kaip 98 proc. Jo yra kauluose, dantyse, kita dalis – ląstel÷se ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcio jonai svarbūs imuninių ląstelių funkcijoms. Melžiamoms didelio produktyvumo karv÷ms sumaž÷jęs kalcio kiekis kraujyje gali sutrikdyti virškinamojo trakto, pieno liaukos ir tešmens spenio sfinkterių lygiųjų raumenų susitraukimą. Kraujo serume jonizuoto kalcio kiekis yra pastovus. Organizme ilgai trūkstant kalcio gali pasireikšti kaulų ligos: jauniems veršeliams rachitas, suaugusiem galvijam osteomaliacija, gali išsivystyti nervų ir raumenų disfunkcija. Hipokalcemija, arba kalcio trūkumas po apsiveršiavimo yra daugelio ligų faktorius ir yra tiesioginis rizikos faktorius did÷jančiam gyvulių brokavimui (DeGaris P. J. 2008). Kalcio mobilizacija iš kaulų ir didel÷ Ca absorbcija iš virškinimo trakto yra reikalinga atstatyti homeostazę (Liesegang, 2008).
2.4.9. Fosforas. Fosforas kartu su kalciu yra pagrindin÷ kaulų ir dantų sudedamoji dalis. Apie 85proc. fosforo yra randama gyvulių organizme mineralinių druskų ar fosfatų pavidalu. Biologiškai, fosforas dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų, jų metu organizme susidaro biologiškai aktyvios medžiagos: fosfolipidai, fosfoproteinai, nukleorūgštys. Dalyvauja nervų sistemos ir ląsteliniuose procesuose. Fosforas svarbus buferin÷s sistemos komponentas bei reikšmingas faktorius, kuris lemia kraujo pH. Atlieka svarbų vaidmenį suteikdamas ląstel÷ms energijos, nes yra ATF sud÷tin÷ dalis. Aktyvuoja kai kurias vitamino B grupes. Fosforas (P) yra genetin÷s medžiagos (DNR ir RNR) komponentas, tod÷l labai svarbus dalinantis ląstel÷ms, jų reprodukcijai, perduodant genetinę informaciją. Taip pat, P kartu su kalciu yra pagrindin÷ mineralin÷ kaulų ir dantų sudedamoji dalis ( Ward M., 2005). Esant fosforo trūkumui kraujyje, karv÷ netenka apetito, sumaž÷ja jos pieno produkcija, sutrinka apsivaisinimas. Fosforo reikšm÷ organizmui siejasi su ląstel÷s biologija ir proteidų bei proteinų apykaita.
Veršingumo, žindymo metu, taip pat jauniems ir augantiems organizmams fosforo reikia daugiau nei suaugusiems gyvūnams. Esant organizme fosforo pertekliui yra sunkiau pasisavinamas kalcis.
2.4.10. Magnis. Svarbus elementas karvių organizmui yra magnis, jis pagerina pieno primilžį, užtikrina nervinius impulsus. Be to, dalyvauja daugelyje fermentų veikloje, vaidina svarbų vaidmenį kaulų ir mineralinių medžiagų apykaitoje ir palaiko raumenų tonusą (Fatih Kircelli 2012).
Suaugusių gyvulių organizme magnio randama apie 50proc. kauluose, 45proc. - raumenyse ir vidaus organuose, apie 1proc. - intersticiniame skystyje ir kraujo plazmoje. 30proc. magnio yra susijungę su kraujo plazmos baltymais. Kai gyvulio organizme yra magnio jonų trūkumas, vystosi įvairių sistemų – reprodukcin÷s, motorin÷s ir nervin÷s veiklos disfunkcijos ( Žilaitis V., ir kt. 2006). Magnis yra kalcio antagonistas. Esant kraujyje žemai magnio koncentracijai, atsiranda tetanija bei traukuliai. Hipomagnemija gali sukelti veršelių tetaniją, suaugusių galvijų ganyklinę tetaniją, atrajotojų tetaniją (Matusevičius A. P. 2012).
Esant organizme kalcio, fosforo, magnio trūkumui yra pažeidžiama nervų ir raumenų funkcija, mažiau sunaudojama pašaro, susilpn÷ja žarnų ir lytinių organų peristaltika ( Žilaitis V., ir kt. 2006).
2.4.11. Selenas. Svarbus mikroelementas ir yra organizmo baltymų sudedamoji dalis. Selenas pagerina vaisingumą, apsaugo nuo raumenų atrofijos, gerina bendrą sveikatos būklę bei jodo veiksmingumą. Taip pat, selenas svarbus organizmui, nes kartu su vitaminu E apsaugo ląsteles nuo peroksidų kaupimosi, kurie sukelia ląstelių degeneraciją bei irimą. ( Fokkink W. B. 2009).
2.4.12. Jodas. Būtinas organizmui nepakeičiamas mikroelementas, kurio reikia kasdien nedideliais kiekiais. Jodas būtinas efektyviam skydliauk÷s funkcionavimui, kuri reguliuoja gyvulio augimą ir vystymąsi. Pakankamas jodo kiekis svarbus veršingoms karv÷ms, kadangi padidina tikimybę gimti sveikam veršeliui. Apie 80proc. viso jodo kaupiasi skydliauk÷je, kita dalis - minkštuosiuose audiniuose. Jodas dalyvauja skydliauk÷s hormonų (tiroksino ir trijodtironino) sintez÷je, tod÷l jos veikla tiesiogiai siejasi su aplinka: esant jodo trūkumui ar pertekliui gali atsirasti skydliauk÷s patologija. Hormonų nepakankamumas sąlygoja gyvulių skydliauk÷s veš÷jimą, l÷tina augimą, mažina produktyvumą bei imunitetą, trikdo reprodukciją ( Špakauskas V. ir kt. 2008).
2.5. Karvių kūno mas÷s indekso įtaka karvių sveikatai
Kondicija yra gyvulio sukauptų energijos rezervų bei jos pokyčių skirtingais laktacijos tarpsniais indikatorius. Tačiau vieno kondicijos dydžio išskirti negalima (Kabašinskien÷ A., ir kt.2007). Karvių kūno kondicija (KMI) yra vertinama naudojant penkių balų sistemą ( Edmondson A.
J. metodika 1989). KMI įvertinamas vizualiai ir liečiant rankomis karv÷s užpakalinę ir nugarinę dalis. Aštuoniose kūno taškuose įvertinamas riebalų ir raumenų susikaupimas. Karv÷s KMI vertinimas nurodytas 4 lentel÷je:
4 lentel÷. Karv÷s KMI įvertinimas (Kulpys J. 2010). KMI
balai
Įvertinimas
1 karv÷ yra labai išlies÷jusi ("kaulai ir oda“);
2 karv÷ liesa, tačiau nugaros kaulai ne taip smarkiai išsišovę, ant jų yra šiek tiek raumenų;
3 kūno kondicija vidutin÷, s÷dynkaulių ir klubakaulių gumburai apvalūs, liečiant- minkšti;
4 karv÷ atrodo „stora ir apvali“. Stuburo slankstelių apčiuopti įmanoma tik
stipriai paspaudus.
5 karv÷ nutukusi. Prie uodegos pašaknio aiškiai matomos raukšl÷s, uodegos
pašaknio raukšl÷s įdubimas pilnas riebalų.
Kūno vertinimo taškai:
• Juosmens slankstelių keterin÷s ataugos;
• Jungiamoji linija tarp juosmens slankstelių keterinių ir skersinių ataugų; • Slankstelių skersinių ataugų galai („trumpieji šonkauliai“);
• Per÷jimas nuo skersinių ataugų iki alkiaduob÷s dešiniajame šone; • Klubakaulių ir s÷dynkaulių gumburai;
• Sritis tarp klubakaulių gumburo ir s÷dynkaulio gumburo; • Sritis tarp abiejų klubakaulių gumburų;
Užtrūkusių karvių įmitimas tur÷tų būti 3,5 balo ir gali svyruoti ne daugiau kaip 0,5 balo. Rekomenduojama apsiveršiavusių karvių kondicija 3-3,5 balų. Karvių KMI vertinimas balais įvairiais periodais, nurodytas 5 lentel÷je. Po apsiveršiavimo karv÷ms gali pasireikšti įvairios ligos: parez÷ po atvedimo, mastitas, ketoz÷, šliužo dislokacija ir kt. Dažnai karv÷ms pasireiškus šliužo dislokacijai, kartu gali pasireikšti ir ketoz÷ – rezultatas abiejų susirgimų, karv÷s sulies÷jimas ir kiti požymiai. Pirmuoju laktacijos periodu karv÷s organizmas išeikvoja rezervus, kūno būkl÷ suprast÷ja, tačiau gyvulio kondicija netur÷tų būti žemesn÷ 2,5 balo. Maž÷jant produktyvumui, ypač nuo antrojo laktacijos periodo, karves galima šerti gausiau, tačiau jos neturi per daug nutukti. Iki užtrūkimo karv÷s turi pasiekti 3,5 balų kūno kondiciją, tačiau šiuo periodu karv÷s neturi nei per daug įmisti nei sulies÷ti (Kulpys ir kt. 2010). Mokslininkų teigimu, melžiamų karvių, kurių kondicija veršiavimosi metu nesiekia 3,0 balų, kitos laktacijos metu pieno produktyvumas yra mažesnis (Frood, Croxton, 1978; Kim, Suh, 2003), d÷l to iš liesų karvių primelžiama mažiau pieno (Contreras et al., 2004; Waltner et al., 1993). Karv÷s kūno mas÷, įmitimas, pieno sud÷tis laktacijos eigoje iki tam tikro lygio kinta ir tai n÷ra ligos požymis (Berry et al.,2007). Iš karto po apsiveršiavimo, kūno mas÷s kondicijos nuostoliai yra susiję su neigiamu energijos balansu, kurį parodo kraujo metabolizmo ir hormonų pokyčiai (Wathes et al., 2009).
Karvių įmitimas yra labai svarbus ketozę predisponuojantis veiksnys. Laikotarpis prieš veršiavimąsi, veršiavimosi metu ir po apsiveršiavimo , kai krekenų, pieno gamybai panaudojama daug kalcio, fosforo ir kitų medžiagų, o organizmas negauna jų pakankamai su pašaru ir jų kompensavimas iš endogeninių šaltinių dar neprad÷ję veikti, dažniausiai karv÷s šiuo metu suserga medžiagų apykaitos ligomis.
5 lentel÷. Karvių KMI vertinimas balais įvairiais periodais
(http://www.uaex.edu/other_Areas/Publications/PDF/FSA-4008.pdf) Karvių kūno mas÷s intervalai įvairiais periodais
Laktacijos periodas KMI balai
Po apsiveršiavimo (vyresnių karvių) 3,5 – 4,0
Vienas m÷nuo po apsiveršiavimo 2,5 – 3,0
Užtrūkinimo periodu 3,5 – 4,0
Paskutinio veršingumo ketvirčio periodas 3,25 – 3,75
3.Darbo metodika
3.1. Bandymo atlikimo vieta, laikas, sąlygos.
Bandymas buvo atliktas 2012 m. rugpjūčio – spalio m÷nesiais ŽŪB „Grūduva“, kuri įsikūrusi Šakių rajone Gotlybiškių kaime. Ūkyje laikoma viso 640 Holšteinų ir Lietuvos Juodmargių veisl÷s pienin÷s karv÷s iš kurių 569 melžiamos. Taikomas besaitis gyvulių laikymas, karv÷s šeriamos du kartus per dieną vienodu pašaru ištisus metus. Racionas sudarytas pagal galvijų fiziologinius poreikius. Darbas atliktas pagal bandymo schemą nurodytą 6 lentel÷je.
6 lentel÷. Tyrimo schema
Grup÷s Gyvulių skaičius Gyvulių tyrimo schema
Bendras klinikinis tyrimas
Bendroji apžiūra (kiekvieną dieną) Kraujo m÷ginių ÷mimas
Tiriamos karv÷s 13
Kraujo biocheminių rodiklių tyrimas Gyvulių tyrimo schema
Bendras klinikinis tyrimas Kraujo m÷ginių ÷mimas
Tiriami veršeliai 13
Bendroji apžiūra (kiekvieną dieną)
Apsiveršiavimo dieną buvo atrinkta 13 pirmos laktacijos Holšteinų veisl÷s pieninių karvių bei jų veršeliai. Kiekvienai tiriamai karvei buvo nustatytas KMI (kūno mas÷s indeksas) pagal 5 balų sistemą.
Apsiveršiavusioms karv÷ms ir veršeliams buvo imami kraujo m÷giniai iš kaklo jungo venos į vakuuminius, vienkartinius m÷gintuv÷lius be antikoagulianto (BD Vacutiner, Anglija). Karv÷ms kraujo m÷giniai imti pra÷jus dviem dienom po apsiveršiavimo, po 7 dienų ir po 14 dienų. Veršeliams kraujo m÷giniai imti dviejų dienų amžiaus, 7 dienų amžiaus ir dviejų savaičių amžiaus. M÷ginių ÷mimo metu veršeliams buvo matuojama rektin÷ temperatūra ir sveriami.
Tiriamieji veršeliai viso buvo sveriami tris kartus: pirmą kartą pasverti- po gimimo pra÷jus dviem dienom, antrą kartą - po 7 dienų, trečią kartą - po 14d. Sveriami buvo elektronin÷mis svarstykl÷mis, po rytinio š÷rimo.
Kraujo m÷giniai tirti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, neužkrečiamųjų ligų katedros klinikinių tyrimų laboratorijoje. Ištirti biocheminių rodiklių: kalcio (Ca), magnio (Mg), šlapalo,
fosforo (P), albuminų (alb), bendrų baltymų (B.b.), fermentų aspartataminotransferaz÷s (AST) ir alaninaminotransferaz÷s (ALT) koncentracijos kraujo serume kompiuterizuotu analizatoriumi „Hitachi 705“ (Hitachi, Japonija) naudojant „DiaSys“ (Diagnostic Systems GmbH, Vokietija). Vienkartin÷mis gliukoz÷s juostel÷mis buvo nustatyta kraujo gliukoz÷ (mmol/l). Dviejų dienų amžiaus veršelių kraujo serume buvo nustatytas imunoglobulinų kiekis. M÷giniai ištirti pusiau kiekybiniu natrio sulfito precipitacijos metodu.
Duomenys apie pieno somatines ląsteles (SLS), pieno baltymus, pieno riebalus, pieno laktozę, šlapalo kiekį surinkti naudojant VĮ “Pieno tyrimai” kompiuterin÷s sistemos duomenis.
Tiriamajame pieno ūkyje, bandos valdymui bei apskaitai yra taikoma „Afifarm“ kompiuterin÷ bandos valdymo programa. Programoje registruojami gyvulių fiziologiniai duomenys – kūno mas÷ (kg), gyvulio aktyvumas ( žingsnių skaičius per valandą), pieno kiekis (kg), pieno elektrinis laidumas (mS), melžimo trukm÷ (min). Visi duomenys yra registruojami ir išsaugomi elektronin÷je laikmenoje.
3.2. Apsiveršiavusių karvių ir veršelių bendras klinikinis tyrimas
Karv÷s po apsiveršiavimo iki 7 dienų buvo laikomos atskirame aptvare nuo kitų karvių. Kiekvieną dieną joms atlikta bendra apžiūra, elektroniniu termometru MICROLIFE MT16C2 matuojama rektin÷ kūno temperatūra ( ºC). Gimę ir aplaižyti veršeliai buvo atskiriami nuo savo motinų, po 1,5 – 2 val. jiems sugirdyta 1-1,5 litrų pirmųjų krekenų. Veršeliai po gimimo buvo laikomi individualiuose gardeliuose. Kiekvieną dieną veršeliai buvo apžiūrimi, įvertinama jų kūno pad÷tis, elgsena, judesiai, plaukų, odos pakitimai, matuojama kūno rektin÷ temperatūra, svoris, skaičiuojamas kv÷pavimo dažnis ir pulsas (k./min.).
3.3. Statistin÷ duomenų analiz÷
Mokslin÷ literatūra, tyrimo duomenys buvo susisteminti, sugrupuoti, apdoroti naudojant Excel, Word programas. Statistin÷ analiz÷ atlikta SPSS statistiniu paketu ( SPSS Inc, 1989 - 1995). Gautų duomenų analizei panaudota aprašomoji ir daugiafaktorin÷ statistika (ANOVA ). Skirtumo tarp grupių patikimumo kriterijui (p) nustatyti taikytas Studento testas (Juozaitien÷ ir Kerzien÷ 2001). Duomenys statistiškai patikimi buvo laikomi, kai p<0,001, p<0,01, p<0,05, nepatikimi – kai p>0,05.
4.Tyrimų rezultatai
4.1.Veršelių kūno mas÷s augimo spartos, imunoglobulino G reikšm÷ jų sveikatingumui
Iš veršelių kūno mas÷s did÷jimo galima spręsti ar veršeliai tinkamai šeriami, ar gerai prižiūrimi, ar tinkamos jų laikymo sąlygos, tod÷l labai svarbu, kad veršeliai augtų sveiki. Veršelių kūno mas÷ tyrimo metu buvo fiksuojama tris kartus: pirmą kartą dviejų dienų amžiaus, antrą kartą - 7 dienų amžiaus, trečią kartą – 14 dienų amžiaus. 7 lentel÷je nurodyti gauti veršelių augimo rodikliai: vieno veršelio vidutinis svoris, kg ir vidutinis prieaugis per 14 bandymo dienų per parą, kg.
7 lentel÷. Veršelių augimo rodikliai
Rodikliai Vidutinis 1 veršelio svoris, kg
Gimę 32,0
1 savait÷s amžiaus 35,1
2 savaičių amžiaus 36,5
Vidutinis prieaugis per 14 bandymo dienas per parą, kg 0,321
Iš 7 lentel÷s duomenų matyti, kad savait÷s amžiaus veršelis vidutiniškai buvo priaugęs 3,1 kg, o dviejų savaičių amžiaus – 1,4 kg, viso nuo gimimo per dvi savaites vienas veršelis vidutiniškai priaugo 4,5 kg. Vidutinis vieno veršelio prieaugis per parą buvo 0,321 kg.
Svarbu, kad gimusiems veršeliams po krekenų sugirdimo susidarytų tinkamas imuglobulinų kiekis organizme.
8 lentel÷. Veršelių dviejų dienų amžiaus imunoglobulino G kiekis kraujo serume.
Rodiklis Imunoglobulino G
kiekis
Veršelių sk. Proc.
Normalus imunoglobulino G kiekis <15 g/l 3 27,3
(I) karvių grup÷
svoris< 600 kg Žemas imunoglobulino G kiekis > 5 g/l 2 18,1
Normalus imunoglobulino G kiekis <15 g/l 3 27,3
(II) karvių grup÷
Tyrimo metu (8 lentel÷) nustačius dviejų dienų amžiaus veršelių kraujyje esantį imunoglobuliną G kiekį, matoma, (I) karvių grup÷je 27,3 proc. veršeliams susidar÷ reikiamas imunoglobulinų G kiekis, o 18,1proc. nesusidar÷ reikiamas imunoglobulinų G kiekis. (II) karvių grup÷s veršeliams 27,3 proc. susidar÷ reikiamas imunoglobulinų G kiekis, ir 27,3 proc. veršeliams imunoglobulinų G kiekis buvo žemiau normos.
4.2. Apsiveršiavusių karvių kūno mas÷s reikšm÷ veršelių sveikatingumui
Labai svarbu yra išlaikyti tinkamą karvių kūno mas÷s indeksą, kad būtų išvengta ligų būdingų periodui po apsiveršiavimo. Iš „Afifarm“ kompiuterin÷s bandos valdymo programos buvo surinkti duomenys apie karvių kūno masę. Gauti duomenys pateikti 9 lentel÷je.
9 lentel÷. Apsiveršiavusių karvių kūno mas÷s kitimas
Rodikliai Vidutinis vienos karv÷s svoris,kg
2 diena 579,81
7 diena 589,9
14 diena 594,7
Vidutinis prieaugis per 14 bandymo dienas per parą, kg
1,06
Iš lentel÷s duomenų matoma, kad po apsiveršiavimo pra÷jus vienai savaitei vidutiniškai viena karv÷ priaugo 10,09 kg, o pra÷jus dar vienai savaitei priaugo 4,8kg. Viso per 14 dienų nuo apsiveršiavimo karv÷s priaugo 14,89 kg. Per vieną parą vieno karv÷s vidutinis prieaugis buvo 1,06 kg.
29,7 32 31,3 33,4 33,3 35,2 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 S v o ri s , k g
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių
Veršelių kūno mas÷
Karvių svoris< 600 kg Karvių svoris >600 kg
3 pav. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kūno mas÷s rodikliai.
Iš 3 paveikslo matyti, kad veršelių kūno mas÷ laipsniškai did÷jo. Karvių, kurių kūno mas÷ yra mažiau nei 600 kg veršelių svoriai buvo mažesni lyginant su veršeliais , kurių karvių svoriai buvo daugiau nei 600kg. (p<0,05).
5,3 5,4 5,25 4,7 5 4,9 4,2 4,4 4,6 4,8 5 5,2 5,4 m m o l/ l
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių
Veršelių kraujo gliukoz÷s rodikliai
(I)karvių svoris< 600 kg (II)karvių svoris >600 kg
4. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo gliukoz÷s rodikliai
Iš 4 paveikslo duomenų matoma, kad karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo gliukoz÷s rodikliai yra panašūs, skiriasi labai neženkliai (p>0,05).
3,2 3,5 5 5,1 3,45 3,3 0 1 2 3 4 5 6 m g p ro c .
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių Veršelių kraujo šlapalo rodikliai
(I)karvių svoris< 600 kg (II)karvių svoris >600 kg
5 pav. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo šlapalo rodikliai
Iš 5 paveikslo matyti, kad karvių kūno mas÷ neturi įtakos veršelių kraujo šlapalo koncentracijai. Vienos savait÷s amžiaus veršelių šlapalo kiekis pakilo, o dviejų savaičių šlapalo kiekis sumaž÷jo, bet gauti šlapalo rodikliai neviršija normos ribos (p>0,05).
10,2 9,8 9,4 9,2 8,5 8,4 0 2 4 6 8 10 12 TV/l
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių
Veršelių kraujo ALT rodikliai
(I)karvių svoris< 600 kg (II)karvių svoris >600 kg
6 pav. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo ALT rodikliai
Iš 6 paveikslo matome, kad veršelių kraujo ALT rodikliai kito neženkliai. Gimusių veršelių ALT buvo didesni, nei dviejų savaičių amžiaus veršelių (p>0,05).
42,8 50,3 28,5 39,5 36,5 42,8 0 10 20 30 40 50 60 TV/l
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių Veršelių kraujo ASL rodikliai
(I)karvių svoris< 600 kg (II)karvių svoris >600 kg
7 pav. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo AST rodikliai
Iš 7 paveikslo matome, kad karvių kūno mas÷ neturi įtakos veršelių kraujo AST rodikliui. Gautas AST kiekis kraujo serume neviršijo normos ribų (p>0,05).
1,59 1,7 3 3,5 2,2 3,2 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 m m o l/ l
Gimę 1 savait÷s 2 savaičių Veršelių kraujo fosforo rodikliai
(I)karvių svoris< 600 kg (II)karvių svoris >600 kg
8 pav. Karvių (I) ir (II) grupių veršelių kraujo fosforo rodikliai
Iš 8 paveikslo duomenų matoma, kad (I) ir (II) karvių grupių veršelių kraujo gliukoz÷s rodikliai yra panašūs, skiriasi labai neženkliai (p>0,05).
4.3. Apsiveršiavusių karvių ir veršelių kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio priklausomyb÷
Ištyrus apsiveršiavusių karvių ir veršelių biocheminius kraujo serumo rodiklius statistiškai patikimi buvo gauti: kraujo gliukoz÷s, šlapalo, AST (aspartataminotransferaz÷s), ALT (alaninaminotransferaz÷s), fosforo rodikliai (statistinis patikimumas p<0,001).
5,8 4,9 4,9 2,9 3,2 3 0 1 2 3 4 5 6 7
2 dieną 7 dieną 14 dieną
K ra u jo g li u k o z ÷ m m o l/ L
Veršelių kraujo gliukoz÷ Karvių kraujo gliukoz÷
9 pav. Apsiveršiavusių karvių ir veršelių kraujo gliukoz÷s kitimas 14 dienų laikotarpyje.
Iš 9 paveikslo duomenų matyti, kad dviejų dienų amžiaus veršelių kraujo gliukoz÷s vidurkis buvo 5,8 mmol/l, o 7 ir 14 dienų amžiaus veršelių kraujo gliukoz÷s rodiklis buvo 4,9 mmol/l. Dviejų dienų amžiaus naujagimių veršelių kraujo gliukoz÷ yra aukštesn÷ lyginant su vienos ir dviejų savaičių amžiaus veršeliais, gauti rezultatai neviršijo normos ribų (norma veršelių 4,5 – 6,5mmol/l ). Augant veršeliams , kraujo gliukoz÷s kiekis kraujyje krinta. Karvių kraujo gliukoz÷s rodikliai 14 dienų laikotarpyje skyr÷si neženkliai (norma 2,5 – 3,5 mmol/l). (p<0,05).
5,05 3,5 2,8 2,8 2,2 2,2 0 1 2 3 4 5 6
2 diena 7 diena 14 diena
k ra u jo š la p a la s m m o l/ l
Veršelių kraujo šlapalas Karvių kraujo šlapalas
10 pav. Apsiveršiavusių karvių ir veršelių kraujo šlapalo rodiklių kitimas.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad antros dienos veršelių ir karvių kraujo šlapalas buvo vienodi 2,2 mmol/l, septintą dieną veršelių kraujo šlapalo rodiklis buvo ženkliai padid÷jęs nuo 2,2 mmol/l iki 5,5 mmol/l, o keturioliktą dieną veršelių kraujo šlapalas sumaž÷jo iki 3,5 mmol/l. Karvių kraujo šlapalas per tyrimo periodą pakito labai mažai nuo 2,2 iki 2,8 mmol/l ir buvo žemiau normos ribų. (3,3 – 5,0 mmol/l). p<0,05 43,9 89,6 132 34,5 85,2 89,6 0 20 40 60 80 100 120 140
2 diena 7 diena 14 diena
TV/l
Veršelių AST Karvių AST
11 pav. Apsiveršiavusių karvių ir veršelių AST rodiklio kitimas.
Veršelių fermento AST vidurkis antrą ir septintą tyrimo dienomis buvo vienodas 89,6 TV/l. O 14 dieną ženkliai padid÷jo iki 132 TV/l. Karvių AST kiekis tyrimo pradžioje buvo 85,2 TV/l (norma
