VYRESNIO AMŢIAUS PACIENTŲ VAISTŲ VARTOJIMO VALDYMAS

1

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

ė

Sveikatos vadybos katedra

Jolanta Antanavičienė

VYRESNIO AMŢIAUS PACIENTŲ VAISTŲ

VARTOJIMO VALDYMAS

Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

...habil. dr., prof. Vita Lesauskaitė 2010-05-10

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

VYRESNIO AMŢIAUS PACIENTŲ VAISTŲ VARTOJIMO VALDYMAS Jolanta Antanavičienė

Mokslinė vadovė habil. dr., prof. Vita Lesauskaitė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas;

2010. 139 p.

Įvadas. Pasaulyje daugėja pagyvenusių ir senų ţmonių. Jie serga keliomis ligomis vienu metu, yra

priversti vartoti daug vaistų, kuriuos įsigyja ne vien vaistinėse. Besigydydami stacionare susiduria su daugybe sunkumų vartojant vaistus, o med. darbuotojai atsakingi uţ pacientų vaistų vartojimo valdymą.

Darbo tikslas. Įvertinti vyresnio amţiaus pacientų vaistų vartojimo valdymą.

Uţdaviniai: išanalizuoti vaistų vartojimo ypatumus vyresniame amţiuje; nustatyti gaunamos

informacijos, susijusios su saugiu vaistų vartojimu, įtaką pagyvenusiems pacientams; įvertinti pagalbinių technologijų reikšmę vyresnių pacientų vaistų vartojimo valdymui.

Tyrimo metodika. Tiriamųjų apklausa, dokumentacijos analizė, statistinė analizė. Anketavimo bei

struktūrizuoto interviu metu buvo naudojamas klausimynai, skirti pacientams bei slaugytojoms, sudaryti pačios tyrėjos, remiantis literatūra. Tiriamųjų grupę sudarė 178 respondentai, besigydantys VšĮ II Kauno klinikinės ligoninės vidaus ligų skyriuje nuo 2009 metų rugsėjo mėn. iki 2010 vasario mėn. bei 14 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių tame pačiame skyriuje. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinės analizės programą "SPSS for Windows 15.0". Rezultatai statistiškai reikšmingi, jei paklaidos tikimybės reikšmė p<0,05. Kokybinių poţymių pasiskirstymas buvo skaičiuojamas absoliučiu skaičiumi bei procentais, kiekybiniams poţymiams skaičiuotas vidurkis ir standartinis nuokrypis, standartinė vidurkio paklaida. Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (lls).

Rezultatai. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje vis didėja vyresnio amţiaus ţmonių skaičius. Tai

3

ne tik vaistinėje, bet ir turguje, kas didina nesaugaus vaistų vartojimo riziką. Kadangi vyresnius pacientus vargina daugybinės problemos, todėl didėja ir vartojamų vaistų kiekis - vidutiniškai respondentai gavo 11-12 vaisto per dieną, o tai reiškia, kad didėja vaistų sąveikos ir nepageidaujamų poveikių pavojus. Pacientai nesilaiko gydymo reţimo (58 proc.), vaistus vartoja bet kada prisiminę (19 proc.), uţmiršę išgerti, juos kaupia išsinešimui į namus (35 proc.) arba išmeta (20 proc.), daţniausia vaistų vartojimo forma ir buvo geriamos (kietos) vaistų formos. Nustatyta, kad vaistų vartojimo valdymą lemia suteikta informacija apie vaistus.

Išvados. Pagrindiniai senyvo amţiaus tirtųjų pacientų gydymo vaistais ypatumai buvo polifarmacija,

priklausomumas nuo kitų asmenų, daţnos nepageidaujamos reakcijos. Reikšmingiausi vaistų vartojimo sunkumai buvo nenoras gerti vaistus bei uţmiršimas išgerti vaistus nurodytu laiku. Vyresni pacientai daţniau paţeidţia vaistų vartojimo reţimą, linkę vartoti nereceptinius vaistus, įsigyjamus savo nuoţiūra ne tik vaistinėje, bet ir turguje. Tik 44,4 proc. apklaustųjų buvo patenkinti teikiama informacija apie vaistus. Pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo televizija ir radijas (62 9 proc.) ir tik 14,9 proc. - sveikatos prieţiūros darbuotojai. 73,6 proc. senyvų pacientų vartojo pagalbines technologijas ( lėkštelės, taurelės, vaistų dėţutės ir k t. priemonės), kad prisimintų išgerti vaistus.

Raktiniai ţodţiai. Vyresnis amţius, vaistų vartojimas, saugus vaistų vartojimas, vaistų vartojimo

4

SUMMARY

Management of Public Health

MANAGEMENT OF DRUG USE IN OLDER PATIENTS Jolanta Antanavičienė

Supervisor Vita Lesauskaitė, MD, PhD.

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 139 p.

Introduction. The number of seniors is growing all over the world. A lot of them have several

diseases at the same time and they are consuming big number of medicines, that they obtain not only in pharmacies.

When older patients are hospitalized, they have, nevertheless, many difficulties with use of medicines despite the fact that medical staff is responsible for management of patients drug consumption.

Aim of the study. To evaluate the managament of older patients medicines consumption.

Objectives. To assess the pecularities of drug use by older patients; to identify the influence of

available information of safe medicines consumption on senior patients behaviour; to evaluate the importance of supporting technologies to the management of senior patients medicines consumption.

Research methods. Questionnaires for patients and nurses were created by researcher using

literature. The study groups consisted of 178 respondents, which were hospitalized in 2nd Kaunas Clinical Hospital Internal Medicine Department since September, 2009, till February , 2010, and 14 general practice nurses, which are working in this department. Statistical data analyse was performed by using statistical analyse programme “SPSS for Windows 15.0“. The distribution of qualitative indicators was calculated in absolute number and percentage. For quantitative indicators an average and standard deviation were calculated. Relations between features were valued by chi square criterion ((χ²).

Results. The most frequent conditions of older patients were cardiovascular diseases and respiratory

5

problems, the amount of consumed medicines was great – on an average respondents got 11-12 medicines per day, that is increased the danger of drug interactions and side effects. The patients were not keeping the treatment regime (58 %), they consumed medicine in any time when they remembered (19 %); if they forgot to take a medicine, they collected tablettes for home (35 %) or they throw out them (20 %). The most frequent form of medicines usage were forms of drinkable (solid) forms. It was indentified that provided information about medicines determines the management of medicines consumption.

Conclusions. The main pecularities of senior patients drug use were polypharmacy, dependence

from other persons, frequent side effects. The main difficulties of drug consumption were disinclination to take medicines and forgetfulness to take medicines in time. Senior patients violated the treatment regime often, they consumed medicines without prescriptions, that they purchased by their own not only in pharmacy, but also in market. Only 44,4 % of respondents were satisfied with provided information about medicines. The main information resources were TV and radio (62,9 %) and only for 14,9 % respondents – the staff of health care. 73,6 % of older patients used additional means (plates, cups, boxes for medicines and etc.) to make drug use management easier.

6

SANTRUMPOS

CNS – centrinė nervų sistema

NRV – nepageidaujama reakcija į vaistą NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo PSO – pasaulinė sveikatos organizacija ŠKL – širdies kraujagyslių ligos VšĮ – viešoji įstaiga

7

TURINYS

ĮVADAS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...10

1. LITERATŪROS APŢVALGA...11

1.1. Vaistų vartojimą vyresniame amţiuje lemiantys veiksniai ...11

1.2. Vyresnių ir pagyvenusių ţmonių gydymo vaistais ypatumai...12

1.2.1.Vaistų vartojimo būdai ir dozavimas...12

1.2.2. Farmakokinetikos ypatumai vyresniame amţiuje...13

1.2.3. Vaistų veikimo rūšys………...…16

1.2.4. Homeostazės mechanizmai ir vaistų sąveikos ypatumai vyresniame amţiuje...18

1.2.5. Racionalus vaistų vartojimas………...…….19

1.2.6. Šalutinis vaistų poveikis vyresniame amţiuje………...…...21

1.3. Vyresnio amţiaus pacientų saugumo, vartojant vaistus, įvertinimas…...22

1.3.1. Daţniausiai pasitaikančios vaistų vartojimo klaidos………...22

1.3.2. Vaistų skyrimo principai………...…..23

1.4. Slaugytojų darbo ypatumų įvertinimas uţtikrinant saugų vaistų vartojimą………...25

1.4.1. Slaugytojų pareigos, vykdant gydytojų paskyrimus...25

1.4.2. Pacientų saugumas ir mokymas, susijęs su vaistų vartojimu...28

1.5. Vaistų reklamos įtaka...32

2. TYRIMO METODOLOGIJA ...33

2.1 Tiriamųjų charakteristika...33

2.2 Tyrimo metodika...34

2.3 Tyrimo metodai...35

2.3.1. Tiriamųjų apklausa...35

2.3.2. Medicininės dokumentacijos analizė ...35

2.3.4. Statistinė analizė ...35

3. TYRIMO REZULTATAI ...36

3.1 Sociodemografinė tiriamųjų charakteristika ir sveikatos būklė...36

3.2 Senyvų pacientų vaistų vartojimo ypatumai...38

3.3 Gaunamos informacijos bei reklamos reikšmė…...61

3.4 Pagalbinių technologijų reikšmė…...75

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...76

IŠVADOS...79

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...81

LITERATŪRA...83

8

ĮVADAS

Pasaulyje daugėja pagyvenusių ir senų ţmonių. Demografai pagyvenusiais ţmonėmis laiko 60 metų ir vyresnius, o PSO- 65 ir vyresnius asmenis [2]. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2005 metais seni ir pagyvenę ţmonės mūsų šalyje sudarė 15,1 proc. [42]. Lietuvoje per paskutinį šimtmetį pagyvenusių ţmonių daugėjo, ir šis procesas tęsiasi [2].

Augant pagyvenusių ţmonių skaičiui, susiduriame ne tik su visuomenės senėjimu, bet ir didėjančiu sergamumu. Vaistų kontrolė (kuriuos vaistus ir kaip juos turėtų vartoti pagyvenusio amţiaus ţmonės) yra labai svarbus veiksnys jų sveikatai ir gerai savijautai [1]. Gydant vyresnius ţmones vaistais reikia atsiţvelgti į tai, kad 4 pacientai iš 5 serga lėtine liga, kurią reikia gydyti; 65 metų ir vyresni ţmonės 3 kartus daugiau vartoja vaistų negu jaunesni kaip 65 metų asmenys; šalutinis vaistų poveikis 2 kartus daţnesnis negu jauniems; iš bendruomenėje gyvenančių pagyvenusių ţmonių 40 proc. vartoja 5 ar daugiau skirtingų vaistų per savaitę, 12 proc. - 10 ar daugiau skirtingų vaistų per savaitę; apytiksliai 25 proc. skiriamų vaistų yra nereikalingi; vyresniame amţiuje ţenkliai padaugėja letalinių intoksikacijų vaistais [3].

Senėjimo pokyčiai ir įvairios ligos lemia tolerancijos vaistams maţėjimą. Senatvėje atsiranda šie sutrikimai: vaistų rezorbcijos (vaistų veikimas yra vėlesnis); vaistų pasiskirstymo (galima intoksikacija vaistais, normalios vidutinio amţiaus ţmogaus vaistų dozės pasidaro per didelės; metabolizmo (dėl kepenų funkcijos sutrikimo maţėja vaistų inaktyvacija, organizme kaupiasi toksiškai veikiantys vaistai); vaistų pasišalinimo iš organizmo (dėl sutrikusios inkstų funkcijos sumaţėja vaistų pasišalinimas iš organizmo). Net kai vaistai vartojami teisingai, vis tiek gali sukelti ţalingą poveikį vyresnio amţiaus pacientams, dėl jų kūne vykstančio senėjimo proceso sukeltų pokyčių [1]. Slaugytojai yra labai svarbu laiku pastebėti pašalinį vaistų poveikį, kad būtų išvengta pavojingų būklių [4].

Gydant vyresnius ţmones vaistais reikia atsiţvelgti į polimorbidiškumą, polifarmaciją, blogą mitybą, dehidrataciją, atminties sutrikimus, funkcinius sutrikimus, priklausomumą nuo kitų asmenų. Polimorbidiškumas ir polifarmacija yra tarpusavyje susiję. Vyresni pacientai serga daugeliu ligų ir vartoja daug tam tikrų grupių vaistų, todėl ir vaistų šalutinis poveikis ţymiai daţnesnis [2]. L. V. Veehofas siūlo tris polifarmacijos laipsnius: lengvoji (2-3 vaistai), vidutinė (4-5 vaistai) ir sunkioji (6 ir daugiau vaistų) [2].

9

daţna bloga mityba, dehidracija, nejudrumas, polimorbidiškumas, bloga atmintis ir pasimetimas, prieţiūros stoka [3], todėl šiame procese labai svarbus vaidmuo tenka slaugytojai.

Senyvo amţiaus ligoniai daţnai netaisyklingai ir nereguliariai vartoja vaistus. Tokiems ligoniams reikia kantriai ir aiškiai papasakoti apie jo ligą, vartojamus vaistus, jų poveikį, vartojimo būdą. Tai reikia pakartoti kelis kartus, nurodymus pateikti raštu [2]. Visa tai yra ne tik gydytojo, bet ir slaugytojos pareiga.

Darbo aktualumas ir naujumas. Tema šiam darbui pasirinktina neatsitiktinai. Kadangi

senyvo amţiaus pacientų vis daugėja, daugėja ir problemų taisyklingai ir reguliariai vartojant vaistus. Gydytojai ir slaugytojos yra tarsi vadovai senyvo amţiaus pacientams, jie atsakingi uţ vaistų vartojimo saugumą, informavimą apie saugų vaistų vartojimą bei vaistų vartojimo valdymą, kad pacientų sveikimas būtų kokybiškas. Pagyvenę ţmonės daţniausiai yra neįtraukiami į klinikinius tyrimus, todėl trūksta duomenų apie vaistų veikimą (tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą) vyresniame amţiuje [3], tiek apskritai apie vaistų vartojimo valdymą. Dauguma vaistų testuojami su daug jaunesnių asmenų populiacija, neturinčia lėtinių ligų, ir dėl šios prieţasties medikamentų poveikis yra maţiau nuspėjamas senesnio amţiaus ţmonių grupėje [1].

Šių dienų gydytojų darbas yra labai glaudţiai susijęs su slaugytojų darbu: supratinga ir reikli slaugytoja didele dalimi prisideda prie to, kad sklandţiai ir be komplikacijų vyktų vyresnių ir senų pacientų sveikimas. Slaugytoja daugiau laiko praleidţia su pacientu negu gydytojas, todėl ji privalo kantriai, aiškiai papasakoti apie vartojamus vaistus, jų poveikį, vartojimo būdą, privalo atidţiai stebėti, ar neprasideda šalutinis poveikis ir informuoti apie viską gydytoją.

10

TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas:

Įvertinti vyresnio amţiaus pacientų vaistų vartojimo valdymą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti vaistų vartojimo ypatumus vyresniame amţiuje.

2. Nustatyti gaunamos informacijos, susijusios su saugiu vaistų vartojimu, įtaką pagyvenusiems pacientams.

11

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 VAISTŲ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI

Senyvo amţiaus ligoniai daţnai netaisyklingai ir nereguliariai vartoja vaistus [2]. Vaistų vartojimą vyresniame amţiuje gali nulemti keletas veiksnių, tik vieni jų pagerina vaistų vartojimą, kiti- pablogina.

Vaisto vartojimą vyresniame amžiuje gali pagerinti:

ligonio įsitikinimas, kad vaistas padės; ligonio įsitikinimas, kad liga sunki; ligonio įsitikinimas, kad jis serga;

išsamus ir aiškus paaiškinimas, kaip vaistas veikia, kokius pašalinius poveikius sukelia; vaistų vartojimo reţimo laikymasis;

paciento poţiūris į vaistus ir jų vartojimą [3].

Bloginantys vaistų veikimą veiksniai yra:

polifarmacija;

ligonio įsitikinimas, kad vaistas gali būti ţalingas;

blogina sudėtingos gydymo schemos, netinkama pakuotė ar vartojimo būdas [2]; reguliarus vaistų vartojimas savo nuoţiūra;

alkoholio, kofeino vartojimas su vaistais;

vaisto vartojimo instrukcijos blogas supratimas ar neskaitymas jos; nesilaikymas vaistų vartojimo instrukcijų dėl:

 sutrikusio regėjimo;  sutrikusios klausos;

 susilpnėjusios jų paţintinės funkcijos;

 vaistų jiems reikia vartoti daug ir įvairiu reţimu;

 senyvi ţmonės nemoka atidaryti nuo vaikų apsaugotų vaistų buteliukų;  pacientai tiesiog gali neturėti pinigų vaistams [5].

12

1.2 VYRESNIŲ IR PAGYVENUSIŲ ŢMONIŲ GYDYMO VAISTAIS YPATUMAI

1.2.1.Vaistų vartojimo būdai ir dozavimas

Vaistinių medţiagų vartojimo būdai priklauso nuo jų savybių, rezorbcijos ypatumų, ligos pobūdţio:

1. Enterinis – vaistai tiesiogiai patenka į virškinamąjį traktą.. Enterinis vaistų vartojimas gali

būti:

Peroralinis- geriamieji pro burną;

Sublingvalinis- po lieţuviu; pro burnos gleivinę rezorbuojasi vaistai, patenka tiesiai į didįjį kraujo apytakos ratą, aplenkdami kepenis;

Rektalinis – pro tiesiąją ţarną [6].

2. Parenterinis – vaistai patenka į organizmą, aplenkdami virškinamąjį traktą. Vartojami jei

ţarnyne nesirezorbuoja arba jei reikia greito poveikio. Parenterinis vaistų vartojimas gali būti:

Injekcijos (po oda, į raumenis, į veną, į arteriją, į širdį (kairio skilvelio ertmę), į lieţuvio šaknį, į kūno ertmes (krūtinplėvės, pilvaplėvės), į nugaros smegenų subarachnoidinį tarpą, į kaulų čiulpus, į ţaizdą, į sąnarį);

Išoriškai (įtrynimai, kompresai, pavilgai, pleistrai; lašinimas į akis, ausis, nosį;

elektoforezė; fonoforezė);

Pro kvėpavimo takus (inhaliacijos garų ar miltelių pavidale; aerozolis- įpurškimas) [6].

Pagyvenusiems pacientams tenka vartoti vaistus visais būdais. Bet, išanalizavus visus galimus vaistų vartojimo būdus, galima būtų manyti, kad tokie pacientai daugiausiai vartoja vaistus enteriniu būdu, kuris yra paprastesnis ir nereikalaujantis papildomų sąlygų bei pastangų.

Vaistų dozės ir dozavimas. Vaistų veikimas priklauso nuo jų koncentracijos- kuo ji didesnė, tuo veikimas ryškesnis. Koncentracijos dydis priklauso nuo vaisto dozės. Vaistų dozės gali būti: terapinė (slenkstinė, vidutinė, maksimali), toksinė ir mirtina. Dar skiriama maksimali vienkartinė, maksimali paros ir kursinė vaisto dozė. Klinikinėje praktikoje dar skiriamos: smūginės, palaikomosios ir profilaktinės vaistų dozės [6].

Vaistai įvairaus amţiaus ţmonėms dozuojami skirtingai. Senų ţmonių organizmas į vaistus reaguoja kitaip, todėl vyresniems pacientams negalima nurodyti bendros vaistų dozavimo schemos ir skiriama 1/3 arba ½ suaugusiojo dozės [6].

13

CNS veikiančius vaistus skirti trumpais (1 sav.) kursais ir juos keisti, kad organizmas nepriprastų prie vaisto dozės;

Galimas vienkartinis vaisto panaudojimas; Vartojant vaistus, gerti daug skysčių [6].

senyvi ligoniai vaistus turi vartoti, jei tai yra neišvengiama [2];

pradinė dozė turi būti maţa, ją didinti reikia pamaţu. Dėl prailgėjusio pusinės eliminacijos periodo vaistai daţniausiai vartojami rečiau [2];

vaisto dozę reikia parinkti atsiţvelgiant į dėl amţiaus pablogėjusią inkstų funkciją ir kepenų funkciją, ligas, kuriomis ligonis serga, ir kitus vaistus, kuriuos jis jau vartoja [2]. Taigi, galime teigti, kad vyresniems ţmonėms vaistų dozės ir dozavimas daro didelę įtaką, todėl, pradedant gydymą, reikia pradėti nuo maţesnių dozių, dozes didinti labai atsargiai, laikytis gydytojo ir slaugytojo nurodymų.

1.2.2. Farmakokinetikos ypatumai vyresniame amţiuje

Vaistų rezorbcijos ypatumai vyresniame amžiuje. Vartojamo vaisto terapinis efektas priklauso nuo į organizmą patekusios medţiagos pasisavinimo. Tai lemia organizmo būklė, jo organų funkcijos, kurios geriatriniams ligoniams gali būti ir būna įvairiai pakitusios [7].

Vaistų rezorbcija vadinamas jų perėjimas iš įvedimo vietos į kraują. Tai pasyvus procesas. Į kraują vaistai patenka iš virškinamojo trakto, iš audinių, iš kvėpavimo takų [6].

Vaistų rezorbcija priklauso nuo:

 vaisto fizikinių ir cheminių savybių;  vaisto dozės, koncentracijos;

 organizmo savybių (amţiaus, konstitucijos ir t.t.);  išorinių faktorių (vaisto formos, maisto) [6].

Dėl amţiaus gali sumaţėti skrandţio pH, rezorbcijos paviršius, pablogėja ţarnyno kraujotaka, lėtėja virškinamojo kanalo peristaltika. Senyvo amţiaus ţmonės daţnai serga vidurių uţkietėjimu, lėtiniu gastritu, lėtiniu pankreatitu, ţarnyno įsisiurbimo sutrikimo (malabsorbcijos) sindromu, viduriuoja. Tai taip pat gali bloginti vaistų rezorbciją. Ji gali pakisti kartu vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdţiui, antacidą su kitais vaistais) [2].

Vaistų ir maisto medţiagų rezorbcija vyresniame amţiuje yra veikiama šių veiksnių: 1) maţėja skrandţio parietalinių ląstelių funkcija,

14 3) maţėja peristaltika,

4) maţėja ţarnyno kraujotaka,

5) maţėja aktyvus gliukozės, vit. B12 ir kt. maisto medţiagų transportas [3].

Tačiau daugumos vaistų rezorbcija priklauso nuo pasyvios difuzijos proksimalinėje plonţarnių dalyje, todėl senatvėje rezorbcija ryškiau nepakinta [3].

Vaistų pasiskirstymas vyresnių žmonių organizme. Į kraujotaką patekę vaistai pasiskirsto netolygiai [6]. Labiausiai nuo amţiaus priklauso vaisto pasiskirstymas organizme [5]. Senstant kinta kūno sandara. Tai turi reikšmės vaistų pasiskirstymui [3].

Vaistų pasiskirstymas organizme priklauso nuo kūno sandaros, vaisto susijungimo su kraujo komponentais, sugebėjimo pereiti barjerus, suirimo įvairiuose audiniuose, sujungto ir nesujungto vaisto santykio plazmoje. Jei vaisto pasiskirstymas organizme sumaţėjęs, o terapinė dozė neţymiai skiriasi nuo toksinės, padidėja toksiškumo pavojus. Jei pasiskirstymas padidėja, tai gydymas, paskyrus įprastines dozes, gali būti neefektyvus [3]. Taip pat vaistų pasiskirstymas priklauso nuo organo dydţio, aprūpinimo krauju, vaistų tirpumo, jungimosi su baltymais ir kitų savybių [6].

Senstant organizme maţėja vandens, kaupiasi riebalai, kraujo plazmoje maţėja albumino koncentracija, todėl kinta vaistų pasiskirstymas (vandenyje tirpių vaistų tariamasis tūris (Vd) maţėja, o riebaluose tirpių vaistų, pavyzdţiui, diazepamo - didėja) [5]. Vyresnio amţiaus ţmonių organizme yra apie 10% maţiau vandens nei 25 metų ţmonių, todėl vien tik dėl vandens kiekio sumaţėjimo, išgėrus tą pačią vaisto dozę, vyresnių ţmonių kraujyje gali būti apie 10% didesnė vaisto koncentracija. Netekus skysčių karščiuojant, viduriuojant ar vemiant, vaisto koncentracija gali dar padidėti [2].

Senstant, riebalų organizme padaugėja trečdaliu. Gerai riebaluose tirpstantys vaistai (benzodiazepinai, tricikliai antidepresantai, barbitūratai) gali kauptis organizme, jų galima perdozuoti. Vaistų pasklidimą organizme gali pakeisti ligos: širdies nepakankamumas, dehidratacija, edemos, ascitas, sumaţėjusi audinių kraujotaka [2].

Vaistų pasklidimas sutrinka:

dėl sumaţėjusio minutinio širdies tūrio;

sumaţėjus organizme vandens ir plazmos albumino kiekio; sumaţėjus raumenų masei, padaugėjus riebalų;

dėl ligų [2].

15

Metabolizmas senyvame amžiuje. Nors galimi individualūs svyravimai, stebėjimai rodo, kad vyresniame amţiuje vaistų metabolizmas sulėtėja [3].

Sename amţiuje 40-50 sumaţėja kepenų kraujotaka ir kepenų masė. Histologiškai randama hepatocitų vakuolizacija ir hepatocitų disintegracija, suriebėjimas, glikogeno sumaţėjimas. Yra duomenų, kad kepenų pirmos fazės metabolizmas (oksidacija, redukcija, hidrolizė) senstant lėtėja, tuo tarpu antros fazės metabolizmas (konjugacija) ţenkliau nekinta [3]. Vyresniame amţiuje vaistų metabolizmas labai pablogėja dėl šių prieţasčių:

maţėja kepenų svoris ir fermentų aktyvumas; blogėja kraujotaka;

širdies ir kepenų nepakankamumas; karščiavimas;

skydliaukės veiklos susilpnėjimas [2].

Daugiausia pakinta vaistų metabolizmas, jei jis būna sudėtingas (pavyzdţiui, alprazolamo, diazepamo, teofilino, imipramino, chinidino ir kt). Pablogėjus metabolizmui, vaistai ardomi ir transformuojami lėčiau, todėl gali didėti jų koncentracija kraujyje [2]. Vaistų klirensas maţėja 0,3-1,5 proc. per metus (pvz. lidokaino, morfino, propranololio, teofilino, fenilbutazono, diazepamo). Didelės reikšmės metabolizmui turi rūkymas, dieta, alkoholio vartojimas. Šie pastarieji veiksniai gali labiau paveikti vaistų metabolizmą negu pats senėjimo procesas [3]. Įsidėmėtina, kad senstančiųjų organų funkcijos silpsta labai nevienodai, todėl konkrečiam pacientui tinkamiausią gydymą nelengva parinkti. Pagyvenusiems pacientams rekomenduojama atlikti laboratorinius tyrimus organų funkcijos būklei bei vaistų koncentracijai kraujo plazmoje nustatyti [5].

Taigi, vaistų metabolizmas vyresniame amţiuje taip pat pakinta. Taip atsitinka dėl senėjimo proceso paveiktų kepenų, rūkymo, alkoholio vartojimo, dietos bei kitų veiksnių.

Vaistų pasišalinimas iš vyresnio amžiaus pacientų organizmo. Senstant vaistai šalinami vis sunkiau [2]. Paskutinioji vaistų farmakokinezės fazė - jų šalinimas pro inkstus. Jis priklauso nuo inkstų kraujotakos intensyvumo ir neuronų aktyvumo [7]. Sutrikus inkstų funkcijai, vaistų išsiskyrimas sulėtėja, todėl, skiriant vaistus, būtina atsiţvelgti į inkstų funkcinį pajėgumą [6]. Inkstų ligos tokius pakitimus paryškina, todėl gresia vaistų perdozavimu bei gydymo sukeltomis komplikacijomis [7]. Senėjimo sąlygotas inkstų funkcijos blogėjimas turi didţiausią reikšmę skiriant saugias ir tinkamas vaistų dozes vyresnio amţiaus pacientams. Moksliniais tyrimais įrodytas ryšys tarp inkstų ligų ir ŠKL, todėl vyresnio amţiaus pacientams, sergantiems ŠKL, vaisto dozė turi būti parinkta pagal inkstų funkcijos būklę [8].

16

Apie 50%, nes maţėja inkstų svoris ir filtracija, pablogėja kraujotaka, pakinta kanalėlių sekrecija.

Inkstų funkcija labai pablogėja netekus skysčių, sergant širdies nepakankamumu ir inkstų ligomis.

Senstant vaistų šalinimas labai sutrinka, todėl pusinio vaistų išsiskyrimo periodas labai pailgėja (pavyzdţiui, gentamicino - 2-3, diazepamo - 3-4, digoksino - 1,5-2 kartus) [2].

Vyresniame amţiuje maţėjant kepenų detoksikaciniam pajėgumui, maţėja ir jų ekskrecinė funkcija. Tulţies latakų diskinezija lėtina vaistų patekimą į ţarnyną, o sumaţėjusi pastarojo peristaltika sudaro sąlygas vaistui rezorbuotis iš naujo. Tai uţdelsia vaisto kelią ir jo veikimą organizme [7]. Kitais būdais vaistų išsiskiria nedaug. Nedidelis kiekis išsiskiria su seilėmis, prakaitu, ašaromis [6].

Taigi, pagrindiniai vaistų pasišalinimo būdai yra pro inkstus ir kepenis. Skiriant vaistus, reikia įvertinti paciento inkstų ir kepenų būklę ir atsiţvelgiant į tai, skirti medikamentus, pritaikyti vaistų dozes.

1.2.3. Vaistų veikimo rūšys

Beveik visų vaistų, nesvarbu, ar juos vartoja vienas pacientas ar grupė, farmakologinis poveikis priklauso nuo dozės: maţa vaisto dozė daro silpną poveikį, o kuo didesnė- tuo stipresnį [9]. Vartojant tas pačias vaistų dozes vienodais intervalais, jų sukeliamos reakcijos daţniausiai išlieka vienodos. Tačiau kartais pakartotinai vartojamų vaistų specifinis veikimas silpnėja, stiprėja ar net pasikeičia jo pobūdis [6].

Vaistų veikimas priklauso ir nuo: pačio vaisto;

vaisto koncentracijos organizme; bendros organizmo būklės;

vyresniems- nuo audinių ląstelių reaktyvumo pakitimo; organizmo išsekimo;

ligos poveikio pakitusiems organams;

17 ar ligonis pasitiki vaistus skiriančiu gydytoju;

koks jo poţiūris į vaistus;

vaistų veikimui turi įtakos vartojimo būdas (prieš valgį ar po jo, mitybos reţimas, atliekamo darbo pobūdis, emocinė būklė, klimato sąlygos, bioritmai).

kūno masės- dozuoti vaistus į ją atsiţvelgiant. Yra kelios vaistų veikimo rūšys:

1. Vietinis veikimas – pradinio vaistų sąlyčio su audiniai vietoje atsirandantys pakitimai, kaip:

sudirginti audiniai. Veikimas ir virškinamajame trakte, kvėpavimo takuose;

2. Rezorbcinis – vaistų veikimas, kuris išryškėja tik jiems patekus į kraują ir pasiskirsčius

audiniuose;

3. Refleksinis – kai vaistai sudirgina juntamąsias nervų galūnes ar receptorius, sujaudindami

atitinkami nervų centrai ir dėl to nervinės reguliacijos keliu pakinta jų įnervuojamų organų arba sistemų veikla. Pvz. narkozės metu refleksinė bradikardija;

4. Grįžtamas poveikis – vaistų sukelti pakitimai organizme po tam tikro laiko visiškai

išnyksta;

5. Negrįžtamas – pakitimai neišnyksta, pvz. streptomicino paţeidimas vestibuliarinio bei

klausos aparato;

6. Etiotropinis – veikimas į ligos prieţastį;

7. Simptominis – pašalina tik tam tikrus ligos simptomus, kaip karščiavimą; 8. Patogenezinis – veikimas į kurią nors ligos patogenezės grandį;

9. Pagrindinis – jis yra svarbiausias konkrečios ligos atveju; 10. Specifinis – veikimo vieta tiksliai nusakoma;

11. Bendraląstelinis – veikia daugelio organizmo ląstelių reaktyvumą, kaip pvz. narkotikai; 12. Šalutinis veikimas – vaistų sukeliamos nepageidaujamos reakcijos, kurias sunku iš anksto numatyti;

13. Simptominis ir sindrominis - vaistai pašalina ligos simptomus ar sindromus;

14. Vyraujantis – vaistai vienus organus veikia stipriau negu kitus, pvz: salbutamolis dirgina visų organų lygiųjų raumenų nervų galūnes, bet labiausiai – bronchų [6].

18

1.2.4. Homeostazės ir vaistų sąveikos mechanizmai vyresniame amţiuje

Homeostazės palaikymas sunkėja. Tos vaistų dozės, kurios jauniems pacientams nesukeltų pašalinių reiškinių, vyresniems juos sukelia: pvz hipotenziniai medikamentai, fenotiazinai ir diuretikai posturalinę hipotenziją, fenotiazinai – hipotermiją [3].

Senatvėje daţnai sutrinka:

Posturalinė kraujospūdţio kontrolė; Vertikalios laikysenos kontrolė; Ekstrapiramidinė sistema; Kognityvinė funkcija; Termoreguliacija; [3]

Dėl posturalinės kraujospūdţio reguliacijos sutrikimo geriatriniams ligoniams daţnesi ortostatiniai kolapsai nuo hipotenzinių vaistų. Sumaţėjusi vertikalios laikysenos kontrolė pasireiškia pusiausvyros nestabilumu, siūbavimu, netvirtumu, griuvimais, ypač padidėjančiais nuo sedacinių medikamentų. Ekstrapiramidinės sistemos nestabilumas daţnai manifestuoja vyresniame amţiuje subklinikine Parkinsono ligos forma. Vaistai, blokuojantys dopaminerginę sistemą, vyresniems pacientams daug lengviau sukelia parkinsonizmo poţymius negu jauniems. Pablogėjusią termoreguliaciją dar labiau sutrikdo medikamentai: vazodilatatoriai, įskaitant etanolį, barbitūratai, tricikliai antidepresantai ir neuroleptikai. Kognityvinę funkciją blogina vaistai, pasiţymintys anticholinerginiu veikimu [3].

Taigi, homeostazės sutrikimai vyresniems pacientams gali sukelti pakitimus, dar labiau pabloginančius paciento būklę.

Slaugos specialistas turi išmanyti vaistų poveikį, galimas pašalines reakcijas, mokėti paaiškinti pacientui, kodėl gydytojas paskyrė šiuos vaistus [10].

19

paciento vartojamų vaistų visumą. Dėl vaistų sąveikos kinta jų rezorbcija, transportas ir pasiskirstymas organizmo audiniuose, metabolizmo ir konjugacijos reakcijos, vaistų ekskrecijos procesai [10]. Vaistų tarpusavio sąveikoje dalyvauja veikiantieji vaistai- vaistai, kurie daro įtaką kitiems vaistams, ir veikiamieji vaistai, kurių poveikis arba farmakokinetinės savybės dėl sąveikos pakinta [12].

Klinikiniai stebėjimai ir mokslinės literatūros duomenys rodo, kad dėl vaistų sąveikos labai daţnai pasireiškia didėjantis šalutinio vaistų poveikio pavojus. Nurodoma, kad ligoniams, kurie vienu metu vartoja kartu 3-4 vaistus, šalutinės reakcijos registruojamos 15-20 proc. serganšiųjų ir, jeigu vaistų skaičius būna didesnis nei 6-7, šalutinio poveikio pavojus padidėja iki 80 proc. Pateisinamas kelių vaistų vartojimas būna tuomet, kai vaistai vienas kitą papildo arba sumaţina atskiriems vaistams būdingą šalutinį poveikį [11].

Farmakoterapiniai (farmakologiniai) nesuderinamumo pavojai gali būti skirstomi į

farmakodinaminius (tiesioginis ir netiesioginis [6]), farmakokinetinius ir toksinius [11].

Farmakodinaminis vaistų antagonizmas yra gana daţnas, todėl vaistus reikia labai atidţiai derinti. Netinkamas vaistų derinimas yra viena iš daţniausių nesėkmingo gydymo prieţasčių. Tuo tikslu sudaromos vaistų sąveikos lentelės, kuriomis galima pasinaudoti, skiriant gydymą keliais vaistais [6].

Farmakokinetinio vaistų nesuderinamumo atveju vienas vaistas pakeičia kito rezorbciją, pasiskirstynmą, metabolizmą, jungimąsi su kraujo plazmos baltymais, biotransformacią, ekskreciją. Dėl šios sąveikos vaisto kiekis organizme gali padidėti ar sumaţėti, ją sunku numatyti, ji būna tik kai kuriems ligoniams, vartojantiems tą vaistų derinį [6].

Toksinius nesuderinamumus tenka prisiminti parenkant kiekvienam ligoniui atskirų vaistų dozes ir įvertinant vienam ar kitam vaistui būdingą toksinį poveikį [11].

Taigi, galima teigti, kad dėl vaistų sąveikos gali daţniau pasireikšti pašalinis vaistų poveikis, nesuderinti vaistai nepateisins vyresnio amţiaus paciento gydymo lūkesčių arba dėl vaistų sąveikos tokių pacientų organizme gali padidėti ar sumaţėti reikiamo vaisto kiekis.

1.2.5. Racionalus vaistų vartojimas

20

Gydant pacientus keliais vaistais, neretai neįvertinamas neracionalaus vaistų derinys. Daţniausiai pasitaikantys neracionalaus preparatų vartojimo atvejai yra:

1. Kelių vaistų, kurie gali didinti nepageidaujamo poveikio pavojų, vartojimas. 2. Kelių vaistų, kurie gali slopinti vienas kito poveikį, vartojimas.

3. Pacientų gydymas keliais tos pačios grupės preparatais.

4. Vaistų skyrimas nesant indikacijų arba vaistų vartojimas ne pagal indikacijas. 5. Kitoks neracionalus vaistų vartojimas [13].

Dėl neracionalaus vaistų vartojimo didėja nepageidaujamo poveikio pasireiškimo pavojus. Parinkus pavojingus preparatų derinius, didėja gydymo išlaidos, nes pacientus būtina papildomai stebėti ir tirti ar net tekti gydyti papildomai [13].

Kad vaistų vartojimas taptų racionalus, būtina laikytis šių vaistų vartojimo principų: 1. Pradedant gydymą, būtina nustatyti tikslią diagnozę.

2. Būtina skirti vaistų, kurie veikia ligos patofiziologines grandis. Negalima apsiriboti tik ligos simptomų gydymu.

3. Reikia parinkti veiksmingus ir saugius vaistus, vengti maţai veiksmingų ir daţnai nepageidaujamą poveikį sukeliančių vaistų.

4. Parinkti tinkamą vaisto dozę bei dozavimo būdą. Paciento sveikatai gali būti ţalinga ir per didelė, ir per maţa dozė.

5. Būtina ţinoti vaisto tarptautinį pavadinimą, kokiai farmakologinei grupei jis priskiriamas, kokį nepageidaujamą poveikį gali sukelt, ką reikia stebėti, kad gydymas būtų saugus.

6. Jei kartu vartojami keli vaistai, būtina ţinoti galimą jų sąveiką bei įvertinti galimą ţalą paciento sveikatai.

7. Pacientą reikia nuodugniai supaţindinti su vartojamų vaistų poveikiu bei galimu nepageidaujamu vaistų poveikiu, dozavimo ir vartojimo būdu [13].

Gydant pacientus, siekiama, kad vaistai būtų parenkami ir vartojami racionaliai. Tai reiškia, kad:

būtų gydoma tik tais vaistais, kurie būtini; būtų parenkama tinkama vaisto dozė;

būtų nustatomas optimalus vaisto vartojimo laikas [6].

21

preparatai, maisto papildai, vaistaţolių mišiniai. Nereceptiniai vaistai lengvai prieinami, jie nėra saugūs, todėl vaistininkas privalo suteikti profesionalią ir objektyvią informaciją [6].

Taigi, racionalus vaistų vartojimas vyresniame amţiuje labai svarbus ir priklauso nuo daugelio veiksnių.

1.2.6. Šalutinis vaistų poveikis vyresniame amţiuje

Pagyvenęs ţmogus, kuriam nustatyta diagnozė, iš gydytojo kabineto išeina nešinas receptais. Deja, tokiems pacientams vaistas neretai ne padeda, o dar ir pakenkia. Senstantis organizmas- jau signalas kad kiekvienas vaistas turi būti vartojamas ypač atsargiai. Tabletė, kuri 20 metų vaikiną pastato ant kojų, šešiasdešimtmetį gali paguldyti į ligoninę [19].

Pagal PSO „Nepageidaujamas (sin. šalutinis, pašalinis) vaisto poveikis – tai ţalingas nenumatytas vaisto poveikis, kuris pasireiškia vartojant vaistą įprastinėmis dozėmis ligų diagnostikai, profilaktikai ir gydymui” [38]. Nepageidaujamas vaisto poveikis (NVP) sukelia nemaţai problemų, o jo pasireiškimo daţnumą sunku nustatyti. Įvairių tyrimų duomenimis, NVP atvejų daugėja dėl to, kad pacientai vartoja daugiau vaistų, didėja tiek receptinių, tiek nereceptinių vaistų pasirinkimas ir jų toksiškumas [18].

Neţiūrint vaistų gamybos pasiekimų, nėra „idealaus“ vaisto, t.y. vaisto be nepageidaujamo poveikio. Gydant vyresnio amţiaus pacientus tuo pačiu vaistu, vaisto efektyvumas ir tinkamumas labai skiriasi. Tai priklauso ne tik nuo vaisto cheminės sudėties, jo dozės, vaisto vartojimo būdo, gydymo trukmės, bet ir nuo individualių organizmo savybių, reakcijos į vaistus, nuo kitų kartu vartojamų preparatų, alkoholio ar maisto produktų vartojimo [18].

Senstančiame organizme įvyksta įvairių pokyčių, dėl kurių vaistai gali veikti silpniau, stipriau arba paradoksaliai. Šalutinis vaisto poveikis – blogai atpaţįstamas sveikatos prieţiūros darbuotojų bei yra daţna hospitalizavimo prieţastis. Jis išryškėja kartu vartojant kelis preparatus, didesnę dozę. Kartais šalutinis poveikis būna neįprastas, panašus į ligų, kuriomis serga ligonis, pablogėjimą. Daţnai gali svaigti galva, atsirasti sumišimas ar delyras. Šis šalutinis poveikis senyviems ţmonėms yra labai pavojingas, nes ligoniai gali griūti, turėti traumų, lūţimų [2].

22

Daţnai nepageidaujamas vaistų poveikis pasireiškia sumišimu ir delyru [3]. Jei dėl vaistų vartojimo buvo pastebėti šalutiniai poveikiai, reikia vaistų neskirti ir apie tai pranešti gydytojui [2].

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-952 patvirtinta pranešimo apie pastebėtą NRV tvarka bei pranešimo forma 600-2/a. Kiekvienas sveikatos prieţiūros specialistas gali (ir privalo) atsiųsti į VVKT pranešimą apie pastebėtą NRV (35 priedas) [44].

Taigi, vyresniems pacientams šalutinis vaistų poveikis pasireiškia daug daţniau; visi vaistai sukelia silpnesnius ar stipresnius nepageidaujamus poveikius, šalutinį veikimą ne visada mokame atskirti nuo ligos ir, pastebėjus vaistų sukeltas pašalines reakcijas, vaistų vartojimą reiktų nutraukti ir informuoti sveikatos prieţiūros specialistus.

1.3. PACIENTŲ SAUGUMO VARTOJANT VAISTUS ĮVERTINIMAS

1.3.1. Daţniausiai pasitaikančios vaistų vartojimo klaidos

Pagyvenusių ţmonių farmakologinis gydymas daţnai reikalauja atsiţvelgti į senyvo amţiaus ypatumus, jo patofiziologiją bei psichologinę predispoziciją. Parenkant vaistus, svarbiausias veiksnys yra vaisto toleravimas, o ne vien jo veiksmingumas; skiriamų vaistų skaičius turi būti ribotas, dozavimas- atsargus, o gydymo eiga – atidţiai stebima [14].

Nereceptinių vaistų vartojimas. Jei medikamentas neturi pašalinio poveikio, apskritai galima

suabejoti jo veikimu. Visada yra dvi medalio pusės. Taigi, ir nereceptiniai vaistai turi pašalinių poveikių. Pacientai ne visada pasako gydytojui apie savo nuoţiūra vartojamus nereceptinius vaistus, manydami, kad šie neturi jokių pašalinių poveikių ar jokios įtakos kitų, gydytojo skirtų vaistų veikimui. Daţniausiai klaidingai galvojama, kad ypač augaliniai vaistai neturi pašalinių poveikių ir yra visiškai nepavojingi. Šią klaidą daro daugelis ţmonių. Vartojant vaistinių augalų preparatus, taip pat neesame garantuoti, ar nepasireikš pašaliniai poveikiai, ar neįvyks vaistų sąveika [19].

Vaistų dozės. Vaistų veikimas labai priklauso nuo jų dozės. Optimalios vaistų dozės ţmones

23

maţesnėmis dozėmis, nei yra nurodęs gydytojas, veikia neefektyviai. Vaistų veikimas labai priklauso ir nuo vaistų vartojimo būdų [15].

Netinkams maistas. Reiktų nepamiršti, kad kai kurie maisto produktai gali pabloginti vaistų

rezorbciją ir veikimą, o tai gali susilpninti vaisto veikimą.

Režimo nesilaikymas. Ne laiku pavartoti vaistai gali sutrikdyti kitų organų funkcijas [6], o

vyresnio amţiaus pacientams tai ypač būdinga.

Taigi, vyresniame amţiuje vis gi yra vaistų vartojimo klaidų. Senyvi pacientai vartoja nereceptinius vaistus, nesusimąstydami apie jų neigiamą poveikį. Vyresnio amţiaus ţmonėms reikia individualiai parinkti dozes, derinti maisto produktus, kad vaistų veikimas nesumaţėtų, skatinti laikytis vaistų vartojimo reţimo.

1.3.2. Vaistų skyrimo principai

Senų ţmonių organizmas į vaistus reaguoja kitaip. Senstant CNS maţėja neuronų skaičius, silpnėja vegetacinės nervų sistemos tonusas, pablogėja organizmo adaptacinės galimybės patologinių būklių atvejais.

Geriatriniai ligoniai daţnai yra paliegę, jiems sunku apsitarnauti, trūksta prieţiūros, jie daţnai blogai maitinasi, per maţai geria skysčių, esti nejudrūs, polimorbiški, pasimetę, skundţiasi pablogėjusia atmintimi [3]. Prieš skiriant vaistus reikia ţinoti apie paciento ankstesnį ir dabartinį vaistų vartojimą, ką pacientas ţino apie vaistų vartojimo reţimą, ar vaistas veikia, koks paciento poţiūris į vaistus ir jų vartojimą ir ar vartojimas atitinka paskyrimui, kur pacientas laiko vaistus [3;7]

Pagrindiniai principai:

Ţinoti vaisto farmakologiją. Geriau naudoti maţiau vaistų. Skirti maţesnės dozes.

Stebėti dėl šalutinio poveikio.

Sudaryti visų vaistų, naudojamų paciento, sąrašą.

Paprašyti pacientą, kad jis parodytų visus vaistus, kuriuos vartoja. Paskatinti sunaikinti vaistus, kurių galiojimo laikas pasibaigęs. Paklausti, kokius vaistus skiria kitų sričių specialistai.

Paaiškinti galimus gydymo šalutinius poveikius ir kaip jų išvengti.

24

galimybes: fizinius pratimus, dietą, fizioterapiją. Reikia vengti vaistų, turinčių maţą terapinį indeksą ar visai nenaudoti.

Gydant vaistais, nuolat reikia monitoruoti vaisto veikimą: stebėti ar neatsirado šalutinis poveikis, vaisto dozę didinti ar maţinti (titruoti) lėtai, siekiant maksimalaus gydomojo poveikio. Idealu, jei galima stebėti koncentraciją kraujyje (digoksino, teofilino, antikonvulsinių, aminoglikozidų, antiaritminių vaistų) [3].

Gydant vyresnio amţiaus pacientus, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad:

Senstant ir skiriant tas pačias vaistų dozes, daţniau prisitaiko pašalinis poveikis ir apsinuodijimai vaistais;

Blogesnis geriamų vaistų pasisavinimas;

Vyresnio amţiaus pacientų vaistų dozės turi būti ½ ar ⅓ vidutinio amţiaus ţmogaus dozės;

Ilgesnis gydymas, nors vaistų poveikis stipresnis; Daţnesnės alerginės reakcijos;

Vyresni ţmonės turėtų daugiau vartoti skysčių,

Skiriant vaistus, būtina sekti išgerto skysčio kiekį ir kiek šlapimo išskiria; Skiriant antibiotikus daugiau vartoti skysčių ir būtinai B grupės vitaminus;

Skiriant NVNU, paklausti vyresnio amţiaus pacinto ar jo nepradeda pykinti, ar neskauda pilvo, ar neatsiranda ūţimai ausyse, ar susilpnėja klausa, ar sutriko orientacija. Esant šiems poţymiams būtina nukreipti pas gydytoją ir nutraukti gydymą;

Skiriant šlapimą varančius vaistus gali sutrikti mineralinių medţiagų apykaita, per daug išsiskirti skysčių. Tokiais atvejais ţmogų gali troškinti, atsirasti mieguistumas, traukuliai ir netekti sąmonės. Atsiradus pirmiems poţymiams nutraukti vaistų vartojimą ir kreiptis pas gydytoją [38].

Jei pacientas serga artritu, priţiūrėti, kad gautų vaistus lengvai atidaromuose buteliukuose; jei sunku ryti – skysti vaistai geriau uţ tabletę, jei blogai mato – vaisto pavadinimą uţrašyti didţiosiomis raidėmis. Vaistų dozavimas turi būti maksimaliai paprastas. Jei dozavimas sudėtingas, raštu parašyti paaiškinimus, panaudoti specialų kalendorių ar vaistų dėţutes [7].

Alternatyvios gydymo priemonės:

Dieta ir mankšta, sergant II tipo cukriniu diabetu; Maţai riebalų turinti dieta, esant hiperlipidemijai;

25 Psichologinis depresijos gydymas;

Elgesio terapija, gydant nemigą;

Ergoterapinės priemonės, koreguojant judėjimo sutrikimus ir nestabilumą; Fizioterapija, gydant sergančiuosius artritu;

Transkutaninė nervo stimuliacija, akupunktūra, gydant skausmą [2;3].

Taigi, galima teigti, kad skiriant vaistus vyresnio amţiaus pacientams, būtina laikytis tam tikrų vaistų skyrimo principų. Jie palengvins tokių pacientų sveikimo procesą, pagerins vaistų vartojimą, kad sumaţėtų nepageidaujamų vaistų poveikių vyresniame amţiuje.

1.4. SLAUGYTOJŲ DARBO YPATUMŲ ĮVERTINIMAS UŢTIKRINANT SAUGŲ VAISTŲ VARTOJIMĄ

1.4.1. Slaugytojų pareigos, vykdant gydytojų paskyrimus

Pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos prieţiūros paslaugas, o sveikatos prieţiūros specialistas turi pareigą teikti saugias bei teisę saugiai teikti pacientui sveikatos prieţiūros paslaugas [20]. Ypatingai svarbi slaugytojų atsakomybė įvertinant pagyvenusius ţmones, jų vartojamus medikamentus bei patį vartojimo būdą [43]. Daug įvairių klaidų gali įvykti bet kokioje sveikatos prieţiūros ir slaugos stadijoje. Tai gali būti vaistų vartojimo klaidos, netinkamos chirurginės intervencijos ir suţalojimai operacijos metu, prevencinės saviţudybės, hospitalinės infekcijos, kritimai, nudegimai, pragulos ir t.t. [21].

Remiantis Leape ir kt. (1930 metais atliktu tyrimu, vaistų vartojimo klaidos gali įvykti viename iš trijų etapų:

kai vaistas paskirtas,

paskyrimo klaida- tai gydytojo, kuris galėjo išrašyti neteisingą vaistą ar vaisto dozę, atsakomybė;

kai vaistas pagamintas,

pagaminimo klaida- tai farmacijos personalo atsakomybė kai vaistas pateikiamas pacientui,

pateikimo pacientui klaidos, kai slaugytoja neteisingai pateikia (sulašina, suleidţia, sugirdo) vaistą pacientui [22].

26 1. teisingas vaistas; 2. teisinga dozė; 3. teisingas kelias; 4. teisingas laikas; 5. teisingas pacientas [23].

Kadangi slaugytoja praleidţia su pacientu daugiausia laiko, ji yra tiesiogiai ir netiesiogiai atsakinga uţ visas vaisto vartojimo stadijas. Slaugytoja pateikia pateikia teisingą vaisto dozę pacientui, rūpinasi, kad vaistas paskirtu laiku patektų į ligonio organizmą (suleidţia, sugirdo ir t.t.) būtent tam ligoniui, kuriam yra paskirtas [24].

Uţtikrinant saugų, ypač vyresnio amţiaus pacientų, vaistų vartojimą ligoninėje, slaugytojai prieš paskirstant vaistus pacientams, turėtų:

1. atidţiai perskaityti paskyrimų lape surašytus vaistus, teisingai parinkti paskirtą vaisto dozę;

2. prieš atiduodant vaistus patikrinti paciento asmenybę, nes daţnai pasitaiko vienodų ar panašių pavardţių;

3. patikrinti, ar pacientas tikrai išgeria vaistus [38].

Vaisto pateikimo klaidos gali įvykti įvairiose formose:

praleistos vaisto dozės pateikimas,

padidintos (dvigubos, trigubos ir pan.) dozės pateikimas, neteisingos dozės pateikimas,

pateikimas vaisto, kuris nebuvo paskirtas,

vaisto pateikimas ne laiku, neteisingu būdu, neteisingu greičiu, visai nepaduoti vaistai [25].

Slaugytojos atsakingos, kad teisinga paskirto vaisto dozė patektų paskirtu teisingu būdu, teisingu laiku tam tikram pacientui. Tačiau reikia nepamiršti, kad pacientai taip pat daro klaidas, vartodami vaistus [24]. Taisyklingas vaistų vartojimas uţtikrina sėkmingą ligos gydymą. Pacientas turi suprasti, kad kaip tik nuo to, kaip jis vartoja vaistus, priklauso efektyvus gydymas, yra maţesnė ligos pasikartojimo galimybė, trumpėja gydymo trukmė. J.W.M. Cheng nurodė tris svarbiausias prieţastis, kodėl vyresnio amţiaus pacientai nesilaiko gydymo reţimo:

uţmaršumą,

įsitikinimą, kad vaistai nereikalingi, baimę tapti priklausomu nuo vaistų [29].

27 1. duotų nurodymų nesupratimas ar klaidinga interpretacija;

2. vaistų vartojimo svarbos gydant ligą nesupratimas;

3. reikia vartoti daug vaistų, jie geriami daug kartų per dieną; 4. nepatinka vaistų skonis ar vartojimo būdas;

5. ilga gydymo trukmė;

6. ligos neigimas (jos menkinimas); 7. netikėjimas, kad vaistai padės;

8. klaidingas manymas, kad liga jau išgydyta; 9. nerimas dėl gydymo kainos;

10. nesigydymo padarinių nesuvokimas; 11. apatija;

12. susidūrimas su kliūtimis, kaip kunku praryti kapsules ar tabletes, nepavyksta atsidaryti buteliukų, neįstengia įsigyti vaistų;

13. fizinė negalia;

14. gydymo rekomendacijos neatitinka paciento lūkesčių [30].

Literatūra teigia, kad gydymo reţimo laikymasis priklauso nuo pacientų pasitenkinimo gydymu, nuo jų poţiūrio į gydymo būtinumą ir nuo slaugos tęstinumo [28]. Ne visada pavyksta gauti tikslią ir adekvačią informaciją apie pagyvenusių ţmonių medikamentų vartojimo reţimą [43].

Veiksniai, kurie galėtų tam kliudyti, yra:

Pagyvenę asmenys vienu metu sveikatos prieţiūros paslaugomis naudojasi nebūtinai vienoje gydymo įstaigoje (pvz. lankosi pas kelis gydytojus);

Sveikatos prieţiūros specialistų informacijos apie medikamentus, gautus iš įvairių šaltinių, stoka (kai receptiniai vaistai ir nereceptiniai, tokie kaip ţolelės, maisto papildai ir pan. produktai yra pasiūlomi artimųjų ar draugų);

Sveikatos prieţiūros specialistų informacijos apie pacientų gydymo reţimo nesilaikymą trūkumas;

Pagyvenę asmenys bijo pasisakyti apie liaudies medicinos vartojamus medikamentus, gautus ne iš sveikatos prieţiūros specialistų;

Pagyvenę ţmonės bijo papasakoti apie pačių atliktus pakeitimus vaistų vartojimo reţime;

Vyresni pacientai kaupia medikamentus ir tvirtina, kad vaistai daugiau nėra būtini; Išrašytų vaistų vartojimo reţimo nesilaikymas (pvz. dėl didelių vaistų kainų arba

28

Paciento ir sveikatos prieţiūros specialisto manymas, kad jeigu kartą pradėti gerti vaistai, jie būtinai turi būti tęstinai geriami;

Paciento ir sveikatos prieţiūros specialisto manymas, kad jeigu vartojamų vaistų dozė jau yra nustatyta, jos nebus galima keisti;

Paciento ir sveikatos prieţiūros specialisto manymas, kad šalutinių poveikių nepasireiškimas pradedamojo gydymo metu reiškia, kad šalutinių poveikių visai nebus.

Asmens kasdienių įpročių pokyčiai (pvz. rūkymas, aktyvumo lygis, skysčių suvartojimas), kurie gali pakoreguoti medikamentų veikimą;

Vyresnio amţiaus ţmonių protinė ir emocinė būklė, kuri gali įtakoti vaistų suvartojimo būdą;

Pagyvenusio asmens sveikatos būklės pokyčiai, kurie gali įtakoti medikamentų veikimą, padidinti potencialiai galimų šalutinių veiksnių riziką [43].

Vaistų pateikimo klaidų maţinimas - tai nepertraukiamas ir būtinas procesas tobulinant sveikatos prieţiūros sistemą. Klaidų akcentavimas atkreipia dėmesį į būtinybę kurti prevencijos metodus bei tobulinti pacientų saugumą. Norint iki minimumo sumaţinti vaistų skyrimo klaidas, netinkamai, neaiškiai raštu pateikiami gydytojo paskyrimai turėtų būti keičiami kompiuterizuotais, aiškiai ir konkrečiai pateiktais nurodymais. Kitas, maţiau išlaidų reikalaujantis vaistų paskyrimo tobulinimo metodas: rašyti paskyrimus ne paslaptingu lotynų šriftu, o pacientui pakankamai aiškia kalba, kadangi daugelis ţmonių, nepriklausančių „medikų elitui“, nesupranta lotyniškai ir gali neteisingai suprasti paskirto vaisto vartojimo galimybes [27].

Taigi, uţtikrinant saugų vaistų vartojimą, būtina nuolat tikslinti tiek vaistų dozes, tiek laiką, tiek paciento asmenybę ir šalinti veiksnius, trukdančius saugiam vaistų vartojimui.

1.4.2. Pacientų saugumas ir mokymas, susijęs su vaistų vartojimu

Kohn ir kt. pasiūlė penkias pagrindines fazes, kurios yra labai svarbios gerinant pacientų saugumą:

1) pranešimai apie nepageidaujamus įvykius turėtų būti labai aiškūs ir detalizuoti, kad būtų galima suvokti, kas įvyko;

2) įvykio supratimas padaro jį maksimaliai aiškų;

29 4) prevencinių veiksnių įgyvendinimas;

5) pokyčių stebėjimas, kad būtų galima taikyti naujus saugumo gerinimo metodus [21]. Deja, kai įvyksta medicinos klaidos, daţnai būna apkaltinamos slaugytojos. Be abejo, slaugytojos vaidmuo yra labai svarbus, nes būtent šis specialistas būna su pacientu visą parą, tačiau atsakomybė uţ įvykusias ir potencialias klaidas turi pasiskirstyti tarp visų sveikatos prieţiūros specialistų, teikiančių paslaugas: gydytojų, slaugytojų, farmacininkų ir kt. nagrinėjant pacientų saugumą, susiduriama su tokiomis problemomis: sveikatos prieţiūros specialistai nesugeba tinkamai atpaţinti klaidų ir nepageidaujamų įvykių; organizacijose nėra sukurtos vieningos klaidų valdymo (registravimo, kaupimo, analizės ir prevencijos) sistemos [24].

Pacientų saugumas labai priklauso nuo slaugos personalo, kadangi slaugytojai daugiau laiko praleidţia su vyresniais pacientais, juos stebi ir praneša apie nepageidaujamus įvykius gydytojams. Kad būtų uţtikrintas vyresnių pacientų saugumas, būtina sugebėti tiek atpaţinti klaidas, tiek mokėti jas valdyti (registruoti, kaupti, analizuoti, imtis prevencijos ir t.t.).

Profesionali slauga – tai ne tik pavestų uţduočių atlikimas, bet ir savarankiški veiksmai, grįsti ţiniomis ir kompetencija. Kad slaugytojas galėtų atlikti savo vaidmenį, paskirstydamas vaistus, jis turi ţinoti: pagrindinį skiriamo vaisto farmakologinį poveikį; vartojimo kontraindikacijas; įprastai skiriamą dozę; vartojimo intervalą; kaip vaistai veikia organizmą; pageidaujamą poveikį; galimas neigiamas reakcijas ir nepageidaujamą poveikį; kaip vaistas dera su kitais vaistais [38]. Svarbus pasitikėjimo paskirtu gydymu veiksnys yra pacientų mokymas, kaip vartoti vaistus. Slaugytojas, bendraudamas su pacientu, turi įvertinti, ar pakankamai gerai pacientas suvokė pateiktą informaciją.

Mokant pacientą, svarbu aptarti:

kodėl paskirta būtent tokių vaistų;

koks tikėtinas vaistų poveikis ir nepageidaujamos reakcijos; kaip atpaţinti nepageidaujamą poveikį ir elgtis jam pasireiškus;

kaip vartoti vaistus (pvz., valgio metu, uţgeriant puse stiklinės vandens, ir pan.); vaistų vartojimo reguliarumas (vartojimo intervalai ir laikas);

produktai, kurių reikia vengti vartojant vaistus; numatyta gydymo vaistais trukmė;

galimos nurodymų nevykdymo pasekmės;

kaip galima padidinti vaistų veiksmingumą (pvz., rūgštis neutralizuojantys vaistai veiksmingesni laikantis tam tikrų mitybos rekomendacijų);

30

Pacientų mokymas yra svarbus visose sveikatos prieţiūros įstaigose, o slaugytojo pareiga – mokyti sveikus ir sergančius pacientus. Slaugytojai apmoko teisingai vartoti vaistus, išaiškina gydymo reţimą, supaţindina su dietos ypatumais ir moko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų [31]. Daţnai ţinių trūkumas apie ligą ir paskirtus vaistus sukelia paciento nenorą vadovautis gydytojo paskirtu reţimu [32], todėl pacientų mokymas ir bendravimas su pacientu yra labai svarbūs visose sveikatos prieţiūros įstaigose, ir kaip nurodo slaugytojo norma, yra viena iš slaugytojo veiklų [33].

Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacientai nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos prieţiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeitimą, moko savirūpos, aiškina apie jų susirgimą [34]. Antra, slaugytojams vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, nesudarytos darbo sąlygos, mokymo patirties ir ţinių stoka [35].

Literatūroje nurodoma daugybė priemonių, galinčių pagerinti gydytojų nurodymų laikymąsi. Tai gydymo schemų supaprastinimas, ţodinės ir rašytinės informacijos pateikimas [36], tinkamesnės vaistų pakuotės, sieninė ţinučių lenta (angl. Wall message board), skirta verbalinėms ir vizualinėms ţinutėms, pvz., „laikas gerti vaistus“, automatinė vaistų priminimo „karuselė“ (angl. Medicine

„carousel“) ir t. t.. Automatinė vaistų priminimo „karuselė“ - apvalus būgnas, kuriame iš anksto

atskirai sudedami tam tikram laikui skirti vaistai, nustatomas reikalingas laikas. Atėjus nustatytam laikui, elektroninis prietaisas garsiniu signalu bei mirksinčia šviesa primena apie vaistų gėrimą. Pavertus būgną iškrenta tik tam kartui reikalinga vaisto dozė, išsijungia perspėjantys signalai. Šis prietaisas naudingas pacientams, pamirštantiems išgerti vaistus, kartu apsaugo nuo vaistų perdozavimo (priemonė, uţtikrinanti saugumą) [53].

C. J. Lowe su kolegomis siūlo ligoninėse gydomus pacientus apmokyti, kaip vartoti vaistus [37]. Jų tyrimo duomenimis, apmokyti pacientai ir grįţę namo reguliariai bei tinkamai vartojo skirtuosius vaistus, jie ţinojo, kodėl jiems skirta vaistų- tai skatino tęsti gydymą [37].

A. J. Corlett [40] pateikia priemonių sąrašą, kuris galėtų pagerinti pacientų bendradarbiavimą su gydytojais ir slaugytojais, o mokymas apie ligą, vartojamus vaistus įgautų savo tikrąją paskirtį bei duotų teigiamus rezultatus:

Ligos ir jos gydymo taktikos išaiškinimas pacientui; Paciento įtraukimas į gydymo ir tyrimo plano sudarymą.

Vaistų vartojimo schemų supaprastinimas: vartojamų vaistų skaičiaus ir vartojimo daţnumo maţinimas;

Gydymo schemos pritaikymas prie paciento kasdieninės veiklos;

31

Vaisto formos parinkimas atsiţvelgiant į paciento skonį, gebėjimus (sirupai, lašai, putojančios tabletės ir t.t.);

Artimųjų įtraukimas į paciento gydymą;

Pasitaikiusio vaistų nepageidaujamo poveikio, kuris gali greitai praeiti, aptarimas (kad per anksti nenutrauktų gydymo);

Vaistų vartojimo dienynų, kalendorių ar specialių lentelių naudojimas;

Pagyvenusiems ţmonėms skirti vaistų, kurie pakuojami į paprastu kamšteliu uţdaromus buteliukus, o ne uţsukamus (pagyvenę ţmonės juos sunkiai atsidaro);

Ant vaistų pakuočių rašyti didelėmis, gerai įskaitomomis raidėmis;

Jei įmanoma, naudoti pagalbines priemones, padedančias prisiminti, kaip reikia gerti vaistus, ar jie jau gerti ar ne;

Naudoti pagalbines priemones, lengvinančias specialiųjų formų vaistų, tokių kaip inhaliatoriai, akių lašai ir kt., vartojimą (pvz., „speiseriai“, insulino pieštukai ir kt.) . Neuţtenka vieną kartą kruopščiai viską išaiškinti pacientui ir po to viską palikti savieigai. Norint garantuoti nuolatinį gerą pacientų ir medikų bendradarbiavimą ir gydymo nurodymų laikymąsi, reikia ne tik taikyti minėtinas priemones, bet ir reguliariai aiškinti pacientui galimus neigiamus ligos padarinius, patikslinti ar priminti vaistų vartojimo schemą ir kt. [41].

Taigi, tikslaus ir visapusiškai išsamaus slaugytojų įvertinimo, apie pagyvenusių asmenų medikamentų vartojimą, pagrindiniai uţdaviniai yra:

Identifikuoti tikslų vaistų vartojimo elgesį;

Išsiaiškinti visus faktorius, kurie susiję su išrašytų vaistų vartojimo reţimu; Nustatyti medikamentinio reţimo efektyvumą;

Išsiaiškinti rizikos veiksnius šalutiniams poveikiams ar galimus pakitusius terapeutinius pokyčius;

Rasti esamus šalutinius medikamentų poveikius;

Identifikuoti galimus sveikatos švietimo apie medikamentinio gydymo reţimą būdus [43].

32

1.5 Vaistų reklamos įtaka

Farmacinė pramonė yra viena pelningiausių ūkio šakų. Skiriant didţiules lėšas vaistų diegimui, reklamai ir jų realizavimui, daţnai iškreipiama vaistų vartojimo rinka, skatinamas vaistų vartojimas netgi tuomet, kai tai nereikalinga. Grieţta vaistų vartojimo politika padėtų taupyti šias lėšas ir panaudoti jas svarbiausioms reikmėms [51].

Vaistų reklama – labai svarbus faktorius, įtakojantis vaistų pardavimo rezultatus. Reklama yra tam tikra informavimo rūšis. Ţmonės vis labiau domisi informacija apie savo sveikatą ir apskritai mediciną. Kuo toliau, tuo labiau pastebimas augantis noras daugiau suţinoti apie vaistus, kurie gali numalšinti vieną ar kitą simptomą. Vaistų reklama daţnai klaidina gyventojus ir skatina neracionalų vaistų vartojimą. Informacija apie vaistus turi atitikti tam tikrus kokybės standartus. Ji turi būti prieinama ir aiškiai suprantama jos vartotojams, lanksti, pateikiama įvairiomis formomis, tenkinti vartotojus, būti nepriklausoma ir neįtakojama, be reklamos, vystoma atsiţvelgiant į vartotojų atsiliepimus, sekant jos prieinamumą ir tinkamumą [50].

Racionaliam vaistų vartojimui reikalinga objektyvi, subalansuota, aktuali nepriklausoma informacija apie esminius kriterijus: vaistų efektyvumą, saugumą ir kokybę. Informacijos apie vaistus kokybė ne maţiau svarbi kaip farmacinio produkto kokybė. Labai svarbu ją gauti iš nepriklausomų šaltinių, kitaip sudaromi nepagrįsti vaistų skyrimo ir vartojimo stereotipai. Tik įvairiapusiška, objektyvi ir gerai subalansuota informacija gali būti racionalaus vaistų vartojimo pagrindas [51].

Vaistinių preparatų reklama sudėtinga tuo, kad vaistas yra tokia prekė, kurios vartojimą netinkamai reklamuojant galima labai pakenkti. Ši savybė yra rimtas argumentas grieţčiau tikrinti, ar teisingai ir neklaidinančiai pateikiama informacija apie vaistus.

Informacija apie vaistus turi atitikti ir tam tikrus kokybės standartus. PSO vaistų politikos ekspertų komitetas nurodo tokius kriterijus šiai informacijai: teikiama informacija turi atitikti priimtiems standartams, ji turi būti prieinama ir aiškiai suprantama vartotojams, lanksti, pateikiama įvairiomis formomis, turi tenkinti vartotojus, būti nepriklausoma ir neįtakojama, be reklamos, vystoma atsiţvelgiant į vartotojų atsiliepimus, sekant jos prieinamumą ir tinkamumą [52]. Ţmogus, norėdamas sau gera, gali pasidaryti ţalos, ir tai priklauso nuo informacijos prieinamumo ir jos pateikimo formos. Galima drąsiai teigti, kad paprastiems klientams (pacientams) didesnę įtaką daro reklama, transliuojama per TV.

33

2. TYRIMO METODOLOGIJA

2.1. TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKA

Tyrimui atlikti buvo planuota apklausti 200 respondentų. Pavyko apklausti 178 respondentus. 9 respondentai dėl sunkios sveikatos būklės ir 6 respondentai dėl terminalinės būklės negalėjo dalyvauti apklausoje, 7 respondentai iš viso atsisakė dalyvauti tyrime. Taigi tyrime dalyvavo 178 respondentai: 87 vyrai (48,9 %) ir 91 moteris (51,1 %). Iš pradţių buvo atliktas bandomasis tyrimas, norint įvertinti sudarytos anketos tikslumą ir jos bendrą supratimą. Atsitiktine tvarka struktūrizuoto interviu būdu buvo apklausta 10 pacientų. Po šio bandomojo tyrimo padaryta išvada, kad pacientai anketos klausimus supranta ir sugeba atsakyti, todėl nuspręsta tyrimą tęsti.

Taip pat į tyrimą buvo įtrauktos ir terapijos skyriuje dirbančios slaugytojos. Joms paruošta 14 anketų (atsako daţnis – 100, 0 proc.), kurios visos ir buvo uţpildytos.

Tyrimui atlikti naudotas netikimybinis tiriamųjų grupės parinkimo būdas. Tiriamųjų imtis - patogioji [41]. Į anketos klausimus atsakė vidaus ligų skyriuje besigydantys ir tyrime sutikę dalyvauti pacientai nuo 65 m. ir vyresni bei skyriuje dirbančios slaugytojos. Tiriamieji buvo informuoti apie tyrimą ir jo tikslą. Anketinė apklausa vyko skyriuje pacientams bei slaugytojoms patogiu laiku ir jų pasirinktoje vietoje. Tyrimas buvo vykdomas VšĮ II Kauno klinikinės ligoninės vidaus ligų skyriuje nuo 2009 metų rugsėjo mėn. iki 2010 vasario mėn.

Pacientų įtraukimo į tyrimą kriterijai:

pacientai, besigydantys vidaus ligų skyriuje; 65 metų amţiaus ir vyresni;

davę sutikimą dalyvauti tyrime.

Respondentų pacientų neįtraukimo į tyrimą kriterijai: sunki sveikatos būklė;

terminalinė būklė;

nesutikimas dalyvauti tyrime. Slaugytojų įtraukimo į tyrimą kriterijai:

slaugytojai, dirbantys vidaus ligų skyriuje; davę sutikimą dalyvauti tyrime.

34

2.2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo etapai ir eiga: Tiriamosios imties sudarymas → Anketinė apklausa/Interviu metodas (naudojantis klausimynu) → Duomenų rinkimas ir duomenų bazės sudarymas → Duomenų pateikimas analizei → Statistinė duomenų analizė → Rezultatų interpretavimas → Išvadų suformulavimas. Tai atspindi ţemiau esanti diagrama (1 pav.).

1 pav. Struktūrizuota tyrimo schema

TIRIAMIEJI

ANKETINĖ APKLAUSA/INTERVIU

METODAS

35

2.3. TYRIMO METODAI 2.3.1 Tiriamųjų apklausa

Tiriamųjų apklausai buvo naudojamas autorės sudarytas klausimynas (anketa) remiantis literatūra, nagrinėjančia vyresnio amţiaus pacientų vaistų vartojimą. Anketose (32, 33 priedai) pateikti atsakymai, pacientai ir slaugytojos buvo paprašyti nurodyti vieną ar kelis tinkamiausius variantus.

Pacientams ir slaugytojoms skirtų klausimynų klausimus galima būtų suskirstyti į keturias dalis. Pirmoje klausimyno dalyje pateikti bendrieji klausimai, t.y. demografinės charakteristikos. Antros dalies klausimai buvo apie pacientus varginusias ligas bei vaistų vartojimo ypatumus gydantis stacionare. Trečios dalies klausimai buvo skirti išsiaiškinti namuose vartojamų vaistų ypatumus. Ketvirtoji klausimų grupė buvo apie reklamos įtaką vaistų vartojimui.

Kadangi tiriamųjų grupę sudarė vyresnio amţiaus pacientai, pildyti anketas kilo sunkumų dėl respondentų sveikatos sutrikimų (vargino regos sutrikimai), pacientų pageidavimu, jie buvo apklausiami remiantis pusiau struktūrizuoto interviu metodu. Visiems jiems buvo uţtikrintas konfidencialumas (34 priedas „Asmens informavimo forma“).

2.3.2 Medicininės dokumentacijos analizė

Duomenys, gauti struktūrizuoto interviu metu, buvo papildomi duomenimis iš asmens sveikatos ligos istorijų, gydytojų paskyrimų lapų (tiriamųjų amţius, nusiskundimai, ligos, paskirti vaistai, jų dozės, daţnumas, vartojimo būdas ir kt.). Jie buvo naudojami tik tyrimo tikslams pasiekti (t.y. neskelbiami).

2.3.3 Statistinė analizė

36

Kokybinių poţymių pasiskirstymas buvo skaičiuojamas absoliučiu skaičiumi bei procentais, kiekybiniams poţymiams skaičiuotas vidurkis ir standartinis nuokrypis, standartinė vidurkio paklaida. Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (lls).Gautieji tyrimo rezultatai pateikiami lentelių ir grafikų pavidale.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 SOCIODEMOGRAFINĖ TIRAMŲJŲ CHARAKTERISTIKA IR SVEIKATOS BŪKLĖ

Tyrime apklausta 178 pacientai bei 14 slaugytojų. Pagal lytį pacientai pasiskirstė taip: 87 (48.9 proc.) vyrai ir 91 (51,1 proc.) moteris. Vyrų vidutinis amţius buvo 71,9, o moterų – 73,4. Slaugytojų – 14 moterų (100,0 proc.), vidutinis amţius buvo 41,9.

Pacientai pagal amţių buvo suskirstyti į keturias grupes. Pagal šį suskirstymą dominavo dvi amţiaus grupės: 65-69 m. amţiaus grupėje buvo 70 respondentų (39,3 proc.); 70-74 m. amţiaus grupę sudarė 58 respondentai (32,6 proc.). Vertinant respondentų išsilavinimą, dominavo vidurinis išsilavinimas 93 (52,2 proc.) ir pradinis, nebaigtas vidurinis išsilavinimas 50 (28,1 proc.). Slaugytojos pagal amţių buvo suskirstytos į tris grupes ir pagal šį suskirstymą dominavo viena amţiaus grupė: iki 40 m. amţiaus grupė, kurioje buvo 7 respondentai (50,0 proc.); vertinant respondentų išsilavinimą, tarp slaugytojų dominavo aukštesnysis išsilavinimas (78,6 proc.). Sociodemografiniai tiriamųjų duomenys pateikti 1 ir 2 lentelėse.

1 lentelė. Pacientų skirstinys pagal lytį, amţių, išsilavinimą.

Poţymiai Grupės Abs. sk. Proc.

Lytis Vyras 87 48.9 Moteris 91 51.1 Amţius 65-69 m. 70 39.3 70-74 m. 58 32.6 75-79 m. 29 16.3 80 m. ir vyresni 21 11.8 Išsilavinimas

Pradinis, nebaigtas vidurinis 50 28.1 Vidurinis 93 52.2 Aukštesnysis 14 7.9