SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
IR
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
KAUNO FAKULTETASHUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
NERINGA MATAČIŪTĖ
SPALVINĖS RAIŠKOS KAITA DEPRESIJA SERGANČIŲJŲ
PIEŠINIUOSE TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ valstybinis kodas 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. dr. Stanislovas Mostauskis Konsultantė Rūta Lukošaitytė
KAUNAS 2016
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
IR
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA
KAUNO FAKULTETASHUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
TVIRTINU LSMU Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr., Jūratė Macijauskienė ...
SPALVINĖS RAIŠKOS KAITA DEPRESIJA SERGANČIŲJŲ
PIEŠINIUOSE TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ valstybinis kodas 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. dr. Stanislovas Mostauskis
Konsultantas 2016...m....d.
Rūta Lukošaitytė 2016....m....d.
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė Neringa Matačiūtė 2016....m....d.
SANTRAUKA...3
PADĖKA...5
ĮVADAS...6
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI...7
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Depresija...8
1.1.1 Depresijos simptomai...8
1.1.2 Ligos paplitimas...10
1.2 Sergančiųjų depresija meninės raiškos ypatumai...12
1.2.1 Saviraiškos ir depresijos sąsajos...12
1.2.2 Meninė depresijos raiška piešiniuose...14
1.2.3 Spalva kaip saviraiška...17
1.3 Dailės terapijos taikymas depresijos gydime...19
1.3.1 Dailės terapijos nauda gydant depresiją...19
1.3.2 Saviraišką skatinantys DT metodai...21
2. TYRIMO METODIKA 2.1 Tyrimo planavimas...24 2.2 Bioetikos leidimas...24 2.3 Tyrimo objektas...24 2.4 Tiriamųjų atranka...25 2.5 Tyrimo metodai...25
2.6 Duomenų analizės metodai...26
2.6.1 Tyrimo eiga...27
2.6.2 Apšilimo piešinys...27
2.6.3 Užsiėmimų temos...28
2.7 Etiniai tyrimo klausimai...29
3. TYRIMO REZULTATAI 3.1 Atvejų analizės rezultatų aptarimas...31
3.2 Sąsajos su kitų autorių tyrimų rezultatais...52
4. REZULTATŲ APTARIMAS 4.1 Atvejo rezultatų aptarimas...59
5. IŠVADOS...61
6.MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...62
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...63
SANTRAUKA
Matačiūtė N., Spalvinės raiškos kaita depresija sergančiųjų piešiniuose taikant dailės terapiją/ mokslinis vadovas doc. dr. Stanislovas Mostauskis; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Vilniaus dailės akademija Kauno fakultetas, Dailės terapija. - Kaunas, 2016,- 97psl.
Tyrimo tikslas - apibūdinti spalvinės raiškos ypatumus ir jų kaitą sergančių depresija piešiniuose dailės terapijos metu bei aptarti sąsajas su gretutiniais metodais gautais duomenimis.
Tiriamas reiškinys - depresijos įtaka spalvų raiškai piešinyje.
Tyrimo klausimai: 1. Kokie spalvinės raiškos ypatumai būdingi depresija sergančiųjų piešiniams ir kaip jie kinta taikant dailės terapiją? 2. Ar HAD skalės rodmenys fiksuoja depresijos ir nerimo simptomų pokytį po dailės terapijos intervencijos? 3. Kokios spalvinės raiškos ir depresija sergančių būklės koreliacijos pastebimos aptariant skirtingais metodais/priemonėmis gautus duomenis?
Tyrimo dalyviai: 3 darbino amžiaus moterys (45-59 metų), besigydančios psichiatrinėje ligoninėje, turinčios F33.2 diagnozę. Visos klientės dalyvavo šešiuose dailės terapijos užsiėmimuose.
Naudoti metodai: Formalusis piešinio elementų analizės metodas ir HAD skalė.
Tyrimo rezultatai: 1. Plėtėsi naudojamų spalvų ir atspalvių paletė. 2. Kito santykis tarp fono ir objekto užimamos erdvės popieriaus lape. 3. Terapijos metu pradedama naudoti daugiau vėsaus spektro spalvų, šiltų spalvų kiekis nepakito. 4. Spalvinių dėmių kompozicija tapo labiau integruota.
Išvada. Spalvinės raiškos kaita piešiniuose koreliuoja su depresijos ir nerimo simptomų kaita. Raktažodžiai: depresija, spalvos, formalieji elementai, spalvų pokytis.
SUMMARY
The aim of this study is to describe the particularities of color expression and how it changes via the intervention of Art Therapy; correlating these findings with data collected with the help of other methods. The phenomenon: finding how depression affects color expression in drawings.
Questions asked while researching: 1. What are the particularities in artistic expression in depression and what might be the change if intervening with art therapy? 2. Will there be any changes in the findings of the HAD scale after art therapy intervention? 3. What correlations are there between artistic expression in drawings and variations in depressed mood can be drawn?
Participants: three women between the ages of 45 to 59 years, all inpatients in the regional psychiatric hospital. All three participants are diagnosed with severe reaccuring depression without psychotic outbreaks (F33.2). all of the participants attended six art therapy sessions.
Methods: Formal Elements analysis assessment and HAD scale.
Results: 1. Colors are being used more frequently. 2. The proportion of how much the object and the background use space starts to differ. 3. There is an increase in using cool colors. 4. Color composition has a tendency to become less scattered and aiming towards being more integrated.
Conclusion: color expression in drawings correlates with the positive HAD scale findings.
Key words: depression, color, color and depression, formal elements, color change in depression, color expression of depression.
Padėka Dėkoju savo tėvams.
ĮVADAS
Temos aktualumas ir naujumas. Naujausiais Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimų duomenimis, pasaulyje depresija sirgo vienas iš dvidešimties gyventojų, o Lietuvoje beveik du gyventojai iš šimto. Pastebima, kad psichinių ligų statistikoje svarbiausias nedarbingumą įtakojantis veiksnys yra depresija; ji taip pat nulemia savižudybių skaičių. Depresija daro įtaką širdies kraujagyslių ligoms, dėl kurių Lietuvoje mirtingumas yra labai didelis [54]. PSO depresiją skelbia esant globaline visuomenės sveikatos problema, todėl yra svarbu ieškoti naujų būdų ir intervencijų, siekiant šią ligą gydyti.
Depresijos gydymas dailės terapija, remiantis tyrimais, yra toks pat efektyvus, kaip ir gydymas verbaline terapija. Sunkios depresijos atveju, geriausiai efektyvumas pasireiškia kombinuojant medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą. Nors dailės terapija yra populiari nemedikamentinio gydymo praktika pasaulyje, Lietuvoje dailės terapija nėra plačiai paplitęs fenomenas. Šis tyrimas buvo atliktas ligoninėje, kurioje dailės terapija anksčiau nebuvo taikyta; naujų terapijos būdų taikymas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra vienas iš būdų populiarinti DT discipliną.
Dailės terapijos tyrimai dažniausiai orientuoti į kitas ligas arba gyvenimo kokybės gerinimą. Mažai kalbama apie patį dailės aspektą dailės terapijoje ir dailės elementų interpretavimą. Formalių piešinio elementų analizė dailės terapijoje dirbant su depresija vis dar reta ir neišnaudoja savo potencialo: formalių elementų analizė naudinga dirbant su klientais, turinčiais sunkumų verbalizuoti ir reflektuoti, apsunkintos komunikacijos atveju ir interpretuojant depresijai būdingą paviršutinišką piešinį, kuomet formos elementų raiška kartais būna iškalbingesnė už turinio nešamą informaciją. Formalių piešinio elementų ar turinio savybių analizė gali padėti suprasti klientą ir tokiu būdu padėti klientui naudotis įvairesnėmis, ne tik verbalinėmis, komunikacijos galimybėmis. Ypatingai iškalbingas formalusis elementas yra spalva, kurios glaudus ryšys su emocijomis turėtų būti plačiau nagrinėjamas kalbant apie dailės terapijos naudą gydant depresiją.
Praktinė reikšmė. Tyrimo rezultatai gali būti naudingi dirbant su klientais įvairaus profilio sveikatos priežiūros įstaigose; su sergančia ir nesergančia populiacijos dalimi. Dailės terapija nėra alternatyva medikamentiniam gydymui, ypač sunkios depresijos atveju, bet gali būti naudinga pagalbine ar prevencine priemone. Į kūrinio interpretaciją įtraukiant ir formalių elementų analizę išplečiamas suvokimo laukas, padedantis geriau suprasti kliento, kuriam gali būti sudėtinga verbalizuoti savo jausmus, savijautą. Tyrimo tikslas - apibūdinti spalvinės raiškos ypatumus ir jų kaitą depresija sergančiųjų piešiniuose dailės terapijos metu bei aptarti sąsajas su gretutiniais metodais gautais duomenimis.
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI
Tyrimo kryptis. Remiantis idėja, kad spalvų ir emocijų ryšiai yra artimi, tiriama depresijos - nuotaikos sutrikimo - įtaka spalvų raiškai.
Tyrimo problema - spalvų raiškos ir psichologinės būklės kaitos sąsajų radimas. Svarbiausi tyrimo įrankiai:
• dailės terapija kaip būdas sudaryti sąlygas norimai ištirti informacijai gauti; • formalaus piešinio elemento – spalvos - pokyčio stebėjimas;
• spalvų intensyvumo lentelė, kurios pagalba fiksuojami galimi pokyčiai spalvinėje raiškoje; • gautų rezultatų lyginimas su jau atliktų tyrimų duomenimis;
• teorinės bazės rinkimas.
Tyrimo tikslas - apibūdinti spalvinės raiškos ypatumus ir jų kaitą depresija sergančiųjų piešiniuose dailės terapijos metu bei aptarti sąsajas su gretutiniais metodais gautais duomenimis.
Tyrimo uždavinys:
1. Ar HAD skalės rodmenys išreiškia depresijos ir nerimo simptomų pokytį po dailės terapijos intervencijos?
Tyrimo klausimai:
1. Kokie spalvinės raiškos ypatumai būdingi depresija sergančiųjų piešiniams ir kaip jie kinta taikant dailės terapiją?
2. Kokios spalvinės raiškos ir depresija sergančių būklės koreliacijos pastebimos aptariant skirtingais metodais/priemonėmis gautus duomenis?
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Ruošiantis tyrimui buvo susipažinta su literatūra, kurioje apžvelgiama depresija ir jos charakteristika; meninės saviraiškos galimybės; kokią įtaka dailės terapija daro gydant depresiją. Pirmame poskyryje aptariami depresijos simptomai ir ligos paplitimas. Antrame - aptariami sergančiųjų depresija meninės saviraiškos ypatumai. Jame aptariamos autorių idėjos apie meninės saviraiškos poreikio priežastis; meninę depresijos raišką piešiniuose; depresijos įtaką norui ir sugebėjimui užsiimti kūrybine veikla; aptariamos spalvos, kaip saviraiškos formos, galimybės. Trečiajame poskyryje aptariamas dailės terapijos taikymas gydant depresiją. Taip pat dailės terapijos nauda gydant depresiją ir dailės terapijos metodai, skatinantys saviraišką.
1.1 DEPRESIJA
Šiame poskyryje aptariami ligos simptomai ir depresijos paplitimas pasaulyje. Depresija yra viena iš labiausiai paplitusių psichinių ligų pasaulyje, dažnai lydinti kitas ligas. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2030 metais depresija taps pagrindiniu pasaulinės ligų naštos (GBD Global Burden of
Disease) veiksniu.
1.1.1DEPRESIJOS SIMPTOMAI
Lietuvoje depresija diagnozuojama remiantis TLK-10-AM. Tai yra tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos žinynas, patvirtintas PSO. Ligų klasifikavimas yra kategorijų sistema, kurioje ligos suskirstytos pagal nustatytus kriterijus. Naujausias, dešimtasis, leidimas patvirtintas 2008m. liepos 1 dieną. TLK-10 žinyne depresija klasifikuojama kaip nuotaikos (afektinis) sutrikimas.
Afektiniais sutrikimais vadinami tokie sutrikimai, kurių svarbiausias požymis yra afekto arba nuotaikos sutrikimas, apibūdinamas kaip depresija arba nuotaikos pakilimas. Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi visų aktyvumo lygių pakitimai. Daugelis kitų simptomų yra antriniai arba aiškiau suprantami nuotaikos ir aktyvumo pakitimų kontekste. Daugelis šių sutrikimų kartojasi, o atskirų epizodų pradžia dažnai susijusi su stresogeniniais įvykiais ar situacijomis [75]. Prie afektinių sutrikimų priskiriamas manijos epizodas (F30), kuris pasireiškia hipomanija (pastoviai pakili nuotaika, sumažėjęs
miego poreikis, padidėjusi energija ir aktyvumas, gerovės pojūtis bei psichinis ir fizinis produktyvumas, padidėjęs socialumas, kalbumas, familiarumas, seksualumas), manija be psichozės simptomų (varijuojanti nuo nerūpestingo linksmumo iki beveik nekontroliuojamo susijaudinimo, padidėjusi energija, hiperaktyvumas, kalbos skubumas, sumažėjęs miego poreikis, nekoncentruotas dėmesys, išsiblaškymas, padidėjusi savivertė ir didingumo idėjos, perdėtai rizikingas elgesys), manija su psichozės simptomais (šalia manijos simptomų atsiranda kliedesiai arba haliucinacijos). Bipolinis afektinis sutrikimas (F31), kuriam būdingi du ar daugiau epizodų, kai gerokai pakinta nuotaika ir aktyvumo lygis; epizodas susideda iš pasikartojančių hipomanijos/manijos ir depresijos epizodų. Depresijos epizodas (F32), pasikartojantis depresinis sutrikimas (F33), nuolatiniai nuotaikos (afektiniai) sutrikimai (F34), nuolatiniai, ir paprastai kintantys sutrikimai, kurie nėra tokie ryškūs, kad būtų klasifikuojami kaip hipomanijos ar lengvos depresijos sutrikimai: tai ciklotimija - nuolatinis nuotaikos nestabilumas, distimija - lėtinė depresinė nuotaika; kiti nuotaikos afektiniai sutrikimai (F38) .
Depresija apibūdinama kaip • liūdna nuotaika;
• sumažėjusi energija ir aktyvumas; • sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas; • sumažėjusi dėmesio koncentracija;
• didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų; • būdingas sutrikęs miegas;
• sumažėjęs apetitas;
• sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi; • kaltės ir bevertiškumo idėjos [75; 3; 31;56]; • bloga nuotaika, neveikiama aplinkybių; • interesų ir malonių jutimų praradimas;
• pabudimas ryte anksčiau, depresija stipriausiai reiškiasi ryte; • stiprus psichomotorinis nuslopimas;
• susijaudinimas; • svorio netekimas; • lipido susilpnėjimas; • suicidinės mintys.
Depresija gali prasidėti bet kokiame amžiuje [75]. Kad būtų galima diagnozuoti depresiją, trys iš paminėtų pagrindinių simptomų turi tęstis daugiau nei dvi savaites [31]. Priklausomai nuo simptomų skaičiaus ir išraiškos, depresija skirstomas į lengvą, vidutinę ir sunkią [75].
Bloga nuotaika mažai kinta, jos neveikia aplinkybės [75]. Tai liūdesio, nevilties, nejautros, tuštumo, mirties, beviltiškumo ir kitų „smugdančių“ nuotaikų pasireiškimas. [31]. Nissen depresiją apibūdina kaip psichinio gyvenimo išnykimo jausmą [52].
Galimi vadinamieji somatiniai simptomai, tokie kaip interesų ir malonių jutimų praradimas, prabudimas ryte keliomis valandomis anksčiau nei įprastai. Dažniausiai depresija pasireiškia ryte. Jaučiamas stiprus psichomotorinis slopinimas ar susijaudinimas, apetito praradimas, svorio netekimas ir libido susilpnėjimas [75]. Netipiška depresiją pasireiškia įsiaudrinimu, persivalgymu [31]. Tokius tipiškus depresijai jausmus seka sveikimas ir prisitaikymas, kurio metu sukuriamos naujos elgesio struktūros ir prasmės, kurios padeda atkurti ryšį su gyvenimu. Depresija dažnai nusako emocinį nuotaikos patyrimą. Tai žmogaus evoliucijoje atsiradęs apsaugos mechanizmas [31].
Depresijos simptomai daro įtaką kuriant tarpasmeninius santykius [23; 27]. Tiriant depresiją, viena svarbiausių yra tarpasmeninių santykių tema, ypač tiriant depresija sergančias moteris, kurios sudaro didžiąją dalį sergančiųjų depresija populiacijos [73].
Depresija, yra nuotaikos sutrikimas, yra gretutinė liga šalia kitų. Tai nerimo sutrikimai, depresinės būsenos, bipolinis sutrikimas, fobijos [31]. Asmenys, sergantys šizofrenija, turi 30% didesnę tikimybę susirgti depresija. Depresija, kaip gretutinė liga dažniausiai pasireiškia žmonėms, sergantiems chroniškomis ligomis, ypač diabetu, osteoporoze, reumatoidiniu artritu; onkologinėmis ligomis, hospitalizacijos metu; turint asmenybės sutrikimą; valgymo sutrikimais; širdies ligomis; parkinsono liga; potrauminio streso sutrikimo metu; skydliaukės funkcijos sutrikimu; traumos; CNS ligomis [31], .
Dažnai sergant depresija pasireiškia ir nerimo simptomai, susijęs su negatyviu požiūriu į ateitį [74]. Stresas yra stiprus faktorius atsirasti nerimui [83; 10; 38; 43; 55]. Hammen (1991) sako, kad depresija ir nerimas įtakoja vienas kitą: sirgimas depresija nulemia labiau stresines reakcijas į svarbius įvykius, o patirtas stresas įtakoja depresijos epizodo pasikartojimą [31].
1.1.2 LIGOS PAPLITIMAS
Naujausiais Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis Lietuvoje 2014 m. afektiniais nuotaikos sutrikimais (F30- F39) sirgo 16 žmonių iš 1000. Iš jų depresijomis (F32- F33) sirgo mažiau nei 16 žmonių iš 1000. Afektiniai nuotaikos susirgimai skaičiuojami nuo 2007-ųjų metų, kai sirgo vienas iš
šimto (1,247/100) žmonių. Susirgimai depresija skaičiuojami nuo 2011-ųjų metų, kai tūkstančiui gyventojų tekdavo 15 sergančiųjų depresija. O 2012-ųjų metų susirgimas depresija buvo aukščiausias: tūkstančiui gyventojų teko beveik 16 (15,86) sergančiųjų. Paskutiniais duomenimis, palyginus 2012-2014 metų statistiką, susirgimų depresija atvejų mažėja 0,05 balo [76].
Lentelė 1. VPSC afektinių sutrikimų ir depresijos paplitimo Lietuvoje statistika(Priedas nr.5) Pagal 2012 metų PSO atliktą apklausą, kurioje dalyvavo 17 šalių, teigiama, kad depresija serga 350 milijonų žmonių. Per 2011 metus, depresijos epizodą vidutiniškai patyrė 1 iš 20 žmonių. Depresija yra vienas didžiausių nedarbingumo veiksnių. Depresija, prasidėjusi jaunystėje, nulemia ilgalaikį nedarbingumą. Depresija yra svarbus veiksnys, įtakojantis suicidą [54]. Depresija pasireiškia 15% pasaulio populiacijos. Moterys linkusios sirgti depresija du kartus dažniau nei vyrai [73;57;31;54]. Aukšti moterų, sergančių depresija, skaičiai daro neigimą įtaką šalies finansinei infrastruktūrai; sergančių depresija moterų vaikai taip pat jaučia neigiamą depresijos simptomų įtaką; tokiu būdu susidaro ištisos kartos depresija sergančių žmonių. [54]. Netik šeima, bet ir kultūrinė aplinka taip įtakoja depresijos atsiradimą: vakarietiškos kultūros šalyse (Vakarų Europa, Australija, Šiaurės Amerika) bent vieną kartą gyvenime patirs depresijos epizodą vienas iš septynių asmenų. Azijos ir Pietų Amerikos šalyse vienas iš dvidešimt penkių [31].
1.2
SERGANČŲJŲ DEPRESIJA MENINĖS SAVIRAIŠKOS
YPATUMAI
Šiame poskyryje aptariamos meninės saviraiškos atsiradimo priežastys ir ligos įtaka saviraiškos poreikiui, autorių požiūriai ir idėjos apie meninę depresijos raišką piešiniuose. Nagrinėjamos saviraiškos poreikio priežastys, palyginamas saviraiškos poreikis tarp sergančiųjų vienpole depresija ir sergančių gretutinėmis depresijai ligomis.
1.2.1 SAVIRAIŠKOS
IR DEPRESIJOS SĄSAJOS
Dissanayake (1992) rašo apie evoliucinę perspektyvą poreikio meninei raiškai ir poreikiui kurti atžvilgiu: pirmiausia, meno kūrimas nėra paveldimas genas, bet įgimtas poreikis „suteikti prasmę“ (ang.
make special), tai galima pasiekti per kūrybą. Antra, kad žmogaus poreikis yra ne gauti produktą, bet
kurti. Trečia, visuomenės ir žmogaus evoliucijos sukeltas atotrūkis tarp žmogaus ir meno - kuo
sudėtingesnė tampa visuomenė, kūryba atskiriama nuo bendrinės (mainstream) kultūros [35]. Poreikio „suteikti prasmę“ nepatenkinimas sukelia depresiją [72].
Mula (2016) sako, kad noras kurti yra kompleksinis fenomenas, priklausantis nuo neurobiologinių, sociologinių, kultūrinių ir evoliucinių aspektų. Pažinti šį fenomeną galima nagrinėjant neurologines ir psichiatrines ligas, kai kūrybinė energija ir vaizduotė yra arba pabrėžtos arba nuneigtos [48].
Afektiniai nuotaikos sutrikimai yra būdingi meninių profesijų atstovams, tačiau menininkais netampama dėl sirgimo depresija [49]. Apmąstymai (rumination) yra vienas iš depresijos simptomų, taip pat yra viena kūrybingumo priežasčių [11]. Apmąstymų metu klientas susikoncentruoja į save ir taip užkerta kelią problemos sprendimui [31]. Desseiles ir kiti (2012) sako, kad depresijos ir kūrybingumo ryšys gali būti nulemtas depresijos specifikos: ligos metu dažniau pasitaikančios į save sutelktos mintys gali suteikti sergančiam depresija gilesnę įžvalgą apie žmogišką būtį ir ligą [13].
Saviraiška ir žaidimas yra panašūs: abiejų reikalavimas yra originalumas ir sugebėjimas sukurti ką nors naujo[41].
Pasak Russ (1998), žaidimas skatina kūrybingą problemų sprendimą. Vaikystėje išugdytas kūrybiškumas padeda vėlesniame gyvenime išradingiau susidoroti su stresu ir sudėtingomis situacijomis [65]. Iš žaidimo augantis asmeninės saviraiškos poreikis yra svarbi žmogaus asmeninės raidos dalis [82].
Angus (2012) sako, kad istoriškai žmonija savo patirtį perduoda pasakodama. Išgyvenimai yra pateikiami kaip pasakojimas- kuriama istorija [4]. Skov (2015) sako, kad pasakojimo kūrimas padeda
sukurti adekvatų ryšį tarp emocijų ir įvykių. Neadekvati, „skylėta“, istorija dažna žmonėms, patyrusiems traumuojančius ar sudėtingus gyvenimo įvykius [72]. Meno kūrimo veiksmas leidžia perkurti reprezentuojamą turinį ir suvokti jį iš naujo [62;53]. Leckey (2011) sako, kad kūrybinė veikla psichiką veikia apsaugančiai ir gydančiai [42].
Dažniausiai apie padidėjusį meninės saviraiškos poreikį kalbama susidūrus su bipoliniu sutrikimu arba šizoidinio spektro sutrikimais. Dėl manijos aspekto bipolinio sutrikimo metu, kurio metu generuojama daug idėjų, šis sutrikimas užsitarnavo kūrybingos ligos vardą. Padidėjęs kūrybingumas dažniau pasitaiko kūrybinių specialybių atstovams, kurie serga bipoliniu sutrikimu [32;61;19;49]. Šizoidinio spektro sutrikimai pasireiškia ne idėjų gausa, bet jų neįprastumu [50; 9; 18].
Kantor (1992) knygoje „The human dimension of depression“ sako: „kartais, kuo labiau prislėgtas autorius, dailininkas ar muzikantas, tuo jis produktyvesnis“. Meninė saviraiška apima abu: talentą kurti ir iniciatyvą tą talentą panaudoti. Depresija sergantys turi išryškintą sugebėjimą pastebėti ir kurti naujas ir netikėtas sąsajas tarp, atrodytų, nesusiejamų idėjų: sugebėjimą išnagrinėti, atrodytų nepajudinamas koncepcijas ir jų atskiras dalis nagrinėti izoliacijoje. Kai kuriems iniciatyva kurti pasireiškia ligos pradžioje; kiti jaučiasi per daug prislėgti užsiimti kūrybine veikla [34].
Santosa ir kt, 2007 studijoje, kurioje nagrinėja ne įžymių žmonių, sergančių bipoliniu sutrikimu, padidėjusį kūrybinės saviraiškos poreikį. Pastebi, kad bipolinio sutrikimo ir kontrolinė grupė iš kūrybinių disciplinų turėjo panašiai padidėjusį meninės saviraiškos poreikį, o sergantys didžiąja depresija saviraiškos poreikio padidėjimo nepajautė [66].
Kyaga ir kt (2013) studijoje pažymi, kad padidėjęs poreikis kurti būdingas šizoidinams ir bipoliniams sutrikimams; jie sako, kad jokio ryšio tarp psichopatologijos ir kūrybinių profesijų nėra, išskyrus bipolinį sutrikimą. Tiesą sakant, individai, dirbantys kūrybinį darbą, turi mažesnę galimybę būti diagnozuoti šizofrenija, šizoafektiniu sutrikimu, vienpole depresija, nerimo sutrikimais, alkoholizmu, narkomanija, dėmesio deficito sindromu ar bando nusižudyti [39].
Zeidel (2016) teigia, kad žmonės, patiriantys depresijos epizodą, jo metu nėra kūrybingi ar produktyvūs. Poreikis meninei saviraiškai išreiškiamas epizodui pasibaigus, kartais net prieš pasireiškiant depresijai. Neurotransmiterių disbalansas nėra būtina sąlyga meninei ar kitai kūrybinei ekspresijai atsirasti [84].
Dauguma autorių sutinka, kad psichinės ligos išgyvenimas turi įtakos tokią patirtį išveikti saviraiškos metodais. Poreikis papasakoti sudėtingą išgyvenimą, kaip jį atpažinti ir kaip įveikti, yra evoliucijos padarinys: Pfeiffer (1982, 1983), remiasi paleolito ir akmens amžiaus sienų piešiniais, teoretizuodamas, kad olų piešiniai yra būdas supažindinti pereinamajame laikotarpyje esančius vaikus su
vis sudėtingesniu gyvenimu. Tam, kad įspūdis ir žinios išliktų, emocinė stimuliacija (dramatiški piešiniai) ir iniciacijos buvo gyvybiškai svarbūs informacijos perdavimo šaltiniai.
Šie autoriai, kurie kalba apie dabartinės atskirties tarp saviraiškos ir kasdienybės įtaką depresijos atsiradimui. Kalbama, kad ir dabar meninė saviraiška atlieka informacijos perdavimo funkciją. Aptariama depresijai gretutinių ligų įtaka saviraiškos poreikiui bei depresijos įtaka žmogaus motyvacijai sukurti ką nors naujo.
1.2.2
MENINĖ DEPRESIJOS RAIŠKA PIEŠINIUOSE
Šiame poskyryje aptariami autorių, nagrinėjančių depresija sergančiųjų meninės raiškos ypatybes ir tendencijas, tyrimų rezultatai. Ypatingas dėmesys skiriamas formaliesiems piešinių aspektams, jų raiškos ir kaitos tendencijoms.
Williams ir Wilkins (1971) aprašo atliktą tyrimą, kai depresija sergantys pacientai piešė ligos paūmėjimo metu. Jie pastebėjo, kad sergantieji naudoja mažiau spalvų, palieka daugiau tuščios erdvės, rodo mažiau įsitraukimo į piešimo procesą, piešinio emocinis krūvis neegzistuoja arba yra depresinis. Jų hipotezė, kad kompozicija bus mažiau organizuota, nepasiteisino [81].
Gantt (2009) straipsnyje „The Formal Ellements Art Therapy Scale: A measuremen System for Global Variables in Art“ aprašo FEATS matavimo sistema rastas tendencijas depresija sergančiųjų piešiniuose: ribota paletė, bejėgiškumo ir beviltiškumo tematika. Depresijos atveju žemi balai gaunami detalumo, spalvos išraiškingumo, erdvės ir numanomos energijos laukuose. Aukšti rezultatai gaunami logikos srityje [22]. FEATS (formalistinis piešinio analizės testas) pasirodo esanti efektyvesne matavimo skalė nei Beko depresijos skalė [26].
Bultcher-Katz (1985) straipsnyje „Observations Concerning the Art Productions of Depressed Patients in a Short Term Psichiatric Facility“ rašo apie savo darbo patirtį su depresija sergančiais klientais ir pastebėtas simbolikos, piešinių temų ir spalvų tendencijas. Pastebima, kad naudojamos ryškios spalvos ir išbaigtos scenos kontrastuoja su silpnomis juodomis linijomis ir tuštuma, kurių būtų galima tikėtis. Taip pat pastebimas ryšys tarp sukurto kūrinio ir klientų išvaizdos. Kai jaučiasi nusiminę, daugelis klientų stengiasi atrodyti patraukliai ir išvaizdos tobulinimui skiria daug laiko ir jėgų. Toks fasadas matomas ir piešiniuose - depresija yra užmaskuota paviršutiniško turinio. Plačiau aprašydama piešinio temas, autorė pastebi, kad daug darbų pasakoja istorijas, kuriose rodomos išpildytos scenos, o ne izoliuoti, nesujungti
vaizdiniai. Darbai dažnai spalvingi ir šviesūs. Spalvos reprezentuojamos realistiškai, dominuoja pirminės spalvos: raudona, geltona, mėlyna, žalia. Autorė cituoja Luscher, kuris nusako pirmines spalvas kaip „reprezentuojančias fundamentalius psichologinius poreikius - pasitenkinimo ir prisirišimo; norą įsitvirtinti; norą veikti ir būti sėkmingam; norą žiūrėti į ateitį ir siekti“. Taip pat autorė remiasi Hanes studiją, kurioje rašoma, kad 75% depresija sergančių pacientų rodė prielankumą šiltoms (raudona, geltona, violetinė) spalvoms, ir tik 34% šizofrenija, bipoliniu sutrikimu, priklausomybėmis ar asmenybės sutrikimais sergančiųjų rinkosi šiltas spalvas. Atrodo, kad depresija sergantys pacientai bando save sukurti per piešinius, bijo abstraktaus ir nestruktūruoto vaizdinio. Tai paaiškina, kodėl dauguma piešinių gali būti klasifikuojami kaip paviršutiniški, pasakojantys istoriją, nesusijusią su pacientu. Tokios piešinio tendencijos rodo, kaip pacientai pateikia save išoriškai. Atsiranda daug pasikartojančių simbolių: geltona saulė, gėlės, namai, žalia žolė, mėlyni ežerai ir vandenynai, paukščiai, ir ne taip dažnai - vaivorykštės. Kol šitie elementai turi spalvotą kontūrą, jie dažnai neužpildyti. Klientai mėgsta piešti natiurmortus, nes jie leidžia išlaikyti savo apsaugas. Piešiniams duodami paviršutiniški pavadinimai, tokie kaip „laimė“ ar „pavasaris“, kurie nerezonuoja su kliento emocine būkle. Pacientai retai kada piešia savo depresiją, nebent paprašyti. Beveik pusė autorės stebėtų piešinių turi „plaukiantį“, gyvą jausmą, kita pusė darbų yra sustingę, rodo mažai judesio. Gydymo metu klientų piešiniai įgauna daugiau judesio ir laisvės jausmo [8]. Apie, atrodo, prastėjančią klientų piešinių kokybę, kalba Lanham (1998). Istorijos tėkmėje dėl religinės cenzūros, kurios supratimu iš vidaus kylantis vaizdinys yra velnio, apsėdimo ar demonų darbas, vaizdas iš dvasinio gyvo simbolio pereina į ženklą, kuris glaudžiai susijęs su specifine prasme ir nelankstus interpretacijos atžvilgiu [40].
Miljkovich (1998) tiria penkiasdešimt keturis asmenis, sergančius ir nesergančius depresija; prašo nupiešti „linksmą“ ir „liūdną“ piešinius. Rezultatus lygino tarpusavyje. Depresija sergantieji piešia monochrominius piešinius - juose būna mažiau objektų, nei nesergančiųjų piešiniuose. Fonas dažnai monochrominis, neužpildytas. Vengia šviesių spalvų. Renkasi mažesnį formatą. Būdingos trūkinėjančios, nestabilios linijos. Temos, kurios metu prašoma pavaizduoti linksmus, smagius įvykius, kompozicija slenkasi į kairę, lyg siūlydama, kad klientas džiaugsmo ieško praeityje [47].
Wadeson (2010) rašo, kad depresija sergantieji naudoja mažai spalvų; jos sugrįžta depresijai atslūgstant. Grafinė depresijos charakteristika piešiniuose pasireiškia tokiais aspektais: mažiau spalvų, daugiau tuščios erdvės, mažiau įsitraukiama į darbą, piešiniai mažiau išbaigti. Piešiniai nesukelia afekto, arba sukeliamas afektas slegiantis/depresinis. Piešiniai suvaržyti, ne tokie prasmingi. Taip pat autorė rašo, kad skurdūs piešiniai antrina depresijos simptomų pasireiškimui: psichomotorinis sulėtėjimas, sunkumas išsireikšti, neproduktyvumas, sunkūs tarpasmeniniai santykiai, tyla. Depresija sergančio žmogaus piešinys dažnai sukuria tuštumos įspūdį [77; 79].
Jue (2013) straipsnyje „Does colour say somethin about emotions?: Laypersons‘ assessments of colour drawings“ aptaria kelis spalvų aspektus. Pirmiausia, spalvų kiekis, naudojamas piešiniuose, yra glaudžiai susijęs su emocinėmis būklėmis - depresija sergantys asmenys, smurto aukos ir chroniška šizofrenija sergantys naudoja ribotą spalvų kiekį. Antra, spalvų ryškumas gali būti svarbi žyma, nusakanti emocijų intensyvumą. Trečia, tinkamas spalvų naudojimas ir spalvų derėjimas tarpusavyje nusako emocijų suderinimo lygį. Tinkamas spalvų naudojimas vadinamas toks, kai spalvos atitinka realias vaizduojamo objekto spalvas. Netinkamas spalvų naudojimas būdingas apatiškiems šizofreniškiems pacientams, smurto aukoms ir indikuoja sudėtingą emocinę integraciją. Ketvirta, spalvų simbolinė prasmė gali padėti įvardinti emocijas. Jue atliktas tyrimas įrodo, kad spalva perduoda informaciją apie emocijas; ta informacija gerai suvokiama ne tik profesionalų - dailės terapeutų ar dailininkų. Spalva nėra pagalbinė informacijos priemonė, kalbanti apie išreikštas emocijas, bet svari priemonė įvertinant emocijas. Spalva perduoda informaciją apie emocijas ir taip padeda tas emocijas įvertinti. Taip pat pateikiami pastebėjimai, kad sergantys klientai naudoja mažiau spalvų nei sveiki. Dažnai sergantieji naudoja raudoną ir/arba juodą spalvą. Klientai įvardina, kad raudonos ir juodos spalvos kombinacija išreiškė agresiją ir nerimą. Raudona simbolizuoja pyktį; naudojama kartu su juoda- agresiją. Autorė cituoja Davidoff (1991), sakydama kad spalvos ir emocijos sujungimas yra išmokta reakcija. Nepaisant individualaus spalvos pomėgio, spalvos naudojimas yra universalus. Emocinės reakcijos į spalvą yra panašios skirtingose kultūrose, manoma, kylančios iš natūralių spalvų gamtoje. Kadangi spalvos kuriamas įspūdis turi universalius aspektus, neprofesionalas taip pat gali suprasti meno kūrinio siunčiamą žinią. Toliau Jue sako, kad piešiniai sukuria komunikacijos galimybę ir turi diagnostinį potencialą [33].
Hinz (2009) rašo, kad sergantys depresija naudoja mažai erdvės. Paprastai, sukurti piešiniui naudojama 2/3 popieriaus lapo. Didesnis erdvės išnaudojimas indikuoja afekto dominavimą, gali rodyti galimą manijos būseną. Naudoti mažai erdvės, piešti mažas figūrėles, būdinga depresijai. Taip pat depresiją siejama su tamsių spalvų arba mažu naudojamų spalvų kiekiu. Autorė cituoja Hammer, sakydama, kad emociškai vengiantys asmenys, kuriems siūloma piešti vaškinėmis kreidelėmis, jas naudoja kaip pieštukus- apibrėžia kontūrą, bet nespalvina vidaus; taip pat renkasi tamsesnes spalvas- juodą, mėlyną ir rudą. Nuotaikos sutrikimų atveju gali pasireikšti per didelis rėmimasis tik afektiniais komponentais. Afektinis komponentas yra toks, kai individui kilusi emocija yra perteikiama meno priemonių pagalba [30].
Wadeson ir kt (1989) depresiją sergančiųjų meninę raišką nusako kaip perdėm linksmą: malonūs akiai peizažai, natiurmortai, pajūrio scenos, saulės, vaivorykštės. Pacientai daug dėmesio skiria darbo pavadinimui ir parašui padėti. Pavadinimai ir turiniai paviršutiniški, pasakojantys istoriją, nesusijusią su pacientu. Spalvos dažniausiai atitinka vaizduojamą subjektą: mėlynas dangus, švelnių spalvų gėlės,
vaivorykštėje spektro spalvos. Klientų jausmų tokie kūriniai neatspindėdavo. Pasak autorių, klientai piešia tai, kaip norėtų kad būtų ar taip, kaip buvo anksčiau. Klientai retai kada piešė savo depresiją, pyktį ar izoliaciją. Autoriai tikėjosi rasti, kad klientai pieš bedvasius, tuščius piešinius, kad izoliacija ir baimė bus dažniausiai iškeliamos temos užsiėmimų metu. Klientų išvaizda keisdavosi savijautos blogėjimo metu - kuo blogiau jausdavosi, tuo daugiau dėmesio skirdavo savo išvaizdai; toks fasadas sutinkamas daugelyje jų piešinių, kur depresija slepiama po paviršutiniškomis piešinio temomis. Klientai, negaunantys iššūkio, gerai iliustruoja kontrastą tarp realybės ir fantazijos [78].
Studijose, kuriose gretinama depresija sergančiųjų ir sveikos populiacijos meninė raiška, pastebimos tokios bendresnės tendencijos: naudojamas ribotas spalvų kiekis; spalvos naudojamos emociškai neutralios arba niūrios spalvos; popieriaus lape objektai vaizduojami mažesni, paliekama daugiau tuščios erdvės. Universali tendencija, sutinkama tiriant skirtingų kultūrų asmenis, nepriklausomai nuo sirgimo depresija, yra pykčiui išreikti naudojama raudona spalva.
1.2.3 SPALVA KAIP SAVIRAIŠKA
Aptariami veikalai, kuriuose kalbama apie glaudų emocijos ir spalvos ryšį; kaip emocijos ir spalvos veikia viena kitos suvokimui; apie depresijos poveikį sensoriniam suvokimui;
Depresija yra afektinis arba nuotaikos sutrikimas, lemiantis emocijų pajautimą ir suvokimą. [75]. Fitzgerald (2013) studijoje rašoma, kad sunki depresija nulemia sergančiųjų sugebėjimą suvokti veido išraiškas, perteikiančias emocijas, ypač pyktį ir džiaugsmą. Teigiama, kad sunki depresija paveikia vizualinį sensorinį suvokimą- reakcijos laikas pailgėja [20].
Gage (2006) rašo, kad spalvos suvokimą visada lydi nuomonė, kad spalva yra metafora, kuriai lengva suteikti prasmę; tačiau negalima nuneigti, kad spalva yra komunikacijos forma [21].
Abt (2005) sako, kad spalvos padeda išreikšti ir įtakoti emocijas. Aplinkoje esančios spalvos veikia ir padeda išreikšti išgyvenamus jausmus. Tai, kaip į spalvas reaguoja žmonės, nepriklauso nuo amžiaus, lyties ar kultūros [1].
Depresija yra emocijų sutrikimas [75], kuris veikia sensorinį suvokimą- lėčiau suprantamos veido išraiškos, identifikuojančios emocijas.
Pearson ir Wilson (2009) teigia, kad vienintelės spalvos, kurios reguliariai pasirodo dailės terapijos proceso metu yra juoda ir raudona, arba juodos/raudonos/oranžinės kombinacija, ir jomis išreiškiami intensyvūs jausmai, tokie kaip pyktis ir frustracija. Klientui suteikiant galimybę kurti, per kelis užsiėmimus spalvos keičiasi ir tampa švelnesnės [56].
Devine ir Plant (2012) rašo, kad spalva turi ne tik estetinę, bet ir funkcinę vertę. Spalva reprezentuoja neverbalinį stimulą, kuris gali perteikti informaciją. Pasak autorių, psichologinę funkciją gali nulemti trys aspektai: spalvos atspalvio intensyvumas, spalvos šviesumas ir chromatinis - pačios spalvos aspektas. Spalvos įtaka pasireiškia tokiais aspektais:
• Spalva neša prasmę, žinią: spalva gali simboliškai perteikti informaciją;
• Žiūrėjimas į spalvą, jos suvokimas, daro įtaką psichologinę būseną: žiūrint į salvas, gali atsirasti atviros ir vengimo reakcijos;
• Spalvos efektas yra automatiškas: psichinė funkcija veikiama subtiliai, jos įtaka nėra suvokiama sąmoningai;
• Su spalvos prasme susijęs kylantis atsakas turi dvejopą priežastį: išmokimo ir biologinę. Specifinė spalvos prasmė išmokstama (social conditioning), bet atspindi biologines spalvos funkcijas, kurios buvo reikalingos išgyvenimui;
• Santykis tarp spalvos ir jos sukeliamo afekto, suvokimo bei elgesio yra abipusis- spalvos suvokimas priklauso nuo spalvą stebinčiojo psichologinės būklės;
• Spalvų prasmė ir efektas priklauso nuo konteksto: skirtingame kontekste spalva perduoda skirtingą žinią; skirtingai veikia jausmus, mintis ir veiksmus. [14]
Conway (2012) teigia, kad spalva tiesiogiai veikia limbinę sistemą. Žmonės, dėl smegenų traumos praradę sugebėjimą suvokti spalvas, suserga gilia depresija, nors sunykęs spalvų matymas tikriausiai nėra depresijos priežastis. Tačiau glaudus santykis tarp spalvos ir emocijos, gydant depresiją, yra. Autorius aprašo eksperimentą, kurios metu elektra stimuliuojamos giliosios smegenys - regionai, nusakantys depresiją. Gauti rezultatai rodo, kad atsiranda pakilios emocijos ir paaštrėjęs spalvų suvokimas [12].
Kim ir Kang (2013) pastebi, kad spalva yra subjektyvi kognityvinė patirtis; žmonės į spalvas reaguoja emociškai per vaizdus apdorojančios smegenų dalies stimuliaciją, kuri sukuria psichologinį emocijų fenomeną. Žmogaus jausmai ir pojūčiai gali būti paveikti spalvų ryškumo, spalvų šviesumo ir jų pokyčių [37].
Aptariami skirtingų autorių požiūriai rodo, kad spalvos ir emocijos veikia vienos kitas: spalvos gali iššaukti emocijas, o emocijos gali nulemti spalvų matymą ir suvokimą. Depresija yra nuotaikos
sutrikimas, kurio metu pakinta jausmų suvokimas. Šiame skyriuje pateikti duomenys žymi sąsają tarp pakitusio spalvų matymo ir emocijų ligos metu - depresija sergantysis matys ir reaguos į spalvas kitaip.
1.3 DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMAS DEPRESIJOS GYDIME
Dissanayake (2000) mano, kad evoliuciškai depresija atsiranda dėl nepatenkintų nepatenkintų keturių bazinių poreikių. Pasak autorės, tai yra „priklausymas, bendrystė, prasmė ir kompetentingumas“ [15]. Šiuos bazinius poreikius dailės terapija gali patenkinti tokiais būdais: priklausymo- dailės terapijos metu patiriamas priėmimo ir bendrų interesų jausmas; priklausymas- patirtis, būnant grupės dalimi; prasmė- geriau pažįstant save per vaizduotę ir terapinį procesą; kompetencijos- ugdant meninius sugebėjimus per kūrybą. Kai minimi poreikiai nėra patenkinami, individas nejaučia pilnavertiškumo. Skov pabrėžia, kad toks priėjimas prie depresijos suvokimo rodo, kad depresija yra reakcija į nepatenkintus pirminius poreikius, ir dailės terapijos pagalba galima juos patenkinti [72].
Kaplan (2000) patyrimu, kad vizuali meninė išraiška gerina problemų sprendimo ir kitus kūrybinius įgūdžius; menine išraiška lengviau organizuojamos mintys ir patirtys. Vizualinis mąstymas, kuriuo paremtas meninės kūrybos procesas, rodo, kad meninė raiška suteikia prieigą prie neverbalinių kognityvinių procesų, ir taip sukuria alternatyvų komunikacijos būdą. Sustiprinama terapinė patirtis „suteikiant prasmę“ kontekstui, kurio metu kuriamas kūrinys. Meninė veikla yra viena iš patirčių, kuri pagerina gyvenimo kokybę suteikdama psichologinio augimo jausmą. Meninė veikla gali būti skirstoma į gyvenimą gerinančios ir reabilitacinės veiklos sferas. Nors terapinė meno nauda nėra apribota tik nesąmoningų norų, konfliktų ir emocijų išreiškimu, nauda yra pozityvi [35].
1.3.1 DAILĖS TERAPIJOS NAUDA GYDANT DEPRESIJĄ
Šiame poskyryje aptariama dailės terapijos intervencijos nauda, dirbant su sergančiais depresija asmenimis. Taip pat iššūkiai, su kuriais susiduriama studijuojant depresijos ir dailės terapijos ryšį. Iki šiol gydimui dailės terapija buvo skiriama maža dėmesio.
Skov (2015) pažymi, kad dauguma dailės terapijos lauko tyrimų koncentruojasi ties kitomis būklėmis, nei depresija. Yra atlikta daug tyrimų, kai nagrinėtas dailės terapijos taikymas krūties vėžio,
kalinių, nerimo, tarpasmeninių santykių, valgymo sutrikimų atvejais. Nors, dailės terapijos ir depresijos tyrimai rodo pozityvią įtaką; ar dėl kompensuojamo meno kūrimo poveikio, ar dėl verbalinio aptarimo, nepabrėžiama [72].
Gilroy (2006) taip pat pastebi, kad dailės terapijos literatūroje matoma disharmonija: kalbant apie sunkius ir kompleksinius atvejus, daug tyrimų atlikta apie psichotiškus, šizofreniškus, su šizofrenija susijusius sutrikimus ir dailės terapiją. Vaizdžiai mažiau tyrimų atlikta apie kitus sutrikimus (bipolinis, asmenybės sutrikimai, fobijos, kompulsiniai sutrikimai, chroniška depresija) [24].
Shechtman sako, kad dailės terapija skatina kūrybingumą, spontaniškumą, žaismingumą; sukuria iššūkius, nebūdingus verbalinei terapijai [71]. Alter-Muri prisideda sakydama, kad dailės terapijos metu vertinamas individo unikalumas [2].
Blomdahl ir kt (2013) straipsnių apie dailės terapijos poveikį apžvalgoje sako, kad dailės terapijos gydomasis poveikis depresijai pasireiškia kaip įrankis savianalizei: didėja sąmoningumo savo atžvilgiu lygis; nagrinėjami kasdienio elgesio paternai; priimamas „aš“. Dailės terapija skatina saviraišką per spalvų, simbolių, judesio naudojimą ir per tos patirties verbalizavimą. Galimybė išreikšti mintis, jausmus ir patirtis per spalvą ir formą, suteikia galimybę papasakoti asmeninę istoriją ir susivokti esamoje gyvenimo situacijoje. Meno kūrimas padeda bendrauti, nes klientas istoriją pasakoja dviem būdais: meno kūriniu ir žodžiu. Nupieštas piešinys padeda klientams vizualizuoti ir taip padaryti realesnį savo vidinį pasaulį. Bendravimo įgūdžių stiprinimui padeda nestruktūruoti, laisvi piešiniai - tokie kaip spalvų liejimas ir atspaudų darymas. Dailės terapija bendravimą skatina skirtingais lygiais: neverbalinė komunikacija vyksta tarp kliento, piešinio ir terapeuto. Vaizdinių kūrimas veda prie emocijų suvokimo. Dailės terapija galima iškelti, išnagrinėti ir integruoti sudėtingas patirtis. Jausmų ir minčių išreiškimas per spalvas ir formas yra vienas seniausių žmonijos būdų suprasti ir suvokti egzistencinius klausimus. Vizualinis mąstymas vyksta per meno kūrimą - neįvardintoms patirtims, emocijoms ar fantazijoms suteikiama forma, kuri komunikuoja metaforiniu būdu. Mąstymas vaizdiniais meta iššūkį depresijai būdingam tuneliniam mąstymui ir priverčia pakeisti požiūrio kampą. Žmonės, kurie kenčia nuo stiprios traumos, gali prarasti sugebėjimą mąstyti vaizdiniais. Refleksijos metu, kada kalbama apie asmeninių vaizdinių ir metaforų naudojimą, skatinama jungtis tarp galėjusių atsiskirti asmenybės dalių. Meninė veikla yra kūrybinė veikla, kurią sudaro vaizduotės ir žaidimo elementai. Vaizdinių kūrimas stimuliuoja smegenų veiklą, o dailės terapijos užsiėmimų metu, stimuliuojami vaizduotės, kūrybos ir problemų sprendimo įgūdžiai. Darbo sukūrimas yra pirmas žingsnis verbalizavimo link. Dailės terapijos užsiėmimų metu vyksta daugiafunkcinė sensorinė stimuliacija: pojūčiai, o per juos smegenys, stimuliuojami judesiu; pajauta žiūrint į sukurtą kūrinį; verbaline išraiška; kliento ir terapeuto santykiu [5].
Skov (2015), taip pat Shechtman ir Perl-dekel (2000) sako, kad dailės terapijos metodo taikymas klientą veikia keturiais aspektais: kompensacija vyksta meninės išraiškos proceso metu judesiu išreiškiant stresą ir įtampą; psichologinėje plotmėje darbas vyksta dialogu su atliktu kūriniu; dirbant grupinėje aplinkoje, nagrinėjami tarpasmeniniai santykiai; per vaizduotę ir dvasinę realybę, vyksta susijungimas su vidiniu „aš“ [72; 71].
Hinz teigia, kad meninė raiška gali būti viena iš priemonių klientui stoti į akistatą su jausmais, kurie gali atrodyti pavojingi [30].
Pearson ir Wilson (2009) rašo, kad dailės terapija padeda tokiais aspektais: pažadinamas kūrybinis potencialas; klientai skatinami susisieti su savo vidiniais turiniais ir pasąmone; iškeliami vidiniams konfliktams. Taip pat palengvina stresą, įtampą, padeda negatyvią agresiją pakeisti į pozityvią energiją. Depresija sergančiam klientui meninė raiška suteikia galimybę kurti tarpasmeninius santykius saugiais ir priimtinais pačiam klientui, būdais. Per dailės terapiją jausmams suteikiama simbolinė forma, taip leidžiama išveikti nemalonius pojūčius; klientas skatinamas kurti kontaktą su vidinėmis savo dalimis, kad vyktų asmeninis augimą [56].
1.3.2
SAVIRAIŠKĄ SKATINANTYS DT METODAI
Išskiriami metodai, kurių taikymo metu pastebimas teigiamas dalyvių įsitraukimas į dailės terapijos procesą. Ypatingas dėmesys skiriamas metodams, skatinantiems laisvą kūrybą, norint išjudinti depresija sergančiųjų savijautą, kuri apibūdinama kaip „tunelinis mąstymas“.
Vieni iš jų apšilimo pratimai, kai klientams suteikiama erdvę geriau susipažinti su dailės terapija, grupinės terapijos patirtimi ir priemonėmis. Tokie užsiėmimai dažniausiai trunka 5-10 minučių, jų metu skatinamas atsipalaidavimas; įsibaiminę klientai per apšilimo patirtį išmoksta nebijoti savo, galimai netobulo, kūrinio. Apšilimo pratimų esmė yra įtvirtinti žinojimą, kad DT metu svarbiausia yra išreikšti savo mintis ir jausmus, o ne „gerai/gražiai nupiešti“. Dažniausiai apšilimo pratimai naudojami kaip įžanga į kitą piešinį, kurio kūrimui skiriama daugiau laiko [7; 45]. Apšilimo pratimai skatina pasitikėjimą savimi; didina tikimybę, kad klientas toliau noriai užsiims kūrybine saviraiška [6].
Piešimas tokiomis priemonėmis, kaip pieštukai, pastelės, anglis ar markeriai, suteikia galimybę parodyti savo vidinį ir išorinį pasaulį. Per vizualinį dialogas jungia abu pasaulius. Piešimas mažina stresą
[7; 6; 60], nes tai yra bazinė žmogiška veikla, kuri išreiškia ir sustiprina egzistavimo patirtį [59]. Piešinys yra saviraiškos proceso pėdsakas, kuris rodo kaip vyko kūrimo procesas - piešinys atskleidžia piešėją [36].
Tapymas naudingas klientams, sergantiems depresija ar nerimu, nes skatina spontaniškumą ir laisvumą; tai priemonė, leidžianti eksperimentuoti su spalva, stiliumi ir judėjimu. Tai ypatingai naudinga klientams, kuriems sunkiai sekasi išsilaisvinti iš poreikio kontroliuoti. [7; 6]. Tapybos metu atsiranda galimybė išsitepti: leidimas sukurti „bjaurų“ kūrinį gali padėti išreikšti tramdomus stiprius jausmus [44].
Mažai struktūruotų priemonių naudojimas leidžia atsirasti projekcijai; atrasti savo asmeninį stilių [62]. Hinz skiria du polius, pagal kuriuos identifikuojama naudojamos priemonės nešama psichologinė informacija: taki (fluid) priemonė ir atspari (resistive). Taki, Rubin vadinama mažai struktūruota, priemonė yra akvarelė, anglis, pastelės. Šios priemonės leidžia daryti prielaidą, kad piešėjas kurdamas piešinį į kūrimo procesą įtraukia emocijas; per didelė emocijų įtaka gali neigiamai paveikti kliento sprendimus. Atsparios priemonės, pagal Rubin vadinamos struktūruotomis, yra akmuo arba medis kuriant skulptūrą, molis, plastilinas, spalvoti ir nespalvoti pieštukai, koliažas, vaškinės kreidelės. Šios priemonės rodo, kad kuriant remiamasi kognityviniais apsektais. Rodomas aiškus prielankumas tvirtoms priemonėms kalba apie slopinamas emocijas, kad jų vengiama [30].
Skov (2015) aprašo transformacijos procesą dailės terapijoje. Transformacijos aspektas yra kaip būdas sukoncentruoti mintis per kūnišką kūrybos patirtį. Klientui ne visada lengva suformuluoti poreikius ir norus, ko jis siekia gauti dailės terapijos metu; čia į pagalbą ateina sukurtas vaizdinys - dažnai ne toks, kokio tikėtasi. Kitokio, nei tikėtasi, vaizdinio sukūrimas gali paskatinti poreikį keistis, pradėti kaitos procesą. Depresijos atveju, gali būti jaučiama sutrikimo ar tuštumo būsena, kuri neleidžia klientui pačiam pasirinkti specifines temas ar problemas, nuo kurių būtų galima pradėti terapinį darbą. Kaip kompensacija, kūrybos procesas veikia trimis aspektais: susikuriama strategija, reikalinga išlikimui sociume; veikia kaip būdas pakeisti konfrontaciją keliančius turinius; kaip pasiruošimas psichologinei integracijai [72].
Direktyvių užsiėmimų metu nagrinėjamos problemos aktualios čia ir dabar. Klientai suvokia, kad užsiėmimas susijęs su jais ir gali sąmoningai paveikti užsiėmimo metu kuriamą turinį. Nedirektyvūs užsiėmimai skirti nagrinėti kliento vidiniam gyvenimui, nepavaldžiam to meto aktualijoms. Ryšys su dabarties problemomis sukuriamas aptarimo metu. Nedirektyvūs užsiėmimai leidžia nagrinėti problemas lėčiau, bet žaismingiau [5], jie mažiau bauginantys, nei direktyvūs [78].
Schaverien sako, kad terapeutas, įsikišdamas į kūrybos procesą ir siūlydamas temas, įtakoja kliento sukuriamą piešinį ir tikėtina, kad toks piešinys bus schematiškas [70]. Terapeutui naudojant nedirektyvų priėjimą, klientas daug dažniau kuria įkūnytą vaizdinį, kuris veda prie psichologinės būsenos pokyčių. Greenwood ir kiti (2007) sako, kliento piešiniai terapijos metu turi tendenciją kitimui iš scheminio į įkūnytą [25].
Scheminis ir įkūnytas vaizdinys yra J.Schaverien sukurta koncepcija, kurią naudoja ir cituoja daugelis autorių [80; 46; 17; 29; 40], dirbančių su vaizdiniais. Schematinis vaizdinys skirtas užfiksuoti situacijai ar būsenai; dažnai paprastas, lengvai suvokiamas piešinys tarnauja kaip žemėlapis. Tai sąmoninga bendravimo su terapeutu forma, kada piešiniu pasakoma tai, ką būtų lengva įvardinti ir žodžiais. [70; 67; 69]. Dažnai scheminis piešinys yra sąmoningas situacijos pavaizdavimas, kuriame kartais iškyla ne visai sąmoninga informacija [68]. Scheminio ir įkūnyto piešinio modeliai gali būti vienas iš būdų iškelti ir nagrinėti jausmus, kurie depresijos metu slopinami [72].
Wadeson ir kt. pristato „barjerinių“ piešinių temas. Autoriai sako, kad tai viena naudingiausių temų, dirbant su sergančiais depresija trumpalaikės terapijos metu. Temos tikslas yra barjerų, trukdančių pasveikti, konfrontacija. Šis metodas, aprašytas knygoje „Ardvances in art therapy“, skatina prisiimti atsakomybę už savo ligą, išvesdamas klientą iš bejėgiškumo būsenos [78].
Dailės terapija ir jos metu naudojami metodai - kūrybos skatinimas, verbalizavimas, ryšio su terapeutu ar grupe kūrimas - skatina nusistovėjusio požiūrio, kuris būdingas depresijai, kaitą. Depresijai būdinga negatyvi ir vengianti pozicija nulemia jausmų nunykimą ir sugebėjimo bendrauti. Dailės terapijos metu kuriamas prarastas ryšys tarp asmenybės dalių, jos integruojamos.
2. TYRIMO METODAI
2.1 TYRIMO PLANAVIMAS
Tyrimas planuojamas, remiantis 1) prielaida apie DT užsiėmimų poveikį depresijos simptomų dinamikai ir 2) prielaida apie spalvinės raiškos ir depresijos simptomų kaitos koreliaciją. Tyrimu siekiama atsakyti į klausimus, kaip sergančiųjų depresija būklė reiškiasi per spalvinę saviraišką piešiniuose ir kaip pastarosios kaita atspindi sergančiųjų būklės pokyčius taikant dailės terapiją.
Siekiant paveikti sergančiųjų depresija būklę, bus taikoma dailės terapijos intervencija. Atsižvelgiant į trumpalaikę terapiją, kuri bus taikoma tik gulėjimo ligoninėje metu, numatoma vesti direktyvius užsiėmimus, skatinti klientes aptarti DT metu sukurtus piešinius. Tikimasi jų refleksijas ir asociacijas panaudoti interpretuojant spalvinę saviraišką ir jos kaitą. Piešinių spalvinės raiškos ypatumams tirti bus pasitelkiama lentelė spalvos spektrui žymėti, o joje surinkti duomenys bus interpretuojami remiantis formaliuoju metodu.
Numatoma surinkti duomenis apie tiriamuosius prieš ir po DT, naudojant HAD skalę. Gautus duomenis panaudoti vertinant nerimo ir depresijos simptomų kaitą po DT intervencijos, taip pat planuojama šiuo duomenis pasitelkti nustatant minėtų simptomų kaitos ir spalvinės raiškos koreliacijas.
2.2 BIOETIKOS LEIDIMAS
Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas 2014 gruodžio mėnesį. Antrasis bioetikos leidimas gautas 2016.04.07. leidimo numeris BEC-DT(M)-185 (Priedas nr.1). Iš Klaipėdos jūrininkų ligoninės leidimas atlikti tyrimą gautas 2014 gruodžio mėnesį.
2.3 TYRIMO OBJEKTAS
Tyrimo objektas - depresija sergančiųjų piešinių spalvinės raiškos ypatumai, jų kaita DT metu bei sąsajos su kitų tyrimo metodų/priemonių duomenimis.
2.4 TIRIAMŲJŲ ATRANKA
Tyrimui pasirinkti Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamento stacionare gulintys asmenys, sergantys depresija. Diagnozė F33.2. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 51 metai. Visos tyrime dalyvaujančios klientės yra moterys, gyvenančios Klaipėdos regione. Visos lankė po šešis dailės terapijos užsiėmimus. Lankė dailės terapiją rekomendavus gydančiam psichiatrui.
Pradedant tyrimą, tyrėja informavo ligoninę, kad tiriamieji yra asmenys, diagnozuoti pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, sunkios depresijos epizodu be psichozės F33.2. Iš 24 lankiusių užsiėmimus asmenų, sutikimą dalyvauti tyrime davė 23 moterys ir 1 vyras. Iš jų, 15 sirgo pasikartojančiu depresiniu sutrikimu pagal F33.2 kodą. Iš jų 4 dalyvavo šešiuose užsiėmimuose. Trys atitiko darbingo amžiaus grupę (45-59 m.). Šių trijų klienčių atvejai aptariami trečiame skyriuje.
2.5 TYRIMO METODAI
Išsikeltą tikslą realizuoti pasirinktas mišrus tyrimas, derinantis kokybinius ir kiekybinius metodus bei priemones. Naudojama dailės terapijos intervencija; prieš ir po dailės terapijos užsiėmimų duotos pildyti HAD skalės; DT metu sukurtų piešinių spalvinės raiškos ypatumų ir jų kaitos analizė (formalusis metodas); spalvų intensyvumo skalė ir jos duomenis papildančios tiriamųjų refleksijos ir komentarai.
DT užsiėmimų metu sukurtas piešinys visada turi tam tikrą formą. Forma yra bet kokio kūrinio išraiškos priemonių visuma, jų sujungimo ir vaizdavimo būdas. Formalūs elementai – tai bet kurie minėtos visumos elementai, kuriuos tyrėjas išskiria ir interpretuoja vadovaudamasis tyrimo specifika. Tokių elementų vizualinius ypatumus, sąsajas ir kaitą tiriantis metodas vadinamas formaliuoju.
HAD skalė yra depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimo įrankis, naudojamas vertinant klientų nerimo ir depresijos simptomų sunkumą. Ji plačiai naudojama klinikinėje ir mokslinėje praktikoje kaip itin patogus instrumentas. Skalę sudaro 14 klausimų, kurių kiekvienas turi keturis atsakymo variantus, atitinkamai vertinamus nuo 0 iki 3 balų. Septyni klausimai skirti vertinti depresijos simptomus, septyni - nerimo. Skalę nesunku užpildyti: kliento prašoma pažymėti atsakymą, kuris artimiausias jo savijautai per pastarąją savaitę. Teigiama, kad pirminė kliento reakcija į klausimą tiksliausiai atspindi emocinę jo būklę, todėl skalė pildoma 2-5 minutes. Naudojama skalė ir instrumentuotė patvirtinta LSMU, gauta iš oficialios universiteto prieigos 2013 m.
Kokybinis tyrimo būdas, pasitelkiantis formalųjį metodą, traktuojamas kaip optimali taktika stebint ir interpretuojant dailės terapijos užsiėmimų metu sukurtų piešinių spalvinę raišką. Spalvos ypatumai ir jų kaita tyrimo objektu pasirinkti neatsitiktinai: remiantis spalvos potyrio ir jo sukeltos emocijos ryšiu daroma prielaida, kad depresija, kaip nuotaikos (afektinis) sutrikimas, turėtų veikti ja sergančių spalvinę saviraišką.
HAD skalės rodmenys, naudojami kaip papildomas argumentas, siekiant susieti formos elementų pokyčius DT intervencijos metu su galimais depresijos ir nerimo simptomų pokyčiais. Klienčių refleksijų užrašai, surinkti aptarimo metu, taip pat naudojami kaip informacijos šaltinis, padedantis interpretuoti spalvinės raiškos ypatumus bei jų sąsajas su tiriamųjų būkle.
2.6 DUOMENŲ ANALIZĖS METODAI
DT metu atliktų piešinių formos elementų tyrimams pasirinkti spalvinės raiškos ypatumai bei jų kaitos tendencijos. Spalva piešiniuose gali būti naudojama labai įvairiai ir su vaizduojamais objektais gali sietis įvairiais santykiais, todėl jos tyrimams buvo išskirti konkretūs spalvinės raiškos aspektai:
• Spalvinės paletės pokytis; • Fono/erdvės spalvos pokytis; • Šiltų/šaltų spalvų pokytis;
• Spalvinės kompozicijos integracijos pokytis;
Šie spalvos naudojimo aspektai interpretuojami remiantis tiesiogine piešinių analize bei spalvų spektro lentelėje surinktais duomenimis. Siekiama fiksuoti tiek subtilius spalvos panaudojimo pokyčius, tiek nužymėti tų pokyčių tendencijas, lyginant pirmojo ir paskutinio užsiėmimo metu sukurtus piešinius. Savo piešinių atžvilgiu išsakytos tiriamųjų refleksijos bei asociacijos naudojamos kaip papildoma priemonė interpretuojant spalvinę saviraišką, jos pokyčius bei sąsajas su depresijos simptomų dinamika.
HAD skalė pateikta pildyti prieš ir po DT užsiėmimų. Gautais duomenimis remiamasi vertinant depresijos ir nerimo simptomus DT užsiėmimų pradžioje bei pabaigoje. Gautas reikšmingas šių duomenų skirtumas arba pokytis leidžia daryti prielaidą apie DT poveikį depresijos dinamikai. Taip pat HAD rodmenys naudojami kaip informacijos šaltinis ir papildomas argumentas pagrįsti arba paneigti nuomonei, jog DT poveikis sergančioms depresija atsispindi jų piešinių spalvinėje raiškoje.
2.6.1 TYRIMO EIGA
Tyrimas atliktas 2015.02.02- 2015.06.09.
Iš suplanuotų 33 užsiėmimų pavyko pravesti 32. Tyrimas suskirstytas į tris ciklus po 11 užsiėmimų, kurie vyko du kartus per savaitę, po dvi terapines valandas (1,5 val). Dėl riboto gydymosi ligoninėje laiko, nė vienas klientas nedalyvavo visuose vienuolikoje užsiėmimų.
Dailės terapijos užsiėmimai buvo vedami kartu su ligoninėje dirbančia biopsichosocialinių paslaugų skyriaus vedėja- psichoterapeute. Lankyti dailės terapijos užsiėmimus klientus nukreipė gydanti psichiatrė. Siūlomi užsiėmimai buvo ketvirto lygio pacientams, turintiems teisę išeiti už ligoninės ribų.
Šešis užsiėmimus lankė 7 klientai. Iš jų F33.2 diagnozę turėjo keturi. Panašaus amžiaus grupę atitiko trys klientės. Užsiėmimus lankė 2 vyrai ir 33 moterys. Vidutiniškai vienas klientas lankė 2 užsiėmimus (1 savaitė). Kadangi užsiėmimai vyko atviros grupės principu, klientai nebuvo įsipareigoję dalyvauti visuose vienuolikoje užsiėmimų. Lankymas buvo neprivalomas, bet skatinamas.
Užsiėmimai vyko atskiroje patalpoje, kurioje buvo kriauklė vandeniui, didelis stalas prie kurio sutilpo 8 žmonės bendram darbui, muzikinis centras su relaksacine muzika, rekomenduota muzikos terapeutės, vieta aptarimui rate. Užsiėmimo struktūra buvo tokia: užsiėmimo pradžioje vyksta aptarimas rate, trunkantis 15 minučių. Jo metu supažindinama su grupės taisyklėmis, dalijamasi tos dienos nuotaikomis, įspūdžiais iš praeito užsiėmimo, susipažįstama su naujai atvykusiais dalyviais, pasakoma dienos tema ir klientai pasidalina iškilusiais įspūdžiais ir įžvalgomis. Tuomet sėdama prie stalo ir 5 minutes vyksta apšilimo pratimas, kuris įvestas antro užsiėmimų ciklo metu, pamačius, kad klientams sunku įsitraukti į piešimo procesą. 20 minučių trunka temos piešinio piešimas. 50 minučių vyksta aptarimas, kurio metu klientai pristato savo piešinį, dalinasi įžvalgomis su kitais grupės dalyviais.
2.6.2 APŠILIMO PIEŠINYS
Apšilimo piešinių praktika buvo įvesta tyrimo eigoje, susidūrus su klientams kylančiais sunkumais dėl meninės saviraiškos. Piešimas kaire ranka, stengiantis nežiūrėti į kuriamą piešinį, yra geras būdas padėti klientams naudotis piešimo priemonėmis. Šis metodas yra negąsdinantis, gali tarnauti kaip būdas pradėti kurti.
Užsiėmimo metu prašoma piešti ar tapyti nedominuojančia ranka. Taip pat galima nežiūrint rinktis spalvas, kuriomis piešiama. Jeigu klientas gali užsimerkti, prašoma užsimerkti. Piešti ar tapyti užmerktomis akimis naudinga klientams, kurie bijo piešti dėl galimo netobulo rezultato. Užsimerkus eliminuojama galimybė sukurti idealų piešinį, taip sumažinama įtampos dėl būsimo rezultato galimybė [45].
2.6.3
UŽSIĖMIMŲ TEMOS
Užsiėmimų metu buvo siūlomos temos, kurios pradeda padėti piešti.
Dėl skirtingu dailės terapijos ciklo metu prisijungusių dalyvių pateikiamos visų užsiėmimų temos: 1. Susipažinimas su priemonėmis. Klientai skatinami išbandyti visas siūlomas priemones. Skatinamas įsidrąsinimas naudojant dailės priemones, jeigu yra poreikis, patariama ir parodoma alternatyvūs priemonių naudojimo būdai. Beveik visos pasiūlytos priemonės buvo tirpios vandenyje, todėl beveik kiekvieną buvo galima transformuoti. Piešinys nedirektyvus, taigi nebuvo pririštas prie vizualios temos, kylantis vaizdinys buvo laisvas.
2. Nupiešk save dabar. Užsiėmimas pagrįstas projekciniu testu „Nupiešk žmogų“ idėja. Vertinami ne atskiri piešinio elementai, kuriuos būtų galima interpretuoti pagal testo indikacijas, bet kaip kliento parodymas, koks jis yra dabar. Nebuvo pabrėžta, kad reikia piešti žmogų. Temos tikslas- pamatyti, kaip klientas jaučiasi šiuo metu, suteikti jam galimybę pačiam pamatyti ir verbalizuoti savo savijautą. Paskutinysis preliminarų temų planą, paskutinysis užsiėmimų ciklo piešinys taip pat turėjo būti „Nupiešk save dabar“. Tokiu būdu būtų buvę galima šiuos piešinius palyginti tarpusavyje; pamatyti terapijos metu atsiradusius pokyčius. Šis užsiėmimas direktyvus.
3. Ankstyviausias atsiminimas. Prieš užsiėmimą buvo vedama trumpa relaksacija. Po to prašoma prisiminti save mažiausią, kokią gali. Atsiminti ką tuo metu veikia, apsidairyti. Tada nupiešti šį atsiminimą. Užsiėmimo tikslas – grąžinant į vaikystę sužadinti vitališką energiją, kuri egzistavo prieš apsergant. Užsiėmimo arba jo aptarimo metu gali atsirasti įžvalgų apie asmeninius elgesio modelius ar kompleksus. Direktyvus užsiėmimas.
4. Gėlė. Direktyvus užsiėmimas, kurio metu prašoma nupiešti gėlę, o aptriant kalbėti gėlės vardu. Tokia taktika naudojama siekiant, kad klientas kalbėtų apie save pirmuoju asmeniu. Bet koks piešinys yra piešiančiojo savęs projekcija, todėl kalbėjimas gėlės vardu iš tikro yra kalbėjimas apie save. Nusakant
savo jausmus gėlės vardu, apibūdinant pirmuoju asmeniu, susisiejama su asmeniniais jausmais nesistengiant jų užglaistyti, nustumti ar redaguoti - nes kalbu ne apie save, o apie gėlę.
5. Saugi vieta. Direktyvus užsiėmimas pradedamas nuo trumpos relaksacijos kaip ir trečiojo užsiėmimo metu. Prašoma įsivaizduoti vietą, kurioje jaučiasi saugiai. Tą vietą ne tik matyti, bet joje pabūti, ją pajausti, pačiupinėti. Šio užsiėmimo idėja yra išgyventi saugumo jausmą, kai tai yra būtina. Užsiėmimas atliekamas prieš pykčio nagrinėjimą tam, kad, sukilus stipriam afektui, būtų galima rasti reikalingos ramybės savyje.
6. Pyktis. Direktyvus užsiėmimas. Prašoma nupiešti pyktį. Pirmųjų užsiėmimų metu po piešimo veiksmo buvo prašoma, kad klientai sugrįžtų į saugią vietą. Paskutiniojo, trečiojo užsiėmimų ciklo metu, po pykčio piešinio buvo piešiama laisva tema, tokiu būdu pyktį išveikiant.
7. Parama/palaikymas. Skirtas rasti/parodyti/susitikti su parama, kurią galima gauti iš aplinkos ar sociumo. Prieš tai piešiant, buvo orientuotasi į vidinius resursus, dabar prašoma pamatyti, kad paramos mechanizmai yra daugiasluoksniai. Akcentuojamas tarpasmeninio santykio buvimas. Direktyvus užsiėmimas.
8. Sveikata/liga. Direktyvus užsiėmimas. Kliento prašoma pavaizduoti abi - ligą ir sveikatą, nes kartais vaizduojamas tik vienas aspektas. Užsiėmimo tikslas priešpastatyti dvi priešingas būsenas, kurios sergančiojo galvoje dažnai atskirtos ir, atrodo, negali koegzistuoti. Nupiešiant šias priešpriešas ant vieno lapo, skatinamas susijungimas ir priėmimas.
9. Gyvūnas. Direktyvus užsiėmimas. Tema, skirta nagrinėti asmeninius instinktus ir santykį su jais. Gyvūno sudėtingumas evoliuciniu požiūriu atspindi instinktų hierarchiją.
10. Ateitis. Direktyvus užsiėmimas. Prašoma abstrahuoti įsivaizduojant dar neesantį įvykį. Bandymas išeiti iš tunelinio matymo, kuris būdingas depresijai. Po truputį, per konfrontaciją ir palaikymą bandoma suteikti pagrindą pasitikėjimui savimi ir vidinių resursų atradimui.
11. Randamas vaizdinys, popieriaus monotipija. Užsiėmimas nedirektyvus, jo metu piešiama nedominuojančia ranka, šlapia priemone. Tada ant piešinio uždedamas kitas popieriaus lapas ir sukuriamas atspaudas. Klišės ir atspaudo lape ieškoma kylančių vaizdinių, kurie aptariami grupėje, skatinamos asociacijos, atsirandančio simbolio amplifikacija.
2.7 ETINIAI TYRIMO KLAUSIMAI
Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas 2014 gruodžio mėnesį. Tyrimo analizės metu pasikeitus tyrimo pavadinimui, tikslui ir uždaviniams, leidimas gautas 2016.04.07 (leidimo numeris
BEC-DT(M)-185). Ligoninės sutikimas gautas 2014 gruodžio mėnesį. Pradedant DT užsiėmimus, klientai buvo informuojami apie atliekamą tyrimą; jiems pateikiama raštiška sutikimo forma ir tyrimo aprašymas. Kiekvieno užsiėmimo metu pristatomos grupės taisyklės, akcentuojamas konfidencialumas. Tyrėjos darbą su klientais prižiūrėjo ligoninėje dirbanti biopsichosocialinių paslaugų skyriaus vedėja- psichoterapeutė.
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimų rezultatai gauti lyginant ir interpretuojant visais tyrimo metu naudotais metodais bei priemonėmis gautus duomenis. Rezultatų pateikimo tvarka: 1. HAD skalė, pildyta prieš užsiėmimą; užsiėmimo tema; 2. Piešinys, sukurtas pagal duotą temą; 3. Aprašoma, kokie objektai ir jų kiekis, pavaizduotas piešinyje; 4. spalvinė raiška; 5. klientės refleksija, asociacijos, pastebėjimai apie spalvų raišką; 6. apibendrinimas pagal spalvos intensyvumą, dominuojančias spalvas, fono ir objekto spalvų santykis; 7. Spalvų naudojimo pokytis; 8. HAD skalės duomenys užsiėmimų pabaigoje; 9. Individualaus atvejo spalvinių ypatybių pokyčių palyginimas.
Gauti rezultatai pateikiami tokia tvarka: pirma, individualių atvejų analizės. Kiekvieno atvejo aprašymo pabaigoje pateikiamas individualių pokyčių, įvykusių per šešis dailės terapijos užsiėmimus, nepriklausomai, kokiu DT ciklo metu klientės prisijungė, rezultatai. Antra, pateikiamas bendras trijų atvejų rezultatų palyginimas ir pateikiamos išryškėjusios bendros tendencijos. Antrojoje skyriaus dalyje aptarta informacija pateikiama grafine forma.
3.1 ATVEJŲ ANALIZĖ
G1D07Klientė yra 45 metų moteris, pradėjusi lankyti pirmą DT ciklą nuo 8 užsiėmimo. Nedalyvavo 9 užsiėmime, dalyvavo 10, 11, 1, 2 ir 3 užsiėmimuose. Pirmojo ciklo grupei nebuvo taikomas apšilimo piešinys, jis įvestas vėliau. Klientė buvo informuota apie atliekamą tyrimą, supažindinta su tiriamojo asmens informavimo forma ir sutiko dalyvauti tyrime, pasirašė raštišką sutikimą.
1.Prieš dailės terapijos užsiėmimus paprašyta užpildyti HAD klausimyną. HAD rodmenys: nerimas 15, depresija14.
2. Pirmo ciklo aštunta užsiėmimo tema „Sveikata/liga“ (Priedas nr.15). 3. Klientė piešia pagal pasiūlytą temą.
4. Piešinyje vaizduojami keli objektai, kurie skiriasi savo dydžiu. Didžiausias ir ryškiausias objektas yra pavaizduotas centre, sunkiai išsitenkantis į popieriaus lapo ribas. Jį supa kiti objektai, kurie skiriasi nuo didžiausio vaizduojamo objekto savo dydžiu, detalumu ir ryškumu. Tuščia erdvė palikta kairiajame ir dešiniajame viršutiniuose popieriaus lapo kampuose. Dominuoja užpildyta erdvė.
