SERGANČIŲJŲ PARKINSONO LIGA SAVARANKIŠKUMO IR GYVENIMO KOKYBĖS POKYČIAI TAIKANT ERGOTERAPIJĄ

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

ASTA STANEVIČIŪTĖ-EITMONIENĖ

SERGANČIŲJŲ PARKINSONO LIGA SAVARANKIŠKUMO IR

GYVENIMO KOKYBĖS POKYČIAI TAIKANT ERGOTERAPIJĄ

Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas: Doc. Dr. Jolita Rapolienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU: Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. ... mėn. .... d.

SERGANČIŲJŲ PARKINSONO LIGA SAVARANKIŠKUMO IR

GYVENIMO KOKYBĖS POKYČIAI TAIKANT ERGOTERAPIJĄ

Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. Dr. Jolita Rapolienė 2016 m. ... mėn. .... d. Recenzentas 2016 m. ... mėn. .... d. Darbą atliko Magistrantė Asta Stanevičiūtė-Eitmonienė 2016 m. ... mėn. .... d. KAUNAS, 2016

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY...6

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS ... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 10

1.LITERATŪROS APŢVALGA ... 11

1.1. Parkinsono ligos samprata ... 11

1.1.1. Parkinsono ligos epidemiologija ... 11

1.1.2. Parkinsono ligos etiologija... 12

1.1.3. Parkinsono ligos patogenezė ... 13

1.2. Parkinsono ligos simptomai ... 14

1.2.1. Motoriniai Parkinsono ligos simptomai ... 14

1.2.2. Nemotoriniai Parkinsono ligos simptomai ... 16

1.3. Gyvenimo kokybė ... 18

1.3.1. Sergančių Parkinsono liga gyvenimo kokybė ... 19

1.4. Sergančių Parkinsono liga reabilitacija ... 21

1.5. Sergančių Parkinsono liga ergoterapija ... 23

1.5.1. Ergoterapijos modeliai ... 26

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 27

2.1. Tyrimo kontingentas ... 27

2.2. Darbo metodika ... 27

2.2.1. Tyrimo metodai ... 28

2.2.2. Statistiniai duomenų analizės metodai ... 31

2.3. Tyrimo organizavimas ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI ... 35

3.1. Tyrimo kontingento charakteristika ... 35

3.2. Tiriamųjų savarankiškumo ir gyvenimo kokybės vertinimas ... 37

3.2.1. Tiriamųjų savarankiškumo vertinimas ... 37

3.2.2. Tiriamųjų gyvenimo kokybės vertinimas ... 38

3.3. Tiriamųjų problemų išreikštumo pokyčio vertinimas... 43

3.4. Sąsajos tarp gyvenimo kokybės ir problemų išreikštumo ... 49

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56

MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 57

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 58

SANTRAUKA

Stanevičiūtė-Eitmonienė A. Sergančiųjų Parkinsono liga savarankiškumo ir gyvenimo kokybės pokyčiai taikant ergoterapiją, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė doc. dr. J. Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016, – 101 p.

Tyrimo tikslas. Įvertinti sergančiųjų Parkinsono liga savarankiškumo ir gyvenimo kokybės pokyčius taikant ergoterapiją, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės.

Uţdaviniai: 1. Įvertinti ergoterapijos poveikį asmenų, sergančių Parkinsono liga savarankiškumui ir problemų susijusių su ligos simptomais išreikštumui, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės. 2. Įvertinti ergoterapijos poveikį asmenų, sergančių Parkinsono liga gyvenimo kokybei ir ją lemiantiems veiksniams, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės. 3. Nustatyti sąsajas tarp veiksnių turinčių įtakos gyvenimo kokybei ir problemų susijusių su ligos simptomais išreikštumo.

Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas Lietuvos Parkinsono ligos draugijoje, Klaipėdos skyriuje. Tyrimo kontingentą sudarė asmenys, sergantys Parkinsono liga. Buvo ištirta 60 asmenų, sergančių Parkinsono liga: 31 moteris (51,7 proc.) ir 29 vyrai (48,3 proc.). Tiriamųjų amţiaus vidurkis 70,1±7,1 metų. Demografiniams duomenims įvertinti naudota autorės sudaryta anketa. Tiriamųjų savarankiškumas buvo vertinamas naudojant „Schwab ir England kasdieninio gyvenimo vertinimo skalę“. Iškylančioms kasdienės veiklos problemoms nustatyti naudota „Unifikuota Parkinsono ligos vertinimo skalė“. Gyvenimo kokybės įvertinimui buvo naudojamas „Bendras (generinis) 36 klausimų klausimynas“. Visiems tiriamiesiems 10 dienų buvo taikytos ergoterapijos procedūros, kurių metu buvo suteikiama informacija apie technines pagalbos priemones bei aplinkos pritaikymo galimybes. Šalia kitos reabilitacijos procedūros nebuvo taikomos.

Išvados: 1. Asmenims, sergantiems Parkinsono liga, taikyta ergoterapija statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerino savarankiškumą tremorine ir rigidine formomis sergantiems asmenims, savarankiškumas daugiau atsistatė asmenims, kurie Parkinsono liga sirgo trumpiau nei 10 metų. 2. Taikyta ergoterapijos programa statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerino sergančųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybę, tremorine forma sergantiems asmenims sumaţėjo skausmas, veiklos apribojimai dėl fizinių negalavimų, rigidine forma sergantiems asmenims pagerėjo fizinis aktyvumas, sumaţėjo veiklos apribojimai dėl fizinių negalavimų ir dėl emocinių sutrikimų. Asmenims sergantiems trumpiau nei 10 metų taikyta ergoterapija statistiškai reikšmingai (p<0,05) sumaţino skausmą ir asmens veiklos apribojimus dėl fizinės ir emocinės būklės. 3. Nustatyta, jog asmenų sergančių Parkinsono liga fizinis aktyvumas, veiklos apribojimai dėl emocinių sutrikimų, emocinė būklė ir skausmas statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi su problemomis pasireiškiančiomis kasdienės gyvenimo veiklos, motorikos bei protavimo, elgesio ir nuotaikos srityse.

SUMMARY

Stanevičiūtė-Eitmonienė A. Changes to autonomy and quality of life of Parkinson„s disease patients, when applying occupational therapy, master„s thesis / supervisor Ph. d. J. Rapolienė; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2016, –s. 101.

The aim of research. Evaluate the changes to autonomy and quality of life of Parkinson‟s disease patients when applying occupational therapy, depending on disease type and duration.

Objectives of study: 1. Evaluate the influence of occupational therapy on the autonomy of individuals with Parkinson‟s disease, and problems, related to the pronouncment of symptoms, depending on disease type and duration. 2. Evaluate the influence of occupational therapy on Parkinson‟s disease patients‟ life quality and its determining factors, depending on disease type and duration. 3. Ascertain the links between factors influencing the quality of life and problems related to the pronouncement of disease symptoms.

Methodology. The study has been performed at the Lithuanian Parkinson Disease Society, Klaipėda division. The research contingent comprised individuals suffering from Parkinson‟s disease. 60 Parkinson‟s disease patients were studied: 31 women (51.7 %) and 29 men (48,3 %). The average age of the test subjects was 70.1±7.1 years. To evaluate demographic data on subjects, a questionnaire created by the author was used. Test subject autonomy has been evaluated using the “Schwab and England Activities of Daily Living Scale”. To evaluate problems arising from daily activities, a “Unified Parkinson‟s Disease Evaluation Scale” was used. The quality of life has been evaluated using a “General 36–Question Questionnaire”. All test subjects received occupational therapy procedures for 10 days, during which they also received information about tools of technical assistance and possibilities for adapting the environment. Other rehabilitation procedures were not applied.

Conclusions: 1. In Parkinson‟s disease patients, occupational therapy was statistically significant (p<0.05) in improving autonomy of patients with tremoral and rigid types of the disease, also, autonomy was recovered more greatly for patients, who hade been ill for less than 10 years. 2. The occupational therapy programme applied was statistically significant (p<0.05) in improving the quality of life of Parkinson‟s disease patients; patients with tremoral type of disease experienced decreased pain and activity restrictions related to physical ailments as well as emotional disorders. For patients, who had been ill for less than 10 years, occupational therapy was statistically significant (p<0.05) in decreasing pain and personal activity restrictions related to physical or emotional states. 3. It emerged that the physical activity of Parkinson‟s disease patients, as well as restrictions to their activity related to emocional disorders, also their emocional state and level of pain were all statistically significantly (p<0.05) related to problems, arising in daily activities, in the motor, cognitive, behavioural and emotional areas.

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS

Anhedonija – negalėjimas jausti dţiaugsmo ir pasitenkinimo

Delyras – sunkus sumišimas, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimas Diskinezijos – nevalingi, staigūs, kartais trūkčiojantys kūno judesiai Distimija – prislėgta nuotaika

Dopaminas – natūralus organizme gaminamas cheminis junginys, neurotransmiteris Dopaminergiai neuronai – neuronai, kuriuose dopaminas yra vienintelis mediatorius Encefalitas – galvos smegenų uţdegimas

GK – gyvenimo kokybė

Haliucinacijos – nesančio dirgiklio ar objekto suvokimas Hidrocefalgija – galvos smegenų vandenė

Hiperseksualumas – lytinis nukrypimas, pasireiškiantis padidėjusiu lytiniu potraukiu Iliuzijos – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia kokia ji yra

Kliedesiai – tai neatitinkančios tikrovės, liguistos mintys, samprotavimai, kurie uţvaldo pacientą Logoterapija – viena iš reabilitacijos priemonių

Likerto skalė – porinio palyginimo vertinimo skalė

Manija – liga, kuri pasireiškia liguistai pakilia, linksma nuotaika, pagreitėjusiu mąstymu ir judesiais Mikrografija – smulki rašysena

Monoksidas – cheminis junginys n – tiriamųjų skaičius

Nerimas – subjektyviai nemaloni emocinė būsena Nikturija – daţnas šlapininmasis nakties metu

Obsesija – nevalingi, įkyrūs norai, mintys, potraukiai, vaizdiniai Orofaringiniai pokyčiai – burnos, ryklės srities sutrikimai Panika – stipri baimė, siaubas

Parastezijos – tirpimo, nieţėjimo ir kitų nesamų dirgiklių jutimas Proc. – procentai

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija Sinkinezės – patologiniai refleksai

ĮVADAS

Visame pasaulyje vykstant dideliems demografiniams pokyčiams didėja vyresnio amţiaus ţmonių skaičius ne tik Lietuvoje, bet, ir visame pasaulyje. Ilgėjant ţmonių gyvenimo trukmei, auga vyresnio amţiaus gyventojų skaičius bei didėja sergančiųjų neurodegeneracinėmis ligomis skaičius (Leišytė, 2014). Kaip puikiai ţinome, amţius – pagrindinis Parkinsono ligos rizikos veiksnys. Atsiţvelgiant į šiuos rodiklius, tikėtina PL augimo tendencija (Šurkienė ir kt., 2012; Solimeo et al., 2012; Budrys ir kt., 2009).

Parkinsono liga (PL) – viena iš daţniausiai pasitaikančių neurodegeneracinių ligų po Alzheimerio ligos (Bagdonaitė ir kt., 2010). Kaip nurodoma analizuotoje literatūroje, net 80 proc. senyvo amţiaus ţmonių pasireiškia PL simptomai (Norkienė, 2010). Parkinsono ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medţiagos – dopamino – kiekio sumaţėjimas. Dopamino trūkumas pasireiškia motorinių, autonominių, sensorinių, kognityvinių ir emocinių funkcijų sutrikimais (Valeikienė ir kt., 2013; Norkienė, 2010). Visame pasaulyje Parkinsono liga serga apie 1,4 proc., kiekvienais metais diagnozuojama apie 60 tūkst. naujų ligos atvejų. Pastebima PL jaunėjimo tendencija (Edwards et al., 2010).

Literatūros duomenimis, daţniausiai pacientai, sergantys Parkinsono liga, palaipsniui tampa priklausomi nuo artimųjų, net ligai progresuojant ne taip sparčiai (Van der Marck et al., 2009). Šia lėtine progresuojančia neurologine liga sergantiems pacientams daţniausiai pasireiškia motoriniai simptomai: sulėtėję judesiai, galūnių drebėjimas, nuolatinis raumenų įsitempimas, eisenos nestabilumas ir kt. – apsunkina kasdienę veiklą (Kriščiūnas ir kt., 2008). Maţiau pastebimi, tačiau pasireiškiantys nemotoriniai simptomai tokie kaip: nerimas, depresija, autonominiai sutrikimai, taip pat psichiniai, emociniai, sensoriniai sutrikimai, kurie labai apriboja pacientų savarankiškumą kasdienėje veikloje, blogina gyvenimo kokybę bei maţina motyvaciją (Liutkienė, 2010; Hashimoto et al., 2015; Valeikienė ir kt., 2013). Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į sergantiesiems Parkinsono liga iškylančias problemas, susijusias su savarankiškumu atliekant kasdienės veiklos uţduotis, bei ligos eigoje sparčiai prastėjančią jų gyvenimo kokybę (Sturkenboom et al., 2013). Gyvenimo kokybė – tai sąvoka, atspindinti subjektyvų ţmogaus pasitenkinimo gyvenimu vertinimą ir apimanti santykius su artimaisiais, asmens sveikatą, artimųjų sveikatą, gyvenimo aplinką, finansus, savarankiškumą, religiją, socialinį gyvenimą ir laisvalaikio uţsiėmimus (Valeikienė ir kt., 2013).

Nepaisant vis didėjančios paţangos medicinoje sergantieji PL vis dar kamuojami daugelio sunkumų. Sergantiesiems PL bei jų artimiesiems trūksta informacijos. Autoriai, atlikę sisteminę apţvalgą, tai tik patvirtina, nustatę, kad tik 50 proc. sergančiųjų PL, kurių būklė pagal „Barthel indeksą“ įvertinta kaip visiškai arba beveik visiškai priklausoma – nustatyti specialieji poreikiai ar slauga (Valeikienė ir kt., 2015). Literatūroje pabrėţiama reabilitacijos specialistų nauda didinant

sergančiųjų PL savarankiškumą kasdienėje veikloje, taip pat pabrėţiami pagrindinai reabilitacijos tikslai: sugrąţinti sergantiesiems prarastas motorines funkcijas, kontroliuoti nemotorinius PL simptomus, skatinti motyvaciją bei suteikti visokeriopą pagalbą (Hashimoto et al., 2015). Literatūroje aprašomi tyrimai, kuriuose nagrinėjami sergančiuosius įtakojantys įvairūs veiksniai: demografiniai rodikliai, pirmieji Parkinsono ligos simptomai, klinikinės formos. Taip pat yra nemaţai tyrimų, kuriuose vertinama PL stadija, reabilitacijos procedūrų poveikis sergančiųjų PL savarankiškumui ir gyvenimo kokybei (Hashimoto et al., 2015). Tačiau nėra tiek daug tyrimų, kuriuose būtų vertinama ergoterapijos poveikis sergančiųjų Parkinsono liga savarankiškumui ir gyvenimo kokybei.

Išanalizavus mokslinę literatūra galima teigti, jog ergoterapijos tikslai: suteikti informaciją, siekti sugrąţinti prarastas funkcijas ir kuo ilgiau išlaikyti sergančiojo PL savarankiškumą kasdieninėje veikloje – labai svarbūs siekiant pagerinti sergančiųjų PL gyvenimo kokybę (Sturkenboom et al., 2014; Deane et al., 2001; Sturkenboom et al., 2013). Asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis, gera gyvenimo kokybė yra svarbiausias tikslas. Pagrindinis gydymo tikslas turėtų būti formuluojamas atsiţvelgiant į sergančiojo PL gyvenimo kokybės gerinimą, o ne gyvenimo trukmės ilginimą (Valeikienė ir kt., 2004). Todėl stebint PL progresavimą, sveikatos prieţiūros programos turėtų būti sudaromos atsiţvelgiant į sergančiųjų PL ligos trukmę, negalios laipsnį, simptomų sunkumą, globėjų poreikį bei socialinius įgūdţius (Martignoni et al., 2011).

Galima teigti, kad Parkinsono liga yra aktuali medicininė ir socialinė problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje dėl ligos sutrikdomo savarankiškumo bei pablogėjusios gyvenimo kokybės taip pat dėl sparčiai didėjančio sergančiųjų PL skaičiaus. Ligai progresuojant didėja simptomų išreikštumas, todėl taikomas gydymas turi būti pritaikomas prie nuolat besikeičiančios sergančiojo būsenos. Gydant Parkinsono ligą labai svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir reabilitacija, kurio metu, siekiant geresnio atsistatymo savarankiškumo bei gyvenimo kokybės srityse, dėmesys turi būti skiriamas tiek fizinei, tiek psichinei sergančiojo būklei. Ergoterapija yra viena iš reabilitacijos dalių, jos metu siekiama sugrąţinti prarastą savarankiškumą bei pagerinti gyvenimo kokybę.

Šiame darbe buvo vertinama, kaip ergoterapija veikia pacientų, sergančių Parkinsono liga, savarankiškumą kasdienėje veikloje bei jų gyvenimo kokybę, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Įvertinti sergančiųjų Parkinsono liga savarankiškumo ir gyvenimo kokybės pokyčius taikant ergoterapiją, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Įvertinti ergoterapijos poveikį asmenų, sergančių Parkinsono liga savarankiškumui ir problemų susijusių su ligos simptomais išreikštumui, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės.

2. Įvertinti ergoterapijos poveikį asmenų, sergančių Parkinsono liga gyvenimo kokybei ir ją lemiantiems veiksniams, priklausomai nuo ligos formos ir trukmės.

3. Nustatyti sąsajas tarp veiksnių turinčių įtakos gyvenimo kokybei ir problemų susijusių su ligos simptomais išreikštumo.

Hipotezė: tikėtina, kad ergoterapijos taikymas, netaikant kitų reabilitacijos procedūrų, turės teigiamą poveikį sergančiųjų Parkinsono liga savarankiškumui kasdienėje veikloje bei gyvenimo kokybei.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Parkinsono ligos samprata

Pirmoji mokslinė publikacija apie šią neurologinę ligą buvo 1817 m. Londone išspausdinta Jameso Parkinso „Esė apie drebantį paralyţių“. Dar 1877 metais I.M. Charlot „drebantįjį paralyţių“ pavadino Parkinsono liga, nurodė šiai ligai būdingą rigidiškumą, akineziją, aprašė veido išraišką ir kalbos manierą, taip pat pateikė visapusiškai Parkinsono ligą atspindintį klinikinį aprašą (Norkienė, 2011; Kriščiūnas, 2008). Parkinsono liga antra pagal daţnumą neurodegeneracinė liga po Alzheimerio ligos, galinti stipriai pabloginanti sergančiųjų savarankiškumą ir gyvenimo kokybę (Den Oudsten et al., 2011). Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medţiagos – dopamino – kiekio sumaţėjimas centrinėje nervų sistemoje, dėl šią medţiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos ląstelių nykimo (Puškova ir kt., 2010). Sąlygotos dopaminerginio nigrostrialinio kelio degeneracijos paţeidţia motorinę, autonominę, sensorinę, kognityvinę ir emocinę sistemas (Valeikienė ir kt., 2013).

Galima teigti, kad Parkinsono liga paveikia daugelį gyvenimo aspektų: sergantysis negali savarankiškai savęs apsitarnauti, jam reikalinga pagalba: valgant, prausiantis, apsirengiant ir kt. Maţėjant savarankiškumui, prastėja gyvenimo kokybė ne tik sergančiojo, bet ir jo artimųjų.

1.1.1. Parkinsono ligos epidemiologija

Parkinsono liga (PL) pasaulyje serga 6,3 mln. ţmonių, apie 1,4 proc. asmenų, vyresnių nei 55 metai. Kiekvienais metais diagnozuojama apie 60 tūkst. naujų ligos atvejų. Kai kurių autorių duomenimis net 1 proc. gyventojų, vyresnių nei 60 metų, pasireiškia Parkinsono ligos simptomai (Prediger et al., 2012; Fritsch et al., 2012; Norkienė, 2010). Ši liga paplitusi visame pasaulyje, visose etninėse grupėse. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai parodė, kad Parkinsono liga labiau serga baltosios rasės ţmonės, maţiau – Afrikos juodaodţiai (Wright Willis et al., 2010). A. Vaitkus (2010) teigia, kad PL serga daugiau dešiniarankiai (92 proc.). Pastebima ligos jaunėjimo tendencija, 5– 10 proc. suserga jaunesni nei 40 metų amţiaus ţmonės, tuomet diagnozuojama jaunatvinė (juvenilinė) Parkinsono liga (Norkienė, 2010). Šia liga beveik vienodai serga abiejų lyčių asmenys, vyresni kaip 65 metų. Nors kitų autorių duomenimis, kiek maţiau serga vyrai (Tamulaitienė ir kt., 2012).

Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis Lietuvoje 2010 metais PL sirgo 10757 ţmonės. Kiekvienais metais pastebimas sergančiųjų PL skaičiaus didėjimas, ypatingai staigus iki 2012 metų. 2013 metais sergančiųjų Parkinsono liga asmenų skaičius Lietuvoje neţymiai sumaţėjo (1 pav.). Tačiau Lietuvoje 2013 metais didţiausias sergamumas Parkinsono liga

nustatytas 70 metų ir vyresniems ţmonėms. Analizuojant 1 paveiksle pateiktos diagramos duomenis pastebėta tendencija, jog Lietuvoje Parkinsono liga du kartus daugiau serga moterys, negu vyrai.

1 pav. Gyventojų sergamumas Parkinsono liga (G20) Lietuvoje 2008 – 2013 m. [Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenys]

Amţius yra vienas svarbiausių Parkinsono ligos rizikos veiksnių, visuomenei senstant, daugėja ir PL sergančių asmenų. Vidutinis pacientų amţius, kai atsiranda pirmieji Parkinsono ligos simptomai – 55 metai. Kaip teigiama literatūroje, didėjant vidutiniam populiacijos amţiui, per ateinančius 50 metų sergamumas šia liga padidės 3 kartus (Norkienė, 2010). Remiantis atliktais tyrimais didţiausias sergamumas PL nustatytas 80-89 m. amţiuje (Tamulaitienė ir kt., 2012). Taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose per artimiausius 20 metų tikimasi, jog populiacijos sirgimas PL paplitimas išaugs dvigubai (Chen, 2010).

Apibendrinant galima teigti, kad Parkinsono liga yra medicininė, socialinė problema, dėl sparčiai didėjančio sergančiųjų skaičiaus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Amţius yra pagrindinis PL rizikos veiksnys. Analizuojant atliktų tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, kad PL simptomai pasireiškia daugumai vyresnių nei 70 metų ţmonių, tad tikėtina sergančiųjų PL didėjimo tendencija.

1.1.2. Parkinsono ligos etiologija

Šios ligos prieţastys nėra aiškios. Panašu, kad kai kurie ţmonės paveldi genetinį polinkį susirgti šia liga, susiklosčius tam tikrai situacijai. Didesnę riziką susirgti Parkinsono liga lemia šie veiksniai: amţius, šaltinio vandens vartojimas, anglies monoksidas, sunkieji metalai, nuodingos medţiagos aplinkoje, antioksidantų trūkumas maiste, paveldimumas, galvos smegenų traumos, gausus

pesticidų ir herbicidų vartojimas ar darbas su jais (Norkienė, 2010). Prof. A Kriščiūnas (2008) ir bendraautoriai nurodo, jog susirgti Parkinsono liga reikšmės turi:

 egzogeniniai ir endogeniniai veiksniai (aterosklerozė; infekcijos (AIDS, encefalitai); intoksikacijos; galvos smegenų infarktas; traumos; hidrocefalija),

 genetiniai veiksniai, vaistai.

Literatūros duomenimis, PL diagnozuojama tuomet, kai nenustatoma aiški būdingų simptomų išsivystymo prieţastis. Tai vadinama idiopatiniu parkinsonizmu ir nustatoma net 75 proc. Parkinsono ligos atvejų. Kai kurios Parkinsono ligos formos – paveldimos (<10 proc.), joms būdingi klinikiniai ypatumai: ankstyva pradţia su greta sekančia demencija (Budrys ir kt., 2009; Norkienė, 2010).

Taigi pasaulyje atlikta nemaţai mokslinių tyrimų kurių metu buvo siekiama nustatyti Parkinsono ligą sukeliančius veiksnius. Tačiau literatūroje nėra nurodytos tikslios Parkinsono ligos simptomų prieţastys.

1.1.3. Parkinsono ligos patogenezė

Kaip teigiama literatūroje, Parkinsono ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medţiagos – dopamino – kiekio sumaţėjimas centrinėje nervų sistemoje, dėl šią medţiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos ląstelių nykimo. Vyksta dopaminerginių neuronų, esančių vidurinių smegenų juodojoje substancijoje, degeneracija (Puškova ir kt., 2010). Paţeidus vidurinėse smegenyse esančią juodąją medţiagą (substantia nigra), blyškųjį kamuolį (globus pallidus), sumaţėja dopamino kiekis. Dopaminas yra judesių funkcijos mediatorius (Norkienė, 2010; Budrys ir kt., 2009). Taip sutrikdomas ryšys tarp ţievės ir poţievio struktūrų bei nugaros smegenų priekiniuose raguose sustiprėja impulsų cirkuliacija tarp alfa ir gama neuronų. Vyraujantis alfa aktyvumas sąlygoja pagrindinius PL simptomus, tokius kaip: rigidiškumą ir tremorą (Kriščiūnas ir kt., 2008). Smegenų pusrutulių pamatinių mazgų vidinis pakenkimas sąlygoja judėjimo tempo lėtumą (Puškova ir kt., 2010). Pirmieji klinikiniai Parkinsono ligos simptomai atsiranda, kai išnyksta apie 60 proc. dopaminerginių neuronų, o dopamino kiekis sumaţėja 80 proc. (Budrys ir kt., 2009; Norkienė, 2010). Sumaţėjus dopamino kiekiui, santykinai padidėja acetilcholino kiekis, todėl svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medţiagų (acetilcholino, glutamato) disbalansas, nes šios medţiagos dalyvauja nervų sistemoje vykstančiame informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse, kurios dalyvauja judesių kontrolėje (Gumbrevičius ir kt., 2009; Kriščiūnas ir kt., 2008).

Apibendrinant galima teigti, kad PL būdingų simptomų išsivystymo prieţastis yra biologiškai aktyvių medţiagų, kurios dalyvauja nervų sistemoje vykstančiame informacijos perdavime

disbalansas. O šios medţiagos svarbios dėl to, kad dalyvauja atliekant judesius. Vienas daţniausių PL poţymių yra judesių pakitimas.

1.2. Parkinsono ligos simptomai

Literatūros duomenimis, Parkinsono liga – lėtai progresuojanti liga, apribojanti savarankišką judrumą (Classen et al., 2011). Pacientai, sergantys paţengusia Parkinsono liga, gali jausti motorinius ir nemotorinius ligos simptomus (Horstink ir kt., 2009; Lageman et al., 2015). Kliniškai būdingi motoriniai simptomai: ramybės tremoras, raumenų sustingimas, lėti judesiai ir padėties (posturalinis) nestabilumas (Kazlauskas, 2009). Parkinsono ligos pradţioje simptomai gali pasireikšti vienoje kūno pusėje 72–75 proc., tačiau kitų susirgimų simptomai taip pat gali prasidėti asimetriškai (Bartašiūnienė, 2008). Tačiau sergantiesiems PL ne maţiau svarbūs pasireiškiantys nemotoriniai simptomai, susiję su nuotaika, elgesiu ir paţinimo funkcijomis (Benoit et al., 2011). Literatūroje aprašoma, jog daţniausiai pasireiškia šie nemotoriniai PL simptomai: galvos svaigimas, nuovargis, padaţnėjęs šlapinimasis, nemiga, daţnas liūdesys, apatija, mieguistumas dieną, susilpnėjusi atmintis, seilėtekis dienos metu (Tamulaitienė, 2012). Taip pat išskiriami: kalbos, virškinimo trakto, seksualiniai ir kitų sistemų funkcijų sutrikimai (Kazlauskas, 2009). Sergantiesiems PL galimi spalvų matymo sutrikimai (Oh et al., 2011).

Literatūroje minima, jog medikamentai paskatina nemotorinių Parkinsono ligos simptomų pasireiškimą (Hashimoto et al., 2015; Van der March et al., 2013). Pastebima tendencija, jog medikamentinio gydymo sukeltos diskinezijos pasireiškia daugiau kaip 50 proc. sergančiųjų PL, o sergant ilgesnį nei 10 metų laikotarpį – net 60 proc. (Jančienė, 2012).

Išanalizavus mokslinę literatūra galime teigti, kad Parkinsono ligos simptomai labai apriboja sergančiųjų PL savarankiškumą kasdienėje veikloje, o tai turi įtakos jų gyvenimo kokybei. Analizuojant atliktų tyrimų duomenis, galima dalryti išvadą, jog siekiant didesnio atsistatymo savarankiškumo ir gyvenimo kokybės srityse, dėmesys turi būti skiriamas tiek fizinei, tiek psichinei sergančiojo PL būklei.

1.2.1. Motoriniai Parkinsono ligos simptomai

Tremoras – ritmiškas (virpėjimas) – pastebimiausias Parkinsono ligos poţymis, pasireiškiantis 75–90 proc. PL atvejų. Daţniausia asimetrinis, distalinis, rankose – ryškesnis ramybėje 4–6 Hz. ir ne toks ryškus atliekant judesį. Parkinsoninis tremoras gali apimti vieną ar abi rankas (Kriščiūnas ir kt., 2008; Budrys ir kt., 2009). Rankų pirštuose pasireiškia tarsi nykščio ritinimo

judesiai, daţnai šis fenomenas vadinamas ,,monetų skaičiavimo tremoru“. Rečiau, bet gali pasireikšti padėties tremoras, taip pat rečiau pasitaiko galvos, lieţuvio, apatinio ţandikaulio, liemens drebėjimas (Kriščiūnas ir kt., 2008). Nors kitų autorių duomenimis, apie 30 proc. PL atvejų tremoro visiškai nebūna (Norkienė, 2010).

Rigidiškumas – nuolatinis raumenų tonuso padidėjimas. Judesių sukaustymas pasireiškia 89– 99 proc. PL atvejų (Budrys ir kt., 2009; Kriščiūnas ir kt., 2008). Kaip nurodo S. Norkienė (2010), atsiranda PL būdinga išvaizda: „boksininko“ poza – galva ir liemuo palinkę į priekį, rankos nuleistos per alkūnes, pritrauktos prie liemens, kojos sulenktos per klubus ir kelius ,,dantračio“ fenomenas – pasyviai judinant galūnes jaučiamas „trūkčiojimas“, ,,vaškinis“ rezistentiškumas – tęsiant pasyvius judesius, pasipriešinimas vis didėja.

Bradikinezija – sulėtėję judesiai, sunku pradėti judesį. Sulėtėjusi ir pasunkėjusi eisena pasireiškia 80–90 proc. PL atvejų (Foster et al., 2013). Keičiasi rašysena – mikrografija, raštas daţniausiai neįskaitomas (Kriščiūnas ir kt., 2008). Literatūroje nurodoma, kad išryškėja PL būdingi poţymiai: „kaukės“ veidas – rečiau mirksima, atsiranda seilėtekis, monotoniška kalba, nėra fiziologinių sinkinezių – išnyksta autonominiai prisitaikomieji judesiai (pvz., rankų mostai einant), (Norkienė, 2010; Bartašiūnienė, 2008; Takahaski et al., 2010).

Posturalinis nestabilumas – pusiausvyros sutrikimai einant, galimi griuvimai. Jie gali pasireikšti virtimu į šoną – lateropulsija, atgal – retropulsija, į priekį – propulsija (Kriščiūnas ir kt., 2008). Kitų autorių duomenimis, per 5 metus nuo Parkinsono ligos šis sutrikimas pasireiškia 37 proc. sergančiųjų PL (Bartašiūnienė, 2008). Literatūroje šis Parkinsono ligos simptoms nurodomas, kaip vienas iš pagrindinių Parkinsono ligos poţymių, tačiau ankstyvose PL stadijose jo paprastai nebūna (Budrys ir kt., 2009; Jančienė, 2012). Eisenos pokyčiai priklauso nuo PL stadijos ir apibūdinami pakitusiais erdvės ir laiko rodikliais (Stuopelytė ir kt., 2012). Atlikta daug tyrimų, kuriuose paţymimas motorinių sutrikimų poveikis sergančiųjų PL savarankiškumo maţėjimui (Ransmayr, 2011; Fritsch et al., 2012).

Galima teigti, jog motorinės funkcijos įvertinimas gali padėti nustatyti Parkinsono ligos stadiją, tačiau neatspindi subjektyvus ţmogaus gyvenimo kokybės pojūčio. Literatūroje aprašoma daug gretutinių ligų, pasireiškiančių greta Parkinsono ligos, tokių, kaip: išsėtinė sklerozė, raumenų distrofija, depresija, kurios turi įtakos sergančiųjų savarankiškumui kasdienėje veikloje bei prastėjančiai gyvenimo kokybei.

1.2.2. Nemotoriniai Parkinsono ligos simptomai

Literatūroje aprašoma daugybė įvairių nemotorinių simptomų, kurie daţniau pasireiškia vėlesnėse Parkinsono ligos stadijose (Norkienė, 2010). Nors kitų autorių teigimu, nemotoriniai simptomai pasireiškia gerokai anksčiau nei pasirodo pirmieji motoriniai pastebimiausi PL poţymiai (Jacob et al., 2010). Daţniausiai pasitaikantys psichikos sutrikimai, sergant PL – depresija, apatija, galintys pablogintini sergančiųjų PL gyvenimo kokybę (Kostic et al., 2011). Iki 40 proc. pacientų, sergančių PL, pasireiškia regos haliucinacijos, iliuzijos, kliedesiai, delyras (Puškova ir kt., 2010). Kiti autoriai sergantiesiems PL priskiria daţnesnius psichozinius susirgimus: nerimą, anhedoniją, psichozę, maniją (Norkienė, 2010; Maier et al., 2014). Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, kuo didesnis nemotorinių simptomų skaičius, tuo maţesnis pacientų, sergančių PL funkcinis nepriklausomumas (Tamulaitienė ir kt., 2012). Autoriai akcentuoja, kad nemotorinius simptomus būtina stebėti, nes jie turi įtakos sergančiųjų PL savarankiškumui (Lyons et al., 2011; Rodriquez-Violante et al., 2012; Hashimoto et al., 2015). Kiti autoriai taip pat nurodo, jog nemotoriniai simptomai gali turėti didesnį griaunamąjį poveikį sergančiųjų gyvenimo kokybei, nei pagrindiniai PL motoriniai simptomai (Hanna et al., 2012; Gallagher et al., 2010).

Demencija. Sergantiems Parkinsono liga daţnai atsiranda paţintinių funkcijų sutrikimų, pasireiškia demencija (Aarsland et al., 2010). Literatūros duomenimis, sergantiesiems Parkinsono liga ilgiau nei 5 metus sutrinka paţintinės funkcijos (Benito-Leon et al. 2011). Demencija išryškėja 25–48 proc. PL atvejų (Budrys ir kt., 2009). Tai – vėlyvas PL poţymis, kitų autorių teigimu, demencijos daţnis gali siekti net iki 78,2 proc. (Horstink ir kt., 2009). Remiantis atliktų gyvenimo kokybės ir fizinės sveikatos sąsajų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad Parkinsono liga sergant 10 ir daugiau metų, pasireiškę demencijos poţymiai gana ţymiai blogina gyvenimo kokybę, taip pat blogėja psichologinė sergančiojo būklė (Puškova ir kt., 2010; Valeikienė ir kt., 2009). Kiti galimi reiškiniai: (sulėtėjęs mąstymas), sunkiai parenkami ţodţiai, dėmesio sutrikimai (Budrys ir kt., 2009). Ypatingai sergančiųjų Parkinsono liga funkcinę būklę ir savarankiškumą apriboja nuovargis ir dėmesio koncentracijos sumaţėjimas (Friedman et al., 2010).

Depresija – vienas iš daţniausiai pasireiškiančių nemotorinių Parkinsono ligos simptomų, pacientai tampa pasyvūs, apatiški, nustoja rūpintis savimi ir aplinkiniais (Valeikienė, 2009; Horstink ir kt., 2009; Rodriquez-Violante et al., 2012). Pastebėta, jog depresiniai sutrikimai daţniau pasireiškia moterims ir jaunesnio amţiaus sergantiesiems PL. Parkinsono ligos pradţioje pasireiškusi depresija gali paskatinti ligos progresavimą (Bouwmans et al., 2012). Ir net 10 proc. pacientų gali sirgti depresija net keletą metų iki atsirandant pirmiesiems Parkinsono ligos simptomams (Martinez-Martin et al., 2011; Dissanayaka et al., 2011). Literatūroje mokslininkai daug diskutuoja dėl komplikuotos diagnostikos, kai pacientas serga depresija ir Parkinsono liga. Depresijos diagnostika Parkinsono liga

sergantiems pacientams remiasi subjektyviai patiriamais depresijos simptomais, tokiais: kaip tuštumo ir beviltiškumo jausmas, susilpnėjusi reakcija į emocinius stimulus, interesų ir mobilumo jausmo netekimas (Abelytė, 2008; Dissanayaka et al., 2011). Kai simptomai persipina, vėliau gali būti sunku laiku tinkamai diagnozuoti ligą. Depresijos poţymiai daţnai yra negydomi, nes simptomai gali būti supainioti su PL simptomais, todėl labai svarbu pasikalbėti su šeimos sariais, nes pacientai, sergantys PL, daţnai nepripaţįsta, kad jų nuotaika yra prislėgta (Matinez-Martin et al., 2011). Remiantis atlikta sistemine apţvalga, galima teigti, kad depresija yra lemiamas veiksnys, susijęs su pacientų sergančių Parkinsono liga sveikata ir gyvenimo kokybe, net apie 50 proc. PL atvejų (Dissanayaka et al., 2011; Kučinskienė, 2009; Valeikienė ir kt., 2009; Gazewood et al., 2013). Kiti galimi reiškiniai: nerimas, apatija, motyvacijos stoka (Budrys ir kt., 2009; Takahaski et al., 2010).

Psichoziniai simptomai. Psichozės daţnis sergantiems Parkinsono liga gali būti nuo 5 iki 40 proc. PL atvejų (Lesauskas ir kt., 2008), kitų autorių pateikiamais duomenimis net 50 proc. PL atvejų (Gazewood et al., 2013). Psichozė yra daţna nemotorinė komplikacija, atsirandanti, kaip tikėtina, dėl išorinių faktorių. Saugi ir efektyvi pagalba pasireiškiant psichozei yra būtina, nes ji tiesiogiai susijusi su sergančiųjų PL gyvenimo kokybę (Bagdonaitė ir kt., 2010; Hindle, 2013; Maier et al., 2014).

Autonominė disfunkcija. Literatūroje teigiama, jog sergantiesiems PL gali sutrikti termoreguliacija, varginti gausus prakaitavimas, labiau riebaluotis oda, kristi svoris, taip pat pasireikšti šlapinimosi sutrikimai, varginti padaţnėjęs šlapinimasis nakties metu (Budrys ir kt., 2009; Norkienė, 2010). Kiti autoriai išskiria galimus simptomus tokius kaip: seilėtekis, rijimo sutrikimai, ortostatinė hipotenzija (svaigulys, alpimas, galvos skausmai, nestabilumas), lytinės funkcijos pokyčiai (hiperseksualumas, lytinio potraukio netekimas, impotencija), nuovargis. Atliktų tyrimų duomenimis, vyrų, kurie turėjo vidurių uţkietėjimus, tikimybė susirgti PL per 10 metų nuo obstipacijų pradţios buvo tris kartus didesnė, nei vyrams, kuriems vidurių uţkietėjimas nepasireiškė (Puškova ir kt., 2010). Miego sutrikimai. Miego sutrikimai pasireiškia 98 proc. pacientų sergančių PL (Kaladytė-Lokominienė ir kt., 2012). Daţniausiai pasitaikantis miego sutrikimas sergant Parkinsono liga – pasikartojantis pabudimas nakties metu (Lyons et al., 2011).

Literatūroje minimi ir kiti nemotoriniai PL simptomai. Ligos pradţioje dar iki atsirandant motoriniams PL sutrikimams pasireiškia uoslės sutrikimai (Budrys ir kt., 2009; Bagdonaitė ir kt., 2010). Taip pat, autorių nuomone, vienas iš pastebimų Parkinsono ligos simptomų gali būti spalvų matymo ir suvokimo sutrikimas (Oh et al., 2011; Hindle, 2013; Maier et al., 2014). Jau ankstyvosiose PL stadijose sergantiesiems būdingi orofaringiniai pokyčiai, sukeliantys rijimo sutrikimus. Rijimo sutrikimai daţniausiai besimptomiai ir tik nuodugniai ištyrus pacientą, aktyviai bendraujant su artimaisiais, galima įrodyti jų egzistavimą bei uţkirsti kelią galimoms komplikacijoms (Mieliauskaitė ir kt., 2008; Hanna et al., 2012; Gallagher et al., 2010). Autorių nuomone, norint pagerinti sergančiųjų

PL gyvenimo kokybę, svarbu atkreipti dėmesį į nemotorinius simptomus, atsirandančius dėl PL vaistų poveikio (Puškova ir kt., 2010; Valeikienė ir kt., 2009).

Galima teigti, jog NMS daţnai pasireiškia ir neigiamai veikia sergančiųjų PL gyvenimo kokybę. Norint pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę svarbu atkreipti dėmesį į sergančiųjų PL psichoemocinę būklę.

1.3. Gyvenimo kokybė

Gyvenimo kokybės (GK) sampratos raidos uţuomazgos randamos dar Aristotelio (384‒322 m. pr. Kr.) veikaluose. Juose jis minėjo gyvenimo pilnatvę ir ţmogaus laimę. Pirmieji gyvenimo kokybės tyrimai atlikti dar 1970 m. Gyvenimo kokybė – plati sąvoka, apimanti fizinę ir psichologinę ţmogaus sveikatą, būseną, socialinius santykius, asmenines paţiūras, tikėjimą ir aplinką (Juozulynas, 2009). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1993 m. pasiūlė tokį gyvenimo kokybės apibrėţimą: „gyvenimo kokybė – tai individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kuriame individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais“.

Literatūroje aprašoma daug darbų, kuriuose tirta pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių gyvenimo kokybė. Juose akcentuojama, kad GK vertinimas turi būti individualus, subjektyvus, nes yra esminis negalią patiriančiam ţmogui. Kadangi tik pats ţmogus geba įvertinti: šalutinių ligos pasekmių veikiamą komforto ar gerovės jausmą, dalyvavimo įvairiose veiklose sunkumo laipsnį, kaip ţmogus gali save realizuoti (Šurkienė ir kt. 2012; Jenciūtė ir kt., 2015). Kiti autoriai linkę išskirti pagyvenusių ir senyvo amţiaus ţmonių gerovę veikiančius veiksnius, tokius kaip: sveikata, tarpusavio santykiai šeimoje, uţimtumas, finansinė gerovė, moralinės nuostatos, gyvenimo sąlygos, santykiai su aplinka, ekologiniai veiksniai ir kt. (Gruţevskis et al., 2012; Juozulynas ir kt., 2010).

Jenciūtės V. ir bendraautorių (2015) atliktame tyrime buvo bandoma išsiaiškinti, kokie pagrindiniai veiksniai turi poveikį pagyvenusių ţmonių prastėjančiai gyvenimo kokybei ir pilnatvei. Nustatyta, kad fiziniai apribojimai nekelia tokio didelio nepasitenkinimo tarp daugumos tiriamųjų, atliekant kasdienės veiklos uţduotis. Ţmonių gyvenimo pilnatvę lemia psichologinė jų būsena, daţniausiai juos kamuoja vienatvės, vienišumo ir izoliacijos išgyvenimai.

Taigi galima teigti, kad sergantieji Parkisnono liga yra izoliuoti daugelio espektų atţvilgiu. Sergančiųjų gyvenimas ilgainiui tampta nepilnavertis, dėl to jų gyvenimo kokybės vertinimas sparčiai maţėja.

1.3.1. Sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybė

Parkinsono liga – lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, paveikianti sergančiųjų savarankiškumą kasdienėje veikloje, taip pat maţinanti jų gyvenimo kokybę (Valeikienė, 2009). Gyvenimo kokybė – sąvoka, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomumo, socialinių santykių, asmeninių įsitikinimų ir jų ryšių su aplinka (Furmonavičius, 2001).

Literatūros duomenimis, sergančiųjų PL gyvenimo kokybė yra prastesnė jau ankstyvosiose stadijose, kai motoriniai simptomai dar nėra labai išreikšti (Valeikienė, 2009). Tad gyvenimo kokybės pablogėjimui įtakos turi nemotoriniai PL simptomai, kurie daţniausiai pasireiškia daug anksčiau, negu sergantieji pradeda pastebėti motorinius PL simptomus. Kitų autorių nuomonė prieštaringa, jų nuomone, svarbiausi PL nemotoriniai simptomai, neigiamai veikiantys sergančiųjų PL gyvenimo kokybę, tai: depresija, demencija ir seilėtekis (Hinnell et al., 2009). Kuopio A. M ir bendraautoriai (2000) teigia, kad depresija labiau pasireiškia moterims negu vyrams. Taip pat rastas glaudus ryšys, tarp depresijos ir prastėjančios gyvenimo kokybės. Tyrėjai padarė išvadą, jog norint pagerinti sergančiųjų PL gyvenimo kokybę, būtina tinkamai nustatyti esančius psichikos sutrikimus (Kuopio et al., 2000). Manoma, kad dar prieš nustatant PL diagnozę, prasidedantys nemotoriniai simptomai turi būti diagnozuojami ir tinkamai gydomi. Su šiuo teiginiu sutinka daugelis tyrėjų savo darbuose nustatę šią tendenciją (Ducan et al., 2011). Chaudhuri (2011) savo darbe teigia, jog į sergantįjį Parkinsono ligą derėtų ţvelgti holistiškai, – kaip į ţmogų, kurio kūno ir proto vientisumą tiesiogiai veikia pasireiškiančių PL simptomų visuma.

Pasaulyje vis plačiau atliekamos mokslinės studijos, tiriančios veiksnius, galinčius turėti įtakos sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybei. Valeikienės V. ir bendraautorių (2006) atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad sergančiųjų PL tremorinė forma bendra gyvenimo kokybė ir fizinė sveikata buvo geresnė, taip pat nepriklausomumas nuo artimųjų buvo didesnis, nei kitomis PL formomis sergančiųjų pacientų. Autoriai nustatė, kad sergantieji Parkinsono liga nuo 5 iki 9 metų, savo gyvenimo kokybę vertina prasčiau visose srityse: fizinės ir psichologinės sveikatos, socialinių santykių, nepriklausomybės, dvasingumo, nei PL sergantys nuo pusės iki 4 metų. Atliktos studijos pateikė tendenciją, jog PL sergant daugiau negu 10 metų gyvenimo kokybės prastėjimas pastebimas visose gyvenimo srityse. Kitame darbe V. Veleikienė ir A. Juozulynas (2013), vertino pacientų, sergančių Parkinsono liga, gyvenimo kokybę naudodami PDQ-39 klausimyną. Autorių teigimu, viso kūno skausmus ar nemalonius karščio ir šalčio pojūčius jaučia tiek vyrai, tiek moterys, sergantys Parkinsono liga. Tyrėjai padarė išvadą, kad ligai progresuojant, blogėja gyvenimo kokybė iš dalies dėl patiriamo skausmo ir diskomforto (Valeikienė ir kt., 2013).

Literatūroje pateikiami tyrimų duomenys, kuriuose taip pat pabrėţiama, jog nemotoriniai simptomai turi didesnę įtaką sergančių gyvenimo kokybei nei motoriniai simptomai (Hanna et al., 2012; Martines-Martin, 2011). Tiems pacientams, kuriems pasireiškia nerimas ir depresija, gyvenimo kokybė yra ţenkliai prastesnė. (Hanna K et al., 2012). Todėl būtina atsiţvelgti į nerimo ir depresijos simptomus bei jų išreikštumą, nes šie nemotoriniai Parkinsono ligos simptomai gali paskatinti fizinių sutrikimų pasireiškimą (Quelhas R. et al., 2009). Berganzo ir bendraautoriai (2014) vertindami, ar motoriniai ir nemotoriniai PL simptomai daro įtaką sergančiųjų PL gyvenimo kokybei, nustatė patikimą ryšį tarp šių dviejų tipų simptomų. Ištyrus 103 pacientus, tyrėjai padarė išvadą, kad kognityviniai sutrikimai ir nuotaikos svyravimai daro didţiausią įtaką pacientų gyvenimo kokybei. Iš motorinių simptomų autoriai pabrėţia tremoro poveikį gyvenimo kokybės prastėjimui (Berganzo et al., 2014).

Appleman ir bendratautoriai (2011) atlikto tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, ar yra ryšys tarp motorinių Parkinsono ligos simptomų ir gyvenimo kokybės. Naudodami Unifikuotą Parkinsono ligos vertinimo skalę (UPLVS) autoriai ištyrė 35 pacientus, kurie atitiko atrankos kriterijus. Pagrindinis dėmesys skiriamas motoriniams simptomams, tokiems, kaip sustingimai einant, tremoras, motorikos sutrikimai, griuvimų rizika, kalbos ir rijimo. Nustatyta, kad asmenų, sergančių PL, gyvenimo kokybė buvo prastesnė tų, kurių pirmieji PL poţymiai buvo eisenos, pusiausvyros sutrikimai, negu tų, kurių pirmasis PL poţymis – tremoras (Appleman et al., 2011).

Slezakova Z. ir bendraautorių (2013) Slovakijoje atliko tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti socialinių bei slaugos poreikių mąstą, siekiant uţtikrinti sergančiųjų PL gyvenimo kokybę. Tyrėjai nustatė pagrindines sergančiųjų PL problemas: (53, 17 proc.), – mobilumo sutrikimai, viso kūno skausmas – (14,17 proc.), maisto gaminimo sunkumai – (53,7 proc.), depresija – (39,17 proc.), sielvartas – (84,17 proc.), nerimas – (95 proc.), nerimas dėl ateities – (73,33 proc.), atminties pablogėjimas – (64,17 proc.) (Slezakova et a., 2013).

Manoma, jog didţiausias dėmesys atkreipiamas į motorinius Parkinsono ligos simptomus, tačiau gyvenimo kokybei daug labiau turi įtakos nemotoriniai simptomai, tokie kaip nerimas, depresija, nuotaikos sutrikimai (Berganzo et al., 2014; Appleman et al., 2011; Worth, 2013). Kiti autoriai savo tyrimuose akcentuoja, jog nemotoriniai simptomai labiau pablogina gyvenimo kokybę, nei motoriniai PL simptomai (Hinnell et al., 2009). Svarbiausias reabilitacijos komandos tikslas, siekiant pagerinti sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybę – tinkamai bendradarbiaujant su artimaisiais laiku nustatyti gretutines ligas, tinkamai sureguliuoti gydymą bei slaugą (Valeikienė ir kt., 2006).

Apibendrinant galima teigti, jog sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybei turi įtakos tiek motoriniai, tiek nemotoriniai PL simptomai. Taip pat galima daryti išvadą, jog svarbu parenkant ir pritaikant tinkamiausią gydymo būdą, apţvelgti gretutines ligas bei spartų ligos progresavimą.

1.4. Sergančiųjų Parkinsono liga reabilitacija

Parkinsono ligai būdinga lėtai progresuojanti eiga su skirtingu simptomų pasireiškimu. Dėl to reabilitacijos priemonės, jų apimtys priklauso nuo simptomų išreikštumo, ţmogaus kasdienės veiklos funkcijų sutrikimo sunkumo (Bagdonas ir kt., 2009). Ligai progresuojant sutrikimai paveikia daugelį kasdienio gyvenimo aspektų bei sergančiajam sukelia fizinių, psichologinių, ir socialinių problemų. Kaip ţinome, fizinė, psichinė, socialinė, ekonominė gerovė, fizinė sveikata, emocinė būklė, tarpasmeniniai santykiai, pasitenkinimas gyvenimu puikiai atspindi sergančiųjų gyvenimo kokybę (Valeikienė ir kt., 2006).

Sergančiųjų Parkinsono liga problemos. Sergantiesiems PL bei jų artimiesiems trūksta informacijos apie ligą ir jos simptomus. V. Valeikienė kartu su bendraautoriais atlikę tyrimą (2015) nustatė, jog tik 50 proc. sergančiųjų PL, kurių būklė pagal „Bartel indeksą“ įvertinta kaip visiškai arba beveik visiškai priklausoma, – nustatyti specialieji poreikiai – slauga. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, sergantieji PL, gyvenantys mieste, turi didesnę galimybę pasinaudoti sveikatos prieţiūros galimybėmis, negu pacientai, gyvenantys rajonuose. Didesnė dalis pacientų, gyvenančių rajonuose, neţinojo, kur reikia kreiptis ir gauti informacijos apie PL (Lubomski et al., 2013).

Nepaisant vis didėjančios paţangos medicinoje, sergantieji PL vis dar kamuojami daugelio sunkumų (Domingos et al., 2013). Todėl svarbu laiku atkreipti dėmesį į pasireiškiančius PL simptomus ir tik laiku juos identifikavus, galima juos tinkamai koreguoti. Literatūroje teigiama, kad gyvenimo kokybės vertinimas gali būti pagrindinis sergančiųjų Parkinsono liga gydymo kokybės rodiklis (Valeikienė ir kt., 2006).

Sergančiuosius Parkinsono liga vargina motoriniai ir nemotoriniai simptomai. Simptomų išreikštumas skiriasi, taip pat skiriasi ir pacientų poreikiai bei prioritetai. Nuolat progresuojanti liga verčia pacientus prisitaikyti prie vis prastėjančio savarankiškumo kasdieniniame gyvenime. Svarbiausia, jog ligos klinika, pasireiškimo formos, progresavimo greitis kinta individualiai kiekvienam pacientui. Literatūroje teigiama, jog apţvelgti visus simptomus bei jų kontroliavimo galimybes gali tik multidisciplininė komanda. Pateikiama problema, jog nepaisant persipinančių gydymo tikslų, įvairūs skirtingi specialistai paprastai dirba atskirai ir lygiagrečiai vienas nuo kito, o ne teikia pagalbą bendromis pastangomis (Van der March & Bloen, 2014). Kitų autorių nuomone, svarbiausias reabilitacijos tikslas turėtų būti ne sergančiųjų PL gyvenimo trukmės ilginimas, o kuo geresnė sergančiųjų PL – gyvenimo kokybė (Nathan et al., 2013).

Literatūros duomenimis, virtuali realybė yra veiksminga priemonė gerinant sergančiųjų PL motorinius ir nemotorinius sutrikimus. Virtuali realybės sistema – kai pacientas virtualiame pasaulyje atlieka tam tikrus judesius. Nustatyta, jog taikant virtualią realybę, pacientų gyvenimo kokybė pagerėjo, taip pat nustatytas tiriamųjų nuotaikos pagėrėjimas (Nathan et al., 2013; Foster et al., 2013).

V. Lesauskaitė ir bendraautoriai (2008) nurodo, kad sergantiesiems PL reikalingos šios sveikatos grąţinimo ir gydymo priemonės: dieta, kurioje daug skaidulų ir skysčių; fiziniai pratimai (vaikščiojimas, plaukimas ir kt.); pragulų ir kontraktūrų prevencija; reabilitacija; paciento ir jo šeimos mokymas; dalyvavimas Parkinsono ligos klubų – draugijų veikloje.

Literatūroje pabrėţiama reabilitacijos svarba siekiant geresnio sergančiųjų PL savarankiškumo. Reabilitacija – tai koordinuotas kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas siekiant maksimalaus sergančiojo Parkinsono liga funkcijų atsigavimo (Kriščiūnas, 2009). Reabiltacijos uţdaviniai: sugrąţinti prarastas motorines funkcijas, kontroliuoti nemotorinius PL simptomus, skatinti motyvaciją bei suteikti visokeriopą pagalbą (Hashimoto et al., 2015). Pradinėse stadijose Parkinsono ligai gydyti taikomos ambulatorinės reabilitacijos priemonės. Parkinsono ligai progresuojant, iškylančių problemų vis daugėja, savarankiškumas vis maţėja, todėl reikalinga reabilitacijos specialistų komanda. Tai įgyvendinti galima tik stacionarinėmis sąlygomis. Stacionarinėmis sąlygomis vykdoma reabilitacija sergančiajam PL, toliau gali būti tęsiama namuose (Bartašiūnienė, 2008; Kriščiūnas, 2009). Reabilitacijos priemonėmis siekiama atstatyti arba kompensuoti prarastas funkcijas: išlaikyti sąnarių paslankumą, normalų raumenų ilgį, palaikyti asmenų savarankiškumą, išvengti komplikacijų, koreguoti eiseną ir laikyseną, parinkti kompensacinę techniką bei pagalbines priemones, apmokyti jomis naudotis (Bagdonas ir kt., 2009). Prof. A. Kriščiūnas ir kiti autoriai (2008) nurodo, kad sergančiųjų Parkinsono liga reabilitaciją apima šios metodikos: slauga, dieta, kineziterapija, ergoterapija, logoterapija, psichoterapija. Kiti autoriai pabrėţia reabilitacijos metodikų efektyvumą: ergoterapija, kineziterapija, pasak autorių, jos gerina sergančiųjų PL gyvenimo kokybę (Nathan et al., 2013; Worth, 2013).

Literatūroje minima, jog net ir trumpą laiką, bet intensyviai taikant reabilitaciją, efektyviai gerėja sergančiųjų PL savarankiškumas atliekant kasdienę veiklą (Sturkenboom, 2013). Atliktų tyrimų duomenimis, sergančiųjų PL dalyvavimas kasdienėje veikloje labai susijęs su paciento mobilumu, t.y. gebėjimu atsistoti pačiam nuo kėdė ar ant jos atsisėsti, apsiversti ant šono gulint, persikelti (nuo kėdės ant lovos), eiti (taisyklingas ţingsnis, eisena), tinkamai valdyti veţimėlį, ir kt. (Duncan, 2011). Manoma, kad gyvenamoji aplinka tiesiogiai susijusi su savarankiškumu. Sergantiesiems Parkinsono liga griuvimų rizika lemia sutrikusi pusiausvyra, ortostatinė hipotenzija ir sumaţėjęs fizinis aktyvumas. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad sergantiems Parkinsono liga sukurtos specialios treniravimosi programos yra labai naudingos. Pratimai stiprina raumenis, lavina asmeninius įgūdţius, juos pacientas turi atlikti savarankiškai namuose (Campbell et al., 2012). Pratimai yra veiksminga priemonė vyresnio amţiaus ţmonių pusiausvyrai gerinti, raumenims stiprinti (Allen et al., 2012). Literatūroje pateikiami, kitų autorių gauti tyrimai, kuriuose teigiama, jog pratimai taikomi namuose daro teigiamą poveikį pacientų motoriniams sugebėjimams (De Bruin et al., 2010; Nathan et al., 2013). Kinų sveikatingumo mankšta Tai – Či padeda gerinti fizinę ištvermę, graţina prarastas

jėgas. Tyrėjai, atlikę tyrimą, padarė išvadas, jog sergantiesiems PL tris mėnesius taikoma Tai-Či pratimų programa lavina raumenų jėgą, pusiausvyrą, maţina griuvimo riziką (Ji Zhou et al., 2014).

Daţniausiai sergantiesiems PL pasitaikanti problema – griuvimai einant (Valeikienė ir kt., 2009). Sergantiesiems PL svarbu lavinti eiseną, jai lavinti tinka šiaurietiško ėjimo metodas bei ėjimas skambant muzikai (Kriščiūnas, 2009). Remiantis Japonijoje atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, jog atliekami fiziniai pratimai grojant muzikai, teigiamai veikia sergančiuosius PL. Pratimai buvo atliekami pacientams gyvenant įprastinį gyvenimą namuose ir lankant uţimtumo grupę 1 kartą per savaitę. Taip pat nustatyta, jog šokių metu atliekami judesiai lavina pacientų pusiausvyrą, ėjimo greitį, daugelį motorinių funkcijų. Gerėja pacientų motyvacija, maţėja raumenų sąstingis. Muzika paskatina atlikti judesius, reikšti savo jausmus, bendrauti. Šokio terapija galima taikyti pacientams, turintiems motorinių, paţinimo ar psichikos sutrikimų, – veiksminga reabilitacijos priemonė, siekiant ne tik pagerinti nuotaiką, motyvaciją, bet taip pat palengvinti psichikos sutrikimus, tokius kaip: depresija ir apatija, kurie turi lemiamą poveikį sergančiųjų PL savarankiškumui (Hashimoto et al., 2015). Remiantis kitų autorių tyrimų duomenimis galima teigti, jog ėjimas skambant muzikai ar ritmui gerina pacientų, sergančių PL, ėjimo greitį, ţingsnio trukmę bei ėjimo ritmiškumą, taip pat sumaţina motorinių simptomų pasireiškimo daţnį (De Bruin N. et al., 2010; Foster et al., 2013).

Apibendrintai galima teigti, jog ţenkliai didesnę griuvimo riziką patiria sergantieji PL, negu to paties amţiaus šia liga nesergantys asmenys. Apie 50 proc. sergančiųjų pabrėţia patiriantys griuvimus, vertinant 3 mėn. laikotarpiu. Griuvimų rizika sukelia baimę, dėl kurios seka nejudrumas, o jis savo ruoţtu apriboja savarankiškumą tiek kasdienėje veikloje, tiek socialiniame gyvenime. Autoriai paţymi ergoterapijos poveikio sritis: kasdienė veikla, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Kaip ţinome, ergoterapijos poveikio sritys: pacientų galimybių atkūrimas, palaikymas ar sutrikusių funkcijų kompensavimas atliekant tikslingą veiklą, savarankiškumo skatinimas, atsiţvelgiant į paciento norus bei poreikius. Ergoterapija šiose srityse maţina sergančiųjų PL globėjų emocinę bei fizinę naštą (Van der March et al., 2014).

Taigi galima teigti, kad atsiţvelgiant į sergančiuosius Parkinsono liga varginančius motorinius ir nemotorinius simptomus, skirtingą jų išreikštumą, taip pat skirtingus pacientų poreikius ir prioritetus, būtina parinkti tinkamiausius reabilitacijos metodus. Nuolat progresuojančiai ligai svarbu laiku uţkirsti kelią, skatinant pacientų savarankiškumą kasdieniniame gyvenime.

1.5. Sergančiųjų Parkinsono liga ergoterapija

Parkinsono ligos progresavimo sustabdyti neįmanoma, vėlesnėse stadijose sergantieji tampa nedarbingi, pasireiškiantys PL simptomai apsunkina gyvenimo kokybę (Hashimoto et al., 2015;

Fontanesi et al., 2015). Literatūroje teigiama, jog pacientams, kurie PL serga 10 metų ir daugiau, 90 proc. sutrinka savarankiškumas kasdienėje veikloje, jiems sunku vaikščioti, sutrinka rankų judesių koordinacija (Sturkenboom et al., 2013). Pacientai tampa labiau priklausomi nuo šeimos narių. Tuomet artimieji ar globėjai atlieka svarbų vaidmenį sergančiųjų PL gyvenime. O kaip teigiama literatūroje, globėjams trūksta informacijos, apie simptomus, sveikatos prieţiūrą. Manoma, jog sergantiesiems Parkinsono liga yra ribotas paslaugų prieinamumas, kad reikia didinti galimybes sergantiesiems pasinaudoti paslaugomis (Lageman et al., 2015).

Staškutė I. (2014) atliko tyrimą, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis. Šie rodikliai pagrįsti gyventojų apklausos duomenimis bei valstybės registrų duomenimis. Autorė išskyrė aštuonias sritis, turinčias poveikį gyvenimo kokybei: materialinės sąlygos, produktyvi veikla, sveikata, švietimas, laisvalaikis ir socialiniai ryšiai, ekonominis ir fizinis saugumas, valdymas ir pagrindinės teisės, aplinkos kokybė. Pastebima, jog net 5 iš 8 sričių, galinčių turėti poveikį gyvenimo kokybei, atitinka ergoterapijos poveikio galimybes. Tad galima teigti, jog ergoterapija gali turėti poveikį ţmonių gyvenimo kokybei.

Literatūroje pabrėţiama ergoterapijos reikšmė vyresnių ţmonių gyvenime. Remiantis atliktais tyrimais, galima teigti, kad ergoterapija yra labai svarbi, nes jos taikymas gerina prastėjančią gyvenimo kokybę tiek dėl PL atsiradusių simptomų išreikštumo, tiek dėl vartojamų medikamentų poveikio atsiradusių simptomų (Jansa &Aragon, 2015). Ergoterapija gali padėti sumaţinti paciento negalią ir padidinti savarankiškumą atliekant kasdienes veiklas ir jį išlaikyti kiek įmanoma ilgiau (Kriščiūnas ir kt., 2008; Deane et al., 2001). Ergoterapija (gr. ergon – darbas, therapeia – gydymas) – pacientų galimybių grąţinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas, tikslinga veikla, siekiant gerinti pacientų savarankiškumą kasdienėje veikloje, atsiţvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus (Kriščiūnas, 2009). Ergoterapija apima šias sritis – tikslinga veikla, kuri apibūdinama kaip kasdienė, darbinė ar laisvalaikis, gali pagerinti fizinę ir psichinę sveikatą bei pacientų fizinę ir socialinę aplinką (Lesauskaitė ir kt., 2008).

Ergoterapijos tikslai: išlaikyti kiek įmanoma ilgiau paciento aktyvumą, mokyti saviprieţiūros kasdienėje veikloje; didinti paciento mobilumą bei gerinti judesių koordinaciją, išmokyti atlikti kasdienei veiklai reikalingus veiksmus naudojant technines reabilitacijos priemones (Kriščiūnas ir kt., 2008). Kiti autoriai teigia, kad svarbu įvertinti sutrikimus bei surasti palankiausias korekcijos galimybes (Deane et al., 2001).

Kadangi PL yra sparčiai progresuojanti liga, ergoterapeutas turi surasti tinkamą instrumentą lėtinių ligų progresavimui ir gydymo rezultatams vertinti. V. Valeikienė (2009) išskiria pagrindinius Parkinsono ligos simptomų ir gyvenimo kokybės įvertinimo standartizuotus klinikinius tyrimus: Unifikuota Parkinsono ligos skalė (UPLVS); Hoehn ir Yahr stadijos skalė (H&Y); Schwab ir England kasdienio gyvenimo įvertinimo skalė (S&E). Kitų autorių duomenimis, 39 klausimų Parkinsono ligos

klausimynas (PQD-39); bendras (generinis) 36 klausimų klausimynas (SF-36) yra labai svarbūs vertinant pacientų psichoemocinę būklę, kuri daţnai neprasilenkia su sergančiųjų PL gyvenimo kokybės pablogėjimu (Hariz et al., 2011; Hanna et al., 2012; Martinez-Martin, 2011).

Dirbdamas su sergančiaisiais Parkinsono liga, ergoterapeutas vertinimui gali naudoti atitinkamus vertinimo instrumentus, tačiau būtina įvertinti ir kitus veiksnius, kurie gali turėti įtakos ligos progresavimui ar tyrimo rezultatams. Ypatingai vertinant su sveikata susijusį gyvenimo kokybės pokytį, nes GK tiesiogiai gali veikti daugelis veiksnių. V. Bartašiūnienė (2008) nurodo, jog ergoterapeutas dirbdamas su sergančiaisiais PL turi įvertinti: jutimines (sensorines) funkcijas; suvokimą; nervų ir raumenų sistemos būklę; motoriką – judesių kontrolę, burnos raumenų judėjimą (motoriką); paţinimo funkciją – orientaciją, dėmesį, atmintį. Kitų autorių duomenimis, prieš vertinant pacientus, sergančius Parkinsono liga, būtina atkreipti dėmesį į gretutines ligas, tokias kaip: insultas, demencija, depresija, kurios gali iškreipti tyrimo rezultatus (Forter et al., 2011; Lesauskaitė, 2008)

Ergoterapijos intervencija. Sturkenboom I. ir bendraautoriai (2013) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo įvertinti ergoterapijos poveikio galimybes sergantiesiems Parkinsono liga. Nyderlanduose atliktame tyrime įvertinti 43 tiriamieji ir nustatyta, kad taikant ergoterapiją sergantiesiems Parkinsono liga, praktiniai ergoterapeutų patarimai gali palengvinti sergančiųjų gyvenimą. Tyrime buvo skiriamos dvi grupės – kontrolinė ir intervencinė. Intervencinei grupei ergoterapija taikyta 10 savaičių. Nustatyta, kad net lengvus kasdienių funkcijų sutrikimus turintys pacientai buvo maloniai nustebinti ergoterapijos teikiama nauda kasdienėje veikloje. O vėlesnėse PL stadijose ergoterapija pasitarnauja didinant sergančiųjų PL savarankiškumą. Tiek sergantieji, tiek jų globėjai puikiai įvertino ergoterapijos uţsiėmimų poveikį, teigdami, jog praktiniai uţsiėmimai pateisina jų lūkesčius, atrandant paprastesnį būdą spręsti vis naujai atsirandančias problemas.

Pacientų, sergančių PL, gyvenimo kokybė labai priklauso nuo savarankiškumo, o jis, savo ruoţtu, analogiškai labai priklauso nuo Parkinsono ligos stadijos bei simptomų išreikštumo. Pradinėje PL stadijoje pacientas ir jo šeimos nariai turėtų būti informuojami apie bendruomenėje esančius paramos išteklius ir savitarpio paramos grupes, supaţindinami su techinėmis priemonėmis, o esant jų poreikiui, ir apmokomi kaip jomis naudotis. Pacientų bei jų artimųjų informavimas apie namų aplinkos pritaikymo galimybes taip pat turėtų būti pradedamas ankstyvose PL stadijose. Matoes-Toset ir bendraautoriai (2015) atliko tyrimą, kurio tikslas nustatyti pratimų poveikį rankų koordinacijos, miklumo lavinimui. Ištirta 60 pacientų, sergančių Parkinsono liga. 30 sudarė kontrolinę grupę, o su likusiais buvo atliekami trumpi, 15 min. pratimai rankoms. Nustatyta, kad atliekami reguliarūs pratimai rankoms reikšmingai pagerina rankų judesių koordinaciją, miklumą. Taip pat gerėja rankos motorika, atliekant judesius dirba visi rankos pirštai. Pagerėja rankos funkcija.

Išanalizavus literatūrą, susijusią su Parkinsono liga ir reabilitacija, apibendrintai galima teigti, jog pabrėţiama kineziterapeutų, ergoterapeutų ir logopedų nauda sergantiesiems PL. Svarbiausi

ergoterapijos metodai taikomi sergantiesiems Parkinsono liga yra savirūpos įgūdţių bei smulkiosios motorikos lavinimas (Bartašiūnienė, 2008; Foster et al., 2014). Ergoterapija daugiau dėmesio skiria dalyvavimui kasdienėje veikloje, saviprieţiūrai, laisvalaikiui, namų ruošos darbų atlikimui. Manoma, kad ergoterapijos uţsiėmimai teigiamai veikia sergančiųjų PL gyvenimo kokybę, savarankiškumą kasdienėje veikloje bei funkcinį mobilumą. Taip pat maţina iškylančių socialinių problemų skaičių, kuriuose reikšminga tikslinga veikla (Sturkenboom et al., 2014). Kitų autorių duomenimis, ergoterapija pagerindama veiklos našumą sergančiųjų PL kasdienėje veikloje, gali sumaţinti išlaidas, skiriamas sergančiųjų PL sveikatos prieţiūrai, slaugai (Sturkenboom et al., 2015).

Apibendrinant galima teigti, kad ergoterapeuto vaidmuo asmenims sergantiesiems PL yra labai svarbus, nes priklausomai nuo PL formos jis paliečia visas asmens veiklos sritis. Tinkamai pritaikytas gydymo būdas padeda pasiekti geresnių rezultatų, padidinti sergančiojo savarankiškumą kasdieniniame gyvenime.

1.5.1. Ergoterapijos modeliai

Ergoterapijos modeliai apibūdina ergoterapijos praktikos esmę, pateikia daugelį teorijų, kurias ergoterapeutas taiko savo praktiniame darbe. Kiekvienas modelis yra skirtas tam tikroms ţmogaus veikos sritims. Sukurtas tam, kad apjungtų duomenis, siekiant padėti rasti tinkamiausius sprendimo būdus, graţinant asmenims pasitenkinimą savarankiška veikla. Grupinės veiklos modelis: darbas grupėje paskatina prasmingai veiklai ir suteikia pacientui praktikos. Grupiniuose ergoterapijos uţsiėmimuose pirmiausia turi būti planuojama veikla, tikslai, nustatomas tikslus veiklos planas, kurio bus laikomasi visų uţsiėmimų metu. Grupinė veikla naudinga tuo, jog motyvuojant pacientą galima įtraukti į prasmingą veiklą (Bartašiūnienė, 2008). Ţmogaus uţimtumo modelis, labai išsamiai nusako aplinkos įtakos prasmę ţmogaus kasdienei veiklai. Šis modelis padeda įsigilinti į veiklos prigimtį, atspindi motyvaciją bei veiklos pasirinkimo reikšmę, atspindi galimą aplinkos poveikį ţmogaus kasdienei veiklai (Kriščiūnas ir kt., 2008). Judesių valdymo modelis. Jame pabrėţiama individo ir aplinkos sąveikos svarba. Ergoterapijos esmė: naudojant atitinkamas priemones, sumaţinti raumenų tonusą, atkurti ţmogaus įprastinius judesius, skatinti atlikti tikslingą veiklą.

Taigi galima teigti, kad ergoterapijos modeliai yra ergoterapeuto darbo esmė. Ergoterapeutas bendradarbiaudamas su pacientu iškelia trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, tokius kaip: išmokyti efektyvių problemų sprendimo būdų, pagerinti rankos funkciją, pedėti pritaikyti aplinką. Ergoterapijos poveikio esmė, kuria grindţiamas gydymas: judesių skatinimas pagal poreikį, sinerginių judesių naudojimas veiklai, valingo judesių valdymo skatinimas.

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

2.1. Tyrimo kontingentas

Tyrime dalyvavo 60 asmenų, aktyviai dalyvaujančių Parkinsono ligos draugijos veikloje. Į tyrimą nebuvo įtraukti asmenys, turintys ţemesnį savarankiškumo laipsnį negu 50 proc. pagal „Schwab ir England kasdieninio gyvenimo veiklos skalę“. Taip pat į kontingentą nebuvo įtraukiami tiriamieji, sergantys 4-5 stadijos Parkinsono liga, atsiţvelgiant į „Modifikuotą Hoehn ir Yahr Parkinsono ligos stadijų skalę“ (Hoehn&Yahr), nes tokios būklės asmenys daţniausiai sunkai mobilizuojami. Tiriamieji buvo skirstomi pagal Parkinsono ligos klinikines formas. Pirmoji – tremorinė, antroji – rigidinė ir trečioji – mišri (rigidinė – tremorinė). Visi pacientų amţiaus duomenys buvo suskirstyti pagal PSO rekomenduojamas amţiaus grupes. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis, pacientus pagal amţių skirstėme į tam tikrus laikotarpius: iki 44 metų – jaunas ţmogus, nuo 45 iki 59 metų – vidutinio amţiaus, nuo 60 iki 74 metų – pagyvenęs ţmogus, nuo 75 iki 90 metų – senas, daugiau nei 90 metų – ilgaamţis. Kontingento atrankai naudoti šie kriterijai:

 Diagnozuota Parkinsono liga.

 Pacientas geba suprasti, ko jo yra klausiama.

 Savanoriškai sutinka dalyvauti tyrime.

 Pacientui per pastaruosius 3 mėn. nebuvo keičiamas medikamentinis gydymas ar medikamento dozė.

 Pacientas neserga sunkesnės formos psichikos ligomis.

 Pacientui nėra taikoma smegenų elektrostimuliacija.

Tyrime dalyvavo 60 asmenų, sergančių Parkinsono liga. Iš jų vyrai sudarė 48,3 proc. (n=29), o moterys – 51,7 proc. (n=31). Tiriamųjų amţiaus vidurkis – 70,1±7,1 metų.

2.2. Darbo metodika

Tyrimo tikslui pasiekti buvo atlikta:

 Literatūros šaltinių analizė;

 Anketinė apklausa;