SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
DOVILĖ SUVAIZDYTĖ
SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE SAVARANKIŠKUMO,
GYVENIMO KOKYBĖS IR RANKOS FUNKCIJOS POKYČIAI
TAIKANT ERGOTERAPIJĄ
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
Doc. Dr. Jolita Rapolienė
SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė 2015 m. ……… mėn. ….d.
SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE SAVARANKIŠKUMO,
GYVENIMO KOKYBĖS IR RANKOS FUNKCIJOS POKYČIAI
TAIKANT ERGOTERAPIJĄ
Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Dr. Jolita Rapolienė 2015 m. ……… mėn. ….d. Konsultantas
Asistentė Jurgita Daubarienė 2015 m. ……… mėn. ….d. Recenzentas 2015 m. ……… mėn. ….d. Darbą atliko Magistrantė Dovilė Suvaizdytė 2015 m. ……… mėn. ….d. KAUNAS, 2015
SANTRAUKA……….…………..5
SUMMARY………... 6
SANTRUMPOS………. 7
ĮVADAS……….8
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI……… 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA……… 11
1.1.Išsėtinė sklerozė ... 11
1.1.1. Išsėtinės sklerozės istorija ir epidemiologija ... 11
1.1.2. Išsėtinės sklerozės etiologija ir patogenezė ... 12
1.1.3. Išsėtinės sklerozės klasifikacija ir simptomai ... 13
1.1.4. Išsėtinės sklerozės diagnostika ir gydymas... 16
1.2. Išsėtine skleroze sergančių asmenų reabilitacija ... 18
1.2.1. Išsėtine skleroze sergančių asmenų ergoterapija ir jos samprata ... 19
1.2.2. Sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybė ... 21
1.2.3. Rankų funkcija ir savarankiškumas sergant išsėtine skleroze ... 22
2. TYRIMO METODIKA………24
2.1. Tyrimo kontingentas ... 24
2.2. Darbo metodika ... 24
2.2.1. Tyrimo metodai ... 24
2.2.2. Statistiniai duomenų analizės metodai ... 27
2.3. Tyrimo organizavimas ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI ………... 29
3.1. Anketinės apklausos duomenų rezultatai ... 29
3.2. Rankų funkcijos vertinimo rezultatai ... 30
3.3. Savarankiškumo ir gyvenimo kokybės vertinimo rezultatai ... 39
3.4. Ryšiai tarp rankos funkcijos, savarankiškumo ir gyvenimo kokybės ... 47
REZULTATŲ APTARIMAS………. 52
IŠVADOS ………... 56
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS……….…… 57
MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS……… 58
Suvaizdytė D. Sergančiųjų išsėtine skleroze savarankiškumo, gyvenimo kokybės ir rankos funkcijos pokyčiai taikant ergoterapiją, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Jolita Rapolienė, konsultantė: asistentė Jurgita Daubarienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2015, – 79 p.
Tyrimo tikslas. Nustatyti sergančiųjų išsėtine skleroze savarankiškumo, gyvenimo kokybės ir
rankos funkcijos pokyčius taikant ergoterapiją.
Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti asmenų, sergančių išsėtine skleroze, rankų funkciją,
savarankiškumą kasdieninėje veikloje ir gyvenimo kokybę. 2. Nustatyti ergoterapijos poveikį kasdienės veiklos, gyvenimo kokybės bei rankų funkcijos korekcijai. 3. Nustatyti veiksnius turinčius įtakos sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybei. 4. Nustatyti sąsajas tarp savarankiškumo, rankų funkcijos ir gyvenimo kokybės.
Metodika: Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų
Neurologijos klinikoje. Tyrimo kontingentą sudarė 60 išsėtine skleroze sergančių asmenų, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes. Tyrimo metu buvo sudaryta ergoterapijos programa, kuri papildomai buvo taikoma I grupės tiriamiesiems, šalia kitų reabilitacijos procedūrų. Tyrimo metu buvo vertinta tiriamųjų savarankiškumas „Kasdienės veiklos vertinimo testu“, gyvenimo kokybė – „Sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybės įvertinimo anketa“, rankų funkcijai vertinti buvo naudojama: Jebsen testas, Ashworth skalė, pusiausvyros nereikalaujantys koordinacijos mėginiai, dinamometrija, goniometrija.
Išvados: 1. Asmenims, sergantiems išsėtine skleroze, dažnai pasireiškia rankų funkcijos
sutrikimai: rankų raumenų spastiškumas, sumažėjusi rankų raumenų jėga, sąnarių judesių amplitudė, sutrikusi rankų koordinacija, sumažėja asmenų savarankiškumas ir gyvenimo kokybė. 2. Visiems tiriamiesiems pagerėjo gyvenimo kokybė bei gebėjimas atlikti asmeninį tualetą (p<0,05). Tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapija statistiškai reikšmingai pagerėjo rankų funkcija ir gebėjimas savarankiškai ruošti valgį, pavalgyti, atlikti namų ruošos darbus bei judėti patalpose. 3. Nustatėme, jog daugiausiai įtakos tiriamųjų gyvenimo kokybei turėjo: pajėgumas, fizinė būklė, sveikatos pokyčiai, asmens apribojimai dėl fizinės būklės ir asmens apribojimai dėl emocinės būklės. 4. Nustatyta, jog asmenų, sergančių išsėtine skleroze, sutrikusi rankos funkcija statistiškai reikšmingai (p<0,05) siejasi su žemesniu gyvenimo kokybės vertinimu, taip pat nustatyti statistiškai reikšmingi (p<0,05) ryšiai tarp tiriamųjų savarankiškumo ir fizinės bei psichinės būklių bei tarp rankų raumenų jėgos sumažėjimo ir sumažėjusio savarankiškumo kasdieninėje veikloje.
Suvaizdytė D. Changes of self-support, quality of life and hand function by patients with multiple sclerosis after occupational therapy, master’s thesis / supervisor Ph. d. J. Rapolienė, consultant assistant J. Daubarienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2015, – s. 79.
The aim of research: to set changes of self-support, life quality and hand function of people
with multiple sclerosis when occupational therapy is applied.
Objectives of the study: 1. To evaluate hands function, self-support and life quality of people
suffering from multiple sclerosis. 2. To identify a therapy effect to corrections of life quality, daily activity and hands function. 3. To identify factors which affect life quality of people suffering from multiple sclerosis. 4. To identify connections between self-support, life quality and hands function.
Methodology: A study was carried out in Lithuanian University of Health Sciences Kaunas
Public hospitals Clinics Neurology clinic. The study's contingent was consisted of 60 people suffering from multiple sclerosis who were divided into two groups. There was made program of occupational therapy, which was applied together with other rehabilitation procedures to participants from the first group. At the time of research in the study were evaluated self-support by “Activities of daily living test”, life quality – “Multiple Sclerosis Quality of Life (MSQOL) Instrument”. There were used Jebsen test, Ashworth scale, balance coordination-free samples test, dynamometry, goniometry to evaluate the hands function.
Conclusions: 1. Hands dysfunctions which affect people with multiple sclerosis: arm muscle
spasticity, decreased in arm muscle strength, joint range of motion, hands coordination dysfunction, reduces in self-supporting and quality of life. 2. Life quality an ability to perform private bathroom of all subjects improved (p<0,05). Hand function and the ability to self-prepare meals, to eat, to perform household chores and move indoors statistically significant improved of people to whom therapy was applied. 3. We found out that the biggest impact on the life quality had: capacity, physical condition, health changes, personal limitations due to physical condition and personal limitations due to emotional condition. 4. It was found that hands dysfunction of people suffering from multiple sclerosis are statistically significant (p<0,05) associated with a lower life quality. Also there are statistically significant (p<0,05) relationship between participants independence and physical and mental condition as well as between decrease in muscle strength and decreased independence in daily activity.
SANTRUMPOS
CNS – centrinė nervų sistema
EDSS (angl. Expanded Disability Status Scale) – Išplėstinė negalios vertinimo skalė IS – išsėtinė sklerozė
ISGK – Sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynas Me – mediana
MRT – magnetinio rezonanso topografija n – tiriamųjų skaičius
Proc. – procentai
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija SN – standartinis nuokrypis
t – Stjudento t kriterijus z – Vilkoksono kriterijus
ĮVADAS
Išsėtinė sklerozė (IS) yra demielinizuojanti uždegiminė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, sutrikdanti nervinių impulsų perdavimo į įvairias kūno sritis funkciją (Grambaitė, 2005). A. Döring, C. F. Pfueller ir kiti autoriai (2012) savo straipsnyje apie išsėtinę sklerozę teigia, jog ji yra viena iš labiausiai paplitusių netrauminių neįgalumo priežasčių jauniems suaugusiems asmenims. IS būdinga progresuojanti ir nestabili ligos eiga, sergant dažnai pasireiškia remisijos ir ligos paūmėjimai. Priklausomai nuo pažeidimo lokalizacijos pasireiškia morfologiniai pokyčiai tiek baltojoje, tiek pilkojoje smegenų medžiagose, atsiranda įvairūs simptomai ir funkcijų sutrikimai. Sutrinka asmenų, sergančių IS, darbingumas, sumažėja fizinis aktyvumas ir sportinė veikla, sutrinka savarankiškumas, suprastėja gyvenimo kokybė (Döring, 2012).
Sveikatos statistikos duomenimis, Lietuva pagal sergamumą IS priskiriama prie aukštą paplitimą turinčių šalių. Sergamumo rodiklis 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje siekia 78 atvejus (Pakutkienė, 2009). Europoje IS vidutiniškai serga apie 350 tūkstančių žmonių, o visame pasaulyje vidutiniškai serga nuo 1 milijono iki 2,5 milijono asmenų. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis išsėtinė sklerozė yra viena brangiausių ligų, kurių metinės socialinės sąnaudos siekia 1 milijardą 600 milijonų eurų (Nocentini, 2012). Moterys IS suserga dažniau negu vyrai (moterų ir vyrų susirgimų santykis – 2-3:1). Šia liga dažniausiai serga asmenys nuo 20 iki 40 metų, retai susergama vaikystėje ar senatvėje (Döring, 2012).
Išsėtinės sklerozės gydyme šalia pažangių medikamentinių ir terapinių gydymo būdų, sumažinančių ligos simptomatiką bei progresavimą, svarbų vaidmenį atlieka ir reabilitacija. S. Beer, F. Khan ir J. Kesselring (2012) straipsnyje apie reabilitacijos intervenciją sergantiems IS, teigia, jog reabilitacija sergantiems IS išlieka svarbia ir reikalinga, siekiant sumažinti ligos simptomus, trukdančius aktyviai asmens veiklai ir socializacijai. Reabilitacijos metu siekiama atgauti ar išsaugoti asmens savarankiškumą ir geriausią gyvenimo kokybę (Beer, 2012). Taip pat literatūroje teigiama, jog reabilitacijos metu dėmesys turi būti skiriamas ne tik fizinės būklės palaikymui ir atstatymui, tačiau ir asmens psichinei būklei, jos gerinimui. R. H. Benedict, E. Vahling ir kiti (2005) vertino asmenų, sergančių IS psichinės būklės ryšį asmens savarankiškumui ir gyvenimo kokybei. Tyrimo išvadose buvo teigiama, jog psichinės būklės sutrikimai yra susiję su asmens nepriklausomumo kasdieninėje veikloje sumažėjimu ir su sumažėjusiu gyvenimo kokybės vertinimu (Benedict, 2005). Sergantiems IS taikoma daugiadisciplininė reabilitacija, kuri apima kineziterapijos, ergoterapijos, socialinio darbuotojo, psichologo, slaugos ir kitas paslaugas, taip pat asmuo yra prižiūrimas gydytojo neurologo arba reabilitologo (Beer, 2012; Steultiens, 2005).
Ergoterapijos, kaip vienos iš daugiadisciplininės reabilitacijos programos dalių gydant išsėtinę sklerozę tikslas grąžinti, išlaikyti ar kompensuoti sutrikimus tikslinga veikla, atsižvelgiant į asmens gebėjimus, profesinius ir aplinkos poreikius (Steultiens, 2005). Ergoterapeutas atlieka svarbų vaidmenį bendraujant ir dirbant su IS sergančiais žmonėmis. Jis padeda organizuoti ligonio tikslingą veiklą, stengiasi užkirsti kelią ligos progresavimui, siekia koreguoti sutrikusias funkcijas (Specht J, 2002; Steultiens, 2005).
Galima teigti, jog išsėtinė sklerozė yra aktuali medicininė ir socialinė problema tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje dėl jauno susirgimo amžiaus taip pat dėl ligos sutrikdomo savarankiškumo bei pablogėjusios gyvenimo kokybės. Ligai progresuojant kinta simptomai, todėl taikomas gydymas turi prisitaikyti prie pakitusių ligos sąlygų. Gydant IS yra svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir reabilitacija, kurios metu, siekiant geresnio atsistatymo savarankiškumo ir gyvenimo kokybės srityse, dėmesys turi būti skiriamas tiek fizinei, tiek psichinei asmens, sergančio IS, būklei. Ergoterapija yra viena iš reabilitacijos dalių, jos metu siekiama sugrąžinti ar išsaugoti savarankiškumą ir pagerinti gyvenimo kokybę, tam įtakos turi išlikusi rankos funkcija.
Šio darbo tikslas: nustatyti sergančiųjų išsėtine skleroze savarankiškumo, gyvenimo kokybės ir rankos funkcijos pokyčius taikant ergoterapiją.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas:
Nustatyti sergančiųjų išsėtine skleroze savarankiškumo, gyvenimo kokybės ir rankos funkcijos pokyčius taikant ergoterapiją.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti asmenų, sergančių išsėtine skleroze, rankų funkciją, savarankiškumą kasdieninėje veikloje ir gyvenimo kokybę.
2. Nustatyti ergoterapijos poveikį kasdienės veiklos, gyvenimo kokybės bei rankų funkcijos korekcijai.
3. Nustatyti veiksnius turinčius įtakos sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybei 4. Nustatyti sąsajas tarp savarankiškumo, rankų funkcijos ir gyvenimo kokybės.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Išsėtinė sklerozė
1.1.1. Išsėtinės sklerozės istorija ir epidemiologija
Išsėtinė sklerozė (IS) yra lėtinė demielizuojanti uždegiminė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, kuriai būdinga kintanti eiga bei pasireiškimo sunkumas. Ji pirmą kartą buvo aprašyta 1868 metais ir pavadinta „sklerozinėmis plokštelėmis“. Jas aprašė Jean Martin Charcot, kuris išskyrė ligai būdingą triadą, šiais laikais vadinamą Charcot neurologine triada (nistagmas, intencinis tremoras, kapota kalba). Keletas mokslininkų 20 amžiuje atliko tyrimus, kuriais buvo siekiama paaiškinti ligos priežastis ir patogenezę, tačiau veiksmingas ligos gydymas buvo pradėtas tik nuo 1990 metų (Makris, 2013).
Išsėtinės sklerozės paplitimas pasaulyje yra labai skirtingas, jis priklauso nuo geografinės padėties. Visame pasaulyje IS sergantys asmenys sudaro 2,5 milijono žmonių, iš kurių apie 400 000 gyvena JAV ir 350 000 – Europoje (Nocentini, 2012). Lietuvoje, 2007 metų duomenimis, sergančiųjų IS buvo 2621 asmuo. IS paplitimas Lietuvoje siekia 78 atvejus 100 tūkstančių gyventojų, taigi Lietuva priklauso didelio paplitimo zonai (Kizlaitienė, 2008). Atlikta nemažai tyrimų, kurių metu buvo vertinta: mirtingumas nuo IS, ligos paplitimas tam tikrose šalyse ar geografinėse zonose. Tyrimuose IS paplitimas buvo vertinamas atsižvelgiant ne tik į geografinius parametrus, tačiau ir į kitus aspektus: socialinius, kultūrinius ir ekonominius veiksnius(Nocentini, 2012).
Šia liga dažniau serga darbingo amžiaus žmonės, nors ja gali sirgti vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Ji daugiau paplitusi tarp moterų, negu tarp vyrų (Makris, 2013; Milo, 2010). Tačiau atlikti genetiniai tyrimai nerado jokio atitikmens tarp X chromosomos ir geno lemiančio IS (Dyment, 2004). Ligos paplitimo tyrimai atskleidė, jog geografinė padėtis ir etiniai ypatumai turi įtakos sergamumui IS. Mirtingumas ir sergamumas IS vidutinio klimato regionuose didesnis nei tropinio ar subtropinio klimato zonose gyvenančių žmonių (Nocentini, 2012). IS paplitimas didėja didėjant atstumui nuo pusiaujo. Pagal sergamumą buvo išskirtos trys sritys: didelės rizikos, vidutinės rizikos ir mažos rizikos sritys. Sergamumas IS svyruoja nuo 6 – 20 atvejų 100 000 gyventojų žemo paplitimo regionuose iki 60 – 200 atvejų 100 000 gyventojų vidutinio ir didelio paplitimo regionuose (Milo, 2010). Didelės rizikos sritims priskiriama Šiaurinė Europos dalis ir Šiaurės Amerika, vidutinės rizikos sritims – Pietų Europos dalis, Pietų Amerika ir Australija, mažos – Azija, Aliaska ir Afrika (Nocentini, 2012; Milo 2010). Didelio ir vidutinio paplitimo regionuose sergamumas vyrauja tarp baltaodžių, juodaodžiai IS serga rečiau (Milo R, Kahana E., 2010).
Galima teigti, kad IS yra tiek medicininė, tiek socialinė problema, dėl didelio sergančiųjų skaičiaus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Analizuojant atliktų tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, jog ligos simptomai dažniausiai pasireiškia darbingo amžiaus asmenims apie 20 – 40 metus. Taip pat galima daryti išvadą, jog ligos paplitimas priklauso nuo lyties, geografinės padėties ir rasės.
1.1.2. Išsėtinės sklerozės etiologija ir patogenezė
Konkrečios IS ligos atsiradimo priežastys nėra nustatytos, tačiau siūloma nemažai etiologijos hipotezių. Manoma, kad IS yra heterogeniška multietiologinė liga, sukeliama daugelio skirtingų organizmo genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos (Dalton, 2004). Genetiniai epidemiologiniai tyrimai atskleidė, jog genetinis polinkis yra svarbus veiksnys ligai pasireikšti. Nustatyta, kad pirmos, antros ir trečios kartos asmenys, kurių šeimoje yra sergančiųjų IS, turi didesnę riziką susirgti šia liga, lyginant su bendrąja populiacija (Barcellos, 2006). Pirmos kartos giminėms rizika susirgti IS išauga 10 – 25 kartus (Dyment, 2004). T. Fong ir kiti (2006) teigia, kad dažniausi IS etiologiniai veiksniai gali būti grupuojami į šešias grupes: virusai, bakterijos, sutrikusios oligodendrologijos funkcijos ar degeneracijos, dieta, keičianti membranų sudėtį, makrofagų aktyvumą ir prostaglandinų sintezę, genetiniai veiksniai – predispozicija reaguoti į smegenų antigenus, sumažėjusi imuninio atsako į smegenų antigenus kontrolė, įvairūs kiti mechanizmai: toksinai, endokrininiai veiksniai, stresas (Fong, 2006).
R. Milo ir E. Kahana (2010) apžvalginiame straipsnyje išnagrinėję epidemiologinius ir genetinius duomenis ir sergančiųjų IS imuninę patogenezę išskyrė autoimuninę, infekcinę (virusinę) ir neurodegeneracinę teorijas, kuriomis siūloma paaiškinti susirgimo IS priežastis (Milo, 2010). Išsėtinė sklerozė, kaip autoimuninė liga, yra viena populiariausių teorijų, nors liga neatitinka visų kriterijų autoimuninei ligai nustatyti. Ši teorija grindžiama faktais gautais epidemiologinių stebėjimų metu: didelis ligos paplitimas tarp moterų, IS susergama dažniausiai 20 – 40 metų. Šis amžius panašus į susirgimų amžių kitomis autoimuninėmis ligomis (Milo, 2010; Barcellos, 2006).
Antroji R. Milo ir E. Kahana (2010) išskirta teorija teigia, jog IS yra infekcinė virusinė liga, tačiau tiesioginis ryšys tarp viruso ir ligos pasireiškimo nėra nustatytas. Literatūroje nurodoma, jog virusai, kurie tiesiogiai pažeidžia oligodendrogliją yra vieni iš etiologinių veiksnių didinančių riziką susirgti IS. Šiems virusams priskiriama: herpes virusas – 6 ir endogeniniai retrovirusai. Virusai gali sukelti tiek tiesioginę žalą iš infekuotų ląstelių, tiek autoimunines reakcijas lemiančias demielinizacijos pasireiškimą. Virusų sukelta autoimuninė demielizacija tvirtai remia IS infekcinės etiologijos teoriją(Milo, 2010; Donati, 2006).
Trečioji teorija teigia, kad IS yra neurodegeneracinė liga. Ji grindžiama tuo, jog sergant IS atsiranda negrįžtami pakitimai ne tik baltojoje medžiagoje, bet ir galvos smegenų žievės srityje ar pilkojoje medžiagoje (Brynedal, 2007). Progresuojančios IS formos susijusios su pilkosios medžiagos demielizacija ir aksonų pažeidimu. Tačiau vis dar diskutuojama ar aksono pažeidimas yra antrinės demielinizacijos pasekmė, ar pirminė aktyvaus nykimo pasekmė, nepriklausanti nuo demielinizacijos proceso. Šie pakitimai lemia negrįžtamą negalios atsiradimą(Milo, 2010; Brynedal, 2007).
Sergant IS T-limfocitai – specifiniai mielino antigenai, sukelia uždegiminę reakciją CNS, dėl kurios pasireiškia procesai pažeidžiantys ir ardantys nervinių ląstelių mielininį dangalą (Gold, 2006). Nykstant mielinui, taip pat pažeidžiami aksonai, jie degeneruojasi. Uždegimo metu mielininiai dangalai plonėja, dalis jų sunyksta, susidaro plokštelės. Nustatyta, kad plokštelės susidaro ne tik baltojoje, bet ir pilkojoje smegenų medžiagose (Farias, 2014). Baltojoje smegenų medžiagoje dėl uždegiminių ir demielinizacijos procesų stebimas plokštelių susidarymas periventrikulinėse srityse, regos nervo, didžiosios smegenų jungties ir nugaros smegenų srityse (Lucchinett, 2011). Dėl plokštelių susidarymo ir demielinizacijos, kurios metu pažeidžiamas aksonas, sutrinka nervinių impulsų plitimas nervinėmis skaidulomis iš galvos smegenų į nugaros smegenis. Uždegimui atslūgus suardytą mieliną pakeičia randinis audinys, šis procesas vadinamas skleroze. Jos metu susidaręs randinis audinys neužtikrina normalios funkcijos atgavimo (Lucchinett, 2011; Farias A, 2014).
Apibendrinant galima teigti, jog pasaulyje atlikta nemažai mokslinių tyrimų kurių metu buvo siekiama nustatyti IS sukeliančius veiksnius, simptomus ir kita. Tyrimų metu gauti duomenys svarbūs tinkamai parenkant ir pritaikant gydymo būdą.
1.1.3. Išsėtinės sklerozės klasifikacija ir simptomai
Išsėtinė sklerozė yra sudėtinga, heterogeninė liga, susijusi su ilgalaike negalia. Literatūroje skiriamos įvairios IS klasifikacijos. TLK – 10 išsėtinė sklerozė koduojama – G35 ir priskiriama demielinizuojančioms centrinės nervų sistemos ligoms. Ji skirstoma į šias grupes: smegenų kamieno, nugaros smegenų, išsėtinę, išplitusią ir neklasifikuojamą kitaip (Nacionalinis medicininės klasifikacijos centras, 2008). Tačiau dažniausiai literatūroje naudojama pagrindinės IS klinikinės ligos eigos formos: recidyvuojanti – remituojanti, kliniškai izoliuotas sindromas, antrinė progresuojanti, pirminė progresuojanti (Confavreux, 2006; Brust, 2007). Kliniškai izoliuotam sindromui būdinga, keletas pasireiškusių atakų, kurių metu gali būti paveikti skirtingi CNS regionai. Pasireiškusi pirminė demielinizacija taip pat priskiriama prie kliniškai izoliuoto sindromo. Asmenims, kuriems pasireiškė šis sindromas, padidėja rizika susirgti IS. Po paūmėjimo daliai asmenų išsivysto recidyvuojanti – remituojanti
IS ligos eigos forma, kitiems asmenims IS būdinga demielinizacija nepasireiškia. Literatūroje teigiama, jog asmenims po kliniškai izoliuoto sindromo pasireiškimo, antrasis paūmėjimas pasireiškia vidutiniškai po 14 metų, jis būdingas 88 proc. asmenų (Brust, 2007).
Išsėtinės sklerozės tarptautinės federacijos 2013 metų duomenimis dažniausiai diagnozuojant ligą, pacientams nustatoma recidyvuojanti – remituojanti forma. Ši forma nustatoma 85 proc. sergančiųjų, iš jų 80 proc. vėliau suserga antrine progresuojančia forma. Pirminė progresuojanti IS forma iš karto diagnozuojama 10 proc., o progresuojanti – recidyvuojanti – 5 proc. IS susirgusių asmenų (Multiple Sclerosis International Federation, 2013). IS recidyvu priimta laikyti naujų simptomų atsiradimą, taip pat anksčiau buvusių ir pranykusių simptomų atsinaujinimą arba ryškų esančių simptomų pablogėjimą, kuris pasireiškia vėliau nei pirmasis IS epizodas. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad tikrasis recidyvas tęsiasi ilgiau nei 24 – 48 valandas (Fisniku, 2008). S. Hauser, E. Wauband ir kiti (2008) atliko tyrimą, kuriame tyrė remituojančia – recidyvuojančia IS forma sergančius asmenis. Straipsnyje, teigiama, kad išsėtinė sklerozė dažniausiai prasideda pasikartojančiais recidyvuojančiais epizodiniais sutrikimais (recidyvuojančia – remituojančia forma), vėliau pereina į lėtinę neurodegeneracinę būklę, kuriai būdinga progresuojančios neurologinės negalios atsiradimas (Hauser, 2008).
Sergantiems recidyvuojančia – remituojančia IS forma pasireiškia neprognozuojami simptomų paūmėjimai, o laikotarpiu tarp paūmėjimų pacientų sveikata normalizuojasi. Daliai asmenų sergančių šia forma po kiekvieno paūmėjimo sveikata gali blogėti, pasireikšti nauji simptomai (Cohen, 2010). Jei asmenys, sergantys recidyvuojančia – remituojančia forma nėra gydomi, apie 50 proc. jų dešimties metų laikotarpyje suserga antrine progresuojančia IS forma. Ši ligos forma anksčiau buvo vadinama – lėtine progresuojančia IS (Hauser, 2006). Daliai asmenų sergančių antrine progresuojančia IS forma gali pasireikšti recidyvai, o kitiems jų gali nebūti. Ilgėjant sirgimo trukmei simptomai ir negalia stiprėja. Vidutiniškai po 15 metų nuo antrinės progresuojančios IS formos diagnozavimo sutrinka judėjimas, gali prireikti pagalbinių priemonių (Nocentini, 2012).
Pirminė progresuojanti IS forma yra progresinė ligos forma, kuriai būdingas stabilus simptomų stiprėjimas, neišskiriami paūmėjimai. Ši ligos forma būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, ji paprastai pasireiškia 40 metų sulaukusiems ir vyresniems asmenims (Nocentini, 2012). Šią formą siūloma diagnozuoti, kai ligai būdingi neurologiniai simptomai progresuoja ne mažiau kaip metus. Pirminės progresuojančios IS formos klinikinei simptomatikai būdinga progresuojanti hemiparezė arba parezė, vibracijos ir skausmo sutrikimai kojose, neurogeninė šlapimo pūslės disfunkcija (Thompson, 2000).
Sergantiems išsėtine skleroze yra būdingi neurologiniai sutrikimai, kurie pasireiškia įvairiais simptomais. Klinikinė išraiška priklauso nuo susidariusių IS plokštelių lokalizacijos galvos ir nugaros smegenyse (Rasova, 2010). Dažnai IS pasireiškia kliniškai izoliuotais sindromais, kaip regos nervo
uždegimu, smegenų kamieno ar nugaros smegenų sindromais. Kitais atvejais simptomai gali skirtis ir pirmiausia pasireikšti bet kuriuo kitu neurologiniu simptomu ar požymiu (Koch, 2009).
Daugybiniai IS pažeidimai gali sutrikdyti visas centrinės nervų sistemos funkcijas. Dažniausiai IS būdingi šie simptomai:
• Optiniai sutrikimai: regos pablogėjimas, nistagmas, spalvų ir kontrastingumo skyrimo sutrikimas, dvejinimasis akyse;
• Sensoriniai sutrikimai: parestezijos, liemens ir galūnių sustingimas, tirpimas; • Skausmas: Lhermitte simptomas, dizestezija, lėtinis skausmas;
• Pažinimo (kognityviniai) sutrikimai: atminties, dėmesio sutelkimo problemos, išmokimo problemos, informacijos apdorojimo greičio sumažėjimas;
• Emocijų sutrikimai: euforija, distrofija, depresija;
• Judėjimo (motoriniai) sutrikimai: silpnumas arba paralyžius, nuovargis, spąstiškumas, koordinacijos sutrikimai, intencinis tremoras, sutrikusi pusiausvyra, eisenos sutrikimai;
• Dubens organų funkcijos sutrikimai: padažnėjęs, sunkiai sulaikomas šlapinimasis, pereinantis į šlapimo nelaikymą, pasunkėjusi šlapinimosi pradžia, obstipitacijos, seksualinė disfunkcija;
• Kalbos ir rijimo sutrikimai: dizartrija, disfonija, disfagija (Cohen, 2010; Mickevičienė, 2012). A. M. Melagoni, R. Galeotti ir kiti (2010) teigė, jog lėtinis nuovargis vienas iš dažniausiai pasireiškiančių simptomų, asmenims sergantiems IS. Patiriamas nuovargis skiriasi nuo įprastinio nuovargio, jis apima ne tik fizinį, bet ir protinį nuovargį. Teigiama, jog nuovargį patiria 86 proc. sergančiųjų IS, iš jų 30 proc. sergančiųjų jis yra vienas iš stipriausiai pasireiškiančių simptomų, dėl kurio sutrinka kasdienė veikla ir nukenčia gyvenimo kokybė (Malagoni, 2010). M. P. Amato ir kiti (2006), nagrinėjo vieną iš IS sergantiems asmenims būdingų simptomų – kognityvinių funkcijų sutrikimus. Autorius straipsnyje teigė, kad kognityvinių funkcijų sutrikimai būdingi 50 – 60 proc. IS sergančių asmenų (Amato, 2006). Kitas IS sergantiems asmenims būdingas simptomas – ataksija literatūroje nurodomas kaip vienas iš labiausiai neįgalumą sukeliančių simptomų. Sunki ataksija gali sutrikdyti pusiausvyrą, galūnių vikrumą, asmenų judėjimą ir persikėlimą (Mills, 2009).
Simptomai gali persidengti tarpusavyje – vienas simptomas gali sustiprinti kitą simptomą arba jo korekcijai skiriamas vaistas gali išprovokuoti papildomus simptomus. Pagal tai IS simptomai klasifikuojami į pirminius ir antrinius. Pirminiai simptomai – nuovargis, raumenų silpnumas, regėjimo, jutimų sutrikimai, pažintinių funkcijų, dubens funkcijų sutrikimai pasireiškia dėl pačios ligos patofiziologinių procesų. Antriniai simptomai išsivysto iš pirminių simptomų, dėl taikomo gydymo, kompensacinių priemonių poveikio bei komplikacijų (Mickevičienė, 2012). Antriniams simptomams
priskiriamas skausmas, nuovargis, miego adaptacijos sutrikimai, osteoporozė, infekcijos, raumenų atrofija (Cohen, 2010).
Taigi galima teigti, jog IS neturi tik šiai ligai būdingo simptomo, IS simptomai yra įvairūs ir nespecifiniai. Simptomų pasireiškimas priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos smegenyse. Išsėtinė sklerozė gali pasireikšti judėjimo funkcijos sutrikimais, kognityvinių funkcijų sutrikimais, depresija, nuovargiu ir kita, tačiau pasireiškęs vieno simptomo paūmėjimas paveikia bendrą sergančiųjų IS sveikatos būklę.
1.1.4. Išsėtinės sklerozės diagnostika ir gydymas
Išsėtinės sklerozės diagnostika grindžiama atidžiu klinikinės istorijos įvertinimu, neurologiniais tyrimais ir paraklinikiniais testais, kuriais siekiama nustatyti laikinus ir erdvinius diemilizacinius sklaidos pakitimus CNS. Diagnostiniai kriterijai, kuriais buvo siekiama nustatyti klinikinius ir paraklinikinius tyrimų įrodymus, būtinus IS diagnozei patvirtinti ir detalizuoti 2001 metais. Šie kriterijai dar buvo peržiūrėti 2005 ir 2010 metais. Instrumentiniams tyrimams priskiriama: magnetinio rezonanso tyrimas (MRT), smegenų skysčio analizės tyrimas, sukeltų potencialų (vizualinis, somatosensorinis, klausos) tyrimas (Nocentini, 2012; Polman, 2011).
IS diagnostikai gali būti naudojama tarptautinės specialistų grupės sudaryti Mc Donald kriterijai, tačiau ligos diagnozavimui didelę reikšmę turi magnetinio rezonanso topografijos tyrimo rezultatai. C. H. Polman , S. C. Reingold ir kiti (2011) teigė, kad nors IS diagnozė dažnai nustatoma remiantis vien klinikiniais argumentais, tačiau centrinės nervų sistemos MRT tyrimas gali palaikyti, papildyti ar net pakeisti kai kuriuos klinikinius kriterijus, kaip Mc Donalds kriterijus (Polman, 2011). Smegenų skysčio analizės tyrimas naudojamas, kai klinikiniai simptomai yra netipiški, MRT metu gauti kriterijai nėra tenkinantys diagnozę, taip pat šis tyrimas gali atmesti sirgimo kitomis ligomis hipotezes. Regos sukeltų potencialų tyrimas taikomas tenkinant diagnostinius kriterijus, kai MRT ar smegenų skysčio analizės tyrimų metu gautų duomenų nepakanka nustatyti erdvinės sklaidos pakitimams. Šio tyrimo metu stebimas elektrinių potencialų plitimas nuo centrinių regos laidų iki pakaušinių smegenų skilčių (Nocentini, 2012). Klausos sukeltų potencialų metu stebimas elektrolitų potencialų plitimas nuo sraigės iki vidurinių smegenų, esančių smegenų kamiene (Leocani, 2006; Polman, 2011). Somatosensorinių potencialų tyrimas svarbus nustatant pažeidimus nugaros smegenyse. Tyrimo metu elektriniai potencialai generuojami periferiniuose nervuose, aferentiniuose nugaros smegenų laiduose, požievyje ir žievėje (Leocani, 2006).
Gydymo, galinčio išgydyti IS šiuo metu nėra, tačiau priklausomai nuo ligos formos ir eigos yra taikomas gydymas, kuris yra efektyvus ligos atkričio metu. Gydymas sumažina ligos atkryčių kiekį ir iš
dalies sumažina ligos lemtos negalios progresavimą, taip pat pagerina kai kuriuos simptomus. Taikant gydymą galima pakeisti bendrą ligos eigą (D’Ambrosio, 2012). T. J. Murray (2006) straipsnyje apie IS diagnozę ir gydymą teigė, jog paskirtas gydymas ankstyvoje fazėje, sergant remituojančia – recidyvuojančia IS forma lemia geresnius gydymo rezultatus. Tuo tarpu gydymo poveikis vėlesnėse IS stadijose turi abejotiną naudą (Murray, 2006).
IS gydymas sudarytas iš medikamentinio gydymo ir fizinės reabilitacijos, juo siekiama išlaikyti pacientų savarankiškumą, atidėti simptomų sunkėjimą ir išvengti komplikacijų (D’Ambrosio, 2012). Fizinės reabilitacijos procedūros, kaip kineziterapija ar ergoterapija, papildo medikamentinį gydymą pasireiškus motorikos, koordinacijos, pusiausvyros sutrikimams (D’Ambrosio, 2012; Scalfari, 2014). Skiriamos dvi IS medikamentinio gydymo rūšys: imuninius procesus veikiantis ir simptominis gydymas. Imuninius procesus veikiantis gydymas skirstomas į paūmėjimų (atkryčio) gydymą, generalizuotą imunosupresiją (imuninę sistemą slopinantį) ir ligos eigą modifikuojantį gydymą (Scalfari, 2014; Hemmer, 2005). Ligos paūmėjimų metu taikomas gydymas gliukokortikoidais, ligos kontrolei taikomas imunomoduliuojamasis gydymas (D’Ambrosio, 2012). Pagrindinis gydymo kortikosteroidais tikslas yra pagreitinti atsigavimą. Šis gydymas taikomas recidyvų metu, kurie sukelia sunkius sutrikimus, sutrikdo kasdienę funkciją. Gydymas gali būti pradėtas taikyti tik tada, kai recidyvas yra patvirtintas (Fox, 2007). Gydymas generalizuota imunosupresija taikomas asmenims, sergantiems progresuojančiomis ligos formomis, nepriklausomai nuo paūmėjimo buvimo. Imunomoduliuojantis gydymas taikomas ligos kontrolei. Šis gydymas skirtas lėtinti ligos eigą, lengvinti paūmėjimams, mažinti jų skaičių ir tolinti ligos progresavimą (Murray, 2006; Fox, 2007).
Ankstyvoje ligos stadijoje, IS sergantiems asmenims, dažnai pasireiškia regėjimo, vestibiulinio aparato ir somatosensoriniai sutrikimai su raumenų silpnumu. Šie sutrikimai lemia pusiausvyros ir laikysenos kontrolės pakitimus (Krishnan, 2011). Sutrikimams gydyti taikomas simptominis gydymas. Šiuo gydymu siekiama sumažinti IS sergantį asmenį varginančius ir negalią didinančius neurologinės disfunkcijos simptomus. Simptominis gydymas nestabdo ligos lemto patologinio CNS proceso progresavimo ir nekeičia natūralios ligos eigos. J. Kesselring ir S. Beer (2005) nagrinėjo simptominio gydymo ir reabilitacijos svarbą asmenims sergantiems IS. Autoriai teigė, jog gydymas turi būti pritaikytas atsižvelgiant į individualius paciento poreikius, supančią aplinką, ligos formą, negalios laipsnį ir gydymo tikslus. Straipsnyje pabrėžta simptominio gydymo svarba, ji buvo pagrįsta tuo, jog sumažinus ar pašalinus simptomus gerėja sergančiųjų IS savarankiškumas ir gyvenimo kokybė. Autoriai taip pat išskyrė reabilitacijos svarbą, gydant IS sergančius asmenis. Straipsnyje buvo teigiama, jog nors reabilitacija ir neturi įtakos ligos progresavimo prevencijai, tačiau ji svarbi gerinant asmens savarankiškumą, gyvenimo kokybę ir socialinį dalyvavimą visuomeninėje veikloje (Kesselring, 2005).
Apibendrinant galima teigti, jog gydant IS yra svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir papildomi gydymo būdai, kaip ergoterapija, kineziterapija ir kita. Tinkamai parinktas ir pritaikytas gydymo būdas padeda pasiekti geresnių rezultatų, sumažinti IS simptomus, padidinti asmens savarankiškumą ir gražinti asmenį į normalų gyvenimą.
1.2. Išsėtine skleroze sergančių asmenų reabilitacija
Asmenims sergantiems IS svarbus tiek medikamentinis gydymas, kuriuo siekiama sumažinti ligos paūmėjimus, lėtinti ligos progresavimą, tiek reabilitacija, kuria siekiama pagerinti ir išlaikyti asmens funkcinius gebėjimus progresuojant ligai. J. Kesselring (2004) reabilitaciją apibūdina, kaip aktyvų procesą orientuotą į negalios valdymą, jos mažinimą siekiant visiško atsigavimo (Kesselring, 2004). Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurių metu nustatyta teigiama reabilitacijos nauda tiek pasireiškus pradiniams IS ligos simptomams, tiek vėlesnėse ligos formose.
Reabilitacijos komandą sudaro nemaža dalis sveikatos priežiūros specialistų: gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, logoterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai, profesinės reabilitacijos specialistai, pacientas, šeimos nariai ir likimo draugai (Burks, 2009). B.Amatya, F. Khan ir kiti (2013) straipsnyje teigė, kad nefarmakologinės intervencijos sergant IS gali būti kelių rūšių: vienadisciplininė terapija, kaip kineziterapija ar ergoterapija, individualus nefarmakologinis gydymas su fizinėmis intervencijomis, kurios gali suformuoti vieną iš reabilitacijos programos komponentų. Trečioji rūšis – daugiadisciplininė reabilitacijos programa, kurią sudaro sveikatos priežiūros specialistų komanda. Šią reabilitacijos programą sudaro mažiausiai dviejų sričių specialistai (medicinos, slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos ir kita) (Amatya, 2013). Daugiadisciplininę reabilitacijos programą sudaro šie elementai:
• Individualus į pacientą orientuotas planas, suformuluotas paciento ir reabilitacijos komandos; • Nustatyti tikslai ir prioritetai, kurių bus siekiama reabilitacijos metu. Nustatyti tikslai turi būti konkretūs, realistiški, atitinkantys reabilitacijai skirtą laiką;
• Paciento aktyvus dalyvavimas reabilitacijos procese, siekiant gerinti paciento asmens potencialą;
• Rezultatai, rodantys pagerėjimą vienoje ar keliose neįgalumo ir sveikatos srityse (Bovend' Eerdt, 2010).
J. S. Burks, G. K. Bigley ir H. H. Hill (2009) teigė, jog integruota sveikatos specialistų komanda yra būtina mažinant sutrikimus, negalią ir padedant šalinti problemas su kuriomis susiduria IS sergantys asmenys. Problemos gali būti susiję su nuovargiu, silpnumu, spastiškumu, pusiausvyra koordinacija,
skausmu, kognityvinėmis funkcijomis, rijimu, laisvalaikiu ir kasdiene veikla, kaip rengimasis, maudimasis ar namų ruoša. Reabilitacijos specialistų komanda svarbi padedant išvengti komplikacijų ir antrinės negalios (Burks, 2009). S. Beer, F. Khan ir kiti (2012) apžvalginiame straipsnyje, kuriame vertino reabilitacijos intervencijos naudą asmenims sergantiems IS, teigė, jog reabilitacijos intervencijos nustatymas ir taikymo laikas turi būti parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos formą, funkcinius sutrikimus ir asmeninius poreikius. Taip pat autoriai teigė, jog reabilitacija yra svarbi išlaikant funkcinį pajėgumą ir mažinant riziką prarasti nepriklausomumą (Beer, 2012). K. J. Keller, W. Spence ir kiti (2009) atliko tyrimą, kurio metu vertino ambulatorinės reabilitacijos naudą, sergantiems IS. Straipsnyje autoriai teigė, jog reabilitacijos metu dėmesys turėtų būti sutelktas siekiant išlaikyti optimalų fizinį, psichinį ir socialinį pacientų potencialą, kad jie išliktų, ar galėtų integruotis į socialinę aplinką, kuri jiems būtų tinkama (Kelleher, 2009).
Taigi galima teigti, jog reabilitacija yra svarbi asmenims sergantiems IS. Tinkamai pritaikytos reabilitacijos priemonės ir tinkamai sudarytas reabilitacijos planas padeda sumažinti ligos neigiamus padarinius. Reabilitacija padeda padidinti pacientų nepriklausomumą, gyvenimo kokybę ir sumažinti neįgalumą.
1.2.1. Išsėtine skleroze sergančių asmenų ergoterapija ir jos samprata
Viena iš nefarmakologinio gydymo, skirto optimizuoti funkcines galimybes, sudedamųjų dalių yra ergoterapija. Pagrindinis ergoterapijos tikslas – sudaryti sąlygas, IS sergantiems asmenims, išlaikyti savarankiškumą ir nepriklausomumą kasdienėje, darbinėje ir laisvalaikio veiklose (Steultiens, 2005). Ergoterapijoje žmogaus sveikata siejama su asmens gebėjimu atlikti kasdienę veiklą, realizuoti save įprastoje socialinėje aplinkoje. Tuo tarpu, ,,ligoniu“ asmuo laikomas tada, kai, jis dėl tam tikrų priežasčių, negali atlikti kurios nors įprastos veiklos ar tinkamai savimi pasirūpinti. Ergoterapijoje vadovaujamasi ne tik tuo požiūriu, jog veiklos sutrikimas atsiranda dėl tam tikros ligos ar traumos pasekmių, bet tikima ir tuo, kad veiklos trūkumas gali tapti ligos atsiradimo priežastimi. Tik per veiklą žmogus keičia savo aplinką ir įsitvirtina jį supančiame pasaulyje. Veikla yra būtina žmogaus socialinių ir ekonominių poreikių patenkinimui (Kielhofner, 2002).
Ergoterapijos teorija ir praktika skirta veiklos atlikimo mokymui. Veiklos atlikimas yra ergoterapijos įtakos sfera. Ergoterapijos proceso planavimas prasideda duomenų apie pacientą rinkimu. Duomenų rinkimui dažnai naudojamos įvairios standartizuotos formos, kurios pagrįstos ergoterapijos modeliais. Ergoterapijoje labai svarbu parinkti modelį, kuris yra tinkamiausias duomenų rinkimui.
Ergoterapijos modeliai yra skirtingi. Vieni susiję su judėjimo biomechanika, kiti su suvokimu, motyvacija, gyvenimo būdu. Literatūroje dažniausiai aprašomi šie modeliai: veiklos atlikimo modelis, kanadietiškas veiklos atlikimo modelis, žmogaus užimtumo modelis, biomechaninis modelis, pažintinis negalios modelis, pažintinis suvokimo modelis, grupinis darbo modelis, motorikos kontrolės modelis, erdvės – laiko adaptacijos modelis (Petruševičienė, 2003).
Ergoterapijos objektas yra visa žmogaus veikla, kuri atliekama būdravimo laikotarpiu, asmeniui įprastoje aplinkoje bei įprastomis sąlygomis. Skiriamos trys veiklos sritys: kasdienė veikla, produktyvioji arba darbinė veikla ir laisvalaikis. Kasdienė veikla apima įprastas gyvenimo užduotis, savipriežiūrą ir apsitarnavimą, pavyzdžiui: maudymąsi, valgymą, namų tvarkymą. Produktyvioji veikla – tai apmokama ar neapmokama veikla, kurios metu teikiamos tam tikros paslaugos ar prekės, tokios kaip idėjos, žinios, pagalba, tam tikros pramogos ir kita (Kielhofner, 2002). Laisvalaikis tai veikos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, savęs išreiškimo (Hutchinson, 2011).
M. Finlayson (2011) savo straipsnyje teigė, jog ergoterapeutai yra neatskiriama sveikatos priežiūros specialistų komandos dalis dirbant su IS sergančiais asmenimis ir jų šeimos nariais. Ji svarbi parengiant ir įgyvendinant praktinius sprendimus, kurie yra svarbūs išlaikant savarankiškumą kasdieninėje veikloje (Finlayson, 2011). M. Finlayson, J. D. Garcia ir kiti (2008) tyrė ergoterapeuto paslaugų poreikį asmenims sergantiems IS. Tyrimo rezultatuose buvo teigiama, jog ergoterapijos paslaugas didžioji dauguma iš 1282 tyrime dalyvavusių asmenų siejo su pagerėjusia sveikata ir gyvenimo kokybe. Taip pat buvo nustatytas didelis pasitenkinimas gaunamomis ergoterapijos paslaugomis tarp IS sergančių asmenų (Finlayson, 2008). Literatūroje teigiama, jog asmenims sergantiems IS, kuriems buvo taikyta reabilitacijos programa, į kurią buvo įtraukta ir ergoterapija nurodė geresnius gautus rezultatus tiek vertinant pusiausvyrą, tiek vertinant mobilumą. Taip pat geresni rezultatai buvo nustatyti savipriežiūros srityje, persikeliant ir atliekant kasdienius namų ruošos darbus (Steultiens, 2005; Finlayson, 2008). Asmenys sergantys IS dažnai kreipiasi į ergoterapeutus dėl nuovargio, galūnių silpnumo, viršutinių galūnių smulkiosios motorikos ir koordinacijos sutrikimų, taip pat dėl padidėjusio raumenų spastiškumo. Šie sutrikimai lemia apribojimų pasireiškimą atliekant kasdienę, darbinę bei laisvalaikio veiklas (Steultiens, 2005).
Ergoterapijos metu dėmesys skiriamas IS sergančio asmens veiklai. Siekiama, kad veikla, kuria užsiima asmenys, jiems būtų prasminga ir svarbi. Ergoterapeutas turėtų įvertinti ir nustatyti esamus ir būsimus profesinius sunkumus, kuriuos asmuo patiria dėl ligos, pasikeitus gyvenimo vaidmenims (Finlayson, 2011). Ergoterapijos intervencija gali būti prevencinė, šviečiamoji, kompensacinė, gydomoji arba konsultacinio pobūdžio ir apimti tikslingo ir prasmingo į tikslą nukreipto veiksmo panaudojimą. Sergantiems IS intervencija dažniausiai sutelkiama siekiant išlaikyti turimas asmens funkcijas ir
gebėjimus (Kielhofner, 2002; Finlayson, 2011). Intervencijos metu dėmesys turėtų būti skiriamas pašalinant arba sumažinant šias problemas, siekiant skatinti bei sudaryti galimybę dalyvauti prasmingoje veikloje (Finlayson, 2011). Ergoterapeutas turėtų padėti asmeniui subalansuoti veiklą, sudėtingus veiksmus, reikalingus veiklai atlikti, padalinti į kelias lengvesnes užduotis ir užduoties atlikimui skirti daugiau laiko, siekiant sumažinti nuovargį. Taip pat ergoterapeutas turėtų didinti IS sergančių asmenų motyvaciją, mokyti kaip susidoroti su iškilusiomis problemomis darbe ir kitose veiklose, situacijose (Crepeau, 2009).
Taigi ergoterapeuto vaidmuo asmenims sergantiems IS yra svarbus, nes nepriklausomai nuo ligos formos IS paliečia visas asmens veiklos sritis. Ergoterapeutui bendradarbiaujant su pacientu keliami trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai: išmokyti efektyvių problemų sprendimo būdų, mokyti subalansuoti veiklą, gerinti ir padėti palaikyti rankos funkciją bei smulkiąją motoriką. Ergoterapeutas ištiria ir įvertina ne tik asmens sugebėjimą gyventi savarankiškai, kaip valgio ruošimo įgūdžiai, savipriežiūros įgūdžiai, bet vertina ir kitas veiklas, kaip laisvalaikį ar darbinę veiklą. Taip pat ergoterapeuto svarbus vaidmuo padedant pritaikyti aplinką, siekiant išvengti asmens apribojimų.
1.2.2. Sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybė
Progresuojant išsėtinei sklerozei pasireiškia simptomai, kurie lemia funkcinių apribojimų ir negalios atsiradimą, pablogėjusią gyvenimo kokybę (Motl, 2008). PSO gyvenimo kokybę apibūdina kaip individualų savo paskirties gyvenime vertinimą, kultūros ir vertybių sistemą, kurioje individas gyvena, požiūriu susijusiu su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais (World Health Organization, 2002). A. J. Mitchell, J. Benito – Leo ir kiti (2005) teigia, jog gyvenimo kokybė apibūdina asmens sprendimą apie tai kaip gerai jis gyvena remiantis daugybe sričių (Mitchell, 2005). Gyvenimo kokybės koncepcija apima tris matmenis: asmens funkcinę būklę (tai, ką žmogus gali padaryti), gebėjimą prieiti prie išteklių siekiant įvairių tikslų ir interesų, asmens gerovės pojūtis (Lobentanz, 2004).
A. K. Isaksson, G. Ahlstro ir kiti (2005) straipsnyje teigė, jos asmenys sergantys IS savo gyvenimo kokybę vertina prasčiau negu asmenys, sergantys kitomis lėtinėmis ligomis (Isaksson, 2005). A. J. Mittchel, J. Benito – Leo ir kiti (2005) straipsnyje apie IS sergančių asmenų gyvenimo kokybę teigė, jog vienas iš svarbiausių veiksnių lemiančių žemą gyvenimo kokybės vertinimą yra depresija. Autoriai išskyrė keturis tai grindžiančius teiginius. Pirmasis teiginys nurodo, kad depresija mažina asmens motyvaciją ir suinteresuotumą, tai turi neigiamos įtakos fizinei pažangai. Antra – depresija pasireiškia, kai asmuo išnaudoja vidinius savo išteklius, tai turi neigiamos įtakos susidorojant su veikiančiais stresoriais.
Trečia – depresija iškreipia asmens požiūrį į supantį pasaulį ir savo sveikatą, nepriklausomai nuo esamos padėties viskas vertinama neigiamai, tuo pačiu ir gyvenimo kokybė. Paskutinis, ketvirtasis, teiginys nurodo, kad veiksniai, kurie mažina gyvenimo kokybės vertinimą veikia ir nuotaiką net jei nuotaikos sutrikimai tuo metu ir nėra nustatyti (Mitchell, 2005).
Gyvenimo kokybei nemažai įtakos turi tinkamos fizinės būklės ir savarankiškumo išlaikymas. F. Patty, C. Pozzili ir kiti (2007) nustatė, jog asmenys sergantys IS, kurie sugeba išlaikyti darbo vietas ir savarankiškumą kasdieninėje veikloje, geriau vertina savo gyvenimo kokybę (Patti, 2007). K. Matuska, V. Mathiowetz ir kiti (2007) išskyrė savarankiškumo svarbą ir ryšį su gyvenimo kokybe. Autoriai teigė, kad tinkamai sudarytos sveikatos stiprinimo ir energijos taupymo programos, kurios padeda išsaugoti ir palaikyti savarankiškumą IS sergantiems asmenims turėjo teigiamą ryšį su gyvenimo kokybės vertinimu (Matuska, 2007).
Taigi galima teigti, kad išsėtinė sklerozė turi įtakos tiek IS sergančiam asmeniui, tiek jo šeimos narių gyvenimo kokybei. Gyvenimo kokybė siejasi su išlaikytu savarankiškumu, gebėjimu atlikti ne tik kasdienę ar laisvalaikio veiklas, bet ir darbinę veiklą. Todėl svarbu tinkamai pritaikyti tiek medikamentinį, tiek nemedikamentinį gydymą siekiant išsaugoti asmens savarankiškumą.
1.2.3. Rankų funkcija ir savarankiškumas sergant išsėtine skleroze
Raumenų silpnumas apibūdinamas, kaip gebėjimas generuoti sumažintą maksimalią jėgą ir raumenų nuovargis yra labiausiai paplitę IS ligos pasekmės. Sergantiems IS taip pat būdingas raumenų spastiškumas, sutrikusi judesių koordinacija tiek viršutinėse, tiek apatinėse galūnėse (Ng, 2004). Reabilitacijos, skirtos IS sergantiems asmenims, metu specialistai, savo darbe didžiausią dėmesį skiria sutrikusių funkcijų nulemtoms judėjimo problemoms – koordinacijos, pusiausvyros, raumenų jėgos, eisenos sutrikimams, tačiau dažnai mažiau dėmesio skiriama viršutinių galūnių sutrikusios funkcijos atgavimui ir palaikymui. Viršutinių galūnių funkcijos, kaip rankų koordinacija, smulkioji motorika yra svarbios išlaikant asmenų sergančių IS savarankiškumą (Ng, 2004; Burks, 2009). M. Mooney ir C. Ireson (2009) teigė, kad smulkioji motorika yra svarbus sėkmingo dalyvavimo kasdienėje veikloje komponentas ir geri smulkiosios motorikos įgūdžiai leidžia žmogui dalyvauti kasdienėje veikloje: nusiprausti ir apsirengti, paruošti maistą ir pavalgyti ir kita (Mooney, 2009).
I. Lamers ir P. Feys (2014) atliko tyrimą, kurio metu vertino IS sergančių asmenų viršutinių galūnių funkciją. Autoriai teigė, jog atlikti naujausi tyrimai atskleidžia didelį viršutinių galūnių, sutrikusių funkcijų paplitimą tarp IS sergančių asmenų. Buvo nustatyta, kad sutrikusios rankų funkcijos siejasi su padidėjusia sergančiųjų IS priklausomybe ir pablogėjusia gyvenimo kokybe (Lamers, 2014). Tipiški,
sergančiųjų IS, viršutinių galūnių sutrikimai yra pablogėjęs gebėjimas tiksliai kontroliuoti suėmimo jėgą, raumenų silpnumas, sumažėjęs judesio greitis ir jutimų sutrikimai (Krishnan, 2008). Rankų funkcijos svarbą sergantiems IS išskyrė O. Lambercy, M. C. Fluet ir kiti (2013). Jie teigė, kad viršutinių galūnių sutrikimas yra svarbus suprantant ligos eigą, nustatant ir paskiriant tinkamą terapiją ir optimalią priežiūrą. Rankos ir plaštakų funkcijos sutrikimai dažnai pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose. Taip pat dažnai stebima sutrikimai abiejose pusėse ir stipriai apribotas gebėjimas atlikti kasdienę veiklą (Lambercy, 2013).
Apibendrinant galima teigti, jog nemažai atliktų mokslinių tyrimų, nagrinėjusių asmenų sergančių IS rankų funkciją. Autoriai savo darbuose nurodė rankų funkcijos svarbą tiek asmens savarankiškumui, tiek gyvenimo kokybei. Išlaikytas savarankiškumas yra svarbus veiksnys turintis įtakos asmens orumui, todėl taikant reabilitaciją svarbu stengtis atstatyti ar palaikyti turimas rankų funkcijas.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo kontingentas
Tyrime dalyvavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų Neurologijos klinikos pacientai. Prieš pateikiant klausimus tiriamiesiems buvo duodama perskaityti asmens informavimo forma (1 priedas), kurioje pateikta informacija apie tyrimo temą, kokiu tikslu atliekamas šis tyrimas. Taip pat visiems asmenims, kurie dalyvavo tyrime buvo duodama pasirašyti asmens sutikimo forma (2 priedas). Pagrindiniai tiriamųjų atrankos kriterijai:
1. Diagnozuota išsėtinė sklerozė.
2. Nustatyta recidyvuojanti – remituojanti išsėtinės sklerozės forma.
3. Vertinimas pagal išplėstinę negalios vertinimo skalę (EDSS) ne daugiau 7 balų. 4. Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.
Tyrimo kontingentą sudarė 60 išsėtine skleroze sergančių asmenų: 28,33 proc. (n = 17) vyrų ir 71,67 proc. (n = 43) moterų. Tiriamųjų kontingentą sudarė asmenys nuo 26 metų iki 75 metų, tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 47,98 ±10,13 metai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: I ir II grupes. Abiejų grupių tiriamiesiems buvo taikytas medikamentinis gydymas, vidutiškai 4 kineziterapijos procedūros. I grupės tiriamiesiems papildomai buvo taikomos 5 ergoterapijos procedūros.
2.2. Darbo metodika
2.2.1. Tyrimo metodai
Tyrimo tikslui pasiekti buvo naudojami šie tyrimo metodai:
Literatūros šaltinių analizė;
Anketinė apklausa;
Statistinė duomenų analizė.
Pacientų vertinimas buvo atliekamas pirmą dieną jiems atvykus į neurologijos skyrių ir pakartojamas išvykstant. Tyrime vertinimui buvo naudojami šie instrumentai:
1. Anketa;
2. Kasdienės veiklos vertinimo klausimynas (ADL);
4. Spazmiškumo vertinimas (Ashworth skalė); 5. Koordinacijos mėginiai;
6. Jebsen testas; 7. Dinamometrija; 8. Goniometrija.
Anketa. Anketą sudarė klausimai, kurių tikslas buvo surinkti informaciją apie asmens lytį,
amžių, ligos trukmę ir asmens vertinimą pagal išplėstinę negalios vertinimo skalę (EDSS – Expanded Disability Status Scale). EDSS skale nustatoma sergančiųjų išsėtine skleroze negalios laipsnis ir ligos progresavimas. Šią skalę sudaro vertinimai nuo 0 iki 10 balų, žemesnis įvertinimas nurodo sveikatos blogėjimą, didesnis – negalią. EDSS skalė vertina septynių pagrindinių funkcijų (piramidinės, smegenėlių, kamieninės, sensorinės, tuštinimosi ir šlapinimosi, regos, protinės ir kt.) sutrikimus (Bethoux F., Bennett S., 2011). Pagal EDSS 0 – 3,5 balo – atspindi vidutinę negalią, bent vienoje funkcinėje sistemoje, šiems asmenims taikomas ambulatorinis gydymas. Asmenims, kurių negalios laipsnis įvertintas 4 – 6,5 balo, būdinga sunki negalia, reikalinga pagalba, pagalbinės priemonės vaikštant, taikomas ambulatorinis gydymas. Asmenys, kurių negalią įvertinta 7 – 9,5 balo būdingas apribotas judėjimas ir savarankiškumas, asmuo priklausomas nuo kitų asmenų pagalbos (Pugliattia, 2006).
Kasdienės veiklos vertinimo klausimynas (ADL). Tiriamųjų savarankiškumui įvertinti buvo
pasirinktas “Kasdienės veiklos vertinimo” testas (ADL). ADL testas leidžia įvertinti paciento savarankiškumą, nustatyti veiklas, kuriose asmeniui reikalinga pagalba. Šis testas sudarytas iš 12 veiklos sričių vertinimo: maitinimąsi, sfinkterių kontrolės, judėjimo patalpose, naudojimosi tualetu, persikėlimo, rengimąsi, asmeninio tualeto, valgio ruošimo, naudojimosi vonia/ dušu, namų ruošos, judėjimo lauke ir bendravimo. Kiekviena veiklos sritis vertinama balais nuo 0 iki 3 balų: 0 balų – veiklai atlikti reikalinga maksimali pagalba, 1 balas – veiklai atlikti reikalinga tam tikra pagalba ar kito žmogaus paraginimas, 2 balai – veikla atliekama savarankiškai naudojantis pagalbinėmis priemonėmis, 3 balai – veikla atliekama savarankiškai, be pagalbos priemonių, asmuo pats sugeba išspręsti iškilusias problemas. ADL testas vertinamas balais nuo 0 iki 36 balų, kuo surenkamas didesnis balų skaičius, tuo žmogus savarankiškesnis. Asmuo surinkęs 0 – 12 balų vertinamas, kaip nesavarankiškas, 13 – 24 balus – dalinai savarankiškas, atlieka kasdienes veiklas su tam tikra pagalba, 25 – 36 balus – asmuo savarankiškas (Perneczky, 2006).
Sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybės įvertinimo anketa (ISGK). ISGK
klausimynas leidžia objektyviai įvertinti asmens sergančio IS gyvenimo kokybę. Klausimyną sudaro trys lentelės, kuriose pateikti 54 klausimai. Kiekvienas klausimas turi pateiktus galimus atsakymus įvertintus tam tikrais balais. Kiekvienos srities skaitinė reikšmė yra nuo 0 (blogiausias įvertinimas) iki skalėje pateikto didžiausio skaičiaus rodančio geriausią įvertinimą. Pirmojoje anketoje pateikti klausimai vertina
asmens fizinę būklę, asmens apribojimus dėl fizinės būklės, asmens apribojimus dėl emocinės būklės, skausmą, emocinę savijautą, pajėgumą, sveikatos suvokimą, socialinę gerovę, pažinimo funkcijas, sveikatos sutrikimus, seksualinę funkciją, sveikatos pokyčius, pasitenkinimą seksualiniu gyvenimu ir bendrąją gyvenimo kokybę. Kiekvienos srities gauti balai dauginami iš tam tikro koeficiento ir nustatoma bendra suma. Balai nuo 100 iki 66,68 rodo aukštą gyvenimo kokybės vertinimą, nuo 33,4 iki 66,7 balo gyvenimo kokybė vertinama kaip vidutinė, nuo 0 iki 33,3 balo gyvenimo kokybė vertinama kaip žema (Miller, 2006; Romberg, 2005).
Antrojoje lentelėje vertinama kombinuota fizinė būklė. Ji apskaičiuojama fizinės būklės, sveikatos suvokimo, pajėgumo, asmens apribojimų dėl fizinės būklės, skausmo, seksualinės funkcijos, socialinės gerovės ir sveikatos sutrikimų galutinius skalės įvertinimus padauginus iš nustatyto klausimų svorio. Trečioji ISGK anketos lentelėje vertinama kombinuota psichinė būklė. Ji apskaičiuojama sveikatos sutrikimų, bendros gyvenimo kokybės, emocinės savijautos, asmens apribojimų dėl emocinės būklės ir pažinimo funkcijos galutinius skalės įvertinimus padauginus iš nustatyto klausimų svorio. Gautos bendros sumos nurodo asmens tiek fizinę, tiek psichinę būklę ir leidžia objektyviai vertinti asmens gyvenimo kokybę (Miller A, 2006; Romberg, 2005).
Ashworth skalė. Ashworth skalė naudojama raumenų spastiškumui vertinti. Šia skale
vertinamas pasipriešinimas pasyviam judesiui sąnaryje, kuris atliekamas per 1 sekundę ir kartojamas tris kartus. Raumenų įtampa vertinama balais nuo 0 – 4: 0 balų – nėra jokio raumenų tonuso didėjimo, 1 balas – lengvas raumenų tonuso didėjimas, atliekant greitą judesį, sumažėja arba išlieka minimalus pasipriešinimas judesio pabaigoje, atliekant lenkimą – tiesimą, 1+ balas – nežymus raumenų tonuso didėjimas, atliekant greitą judesį, jaučiamas minimalus pasipriešinimas, atlikus mažiau nei pusę judesio, 2 balai – žymus raumenų tonuso didėjimas viso judesio metu, tačiau galūnė judinama lengvai, 3 balai – žymus raumenų tonuso didėjimas, sunkiai atliekamas pasyvus judesys ir 4 balai – pažeistoji kūno dalis rigidiška, atliekant lenkimą – tiesimą.
Koordinacijos mėginiai. Koordinacija buvo vertinama naudojant nereikalaujančius
pusiausvyros koordinacijos mėginius: piršto ir nosies, nosies ir piršto kaitaliojimo mėginys, piršto priešpriešos mėginys. Kiekvienas mėginys vertinamas balais nuo 0 iki 4 balų. Esant normaliam judesiui ir kūno padėties valdymui vertinama 4 balais, 3 balais jei pasireiškia minimalūs netikslumai testo metu, 2 balai, jei judesių tikslumas mažėja didinant atlikimo greitį, 1 balas– judesiai neritmiški, atsiranda svyravimas, drebėjimas, pašaliniai judesiai ir 0 balų, jei ligonis nesugeba atlikti užduoties.
Jebsen testas. Jebsen testu vertinama dominuojančios rankos funkcija. Testas sudarytas iš 7
užduočių: rašymo (kopijavimo) trumpo 24 raidžių sakinio (sakinys rašomas iš kortelės), 5 kortelių apvertimas 3 kartus, mažų daiktų surinkimas ir sudėjimas į dėžutę (popieriaus sąvaržėlių, butelio
kamštelių ir monetų), valgymo imitavimas (naudojama arbatinis šaukštelis ir 5 pupelės), šaškių sudėjimas viena ant kitos, didelių lengvų daiktų apvertimas (tuščių skardinių) ir didelių sunkių daiktų apvertimas (sunkių skardinių). Kiekvienos užduoties atlikimas matuojamas sekundėmis ir vertinama balais. Atlikimo trukmės balai: 0 balų (0-119 s) – normali rankos funkcija, 5 balai (120-179 s) – šiek tiek sutrikusi funkcija, 10 balų (180-239 s) – labai sutrikusi rankos funkcija, 15 balų (240 ir > s) – labai žymiai sutrikusi rankos funkcija (Poole, 2011).
Rankos raumenų jėgos vertinimas (dinamometrija). Rankos raumenų jėgai vertinti buvo
naudojamas dinamometras, kurio ekrane rodoma maksimali griebimo jėga (0-90 kg), rodyklė automatiškai fiksuoja didžiausią rodmenį. Dinamometro rankena yra pritaikoma pagal plaštakos dydį. Pacientas stovi, pečiai atitraukiami, rankos per alkūnes sulenkiamos 90 laipsnių kampu, paprašoma tiriamąjį maksimaliai stipriai suspausti dinamometrą. Jėga vertinama tris kartus ir išvedamas vidurkis.
Sąnarių judesių amplitudės matavimas (goniometrija). Sąnarių judesių amplitudė matuojama
goniometru, kurį sudaro dvi liniuotės ir kampainis, sutvirtinti tarpusavyje. Nejudri goniometro dalis dedama išilgai anatominės galūnės ašies, goniometro centras turi sutapti su sąnario judesio centru. Judanti goniometro dalis dedama išilgai galūnės anatominės ašies kryptimi ir juda kartu su galūne. Sąnario judesio amplitudė vertinama laipsniais. Tyrimo metu buvo vertinta riešo lenkimo, tiesimo, alkūninio ir stipininio nuokrypių sąnario judesio amplitudės.
2.2.2. Statistiniai duomenų analizės metodai
Duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant SPSS 20 statistinį programų paketą. Skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis, vidurkio standartinė paklaida, santykiniai dažniai išreikšti procentais, statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinis nuokrypis. Kokybiniai požymiai aprašyti santykiniais dažniais. Kiekybinių požymių vidurkių palyginimui tarp I ir II grupių tiriamųjų, taikytas Stjudento t testas nepriklausomoms imtims, kai tenkinama normalumo prielaida ir Mann–Whitney U testas, nepriklausomoms imtims, kai nėra tenkinama normalumo prielaida. Dviejų priklausomų imčių lyginimui tarp I ir II grupių tiriamųjų, taikytas porinis Stjudento t kriterijus, kai tenkinama normalumo prielaida ir Vilkoksono kriterijus, ranginėms imtims. Intervaliniams kintamiesiems ir ranginiams kintamiesiems požymių tarpusavio ryšių stiprumo nustatymui taikytas Spirmeno koreliacijos koeficientas.
2.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC-FMR(M)-295) (3 priedas). Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų Neurologijos klinikos vadovė raštu patvirtino, jog tyrimui atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų Neurologijos skyriuje neprieštarauja. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2014 kovo 10 d. iki 2014 gruodžio 20 d.
Remiantis literatūra ir praktiniu patyrimu buvo sudaryta ergoterapijos programa sergantiesiems išsėtine skleroze. Asmenims, kurie buvo I grupėje, šalia kitų reabilitacijos procedūrų buvo taikomos papildomos ergoterapijos procedūros. Kiekvienam I grupės tiriamajam buvo skirta 5 ergoterapijos užsiėmimai, kurių vienas truko 30 – 35 minutes.
Užsiėmimų metu buvo siekiama stiprinti rankos ir pirštų raumenų jėgą, didinti sąnarių judesių amplitudę, gerinti rankos koordinaciją, lavinti produktyvų griebimą, smulkiąją motoriką, kurių metu taip pat buvo siekiama gerinti gyvenimo kokybę, savarankiškumą, kasdienę veiklą. Pacientai buvo apmokomi mankštos, siekiant stiprinti rankos raumenis, gerinti koordinaciją.
1 lentelė. Ergoterapijos programa rankos ir riešo funkcijai gerinti
Ergoterapijos uždaviniai Ergoterapijos priemonės Tikslas Trukmė
1.Aktyvių rankos judesių lavinimas
Pratimai dilbio lenkimui ir tiesimui;
Pratimai riešo lenkimui, tiesimui, alkūniniam ir stipininiam nuokrypiams.
Padidinti riešo judesių amplitudę ir pagerinti bendrą rankos funkciją
10 – 15 min. 2.Smulkiosios motorikos lavinimas Smulkūs ir stambūs kaištukai. Pagerinti rankos
smulkiąją motoriką 5 min. 3.Plaštakos raumenų jėgos
stiprinimas su ergoterapijos priemonėmis Segtukai; Įvairūs svareliai. Padidinti plaštakos ir pirštų jėgą ir pagerinti bendrą rankos funkciją
10 min.
4.Koordinacijos lavinimas „Kopėtėlės“
Pagerinti pirštų ir bendrą rankos koordinaciją
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Anketinės apklausos duomenų rezultatai
Tiriamųjų kontingentą sudarė 60 asmenų, sergančių išsėtine skleroze (IS), kurie atsitiktinai buvo suskirstyti į dvi grupes. I grupę sudarė 30 tiriamųjų: 60,5 proc. (n = 26) visų tyrime dalyvavusių moterų ir 23,5 proc. (n = 4) visų tyrime dalyvavusių vyrų. II grupę sudarė 30 tiriamųjų: 39,5 proc. (n=17) visų tyrime dalyvavusių moterų ir 76,5 proc. (n = 13) visų tyrime dalyvavusių vyrų (1 pav.).
1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį (proc.)
I grupę sudarė tiriamieji nuo 27 metų iki 75 metų, tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 48,5 ± 9,67 metų. II grupę sudarė tiriamieji nuo 26 metų iki 64 metų, jų amžiaus vidurkis buvo 47,47 ± 10,7 metų. Vertinant tiriamųjų grupes pagal amžių, tiriamieji statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tiriamieji pagal sirgimo IS trukmę tarp grupių taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tiriamieji I grupėje IS sirgo vidutiniškai 9,25 ± 8,9 metų, ligos trukmė grupėje svyravo nuo 1 metų iki 36 metų. II grupėje tiriamieji IS sirgo 8,63 ± 5,37 metų, ligos trukmė svyravo nuo 1 metų iki 19 metų.
Iš anketinės apklausos metu gautų duomenų buvo nustatyta, jog tarp grupių tyrime dalyvavę asmenys pagal EDSS balus statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). I grupę sudarė tiriamieji nuo 2,5 iki 7 balų pagal EDSS, vidurkis buvo 4,31 ± 1,36 balo. Daugiausiai šios grupės tiriamųjų negalia buvo įvertinta 4 EDSS balais, tai sudarė 20 proc. (n=6) grupės tiriamųjų. Mažiausiai I grupėje buvo tiriamųjų, kurių negalia buvo įvertinta 6 ir 7 balais, jie sudarė po 3,3 proc. (n=1) grupės tiriamųjų. II grupės tiriamųjų EDSS balai pasiskirstė nuo 2 iki 7 balų, grupės vidurkis buvo 4,8 ± 1,19 balo. Daugiausiai II grupėje buvo asmenų, kurių negalia buvo įvertinta 5 balais pagal EDSS, jie sudarė 23,3 proc. (n=7) grupės tiriamųjų. Mažiausiai II grupėje buvo asmenų, kurių negalia buvo 5,5 balo, tai sudarė 3,3 proc. (n=1) II grupės tiriamųjų (2 pav.).
56,7% 86,7% 43,3% 13,3% 0% 20% 40% 60% 80% 100% II grupės tiriamieji I grupės tiriamieji Vyrai Moterys
2pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal išplėstinę negalios vertinimo skalę (proc.)
3.2. Rankų funkcijos vertinimo rezultatai
Vertinant rankų raumenų spastiškumą buvo nustatyta, jog prieš ergoterapijos programos taikymą grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Tyrimo pradžioje įvertinus kairės rankos raumenų spastiškumą, jis buvo nustatytas 60 proc. (n=18) I grupės tiriamųjų ir 53,4 proc. (n=16) II grupės tiriamųjų. I grupėje 43,3 proc. (n=13) tiriamųjų raumenų spastiškumas buvo įvertintas 1 balu, 13,3 proc. (n=4) – +1 balu, mažiausiai grupėje buvo asmenų, kuriems kairės rankos raumenų spastiškumas įvertintas 2 balais, tai sudarė 3,3 proc. (n=1) I grupės tiriamųjų. II grupėje 30 proc. (n=9) tyrimo tiriamųjų raumenų spastiškumas buvo įvertintas 1 balu, 20 proc. (n=6) – +1 balu, mažiausiai grupėje buvo asmenų, kuriems kairės rankos raumenų spastiškumas įvertintas 2 balais, tai sudarė 3,3 proc. (n=1) I grupės tiriamųjų. Tyrimo pabaigoje įvertinus kairės rankos raumenų spastiškumą, buvo nustatyta, jog II grupės tiriamųjų kairės rankos raumenų spastiškumas nepakito. I grupės tiriamiesiams po taikytos ergoterapijos programos kairės rankos raumenų spastiškumas sumažėjo. Rankų raumenų spastiškumas išliko 56,7 proc. (n=17) tiriamųjų: 50 proc. (n=15) spastiškumas įvertintas 1 balu, 6,7 proc. (n=2) tiriamųjų spastiškumas įvertintas + 1 balu. Lyginant rankų raumenų spastiškumo sumažėjimą tarp grupių tiriamųjų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas kairės rankos raumenų spastiškumo sumažėjime po ergoterapijos programos taikymo (p<0,05) (3 pav.).
0% 20% 40% 60% 80% 100% 6,7% 10,0% 13,3% 6,7% 16,7% 6,7% 20,0% 16,7% 16,7% 23,3% 10,0% 3,3% 6,7% 16,7% 3,3% 6,7% 6,7% 6,7% 3,3% I grupės tiriamieji II grupės tiriamieji 2.0 2.5 3.0 3.5 4.0 4.5 5.0 5.5 6.0 6.5 7.0 Balai
