MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
IEVA BARŠAUSKAITĖ
SENYVO IR PAGYVENUSIO AMŽIAUS ŽMONIŲ
SAVARANKIŠKUMO, PSICHINĖS GEROVĖS IR GYVENIMO
KOKYBĖS KAITA, TAIKANT ERGOTERAPIJĄ, BENDRUOMENĖJE
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir Reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovas: Dr. Sigitas Mingaila
TURINYS
PADĖKA... 6
SANTRUMPOS ... 7
ŽODYNĖLIS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1 LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1 Gyventojų senėjimas, samprata ir kiti aspektai ... 11
1.2 Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir Europoje ... 13
1.3 Gyventojų senėjimą lemiantys veiksniai ... 14
1.4 Fiziologinis, socialinis, psichologinis senėjimas ... 17
1.5 Gyvenimo kokybės samprata ... 19
1.6 Senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė... 21
1.7 Bendruomenės samprata ... 23
1.8 Ergoterapijos taikymas bendruomenėje ... 25
2 TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27
2.1 Tyrimo kontingentas ... 27
2.2 Tyrimo metodika ... 27
2.3 Tyrimo organizavimas ... 32
2.4 Duomenų analizė ... 33
3 TYRIMO REZULTATAI ... 34
3.1 Tyrimo kontingento charakteristika ... 34
3.2 Tiriamųjų savarankiškumo problemų nustatymas ... 38
3.3 Psichinės būklės ištyrimas ... 44
3.4 Tiriamųjų gyvenimo kokybės vertinimas ... 49
4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 53
IŠVADOS ... 56
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 58
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 59
SANTRAUKA
I. Baršauskaitė. Senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaita, taikant ergoterapiją, bendruomenėje, magistro baigiamasis darbas/ mokslo vadovas dr. Sigitas Mingaila; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademija, Slaugos fakulteto, Reabilitacijos klinika. – Kaunas 2016, – 72 p.
Tikslas: Įvertinti senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą, taikant ergoterapiją, bendruomenėje.
Uždaviniai: 1. Įvertinti senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios aplinkos. 2. Nustatyti veiksnius, įtakojančius savarankiškumą, psichinę gerovę ir gyvenimo kokybę institucinėse globos įstaigose. 3. Įvertinti senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių pasitenkinimą gyvenimo kokybe, atliekama veikla, taikant ergoterapiją bendruomenėje.
Metodika: Tyrime dalyvavo 50 VŠĮ Raseinių ligoninės pacientų gulinčių slaugos skyriuje. Tiriamieji suskirstyti atrinkti atsitiktiniu būdu į 2 grupes: I grupei taikyti ergoterapijos užsiėmimai, II grupei nebuvo taikyti užsiėmimai. Tiriamieji buvo apklausti palatose. Reabilitacijos efektyvumas buvo vertinamas taikant HAD sakę, norint išsiaiškinti pacientų emocinę savijautą, gyvenimo kokybei ir savarankiškumui įvertinti naudotas SF – 36 klausimynas ir KVVT, o pažintinėms funkcijoms įvertinti taikytas TPBT.
Išvados: 1. Įvertintus senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumą, psichinę gerovę ir gyvenimo kokybės kaitą priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios aplinkos, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) tarp amžiaus, kuris įtakoja asmenų gyvenimo kokybę ir savarankiškumą bei lytis, kuri daro įtaką psichinei gerovei. Gyvenamoji aplinka statistiškai reikšmingo skirtumo nedaro vertinat šiuos rodiklius. 2. Įvertinus veiksnius, įtakojančius savarankiškumą, psichinę gerovę ir gyvenimo kokybę institucinėse globos įstaigose nustatyta, kad tiriamiesiems daugiausiai įtakos turi personalo priežiūra 42 proc., artimųjų palaikymas 22 proc. bei motyvacijos stoka 20 proc. 3. Įvertinus senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių pasitenkinimą gyvenimo kokybe, atliekama veikla, taikant ergoterapiją bendruomenėje, nustatyta, kad tiriamųjų pasitenkinimas atliekama veikla ir gyvenimo kokybe reabilitacijos pradžioje 18,8±3,4 balų, pabaigoje 34,6±4,1 balų, gautas skirtumas 15,8±3,7 balų yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).
ABSTRACT
I.Baršauskaitė. Elderly and older people independence, mental well-being and quality of life using occupational therapy, community, master thesis / Science, Dr. Sigitas Mingaila; Lithuanian University of Health Sciences, Medical Akademi, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. - Kaunas 2016 - 72 p.
The aim of the work: Assess elderly and older people autonomy, mental well-being and quality of life through occupational therapy in the community.
The tasks of the work: 1. Assess the elderly and the elderly autonomy, mental well-being and quality of life change depending on gender, age and living environment. 2. Identify the factors that influence the autonomy, mental well-being and quality of life in institutional care facilities. 3. Assess the elderly and the elderly satisfaction with quality of life, the activities carried out in the community through occupational therapy.
Methodology and participants: The study involved 50 Public Institution Raseiniai hospital patient lying care unit. Patients were divided randomized into 2 groups: Group I apply the occupational therapy sessions, group II did not apply lessons. Subjects were interviewed wards. Rehabilitation efficacy was assessed using HAD been told to find out patients' emotional well-being, quality of life and independence were evaluated using the SF - 36 questionnaire and KVVT and cognitive functions were determined by applying the MMSE.
Conclusions: 1. The estimates of elderly and older people's autonomy, mental well-being and quality of life change depending on gender, age and living environment, a statistically significant difference (p <0.05) between the age that affects the quality of life and independence, and gender, which It affects the mental well-being. The environment does not have a statistically significant difference in estimating these indicators. 2. Taking into account factors that affect the independence of mental well-being and quality of life in institutional care institutions found that the subjects most affected by maintenance staff 42 per cent., Dipped 22 percent support. and lack of motivation 20 percent. 3. The evaluation of the elderly and the elderly satisfaction with quality of life, the activities carried out in the community through occupational therapy, found that the subjects' satisfaction through the activities and quality of life at the beginning of the rehabilitation 18.8 ± 3.4 points at the end
of 34.6 ± 4.1 points, Any difference resulting from 15.8 ± 3.7 points is statistically significant (p <0.05)
PADĖKA
Noriu padėkoti LSMU, Reabilitacijos klinikos, dėstytojams, kurie visus metus su puse magistrantūros studijų metu padėjo kryptingai gilinant žinias, ruošiantis magistrinio
baigiamojo darbo rengimui.
Nuoširdžiai dėkoju magistrinio darbo vadovui dr. Sigitui Mingailai, kuris padėjo rašant baigiamąjį magistrinių studijų darbą.
Taip pat dėkoju savo šeimai, kolegoms ir draugams už tai, kad palaikė ir parėmė, padrąsino siekiant užsibrėžtų tikslų.
SANTRUMPOS
BTS – Bendras taškų skaičius
GK - Gyvenimo kokybė
gr.- Grupė
HAD – Depresijos ir nerimo skalė
KVVT – Kanadietiškas veiklos vertinimo testas Lent. – Lentelė
TPBT- Protinės būklės trumpo tyrimo klausimynas n - Tiriamųjų skaičius (sk.)
p - Statistinis reikšmingumas pav. – paveikslas
proc.- Procentai
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija SD.- Standartinis nuokrypis (±) VP – Veiklos problemos
ŽODYNĖLIS
Gyvenimo kokybė – tai kiekvieno individo subjektyvus savęs suvokimas kultūros ir kitų vertybių sistemoje, kurioje jis gyvena, turėdamas tikslų, rūpesčių, lūkesčių ir vadovaudamasis gyvenimo standartais. [12]
Psichinė gerovė –apibrėžiama per prasmingumą ir savirealizaciją bei malonių potyrių siekimą ir skausmo vengimą [47].
Respondentas (angl. responder) – tai tyrimo dalyvis (tiriamasis), užpildęs anketą ar atsakęs į klausimus.[46]
Senyvo amžiaus asmuo – sulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.[11]
ĮVADAS
Europoje ir visame pasaulyje sparčiai daugėja senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių. Todėl šiandien, senėjimo tema yra viena iš aktualiausių visuomenėje. Tad gyvenime egzistuoja teigiami ir neigiami senėjimo rezultatai, todėl suprasti vienus ar kitus neabejotinai svarbu bei sudėtinga. Teigiamas – neigiamas senėjimo pobūdis atspindi realybę, byloja apie tai, kad senatvė yra tiek didžiulis pasiekimas, bet kartu ir socialinė problema.[20]
Senėjimo procesas darosi vis aktualesnis: dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir pagyvenusio bei senyvo amžiaus žmonių skaičiaus augimo šalyje. Ekonomiškai stiprios šalys jau seniai pajautė visuomenės senėjimo procesus ir sėkmingai kūrė pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemas. Bendradarbiaudami su Europos šalių ir pasaulio partneriais, galime dalytis patirtimi senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių prevencijos, sveikatos priežiūros bei socialinės pagalbos klausimais aktualiais visuomenei, kurie padėtų sumažinti neigiamus senėjimo rezultatus. Lietuva susidurdama su sparčiai senstančios populiacijos sveikatos ir socialinės priežiūros sistemos pokyčiais privalo gerinti įsisenėjusias problemas.[51;52]
Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. Senatvė keičia daugelį dalykų žmogaus gyvenime: žmogus išeina į pensiją, praranda socialinius vaidmenis, išgyvena įvairias netektis, pakinta jo visuomeninis statusas. Pakitę pagyvenusių žmonių socialiniai santykiai, ekonominiai, demografiniai veiksniai sąlygoja pagyvenusių žmonių psichosocialines problemas, savarankiškumo sumažėjimą.
Pagyvenę ir senyvo amžiaus žmonės yra nevienodi. Kiekvienas turi tik jam būdingų charakterio bruožų, skirtingai reaguoja į tas pačias situacijas, turi kitokią pasaulėžiūrą. Taigi, reikėtų iš anksto rengti žmones senatvei, jų išėjimui į pensiją ir padėti prisitaikyti prie neišvengiamų gyvenimo, veiklos pokyčių.
Tyrimo tikslas: Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą, taikant ergoterapiją, bendruomenėje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios aplinkos.
2. Nustatyti veiksnius, įtakojančius savarankiškumą, psichinę gerovę ir gyvenimo kokybę institucinėse globos įstaigose.
3. Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių pasitenkinimą gyvenimo kokybe, atliekama veikla, taikant ergoterapiją, bendruomenėje.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo problema: Koks ergoterapijos bendruomenėje poveikis pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėms.
Tyrimo objektas: Ergoterapijos bendruomenėje taikymas pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėms
Darbo tikslas: Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą, taikant ergoterapiją, bendruomenėje.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumo, psichinės gerovės ir gyvenimo kokybės kaitą priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios aplinkos.
2. Nustatyti veiksnius, įtakojančius savarankiškumą, psichinę gerovę ir gyvenimo kokybę institucinėse globos įstaigose.
3. Įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių pasitenkinimą gyvenimo kokybe, atliekama veikla, taikant ergoterapiją, bendruomenėje.
1 LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Gyventojų senėjimas, samprata ir kiti aspektai
Demografinis senėjimas – tai gyventojų amžiaus kaita, pasižyminti senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimu arba jauno amžiaus žmonių mažėjimu. [53] Gyventojų senėjimas yra palankus dalykas medicininiu aspektu (atspindi šalies gyvenimo sąlygas, mažėja ligų skaičius arba efektyviau su jomis kovojama, gerėja sanitarinės sąlygos ir pan.), taip pat psichologiniu aspektu (senyvo amžiaus žmonės tampa vis labiau integruoti į visuomenę, didesnis išsilavinimas lemia, kad jie ilgiau gali išlikti sąmoningi ir gyventi be kitų priežiūros). [13] Tokius gyventojų amžiaus struktūros pokyčius, kurių rezultatas yra gyventojų senėjimas, sukelia gimstamumo mažėjimas, suaugusių gyventojų sveikatos gerėjimas ir jų mirtingumo mažėjimas.[53]
Tačiau pažvelgus kitu kampu, ekonominiu, medicininiu ir socialiniu aspektais gyventojų senėjimas tampa vis didesne problema, nes darbingo amžiaus žmonės nesugeba sukurti pakankamai pajamų, kurios turėtų būti skiriamos pensijoms, be to, senyvo amžiaus žmonės yra priversti ilgiau dirbti ir negali mėgautis savo per ilgą gyvenimą užtarnautu poilsiu bei neužtikrintu oriu senėjimu, kuris palengvintų daugelio senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savijautą. Gyventojų senėjimas yra aktuali problema ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Europos Komisija prognozuoja, kad per ateinančius kelis dešimtmečius dar labiau pagausės pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių dalis, o jaunų ir darbingo amžiaus žmonių dalis labai sumažės.[14;15] tokios neigiamos tendencijos veikia šalies ateitį, ji tampa degraduojančia valstybe.
Pasak 2050 metų statistikos prognozę per ateinančias tris dekadas visuomenės senėjimas pasieks dar aukštesnius rodiklius, daugumoje pasaulio šalių jis sudarys 30% ir daugiau senyvų ir pagyvenusio amžiaus žmonių dalį, beveik visas pasaulis patirs ryškią amžiaus grupių kaitą, išskyrus Afrikos didžiąją dalį, kur senėjimas bus juntamas ne taip stipriai, nes pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonės sudaro mažąją dalį visų gyventojų. [2]
Daugelyje šaltinių vienas iš svarbiausių aspektų akcentuojamas aktyvus senėjimas, kuris vaizduoja senyvą amžių ne kaip socialinių praradimų, vienišumo, neįgalumo, skurdo ir nesavarankiškumo amžių, bet kaip pilnavertiško dalyvavimo visuomenės gyvenime amžių, įsitraukiant į darbo rinką, visuomenines veiklas, jų organizavimą. Europos Sąjungos ekonomikos augimo strategijoje „Europa 2020“ valstybės narės remiasi aktyvaus senėjimo
strategijomis, pagal kurias yra neskatinamos naudotis ankstyvo pasitraukimo į pensiją planais ir siekiama palankumo pasilikimui darbe bei pakartotinei vyresnio amžiaus darbininkų integracijai į darbo rinką.[54]
Pagal V. Knopkiene ir S. Mikulioniene visuomenės senėjimo sukeliami iššūkiai yra skirstomi į dvi grupes:
Socialinių institutų, sukurtų demografiškai jaunos visuomenės poreikiams, funkcionavimo iššūkiai demografiškai brandžioje visuomenėje:
1. Ekonomikos sistema – darbo rinkos senėjimas, pajamų ir santaupų lygio kaita, naujų vartotojų elgsenos modelių sklaida;
2. Politikos sistema – vyresnio amžiaus gyventojų dalyvavimas priimant sprendimus; 3. Švietimo sistema – ilgėjant darbingo amžiaus trukmei, didėja mokymosi visą
gyvenimą reikšmė;
4. Socialinė apsauga – draudimo ir paramos sistemų adaptavimas kintantiems poreikiams ir naujoms finansavimo galimybėms;
5. Sveikatos apsauga – prevencijos, gydymo, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų subalansuota plėtra;
6. Žmogaus ekologija – poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.[4]
Socialiniai iššūkiai demografiškai brandžioje visuomenėje:
1. Namų ūkių, šeimų ir giminystės ryšių struktūros, formų ir sąveikos kaita;
2. Individo gyvenimo kelio kaita – amžiaus tarpsnių skaičiaus, ribų, turinio ir trukmės kaita;
3. Senatvės, senėjimo ir apskritai gyvenimo vertės sampratos kaita; 4. Pagyvenusių žmonių socialinio statuso kaita. [4]
Taigi pagrindinė problema demografinio visuomenės senėjimo, reiškia didesnę naštą darbingiems žmonėms, turintiems išlaikyti daugiau senų žmonių. Kadangi vis mažiau darbingo amžiaus asmenų išlaiko didėjantį pensininkų skaičių, tokiu būdu mažėja mokesčių surinkimas bei didėja išlaidos socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir tai sukelia grėsmę biudžetų stabilumui šalyje. [3] O mažiau išsivysčiusios šalys dėl žemesnio ekonominio išsivystymo ir sveikatos prieinamumo sunkiau gebės įveikti senėjančios visuomenės pasekmes.
1.2 Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir Europoje
Pagal 2011 metų EUROSTAT duomenis senyvo amžiaus žmonių skaičius viršija jaunesnių amžiaus grupių skaičių, net 1,9 proc. 1991 metų duomenimis Europos Sąjungoje vidutinis 0 – 14 metų amžiaus grupę sudarančių asmenų skaičius siekė 19,3 proc., o 2011 šis rodiklis siekė 15,6 proc. 65 metų ir vyresnių amžiaus grupę sudarančių asmenų skaičius 1991 metais siekė 13,9 proc., o 2011 metais 17,5 proc. Taigi, jaunesnių amžiaus grupės skaičius sumažėjo 3,7 proc., o vyresnių amžiaus grupių padidėjo 3,6 proc. [1] tai rodo senstančios visuomenės rodiklius.
Lietuvos gyventojai sensta – nors bendras šalies gyventojų skaičius mažėja, pagyvenusių (65 metų ir vyresnių) dalis didėja. 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 943,5 tūkst. gyventojų, iš jų 542,7 tūkst., arba 18,4 procento, buvo 65 metų ir vyresni. Palyginti su 2013 m. pradžioje, pagyvenusių žmonių padidėjo 541 (0,1 proc.), o šalies gyventojų – sumažėjo 28,4 tūkst. (1 proc.). Per paskutinius dešimt metų (2004–2013 m.) 65 metų ir vyresnių žmonių skaičius padidėjo 18,6 tūkst. (3,5 proc.), o jų dalis, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, – 3 procentiniais punktais. Šalies gyventojų skaičius minėtu laikotarpiu sumažėjo 455,5 tūkst. (13,4 proc.). 2013 m. pradžioje ES valstybėse, kaip ir Lietuvoje, 18,2 procento gyventojų buvo sulaukę 65 ir daugiau metų. Didžiausia pagyvenusių žmonių dalis buvo Italijoje (21,2 proc.), Vokietijoje (20,7 proc.), Graikijoje (20,1 proc.) ir Portugalijoje (19,4 proc.), o mažiausia – Airijoje (12,2 proc.), Slovakijoje (13,1 proc.) ir Kipre (13,2 proc.). Lietuvos kaimo gyventojai senesni, bet miesto gyventojai senėja sparčiau. 2014 m. pradžioje mieste gyveno 355 tūkst. (65,4 proc.) pagyvenusių žmonių, kaime –187,7 tūkst. (34,6 proc.). Mieste jie sudarė 18 procentų visų miesto gyventojų, o kaime – 19,4 procento visų kaimo gyventojų (2004 m. pradžioje – atitinkamai 13,8 ir 18,7 proc.). Pagyvenusių moterų yra beveik du kartus daugiau negu to paties amžiaus vyrų. 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 182,4 tūkst. (33,6 proc.) 65 metų ir vyresnių vyrų bei 360,3 tūkst. (66,4 proc.) šio amžiaus moterų, 2004 m. pradžioje – atitinkamai 179,8 tūkst. (34,3 proc.) ir 344,3 tūkst. (65,7 proc.). 2014 m. pradžioje kas septintas vyras ir kas ketvirta moteris buvo peržengę 65 metų ribą (2004 m. pradžioje – atitinkamai kas devintas ir kas penkta). Pagyvenusios kaimo moterys sudaro ketvirtadalį (24,6 proc.) visų kaimo moterų (mieste – 21,8 proc.), o pagyvenę kaimo vyrai 13,9 procento visų kaimo vyrų (mieste – 13,2 proc.).
1 pav. Gyventojai pagal lytį ir amžiaus grupes
2014 m. pradžioje 1 tūkst. pagyvenusių vyrų teko 1 975 šio amžiaus moterys (2004 m. pradžioje – 1 915). Lyčių disbalansas didėja priklausomai nuo vis vyresnio amžiaus. 2014 m. pradžioje 1 tūkst. 65–69 metų amžiaus vyrų teko 1 548 moterys, 70–74 metų amžiaus – 1 764, 75–79 metų amžiaus – 2 057, 80–84 metų amžiaus – 2 423, 85–89 metų amžiaus – 3 179.
2014 m. pradžioje pagyvenusių žmonių buvo 112,7 tūkst. (1,3 karto) daugiau negu vaikų iki 15 metų amžiaus, o 2004 m. pradžioje jų buvo 74,8 tūkst. (12,5 proc.) mažiau.
Demografinės senatvės koeficientas, t. y. pagyvenusių žmonių skaičius, tenkantis šimtui vaikų iki 15 metų amžiaus, padidėjo nuo 88 2004 m. pradžioje iki 126 2014 m. pradžioje. Šis koeficientas 2014 m. pradžioje kaime buvo didesnis negu mieste (atitinkamai 132 ir 123). [5,45]
Apibendrindami senėjimo tendenciją pasaulyje ir mūsų valstybėje, galime manyti, kad tai tikrai labai opi ir skaudi problema, kurią reiktų spręsti nedelsiant, užkertat kelią migracijai ir keliant šalies gimstamumo rodiklius.
1.3 Gyventojų senėjimą lemiantys veiksniai
Gyventojų senėjimas gali būti apibūdinamas net keliais aspektais, jį lemiantys veiksniai taip pat nėra vienalyčiai, jie taip pat apima įvairias sritis. Svarbu išskirti kuo daugiau senėjimą lemiančių veiksnių, tam, kad šį procesą galima būtų suvokti įvairiapusiškai. Gyventojų
senėjimą lemiančius veiksnius galima suskirstyti ir pagal tam tikras grupes. Pats paprasčiausias gyventojų senėjimą lemiančių veiksnių skirstymas yra į nedemografinius ir demografinius [16]. Nedemografiniams priklauso šie veiksniai: sanitarijos ir medicinos pasiekimai, industrinė revoliucija, švietimo revoliucija, mokslo ir technologijų pasiekimai. Nedemografinių veiksnių įtaka senėjimui yra neabejotina, tačiau ją pamatuoti yra labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Visi veiksniai, kurie gali turėti įtakos gyventojų senėjimui, pateikti 2 paveiksle. [7;8;9;10]
Taip pat derėtų išskirti veiksnius, kurie, kaip manoma, daro didžiausią įtaką gyventojų senėjimui ir kuriuos galima išmatuoti kiekybiškai. Norint išanalizuoti, kokie veiksniai lemia gyventojų senėjimą, pasirinkti demografiniai veiksniai: gimstamumo mažėjimas, mirtingumo mažėjimas, migracijos srautai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis gimstamumas (mirtingumas) apskaičiuojamas vertinant kiekvienais metais gimusių (mirusių) asmenų skaičių arba matuojamas bendras gimstamumo (mirtingumo) rodiklis, tenkantis 1000 gyventojų. Vertinant gimstamumą skaičiuojamas suminis gimstamumo rodiklis. Priimta laikytis nuostatos, kad riba, galinti užtikrinti gyventojų kaitą, yra 2,1, jei rodiklis mažesnis, ši kaita neužtikrinama. [17]
2 pav: Gyventojų senėjimą lemiantys veiksniai [8;9;10]
Visi šie veiksniai tiek teigiamai, tiek neigiamai veikia senėjimo tendencijas Lietuvoje. Didžiausią įtaką turi gimstamumo ir mirtingumo veiksniai bei migracija iš šalies. Norint pasiekti geresnius rezultatus, reiktų didinti gimstamumą, kad atsirastų jauno amžiaus žmonių galinčių išlaikyti senėjančią visuomenę, skatinti mažinti migraciją suteikiant jau darbingo amžiaus žmonėms darbo vietas bei mirtingumo veiksnius mažinant gerinat medicininių paslaugų teikimą.
1.4 Fiziologinis, socialinis, psichologinis senėjimas
Žmogui senstant atsiranda įvairūs fiziologiniai pokyčiai: mažėja raumenų masė, kūno svoris, ūgis, daugėja riebalinio audinio. (1 lentelė) [19;20]
Fiziologiniai organizmo pokyčiai Apibūdinimas
Kraujotakos ir širdies sistema Senstant arterijų siena storėja ir standėja,
praranda tamprumą, jas pažeidžia aterosklerozė. Mažėja širdies susitraukimų jėga.
Virškinimo sistema Mažėja energijos ląstelių atsargos, lėtėja
biologinės oksidacijos reakcijos, o tai didina medžiagų apykaitos sutrikimus.
Kvėpavimo sistema Silpsta bronchų peristaltika, kosulio
refleksas, trinka drenažinė bronchų funkcija, ryškėja emfizema, plaučių sklerozė.
Judėjimo ir atramos sistema Kinta laikysena, eisena, judesiai, siaurėja
stuburo tarpslanksteliniai diskai, kaulai tampa trapus.
Endokrininė sistema
Keičiasi neuroendokrininės reguliacijos, atsiranda struktūriniai, metaboliniai, kraujotakos, centrinės, vegetacinės, periferinės nervų sistemų sutrikimai, pakinta endokrininių liaukų veikla
Oda Tampa plona, peršviečiama, raukšlėjasi,
netenka elastingumo
Inkstu ir šalinimo organų veikla Mažėja inkstų apimtis, svoris. Šlapimo
pūslės sienelė storėja, mažėja talpumas.
Nervu sistema Smegenų svoris mažėja. Smegenyse
mažėja nervinių ląstelių.
Skeleto kitimai Vystosi būdingi skeleto kitimai, t. y.
Retėja kaulinis audinys, nors organinių ir mineralinių komponentų santykis
kauluose iš esmės nesikeičia.
Regėjimas Ragena storėja, akys netenka blizgesio.
Taip pat senatvinė katarakta, glaukoma - blogina regėjimą.
Klausa Kinta dėl aplinkos poveikio. Sunkiau
skirti aukšto dažnio garsus ir kai kuriuos priebalsius
Skonis ir uoslė Silpnėja uoslė, mažėja skonio receptorių
bei skonio pojūčio slenkstis.
Lytėjimas Silpsta lytėjimo pojūtis galūnėse
Senėjimo procesas yra laipsniškas, kai kuriuose organų sistemose jis prasideda dar trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje amžiaus sąlygoti pakitimai. Amžiaus sąlygoti pakitimai nepablogina gyvenimo kokybės. Normalus senėjimas nesukelia negalios, tik mažina aktyvumą, didina atsargumą.[55] Žmogui senstant jis susiduria ne tik su fiziologiniais organizmo pokyčiais bet ir su kitais biologinio ir psichologinio senėjimo aspektais.
Biologinis senėjimas
Biologinį senėjimą galima apibrėžti kaip sumą mikropokyčių, atsirandančių nuo gimimo iki mirties. Funkcine prasme senėjimą galima apibrėžti kaip laipsnišką funkcinių rezervų ir gebėjimų adaptuotis mažėjimą. Senėjimas yra universalus, vidinis, progresuojantis ir degeneracinis procesas. Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas – vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis – sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Kita vertus, senstama nevienodai, ir ne visada senėjimo pokyčiai vienodai ryškūs, taigi galima kalbėti apie sėkmingą ir mažiau sėkmingą senėjimą [22]. Šiuolaikinės biologinio senėjimo teorijos gali būti skirstomos į dvi grupes :
1. stochastinės – pagal kurias senėjimo pokyčiai atsiranda atsitiktinai ir kaupiasi laiko būvyje.
2. nestochastines – pagal kurias senėjimas iš anksto determinuotas.
Sėkmingiausios ateityje bus tos teorijos, kurios, analizuodamos individo ir visuomenės senėjimą, atsižvelgs į makro ir mikrosocialinių lygmenų veiksnius bei jų dermę. Gerontologijos pagrindą sudarančiose antros kartos teorijose stengtasi analizuoti senėjimo aspektus. Trečiosios kartos teorijose, priešingai, laikytasi vidurio linijos ir analizuoti tam tikri senėjimo proceso elementai, o ne visas fenomenas. Tikėtina, kad ketvirtos kartos teorijose ši linija bus tęsiama [22].
Psichologiniai pokyčiai
Dėl aterosklerotinių reiškinių ir pilkųjų nervinių ląstelių tirpimo smegenyse, blogėja psichiniai pažinimo procesai, ypač atmintis, gebėjimas priimti naują informaciją ir spręsti problemas. Blogėja dėmesio sukaupimas, todėl svarbu atsirinkti svarbią informaciją. Į nesėkmes seni žmonės reaguoja stipriau, todėl jiems būtinas palaikymas. Emocijos – senstant tampa vis labiau vidutiniškos. Seno žmogaus liūdesys dažnai būna susijęs su negalia.
Neurologiniai ir psichiniai sutrikimai senatvėje gana ryškūs. Mažėja nervinių procesų judrumas ir pusiausvyra. Kliniškai tai pasireiškia astenizacija, t. y. darbingumo mažėjimu, emociniu labilumu, atminties silpnėjimu, miego sutrikimu. Ypač demonstratyvūs yra emocinės sferos sutrikimai. [20]
Senatvėje formuojasi savita psichinė būsena, kuriai būdinga fiziologinių procesų nervų sistemoje lėtėjimas, dėl to ligonis sunkiai koncentruoja dėmesį, keičia dėmesio objektą, greitai nuvargsta, esant ir nedidelei psichinei įtampai. Dažnai pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonės skundžiasi nemiga. Jie paprastai gali snūduriuoti didelę dienos dalį, o bendra paros miego trukmė nedidėja, nes naktį jie miega mažiau – skaito, vaikšto po kambarį, gamina valgį [20].
Apibendrindami galime manyti, kad žmogui senstant jis tampa vis labiau priklausomas nuo kitų asmenų, tad reikia teikti atitinkamą pagalbą galinčią jam padėti lengviau pasenti ir nejausti didesnių fiziologinio, biologinio ar psichologinio senėjimo pokyčių, kurie neigiamai veikia bendrą sveikatos būklę įtakodami senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumą, gyvenimo kokybę ir psichinę savijautą.
1.5 Gyvenimo kokybės samprata
Pastaruoju metu medicinos literatūroje vis dažniau minima sąvoka “gyvenimo kokybė”. Nuolat didėjantį medicinos visuomenės susidomėjimą gyvenimo kokybe rodo vis didėjanti gausa tyrimų kaip įvairūs veiksniai veikia ar įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę ir jo supratimą. “Gyvenimo kokybės “ terminas pirmą kartą pavartotas A.C. Pigou knygoje apie ekonominį gerbūvį 1920 metais. Bet tada didelio susidomėjimo jis nesukėlė ir apskritai dingo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Maždaug tuo pačiu metu PSO išplėtė sveikatos apibrėžimą, įtraukdama į jį fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės sąvokas. Tai sukėlė diskusijas, ar sveikatą būtų galima išmatuoti. Tuo pat metu J.R Elkington parašė vedamąjį straipsnį medicinos žurnale, pavadintą “Medicina ir gyvenimo kokybė”. Jame nagrinėta medikų atsakomybė už gyvenimo kokybę. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Mičigano universiteto sociologai pradėjo įvairių gyventojų grupių gyvenimo kokybės tyrimus, nagrinėdami tokių veiksnių, kaip išsimokslinimas, sveikata, šeima, asmeninis gyvenimas, darbas, aplinka ir materialinės sąlygos, įtaką žmonių gerovei. [23;24].
Gyvenimo kokybės apibrėžimas tebėra diskusijų objektas. PSO 1993 m. pasiūlė gyvenimo kokybės apibrėžimą, kuriame individo požiūris siejamas su aplinkos poveikiu. Gyvenimo
kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių ir ryšių su aplinka.[20] Šis apibrėžimas pagrįstas subjektyviu vertinimu, kuris labai priklauso nuo socialinių ir ekonominių aplinkybių bei kultūrinio konteksto, taigi vertinimo rezultatus gali būti sunku palyginti ir pritaikyti. [23]
Dauguma šios srities ekspertų pripažįsta, kad toks apibūdinimas pernelyg platus, apima daug gyvenimo sferų, tiesiogiai neįtakojamų sveikatos ir jos priežiūros. Todėl medicinoje gyvenimo kokybė dažniausiai vadinama su sveikata susijusia gyvenimo kokybe ir nagrinėjama siauresniu aspektu, apimančiu fizinį, psichologinį ir socialinį sveikatos lygmenis, kaip atskiras sritis, įtakojamas asmens patirties, įsitikinimų, lūkesčių ir pojūčių [23;20]
Gyvenimo kokybė aprėpia materialių reikmių tenkinimą (maistą, būstą, drabužius), švarią aplinką ir saugų maistą, tinkamas medicinines paslaugas ir socialinę saugą, galimybė gauti pageidaujamą išsilavinimą ir darbą, kultūros ir rekreacijos tenkinimą. Juo daugiau įvairių pasirinkimo galimybių teikia visuomenė, juo aukštesnė gyvenimo kokybė. Ši sąvoka domina daugelio mokslo sričių specialistus. Tai daugeliu dimensijų vertinama, visus individo gyvenimo aspektus apimanti koncepcija, kuri grindžiama plačia sveikatos perspektyva, kaip fiziniu, psichologiniu ir socialiniu funkcionavimu bei gerove. Kartais visi neklinikiniai duomenys apie žmogų prilyginami gyvenimo kokybei. Tai sukelia didelę painiavą. Sveikata ir žmogaus funkcinė būklė – tai tik dvi gyvenimo kokybės dimensijos. Sveikatos būklė veikia gyvenimo kokybę, tačiau jos nelemia. Net ir žmogaus su negalia gyvenimo kokybė gali būti gera. [21]
Taigi gyvenimo kokybė – platesnė sąvoka negu asmens sveikatos būkle. Ji apima taip pat ir minėtą socialinę sveikatą. Daugiausia diskusijų sukelia žodis „kokybė“. Apskritai, kokybė gali būti apibrėžiama kaip gėrio laipsnis. Gyvenimo kokybė atspindi individo atsaką į fizinius, psichinius ir socialinius kasdieninio gyvenimo pokyčius, kurie lemia pasitenkinimo gyvenimo aplinkybėmis laipsnį. Tai ne tik adekvati fizinė gerovė, bet ir gerovės suvokimas bei bendras savo vertės jausmas. Ši koncepcija yra abstrakti ir kompleksiška, nes apima visas tas gyvenimo sritis, kurios veikia asmeninį pasitenkinimą ir savigarbą. Gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su pozityviomis vertybėmis ir neturi tiesioginio ryšio su specifinėmis disciplinomis [23]. Gyvenimo kokybė yra įvairiapusis kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, ir jo vertybių sistemos požiūriu.
Gyvenimo kokybė – tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Kai kada objektyvūs duomenys gali papildyti gyvenimo kokybės įvertinimą. Žmogaus gyvenimo kokybės suvokimas, laikui bėgant, kinta, todėl nebūtinai sergantis žmogus savo gyvenimo kokybę apibūdins kaip blogą. Plačiąja prasme gyvenimo kokybė – tai holistinis subjektyvus pasitenkinimo svarbiais individui dalykais įvertinimas. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė- tai gyvenimo kokybės dalis, kurią įtakoja sveikata ar sveikatos priežiūra. Tiriant gyvenimo kokybę būtina išsiaiškinti kokia yra žmonių sveikata, nes ji įtakoja gyvenimo kokybę [23;21].
1.6 Senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybė
Nuo seniausių laikų buvo domimasi žmogaus senėjimu ir senatve. Senovės Egipte buvo siekiama amžinos jaunystės. Platonas aiškino, kad seni žmonės yra tarsi visuomenės vedliai, kurie rekomendavo sveiko senėjimo būdus, tačiau Aristotelis pageidaudavo nušalinti senus žmones nuo svarbių socialinių problemų sprendimų. XX. amžiuje kai padaugėjo senų žmonių ir vis didesnis dėmesys buvo skiriamas bendroms žmoniškosioms vertybėms, senukai vėl įgijo pripažinimą, kurį viduramžiais buvo praradę. Šis holistinis požiūris, apie kiekvienos žmogiškosios būtybės unikalumą ir įgimtą vertę, nepriklausomai nuo jos gyvenimo aplinkybių, teigia, kad žmogus yra daugiau negu paprasta jo fizinių dalių suma, todėl jį reikia gerbti ir atsižvelgti į jo nuomonę. Pagal PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacijos) rekomendacijas žmogaus amžius skirstomas į šiuos laikotarpius :
Iki 44 metų – jaunas,
Nuo 45 iki 59 m. – vidutinio amžiaus, Nuo 60 iki 74 m. – pagyvenęs,
Nuo 75 iki 90 m. – senas, Nuo 90 m. – ilgaamžis.
Pagal Šiupšinską (2008), senatvė skirstoma į tokias amžiaus grupes:
65-74 m. - vyresni, 75-84 m. – seni,
Šios rekomendacijos pagal PSO ir Šiupšinską padeda geriau suprasti žmogaus amžiaus skirstymą grupėse, informatyvesnis ir leidžiantis labiau įsigilinti į asmens amžiaus laikotarpio tarpsnius yra antrasis, nes mažesni intervalai tarp metų.
Gyvenimo kokybė – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai apimanti asmens fizinę sveikatą ir psichologinę būklę, nepriklausomybės laipsnį, socialinius ryšius bei ryšius su aplinka [50].
Pagal PSO apibrėžimą gyvenimo kokybė – individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais [25]. Yalomas apibūdino keturias žmogaus egzistencijos „duotybės“: mirtį, laisvę, izoliaciją ir beprasmiškumą. Priklausomai nuo to, kaip žmogus sprendžia šias temas, jis lemia savo gyvenimo formą ir kokybę. Pagal tai, kaip reaguoja į mirtį, jis priima būtinybę ir įsipareigojimą, netgi aistrą. Pagal tai, kaip reaguoja į izoliaciją, suvokiamas poreikis palaikyti ryšius, net jei mėgsta vienatvę.[29]
Gyvenimo kokybė yra įvairiapusis kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, ir jo vertybių sistemos požiūriu. Tai subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Gyvenimo kokybė yra tai, ką patys žmonės pripažįsta: sutarimas su kitais individais, gyvenimo prasmės matymas, aktyvus dalyvavimas socialinėje veikloje [27]. Reali pagyvenusių žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galių stiprinimas bei galėjimas dalyvauti yra ribotas, susijęs su kylančiomis dėl senatvės sveikatos problemomis. Bet senyvo amžiaus asmuo gali dalyvauti visuomenės gyvenime, atlikdamas tam tikrus socialinius vaidmenis. Išplėtotos paslaugos, pailgėjusi žmonių gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo, dar ilgą laiką gyvendamas bendruomenėje, yra aktyvus savo ir bendruomenės išteklių kūrėjas. Teigiami pokyčiai visuomenėje turi įtakos, kad chronologinių amžiaus tarpsnių suvokimas pasikeistų, ir senyvo amžiaus žmonės, kaip ir kiti visuomenės nariai, būtų vertinami kaip aktyvūs visuomenės gyvenimo dalyviai. [28]
Apibendrinant galima teigti, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo žmogaus amžiaus. Senyvo žmogaus pasitenkinimas gyvenimu yra susijęs su pasirinkta veikla. Užsiimant kokia nors veikla, dalyvaujant visuomeninių organizacijų veikloje ar bendruomenės gyvenime, atsiranda reikalingumo pojūtis. Mokomasi užmegzti ir puoselėti žmogiškuosius ryšius,
pakeičiama aplinka, slopsta vienatvė, iš naujo patiriamas gyvenimo džiaugsmas. Vis labiau senstant reikšmingai blogėja gyvenimo kokybės rodikliai. Amžius turi įtakos tiek fizinei, tiek psichologinei žmogaus būsenai, prarandamas nepriklausomumas, trūkinėja socialiniai santykiai.
1.7 Bendruomenės samprata
Žmogus yra bendraujanti ir veikianti būtybė. Jis gyvena ne atskirai o su žmonėmis. Žmogaus egzistencijai, jo gyvenimui ir klestėjimui reikalinga ne tik gamta, bet ir bendrija, bendruomenė, kitų žmonių junginys. [30]
Bendruomenę apibrėžti nėra paprasta, nes iki šiol nėra vieningo susitarimo dėl bendruomenės sampratos. Mokslininkai, analizuodami bendruomenės sampratą, pateikia skirtingus apibrėžimus. Amerikiečių sociologas G. Hillery įvairiuose literatūriniuose šaltiniuose aptiko per 90 skirtingų apibrėžimų. Jų yra tiek daug, kad išskirti vieną apibendrintą bendruomenės fenomeno apibrėžimą nėra lengva. Visgi daugelyje šaltinių iškelti panašūs, artimi, esminius bendruomenės bruožus atskleidžiantys apibūdinimai. [31]
Daugelio tyrėjų manymu, bendrija – tam tikru tikslu suburtą žmonių grupę. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, ši sąvoka nusakoma teigiant, kad bendruomenė yra gamybiniais ir kitais santykiais susijęs gyvenimas, kolektyvas. Gali būti pirmykštė bendruomenė, gentinė bendruomenė, kaimo bendruomenė. [31]
Normalu, kad mokslininkai pateikia skirtingas šio žodžio reikšmes. Be to, bendruomenės sąvoka yra painiojama su panašų skambesį turinčiais žodžiais kaip bendruomeniškumas ar bendrija, dėl to galime teigti, kad naudoti žodį bendruomenė gali būti keblu [32]. Pagal J. Wright pirmasis bendruomenės apibrėžimas buvo suformuluotas C. J. Galpino, 1915 m. jis „apibrėžė vietos bendruomenių ribas pagal rajonų centrinio kaimo prekybos ir teikiamų paslaugų sritis“ [36].
Iš žodžio šaknies („bendr“) suprantame, jog bendruomenė jungia ne vieną žmogų. R. M. Berns teigia, kad „žodis bendruomenė kilo iš lotyniško žodžio communis, kuris reiškia bendras“ [37]. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia, kad bendruomenė tai „vietos, darbo, veiklos, tikybos ar kitais santykiais susijęs kolektyvas“ [38]. V. ir R. Kučinskų knygoje atskleidžiamos dvi bendruomenės sampratos, kurios pabrėžia bendrumą, aspektus vienijančius žmones ir išskiria aplinkos padarinius. Teigiama, kad bendruomenė tai „individų ar šeimų
grupė, kurias jungia bendras gyvenimo būdas, veiklos tikslai, socialinės – kultūrinės vertybės, bendra nuosavybė, geografinė padėtis ir pan.“ bei „žmonės, kurie gyvena arti vienas kito, jiems būdingi glaudūs tarpusavio ryšiai, nuolatinis bendravimas“.[39] Remiantis R. M. Berns bendruomenė – „grupė žmonių, kuriuos sieja bendrystės jausmas ir bendri interesai; grupė žmonių, gyvenančių toje pat vietovėje ir susietų politiškai bei ekonomiškai“ [32]. I. Leliūgienė savo knygoje bendruomenę apibūdina, kad tai „visuomenės solidarumo rezultatas, kuris įgalina žmones dirbti drauge, kovojant su bendromis problemomis“ [32]. „Bendruomenė yra žmonių grupė, kurios narius jungia bendras interesas ir vidinis jausmas, jog jie priklauso tai žmonių grupei, tačiau ne bet kur , o tam tikroje teritorijoje“[33] Apibūdinimuose išskiriamos elgesio tradicijos, santykiai, bendrų problemų įveikimas, taip pat kalbama ir apie bendrus interesus, sutapimą, kurie ir sąlygoją žmonių priklausymą bendruomenei.
Kadangi nėra vieno bendro bendruomenės sąvokos apibūdinimo, kiekviename sąvokos apibrėžime pastebime bendrų bruožų apimančių ne tik geografinę padėtį, bet ir vienodų vertybių puoselėjimą, tų pačių interesų gynimą. Būtent bendros savybės jungia bendruomenės narius ir skatina priklausyti bendruomenėms. Galime teigti, jog bendruomenė įstatymuose kaip pavienis žodis minimas retai, dažniausiai naudojamas su epitetu, pažyminiu. Taip pat atskleidžiama, kad bendrija tai žodžio bendruomenė sinonimas.[30]
Bendruomeniškumas ir jį lemiantys faktoriai Nė vienas žmonių kolektyvas, susibūrimas ar sąjunga neapsieina be tam tikrų jungiančių dalykų. Išaiškinome, kad bendruomenę jungia bendri tikslai, vertybės, interesai ar geografinė padėtis, tačiau bendruomenėse taip pat gali veikti ir tam tikri bruožai. Vienas iš jų tai – bendruomeniškumo jausmas. R. M. Berns teigimu bendruomenė – platesnė už šeimą, aplinka, kurioje formuojasi draugiški ryšiai, atsiranda vadinamasis „bendruomeniškumo jausmas“ [32]. Šis objektas gali būti analizuojamas tiek filosofų, tiek sociologų bei politikų [31]. J. R. Šinkūnienė teigia, kad „bendruomeniškumą apibrėžti teoriškai sunku“ dėl to, kad kiekviena bendruomenė gali šią sąvoką suvokti skirtingai, o tai priklauso nuo termino suprantamumo. Remiantis Longman anglų k. žodynu bendruomeniškumas tai jausmas, kai priklausoma bendruomenei. S. Nefas bendruomeniškumo jausmą apibūdina kaip vertybę, kuri aiškina, kad tai „narių jausmas, kad jie priklauso ir, kad jie yra svarbūs vienas kitam bei įsipareigojimas būti kartu“ [34] V. Pilipavičius teigia, kad „bendruomeniškumas visada buvo vienas veiksnių, formuojančių gyvenimo būdą, tautiškumą ir etnokultūrą bei valstybingumo sanklodą“ [40]
Bendruomenei susikurti reikalingi tam tikri kriterijai, sąlygos, tas pats galioja ir bendruomeniškumui [31]. Remiantis Šlapkausku, galime išskirti keletą veiksnių, lemiančių bendruomeniškumo atsiradimą visuomenėje: formalių ir neformalių bendruomenių atsiradimas, artimos gyvenamosios vietos ir veiklos veiksnys, panašūs ar vienodi individų interesai, veikla, žmonių tapatumas [31]. Pateikdamas svarbiausius bendruomenės bruožus („įsipareigojimą“, „gebėjimą spręsti problemas“, „priėjimą prie išteklių“) nurodo ir bendruomeniškumo jausmą, kuris gali stiprėti ar silpnėti kaip ir kiti bruožai [36;50;30].
Galime apibendrinti, kad bendruomeniškumas yra apibrėžiamas skirtingai kiekvienos bendruomenės. Atkreipėme dėmesį į užsienio šalių sąvokos formuluotes. Išanalizavome, kad šis jausmas gali turėti tiek neigiamų (nusikalstamumo pagrindu veikiančios grupuotės), tiek teigiamų bruožų (kaimo, mokyklos, miesto bendruomenės). Išnagrinėjome, kad bendruomeniškumą lemia draugiški ryšiai, narių įsipareigojimas bendruomenei ir pripažinimas, kad nariai yra vienas kitam svarbūs.
1.8 Ergoterapijos taikymas bendruomenėje
Ergoterapija (gr. Ergon - darbas, terapija – gydymas) – pacientų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Ir pati ergoterapijos definicija skelbia, jog tai "menas ir mokslas" paskatinti žmogų dalyvauti tikslingoje veikloje, kad būtų atkurta, sustiprinta ir pagerinta atliekama veikla, lengvesnis būtų įgūdžių ir veiklos mokymasis, kurios yra svarbios paciento adaptacijai bei produktyvumui siekiant sumažinti patologiją, pagerinti sveikatą.[42;43]
Ergoterapeutai naudoja įvairias priemones taikant ergoterapiją. Svarbiausia ir pirmutinė terapijos dalis yra psichologinė, fizinė, socialinė bei dvasinė paciento analizė. Tokia analizė vyksta bendrai ir atvirai bendraujant su pacientu, kad jis atsidarytų, pasitikėtų terapeutu. Tai gali būti atliekama pacientui liepiant atlikti vieną ar kitą uždavinį. Priklausant nuo paciento ligos ar traumos, tai gali būti paprastas stebėjimas, kaip pacientas eina, kaip valdo rankas, ar užtenka tam jėgų ir ar suvokia sąmoningumo reikalaujančius dalykus, tokius kaip eilės tvarka ruošiant paprastą maisto patiekalą, ar aprašant trumpą gyvenimo istoriją. Tokio metodo tikslas yra leisti atpažinti pacientui patiriamus barjerus dėl patirtos traumos ar ligos eigos. Atpažinus paciento patiriamus limitus, bandoma taikyti terapiją, atstatyti jėgas ar atrasti metodą adaptuotis, kad pacientas pats su laiku galėtų įveikti jam sunkiai pasiekiamą uždavinį.
Siekiama žmogui padėti gyventi būnant minimaliai priklausomam nuo kitų, kad žmogus būtų socialus, aktyvus bendruomenėje ir šeimoje, bei galėtų atsižvelgti į savo gyvenimą kaip dvasiškai ir emociškai subalansuotą.[41;42;43]
Ergoterapeutas turi mokėti:
rinkti, analizuoti ir kritiškai vertinti su asmens sveikatos būkle susijusią informaciją; įvertinti ir dokumentuoti asmens veiklos tyrimo rezultatus ir nustatyti ergoterapijos
poreikį bei mastą;
įvertinus asmens veiklą, sudaryti ergoterapijos planą, programą (tikslas, uždaviniai, užsiėmimų dažnis, trukmė) bei parinkti priemones;
savo kompetencijos ribose įvertinti pasikeitusią asmens funkcinę būklę bei savarankiškumą kasdienėje, darbinėje / profesinėje bei laisvalaikio veikloje, keisti ar nutraukti ergoterapiją (užsiėmimą) ir tinkamai tai dokumentuoti;
įvertinti asmens / bendruomenės veiklas, socialinę, kultūrinę bei fizinę aplinką, jų tarpusavio sąsajas;
atlikti asmens / bendruomenės veiklos analizę;
parinkti, pritaikyti ergoterapijos priemones bei įvertinti jų poveikį;
mokyti asmenis ir jų artimuosius bei teikti rekomendacijas komandos nariams, kitų sričių specialistams ergoterapijos klausimais;
kūrybiškai taikyti praktinius sprendimus, remiantis moksliniais įrodymais pagrįstais metodais;
dirbti komandoje kartu su įvairiomis organizacijomis, kuriant efektyvius darbinius ryšius.[44]
Ergoterapijos taikymas bendruomenėje Lietuvos mastu yra visiškai naujas ir neišplėtotas projektas, kurios turi visas galimybes įsitvirtinti valstybės socialinėje ir medicininėje srityse. Ergoterapijos bendruomenėje pliusus, kuriant geresnes sąlygas visuomenės gyventojams ne tik turintiems sveikatos sutrikimų, bet ir be jų. Prasmingai išnaudojant visas siūlomas šios terapijos galimybes, galime pasiekti pačius geriausius rezultatus. Tačiau, pirma reiktų išsikovoti ”vietą po saulę“, įrodyti ergoterapijos naudos galimybes.
2 TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tyrimo kontingentas
Tyrime dalyvavo VŠĮ Raseinių ligoninės pacientų gulinčių slaugos skyriuje nuo 2015-12-17 iki 2016-09-31.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime; TPBT 20 b. Ir daugiau ;
Amžius 60 metų ir daugiau .
Tyrime dalyvavo 50 VŠĮ Raseinių ligoninės pacientų gulinčių slaugos skyriuje, jie atrinkti atsitiktiniu būdu. Tiriamieji suskirstyti į 2 grupes: I grupė – kuriems buvo taikyti ergoterapijos užsiėmimai, II grupė – tiriamieji, kuriems nebuvo niekas taikyta. Grupės suskirstytos atsitiktiniu atrankos būdu. Tiriamieji buvo apklausti palatose anoniminio anketavimo būdu, o gavus jų sutikimą, reabilitacijos efektyvumas buvo vertinamas taikant HAD sakę, norint išsiaiškinti pacientų emocinę savijautą, gyvenimo kokybei įvertinti naudotas SF – 36 klausimynas, o pažintinėms funkcijoms įvertinti taikytas TPBT, savarankiškumui įvertinti pasirinktas KVVT. Prieš pateikiant klausimus tiriamiesiems buvo duodama perskaityti asmens informavimo forma (1 priedas), kurioje pateikta informacija apie tyrimo temą, kokiu tikslu atliekamas šis tyrimas. Taip pat visiems asmenims, kurie dalyvavo tyrime buvo duodama pasirašyti asmens sutikimo forma (2 priedas). Tyrimui atlikti buvo gautas įstaigos vadovo leidimas (3 priedas).
2.2 Tyrimo metodika
Tyrimo pradžioje sudaryta anoniminė anketa, kurioje buvo klausiama pacientų apie demografinius rodiklius: amžių, lytį, išsilavinimą, šeiminę padėtį, gyvenamąja vietą ir kt. klausimus (4 priedas). Norint išsiaiškint pagyvenusiu ir senyvo amžius žmonių psichinę būklę naudota HAD depresijos ir nerimo skalė (5 priedas), savarankiškumui įvertinti naudotas Kanadietiškas veiklos vertinimo testas KVVT (6 priedas). Pacientų gyvenimo kokybei įvertinti buvo naudojamas SF – 36 klausimynas (7 priedas), o jų pažintinėms funkcijom įvertinti naudotas TPBT (8 priedas).
Kanadietiškas veiklos vertinimo testas
Siekiant išsiaiškinti, kaip asmuo vertina veiklos atlikimą kasdienėje, darbo ir laisvalaikio veikloje, buvo naudojamas Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT). Kanadietiškas veiklos atlikimo testas sudarytas iš trijų pakopų:
A pakopa- apsitarnavimas (savipriežiūra, funkcinis judėjimas, visuomeninis gyvenimas);
B pakopa- produktyvumas (darbas, namų priežiūra, žaidimai/mokykla); C pakopa- laisvalaikis (pasyvus/aktyvus poilsis, socializacija).
Tai pusiau struktūruotas interviu, kuris truko 20 - 30 min. Pirmiausia asmuo išsakė savo veiklos problemas, apsitarnavimo, produktyvios veiklos ir laisvalaikio srityse, kurias pagal svarbumą įvertino ,,Svarbumo skalėje‘‘. Šioje vizualinėje skalėje skaičiai išdėstyti nuo 1 iki 10 balų. 1 balas -,,visiškai nesvarbu‘‘, 10 - ,,ypač svarbu‘‘. Iš išvardytų problemų buvo išrinktos 5 pačios svarbiausios ir paprašyta įvertinti jų atlikimą ,,Atlikimo skalėje’’, kuri taip pat suskirstyta nuo 1iki 10 balų. 1 balas - ,,visiškai nieko negali atlikti‘‘ ir 10 - ,,gali daryti labai lengvai’’. Pabaigoje paciento buvo paprašyta įvertinti atliekamos veiklos pasitenkinimą ,, Pasitenkinimo skalėje‘‘ nuo 1 iki 10 balų. 1 - ,,Visiškai netenkina‘‘, 10 - ,, Visiškai tenkina‘‘. Norint įvertinti asmenų nuomonę apie jų veiklos atlikimą ir pasitenkinimą buvo skaičiuojamas atlikimo ir pasitenkinimo bendras taškų sumos vidurkis.
HAD depresijos ir nerimo skalė
Pacientų emocinei būklei įvertinti buvo naudojama HAD depresijos ir nerimo vertinimo skalė (angl. Hospital Anxiety and Depression). HAD skalė sudaryta iš 14 klausimų, iš kurių septyni padeda išsiaiškinti, ar asmenį vargina depresijos požymiai, kita pusė klausimų skirta išsiaiškinti baimei, nerimastingumui, vidinei įtampai. Kiekvienam klausimui pateikiami keturi atsakymai, iš kurių vaikai turėjo pasirinkti tik vieną, tiksliausiai atspindintį jų savijautą atsakymą. Patariama, kad geriausia būtų žymėti pirmiausiai kilusį atsakymą, kadangi greitas atsakymas dažniausiai labiau atspindi realią situaciją nei labiau apgalvotas. Ši skalė leidžia greitai ir išsamiai ištirti ligonio emocinę būklę. Pastaroji skalė – patikima ir plačiai naudojama depresijos ir nerimo sutrikimų atrankos anketa, kurios pagalba paprasta vertinti ir nereikia specialiųjų psichologijos ar psichiatrijos žinių.
Depresijos ir nerimo pasireiškimo stiprumas vertintas pagal suminį balų skaičių po skalėse (HADd ir HADn): 0 – 7 balai – nėra depresijos ar nerimo, 8 – 10 balų – abejotina simptomatika, daugiau nei 12 balų – yra depresija ar nerimas.
SF-36 klausimyno modelis
Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra vertinama naudojant anketas. Vienas dažniausiai naudojamų bendrųjų klausimynų yra SF-36 klausimynas, kuris susideda iš 36 klausimų, atspindinčių aštuonias gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutrikimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą/gyvybingumą, skausmą ir bendrąjį sveikatos vertinimą.
Šiuo klausimynu yra vertinama pastarųjų keturių savaičių savijauta. Yra 3 lygiai: (1) klausimai; (2) aštuonios sritys, kurios kiekviena apjungia po 2–10 klausimų; ir (3) du apibendrinti matavimai, kurie apjungia sritis. Visi klausimai, išskyrus vieną („Kaip pasikeitė Jūsų sveikata per paskutinius 1 metus?“), yra naudojami apskaičiuojant SF-36 sritis. Kiekvienas klausimas yra naudojamas tik vienos srities apskaičiavimui.
SF-36 klausimyno patikimumo nustatymas
SF-36 aštuonios sritys buvo atrinktos iš 40, įtrauktų į medicininių baigčių tyrimą (angl. Medical Outcomes Study, MOS ). Sritys buvo atrinktos atsižvelgiant į tai, kokios yra dažniausiai vertinamos kituose dažnai naudojamuose klausimynuose bei kurios yra dažniausiai paveikiamos ligos ir gydymo. Daugumos SF-36 klausimų šaknys slypi tuose instrumentuose, kurie buvo naudojami nuo 1970 m. ir 1980 m. Yra įtraukti klausimai iš: bendro psichologinės gerovės klausimyno (angl. General Psychological Well-Being Inventory, GPWBI); įvairių fizinės veiklos funkcionavimo vertinimų; sveikatos suvokimo klausimyno (angl. Health Perceptions Questionnaire, HPQ) ir kitų klausimynų. MOS tyrėjai išrinko ir pritaikė anketos klausimus iš šių bei kitų šaltinių ir sukūrė naują klausimyną, kurį sudarė 149 klausimai – funkcionavimo ir gerovės profilis (angl. Functioning and Well-being profile). Būtent iš šio klausimyno buvo atrinkti ir pritaikyti SF-36 klausimai. 1988 m. buvo „kūrimo“ forma, o 1990 m. – „standartinė“. Turinio pagrįstumas buvo nustatytas lyginant SF-36 su kitais plačiai naudojamais bendraisiais sveikatos klausimynais. (Ware J.E. 2000). Sisteminis palyginimas parodė, kad SF-36 apima aštuonias dažniausiai vertinamas sveikatos sritis
SF-36 klausimyno pildymo metodai ir skaičiavimas
SF-36 gali pildyti pats tiriamasis ar apklausiantis asmuo (popieriuje arba kompiuteriu) arba galima apklausti tiriamuosius telefonu. Klausimyno pildymas užtrunka 5–10 minučių. Atsakymai yra vertinami balais ir pagal tam tikrą algoritmą yra apskaičiuojama kiekviena sritis. Kaip jau buvo minėta, vienas atsakymas yra naudojamas tik vienos srities apskaičiavimui. Kiekvienos srities skaitinė reikšmė yra nuo 0 iki 100 (100 balų rodo geriausią įvertinimą)
TPBT klausimyno pildymo metodai ir skaičiavimas
Visiems sutikusiems dalyvauti tyrime asmenims būtų įvertinta pažinimo funkcija, tam panaudojus Protinės būklės trumpo tyrimo klausimyną TPBT, (ang. Mini Mental State Exam, MMSE). Tai plačiai klinikinėje praktikoje naudojamas struktūrizuotas pažintinių funkcijų tyrimo metodas. MMSE tiriamos tokios psichikos funkcijos, kaip oreantacija laiko ir vietos atžvilgiu, dėmesys, žodžių registracija ir atsiminimas, kalba, sugebėjimas vykdyti žodines ir raštu pateiktas užduotis bei kopijuoti. Įvertinimas :
0-10 Sunkus kognityvinis pažeidimas; 11- 20 Vidutinis kognityvinis pažeidimas; 21-24 Lengvas kognityvinis pažeidimas; 25-30 Riba tarp normos ir patologijos.
Klausimyno pildymas trunka 10-15 min. Kuo surenka daugiau balų tuo kognityvinė būklė yra geresnė.
2.3 Tyrimo organizavimas
Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į 2 grupes, kurias sudarė:
I grupė tiriamųjų, kuriai buvo taikyti ergoterapijos bendruomenėje užsiėmimai; II grupė tiriamųjų, kuriai procedūrų netaikyta.
I grupės tiriamiesiems, buvo taikyti grupiniai ergoterapijos užsiėmimai. I grupei buvo taikyti ergoterapiją bendruomenėje užsiėmimai kiekvieną dieną, dvi savaites, iš viso buvo skirta 10 procedūrų. Procedūros užtrukdavo 30 – 45min. II grupės pacientams ergoterapijos bendruomenėje užsiėmimai nebuvo taikyti.
Ergoterapija, užsiėmimų metu buvo nukreipta į svarbiausias gyvenimo sritis ir į tas, kurias išsakė pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonės. Jas sudarė: apsitarnavimo , produktyviosios veiklos ir laisvalaikio sritys.
Užsiėmimų metu tiriamosios grupės pacientams buvo pateikiamos šios veiklos užduotys:
Ergoterapija bendruomenėje. Susipažinimas su grupės nariais, paprasti pratimai, kurie padeda geriau susibendrauti vienam su kitu. Grupiniai užsiėmimai, užduotys poroje.
Savarankiškumui lavinti. Užduotys gerinančios kasdienines veiklas: savęs apsitarnavimą, mobilumą;
Suvokimui – atminčiai lavinti. Buvo duodamos įvairios dėlionės bei taikomi atmintį gerinantys pratimai ar užduotys.
Kūrybiniai užsiėmimai (piešimas, muzikos klausymas). Piešimo metu buvo prašoma nupiešti laisva tema, nupiešti savo emociją, kurią jaučia šiuo metu, nupiešti kokia dažniausiai
būna jų nuotaika.. Muzikos klausimas buvo naudojamas kartu, norint pasiekti geresnius atsipalaidavo rezultatus.
Bendravimo lavinimo užduotys. Tiriamieji grupėse, mokėsi bendrauti vienas su kitu, išklausyti vienas kito nepertraukti, leisti atsiskleisti iki galo kiekvienam grupės nariui. ‚
Ergoterapijos užsiėmimai buvo skirti tik tiriamosios grupės pacientams. Tyrimo metu visi tiriamieji (ir I gr.,ir II gr. pacientai) buvo vertinami pagal visas anketas, tesus bei skales, prieš visas procedūras ir po jų. Gauti duomenys buvo lyginami tarpusavyje. Taip buvo nustatoma ar ergoterapija bendruomenėje pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms daro įtaka savarankiškumui, gyvenimo kokybei bei psichinei būklei.
2.4 Duomenų analizė
Duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant kompiuterinę Microsoft Excel 2007 metų programą. Skaičiuotos šios charakteristikos: imties vidurkis, vidurkio standartinė paklaida, santykiniai dažniai išreikšti procentais, statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05. Diagramos sukurtos Excel programos pagalba. Vidurkių palyginimui prieš ir po gydymo taikytas Stiudento t testas porinėms imtims. Vidurkių palydinimui tarp tyrimo grupių ( I ir II) taikyta Stiudento t testas nepriklausomoms imtims. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiamai lentelėse (balų vidurkiai, ± standartinis nuokrypis) ir paveiksluose (balų vidurkiai ir jų 95 proc. pasikliautinasis intervalas).
3 TYRIMO REZULTATAI
3.1 Tyrimo kontingento charakteristika
Tyrime dalyvavo 50 VŠĮ Raseinių ligoninės slaugos skyriuje gulėję/gulintys pacientai, kurie pagal lytį pasiskirstė taip, didžiąją dalį sudarė moterys (n=30) 60 proc., vyrai (n=20) tik 40 proc. (4paveikslas.)
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Tiriamojoje grupėje buvo 25 pacientai, kontrolinėje taip pat 25 ligoniai. Pasiskirstymas grupėse buvo toks: I tiriamųjų grupėje buvo 8 (32%) vyrai ir 17 (68%) moterų, II grupėje i po 12 vyrų (48%) ir 13 (52%) moterų (2 lentelė).
Grupė Lytis I GRUPĖS TIRIAMIEJI II GRUPĖS TIRIAMIEJI Moteris 17 13 Vyras 8 12 Iš viso 25 25
2 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupės
Visų tiriamųjų amžius buvo suskirstytas į grupes remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas. Daugiausia pacientų (29) buvo 75 – 90 metų amžiaus
40%
60%
Pasiskirstymas pagal lytį
Vyrai Moterys
tai sudarė 58 proc., asmenų, likusi dalis tiriamųjų 60 – 74 metų amžiaus (21) sudarė 42 prc,. Tiriamųjų kontingento (5 paveikslas).
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas amžiaus grupėse (pagal PSO)
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gyvenamąja vietą. Didžioji dalis tiriamųjų, net (n= 31)62 proc. gyvena kaime, o likusi dalis (n=19) 38 proc. mieste (6 paveikslas).
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą
42%
58%
Pasikirstymas pagal amžiaus grupes PSO
60-74m. pagyvenusio amžiaus 75-90m. senyvo amžiaus 38% 62%
Gyvenamoji vieta
Miestas KaimasTiriamųjų taip pat buvo norima išsiaiškinti ir apie jų įgytą išsilaviną. Didžiausią dalį apėmė asmenys turintys vidurinįjį išsilavinimą (n=27) 57 proc., aukštąjį išsilavinimą turėjo (n=12) 24proc., tiriamųjų, o pagrindinį (n=11) 22proc., respondentų (7 paveikslas).
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal įgytą išsilavinimą
Respondentų buvo klausiama ir apie jų šeimyninę padėtį, kuri taip pat gali turėti įtakos jų savarankiškumui, gyvenimo kokybei bei psichinei savijautai. Visų tiriamųjų šeimos statusas pasiskirstė taip: daugiausia (n=22) buvo vedę, tai sudarė 44proc., kita dalis 30proc., (n=15) sudarė našliai ( netekę savo antrosios pusės), viengungiai (n=7) sudarė 14proc., o išsiskyrę (n=6) 12proc. (8 paveikslas) 22% 54% 24%
Išsilavinimas
Pagrindinis Vidurinis Aukštasis8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį
Tiriamųjų nuotaikos pasiskirstymas, kokia dažniausiai jie jaučia pasiskirstė taip: daugiausiai respondentų jaučia blogą nuotaiką (n=21), tai sudarė 42proc., gerą nuotaiką jaučia (n=16) 32proc., kita likusi dalis jaučią normalią nuotaiką (n=13) 26proc.(9 paveikslas)
9 pav. Tiriamųjų nuotaikos pasiskirstymas
14% 44% 12% 30% Viengungis(ė) Vedęs(usi) Išsiskyręs(usi) Našlys(ė) 32% 42% 26% gera bloga normali
Šie tiriamųjų duomenys (lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimas ir kt.) buvo vertinami kaip veiksniai, galimai turintys įtakos pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių savarankiškumui, gyvenimo kokybei bei psichinei savijautai.
3.2 Tiriamųjų savarankiškumo problemų nustatymas
Savarankiškumo problemų nustatymui buvo naudotas Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT) sudarytas iš trijų pakopų: apsitarnavimo, produktyviosios veiklos ir laisvalaikio. Tiriamieji pirmojo įvertinimo metu turėjo išvardinti iškylančias problemas apsitarnavimo, produktyviosios veiklos ir laisvalaikio metu. Tuomet tiriamieji turėjo kiekvienai veiklos problemai priskirti svarbumą nuo 1 iki 10 balų (1 – visiškai nesvarbu, 10 – labai svarbu). Po to svarbiausias 5 veiklas surašius nuo svarbiausios iki ne taip svarbios buvo prašoma įvardinti tos veikos atlikimą ir pasitenkinimą, tokiu pačiu balų vertinimu kaip ir svarbumą nuo 1 iki 10 balų. Po visų procedūrų buvo vertinamas pakartotinis tų pačių problemų atlikimo ir pasitenkinimo pokytis.
Po savarankiškumo problemų įvertinimo buvo suskaičiuoti duomenys ir išsiaiškinta kiek ir kokių problemų turi senyvo ir pagyvenusio amžiaus žmonės.
Daugiausiai iškylančių veiklos problemų turėjo asmens priežiūros srityje(n=32), tai sudarė 63proc., produktyvumo (n=13) 23proc. ir laisvalaikio (n=5) 10proc., srityse. (10 paveikslas).
10 pav. tiriamųjų pasiskirstymas pagal veiklos problemų pakopas
63% 27% 10% Apsitarnavimas Produktyvumas Laisvalaikis
Tiriamieji apsitarnavimo srityje įvardijo tokius sunkumus kaip: persikėlimas iš vienos vietos į kitą, sunkumai susiję su asmens higiena ir maudymusi, valgymu, mobilumu. Produktyvumo srityje problemos susijusios su atmintimi, namų tvarkymo, laiko planavimo. Laisvalaikio problemos tiriamiesiems buvo mažiausiai aktualios, bet išsakytos štai šios problemos: sunkumai susiję su bendravimu informacijos pasikeitimu ir perteikimu, draugų aplankymu.
Norint sužinoti šių veiklos sričių problemų atlikimo ir pasitenkinimo rezultatus duomenys analizuoti toliau. Iš gautų duomenų matyti, kad veiklos problemų atlikimo vertinimas labiausiai pagerėjo I tiriamųjų grupėje, kuriai buvo taikyti ergoterapijos užsiėmimai, atlikimas prieš 18,8 ±0,7 balo ir atlikimas po 34,6±0,8 balo, lyginant su II grupe atlikimo vertinimas prieš 19,1±0.6 balo ir atlikimo po 21,01±0,7 balo (p<0,05).Statistiškai reikšmingas skirtumas, vertinant veikos problemų atlikimo vidurkį prieš ir po tyrimo, yra I grupėje, o II grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). (11 paveikslas).
11 pav. Tiriamųjų veiklos problemų atlikimo vertinimas prieš ir po
Iš gautų duomenų matyti, kad veiklos problemų atliko vertinimas tarp I grupės tiriamųjų, kurioje poveikio vidurkis 15,8±0,7 balo ir II grupės tiriamųjų, kurioje poveikio vidurkis 1,9±0,2 balo, veiklos atlikimo vertinimo poveikis gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05). (12 paveikslas). 18.8 19.1 34.6 21.01 0 5 10 15 20 25 30 35 40 I tiramųjų gr. II tiriamųjų gr. Vi d u rki s b al ai s (p<0,05)* KVVT atlikimas prieš KVVT atlikimas po
12 pav. I ir II tiriamosios grupės veiklos problemų atlikimo vertinimo vidurkio pokytis Iš duomenų matyti, kad veiklos problemų pasitenkinimo vertinimo vidurkis labiausiai pakito I tiriamųjų grupėje pasitenkinimo vertinimas prieš 17,4±0,7 balo ir po 36,0±0,9 balo lyginant su II grupe, kurioje pasitenkinimo vidurkis prieš buvo 18,8±0,7 balo ir po 20,8±0,7 balo (p<0,05). Statistiškai reikšmingas skirtumas, vertinant veiklos problemų pasitenkinimo vidurkį prieš ir po tyrimo, yra I tiriamųjų grupėje, o II grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p<0,05) (13 paveikslas).
15,8* 1.9 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
I grupė tiriamųjų II grupė tiriamųjų
Vi d u rki s b al ai s *p<0,05 Pokytis
13 pav. Tiriamųjų veiklos problemų pasitenkinimo vertinimo vidurkio pokytis
Iš diagramos duomenų matyti, kad I tiriamajai grupei, kuriai buvo taikyti ergoterapijos bendruomenėje užsiėmimai, pacientų veiklos problemų pasitenkinimo vertinimo vidurkis pagerėjo 18,7±0,9 balo, lyginat duomenis su II tiriamųjų grupe 2,04±0,2 balo, kurioje nebuvo taikyti ergoterapijos užsiėmimai. Skirtumas tarp tiriamųjų grupių poveikio vidurkiui vertinant veiklos problemų pasitenkinimą yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) (14 paveikslas).
17.4 18.8 36 20.8 0 5 10 15 20 25 30 35 40
I grupės tiriamieji II grupės tiriamieji
Vi d u rki s b al ai s p<0,05
Pasitenkinimas veikla prieš Pasitenkinimas veikla po
14 pav. I ir II tiriamųjų grupės veiklos problemų pasitenkinimo vertinimo vidurkio pokytis
Iš diagramos duomenų matyti, kad veiklos problemų bendro taškų skaičiaus vertinimo vidurkis labiausiai pakito I tiriamųjų grupėje prieš 7,6±0,2 balo ir pasitenkinimas po 15±0,2. II tiriamųjų grupėje bendro taškų skaičiaus vertinimas prieš 8±0,2 balo ir po 8,9±0,2 balo (p<0,05). Statistiškai reikšmingas skirtumas prieš ir po tyrimo vertinant bendrą taškų skaičiaus vidurkį yra I tiriamųjų grupėje, o II grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta prieš ir po tyrimo (p<0,05) (15 paveikslas).
18,7* 2.04 0 5 10 15 20 25
I grupės tiriamieji II grupės tiriamieji
Vi d u rki s b al ai s *p<0,05 Pokytis
