KIAULIŲ IR ŠERNŲ PARAZITINIŲ ZOONOZIŲ POSKERDIMINĖ DIAGNOSTIKA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas Maisto saugos ir kokybės katedra

Živilė Lušė

KIAULIŲ IR ŠERNŲ PARAZITINIŲ ZOONOZIŲ POSKERDIMINĖ DIAGNOSTIKA

PIGS AND BOARS POST-MORTEM DIAGNOSIS OF PARASITIC ZOONOSES

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: profesorė dr. Gražina Januškevičienė

2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kiaulių ir šernų parazitinių zoonozių poskerdiminė diagnostika “.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Živilė Lušė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Živilė Lušė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Darbas formalius reikalavimus atitinka, rekomenduoju gynimui

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1 Kiaulių poskerdiminio tyrimo ypatumai ... 8

1.2 Poskerdiminis tyrimas pagal reglamentą 854/2004 ... 9

1.3 Poskerdiminio tyrimo metu identifikuojamos zoonozės ... 10

1.4 Askaridozė ... 10 1.5 Echinokokozė ... 11 1.6 Teniozė ir Cisticerkozė ... 12 1.7 Toksoplazmozė ... 12 1.8 Trichineliozė ... 13 1.9 Sarkocistozė ... 13 1.9.1 Sarkocistos epidemiologija ... 14 1.9.2 Vystymasis ... 14

1.9.3 Kiaulių ir šernų sarkocistozė ... 14

1.9.4 Žmonių sarkocistozė ... 15

1.10 Aliarijoze ... 16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18

2.1.Tyrimo atlikimo vieta ... 18

2.2. Tyrimo atlikimo metodika ... 18

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 26

IŠVADOS ... 28

PADĖKA………29

4

SANTRAUKA

Kiaulių ir šernų parazitinių zoonozių poskerdiminė diagnostika

Živilė Lušė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimai atlikti 2015 – 2016 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje Maisto saugos ir kokybės katedroje, mėsos įmonių skerdyklose. Darbo tikslas buvo nustatyti kiaulių ir šernų parazitines zoonozes diagnozuojamas poskerdiminės apžiūros metu ir detaliau ištirti raumenyse aptinkamus parazitus (trichinelas, sarkocistas, aliarijas) komercinėse fermose išaugintose paskerstose kiaulėse ir nekomerciniuose ūkiuose išaugintose, savoms reikmėms paskerstose kiaulėse bei maistui sumedžiotuose šernuose. Poskerdiminio tyrimo metu diagnozuota 7,5 proc. askaridoze ir 0,1 proc. echinokokoze užsikrėtusių kiaulių. Sarkocistoze užsikrėtę 22,16 proc., kiaulių išaugintų komerciniuose ūkiuose, vyrauja silpna infekcija, intensyvios infekcijos atvejų nebuvo. Sarkocistoze užsikrėtę 22,19 proc. nekomerciniuose ūkiuose išaugintų ir individualioms reikmėms paskerstų kiaulių, 20,27 .proc. sarkocistoze užsikrėtusių kiaulių nustatyta intensyvi infekcija. Aliarioze užsikrėtę 3,6 proc. individualioms reikmėms išaugintų ir paskerstų kiaulių . Nustatyta silpna infekcija, intensyvumo vidurkis 2,7. Komerciniuose ūkiuose išaugintose kiaulėse aliarijų neaptikta. Sarkocistoze užsikrėtę 78,42 proc. maistui sumedžiotų šernų, aliarioze užsikrėtę 15,23 proc. šernų. Nustatyta silpna infekcija. Intensyvumo vidurkis 3,5. Trichineliozės atvejų nebuvo tirtose kiaulėse išaugintose komerciniuose ūkiuose nei nekomerciniuose ūkiuose išaugintose kiaulėse, o taip pat maistui sumedžiotuose šernuose.

5

SUMMARY

PIGS AND BORAS POST-MORTEM DIAGNOSIS OF PARASITIC

ZOONOSES

Živilė Lušė Master‘s Thesis

A study was performed in 2015-2016 Department of Food Safety and Quality at the Veterinary Academy, Lithuanian University of Health Sciences, and in slaughterhouses of meat enterprises. The aim of the study was to determine pigs and wild boar parasitic zoonoses diagnosed during post-mortem examination and investigate parasites found in the muscles (Trichinella spp., Sarcocystis spp., Alaria spp. ) in pigs from commercial farms and non-commercial farms, also in pigs raised for individual growers, and boars hunted and slaughtered for food. Post-mortem examination showed that 7,5%. of examined pigs had Askaridosis and just 0,1% echinococcosis. Sarcocistosis was diagnosed in 22,16%, pigs grown in commercial farms, there was a weak infection, no cases of intense infection. Sarcocistosis infection was 22,19% in pigs from non-commercial farms and slaughtered for individual needs, 20,27 % infected pigs had an intense infection. Aliariosis was diagnosed in 3,6 % pigs from individual growers. A weak infection was detected and an average intensity of 2,7. Aliariosis have been not detected in pigs grown in commercial farms. Sarcocytosis infected 78.42 % wild boar, aliariosis 15,23%. A weak infection has been detected. Average intensity 3,5. Trichinellosis cases have not been found in commercial farms or non-commercial farms, as well as in wild boars.

6

ĮVADAS

Pasaulinė Maisto ir agrokultūros organizacija teigia, kad kiaulienos suvartojama daugiausia ir jos poreikis kasmet vis auga. Maisto ir agrokultūros organizacija prognozuoja kiaulienos paklausos padidėjimą 18,5 proc per ateinančius 10 metų. Kiauliena taip pat yra labiausiai vartojama mėsos rūšis Europos Sąjungoje. Kiaulienos produkcija paplitusi visame pasaulyje (išskyrus regionus kur ji nevartojama dėl religinių įsitikinimų) tai įrodo ir produkcijos gamybos sistemų vystymasis, specializuotas industrinis kiaulių auginimas. Net trisdešimt penki biologiniai rizikos veiksniai gali būti perduoti žmogui vartojančiam kiaulieną: dvylika parazitinių, keturiolika bakterinių ir devyni virusiniai (1). Iš šių visų rizikos veiksnių dvylika yra aptinkami Europos Sąjungos šalyse išaugintose kiaulėse. Trys parazitiniai (Sarcocystis suihominis, Toxoplasma gondii ir Trichinella spiralis) ir devyni bakteriniai ( termofilinės kambilobakterijos, Clostridium botulinum, Clostridium perfringens, Listeria monocytogenes, Mycobacterium spp., Salmonella enterica, Staphylococcus aureus, Escherichia colli, Yersinia enterocolitica) (2). Kiauliena gali turėti didelę reikšmę parazitinių zoonozių plitimui. Tarp visų per kiaulieną plintančių parazitų, yra trys „T“ parazitai (Toxoplasma gondii, Trichinella spp., Taenia spp.,) atsakingi už daugiausia sukeltų ligų per istoriją; jie vis dar yra endeminiai, ypač didelį rūpestį kelia visuomenės sveikatos atžvilgiu besivystančiose šalyse. Nors per kiaulieną plintančių parazitų , ypač helmintų rizika , šiuo metu gali atrodyti ne tokia reikšminga išsivysčiusiose šalyse, tačiau besikeičiantys mitybos pokyčiai susiję su žalios ar silpnai termiškai apdorotos mėsos naudojimu maistui, šią zoonozę daro vis aktualesne.

Žmonės maistu plintančiais parazitais gali užsikrėsti ne tik per mėsą, bet ir vandenį ar produktus kurie užteršti išmatomis. Pagrindiniai per mėsą plintantys parazitai yra pirmuonys Toxoplasma gondii ir Sarcocystis spp., ir helmintai Trichinella spp., Taenia spp. , Alaria alata Skirtingų gyvūnų mėsoje gali būti aptinkami šie parazitai, bet tik kiaulienoje gali būti randami visi šių rūšių parazitai. Nors kiaulės gali būti šeimininku daug platesniam zoonozinių parazitų spektrui, tačiau tik ši išvardyti rūšys gali būti perduodami per kiaulieną ir jos produktus.

Mėsos apžiūra yra seniausia priemonė naudojama skerdyklose siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą. Tai paremta priešskerdiminiu klinikiniu tyrimu ir makroskopiniu poskerdiminiu tyrimu, į kurį įeina palpacija ir įpjovimai limfinių mazgų bei vidaus organų. Taip gali būti aptinkami pokyčiai kurie tiesiogiai koreliuoja su rizikos buvimu. Bakteriologiniai ar cheminiai tyrimai gali būti atliekami įsitikinti ar skerdena yra saugi vartoti.

7 2002 metais Europos komisija paskelbė Maisto įstatymą (reglamentas 178/2002), kurio pagrindinis tikslas yra taikyti rizikos analizę maisto saugos įstatymuose su rizikos vertinimu.

Tikslas:

Nustatyti parazitinių zoonozių ( sarkocistų, aliarijų, trichinelių) invazijos ekstensyvumą ir intensyvumą maistui skerdžiamų kiaulių ir sumedžiotų šernų raumenyse.

Uždaviniai:

1. Kiaulių poskerdiminio tyrimo metu nustatyti žmonių sveikatai riziką keliančias parazitozes. 2. Mikroskopinio tyrimo būdu nustatyti kiaulių išaugintų skirtinguose ūkiuose užsikrėtimo

raumenų parazitozėmis (sarkocistoze, aliariore, trichinelioze) ekstensyvumą ir intensyvumą. 3. Mikroskopinio tyrimo būdu nustatyti maistui sumedžiotų šernų užsikrėtimo raumenų

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia yra pažymėta dideliu visuomenės susidomėjimu mityba, taip pat ir per maistą plintančiomis ligomis. Tai atsispindi didėjančiu supratimu apie maistu plintančius biologinius rizikos veiksnius. Maistu plintančios zoonozės apibrėžiamos kaip ligos natūraliai plintančios tarp žmonių ir gyvūnų per maistą. Išsivysčiusiose šalyse buvo apskaičiuota, kad daugiau nei 10 proc. populiacijos kasmet kenčia nuo ligų plintančių per maistą (3).

1.1. Kiaulių poskerdiminio tyrimo ypatumai

Poskerdiminis tyrimas apima skerdenos ir mėsos dalių, kurios bus naudojamos žmonių maistui apžiūrą. Tai yra eilė žingsnių nuo pat gyvulio apsvaiginimo iki skerdenos pristatymo į atšaldymo patalpas. Poskerdiminio tyrimo tikslas yra saugoti visuomenės sveikatą, užtikrinant, kad į rinką patenkanti skerdena yra tinkama žmonių maistui ir nekelia jokio pavojaus vartotojų sveikatai (4).

Atliekant poskerdimininį tyrimą pirmiausia apžiūrima galva, perpjovus odą ir raumenis tarpžandikaulinio tarpo viduryje, perpjaunami ir apžiūrimi abiejų pusių pažandiniai limfiniai mazgai ( Nll. mandibulares). Apžiūrimas ir palapuojamas liežuvis, apžiūrima gerklų ir ryklės gleivinė, tonzilės, antgerklinė kremzlė. Paimami mėginiai trichinelioskopijai bei sarkocistozei tirti (4).

Apžiūrimas žarnynas ir jo limfiniai mazgai, blužnis palpuojama, įvertinamas jos dydis, ( suaugusių kiaulių blužnis 24 – 25 cm ilgio 3,5 – 12,5 cm pločio, sveria apie 90 – 335 g). Kilus įtarimui blužnis perpjaunama (4).

Tiriant širdį atkreipiamas dėmesys į perikardą ir jo ertmės turinį, širdies formą, epikardo paviršių. Tuomet pjaunant per didžiąją širdies kreivę nustatomas kraujo ir kraujo krešulių kiekis. Dviem išilginiais ir vienu skersiniu pjūviu įpjaunamas raumuo, pjūvyje ieškoma virių.

Plaučių tyrime atkreipiamas dėmesys į jų paviršių, palapuojamos abi plaučių pusės, atidžiai apžiūrimos diafragminės skiltys metastrongilų bei echinokokinių puslių atžvilgiu. Įvertinami bronchų limfiniai mazgai.

9 Kepenys apžiūrimos ir apčiupinėjamos iš abiejų pusių, tulžies latakuose gali būti randamos askaridės. Taip pat žiūrima ar nėra abscesų, plonakaklių finų, echinokokų puslių.

Tiriant žarnas apžiūrimi mezenteriniai limfiniai mazgai, lytiniai organai, perpjaunami pieno liaukų limfiniai mazgai (4).

Poskerdiminio tyrimo biosaugai daug reikšmės turi ir priešskerdiminis tyrimas. Tai yra: gyvulio atsekamumas, epidemiologiniai duomenys ( informacija apie bandos sveikatos planus, monitoringas ir stebėsena, gydymas). Ūkio gyvūnų valdymas ( gyvūnų gerovė, laikymo sąlygos, racionai, biosauga ). Aplinkos sąlygų valdymas ( drėgmė, temperatūra, ventiliacija) (5).

Zoonoziniai rizikos veiksniai kylantys iš skerdimui skirtų gyvūnų gali būti suskirstyti į dvi pagrindines grupes: a) veiksniai kurie gali sukelti makroskopiškai matomus pažeidimus, ir b) veiksniai kurie paprastai nesukelia makroskopiškai matomų pažeidimų bet dažnai būna virškinimo trakte ir/arba odoje. Pirmos grupės rizikos veiksniai dažnai nustatomi atliekant oficialų prieš ir poskerdiminį tyrimą ir tokios skerdenos yra pašalinamos iš maisto grandinės. Kontrolė skerdyklose vykdoma pagal kontrolės/sumažinimo principą – pavyzdžiui laikantis skerdimo proceso higienos reikalavimų (6).

1.2. Poskerdiminis tyrimas pagal reglamentą 854/2004

Pagal reglamentą 854/2004 veterinaras privalo apžiūrėti visą skerdenos paviršių, ypatingas dėmesys skiriamas ar nėra pakitimų kuriuos sukelia kiaulėms ir žmonėms bendros infekcijos/ligos. Apžiūrima galva ir jos limfiniai mazgai, palapuojamas liežuvis. Plaučiai , stemplė, trachėja įvertinami vizualiai, pagrindinės bronchų atšakos atveriamos išilgai, įpjaunami plaučiai viduriniame trečdalyje, tačiau jei plaučiai nėra skirti žmonėms vartoti šie pjūviai neprivalomi. Širdis apžiūrima, įpjaunama, įvertinama diafragma. Taip pat vizualiai apžiūrimos kepenys ir kasa, jų limfiniai mazgai. Žarnynas ir jo limfiniai mazgai įvertinami vizualiai bei palpuojant, kilus įtarimui perpjaunami. Blužnis, inkstai apžiūrimi, palapuojami prireikus atliekami jų pjūviai. Vizualiai apžiūrima pleura, pilvaplėvė, genitalijos, tešmuo, paršavedėms atliekami tešmens limfinių mazgų pjūviai. Jaunoms kiaulėms apžiūrima bambos sritis, sąnariai, kilus abejonėms galimi įpjovimai (7).

10

1.3. Poskerdiminio tyrimo metu identifikuojamos zoonozės

Tik keletas zoonozių turi specifinių požymių pastebimų poskerdiminio tyrimo metu: Mycobacterium spp., - kazeozinė nekrozė pažandiniuose limfiniuose mazguose, Bacillus anthracis – kaklo ir pažandinės srities endeminis tynis, hemoraginis enteritas, Staphylococcus aureus – abscesai, Taenia solium cisticerkai – cistos širdyje, diafragmoje, liežuvyje, kituose raumenyse, askaridozė - „pieno dėmės“ ant kepenų, kirmelės žarnyne, plaučių pakitimai. Taip pat yra biologinių rizikos veiksnių kurie aptinkami kiaulienoje, tačiau nebūtinai sukelia infekcijas žmogui: Sreptococcus spp., Arcanobacterium pyogenes, Pasteurella multocida, Rhodococcus equi, Brucella spp., Leptospira interrogans, Erysipelothrix rhusiopathe, pasiutligė, Ascaris suum, Echinococcus granulosus (8).

1.4. Askaridozė

Daug rūšių kirmėlių gali paveikti kiaules, tačiau plačiausiai paplitusi yra apvalioji kirmelė Ascaris suum. Šio parazito kiaušinėliai yra ypač atsparūs nepalankioms aplinkos sąlygoms ir gyvibingi gamtoje gali išlikti iki 15 metų, kiaulių išskyrose iki 14 mėnesių. Kiaušinėliai gali plisti kartu su transportuojamomis kiaulėmis, vabzdžiais, erkutėmis, dulkėmis, kiaulių mėšlu, srutomis (9). Šiuo metu askaridozė siejama su prastomis zoohigieninėmis sąlygomis. 2015 metais Mariana Costa Fausto et al. atliktų tyrimų duomenimis askaridoze serga apie 10 procentų kiaulių populiacijos ( iš tirtų 48,547 kiaulių askaridozė aptikta 4642 kiaulėse). Ascaris suum turi kompleksinį gyvavimo ciklą, kiaušinėlis ar lerva patekusi į virškinimo traktą pradeda savo vystymosi ciklą. Lerva penetruoja žarnų sienelę ir patenka į kraujotaką, keliauja iki kepenų ( kepenyse atsiranda „pieno dėmės“ , kurios išlieka iki 40 dienų ), tuomet keliauja į plaučius, patenka į alveoles iš kurių yra atkosėjamos ir vėl praryjamos. Tokiu būdų kirmėlės patenka į plonąjį žarnyną kuriame visiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Askaridžių lervos mirgracijos metu gali sukelti hepatitą, pneumoniją. Esant didelei invazijai kirmėlės gali sukelti žarnyno uždegimą, arba jį užkišti (10). Žmonėms askaridozė pasireiškia tokiais požymiais: pykinimas, vėmimas, nereguliarios išmatos ar viduriavimas, žarnyno užsikišimas sukeliantis stiprų skausmą, apetito praradimas, matomi kirminai išmatose, svorio kritimas, diskomfortas pilvo srityje, vaikams gali pasireikšti augimo sutrikimas dėl malabsorbcijos. Siekiant diagnozuoti askaridozę tiriamos išmatos, ieškoma askaridžių kiaušinėlių. Askaridžių migracijos metu, lervų galima aptikti mikroskopuojant

11 skreplius. Kiti metodai, leidžiantys nustatyti askaridozę, yra rentgeno nuotraukos, galinčios parodyti susikaupusių kirmėlių mazgus, o ultragarsu galima nustatyti kepenų ar kasos askaridozę (11).

Siekiant išvengti šios zoonozės reiktų prieš valgant ar ruošiant maistą visada plauti rankas su muilu ir vandeniu, vandenį virinti arba filtruoti, vengti nešvarių bendrų maudymosi vietų, nulupti arba virti neplautas daržoves ir vaisius regionuose, kuriuose trūksta sanitarinės infrastruktūros arba kurie naudoja žmonių išmatas trąšoms, taip pat valgyti tik termiškai apdorotą mėsą (12).

1.5. Echinokokozė

Tai infekcija kurią sukelia Echinococcus genties plokščiosios kirmėlės. Yra žinomos penkios Echinococcus rūšys : E. granulosus, E. multilocularis, E. oligarthus, E. vogeli ir 2006 metais Kinijoje aptikta E. shiquicus. Echinokokoze gali sirgti daugelis laukinių bei naminių gyvūnų rūšių. Tai zoonozinė gyvūnų liga kuri gali paveikti ir žmones. Šiai kirmėlei reikalingas galutinis ir tarpinis šeimininkas. Mėsėdžiai yra galutiniai šeimininkai, juose kirmėlės aptinkamos žarnyne, tarpiniu šeimininku gali būti beveik bet kuris žinduolis, taip pat ir žmogus, šiame šeimininke kirmėlės formuoja cistas įvairiuose organuose. Cistos tai lėtai augančios, skysčio pilnos struktūros kuriose yra lervų, dažniausiai aptinkamos kepenyse ir plaučiuose (13).

Kasmet Europos valstybėse 100 000 gyventojų tenka 13-75 echinokokozės atvejų, Pietų ir Centrinėje Amerikoje 143, Rytų Azijoje 197, Afrikoje 220 atvejų (14).

E. granulosus ir E. multilocularis sukelia su kiaulėmis asocijuojama echinokokinę zoonozę. Neseniai atlikti tyrimai Kinijoje ir Europos šalyse parodė didelę echinokokozės variaciją tarp kiaulių ( nuo 0,15 proc. iki 66 proc.) ( 15).

Lietuvoje ši zoonozė dažniau buvo aptinkama tarp individualiai auginamų kiaulių nei tarp kompleksuose auginamų ( 13,2 proc. – 4,1 proc.) ( 15). Norint išvengti echinokokozės reiktų pastoviai vykdyti naminių gyvūnų dehelmintizaciją. Taip pat laikytis higienos namuose, skerdyklose ir patalpose kur ruošiamas maistas. 2015 m. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis pasaulyje nuo echinokokozės kasmet miršta 19300 žmonių (16). Echinokokozę galima diagnuozuoti plaučių rentgeniniu tyrimu, nuotraukoje echinokokinės pūslės bus matomos kaip ovalūs dariniai (17).

12

1.6. Teniozė ir Cisticerkozė

Pasaulyje per metus cisticerkozė paveikia apie penkis milijonus žmonių, neurocisticerkozė sukelia 50000 mirčių per metus. Žmonės T. solium gali būti ir galutiniu ir tarpiniu šeimininku. Tarpiniu šeimininku dar gali būti kiaulės ir šernai. Žmogus kaip galutinis šeimininkas nešiojasi suaugusį helmintą prisisiurbusį prie plonojo žarnyno, iš ten helmintas išskiria kiaušinėlius kuriuos žmogus platina su išmatomis.

Kiaulėse cisticerkai dažniausiai aptinkami širdyje, liežuvyje, kramtomuosiuose raumenyse, diafragmoje, peties raumenyje, tarpšonkauliniuose raumenyse, stemplėje (18). Šia zoonoze galima užsikrėsti suvalgius užterštos jautienos ar kiaulienos. 1999 metais atliktų tyrimų metu buvo nustatyta kad, ES šalyse parazitais užsikrečia 40-50 proc. tradiciniu būdu laikomų kiaulių ir 70 proc. ekologiškose fermose, bei lauke laikomų kiaulių. Siekiant išvengti šių parazitozių reiktų valgyti tik termiškai apdorotą mėsą, taip pat labai svarbi ir skerdyklų higiena (19). Žmonėms diagnozuojama atlikus išmatų tyrimą ir radus kiaušinėlių, galvos smegenų cisticerkozės diagnostikai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tyrimas, elektroencefalografija (20).

1.7. Toksoplazmozė

Toksoplazmozė yra globali zoonozė, paveikianti apytiksliai vieną trečiąją žmonių populiacijos. Toksoplazmozė yra viena iš sunkesnių ligų, pagal dažnumą ji lyginama su pagrindinėmis per maistą plintančiomis ligomis, salmonelioze ir kampilobakterioze (21).

Jungtinėse Amerikos Valstijose įgimta T. gondii infekcija pasitaiko 5000 iš 4,2 milijono naujagimių (22). Apskaičiuota, kad 50 proc. infekcijų JAV yra sukeltos per maistą plintančių sukėlėjų (23).

T. gondii gyvenimo ciklas apima katininių šeimos atstovus kaip galutinius šeimininkus, o visus kitus žinduolius kaip tarpinius šeimininkus. Ne kaip kiti parazitai, šis gali užkrėsti visus šeimininkus, ir visas ląstelių rūšis šeimininke. Pasaulyje paplitimas skiriasi pagal regionus, nuo 8 iki 92 proc. Užsikrėtimas didesnis drėgnesniuose ir šiltesnio klimato regionuose, taip pat reikšmės turi ir populiacijos mitybos ypatumai (24). Pagrindinis T. gondii rezervuaras – gyvuliai (kiaulės, avys, galvijai ir kt.), kurių mėsą žmonės naudoja maistui. Jų užsikrėtimas toksoplazmomis yra labai įvairus: avių – 31–100 proc., raguočių – 25–35 proc., kiaulių – 29–86 proc., triušių – 24,3 proc.,

13 ožkų – 6,8 – 20,0 proc. (25). Tyrimai atskleidė, kad pagrindinis infekcijos šaltinis yra nepakankamai termiškai apdorota mėsa (26). Smegenų toksoplazmozę diagnozuoti padeda rentgenologiniai tyrimai, taip pat antikūnų titro nustatymas (27).

1.8. Trichineliozė

Trichineliozė pasaulyje paplitusi zoonozė, kurią sukelia nematodas Trichinella. Tai gali būti labai pavojinga liga, ypač vyresniame amžiuje kuomet komplikacijos tokios kaip miokarditas ar encefalitas gali baigtis mirtimi. Užsikrečiama suvartojus žalios mėsos kurioje yra 0,5 mm ilgio lervų. Trichinella parazitinis ciklas gali būti padalytas į dvi fazes: žarnyno ir raumeninę , kurios gali trukti nuo kelėtos dienų iki savaičių. Lerva migruoja į plonąjį žarnyną, ten dauginasi, naujos lervos įsikuria skeleto raumenų skaidulose (18).

Trichineliozė vis dar pasaulio mastu svarbi zoonozinė liga. Nuo 1986 iki 2009 metų buvo nustatyti 65818 žmonių trichineliozės atvejai, 42 mirtini (18). Liga nustatyti galima atlikus serologinius tyrimus (28). Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto duomenimis 2010 metais Lietuvoje 433 tirtuose kiaulių mėginiuose trichineliozė aptikta 27, tuo tarpų šernų mėginiuose iš 2149 teigiami buvo 98.

Kiaulėms trichineliozė nesukelia jokių klinikinių požymių , žmonėms žarnyno fazėje pasireiškia pilvo skausmai, viduriavimas, invazinėje fazėje – aukšta kūno temperatūra, veido edema ir raumenų skausmai. Gali pasitaikyti ir odos bėrimų bei hemoraginis konjunktyvitas (28) .

1.9. Sarkocistozė

Kiaulėse aptinkamos trys Sarcocystis rūšys S. miescheriana, S. porcifelis ir S. suihominis. Nors tik S. suihominis gali sukelti žarnyno infekciją žmonėms suvartojusiems žalios kiaulienos. S. suihominis gyvenimo ciklas apima žmogų ar šimpanzę kaip galutinį šeimininką, kiaules kaip tarpinį. Kiaulėse parazitai incistuojasi raumeniniame audinyje, bet dažniausiai nesukelia jokių patologijų ar simptomų (29). Cistos gali pasiekti makroskopinį dydį. Sarkocistos kiaulėse aptiktos Vokietijoje (3,0 – 30,0 proc.), Japonijoje (35,7 proc.), Tailande (11,8 proc.) ir Indijoje (53,62 proc.) (30, 31).

Žmonėms Sarcocystis suihominis buvo aptiktas 7 proc. iš tirtų 926 asmenų išmatų mėginių Tibete. Taip pat keturiolikoje iš dvidešimties tirtų vaikų kurie valgė žalias sūdytas kiaulių uodegas.

14 1.9.1. Sarkocistozės epidemiologija

Sarkocista (gr. Mėsos pūslelė) yra galutinė nelytinio vystymosi stadija, kuri randama skersaruožiuose žinduolių, paukščių ir poikiloterminių gyvūnų raumenyse. Sarkocistų skaičius ir paplitimas kūne kinta priklausomai nuo prarytų sarkocistų skaičiaus, jų rūšies, gyvūno rūšies ir jo imunologinės būklės (32).

Daugiausiai sarkocistų aptinkama skersaruožiuose širdies, liežuvio, stemplės, diafragmos ir skeleto raumenyse (33).

1.9.2. Sarkocistų vystymosi ciklas

Visiems Sarcocystis spp. šeimos atstovams būdingas sudėtingas heterokseninis obligatinis vystymosi ciklas. Sarcocystis spp. vystymosi ciklui reikalingi du šeimininkai: tarpinis ir galutinis. Mėsėdžiai ir visaėdžiai yra galutiniai, o žolėdžiai ir visaėdžiai tarpiniai šeimininkai (34). Kai kurios sarkocistų rūšys gali užbaigti vystymosi ciklą vienos rūšies gyvūnuose, bet ne tame pačiame organizme (33). Nelytinis dauginimosi ciklas vyksta tarpiniame šeimininke, kurio raumenyse ar centrinėje nervų sistemoje formuojamos sporocistos, o lytinio dauginimasi stadija vyksta galutinių šeimininkų žarnyne (34).

Sarkocitų patogeniškumas priklauso nuo rūšies, užsikrėtimo intensyvumo ir lokalizacijos kūne. Neštumas, laktacija, pašaro trūkumas ir kiti streso veiksniai gali turėti įtakos sarkocistozės klinikinės formos sunkumui (35).

1.9.3. Kiaulių ir šernų sarkocistozė

Patogeninės rūšys, ypač, S. miescheriana, gali sukelti ryškius klinikinius požymius ir patologinius pokyčius kiaulėms, kurie pasireiškia anoreksija, karščiavimu, cianoze, miokarditu, hepatitu, ir intersticiniu nefritu. Kiaulės liesėja arba sulėtėja svorio priaugimas, atsiranda raumenų drebėjimas, kojų ir sėdmenų srityje atsiranda purpura (36).

Mikroskopinio tyrimo metu kiaulėms buvo nustatyta perikardo riebalų atrofija, anoreksija, kacheksija. Kiaulėms, infekuotomis sarkocistomis buvo nustatyta raumenų edema ir hidroperikardas, kurios priežastis, manoma yra dėl hipoproteinemijos. Perikarde, miokarde ir endokarde pastebimos hemoragijos, raumenų edema ir fibrininis eksudatas (37).

15 Šernuose aptinkamos dvi sarkocistų rūšys – S.miescheriana ir S. suihominis. Apie šernų užsikretimo ekstensyvumą duomenų mokslinėje literatūroje nėra daug. Vengrijoje, Ispanijoje sarkocistoze užsikrėtę 24 – 48 proc. šernų, Kazachijoje apie 31 proc., Naujojoje Zelandijoje – 28 proc. (38) tyrimų duomenimis Lenkijoje sarkocistoze užsikrėtę 24,7 proc. šernų. Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad nuo 67,8 iki 97,0 proc. šernų yra užsikrėtę sarkocistomis (Partenheimer – Hanneman, 1991) (39).

Lietuvoje Sarcocystis infekcijos paplitimo mastas, rūšinė sudėtis, poveikis laukiniams gyvūnams tirtas skirtingais laikotarpiais ir mokslinėje literatūroje pateikiami detalesni rezultatai. 1981 – 1989 metais atliktais tyrimais nustatyta, kad 49,4 proc. šernų užsikrėtę sarkocistomis (40). Tuo tarpu kiek vėliau mokslininkių J. Grikienienė ir J. Senutaitės (1995) atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad 95,6 proc. tirtų šernų buvo užsikrėtę sarkocistomis. 1999 metų tyrimų duomenimis šios infekcijos paplitimo mastas buvo panašus – 95,3 proc. (41). Mokslininko Prako tyrimų duomenimis (2012), didžiausias infekcijos ekstensyvumas nustatytas stirnose (97,6 proc.), aukštos infekcijos ekstensyvumo vertės nustatytos šernuose - 82,2 proc. ir tauriuosiuose elniuose - 80,6 proc. (42).

1.9.4. Žmonių sarkocistozė

Žmogus sarkocistoze gali užsikrėsti per burną sarkocistoms patekus į virškinamąjį traktą, pavyzdžiui suvartojus nepakankamai termiškai apdorotą kiaulieną. Taip pat žmogus gali užsikrėsti per užterštą oocistomis ar sporocistomis aplinką, dirvožemį, vandenį, maistą, rankas. Žmonės gali įgyti žarnyno ir raumenų sarkocistozę. Raumenų sarkocistoze žmonės užsikrečia tuomet, kai parazitai į žmogaus organizmą patenka iš užterštos oocistomis aplinkos per nešvarias rankas, užterštą maistą, geriant užterštą vandenį. Šiuo atveju žmogus parazito vystymosi cikle yra kaip tarpinis šeimininkas. Jo raumenyse formuojasi sarkocistos. Žarnyno sarkocistozė vystosi, kai žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų skerdieną (dažniausiai jautieną ir kiaulieną), kurioje yra susiformavę sarkocistos. Sarkocistos virškinimo trakte netenka apvalkalo, iš jų išsilaisvina parazitai, kurie prasiskverbia į plonosios žarnos epitelį, kur dauginasi ir vystosi (43). Žmogui užsikrėtus dažniausiai liga praeina be simptomų. Kartais gali atsirasti pilvo skausmai, pykinimas, pasunkėjęs kvėpavimas, greitas pulsas ir viduriavimas. Šie simptomai gali trukti iki 36 valandų. Jei į žmogaus organizmą patenka daug parazitų, ligonį vargina pilvo pūtimas ir skausmas, kuris gali trukti nuo vienos iki keturių savaičių. Kraujyje gali atsirasti eozinofilija (eozinofilų kiekio padidėjimas).

16 Sunkesniais atvejais gali būti karščiavimas, apatinių galūnių patinimas, raumenų skausmai, niežtintys odos bėrimai, poodiniame audinyje gali atsirasti mazgelių. Sukėlėjai (oocistos ar sporocistos ) su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 10–14 dienų po užsikrėtimo. Ekspermentiškai užkrėstiems žmonėms Sarcocystis hominis ir Sarcocystis suihominis pasireiškėdiarėja, kvėpavimo sutrikimai, vėmimas. Požymiai stipriau pasireiškė savanoriams valgusiems Sarcocystis suihominis užkrėstą kiaulieną (44).

1.10.

Aliarijozė

Aliariozę sukelia mažiau nei 6 mm ilgio bei apie 2 mm pločio trematodai Alaria alata. Šis parazitas paplitęs Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje bei Japonijoje gyvenančių mėsėdžių žarnose. Kroatijoje aliarijų paplitimas šernų tarpe siekia 1,4 proc., Vokietijoje – 0,02-3,06 proc., Austrijoje – 7,4-7,8 proc. (45).

Lytiškai subrendę helmintai parazituodami galutinių šeimininkų virškinimo trakte išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Tuomet miracidijos patenka į tarpinius šeimininkus – gėlųjų vandenų moliuskus ir tampa cerkarijomis. Iš moliuskų išėjusios cerkarijos patenka į papildomus šeimininkus – buožgalvius. Juose vystosi toliau ir virsta mezocerkarijomis. Gyvūnas suėdęs varlę ar buožgalvį tampa rezerviniu šeimininku, jame parazitas nebesivysto, tačiau išlaiko savo struktūrą. Galutiniai šeimininkai aliarijomis užsikrečia suėdęs papildomą arba rezervinį šeimininką, kuriame yra mezocerkarijų. Patekusios į organizmą mezocerkarijos virsta metacerkarijomis ir toliau vystosi iki suaugusio trematodo . Mezocerkarijos parazituoja galutinių šeimininkų raumeniniame audinyje, tačiau esant intensyviai invazijai parazitų galima aptikti vidaus organuose bei kituose audiniuose (46).

Sukėlėjas gali būti paplitęs ir tarp rezervinių (papildomų) šeimininkų, tokių kaip kiaulės, šernai ar žmogus. Alarijų daugiau aptinkama šiltesnio klimato, drėgnesniuose regionuose. Jų paplitimas siejamas su dideliu sraigių kiekiu tokiuose regionuose. Suaugusių Alarija alata patogeniškumas yra ribotas, bet didesnį pavojų kelia tai, kad dėl į aplinką išskirtų kiaušinėlių atsiranda daug tarpinių šeimininkų nešiojančių mezocerkarijas (šernai, gyvatės, graužikai, varlės ir kt.)

Šernuose aliarijos aptinkamos trichineliozės tyrimo metu, tiriant raumenų iškarpas dažytas metileno mėlynuoju kompresoriniu metodu, alarijas identifikuoti yra šiek tiek sudėtinga, nes jas galima sumaišyti su trichinelėmis. Tačiau alarijų cista nusidažo ryškiau, dažnai būna

17 žymiai stambesnė už trichinelų kapsulę, sunku įžiūrėti vidinę struktūrą, bet matomos šviesesnės zonos.

Žmogaus užsikrėtimas tikėtinas suvalgius termiškai neapdorotos šernienos. Žmogui alariozė yra pavojinga liga dėl galimų komplikacijų. Literatūroje yra tik keletas pavyzdžių apie žmonių infekcija, keli atvėjai baigėsi mirtimi. Alarijozė žmonėms nesukelia jokių specifinių klinikinių simptomų, liga buvo identifikuota autopsijos metu (46).

18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1.Tyrimo atlikimo vieta

Tiriamasis darbas atliktas 2015 – 2016 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje Maisto saugos ir kokybės katedroje, mėsos įmonių skerdyklose. Individualioms reikmėms paskerstų kiaulių ir maistui sumedžiotų šernų diafragmos raumeninės dalies mėginiai gauti bendradarbiaujant su veterinarijos gydytojais aptarnaujančiais medžioklės būrelius arba tiesiogiai iš medžiotojų. Taip pat surinkta 570 kiaulių diafragmos raumeninės dalies mėginių, jie gauti iš veterinarijos gydytojų, teikiančių trichineliozės tyrimo paslaugas, paskerdus kiaules individualioms reikmėms.

2.2. Tyrimo atlikimo metodika

Siekiant įvertinti gyvulių užsikrėtimą sarkocistomis 2015-2016 metais buvo atliktas mėsos įmonėje paskerstų kiaulių priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas ( 1500 kiaulių), paimti raumenų mėginiai ir atliktas raumenų kompresorinis- mikroskopinis tyrimas. Nekomerciniuose ūkiuose laikomų kiaulių priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas nebuvo atliktas, tirti tik diafragmos raumeninės dalies mėginiai (gauti iš privačių veterinarijos gydytojų, atliekančių trichineliozės tyrimo paslaugą).

Kompresorinis – mikroskopinis sarkocistų nustatymas audiniuose. Mikroskopiniam tyrimui paimti 100 g dydžio audinių mėginiai (diafragmos kojelių, diafragmos). Sarkocistos diagnozuotos naudojant šviesinę mikroskopiją ir kompresorinį – mikroskopinį dažytų raumenų iškarpų metodą. Iš tiriamosios grupės raumenų išilgai raumenų skaidulų buvo iškerpami 28 avižos grūdo dydžio raumenų gabalėliai, sudedami ant tinklelio ir 20 min. dedami į metileno mėlynojo vandeninį tirpalą (1 g metileno mėlynojo ir 500 ml. Vandens), po to iškarpos dedamos ant filtrinio popieriaus, nusausinamas dažų perteklius ir nuskaidrinimui dedamos į 1,5 proc. acto rūgšties tirpalą 20 min, vėl nusausinama ant filtrinio popieriaus ir tada iškarpos dedamos ant apatinio kompresoriaus stiklo, užlašinama glicerino ir vandens mišinio lygiomis dalimis, uždedamas viršutinis kompresoriaus stiklas, suspaudžiama ir mikroskopuojama šviesiniu mikroskopu x40 padidinimu. Invazijos intensyvumas buvo vertinamas naudojant mokslinėje literatūroje pateikiamą

19 metodiką Bogush (1976) pasiūlytą metodiką: 1-10 sarkocistų – silpna invazija, 11-40 sarkocistų – vidutinė invazija, daugiau kaip 40 sarkocistų – intensyvi invazija.

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Atliekant kiaulių poskerdiminį tyrimą detaliai apžiūrėta diafragma, stemplė, skerdenos raumenys ir vidaus organai. Buvo ištirta 1000 kiaulių. Poskerdiminio tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Kiaulių parazitozės diagnozuojamos poskerdiminio tyrimo metu

Ištirtų gyvulių sk. n

Askari-dozė Toksoplaz- mozė Echinoko-kozė Sarkocis-tozė

Aliarijozė Trichine-liozė Komerciniai ūkiai – kompleksai 500 6.23 proc - - - - - Komerciniai ūkiai – ūkininkų fermos 500 8.9 proc - 1 atvėjis - - - Nekomerciniai ūkiai – individualioms reikmės auginamos kiaulės

500 Netirta Netirta Netirta - 1 -

Apžiūrint kiaulių kepenis buvo pastebėtos „pieno dėmės“ bei fibrozė dėl askaridžių lervų migracijos. Ūkininkų fermose augintų kiaulių kepenyse askaridozės požymiai buvo pastebėti 1,4 karto dažniau nei kompleksuose augintų kiaulių. Toksoplazmozė įprastai nesukelia jokių matomų pakitimų kiaulių skerdenoje, tačiau esant didelei invazijai gali atsirasti matomų cistų ant širdies, plaučių ir kitų organų. Kiaulių poskerdiminio tyrimo metu, požymių būdingų šiai ligai nebuvo. Echinokokozė dažniausiai identifikuoja iš echinokokinių pūslių ant plaučių ar kepenų, šios pūslelės būna pilnos skysčio, kartais jose matomos balkšvos lervos. Šio tyrimo metu echinokokozė buvo identifikuota tik vienoje ūkininko fermoje išaugintoje kiaulėje. Sarkocistozė esant menkai sarkocistų invazijai yra nepastebima, bet jeigu invazija yra ypač intensyvi galima pastebėti kraujosruvas skeleto ir širdies raumenyse. Tyrimo eigoje makroskopinių pokyčių būdingų sarkocistozei nebuvo, taip pat neaptikta požymių, kurie leistų įtarti aliariozę. Skerdykloje paskertų kliaulių trichineliozės tyrimas buvo atliekamas VMVT laboratorijoje virškinimo metodu, šių parazitų nebuvo aptikta nei vienoje tirtoje kiaulėje, tų pačių kiaulių diafragmos raumenų mėginiai buvo tiriami ir trichinelioskopijos būdu, trichinelų nebuvo ( 2 lentelė) .

21 2. lentelė. Sarkocistų infekcijos intensyvumas skirtingų augintojų kiaulių diafragmos

raumenyse (proc. nuo užsikrėtusių)

Raumenų grupė _gyvulių Ištirtų sk. n Nustatyta sarkocistų (n/proc) Silpna infekcija(n/proc) Vidutinio intensyvumo infekcija(n/proc) Intensyvi infekcija(n/proc) Komerciniai ūkiai – kompleksai 500 87/17,40 65/74,71 22/25,29 0 Komerciniai ūkiai – ūkininkų fermos 500 135/27,00 103/76,29 32/23,71 0 Nekomerciniai ūkiai – individualioms reikmės auginamos kiaulės 500 222/44,40 140/63,06 37/16,66 45/20,27 Viso 1500 444/29,60 308/69,36 91/20,49 45/20,27

Šviesinės mikroskopijos būdu, taikant mikroskopinį-kompresorinį metileno mėlynuoju dažytų iškarpų tyrimo metodą, ieškota ir sarkocistų. Ištyrus 1500 kiaulių diafragmos raumenų mėginių, 444 (29,60 proc.) buvo rasta sarkocistų. Sarkocistų infekcijos ekstensyvumas skirtingų augintojų kiaulių diafragmos raumenyse varijavo nuo 17,40 proc. iki 44,40 proc. ribose. Didžiausias infekcijos ekstensyvumas kiaulėms buvo nustatytas nekomerciniuose ūkiuose augintų kiaulių diafragmos raumenyse 1,6 ir 2,5 karto dažniau nei ūkininkų fermose ir kompleksuose išaugintų kiaulių diafragmos raumenyse. Visų trijų tipų ūkiuose kiaulėse vyravo silpna infekcija ir sudarė nuo 63,06 proc. iki 76,29 proc. visų infekuotų kiaulių, tuo tarpu intensyvi infekcija buvo nustatyta tik individualioms reikmėms išaugintų kiaulių mėginiuose ir sudarė apie 20 proc. Gautų rezultatų patikimumas svyravo nuo 0,000 iki 0,00026, tai yra statistiškai patikimi duomenys (p≤0.001).

22 3. lentelė: Sarkocistų infekcijos intensyvumas ir ekstensyvumas tirtuose kiaulių

diafragmos mėginiuose. Ūkis Tirtų mėginių skaičius, n Diafragmos r.(m. phrenicus) Ekstensyvumas (proc)

Intensyvumas Mediana Intensyvumo vidurkis Komerciniai ūkiai – kompleksai 500 17,40 1-19 6,7 6,9 Komerciniai ūkiai – ūkininkų fermos 500 26,92 1-22 7,2 6,8 Nekomerciniai ūkiai – individualioms reikmės auginamos kiaulės 500 44,35 1-67 15 18,27

Didžiausias kiekis t.y. 67 sarkocistos 28 iškarpose (1g) sarkocistų tiriamuose raumenyse buvo aptiktas ištyrus nekomerciniuose ūkiuose auginamų kiaulių diafragmos raumenis, tuo tarpu kompleksuose ir ūkininkų fermose išaugintose kiaulėse viename mėginyje aptiktas sarkocistų kiekis ženkliai tai yra 3 kartus mažesnis. Didžiausias intensyvumo vidurkis buvo kiaulių išaugintų individualioms reikmėms diafragmos raumenų mėginiuose, šis rodiklis buvo lygus 18,27, o mediana buvo 15, tai yra intensyvumo vidurkis 3 kartus, o mediana 2 kartus didesni nei ūkininkų fermose ir kompleksuose išaugintų kiaulių mėginiuose. Kiaulėse vyravo silpna sarkocistų infekcija ( 1-10 sarkocistų 28 iškarpose) ir tik pavieniais atvejais rasta daugiau nei 10 sarkocistų.

23 4 lentelė. Sarkocistų infekcija šernų diafragmos raumenyse (proc.)

Gyvūno rūšis, raumenų grupė Ištirtų mėginių sk. n Teigiami mėginiai (n/proc) Silpna infekcija (n/proc) Vidutinio intensyvumo infekcija(n/proc) Intensyvi infekcija(n/proc) Šernai (diafragmos raumenys) 1562 1225/79,20 1068/87,18 116/9,46 41/3,34

Per 2015 – 2016 metus buvo ištirta 1562 šernų diafragmos raumeninės dalies mėginiai, iš kurių 1225 mėginiuose (79,20 proc.) rastos sarkocistos. Iš visų sarkocistomis užsikrėtusių šernų (teigiamų mėginių) statistiškai patikimai (p≤0.001) dažniau nustatyta silpna sarkocistų infekcija (1068 mėginiuose – 87,18 proc.), vidutinio intensyvumo infekcija šernų diafragmos mėginiuose nustatyta 9 kartus rečiau nei silpna infekcija, o intensyvi infekcija beveik 3 kartus rečiau nei vidutinio intensyvumo infekcija ir 27 kartus rečiau nei silpna infekcija. Šernuose užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumo vidurkis buvo ženkliai t.y. 4 kartus didesnis nei stambiose fermose ir kompleksuose išaugintų kiaulių ir 2 kartus didesnis nei savoms reikmėms augintų kiaulių. Šernų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumo mediana buvo 4 kartus didesnė nei stambiose ūkininkų fermose ir kompleksuose išaugintų kiaulių ir nebuvo esminio skirtumo tarp šernų ir savoms reikmėms augintų kiaulių.(4-5 lentelė)

Panašūs tyrimai buvo atlikti skirtingai laikotarpiais. Mokslininko P. Prako (2013) tyrimų duomenimis sarkocistozė nustatyta 88,2 proc. ištirtų šernų. Prieš 12 metų atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvoje sumedžiotuose šernuose sarkocistų invazijos ekstensyvumas sudarė 84,2 – 97,2 proc. (47). Kiek senesniais, prieš 25 metus atliktų tyrimų duomenimis sarkocistoze buvo užsikrėtę 49,4 procentai tirtų šernų (Arnastauskienė, 1989 ). Lietuvoje gyvenančiuose šernuose identifikuotos dvi sarkocistų rūšys: S. suihominis ir S. miescheriana (42). J. Grikienienės ir J. Senutaitės (1995) duomenimis S. suihominis aptinkama ženkliai rečiau nei S. miescheriana (48) . 5 lentelė. Sarkocistų infekcijos ekstensyvumas ir intensyvumas tirtuose šernų diafragmos raumenų mėginiuose Raumenų grupė N Ekstensyvumas (n/proc) Intensyvumas Intensyvumo vidurkis Intensyvumo mediana Diafragmos r. (m.phrenicus) 1562 1225/79,20 1-134 26,83 16

Per 2015 m. ir 2016 m. buvo ištirti 1562 šernų diafragmos mėginiai dėl sarkocistozės. Teigiami rezultatai gauti iš 1225 mėginių. Palyginant sarkocistozės infekcijos buvimą šernų ir

24 kiaulių tarpe, galime teigti, kad šernų mėginiuose sarkocistozė buvo nustatoma 2,75 kartus dažniau (p≤0.001).

3 pav. Sarkocistos šerno diafragmos raumenyse, intensyvi infekcija. 6 lentelė. Šernų užsikrėtimo sarkocistomis kitimas 2015-2016 metais

N Ekstensyvumas (n/proc) Negausi infekcija (n/proc) Vidutinė infekcija (n/proc) Gausi infekcija (n/proc) 2016 metai 758 590 /77,83 542/71,50 35/4,61 13/1,71 2015 metai 804 635/78,98 526 /65,42 81/10,07 28/3,48

Tiriant šernų sarkocistozės ekstensyvumą skirtingais metais nustatėme, kad tiek 2015 m. , tiek 2016 m. šernų sarkocistozės ekstensyvumas buvo panašus, 2016 metais 2 procentais mažiau nustatyta sarkocistozės atvejų, be to tirtuose šernų mėginiu vidutinio intensyvumo infekcijos atvejų aptikta 5,46 proc., o intensyvios infekcijos 1,77 proc. mažiau nei 2015 metais tirtuose mėginiuose. Šernų sarkocistozės ekstensyvumo kitimas skirtingais metais iš esmės nesiskyrė. Duomenys statistiškai nepatikimi (p>0.001) .

7 lentelė. Aliarijų infekcijos ekstensyvumas kiaulių ir šernų diafragmos raumenyse Tirtų mėginių skaičius, n Diafragmos r.(m. phrenicus) Teigiamų mėginių skaičius Ekstensyvumas (%) Mediana Intensyvumo vidurkis Kiaulės Komerciniai ūkiai – kompleksai 500 - - - Komerciniai ūkiai – ūkininkų fermos 500 1 0,2 1 1

25 Nekomerciniai ūkiai – individualioms reikmės auginamos kiaulės 500 18 3,6 2 2,7 Viso 1500 19 Šernai 1562 238 15,23 3 3,5 Viso 3062 257 19,03

Iš gautų tyrimo rezultatų galime teigti, kad aliarijozė aptinkama šernuose 12,5 karto dažniau nei kiaulėse, bei aliarijozės ekstensyvumas šernų tarpe yra 4 kartus didesnis (p≤0.001). Tuo tarpų kompleksuose auginamose kiaulėse ši parazitozė nebuvo aptikta. Ūkininkų auginamose kiaulėse buvo tik vienas atvejis, nekomerciniuose ūkiuose teigiamų rezultatų ekstensyvumas buvo 18 kartų didesnis nei ūkininkų fermose augintų kiaulių (p≤0.001).

26

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Mokslininkų pateikiami duomenys apie sarkocistozės paplitimą tarp skirtingų gyvūnų rūšių skirtinguose pasaulio regionuose labai skiriasi. Tyrimai atliekami skirtingais metodais, skiriasi laikotarpiai ir tyrimų apimtys, kai kurie tyrimai atlikti senokai ir neatspindi dabartinės sarkocistozės infekcijos padėties.

Sarkocistozės paplitimas tarp naminių gyvulių Lietuvoje yra mažai tyrinėtas. Kiaulių sarkocistozės tyrimus ūkiuose atliko Grikienienė ir Senutaitė, tačiau tyrimai atlikti prieš 22 metus. Kiaulių užsikrėtimo ekstensyvumas priklausė ir nuo laikymo vietos. Kompleksuose buvo užsikrėtę 17,40 proc., ūkininkų ūkiuose 27,0 proc., o nekomerciniuose ūkiuose 44,4 proc. Mūsų tyrimo duomenimis tirtų kiaulių tarpe nustatėme , kad sarkocistozės ekstensyvumas svyruoja tarp 17,4 ir 44,4 proc. Taip pat remdamiesi tyrimo rezultatais galime teigti, kad individualioms reikmėms laikomų kiaulių tarpe sarkocistozės intensyvumas buvo daug didesnis, tai yra viename mėginyje aptinkama 1-67 sarkocistos, tuo tarpu kompleksuose 1-19, ūkininkų ūkio kiaulių mėginiuose 1-22 sarkocistos.

Šernų tarpe ši parazitozė yra paplitusi labiau, iš 1562 tirtų mėginių 1225 teigiami ( 78,42 proc.), net 41 mėginyje nustatyta intensyvi sarkocistų invazija. 2012 metais šernų užsikrėtimą sarkocistoze Lietuvoje tyrė mokslininkas Prakas, jo duomenimis užsikrėtę 88,2 proc. šernų (42). Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad pastebima sarkosporidijų infekcijos intensyvumo ir ekstensyvumo priklausomybė nuo amžiaus, kai senesniuose gyvūnuose aptinkama daugiau sarkocistų (26).

Pasak gautų rezultatų aliarijozė taip pat labiau paplitusi šernų tarpe, tai yra iš tirtų 1562 mėginių 238 teigiami, tuo tarpu individualioms reikmėms auginamų kiaulių mėginiuose aliarijos aptiktos 18 mėginių, individuliom reikmėm išaugintų kiaulių mėginiuose – 18, komercinėse fermose visai neaptikta. Prieinamoje mokslinėje literatūroje duomenų apie aliariozės paplitimą maistui skerdžiamose kiaulėse ir maistui medžiojamuose šernuose Lietuvoje nėra. Užsienio tyrėjų duomenimis alariozė tarp maistui skerdžiamų kiaulių nėra paplitusi ( 5 proc.) (49).

Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro tyrėjų 2016 metais Lietuvoje žmonių parazitinės

ligos sudarė 0,17 proc. visų užkrečiamųjų ligų. 12,4 proc. – askaridozė, 13,2 proc. – kitos parazitinės ligos.

Per 2015-2016 metus echinokokozės atvejų sumažėjo 4,7 karto, trichineliozės net 38 kartus, o askaridozės 8,8 kartų. Pasak centro tyrėjų 2015 m. ir 2016 m. žmonės parazitinėmis ligomis užsikrėtė suvalgę nepakankamai termiškai apdoroto maisto ar dėl prastos higienos sąlygų. Vaikų iki

27 5 metų amžiaus tarpe daugiausiai pasitaikė askaridozės atvejų, manoma dėl prastų higienos įgūdžių. Žmonių sarkocistozės ir aliarijos atvejų Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro ataskaitų duomenimis 2016 metais neužfiksuota. Galima teigti, kad šių žmonių parazitinių zoonozių situacija Lietuvoje palanki.

28

IŠVADOS

1. Poskerdiminio tyrimo metu diagnozuota 7,5 proc. askaridoze ir 0,1 proc. echinokokoze užsikrėtusių kiaulių.

2. Sarkocistoze užsikrėtę 22,16 proc., kiaulių išaugintų komerciniuose ūkiuose, vyrauja silpna infekcija, intensyvios infekcijos atvejų nebuvo.

3. Sarkocistoze užsikrėtę 22,19 proc. nekomerciniuose ūkiuose išaugintų ir individualioms reikmėms paskerstų kiaulių, didesnis, 20,27 proc. sarkocistoze užsikrėtusių kiaulių nustatyta intensyvi infekcija.

4. Aliarioze užsikrėtę 3,6 proc. individualioms reikmėms išaugintų ir paskerstų kiaulių . Nustatyta silpna infekcija, intensyvumo vidurkis 2,7. Komerciniuose ūkiuose išaugintose kiaulėse aliarijų neaptikta.

5. Sarkocistoze užsikrėtę 78,42 proc. maistui sumedžiotų šernų, aliarioze užsikrėtę 15,23 proc. šernų. Nustatyta silpna infekcija. Intensyvumo vidurkis 3,5.

6. Trichineliozės atvejų nebuvo nei kiaulėse išaugintose komerciniuose ūkiuose, nei nekomerciniuose ūkiuose išaugintose kiaulėse, o taip pat maistui sumedžiotuose šernuose.

29

PADĖKA

Labai dėkoju savo magistro baigiamojo darbo vadovei profesorei . dr. Gražinai Januškevičienei už pagalbą ir didelę kantrybę, už išsakytus pastebėjimui, profesionalius patarimus bei kritiką.

30

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Prevalence and Risk Factors for Bacterial Food-Borne Zoonotic Hazards in Slaughter Pigs: A Review; FOSSE et al., 2009.

2. Bojan Blagojevic, Dragan Antic. Assessment of potential contribution of official meat inspection and abattoir process hygiene to biological safety assurance of final beef and pork carcasses. Food Control 2014; 36: 174-182.

3. J. G. Sarcocystis in cattle and swine: significance to man and man’s role in its spreading. Proceedings of the scientific conference animal husbandry and ecology. 1994.76-80. 4. Gražina Januškevičienė, Albina Mlečkienė Gyvulių poskerdiminės ekspertizės vadovas,

Kaunas 1998: 34-87.

5. Modernization of meat inspection of pigs in the European Union, Prof. Sava Buncic, 2011 m.

6. Assessment of potential contribution of official meat inspection and abattoir process hygiene to biological safety assurance of final beef and pork carcasses, Bojan Blagojevic, Dragan Antic, 2013 m.

7. Internetinis šaltinis, žiūrėta 207-08-14 https://publications.europa.eu/lt/publication-detail/-/publication/0efb70e9-31ce-499f-a3d9-2cf437d2d3df/language-lt

8. Prakas P. Lietuvos medžiojamos faunos sarkosporidijų (sarcocystis) įvairovė ir ekologija. In Daktaro disertacija. Vilnius; 2011. 1-152.

9. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-07

https://vetmed.iastate.edu/vdpam/FSVD/swine/index-diseases/ascariasis. 10. Internetinis šaltinis (žiūrėta 2017-10-28)

http://www.nadis.org.uk/bulletins/ascariasis.aspx?altTemplate=PDF.

11. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-07 http://www.ulac.lt/ligos/A/askaridoze.

12. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017 -11-14 (https://www.healthline.com/health/ascariasis#risk-factors3.

13. Internetinis šaltinis (žiūrėta 2017-10-22) http://www.oie.int/doc/ged/D13941.PDF.

14. SchantzP, Jchai, Craig P. Epidemiology and control of hydatid disease.In:Thompson RCA, Lymbery A (eds). Echinococcus and Hydatid Disease. Oxfordshire: CAB International, 1995: 223.

31 15. Bruzinskaite R, Sarkunas M, Torgerson PR, Mathis A, Deplazes P. Echinococcosis in pigs

and intestinal infection with Echinococcus spp. in dogs in southwestern Lithuania. Vet Parasitol 2009; 160: 237–241.

16. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06

http://www.who.int/mediacentre/factsheets/fs377/en/.

17. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-11 26 http://www.ulac.lt/ligos/E/echinokokoze-alveokokoze.

18. O. Djurkovi, B. Bobic, A. Nikoli et al. Pork as a source of human parasitic infection . Clin Microbiol Infect 2013; 19: 586–594.

19. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06

https://www.healthline.com/health/taeniasis#overview1.

20. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06 https://www.sveikata24.lt/ligos/parazitines-infekcines-ligos/teniozes/.

21. Kijlstra A., et al., Toxoplasma – safe meat: close to reality? 2009; 18-22.

22. Robert T. et al., estimating income losses and other preventable costs caused by congenital toxoplasmosis in people in the united states. 1990;249-256.

23. Veena Mittal and R L Ichhpujani; Toxoplasmosis – An update, Trop Parasitol. 2014; 4(1): 69.

24. Klun I et al. Kinetics of Toxoplasma infection in Balcans. 2011.

25. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06 http://www.vetvila.lt/straipsniai/toksoplazmoze. 26. Bobic B et al. Risk factors for Toxoplasma infection in a reproductive age female population

in the area of Belgrade,Yugoslavia.1998.

27. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06 http://www.ulac.lt/ligos/T/toksoplazmoze. 28. Internetinis šaltinis, žiūrėta 2017-12-06 http://www.ulac.lt/ligos/T/trichinelioze. 29. Avapal RS et al. Pathological changes in Sarcocystis infections in domestic pigs (Sus

scrofa) 2004.

30. Singh BB et al. Parasitic zoonoses in India: an overview 2010.

31. Sarcocystosis of Animals and Humans, Second Edition J.P. Dubey, R. Calero-Bernal, B.M. Rosenthal, C.A. Speer, R. Fayer, 2016: 189.

32. Dubey J. P., Howe D. K., Furr M., Saville W. J., Marsh A. E., Reed, S.M., Grigg M. E. Equine protozoal myeloencephalitis (EPM). Veterinary Parasitology. 2015; 209: 1-42. 33. Dubey J. P., Calero-Bernala R., Vermaa S.K., Moweryb J.D. Pathology,

immunohistochemistry, and ultrastructural findings associated with neurological sarcocystosis in cattle. Veterinary Parasitology. 2016; 223: 147-152.

32 34. Lindsay DS. Sarcocystis spp. and Sarcocystosis. [Online].; 1995 [cited 2017 03 02.

Available from: HYPERLINK „http://www.bio.unipd.it/bam/PDF/5-3/Lindsay.pdf“ http://www.bio.unipd.it/bam/PDF/5-3/Lindsay.pdf.

35. Prakas P., Butkauskas D.. Protozoan parasites from genus Sarcocystis and their investigations in Lithuania. Ekologija. 2012; 58: 45-58.

36. Kaurl M., Bal M. S. Overview of zoonotic porcine Sarcocystis infection in India. International Journal of Advanced Research. 2016; 4: 1836-1840.

37. Avapal R. S., Sharma J. K., Juyal P. D. Pathological changes in Sarcocystis infection in domestic pigs (Sus scrofa). The Veterinary Journal. 2004; 168: 358-361.

38. Esimov et al., 1990, Collins et al., 1980; Navarette et al., 1978; Collins et al., 1980; Tropilo J. Et al. 2001.

39. Partenheimer-Hannemann C. Tierärztliche Hochschule Hannover; Hannover, Germany: 1991. Untersuchung zum Workomen von Sarcosporidien bei Reh-und Rotwild im Raum Bitburrg-Prüm area (Rheinland-Pfalz). Innaugural-dissertation; p. 114.

40. Arnastauskienė, T.V. 1989. Sarcosporidia of wild boars in the Lithuanian SSR. Acta Parasitologica Lituanica 23: 51-58.

41. Grikienienė, J., Kutkienė, L. 1999. The spread and species diversity of Sarcocystis in some animal and bird species in Lithuania. The structurally functional state of the wildlife biological diversity in Belarus. Abstracts of the 8th scientific conference on zoology, Minsk, 379-380.

42. Protozoan parasites from genus Sarcocystis and their investigations in Lithuania

Petras Prakas, Dalius Butkauskas, Institute of Ecology , Nature Research Centre, Lithuania. EKOLOGIJA. 2012. Vol.58. No. 1. P. 45–58.

43. Heinz Mehlhorn Institut für Zoomorphologie, Zellbiologie und Parasitologie Universitätsstraße , Germany, 2015. Prieiga per internetą

https://link.springer.com/referenceworkentry/10.1007/978-3-642-27769-6_97-2. 44. R F. Sarcocystis spp. in Human Infections. Clinical Microbiology Reviews. Clinical

Microbiology Reviews. 2004; 17: 894-902.

45. Alaria alata – a re-emerging pathogen in Europe? Katharina Riehn, 8-th NRL Workshop, Rome: 2013.

46.The prevalence and distribution of Alaria alata, a potential zoonotic parasite, in foxes in

Ireland,T. M. Murphy et al., 2012.

47. Kutkienė L., Baleišis R. Investigations of muscle parasites of gameanimals in Molėtai, Širvintos and Ukmerge districts. Theriologia Lituanica. 2001. Vol. 1. P. 96-104.

33 48. Grikienienė, J. Senutaitė, J. 1995. Sarcosporidians (Sarcocystis) and Trichinella (Trichinella) of wild boar in Lithuania (prevalence, species composition, epizootological and epidemiological significance). Ekologija 4: 28-35.