VAIKŲ SENSORINĖS INTEGRACIJOS SUTRIKIMAI IR JŲ SĄSAJOS SU RAIDOS SUTRIKIMU

(1)

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

EGLĖ MILKINTAITĖ

VAIKŲ SENSORINĖS INTEGRACIJOS SUTRIKIMAI IR JŲ

SĄSAJOS SU RAIDOS SUTRIKIMU

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Prof. Audronė Prasauskienė

Darbo konsultantė Asist. Justina Minelgienė

(2)

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 ABSTRACT ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Sensorinės integracijos samprata ... 10

1.2. Sensorinės integracijos sutrikimo atsiradimo priežastys ir paplitimas ... 12

1.3. Sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacija ir simptomai ... 13

1.3.1. Sensorinės integracijos sutrikimų vertinimo diagnostiniai ir terapiniai metodai ... 17

1.4. Raidos sutrikimai ir jų samprata ... 20

1.4.1. Raidos sutrikimų paplitimas ir dažnis ... 21

1.5. Vaikų, turinčių raidos sutrikimus, sensorinė integracija ... 22

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 25

2.1. Tyrimo organizavimas ... 25

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 25

2.3. Tyrimo instrumentai ... 25

2.4. Statistinė duomenų analizė ... 27

3. REZULTATAI ... 28

3.1. Tiriamųjų demografinės charakteristikos ... 28

3.2. Reakcijos į aplinkos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 31

3.3. Vaikų taktilinės, vestibiulinės ir elgesio reakcijų sistemų sutrikimai ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 34

3.3.1. Vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu... 34

3.3.2. Vaikų reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 36

3.3.3. Elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 38

3.4. Vaikų klausos, vizualinės ir skonio sistemų sutrikimai ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 41

(3)

3.4.2. Vaikų reakcijos į vizualinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 43

3.4.3. Vaikų reakcijos į skonio sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu ... 45

REZULTATŲ APTARIMAS ... 48

IŠVADOS ... 51

PRAKTIKINĖS REKOMENDACIJOS ... 52

MOKSLO PRANEŠIMŲ SĄRAŠAS ... 53

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 54

(4)

SANTRAUKA

Eglė Milkintaitė. Vaikų sensorinės integracijos sutrikimai ir jų sąsajos su raidos sutrikimu. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė prof. Audronė Prasauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Kaunas, 2020;60 p. Tyrimo tikslas. Ištirti 7-35 mėnesių vaikų sensorinės integracijos sutrikimus ir jų sąsajas su raidos sutrikimu.

Tyrimo uždaviniai. 1. Ištirti vaikų reakcijas į aplinkos dirgiklius ir jų sąsajas su raidos sutrikimu. 2. Ištirti vaikų taktilinės, vestibiulinės ir elgesio reakcijų sistemų sutrikimus ir jų sąsajas su raidos sutrikimu. 3. Ištirti vaikų klausos, vizualinės ir skonio sistemų sutrikimus ir jų sąsajas su raidos sutrikimu.

Tiriamieji. Tyrime dalyvavo 53 tėvai, auginantys 7-35 mėn. vaikus, turinčius raidos sutrikimų. Tyrimo metodai. Šiam tyrimui buvo taikomas kiekybinis vienmomentės apklausos metodas. Tyrimo instrumentai 1) tyrimo autorės sudarytas klausimynas demografiniams duomenims (vaiko amžius, diagnozė ir kt.), surinkti. 2) TODDLER Sensory Profile2 testas, duomenims apie vaiko pojūčius, reakcijas į dirgiklius, surinkti. Klausimyną ir testą pildė tyrime sutikę dalyvauti tėvai. Išvados.

1. Dauno sindromą turintiems vaikams statistiškai reikšmingai dažniau nustatytos normalios reakcijos į aplinkos dirgiklius, nei kitus raidos sutrikimus turintiems vaikams.

2. Raidos sutrikimus turintys vaikai turi taktilinės sistemos ir elgesio reakcijų į sensorinius dirgiklius, pakitimų:

2.1. Autizmo diagnozę turintiems vaikams statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia per stiprios reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius. Dauno sindromą turintiems vaikams statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia per silpnos reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius.

2.2. Autizmo diagnozę turintiems vaikams statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia per stiprios elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius. Vaikai, turintys įgimtas formavimosi ydas, deformacijas ir chromosomų anomalijas, statistiškai reikšmingai dažniau susiduria su per silpnomis elgesio reakcijomis į sensorinius dirgiklius.

2.3. Reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius nebuvo susiję su raidos sutrikimais.

(5)

ABSTRACT

Eglė Milkintaitė. Children's Sensory Integration Disorders and their Interface to Developmental Disorders. Master's Thesis. Supervisor Prof. Audronė Prasauskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation, Kaunas, 2020; 60 p.

The aim. To investigate sensory integration disorders in children aged 7-35 months and their interface to developmental disorders.

Objectives. 1) 1. To investigate children's reactions to environmental stimuli and their interface to developmental disorders. 2) To investigate disorders of children's tactile, vestibular and behavioral response systems and their interface to developmental disorders. 3) To investigate disorders of children's hearing, visual and taste systems and their interface to developmental disorders.

Participants. The study involved 53 parents of children aged 7-35 months with developmental disorders.

The methods. A quantitative one-moment survey method was used for this study. Research instruments: 1) questionnaire compiled by the author of the research to collect demographic data (child's age, diagnosis, etc.). 2) TODDLER Sensory Profile2 test to collect data of the child's senses, stimuli responses. The questionnaire and test were completed by the parents who agreed to participate in the study.

Conclusions.

1. Children with Down syndrome had statistically significantly higher rates of normal reactions to environmental stimuli than children with other developmental disorders.

2. Children with developmental disorders have alterations in tactile system and behavioral responses to sensory stimuli:

2.1. Children with autism are statistically significantly more likely to have over-responsive reactions to tactile system stimuli. Children with Down syndrome have a statistically significantly more likely to have under-responsive reactions to tactile system stimuli.

2.2. Children with autism are statistically significantly more likely to have over-responsive behavioral reactions to sensory stimuli. Children with congenital malformations, deformities, and chromosomal abnormalities are statistically significantly more likely to experience under-responsive behavioral reactions to sensory stimuli.

2.3. Reactions to vestibular stimuli were not associated to developmental disorders.

(6)

PADĖKA

Noriu padėkoti gerb. profesorei Audronei Prasauskienei už padrąsinimus, nuolatinę pagalbą, patarimus bei pastabas rengiant darbą. Dėkoju ergoterapeutėms Astai Eitmantytei-Keleckei bei Justinai Minelgienei už skirtą laiką, konsultacijas, nuolatinį domėjimąsi darbo rezultatais bei rūpestį. Taip pat dėkoju visiems tėveliams, sutikusiems dalyvauti tyrime.

(7)

SANTRUMPOS

SPD - sensorinės informacijos apdorojimas (angl. sensory processing disorder) SID - sensorinės integracijos sutrikimas (angl. sensory integration dysfunction) Proc. - procentai

SMD - sensorinės moduliacijos sutrikimas (angl. sensory modulation disorder) SBMD - sensorika remtas motorinis sutrikimas (angl. sensory-based motor disorder) SDD - sensorinės diskriminacijos sutrikimas (angl. sensory discrimination disorder SIPT - sensorinės integracijos ir Praktikos testas (Sensory Integration and Praxis Tests) MFUN - Miller funkcionavimo ir dalyvumo skalė (Miller Function and Participation Scales) MAP - Miller ikimokyklinio amžiaus vaikų vertinimo testas (Miller Assessment for Preschoolers) GOAL - į tikslą orientuoto gyvenimo įgūdžių vertinimo testas (Goal-Oriented Assessment of Life Skills)

AOTA – Amerikos ergoterapeutų asociacija χ² - Chi-kvadrato kriterijus

(8)

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus jį supančią aplinką supranta liesdamas, matydamas, girdėdamas, uosdamas ir pan. Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime vaikystėje įvairių žaidimų metu, per skirtingus dirgiklius, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių pojūčių suvokimas nėra efektyvus [1]. Kiekvieno žmogaus reakcijos į pojūčius yra skirtingos – vieniems vieni dirgikliai nekelia reakcijų, kitiems – šios reakcijos per stiprios ar per silpnos. Žmogus dirgiklių gali siekti, vengti arba reaguoti kaip ir dauguma kitų – normaliai. Toks pojūčių suvokimas vadinamas sensorine integracija. Kriščiūnas [2] teigia, jog sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti ir įvertinti per jutimus iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją. Sutrikusi sensorinė integracija pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei keistu elgesiu.

Dažniausiai per stiprios ar per silpnos reakcijos į dirgiklius pasireiškia vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Dėl kitokio sensorininių dirgiklių suvokimo vaikai gali pradėti elgtis neįprastai – nesirengti tam tikros tekstūros rūbų, vengti šiurkščių kilimų, užsidengti ausis, girdint tam tikrus garsus, kurie daugumai nekelia reakcijų ir t.t. – tai per stiprios reakcijos į dirgiklius, vaikas jų gali vengti. Per silpnos reakcijos į dirgiklius gali pasireikšti dirgiklių siekimu, pavyzdžiui, aktyvus judėjimas, kompiuterių ekranų intensyvus stebėjimas, garsų skleidimas ir t.t. Meyer teigia, jog svarbu vaikui augant ugdyti adaptacinius įgūdžius, kaip tinkamai reaguoti į šiuos dirgiklius. Tai reikalinga sėkmingam kasdienių veiklų atlikimui, kurios su amžiumi tampa vis sudėtingesnes. Vaikai, kurie neįprastai reaguoja į sensorinius dirgiklius, susiduria su sunkumais bendraujant, socializuojantis bei atliekant kasdienes veiklas [3].

Svarbu suprasti ir žinoti, su kokiais sunkumais, susijusiais su sensorine integracija, susiduria vaikas. Kuo anksčiau yra pastebimi sensorinės integracijos sutrikimai, tuo greičiau galima pradėti taikyti sensorinės integracijos terapinius metodus [4]. Sensorinės integracijos terapijos metu įvairiomis priemonėmis, užduotimis, veiklomis stimuliuojami smegenų centrai. Tokiu būdu siekiama gerinti pojūčių integravimą – išgauti adekvačias reakcijas į skirtingus dirgiklius. Sensorinei integracijai tampant efektyvesnei lengvėja vaiko adaptacija aplinkoje ir gerėja savarankiškumas, mokymosi ir bendravimo įgūdžiai.

(9)

Lietuvoje atlikti tik keli magistro tyrimai, susiję su sensorine integracija, jos sutrikimais. Tai rodo, jog sensorinės integracijos tema tampa aktuali. Sensorinės integracijos sutrikimų įtaka raidos sutrikimų turintiems vaikams nėra plačiai tyrinėta, todėl buvo nuspręsta atlikti šį tyrimą.

Tyrimo tikslas: ištirti 7-35 mėnesių vaikų sensorinės integracijos sutrikimus ir jų sąsajas su raidos sutrikimu.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti vaikų reakcijas į aplinkos dirgiklius ir jų sąsajas su raidos sutrikimu.

2. Ištirti vaikų taktilinės, vestibiulinės ir elgesio reakcijų sistemų sutrikimus ir jų sąsajas su raidos sutrikimu.

(10)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Sensorinės integracijos samprata

Kiekvienas žmogus jį supantį pasaulį pažįsta per įvairius jutimus – liesdamas, matydamas, judėdamas ir panašiai. Dažniausiai toks pasaulio suvokimas įvyksta natūraliai, vaikui augant. Tačiau kai kuriems vaikams potyrių suvokimas gali sukelti elgesio bei mokymosi sunkumus. Paveikti juos supančio pasaulio suvokimą, kelti nerimą, sunkumus atliekant kasdienes, laisvalaikio bei produktyvias veiklas, apriboti dalyvumą visuomenėje [5, 6].

Kiekviena kūno dalis turi sensorinius organus arba kitaip – receptorius, kurie surenka energiją iš kiekvienos kūno dalelės. Šios elektrinės energijos srovės, tekančios į smegenis, vadinamos sensorine informacija. Smegenys gautą sensorinę informaciją iš receptorių naudoja suvokimui, pažinimui, kūno padėčiai, judesiams, judesių planavimui ir koordinavimui, emocijoms, mintims, prisiminimams ir mokymuisi. Tam, kad kūno judesiai ir koordinavimas vyktų sklandžiai ir efektyviai, sensorinio apdorojimo procesas smegenyse turi vykti organizuotai. Sensorinė integracija yra sensorinių dirgiklių organizavimo procesas, kad smegenys galėtų organizuoti tikslingus kūno atsakus į gautą sensorinę informaciją,koordinuoti emocijas ir mintis.Sensorinė integracija rūšiuoja, nurodo ir, galiausiai, „sudelioja“ sensorinius potyrius, koordinuoja tikslingą smegenų veiklą. Kai smegenų veikla yra gerai organizuota, kūno judesiai yra adaptyvūs, mokymosi procesas yra lengvas, o tinkamas elgesys yra natūralus to rezultatas. Smegenų vystymuisi, o vėliau ir funkcionavimui reikalinga sensorinių pojūčių įvairovė [7, 8]. Kai smegenys neintegruoja sensorinės informacijos, paveikiama visa vaiko būtybė. Kai vaikas negali tinkamai apdoroti iš aplinkos gaunamų dirgiklių ir į juos tinkamai atsakyti, tai vadinama sensorinės integracijos sutrikimu ar disfunkcija. Esant sensorinės integracijos sunkumams, vaikai gali siekti arba vengti tam tikrų sensorinių potyrių. Tai gali kelti sunkumų vaikams dalyvaujant namų, mokyklos ar laisvalaikio veiklose [9].

(11)

priklauso nuo to, kaip yra atrenkami ir priimami sensoriniai dirgikliai požievio ir smegenų kamieno srityse, todėl daugelis vaikystėje iškylančių raidos, mokymosi, elgesio, emocinių sutrikimų susiję būtent su sensorinės integracijos sutrikimu [10].

Sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas jungti, sisteminti ir įvertinti per jutimus iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją. Sutrikusi sensorinė integracija pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei keistu elgesiu [11].

Yra aštuonios pagrindinės sensorinės sistemos [12, 13]: 1. Vizualinė; 2. Klausos; 3. Uoslės; 4. Skonio; 5. Taktilinė; 6. Vestibulinė; 7. Proprioceptinė; 8. Interoreceptinė.

Sensorinė integracija yra platus terminas, kuris paprastai susijęs su sensorinės informacijos apdorojimu neuroninėmis sistemomis, įskaitant receptorių organų funkcijas ir periferinę bei centrinę nervų sistemą. Dunn (1997) tyrinėjo sensorinės informacijos apdorojimo procesus ir iškėlė hipotezę, jog egzistuoja sąveika tarp neurologinių slenksčių ir elgesio atsakų. Šių dviejų kontinentų susikirtimo rezultatas - keturi jutimo procesai (t.y., registracija, siekimas, jautrumas ir vengimas), galintys interpretuoti vaiko elgesį. Sensorinė integracija iš aplinkos ir kūno suteikia informaciją smegenims. Smegenys organizuoja, integruoja, sintezuoja ir naudoja šią informaciją, kad suprastų potyrius ir organizuotų atitinkamus atsakus. Informacijos apdorojimas leidžia asmenims automatiškai, efektyviai bei tinkamai reaguoti į gautus konkrečius sensorinius pojūčius [14, 15].

(12)

1.2. Sensorinės integracijos sutrikimo atsiradimo priežastys ir paplitimas

Tikslios sensorinės integracijos sutrikimo atsiradimo priežastys nėra nustatytos. Tai gali būti susiję su genetiniais pakitimais; gimdymo trauma; motinomis, kurios vartojo alkoholį, rūkė, prastai maitinosi nėštumo metu. Taip pat sensorinės integracijos sutrikimai pastebimi neišnešiotiems kūdikiams, vaikams sucerebriniu paralyžiumi, turintiems autizmą bei kitus raidos vėlavimo sutrikimus. Labai dažnai sensorinės integracijos sutrikimų turi vaikai, augantys vaikų globos namuose [11, 16-18].

Sensorinės integracijos sutrikimas gali būti paveldėtas. Jei taip yra iš tikrųjų, šis sutrikimas yra užkoduotas vaiko genuose. Prenatalinės ir gimdymo komplikacijos bei aplinka taip pat gali būti rizikos faktorius sensorinės integracijos sutrikimui išsivystyti. Mokslininkų teigimu, vaikai, augantys globos namuose, gali turėti sensorinės integracijos sutrikimų dėl menkos priežiūros prenataliniu laikotarpiu ar ankstyvoje kūdikystėje mažai gautų sensorinių potyrių. Gimdymo rizika taip pat gali įtakoti sensorinės integracijos sutrikimo priežastis (pvz., mažas svoris, gimdymas anksčiau laiko ir pan.) [19].

Sensorinės integracijos sutrikimo paplitimo tikslūs duomenys taip pat nėra tiksliai žinomi. Esamų tyrimų duomenimis, nuo 5 iki 16,5 procentų visos populiacijos susiduria su sensorine integracija susijusiais pakitimais, sutrikimais [20, 21].

Moksliniai tyrimai rodo, kad sensorinės integracijos sutrikimai gali būti kaip atskiri arba kaip vienas iš raidos sutrikimo simptomų. Tarp vaikų be nustatytos negalios, sensorinės integracijos paplitimas yra tarp 10 – 55 procentų vaikų [20]. Tarp vaikų, turinčių neįgalumą, sensorinės integracijos sutrikimai pasireiškia 40 - 88 procentų vaikų [21]. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, dėmesio ir aktyvumo sutrikimą ir pažinimo sutrikimų turi žymiai daugiau problemų, susijusių su sensorine integracija, negu vaikai be negalios. Mokslinių tyrimų duomenimis, vaikai, turintys per dideles reakcijas į sensorinius pojūčius, susiduria su didesnėmis problemomis išreiškiant save bei socialinių įgūdžių sunkumais [5, 22-23].

(13)

1.3. Sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacija ir simptomai

Miller 2007 metais pasiūlė naudoti naują terminą – sensorinio apdorojimo sutrikimas (sensory processing disorder - SPD). Šis terminas yra sinonimas sensorinės integracijos sutrikimui (sensory integration dysfunction - SID), sensorinės integracijos disfunkcijai. Sensorinė integracija, kaip sąvoka, yra naudojama Ayres teorijai ir korekcijos metodams apibūdinti, o Sensorinio apdorojimo sutrikimo sąvoka pradedama naudoti apibūdinant patį sutrikimą, disfunkcijos simptomus, klasifikaciją [10]. Tačiau kol kas ne visuose šaltiniuose naudojamas naujasis terminas. Sensorinės integracijos sutrikimai pasireiškia labai įvairiai, todėl ilgą laiką nebuvo konkrečios sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacijos. 2007 metais Miller ir kiti bendraautoriai pasiūlė sensorinių sutrikimų klasifikaciją, kuri buvo atnaujinta 2012 metais, įtraukiant interoreceptinius pojūčius į klasifikaciją (žr. 1 pav.). Sensorinio apdorojimo sutrikimas yra skirstomas į 3 pagrindinius tipus/modelius – sensorinės moduliacijos sutrikimą (sensory modulation disorder - SMD), sensorika remta motorinį sutrikimą (sensory-based motor disorder - SBMD), sensorinės diskriminacijos sutrikimą (sensory discrimination disorder - SDD). Kiekvienas tipas/modelis turi dar po kelis potipius [27]. Paveikslėlyje aiškiai parodoma sensorinio apdorojimo sutrikimo klasifikacija.

(14)

Sensorinė moduliacija vyksta, kai centrinė nervų sistema sėkmingai apdoroja informaciją apie gaunamus sensorinius dirgiklius [10, 28]. Esant sensorinės moduliacijos sutrikimams elgesys tampa neadekvatus dirgikliams, sunku prisitaikyti prie naujų sensorinių dirgiklių [10, 20, 29]. Sensorinės moduliacijos sutrikimai skirstomi į per stiprią reakciją į dirgiklius, per silpną reakciją į dirgiklius ir intensyvų sensorinių dirgiklių siekimą [30]. Taip pat gali būti stebimos mišrios reakcijos į sensorinius dirgiklius [31].

Motorinių funkcijų sutrikimai pasireiškia nesugebėjimu tiksliai atlikti valingo judesio (dispraksija) bei prasta kūno padėties kontrole (laikysenos sutrikimas) [32]. Laikysenos sutrikimas apibūdina kūno kontrolę motorinio judesio metu. Taip pat laikysenos kontrolę galima apibūdinti kaip sąveiką tarp vestibiulinės, proprioceptinės ir vizualinės sistemos, kurios koordinuoja galvos, akių, liemens, galūnių statinius ir dinaminius judesius. Dispraksija pasireiškia sunkumais planuojant nuoseklius, tikslius, sklandžius motorinius judesius. Vaikams, turintiems dispraksiją, paprastai sunkiau judėti erdvėje, dažniau patiria nelaimingų atsitikimų. Reikia daugiau laiko atliekant ir mokantis naujus judesius ar įgūdžius, sunku apibendrinti judesius ir juos panaudoti, atliekant kitas veiklas [33].

Esant sensorinės diskriminacijos sutrikimams kyla problemų suvokiant sensorinių dirgiklių panašumus bei skirtumus. Sunku surasti panašumus ir skirtumus paveikslėliuose, parašytuose žodžiuose, veiduose, gali nesuprasti veidų išraiškos bei gestų prasmės. Dažniausiai diskriminavimo sutrikimai pasireiškia skiriant lytėjimo, regos ir klausos dirgiklius [10, 32]. Gali atsirasti kalbos ar mokymosi problemos, kadangi prireikia ilgesnio laiko, norint suvokti informaciją. Dėl šių problemų gali susiformuoti žema savivertė, nuolatinio dėmesio reikalaujantis elgesys, pykčio ar verksmo priepuoliai. Sėkmingas aukščiau išvardintų dirgiklių skyrimas sudaro pagrindą adekvačiam kūno schemos suvokimui, judesių planavimui, užtikrina koordinuotus, sklandžius judesius [31].

(15)

1 lentelė. Sensorinės integracijos sutrikimų klasifikacija ir apibūdinimas [34]

TIPAS/MODELIS POTIPIS APIBŪDINIMAS

Sensorinės moduliacijos sutrikimas Sunkumai reguliuojant atsakus į sensorinius stimulus

Per stipri reakcija į dirgiklius

Linkęs per daug, per anksti arba pernelyg ilgai reaguoti į sensorinius stimulus, kurie daugumai žmonių atrodo gana toleruotini.

Per silpna reakcija į dirgiklius

Galimai neatpažįsta sensorinių stimulų, vėluoja į juos atsakyti, reaguoja mažesniu intensyvumu, lyginant su kitais.

Padidėjęs sensorinių dirgiklių poreikis

Aktyviai ieško sensorinių dirgiklių ir, atrodo, turi beveik nepasotinamą norą sensoriniams dirgikliams. Sensorika remtas motorinis sutrikimas Sunkumai su pusiausvyra, motorine koordinacija; sudėtinga dalyvauti įprastose ir neįprastose motorinėse užduotyse

Laikysenos sutrikimas

Sunkumai suprantant kūno padėtį; prastai išsivystę judesio modeliai, susiję su stuburo stabilumu. Vadinasi turi menką ištvermę.

Dispraksija Sunkumai galvojant, planuojant

ir/ar vykdant judesius, ypač naujus. Sensorinės

diskriminacijos sutrikimas

Sunku interpretuoti subtilius objektus, vietas, žmones ar aplinką ir jų savybes

Klausos Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie girdimi.

(16)

Taktiliniai

Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie yra liečiami, jaučiami ant odos arba sunkumai interpretuojant vizualias/erdvines lietimo savybes (įskaitant stereognozijos ir grafestezijos sutrikimus).

Vestibuliniai

Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie patiriami kūnu per judesį erdvėje ar priešinantis gravitacijos jėgai.

Proprioceptiniai

Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie patiriami judant, įtraukiant raumenis, sąnarius.

Skonio Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie yra ragaujami.

Uoslės Sunkumai apdorojant sensorinius dirgiklius, kurie yra uostomi.

Interoceptiniai

Sunkumai apdorojant vidaus organų stimulus (pvz., nejaučia poreikio šlapintis/tuštintis ir pan.).

(17)

1.3.1. Sensorinės integracijos sutrikimų vertinimo diagnostiniai ir terapiniai

metodai

Ankstyva sensorinės integracijos sutrikimo diagnostika padidina sėkmingos intervencijos ir gydymo galimybes. Taip pat gali užkirsti kelią antrinėms problemoms vystytis, tokioms kaip elgesio problemos, dėmesio sukaupimo problemos, emociniai iššūkiai, sunkumai, susiję su socialiniais santykiais, dalyvumo mokyklos ir bendruomenės aplinkoje apribojimas, prasta nuotaikų ir pykčio savireguliacija, prasta savigarba ir/ar pasitikėjimas savimi. Kuo ankstesnis sensorinės integracijos sutrikimo pripažinimas, tuo ankstesnė pagalba vaikui bei geresni rezultatai. Kol kas sensorinės integracijos sutrikimas nėra įtrauktas į Diagnostikos ir statistikos vadovą. Kol sensorinės integracijos sutrikimas oficialiai nepripažįstamas, labiau vartotini žodžiai yra „nustatytas“ ar „pripažintas“ vietoj „diagnozuotas“ [35, 36].

Sensorinės integracijos sutrikimas gali būti nustatytas ir įvardintas ergoterapeuto, naudojant įvairias vertinimo priemones ir metodus. Sutrikimo įvertinimas pradedamas vykdant sensorinių dirgiklių patikrinimą (angl. screening). Vertinimo proceso tikslas – nustatyti sensorinių pojūčių apdorojimo problemų poveikį vaikų funkcionavimui ir dalyvumui kasdieniame gyvenime. Įvertinimas vykdomas šiais metodais [37]:

1. Tėvų, vaikų, mokytojų apklausa; 2. Detalus, struktūruotas stebėjimas; 3. Standartizuoti testai.

Yra daug vertinimo priemonių ir metodų, kurie gali suteikti informacijos apie vaiko sensorinę ir motorinę raidą. Jorquera-Cabrera ir kitų bendraautorių atliktos sistematinės apžvalgos tyrimo duomenimis, dažniausiai įvertinimui yra naudojamos šios priemonės [37]:

 Sensorinės integracijos ir Praktikos testas (Sensory Integration and Praxis Tests (SIPT)) – vertina sensorinės diskriminacijos ir sensorika remtos motorinės funkcijos sutrikimus. Testą sudaro 17 dalių, kurios vertina vizualinius, taktilinius pojūčius, kinestetinį suvokimą, motorinius įgūdžius. Testas naudojamas vertinti vaikų sensorinius pojūčius, jų suvokimo pakitimus vaikams nuo 4 metų iki 8 metų ir 11 mėnesių [37].

(18)

padėties galimybes, praktiką. Taip pat vertina vizualinius, suvokimo, kalbos raidos vėlavimą, kuris gali paveikti dalyvumą klasės aplinkoje. Skirtas vaikams nuo 2 metų ir 9 mėnesių iki 5 metų [38].

 Miller funkcionavimo ir dalyvumo skalė (Miller Function and Participation Scales (MFUN)) – testas vertina dalyvumą, vizualinius-motorinius įgūdžius, smulkiąją motoriką, stambiąją motoriką. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo vertinamas šio testo pagrįstumas. Rezultatai parodė, jog MFUN skalė suteikia daugiau informacijos apie vaiko neurologinius pakitimus vaikams su autizmu. Naudojamas vaikams nuo 2 metų ir 6 mėnesių iki 7 metų ir 11 mėnesių [38, 39].

 Bruininks-Oseretsky judesio atlikimo testas – antras leidimas (Bruininks-Oseretsky Test of Motor Proficiency™ - Second Edition) – skirtas įvertinti motorinius įgūdžius vaikams ir suaugusiems nuo 4 metų iki 21 metų ir 11 mėnesių. Testas sudarytas iš 53 užduočių/klausimų, tokių kaip iškirpti apskritimą, nukopijuoti kvadratą, mušinėti kamjuolį, stovėti ant vienos kojos ir t.t. Dažniausiai naudojamas kineziterapeutų ir ergoterapeutų [40].

 Judesio atlikimo vertinimo rinkinys vaikams (Movement Assessment Battery for Children - Second Edition (Movement ABC-2)) - skirtas nustatyti motorinės funkcijos sutrikimus. Naudojamas vaikams nuo 3 metų iki 16 metų ir 11 mėnesių. Testą sudaro 8 užduotys kiekvienai amžiau grupei (3-6 metų; 7-10 metų ir 11-16 metų). Vertinama statinė ir dinaminė pusiausvyra, miklumas, motoriniai įgūdžiai [41].

 Į tikslą orientuoto gyvenimo įgūdžių vertinimo testas (Goal-Oriented Assessment of Life Skills (GOAL)) – nauja ir inovatyvi vertinimo priemonė, vertinant funkcinius motorinius įgūdžius kasdieniam gyvenimui. Testas skirtas vaikams nuo 7 iki 17 metų. Sudaro 7 kasdienio gyvenimo įgūdžių užduotys, kurios suskirstytos į žingsnelius. Kiekviena užduotis vertinama sensorika, kūno laikysena, praktika bei motoriniais įgūdžiais [42].

 Sensorinis profilis (Sensory Profile) – sensorinis testas kūdikiams ir vaikams (nuo gimimo iki 36 mėnesio), sensorinis testas mokyklinio amžiaus vaikams (nuo 3 iki 10 metų), sensorinis testas mokyklos aplinkai (nuo 3 iki 11 metų ir 11 mėnesių). Testas padeda nustatyti atsakų į sensorinius pojūčius tipą, asmens savireguliacijos strategijas bei skirtingų sensorinių stimulų slenksčius. Dažnai šis testas naudojamas vaikams, turintiems autizmą [38, 43-46].

(19)

Eeles ir kt. atliktoje sistematinėje tyrimų apžvalgoje buvo siekiama įvertinti psichometrinius sensorinės integracijos vertinimo instrumentų duomenis, klinikinį instrumentų naudojimą vaikams iki dviejų metų. Atlikus paiešką duomenų bazėse, buvo atrinkti 34 vertinimo instrumentai, iš kurių tik 3 atitiko įtraukimo į tyrimą kriterijus (amžius, sensorikos vertinimas, publikuotas anglų kalba, vertina visus pojūčius ir t.t.). Sensorinės funkcijos testas vaikams (angl. Testo of Sensory Function in Infants), Sensorinio vertinimo skalė (angl. Sensory Rating Scale) ir Kūdikių/vaikų sensorinis profilis (angl. Infant/Toddler Sensory Profile). Tyrimo duomenimis, sunku pasakyti, kuris vertinimo instrumentas geriausias, tačiau verta paminėti, jog Sensorinės funkcijos testas vaikams ir Kūdikių/vaikų sensorinis profilis yra klausimynai, kuriuos pildo tėvai, o Sensorinio vertinimo skalė yra įgūdžių atlikimu remtas instrumentas. Tačiau autoriai pabrėžia, jog visi šie testai yra patikimi ir plačiai naudojami praktikoje [47].

Kaip teigia Zimmer ir kt. [30], yra dvi sensorinės integracijos intervencijų rūšys:

Sensorinės integracijos terapija. Žaidimu ir smagiomis vaikui veiklomis remti užsiėmimai, siekiant pakeisti smegenų reakciją į lietimą, garsus, vaizdus ir judesius [37]. Žaidimai sensoriškai praturtintoje aplinkoje lavina vaiko galimybes sėkmingai dalyvauti veiklose bei patiriant naujus aplinkos iššūkius [48].

Sensorika remtos intervencijos. Prieš pradedant taikyti sensorika remtas intervencijas, būtina įvertinti individualias kiekvieno vaiko sensorines problemas. Sensorika remti užsiėmimai stimuliuoja vestibiulinę, proprioceptinę, vizualinę, klausos, skonio, uoslės ir taktilinę sensorines sistemas [9, 49].

Dauguma mokslinių straipsnių nurodo, [30, 31, 50-52] jog ergoterapija yra vienas iš pagrindinių metodų, koreguojanti sensorinės integracijos sutrikimus. Lietuvoje vaikams, turintiems raidos sutrikimus, ergoterapija yra taikoma reabilitacijos įstaigose ar vaiko raidos centruose. Tačiau vaikams, turintiems tik sensorinės integracijos pakitimus ar sutrikimus, ergoterapeuto paslaugos nėra numatomos.

(20)

paminėti, jog vaikui palanki sensorinė aplinka turėtų būti sukurta visur – klasėje, namuose, laisvalaikio praleidimo vietose ir t.t. [12,51].

Benson ir kt. (2018) atliktame tyrime buvo apklausiami ergoterapeutai, kurie mokyklose taiko sensorika remtą intervenciją. Tyrimo rezultatai parodė, jog ergoterapeutai šią intervenciją dažniausiai taiko autizmo spektro sutrikimą (96,6 proc.), mokymosi sunkumų (72,3 proc.), aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (70,8 proc.), genetinių ligų (69,2 proc.) turintiems vaikams ir t.t. Dauguma Amerikos mokyklose dirbančių ergoterapeutų (78 proc.) teigia, jog sensorika remta intervencija mokyklose yra gerai organizuojama, pritaikoma įvairias negalias turintiems mokiniams. Terapeutai identifikavo, jog sensorika remta intervencija mokiniams padeda su savireguliacija, kuri gali įtakoti akademinius ir socialinius pasiekimus. Taip pat pritaikyta klasės aplinka padeda mokiniams sukaupti dėmesį ties pamokų užduotimis, skatina bendravimą su klasės draugais bei dalyvumą klasės veikloje ir aplinkoje [53].

1.4. Raidos sutrikimai ir jų samprata

Socialinė aplinka ir psichologinis klimatas, į kurį patenka tik gimęs vaikas, daug kuo lemia tolesnę jo raidą. Nuo jų, visų pirma, priklauso fiziologinis komfortas, taip reikšmingas pirmaisiais gyvenimo metais, pirmieji kontaktai ir pažinimo galimybės, taip pat tolesnė vaiko asmenybės raida [54].

Raida – tai pokyčiai, laikui bėgant vykstantys žmogaus kūno sandaroje, psichikoje, elgesyje dėl organizme nepaliaujamai vykstančių biologinių procesų ir gamtinės, kultūrinės, socialinės aplinkos poveikio. Žmogaus raida paprastai skirstoma į fizinę (biologinę), kognityvinę ir psichosocialinę. Psichosocialinė raida pilnavertė tik tuo atveju, jei individo fizinė ir kognityvinė raida yra palanki ir atsiskleidžia harmoningais santykiais su aplinka [55].

(21)

raidos sutrikimų diagnozuojama vaikams iki 9 metų. Kai kuriems vaikams sutrikimas diagnozuojamas ir anksčiau, kai tėvai pastebi, kad vaikas nešneka ar turi labai ribotą žodyną, lyginant su kitais tokio pačio amžiaus vaikais. Tokiems vaikams sunku suprasti paprasčiausius žodžius, sakinius, instrukcijas, reaguoti į prašymus ar įvardinti įprastus daiktus aplink. Tačiau kaip bebūtų, raidos sutrikimai gali pakenkti esminiams įgūdžiams, kurie toliau reikalingi suaugusiųjų gyvenime [55-57].

Raidos sutrikimų atsiradimą sąlygoja tam tikri veiksniai. Raidos sutrikimų priežastys gali būti suskirstytos į dvi grupes – endogenines (vidines) ir egzogenines (išorines). Svarbu paminėti, jog raidos sutrikimai gali būti įgimti ir įgyti. Negalia gali išsivystyti prieš gimdymą, gimimo metu, ar tuoj po gimimo vadinama įgimta; ar atsiradusi bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu – įgyta. Įgimta negalia gali būti paveldėta, atsirasti dėl problemų nėštumo metu, dėl komplikacijų ar vaisiaus pažeidimo gimdymo metu. Įgimtų sutrikimų vidiniai veiksniai: genetika, kraujomaiša, pakitusi chromosomų sandara. Įgimtų išoriniai veiksniai: ankstyvasis embriono pažeidimas, fiziniai veiksniai (temperatūra, mechaniniai veiksniai, radiacija), cheminiai veiksniai (motinos apsinuodijimas, antibiotikai, nikotinas, alkoholis, narkotikai, užteršta aplinka), biologiniai veiksniai (nėščiosios ligos (parazitinės ir virusinės infekcijos arba kt.), neišnešiotas/pernešiotas kūdikis, vyresnis gimdyvės amžius, psichinės traumos, nevisavertė nėščiosios mityba, badavimas). Įgyta negalia – būklė, išsivysčiusi po gimdymo. Įgyta negalia nėra paveldėta – ji atsiranda dėl aplinkos sąlygų. Įgytos raidos sutrikimų priežastys skirstomos į gimdymo (kūdikio pridusimas, kitos gimdymo traumos), pogimdyvines (vaikų traumos (galvos, kritimo), eismo įvykiai, persirgtos ligos, (encefalitas, meningitas ir kt.) [58-60].

1.4.1. Raidos sutrikimų paplitimas ir dažnis

(22)

Boyle ir bendraautoriai įvertino raidos sutrikimų ligotumą Jungtinėse Valstijose. Jungtinėse Valstijose 1997-2008 metais raidos sutrikimas diagnozuotas 1 iš 6 vaikų (13,8 proc.). Ligotumas varijuoja pagal specifinę būklę, pavyzdžiui, mokymosi sutrikimų turi 7,66 proc., aktyvumo bei dėmesio sutrikimų turi 6,69 proc. vaikų ir šie sutrikimai yra dažniausi tarp raidos sutrikimų Jungtinėse Valstijose. Mažiau, nei 1 proc. sudaro kiekvienas iš šių raidos sutrikimų: protinis atsilikimas, epilepsija, autizmas, kurtumas, cerebrinis paralyžius, aklumas. 2006-2008 metų laikotarpiu, lyginant su 1997-2008 metais, raidos sutrikimų skaičius išaugo iki 17,1 proc. Autizmą turinčių vaikų skaičius išaugo 29,5 proc., dėmesio ir aktyvumo sutrikimas išaugo 33 proc., klausos sutrikimų skaičius sumažėjo 30,9 proc., Dauno sindromo diagnozių skaičius padidėjo 31 proc. Nustatyta, jog berniukams raidos sutrikimai pasireiškia dvigubai dažniau, nei mergaitėms [62-64].

1.5. Vaikų, turinčių raidos sutrikimus, sensorinė integracija

Sensorinė sistema yra nepaprastai svarbi suvokimui ir tinkamai reakcijai į supančią aplinką. Raidos sutrikimus turintiems vaikams dažnai pasireiškia sensorinės integracijos disfunkcija. Tai reiškia, kad jie nesugeba tinkamai priimti ir reaguoti į iš aplinkos gaunamus dirgiklius. Dėl šios priežasties vaikai gali būti labai aktyvūs arba atvirkščiai – labai vangūs [38]. Šie pakitimai turėtų būti vertinami ne tik nustatant vaiko negalią, bet ir raidos sutrikimų neturintiems vaikams. Tai padeda išsiaiškinti emocijų ir elgesio, rašymo bei kitų mokymosi sutrikimų problemų atsiradimo priežastis. Raidos sutrikimą turinčiam vaikui gali kilti problemų, susijusių su sensorine integracija savęs apsitarnavimo, socializacijos, namų, mokyklos bei visuomenėje atliekamų veiklų atlikimo srityse [12, 65].

(23)

pavojingas, nemalonus. Dėl to gali ir sumažėti noras dalyvauti veiklose, tokiose kaip žaidimas, maudymasis, mokymasis ir t.t. Todėl labai svarbu net ir motorinei raidai vėluojant vaikui suteikti pasaulio pažinimo galimybes, pritaikyti aplinką, kad būtų kuo lengviau viskas pasiekiama vaikui. Būtent dėl aplinkos ribotumo, stereotipų gali sumažėti vaiko motyvacija, svarbu tai gebėti atpažinti ir sudaryti vaikui sąlygas pilnavertiškai dalyvauti bendruomenėje ir kitose svarbiose vaikui aplinkose [50, 65].

Pavao ir Rocha atliktame tyrime buvo vertinami sensorinės integracijos sutrikimai vaikams, turintiems cerebrinį paralyžių. Vertinimui buvo naudojamas Sensorinio profilio testas. Rezultatai buvo lyginami su tipiškai besivystančiais vaikais, be raidos sutrikimų. Rezultatai parodė 16 iš 23 testo kategorijų reikšmingus skirtumus tarp grupių. Autoriai nurodo, jog yra nemažai trikdžių, susijusių su sensorine integracija vaikams su cerebriniu paralyžiumi. Vienas iš jų – dispraksijos sutrikimas, kuris trikdo motorinę funkciją [66]. Tačiau kitų autorių atliktoje sistematinėje tyrimų apžvalgoje nebuvo rasta įrodymų, jog sensorinės integracijos intervencija padeda vaikams su cerebriniu paralyžiumi [67]. Tai kelia diskusijas dėl sensorinės integracijos intervencijos metodo taikymo.

Van Jaarsveld ir bendraautorių atliktame tyrime, kurio tikslas buvo išsiaiškinti sensorinės integracijos, naujų įgūdžių planavimo bei susijusio socialinio dalyvumo ryšius vaikams, turintiems Dauno sindromą. Tyrimo autoriai teigia, kad vaikai su Dauno sindromu gali turėti motorinių, kalbos, pažinimo, sensorinių ir socialinių raidos sunkumų. Sensorinių pojūčių, motorinių įgūdžių planavimo bei socialinių įgūdžių deficitas gali neigiamai įtakoti vaiko dalyvumą kasdienėse veiklose, tokiose kaip valgymas, apsirengimas, žaidimas, mokyklos lankymas, socialiniai ryšiai ir kita. Tyrimo rezultatai parodė, jog dauguma vaikų su Dauno sindromu patiria sunkumų socialiai bendraujant su artimaisiais bei bendraamžiais (53,3 proc.), planuojant motorinius įgūdžius veiklų atlikimui (80 proc.), taip pat ir patiriant įvairius sensorinius dirgiklius namų, mokyklos bei laisvalaikio aplinkose (100 proc.) [68].

(24)

sutrikimą, sensorinės integracijos intervencija yra svarbi ir reikšminga, siekiant reikšmingesnių rezultatų socialinio bendravimo, motorikos įgūdžių ir jutiminės informacijos apdorojimo aspektuose [69].

(25)

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimo tipas – kiekybinis tyrimas, vienmomentė tėvų anketinė apklausa. Tyrimui atlikti 2018 metų lapkričio 22 dieną gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC- SR(M)-57) (1 priedas).

Tyrimas atliktas 2019 m. kovo – liepos mėnesiais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų filiale, Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. Tirti 7-35 mėnesių amžiaus vaikai, turintys raidos sutrikimus.

Vaikų tėvams pateikta informacija apie planuojamą tyrimą (2 priedas), sutikimo dalyvauti tyrime forma (3 priedas). Tiriamųjų vaikų tėvams buvo išdalinti klausimynai demografiniams duomenims surinkti bei klausimynas apie sensorinius pojūčius.

Tiriamųjų konfidencialumo užtikrinimas: klausimyną ir anketą užpildė tyrime sutikę dalyvauti tiriamųjų tėvai bei globėjai. Asmeninių duomenų (vardo, pavardės, adreso ir pan.) nebuvo klausiama, todėl užtikrinamas konfidencialumas.

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo penkiasdešimt trys tėvai, auginantys 7-35 mėnesių amžiaus vaikus, turinčius raidos sutrikimus. Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Vaiko amžius 7-35 mėnesiai.

2. Vaikas turi diagnozuotą raidos sutrikimą.

3. 2019 m. vasario – liepos mėnesiais lankėsi Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. 4. Tėvų/globėjų raštiškas sutikimas dalyvauti tyrime.

2.3. Tyrimo instrumentai

(26)

 Reakcijos į aplinkos dirgiklius – vaiko reakcijos į aplinkos, rutinos, tvarkaraščio pasikeitimus.

 Reakcijos į taktilinius dirgiklius – vaiko reakcijos į dirgiklius, kurie liečia odą.  Reakcijos į vestibiulinius dirgiklius – vaiko reakcijos į judesį, judėjimo veiklas.

 Elgesio reakcijos į dirgiklius – vaiko reakcijos, kurios pasireiškia neįprastu ar probleminiu elgesiu.

 Reakcijos į klausos dirgiklius – vaiko reakcijos į dirgiklius, kurie girdimi.  Reakcijos į vizualinius dirgiklius – vaiko reakcijos į dirgiklius, kurie matomi.

 Reakcijos į skonio dirgiklius – vaiko reakcijos į dirgiklius, kurie užuodžiami, liečiami ar ragaujami burna.

Kiekvienas klausimas buvo vertinamas taškais nuo 0 (niekada) iki 5 (beveik visada). Kiekvienos dalies bendra klausimų vertė buvo apskaičiuojama bei interpretuojama pagal klausimyno taškų sumavimo metodiką. Vadovaujantis sensorinės integracijos testo TODDLER Sensory Profile2 rekomendacijomis, nusprendėme apjungti testo rezultatų dalis („daug mažiau nei kiti“ ir „mažiau nei kiti“ – apibendrintai „per silpnos reakcijos“ į dirgiklius. „Kaip ir dauguma“ – reakcijos kaip ir daugumos bendraamžių, laikomos kaip normalios. „Daugiau nei kiti“ ir „daug daugiau nei kiti“ – apibendrintai nuspręsta apjungti į „per stiprios reakcijos“ į dirgiklius. Rezultatuose analizuojamos vaikų per silpnos, normalios ir per stiprios reakcijos į sensorinius dirgiklius.

Tyrimo autorės parengta apklausos anketa tėvams, demografinių duomenų surinkimui. Skirta išsiaiškinti bendrąją informaciją apie tėvus (tėvų amžius, išsilavinimas, , socialinė padėtis ir pan..) ir vaiką (lytis, amžius, raidos sutrikimas ir t.t.).

(27)

2 pav. Tyrimo eigos schema

2.4. Statistinė duomenų analizė

(28)

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų demografinės charakteristikos

Tyrime dalyvavo 53 tėvai, kurių vaikai turėjo raidos sutrikimus. Vidutinis vaikų amžius buvo 22,96±7,67 mėn. Jauniausiam buvo 9 mėnesiai, o vyriausiam buvo 35 mėn. Vaikai pagal lytį buvo pasiskirstę beveik po lygiai (45,3 proc. (n=24) mergaičių ir 54,7 proc. (n=29) berniukų). Didžioji dauguma tyrime dalyvavusių buvo vaikų mamų 88,5 proc. (n=46) ir 11,5 proc. (n=6) tyrime dalyvavo vaikų tėčiai. Tėvų amžiaus vidurkis buvo nustatytas apie 32,03±5,32 metai (jauniausiam – 20 m., o vyriausiam – 42 m.). Duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Vaikų ir tėvų amžiaus charakteristikos

Skalė N Vidurkis Standartinis nuokrypis Min. Maks.

Vaiko amžius (mėn.) 53 22,96 7,67 9 35

Tėvų amžius (m.) 32 32,03 5,32 20 42

Didžioji dauguma tiriamųjų gyveno mieste 74,5 proc. (n=38) ir tik ketvirtadalis 25,5 proc. (n=13) gyveno kaime. Duomenys pateikti 3 paveiksle.

(29)

Apklaustieji atsakė į klausimą, susijusį su išsilavinimu. Paaiškėjo, jog 17 proc. (n=9) apklaustųjų turi vidurinį išsilavinimą, 39,6 proc. (n=21) aukštąjį koleginį ir 43,4 proc. (n=23) aukštąjį universitetinį (4 pav.)

4 pav. Apklaustųjų tėvų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (procentais) Kaip matome iš 5 paveikslo, daugiau nei trečdalis 35,8 proc. (n=19) tiriamųjų vaikų turėjo mišrų specifinį raidos sutrikimą, apie 28,3 proc. (n=15) vaikų turėjo autizmą ir 15,1 proc. (n=8) turėjo Dauno sindromą. Taip pat 13,2 proc. (n=7) vaikų turėjo cerebrinį paralyžių ir 7,5 proc. (n=4) turėjo įgimtas formavimosi ydas, deformacijas ir chromosomų anomalijas.

(30)

Analizuojant vaikų ir jų tėvų demografines charakteristikas, reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05). Iš gautų duomenų galima teigti, jog didžioji dalis vaikų į reabilitacijos ligoninę atvyko su mamomis ir tik keli su tėčiais. Didžioji dalis vaikų tėčių buvo dirbantys, o dalis mamų – bedarbės. Galima manyti, jog dalis raidos sutrikimą turinčių vaikų tėvų nedirba dėl reikalingos nuolatinės vaiko priežiūros. Dauguma tėvų su vaikais gyvenamąją vietą nurodė miestą, tai gali turėti įtakos platesniam paslaugų pasirinkimui. Duomenys apie vaikų ir jų tėvų charakteristikas pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė. Vaikų ir jų tėvų charakteristikos pagal vaikų raidos sutrikimus

Charakteristikos Autizmas n (proc.) Mišrus specifinis raidos sutrikimas n (proc.) Dauno sindromas n (proc.) Cerebrinis paralyžius n (proc.) Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos n (proc.) χ²;lls;p

Vaiko lytis Mergaitės 4 (26,7) 9 (47,4) 6 (75) 3 (42,9) 2 (50) 5,035;4;0,284

Berniukai 11 (73,3) 10 (52,6) 2 (25) 4 (57,1) 2 (50) Apklaustieji Mama 12 (80) 16 (88,9) 8 (100) 7 (100) 3 (75) 3,722;4;0,445 Tėvas 3 (20) 2 (11,1) - - 1 (25) Gyvenamoji vieta Miestas 11 (73,3) 13 (76,5) 6 (75) 5 (71,4) 3 (75) 0,082;4;0,999 Kaimas 4 (26,7) 4 (23,5) 2 (25) 2 (28,6) 1 (25) Tėvas Dirbantis 15 (100) 14 (93,3) 6 (100) 7 (100) 3 (75) 5,684;4;0,224 Bedarbis - 1 (6,7) - - 1 (25) Mama Dirbantis 13 (86,7) 12 (70,6) 4 (50) 4 (57,1) 4 (100) 5,924;4;0,205 Bedarbis 2 (13,3) 5 (29,4) 4 (50) 3 (42,9) -

Tyrimu nustatyta, kad vaikų amžius pagal raidos sutrikimų diagnozę skiriasi statistiškai reikšmingai (χ²=17,209; lls=4; p=0,002 (p<0,05). Išanalizavus atidžiau (atlikus Mann-Whitney testus) nustatyta, kad vaikų, turinčių autizmą, amžius yra statistiškai reikšmingai didesnis (29,3±6,7 mėn.), negu vaikų, turinčių mišrų specifinį raidos sutrikimą (20,9±6,5 mėn.) (U=50; p=0,001), vaikų turinčių Dauno sindromą (16,5±4,3 mėn.) (U=10; p=0,001) ir vaikų, turinčių cerebrinį paralyžių (23,1±5,4) (U=20; p=0,021) (p<0,05). Iš gautų duomenų galima manyti, jog autizmas yra diagnozuojamas vėliau, negu mišrus specifinis raidos sutrikimas, Dauno sindromas ar cerebrinis paralyžius.

(31)

manyti, jog Dauno sindromas yra diagnozuojamas ankstyvesniame amžiuje, nei cerebrinis paralyžius. Duomenys apie vaikų amžių pateikiami 4 lentelėje

Tėvai anketoje nurodė savo amžių. Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp tėvų amžiaus ir vaikų raidos sutrikimų nenustatyta (χ²=0,393; lls=4; p=0,983) (p>0,05).

.

4 lentelė. Vaikų amžius pagal raidos sutrikimus Raidos sutrikimas N Vidurkis

(mėn.) Standartinis nuokrypis Min. (mėn.) Maks. (mėn.) Autizmas 15 29,3 6,7 12 35

Mišrus specifinis raidos

sutrikimas 19 20,9 6,5 10 35 Dauno sindromas 8 16,5 4,3 9 24 Cerebrinis paralyžius 7 23,1 5,4 16 31 Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos 4 21,3 10,7 11 34

Apibendrinant galima teigti, jog tyrime dalyvavo įvairius raidos sutrikimus turintys vaikai. Analizuojant šeimų demografinius rodiklius paaiškėjo, jog šie rodikliai nėra susiję su vaikų raidos sutrikimais. Tyrimo duomenys rodo, kad jauniausi tyrime dalyvavę vaikai turėjo Dauno sindromą. Vyriausiems vaikams, kurie dalyvavo tyrime, diagnozuotas autizmas.

3.2. Reakcijos į aplinkos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu

(32)

6 pav. Vaikų reakcijos į aplinkos dirgiklius (procentais)

Galima teigti, jog vaikai, kurie turi per silpnas reakcijas į aplinkos dirgiklius galimai jų neatpažįsta, nereaguoja nei teigiamai nei neigiamai į pasikeitusią aplinką, rutiną, tvarkaraščio pakitimus ir pan. Per stiprias reakcijas į šiuos dirgiklius turintys vaikai linkę priešintis įprastos rutinos pokyčiams, reikalauja nuolatinio tikslaus nustatyto dienos ar nakties režimo palaikymo. Sugriuvus tvarkaraščio ar dienos planams, vaikas pradeda nerimauti, dažnai kyla nepageidaujamas, probleminis vaiko elgesys.

Kaip matome iš 5 lentelės, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau vaikams, turintiems Dauno sindromą nustatyta normali reakcija į aplinkos dirgiklius (87,5 proc.), negu lyginant su kitus raidos sutrikimus turinčių vaikų reakcijomis į šiuos dirgiklius (33,3 proc.) (χ²=8,269; lls=2; p=0,016) (p<0,05). Galima teigti, jog Dauno sindromą turintys vaikai į aplinkos dirgiklius reaguoja taip, kaip ir dauguma bendraamžių. Kitų statistiškai reikšmingų skirtumų, lyginant vaikų reakcijas į aplinkos dirgiklius tarp atskirų raidos sutrikimų, nenustatyta (p>0,05).

(33)

5 lentelė. Vaikų reakcijos į aplinkos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas 1 6,7 3 20 11 73,3

5,768;2;0,056

Kiti raidos sutrikimai 5 13,2 19 50 14 36,8

Mišrus specifinis raidos sutrikimas 3 15,8 8 42,1 8 42,1

0,686;2;0,710

Kiti raidos sutrikimai 3 8,8 14 41,2 17 50

Dauno sindromas - - 7 87,5 1 12,5

8,269;2;0,016

Kiti raidos sutrikimai 6 13,3 15 33,3 24 53,3

Cerebrinis paralyžius 1 14,3 2 28,6 4 57,1

0,558;2;0,757

Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos

1 25 2 50 1 25

1,241;2;0,538

Vertinant sąsajas tarp reakcijų į aplinkos dirgiklius ir pagrindinių diagnozių grupių, negautas statistiškai reikšmingas skirtumas(p>0,05) (6 lentelė).

6 lentelė. Vaikų reakcijos į aplinkos dirgiklius ir jų sąsajos tarp pagrindinių diagnozių grupių Kintamieji

Per silpna

reakcija Normali

Per stipri

reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas 1 6,7 3 20 11 73,3

13,228;8;0,104 Mišrus specifinis raidos sutrikimas 3 15,8 8 42,1 8 42,1

1 25 2 50 1 25

(34)

3.3. Vaikų taktilinės, vestibiulinės ir elgesio reakcijų sistemų sutrikimai ir jų

sąsajos su raidos sutrikimu

Testas leido įvertinti vaikų taktilinės, vestibiulinės ir elgesio reakcijų sistemų sutrikimus. Nustatytos reakcijos į šių sistemų dirgiklius ir gautos sąsajos tarp raidos sutrikimų ir reakcijų. Rezultatai pateikiami 3.3.1., 3.3.2. ir 3.3.3. skyreliuose.

3.3.1. Vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos

sutrikimu

Tyrime nustatyta, kad 24,5 proc. (n=13) vaikų į taktilinės sistemos dirgiklius reakcija yra per silpna, 52,8 proc. (n=28) vaikų nustatyta per stipri reakcija ir 22,6 proc. (n=12) vaikų reakcija į taktilinės sistemos dirgiklius nustatyta kaip normali. Duomenys pateikti 7 paveiksle.

7 pav. Vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius (procentais)

Galima manyti, jog vaikai, kurie turi per silpnas reakcijas į taktilinės sistemos drigiklius (kurie liečiami oda), galimai neatpažįsta dirgiklių, vėluoja į juos atsakyti. Per stiprias reakcijas turintys vaikai galimai per daug jautriai reaguoja į šiuos dirgiklius, gali atsisakyti liesti šiurkščius, šaltus ir kt. paviršius.

(35)

(p<0,05). Galime teigti, kad autizmą turinčių vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius yra stipresnės negu kitų vaikų. Taip pat nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau vaikai, turintys Dauno sindromą turi per silpną reakciją į taktilinės sistemos dirgiklius (62,5 proc.), lyginant su kitais vaikais, turinčiais kitus raidos sutrikimus (17,8 proc.) (χ²=8,091; lls=2; p=0,017) (p<0,05).

Kitų reikšmingų skirtumų lyginant vaikų reakcijas į taktilinės sistemos dirgiklius pagal raidos sutrikimus nenustatyta (p>0,05) (7 lentelė).

7 lentelė. Vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 5 33,5 10 66,7

6,946;2;0,031

2,664;2;0,264

Kiti raidos sutrikimai 7 20, 10 29,4 17 50

Dauno sindromas 5 62,5 - - 3 37,5

8,091;2;0,017

1,953;2;0,377

1 25 2 50 1 25

2,065;2;0,356

(36)

8 lentelė. Vaikų reakcijos į taktilinius dirgiklius ir jų sąsajos tarp pagrindinių tiriamųjų grupių Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 5 33,5 10 66,7

17,163;8;0,028 Mišrus specifinis raidos sutrikimas 6 31,6 2 10,5 11 57,9

Dauno sindromas 5 62,5 - - 3 37,5

1 25 2 50 1 25

Apibendrinant gautus rezultatus, raidos sutrikimus turintiems vaikams dažniau pasireiškia per stiprios reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius, nei per silpnos. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp autizmo diagnozės ir per stirpių reakcijų bei tarp Dauno sindromo ir per silpnų reakcijų į taktilinės sistemos dirgiklius.

3.3.2. Vaikų reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos

sutrikimu

Nustatyta, kad 22,6 proc. (n=12) vaikų į vestibiulinės sistemos dirgiklius reaguoja per silpnai. 34 proc. (n=18) vaikų nustatyta per stipri reakcija ir 43,4 proc. (n=23) vaikų reakcija į vestibiulinės sistemos dirgiklius nustatyta kaip normali. Duomenys pateikti 8 paveiksle.

(37)

Galima manyti, jog raidos sutrikimus ir per silpnas reakcijas į vestibiulinės sistemos dirgiklius turintys vaikai siekia su judėjimu susijusių veiklų – visuomet bėgioja, šokinėja, mėgsta ritmiškus judesius (pvz., supimąsį, lingavimą ir pan.). Siekia judėjimo ir su juo susijusių veiklų. Per stiprias reakcijas turintys vaikai į šios sistemos dirgiklius reaguoja per jautriai, gali atsisakyti dalyvauti judriose veiklose, jas ignoruoja ir vengia, vaikas atrodo nevikrus ar nejudrus.

Lyginant reakcijų į vestibiulinės sistemos dirgiklius tarp atskirų raidos sutrikimų ir bendru skaičiumi vaikų, kurie turi tokias pačias reakcijas, tačiau kitus raidos sutrikimus, nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų (p>0,05). Tačiau iš gautų rezultatų matome, jog autizmą, turintys vaikai dažniau į vestibiulinės sistemos dirgiklius reaguoja normaliai, negu kitus raidos sutrikimus turintys vaikai. Mišrų specifinį raidos sutrikimą turintys vaikai dažniau į šios sistemos dirgiklius reaguoja per silpnai, lyginant su kitais vaikais, turinčiais kitus raidos sutrikimus. Puse vaikų, turinčių Dauno sindromą, reakcijos pasireiškia per stiprios, lyginant su kitais vaikais. Įgimtas formavimosi ydas, deformacijas ir chromosomų anomalijas turinčių vaikų dažniausios reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius yra normalios. Duomenys pateikti 9 lentelėje.

9 lentelė. Vaikų reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas 1 6,7 8 53,3 6 40

3,059;2;0,217

4,701;2;0,095

Dauno sindromas 1 12,5 3 37,5 4 50

1,217;2;0,544

2,376;2;0,305

- - 4 100 - -

5,643;2;0,060

(38)

Lyginant vaikų reakcijas į vestibiulinius dirgiklius tarp pagrindinių diagnozių grupių negavome statistiškai reikšmingų skirtumų (p>0,05) (10 lentelė). Todėl negalima teigti, jog vaikų reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius priklauso nuo raidos sutrikimo diagnozės.

10 lentelė. Vaikų reakcijos į vestibiulinius dirgiklius ir jų sąsajos tarp pagrindinių tiriamųjų grupių Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas 1 6,7 8 53,3 6 40

- - 4 100 - -

Apibendrinant gautus rezultatus, statistiškai reikšmingų sąsajų tarp raidos sutrikimų ir reakcijų į vestibiulinės sistemos dirgiklius negavome nei lyginant atskiras diagnozes su kitais raidos sutrikimais nei tarp atskirų raidos sutrikimų diagnozių grupių. Tačiau matome, jog per silpnos ar per stiprios reakcijos į vestibiulinės sistemos dirgiklius yra būdingos vaikams, turintiems raidos sutrikimus.

3.3.3. Elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius ir jų sąsajos su raidos sutrikimu

(39)

9 pav. Vaikų elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius (procentais)

Galima manyti, jog vaikai, kurių elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius yra per silpnos, nereaguoja į juos taip, kaip kiti bendraamžiai – nepastebi, kas vyksta aplink jį, sunku patraukti vaikų dėmesį, vaikai atrodo niekuo nesidomintys. Per stiprios reakcijos į šiuos dirgiklius gali pasireikšti keistu, netinkamu elgesiu, verkimu. Vaikai, kurie susiduria su tokiomis reakcijomis taip pat gali užsidengti akis, ausis, burną, užsikimšti nosį. Taip pat neretai susiduriama su probleminiu elgesiu, kuris pasireiškia vaiko kritimu ant žemės ar agresija.

Kaip matome iš 11 lentelės, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau autizmą turintiems vaikams nustatyta per stipri elgesio reakcija į sensorinius dirgiklius (93,3 proc.), negu lyginant su kitais vaikais, turinčiais kitus raidos sutrikimus (44,7 proc.) (χ²=10,496; lls=2; p=0,005) (p<0,05). Galime teigti, kad autizmą turinčių vaikų elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius yra stipresnės negu kitų vaikų.

Taip pat nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau vaikai, turintys įgimtas formavimosi ydas, deformacijas ir chromosomų anomalijas turi per silpnas elgesio reakcijas į sensorinius dirgiklius (50 proc.), negu lyginant su vaikais, turinčiais kitus raidos sutrikimus (2 proc.) (χ²=17,799; lls=2; p<0,001) (p<0,05).

(40)

11 lentelė. Vaikų elgesio reakcijos į taktilinės sistemos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais

Kintamieji

Per silpna

reakcija Normali

Per stipri

reakcija χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 1 6,7 14 93,3

10,496;2;0,005

0,505;2;0,777

3,110;2;0,211

Cerebrinis paralyžius - - 3 42,9 4 57,1

0,570;2;0,752

2 50 2 50 - -

17,799;2;<0,001

Kiti raidos sutrikimai 1 2 17 34,7 31 63,3

Lyginant atskirus raidos sutrikimus tarpusavyje ir jų sąsajas su elgesio reakcijomis į sensorinius dirgiklius nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau autizmą turintiems vaikams nustatyta per stipri elgesio reakcija į sensorinius dirgiklius (93,3 proc.), negu lyginant su kitais raidos sutrikimus turinčiais vaikais (χ²=27,441; lls=8; p=0,001), (p<0,05) (12 lentelė). Galima teigti, jog elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius turi įtakos raidos sutrikimams.

12 lentelė. Vaikų elgesio reakcijos į sensorinius dirgiklius ir jų sąsajos tarp pagrindinių tiriamųjų grupių Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 1 6,7 14 93,3

27,441;8;0,001 Mišrus specifinis raidos sutrikimas 1 5,3 8 42,1 10 52,6

(41)

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, jog vaikai, turintys raidos sutrikimus turi ir elgesio reakcijų į sensorinius dirgiklius, pakitimų. Nustatėmė, jog autizmą turintys vaikai su statistiškai reikšmingai dažniau susiduria su pakitusiomis elgesio reakcijomis į dirgiklius.

3.4. Vaikų klausos, vizualinės ir skonio sistemų sutrikimai ir jų sąsajos su

raidos sutrikimu

Testas leido įvertinti vaikų klausos, vizualinės ir skonio sistemų sensorinius sutrikimus. Nustatytos reakcijos į šių sistemų dirgiklius ir gautos sąsajos tarp raidos sutrikimų ir reakcijų. Rezultatai pateikiami 3.4.1., 3.4.2. ir 3.4.3. skyreliuose.

3.4.1. Vaikų reakcijos į klausos sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos

sutrikimu

Tyrime nustatyta, kad 9,4 proc. (n=5) vaikų į klausos sistemos dirgiklius turi per silpną reakciją, 60,4 proc. (n=32) vaikų nustatyta per stipri reakcija ir 30,2 proc. (n=16) vaikų reakcija į klausos sistemos dirgiklius nustatyta kaip normali. Duomenys pateikti 10 paveiksle.

(42)

Per silpnos reakcijos į klausos sistemos sensorinius dirgiklius gali pasireikšti nereagavimu į garsus, savo vardą ir tai nesusiję su kitais klausos sutrikimais. Taip pat vaikai, kuriems reakcijo į šios sistemos dirgiklius yra per silpna, siekia įvairių garsų – intensyviai ir dažnai judina barškučius, neįprastai garsiai žaidžia, šneka. Per stiprios reakcijos į klausos sistemos sensorinius dirgiklius gali pasireikšti ausų užsidengimu išgirdus įvairius garsus, garsų vengimu,

Kaip matome iš 13 lentelės, reikšmingų skirtumų tarp reakcijų į klausos sistemos dirgiklius ir atskirų raidos sutrikimų nenustatyta (p>0,05). Tačiau remiantis gautais duomenimis, galima teigti, jog per silpnos reakcijos į klausos sistemos dirgiklius būdingos mažesnei daliai tyrime dalyvavusių visų vaikų. Didžioji dalis vaikų susiduria su per stipriomis reakcijomis į šios sistemos dirgiklius.

13 lentelė. Vaikų reakcijos į klausos sistemos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 3 20 12 80

4,027;2;0,134

1,446;2;0,485

0,429;2;0,807

0,222;2;0,895

- - 3 75 1 25

4,183;2;0,124

(43)

14 lentelė. Vaikų reakcijos į klausos dirgiklius ir jų sąsajos tarp pagrindinių tiriamųjų grupių Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas - - 3 20 12 80

- - 3 75 1 25

Apibendrinant galima teigti, jog vaikai, turintys raidos sutrikimų turi pakitusių reakcijų į sensorinius klausos sistemos dirgiklius. Tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų tarp reakcijų į klausos sistemos dirgiklius ir atskirų raidos sutrikimų diagnozių nenustatėme.

3.4.2. Vaikų reakcijos į vizualinės sistemos dirgiklius ir jų sąsajos su raidos

sutrikimu

Nustatyta, kad 11,3 proc. (n=6) vaikų į vizualinės sistemos dirgiklius turi per silpną reakciją, 49,1 proc. (n=26) vaikų nustatyta per stipri reakcija ir 39,6 proc. (n=21) vaikų reakcija į vizualinės sistemos dirgiklius nustatyta kaip normali. Duomenys pateikti 11 paveiksle.

(44)

Galima manyti, jog per silpnas reakcijas į vizualinės sistemos sensorinius dirgiklius turintys vaikai dažnai neskiria spalvų, formų, dydžių, mėgsta ryškias šviesas, besisukančius daiktus bei turi rašymo problemų (pvz., per maži/dideli tarpai tarp žodžių, tilpimas į eilutes ir pan.). Per stiprias reakcijas į šios sistemos dirgiklius ir raidos sutrikimą turintys vaikai išreiškia norą būti prieblandoje ar tamsoje, nepatinka ryškios šviesos, vengia akių kontakto.

Kaip matome iš 15 lentelės, nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau vaikams turintiems mišrų specifinį raidos sutrikimą nustatyta per silpna reakcija į vizualinės sistemos dirgiklius (26,3 proc.), negu lyginant su kitais vaikais, turinčiais kitus raidos sutrikimus ir per silpnas reakcijas į vizualinės sistemos dirgiklius (2,9 proc.) (χ²=7,773; lls=2; p=0,021), (p<0,05). Kitų reikšmingų skirtumų lyginant vaikų reakcijas į vizualinės sistemos dirgiklius pagal raidos sutrikimus nenustatyta (p>0,05).

15 lentelė. Vaikų reakcijos į vizualinės sistemos dirgiklius pagal diagnozę ir jų sąsajos su kitais raidos sutrikimais Kintamieji Per silpna reakcija Normali Per stipri reakcija _χ²;lls;p n proc. n proc. n proc.

Autizmas 1 6,7 6 40 8 53,3

0,479;2;0,787

7,773;2;0,021

Dauno sindromas - - 4 50 4 50

1,324;2;0,516

1,985;2;0,371

Kiti raidos sutrikimai 6 13 19 41,3 21 45,7

- - 1 25 3 75

1,317;2;0,518