SLAUGYTOJŲ VERTYBIŲ POKYTIS IR JŲ SĄSAJOS SU GYVENIMO KOKYBE

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Aurelija Blaţevičienė

SLAUGYTOJŲ VERTYBIŲ POKYTIS IR JŲ SĄSAJOS SU

GYVENIMO KOKYBE

Daktaro disertacija

Disertacija rengta 2004 – 2007 metais Kauno medicinos universitete

Mokslinė vadovė

Prof. dr. Irayda Jakušovaitė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata - 10 B)

Konsultantė

Prof. habil. dr. Jadvyga Petrauskienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata - 10 B)

Turinys

1. ĮVADAS ... 6

2. TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9

3. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10

3.1. Vertybių bei jų kaitos samprata ... 10

3.1.1. Filosofinis ir etinis vertybių sampratos aspektas ... 11

3.1.2. Sociologinis vertybių sampratos aspektas ... 13

3.2. Vertybių pokyčiai visuomenėje ... 17

3.2.1. Globalizacija - šiuolaikinių vertybių kaitos veiksnys ... 18

3.2.2. Materialinių ir nematerialinių vertybių kitimas Lietuvoje ... 19

3.2.3. Šiuolaikinės darbo kohortos ir vertybių pokyčiai ... 21

3.2.4.Veiksniai, turintys įtakos vertybių pokyčiams visuomenėje ... 23

3.2.5. Vertybių vertinimo tyrinėjimai ... 26

3.3. Gyvenimo kokybės samprata vertybių kontekste ... 28

3.3.1. Gyvenimo kokybės modelių sistematika ir vertinimo objektai ... 29

3.3.2. Gyvenimo kokybės tyrimai sveikatos prieţiūroje ... 33

3.4. Socialinis kapitalas ir vertybių suvokimas ... 35

3.4.1. Socialinio kapitalo sampratos raida ... 35

3.4.2.Socialinio kapitalo elementai ir jo ryšys su kitomis kapitalo formomis ... 36

3.4.3. Socialinio kapitalo ryšys su gyvenimo kokybe ... 38

3.4.4. Sveikata - socialinio kapitalo dedamoji ... 40

3.4.5. Socialinio kapitalo matavimo instrumentai ... 41

3.4.6. Socialinio kapitalo kūrimas ir jo svarba vertybių suvokimui ... 43

4. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI ... 45

4.1 Tyrimo eiga ir imtis ... 45

4.2. Tyrimo instrumentas ... 45

4.3. Respondenčių socialinės ir demografinės charakteristikos ... 47

4.4. Statistinės analizės metodai ... 50

5. REZULTATAI ... 51

5.1. Dominuojančios slaugytojų vertybės... 51

5.2. Slaugos personalo vertybių pokyčiai 1960 - 2004 metais ... 54

5.3. Slaugytojų, priklausančių įvairioms darbo kohortoms, gyvenimo kokybės ir su ja susijusių veiksnių vertinimas ... 64

5.4. Ryšys tarp dominuojančių darbo vertybių ir slaugytojų gyvenimo kokybės ... 73

5.5. Socialinio kapitalo lygis ir sąsajos su gyvenimo kokybe įvairiose slaugytojų darbo kohortose ... 76

7. IŠVADOS ... 95

8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 97

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 98

10. PUBLIKACIJOS ... 113

SANTRUMPOS

PSO – Pasaulinė sveikatos organiazija

RVA – Rokeach vertybių apţvalga

EVA – Europos vertybių apţvalgas

GK – Gyvenimo kokybė

EVT – Europos vertybių tyrimas

JAV _ Jungtinės Amerikos Valstijos

PVT – Pasaulio vertybių tyrimai

NVO – Nevyriausybinė organizacija

PI – Pasikliautinasis intervalas

1. ĮVADAS

Darbo aktualumas

Globalizacijos procesai, demografiniai, ekonominiai pakilimai ir nuosmukiai, konkurencija darbo rinkoje iš ţmogaus reikalauja sugebėjimo veikti ir prisitaikyti kintančioje situacijoje. Rinkos sąlygomis kiekvienas turi rodyti iniciatyvą: pasirinkti ir išsaugoti arba susikurti perspektyvią darbinę veiklą, adekvačią savo sugebėjimams ir padedančią pilnai save realizuoti bei uţtikrinti materialinį saugumą. Todėlsparčiai kintančiame pasaulyje ţmogus gyvena nuolatinės atskaitos taškų paieškos būsenoje, kai nuolat priverstas sau pateikti klausimą (sąmoningai ar ne) apie savo tapatybę, kaskart iš naujo apmąstyti savo gyvenimo tikslus bei prioritetus. Šiuo poţiūriu dvasinės ţmonių vertybės ir jų raida tampa ypatingo mokslininkų susidomėjimo objektu. Dabar vykstantis vertybių bei gyvenimo būdo pokytis nėra pirmasis esminis permainų atvejis ţmonijos istorijoje. Pavyzdţiui, perėjimas nuo agrarinės prie industrinės valstybės taip pat paskatino visuomenės vertybių permainas, kuomet vertybes, akcentuojančias tradicijas, statuso paveldimumą, pareigas visuomenei pakeitė pasaulėţiūrą, kurioje svarbiausia - ekonominis individų aktyvumas, individualizmas, inovacija ir vis labiau pasaulietinės socialinės normos. Dabartinę vertybių sklaidą būtų galima laikyti istorinės vertybių kaitos proceso dalimi dar vienu jos etapu. Tačiau viena yra visiškai nauja - tai lig šiol nepatirtas vertybių bei pasaulėţiūros pokyčių tempas. Ankstesnėse visuomenėse vertybių kaita buvo sąlyginai lėta, susijusi su kartų kaita, todėl ţmonėms jos apraiškas kasdieniame ţmonių gyvenime įţvelgti buvo sunkiau. Dabar šie pokyčiai vyksta taip sparčiai, jog trunka maţiau nei per vienos kartos gyvenimą, todėl yra pastebimi kiekvienam, nebūtinai specialiai stebinčiam šį kitimą.

Vakarų šalyse pastebėta nauja vertybių kaitos tendencija, kuri pasireiškė maţėjančiu šių šalių gyventojų rūpinimusi savo materialine gerove bei fiziniu saugumu ir didėjančiu dėmesiu nematerialinėms vertybėms: laisve, saviraiška, individualumu, tolerancija, dalyvavimu priimant svarbius visuomeninius sprendimus. Ţlugus komunistinei sistemai pokomunistinių šalių mokslininkams atsivėrė galimybė patikrinti prielaidas, ar nematerialinės vertybės yra išimtinai vakarietiškas reiškinys, pasireiškiantis laisvosios rinkos ir demokratijos sąlygomis, ar universalesnio pobūdţio ir pasireiškia kiekvienoje visuomenėje, kurios ekonominis augimas yra spartus. Vertybių pokyčiai svarbūs visoms profesijoms, bet ypač aktualūs sveikatos prieţiūros profesionalams. Slaugytojos profesija šiandien ypač paklausi. Europos Sąjungoje (ES) slaugytojai sudaro vieną didţiausių sveikatos prieţiūros specialistų grupių. Slaugytojams keliami nauji uţdaviniai, keičiasi jų vaidmuo ir visuomenės slaugos funkcijos, aukštosioms mokykloms keliamas atsakingas uţdavinys - rengti sveikatos prieţiūros sistemai kompetentingus, išsilavinusius, ES reikalavimus atitinkančius

specialistus.

Kitas labai svarbus veiksnys, sąlygojantis slaugytojų teikiamų paslaugų kokybę bei pasitenkinimą profesine veikla – gyvenimo kokybė. Tyrimų, vertinančių įvairių populiacijos grupių gyvenimo kokybę, susijusią su sveikata, yra pakankamai daug. Tačiau tyrimų, kurie analizuotų sveikatos prieţiūros profesionalų gyvenimo kokybę yra labai maţai. Lietuvos sveikatos programoje vienas pagrindinių tikslų „Gyvenimo kokybės gerinimas―. Pagrindinis šio tikslo siekis - „iki 2005 m. parengti ir įgyvendinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybės stebėsenos ir analizės sistemą. Atsiţvelgiant į gautus rezultatus, bus nustatytas tikslas iki 2010 m.― Gera gyvenimo kokybė – tai kasdieninis rūpestis, galintis sutrikdyti profesinį gyvenimą, kliudyti mokslui, darbui ir laisvalaikiui. Gera gyvenimo kokybė padeda didinti socialinį, ţmonių ir ekonominį visuomenės kapitalą. Todėl, Europos Sąjungos komisija remia mokslinius tyrinėjimus susijusius su gyvenimo kokybe ir ţmogiškųjų išteklių valdymu.

Pagrindinis Europos Sąjungos visuomenės sveikatos strategijos tikslas – rinkti lyginamąją informaciją apie sveikatą ir sveikatos sistemas Europos Sąjungoje. Kurdama sveikatos prieţiūros sistemą, Europos Sąjunga siekia rinkti tikslesnę informaciją ir gilinti ţinias apie visuomenės sveikatą. Todėl, mūsų manymu, panašaus pobūdţio moksliniai tyrinėjimai labai prisidėtų prie šios strategijos įgyvendinimo.

Mokslinis naujumas

Tarptautinėje literatūroje yra nemaţai straipsnių apie vertybių pokyčius. Tačiau kiekvienai šaliai dėl savo socialinės, kultūrinės, ekonominės ir politinės specifikos šią problemą tikslinga tirti atskirai. Tyrimų, vertinančių slaugytojų keturių generacijų vertybes, jų skirtingumus, gyvenimo kokybę bei socialinio kapitalo lygį nėra daug. Slaugytojų vertybės, jų ryšys su gyvenimo kokybe ir socialinio kapitalo lygiu tai dar netyrinėta sritis. Tyrimui atlikti buvo parengta anketa, adaptuojant Rokeach vertybių skalės, PSO Gyvenimo kokybės klausimyno, Europos Vertybių apţvalgos klausimynas. Taip galėjome palyginti šio tyrimo duomenis su kitų šalių analogiškais duomenimis.

Praktinė reikšmė

Slaugytoja šiuolaikinėje visuomenėje dirba besikeičiančio socialinio gyvenimo ir visuomenės poreikių sąlygomis. Todėl jos veikla tampa sudėtinga ir labai atsakinga. Mokslininkų teigimu, individo vertybės sąlygoja ţmogaus poţiūrį į darbą, visuomenę, gyvenimą. Tirdami slaugytojų gyvenimo kokybę, plačiai analizavome socialinę, ekonominę, kultūrinę, etinę gyvenimo kokybės erdves. Šioje erdvėje pasireiškia ne tik slaugytojų asmeninė gyvenimo kokybė, bet ir jų veiksmai bei santykiai su

kitais ţmonėmis, kuriant socialinę erdvę. Šiandien slaugytojos profesinė veikla integruoja savyje daug vertybinių, profesinių, vadybinių, psichologinių, pedagoginių bei socialinių kvalifikacijų, kurios tarpusavyje persidengia skirtingose veiklos srityse. Medicinos slaugos modelis jau nėra pakankamas slaugos procesų raidai suprasti. Darbo praktinė reikšmė yra ta, kad šios sudėtingos veiklos vertybių tyrimas leis slaugytojoms geriau integruotis į rinką, pagerinti tiek profesinio gyvenimo kokybę, tiek asmeninio gyvenimo kokybę bei humanizuoti atskirų kartų/populiacijų tarpusavio santykius ir valdyti kylančius konfliktus. Socialinio kapitalo kūrimas ir įvertinimas padidins galimybę suteikti kokybiškesnes sveikatos prieţiūros paslaugas.

2. TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti slaugos personalo vertybių pokytį ir jų sąsajas su gyvenimo kokybe 1960 – 2004 m. darbo kohortose

Uţdaviniai:

1. Nustatyti slaugos personalo, priklausančio įvairioms slaugytojų kohortoms, dominuojančias vertybes.

2. Įvertinti slaugos personalo vertybių pokyčius nuo 1960 iki 2004 metų.

3. Įvertinti slaugos personalo, priklausančio įvairioms darbo kohortoms, gyvenimo kokybę. 4. Nustatyti ryšį tarp dominuojančių profesinių vertybių ir slaugytojų gyvenimo kokybės

5. Nustatyti ir palyginti socialinio kapitalo lygį ir jo sąsajas su gyvenimo kokybe įvairiose slaugytojų kohortose

3. LITERATŪROS APŢVALGA

3.1. Vertybių bei jų kaitos

samprata

Ţmogus ne tiktai paţįsta įvairius pasaulio reiškinius, bet ir juos vertina. Teorinio ir praktinio ţmogaus santykio su tikrove samprata sena kaip ir ţmonija. Teorinį problemos statusą vertybės įgijo tik 19 amţiaus pabaigoje, vykstant filosofijos, sociologijos ir psichologijos plėtros dėka. 9 – 20 a. vertybės buvo plačiai tyrinėjamos sociologijos ir psichologijos mokslų, tačiau buvo eliminuotos iš ekonomikos mokslo. Įvairios ekonominės teorijos ţmogaus elgesį rinkoje grindė prakticizmu, vien naudos ir pelno motyvacija. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vyrauja nuomonės, kad verslas negali egzistuoti be tam tikros moralinių vertybių sistemos. Naujausiose vadybos teorijose apie vertybes jau kalbama kaip apie vieną iš organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių [15].

Mokslinėje literatūroje galima rasti daug įvairių vertybės apibrėţimų. Terminas „vertybė― gali turėti labai plačią ir labai siaurą prasmę: noras, troškimas, malonumas, potraukis, moralinis įsipareigojimas, pomėgis, pareiga, idealas ir daug kitų pasirinkimo atvejų, kai kaţkam suteikiama pirmenybė[46]. Suprantama, kad vienas ar keli apibrėţimai negali visiškai atskleisti plataus, kaip reiškinio, vertybių veikimo spektro. Vertybė daţnai yra tapatinama su tam tikru idealu, kurio galima siekti ir kuriuo galima sekti. Jovaiša nusako vertybę, kaip asmeniui reikšmingiausio jausmo išgyvenimą, orientuojantį jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes[115]. Autorius akcentuoja vertybės pozityvią prigimtį, kai svarbi visa apimanti emocinė būsena, vedanti į aukštesnį būvį. Išryškėja vertybės ir asmens santykis, tačiau jis gana abstraktus. Konceptualesniu galima laikyti Smith duotą vertybės apibrėţimą :―Vertybė tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas asmeniškai ar visuomenine prasme turi pirmenybę kokių nors veiklos alternatyvų ar priešingų veiklos principų, egzistencinių idealų atţvilgiu―[236]. Panašiai vertybę apibrėţia ir Rokeach, teigdamas, kad vertybė yra ilgalaikis įsitikinimas, kad vienas ar kitas pasirinktas gyvenimo būdas, tikslas yra asmeniškai ir socialiai labiau priimtinas nei jam priešingas elgesio būdas ar gyvenimo tikslas [196]. Bitinas išskiria vertybių sąvokoje du aspektus: vertybė kaip tikrovės objektų socialinis reikšmingumas, papildantis jų egzistencinį ir kokybinį apibūdinimą [18]. Šia prasme vertybė yra visa tai, ką ţmonės vertina, brangina. Antrasis aspektas – vertybė kaip subjekto poţiūris į objektyviai egzistuojančią realybę, išreiškiamas jo vertybinėmis orientacijomis, socialinėmis nuostatomis, asmenybės savybėmis. Oppenheimas, sukūręs originalų „vertybių medţio― modelį, kuriame grafiškai apibrėţtas „kamienas― simbolizuoja iš prigimties ţmogui būdingas (vidines) vertybes, susijusias su jo individualybe ir etnine savastimi; „medţio šakos― – ţmogaus vertybių visumą, kuri paremta per visą jo gyvenimą įgytu patyrimu; „medţio vainikas― atspindi kintančias vienadienes nuomones ir vertinimus

[cituojama pagal Nr.115].

Nagrinėjant įvairius vertybių apibrėţimus svarbu nepamiršti, kad „vertybės, kaip materialiosios kokybės, kaip siekimo tikslo turinys nėra savaime esantys. Jos yra vertinančios sąmonės teiginiai ir išsklaidos― [129]. Šiame kontekste būtina aptarti filosofinį ir etinį vertybių sampratos aspektas.

3.1.1. Filosofinis ir etinis vertybių sampratos aspektas

Pomodernizmas yra tokia integrali ţmogaus sąmoningumo struktūra, kai tiriamas objektas yra matomas iš visų pusių tuo pačiu metu. Jis tampa tarsi permatomas, skaidrus, jis netenka substancijos, kuri slypėtų giliau ir reikštų jo paslaptį, gilią mintį, kurią sunku atskleisti [61, 69, 206]. Kitais ţodţiais tariant, tiriamajame objekte nelieka gelmės, viskas persišviečia ir gali būti lygiai taip pat matoma iš vieno taško, kaip ir iš kito. Tokioje situacijoje nėra vertybių atrankos kriterijų. Viskas galima viskas leistina. Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje individualizmas ir moralinis pliuralizmas drauge yra atsakingi uţ sveikatos prieţiūros stygiaus problemas [209]. Kinta ir ţmogaus samprata. Jis pradeda jaustis savo paties galvojimu ir valia atskirtas nuo kitų, bet dalyvaująs neapčiuopiamuose santykiuose su visais kitais. Jų sąveikos tarpininkai, tarytum subjektai yra nereflektuojamos vertybių normatyvinės struktūros, kintančios socialinės reikšmės. Jos egzistuoja individų socialinėje patirtyje ir sąlygoja vienokį ar kitokį jų elgesį. Kultūros šablonų – institucionalizuojančių vertybių ir normų sistema determinuoja individo elgesį per jo atliekamus socialinius vaidmenis. Todėl individas nagrinėjamas tik kaip socialinis individas – kaip socialinių vaidmenų ir statusų „rinkinys― [18, 115].

Filosofijoje apskritai, ir moralės filosofijoje konkrečiai pagrindinė problema yra vertybių subjektyvumo ir objektyvumo santykis [7]. Kanto nuomone, visoms protingoms būtybėms egzistuoja a priori galiojantis kategoriškai įpareigojantis dorovės dėsnis (moralės principas), t.y. jokiais empiriniais motyvais (malonumo-nemalonumo) neinstrumentalizuojamas principas. Tai, kas šiame dorovės dėsnyje morališkai motyvuoja, yra ne konkretus turinys, naudingas ţmogui, bet tik visuotinio dėsnio proto forma. Hartmanas, remdamasis Kantu, kalba apie vertybės būtį savaime ir vertybės būtį man. Būtis-man jau glūdi vertybės būtyje-savaime. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors. Jis turi realų objektą, o šis – tai visuomet asmuo arba bendruomenė [7,18]. Jis turi tokį objektą net ir tada, kai elgesys yra tik vidinis, tik intencionalus, tik nuostata be veiklos ir net be nuostatos. Asmens elgesio objektas visuomet yra taip pat asmuo. Veikiama su asmenimis, o ne su daiktais, nusiteikiam asmenų, o ne daiktų atţvilgiu. Taigi čia kalbame apie santykį, kuris yra moralinio elgesio esmė, su santykiu, kurio vertybinę kokybę nusako dorovinis vertybinis sprendimas [7].

turėtoju. Daiktų vertės susijusios su daiktais, gyvybinės vertybės su gyvomis būtybėmis, dorovinės vertybės – su asmenimis (subjektais). Elgtis dorai – pozityviu ir negatyviu atţvilgiu gali tik būtybė, kuri apskritai gali norėti, veikti, kelti sau tikslus ir jų siekti, turėti savo poţiūrį, jausti vertybes. Tokia būtybė yra subjektas, asmuo. Dorovinės vertybės arba ne vertybės taip prilimpa prie jo, kad jos visuomet apima ne tam tikrus aktus, o visą asmenį. Tačiau tai dar nereiškia, kad vertybės yra reliatyvios. Tai nereiškia, kad kilnios nuostatos vertė ar ţemos nevertė priklauso nuo to, ar esama asmenų (subjektų), turinčių tokią nuostatą. Priešingai, tikrai kilni nuostata yra vertinga todėl, kad apskritai nuostatos kilnumas yra dorovinė vertybė [7, 213].

Vėliau Kanto idėjos buvo plėtojamos tokiose filosofijos atmainose, kaip neokantizmas ir fenomenologija. Tiek neokantinė Badeno mokykla (Vindelbandas, Rikertas ir kt.), tiek Huserlis plėtojo vertybių filosofiją, kuri daiktų, objektų, procesų būtį skiria nuo vertybių ―galiojimo― ir kritikuoja empirinį poţiūrį į vertybes, kai jos aiškinamos vien empirinėmis psichologinėmis subjekto pritarimo ar nepritarimo būsenomis. Huserlis teigia, jog lygiai kaip logikos aksiomos negali būti sutapatinamos su psichines būsenas, taip ir vertybės negali būti paaiškintos vien psichinėmis būsenomis [cit. pagal Nr.174]. Kiekviena sąmonės būsena yra ko nors suvokimo būsena, koks nors objektas visada yra sąmonės veiklos atitikmuo. Pamatinė subjektyvizmo kritika yra tai, kad jis ima tik vieną šio santykio pusę, pabrėţdamas subjektyviąją būseną ir nekreipdamas dėmesio į objektyvųjį atitikmenį, į kurį ji yra nukreipta ir iš kurio kyla jos reikšmė. Taigi, vertybių patyrimas visada yra patyrimas kaţko, kas sąmonei duota.. Visos šios subjektyvios būsenos interpretuojamos remiantis jau patirta vertybe [115, 18].

Iš ankstyvojo fenomenologijos raidos laikotarpio išauga svarbi fenomenologiniu poţiūriu etikos analizė, kurią pasiūlė vienas iš Husserlio kolegų, Scheler [213]. Viename iš didţiųjų savo etikos veikalų. Veikale „Formalizmas etikoje ir neformali vertybių etika― M. Scheler parodė paslėptas Kanto formalizmo etikoje prielaidas ir ribas ir pabrėţė, kad jis ne atmeta Kantą, bet fenomenologiškai tiria moralinį patyrimą, būtent betarpiškai įţvelgia jo, kaip reiškinio esmę. Moralinis patyrimas yra tiesiog duotas ir kaip toks jis nėra nei visuotinis, nei individualus [213]. Moralinis reiškinys neatsiranda iš įvairovės jungimo į bendrybę patyrimo, nes toks jungimas jau suponuoja jo esmės įţvalgą. Tačiau, įţvalgos aktas ir įţvalgos objektas yra nedalomas fenomenologinis faktas (Tatsache). Taigi fenomenologija siekia atskleisti anksčiau duotų moralinių patirčių esmes ir jų ryšius. Priešingai nei Kantas, Scheler pabrėţia, kad asmens moralinė autonomija nėra grynojo proto „įstatymo valdţia― (Logonomie) ir kad ji negali tapti teiginių loginiu subjektu [213]. Tai leidţia Scheleriui išskirti formalius principus, susijusius su objektyvuota logine struktūra, ir etinius principus, priklausančius asmens arba dvasios sričiai Ţmoguje yra du vienas į kitą nesuprastinami momentai-akstinas ir dvasia. Dvasia pati savaime neturi jokios energijos, o vitaliniai veiksniai patys savaime veda tik į chaosą. Taigi dvasios tikslas yra dvejopas: negatyvus, kai dvasia turi riboti, kontroliuoti ir drausti; pozityvus, kai dvasia

nukreipia ir vairuoja vitalinės srities akstinus. Kad dvasios idėjos būtų įgyvendintos, jos turi būti įtrauktos į vitalinę sritį, nes jų įgyvendinimas remiasi šios srities energija Vienas jo siūlomas idealas yra stiprinti emocines galias idealams realizuoti. Tai reiškia, kad jam labiausiai rūpi vėl susieti ţmogų su jo gyvybinėmis jėgomis, kurios, nors ir būdamos ţemesnės vertybių skalėje, yra stipriausios. Ţmogus ardytų savo egzistenciją, jei stiprintų tiktai formalias vertybes. Reikia meilės, simpatijos ir palankumo, kad sušvelnintume tuščią Kanto formalizmą [18 115,171].

Esminiai pokyčiai filosofinėje vertybių sampratoje siejami su pomodernizmu. Pomodernizmas yra tokia integrali ţmogaus sąmoningumo struktūra, kai tiriamas objektas yra matomas iš visų pusių tuo pačiu metu. Jis tampa tarsi permatomas, skaidrus, jis netenka substancijos, kuri slypėtų giliau ir reikštų jo paslaptį, gilią mintį, kurią sunku atskleisti. Kitais ţodţiais tariant, tiriamajame objekte nelieka gelmės, viskas persišviečia ir gali būti lygiai taip pat matoma iš vieno taško, kaip ir iš kito. Tokioje situacijoje nėra vertybių atrankos kriterijų. Viskas galima, viskas leistina. Postmodernizmas pasisako uţ moralę, kuri iš tiesų neturi ryšio su tradiciniu etiniu kodu. Jei Derrida dar negali visiškai atitrūkti nuo Hegelio neigimo ir nebūties filosofijos, tai Deleuze orientuojasi į naują gyvenimo etiką, neturinčią nieko bendra su hegeliškąja ar krikščioniškąja. Tai perėjimas prie daugybingumui atviros ir diversifikacijai pasirengusios etikos [171, 228]. Iš čia atsiranda vertybinis fragmentiškumas, sąmonės susitapatinimas su masinės komunikacijos priemonėmis. Tokios situacijos prieţastis atskleisti padeda sociologinis poţiūris į vertybes.

3.1.2. Sociologinis vertybių sampratos aspektas

Visuomenė - tai sistema realių santykių, kuriuos ţmonės palaiko savo kasdienėje veikloje. Ţmonės bendrauja ir bendradarbiauja daţniausiai ne atsitiktiniu būdu, o laikydamiesi tam tikrų socialinių statusų ir juos atitinkančių vaidmenų. Tai reiškia, kad ţmonių tarpusavio santykiai yra socialiai sureguliuoti ir dėl to prognozuojami [72]. Daţniausiai ţmonės tiesiog ţino, kokio elgesio iš jų tikimasi ir kokio elgesio jie gali tikėtis iš kitų ţmonių įvairiose gyvenimo situacijose, nes jie koordinuoja savo veiksmus, vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis bei vertybėmis [1]

Klasikinį vertybių apibrėţimą suformulavo sociologijos autoritetai Parsons, Rokeach, Klucholnas. Jie vertybes apibrėţia ne per sąsajas su individo interesais, poreikiais ar preferencijomis, bet su abstrakčiais įsitikinimais. Vertybės apibrėţiamos kaip siekiamybės, padedančios individui pasirinkti tarp įmanomų veikimo tikslų bei priemonių jiems pasiekti. Pagal Parsons, socialinės sistemos pagrindą sudaro veiksmas, nes tik sąveikaudami mes jungiamės į sistemą. Tačiau mes veikiame, kaip teigia Parsons, vedami vienintelio motyvo – gauti pasitenkinimą arba išvengti nemalonumų. Taigi kiekvienas veiksmas yra orientuotas į save. Bet sąveika tarp socialinių objektų yra sudėtinga tuo, kad čia visuomet dalyvauja ne maţiau kaip du individai [1,13,72]. Todėl veikiančiojo pasitenkinimo optimizavimas ir

lūkesčių suformavimas labai daug priklauso nuo to, kokia bus kito asmens reakcija, veiksmai. Socialinėje sistemoje veikėjas, norėdamas patirti pasitenkinimą, visuomet turi nuspėti kito asmens veiksmus, tinkamai interpretuoti situaciją ir galimas kitų veikiančiųjų reakcijas. Kad tai būtų įmanoma, daug sąveikos elementų įgyja simbolines reikšmes, kurios tampa bendravimo socialinėje sąveikoje priemone. Jas Parsons ir vadina vertybėmis. Taigi, į vertybes galime ţiūrėti kaip į uţkoduotą socialinę informaciją, savotišką tvarkos elementą, primestą socialinei sąveikai. Net pati elementariausia komunikacija reikalauja didesnio ar maţesnio prisitaikymo prie simbolinės sistemos normų. Todėl nors visi mes veikiame vedami savanaudiškų tikslų, tačiau kad situacija, kurioje dalyvauja maţiausiai du veikėjai, būtų įmanoma, mes turime vadovautis vertybėmis, leidţiančiomis susišnekėti ir siekti savo tikslų.

Šias idėjas toliau plėtojo Giddens. Pasak Giddenso, vertybės yra abstrakčios idėjos, pagal kurias individai ar jų grupės sprendţia apie tai, kas yra priimtina, teisinga, gera ar bloga, o normos – tai apibrėţti principai ir taisyklės, kurių ţmonės stengiasi laikytis [72]. Kitas amerikiečių sociologas Broom ir kt. savo veikale „Sociologija― paţymi, kad „vertybė – tai tikėjimas arba jausmas, kuris apima daugybę ţmonių ir laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Veiklumas, individualybė, lygybė – tai vertybės, nuo kurių labai priklauso ţmonių gyvenimo būdas, kaip jie yra valdomi ir ką jie vertina―. Amerikiečių vertybių sistema gana pastovi, nors vertybių svarbumo santykis gali kistis. Šis sąrašas apima 15 vertybių [5,137]:

1. Sėkmė ir pasiekimai, ypač darbe ir profesijoje. 2. Aktyvumas ir darbštumas.

3. Moralė, orientuota į judaizmo ir krikščionybės etiką.

4. Humanitarinė orientacija, rūpinimasis kitais, noras suteikti pagarbą. 5. Veiklumas ir praktiškumas.

6. Progresas ir pasitikėjimas ateitimi. 7. Materialinė gerovė.

8. Lygybė ar bent vienodos galimybės.

9. Bendroji etika, siekis visiems taikyti vienodus reikalavimus. 10. Nepriklausomybė nuo išorinių ir atsitiktinių varţymų.

11. Tikėjimas, kad mokslas ir apskaičiavimai yra aukščiau tradicijų. 12. Prisitaikymas prie kitų, jų teisių pripaţinimas.

13. Nacionalizmas ir patriotizmas.

14. Demokratiškos valdţios skirstymas ir konfliktų sprendimas. 15. Nepriklausomos ir atsakingos asmenybės raida.

Daugelis JAV visuomenės vertybių, pavyzdţiui, pasiekimai ir sėkmė, aktyvumas ir darbštumas, materialinė gerovė rodo, kad JAV dominuoja pasiekiamų, o ne priskiriamų vertybių

sistema, o etinė orientacija į vienodus reikalavimus išreiškia universalų, bet ne individualų dėsningumą [195,197].

Sociologinėje literatūroje plačiai taikomas ir Rokeacho pasiūlytas fundamentinių ir instrumentinių vertybių sąveikos modelis. Šiuo poţiūriu instrumentinės ir fundamentinės vertybės yra neatskiriama struktūrinė etninės kultūros dalis ir egzistuoja pagal universalius dvasinės raiškos dėsnius: fundamentinės vertybės – kaip amţinosios būties tiesos ir ilgaamţis istorinis protėvių patyrimas, pasaulio ir gyvybės, darbo ir santuokos, šeimos sakralumo suvokimas; instrumentinės vertybės – susijusios su socialine ir ūkine gerove, valdţia, prestiţu ir padėtimi bendruomenėje, socialinėje grupėje [196].

Didelis dėmesys vertybių tyrinėjimui skiriamas ir lietuvių autorių kūriniuose. Leonavičius „Sociologijos ţodyne― nurodo, kad „vertybės tai specifiški socialiniai aplinkinio pasaulio objektų apibrėţimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę ţmogui ir visuomenei; ţmogaus interesų objektai, įvairių jų santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ţenklai―[140].

Didelį dėmesį vertybėms skyrė tyrėja Astra. Vertybinė nuostata yra ypatingas ţmogaus psichikos fenomenas, kurio dėka integruojami jo jausmų ir mąstymo procesai, skatinantys reaguoti pozityviai ar negatyviai ir įdėmiai vertinti visus bent kiek reikšmingus socialinės-kultūrinės aplinkos pokyčius [9]. Astra paţymi, kad individuali ţmoniškųjų vertybių raiška yra labai glaudţiai susijusi su bendrąja visuotinai reikšmingų kultūros vertybių visuma, kurią vadiname skirtingų socialinių grupių ir ţmonių kartų sąmone [136].

Šalia vertybės sąvokos vartojama sąvoka „vertybinė orientacija―, kurią sociologai Matulionis ir Mikšys, apibrėţė taip: „Vertybės – tai ţmogaus vaizdinys apie svarbiausius gyvenimo tikslus ir priemones jiems pasiekti [161]. Matulionis ir Mikšys pagal tikslą, į kurį nukreipta vertybės orientacija, nustato keturis vertybių orientacijų lygius.

Pirmajam, pačiam bendriausiam lygiui priskiriamos bendraţmogiškosios vertybės, pavyzdţiui, taika ţemėje, altruizmas, sveikata, dora ir kt. daţnai perimamos kaip stereotipai, nesusimąstant, daugiau deklaratyviai, tačiau jų reikšmės ţmogaus apsisprendimui gyvenime negalima nuneigti, nes kritinėje situacijoje kaip tik jos pradeda vaidinti lemiamą vaidmenį. Šiam tikslui autoriai priskiria pasaulėţiūros orientacijas, nes jos sudaro asmenybės vertybių struktūros šerdį, vienaip ar kitaip veikdamos ir kitus lygius, nes nuo bendro pasaulio vaizdo suvokimo priklauso asmenybės socialinis brandumas apskritai [12,19,161].

Kitas jaunimo vertybių orientacijų lygis apibūdina tam tikras ţmogaus gyvenimo veiklos sferas – į darbą, šeimą, laisvalaikį, t.y. kai vertybėmis tampa šios pagrindinės ţmogaus gyvenimo sritys. Jos sąlyginai vadinamos gyvenimo orientacijomis, nors suprantama, kad visos orientacijos yra gyvenimo nuostatos ir negali būti negyvenimiškų orientacijų [11,12,19,161,].

ir profesijos. Atitinkamai jos vadinamos socialinėmis ir profesinėmis orientacijomis. Toks išskyrimas visiškai pagrįstas, nes tiek socialinis statusas, tiek pati profesija gali tapti ir realiai tampa vertybe [11,12,19,161].

Ketvirtasis orientacijų lygis apima atskiras darbo, laisvalaikio sferas, švietimo vertybes. Taigi vertybinės orientacijos objektas dar daugiau konkretėja. Pavyzdţiui, darbo sferoje tokiomis vertybėmis bus kūrybiškumas, galimybės tobulėti, darbo sąlygos, materialinis ir moralinis atlygis ir pan. [11,12,19,161].

Minėti tyrėjai paţymi, kad skirtingais ţmogaus gyvenimo laikotarpiais gali būti aktualios skirtingos vertybės, o vertybių hierarchijoje gali įvykti pokyčiai, tačiau apskritai vertybių hierarchija yra pakankamai stabili

Sociologiniu poţiūriu nagrinėjant vertybes svarbi yra vertybių konflikto sąvoka. Vertybių konflikto sąvoka turi daugelį apibrėţimų. Plačiąja prasme – tai bet kokie nesutarimai tarp ţmonių grupių, kuriose esama nesuderinamų ir prieštaringų tikslų. Siaurąja prasme – vertybių konfliktas apibrėţiamas kaip ţmonių, reprezentuojančių skirtingas vertybes, kovą arba kovą dėl statuso, valdţios ar ribotų gėrybių, kovą, kurioje konfliktuojančių šalių tikslas yra ne vien pasiekti trokštamų vertybių, bet tokiu būdu neutralizuoti, apriboti ar eliminuoti priešininką. Sociologai Kublickienė ir Rapoportas konfliktą siūlo aiškinti per jo prieţastis [135]. Jie šias situacijas sukeliančias prieţastis siūlo grupuoti taip:

– konfliktai kyla dėl priešingų arba prieštaringų visuomeninių ar asmeninių interesų; – konfliktas gali kilti dėl besiskiriančių poreikių ir jų realizavimo būdų. Čia kyla

klausimas, ar egzistuoja atitikimas tarp tikslų ir priemonių, ar priemonės gali būti svarbesnės uţ tikslus, ar galima ir reikia spręsti konfliktą bet kokia kaina, ir kas svarbiau sėkmė ar malonumas;

– konflikto prieţastimi gali tapti skirtingas poţiūris į vertybes, kurios suvokiamos kaip svarbios;

– konfliktai kyla dėl prieštaravimų, kurių atsiranda dėl paties individo ir aplinkinių vertinimų konfrontacijos

Kalbant apie vertybinių konfliktų prieţastis dėmesį reiktų atkreipti ne tik į mikrolygį, bet ir į makrolygio veiksmų metafiziką.

Nagrinėjant visuomenė jau ne makrolygio, bet mikrolygio teorijose (t.y. „nusileidus― prie santykių tarp individų) pasirodo, kad reaguoja, veikia vis dėlto ne jie patys. Jų sąveikos tarpininkai yra nereflektuojamos vertybinės-normatyvinės struktūros, kintančios socialinės reikšmės. Jos egzistuoja individų socialinėje patirtyje ir sąlygoja vienokį ar kitokį jų elgesį [12]. Kultūros šablonų – institucionalizuotų vertybių ir normų sistema determinuoja individo elgesį per jo atliekamus socialinius vaidmenis. Todėl individas nagrinėjamas tik kaip socialinis individas – kaip socialinių vaidmenų ir

statusų „rinkinys―. Modernybės paradigmą būtų galima įvardyti kaip efektyvumo, rezultatyvaus veiksmingumo siekį, pagrįstą racionalizmu ir funkcionalumu, kas tampa ne tik veikimo, bet ir mąstymo būdu [1,9, 104]. Taip sutapatinant viską su ekonomine ir socialine sėkme, abu socialinės tikrovės lygmenys savo turiniu sutampa: materialiniai interesai įtvirtinami ir vertybiniame lygmenyje. Vertybinių alternatyvų nelieka, ir pasirinkimo laisvės problema nebesprendţiama, nes laisvė suprantama kaip materialinės gerovės neriboto augimo sąlyga, kaip vartojimo laisvė. Individas paverčiamas socialiniu individu – socialinių ir organizacinių struktūrų elementu, kurį sieja su jomis tik vaidmenys ir funkcijos. Ir šis individo socialinis funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi. Taigi, sociologija priėmė pagrindinę modernybės redukciją – asmens redukavimą į socialinį individą, kuris nukreipia savo laisvę tik išoriniam pasauliui – fiziniam ir socialiniam įvaldyti ir atmeta kitą – vidinės tikrovės lygmenį [1,252].

Pomodernybės epochoje matome keistą reiškinį; visiškas filosofinio mąstymo, visuomenės eklektiškumas, vaizduotės ir emocijų dominavimas analizės sąskaita, tarpasmeninių santykių pakrikimas; greta to nė kiek nesumaţėjęs racionalizmas, funkcionalumas ir pragmatiškumas ekonomikos ir politikos srityse [69,206]. Ir sociologija patenka į „schizofrenišką― situaciją: ar atsigręţti į deklaruojamą vertybių eklektiškumą ir apsiriboti fenomenologine analize, ar uţsiimti visuomenės ekonominių ir politinių struktūrų organizavimo tyrimu? Kas gali sujungti abu socialinės tikrovės lygmenis, t.y. būti realiu socialinių santykių subjektu? Nors individas socialiniuose moksluose nagrinėjamas tik kaip grupinių interesų nešėjas, reikia pripaţinti, kad realiai veikia, konkretų tikslą renkasi arba nesirenka būtent jis. Kalbama ne apie biologinį individą, o esminį individo skirtingus matmenis vienijantį pradą – asmenį. Būtent asmuo yra ţmogaus individo subjektiškumo – jo intencionalumo, kūrybiškumo – šaltinis, asmuo kiekviename ţmoguje yra tai, ko negalima priimti ir nagrinėti kaip objekto: jis yra gyvas savikūros, komunikacijos ir vienijimosi su kitais asmenimis aktyvumas, kuris įgyvendinimas ir paţįstamas veikloje[7, 15, 18].

Atlikta vertybės sampratos filosofinė ir sociologinė analizė išryškino vertybės, kaip reiškinio, daugiadimensiškumą ir sudėtingumą, bet galima išskirti vieną bendrąją vertybės ypatybę – vertybė visada yra kaţkam priskiriama, ji neegzistuoja ir nepasireiškia savaime – tai vyksta tam tikrame santykyje. Analizuojant vertybės kategoriją, pirmiausia reikia nusakyti, kokiame lygmenyje ji bus nagrinėjama – visuomenės ar individo [87].

3.2. Vertybių pokyčiai visuomenėje

Vertybių raidą šiuolaikinėse visuomenėse paskatino esminiai socialinės struktūros pokyčiai. Pagrindinis vertybių kaitos tikslas - prisitaikyti prie kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje visuomenės vertybių raidai išskirtinai svarbi ir kultūrinė

globalizacija.

3.2.1. Globalizacija - šiuolaikinių vertybių kaitos veiksnys Viena populiariausių šiuolaikinių vertybių pokyčių teorijų yra globalizacija.

„Globalizacijos― terminas turi daug reikšmių, kartais jos tapatinamos su internacionalizacija [9, 206]. Neretai manoma, kad globalizacija neturi jokio vertybinio turinio, išskyrus skirtingųjų vienybę. Pagal šią sampratą globalizacijos kultūra – ne vienodumo pakartojimas, bet skirtingumo organizavimas. Kitaip tariant, globalizacija atveria kelią nekontroliuojamam pačių įvairiausių idėjų srautui iš vienų kultūrų į kitas ir neturi būti laikoma tam tikrų šalių kultūros modeliu.

Analizuodami literatūros šaltinius pastebime, kad įvairių pasaulio regionų atţvilgiu kultūrinė globalizacija įgauna skirtingas prasmes [61, 71]. Dėl netolygaus galios pasiskirstymo tarp visuomenių kai kurios turi didesnę įtaką vertybių mainams. Todėl iš esmės kalbama ne tik apie kultūrinius mainus kiek apie stipresnių civilizacijų vertybių ekspansiją.

Kitas svarbus momentas – vertybių skirtumai tarp Rytų ir Vakarų [71,87,147] .Lekevičius rašo, kad 2O amţiuje pasaulis pasidalijo į dvi dideles stovyklas – Vakarus ir Rytus. Pirmoji iš jų prioritetą teikia individualizmui, antroji – kolektyvizmui. Kolektyvizmas per ilgą totalitarinio reţimo laikotarpį paliko gilų pėdsaką Lietuvos ţmonių mąstyme [9,19,118]. Remdamiesi mokslininkų tyrinėjimais, galime teigti, kad individo vertybių formavimui įtakos turi socialinė aplinka: šeima, draugai, mokykla, tradicijos, visuomenės institucijos, masinės informacijos priemonės, veikiantys įstatymai ir pan. [45,49,110]. Anot Schwartz ir Bielsky vertybės gali atspindėti individo ir (ar) kolektyvo interesus. Individualizmas/kolektyvizmas yra pagrindinis matmuo kai kalbame apie vertybių skirtingumus visuomenės ir individo lygmenyse [107,209,210,]. Hofstedas teigia, kad visuomenės iš esmės skiriasi dėl savo narių vertybių orientacijos: ar ji individualistinė, ar kolektyvinė [88]. Individualizmą vertiname tokiomis vertybėmis: jėga, pasiekimas, malonumas, paskatinimas ir savireguliacija. Kolektyvizmą vertiname per universalumo sukūrimą, geranoriškumą, tradicijas, susiderinimą ir saugumą. Japonų mokslininkų atlikta studija parodė, kad Japonijoje kaip ir Azijos šalyse labiau vertinamas kolektyvizmas [129]. JAV labiau vertinamas individualizmas. Šalyse, kur labiau vertinamas individualizmas, individai prioritetine vertybe laiko laisvę, o kolektyvizmo šalininkai – saugumą. Azijos šalių šeimos tradiciškai puoselėja kolektyvizmą. Atlikti tyrimai rodo, kad Azijos paauglių lūkesčius apie autonomiškumą, lyginant su kaukaziečių paauglių, labiau įtakoja motinų poţiūris [160,163,211].

Modernizmo teorijų šalininkai, pradedant Marksu ir baigiant Veberiu ir Bell, teigia, kad ekonominė pasaulio plėtra ardo tradicines vertybes, tokias kaip tikėjimas, ugdo interesų siaurumą bei kultūrinius skirtumus. Pomodernizmo šalininkai teigia priešingai, kad kultūrinės tradicijos yra nepaprastai patvarios ir jos daro įtaką politiniam ir ekonominiam visuomenės gyvenimui. Tiek

modernizmo tiek pomodernizmo teorijos grindţiamos dviem pagrindinėmis prielaidomis [12, 69,220]: Įvairūs kultūros elementai turi tendenciją sąveikauti vienas su kitu. Pvz., visuomenėse, kur labai pabrėţiama religijos svarba, yra labai gausios šeimos.

Sąsajos tarp kultūros veiksnių egzistuoja ir tie veiksniai yra susiję su ekonomine ir technologine plėtra.

Kalbant apie modernizmo teoriją, reikia paminėti, kad ji susijusi su tokiais procesais, kaip urbanizacija, industrijos procesas, darbuotojų specializacijos, masinis oficialus mokymas, informacinių priemonių paplitimas, sekuliarizacija, individualizacija, modernus gyvenimo būdas. Postmoderniose visuomenėse išryškinami ekonominiai laimėjimai, sureikšminama gyvenimo kokybė. Individas pats renkasi gyvensenos būdą ir saviraiškos būdus [9,206]. Taigi šiandien vyksta pokytis nuo materialistinės vertybinės orientacijos, kuris pabrėţia ekonominį ir fizinį saugumą, į nematerialinių vertybių orientaciją, kuri pabrėţia individualią saviraišką ir gyvenimo kokybę[69,87].

Modernistines vertybines nuostatas postmodernistinės pradėjo keisti tik prieš ketvirtį amţiaus.

Postmodernizacijos procesas labai svarbūs politine prasme. Postmodernistinės vertybės stipriai koreliuoja su demokratija. Analizuojant takoskyrą tarp materialistinių ir nematerialinių vertybių, pastebima, kad pasaulis keičiasi, todėl kinta socialinės ir politinės normos, poţiūris į darbą, religiją šeimą ir seksualinę orientaciją [205,206]. Taigi, ekonominis procesas plėtojasi dviem viena paskui kitą sekančiomis kryptimis: modernizmo ir postmodernizmo. Abi kryptys yra stipriai susiję su ekonomine plėtra, bet postmodernistinė kryptis reprezentuoja vėliausias vystimosi stadijas, apimdama labai skirtingus poţiūrius, kurie būdingi modernizmui. Postmodernizmas yra naujų vertybių ir naujo gyvenimo būdo iškilimas, su didele tolerancija etniškumui, kultūrai, seksualiniam skirtingumui ir laisvei individualiam pasirinkimui. Geriausias tai įrodantis pavyzdys naujų vertybių iškilimo yra tarpgeneracinis/tarp kartinis vertybių prioritetų pokytis nuo materialistinių į nematerialines [125,123,150]. Atlikta studija aštuoniose šalyse, kurios tikslas buvo įvertinti vertybių pokytį. Remdamiesi tyrimo duomenimis, galime teigti, kad postmaterialistinė vertybinė orientacija padidėjo Danijoje o labai aiškiai išreikštos nematerialinės vertybės buvo Vakarų Vokietijoje, Britanijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Airijoje. Belgijoje šiek tiek pakito vertybinė orientacija postmaterializmo link lyginant su ankstesniais vertinimais [211,236,237]. Vienas pirmųjų tyrimų, vertinančių nematerialinių vertybinę orientacija buvo atliktas Ingelharto 1973 m. Jis tyrimų analizės atskaitos tašku pasirinko respondentų amţių. Analizės rezultatai parodė, kad jauni ţmonės turėjo labiau išreikštą nematerialinių vertybių orientaciją nei vyresnieji respondentai [103,104, 105].

3.2.2. Materialinių ir nematerialinių vertybių kitimas Lietuvoje

sustiprėjimą rūpintis materialia gerove, tiek pastangas atgaivinti tradicines vertybes. Literatūroje pabrėţiama, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį galima kalbėti apie vis dar stiprią tradicinių vertybių įtaką. Kaip pastebi kai kurie analitikai, besidomintys demokratijos įtvirtinimo perspektyvomis pokomunistinėse šalyse, Lietuvos kultūra išlaikė savo tradicinį iki modernųjį pobūdį [115,206]. Esminiai socialiniai ir politiniai pokyčiai paskatino ne tik persitvarkyti pagal labiau išsivysčiusių šalių pavyzdį, bet taip pat grąţino iš uţmaršties ir senąsias, tradicines vertybes. Vyresnės kartos atstovai ėmė propaguoti „grįţimą― į iki komunistinį laikotarpį, kaip visuotinės gerovės ir moralinio tyrumo laikotarpį [118,147,].

Ţmonių vertybių orientacijos formuojasi ne „beorėje erdvėje―, bet atspindi ekonominę, politinę, socialinę ir kultūrinę aplinką, kurioje jie gyvena. Todėl būtent vertybinės orientacijos gali tapti lyginamųjų humanitarinių bei socialinių, ypač sociologinių tyrinėjimų instrumentu. Susidaro galimybė nustatyti visoms šalims bendras vertybių orientacijų raidos tendencijas, išryškinti jų ypatybes kiekvienoje šalyje. Pagrindinė prielaida yra ta, kad šalyse, turinčiose stiprią arba stiprėjančią ekonomiką, gyventojų vertybės krypsta individualizmo link. Ši individualizacija kultūroje įgauna dvejopą pobūdį: vertybių orientacijų individualizacija, kaip platesnio modernizacijos proceso dalis ir divergencijos bei konvergencijos tendencija pasireiškia ne tiek tam tikrų individų vertybių suartėjimu, kiek gyventojų, priklausančių skirtingoms visuomenėms, suartėjimu akcentuojant tam tikras vertybes [9,61,103] . Individualizacijos procesas rodo vis didėjantį individo savarankiškumą, savų vertybių bei normų, besiskiriančių nuo tradicinių, akcentavimą ir plėtotę. Saviaktualizacija ir asmeninė laimė yra lemiami veiksniai vertybinėje evoliucijoje ir normų atrankoje. Tyrimas, atliktas 1990 metais (jau turint 1980 metų duomenis), turėjo parodyti, ar individualizacijos procesas tęsėsi ir devintajame dešimtmetyje. Buvo tikimasi tolesnio Vakarų visuomeninio gyvenimo būdo liberalizavimo, ypač religijos ir moralės srityse[107, 204].

Norint suprasti vertybių sistemų ir gyvenimo būdo individualizaciją, reikia remtis platesniu reiškiniu, kurį sociologai įvardija visuomenės modernizacija. Plintantis intuityvus ir emocionalus diskursas ima griauti modernios kultūros racionalumą ir atveria kelius postmoderniajam reliatyvistiniam iracionalumui [104,206]. Pasak Giddens, su įvairių gėrybių ir paslaugų vartojimo suklestėjimu, padedančiu kurti „išvaizdos valdomą visuomenę―, susijęs narcisizmo reiškinio paplitimas, t.y. estetiškumo, patrauklumo, asmeninio populiarumo siekimas. Nuolatinės asmens tapatumo paieškos, nesiliaujamas vaikymasis vis naujo „kas aš esu?―, kūno, kaip juslinio pasitenkinimo objektu supratimas, pasinėrimas į save ir nesibaigiantis rūpinimasis savimi yra būdingas modernaus gyvenimo bruoţas [72]. Modernybės paradigma mokslinėje literatūroje įvardijama kaip efektyvumo, rezultatyvaus veiksmingumo siekis, pagrįstas racionalizmu ir funkcionalumu, kas tampa ne tik veikimo, bet ir mąstymo būdu. Taip suvokiant viską kaip ekonominę ir socialinę sėkmę, abu socialinės tikrovės lygmenys (materialus ir dvasinis) savo turiniu sutampa: materialiniai interesai tvirtinami ir vertybiniame

lygmenyje. Vertybinių alternatyvų nelieka, ir pasirinkimo laisvės problema nesprendţiama, nes laisvė suprantama kaip materialinės gerovės neriboto augimo sąlyga, kaip vartojimo laisvė. Individas tampa socialiniu individu – socialinių ir organizacinių struktūrų elementu, kurį sieja su jomis tik vaidmenys ir funkcijos. Ir šis individo socialinis funkcionalumas tampa pagrindiniu jo vertinimo kriterijumi. Asmenį redukavus į socialinį individą, jis savo laisvę nukreipia tik išoriniam pasauliui – fiziniam ir socialiniam, t.y. įvaldyti ir atmeta kitą – vidinės tikrovės lygmenį [71,103,104]. Sociologas Šaulauskas, kalbėdamas apie socialinių pokyčių Lietuvoje pamatines bendrabūvio plotmes, vartoja terminą „socialinio kitimo artikuliacija―, kurį apibrėţia naujų vertybių ir principų, sudarysiančių normatyvinį socialinių veiksmų pamatą, paiešką. Artikuliacinis vyksmas tai normatyvinės bendrabūvio tinklainės perţiūra. Tai nereiškia, kad radikaliai pasikeičia visi principai. Įvyksta esminė hierarchinės sistemos pertvarka, pvz., verslumo apsukrumo ar sąţiningumo vertybės pradedamos plačiai taikyti ekonominių santykių sferoje, o, tarkime, tokių vertybių kaip meilė, ištikimybė ar pasiaukojimo statusas procedūrinio teisingumo ar racionalaus tikslingumo poţiūriu sumaţėja [225]. Jei industrinės modernios visuomenės koncepcijoje būdavo pabrėţiama gamyba, kaupimas, racionalumas, o naujoji vartojimo visuomenė išreiškia gerybių įsigijimą, jų naudojimą ir paties ţmogaus nuolatinį gyvenimo būdo konstravimą. Čia veiksmingi tampa tokie veiksmų rezultatai, kaip malonumas, pasitenkinimas, patrauklumas, o darbas daţnai nėra pagrindinė siekiamybė ir vertybė [225]. Plintantis intuityvus ir emocionalus diskursas ima griauti modernios kultūros racionalumą ir atveria kelius postmoderniajam reliatyvistiniam iracionalumui. Apibendrinus moderniųjų ir postmoderniųjų vertybių charakteristikų palyginimą, labai tiktų Baumano analogija [14]. Pasak Baumano, moderniajai visuomenei būdinga tai, jog individai konstruojami kaip gamintojai: kariai, tam jie rengiami, paveldi atitinkamus elgesio modelius, jų vertinimo kriterijus. Didėjantis individualizmas pasiţymi tokiais bruoţais: 1) ţmonių karjera priklauso nuo kinetinės jėgos, kuri juos įtraukia į kūrybinį arba destruktyvų gamintojo ar kario vaidmenį; 2) individai yra disciplinuoti aktoriai, jų elgesys yra pastovus ir įmanomas reguliuoti, nuspėjamas, jį galima pakreipti tam tikru spaudimu. Postmoderniomis sąlygomis, pasak Baumano, individai yra konstruojami kaip vartotojai ţaidėjai. Individai geba „pritraukti― vis naujus potyrius, yra nepasisotinantys, juos supa didėjanti stimulų tėkmė; jie tampa spontaniški aktoriai, pasiţymintys judriu, lanksčiu elgesiu [14].

3.2.3. Šiuolaikinės darbo kohortos ir vertybių pokyčiai

Karta (generacija) daţnai vadinama kohorta. Tai ţmonės, turintys bendrą istorinę ir socialinę patirtį. Mokslininkai sugrupavo į keturias grupes darbo vertybes, kurios buvo atskleistos pastarojo laikotarpio analitiniuose darbuose, siekdami uţfiksuoti unikalias skirtingų JAV darbo jėgos kohortų, arba kartų, vertybes [186,196,197,198]. Darbuotojus galima skirstyti pagal laikotarpį, kada pradėjo dirbti. Mokslininkai įrodė, kad kiekvienos amţinės kohortos kitokios vertybės. Ryff atlikta studija parodė, kad vidutinio amţiaus moterys pirmenybę teikia instrumentinėms (tarpinėms) vertybėms,

o vyresnio amţiaus – terminalinėms (galutinėms) [195]. Daugelis studijų įrodė, kad 1960 – 1970 metais vertybės pakito: labiau vertinamas asmeninis pasitenkinimas ir maţiau asmeninė atsakomybė bei savęs kontroliavimas [87,101,236]. Hoge ir kt. atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad studentų vertybės per 20 metų laikotarpį (1952 – 1970 m. m.) taip pat pakito [89]. Pirmumas teikiamas asmeniniam pasitenkinimui ir asmeniniai laisvei, ir susilpnėjo dėmesys socialinei atsakomybei. Easterlin ir Crimins sutinka, kad jaunimo vertybės kinta. Jie tyrinėjo 1970 – 1980 metų laikotarpį ir nustatė, kad šio laikotarpio vertybės kinta, nuo asmeninės saviraiškos artėja privataus materializmo link [54].

Veteranai

Darbuotojai, kurie uţaugo veikiami Didţiosios Depresijos, Antrojo Pasaulinio karo ir Berlyno blokados dirbti pradėjo 20 amţiaus šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradţioje, tikėdami atkakliu darbu, status quo ir valdţia. Nuo pat įdarbinimo pradţios veteranai buvo linkę išlikti lojalūs savo darbdaviams. Jie didelę reikšmę teikia tokioms galutinėms vertybėms kaip patogus gyvenimas ir šeimos saugumas.

Kūdikių bumo atstovai

Kūdikių bumo atstovams priskiriami gimusieji 1946 – 1964 metais. Jie pradėjo dirbti pradedant 20 amţiaus septinto dešimtmečio viduriu ir baigiant devintojo dešimtmečio viduryje. JAV atlikti tyrimai parodė, kad šiuos ţmones stipriai veikė pilietinių teisių judėjimas, „The Beatles― grupė, Vietnamo karas ir kūdikio bumo konkurencija. Jie atsinešė nemaţą dalį „hipių etikos― ir nepasitikėjimą valdţia. Tačiau jie labai akcentuoja laimėjimus ir materialinę sėkmę. Jie yra pragmatikai, tikintys, jog tikslas pateisina priemones. Kūdikių bumo atstovai įdarbinusias organizacijas laiko tik priemone siekti karjeros. Jie itin vertina tokias galutines vertybes kaip pasiektas tikslas ir socialinis pripaţinimas.

„Ikseriai“

Šiai kohortai priklauso gimusieji 1960 – 1980 metais. Jie augo aplinkoje, kurioje nebuvo finansinio, šeimos ir socialinio saugumo. Taip pat vyko labai greiti pokyčiai ir trūko tvirtų tradicijų. Visa tai darė įtaką individualizmo pirmumui prieš kolektyvizmą. Jų gyvenimą suformavo globalizacija, abu dirbantys tėvai, MTV, AIDS ir kompiuteriai. Jie vertina lankstumą, gyvenimo galimybes ir pasitenkinimą darbu. Šiai kohortai šeima ir giminystės ryšiai yra labai svarbūs. Jiems patinka dirbti komandose. Pinigai, ţinia, svarbus karjeros sėkmės rodiklis, tačiau „ikseriai― yra linkę padidintą algą, pareigas, saugumą ir paaukštinimą pareigose iškeisti į didesnę laisvę ir įvairesnes gyvenimo būdo galimybes. Ieškodami savo gyvenime pusiausvyros, jie maţiau nei ankstesnės kartos linkusios aukotis darbdavio labui. Jie labiausiai vertina tikrą draugystę, laimę ir malonumus.

Būsimųjų generacija

Jauniausios kartos atstovės, pradėję dirbti, uţaugo klestėjimo laikais, tad jie linkę optimistiškai galvoti apie ekonomiką, tikėti savimi ir pasitikėti savo gebėjimu sulaukti sėkmės. Jų nevarţo darbo jėgos įvairovė, jie yra pirmoji karta, kuri techniką laiko savaime suprantamu dalyku. Didţiąją savo gyvenimo dalį jie praleido su kompaktinių diskų grotuvais, vaizdo magnetofonais, mobiliaisiais telefonais ir internetu. Ši karta labai orientuota į pinigus ir trokšta dalykų, kuriuos galima nusipirkti uţ pinigus. Jie siekia finansinės sėkmės. Kaip ir „ikseriams― šiai kartai patinka dirbti komandoje, tačiau jie taip pat labai pasikliauja savimi. Jie yra linkę pabrėţti tokias galutines (terminalines) vertybes kaip laisvė ir patogus gyvenimas [98,199]. Šiuolaikinėse darbo kohortose vyrauja kūdikio bumo ir „ikserių― atstovai.

3.2.4.Veiksniai, turintys įtakos vertybių pokyčiams visuomenėje

Šiandien daug diskutuojama apie tai, kokie veiksniai tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos vertybių kitimui visuomenėje. Toliau aptarsime šiuos veiksnius ir jų įtaką vertybių kitimui.

Vertybių sistema ir rasė/etniškumas/lytis

Tyrinėjimų, tiriančių ryšį tarp rasės ir vertybių sistemos nedaug atlikta. Amerikos tyrėjai paţymi, jog vertybės yra labai svarbios kai kalbama apie rasinius poţiūrius į įvairius reiškinius [160,172]. Rokeach nustatė, kad juodaodţiams „lygybė―, kaip vertybė, yra antroje vietoje, o baltaodţiams tik vienuoliktoje, tuo tarpu tokias vertybes kaip „pajamos― ir „išsilavinimas― visi vertina vienodai [197, 198]. Waters teigia, kad įvairios etninės grupės Amerikoje turi bendrąjį „simbolinį identitetą―, kuris leidţia suprasti bendrąsias vertybes ir patirtį. Šis etninių grupių artimumo jausmas ir bendrųjų vertybių suvokimas leidţia išspręsti konfliktą tarp tokių amerikiečių vertybių kaip „individualizmas― ir „bendrumas―[248]. Stewart ir kt. sutinka, kad azijiečių šeimos labiau išsaugo savo kultūrą ir jai būdingas vertybes nei kaukaziečių šeimos[221]. Suaugę Amerikos azijiečiai labiau nei Amerikos kaukaziečiai vertina giminystės ryšius bei pasiekimus [176]

Mokslininkai daug dėmesio skiria tyrinėdami ryšius tarp lyties ir vertybių orientacijos. Beutel ir Marini, atlikę studiją, nustatė statistiškai reikšmingus skirtumus tarp lyties ir vertybių orientacijos [17]. Moterys pirmumą teikė uţuojautai (rūpinimuisi kitų gerove) ir prasčiau vertino materialines vertybes (materialinė nauda ir konkurencija). Moterys, uţimančios aukštą socialinę padėtį, aukščiau nei jų kolegos vyrai, vertino autonomiškumą. Marini ir kt. studija parodė, kad jaunos moterys yra labiau susirūpinusios nei vyrai vidinėmis ir socialinėmis vertybėmis. Moterys, lyginant su vyrais, labiau vertina savidrausmę, o maţiau tradicinį moters vaidmenį [17].

Labai svarbi lyčių vertybių orientacija, kai kalbame apie vertybes, susijusiąs su darbu[45,49]. Lytis tiesiogiai vertybių neveikia, kitaip tariant, lytis turi įtakos pirminėms vertybėms,

kurios padeda paaiškinti skirtingą lyties pasitenkinimą darbu. Johnson, atlikęs tyrimą, teigia, kad jaunų Afroamerikiečių moterų vertybės su amţiumi tampa labiau tikroviškesnės ir jų siekimas tampa labiau apribotas suaugusiųjų pasaulio patirties.

Atlikta nemaţai studijų, kurios reikšmingų skirtumų tarp moterų ir vyrų vertybių, nenustatė. Rokeacho atlikta studija parodė, kad tiek vyrai, tiek moterys panašiai surangavo instrumentines ir terminalines vertybes. Pirmoje vietoje abi lytys paţymėjo taiką, antroje – laisvę, toliau: sąţiningumas, ambicingumas ir atsakomybė. Pačiame vertybių sąrašo gale parašė – mandagumas, laki vaizduotė, nuolankumas, intelektualumas ir logiškumas. Didţiausia skirtumų rasta ranguojant vertybę „komfortabilus gyvenimas― . Vyrai ją paţymėjo ketvirtuoju numeriu, o moterys – tryliktuoju [197,198].

Šeima ir vertybių sistema

Šeimos įtaka labai svarbi, kai kalbame apie vertybių socializaciją [106]. Gecas ir Seff nustatė, kad daugelis suaugusių amerikiečių tapatinasi su tėvais ir yra panašūs į savo tėvus [66]. Daugelis mokslininkų analizuoja sąsajas tarp tėvų ir vaikų vertybių orientacijos. Hoge ir kt. teigia, kad, perteikiant vertybes vaikams, labai svarbus yra šeimos modelis: demokratinis sprendimų priėmimo budo bei tarpusavio santykių kokybė [89,110]. Gecas ir Seff įvardijo tris mechanizmus, per kuriuos tėvų vertybių suvokimas daro poveikį vaikų vertybėms. Pirmas – profesinio/socialinio statuso poveikis; antras – vienodas vertybių suvokimas ir trečias – tėvų elgsena/ auklėjant vaikus. Pirmasis mechanizmas buvo aprašytas prieš tai. Taigi, aptarsime likusius du. Kai kalbame apie vienodą tėvų ir vaikų vertybių suvokimą labai svarbu yra suprasti, kokio stiprumo vertybių kongruencija, nes tai yra svarbu, kai kalbame apie skirtumus tarp suvokiamos ir tikrosios kongruencijos [89]. Vertybių panašumas atsiranda tada, kai vaikai aiškiai suvokia tėvų vertybes. Vertybių kongruentiškumas ypatingai stiprus, kai kalbame apie išsimokslinimą, karjerą ir pagrindines gyvenimo vertybes. Glass ir kt. atlikti tyrimai parodė, kad tėvų poţiūris turi įtakos vaikų poţiūriui į socialinį statusą, šeimos socializacijos procesą bei ideologiją [73].

Kitas vertybių perdavimo mechanizmas – vaikų auklėjimas. Aukštas tėvų socialinis ekonominis statusas gali leisti daugiau ir įvairiau valdyti bei tinkamiau stimuliuoti savo vaikus[252]. Luster ir kt. atliktos studijos rodo, kad socialinis statusas reikšmingai koreliuoja su skirtinga vaikų elgsena [152]. Kuo aukštesnis tėvų socialinis statusas, tuo vaikai labiau vertina tokią vertybę kaip savikontrolė. Kita studija įrodė, kad motinų vertybių suvokimas labiau negu tėvų įtakoją vaikų vertybių suvokimui [229,252]. Remiantis mokslininkų tyrimais galima teigti, kad vaikų vertybių suvokimui įtakos turi tėvų socialinis statusas ir socialinė ekonominė šeimos padėtis. Vaikai, kilę iš ţemesnio socialinio statuso šeimų, turi labiau materialistinę vertybių orientaciją [211,229].

Tautiškumas/demografija ir vertybių sistema

Vertinant vertybių suvokimą valstybėse/šalyse remiamasi dviem poţiūriais. Pirmasis - valstybės vertybių sistemą vertiname per individo lygmenį. Antrasis – lygina šalies vertybes su politine,

socialine ir kultūrine sistemomis, kurios sistemingai veikia individo vertybių suvokimas. Šalyse, kuriose vyrauja demokratija, pabrėţiama tokių vertybių svarbą, kaip autonomija, atvirumas pokyčiams, rūpinimasis kitais ir atlaidumas. Demokratija neigiamai koreliuoja su tokiomis vertybėmis kaip „dominavimas―, status quo išlaikymas [19, 105,147].

Kiekviena tauta turi tendenciją išlaikyti stabilią vertybių sistemą visą laiką, pvz. Amerikoje ilgalaikės pagrindinės vertybės yra - lygios galimybės visiems, ekonominis individualizmas ir laisva verslo sistema. Schwartz ir kt. įrodė, jog egzistuoja vertybių skirtumai tarp Vakarų ir Rytų Europos šalių [209,210,211].

Atliktos studijos, lyginančios šalių vertybių suvokimą, nurodo statistiškai reikšmingus skirtingumus tarp šalių, pvz., Italijos šeimos pirmoje vietoje renkasi tokias vertybes, kaip „nuolankumas―, „rimtumas―, o amerikiečiai labiau vertina „laimę―, „populiarumą― [236,237].

Inglehart nagrinėjo skirtumus tarp materialistinės (modernios) ir postmaterialistinės (postmodernios) vertybių orientacijos. Jis teigia, kad Vakarų visuomenės išgyvena konfliktą tarp materialistinių ir postmaterialistinių vertybių. Naujausiuose savo darbuose Inglehart modifikavo modernizacijos teoriją. Jis teigia, kad ekonominiai pokyčiai turi įtakos permainoms vertybių sistemoje: nuo moderniųjų į postmoderniąsias [103,104,105]. Tokios vertybės, kaip savikontrolė, universalumas, skatinimas, geranoriškumas stipriai pozityviai koreliuoja su socialine ekonomine būkle; o jėga, saugumas, tradicijos koreliuoja negatyviai. Besivystančioms šalims svarbu susitarti dėl bendrųjų vertybių, o ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse susitarimui dėl bendrųjų vertybių kreipiamas daug maţesnis dėmesys [104]. Hofsedas savo darbuose, analizuojančiuose vertybių sąsajas su nacionaline kultūra, teigia, kad vertybės yra nekintama nacionalinės kultūros dalis. Jis klasifikuoja visuomenes, remdamasis penkiomis statiškai tarpusavyje susijusiomis vertybių dimensijomis: jėgos atstumas (netolygumų įvertinimas), neţinomybės išvengimas, individualizmas/kolektyvizmas, vyriškumas/moteriškumas, ilgalaikiškumas prieš trumpalaikiškumą [88].

Vertybės ir motyvacija

Studijose, tiriančiose vertybes, daţnai būna įtraukti klausimai apie elgsenos motyvavimą. Vertybės išreiškia skirtingus motyvacinius tikslus. Anot Schwaarz, Feather, vertybės nėra paprastas, abstraktus aiškinimas apie tai, ko norime, bet jos yra motyvatoriai. Jos išreiškia pagrindinius ţmogaus poreikius ir šie poreikiai motyvuoja socialinę elgseną. Vertybės nėra vieninteliai motyvatoriai, jos veikia kartu su kitais. Savanorių veikla yra viena iš keleto sričių kur galima įsitinkinti vertybių ir motyvatorių sąveika. Tokia vertybė kaip „geranoriškumas― stipriai motyvuoja savanorių darbą [211].

Naujausi darbai tyrinėja sąsajas tarp suaugusiųjų darbo vertybių – kaip specifinės srities kiekvieno vertybių struktūroje ir socialinės stratifikacijos rezultatų. Darbo vertybė „antraprenerystė― skatina pačių individų darbo kontrolę, formuoja saugumą ir stabilumą ir stipriai netiesiogiai veikia socialinės kilmės rezultatus bei suaugusiųjų profesinius pasiekimus[231,254]. Lytis, metai, praleisti

mokantis, ir paţintiniai gebėjimai daro ypač didelę įtaką darbo vertybėms, kurios savo ruoţtu turi įtakos profesiniams pasiekimams[95,104].

3.2.5. Vertybių vertinimo tyrinėjimai

Vertybių tyrimus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: kokybinius ir kiekybinius tyrimus. Kiekybinių tyrimų grupei yra priskiriama Rokeach vertybių apţvalga, Ingelhart materialių/pomaterialių vertybių apţvalga [61, 172, 199, 235] .Vertybių vertinimo metodai nėra tobuli. Trūksta standartų tarp teorinių ir praktinių tyrinėjimų. Daugelis mokslininkų vertina poţiūrius, įsitikinimus ar nuomones ir tai laiko vertybių įvertinimo tyrimais. Mokslininkai siūlo įvairius vertybių matavimo instrumentus. Patys populiariausi matavimo instrumentai yra Rokeach Vertybių Apţvalga (Rokeach Value Survey (RVS), Vertybių Registras (List of Values (LOV) (Kahle 1983) ir Schwartz‗o Vertybių Instrumentas (Schwartz Value Inventory (SVI) (Schwartz 1992) [123,129,199,220].

Rokeach Vertybių Apţvalgos metodika yra grindţiama vertybių klasifikavimu į dvi grupes: galutines (terminalines) ir tarpines (instrumentines) vertybes. Galutinės (terminalinės) vertybės atspindi ţmogaus gyvenimo tikslus, kuriuos jis nori pasiekti per savo gyvenimą. Tarpinės (instrumentinės) vertybės atspindi pageidaujamą elgesį ir būdus gyvenimo tikslams pasiekti. Respondentui pateikiami du lapai su 18 vertybių ir prašoma jas sugrupuoti pagal svarbumą [199] .

Vertybių Registras (List of Values (LOV) (Kahle 1983) sumaţina Rokeacho vertybių sąrašą nuo 18 iki 9 ir įtraukia tik galutines (terminalines) vertybes [123]. Šis instrumentas sukurtas remiantis teoriniais Feather (1975) darbais apie vertybes [60], Maslow‗o vertybių hierarchija (1954) [158] ir Rokeacho 18 galutinių vertybių sąrašu (1973).

Schwartz‗o Vertybių Instrumentą sudaro dešimties vertybių sąrašas, kur kiekviena vertybė turi motyvacinį tikslą. Ţemiau pateikiame lentelę su vertybių tipais ir jų motyvaciniais tikslais (1 lentelę) [209].

1 lentelė. Schwartz‘o vertybių sąrašas [209]

Vertybė Motyvacinis tikslas

Jėga/galia Socialinio statuso ir prestiţo įgijimas, kontrolė ir dominavimas Pasiekimai Asmeninė sėkmė, pasiekimai, pasireiškiantys per jo kompetenciją

Hedonizmas Malonumo ir jausmingumo patenkinimas. Šis vertybių tipas gaunamas patenkinus fiziologinius poreikius ir malonumas asocijuojasi su jų tenkinimu

Paskatinimas Skatina rizikuoti ir patirti nuotykius, vertinti gyvenimo pokyčius Asmeninė

orientacija

Neprikalstomas mąstymas ir veikla, asmeninių tikslų pasirinkimas

Visuotinumas Supratimas, įvertimas ir saugojimas kitų ţmonių gerovės, tolerancijos ugdymas Geranoriškumas Kitų individų gerovės saugojimas ir stiprinimas

Tradicijos Pagarba, įsipareigojimas, idėjų tolerancija, kultūros puoselėjimas

Suderinamumas Savo veiklos apribojimas ir savo polinkių pritaikymas prie kitų ţmonių lūkesčių Saugumas Saugumas, harmonija ir stabilumas visuomenėje, harmoningi asmeniniai santykiai

Tyrimų rezultatai parodė, kad šias vertybes pripaţįsta apie 70 pasaulio kultūrų [211]. Šios sritys atspindi individualius arba kolektyvinius interesus, arba abejus interesus drauge. Vertybės, kurios atspindi šiuos interesus, gali būti sugrupuotos į dviejų dimensijų struktūrą, sudarytą iš keturių aukštesnio lygmens dimensijų (pvz., atvirumas pokyčiams, savęs vertinimas, konservatyvumas, transcendencija )(1 pav.).

1 pav. Motyvuojančių vertybių tarpusavio ryšiai - Swartz teorinis modelis[210]

Naudojant šį metodą galima įvertinti skirtingų vertybių susidūrimą.

Pavyzdţiui, naudodami tyrimui šiuos tris metodus, nustatome, kad dvi grupės, turinčios skirtingą patirtį, kurią įgijo per savo gyvenimą, turi skirtingus vertybių prioritetus. Vyresnių ţmonių amţiaus grupėje pastebėta tendencija pirmenybę teikti materialioms vertybėms (pragyvenimo lygiui, saugumui).Tuo tarpu jauni ţmonės labiau vertino ne materialias vertybes - tarpusavio ryšius ir gyvenimo kokybę [211].

1978 mokslininkų iniciatyva buvo suformuota Europos vertybių tyrimo (EVT) grupė, kuri siekė nustatyti, kokios vertybės vyrauja tarp Europos šalių gyventojų. 1990 šis tyrimas buvo pakartotas daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje (pirmą kartą), taip pat į tyrimą įsitraukė JAV ir Kanada. 1999 -2000 m. atliktas trečias EVT, kuriame dalyvavo 33 valstybės. Iš viso Europos šalyse 1999-2000 m. apklausta apie 40 000 respondentų [236,237]. Pagal tyrimo projektą kiekvienoje šalyje turi būti

Visuotinumas Geranoriškumas Derinimasis/ Tradicijos Saugumas Galia/ valdţia Pasiekimas Hedonizmas Savitvarda Transcendencija Konservatyvumas Atvirumas pokyčiams Savęs vertinimas

interviuota apie tūkstantį respondentų. 1990 m. Lietuvoje buvo gauta informacija iš 1020 gyventojų, 1999 m. – iš 1018. Atranka buvo formuojama pagal pagrindinius šalies gyventojų socialinės ir demografinės struktūros rodiklius – lytį, amţių (nuo 18 metų), išsilavinimą bei teritorinį pasiskirstymą siekiant uţtikrinti duomenų reprezentatyvumą [118,237].

Pasaulio vertybių tyrimai (PVT) išaugo iš EVT. Pasaulio Vertybių apţvalga yra pasaulinio masto tyrimas, vertinantis sociokultūrinius ir politinius pokyčius. Šį tyrimą atlieka didţiųjų pasaulio universitetų socialinių mokslų katedros. Pirmieji tyrimai buvo atlikti 1981 – 1983 metais. Iš viso tyrimuose dalyvavo 22 nepriklausomų šalių bei Šiaurės Airijos ir Rusijos Tomobovo srities respondentai.

Antroji tyrimų banga (1990 – 1991m.) apėmė 42 šalis bei Šiaurės Airiją ir Maskvą. 1995 – 1998 m. buvo atliekami trečiosios bangos tyrimai, kurie apėmė 54 nepriklausomas šalis. Šiuose tyrimuose nedalyvavo EVT grupė.

Ketvirtoje tyrimų bangoje 1999 – 2001 m. vėl kartu bendradarbiavo PVT ir EVT grupės. Šie tyrimai apėmė net 66 nepriklausomas šalis, kuriose gyveno apie 80 proc. pasaulio gyventojų. Tyrimo projektą įgyvendina komitetas, reprezentuojantis visus pasaulio regionus, vadovaujamas Rolando Ingleharto [237]. Taigi, literatūroje nėra vienodai priimtinos nuomonės apie vertybių įvertinimo instrumentus ir instrumento parinkimas priklauso nuo paties tyrėjo.

3.3. Gyvenimo kokybės samprata vertybių kontekste

Gyvenimo kokybę galima analizuoti makrolygmeniu (socialinis, objektyvus) ir mikrolygmeniu (individualus, subjektyvus). Gyvenimo kokybės teorijų modeliai pradedami aiškinti Maslow poreikių teorija, pratęsiant standartiniais modeliais, kurių pagrindą sudaro psichologinė gerovė, laimė, moralė, pasitenkinimas gyvenimu, socialiniai lūkesčiai ar individo asmeniniai lūkesčiai. Gyvenimo kokybė yra objektyvių ir subjektyvių veiksnių sąveika [74].

Plėtojant holistinį sveikatos supratimą, PSO 1993 m. pasiūlė tokį gyvenimo kokybės apibrėţimą: „Gyvenimo kokybė – tai individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste, susijęs su individo tikslais, viltimis, standartais bei interesais―[86]. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių bei ryšių su aplinka. Mokslininkai paţymi, kad gyvenimo kokybė yra vertinama daugeliu aspektų ir turi apimti visas individo gyvenimo sritis. Dauguma mokslininkų paţymi, kad šiuolaikinis gyvenimo kokybės modelis yra pernelyg platus, apimantis daug gyvenimo sferų, tiesiogiai neveikiamų sveikatos ar jos prieţiūros [55,74,239,242].

Haas 1997 m. išanalizavo mokslinėje literatūroje spausdintus straipsnius apie gyvenimo kokybę ir atliko jų tematinę metaanalizę [78]. Nustatyti penki poţymiai, kurie atspindi šiuolaikinį