LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
AGNö BALAKAUSKAITö
ŠUNŲ TARPSLANKSTELINIO DISKO LIGA,
ELEKTROTERAPIJOS TAIKYMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadov÷: Prof. Dr. Albina Aniulien÷
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų tarpslankstelin÷ disko liga, elektroterapijos taikymas yra atliktas mano pačios
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
2. Nenaudojau šaltinių, kurių n÷ra nurodyta darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu Lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijosdata) (katedros ved÷jo/ved÷jos vardas pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
3 Summary
Article: Canines‘ intervertebral disc disease and rehabilitation using electrotherapy Author: Agn÷ Balakauskait÷
Research manager: prof. dr. Albina Aniulien÷
The work was performed at Lithuanian University of Health Sciences in the year 2011-2013 The aim of research and objectives: The aim and objectives of the work was to identify and evaluate the etiology and clinical features of canine intervertebral disc disease and evaluate electrotherapy effectiveness.
Object of research and methods: 73 dogs, which had intervertebral disc disease, were tested. Diagnostic tests for dogs were performed, appropriate treatment and rehabilitation was given. The part of clinical signs in dogs was analyzed using medical histories during 2007-2011. Electrotherapy was used for 27 dogs. Surgical treatment was used to 16 dogs and 11 dogs were treated using medical intervention. Statistical anglysis of data was performed using Microsoft exel , SPSS packet of 20 programs. To asses differences of proportions nonparametric chi-square and Fisher‘s exact criteria were calculated. Data considered to be statistically significant when p<0,05. Results: The intervertebral disc disease usually occurs in 3-7 year old chondrodystrophic breeds, such as: Dachshund, French bulldogs and Pekinese. The disc hernition at T12-T13 was found in 29% of analyzed dogs, 25% of hernia was in T11-T12 and 18% hernia was in T13;L1. The most efficient intervertebral disease treatment results were achieved after therapeutic intervention earlier than 48 hours after the first signs of disease. The maximum benefit of electrotherapy was seen while treating dogs that had not completely lost their sense and body coordination.
Conclusions: The results show that the manifestations of intervertebral disc disease, treatment and rehabilitation depends on the severity of the disease and the main treatment method. Rehabilitation using electrotherapy helps to restore good physiological condition much quicker
4 TURINYS:
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1 Nugaros smegenys... 8
1.2 Tarpslankstelinio disko liga ... 9
1.3 Tarpslankstelinio disko sandara ... 9
1.4 Struktūros, susijusios su tarpslanksteliniu stuburo disku ... 10
1.5 Stuburo tarpslankstelinio disko veikimo mechanizmas ... 10
1.6 Tarpslankstelinio disko išvaržos patogenez÷... 10
1.7. Stuburo tarpslankstelinio disko išvaržos lokalizacija... 13
1.8 Klinikiniai požymiai... 13 1.9. Diagnozavimas ... 14 1.10 Ląsteliniai pažeidimai... 16 1.11. Gydymas... 17 1.12 Komplikacijos ... 18 1.13 Prognoz÷s įvertinimas ... 18 3. FIZIOTERAPIJOS TAIKYMAS ... 20 2.1 Hidroterapija... 20 2.2 Masažas ... 20 2.3 Elektroterapija ... 21
2.3.1 Raumenų ir nervų atsakas į elektroterapiją ... 22
2.3.2 Poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija (TENS) ... 23
2.3.3 TENS rūšys... 23
2.4 Termoterapija ... 25
4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 26
3.1 Tyrimų metodikos ... 26
4.2 Klinikinis neurologinis tyrimas ... 26
3.3 Kontrastin÷ rentgenografija (mielografija)... 28
3.4 Tarpslankstelin÷s stuburo ligos gydymas... 28
3.5 Elektroterapijos taikymas ... 28
3.6 Statistin÷ duomenų analiz÷ ... 30
5. TYRIMŲ REZULTATAI... 32
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
7. IŠVADOS... 51
5 Darbe naudoti sutrumpinimai
C (1 – 7) angl. cervical – kaklo srities slankstelių segmentai T (1 – 13) angl. thoracis- krūtin÷s srities slankstelių segmentai
L (1 – 10) angl. lumbo-sacral – juosmens kryžkaulio srities slankstelių segmentai NP, lot. nucleus pulposus – branduolin÷ želatinin÷ dalis
AF , lot. annulus fibrozus – skaidulin÷ kremzl÷ TZ, angl. transitional zone – tarpin÷ zona
NCP, angl. andnon-collagenous – nekalogeniniai baltymai PG, angl. proteoglycan – proteoglikanai
GAGs, angl. glycosaminoglycans – glikozaminoglikanai MRI, angl. magnetic resonance – magnetinis rezonansas CT, angl. computed tomography – kompiuterin÷ tomografija
LMNS, angl. the lower motor neuron – žemesnieji motoriniai neuronai UMNS, angl. the upper motor neuron – aukštieji motoriniai neuronai
TENS, angl. transcutaneous electrical nerve stimulation – poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija NMES, angl. neuromuscular electrical stimulation – neuroraumenin÷ elektrin÷ stimuliacija FES, angl. functional electrical stimulation – funkcin÷ elektrin÷ stimuliacija
6 ĮVADAS
Tarpslankstelinio disko liga – stuburo smegenų kompresija, d÷l kurios atsiranda, tarpslankstelinio disko protruzija ir ekstruzija. Ši liga vis dar yra viena dažniausiai pasitaikančių neurologinių sutrikimų klinikin÷je praktikoje ( Bray, 1998).
Tarpslankstelinio disko ligos metu yra užpildomas slankstelinis kanalas ir sudaroma stuburo smegenų kompresija. Susidariusi stuburo smegenų kompresija įtakoją klinikinius tarpslankstelin÷s disko ligos simptomus. Tarpslankstelinio disko liga siejama su degeneraciniais procesais disko branduolin÷je dalyje, kuomet prarandama vanduo ir sumaž÷ja proteoglikanų koncentracija. Tai sumažina tarpslankstelinio disko geb÷jimą atlikti stuburo lankstumo ir stabilumo palaikymo funkcijas.
Tarpslankstelin÷s disko ligos gydymo būdai yra chirurginis bei medikamentinis. Norint pasiekti geresnių gydymo rezultatų yra atliekama pooperacin÷ reabilitacija. Reabilitacijoje naudojamos įvairios fizioterapijos kombinacijos, tokios kaip masažas, vandens terapijos, karščio ar šalčio terapijos. Vienas iš fizioterapijos metodų, mažai atliekamų Lietuvoje, yra elektroterapiją. Šie fizioterapijos metodo tyrin÷jimai buvo prad÷ti jau prieš 300 metų, siekiant palengvinti randų, atsiradusių po raupų, gyjimą. Siekiant išsiaiškinti elektroterapijos veiksmingumą, taip pat buvo naudojami eksperimentiniai gyvūnai: šunys, kat÷s. Elektroterapijos principas yra neleisti vystytis raumenų atrofijai, mažinti skausmą, stimuliuoti nervų sistemą bei skatinti randų gynimą. Metodas naudingas tuo, kad yra nesukeliamas žymus diskomfortas gyvūnui ir šį metodą galima naudoti paprastomis namų sąlygomis.
7
Darbo tikslas: Nustatyti ir įvertinti šunų tarpslankstelinio disko ligos pasireiškimą, klinikinius ypatumus ir įvertinti elektroterapijos efektyvumą.
Darbo uždaviniai:
• Atlikti literatūrinę apžvalgą tarpslankstelinio disko ligos tema.
• Nustatyti tarpslankstelinio disko ligos pasireiškimo retrospektyvią analizę. • Įvertinti ligos pagrindinius klinikinius simptomus ir išvaržos lokalizaciją. • Įvertinti ligos diagnostikos, gydymo metodus, bei ligos baigtis.
8 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Nugaros smegenys Nugaros smegenys yra slanksteliniame kanale. Jos prasideda nuo didžiosios pakaušio skyl÷s ir daugumai šunų tęsiasi iki šešto juosmens slankstelio ir iki septinto juosmens slankstelio kat÷ms. Stuburo smegenys sudarytos iš centrines pilkosios medžiagos ir periferin÷s baltosios medžiagos. Stuburo smegenų skersmuo per visą ilgį yra nevienodas.
Stuburo smegenų sustor÷jimo vietos yra ties kaudaline kaklo dalimi ir juosmens srityje, t.y ties žemutinių motorinių neuronų (LMN) iš÷jimo vietomis (Dewey CW, 2003).
Pilkoji medžiaga. Stuburo smegenys sudarytos iš pilkosios medžiagos, kuri lokalizuojasi centrin÷je dalyje. Pilkąją medžiagą sudaro sensorinių ląstelių kūnai, žemutiniai motoriniai neuronai (LMN) ir grup÷ branduolių. Ventralinio ir lateralinio rago pilkoji medžiaga susideda iš eferentinių ląstelių kūnų (jie atsakingi už lygiųjų raumenų inervaciją). Dorsalinio rago pilkoji medžiaga sudaryta iš aferentinių (sensorinių) neuronų ląstelių kūnų (Dewey CW, 2003).
Baltoji medžiaga. Išorinę stuburo smegenų dalį sudaro baltoji medžiaga, kuri yra suskirstyta į tris aksonų grupes (laidus). Dorsalinis laidas susideda iš kylančiųjų jutimo takų, kurie yra atsakingi už propriocepsiją. Lateralinio laido sud÷tyje yra kylantys ir besileidžiantys jutimo takai. Ventralinis laidas sudarytas iš besileidžiančiųjų jutimo takų ( Dewey CW, 2003).
Neuronai. Žemesnieji motoriniai neuronai (LMN), viršutiniai motoriniai neuronai (UMN), Polipoliariniai neuronai LMN, jų dendritai ir ląstelių kūnai įeina į pailgųjų smegenų branduolius ir nugaros smegenų pilkąją medžiagą. Aksonai per periferines nervų sistemos sinapses keliauja į raumenis (Bagley, 2005).
UMN neuronų ląstelių kūnai ir dendritai išsid÷stę galvos smegenų žiev÷s pilkojoje medžiagoje arba pailgųjų smegenų branduoliuose. Neuronų aksonai tęsiasi per pailgąsias smegenis ir nugaros smegenis. Nugaros smegenyse neuronų fibril÷s šakojasi ir įeina į pailgųjų ir nugaros smegenų baltosios medžiagos sud÷tį.
9
1.2 T
arpslankstelinio disko liga
Stuburo smegenų kompresija, tarpslankstelinio disko protruzija ir ekstruzija yra vieni dažniausiai diagnozuojamų neurologinių sutrikimų klinikin÷je praktikoje
Šiam sutrikimui apibūdinti naudojami tokie terminai – trūkęs diskas, iškritęs diskas (disko prolapsas), tarpslankstelinio disko išvarža ir diskas su išvarža. Disko protruzija ir ekstruzija tiksliau apibūdina šį procesą. Protruzija tai disko išsikišimas į slankstelinį kanalą d÷l centrinio branduolio medžiagos dorsalinio poslinkio. Išorinis skaidulinis disko apvalkalas būna dar sveikas (nepaliestas). Disko ekstruzija, kai išoriniai skaiduliniai sluoksniai plyšta, branduolio medžiaga išstumiama į slankstelinį kanalą. Šuns stubure, išskyrus uodegą yra 26 tarpslanksteliniai diskai ir jie sudaro apie 18% stuburo ilgio. Plačiausi diskai yra kaklo ir juosmens srityse, o siauriausi krūtin÷s ląstos srityje.
1.3 Tarpslankstelinio disko sandara
Kiekvienas diskas susideda iš dviejų struktūriškai skirtingų sričių: • Centrin÷s želatinin÷s (gličios) srities nucleus pulposus (NP);
• Skaidulinio žiedo annulus fibrosus (AF), kurio viduje yra skaidulin÷s kremzl÷s tarpląstelin÷ matriksa vadinama „tarpine zona" (TZ) ( Braund, 1981).
NP - ovalo formos ir užima vidurinę disko dalį. Tai labai specializuotas audinys, susidaręs iš embrionin÷s stuburo stygos. Vaisiaus vystymosi metu NP yra greičiausiai auganti disko sritis, o naujagimiams ji užima didelį disko plotą.
AF – tai skaidulin÷s kremzl÷s audinys, susidedantis iš paralelinių skaidulų pluoštų jungčių, kurios tęsiasi įstrižai gretimų slankstelių. Ventralinis žiedas yra maždaug dvigubai didesnis nei dorsalinis žiedas.
10
koncentracija diske pasitaiko disko NP (nucleus pulposus) ir TZ (tarpin÷ zona) srityse (Lauren.2010).
1.4 Struktūros, susijusios su tarpslanksteliniu stuburo disku
Kremzlin÷s slankstelių plokštel÷s, galin÷s slankstelių plokštel÷s ir išilginiai užpakaliniai raiščiai tai anatomin÷s struktūros, kurios glaudžiai susijusios su tarpslankstelinio disko anatomine struktūra. Jungiamieji raiščiai – skersiniai šonkaulių galvutes jungiantys raiščiai, tęsiasi nuo antrojo iki dešimtojo krūtin÷s slankstelio. Jungiamieji raiščiai atlieka svarbų vaidmenį, užkertant kelią disko ekstruzijai į slankstelinį kanalą krūtin÷s srityje. Dorsaliniai išilginiai raiščiai eina per visą slankstelinio kanalo ilgį, jie yra susijungę su dorsalin÷mis slankstelių ribomis ir suformuoja į v÷duoklę panašias kiekvieno disko dorsalin÷s vietos dangas. Šio raiščio ištempimas yra dalinai atsakingas už skausmą, asocijuojamą su disko protruzija ir ekstruzija. Kremzlin÷s slankstelių plokštel÷s – ploni hialininių kremzlių sluoksniai, kurie dengia slankstelių kūno epifizes ir sudaro kiekvieno disko priekines ir galines ribas. Slanksteliai iš abiejų disko pusių yra dengti specialia plokštele, kuri susideda iš tankaus, lygaus kaulo. Šiose plokštel÷se yra daug mažų kanalų, kurie yra susiję su po jais esančiomis kaulų čiulpų ertm÷mis. Kiekviena plokštel÷ susideda iš išorin÷s periferin÷s zonos ir vidin÷s zonos, kurioje yra disko NP sritis (Fossum, 2007).
1.5 Stuburo tarpslankstelinio disko veikimo mechanizmas
Tarpslanksteliniai diskai veikia kaip stuburo smūgio amortizatoriai, d÷l gelinio centrinio NP savybių. Specializuoti, branduolyje esantys PG (proteoglikanai) suriša daug vandens molekulių ir sudaro skystą sistemą, kuri yra virtualiai nesuspausta. Ši hidrofilin÷ savyb÷ leidžia branduoliui deformuotis ir vienodai paskirstyti j÷gą tarp AF (skaidulin÷s kremzl÷s audinio) bei kremzlin÷s plokštel÷s. Diskai suteikia atramą stuburui, tarpslanksteliniuose sąnariuose jie atlieka minimalius sąnarinių junginių vaidmenis (Lauren,2010).
1.6 Tarpslankstelinio disko išvaržos patogenez÷
Po gimimo, šuns diskas struktūriškai pasikeičia ir tai labiausiai pastebima NP (Hansen, 1952).
11
buldogams, basetams, valų korgiams ir koker spanieliams), stuburo smegenų ertmių bei želatininių NP pasikeitimai įvyksta jau 4 m÷nesių amžiuje. Šis procesas paprastai visuose diskuose visiškai užsibaigia sulaukus 12 – 18 m÷nesių amžiaus. Centrin÷s NP sritys paprastai yra paveikiamos v÷liausiai ir dažnai, prieš prasidedant galutinei šios srities kremzl÷jimui, vyksta degeneraciniai pakitimai. Did÷jant amžiui, pastebima matriksos skilimas ir susiskaidymas, periferinis ir centrinis kalk÷jimas, bei atsiranda žuvusių ląstelių sritys. Vykstant morfologinei NP transformacijai, kolagenų kiekis pasiekia 30 – 40% per 6 – 12 m÷nesių. Neįprasti visų kitų biocheminių parametrų pokyčiai vyksta per pirmuosius 2 – 3 metus (Gosh, 1977).
Palyginus su panašaus amžiaus nechondrodistrofinių gyvūnų diskais, PG kiekis NP yra 40 – 50% mažesnis, glikoproteinų ir nekolageninių proteinų kiekis yra 30 – 40% mažesnis, o chondroitino sulfato kiekis yra 30 – 50% mažesnis. Taip pat, šiuo periodu keratano sulfatas pakeičia chondroitino sulfatą ir yra pagrindinis glikozaminoglikanas (GAG). Diskų hidratacijos lygis maž÷ja, maž÷jant GAG kiekiui. Tokius pokyčius taip pat parod÷ žmonių tyrimai. Degeneruoti diskai pasižymi sumaž÷jusiu imbibicijos rodikliu. Šiuo rodikliu matuojamas disko sugeb÷jimas sugerti vandenį (Braund, 1986).
Nors NP gerai išlaiko ribotas nesuspaudžiamumo savybes, jis praranda savo geb÷jimą adekvačiai formuoti ir paskirstyti j÷gas išcentriniu būdu. To pasekm÷je AF yra veikiamas padid÷jusios apkrovos d÷l ašin÷s kompresijos ir žemutinio tangentinio įtempimo, kuris nesveikame diske pasiskirsto neproporcingai. Galiausiai mechaninio NP kitimo pasekoje AF skaidulos ir pluoštai suyra ir d÷l to įvyksta protruzija ir ekstruzija. Biocheminių tyrimų rezultatai rodo, kad chondrodistrofiniams šunims, sulaukusiems 2 – 3 metų amžiaus, atsiranda diskų mechaninio veiksmingumo pakitimai (Beltran, 2012).
Ši amžiaus trukm÷ sutampa su klinikin÷s ligos pasireiškimo atvejais. Nepaisant to, ši teorija nepaaiškina, kod÷l klinikine disko liga santykinai dažnai suserga kai kurie nechondodistrofinių veislių šunys, tokie kaip miniatiūriniai pudeliai ir neveisliniai šunys.
12
taksų polinkis sirgti disko ligomis aiškinamas jų genetiniu modeliu, kuriam būdingas kelių genų susiliejimo efektas, tačiau tai n÷ra siejama su lytimi ar aplinkos pakeitimu (Vanhaesebrouck, 2011). Buvo nustatyta, kad kai kurių taksų veislių sergamumas šia liga siekia 62%, palyginus su kitomis šunų veisl÷mis, priklausančioms chondrodistrofinių šunų rūšiai, kurių susirgimas siekia 19%. Genetiniai osteologiniai veiksniai taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal turimas žinias, mažų veislių šunų cervikalin÷s slankstelio angos kranialinių ir uodegos srities vidurio sagitaliniai ir tarp slankstelių kojyčių esantys atstumai (C3 – C7) yra didesni nei didelių veislių (Breit, 2001). Neurologinius požymius, kurie atsiranda po disko medžiagos ekstruzijos, sukelia smūginis pažeidimas, arba mechanin÷ stuburo smegenų kompresija (Fossum, 2007), arba ir viena, ir kita. Nors disko protruzija paprastai įvyksta anksčiau nei ekstruzija, protruzija arba dorsaliai į slankstelinį kanalą iš÷jęs diskas be AF išvaržos paprastai n÷ra asocijuojamas su klinikiniais požymiais, išskyrus galimą skausmą. Senesniems nei 7 metų amžiaus šunims ir kat÷ms, kuriems dorsalinio disko protruzija yra reliatyviai įprasta, klinikiniais būdais nenustatoma.
Disko medžiagos ekstruzijos į kanalą greitis yra žymiai svarbesnis nei mas÷s dydis. Sprogstamoji išvarža yra žymiai sunkesn÷ nei l÷ta ekstruzija. Esant ūmiems smūginiams sužalojimams, hemoragija ir ją lydinti uždegimin÷ reakcija gali taip pat apsunkinti epiduralinę kompresiją. Kiekybinio rentgenologinio tyrimo rezultatai rodo, kad epiduralin÷ taksų juosmens sritis yra mažesn÷ nei vokiečių aviganių (nechondrodistrofin÷ veisl÷), o tai reiškia, kad to paties dydžio epiduralin÷ mas÷ sukels didesnę stuburo smegenų kompresiją ir ryškesnius neurologinio nepakankamumo požymius (Curtis, 2008).
Tarpslankstelinio disko išvarža skirstoma į du tipus:
Hanseno1 tipo – diskui yra būdingas plyšimas su degeneruoto NP ekstruzija į stuburo kanalą aplink stuburo smegenis. Kai kuriais atvejais ekstruzuota branduolin÷ medžiaga gali būti susikaupusi stuburo išilginiame raištyje. Paprastai trūkusio disko medžiaga išsikiša dorsomedialin÷je, paramedialin÷je arba dorsolateralin÷je plokštumoje (Añor, 2002). Kaklo srityje, kur stuburo kanalo ir stuburo smegenų santykis
yra didesnis nei krūtin÷s ląstos srityje, lateralin÷s ir intraangin÷s ekstruzijos gali pasitaikyti dažniau nei kitose stuburo srityse, sukeldamos spaudimą stuburo šaknyje, o ne stuburo smegenyse. Rečiau disko medžiaga gali pratrūkti pro kremzlinę plokštę į slankstelį (sukeldama tarpslankstelinę išvaržą
13
arba Schmorlio mazgą), arba į stuburo smegenis (vidin÷ ekstruzija) (Liptak, 2002). Daugeliu Hansen 1 tipo disko ekstruzijos atvejų, ekstruzin÷ disko medžiaga, kuri būna minkšta, granuliuota, įtakoja kraujavimą. Kai kuriais atvejais, epidurinio kraujavimo kiekis gali viršyti ekstruzin÷s disko medžiagos kiekį. Ekstruzin÷ medžiaga gali suformuoti apibr÷žtą masę ar gali likti plokščia aplink smegenų žievę. Ši ekstruzijos forma dažniausiai pasireiškia šunims su krūtin÷s ląstos ir juosmens disko ligomis. Kadangi ekstruduoti diskai ne visiškai absorbuojami, atskiri diskai, kuriuose yra keleta ekstruzijų, atpažįstami iš jų sluoksniuotos išvaizdos. Seniausi komponentai gali būti tamsiai pilki, sunkūs ir prilipę prie kietojo smegenų dangalo.
Stuburo smegenys gali būti pabrinkusios, įtrauktos, plokščios ar atrofin÷s. L÷tiniais atvejais gali būti akivaizdi, pluoštin÷ sąauga tarp ekstruzin÷s mas÷s ir smegenų žiev÷s. Esant l÷tin÷ms disko ligoms su l÷ta, progresuojančia ekstruzija, degeneruota medžiaga dažnai būna sm÷lio konsistencijos, tamsios sūrio išvaizdos (Fernando, 2004).
Hanseno2 tipo – tarpslankstelinio disko išvarža atrodo kaip mažas, apvalus, kupolo formos išgaubimas stuburo disko paviršiuje. Šį tipą galima pavadinti skaiduline degeneracija, kai vyksta disko minkštojo branduolio pasislinkimas po skaiduliniu žiedu, jam netrūkstant. Pasižymi išpūstu, ir dalinai sutrūkusiu skaiduliniu intarpu. Šiuo tipu dažnai serga seni šunys be polinkio į chondrodistrofiją. Klinika būna asimptomin÷ arba l÷tin÷s eigos su l÷tai ryšk÷jančiais požymiais (Añor, 2002).
1.7. Stuburo tarpslankstelinio disko išvaržos lokalizacija
Dauguma disko liga sergančių šunų yra tarp 3 ir 7 metų amžiaus. 85% šunų tarpslankstelinio disko išvražų įvyksta krūtin÷s ląstos ir juosmens srityje ir 15% - kaklo srityje (cervikaliniai). Maždaug 80% krūtin÷s ląstos ir juosmens išvaržų įvyksta tarp T11 ir L3 ir mažiau nei 2% įvyksta galin÷je juosmens srityje (L5 - S1).
Viename, didelių veislių nechondrodistrofinių šunų, sergančių krūtin÷s ląstos ir juosmens disko liga, tyrime amžiaus vidurkis buvo maždaug 7 metai. Iš jų 57 šunys (92%) sirgo Hansen1 (pav. 2) tipo disko liga, kurios lokalizacija buvo L1 – L2 srityje (Cudia, 1997). Šiame tyrime 58% atvejų pradžioje buvo ūmūs.
1.8 Klinikiniai požymiai
14
nepakitusiais (statiški). Klinikiniai požymiai taip pat gali sušveln÷ti (remisija) ir v÷liau pasikartoti. Šunims su pasikartojančiais priepuoliais klinikiniai požymiai dažnai yra sunkesni nei tiems, kuriems pastebimi pirminiuose etepuose. Pasikartojimai dažnai laikomi daugybinių to paties disko ekstruzijų rezultatas (Sharp, 2005).
Du dažniausiai pasitaikantys neurologiniai sindromai siejami su disko liga yra juosmens srities bei cervikalin÷s srities sindromai (Toombs, 2007).
Esant cervikalin÷s srities disko ligai, daugumos sergančių gyvūnų anamnez÷je aprašomos skausmas su ar be parez÷s (Somerville, 2001), taip pat dažnai ir kaklo raumenų spazmai. Gyvūnų kūno laikysena gali būti tokia: galva nuleista prie žem÷s, o nugara išriesta. Kai kurie šunys gali laikyti vieną priekinę galūnę dalinai sulenkę ir nenor÷ti atremti svorio ar minti ir vaikščioti su šia koja. Šie gyvūnai dažnai parodo, kad jiems labai skauda, judinant galvą ir kaklą. Tai asocijuojasi su nervo šaknies įstrigimu šalia tarpslankstelin÷s angos d÷l lateralin÷s disko ekstruzijos (Coates, 2000).
Esant pažeidimams juosmens srityje, skausmas yra mažiau išreikštas, nei esant pažeidimui kaklo srityje. Šunims pasireiškia kifoz÷, nenoras šokin÷ti ar b÷gti, imant ant rankų ar palpuojant nugaros sritį šuo jaučia diskomfortą. Skausmas gali būti klaidingas, gali būti įtariamas pilvo skausmas, nes, esant nugaros skausmui, pilvo siena tampa įtempta. Neurologiniai sutrikimai gali pasireikšti nuo švelnių simptomų – švelnios užpakalinių galūnių ataksijos ir nežymios parez÷s, iki sunkių pažeidimų – gilios parez÷s ir paraplegijos su šlapimo ir defekacijos funkcijų sutrikimais, o taip pat giliojo skausmo pojūčio susilpn÷jimu ar išnykimu užpakalin÷se kojose. Neurologinis sutrikimas pasireiškia d÷l vidinio spaudimo į stuburo smegenis, kurį apsunkina edema, atsiradusi d÷l įvykusio pažeidimo, kuri dar labiau užspaudžia stuburo smegenis (Sharp, 2005).
1.9. Diagnozavimas
Siekinat teisingai nustatyti tarpslankstelin÷s disko išvaržą yra taikomi šie metodai:
• R
entgenologinis tyrimas. Kalcifikuota tarpslankstelinio disko medžiaga, diferencijuojama nuo kitų stuburo ligų kaip slankstelio osteosarkomos, diskospondilito ir kitos ligos.
• M
ielografija, kompiuterin÷ topografija (CT), magnetinio rezonanso tyrimas (MRI). Nustatoma tiksli pažeidimo lokalizacija, stuburo smegenų kompresijos laipsnis bei pažeidimo išplitimas.
15
ypač, jei m÷ginys imamas iš juosmens subarachnoidin÷s srities, gali parodyti ženkliai padid÷jusį proteinų ir branduolio baltųjų kraujo ląstelių kiekį. Tik÷tina, kad šie pakitimai labiausiai gali pasitaikyti šunims, turintiems aštrių ir ūmių neurologinių požymių (Lemarié, 2000).
Šuniui turinčiam neurologinių sutrikimų reiktų atlikti pagrindinius kraujo bei šlapimo tyrimus. Diferencinei diagnostikai yra atliekma elektrokardiograma, echokardiograma, bei krūtin÷s, pilvo srities rentgenografija (Fossum, 2007).
Rentgenografija. Pirminius stuburo pažeidimo požymius galima nustatyti atliekant įprastą rentgenografinį tyrimą. Stuburo smegenys padengtos cerebrospinaliniu skysčiu, kauliniu audiniu, kuris formuoja atskirus slankstelius. Pagrindin÷ rentgenologinio tyrimo užduotis – teisingas rentgeno spindulių srauto parinkimas, kūno pad÷tis nuotraukoje ir nuotraukos interpretacija. Vaizdai matomi rentgeno nuotraukoje, esant tarpslankstelinio disko ligai: disko erdv÷s susiaur÷jimas, tarpslankstelin÷ anga ir sąnarių briaunel÷s disko išvaržos vietoje, gretutinių slankstelių įsispaudimas, d÷l to dorsalin÷ disko dalis atrodo siauresn÷ nei ventralin÷ dalis, o taip pat tarpslanksteliniame kanale nustatoma tamsi, nepermatoma mas÷ (Fossum, 2007).
Kontrastin÷ rentgenografija.Tikslesniam diagnozavimui ir gydymui reikia atlikti kontrastinę rentgeno nuotrauką. Mielografija parodo
stuburo smegenų kompresiją arba pabrinkimą. Šio metodo nauda yra ta, kad jis yra nebrangus ir tiksliai galima nustatyti pažeidimo lokalizaciją. Šio metodo rizika yra tokia, kad atliekant injekciją į subarachnoidinį tarpą galima pažeisti stuburo smegenis. Injekcija daroma:
1. Į cisterna magna tarp pakaušio gumburų ir pirmų kaklo slankstelių. Šiuo būdu informatyviai kontrastuojamos stuburo smegenų
skystis iki T10, jei šuo ištiktas paraplegijos arba visas stuburas jei gyvūnas vaikšto. 2. L5-L6 užkontrastuojama kaudaliau T5-T10 iki S3.
Duriama adata per visus dangalus kol pasirodo skystis. Reikiama doz÷ kontrastin÷s medžiagos suleidžiama kuo l÷čiau.
Eksperimentinių tyrimų rezultatai rodo, kad padidintas kontrastin÷s medžiagos kiekis (pvz., 0.3 mmol/kg gadoteridolio) gali palengvinti pasikartojančių disko fragmentų su išvaržomis nustatymą (Kazakos, 2005).
16
Ultragarsinis tyrimas. Jo pagalba galima nustatyti nervų sistemos pažeidimus. Tyrimas netinkamas tose vietose, kur smegenys yra padegtos kauliniu audiniu.
Kompiuterin÷ tomografija (CT) – rodo anatominių sričių skersinį pjūvį. Naudojant šį diagnostikos metodą galima ištirti ausies būgnelio, kaklo, krūtin÷s, juosmens sutrikimus, o pasitelkus ir kontrastinę miolografiją, galima nustyti mineralizuoto tarpslankstelinio disko medžiagos lokalizaciją.
Magnetinis rezonansas (MRI) – kaip ir naudojant kompiuterinę tomografiją, tiriamas skersinis pjūvis, tačiau vizualizacijos kokybei negali prilygti nei vienas iš min÷tų tyrimo metodikų. Naudojant magnetinio rezonanso vizualizaiją taip pat galima nustatyti hemoragiją (Tidwell, 2002).
Sunkūs patologiniai pakitimai, kurių pasekoje pasireiškia disko liga, dažniausiai priklauso nuo to, ar disko protruzija ar ekstruzija yra dalina ar visiška ir ar ji pasireiškia ūmiai ar palaipsniui. Vyresnio amžiaus bet kurios veisl÷s gyvūnų dauguma diskų pasislenka. Tai rodo, kad daugelis recidyvų yra susiję su keliomis vieno disko ekstruzijomis. Esant disko protruzijai, AF gali pasislinkti dorsaliai į stuburo kanalą, nesudarydamas išvaržos.
1.10 Ląsteliniai pažeidimai
17 1.11. Gydymas
Veterinarinis medikamentinis gydymas dažniausiai pradedamas gyvūnams, kuriems pasireišk÷ pirmieji tarpslankstelin÷s disko ligos požymiai. Taikant šį gydymo metodą pasitaiko dažni klinikinių požymių recidyvai. Gydymo metu yra taikoma grižtas ramyb÷ – narvo r÷žimas. Uždegiminiam procesams mažinti naudojami steroidiniai priež uždegiminiai vaistai, vienas iš jų yra dexamethasonas ( Rapidexon), šio preparato dozavimas yra 0.1mg/1kg. Raumenų spazmai gali būti pašalinti naudojant raumenų relaksantus, pvz. methocarbamol (Robaxin), 20 mg/kg kūno svorio, tris kartus į dieną, 7 – 10 dienų, ar diazepamą, 2 – 5 mg, tris kartus į dieną, keletą dienų. Dideles methylprednizolono sukcinato dozes reiktų taikyti tik gydant kenčiančius nuo užpakalinių galūnių paralyžiaus ir gyvūnus su ūmiomis nugaros smegenų traumomis.
Chirurginis gydymas indikuojamas gyvūnams, nejautriems medicininiam gydymui, su pasikartojančiais ar progresuojančiais klinikiniais požymiais, arba gyvūnams, kurie yra paralyžiuoti. Hemilaminektomijos metodas plačiai naudojamas atliekant tarpslankstelinio disko
operaciją, kai išvaržos lokalizacija yra
krūtin÷s – juosmens srityje. Patogus pri÷jimas yra iš dašin÷s ir kair÷s pusių. Atliekant chirurginę operaciją krūtin÷s – juosmens srityje, nerekomenduojama atlikti dorsalin÷s laminektomijos, nes galima sukelti didesnį mechaninį nestabilumą ir pabloginti
situaciją. Atliekant hemilaminektomiją yra geresnis pri÷jimas prie išstumtos disko medžiagos, nei atliekant laminektomiją.
Atliekant tarpslankstelinio disko operaciją kaklo srityje yra naudojama „ventral slot“ metodas. Šiuo metodu yra pašalinama ventralin÷ dekompresija kaklo srityje. Ši chirurgin÷ intervencija atliekama C2 – C3; C6 – C7 srityse, taip pat šią operaciją galima atlikti C7 – T1 regionuose.
Fenestracijos esm÷ yra ta, kad per mažą ertmę galima pašalinti pažeisto disko medžiagą. Ši intervencija gali būti naudojama kaip pagrindin÷ intervencija, arba papildoma po atliktos hemilaminektomijos, jeigu yra daugiau pažeistų tarpslankstelinių diskų. Profilaktin÷ fenestracija be dekompresijos išlieka šiek tiek prieštaringa, bet vis dar atliekama daugelio chirurgų tam, kad sumažintų v÷lesnių disko išvaržų pasireiškimą (Scott, 1997).
18
Atliktame tyrime nustatyta, kad ženklus klinikinių rezultatų pager÷jimas buvo pasteb÷tas galinio kaklo disko pasislinkimo atveju, kai buvo atliktas papildomas chirurginis gydymas ir stabilizacija (Fitch, 2000). Ventralin÷ angos technika buvo taip pat s÷kmingai atlikta šunims (ypač sveriantiems < 15 kg), turintiems tarpslankstelinio disko išvaržą kaklo srityje (Gill, 1996). Nors kai kurie krūtin÷s ląstos ir juosmens disko ligos tyrimai rodo, kad disko medžiagos pašalinimas, naudojant šias technikas, ženkliai padidino visiško pasveikimo laipsnį – s÷kmingi rezultatai pastebimi atliekant vien tik fenestraciją
1.12 Komplikacijos
Galimos gydymo komplikacijos yra širdies veiklos sutrikimas d÷l vagosimpatinio kamieno dirginimo kaklo srityje, operuojant vidurinį ir apatinius kaklo slankstelius (Lemarie, 2000). Be to, kaklo slankstelių susijungimas gali iš anksto įtakoti gretimų diskų išvaržą (Bagley, 1993).
Gydymas kortikosteroidais (dažniausiai siejamas su deksametazono naudojimu) gali sukelti kraujavimą virškinamąjame trakte, opas, žarnyno perforaciją ir pankreatitą (Neiger, 2000). Komplikacijos gali iki minimumo būti sumažintos panaudojus kortikosteroidus, bet kiek įmanoma trumpiau. Profilaktinis žarnyno apsaugos priemonių naudojimas, pvz. bismuto subsalicilatas (Pepto-Bismol®) kartu su dažnu skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų naudojimu (mažiausiai keturis kartus per dieną), pvz. magnio ar aliuminio hidroksido, ar H2 antagonisto, tokio kaip cimetidinas (Tagamet®, po 20 mg/kg kūno svorio) taip pat gali sumažinti kraujavimą iš virškinamojo trakto. Kortikosteroidų vartojimas turi būti tuoj pat nutrauktas, kai pastebimi virškinamojo trakto sutrikimai. Atliktuose tyrimuose su šunimis, sergančiais ūmine disko degeneracijos liga, kurie buvo gydomi chirurgiškai ir kortikosteroidais, tiek omeprazolu (skrandžio rūgšties siurblio inhibitoriai), tiek misoprostolu (sintetinis prostaglandino E1 analogas), buvo neveiksmingi gydant skrandžio gleivin÷s pažeidimus ar užkertant kelią tolesnei jų pl÷trai (Neiger, 2000).
1.13 Prognoz÷s įvertinimas
19
Tik÷tina palanki prognoz÷ po chirurgin÷s intervencijos (dekompresijos ar fenestracijos) gyvūnams, kurie paralyžiuoti ir nelaiko šlapimo ir kurių yra sumaž÷jęs skausmo pojūtis.
Vidutin÷ ar bloga prognoz÷ gyvūnams, kurie paralyžiuoti ir nelaiko šlapimo ir kurie prarado skausmo pojūtį.
20 3. FIZIOTERAPIJOS TAIKYMAS
Norint pasiekti s÷kmingų reabilitacijos rezultatų, yra būtina paskirti teisingą fizioterapinį gydymą. Reabilitacija yra viena iš svarbiausių dalių, gydant neurologinius susirgimus. Fizioterapiauto darbas yra palaikyti gyvūno funkcionuojančių raumenų masę ir iš l÷to atstatyti pažeistų, atrofuotų raumenų veiklą. Reabilitacijoje yra naudojamos įvairios fizioterapijos rūšys: masažai, hidroterapija, termoterapija ir elektroterapija (Alexander, 2001).
Fizioterapijos programos parinkimas, priklauso nuo pasirinkto ligos gydymo (medikamentinis ar chirurginis), gyvūno dydžio elgsenos ir gydymo efektyvumo (Kathmann, 2001)
Fizioterapijos metu, veikiami ne tik atrofuoti ir pažeisti raumenys, bet taip pat yra veikiami nervinių sutrikimu komplikacijų metu pažeisti organai, kaip šlapimo pūsl÷s pažeidimas, o taip pat yra stengiamasi gydant gyvūną pasiekti geresnių rezultatų. Tuo pat metu, turi būti malšinamas skausmas, kad išvengti gyvūnui keliamos baim÷s (Alexander, 2001).
2.1 Hidroterapija
Hidroterapija padeda optimaliai atstatyti normalius kūno judesius. Plaukimas šiltame vandenyje (37 – 39 temp.), plaukimas sūkuriniame baseine ar treniravimasis ant povandeninio b÷gimo takelio, gerina kraujo apytaką atrofuotose galūn÷se, taip pat atpalaiduoja raumenis ir palaiko pacientą švarų. Ši terapija yra naudinga tuo, kad šios terapijos atlikimas nereikalauja didelių išlaidų, tuo tarpu, vandenyje gyvūno svoris veikiamas kinetikos j÷gų palengv÷ja, o tai palengvina kūno judesius, ir taip pats gyvūnas drąsiau pradeda jud÷ti. Be to, gyvūnas instinktyviai pradeda jud÷ti vandenyje. Prieš pradedant hidroterapiją reikia atsižvelgti ir į gyvūnų vandens baimę, kuri gali sutrukdyti gydymui.
Hidroterapija yra naudojama pacientams, turintiems galūnių nejautrą ar paralyžių, taip pat sergantiems sąnarių ligomis. Ši terapija yra kontraindikuojama pacientams, turintiems širdies, kv÷pavimo sistemų sutrikimų, sergantiems odos ligomis ar turintiems vandens baimę (Bockstahler, 2004).
2.2 Masažas
21
Masažo analgezinis poveikis atsiranda skirtinguose lygiuose. Labai svarbu skausmo malšinimo terapijoje, labai svarbūs yra šie efektai:
• mechanoreceptorių stimuliavimas, skatina aferentinių skaidulių veikimą, kurios yra atsakingos skausmo slopinimą į stuburo smegenis veikimą.
• d÷l masažo efekto į audinius ir audinių perfuziją, su skysčiais yra pašalinamos tokios medžiagos kaip histaminas ir prostaglandinas.
• masažo metu yra išlaisvinamas endorfinas, kurių pusin÷s eliminacijos laikas yra nuo 6 iki 8 valandų.
Masažas veikia ne tik kaip mechaninis raumenų skaidulų atpalaidavimo būdas ir skausmo malšinimas. Taip pat masažu teigiamai yra veikiama psichika (Jerram, 1997).
Masažo kontraindikacijos: kai yra raumenų hipertonija ir hipotonija, raumenų skausmai, parez÷ ir plegija. Taip pat masažai yra kontraindikuojami pacientams, kurie neseniai patyr÷ trombozę, koaguliopatiją, taip pat sergantiems dermatitu, neoplazija. Masažai yra netaikomi randuotose vietose. Masažai turi būti atliekami tris kartus į dieną, seansas tur÷tų trukti apie 10 minučių (Jerram, 1997).
2.3 Elektroterapija
Elektroterapijoje gydymui yra naudojama elektra, pritaikyta tam tikrai kūno vietai. Elektroterapija indikuojama esant žemutinių motorinių neuronų (LMNS) pažeidimams, tokiems kaip trauma ( pvz. periferinių nervų pažeidimas) ar silpnas paralyžius (pvz. poliradikulioneuritas). Kontraindikuojama esant širdies tono sutrikimams, neštumui ar paralyžiui d÷l uždegimo. Elektroterapija gali būti pradedama tik tada, kai uždegimas yra kontroliuojamas (Kathmann, 2001).
Pagal Robinson (2008) didžiausias elektroterapijos privalumas tai, kad pavyko pagerinti gydymo kokybę, bei sutrumpinti reabilitacijos numatytą laiką.
Apie s÷kmingus rezultatus praneša McGowan (2007) tam tikrą laiką naudojęs elektroterapiją.
Elektroterapijos naudos rodikliai:
• skausmo sumaž÷jimas, tai rodantis raumenų spazmo atleidimas.
• raumenų judesių amplitud÷s padid÷jimas, įtakotas raumenų įtempimo sumaž÷jimo. • traumos sukelto patinimo sumaž÷jimas.
• randinių audinių sumaž÷jimas gydymo metu. • atstatytos raumenų funkcijos.
22 • reabilitacijos laiko sutrump÷jimas po traumos ar operacijos.
2.3.1 Raumenų ir nervų atsakas į elektroterapiją
Dauguma elektroterapijai naudojamų prietaisų veikia sensorinius ir motorinius nervus, veikiant elektros srovei, kuri sukelia depoliarizaciją.
Depoliarizacijos metu, natrio jonai keliauja iš membranos į ląstel÷s vidų, taip sukeldamas poveikio veikimo potencialą. Poveikio potencialas yra perduodamas per nervo ir raumens jungtis ir taip sukeliamas raumens skaidulų susitraukimas.
Tinkama elektros stimuliacija sukelia tokį potencialų veikimą nervams ir raumenims, kuris prilygsta fiziologiniam nervų sistemos darbui. Individas elektros impulsų sukeltą raumenų stimuliaciją supranta kaip savaiminį fiziologinį raumenų susitraukimą ( Robinson, 2008.)
Nervinis ir raumeninis audiniai skirtingai atsako į elektros stimuliaciją. Periferinių nervų fibril÷s yra daug jautresn÷s nei raumenų fibril÷s, tod÷l aktyvavus nervų fibriles, nebūtinai bus aktyvuotos ir raumenų fibril÷s. Periferinių nervų skaidulų pluoštai būna įvairaus skersmens. Stambiausios nervų skaidulos yra pačios jautriausios. Tod÷l periferiniai nervai atsako į mažiausią stimuliaciją. Ankščiau buvo manoma, kad raumenų skaidulų dydis svarbus atliekant elektros stimuliaciją, kad perduoti informaciją motoriniams neuronams. Iš pradžių buvo pl÷tota teorija, kad atliekant elektros stimuliaciją veikiamos plataus diametro raumenų skaidulos, kurios sukelia greitą trūkčiojimą, v÷liau paveikiamos mažo diametro raumenų skaidulos, kurios suk÷l÷ greitą trūkčiojimą. Tolesni tyrimai parod÷, kad elektros stimuliavimo metu yra paveikiami visi motoriniai nervai vienu metu (Gregory CM, 2005). Nervinis audinys greitai reaguoja į srovę, tačiau srov÷ turi būti intensyviai kylanti iki maksimumo. Tod÷l yra naudojamos trumpos trukm÷s, aukšto dažnio srov÷s. Aktyvuojant motorinius neuronus visada yra aktyvuojami ir odos sensoriniai receptoriai. Impulso dažnio kilimas ar didinimas yra svarbus veiksnys įtakojantis elektroterapijos veiksmingumą, bei komfortą. Per l÷tas impulso did÷jimas gali įtakoti membranų audinių pakitimus, žinomus kaip akomodacija. Akomodacija palaipsniui didina slenkstį, nuo kurio yra jaudrinamas nervas. Tod÷l amplitud÷s didinimas ar koregavimas yra būtinas, norint toliau aktyvinti tuos pačius nervus.
23 2.3.2 Poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija (TENS)
TENS įrenginys gali būti naudojamas kaip trumpo ar ilgo veikimo skausmo malšintojas. Įrenginys yra skirtas analgezijai ir mažinti skausmo stimuliaciją į dorsalinio rago neuronus. TENS sistema aktyvuoja inhibitorių kelią iš smegenų kamieno į stuburo smegenis. Skausmo mažinime dalyvauja daugyb÷ specifinių sistemų, įskaitant stuburo smegenų vartų sistemą, endogeninius opiatus, serotonino receptorius, noradrenalino receptorius ir muskarino receptorius.
Pirmin÷ TENS technologija buvo sukurta Malzacko ir WAll 1965 metais pagal vartų kontrol÷s sistemą. Mokslininkai atrado, kad skausmo supratimas gali būti sustabdytas, kai „vartai“ uždaryti ir tod÷l skausmo signalai nepasiekia paciento. TENS įrenginys buvo sukurtas tam, kad siunčiant nervinius impulsus, būtų sutrikdytas ar blokuotas kelias sensorinias nervais keliaujančiam skausmui. Tačiau tęsiant tyrimus, buvo nustatyta, kad yra daugyb÷ metodų, kai kūnas sugeba moduliuoti skausmą. Mažinant skausmą imamasi įvairios taktikos. Tolesni TENS įrenginio veikimo tyrin÷jimai parod÷, kad skausmo blokavimas gali priklausyti nuo giliųjų aferentinių audinių (Radhakrishnan, 2005).
Skausmo jutimas palengv÷ja, kai yra naudojamas TENS įrenginys, tačiau, išjungus įrenginį, skausmas gali grįžti (Johnson, 1991). Tačiau, laikui b÷gant, organizmas gali prisitaikyti prie TENS pojūčių, tod÷l yra būtina palaipsniui keisti įrenginio parametrus
2.3.3 TENS rūšys
TENS įrenginys dažniausiai būna maždaug cigarečių pakelio dydžio. Jame yra keletas paruoštų programų su išankstiniais kintamaisiais. Parametrų variacijos yra naudojamos sumažinti adaptaciją į vieną stimulą, o tai gerina
TENS poveikį. Tipiškai yra du kanalai, kuriuos naudotojas gali koreguoti.
TENS įtaiso pagrindas yra
stimuliacijos intensyvumas. Stimuliavimo intensyvumas kombinuojamas pagal elektros srov÷s pulsų amplitudę, kryptį ir dažnumą.
Yra trys pagrindin÷s TENS formos: • Aukšto dažnio ( Pav. 5);
• Žemo dažnio ( Pav. 6);
24 • Žalingos
Šios trys kategorijas yra sensorinio ir motorinio lygių stimuliatoriai. Naudojant sensorinio lygio stimuliaciją, jaučiamas lengvas dilgčiojimas ar zvimbimas odoje, pasirinkus motorinį lygį, jaučiamas raumenų trūkčiojimas ar drebulys.
Motorinio lygio stimuliacija tipiškai yra naudojama slopinti chronišką skausmą.
2.3.4 Neuroraumenin÷ elektrin÷ stimuliacija (NMES)
NMES mechanizmas skirtas nervų, atliekančių motorines funkcijas stimuliacijai. Taip pat yra stimuliuojami periferiniai nervai, taigi gaunamas kombinuotas efektas. NMES pagalba vyksta raumenų susitraukimas ir į procesą įtraukiami ne tik raumenys, bet ir sausgysl÷s ir susiję raiščiai. Su NMES gali būti kontroliuojama sužeistų audinių mobilizacija, reabilitacija, gali būti naudojama netgi esant ūmiems sužeidimams.
NMES gali būti naudojama giliųjų audinių stimuliacijai. Pasiekiamas stiprus raumenų susitraukimas. Stipresnis susitraukimas gali būti naudingas mažinant skausmą (Moore SR, 1997). Viena iš NMES stimuliacijų rūšių sukurtų veikti į kūno motorinius neuronus yra vadinama funkcin÷
elektrin÷ stimuliacija (FES), nes kūnas „funkciškai“ atsako į stimuliaciją. Viena iš geriausiai žinomų FES formų yra širdies stimuliatorius, kuris yra naudojamas širdies darbo reguliavimui, naudojant elektros srovę. FES taip pat naudojama gydant stuburo smegenų pažeidimus. Taip siekiama užkirsti kelią raumenų atrofijai, kai raumenys yra praradę inervaciją (Be´langer M, 2000).
Naudojant FES paralyžuoti raumenys yra atrinktinai stimuliuojami, kol neatsiranda sutartinis raumenų susitraukimas. Raumenys yra veikiami vienais impulsais (Be´langer M, 2000).
Impulsų trukm÷ ir intervalai nustatomi pagal tai, kaip reaguoja raumenys, atliekant elektromiogramą (EMG). Sveiki raumenys priima impulsus lengviau nei pažeisti ir jų reagavimo slenkstin÷s srov÷s stiprumas yra žymiai aukštesnis. Šis prisitaikymas vadinamas akomodacija. Paralyžuoti raumenys reaguoja į žymiai mažesnę slenkstinę srovę nei sveiki raumenys. D÷l to
Pav. 6 Žemo dažnio TENS stimuliacija(Sheila J. Schils 2009)
25
paralyžuoti raumenys gali būti stimuliuojami, o sveiki raumenys lieka atsipalaidavę. D÷l šios atrankin÷s stimuliacijos yra užkertamas kelias raumenų atrofijai. Be to mažinama raumenų degeneracija ir fibroz÷ bei palaikoma savaimin÷ raumenų atsinaujinimo galimyb÷.
Yra naudojami dvifaziniai ar bipoliniai impulsai. Kryptin÷ srov÷ gal÷tų sukelti nemalonius pojūčius ( Alexander, 2001).
2.4 Termoterapija
Termoterapija – gydymas temperatūra. Atliekama daugyb÷ terapijų naudojant karštį ar šaltį. Karščio ir šalčio terapijų metų, turi būti apsaugota oda nuo odą veikiančio šalčio ir karščio (Alexander, 2001). Vietin÷ šilumos aplikacija sukelia hiperemiją, ko pasekoje ger÷ja deguonies ir maisto medžiagų pernešimas, bei metabolizmo atliekų pašalinimas. Prailginta aplikacija mažina skausmą, atpalaiduoja raumenis, bei leidžia atsipalaiduoti raiščiams. Nepageidautinas efektas būtų: did÷janti edema, uždegimas, padid÷jusi rizika nukraujuoti, bei kraujo apytakos sutrikimas. (Levine, 2004).
26 4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
3.1 Tyrimų metodikos
Tyrimas atliktas 2011 – 2012 metais UAB „ Jakovo veterinarijos centre“. Buvo tirti 73 šunys, kuriems pasireišk÷ tarpslankstelinio disko liga. Šunims buvo atliekami diagnostiniai tyrimai, taikytas gydymas bei reabilitacija. Dalies šunų klinikiniai duomenys išanalizuoti remiantis ligų istorijomis per 2007 – 2011 metų laikotarpį.
Surenkant anamnezę d÷mesys buvo kreipiamas į šunų veislę, lytį, amžių, pažeidimų lokalizaciją, priežastis d÷l kurių šeimininkai kreip÷si į veterinarijos gydytojus (kaip pasireišk÷ susirgimas, kokius požymius pasteb÷jo šeimininkai), kiek laiko pra÷jo nuo pirminių ligos simptomų pasireiškimo ir ar šis susirgimas yra pasikartojantis augintiniui.
Atlikta sirgusių gyvūnų augintojų anketin÷ apklausa tikslu išsiaiškinti, kada šeimininkai kreip÷si į veterinarą po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo ir patikslinti šunų ligos baigtį.
Šunims, sergantiems tarpslankstelinio stuburo liga, buvo atliktas konservatyvus bei chirurginis gydymas. Sergantiems šunims kaip reabilitacijos priemon÷ taikyta vienas iš fizioterapijos metodų – elektroterapija.
Siekiant atlikti tyrimą ir sudaryti tiriamąsias grupes, buvo atrinkti šunys, sergantys tarpslankstelinio disko liga, kuriems buvo pritaikytas chirurginis ar medikamentinis gydymas. Tiriamiesiems šunims, prieš gydymą, dalinai ar visiškai buvo paralyžuota užpakalin÷ kūno dalis, sutrikęs ar dingęs giliojo skausmo jutimas bei sutrikę refleksai.
4.2 K
linikinis neurologinis tyrimas
Klinikiniai simptomai buvo vertinami pagal neurologinius tarpslankstelinio disko pažeidimo laipsnius:
1˚ gyvūnas jaučia stiprų nugaros skausmą, neturi neurologinių pažeidimų. Stuburas gali būti išlenktas. Atliekant palpaciją nuo kranialin÷s stuburo dalies link kaudalin÷s dalies jaučiama lokalizuota skausmo vieta, kuri suprantama iš gyvūno reakcijos. Pilvo raumenys tampa įtempti, jaučiant skausmą.
27
3˚ sunki paraparez÷. Gyvūnas negali pastov÷ti ar vaikščioti. Valingi judesiai atliekami tik su pagalba.
4˚ gyvūnui ištikusi paraplegija. Net gyvūnui padedant, nesugebama atlikti valingų judesių. Tačiau klinikiniai simptomai yra panašūs 3-io laipsnio pažeidimams.
5˚ gyvūną ištikusi paraplegija ir sutrikusi defekacija. Šlapimo pūsl÷ perpildyta ar šlapimo nelaikymas.
6˚ būdingi simptomai aprašyti 5-am laipsniui, šalia to yra dingęs giliojo skausmo jutimas.
Ligos diagnozavimui buvo atliekamas neurologinis tyrimas. Atliekant šį tyrimą galima dalinai nustatyti pažeidimo lokalizaciją, bei įvertinti pažeidimo laipsnį. Pažeidimo laipsnis buvo nustatomas palpuojant stuburą išilgai, taip pat įvertinamas giliojo skausmo bei motorinių funkcijų buvimas. Atliekant neurologinį tyrimą yra svarbu, kad šuo būtų nepraradęs sąmon÷s, nes÷duotas ar narkotizuotas ir orientuotųsi erdv÷je, tai reikalinga nustatant skausmo jutimą.
Neurologinis tyrimas susid÷jo iš keturių dalių:
• k
ranialinių nervų tyrimas: šiuo tyrimu yra įvertinamas galvos funkcijų stabilumas, stebimas snukio jautrumas ir simetrija.
• s
tuburo refleksų tyrimas: refleksas gali būti sumaž÷jęs arba visiškai išnykęs, tai nustatoma iš galūnių reflekso būkl÷s. Refleksai gali būti sustipr÷ję arba normalūs. Refleksas gali būti ir nusilpęs, jei yra apimama tam tikra refleksin÷ zona
• p
ozos reakcijos tyrimas: viena iš pozų gali būti „dramblio poza“ kuomet iš skausmo gyvūno stuburas išsilenkia. Gyvūnai turintys parez÷s požymių vis dar gali savarankiškai jud÷ti, tik judesiai būna silpnesni ir nekoordinuoti. Paralyžius gali apimti ne visas kojas arba nevienodu lygiu. Kai parez÷ ar paralyžius apima visas kojas, vadinama tetraparez÷, kai apimamos dvi užpakalin÷s galūn÷s – paraparez÷, kai pažeidimas yra tik vienoje kūno pus÷je, vienos pus÷s priekin÷s ir užpakalin÷s galūn÷s, vadinama hemiparez÷.
• v
28
• J
utimo testai: atlikti giliojo skausmo jutimo testas, anuso jautrumo testas, nugaros jautrumo testai. Giliojo skausmo jutimas tiriamas stipriai spaudžiant antkaulį pirštais ar spaustuku, teigiama reakcija laikoma tada kai šuo reaguoja į mechaninį dirginimą.
3.3 Kontrastin÷ rentgenografija (mielografija) Įtariant stuburo disko išvaržą buvo atliekama kontrastin÷ rentgenografija tam, kad nustatyti išvaržą ir jos lokalizaciją. Kontarstin÷ rentgeno nuotrauka atliekama į stuburo kanalą suleidus kontrastin÷s medžiagos. Klinikoje naudojama kontrastin÷ medžiaga iohexalis („Omnipaque“). Šis kontrastas yra be pirogenų, sterilus, bespalvis ar šviesiai geltonos spalvos. Injekcija yra atliekama į stuburo subarachnoidinę ertmę ties L5-L6. Kontrastinę nuotrauką galima atlikti per 30 minučių, nes tiek laiko kontrastin÷ medžiaga lieka pasiskirsčiusi stuburo kanale, o v÷liau kontrastas skverbiasi į kraujotaką ir surišama su plazmos ar serumo baltymais ir pašalinamas iš organizmo.
3.4 Tarpslankstelin÷s stuburo ligos gydymas
Atliekant chirurginį gydymą, buvo daroma dorsolateralin÷ hemilaminektomija. Atliekant šią operaciją, buvo pašalinama slankstelio sąnarin÷ atauga šalia pažeisto tarpslankstelinio disko ir išsiveržusi nucleus pulposus mas÷.
Gydant medikamentiškai buvo skirta sintetinių kortikosteroidų terapija bei taikytas šuns laikymo narve režimas, mažiausiai keturias savaites.
3.5 Elektroterapijos taikymas
Atliekant gyvūno reabilitaciją tyrimo pagrindas buvo vienas iš fizioterapijos metodų – elektroterapijos pritaikymas, kurios pagalba buvo siekta ištirti, kokį poveikį šis metodas turi šunims, sergantiems
Pav. 8 Tarpslankstelinio disko išvarža T12-T13
Pav. 9 " Neuro tract" Rehab TENS ir NMES elektros stimuliatorius
29
tarpslankstelinio disko liga, kuriems buvo atliktas konservatyvusis ar chirurginis gydymas. Tyrimui buvo naudojamas „Neuro tract“ elektros stimuliatorius, kuris atlieka poodinių audinių (TENS) ir motorinių nervų stimuliaciją (NMES). Stimuliatoriuje yra 18-iolika programų. Aparato veikimo amplitud÷: 0-90 mA į 500 omų apkrovą. Maksimali įtampa yra 180 V, tiekiama pastovi srov÷. Naudojamo pulso dažnis yra nuo 2 iki 200 Hz. Pulso r÷žimas gali būti nuolatinis, kintantis ir pulsinis.
Tyrimas buvo atliekamas naudojant TENS programas. Panaudojome dviejų programų variacijas. Kiekvienam iš tiriamųjų, individualiai buvo pritaikyta veikimo amplitud÷. Veikimo amplitud÷ didinama tol, kol impulsai pasiekia motorinį stimuliavimą, tai yra raumenys akivaizdžiai pradeda susitraukin÷ti. Rezultatai buvo registruojami ir vertinami m÷nesį laiko.
Elektrostimuliacijoje yra naudojami elektrodai, kurių pagalba, elektros srov÷ gali pasiekti audinius. Tam, kad impulsai geriau sklistų, aplikacijos vieta prieš naudojant terapiją tur÷jo būti apkirpta ir apskusta. Taikyti du elektrostimuliacijos metodai:
• Kvadripoliarinis – keturių elektrodų naudojimas vienu metu. Dažniausiai naudojamas esant paraparezei ir šunims po chirurginių operacijų.
Pav. 10 Kvadripoliarinis stimuliavimo metodas (Research and Observations on the Interferential Currents Stimulation for the Treatment of Musculoskeletal Pain in Dog, 2009)
• Bipoliarinis – naudojant du elektrodus. Dažniausiai naudojamas esant hemiparezei.
30
Elektrostimuliacijos panaudojimo tyrime dalyvavo 27 šunys. 16-ai iš jų buvo atliktas chirurginis gydymas. Operacijos metu buvo atliekta hemilaminektomija. 11-a šunų buvo gydomi medikamentiškai.
I grup÷
Visiems šunims, priskirtiems šiai grupei, buvo atlikta operacija bei taikomas medikamentinis gydymas steroidiniais vaistais bei diuretikais, taip pat buvo atliekama skysčių infuzija, mažinanti edemą. Taikyta palaikomoji terapija, naudojant vitaminus, mineralines medžiagas.
Tiriami šunys buvo laikomi stacionaro patalpose, stebima jų būsena. Guoliai šilti, reguliariai keičiami guolio paklotai. Šunims, turintiems šlapimo pūsl÷s disfunkciją, kad nejaustų diskomforto, reguliariai buvo pašalinamas šlapimas (išspaudžiant), arba įstatomi šlapimo pūsl÷s kateteriai. Būklei tapus stabiliai, buvo pradedama atlikti fizioterapiją, naudojant elektroterapiją.
Šios grup÷s šunys buvo suskirstyti į du pogrupius:
1) šunys, kurie po operacijos jaučia galūnes, jaučia gilųjį skausmą, turi sutrikusią koordinaciją, paralyžuotomis galūn÷mis.
2) šunys, kuriems po operacijos giliojo skausmo jutimas buvo žymiai sumaž÷jęs, sutrikusi koordinacija, paralyžuotomis galūn÷mis.
II grup÷
Šunims, priskirtiems į šiai grupei, buvo naudojamas tik medikamentinis gydymas, naudojant steroidinius vaistus. Iš fizioterapijos buvo atliekama elektroterapija.
Gydymui buvo naudoti preparatai mažinantys stuburo smegenų edemą, kartu derinant kortikosteroidus, kurie mažina skausmą ir uždegimą. Ši grup÷ šunų buvo suskirstyta į pogrūpius, pagal jų neurologinių sutrikimų laipsnius:
1) šunys, jaučiantys skausmą, paralyžuotomis galūn÷mis.
2) šunys, jaučiantys gilųjį skausmą, nežymiai paralyžuotos galūn÷s, galintys eiti. Buvo sudarytos dvi tiriamosios grup÷s:
• pirmosios grup÷s šunims, buvo taikyta elektroterapija po operacinio gydymo.
• antrosios grup÷s šunims, buvo taikyta elektroterapija kartu su medikamentiniu gydymu. 3.6 Statistin÷ duomenų analiz÷
31
32 5. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1 Tarpslankstelin÷s ligos dažnumas pagal šuns veislę, lytį, išvaržos lokalizaciją bei amžių
Tirti 73 šunys, kuriems pasireišk÷ tarpslankstelinio disko liga buvo sugrupuoti pagal:
• V eislę • L ytį • A mžių • I švaržos lokalizaciją
Pav.12 Tarpslankstelin÷s disko ligos pasireiškimas pagal šuns veisles ( TV1- Trumpaplaukis taksas; TV2 – Amerikiečių kokerspanielis; TV3 – Basetas; TV4 – Ilgaplaukis taksas; TV5 – „mix“ Mišrūnas; TV6 – Mopsas; TV7 – Pekinas; TV8 – Prancūzų buldogas; TV9 – Škotų terjeras.)
33
kokerspanieliai 1 (1%), basetai 1 (1%) , škotų terjerai 1 (1%), mopsai 1 (1%) ir ilgaplaukiai taksai 2 ( 4%).
Pav. 13 Tarpslankstelin÷s disko ligos pasireiškimas pagal lytį
Išanalizavus 2007 – 2011 metų statistinius duomenis, nustat÷me, kad tarpslankstelinio disko liga dažniau sirgo patinai 39 (53%) ir nedaug mažiau kal÷s – 34 (47%).
Pav. 14 Tarpslankstelin÷s ligos pasireiškimas pagal tiriamųjų amžių
34
(11). 7-ių metų sergančių buvo nustatyta 8% ( 6). 8-ių metų sirgusių buvo 12% (9). Sirgusieji, kuriems buvo daugiau nei 8-eri metai buvo 10% (7).
Pav. 15 Išvaržos lokalizacija
35 4.2 Pagrindinių tarpslankstelin÷s ligos klinikinių simptomų įvertinimas
Pav. 16 Klinikinių simptomų įvertinimas pagal neuroliginių sutrikimų laipsnį
36 4.3 Kreipimosi į kliniką laiko nustatymas
Ligos baigčiai ir gydymo strategijos pasirinkimui svarbu žinoti, kiek laiko pra÷jus nuo pirmųjų tapslankstelinio disko išvaržos pasireiškimo požymių buvo kreiptasi pagalbos į veterinarijos kliniką.
37 4.4 Šunų, sirgusių tapslankstelinio disko išvarža, gydymo metodai ir ligos baigtys
Pav. 18 Naudotas gydymo metodas tarpslankstelin÷s ligos gydymui
38 Atliktos dorsolateralin÷s hemilaminektomijos operacijos schema:
39 Pav. 20 Statistiniai apklausos duomenys, sugrupuoti pagal ligos baigtį.
Analizuojant apklausos duomenis apie ligos baigtį nustat÷me, kad iš tiriamųjų 36% (26) šunys visiškai pasveiko (P<0,001). Dalinai pasveiko (liko tik judesių koordinacijos sutrikimų) 16% (12)(P<0,01). Netgi 25% iš tiriamųjų nepasveiko (12%)(P<0,05) , buvo eutanazuoti (7%) ar gaišo (6%). Iš 23% tiriamųjų šunų šeimininkų nepavyko gauti informacijos.
4.5 Elektrpoterapijos taikymo rezultatai
4.5.1. Pirmosios grup÷s 1-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai
Pirmo grup÷s 1-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo atlikta tarpslankstelinio disko chirurgin÷ operacija. Tai šunys, kurie po operacijos jaut÷ galūnes, jaut÷ gilųjį skausmą, tur÷jo sutrikusią koordinaciją, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta elektroterapija.
1.Lentel÷: I grup÷s 1-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai
I.1 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios
Eil.
Nr Veisl÷ Amžius Lytis
40 Pav. 21 I grup÷s 1 pogrūpio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis
(Bigl1 – biglis 1; TrmpT1 – trumpaplaukis taksas 1; TrmpT2 – trumpaplaukis taksas 2; Mix1 – mišrūnas 1; Pek1- pekinas 1; TrmpT3 – trumpaplaukis taksas 3; Pek2 – pekinas 2; Mix2 – mišrūnas 2)
41 4.5.2. Pirmosios grup÷s 2-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai
Pirmos grup÷s 2-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo atlikta tarpslankstelinio disko chirurgin÷ operacija. Šunys, kuriems po operacijos giliojo skausmo jutimas buvo žymiai sumaž÷jęs, sutrikusi koordinacija, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta elektroterapija.
2.lentel÷: I grup÷s 2-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai
I.2 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios
Eil . Nr Veisl÷ Amžiu s Lytis Išvaržos lokalizacij a Bandyma s atsistoti Valingi judesiai Raumen ų tonusas Propriocepsij a 1 Trumpaplauki
s taksas 4 4m. Kal÷ T-12-T13 7 13 4 Neatsirado
42 Pav. 22. I grup÷s, 2 pogrupio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis
( TrmpT4 – trumpaplaukis taksas 4; TrmpT5 – trumpaplaukis taksas 5; TrmpT6 – trumpaplaukis taksas 6; TrmpT7 – trumpaplaukis taksas 7; Pek3 – pekinas 3; TrmpT8 – trumpaplaukis taksas 8; TrmpT9 – trumpaplaukis taksas 9; PrncB1 – prancūzų buldogas 1)
Šiame pogupyje geriausiai sveiko šuo „ trumpaplaukis taksas 9“. Pirmieji jo bandymai stotis atsirado jau po 3 dienų nuo elektroterapijos pradžios, pirmieji valingi judesiai atsirado taip pat po 3 dienų, raumenų tonusas 2-ą dieną, propriocepsija atsirado 10-tą dieną nuo terapijos pradžios. Blogiausi stebimi rezultatai buvo šuns „Pekinas 3“. Jo pirmieji bandymai stotis pasirod÷ 20-tą dieną nuo elektroterapijos pradžios, raumenų tonusas pasirod÷ 10-tą dieną, tačiau vertinant rezultatus numatytą laiko tarpą nei valingi judesiai, nei propriocepsija neatsirado.
4.5.3. Antros grup÷s 1-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai
Antros grup÷s 1-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo taikyta medikamentinis gydymas. Šunys, jaučiantys skausmą, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta elektroterapija.
3.lentel÷: 2 grup÷s 1-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai
II.1 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios
Eil.
Nr Veisl÷ Amžius Lytis
43 Pav. 23 II grup÷, 1 pogrupis šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis
( Pek4 – pekinas 4; PrncB2 – prancūzų buldogas 2; TrmpT10 – trumpaplaukis taksas 10; Pek5 – pekinas 5; IlgplT1 – ilgaplaukis taksas 1)
44 4.5.4. Antros grup÷s 2-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai
Antros grup÷s 2-ojo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo taikytas medikamentinis gydymas. Šunys jaučiantys gilųjį skausmą, nežymiai paralyžuotos galūn÷s, galintys eiti. Jiems buvo taikyta elektroterapija.
4. lentel÷: II grup÷s 2-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai
II.2 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios
Eil . Nr Veisl÷ Amžiu s Lytis Išvaržos lokalizacij a Bandyma s atsistoti Valingi judesiai Raumenų tonusas Propriocepsij a 1 Prancūzų buldogas 3 4m. Patina s T12-T13 1 4 1 10 2 Mix 3 4m. Kal÷ T13-L-1 1 8 1 18 3 Trumpaplauki s taksas 11 4m. Kal÷ T11-T12 1 3 1 16 4 Trumpaplauki s taksas 12 3m. Kal÷ T12-T13 3 4 2 23 5 Pekinas 6 6m. Kal÷ L3-L4 2 5 2 10 6 Pekinas 7 4m. Kal÷ T11-T12 1 5 1 15
Pav. 24 II grup÷s, 2 pogrupio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis
(PrncB3 – Prancūzų buldogas 3; Mix 3 – mišrūnas; TrmpT 11 – trumpaplaukis taksas 11; TrmpT12 – trumpaplaukis taksas 12; Pek6 – Pekinas 6; Pek7 – Pekinas 7)
45
buldogas 3“ šis jutimas atsirado po 4-ių dienų. Prasčiausiai šioje grup÷je sek÷si šuniui „trumpaplaukis taksas 12“. Pirmieji bandymai stotis buvo pasteb÷ti 3-ią dieną, valingi judesiai 4-ą dieną, raumenų tonusas prad÷tas jausti 2-ą dieną, o propriocepsija atsirado 23-ią dieną.
4.5.5. Elektroterapijos taikymo rezultatų palyginimas abiejose tiriamosiose grup÷se
Pav. 25 Laikas per kurį šunys band÷ atsistoti taikant elektroterapiją tiriamosiose grup÷se (P<0,05).
46
Pav. 26 Laikas per kurį šunys prad÷jo rodyti valingus judesius taikant elektroterapiją (P<0,05).
Susisteminus gautus duomenis, galime teigti, kad valingus judesius, tiriamosiose grup÷se, anksčiausiai pard÷jo rodyti II.2 pogrupio šunys – 4.8 dienos. Ilgiausiai valingi judesiai neatsirado I.1 pogrupyje – 9.8 dienos. Tuo tarpu I.2 pogrupyje tai truko 9.3 dienos, II.1 pogrupyje – 6.2 dienos.
Pav. 27 Laikas per kurį šunims pasireišk÷ raumenų tonusas taikant elektroterapiją (P<0,05).
47 Pav. 28 Propriocepsijos vertinimas tiriamosiuose grup÷se (P<0,05).
49 6. REZULTATŲ APTARIMAS
Per ketverius metus (2007 – 2011) „UAB Jakovo veterinarijos centrą“ buvo užregistruota 73 tarpslankstelin÷s ligos atvejų.
Literatūros duomenys teigia, kad 62% visų sergančių tarpslanksteline disko liga, priskiriamų chondrodistrofinių šunų rūšiai, yra taksų veisl÷s šunys, taip teig÷ Brait (2001). Mūsų tyrime, šį veisl÷ taip pat dominavo, iš visų tiriamųjų, taksų veisl÷s šunims tarpslankstelinio disko liga sudar÷ 29%.
Cudia (1991) teig÷, kad dažniausiai tarpslankstelin÷ disko liga pasireiškia dažniausiai tarp T11 ir L3 tarpslankstelinių tarpų. Nagrin÷jant mūsų tiriamąją medžiagą, duomenys sutapo su literatūros duomenimis. 29% tirtųjų išvaržos lokalizacija buvo ties T12 – T13, 25% tirtųjų išvaržos vieta buvo ties T11 – T12. 18% išvaržos lokalizacija buvo T13; L1 tarpslanksteliniuose tarpuose. Šunų lytis šiame tyrime netur÷jo jokios reikšm÷s
Lygiai taip pat, kaip teig÷ Brait (2001), gyvūnų amžius, kuriems pasireišk÷ tarpslankstelinio disko liga, varijuoja tarp 3 – 7 metų. Išnagrin÷jus statistinius duomenis, daugiausia sergančiųjų buvo 4 metų amžiaus šunys. Tačiau, taip pat buvo visos amžiaus grup÷s nurodytos imtyje, tik maži ligos pasireiškimo procentai pasitaik÷ sergančių iki 3 metų ir daugiau nei 7 metų. Tyrimo rezultatai rodo, kad tik 5% tirtųjų tarpslankstelinio disko liga pasireiškia 1 – 2 metų amžiaus šunims, šiuos duomenis taip pat aptar÷ ir Meij (2005)
Mūsų tyrimas parod÷, kad dažniausi tarpslankstelin÷s ligos klinikiniai simptomai buvo stiprus nugaros skausmas, pilvo raumenų įtempimas, paraparez÷, vaikščiojimo sutrikimas, valingų judesių sutrikimas ar išnykimas, paraplegija, sutrikusi defekacija, šlapimo pūsl÷s įnervacijos sutrikimas.
Gyvūnui sveikstant, ilgiausiai užtruko propriorecepcijos atsistatymas, vidutiniškai tai užtruko 16 dienų, pagal literatūros duomenis, kuriose Millis (2004) teig÷, kad sveikstant pacientui greičiausiai atsiranda giliojo skausmo jutimas, v÷liau motorinių funkcijų funkcionavimas ir galutinai pasveikus atsistato propriocepsijos suvokimas.
Progresuojanti mielomaliacija pasireiškia apie 10% šunų, kuriems neatsirado giliojo skausmo suvokimas. Esant šiam sutrikimui būtina kuo greičiau, d÷l humaniškumo eutanazuoti gyvūną, nes pasireiškia hipoventiliacija ir asfiksija, taip teig÷ Sahrp (2005). Mūsų tyrimo duomenimis, buvo eutanazuoti 7% ir gaišo 6% tirtųjų šunų.
50
gyvūnas jaučia gilųjį skausmą, gydymo veiksmingumas gali siekti 91%, o atlikus gydymą v÷liau nei po 48 valandų, kai yra prarastas giliojo skausmo jutimas gydymo s÷kmingumas gali būti tik iki 7%, taip teig÷ Tangner (2010).
Tarpslankstelin÷s disko ligos gydymo metu taikant elektroterapiją, pasteb÷ta, kad naudojant šią terapiją, iki tam tikro lygio atsistat÷ raumenų tonusas, padid÷jo raumenų judesių amplitud÷, taip pat greičiau įvyko edemos nuslūgimas po sužeidimo McGowan (2007). Šiuo atveju, mūsų tiriamojo darbo rezultatai sutapo su literatūroje pateiktais duomenimis.
Geriausių rezultatų taikant elektroterapiją buvo pasiekta antroje grup÷je antrajame pogrupyje, kuriame dalyvavo šunys gydyti konservatyviu metodu ir tur÷jo sutrikusią judesių koordinaciją ir jaučiantys gilųjį skausmą. Taip pat funkcijos greičiau atsistatin÷jo antros grup÷s pirmojo pogrupio šunims, kurie buvo paralyžuotomis galūn÷mis, jaučiantys skausmą ir buvo gydyti konservatyviu metodu. Tačiau natūralu, kad pogrupiuose, kuriuose šunys buvo gydomi chirurgiškai elektroterapijos efektas buvo mažesnis d÷l didesnių funkcijų sutrikimų, pasireiškusių nuo ligos pradžios.
Alexander (2001) teig÷, kad paralyžuoti raumenys reaguoja į žymiai mažesnę slenkstinę srovę nei sveiki raumenys. D÷l to, paralyžuoti raumenys gali būti stimuliuojami, o sveiki raumenys lieka atsipalaidavę. D÷l šios atrankin÷s stimuliacijos yra užkertamas kelias raumenų atrofijai. Be to, išvengiama raumenų degeneracijos ir fibroz÷s bei palaikoma savaimin÷ raumenų atsinaujinimo galimyb÷.
Millis (2004) teig÷, kad naudojant reabilitaciją, pirmieji bandymai atsistoti atsiranda 1-3 dieną nuo reabilitacijos pradžios, ši tendencija taip pat buvo pasteb÷ta vienoje iš tirtųjų grupių, I-oje grup÷je šie rezultatai buvo 1 – 4 dienos.
Literatūroje teigiama, kad laikui b÷gant, organizmas gali prisitaikyti prie TENS pojūčių, tod÷l yra būtina tam tikrais laikotarpiais keisti įrenginio parametrus taip sak÷, Johnson (1991). Atliekant tiriamąjį darbą pasteb÷ta, kad veikimo amplitud÷ tur÷jo būti nustatoma kiekvienam tiriamajam atskirai ir didinama arba mažinama d÷l raumenų prisitaikymo prie vieno r÷žimo stimuliacijos.
