SKUBIOS PAGALBOS SKYRIUJE DIRBANČIŲ SLAUGYTOJŲ PATIRIAMO STRESO DARBE IR PROFESINIO IŠSEKIMO PAPLITIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

KRISTINA KUČINSKAITĖ

SKUBIOS PAGALBOS SKYRIUJE DIRBANČIŲ SLAUGYTOJŲ

PATIRIAMO STRESO DARBE IR PROFESINIO IŠSEKIMO

PAPLITIMAS

Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika” (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas

Darbo vadovė Prof. Dr. Eglė Vaitkaitienė

Turinys

1.2. Streso paplitimas slaugytojų darbe ... 14

1.3. Profesinio perdegimo samprata ... 16

1.4. Profesinio perdegimo paplitimas slaugytojų darbe ... 18

1.5. Streso ir profesinio perdegimo dažnis – Lietuvos ir šalių patirtis ... 19

1.6. Streso įveika ... 22

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 26

3. REZULTATAI ... 32

3.1 Respondentų duomenų analizė ... 32

3.2 Slaugytojų profesinio išsekimo ir streso paplitimo vertinimas ... 35

3.3 Profesinio išsekimo ir subjektyvios savijautos sąsajos ... 42

3.4 Streso suvokimo vertinimas ... 47

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51

Išvados ... 54

Mokslo pranešimų, publikacijų sąrašas ... 56 Literatūros sąrašas ... 57

Santrauka

Kristina Kučinskaitė. Skubios pagalbos skyriuje dirbančių slaugytojų patiriamo streso darbe ir

profesinio išsekimo paplitimas. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Prof. Dr. Eglė Vaitkaitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2018; p. 62 (be priedų).

Tyrimo tikslas: išanalizuoti LSMUL Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje dirbančių slaugytojų

patiriamo streso darbe ir profesinio išsekimo veiksnius.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti profesiniam išsekimui charakteringus veiksnius tiriamojoje grupėje.

2. Išanalizuoti tiriamosios grupės respondentų profesinio išsekimo ir subjektyvios savijautos sąsajas. 3. Atskleisti dažniausius slaugytojų nurodytus streso suvokimo ir streso įveikos būdus.

Tyrimo objektas: LSMUL Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje dirbantys slaugytojai.

Metodika. 2017 m. vasario - kovo mėn. anoniminės apklausos būdu, naudojant standartizuotus

klausimynus: bendrąjį sveikatos klausimyną, išplėstinę slaugytojų streso vertinimo skalę, psichoaktyvių medžiagų vartojimo klausimyną, streso įveikos klausimyną, atliktas kiekybinis momentinis tyrimas (2016 m. gruodžio 20 d., leidimo Nr. BEC - ISP(M) - 142). Tiriamoji imtis – n = 42 Skubios pagalbos skyriuje dirbančios slaugytojos. Atsako dažnis nuo išdalintų anketų 80,9 proc.. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinį programinį paketą IBM SPSS. Hipotezės apie požymių priklausomybes tikrintos naudojant chi kvadrato (χ2 _{) kriterijų.}

Rezultatai. Tyrime dalyvavo 34 slaugytojos. Amžiaus vidurkis buvo 37,6 (SN 8,89). 45,5 proc. ir 39,4

proc. respondentų atitinkamai, dirbo daugiau nei vieno ir vieno etato krūviu. Fizinės ir psichologinės savijautos vertinimas ženkliai nesiskyrė: 75,8 proc. fizinę ir 78,8 proc. psichologinę savijautą vertino esant vidutinę ir gerą. 6,1 proc. respondentų savo psichologinę savijautą vertino kaip blogą. Prastesnė respondentų fizinė savijauta susijusi su aukštesne depersonalizacija (r = 0,418; p = 0,019) ir su žemesniais asmeniniais siekiais (r = -0,430; p = 0.014). Subjektyvus psichologinės savijautos vertinimas koreliavo tarpusavyje su profesiniu išsekimu: blogiau įvertinta psichologinė savijauta susijusi su aukštesniu emociniu išsekimu (r = 0,602; p <0,001), aukštesne depersonalizacija (r = 0,390; p = 0,030) ir žemesniais asmeniniais siekiais (r = -0,530; p = 0,002). Prasčiau įvertinę subjektyvią psichologinę savijautą respondentai pasižymėjo aukštesniu

nerimu ir depresine nuotaika (r = 0,517; p = 0,002), dažniau patyrė socialinių sunkumų (r = 0,663; p<0,001), dažniau nepasitikėjo savimi (r = 0,666; p<0,001). Blogesnės fizinės savijautos respondentai dažniau juto nerimą ir depresinę nuotaiką (r = 0,438; p = 0,012), dažniau patyrė socialinius sunkumus (r = 0,524; p = 0,002) ir mažiau pasitikėjo savimi (r = 0,503; p = 0,004). Nustatytas ir subjektyvios psichologinės bei fizinės savijautos ryšys: blogesnė psichologinė savijauta blogina ir fizinę savijautą (r = 0,572; p = 0,001). Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalės poskalės statistikai reikšmingai koreliavo tarp bendrosios savijautos skalės vertinimo balų, blogesnės bendrosios savijautos, didesnio emocinio išsekimo ir depersonalizacijos bei mažesnių asmeninių siekių. Patiriamo streso lygmuo reikšmingai siejosi su prastesne fizine (r = 0,451; p = 0,010) ir psichologine (r = 0,613; p<0,001) savijauta.

Išvados. Mažesnis skubios pagalbos slaugytojų pasitenkinimas darbu yra susijęs su didesniu polinkiu

perdegimo komponentėms, tai yra emociniu išsekimu ir depersonalizacija. Nerimas, depresinė nuotaika, prastesnė fizinė ir psichologinė savijauta reikšmingai siejasi su patiriamu stresu. Bendrosios savijautos vertinimas reikšmingai susijęs su išsekimo arba perdegimo darbe vertinimų.

Abstract

Kristina Kučinskaitė. The prevalence of work-related stress and professional exhaustion among emergency department nurses. Master‘s thesis. Supervisor – prof. d. Eglė Vaitkaitienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2018; s. 62.

The purpose: to determine factors of work-related stress and professional burnout among

emergency department nurses in the hospital of Lithuanian university of health sciences Kaunas clinics.

Tasks:

1. To evaluate the components of the professional burnout of respondents in the research group.

2. To determine interfaces between professional burnout and subjective well-being of respondents in the research group.

3. To evaluate the most common ways of stress perception and management indicated by nurses.

The research object: emergency department nurses of the hospital of Lithuanian university of

health sciences Kaunas clinics.

Methods. The anonymous questionnaire survey carried out during the period between

February and March of 2017. For the quantitative instantaneous study were used standardized questionnaires: general health questionnaire, expanded nursing stress scale, psycho active substanceuse questionnaire, stress management questionnaire. Sample n=42 emergency department nurses, response rate 80,9%. Statistical data analysis was carried out by using IBM SPSS programme. The hypothesis about dependence of attributes was checked using chi-square (χ2) criteria.

Results. The study involved 34 nurses. The mean age was 37.6 (SD 8.89). 45.5 percent and

39.4 percent. respondents, respectively, worked more than one and one full time load. The assessment of physical and psychological well-being was not significantly different: 75.8%. physical and 78.8% psychological well-being was considered average and good. 6.1 percent of respondents regarded their psychological well-being as bad. The worse respondents' physical well-being is associated with a higher depersonalization (r = 0.418; p = 0.019) and with lower personal goals (r = -0.430; p = 0.014). Subjective assessment of psychological well-being correlated with occupational exhaustion: worse psychological well-being was associated with higher emotional exhaustion (r = 0.602; p <0.001);

higher depersonalization (r = 0.390; p = 0.030) and lower personal goals (r = -0.530; p = 0.002). Responding to subjective psychological well-being, the respondents showed higher anxiety and depressed mood (r = 0.517; p = 0.002); more often they had social difficulties (r = 0.663; p <0.001); more often they did not trust themselves (r = 0.666; p <0.001). Respondents with a lower level of physical well-being were more likely to have anxious and depressed mood (r = 0.438; p = 0.012); they were more likely to experience social difficulties (r = 0.524; p = 0.002) and less self-confidence (r = 0.503; p = 0.004). The connection between subjective psychological and physical well-being is also determined: the worse psychological well-being degrades and physical well-being (r = 0.572; p = 0.001). The rates of exhaustion or burnout at work scales for posterity statistics were significantly correlated with scores of general self-esteem scores, poorer general well-being, greater emotional exhaustion and depersonalization, and lower personal aspirations. The level of stress experienced significantly correlated with poorer physical (r = 0,451; p = 0,010) and psychological (r = 0,613; p <0,001) feelings.

Conclusions. Emergency care nurses have a lower than average level of stress, often caused

by high work load and conflict situations with patients and their relatives. The increased stress of emergency care nurses, as well as poorer self-esteem, are associated with a higher tendency to burnout components, such as emotional exhaustion and depersonalization. For the stress management most often respondents were using social support and problem solving, less often – avoidance factor. Emotional discharges are the least used by respondents.

Padėka

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei prof. dr. Eglei Vaitkaitienei už skirtą savo laiką, duotus naudingus patarimus bei suteiktą pagalbą.

Dėkoju LSMUL Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus slaugytojoms už dalyvavimą tyrime, taip pat Respublikinės Kauno ligoninės Aleksoto sektoriaus Psichosomatinio skyriaus kolektyvui už supratimą ir palaikymą.

Dėkoju savo šeimai bei draugams, kurie buvo šalia, kai man to labiausiai reikėjo.

Santrumpos

angl. – anglų kalba

CAGE – testo pavadinimo trumpinimas anglų kalboje (Cut down – Annoyed – Guilty – Eye opener) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė m. – metai

N – respondentų skaičius nr. – numeris

p – reikšmė, statistinio reikšmingumo lygmuo p. - puslapis

proc. - procentai pvz. – pavyzdys

r – Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas

Žodynėlis

Profesinis perdegimas - ilgalaikės nepalankios situacijos darbo aplinkoje sukelta būsena, kuriai būdingas išsekimas, negatyvi nuostata darbo atžvilgiu bei sumažėjęs produktyvumas [12].

Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir / ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams [38].

Slaugytojas - asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs slaugytojo profesinę kvalifikaciją [37].

Stresas - žmogaus organizmo apsauginių reakcijų visuma, atsirandanti kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį [27].

Stresas darbe - emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo aspektus visuma apimanti darbuotojo reakciją į nepalankius veiksnius. Tai tokia organizmo būsena, kuri kyla dėl netikėtų nepalankių aplinkybių [31].

Įvadas

Slaugos aktualumas esant vis didesniam sergamumui įvairiomis ligomis bei tendencingai senėjančioje visuomenėje yra neabejotinas. Didėjantis slaugos poreikis slaugytojus verčia susidurti su įvairiomis situacijomis, iššūkiais, kurie įrodo, jog šiuolaikinis slaugytojas yra ne tik slaugos specialistas, kuris slaugo sergantį žmogų, tačiau ir specialistas, turintis psichologinių, socialinių, pedagoginių, vadybos ir kitų žinių bei įgūdžių. Todėl slaugos paslaugų kokybė ženkliai priklauso nuo slaugytojo savijautos [58].

Skubios pagalbos specialistai, tarp jų ir slaugytojai, pakankamai dažnai susiduria su stresinėmis situacijomis, skaudžiais pacientų ir jų artimųjų išgyvenimais, traumomis bei vaizdiniais, kurie psichologine prasme jiems patiems palieką neigiamą poveikį sveikatai – sukelia stresą, kurio poveikis gali būti labai įvairus. Nuolatinis stresas daro įtaką kasdieniniam žmogaus gyvenimui, dėl to gali atsirasti miego problemų, išsivystyti potraukis nesaikingam alkoholio vartojimui, sumažėti apetitas. Stresas tai pat mažina nuotaiką, darbo produktyvumą. Visa tai kartu turi neigiamą poveikį sveikatai, o

patiriant nuolatinį stresągali išsivystyti perdegimo sindromas [1, 21].

Profesinio perdegimo sindromas yra glaudžiai susijęs su darbe patiriamu stresu [27]. Profesinis perdegimas gresia tuomet, kai darbo ištekliai nėra pakankami, o reikalavimai darbuotojui aukšti – taip darbuotojas ilgainiui išsenka. Tokio darbuotojo motyvacija ir gebėjimas produktyviai dirbti bus ženkliai mažesnis, todėl, nesiimant jokių veiksmų, žalą patiria ne tik darbuotojas, bet ir visa organizacija [12]. Dėl darbe patiramo streso bei perdegimo dalis slaugytojų jaučia nepasitenkinimą savo darbu, dėl to ryžtasi keisti ne tik darbo vietą bet ir profesiją [7].

Nuo slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos skyriuje, veiksmų, didele dalimi priklauso kokios pagalbos sulauks pacientas. Itin svarbi yra skubios pagalbos skyriuje dirbančių slaugytojų psichikos sveikata, gebėjimas laiku atpažinti savo pačių stresines situacijas, simptomus, kurie rodo streso pasireiškimą ir didėjimą, nuo šių veiksnių priklauso slaugytojų darbo efektyvumas [10, 21]. Aukštas slaugytojų profesinis perdegimas bei darbe patiriamas stresas yra aktuali problema norint užtikrinti kokybiškas slaugos paslaugas [58].

Temos aktualumas ir naujumas

Skubios pagalbos skyriai - tai sveikatos priežiūros sektorius, kur stresas yra tarsi sudedamoji, kasdieninė darbo dalis. Čia tikimybė patirti stresą yra kur kas didesnė, nei kito profilio

skyriuose, čia streso negalima numatyti, prognozuoti, ar kaip nors jam pasiruošti, kiekviena situacija patiriama skubiosios pagalbos skyriuje yra unikali ir tai, jog nežinai kas nutiks artimiausiu laiku ir negali tam pasiruošti, taip pat gali kelti stresą skubios pagalbos skyriaus personalui [1].

Slaugytojų darbe stresas yra kasdieninio gyvenimo dalis. Skirtingos pacientų problemos, skirtingo lygmens pagalbos suteikimas ir sprendimų priėmimas reikalauja iš gydytojų ir slaugytojų didžiulio psichologinio brandumo, racionalumo ir veiksmų darnos, visa tai sukelia didesnį ar mažesnį stresą, kurį išmatuoti sudėtinga. Kiekvieno žmogaus atsparumas stresui, jo valdymas yra skirtingas ir tai priklauso nuo prigimtinių savybių. Pastebėta, kad profesinėje aplinkoje stresas atsiranda dažniausiai tarp tų profesijų, kurioms keliami dideli fiziniai ir psichologiniai reikalavimai bei yra mažos darbuotojų savarankiškumo galimybės. Tai galima susieti ir su slaugytojo profesija, tad neabejojame, kad streso tema yra labai aktuali, todėl daug dėmesio skiriama šios krypties moksliniams tyrimams.

Darbo tikslas - išanalizuoti LSMUL Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje dirbančių slaugytojų patiriamo streso darbe ir profesinio išsekimo veiksnius.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti profesiniam išsekimui charakteringus veiksnius tiriamojoje grupėje.

2. Išanalizuoti tiriamosios grupės respondentų profesinio išsekimo ir subjektyvios savijautos sąsajas. 3. Atskleisti dažniausius slaugytojų nurodytus streso suvokimo ir streso įveikos būdus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Streso samprata

Stresas – daugiareikšmė sąvoka. Tarptautinių žodžių žodyne ji apibūdinama kaip visuma apsauginių reakcijų, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį [27].

Pirmasis mokslinį biologinio streso sąvokos paaiškinimą pateikė Kanados medicinos daktaras Hansas Seljė (Hans Selye; 1907–1982). Jis teigia, kad stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio. Tuo tarpu stresorius yra įvardinamas kaip aplinkos veiksnys, sukeliantis individui stresą [31].

Psichikos – emociniai sutrikimai, kuriems priskiriamas stresas, depresija ir nerimas, sudaro 18,9 proc. visų profesinių ligų Europos Sąjungoje ir užima antrąją vietą po raumenų ir kaulų ligų tarp moterų. Lietuvoje nurodytas streso paplitimo vidurkis tarp Europos Sąjungos šalių buvo 31,0 proc. [31].

Streso poveikis - įvairialypis. Nuolatinis stresas veikia kasdieninį žmogaus gyvenimą, trikdo nusistovėjusius darbinius ir buitinius įpročius, sukelia miego problemų, skatina imtis iki tol žmogui nebūdingos veiklos ar potraukio psichotropinėms medžiagoms, rūkymui ar alkocholiui. Nusistovėjusių kasdieninių įpročių išsibalansavimas, neabejotinai reikšmingas nuotaikai, santykiams šeimoje ir kolektyve, darbo produktyvumui ir jo efektyvumui. Šie veiksniai neabejotinai veikia ir individo bendrąją sveikatos būklę ir tai gali būti kaip reikšmingas veiksnys širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymui ateityje, gali pasireikšti įvairaus pobūdžio kūno skausmai, virškinimo sutrikimas, dirgliosios žarnos sindromui būdingi nusiskundimai, galvos skausmai, nerimas ir net psichikos sutrikimai [1].

1.2. Streso paplitimas slaugytojų darbe

Vienas pagrindinių suaugusio žmogaus užsiėmimų gyvenime yra darbas [14]. Stresas darbe – tai emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo aspektus visuma apimanti darbuotojo reakciją į nepalankius veiksnius, pavyzdžiui, netinkamas darbo aplinkos sąlygas, aukštus darbo reikalavimus, netinkamą darbo organizavimą, sudėtingą darbo turinį, prastus darbuotojų tarpusavio santykius ir/ ar prastą santykį su darbdaviu. Tai organizmo būsena, kuri kyla dėl netikėtų nepalankių aplinkybių (stresorių), dezorganizuojančių darbinę veiklą, poveikio. Jai būdinga didelė aktyvacija ir įtampa, dažnai siejama su jausmu, kad situacija yra nevaldoma [31].

Galdikienė N., remdamasi užsienio literatūra, teigia, jog šiuo metu stresas slaugytojų darbe yra ženklus. Identifikuojama daugybė pavienių ir sudėtinių stresorių.

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad medicinos darbuotojai, tarp jų ir slaugytojai, susidurdami su psichosocialinių veiksnių pokyčiais - viena daugiausiai streso patirianti darbuotojų grupė. Pasak Žydžiūnaitės V. – slaugytojo darbas yra emocinis ir sekinantis, jiems pakanka savo atliekamoje veikloje sudėtingų situacijų ir skubių sprendimų, o tai sukelia kasdienį stresą [3].

Slaugytojų darbe stresas yra kasdieninio gyvenimo dalis. Skirtingos pacientų problemos, skirtingo lygmens pagalbos suteikimas ir sprendimų priėmimas reikalauja iš gydytojų ir slaugytojų didžiulio psichologinio brandumo, racionalumo ir veiksmų darnos, visa tai sukelia didesnį ar mažesnį stresą, kurį išmatuoti sudėtinga. Kiekvieno žmogaus atsparumas stresui, jo valdymas yra skirtingas ir tai priklauso nuo prigimtinių savybių. Pastebėta, kad profesinėje aplinkoje stresas atsiranda dažniausiai tarp tų profesijų, kurioms keliami dideli fiziniai ir psichologiniai reikalavimai bei yra mažos darbuotojų savarankiškumo galimybės. Tai galima susieti ir su slaugytojo profesija [3]. Nustatyta, kad Europos šalyse stresą darbe patiria 37,5 proc. sveikatos ir socialinių paslaugų sektoriaus darbuotojų, o dėl ilgalaikio psichologinio streso ir įtampos, sukeltos bendraujant su sergančiais asmenimis ar reaguojant į paciento mirtį, jaučiamas pastovus nuovargis. Kaip jau minėjome, nuolatinė stresinė aplinka, nuolatiniai stresoriai gali sukelti psichosomatines ligas, tarp kurių gali būti širdies ir kraujagyslių ligos, aterosklerozė, dirgliosios žarnos sindromas ir dvylikapirštės žarnos opa, įtampos galvos skausmai, raumenų ir stuburo skausmai, kai kurios odos

ligos. Pastebima, kad mirtingumas nuo šiuo ligų yra apytiksliai 2 kartus didesnis patiriantiems nuolatinį stresą, nei jo nepatiriantiems [17].

Slaugytojų patiriamas stresas susijęs statistiškai patikimais koreliacijos ryšiais su slaugytojų perdegimo sindromu, emociniais, depresijos ir psichosomatiniais simptomais. Atsižvelgiant į tyrimo, atlikto Lietuvoje duomenis, nustatyta, kad, didėjant psichologiniams reikalavimams darbe, slaugytojams dažniau pasireiškia streso darbe sąlygoti emociniai, perdegimo, psichosomatiniai simptomai. Veikiant intensyvesniam stresui darbe, slaugytojai yra mažiau patenkinti darbu, jų darbo efektyvumas taip pat mažėja [9].

Dideliu darbo intensyvumu pasižymi skubios pagalbos skyriai. Į skubios pagalbos skyrių pacientas dažnai atvežamas kritinės būklės, todėl pagalba jam turi būti suteikta nedelsiant, darniai dirbant slaugytojų ir gydytojų komandai. Matyti agresiją, smurtą ar pacientų mirtį, dalyvauti gaivinimo procese, neabejotinai personalui yra sunku ir emociškai ir fiziškai. „Imuniteto“ stresui, nepriklausomai nuo išdirbtų metų skubios pagalbos skyriuje, įgyti sunku. Jeigu tampi emociškai stipresnis darbe, lengviau pakeli netektis ir sudėtingas situacijas, organizmas dažniausiai kompensuoja tai kitomis aplinkybėmis ir neretai tai būna žalingi įpročiai.

Tam, kad lengviau susidoroti su sudėtingomis situacijomis ir būklėmis, personalo individualus ir komandinis pasiruošimas, jų veiksmų eiga, turi būti ypač sklandi. Nuolatinės treniruotės, nuolatiniai seminarai ir simuliacijos pamokos gali užtikrintį sklandų, mažiau problemų sukeliantį personalo darbą. Skyriaus darbuotojai taip pat turi būti aprūpinami visomis reikalingomis priemonėmis skubiai pagalbai užtikrinti, kad medicinos priemonių trūkumas netaptu dar vienų nepageidaujamu stresogeniniu veiksniu [1].

Bendravimas, geri tarpusavio santykiai, pasitikėjimas vienas kitu, tai dar vienas labai svarbus sklandaus darbo veiksnys, mažinantis stresą ir užtikrinantis gerą darbo kokybę. Bendravimas svarbus ne tik tarp slaugytojų, bet ir tarp gydytojų bei slaugytojų, tarp slaugytojų ir konsultantų, techninių darbuotojų ir paciento aplinkos žmonių.

Tarpusavio bendravimo aspektai glaudžiai susiję su skyriaus ergonomika, su ligonių srautų paskirstymu, su tyrimų organizavimo ir paciento informavimo tvarka. Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad slaugytojai jaučiasi artimųjų nuvertinti ir kaltinami. Artimieji, pasak slaugytojų, atvirai demonstruoja nepasitikėjimą jų kompetencija. Slaugytojai pastebėjo, kad bendravimas su pacientų artimaisiais kelia vis naujus iššūkius, jų gebėjimų ir veiksmų darnos, mokėjimo pasakyti tik tiek, kiek apima jų kompetencijų ribos. Nors artimieji dažnai išreiškia išankstinę neigiamą

nuostatą darbuotojų atžvilgiu, kelia daugiau nepagrįstų reikalavimų ir visa tai dažniausiai dėl neigiamai formuojamos žiniasklaidos nuomonės, slaugytojai turi gebėti formuoti priešingą teigiamą nuomonę, o procedūrų atlikimas turi būti saugus ir kokybiškas.

Slaugytojai mano, kad bendravimo kliuviniai kyla dėl asmeninių artimųjų savybių (negebėjimo valdyti emocijų, agresyvumo) ir darbo organizavimo trūkumų (per didelio darbo krūvio). Tačiau, tai tik artimųjų nuomonė, kuri yra dalinai pagrįsta, nes pats pacientas ir jo artimieji ligos paūmėjimo ar traumos atveju patiria dar didesnį stresą ir sunkiai valdo savo emocijas. Dėl bendravimo metu patiriamo streso slaugytojai jaučia nesaugumą, baimę, nuovargį, emocinį išsekimą, sumažėjusį darbingumą, kas trukdo atlikti pacientui būtinas medicinines manipuliacijas [29]. Psichosocialiniai darbo aplinkos veiksniai, tokie kaip stresorių nebuvimas, yra vienas iš svarbiausių komponentų norint palaikyti saugią ir sveiką darbo aplinką. Jei darbo aplinkos veiksniai nekontroliuojami, slaugytojų sveikata ir socialinė bei ekonominė padėtis blogėja, todėl suprastėja pacientų priežiūros kokybė [11].

Apibendrinant galima teigti, jog stresas darbe yra paplitusi problema tarp sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač tų, kurie dirba skubios pagalbos sektoriuje. Stresas darbe yra dabarties ir ateities pagrindinė problema, jis reikšmingas sveikatos priežiūros darbuotojų sveikatai, darbo organizavimui, produktyvumui [2].

1.3. Profesinio perdegimo samprata

Galdikienė N. teigia, jog patiriamas stresas darbe yra glauždiai susijęs su profesinio perdegimo sindromu [27]. Maslach ir Jackson taip pat apibūdina profesinio perdegimo sindromą kaip lėtinio streso (patiriamo darbe) pasekmę, kuri nebuvo tinkamai išspręsta [24].

Profesinis perdegimas yra ilgalaikės nepalankios situacijos darbo aplinkoje sukelta būsena, kuriai būdingas išsekimas, negatyvi nuostata darbo atžvilgiu bei sumažėjęs produktyvumas [12]. Socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach buvo viena pirmųjų mokslininkių, kuri 1967 metais pradėjo tyrinėti perdegimo sindromo reiškinį [26]. Profesinis perdegimas apibūdinamas kaip lėtinio pobūdžio problema, nepraeinanti net po kelių savaičių poilsio. Dažniausiai profesinis perdegimas pasireiškia kaip ilgalaikis nuovargis, nerimastingumas, ryškiai sumažėjęs optimizmas,

sutrikęs dėmesys, užmaršumas, susilpnėjęs atsparumas ligoms, darbo teikiamo džiaugsmo nebuvimas, nekokybiškai atliekamas darbas ir pan. Higienos instituto duomenimis, profesinis perdegimas slegia apie 30 - 40 proc. visų sektorių darbuotojų. Anksčiau ši problema buvo laikyta tik su klientais dirbančių profesinių grupių problemą, tačiau vėlesnių tyrimų metu atskleista, kad perdegti gali visų profesijų atstovai [12].

Profesinis perdegimas – tai emocinio, fizinio ir psichinio išsekimo būklė, kuri susiformuoja veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kurie kyla darbo aplinkoje [26].

Manoma, jog profesinis perdegimas pirmiausiai yra paties žmogaus problema: galimai žmonės kenčia nuo profesinio perdegimo dėl problemų, kurios susijusios su asmeniniu charakteriu, elgesiu ir pajėgumu dirbti [27].

Profesinis perdegimas gresia tuomet, kai darbo ištekliai nėra pakankami, o reikalavimai darbuotojui aukšti – taip darbuotojas ilgainiui išsenka. Toks darbuotojas bus linkęs į nemažai somatinių ir psichikos problemų, jo motyvacija ir gebėjimas produktyviai dirbti ženkliai kris, todėl, nieko nekeičiant, žalą patirs ne tik darbuotojas, bet ir visa organizacija [12].

Freudenbergerio nuomone nuo „sudegimo" kenčia tie žmonės, kurie pernelyg įsipareigoja ir aukojasi kitiems, kol tai pasidaro nebepakeliama. Nuolat patiriami stresai, kitos nesėkmės, pernelyg dideli reikalavimai, nusivylimai, užsidarymas savyje atima prasmę bet kokiai veiklai, tada “perdegęs” asmuo praranda norą užsiimti bet kokia veikla - vieni į tai reaguoja fizine negalia, kiti tampa šalti ir ciniški. Mokslininkai ir psichologai „sudegimo” sindromą įvardina kaip nesugebėjimą suderinti tai, ko tikėjomės ir tai, ką turime [27].

Perdegimo sindromą sudaro trys pagrindinės komponentės: emocinis išsekimas, depersonalizacija ir sumažėjęs veiksmingumas.

Emocinis išsekimas atsiranda tuomet, kai asmuo patiria emocinį persidirbimą bei išeikvoja savo emocinius išteklius. Tokiu atveju žmogus, bendraudamas su kitais nebepajėgia vykdyti jam iškeltų reikalavimų, jaučia įtampą ir fizinį išsekimą. Tai – pirmoji reakcija į stresą bei pagrindinė perdegimo sindromo komponentė.

Depersonalizacijos (dar vadinama cinizmu) metu asmuo jaučia nusivylimą, nepasitikėjimą, neviltingumą, atbukusią reakciją į kitus žmones, bendravimas tampa šaltas, formalus. Depersonalizacijos komponentas rodo tarpasmeninį perdegimą.

Atsiradus neveiksmingumui pasireiškia kompetencijos, produktyvumo mažėjimas, netenkama pasitikėjimo savo jėgomis bei gebėjimu sėkmingai dirbti. Kiekvienas naujas darbas žmogui tampa iššūkiu, ilgainiui prarandamas pasitikėjimas savimi. Ši komponentė rodo savęs vertinimą [26, 27].

1.4. Profesinio perdegimo paplitimas slaugytojų darbe

Maslach ir Leiter (1997) teigia, kad dabar, labiau nei kada nors, darbas yra ta vieta, kur „perdegimas” neišvengiamas. Myers (2000) teigia, jog viena iš profesijų, kurias gali išsekinti nuolatinis stresas darbe, yra slaugytojo profesija. Net jei „perdegimas” užklumpa, žmonės yra linkę dirbti toliau, nors darbas ir nebebūna efektyvus [27].

Jau prieš dešimtmetį Europoje atlikus tyrimus apie darbe patiriamą stresą ir profesinį perdegimo sindromą buvo atskleista, kad 28 proc. darbuotojų darbo vietoje patiria stresą, o 23 proc. dirbančiųjų jau yra patyrę profesinį perdegimo sindromą [35]. Darbo ir gyvenimo ritmas nuolat intensyvėja, todėl profesinis perdegimo sindromas tampa vis aktualesne problema ir mūsų šalyje - tais pačiais metais atlikto tyrimo metu viename iš Lietuvos miestų skirtingo stiprumo stresą jautė net 76,9 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų [35].

2016 - 2017 m. higienos institute atlikto tyrimo metu nustatyta, jog slaugytojų profesiniam perdegimui beveik neturi reikšmės tai, kokio profilio skyriuje dirba slaugytojas – profesinis perdegimas yra glaudžiai susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka darbe. Slaugytojų profesinį

perdegimą, kaip ir streso pasireiškimą, lemia trys pagrindiniai veiksniai: per didelis darbo krūvis, sunkumai, kurie kyla bendraujant su pacientais ar jų artimaisiais, blogi santykiai darbe bei neaiškus darbo vaidmuo [12].

Rumunijoje atlikto tyrimo rezultatai rodo vidutinio ar aukšto profesinio streso lygį, o didelę perdegimo riziką parodo personalo patiriamas didelis emocinis išsekimas bei aukšto lygio depersonalizacija – tai yra dvi iš trijų emocinio perdegimo komponenčių. Autoriai nurodo, kad skubi ir neatidėliotina medicininė pagalba pasireiškia savitu specifiškumu, buvo pripažinta, kad šioje – skubios pagalbos – srityje fizinės prievartos ir nelaimių lygis yra didžiausias tarp visų medicinos specialybių.

Nustatyta, kad perdegimo rizika gali būti susijusi su dideliu pacientų srautu, ilgomis darbo valandomis, darbo aplinka. Taip pat labai svarbūs yra individualūs asmens gebėjimai įveikti stresą bei santykiai su kolegomis [8].

1.5. Streso ir profesinio perdegimo dažnis – Lietuvos ir šalių patirtis

Šiaulių mieste atlikto tyrimo metu buvo išaiškinta, jog 47,3 proc. slaugytojų darbas yra svarbiausias veiksnys jų gyvenime. Darbas slaugytojas stimuliuoja, jis joms atrodo įdomus ir vertingas, tačiau tik maža dalis slaugytojų yra patenkintos gaunama alga ir užimamomis pareigomis. 36,4 proc. slaugytojų jaučia rutiną, iš kurios negali išsivaduoti [33].

Apklausus 280 slaugytojų Kauno miesto gydymo įstaigose buvo nustatyta, jog slaugytojai jaučia vidutinį streso darbe lygį (vidurkis – 140,6 balo, kai galimos svyravimo ribos nuo 76 iki 230 balų) . Dažniau patiriant stresą dėl darbo krūvio veiksnių, tvirtėja slaugytojų ketinimai keisti darbą [7].

Slaugytojai didžiulį stresą patiria dirbdami su pacientais, kurie nors kartą bandė žudytis. Apklausus 88 slaugytojus, buvo nurodomas 5 balų stiprumo streso skalės vertinimo balas, dirbant su pacientais po suicidinio bandymo, o net 398 būsimi slaugytojai tokio pobūdžio stresą vertino 6 balais. 2 proc. esamų ir būsimų slaugytojų įrašė, kad sunku nusakyti, kokias emocijas jaučia slaugydami pacientą po suicidinio bandymo, nes juntamos net kelios emocijos vienu metu arba vieną emociją greitai pakeičia kita, o labai dažnai jaučiamas tiesiog sumišimas. Dauguma (87 proc.) slaugytojų nurodė, kad patirtos emocijos daro neigiamą įtaką ir jų asmeniniam gyvenimui. Taip pat buvo teigiama, kad patirti išgyvenimai slopino norą dirbti, bloga nuotaika ir susierzinimas neigiamai veikė kitus bendradarbius. 34 proc. esamų slaugytojų mano, kad būna pikti bendradarbiams, 23 proc. būna užmaršūs, 12 proc. daro daugiau profesinių klaidų, 2 proc. nebendrauja su pacientų artimaisiais ir 29 proc. netoleruoja komandinio darbo. 33 proc. būsimų slaugytojų mano, kad būna pikti, 24 proc. - užmaršūs, 22 proc. daro daugiau profesinių klaidų ir 21 proc. netoleruoja komandinio darbo [30].

Darbo sėkmė ir psichologinė atmosfera glaudžiai susijusi su slaugytojų tarpusavio bendravimu. Slaugytojai turi išmokti esant reikalui padėti kitiems komandos nariams ir mokėti valdyti savo pyktį bei priešiškumą [3].

Vilniuje atlikto tyrimo metu, iš 112 respondentų 18,75 proc. atsakė, jog komandinis darbas skyriuje nevyksta, 13,39 proc. – nejaučia palaikymo iš kolegų, 16,07 proc. – nepadeda ir “neparemia” vienas kito darbe [36].

Ligoninių restruktūrizacija taip pat yra reikšminga slaugytojų savijautai. Restruktūrizuojamose ligoninėse pastebėtas stiprėjantis slaugytojų emocinis išsekimas ir gausėjantys somatiniai simptomai, stebėtas žemesnis subjektyvus savo sveikatos vertinimas. Tyrimu nustatyta, kad po restruktūrizavimo darbą išsaugojusios slaugytojos, palyginti su darbo netekusiomis ir įsidarbinusiomis kitur, pasižymi blogesne psichologine savijauta bei didesniu skaičiumi fizinės sveikatos sutrikimų. Tokiais atvejais dažnai, kaip streso įveikos būdu, buvo pasirenkami žalingi įpročiai, tokie kaip alkoholio, tabako ir psichotropinių vaistų vartojimas. Tai vertinama kaip pasyvi streso įveikimo forma, suteikianti trumpalaikį stresą išgyvenančio darbuotojo savijautos pagerėjimą. Tokia pasyvi streso įveika dažnai naudojama siekiant įveikti įtampą ir organizacijoje patiriamus konfliktus bei tose stresinėse darbo situacijose, kurias darbuotojas suvokia kaip nekontroliuojamas [35].

Apklausus 268 skubios medicinos pagalbos specialistus, tarp kurių buvo 190 slaugytojų, emocinis išsekimas nustatytas beveik pusei tiriamųjų. Didesniu emociniu išsekimu pasižymėjo jaunesnio amžiaus respondentai [21].

2015 m. vienoje Lietuvos ligoninėje atlikto tyrimo duomenų analizė parodė, kad vyrai 19 proc. dažniau nei moterys patiria asmeninį perdegimą. Asmeninį perdegimą patiria daugiau nei trečdalis (35,1 proc.) apklaustų slaugytojų. Darbo sukeltą perdegimą 25,5 proc. slaugytojų [39].

2009 m. buvo vertinami “perdegimo” sindromo komponentai tarp skirtingo profilio slaugytojų. Tuo metu nustatyta, kad terapijos profilio slaugytojai turi statistiškai reikšmingai didžiausią emocinį išsekimą palyginus su chirurgijos ir intensyvios terapijos profilio slaugytojais. Visi slaugytojai, neatsižvelgiant į tai, kokio profilio skyriuje dirba, pasižymi aukšta depersonalizacija bei žemu sumažėjusio veiksmingumo išsivystymo lygiu [40].

Užsienyje taip pat atliekama daugybė tyrimų streso tematika, jų rezultatuose atsispindi streso pasireiškimas slaugytojų darbe. Atliktuose tyrimuose taip pat nurodomi panašūs veiksniai, kurie gali sukelti stresą, kurį patiria skubios pagalbos skyriuje dirbantys slaugytojai.

T. Cox ir A. Griffiths išskyrė svarbiausius septynis stresą formuojančius veiksnius slaugytojų darbe:

1. Darbas su mirštančiais pacientais; 2. Konfliktai su gydytojais;

3. Neadekvati paciento artimųjų reakcija į slaugytojo darbą; 4. Nepakankamas kolegų palaikymas ir pagalba darbe; 5. Konfliktai su kitais slaugytojais ir vadybininkais; 6. Darbo krūvis;

7. Darbo neapibrėžtumas [17].

Brazilijoje pagrindiniu streso veiksniu nurodomas didelis slaugytojų darbo krūvis. Kaip svarbus veiksnys įvardijami personalo tarpasmeniniai santykiai – skubios pagalbos skyriuose dažnai jie būna sunkūs ir įtempti. Slaugytojai gauna daugiau pastabų dėl savo darbo bei dažnai susiduria su situacijomis, kurios atsiranda netikėtai ir yra nenuspėjamos, dėl to praranda motyvaciją dirbti. Pastovus didelis pacientų srautas sudaro pernelyg didelį darbo krūvį. Toks darbas, pasak apklaustų slaugytojų, daro juos pažeidžiamus fizinio ir emocinio išsekimo atžvilgiu. Buvo pabrėžti ir kiti veiksniai, kaip mažas darbo užmokestis, žemas visuomenės vertinimas, psichologinis spaudimas darbo aplinkoje, kurie kelia slaugytojams stresą [15]. Panašūs veiksniai buvo nustatyti ir Turkijoje atlikto tyrimo metu - daugiausiai streso slaugytojams darbe kėlė tenkanti atsakomybė, didelis informacijos kiekis ir nepakankamas laiko kiekis atlikti manipuliacijoms, taip pat įvairios priežastys, dėl kurių skubios pagalbos skyriaus slaugytojai negalėjo užtikrinti kokybiškos pacientų priežiūros [34].

Irane atlikto tyrimo metu išaiškinta, jog 71,8 proc. slaugytojų buvo susidūrę su nugaros skausmu, kuris buvo statistiškai reikšmingai susijęs su patiriamu stresu darbe [4]. Irane nustatyta ir tai, jog slaugytojai, kurie dirba skubios pagalbos skyriuje, dažniau susiduria su mikrotraumomis – tai įtakoja didesnį streso pasireiškimą darbe [25].

Indijoje 20,93 proc. apklaustų skubios pagalbos skyriaus slaugytojų buvo veikiami sunkaus streso, o 62,83 proc. slaugytojų teigia, kad jų profesinė veikla vienu ar kitu darbo laikotarpiu buvo paveikta streso. Dauguma skubios pagalbos skyriaus slaugytojų jaučiasi prislėgti. Slaugytojai didžiąją laiko dalį darbe buvo užimti ne slaugos veikla, kuri jiems padidino streso lygį [8].

JAV atlikto tyrimo metu beveik visi apklausti slaugytojai, dirbantys skubios pagalbos skyriuje, susiduria su smurtu, kuris jiems kelia stresą. Fizinis smurtas ir jo sukeliamas stresas prieš slaugytojus, dirbančius skubios pagalbos skyriuje, išlieka didele problema lyginant su kituose skyriuose dirbančiais slaugytojais [21]. Nurodoma, kad skubios pagalbos skyrius yra vienas iš keturių skyrių, kuriuose agresija pasireiškia dažniausiai. Likusieji skyriai, kuriuose būna daugiausiai agresyvių pacientų yra psichiatrijos, geriautrijos bei pacientų laukiamasis [17].

Libijoje skubios pagalbos skyriaus slaugytojus vargina darbo neįvertinimas, patiriama agresija ir smurtas iš pacientų bei jų artimųjų. Daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų turėjo prastus santykius su kolegomis ir negalėjo laisvai diskutuoti apie profesines problemas. Nedidelį stresą įtakojo žemas darbo atlygis, lyginant su tenkančia didele atsakomybe ir reikalavimais darbe. Dauguma buvo labai nepatenkinti netinkama darbo aplinka – skyriaus išplanavimas buvo nepatogus, buvo per karšta dirbti, personalo poilsio kambarys buvo netinkamai įrengtas [2].

Azijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad skubios pagalbos skyriuose susiduriama su dideliu darbo tempu, slaugytojams, kurie dirba šiame skyriuje nuolat keliami dideli reikalavimai, tai sukelia stresą ir išsekimą. Labai dažnas lėtinis slaugytojų nuovargis, kurį patiria 30 proc. apklaustųjų, taip pat dažnai jie jaučia raumenų ir kaulų skausmus, dažniausiai kaklo, pečių srityse, viršutinėje ir apatinėje nugaros dalyse, dažnai ir pėdose. Buvo nustatyta, jog skubios pagalbos skyriaus slaugytojai dažniau nei kitų skyrių slaugytojai susiduria su smurtu bei patyčiomis – 18,9 proc. skubios pagalbos skyriaus darbuotuojų buvo susidūrę su fiziniu smurtu darbo vietoje. Tai didina streso ir profesinio perdegimo paplitimą [11].

1.6. Streso įveika

Streso įveika – tai pastangos sumažinti streso reakcijas bei neigiamą poveikį, kurį sukelia stresas [18].

Kuo dažniau slaugytojai naudoja į problemų sprendimą ir vengimą nukreiptas streso įveikos strategijas, tuo silpnesnį darbe patiriamą stresą jie jaučia. Slaugytojams, kurie darbo vietoje susidariusią su stresinę situaciją, bando ją įveikti ieškodami kaltųjų, išliejant susikaupusias neigiamas emocijas ant aplinkinių ir rečiau teigiamai interpretuoja susidariusią stresinę situaciją darbe bei rečiau naudoja įvairius dėmesio nukreipimo būdus, gali grėsti didesnė darbe jaučiamo streso rizika [33].

2015 m. Kaune atlikto tyrimo metu slaugytojai nurodė pagrindinius streso mažinimo būdus: esami slaugytojai (apklausti 88 slaugytojai) iš pateiktų atsipalaidavimo būdų renkasi miegą (90 proc.), muzikos klausymą (88 proc.), rūkymą (80 proc.), kvėpavimo pratimus (70 proc.), knygų skaitymą (65 proc.), bendravimą su kolegomis (68 proc.), bendravimą su draugais/šeimos nariais (50 proc.). Raminamųjų vaistų vartojimą renkasi net 60 proc. respondentų.

2009 m. atlikto tyrimo metu skirting profilio skyriuose dirbantys respondentai nurodė panašius streso įveikos būdus kaip ir aukščiau paminėti: laiko praleidimas su šeima (35 proc.), televizijos žiūrėjimas (23 proc.), muzikos terapija (20 proc.), miegas (40 proc.) ar knygų bei žurnalų skaitymas (35 proc.) [40].

Būsimi slaugytojai (apklausti 398 būsimi slaugytojai) iš išvardytų atsipalaidavimo būdų renkasi: muzikos klausymą (90 proc.), alkoholio vartojimą (80 proc.), rūkymą (82 proc.), knygų skaitymą (82 proc.), kvėpavimo pratimus (78 proc.), bendravimą su kolegomis (70 proc.), fizinę veiklą (plaukimą, bėgimą, aerobiką, šokius) – 56 proc. Mažiausiai populiarūs atsipalaidavimo būdai tarp esamų ir būsimų slaugytojų yra psichologo konsultacija, meditacija, procedūros grožio salonuose, lankymasis kino teatruose/teatruose [30].

Rekomenduotina didinti slaugytojų sąmoningumą, užtikrinant jų dalyvavimą tobulinimosi programose, seminaruose, konferencijose - turint kompetentingų psichologinių, vadybinių ir edukologinių žinių, komandinis darbas medicinos įstaigose organizaciniu požiūriu daug efektyvesnis – tai įtakoja mažesnį streso pasireiškimą. Stresą įveikti gali padėti ir psichologinė pagalba: psichologo konsultacijų labai norėtų 6,8 proc., norėtų – 19,5 proc., o norėtų, tačiau nedrįsta kreiptis į psichologą – 10,0 proc. slaugytojų, dirbančių pirminės priežiūros centruose (tyrimas 2007m., apklausti 1095 slaugytojai). Streso įveikimui rekomenduojama relaksacija, geri santykiai darbe ir šeimoje, taisyklinga mityba, aktyvi fizinė veikla, nuovargio mažinimas, suderinus darbo ir poilsio režimą, psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos. Turėtų būti aiškūs

komandinio darbo prioritetai - rekomenduojama sukurti aiškias bendradarbiavimo su kitais sveikatos priežiūros specialistais schemas [9].

Brazilijoje siūloma dėl per didelio darbo krūvio ir blogų tarpasmeninių santykių, kurie sukelia stresą, ligoninėms orientuotis į komandinį darbą [15].

Libijoje, kaip labai svarbūs , pažymimi tarpasmeniniai santykiai komandoje – slaugytojai turi dalyvauti sprendimų priėmime, tokiu būdu padidinamas slaugytojo savarankiškumas, jis nesijaučia priklausomas nuo kitų komandos narių. Pamokos ar paskaitos įvairia tematika, taip nuolat atnaujinant slaugytojų žinias, padidintų slaugytojų pasitikėjimą savimi, o tai leistų išvengti streso įvairiose situacijose. Siūloma atsižvelgti ir skyriaus įrengimą: labai svarbu užtikrinti gerą ventiliaciją, apšvietimą, palaikyti tinkamą temperatūrą [2].

JAV atliktame tyrime pagrindinis vaidmuo taip pat tenka skubios pagalbos skyriaus aplinkai. Siūloma sutelkti dėmesį projektuojant darbo aplinką, kuri leistų darbuotojui jaustis saugiai ir patogiai: stebėjimo palatas įrengti su vaizdo kameromis, be langų, netoliese įrengti apsaugos postą, skyrius turėtų būti erdvus, kad galima būtų laikytis saugaus atstumo nuo bet kokio paciento ar jo artimojo. Reikalingi patogūs laukiamieji, kad esant reikalui būtų galima riboti lankymą, artimųjų srautus [20].

Brazilijoje atlikus tyrimą nustatyta, jog maža darbo kaita leidžia išvengti streso – slaugytojai, dirbantys toje pačioje darbo vietoje 15 metų ir daugiau patyrė mažiau streso, nei slaugytojai dirbantys trumpesnį laiką [16].

Indijoje dirbantys slaugytojai įvairiai sprendė streso problemas: beveik 14 proc. slaugytojų teigė, kad tiesiog bando pamiršti stresą, 21 proc. atlieka įvairius fizinius, tempimo pratimus, 16 proc. naudoja atsipalaidavimo terapiją (pvz. klauso muzikos), 23 proc. bando sumažinti stresą dalyvaudami įvairioje veikloje (sporto, meno užsiėmimai). 72 proc. darbuotojų nurodė, kad stengiasi atskirti asmeninį ir profesinį gyvenimą. 58 proc. apklaustųjų priimtų bet kokią pagalbą iš kitų žmonių. 60 proc. apklaustų slaugytojų reikėtų „slaugos patarėjo“ – specialiai tam paruošto slaugytojo, kuris suteiktų papildomų akademinių žinių, planuotų reikalingus mokymus, konsultuotų reikiamais klausimais [8].

Irane, apklausus 35 slaugytojus, kurie dirba skubios pagalbos skyriuje išaiškinta, jog mikrotraumos sukelia stresą. Mokymai, kaip išvengti mikrotraumų, mažintų stresą [24]. Apklausus 180 slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos centruose, 71,8 proc. respondentų nurodė, jog buvo

susidūrę su nugaros skausmu. Statistiškai reikšmingai buvo susijęs nugaros skausmas ir patiriamas stresas darbe. Skausmą galimą sumažinti laikantis darbo ir poilsio režimo, darbo ergonomikos nurodymų, skatinant fizinį aktyvumą [4].

Aptariant darbo trukmę, pastebima, kad geriausiai toleruojama yra 12 valandų darbo sistema, tuomet po kiekvieno darbo ciklo darbuotojas turi 24 valandas poilsio. Tačiau ir šiuo atveju 12 ar daugiau valandų dirbti rekomenduojama tik tuomet, kai darbo intensyvumas yra nedidelis [17].

Apibendrinant literatūros apžvalgą, galima teigti, jog skubios pagalbos skyriai yra unikalūs, kadangi būtent juose personalas susiduria su įvairaus amžiaus tarpsnių pacientais, įvairiomis ligomis, būklėmis, daug įtakos turi ir kitokia, nei įprasta ligoninės skyriams, aplinka. Skubios pagalbos skyriaus slaugytojai turi būti itin atidūs, kad laiku pastebėtų pacientus, kuriems reikalinga neatidėliotina pagalba, taip pat turi nuolat būti pasiruošę netikėtumams. Psichikos – emociniai sutrikimai, tarp kurių yra ir stresas bei perdegimo sindorimas, sudaro apie penktadalį visų profesinių ligų Lietuvoje. Stresas slaugytojų, ypač dirbančių skubiosios pagalbos skyriuose, darbe yra ženkliai paplitęs ne tik užsienio šalyse, bet ir Lietuvoje, tačiau apie tai kol kas kalbama mažai: lietuvių kalba atliktų mokslo tiriamųjų darbų pradeda daugėti tik dabar, o tai parodo, kad problema – aktuali [31].

Svarbūs yra ir gebėjimai įveikti stresą. Naudojant įvairius streso įveikimo metodus jaučiamas silpnesnis stresas, mažėja galimybė patirti neigiamą streso poveikį, profesinį perdegimą. Darbo aplinkoje būtina skatinti kalbėti apie streso bei profesinio perdegimo keliamas problemas, paplitimą, jas laiku spręsti bei užtikrinti profilaktiką. Nauda bus pastebėta ne tik komandoje, tačiau ir pacientų bei jų artimųjų, nes sveikas darbuotojas galės užtikrinti kokybišką paciento priežiūrą. [57]

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimo objektas: LSMUL Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje dirbantys slaugytojai. Atranka ir tyrimo metodai: tyrimui buvo kviečiami visi skubios pagalbos skyriuje dirbantys slaugytojai. Tiriamiesiems buvo pateikta anoniminė anketinė apklausa, kurioje neprašoma nurodyti apklausos dalyvio vardo ir pavardės. Tiriamieji buvo informuoti apie tyrimo tikslą. Jiems buvo pateikta informuoto asmens sutikimo forma.

Tiriamųjų konfidencialumo užtikrinimas: tiriamųjų konfidencialumas yra užtikrinamas pateikiant anketą, kurioje neprašoma nurodyti respondento vardo ir pavardės. Anketa buvo užpildoma, įdedama į voką, užklijuojama ir grąžinama tyrėjui. Buvo atlikta bendra visų tiriamųjų atsakymų analizė.

Galimas rizikos bei žalos pacientams įvertinimas: apklausa yra anketinė, intervencijos metodai netaikomi, taigi žalos tiriamieji nepatyrė.

Tyrimo eiga ir procedūros. Tyrimui vykdyti buvo gautas LSMU Bioetikos centro komiteto leidimas (2016 m. gruodžio 20 d., leidimo Nr. BEC - ISP(M) - 142). Taip pat tiriamiesiems, pagal Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme 2000 m. gegužės 11 d. Nr. VIII – 1679 numatytus reikalavimus, buvo paruoštos „Asmens informavimo“ ir „Informuoto asmens sutikimo“ formos, kurios buvo pridedamos prie paruoštų anketų.

Anketos buvo sudėtos į vokus ir išdalintos kiekvienam tyrimo dalyviui. Anketų užpildymui buvo skirti du mėnesiai. Tiriamieji anketas pildė jiems patogiu laiku. Užpildytos anketos buvo įdėtos į vokus, užklijuotos ir grąžintos į sutartą vietą.

Tiriamųjų atranka. Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

1) bendrosios praktikos slaugytojai, kurie dirba LSMUL Kauno Klinikų Skubios pagalbos skyriuje;

2) bendrosios praktikos slaugytojai, kurie užpildė “Informuoto asmens sutikimo” formą ir taip sutiko dalyvauti tyrime.

1) buvo gimdymo ar vaiko auginimo atostogose;

2) Neužpildė “Informuoto asmens sutikimo” formos ir nepritarė dalyvauti tyrime.

Siekiant reprezentatyvių rezultatų, buvo pasirinkta ištisinė respondentų atranka. Respondentų skaičius nustatytas naudojant imties dydžio skaičiuoklę su leistinąja 5 proc. paklaida ir 95 proc. tikimybe.

Buvo išdalintos 42 anketos, nes pasirinktame skyriuje iš viso dirba 42 bendrosios praktikos slaugytojai. Naudojant imties dydžio skaičiuoklę, bei siekiant, kad rezultatai būtų reprezentatyvūs, respondentų turėjo būti 38. Atlikus tyrimą gautos 34 užpildytos anketos. Padidinus imties paklaidą iki 8 proc. imtis būtų pakankama. Atsako dažnis 80,9 proc.

Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Kiekybinio tyrimo paruošiamajame etape buvo paruoštos anketos, apimančios aktualius pasirinktai temai klausimus. Anketos paruoštos peržvelgus Lietuvos ir užsienio šalių autorių literatūrą (straipsnius, leidinius).

Anketą sudarė pristatomoji dalis, kurioje respondentas supažindinamas su apklausos tikslais bei pateikiama trumpa anketos užpildymo instrukcija, garantuojamas anonimiškumas.

Tyrimo apklausoje naudoti tarptautiniai ir Lietuvos tyrėjų naudoti klausimynai:

• Bendrojo pobūdžio klausimai (skyrius, kuriame dirbate, lytis, šeimyninė padėtis, vaikai šeimoje, amžius metais, darbo užmokesčio apibūdinimas ir darbo krūvis) – iš viso 7 klausimai.

• Klausimai apie pasitenkinimą darbu, budėjimų skaičių per mėnesį, miego laiką, mieguistumą dienos metu, mieguistumo, pasireiškiančio dienos metu, laiką – iš viso 5 klausimai.

• Išplėstinė slaugytojų streso vertinimo skalė (angl. Expanded Nursing Stress Scale). Slaugytojų streso skalė buvo sukurta ir pirmą kartą išleista 1978 metais. Skalės tikslas – įvertinti patiriamą stresą slaugytojų darbe, o ne bendrą stresą darbe. Streso skalė nematuoja intensyvumo, streso sunkumo ar streso laipsnio. Streso psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimą JAV 1978 m.. Tyrime dalyvavo 122 skirtingo profilio slaugytojos, jo metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp poskalių pakankamas (0,77). Anketoje 59-iais šios skalės teiginiais vertinami slaugytojų streso šaltiniai bei jų poveikio dažnumas. Skalę sudarė devynios teiginių grupės:

1. Mirtis ir mirimas – 1, 19, 29, 31, 39, 49, 55 teiginiai; 2. Konfliktas su gydytojais – 2, 11, 16, 40, 50 teiginiai;

3. Netinkamas profesinis pasiruošimas – 3, 12, 21 teiginiai;

4. Problemos, susijusios su bendradarbiais – 4, 13, 22, 23, 24, 52 teiginiai;

5. Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu – 5, 32, 33, 42, 48, 51, 56 teiginiai; 6. Darbo krūvis – 15, 25, 34, 43, 44, 47, 53, 57, 59 teiginiai;

7. Netikrumas prižiūrint pacientus – 7, 14, 20, 26, 30, 35, 38, 41, 45 teiginiai; 8. Pacientai ir jų šeimos – 8, 17, 27, 36, 37, 46, 54, 58 teiginiai;

9. Diskriminacija kolektyve – 9, 18, 28 teiginiai [7].

Šios anketos lietuviškas vertimas buvo parengtas vykdant dvigubą vertimą (tiesioginį ir atgalinį). Jį suderinus su pagrindine originalia versija, paruoštas klausimyno variantas, kuris buvo naudotas šiame darbe. Atliktas bandomasis tyrimas, pateikiant pradinę lietuvišką klausimyno versiją penkioms slaugytojoms. Išklausius jų nuomonę buvo paruoštas galutinis klausimyno variantas.

• Bendrasis savijautos klausimynas (angl. General Health Questionnaire – 12). Šio klausimyno pagalba, kurį sudaro 12 klausimų, norėjome ištirti, kaip kelių savaičių laikotarpyje tiriamieji vertino savo sveikatą ir sužinoti bendras polinkio stresui tendencijas visoje imtyje.

Kiekvienas klausimas atitiko tam tikras tendencijas (1 – gebėjimą susikoncentruoti, 2 – miego sutrikimas dėl nerimo, 3 – jaustis reikšmingam, būti įvertintam, 4 – gebėjimas priimti sprendimus; 5 – jausti nuolatinę įtampą, 6 – susidorojimas su sunkumais, 7 – džiaugsmas kasdienine veikla, 8 – galimybė susidoroti su problemomis, 9 – nelaimingas ir prislėgtas, 10 – praradęs pasitikėjimą, 11 – savęs nuvertinimas, 12 – jaustis laimingu. Autorius šiuos 12 klausimų rekomenduoja suskirstyti į dvi skales (pozityvias ir negatyvias). Šeši teiginiai atrinkti „neigiamai nuotaikai apibūdinti“: 2, 5, 6, 9, 10, 11. Šeši teiginiai „teigiamai nuotaikai apibūdinti”: 1, 3, 4, 7, 8, 12 [41]. Aukštesnė klausimyno balų suma rodo psichinės – emocinės būsenos blogėjimą [42].

• Psichoaktyvių medžiagų vartojimo klausimynas. Jame pateikti klausimai susiję su rūkymu ir alkoholio vartojimu:

1. Rūkymo įvertinimui pasirinkome Fagerstromo testą iš 6 klausimų. 1 klausimo (kada surūkote savo pirmą cigaretę nubudęs ryte?) vertinimas: 3 balai – per 5 min., po 6-30 min. – 2 balai, po 31 – 60 min. – 1 balas, po 60 min. – 0 balų. 2 klausimo (ar jums sunku nerūkyti tose vietose, kur draudžiama rūkyti?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. 3 klausimo (kelintos cigaretės jums sunkiausiai atsisakyti?) vertinimas : 1 balas – pirmos rytą, 0 balų – bet kurios kitos. 4 klausimo (kiek cigarečių surūkote per dieną?) vertinimas: 31 – 3 balai, 21-30 – 2 balai, 11-20 – 1 balas, 10 – 0 balų. 5 klausimo ( ar pabudęs pirmosiomis valandomis Jūs rūkote daugiau

negu kitu dienos metu?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. 6 klausimo (ar jūs rūkote, kai sergate ir didesnę dalį dienos praleidžiate lovoje?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. Bendras vertinimas: 0-2 balai – labai maža priklausomybė, 3-4 balai – maža priklausomybė, 5 – vidutiniška priklausomybė, 6-7 balai – didelė priklausomybė, 8-10 balų suma – labai didelė priklausomybė. 1 ir 4 klausimai yra svarbiausi.

2. Alkoholio vartojimo įvertinimui pasirinkome CAGE (angl. trumpinimas (Cut down – Annoyed – Guilty – Eye opener) testą. Jis sudarytas iš šių klausimų, pirmiausiai atsakant į klausimą „ar jūs vartojate alkoholinius gėrimus?”. Jeigu atsakoma „taip”, tada atsakoma į sekančius klausimus: 1. Ar kada nors manėte, kad jums reikėtų mažiau vartoti alkoholinių gėrimų?; 2. Ar jus erzino žmonių kritika dėl Jūsų įpročių vartoti alkoholį?; 3. Ar Jūs kada nors jautėte gėdą ar kaltę dėl alkoholinių gėrimų vartojimo įpročių?; 4. Ar kada nors gėrėte alkoholinius gėrimus rytą, vos tik atsikėlęs, kad nusiramintumėte ir palengvintumėte pagirias?. Atsakymų variantai: „taip” arba „ne”. Taip vertinamas probleminis alkoholio vartojimo paplitimas. Du ir daugiau teigiamų atsakymų rodo, kad tiriamasis turi problemų dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Keturi teigiami atsakymai prilygsta priklausomybės nuo alkoholio diagnozei.

• Kiti klausimai skirti įvertinti fizinį tiriamojo aktyvumą – iš viso 9 klausimai. Fizinio aktyvumo klausimai paruošti pagal „How physically active are you?“ klausimyną, kurį sudaro 9 klausimai. Kiekvienas klausimas nuo pirmojo iki septintojo atitinka tam tikrą fizinio aktyvumo kategoriją. Pirmieji 7 klausimai sudaro RAPA I skalę (angl. Rapid Assessment of Physical Activity): 1 – apibūdina sėdimą veiklą, 2 – mažas aktyvumas, 3 – reguliarus lengvas aktyvumas, 4 – reguliarus vidutinis aktyvumas, 5 – aktyvus. RAPA II skalė apjungia aštuntą ir devintą klausimus ir apibūdina lankstumą bei jėgą.

• Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalė. Profesinio perdegimo paplitimo nustatymui pasirinktas MBI - HSS klausimynas. Šį klausimyną tyrėjai dažnai naudoja savo mokslo darbuose. 2012 m. pakartotinai atliko pilną C. Maslach profesinio perdegimo vertinimo klausimyno versijos vertimą ir validaciją atliko L. Gasiūnienė. MBI-HSS klausimyną sudaro 22 teiginiai, suskirstyti į tris poskales, matuojančias tris komponentes:

1. Emocinį išsekimą (angl. emotional exhausion). Jį parodo 6 klausimai – A1, A2, A3, A4, A5, B2 klausimai.

3. Asmeniniai siekiai (angl. Personal accomplishment) – jų sumažėjimą atitinka 8 klausimai -B3, C1, C2, C3, C4, C5, C6, C7.

Profesinio perdegimo galimybė vertinama sumuojant rezultatus pritaikant R. Likert balų skalę nuo 0 iki 6, kur 0 balų atitinka – niekada, 1 balas – kelis kartus per metus, 2 balai – kartą per mėnesį, 3 balai – kelis kartus per mėnesį, 4 balai – kartą per savaitę, 5 balai – kelis kartus per savaitę, 6 balai – kiekvieną dieną [41] [43].

• Coheno Streso suvokimo skalė (angl. Perceived Stress Scale, PSS) – ją sudaro 10 klausimų. Ši skalė yra dažniausiai naudojamas instrumentas, kuriuo matuojamas streso suvokimas. Skale matuojamas laipsnis, kuriuo individas įvertina savo gyvenime patiriamą stresą. Skalėje atsispindi klausimai apie jausmus ir mintis per pastarąjį mėnesį. Įvertindami kiekvieną teiginį respondentų atsakymai vertinti penkių balų R.Likert skale nuo 0 (niekada) iki 4 (labai dažnai). Didesnis skalės balų skaičius rodo didesnį subjektyviai suvokiamo streso lygį [41] [44]. • Streso įveikos klausimynas. Šio klausimyno keturių faktorių modelio taikymą geriausiai

iškristalizavo ir pritaikė tam, kad atspindėtų streso įveikos procesą Ž. Grakauskas ir G. Valickas. Tai – lietuviškas streso įveikos vertinimo instrumentas, kurį sudaro 24 teiginiai. Teiginiai skirstomi po 6 klausimus į 4 faktorius:

1. Pirmasis faktorius („socialinės paramos” faktorius) atspindi su socialine parama susijusias streso įveikos strategijas. Galima teigti, kad tiriamieji yra linkę stresinėje situacijoje ieškoti socialinės paramos (3, 7, 11, 15, 19 ir 23 teiginiai).

2. Antrajam faktoriui priskirti teiginiai yra susiję su į problemos sprendimą orientuotomis streso įveikos strategijomis („problemų sprendimo“ faktorius, 1, 5, 9, 13, 17 ir 21 teiginiai).

3. Trečiajam faktoriui („emocinės iškrovos“ faktoriui) priskirti teiginiai atspindi bandymus įveikti stresinę situaciją ieškant kaltųjų ir išliejant susikaupusias neigiamas emocijas (4, 8, 10, 12, 16 ir 20 teiginiai).

4. Ketvirtajam faktoriui priskirti teiginiai susiję su psichologinio vengimo strategijomis („vengimo“ faktorius). Šiuo atveju įveikiant stresinę situaciją gali būti naudojami įvairūs dėmesio nukreipimo būdai arba teigiama situacijos interpretacija (2, 6, 14, 18, 22 ir 24 teiginiai) [41] [45] [48].

• Valgymo įpročių klausimynas (angl. Mindful eating questionnaire). Šį klausimyną sudaro 28 klausimai. Analizuojant atsakymus autoriai rekomenduoja sugrupuoti į 5 grupes:

2. išsiblaškymas (angl. Distraction) – 1, 6, 28 klausimų suma (vertinant šiuos klausimus autoriai rekomenduoja „apversti“ ataskymus, tai yra, jeigu vertinta 1=4, 2=3, 3=2, 4=1);

3. instinktyvus arba nekontroliuojamas valgymas (angl. Disinhibition) – 2, 5, 7, 9, 11, 15, 18, 25 klausimų suma (2, 7, 9, 11 ir 18 atsakymus „apversti”);

4. emocinis valgymas (angl. Emotional) – 13, 17, 19, 27 klausimų grupės („apversti“); 5. išorinis (angl. External) – 3, 4, 8, 14, 23, 24 [46].

Šis klausimynas darbe neanalizuotas.

Pagrindinę statistinės duomenų analizės dalį sudarė taikytų skalių vertinimas. Aprašomojoje statistikoje įverčių centrinė reikšmė ir sklaida pateikiama nurodant vidurkius, standartinius nuokrypius ir procentilius. Atsakymų pasiskirstymas apibūdinamas nurodant minimalias ir maksimalias atsakymų reikšmes, dažnumas pateikiamas procentiniu pasiskirstymu (%) ir tiksliu atsakiusiųjų skaičiumi (N).

Analitinėje statistikoje vadovautasi neparametrinėmis alternatyvomis (dėl mažos tyrimo imties), analizuojant tolydžiųjų ir ranginių kintamųjų ryšius naudotas Spirmeno koreliacijos koeficientas. Standartizuotų klausimynų vidiniam suderinamumui įvertinti buvo skaičiuojamas Cronbach alfa (α) koeficientas, atspindintis klausimynų vidinį stabilumą. Jei koreliacijos tarp visų klausimų porų buvo stiprios (tai rodo, kad visi skalės klausimai yra tarpusavyje susiję), tai koreliacijos koeficientų vidurkis buvo artimas 1. Šio koeficiento reikšmė taip pat priklauso nuo klausimų skaičiaus skalėje – kuo didesnis jų skaičius, tuo didesnė alfa reikšmė, tuo didesnis ir skalės vidinis stabilumas. Koeficiento reikšmė, mažesnė už 0,5 rodo nepakankamą klausimyno skalės vidinį stabilumą, o alfa (α) reikšmė, didesnė nei 0,7 užtikrina gerą vidinį skalės stabilumą.

Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Apskaičiuoti įverčiai pateikti lentelėse ir paveiksluose.

3. REZULTATAI

3.1 Respondentų duomenų analizė

Tyrime iš viso pakviesta dalyvauti 42 bendrosios praktikos slaugytojai, dirbantys LSMUL Kauno Klinikų Skubiosios pagalbos skyriuje. Iš jų tyrime sutiko dalyvauti ir dalyvavo 34 bendrosios praktikos slaugytojai. 100 proc. (N = 34) apklaustųjų buvo moterys.

Apklaustųjų amžiaus vidurkis buvo 37,6 (8,89). Amžius buvo suskirstytas į keturias grupes: iki 29 metų, 30-39 metų, 40-49 metų bei 50 metų ir vyresni. Daugiausiai apklaustųjų buvo 30-39 metų amžiaus (35,7 proc.), mažiausiai – 50 metų ir vyresnių (7,1 proc.). (1 lentelė)

1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.

Veiksniai Tyrimo dalyviai Proc. N Lytis Moteris Vyras 100,0 0 34 0 Amžiaus pasiskirstymas grupėse Iki 29 metų 30 – 39 metų 40 – 49 metų 50 metų ir daugiau 25 35,7 32,1 7,1 7 10 9 2

Amžiaus vidurkis (metais) 37,6 (SN 8,89)

Respondentų buvo klausiama apie šeimyninę padėtį. 45,5 proc. - ištekėjusios, 27,3 proc. – viengungės, 15,2 proc. – išsiskyrusios, o likusios 12,1 proc. gyveno poroje nesusituokusios.

Kiek daugiau nei pusė apklaustųjų augino mažamečius vaikus (55,9 proc.). (2 lentelė)

2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal socialinius – demografinius veiksnius.

Veiksniai

Tyrimo dalyviai

Proc. N

Šeimyninė padėtis Ištekėjusi Viengungė

Gyvena poroje nesusituokusi Išsiskyrusi 45,5 27,3 12,1 15,2 15 9 4 2 Vaikai Turi Neturi 55,9 44,1 19 15

Daugiausiai (45,5 proc.) apklaustųjų dirbo daugiau nei vieno etato krūviu, 39,4 proc. respondentų dirbo vieno, likę 15,2 proc. respondentų – pusės etato darbo krūviu.

Darbo užmokestį per mažu įvertino 88,2 proc. apklaustųjų, pakankamu – 8,2 proc., o per dideliu tik vienas respondentas – 2,9 proc.

Užklausus apie pasitenkinimą darbu,70,6 proc. apklaustųjų darbas tenkina, tačiau jo nelaiko idealiu. Savo darbu visiškai patenkinti buvo tik 17,6 apklaustųjų. 5,9 proc. buvo abejingi – darbas juos nei tenkino, nei netenkino, o likusius 5,9 proc. apklaustųjų darbas visiškai netenkino, tačiau patiko tik kai kurios užduotys, veikla.

Be anksčiau paminėtų charakteristikų tyrime dalyvavusių respondentų buvo klausiama apie naktinių budėjimų skaičių bei miego kokybę.

Daugiau nei pusė respondentų (64,7 proc.) turi septynis arba daugiau naktinių budėjimų per mėnesį. 1-2 naktinius budėjimus per mėnesį turi 14,7 proc. apklaustųjų, 3-4 naktinius budėjimus – 11,8 proc. apklaustųjų, o 5-6 naktinius budėjimus – 8,8 proc. respondentų.

Respondentų buvo prašoma nurodyti vidutinę paros miego trukmę valandomis laisvu nuo darbo metu. 5-6 valandas miega 38,2 proc. respondentų, 7-8 valandas – 47,1 proc. respondentų, daugiau nei 8 valandas miega 11,8 proc. respondentų. 2,9 proc. respondentų atsakydami į šį klausimą pasirinko variantą “kita”.

Daugiau nei pusė (62,5 proc.) respondentų jaučia mieguistumą dienos metu, 28,1 proc. respondentų jo nejaučia, o 9,4 proc. atsakė, jog nežino, ar jaučia mieguistumą dienos metu.

48 proc. respondentų mieguistumą dažniausiai jaučia 17-18 valandomis, 28 proc. – 11-12 valandomis, 8 proc. mieguistumą pajaučia tik 20-21 valandą vakaro, o likę 16 proc. respondentų mieguistumą jaučia kitu laiku, kuris atsakymo variantuose nebuvo nurodytas. (3 lentelė)

3 lentelė. Respondentų duomenys apie naktinius budėjimus, miegą ir mieguistumą.

Veiksniai Tyrimo dalyviai

Proc. N Naktiniai budėjimai 1-2 3-4 5-6 7 ir daugiau 14,7 11,8 8,8 64,7 5 4 3 22 Vidutinė miego

trukmė per parą

5-6 valandos 7-8 valandos 8 valandos ir daugiau Kita 38,2 47,1 11,8 2,9 13 16 4 1 Mieguistumas Jaučiu Nejaučiu Nežinau 62,5 28,1 9,4 20 9 3 Mieguistumo laikas 11-12 val. 17-18 val. 20-21 val. kitas laikas 28,0 48,0 8,0 16,0 7 12 2 4

Vertinant respondentų fizinę savijautą matoma, jog 39,4 proc. apklaustųjų savo fizinę savijautą vertina vidutiniškai, 36,4 proc. – gerai, 15,2 proc. – labai gerai, 6,1 proc. – blogai ir tik 3,0 proc. – labai blogai. Psichologinę savijautą 45,5 proc. apklaustųjų vertina gerai, 33,3 proc. – blogai, 15,2 proc. – labai gerai ir 6,1 proc. – blogai. Nei vienas respondentas neatsakė, kad savo psichologinę savijautą vertiną labai blogai. Lyginant fizinės ir psichologinės savijautos vertinimus matome, kad fizinę savijautą respondentai vertino šiek tiek prasčiau, nei psichologinę. (4 lentelė).

4 lentelė. Fizinės ir psichologinės savijautos vertinimas.

Veiksniai Tyrimo dalyviai

Proc. N Fizinė savijauta Labai gera Gera Vidutinė Bloga Labai bloga 15,2 36,4 39,4 6,1 3 5 12 13 2 1 Psichologinė savijauta Labai gera Gera Vidutinė Bloga Labai bloga 15,2 45,5 33,3 6,1 0 5 15 11 2 0

3.2 Slaugytojų profesinio išsekimo veiksniai ir streso paplitimo vertinimas

Vertinant slaugytojų profesinio išsekimo ir jo komponenčių paplitimą, tyrime naudota išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalė. Ją sudarytė iš trys poskalės: emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir asmeninių siekių poskalė, kuri parodo atsparumą perdegimui.

5-oje lentelėje nurodyta, kokius teiginius turėjo vertinti respondentai.

Vertinant buvo pažymima, kaip dažnai su kiekvienu teiginiu susiduria respondentas. Galimi pasirinkimo variantai: niekada, kelis kartus per metus, kartą per mėnesį, kelis kartus per mėnesį, kartą per savaitę, kelis kartus per savaitę arba kiekvieną dieną.

5 lentelė. Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo poskalės ir jas sudarantys teiginiai Poskalė Teiginio numeris

klausimyne

Teiginys

Emocinio išsekimo

A1 Jaučiuosi emociškai išsekintas atliekamo darbo

A2 Darbas su žmonėmis visą dieną reikalauja daug mano pastangų

A3 Jaučiu, kad šis darbas mane sekina A4 Jaučiuosi nusivylęs savo darbu

A5 Jaučiu, kad šis darbas man per sunkus

B2 Jaučiuosi pavargęs (-usi), kai keliuosi iš ryto ir vėl turiu pradėti darbo dieną

Depersonalizacijos

B1 Jaučiu, kad su kai kuriais pacientais elgiuosi kaip su beasmeniais „objektais“

B4 Mano kantrybė išsenka į darbo dienos pabaigą

B5 Man visai nerūpi, kaip toliau sekasi mano pacientams B6 Darbo metu aš būnu nejautrus(-i), emociškai

abejingas(-a) žmonėms, nes aš dirbu

B7 Bijau, kad šis darbas daro mane bejausmiu(-e)

Asmeninių siekių B3 Man susidaro įspūdis, kad aš tampu jautrus(-i) pacientų problemoms

C1 Jaučiuosi labai energingas (-a), „pilnas(-a) energijos“ C2 Aš gerai suprantu, savo pacientų bei jų artimųjų