LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS Ekstremaliosios medicinos katedra
GINTARĖ MOCKELIŪNAITĖ
„Darbe patiriamo streso ir profesinio išsekimo paplitimas tarp
šeimos medicinos rezidentų “
Magistrantūros studijų programa „Medicina“ baigiamasis darbas
Studentas _________________
Darbo vadovė _________________________ Doc., dr. E. Vaitkaitienė
Darbo konsultantas statistikai: Roberta Vargalytė
TURINYS
SANTRAUKA 3
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS 5
SĄVOKOS 6
ĮVADAS 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA 10
1.1. Perdegimo sindromo komponentės 10
1.2. Perdegimo sindromo dažnis – šalių patirtis 11
1.3. Profesinio išsekimo ir subjektyvios savijautos sąsajos 12
1.4. Streso suvokimas 14
1.5. Streso įveikos būdai 14
2. TYRIMO METODIKA 17
3. REZULTATAI 21
1.1. Bendrieji respondentų duomenys 21
1.2. Šeimos medicinos rezidentų bendrosios savijautos vertinimas 23 1.3. Šeimos medicinos rezidentų išsekimo arba perdegimo darbe vertinimas 26 1.4. Šeimos medicinos rezidentų streso suvokimo vertinimas 29 1.5. Šeimos medicinos rezidentų žalingų įpročių vertinimas 31 1.6. Šeimos medicinos rezidentų mitybos įpročių vertinimas 31 1.7. Šeimos medicinos rezidentų fizinio aktyvumo vertinimas 32
4. REZULTATŲ APTARIMAS 35
IŠVADOS 37
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 38
LITERATŪROS SĄRAŠAS 39
G. Mockeliūnaitė. Darbe patiriamo streso ir profesinio išsekimo paplitimas tarp šeimos medicinos rezidentų. Medicinos fakulteto magistro baigiamasis darbas / darbo vadovė doc., dr. Eglė Vaitkaitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Ekstremaliosios medicinos katedra. – Kaunas, 2017 m.
SANTRAUKA
Darbo tikslas – įvertinti šeimos medicinos rezidentų patiriamo streso darbe ir profesinio išsekimo
paplitimą.
Darbo uždaviniai: nustatyti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir jo komponentų paplitimą;
įvertinti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir pasitenkinimo atliekamu darbu sąsajas; įvertinti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir individualių veiksnių sąsajas (su psichologine ir fizine savijauta, fiziniu aktyvumu, žalingais ir mitybos įpročiais).
Metodika: 2016 m. spalio – lapkričio mėn. anoniminės apklausos būdu, naudojant standartizuotus
klausimynus: bendrąjį sveikatos klausimyną, išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalę, streso suvokimo skalę, psichoaktyvių medžiagų ir alkoholio vartojimo, fizinio aktyvumo ir valgymo įpročių klausimynus, atliktas kiekybinis momentinis tyrimas. Tiriamoji imtis – n = 62 šeimos medicinos gydytojai rezidentai. Atsako dažnis nuo išdalintų anketų – 88,57 proc.. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinį programinį paketą SPSS (20.0 versija). Hipotezės apie požymių priklausomybes tikrintos naudojant chi kvadrato (χ2) ir z kriterijus. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 62 šeimos medicinos gydytojai rezidentai, iš jų 55 moterys ir 7 vyrai.
Dauguma nurodė esantys pirmų metų rezidentai. Pagal atliktus skaičiavimus galima manyti, kad respondentų polinkis perdegimui darbe yra mažesnis nei vidutinis, o atsparumas perdegimui – aukštesnis negu vidutinis. Pastebėta, kad rezidentų didesnis polinkis perdegimui darbe yra susijęs su didesniu mieguistumu dienos metu, prastesne bendra, fizine ir psichologine savijauta: nerimu ir depresyvumu, socialiniais sunkumais, nepasitikėjimu savimi (p<0,01; p<0,05). Vyresni rezidentai perdegimui darbe tampa atsparesni (p<0,05). Perdegimo riziką didinantys veiksniai – jaučiamas stresas, mažas pasitenkinimas savo darbu. Perdegimo darbe riziką mažina didesnis fizinis aktyvumas bei sąmoningo valgymo įpročiai (p<0,05). Bendras perdegimo simptomų paplitimas tarp šeimos medicinos gydytojų rezidentų siekė 9 proc. Išvados: Mažesnis šeimos gydytojų rezidentų pasitenkinimas darbu yra susijęs su didesniu polinkiu perdegimo komponentėms: emociniam išsekimui ir depersonalizacijai. Kuo didesnė rezidento patirtis darbe, tuo jo atsparumas perdegimui yra didesnis. Rezidentų, gyvenančių poroje nesusituokus, polinkis perdegimui yra didesnis negu vedusių ar viengungių. Fiziškai aktyvūs rezidentai turi mažesnį polinkį emociniam išsekimui darbe. Mieguistumas dienos metu yra reikšmingas asmeniniams pasiekimams ir perdegimo komponentėms.
Raktažodžiai: perdegimo sindromas, sveikatos priežiūros specialistai, gydytojai rezidentai, streso
SUMMARY
Mockeliūnaitė G. Prevalence of work-related stress and burnout syndrome among family physicians
residents. Master‘s thesis. Supervisor: ass. prof. Dr. Eglė Vaitkaitiene. Lithuanian University of Health
Sciences, Faculty of Medicine, Department of Disaster Medicine. Kaunas, 2017.
The objective of the research: To evaluate the prevalence of work-related stress and burnout syndrome among
family physician residents.
The aim‘s of the study: to assess prevalence of burnout syndrome and occurrences of it‘s components; to
analyze the associations between burnout syndrome and job satisfaction; to assess the associations between burnout syndromes and individual factors (physical activity, physical and mental health, addictions and eating habits).
Method: The anonymous questionnaire was carried out from October to November, in 2016. Survey included
General Health Questionnaire, Maslach’s Burnout Inventory, Perceived Stress Scale, questions about smoking and alcohol using, Rapid Assessment of Physical Activity Questionnaire, Mindful Eating Questionnaire. Sixty two family physician residents were questioned (respond rate 88.57 %). Statistical data analysis was carried out using Statistical Package for Social Sciences SPSS (20.0 version). The hypotheses about sign dependency has been verified using chi square (χ2) and z criteria. The significant difference has been considered when p<0.05. Results: Fifty five females and 7 males were participated in a survey. All of them were family medicine resident
physicians. Most of them were first year residents. The respondent’s tendency to burnout at work is below than average, and resistance to burnout - higher than average. Significant correlation and greater tendency of burnout at work is associated with increased sleepiness during the day, poorer general, physical and psychological well-being: anxiety and depression, social difficulties and self-doubt (p<0.01; p<0.05)). The more experienced at work were more resistant to stress and burnout (p<0.05). Stress and low job satisfaction increase the risk for burnout. Smaller risk for burnout has residents who are physical active and has healthy eating habits (p<0.05). The overall prevalence of burnout symptoms was 9 %. The risk of burnout at work significantly reduces two lifestyle factors, as physical activity and conscious eating habits of residents.
Conclusion: Low job satisfaction is related to a higher tendency of burnout components: emotional exhaustion
and depersonalization. A lesson learned at work significantly reduces the possibility of burnout symptoms. The tendency of burnout is higher if a resident lives in an unmarried couple, compared to living alone or by a married. Physical activity reduces the tendency to emotional burnout at work. Sleepiness during the day is a significant to personal achievements and to the possibility of burnout syndrome.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Tyrimas vykdytas 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais gavus Kauno regiono biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimą (2016 m. birželio 6 d., leidimo Nr. BEC-MF-488) ir klinikų vadovų sutikimus LSMUL Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikoje (PRIEDAS Nr. 1).
SĄVOKOS
Emocinis išsekimas apibūdinamas kaip pirmoji reakcija į stresą, sukeltą dėl per didelių reikalavimų ar ypatingai didelių pokyčių darbe. Ši reakcija pasireiškia persidirbimu, fiziniu, psichiniu nuovargiu, nesugebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų ir žymi emocinio fono pažemėjimą, abejingumą, dvasinę tuštumą. Ch. Maslach teigia, kad šio išsekimo kamuojami žmonės jaučiasi emociškai ir fiziškai pervargę, nebegalintys atkurti jėgų [1].
Depersonalizacija – tai santykių su žmonėmis pakitimas, kai ima dominuoti neigiamas, ciniškas, abejingas požiūris į darbo aplinkos žmones, jie nebevertinami kaip asmenybės, su jais imama elgtis kaip su objektais. Kartais ši komponentė dar vadinama dehumanizacijos pradžia. Pastebimais depersonalizacijos požymiais galima manyti esant aplinkinių menkinimu, abstrakčia kalba, pasireiškia atsainiu požiūriu į atliekamą darbą ar įsipareigojimų nevykdymas. Tokie darbuotojai linkę atsiriboti nuo kitų. Galima pastebėti net abejingumą ar šaltumą kitų poreikiams.
Profesinių siekių sumažėjimas arba nepasitenkinimas savo pasiekimais. Būdingas sumažėjęs veiksmingumas, asmeniniai pasiekimai, asmeninių siekių redukcija. Ši komponentė susijusi ir su pasiekimų mažėjimų ar jų nesiekimu bei efektyvaus darbo trūkumu, nepasitikėjimu savo darbu. Profesinių siekių sumažėjimas pasireiškia, kai žmogus, nesugebėdamas susidoroti su stresiniais veiksniais, nebepasitiki savimi ir savo atliekamu darbu, sėkme ir nustoja siekti teigiamų rezultatų.
Stresas – tai visuma apsauginių fiziologinių, psichologinių ir elgesio reakcijų, atsirandančių, kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti (vienoje ar keliose gyvenimo srityse).
ĮVADAS
Emocinio „perdegimo“ darbe sindromas psichologams yra žinomas daugiau kaip 30 metų. Šį sindromą būtų galima apibūdinti kaip psichinių ir fizinių sutrikimų rinkinį, kuris yra susiję su žmogaus tiesioginiu darbu. Šiuolaikiniame pasaulyje, vyraujant sparčiam darbo tempui, atsakomybei ir konkurencijai, emocinio „perdegimo“ tikimybė tiesiogiai priklauso nuo to, kokį darbą žmogus dirba. Emocinis išsekimas aplanko palaipsniui ir gali pasireikšti depresijai būdingais simptomais, dirglumu, apatija, miego sutrikimais, nuovargiu ir polinkiu į žalingus įpročius. Emocinis išsiderinimas taip pat glaudžiai susijęs su santykiais šeimoje, fiziniu aktyvumu ar laisvalaikio pomėgiais bei valgymo sutrikimais.
Perfekcionizmas, perdėta atsakomybė, darboholizmas, susvetimėjimas su šeima ir draugais – tai priežastys leidžiančios įtarti, kad asmuo gali tapti pažeidžiamas, o ilgainiui ir „perdegti“.
Stresas – viena iš dažniausiai pasitaikančių žmogaus reakcijų į darbinę aplinką. Paskutiniu metu mokslo pasaulyje daug dėmesio skiriama profesinio streso poveikiui žmogaus gyvenimo kokybei. Profesinio streso sukeliami padariniai reikšmingi ne tik individo fizinei ir psichologinei savijautai, tačiau patiriamas stresas ir emocinis „perdegimas“ arba išsekimas darbe sukelia papildomus rūpesčius ir išlaidas organizacijai. Asmuo laikinai tampa nedarbingu, dažniau serga, sumažėja jo darbo efektyvumas, padidėja tikimybė medicininėms klaidoms, pasireiškia nenoras tobulėti [2].
Didelis darbo krūvis, nuolatinės stresinės situacijos, sveikatos sistemos srityje vykstantys pokyčiai, reiklūs neretai net agresyvūs pacientai sukelia stiprius emocinius išgyvenimus medicinos darbuotojams ir neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę. Žvelgiant iš šeimos gydytojo perspektyvos yra išskirtos 6 dažniausios perdegimo sindromo priežastys. Tai biurokratinių įpareigojimų gausa, ilgos darbo valandos, kompiuterinių programų atsiradimas praktiniame gydytojo darbe, pojūtis lyg būtum „sraigtelis ratelyje“, nepakankamas apmokėjimas už atliekamą darbą, daug sunkių pernelyg reiklių pacientų. Šios pagrindinės priežastys išvardinamos 2016 m. atliktoje apklausoje, kurioje dalyvavo 15800 gydytojai atstovaujantys 25 specialybes (angl. Medscape‘s 2016 Lifestyle Report) [ 3].
Anne Chagpar leidinyje „Gydytojų perdegimas lyg epidemija“ (angl. Physician burnout is an Epidemic) analizuoja įvairias priežastis susijusias su gydytojų užimtumu ir darbu. Autorė pastebi, kad gydytojai vidutiniškai 8 metus mokosi, tęsia rezidentūros studijas, kurių metu dirba net 80 val. per savaitę, neretai patiria stresą dėl nepakankamo žinių bagažo, yra apkraunami gausybės administracinių įpareigojimų ir dokumentų pildymo [4]. Visos šios priežastys sekina emociškai. Mokslinių tyrimų metu nustatyta, kad patirti perdegimą linkę tie darbuotojai, kurių veiklos specifiškumas reikalauja artimo, dažno ir intensyvaus kontakto su kitais žmonėmis. Taigi, medicinos darbuotojai priskiriami prie turinčių didžiausią riziką patirti perdegimą, kuris įvairių autorių duomenimis siekia nuo 15 iki 85
rodiklis lyginant 2011 m. ir 2016 m. šoktelėjo nuo 45 iki 54 proc. Dar daugiau, įgiję gydytojo specialybę asmenys du kartus dažniau galvoja apie savižudybę lyginant su kitų profesijų atstovais. Daugelyje studijų pastebima, kad trečdalis praktikuojančių pagal specialybę gydytojų, patiria perdegimą [7]. Apie perdegimo paplitimą tarp gydytojų ir bendrosios populiacijos ypač dažnai analizuoja JAV tyrėjai. Skubiosios medicinos gydytojai, neurologai ir šeimos medicinos gydytojai patirią aukštą perdegimo laipsnį, tuo tarpu kur kas rečiau su tuo susiduria patologai, dermatologai, vaikų ligų gydytojai ir profilaktinės medicinos gydytojai.
Perdegimas savo užuomazgas pradeda brandinti jau studijų, tęsiasi rezidentūros ir subręsta gydytojo praktikos metais. Atliktų studijų duomenimis, perdegimo paplitimas tarp medicinos studentų siekia nuo 31 iki 49,6 proc. [8]. Tarp šeimos gydytojų ir chirurgijos specialybės rezidentų perdegimo sindromas paplitęs atitinkamai 50 ir 76 proc. [9]. Taigi, kaip matome perdegimo sindromas ir jo apraiškos yra dažna ir susirūpinimą kelianti problema.
Lietuvoje apie sveikatos priežiūros darbuotojų perdegimą ir patiriamą stresą darbe kalbama mažai, yra tik pavieniai lietuvių kalba išspausdinti straipsniai ar mokslo tiriamieji darbai. Tačiau jų vis daugėja, o tai rodo problemos masto didėjimą ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje [ 10, 11,12, 13, 14].
Temos aktualumas ir naujumas. Šiuo magistro darbu prisidedame prie medicinos darbuotojų profesinio „perdegimo“ ir patiriamo streso darbe tyrimų išplėtojimo. Su atlikto tyrimo duomenimis supažindinsime šeimos klinikos administracijos darbuotojus ir gydytojus rezidentus. Tikimės, kad laiku pastebėti ar atpažinti veiksniai, pakeis požiūrį į rezidentus, į jų poreikius. Leis numatyti darbo organizavimo pokyčius taip, kad sumažėtų perdegimo paplitimas arba jo jaunieji gydytojai išvengtų. Darbo naujumas svarbus tuo, kad darbo autorė analizuoja ne tik šeimos medicinos rezidentų perdegimą, tačiau jį sieja su kitais svarbiais veiksniais, kaip fizine ir psichologine savijauta, fiziniu aktyvumu, mitybos įpročiais bei žalingų įpročių paplitimu.
Ginamieji teiginiai (hipotezės):
I. Perdegimo sindromui būdingi požymiai yra susiję su ekonominiais socialiniais veiksniais, darbo ir poilsio balansu bei darbo krūviu.
II. Kuo žemesnis asmeninių laimėjimų įvertis, tuo aukštesnis emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įvertis.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti šeimos medicinos rezidentų patiriamo streso darbe ir profesinio išsekimo paplitimą.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir jo komponentų paplitimą. 2. Įvertinti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir pasitenkinimo atliekamu darbu sąsajas.
3. Įvertinti šeimos gydytojų rezidentų profesinio išsekimo ir individualių veiksnių sąsajas (su psichologine ir fizine savijauta, fiziniu aktyvumu, žalingais ir mitybos įpročiais).
1. LITERATŪROS APŽVALGA
2017 m. gegužės 10 d. PubMed visatekstėje duomenų bazėje įvedus raktinius žodžius „profesinis perdegimas“ (angl. Burnout, profesional) bei „gydytojai“ (angl. Physicians) pastarųjų dešimties metų, t.y. nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. laikotarpiu rasti 825 straipsniai.
1.1. Perdegimo sindromo komponentės
Perdegimo sindromo sąvoka pirmą kartą paminėta 1974 m., o po kelerių metų šis reiškinys pradėtas tyrinėti išsamiau. To ėmėsi Christina Maslach, kuri praplėtė perdegimo sindromo apibrėžimą, įvardindama jį kaip sindromą, kurį sudaro emocinis išsekimas, depersonalizacija ir sumažėjęs asmeninių siekių jausmas, pasireiškiantis socialinį darbą dirbantiems asmenims [15].
Viename iš Maslach ir Jakcson atliktų tyrimų, perdegimo sindromas yra apibūdinamas kaip lėtinio streso (patiriamo darbe) pasekmė, kuri nebuvo tinkamai sprendžiama [16]. Gydytojai, turintys ilgalaikį kontaktą su žmonėmis bei susiduriantys su pacientų problemomis, ne visada gali rasti tinkamą sprendimą, dėl to jų aplinkoje vyrauja pyktis, nusivylimas, baimė. Visi šie veiksniai sukelia ilgai trunkantį stresą. Siekiant nustatyti perdegimo sindromą, reikia įvertinti jį sudarančias tris komponentes:
Emocinis išsekimas – šios skalės dėka galima įvertinti emocinio persitempimo ir išsekimo, susijusio su darbu, pojūtį [17]. Dažniausia priežastis susijusi su emociniu išsekimu yra užsitęsęs stresas. Tai gali pasireikšti tiek fiziniu, tiek psichiniu nuovargiu, nesugebėjimu atlikti reikalaujamų užduočių.
Depersonalizacija – remiantis šia skale galima išmatuoti žmogaus atsiribojimą nuo atliekamo darbo ir polinkį į bejausmiškumą. Depersonalizacija gali pasireikšti atsainiu požiūriu į darbą, abejingu elgesiu su pacientais, neigiamu požiūriu į kolegas.
Asmeniniai pasiekimai – komponentė, kuria yra vertinami asmens pasiekimai ir kompetencija darbe. Asmenims, turintiems perdegimo sindromą, būdingi sumažėję asmeniniai pasiekimai, atsiranda nepasitikėjimas savo įgūdžiais ir turima kompetencija [18].
Pagrindinė perdegimo sindromo priežastis yra stresas ir dėl to atsiradęs stipriai išreikštas emocinis išsekimas. Maslach sukurtas perdegimo sindromo klausimynas (angl. Maslach Burnout Inventory) yra plačiai naudojamas norint įvertinti asmenų, turinčių perdegimo sindromą, būklę.
1.2. Perdegimo sindromo dažnis – šalių patirtis
Perdegimo sindromo klausimyno skalės yra tarpusavyje susijusios. Vertinama, kad tiriamasis patiria perdegimo sindromą tuo atveju, jei nustatomas bent vienas aukštas rodiklis emocinio išsekimo ar depersonalizacijos, ar sumažėjusių asmeninių laimėjimų srityse. Stiprus perdegimo sindromas būna tuo atveju, kai nustatomi aukšti rodikliai visose trijose komponentėse [19].
2008 m. Europoje buvo atliktas didelės apimties tyrimas, kurio tikslas – įvertinti perdegimo sindromo pasireiškimą tarp šeimos gydytojų ir kokie veiksniai turėjo didžiausią įtaką jam atsirasti. Tyrimas apėmė 16 Europos šalių. Jo metu nustatyta, kad aukšti rodikliai visose trijose skalėse nustatyti net 12 proc. tiriamųjų (10,4 – 13,8 proc. ribose, atskirose šalyse), 2 skalėse – 21 proc. ir tik 35,1 proc. šeimos medicinos gydytojų nebuvo rasti aukšti rodikliai nei vienoje komponentėje (32,6 – 37,7 proc. ribose atitinkamai). Vertinant kiekvieną komponentę atskirai – Bulgarijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės gydytojams labiau pasireiškė emocinis išsekimas. Depersonalizacija dažniausiai buvo nustatyta Graikijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės šeimos medicinos specialistams, o sumažėję asmeniniai laimėjimai – Graikijos ir Turkijos tiriamiesiems. Tai reiškia, kad net du iš trijų tiriamųjų patiria perdegimo sindromo požymius [20].
Kuveite atlikto tyrimo duomenimis stiprų perdegimo sindromą patiria 5,7 proc. šeimos medicinos gydytojų, o tai reiškia, kad tiriamiesiems buvo rasti aukšti rodikliai visose 3 komponentėse [21]. 2011 – 2012 m. JAV buvo vykdytas didelės apimties tyrimas, kurio tikslas buvo ištirti medicinos studentų, gydytojų rezidentų ir jaunų praktikuojančių gydytojų perdegimo sindromo pasireiškimo dažnį, palyginus su panašaus amžiaus bendra gyventojų populiacija. Tyrime dalyvavo virš 13 tūkst. respondentų. Remiantis gautais duomenimis padaryta išvada, jog gydytojai rezidentai jautė didesnį nuovargį, buvo linkę į perdegimo sindromą ir turėjo stipriai išreikštus depersonalizacijos požymius. Šie požymiai pasireiškė ir jaunų, dirbančių gydytojų tarpe, todėl tyrėjai iškėlė hipotezę, kad rezidentūros metu atsiradęs „perdegimas“ linkęs tęstis ir po rezidentūros baigimo. Taip pat, palyginus gautus duomenis su bendra gyventojų populiacija, polinkis „perdegti“ buvo dažnesnis rezidentų ir gydytojų tarpe, depresijos simptomai dažniau pasireiškė tarp medicinos studentų ir rezidentų [22].
Panašus paplitimas nustatomas ne vien Europos šalyse. Pavyzdžiui, 2013 m. Kinijoje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad perdegimo sindromą patiria 12,1 proc. tirtų gydytojų [23].
2014 m. Egipte atliktas tyrimas, kurio tikslas – įvertinti perdegimo sindromo paplitimą tarp įvairių specialybių gydytojų. Pastarojo duomenimis, labiausiai „perdegimas“ pasireiškė vidaus ligų gydytojams, chirurgams ir šeimos medicinos gydytojams (net 41,49 proc.) [24]. Tyrimas, apėmęs pirmų metų šeimos medicinos rezidentus Kanadoje, parodė, jog net 13,7 proc. respondentų turėjo stipriai išreikštus emocinio išsekimo ir 23,8 proc. respondentų depersonalizacijos rodiklius [25]. Šio
tyrimo duomenys parodė, kad perdegimo sindromas yra paplitęs tarp jaunų gydytojų, kurie tik neseniai pradėjo dirbti ir tai dar sykį parodo problemos mastą.
2014 m. Izraelyje Kushhir su kolegomis tyrė perdegimo sindromo paplitimą tarp bendrosios praktikos gydytojų. Tyrime dalyvavo 136 gydytojai, sutikę atsakyti į klausimus susijusius su savo savijauta ir patiriamu stresu. Aukšti rodikliai emocinio išsekimo skalėje buvo nustatyti 44,5 proc. iš 60 tyrimo dalyvių, depersonalizacijos – 36 proc., o sumažėjusių asmeninių laimėjimų – 31.6 proc. [26].
Taigi, įvairiose pasaulio šalyse galima rasti duomenų apie vis didėjantį perdegimo sindromo paplitimą tarp šeimos gydytojų. Tyrimų rezultatai patvirtina, kad tai yra aktuali, vis didesnę reikšmę įgyjanti problema.
1.3. Profesinio išsekimo ir subjektyvios savijautos sąsajos
Gydytojui, kaip ir pacientui, labai svarbu yra gera bendra savijauta. Kai ilgai veikia stresiniai veiksniai, sukeliama nuolatinė pogumburio – hipofizės – antinksčių ašies aktyvacija, o to padarinys – smegenų ląstelių pokyčiai srityse, kurios yra jautrios stresui, ir tai pasireiškia įvairiais psichiniais ir somatiniais sutrikimais [27].
Kanadoje apklausus 2000 gydytojų rezidentų ir jų paprašius įvertinti savo fizinę savijautą, 17 proc. ją vertino kaip blogą ar labai blogą ir net kas trečias tiriamasis psichinę sveikatą vertino prastai ir patvirtino, jog anksčiau buvo susidūrę su psichinės sveikatos problemomis. Iš jų 14 proc. buvo konsultavęsi su psichologais ar psichiatrais [28]. Gera savijauta gali būti apibūdinama kaip galimybė priimti sprendimus, susijusius su kūnu, protu bei įpročiais, vedančiais į sveikesnį gyvenimo būdą. Teigiamas požiūris į bendrą savijautą turi būti svarbus gydytojams rezidentams, nes mokymosi metu patiriamas stresas turi įtakos fizinei ir psichinei sveikatai.
Rezidentūra turi stiprią įtaką besiformuojantiems darbo įpročiams, požiūriui į rūpinimąsi savimi, tačiau tai ne visada vyksta tinkama linkme. 2016 m. Irane atliktas tyrimas siekė įvertinti perdegimo sindromo pasireiškimą ir jo sąsają su subjektyvia savijauta (naudotas perdegimo sindromo klausimynas – MBI ir bendros savijautos klausimynas – angl. GHQ 12). Tyrėjai nustatė ryšį tarp stiprų stresą patiriančių bei prastai bendrą savijautą vertinančių sveikatos priežiūros darbuotojų [29].
Į perdegimo sindromą linkę žmonės jaučiasi labiau pavargę, jiems būdingi depresijos simptomai, blogesnė miego kokybė, bei bendra savijauta lyginant su kontrolinė grupė [30]. 2009 m. Pietų Afrikos Respublikos regione buvo tirti bendrosios praktikos gydytojai: tyrimą sudarė klausimai kaip patys tiriamieji vertina savo psichologinę savijautą ir po to, jų buvo paprašyta atlikti bendros savijautos klausimyną (angl. GHQ 12), kuris padėtų objektyvizuoti savijautą. Gauti rezultatai parodė, kad net 85 proc. tiriamųjų savo psichologinę savijautą vertino prastai ir įvertinus klausimyno rezultatus – 30,7 proc. tiriamųjų buvo nustatyta stipri įtampa ir stresas [31]. Tai rodo, kad ne visi, kurie laiko
savo savijautą prasta, iš tiesų patiria stiprią įtampą ir stresą. Tačiau tokie gydytojai turi didesnį polinkį patirti su darbu susijusį stresą ir net „perdegti“.
Anksčiau atliktų tyrimų duomenys siūlo išvadą, kad perdegimo sindromas tarp gydytojų yra pasekmė veiksnių, susijusių tiek su asmeniniu gyvenimu, tiek su darbo aplinka.
2008 m. Europoje atlikto tyrimo metu nustatytas ryšys tarp mažo pasitenkinimo darbu, jaunesnio amžiaus ir aukštų perdegimo sindromo rodiklių. Be to, dėl patiriamo streso darbe didėja klaidų tikimybė. Vidyarthi su bendraautoriais nustatė ryšį tarp gydytojų rezidentų padaromų klaidų ir darbo metu patiriamo streso. Tačiau tyrėjai nerado ryšio tarp darbo valandų skaičiaus ir rezidentų klaidų skaičiaus [32].
Pastebėta, kad gydytojai, patiriantys perdegimo sindromą dažniau dalyvauja konfliktinėse situacijose. Tą rodo 2009 m. Turkijoje atliktas tyrimas – buvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp emocinio išsekimo ir konfliktiško elgesio [33]. Patiriamas perdegimo sindromas turi įtakos atliekamam darbui, dėl ko paciento sveikatai gali kilti grėsmė.
Gera bendra savijauta priklauso ir nuo pakankamo poilsio naktį. Suaugusiems per parą rekomenduojama miegoti nuo 7 iki 9 valandų (remiantis 2015 m. Nacionalinio miego fondo (angl. National Sleep Foundation) rekomendacijomis). Nesilaikant šių rekomendacijų, gali pasireikšti miego trūkumas, kuris gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminis pasireiškia tada, kai nepakankamai miegama vieną ar dvi naktis, o lėtinis – kai miegama po 6 valandas ir mažiau kelias naktis iš eilės. Trūkstant miego atsiranda mieguistumas dieną, sutrinka dėmesys, didėja klaidų tikimybė [34]. Gydytojai rezidentai gali patirti tiek ūmų miego trūkumą dėl naktinių budėjimų, tiek lėtinį dėl ilgai trunkančio darbo naktimis.
Al-Maddah su bendraautoriais 2015 m. paskelbė tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti gydytojų rezidentų, patiriamą miego trūkumą, su tuo susijusį mieguistumą ir atsirandančius depresijos simptomus. Remiantis gautais duomenimis nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp ūmaus miego trūkumo ir depresijos simptomų – net 45,9 proc. tiriamųjų buvo nustatyti lengvi ir 21,2 proc. vidutiniai ir sunkūs depresijos simptomai. Iš visų tiriamųjų 52 proc. patyrė mieguistumą dienos metu ir net 8,8 proc. tyrimo dalyvių išreiškė norą ieškoti gydytojų pagalbos, nes dienos metu patiriamas toks stiprus mieguistumas, trukdantis tinkamai atlikti darbą [35]. Be to, miego trūkumas gali atsirasti ir esant stresinei būsenai. Tai patvirtina A. Mikaliūkštienės ir bendraautorių tyrimo rezultatų analizė – esant stresui, 93,8 proc. tiriamųjų nustatyta bloga miego kokybė [36]. Tai įrodo, kad stresas turi įtakos poilsiui nakties metu.
Indijos tyrėjai vertino bendros savijautos ir miego kokybės bei trukmės sąsajas. Pagal bendros savijautos klausimyną 66 proc. buvo nustatyta bloga bendra savijauta ir rastas statistiškai patikimas ryšys tarp prastos miego kokybės ir bendros savijautos [37].
Pasak Lebensohn ir bendraautorių, pakankamas miegas naktį yra susijęs su gera bendra savijauta ir didesniu pasitenkinimu gyvenimu, bei su mažesniu patiriamu stresu, emociniu išsekimu, depersonalizacija bei depresija tarp pirmų metų šeimos medicinos rezidentų. Akivaizdu, jog tyrimai tik patvirtina pakankamo miego ir geros bendros savijautos tarpusavio ryšį.
Apibendrinus reikia pastebėti, kaip svarbu yra rezidentūros metu skatinti rūpinimąsi gera savijauta, sveikata ir tuo pačiu reikia siekti išvengti streso ir jį lydinčio perdegimo sindromo, kadangi nuo gydytojų emocinės būklės priklauso pacientams teikiamų paslaugų kokybė.
1.4. Streso suvokimas
Darbo metu patiriamas stresas yra stipriausias veiksnys susijęs su polinkiu „perdegti“. Tą patvirtina B.E. Goldhagen atliktas tyrimas – aukštesnis streso lygis yra susijęs su perdegimo sindromu [38].
2015 m. Brazilijoje buvo apklausti pirminėje sveikatos priežiūros grandyje dirbantys asmenys. Respondentai turėjo atsakyti į klausimus susijusius su patiriamu stresu (panaudota streso suvokimo skalė), bendros savijautos vertinimu ir supratingu elgesiu. Tyrimo metu nustatyta, kad šeimos gydytojai pasižymėjo mažiausiai supratingu elgesiu susijusiu su savo sveikata ir tai turėjo ryšį su didesniu patiriamu stresu [39]. Labai svarbu yra rasti pusiausvyrą tarp keliamų reikalavimų darbe ir asmeninio gyvenimo.
Gydytojai rezidentai, kurie neseniai dirba sveikatos priežiūros srityje, yra gana jautrūs jiems keliamiems reikalavimams. Iš jų yra tikimasi, kad tuo pačiu metu jie gerins savo įgūdžius ir suteiks aukščiausios kokybės paslaugas. Remiantis tuo, 2016 m. Barselonoje buvo atliktas tyrimas, kuris siekė įvertinti pirmųjų metų gydytojų rezidentų patiriamą stresą ir perdegimo sindromo pasireiškimą tarp jų bei pokyčius metų eigoje. Gauti rezultatai parodė, kad tik pradėję darbą gydytojai rezidentai jautė mažą streso lygį, o įvertinti perdegimo sindromo rodikliai buvo žemi, tačiau po 6 mėn. pakartojus tyrimą, aukšti rodikliai rasti bent 1 iš 3 perdegimo sindromo komponenčių – depersonalizacijos, emocinio išsekimo ar asmeninių laimėjimų srityse. Tokiu atveju net apie 40 proc. tiriamųjų būtų nustatytas perdegimo sindromas [40]. Todėl labai svarbu atsižvelgti į tai, kad šeimos medicinos rezidentai, patiriantys mažiau streso, efektyviau atlieka savo darbą, patiria mažesnį išsekimą ir yra labiau linkę į empatiją [41].
1.5. Streso įveikos būdai
Gydytojai, norintys tinkamai atlikti savo darbą, turi jausti darną su savimi, o pagrindinis būdas tai pasiekti – vengti streso. Svarbu yra asmeniniai streso įveikos būdai, kuriuos dažniausiai taiko asmuo susidūręs su problemomis ir tai gali būti: problemų sprendimas, vengimas, socialinė parama ar emocinė iškrova [42]. Tinkamai pasirinkta strategija yra naudinga tiek streso mažinime, tiek išvengiant
su ilgalaikiu stresu susijusių padarinių – perdegimo sindromo. Pavyzdžiui, žmonės, gaunantys socialinę paramą iš artimųjų ir šeimos narių, yra mažiau linkę į perdegimo sindromą [43]. Problemų sprendimui yra reikšminga problemos analizė, sprendimų paieška, sukurto plano įvykdymas ir žinių kaupimas. Gydytojai, linkę į problemų sprendimą, turi mažesnį polinkį į emocinį išsekimą ir geresnius asmeninius laimėjimus bei siekius [44]. Žinių kaupimas svarbus tuo, kadangi jos gali būti panaudotos susidūrus su problemomis. Pavyzdžiui, kelios priemonės taikomos susidūrus su stresu darbe – tokios kaip dalyvavimas tolimesniame mokymosi procese ir vertinimas esamų santykių su pacientu yra dažnai taikoma šeimos gydytojo praktikoje [45].
Streso įveikos būdas, pagrįstas tiesioginiu problemų sprendimu, turi įtakos aukštesniems asmeniniams siekiams, mažesniam emociniam išsekimui ir silpniau jaučiamam stresui. Jei problemos sprendžiamos, naudojant vengimo techniką, tai gali sietis su aukštesniais perdegimo sindromo laipsniais, įskaitant emocinį išsekimą ir depersonalizaciją. Panašūs rezultatai buvo gauti Pejušković ir bendraautorių atliktame tyrime, kuriame buvo nustatyta, kad vengimo technika yra susijusi su depersonalizacija ir sumažėjusiais asmeninias laimėjimais [46]. Vengimo technika šiuo atveju gali būti kaip kitas streso sukeltas simptomas, o ne priemonė skirta streso mažinimui. Kartais ieškoma kaltųjų dėl susidariusios stresinės situacijos, išreiškiamas pyktis ir kitos neigiamos emocijos. Kalti gali būti tiek aplinkiniai žmonės, tiek likimas, tiek pats žmogus.
Jau minėtas Kanados 2008 m. tyrimas, kai respondentais buvo beveik 2 tūkstančiai gydytojų rezidentų parodė, kad kas antras apklaustasis, susidūręs su stresu, kaltino save. Manoma, kad gydytojai linkę susitvardyti, turi geriau išreikštus asmeninius laimėjimus ir mažesnį depersonalizacijos lygį.
Streso valdyme yra neigiamų ir teigiamų priemonių, kurios yra susijusios su žmogaus asmeninėmis savybėmis, ir gali būti naudingos susidūrus su stresu. Praktikoje, norint sumažinti stresą yra naudojamos įvairios priemonės – nuo plačiai žinomų, tokių kaip fizinis aktyvumas ir meditacija. Pasak Amerikos Širdies Asociacijos (angl. American Heart Association), pastovus fizinis aktyvumas padeda sumažinti nerimą ir depresiją, mažina cholesterolio lygį bei stiprina imuninę sistemą [47]. Viena iš priemonių, kurios gali imtis gydytojai norėdami sumažinti patiriamą stresą ir pagerinti bendrą savijautą yra sportas. Nustatyta statistiškai reikšminga atvirkštinė koreliacija tarp perdegimo sindromo ir fizinio aktyvumo: perdegimo sindromo pasireiškimas buvo mažesnis tarp tų gydytojų, kurie sportavo. Tai reiškia, kad fizinis aktyvumas puikiai tinka žmonėms, kurie nori sumažinti darbe patirtą stresą [48].
Taip pat labai svarus aspektas yra tinkami mitybos įpročiai. Nors ir apie mitybos svarbą gydytojai pasakoja savo pacientams, tačiau abejojama, ar patys gydytojai laikosi taisyklių, kurias skelbia aplinkiniams? Iš 1190 tyrimo dalyvių Pakistane, tiktai vienas sveikatos priežiūros darbuotojas tinkamai maitinosi remiantis USDA Dietary Guidelines – 2010, kiti tiriamieji valgė per daug
proc. valgė pusryčius kasdien, 71,9 proc. dalyvių – vartojo greitą maistą rečiau nei 5 kartus per savaitę. Taip pat sveikatos priežiūros specialistai, kurie buvo neįpratę ar dėl laiko trūkumo nevalgydavo pusryčių, dažniau nurodė prastą bendrą savijautą [49]. Tinkama mityba gali būti viena iš priemonių mažinti patiriamą stresą. Tą patvirtina Lee su bendraautoriais Kanadoje nustatę, kad viena dažniausių priemonių mažinti patiriamą stresą šeimos gydytojų tarpe buvo sveika mityba ir valgymo įpročiai [50]. Jau minėto Kanados tyrimo metu nustatyta, kad kas antras rezidentas susidūręs su stresu darbe keičia savo mitybos įpročius. Taigi gydytojai turėtų nepamiršti, kad tinkama mityba susijusi su geresne bendra savijauta.
Patirdami stresą žmonės ieško būdų kaip jį sumažinti ir ne visada pasirinktos priemonės yra naudingos organizmui. Manoma, kad dėl streso pradedamas vartoti alkoholis, arba didinamas jo vartojimas, surūkoma daugiau cigarečių, ar didėja kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas. 2008 m. ištyrus 16 Europos šalių šeimos gydytojus, atkreiptas dėmesys į tai, kad tiriamieji, patiriantys perdegimo sindromą, buvo linkę vartoti alkoholį, rūkyti ir vartoti psichotropines medžiagas. Gydytojai rezidentai, savo psichinę sveikatą vertinantys blogai ar labai blogai, norėdami sumažinti patiriamą stresą, dažnai vartojo alkoholinius gėrimus. Kad didesnis alkoholio vartojimas yra susijęs su padidėjusiu patiriamu stresu, perdegimo sindromu ir depresija, patvirtina Labensohn ir bendaautorių atliktas tyrimas, vertinęs pirmų metų šeimos medicinos rezidentų patiriamą stresą ir perdegimo sindromo tikimybę bei jų sąsają su bendra savijauta ir elgesiu, esant stresinei situacijai. Nors tyrimo metu tik 19 proc. pirmų metų rezidentų teigė vartojantys alkoholį, tačiau net ir maži vartojamo alkoholio kiekiai turėjo ryšį su stresu ir polinkiu į perdegimo sindromą.
Apibendrinus galima pasakyti, kad į stresą kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, todėl skiriasi ir jų taikomi būdai stresui mažinti, nes tai susiję tiek su žmogaus asmeninėmis savybėmis, tiek su visuomenėje skatinamomis programomis (sportu, meditacija). Dėl to gydytojai rezidentai turi lavinti įgūdžius, reikalingus streso ir perdegimo sindromo išvengimui bei siekti atsisakyti dėl streso atsiradusio alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimas, tyrimo vykdymo laikas, vieta. Atliktas kiekybinis momentinis tyrimas. Apklausa vyko 2016 m. spalio – lapkričio mėnesį, Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikoje.
Tiriamųjų atranka. Tyrimo dalyviai šeimos medicinos klinikos gydytojai rezidentai, kurie sutiko dalyvauti apklausoje ir atsakė į pateiktų anketų klausimus. Iškeltiems uždaviniams pasiekti būtini duomenys rinkti anoniminės anketinės apklausos metodu. Respondentai informuoti apie anonimiškumą ir tyrimo etiškumą.
Tiriamoji imtis – n=62 šeimos medicinos gydytojai rezidentai. Iš viso I-II-III m. šeimos medicinos rezidentūroje studijuoja 176 rezidentai. Apklausos dalyvių, iš visų studijuojančių I-II-III metų šeimos medicinos rezidentūros studijose skaičius procentais – 35,23 proc. Atsako dažnis nuo išdalintų anketų – 88,57 proc. Išdalintų, bet negražintų anketų skaičius – 8 anketos.
Tyrimo eiga ir procedūros. Tyrimui vykdyti buvo gautas LSMU Bioetikos centro komiteto leidimas (2016 m. birželio 6 d., leidimo Nr. BEC-MF-488). Taip pat tiriamiesiems, pagal Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme 2000 m. gegužės 11 d. Nr. VIII–1679 numatytus reikalavimus, buvo paruoštos „Asmens informavimo“ ir „Informuoto asmens sutikimo“ formos, kurios buvo pridedamos prie paruoštų anketų.
Anketos buvo sudėtos į vokus ir išdalintos kiekvienam tyrimo dalyviui. Anketų užpildymui buvo skirtos dvi savaitės. Tiriamieji anketas pildė jiems patogiu laiku. Užpildytos anketos buvo įdėtos į vokus, užklijuotos ir grąžintos į sutartą vietą.
Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Kiekybinio tyrimo paruošiamajame etape buvo paruoštos anketos, apimančios aktualius pasirinktai temai klausimus. Anketos paruoštos peržvelgus Lietuvos ir užsienio šalių autorių literatūrą (straipsnius, leidinius).
Anketą sudarė pristatomoji dalis, kurioje respondentas supažindinamas su apklausos tikslais bei pateikiama trumpa anketos užpildymo instrukcija, garantuojamas anonimiškumas.
Tyrimo apklausoje naudoti tarptautiniai ir Lietuvos tyrėjų naudoti klausimynai:
¾ Bendrojo pobūdžio klausimai (rezidentūros metai, lytis, amžius, šeiminė padėtis, vaikai šeimoje, darbo užmokesčio apibūdinimas ir darbo krūvis) – iš viso 8 klausimai.
¾ Klausimai apie pasitenkinimą rezidentūra, budėjimų skaičių per mėnesį, miego laiką, mieguistumą dienos metu, emocijos dėl žalingų įpročių, psichologinės ir fizinės savijautos subjektyvus vertinimas ir darbo reikšmė – iš viso 7 klausimai.
¾ Bendrasis savijautos klausimynas (angl. General Health Questionnaire – 12). Šio klausimyno pagalba, kurį sudaro 12 klausimų, norėjome ištirti, kaip kelių savaičių laikotarpyje tiriamieji vertino savo sveikatą ir sužinoti bendras polinkio stresui tendencijas visoje imtyje [51,52].
sutrikimas dėl nerimo, 3 – jaustis reikšmingam, būti įvertintam, 4 – gebėjimas priimti sprendimus; 5 – jausti nuolatinę įtampą, 6 – susidorojimas su sunkumais, 7 – džiaugsmas kasdienine veikla, 8 – galimybė susidoroti su problemomis, 9 – nelaimingas ir prislėgtas, 10 – praradęs pasitikėjimą, 11 – savęs nuvertinimas, 12 – jaustis laimingu. Autorius šiuos 12 klausimų rekomenduoja suskirstyti į dvi skales (pozityvias ir negatyvias). Šeši teiginiai atrinkti „neigiamai nuotaikai apibūdinti“: 2, 5, 6, 9, 10, 11. Šeši teiginiai „teigiamai nuotaikai apibūdinti”: 1, 3, 4, 7, 8, 12. Iškelta hipotezė, ar mūsų respondentų atsakymuose neigiami teiginiai dominuoja prieš teigiamus teiginius ir atvirkščiai.
¾ Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalė. Profesinio perdegimo paplitimo nustatymui labiausiai tinkamas yra MBI-HSS klausimynas. Šis klausimynas gana plačiai yra taikomas mokslo darbuose. Pirmieji savo darbuose šį klausimyną panaudojo prof. A. Macas ir visa eilė psichologijos bei pedagogikos magistrų. 2012 m. pakartotinai atliko pilną Ch. Maslach profesinio perdegimo vertinimo klausimyno versijos vertimą ir validaciją atliko L. Gasiūnienė. MBI-HSS klausimyną sudaro 22 teiginiai, suskirstyti į tris poskales, matuojančias tris komponentes – emocinį išsekimą (angl.emotional exhausion). Jį apjungia šie klausimai – A1, A2, A3, A4, A5, B2 klausimai. Depersonalizaciją – B1, B4, B5, B6, B7 ir asmeninių siekių (angl. Personal accomplishment) sumažėjimą atitinka sekantys klausimai – B3, C1, C2, C3, C4, C5, C6, C7. Profesinio perdegimo galimybė vertinama sumuojant rezultatus pritaikant R. Likert balų skalę nuo 0 iki 6, kur 0 balų atitinka – niekada, 1 balas – kelis kartus per metus, 2 balai – kartą per mėnesį, 3 balai – kelis kartus per mėnesį, 4 balai – kartą per savaitę, 5 balai – kelis kartus per savaitę, 6 balai – kiekvieną dieną. Klausimyno autoriai taip pat rekomenduoja susumuoti atitinkamus klausimus (C3, B1, A1, B2, B6, C5, A2, B5, A5, B7) atsakant į klausimą, kaip dažnai šie teiginiai apibūdina tai, ką jūs manote apie darbą kaip gydytojas?
¾ Coheno Streso suvokimo skalė (angl. Perceived Stress Scale) – ją sudaro 10 klausimų, o atsakymų variantai vertinti 5 balų R.Likert skale nuo 0 iki 4.
¾ Streso įveikos klausimynas. Šis klausimynas yra plačiai taikomas lietuvos tyrėjų darbuose, šio klausimyno keturių faktorių modelio taikymą geriausiai iškristalizavo ir pritaikė tam, kad atspindėtų streso įveikos procesą Ž.Grakauskas ir G.Valickas [53,54]. Taigi, 24 teiginiai sukrenta po 6 klausimus į 4 faktorius).Jo šiame darbe neanalizavome.
¾ Psichoaktyvių medžiagų vartojimo klausimynas. Jame pateikti klausimai susiję su rūkymu ir alkoholio vartojimu. Rūkymo įvertinimui pasirinkome Fagerstromo testą iš 6 klausimų. 1 klausimo (kada surūkote savo pirmą cigaretę nubudęs ryte?) vertinimas: 3 balai – per 5 min., po 6-30 min. – 2 balai, po 31 – 60 min. – 1 balas, po 60 min. – 0 balų. 2 klausimo ( ar jums sunku nerūkyti tose vietose, kur draudžiama rūkyti?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. 3 klausimo (kelintos cigaretės jums sunkiausiai atsisakyti?) vertinimas : 1 balas – pirmos rytą, 0 balų – bet kurios kitos. 4 klausimo (kiek cigarečių surūkote per dieną?) vertinimas: 31 – 3 balai, 21-30 – 2 balai, 11-20 – 1 balas, 10 – 0
balų. 5 klausimo ( ar pabudęs pirmosiomis valandomis Jūs rūkote daugiau negu kitu dienos metu?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. 6 klausimo (ar jūs rūkote, kai sergate ir didesnę dalį dienos praleidžiate lovoje?) vertinimas: 1 balas – taip, 0 balų – ne. Bendras vertinimas: 0-2 balai – labai maža priklausomybė, 3-4 balai – maža priklausomybė, 5 – vidutiniška priklausomybė, 6-7 balai – didelė priklausomybė, 8-10 balų suma – labai didelė priklausomybė. Pastaba: 1 ir 4 klausimai yra svarbiausi.
¾ Alkoholio vartojimo įvertinimui pasirinkome CAGE testą. Jis sudarytas iš šių klausimų, pirmiausiai atsakant į klausimą „ar jūs vartojate alkoholinius gėrimus?”. Jeigu atsakoma „taip”, tada atsakoma į sekančius klausimus: 1. Ar kada nors manėte, kad jums reikėtų mažiau vartoti alkoholinių gėrimų?; 2. Ar jus erzino žmonių kritika dėl Jūsų įpročių vartoti alkoholį?; 3. Ar Jūs kada nors jautėte gėdą ar kaltę dėl alkoholinių gėrimų vartojimo įpročių?; 4. Ar kada nors gėrėte alkoholinius gėrimus rytą, vos tik atsikėlęs, kad nusiramintumėte ir palengvintumėte pagirias?. Atsakymų variantai: „taip” arba „ne”. Taip vertinamas probleminis alkoholio vartojimo paplitimas. Du ir daugiau teigiamų atsakymų rodo, kad respondentas turi problemų dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Keturi teigiami atsakymai iš esmės atitinka priklausomybės nuo alkoholio diagnozę [55].
¾ Kiti klausimai skirti įvertinti fizinį tiriamojo aktyvumą – iš viso 9 klausimai. Fizinio aktyvumo klausimai paruošti pagal „How physically active are you“ ? klausimyną, kurį sudaro 9 klausimai. Klausimai analizei grupuojami pagal instrukciją, kurią nurodo autorius. Kiekvienas klausimas nuo pirmojo iki septintojo atitinka tam tikrą fizinio aktyvumo kategoriją. Pirmieji 7 klausimai sudaro RAPA I skalę: 1 – apibūdina sėdimą veiklą, 2 – mažas aktyvumas, 3 – reguliarus lengvas aktyvumas, 4 – reguliarus vidutinis aktyvumas, 5 – aktyvus. RAPA II skalė apjungia aštuntą ir devintą klausimus ir apibūdina lankstumą bei jėgą.
¾ Valgymo įpročių klausimynas (angl. Mindful eating questionnaire). Šį klausimyną sudaro 28 klausimai. Analizuojant atsakymus autoriai rekomenduoja sugrupuoti į 5 grupes: sąmoningas valgymas (angl. Awareness) – 10, 12, 16, 21, 20, 22, 26 klausimų suma; išsiblaškymas (angl. Distraction) – 1, 6, 28 klausimų suma (vertinant šiuos klausimus autoriai rekomenduoja „apversti“ ataskymus, tai yra, jeigu vertinta 1=4, 2=3, 3=2, 4=1), instinktyvus arba nekontroliuojamas valgymas (angl. Disinhibition) – 2, 5, 7, 9, 11, 15, 18, 25 klausimų suma (2, 7, 9, 11 ir 18 ataskymus „apversti”); emocinis valgymas (angl. Emotional) – 13, 17, 19, 27 klausimų grupės („apversti“), išorinis (angl. External) – 3, 4, 8, 14, 23, 24. [56].
Statistinė duomenų analizės metodai. Anketoje naudotos kelios klausimų skalės: nominalinė ir intervalinė arba vadinamoji Likert‘o skalė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS (20.0 versija) duomenų analizės paketą, Microsoft Office Excel programą. Vertinant duomenis buvo skaičiuojami: aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, aritmetinio vidurkio paklaida, Spearmen‘o koreliacijos koeficientas (r), ir statistinis patikimumas (p). Duomenų, kurie netenkino
normaliojo pasiskirstymo sąlygų analizei buvo naudojami Mann-Whitney (tarp dviejų grupių ) ir Kruskal-Wallis (daugiau nei dvi grupės) testai.
Statistinių išvadų reikšmingumas tikrintas taikant šiuos kriterijus:
9 Stjudento kriterijus (siekiant patikrinti hipotezę apie dviejų vidurkių arba procentų lygybę).
9 Chi- kvadratas (siekiant patikrinti hipotezę apie dviejų kokybinių požymių ryšį).
9 Paskaičiuotas skalių ir poskalių vidinio suderinamumo koeficientas tarp skalių ir poskalių Cronbach‘o alfa.
Tikrinant hipotezes, pasirinktas reikšmingumo lygmuo α=0,05. Nulinė hipotezė buvo atmetama, kai p reikšmė neviršydavo reikšmingumo lygmens (p<0,05). Tokiu atveju buvo priimama alternatyvi hipotezė ir teigiama, kad skirtumai yra patikimi (reikšmingi). Jei p reikšmė viršydavo 0,05, nulinė hipotezė buvo atmetama. Tokiu atveju buvo daroma išvada, kad skirtumai statistiškai nepatikimi (nereikšmingi).
3. REZULTATAI
3.1. Bendrieji respondentų duomenysTyrime dalyvavo 62 respondentai, iš jų 55 (88,7 proc.) moterys ir 7 (11,3 proc.) vyrai. Kaip pastebime, moterų apklausoje dalyvavo daugiau nei vyrų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo ± 26 metai. Dauguma respondentų 28 (45,2 proc.) pažymėjo, jog yra pirmų metų šeimos medicinos rezidentai. Likusią dalį sudarė antrų 19 (30,6 proc.) ir trečių 15 (24,2 proc.) metų rezidentai. Nurodant šeiminę padėtį 30 (48,4 proc.) respondentų pažymėjo, kad gyvena poroje nesusituokę, 19 (30,6 proc.) tiriamųjų teigė eantys vieniši, 12 (19,4 proc.), kad yra vedę/ištekėjusios ir 1 (1,6 proc.), kad yra išsiskyręs/-usi. Didžioji dalis 60 (96,8 proc.) respondentų nurodė vaikų neturintys (1 lentelė).
1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal socialinius-demografinius veiksnius Tyrimo dalyviai Veiksniai N proc. vyras 7 11,3 Lytis moteris 55 88,7
Amžiaus vidurkis ±26 metai
I 28 45,2 II 19 30,6 Rezidentūros metai III 15 24,2 vedęs/ištekėjusi 12 19,4 viengungis/-ė 19 30,6
gyvenu poroje nesusituokęs/-usi 30 48,4
Šeiminė padėtis
išsiskyręs/-usi 1 1,6
turi 2 3,2
Vaikai
neturi 60 96,8
Be pagrindinių charakteristikų tyrime dalyvavusių respondentų buvo klausiama apie naktinių budėjimų skaičiaus bei miego kokybės įtaką jų fizinei ir psichologinei savijautai (2 lentelė).
2 lentelė. Duomenys apie naktinių budėjimų skaičiaus bei miego kokybės įtaką fizinei ir psichologinei savijautai Tyrimo dalyviai Veiksniai N proc. 1-2 naktys 20 32,3 3-4 naktys 2 3,2 5-6 naktys 1 1,6 Naktiniai budėjimai 7 naktys ir daugiau – – 5-6 val. 8 12,9 7-8 val. 48 77,4 Miego trukmė 8 val. ir daugiau 4 6,5 jaučia mieguistumą 41 66,1 nejaučia mieguistumo 16 25,8
Mieguistumas dienos metu
nežino ar jaučia mieguistumą 5 8,1 11-12 val. 17 27,4 17-18 val. 16 25,8 20-21 val. 2 3,2
labai gera 14 22,6 gera 31 50,0 vidutinė 16 25,8 bloga 1 1,6 Fizinė savijauta labai bloga – – labai gera 11 17,7 gera 32 51,6 vidutinė 15 24,2 bloga 3 4,8 Psichologinė savijauta labai bloga 1 1,6
Pastebime, kad trečdalis respondentų 20 (32,3 proc.) nurodė turintys 1-2 naktinius budėjimus per mėnesį, tik nedidelė dalis tiriamųjų pažymėjo turintys 3-4 2 (3,2 proc.) ir 5-6 1(1,6 proc.) naktinius budėjimus, o net 39 (62,9 proc.) dalyvavusių tyrime iš viso neatsakė į šį klausimą. Analizuojant respondentų miego trukmę nustatėme, kad iš jų daugiau kaip pusė 48 (77,4 proc.) miegui skiria 7-8 val., 8 (12,9 proc.) – 5-6 val., 4 (6,5 proc.) – 8 val. ir daugiau. Be to, du (3,2 proc.) dalyvavę tyrime neatsakė į šį klausimą.
Tyrimo metu taip pat domėjomės ar respondentai jaučia mieguistumą dienos metu bei kada jis dažiausiai pasireiškia. Kaip rodo pateikti duomenys mieguistumą dienos metu jaučia 41 (66,1 proc.) tiriamųjų, 16 (25,8 proc.) respondentų pažymėjo, kad mieguisumo nejaučia, o 5 (8,1 proc.) atsakė nežinantys. Daugumai tiriamųjų mieguistumas pasireiškia 11-12 val. arba 17-18 val., atitinkamai 17 (27,4 proc.) ir 16 (25,8 proc.), nedidelė dalis 2 (3,2 proc.) nurodė 20-21 val. bei 10 (16,1 proc.) – kitą laiką. Taip pat pastebėjome, kad 17 (27,4 proc.) dalyvavusių tyrime neatsakė į šį klausimą.
Vertinant respondentų fizinę savijautą nustatyta, kad iš jų 31 (50,0 proc.) savo fizinę savijautą vertina gerai, 16 (25,8 proc.) vidutiniškai, 14 (22,6 proc.) labai gerai, ir tik 1 (1,6 proc.) blogai. Nė vienas iš tiriamųjų nenurodė, kad jų fizinė savijauta yra labai bloga. Išanalizavus psichologinės savijautos vertinimą matome, kad jis yra šiek tiek prastesnis nei fizinės savijautos. Didesnė dalis respondentų 32 (51,6 proc.) savo psichologinę savijautą vertina gerai, 15 (24,2 proc.) vidutiniškai, 11 (17,7 proc.) labai gerai, 3 (4,8 proc.) blogai ir 1 (1,6 proc.) labai blogai.
Norėdami įvertinti respondentų pasitenkinimą darbu ir jo reikšmę, uždavėme keletą klausimų susijusių su darbo krūviu, darbo užmokesčiu, pasitenkinimu darbu bei jo reikšme (3 lentelė).
3 lentelė. Duomenys apie pasitenkinimą darbu ir darbo reikšmė
Tyrimo dalyviai Veiksniai N proc. 0,25 etato – – 0,5 etato – – 0,75 etato 12 19,4 1,0 etato 49 79,0 Darbo krūvis 1,0 etato ir daugiau 1 1,6 nepakankamas 39 62,9 Darbo užmokesčio vertinimas pakankamas 23 37,1
visiškai tenkina – savo darbą laikau idealiu 8 12,9 tenkina, tačiau nemanau, kad mano darbas yra idealus 35 56,5
esu abejingas – nei tenkina, nei netenkina 3 4,8 netenkina, tačiau man patinka kai kurios užduotys, veikla 15 24,2
Pasitenkinimas darbu
visiškai netenkina – į savo darbą žiūriu kaip į prievolę 1 1,6
galimybė išreikšti/realizuoti save ir tobulėti 30 48,4
galimybė padaryti profesinę karjerą 9 14,5
galimybė įrodyti savo vertę 4 6,5
galimybė užsitikrinti pragyvenimą, aprūpinti šeimą 16 25,8
Darbo reikšmė
hobis, t.y. galimybė užsiimti reikalinga ir patinkančia veikla 3 4,8
Respondentų atsakymai rodo, kad 49 (79,0 proc.) iš jų dirba 1,0 etato darbo krūviu, 12 (19,4 proc.) pažymi dirbantys 0,75 etato ir 1 (1,6 proc.) daugiau nei 1,0 etato krūviu. Didesnė dalis 39 (62,9 proc.) respondentų gaunamą darbo užmokestį vertina kaip nepakankamą, tuo tarpu 23 (37,1 proc.) nurodo, kad jų darbo užmokestis yra pakankamas. Analizuojant tyrimo duomenis, pastebime, kad daugiau kaip pusę tiriamųjų 35 (56,5 proc.) darbas tenkina, tačiau nemano, kad jis yra idealus, 15 (24,2 proc.) nurodo, kad darbas jų netenkina, tačiau patinka kai kurios su darbu susijusios užduotys ar veiklos, 8 (12,9 proc.) darbas visiškai tenkina bei laiko jį idealiu, 3 (4,8 proc.) darbas nei tenkina, nei netenkina, ir tik 1 (1,6 proc.) nurodė, kad darbas jų visiškai netenkina į jį žiūriu kaip į prievolę. Pasak daugumos respondentų 30 (48,4 proc.) darbas jiems yra galimybė išreikšti, realizuoti save ir tobulėli, 16 (25,8 proc.) darbas yra galimybė užsitikrinti pragyvenimą bei aprūpinti šeimą, 9 (14,5 proc) darbas yra galimybė padaryti profesinę karjerą, 4 (6,5 proc.) darbas yra galimybė įrodyti savo vertę, bei 3 (4,8 proc.) darbas yra galimybė užsiimti reikalinga ir patinkančia veikla.
3.2. Šeimos medicinos rezidentų bendrosios savijautos vertinimas
Bendrąjį savijautos klausimyną sudarė trys poskalės: nerimo ir depresyvumo, socialinių sunkumų ir nepasitikėjimo savimi. Žemiau pateiktoje lentelėje galime matyti, kokie klausimai pateikti kiekvienoje iš jų (4 lentelė).
4 lentelė. Bendrojo savijautos klausimyno poskalės ir jį sudarantys klausimai
Poskalė Teiginio Nr. Teiginiai
2 Ar per paskutines dvi savaites buvo atvejų, kai dėl kokių nors pergyvenimų sutriko Jūsų miegas? 5 Ar per paskutines dvi savaites jutote nuolatinę įtampą? 9 Ar per paskutines dvi savaites buvo momentų, kai jautėtės nelaimingas ir prislėgtas?
Nerimo ir depresyvumo
6 Ar per paskutines dvi savaites jautėtės taip, tarsi jums būtų sunku įveikti įvairius sunkumus? 1 Ar per paskutines dvi savaites Jūs galėjote susikoncentruoti ties darbu, kurį dirbate? 3 Ar per paskutines dvi savaites buvo atvejų, kai jautėtės svarbus ir reikšmingas? 4 Ar per paskutines dvi savaites jutote, kad galite savarankiškai priimti svarbius sprendimus?
Socialinių sunkumų
7 Ar per paskutines dvi savaites buvo momentų, kuomet džiaugėtės savo kasdienine veikla? 12 Ar jautėtės laimingas per paskutines dvi savaites?
10 Ar per paskutines dvi savaites buvo momentų, kai Jūs jautėtės tarsi praradęs pasitikėjimą savimi?
Nepasitikėjimo savimi
11 Per paskutines dvi savaites ar galvojote apie save, kaip apie nevertingą asmenį?
Apskaičiavus Kronbacho α koeficientus patvirtinta, kad Bendrojo savijautos klausimyno, atskirų poskalių ir bendros skalės vidinis suderinamumas yra labai geras (Kronbacho α>0,70) (5 lentelė).
5 lentelė. Bendrojo savijautos klausimyno skalės ir atskirų jos poskalių vidinio suderinamumo rodikliai Poskalė Teiginių skaičius Vidinio suderinamumo rodiklis (Kronbacho α)
Nerimo ir depresyvumo 4 0,79
Socialinių sunkumų 6 0,74
Nepasitikėjimo savimi 2 0,79
BENDRA SAVIJAUTA 12 0,88
Iš 6 lentelėje pateiktų duomenų matome, kaip apklausoje dalyvavę respondentai įvertino savo bendrą savijautą: polinkį nerimastingumui ir depresyvumui, socialinius sunkumus, nepasitikėjimą savimi. Kadangi kiekvienos šios skalės mažiausias galimas vidutinis įvertis 0, o didžiausias 4, iš pateiktų tyrimo rezultatų galima daryti išvadą, kad respondentų bendra savijauta yra vidutiniška. 6 lentelė. Bendrojo savijautos klausimyno rezultatai
Poskalė N Vidurkis Standartinis nuokrypis 1 kvartilis Mediana 3 kvartilis
Nerimo ir depresyvumo 62 1,95 0,62 1,5039 2,01 2,2532
Socialinių sunkumų 62 1,92 0,42 1,7924 2,14 2,1769
Nepasitikėjimo savimi 62 1,66 0,71 1,0001 1,56 2,0070
Tyrimo duomenys neatskleidė rezidentų bendros savijautos ryšio su jų amžiumi, rezidentūros metais bei šeimine padėtimi. Taip pat nepatvirtinta ir hipotezė apie rezidentų bendros savijautos sąsajas su jų pasitenkinimu savo darbu (p>0,05).
Palyginus jaučiančių ir nejaučiančių mieguistumą dienos metu Bendrojo savijautos klausimyno įverčius pastebėjome, kad respondentų, jaučiančių mieguistumą dienos metu, nerimo ir depresyvumo, socialinių sunkumų ir nepasitikėjimo savimi įverčiai aukštesni negu nejaučiančių. Dėl mažos tiriamųjų imties statistiškai reikšmingi skirtumai gauti tik lyginant socialinių sunkumų ir Nepasitikėjimo savimi poskalių įverčius (p<0,05) (7 lentelė).
7 lentelė. Mieguistumo dienos metu ir Bendrojo savijautos klausimyno įverčių statistinis palyginimas
Poskalė Mieguistumas dienos metu N Vidurkis Standartinis nuokrypis
Mann-Whitney vidutiniai rangai P reikšmė Taip 41 1,99 0,64 31,15 Nerimo ir depresyvumo Ne 16 1,72 0,52 23,50 0,114
Nežinau 5 2,35 0,55 – Taip 41 2,02 0,38 32,28 Ne 16 1,69 0,41 20,59 Socialinių sunkumų Nežinau 5 1,93 0,55 – 0,015 Taip 41 1,79 0,79 31,88 Ne 16 1,34 0,44 21,63 Nepasitikėjimo savimi Nežinau 5 1,60 0,42 – 0,029
Apskaičiavus koreliacijos koeficientus tarp respondentų Bendros savijautos klausimyno ir Išsekimo arba perdegimo darbe įverčių skalės, nustatyta, kad didesnis respondentų polinkis perdegimui darbe (emociniam išsekimui ir depersonalizacijai) yra susijęs su didesniu nerimu ir depresyvumu bei nepasitikėjimu savimi. Didesnis emocinis išsekimas taip pat rodo ryškesnius jų socialinius sunkumus (p≤0,05, p<0,001). Tuo tarpu, kuo didesni respondento asmeninių pasiekimų skalės įverčiai, tuo jo nerimo, depresyvumo ir nepasitikėjimo savimi lygis yra žemesnis (p<0,05) (8 lentelė).
8 lentelė. Bendros savijautos sąsajos su išsekimu arba perdegimu darbe
Poskalė Emocinio išsekimo Depersonalizacijos Asmeninių pasiekimų
Koreliacijos koeficientas 0,641 0,250 -0,394 P reikšmė <0,001 0,050 0,002 Nerimo ir depresyvumo N 62 62 62 Koreliacijos koeficientas 0,446 0,198 -0,187 P reikšmė <0,001 0,123 0,146 Socialinių sunkumų N 62 62 62 Koreliacijos koeficientas 0,487 0,395 -0,316 P reikšmė <0,001 0,001 0,012 Spearman's rho Nepasitikėjimo savimi N 62 62 62
Šio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad yra priklausomybės ryšys tarp respondento jaučiamo streso ir jo bendros savijautos. Kaip matome iš pateiktų koreliacijų, kuo didesnis respondento suvokiamas stresas, tuo didesnis jo nerimas ir depresyvumas, ryškesni socialiniai sunkumai ir nepasitikėjimas savimi (p<0,001) (9 lentelė).
9 lentelė. Bendros savijautos ryšys su suvokiamu stresu
Suvokiamas stresas Koreliacijos koeficientas 0,548 P reikšmė <0,001 Nerimo ir depresyvumo N 62 Koreliacijos koeficientas 0,485 P reikšmė <0,001 Socialinių sunkumų N 62 Koreliacijos koeficientas 0,648 P reikšmė <0,001 Spearman's rho Nepasitikėjimo savimi N 62
3.3. Šeimos medicinos rezidentų išsekimo arba perdegimo darbe vertinimas
Siekiant įvertinti respondentų profesinio išsekimo ir jo komponentų paplitimą savo tyrime naudojome Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo skalę, kuri sudaryta iš trijų dalių: dvi poskalės (emocinio išsekimo ir depersonalizacijos), skirtos išmatuoti polinkį perdegimui darbe ir viena skalė (asmeninių pasiekimų), matuojanti atsparumą perdegimui. Didesni emocinio išsekimo ir depersonalizacijos balai rodo didesnį polinkį perdegimui, o didesni asmeninių pasiekimų skalės įverčiai reiškia didesnį atsparumą.
Kaip matome iš 10 lentelėje pateikiamų išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo poskalių vidinio suderinamumo rodiklių (Kronbacho α). Emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir asmeninių pasiekimų subskalių reikšmės yra didesnės už 0,8 tai rodo aukštą teiginių suderinamumą su atitinkama poskale. Taigi, jos yra tinkamos tolimesnei duomenų analizei.
10 lentelė. Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo poskalių vidinio suderinamumo rodikliai Poskalė Teiginių skaičius rodiklis (Vidinio suderinamumo Kronbacho α)
Emocinio išsekimo 6 0,89
Depersonalizacijos 5 0,84
Asmeninių pasiekimų 8 0,81
Apklausoje dalyvavę respondentai įvertino savo polinkį emociniam išsekimui, depersonalizacijai ir kiek sėkmingai dirba nepaisant patiriamų sunkumų. Kadangi kiekvienos šios skalės mažiausias galimas vidutinis įvertis 0, o didžiausias 6, remiantis turimais duomenimis galime daryti prielaidą, kad respondentų polinkis perdegimui darbe yra mažesnis nei vidutinis, o gebėjimas susidoroti su stresu – aukštesnis negu vidutinis (11 lentelė).
11 lentelė. Išsekimo arba perdegimo darbe vertinimo rezultatai
Subskalė N Vidurkis Standartinis nuokrypis 1 kvartilis Mediana 3 kvartilis
Emocinio išsekimo 62 2,23 1,45 1,0000 1,83 3,0000
Depersonalizacijos 62 1,61 1,33 0,6000 1,20 2,4500
Asmeninių pasiekimų 62 4,35 0,92 3,8438 4,45 5,0000
Tyrimo metu apskaičiavus koreliacijos koeficientus tarp Išsekimo arba perdegimo darbe skalės ir pasitenkinimo darbu įverčių, nustatyta, kad mažesnis respondentų pasitenkinimas darbu yra susijęs su didesniu emociniu išsekimu ir depersonalizacija (koreliacijos statistiškai reikšmingos, p<0,05, p<0,01). Tačiau nenustatyta priklausomybės ryšio tarp asmeninių pasiekimų ir pasitenkinimo darbu (p>0,05) (12 lentelė).
12 lentelė. Išsekimo arba perdegimo darbe ryšys su pasitenkinimu darbu
Poskalė Pasitenkinimas darbu
Koreliacijos koeficientas -0,308 P reikšmė 0,015 Spearman's rho
Emocinio išsekimo
Koreliacijos koeficientas -0,371 P reikšmė 0,003 Depersonalizacijos N 62 Koreliacijos koeficientas 0,060 P reikšmė 0,644 Asmeninių pasiekimų N 62
Išanalizavus I, II ir III metų rezidentų Išsekimo arba perdegimo darbe skalės rezultatus nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp jų emocinio išsekimo ir depersonalizacijos vertinimų (p>0,05). Tačiau, III metų rezidentų asmeninių pasiekimų įverčiai žymiai aukštesni nei I ar II metų rezidentų (p<0,01) (13 lentelė).
13 lentelė. Rezidentūros metų ir Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčių statistinis palyginimas Poskalė Rezidentūros metai N Vidurkis Standartinis nuokrypis vidutiniai rangai Kruskal-Wallis P reikšmė
I 28 2,35 1,66 32,20 II 19 2,17 1,25 32,21 Emocinio išsekimo III 15 1,93 1,08 29,33 0,866 I 28 1,56 1,46 29,94 II 19 1,82 1,15 36,50 Depersonalizacijos III 15 1,27 0,98 28,23 0,327 I 28 4,08 0,86 26,96 II 19 4,09 0,96 27,51 Asmeninių pasiekimų III 15 4,93 0,73 45,32 0,003
Siekiant įvertinti, ar vyresni ar jaunesni respondentai yra labiau linkę perdegti darbe, apskaičiuotos koreliacijos tarp jų amžiaus ir Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčių. Atlikus skaičiavimus statistiškai reikšmingo ryšio tarp amžiaus ir emocinio išsekimo bei depersonalizacijos nenustatyta (p>0,5). Tačiau pastebėta, kad kuo vyresni respondentai, tuo jų asmeninių pasiekimų skalės įverčiai aukštesni (p<0,05) (14 lentelė).
14 lentelė. Išsekimo arba perdegimo darbe ryšys su amžiumi
Poskalė Amžius Koreliacijos koeficientas -0,182 P reikšmė 0,158 Emocinio išsekimo N 62 Koreliacijos koeficientas -0,118 P reikšmė 0,361 Depersonalizacijos N 62 Koreliacijos koeficientas 0,324 P reikšmė 0,010 Spearman's rho Asmeninių pasiekimų N 62
Palyginus vedusių, viengungių ir gyvenančių poroje nesusituokus respondentų Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčius, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp jų emocinio išsekimo ir asmeninių pasiekimų skalių vertinimų nenustatyta (p>0,05). Tačiau, kaip matome 15 lentelėje, depersonalizacijos polinkis ryškiausias tarp respondentų, kurie gyvena poroje nesusituokus (p<0,05).
15 lentelė. Šeiminės padėties ir Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčių statistinis palyginimas
Poskalė Šeiminė padėtis N Vidurkis Standartinis nuokrypis
Kruskal-Wallis vidutiniai rangai P reikšmė vedęs/ištekėjusi 12 2,43 1,20 35,04 viengungis/-ė 18 2,33 1,33 32,58 gyvenu poroje nesusituokęs/-usi 30 2,05 1,54 27,43 Emocinio išsekimo išsiskyręs/-usi 1 2,83 – – 0,368 vedęs/ištekėjusi 12 1,03 1,04 22,17 viengungis/-ė 18 1,30 1,17 26,78 gyvenu poroje nesusituokęs/-usi 30 1,95 1,31 36,07 Depersonalizacijos išsiskyręs/-usi 1 2.60 – – 0,036 vedęs/ištekėjusi 12 4,13 0,89 27,13 0,334 viengungis/-ė 18 4,10 1,04 27,19 gyvenu poroje nesusituokęs/-usi 30 4,49 0,83 33,83 Asmeninių pasiekimų išsiskyręs/-usi 1 2,63 – –
Naudojant Mann-Whitney rangų sumų kriterijų taip pat palyginti respondentų jaučiančių ir nejaučiančių mieguistumą dienos metu Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčiai. Respondentų jaučiančių mieguistumą dienos metu, emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įverčiai aukštesni nei nejaučiančių, tačiau dėl mažos tiriamųjų imties nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp šių dviejų grupių duomenų. Nustatėme, kad respondentų, kurie jaučia mieguistumą dienos metu, asmeninių pasiekimų skalės įverčiai žemesni (p<0,05), taigi jie yra mažiau atsparūs perdegimui darbe (16 lentelė).
16 lentelė. Jaučiančių ir nejaučiančių mieguistumo dienos metu ir Išsekimo arba perdegimo darbe skalės įverčių statistinis palyginimas
Poskalė Mieguistumas N Vidurkis Standartinis nuokrypis
Mann-Whitney vidutiniai rangai P reikšmė Taip 41 2,30 1,52 30,74 Ne 16 1,70 1,12 24,53 Emocinio išsekimo Nežinau 5 2,90 0,83 – 0,203 Taip 41 1,81 1,33 31,50 Ne 16 1,11 1,06 22,59 Depersonalizacijos Nežinau 5 1,04 0,74 – 0,068 Taip 41 4,11 0,97 26,20 Ne 16 4,61 0,78 36,19 Asmeninių pasiekimų Nežinau 5 4,75 0,66 – 0,041
Šio tyrimo rezultatai patvirtino, kad yra priklausomybės ryšys tarp išsekimo arba perdegimo darbe ir fizinės bei psichologinės savijautos. Kaip matome iš 17 lentelėje pateiktų koreliacijų, kuo ryškesnis emocinis išsekimas arba depersonalizacija, tuo prastesnė respondento psichologinė savijauta (p<0,001). Kuo aukštesni asmeninių pasiekimų skalės vertinimai, tuo psichologinė bei fizinė
savijauta geresnė (p<0,01). Nors pastebima, kad geresnė fizinė savijauta yra susijusi žemesniais emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įverčiais, tačiau koreliacinis ryšys tarp šių veiksnių nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
17 lentelė. Fizinės ir psichologinės savijautos sąsajos su Išsekimo arba perdegimo darbe skale
Poskalė Fizinė savijauta Psichologinė savijauta Koreliacijos koeficientas -0,210 -0,463 P reikšmė 0,101 <0,001 Emocinio išsekimo N 62 62 Koreliacijos koeficientas -0,196 -0,340 P reikšmė 0,127 0,007 Depersonalizacijos N 62 62 Koreliacijos koeficientas 0,367 0,417 P reikšmė 0,003 0,001 Spearman's rho Asmeninių pasiekimų N 62 62
3.4. Šeimos medicinos rezidentų streso suvokimo vertinimas
Siekiant patikrinti Streso suvokimo skalės patikimumą, buvo apskaičiuoti jos vidinio suderinamumo rodikliai (Kronbacho α). Gauti rezultatai parodė, kad keletą teiginių (Nr. 4, 7, 8) respondentai suprato priešingai, todėl jų nuspręsta nenaudoti tolimesnei analizei. Skalės su likusiais teiginiais patikimumas labai geras (Kronbacho α=0,89) (18 lentelė).
18 lentelė. Streso suvokimo skalės vidinio suderinamumo rodiklis Skalė Teiginių skaičius Vidinio suderinamumo rodiklis (Kronbacho α)
Streso suvokimo 7 0,89
Streso suvokimo skalės mažiausias galimas vidutinis įvertis 0, o didžiausias 4. Tyrimo metu apskaičiuotas vidutinis visų apklausos dalyvių balas 1,56 leidžia teigti, kad respondentų patiriamas stresas yra žemesnio lygio nei vidutinis (19 lentelė).
19 lentelė. Streso suvokimo skalės rezultatai
Skalė N Vidurkis Standartinis nuokrypis 1 kvartilis Mediana 3 kvartilis
Streso suvokimo 62 1,56 0,77 0,8600 1,50 2,1410
Apskaičiavus koreliacijos koeficientus tarp Streso suvokimo skalės ir pasitenkinimo darbu įverčių, nustatyta, kad didesnis respondentų suvokiamas stresas yra susijęs su mažesniu pasitenkinimu savo darbu (koreliacija statistiškai reikšminga, p<0,05) (20 lentelė).
