SLAUGYTOJŲ MORALINIO IŠSEKIMO IR SAVIVERTĖS SĄSAJOS Magistro

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

JŪRATĖ GELEŢIŪTĖ

SLAUGYTOJŲ MORALINIO IŠSEKIMO IR SAVIVERTĖS SĄSAJOS

Magistro studijų programos ,,Išplėstinės slaugos praktika” (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas

Darbo vadovas Prof. A. Blaţevičienė

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI ... 10

LITERATŪROS APŢVALGA ... 11

1.1. Moralinio išsekimo samprata slaugos kontekste ... 11

1.2. Veiksniai, sukeliantys moralinį išsekimą ... 14

1.2.1. Moralinio išsekimo pasekmės ir jo valdymas ... 17

1.2.2. Moralinio išsekimo sąsajos su kitomis būsenomis ... 20

1.3. Moralinio išsekimo tyrimo instrumentai ... 21

1.4. Tyrimai apie slaugytojų moralinį išsekimą sveikatos prieţiūroje ... 23

1.5. Slaugytojų savivertė, sąsajos tarp moralinio išsekimo ir savivertės ... 24

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27

2.1. Tiriamųjų kontingentas ... 27

2.2. Tyrimo instrumentas ir tyrimo organizavimas ... 29

2.3. Tyrimo etika ... 30

2.4. Sociodemografiniai duomenys ... 30

2.5. Statistinių duomenų analizė ... 32

3. REZULTATAI ... 33

3.1 Slaugytojų moralinio išsekimo vertinimas ... 33

3.2. Slaugytojų savivertės vertinimas ... 39

3.3. Savivertės ir moralinio išsekimo sąsajos ... 44

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49 IŠVADOS ... 52 REKOMENDACIJOS ... 53 PUBLIKACIJA ... 54 LITERATŪRA ... 55 PRIEDAI ... 61

SANTRAUKA

Geleţiūtė Jūratė. Slaugytojų moralinio išsekimo ir savivertės sąsajos . Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - prof. AurelijaBlaţevičienė̇. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rū pybos katedra. Kaunas, 2018; puslapių skaičius 60.

Tyrimo tikslas: įvertinti slaugytojų moralinio išsekimo ir savivertės sąsajas. Uţdaviniai:

1. Nustatyti slaugytojų, teikiančių antrinio lygio sveikatos prieţiūros paslaugas, moralinio išsekimo lygį.

2. Įvertinti slaugytojų, teikiančių antrinio lygio sveikatos prieţiūros paslaugas, savivertę. 3. Įvertinti sąsajas tarp slaugytojų moralinio išsekimo ir savivertės.

Tyrimo metodika: Tyrimas buvo atliktas VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninėje 2017 metų gruodţio mėn. – 2018 metų sausio mėn. Iš viso skyriuose dirbo 200 slaugytojų, tyrime dalyvavo 177 (atsako daţnis 88,5 proc.). Klausimynai buvo išdalinti tiriamųjų skyrių vyr. slaugos administratorėms, kurios išdalino anketas slaugytojoms. Jos taip pat buvo supaţindintos su tyrimo tikslu, anketų pildymo tvarka bei informuotos, kad anketa yra anoniminė ir konfidencialumas yra uţtikrintas. Klausimynas sudarytas remiantis dvejais standartizuotais klausimynai. Prof. A.B. Hamric moralinio išsekimo revizuotas klausimynas (MDS- revised) buvo skirtas slaugytojų moralinio išsekimo lygiui nustatyti, bei Rosenbergo savivertės skalė (RSE: Rosenberg‟s Self-Esteem scale) respondenčių savivertės lygiui nustatyti.Gautų duomenų analizei naudotas duomenų kaupimo ir analizės „SPSS for Windows 20.0“ (Statistical Package for Social Science) kompiuterinė programa.

Tiriamieji:slaugytojos, dirbančios VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninės bei Psichiatrijos ligoninės padalinio skyriuose.

Darbo išvados:

1. Remiantis tyrimo duomenimis galime teigti, kad slaugytojų moralinio išsekimo lygis buvoţemas.

2. Tyrimo duomenys atskleidė, kad slaugytojoms būdinga vidutinė savivertė.

3.Nustatyta, kad didėjant savivertės lygiui, maţėja moralinio išsekimo lygis. Esant aukštai savivertei slaugytojos maţiau jautė įtampą situacijose, kurios sukelia moralinį išsekimą, tačiau minėtas situacijas patyrė daţniau nei ţemesnės savivertėsj slaugytojos.

SUMMARY

Geleţiūtė Jūratė. The relation between the nurses„ moral distress and self-esteem. A master's degree thesis. Thesis advisor – prof. Aurelija Blaţevičienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2018; number of pages - 60.

Research Goal: To evaluate the relation between the nurses„ moral distress and self-esteem. Objectives:

1. To identify the level of moral distress of nurses providing secondary health care. 2. To evaluate the self-esteem of nurses providing secondary health care.

3. To evaluate the relation between the nurses„ moral distress and self-esteem.

Research Methodology: The research was conducted at the Public Institution Republican Hospital of Kaunas and at the Psychiatric Hospital, Republican Hospital of Kaunas branch from December of 2017 until January of 2018. In total 200 nurses were working in the departments, 177 have participated in the research (the response rate – 88,5%). The questionnaires were distributed to the Senior Nursing Administrators of the researched departments, who distributed them to the nurses. They as well were introduced to the research goal, the procedure of completion of the questionnaires, and they were informed that the questionnaire is anonymous and the confidentiality is guaranteed. The questionnaire was compiled based on two standardized questionnaires. The revised Moral distress scale (MDS- revised) by Prof. A.B. Hamric was used to determine the level of moral distress of nurses, and Rosenberg‟s Self-Esteem scale (RSE) was used to evaluate the self-esteem of the respondents. “SPSS for Windows 20.0” (Statistical Package for Social Science) computer program for data collection and analysis was used to analyze the obtained data.

Human subject: Nurses, who are working at the Public Institution Republican Hospital of Kaunas and at its branch - Psychiatric Hospital.

Conclusions:

1. Based on the research data we can claim, that nurses have average moral distress. 2. The nurses showed a moderate level of self-esteem.

3. It was determined that when the level of self-esteem increases, the level of moral distress decreases. At high self-esteem, nurses were less likely to be tense in situations that caused moral distress; however, these situations were more frequent for them, than for nurses with lower self-esteem.

PADĖKA

Nuoširdţiai dėkoju savo baigiamojo darbo vadovei prof. A. Blaţevičienei uţ patarimus, rūpestį bei skirtą laiką.

Noriu padėkoti VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės administracijai bei skyrių slaugos administratorėms uţ nuoširdţią pagalbą atliekant tyrimą. Taip pat dėkoju tyrime dalyvavusioms slaugytojoms.

Dėkoju savo šeimai uţ palaikymą visus šiuos metus.

Pagarbiai, Jūratė Geleţiūtė

SANTRUMPOS

MI– moralinis išsekimas

MIS – moralinio išsekimo skalė m – metai n – respondentų skaičius p –statistinis reikšmingumas pav. – paveikslas proc. – procentai r – koreliacijos koeficientas Min – minimumas Max– maximumas SN ‒ standartinis nuokrypis

ŢODYNĖLIS

Etinis klimatas –organizacijos darbuotojų veiksmai, kurie atspindi organizacijos vertybes ir praktiką, vertinant tai etikos poţiūriu [73].

Moralinis išsekimas –reiškinys, kuris atsiranda, kai asmuo dėl vidinių ar išorinių suvarţymų negali atlikti moraliai teisingų veiksmų [21].

Perdegimo sindromas – specialistų psichinis ir emocinis išsekimas profesinėje veikloje, kurį lemia tam tikri profesinėje veikloje esantys faktoriai [72].

ĮVADAS

Sveikatos prieţiūros specialistus vis dar galima priskirti darbuotojams, darbe bene daţniausiai susiduriantiems su įvairiomis stresinėmis situacijomis, dideliais darbo krūviais ir kitais neigiamais aspektais. Visos sveikatos prieţiūros paslaugos, tarp jų – ir slauga, iš darbuotojų reikalauja itin daug energijos, didelių pastangų, todėl neišvengiamai kyla vienokių ar kitokių psichologinių iššūkių. Slaugytojai daţnai atsiduria kraštutinėse situacijose, kurių metu svarsto galimybes išeiti iš konkrečios darbovietės arba apskritai keisti profesiją [3].

Mokslinėje literatūroje gausu reiškinių, susijusių su pervargimu, išsekimu darbinėje aplinkoje, pavadinimų: tai ir perdegimas, ir psichologinis stresas, ir moralinis išsekimas (daţnai dar vadinamas moraliniu distresu). Pastarasis ir yra šio darbo objektas. Apibendrintaimoraliniu išsekimu (MI) laikomas reiškinys, kai sveikatos prieţiūros specialistas suvokia etišką veiksmų eigą, bet negali jos siekti tiek dėl savo vidinių (asmeninių), tiek išorinių (institucinių) apribojimų [30,21, 10].

Nesėkmės profesinėje srityje, galinčios sukelti MI, patiriamos visų slaugytojų darbe. Slaugytojai, kuriems išsivystė MI, praranda gebėjimą rūpintis pacientais, vengia kontakto su jais, jų fizinė prieţiūra yra nepasiteisinanti (netinkama, aplaidi ar pan.), o nuo pacientų lovų atsitraukiama vos atlikus būtiniausius veiksmus [66,45]. Slaugytojai patiria tiek fizinių, tiek ir psichologinių problemų.

Kaip rodo tyrimai, daugiausiai MI linkę patirti slaugytojai, dirbantys intensyviosios terapijos skyriuose, turintys kontaktą su vėţiu sergančiais ir transplantacijos laukiančiais pacientais [53]. Pavyzdţiui, intensyvios terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai priima sprendimą dėl pacientų prieţiūros kas 30 sekundţių ir maţdaug 9 svarbius pacientų prieţiūros sprendimus per valandą [45]. Tai irgi galima traktuoti kaip vieną iš veiksnių, sukeliančių moralinį išsekimą.

Temos aktualumas. Nors medicinos srities darbuotojų moralinis išsekimas jau tyrinėjamas daugiau nei du dešimtmečius, šis reiškinys vis dar galutinai neįvertintas ir nesuprastas [68]. Yra vos keli tyrimai, kuriuose dėmesio skiriama MI ir savivertės sąsajoms. Lietuvos mastu apskritai nėra mokslinių darbų, kuriuose tyrinėjamos MI ir savivertės sąsajos.

Fiksuojama, kad pastaruoju metu uţsienio medicininėje literatūroje ţenkliai padaugėjo tyrimų, kuriuose nagrinėjamos MI prieţastys ir įvairūs kiti aspektai. Ši sąvoka buvo išplėsta įtraukiant visus medicinos srityje dirbančius specialistus, visas disciplinas ir nebėra orientuota vien tik į slaugą [26,27].Todėl MI ir savivertės sąsajos praplečia tyrimų lauką ir sujungia dvi mokslo sritis.

Tema aktuali ir tuo atţvilgiu, kad slaugos paslaugų poreikis nuolat didėja, o slaugai numatoma naujojo sveikatos profesionalizmo svarba, aukšta profesinė kompetencija. Slaugytojai įgauna vis daugiau profesinio savarankiškumo, atsakomybės, didėja ir profesinė savivertė, slauga tampa aukštesnės kokybės, o su šiuo reiškiniu didėja ir visos sveikatos prieţiūros paslaugų kokybė [25]. Todėl MI ir savivertės sąsajų tyrimas tam tikra prasme galėtų prisidėti prie slaugos proceso tobulinimo.

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI

TIKSLAS: įvertinti slaugytojų moralinio išsekimo ir savivertės sąsajas.

UŢDAVINIAI:

1. Nustatyti slaugytojų, teikiančių antrinio lygio sveikatos prieţiūros paslaugas, moralinio išsekimo lygį.

2. Įvertinti slaugytojų, teikiančių antrinio lygio sveikatos prieţiūros paslaugas, savivertę. 3. Įvertinti sąsajas tarp slaugytojų moralinio išsekimo ir savivertės.

LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Moralinio išsekimo samprata slaugos kontekste

Moralinis išsekimas, kitaip dar vadinamas moraliniu distresu, yra daugelyje disciplinų aptinkama sąvoka, moksle ţinoma jau nuo 1980 metų [32]. Kaip teigia R. Sirilla (2017), bendriausia prasme moralinis išsekimas–reiškinys, kuris išsivysto, kai specialistai negali atlikti savo pareigų vadovaudamiesi etiniais principais ir patiria išorinį spaudimą [59].

Anot MI tyrimų pradininko A. Jameton (1984) ir vėlesnių tyrėjų E. G. Epstein ir A. B. Hamric (2009), MI laikytinas reiškinys, kai sveikatos prieţiūros specialistas suvokia etišką veiksmų eigą, bet negali jos siekti tiek dėl savo vidinių (asmeninių), tiek išorinių (institucinių) apribojimų [32,21]. Jameton, išplėsdamas šią mintį teigė, kad MI pasireiškia tuomet, kai sveikatos prieţiūros srityje dirbantys darbuotojai savo moralinių sprendimų negali paversti moraliniais veiksmais. Kitaip tariant, turi atsirasti priešprieša tarp asmeninio sprendimo ir veiksmo, kurį privaloma atlikti [32].

E. L. D. Barlem ir kt. (2013) į MI fenomeną paţvelgė kiek kitaip nei ankstesni autoriai ir teigė, kad tai yra ne tik psichologinė, bet ir kūno būsena. Pats reiškinys gali būti suprantamas kaip skausmas ar baimė, turinti įtakos protui ir mintimis, kūnui, galinti neigiamai paveikti tarpasmeninius santykius darbinėje aplinkoje reaguojant į situaciją, kurioje asmuo pripaţįsta savo moralinę atsakomybę susidurdamas su moraliniais konfliktais ir priimdamas sprendimą dėl tinkamiausio elgesio [6].

MI sąvoka laikui bėgant buvo papildyta ir naujomis charakteristikomis: įvestos staigaus MI ir MI praėjus kuriam laikui po situacijos koncepcijos. Be to, neseniai,mokslininkaiE. G. Epstein ir A. B. Hamric (2009) sugalvojo terminą „Crescendo efektas“, reiškiantį bendrąjį MI, atsirandantį dėl pakartotinių MI atvejų [21].

MI siejamas su aukštais darbo reikalavimais, standartais, nuolatiniu reikalavimu dirbti produktyviai.Šis reiškinys yra viena didţiausių problemų, su kuo susiduria pasirinkusieji slaugytojų profesiją [64]. Apie moralines dilemas galima diskutuoti tuo atveju, kai profesionalas patiria tam tikrą vertybinį konfliktą. Daţnai paties specialisto vertybės, įsitikinimai, nuostatos kardinaliai skiriasi nuo profesinėje aplinkoje priimtų normų, bei vertybių[55].

1 lentelė. Moralinės koncepcijos, susijusios su moraliniu išsekimu [66]

Moralinė koncepcija

Apibrėţimas Ryšys su moraliniu išsekimu

Įsipareigojimas Įsitraukimas į moralinę problemą Lojalumas vertybėms

Noras rizikuoti

Aukšto lygmens globa: Moralinė kompetencija Moralus elgesys

Jautrumas Gebėjimai:

Pripaţinti moralinį konfliktą Suprasti paciento paţeidţiamumą Įţvalgiai įvertinti etinio pobūdţio sprendimų pasekmes

Aukštas lygis:

Atspindi įsipareigojimą pacientams Ugdo moralės kompetenciją

Autonomija Laisvė ir atsakomybė pasirinkti Aukštas moralinių įsipareigojimų ir

moralinės kompetencijos nebuvimo lygmuo

Prasmės kūrimas Moralinės reikšmės struktūrizavimas Moralinio įsipareigojimo ir kompetencijos aukšti lygiai ugdo prasmės sukūrimą iš situacijų

Sprendimas Etiško veiksmo eigos svarstymas

siekiant nustatyti, kas turėtų būti daroma

Moraliai labiau įsipareigoję, kompetentingesni slaugytojai, tikėtina, priima tinkamesnius moralinius sprendimus ir todėl turi maţesnio lygio MI

Konfliktai Situacijos, susijusios su moralinių

vertybių susidūrimu pasirenkant moraliai teisingą veiksmą

Turintys, turintys ribotas pasirinkimo galimybes, paţeistas vertybes ir dirbantys su kenčiančiais pacientais patiria daugiau moralinių konfliktų

Kompetencija Gebėjimai:

Priimti moraliai teisingą sprendimą Naudoti moraliai teisingus sprendimus Įsitraukti į moralų elgesį

Moraliai įsipareigoję slaugytojai, kuriems stinga moralinės kompetencijos, tikėtina, patiria didesnį MI

Tikrumas Absoliutus moralinis įsitikinimas, kuris

veda prie noro rizikuoti siekiant veikti tinkamai

Ţemesnis MI kartu su moraliniu įsipareigojimu, kompetencija ir autonomija

Vaizduotė Vaizduotės aspektas, potencialiai tampantis moralinio agento bandymu apsvarstyti tai, kas lėmė moraliai teisingo sprendimo priėmimą

Skatina aukštą moralinio jautrumo lygį ir moralinę kompetenciją

Vientisumas Moralinių vertybių laikymasis;

Susietumas su asmens savivertės jausmu

Nesant moralinės kompetencijos, tai gali vesti prie MI

Pasipiktinimas Pyktis ir šokas reaguojant į emociškai

įtemptas situacijas

Greičiau kyla esant moraliniam jautrumui, jaučiant moralinius įsipareigojimus, turint moralinės kompetencijos

Drąsa Pasiruošimas uţimti poziciją esant nesutarimams ir iššūkiams, nepaisant potencialaus darbe kylančio pavojaus

Siejasi su veiksmu

Heroizmas Gebėjimas veikti kaip moralinės drąsos

rezultatas

MI nebuvimas

Komfortas MI priešprieša Moraliai tinkamo veiksmo rezultatas

Kančia Poveikis slaugytojui – kaip MI rezultatas Veda prie atsistatydinimo, perdegimo arba profesijos keitimo

[Šaltinis: Villers M. Moral Distress and Avoidance Behavior in Nurses Working in Critical Care and Non-Critical Care units 2010; Dissertations. Paper 195; Corley M. C. Nurse Moral Distress: A Proposed Theory and Research Agenda. Nursing Ethics 2002; 9(6), 636-650].

Nors MI atvejų pasitaiko tarp daugelio sričių specialistų, daţniausiai šis reiškinys pastebimas sveikatos prieţiūros sektoriuje, o ypač – tarp slaugytojų. Elpern ir kt. (2005) nustatė, kad MI turėjo reikšmingą ryšį (didelę koreliaciją) su slaugytojų darbine patirtimi. Kitaip tariant, kuo ilgiau slaugytojas dirbo, tuo labiau jam galėjo pasireikšti MI [20].

Apibendrinant galime matyti, kad MI sąvoka turi įvairių apibrėţimų ir laikui bėgant jie tobulėjo, atsirado naujų charakteristikų bei mokslininkų įţvalgų. Moralinis slaugytojų išsekimas kyla daugiausiai tuomet, kai specialistai negali atlikti savo pareigų; kai sveikatos prieţiūros specialistas suvokia etiniu poţiūriu pageidaujamus ar morališkai priimtinus veiksmus, tačiau jį riboja įvairios aplinkybės. Ir nors moralinio distreso atvejų pasitaiko tarp daugelio sričių specialistų, visgi daţniausiai jis pastebimas sveikatos prieţiūros sektoriuje, o ypač – tarp slaugytojų. Todėl daugiausia tyrimų, susijusių su MI ir yra atlikta tiriant slaugytojus.

1.2. Veiksniai, sukeliantys moralinį išsekimą

Tarp MI sukeliančių prieţasčių galima paminėti įvairius veiksnius. MI, E. L. D. Barlem (2013) nuomone, galima sieti ir su aukštais darbo reikalavimais, standartais, nuolatiniu reikalavimu dirbti produktyviai [6]. Tačiau MI prieţastys įprastai yra skirstomos į 3 grupes: klinikines situacijas, vidinius ir išorinius ribotumus, su kuriais savo darbe susiduria slaugytojai (2 lentelė) [28].

2 lentelė. Moralinio išsekimo priežastys [28]

[Šaltinis: Hamric Ann Baile, Virginia Commonwealth, Todd Borchers, Elizabeth Gingell Epstein Development and 14estingo f an Instrument to Measure Moral Distress in Healthcare Professionals, AJOB Primary Research, 3(2): 1–9, 2012].

MI prieţastys skirstomos plačiau. Prieţastis gali nulemti asmeninės slaugytojų savybės, įvairūs stresoriai darbinėje aplinkoje, ţlugę asmeniniai lūkesčiai, kurie buvo glaudţiai siejami su profesija ir kt. (3 lentelė) [28]. Moralinio išsekimo prieţastys Klinikinės situacijos Vidiniai ribotumai (vidiniai slaugos paslaugas teikiančio asmens ribotumai) Išoriniai ribotumai (situacijos ar aplinkos faktoriai)

3 lentelė. Moralinio išsekimo veiksniai [28]

Klinikinės situacijos: Vidiniai ribotumai Išoriniai ribotumai

ligonis gydomas bereikalingai ţinant, kad nėra vilties;

 netinkamai panaudojami ištekliai;  pacientui suteikiama slauga,

neatitinkanti svarbiausių paciento interesų;

 esant nepakankamai informuotam sutikimui;

 dirbama su nepakankamos kompetencijos specialistais;  nepakankamai malšinamas

skausmas;

 mirimas pailginamas taikant agresyvius gydymo metodus arba atvirkščiai – mirimas

paspartinamas;

 pacientui ar jo šeimai suteikiama vilties esant situacijai be išeičių;  nesakoma visos tiesos;

 nepaisoma paciento norų;  slaugos trukmė – nepakankama;  pareigų nesuderinamumas.

 bejėgiškumas;  ţinių stygius taikant

alternatyvius gydymo būdus;  nepastebimos etinės-moralinės problemos;  didelis moralinis jautrumas;  neadekvačiai vertinama situacija;  atkaklumo stygius;  pasitikėjimo savimi stygius;  bandos jausmas.

 prasta personalo komunikacija;  personalo trūkumas ir didesnis

nei įprastai darbo krūvis;  toleruojamas trikdantis elgesys;  skirtingos profesinės

perspektyvos;

 spaudimas maţinti išlaidas (kompromisinė slauga);  hierarchinės struktūros

sistemoje;

 palaikymo trūkumas iš administracijos;

 ryšių tarp kolegų trūkumas;  slaugytojų atskirtis priimant

sprendimus;

 paciento artimųjų pageidaujamas slaugymas bijant teisinių

sankcijų;

 slauga baiminantis draudimo įstaigų spaudimo ar teisinių ginčų.

[Šaltinis: Hamric Ann Baile, Virginia Commonwealth, Todd Borchers, Elizabeth Gingell Epstein Development and 15estingo f an Instrument to Measure Moral Distress in Healthcare Professionals, AJOB Primary Research, 3(2): 1–9, 2012].

Jameton A. (1984), vienas pirmųjų pradėjęs nagrinėti MI, teigė, kad ribota slaugytojų autonomija ir probleminis tarpdisciplininis bendradarbiavimas gali slopinti slaugytojų gebėjimus samprotauti apie asmeninę ir profesinę moralę [32]. Nors medicinos įstaigoje komandinis bendradarbiavimas yra labai svarbi ir neatsiejama kasdienio darbo dalis, galima manyti, kad tai irgi gali

būti viena iš MI prieţasčių. Jo mintims pritarė ir vėliau tyrimus atlikę mokslininkai. Anot E. Larson (1999), ţema slaugytojų savivertė, nepakankamas pasitenkinimas darbu ir MI buvo glaudţiai siejami su slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimo stoka [36].

Kad blogi santykiai komandoje gali įtakoti moralinio distreso intensyvumą bei daţnį pripaţino ir Hosein V. su bendraautoriais (2015), kurie Irane atliko tyrimą, kurio metu atskleidė, kad didţiausią įtaką MI atsiradimui turėjo nepasitikėjimas slaugos personalu su kuriuo dirbo [29]. Fernandez-Parsons

R. Su bendraautoriais (2013 m.) atlikę tyrimą gavo panašius rezultatus. Tyrimo metu, MI intensyvumą

labiausiai įtakojo darbas su slaugytojais ar kitais prieţiūros specialistais, kai manė, kad darbas toje komandoje nėra saugus [23].

Taigi, kaip minėta anksčiau, MI įtakos turi ir tai, kur konkretus slaugytojas dirba. Daugelis atliktų tyrimų atskleidė, kad didesnę MI riziką turėjo skubios pagalbos skyriuose dirbantys sveikatos prieţiūros specialistai, kuriuose reikalinga skubi diagnostika bei yra daug pacientų su kritinėmis būklėmis. MI jie linkę labiau patirti dėl savo kasdienėje veikloje iškylančių stresinių situacijų [71,29,2,62].

F. Shorideh ir kt. (2012) savo tyrime daugiau dėmesio skyrė turinio analizei ir išskyrė keturis probleminius blokus, apibūdinančius intensyviosios terapijos skyriuje dirbančių slaugytojų MI:

1. Institucinės kliūtys ir suvarţymai. 2. Komunikacijos problemos.

3. Nepagrįsti (nereikalingi) veiksmai, neteisėtos praktikos ir medicininės prieţiūros klaidos. 4. Atsakomybė, ištekliai ir kompetencijos [58].

Visi šie išvardyti veiksniai yra lygiavertiškai aktualūs ir sukelia MI.

Kaip rodo tyrimai, intensyvios terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai priima sprendimą dėl pacientų prieţiūros kas 30 sekundţių ir maţdaug 9 svarbius pacientų prieţiūros sprendimus per valandą [45]. Visa tai rodo, kad sprendimų priėmimas yra pagrindinė slaugytojų veikla ir kad ji daro įtaką teikiamos prieţiūros kokybei. Visgi buvo tyrimų, kurie parodė, jog gydymo įstaigose, priklausomai nuo konkrečių šalių, slaugytojų autonomijos lygis skiriasi ir kad slaugytojų galimybes priimti sprendimus reikia tobulinti ir stiprinti [31].

Tyrimai atskleidė, kad MI taip pat priklauso ir nuo pacientų skaičiaus vienai slaugytojai. T.y. priklauso nuo darbo krūvio. Slaugytojos, dirbančios privačiose klinikose, kuriose vienai slaugytojai tenka maţesnis pacientų skaičius, jautė maţesnį MI nei tos, kurios dirbo valstybinėse įstaigose ir turėjo daugiau pacientų [29].

E. M. Rice ir kt. (2008) savo atliktuose tyrimuose darė prielaidą, kad MI buvo vienodai intensyvus situacijose, susijusiose su gydytojų, slaugytojų praktika, instituciniais veiksniais, beviltiškų ligonių prieţiūra ir eutanazija [53]. Šie autoriai pritarė anksčiau darbe nagrinėtų autorių mintimis, kad MI atsiradimas priklauso ir nuo slaugytojo pozicijos. Šiuo atveju pritariama, kad MI atvejų daugiau pasitaiko tarp slaugytojų, kurie daug metų rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais ar daug metų organų transplantacijos laukiančiais pacientais [53].

Kad slaugytojų darbo sąlygos taip pat yra viena iš MI atsiradimo prieţasčių įrodo ir Ramos F.

Ir bendraautorių (2016)atliktas tyrimas. Tyrimo metu, tyrėjai paprašė slaugytojų įvardinti, kas galėtų

įtakoti išsekimą. Respondentai nurodė, kad daţniausiai MI daro įtaką darbo sąlygos. Daţniausia to prieţastį slaugytojos nurodė darbo priemonių ribotumą. Taip pat slaugytojos nurodė, kad MI įtakoja profesiniai santykiai, o to prieţastis yra blogi santykiai su vadovais [52].

MI taip pat daro įtaką netinkamas paciento gydymas bei prieţiūra. Hosein V. ir bendraautoriai

(2015) ištyrė kad situacijos, kuomet nebuvo pakankamai slaugos personalo ir tai turėjo įtakos

nepakankamai paciento prieţiūrai, buvo viena iš pagrindinių MI atsiradimo prieţasčių [29].Kad MI gali sukelti netinkamas paciento gydymas atskleidţia ir Whitehead P.B. ir bendraautorių (2015) atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekta įvertinti MI lygį, nustatyti ir palyginti jo prieţastis, ištirti ryšį tarp MI ir etikos klimato supratimo. Tyrimas atskleidė, kad slaugytojos, kurios turėjo mokymus apie tinkamą paciento slaugą paskutinėmis gyvenimo dienomis, turėjo didesnį MI nei tos, kurios mokymų neturėjo. Respondentų moralinio distreso atsiradimui įtakos turėjo ţinojimas, kad paciento prieţiūra yra netinkama ir jis kenčia dėl gydymo tęstinumo neuţtikrinimo ir komunikacijos stokos [69].Panašius rezultatus atskleidė ir Brazilijoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo pastebėta, kad labiausiai slaugytojų MI intensyvumą įtakojo darbas su gydytojais, kurie neturi pakankamai kompetencijos pagerinti pacientų būklės [5,70,11].

1.2.1. Moralinio išsekimo pasekmės ir jo valdymas

Nesėkmės profesinėje srityje, galinčios sukelti MI, patiriamos visų slaugytojų darbe. M. Villers (2010), nagrinėjusi slaugytojų, dirbančių kritinės slaugos (pavyzdţiui, intensyviosios terapijos) ir nekritinės slaugos skyriuose elgesį, susijusį su moralinio distreso vengimu, nustatė, kad slaugytojai, kuriems išsivysto MI, praranda gebėjimą rūpintis pacientais, vengia kontakto su jais, pacientų fizinė prieţiūra yra nepasiteisinanti (netinkama, aplaidi ar pan.). Šie slaugytojai patiria tiek fizinių, tiek ir

psichologinių problemų. Jie nuo pacientų lovų pasitraukia vos patenkinę jų būtiniausius fiziologinius poreikius [66].

Lietuvių autorės B. Švedaitė-Sakalauskė ir V. Gevorgianienė (2011), nagrinėjusios MI dilemas, nustatė, kad įvairios darbo metu kylančios moralinės dilemos susijusios su maţesniu pasitenkinimu darbu, nusivylimu, daţnai netgi kyla noras keisti profesiją [55]. Uţsienio autoriai dar mini, kad aukštesnis MI lygis gali labiau prisidėti prie neigiamo darbo mikroklimato ir ankstyvo karjeros atsisakymo [9,23].

Kai kurie psichologiniai simptomai, susiję su MI yra bejėgiškumo, beviltiškumo jausmas, apgailestavimas ir nusivylimas sveikatos apsaugos sistema [9,43,47, 48, 50,53].

Taip pat pasitaikė ir sunkesnių su MI susijusių simptomų. Kaip MI fiziniai simptomai išvardyti galvos ir pilvo skausmai, raumenų tempimas, verksmas ir fizinis išsekimas [50,43]. Taip pat kaip fiziniai MI simptomai dar minimi drebulys, prakaitavimas ir viduriavimas [17]. Dar kaip MI emocinės apraiškos minimi kaltės jausmas, pasipiktinimas, sumišimas, liūdesys, kančia, susirūpinimas, baimė, nesaugumas, darbo nevertinimas, nuomonių išsiskyrimas [34,49,54,16,33].

Kiti mokslininkai –J. McCarthy ir R. Deady (2008)–MI skirsto į pradinį ir reaktyvųjį. Pradinio MI poţymiai yra nerimas, pyktis ir nusivylimas. Tuo tarpu reaktyvusis MI gali pasireikšti bejėgiškumu, kaltės jausmu, savikritika, sumaţėjusia saviverte [42].

Corley (2002) teorija atskleidţia kelias grupes, kurias veikia MI: 1. Pacientas. 2. Slaugytoja/as. 3. Organizacijai. Dėl šių grupių veikimo, atsiranda nepageidaujami veiksniai, tokie kaip paciento diskomforto ir kančios padidėjimas, slaugytojų darbo vietos ar net profesijos keitimas, darbovietės reputacijos sumaţėjimas(1 pav.) [66].

1 pav. Corley’s Moralinio išsekimo teorijos modelis

Vertėtų trumpai panagrinėti ir mokslinėje literatūroje minimus būdus MI įveikti. Taigi vienas iš būdų – įgyvendinti personalo komunikacijos strategijas, t. y. skatinti personalą bendrauti. Kasdienėje ligonių gydymo ir slaugos praktikoje moraliniai klausimai nėra išdiskutuoti, taigi institucijos ir jų darbuotojai turėtų rasti būdų vystyti diskusijoms apie darbuotojams aktualius moralės klausimus. Šios

Corley„s Moralinio išsekimo teorijos modelis

Slauga kaip moralinė profesija Slaugytojai kaip moraliniai agentai Moralės sąvokos Moralinis ketinimas veikti Moralinė drąsa Moralinė maniera Demaskavimas Moralinis heroizmas neteisėtas, tačiau etiškas Moralinis komfortas Moralinis išsekimas Moralinė kančia Poveikis pacientui Palaikymo trūkumas Paciento vengimas Padidėjęs pacento diskomfortas/kančia Poveikis slaugytojai/ui Kančia

Išėjimas iš darbo Perdegimo sindromas Profesijos keitimas Poveikis organizacijai Daţna slaugytojų kaita Sumaţėjusi slaugos kokybė Maţas pacientų pasitentikinas Apsunkintas įdarbinimas Reputacija Akreditacija Įsipareigojimas Jautrumas Autonomija Jausmingumas Sprendimas Konfliktas Kompetencija Tikrumas

diskusijos kartu būtų naudingos ir personalo profesinei savivertei pakelti [65].Taip pat ir tyrėja HamricA. Su bendraautoriais (2012 m) ištyrė, kad slaugos personalo bendradarbiavimas buvo susijęs su etiniu klimatu ir tai turėjo įtakos MI. Slaugytojos turinčios aukštesnį MI, turėjo ţemesnį suvokimą apie komandos bendradarbiavimą [28]. Dėl to, galime daryti prielaidą, kad bendradarbiavimo ir gerų santykių kūrimas komandoje gali sumaţinti slaugytojų MI.

Darbas komandoje, dalijimasis išgyvenimais ir psichologiniu skausmu. Visa tai susiję su institucijų valdymo stiprinimu, kuris gali palengvinti dialogą, savarankiškumą ir sprendimų priėmimą. V. M. Maluwa ir kt. (2012), nagrinėję MI slaugos sektoriuje Malavyje, pateikė kitus galimus MI maţinimo būdus, pavyzdţiui, siūlo įsteigti etikos komitetą, kuris rūpintųsi slaugos kokybe ir darbuotojais, tam tikras organizacijas, besirūpinančias geresnėmis darbo sąlygomis, pagarba darbuotojų (šiuo atţvilgiu slaugytojų) teisėmis ir tolesnio augimo galimybėmis [39].

Taip pat vienas iš sprendimo būdų yra konsultanto paslaugos slaugos personalui. Kiekvienoje įstaigoje turėtų būti darbuotojas, kuris konsultuotų kitus įstaigos darbuotojus moralinio distreso klausimais, jiems patartų ir išklausytų. Hamric A. B. (2012) atliko kokybinį tyrimą, kurio metu vienoje Amerikos ligoninėje buvo teikiamos konsultanto paslaugos. Konsultanto tikslas buvo susitikti su kuo daugiau slaugos personalo narių ir aptarti su MI susijusius klausimus. Tyrimo išvados atskleidė, kad po susitikimo su konsultantu, respondentai jautė palengvėjimą ir jautė poreikį eiti pas tokį konsultantą[28]. Todėl galime teigti, kad sveikatos įstaigose atsiradęs MI konsultantas, galėtų sumaţinti šios problemos paplitimą.

1.2.2. Moralinio išsekimo sąsajos su kitomis būsenomis

Nagrinėjant MI, literatūroje kaip daţniausiai pasitaikančios biopsichosocialinės jausenos minimi pyktis ir liūdesys. Būtent šiuos jausmus sukelia MI [5]. Tačiau pyktis ir liūdesys būdingas ir daugeliui kitų įvairiausių emocinių būsenų, kurios aprašomos medicininėje ir psichologinėje literatūroje. Taigi aktualu paanalizuoti MI sąsajas su kitomis būsenomis ir jų skirtumus.

MI nereikėtų pernelyg artimai susieti su kitais su juo siejamais, tačiau netapačiais reiškiniais: perdegimu, etinėmis dilemomis, uţuojautos sukeltu nuovargiu, bendruoju psichologiniu išsekimu. Šios sąvokos mokslinėje literatūroje daţnai vartojamos kaip tapačios, todėl tai apsunkina MI studijavimą. Kaip pastebi A. B. Hamric ir kt., (2010) ir K. Lutzen ir kt. (2006), nagrinėję moralinio jautrumo koncepciją sveikatos prieţiūros srityje, MI yra unikalus, nes jis labiau yra susijęs su asmeninių vertybių

paţeidimu ir moralinio identiteto sutrikdymu. MI daţnai lydi kelios būdingos emocijos ir būsenos – liūdesys, nusivylimo jausmas, pyktis, kaltė, ţema savivertė, depresija ir nerimas. Daţnai MI pasireiškia ir nepasitenkinimu darbu bei atsiskyrimu [26,38].

Corley (2002) MI teorija (1 pav.)atskleidţia, kad perdegimo sindromas yra MI pasekmė [66]. Mokslininkai, tyrinėdami perdegimo sindromą, teigia, kad sveikatos prieţiūros paslaugos, tarp jų – ir slauga, iš darbuotojų reikalauja itin daug energijos, didelių pastangų, todėl perdegimas, o taip pat emocinis, moralinis išsekimas – tai ne vien tik reakcija į didelį darbo krūvį. Perdegimas gali pasireikšti apatija, atitolimu nuo ţmonių, kuriems teikiamos paslaugos, nejautriu reagavimu į pacientų skausmą ir kančias. Perdegimas, lyginant su MI, labiau siejamas su bejausmiškumu, humaniškumo stygiumi, abejingumu ir šiurkštumu [66].

Taigi pagal visus šiuos teiginius, galima rasti glaudų ryšį tarp MI ir profesinio perdegimo. Taip pat išskiriami trys profesinio perdegimo komponentai:

1. Emocinis išsekimas. Tai esminė profesinio perdegimo dalis, atspindinti šį sindromą. Išsekimas pasireiškia abejingumu ir emocijų atbukimu.

2. Depersonalizacija. Šiam reiškiniui būdingas santykių su bendradarbiais ar klientais sutrikimas. Klientai ir bendradarbiai yra nevertinami, į juos ţvelgiama ciniškai, skeptiškai ar neigiamai.

3. Asmeninių profesinių pasiekimų sumažėjimas. Sveikatos prieţiūros specialistas mano, kad jam stinga gebėjimų atlikti įvairias darbines uţduotis, jis save nuvertina kaip darbuotoją [41,25].

Apibendrinant, MI daţniausiai sukelia aukšti darbo reikalavimai, standartai, reikalavimai dirbti našiai ir produktyviai. Daugelis mokslininkų išskiria tris MI prieţasčių grupes: klinikines situacijas, vidinius bei išorinius apribojimus. Pagrindinės MI pasekmės – tai iš dalies ar ir visiškai prarastas gebėjimas rūpintis pacientais, kontakto vengimas, prasta ar aplaidi prieţiūra. Ţvelgiant plačiau, MI gali sukelti norą keisti profesiją, nusivylimą, bejėgiškumo, nusivylimo ir kitus negatyvius jausmus. Tačiau komandinis darbas, tinkamai įgyvendinamos komunikacinės strategijos gali sumaţinti MI paplitimą ir padėti medicinos darbuotojams išvengti moralinių dilemų.

1.3. Moralinio išsekimo tyrimo instrumentai

Vienas ţinomiausių MI tyrimo instrumentų – tai moralinio išsekimo skalė (MIS). Ji skirta siekiant įvertinti MI laipsnį ir daţnį. Panaudojant šią skalę tiriami slaugos specialistai, su stresinėmis

situacijomis susiduriantys kasdienėse darbinėse situacijose. Tačiau skalė pritaikyta ir kitoms disciplinoms.

Pirmuosiuose MI tyrimuose daugiausiai buvo taikyti kokybiniai metodai. Atrinkti respondentai buvo apklausiami atskirai arba nedidelėse grupelėse. Pirmieji MIS bandymai buvo atlikti Brazilijoje. Skalės tyrimas padėjo įrodyti, kad ji yra naudotina ir tinka tyrinėjant MI lygį tarp įvairių tipų slaugą teikiančių specialistų [43].

Skirtingai nuo kiekybinių metodų, MIS, anot M. C. Corley ir kt., tyrusių MIS kūrimą ir pritaikymą, taikyta kiekybiniams tyrimams ir skirtinguose kontekstuose. Šios skalės klausimai skirti siekiant identifikuoti įvairias dilemas, etines problemas, terapijos bejausmiškumą, nesaugias darbo sąlygas. Be to, ši skalė padeda išnagrinėti įvairias su MI susijusias elgesio patirtis skirtingose kultūrose [6].

MI tyrimo instrumentas – skalė – originaliai buvo parengta anglų kalba. Ši skalė paremta plačiai paplitusia Likerto skale. Likerto skalė – matavimo instrumentas, padedantis įvertinti, kiek respondentai sutinka ar nesutinka su skalėje pateikiamais objekto ar reiškinio vertinimais. Šioje tradicinėje skalėje yra 5 galimi variantai: nuo 1 „visiškai sutinku“ iki 5 – „visiškai nesutinku“. Anot J. Dawes (2008), tyrusio, ar duomenų charakteristikos kinta priklausomai nuo naudojamų skalės taškų, skaičiaus, originalioje Likerto skalėje buvo 6 pakopos, tačiau respondentų patogumui ji buvo transformuota į penkiapakopę skalę, tačiau tai daug įtakos neturėjo [18]. Tiriant MI, naudojama 7 pasirinkimo variantus turinti Likerto skalė, kur 0 reiškia „niekada nepasitaikė“ arba „nepastebėta daţnio“, o 6 – „labai intensyvios kančios“ arba „labai daţnos kančios“ [5].

Beveik du dešimtmečius klausimynas, skirtas MI intensyvumui nustatyti, buvo pakoreguotas. Pirmojoje skalėje iš viso buvo 32 elementai su įvairių klinikinių situacijų aprašu. Iš prieš tai buvusių 32 teiginių, juos pakoregavus ir ištrynus netinkamus liko 21 teiginys identifikuoti situacijas, sukeliančias MI. Tik prieš kelerius metus plačiai naudota skalė buvo perţiūrėta, įvertinta, ar klausimai dera tarpusavyje ir padės identifikuoti MI laipsnį. Daţnis ir įtampa skalėje vertinami balais 0-4 [3].

Taigi iki šiol naudojamas instrumentas MI tirti, nustatant MI laipsnį ir daţnį, yra MIS. Rengiant tyrimo instrumentą, pasiremta populiariosios Likerto skalės principu. Pirmieji MI tyrimai buvo daugiau kokybiniai, vėliau pereita prie kiekybinių tyrimų.

1.4. Tyrimai apie slaugytojų moralinį išsekimą sveikatos prieţiūroje

Nagrinėjant įvairių mokslininkų tyrimus susijusiu su MI, buvo pastebėta, kad šio fenomeno pasireiškimas labiausiai paplitęs tarp medicinos personalo. R. Fernansez-Parsons ir D. Goyal (2013) nagrinėjo MI tarp skubiąją pagalbą teikiančių slaugytojų. Tyrimo metu buvo apklaustas 51 slaugytojas vienoje bendruomeninėje ligoninėje. Buvo vertinamas MI daţnumas, intensyvumas ir tipas. Tyrimo metu nustatyta, kad bendras MI lygis siekė 3,18 balo ir kad net apie pusei slaugytojų buvo nustatytas vidutinis MI[23]. Maluwa su bendraautoriais (2012 m.) ištyrė, kad 65 proc. reanimacijoje dirbančių slaugytojų taip pat jautė vidutinį MI [9].

F. R. S. Ramos ir kt. (2016) analizavo MI apraiškas kasdieniame Brazilijos slaugytojų darbe. Buvo taikymas kiekybinis metodas: apklaustas 771 slaugytojas, dirbantis įvairių lygių sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančiose įstaigose Brazilijoje. Apklausoje buvo įvardytos net 2304 MI situacijos, kurias savo darbe patyrė slaugytojai. Buvo nustatyta, kad slaugytojai MI situacijas daţniau siejo su darbo sąlygomis, po to buvo profesiniai santykiai, darbo organizavimas, profesinė kompetencija, konfliktai, prieţiūros kokybė ir pareiga. Autoriai nurodo, kad svarbu apsvarstyti naujus sveikatos prieţiūros ir sveikatos prieţiūros paslaugų valdymo būdus, siekiant pertvarkyti kolektyvinį darbą ir skatinti palankią ir tinkamą aplinką [52].

J. Sirilla ir kt. (2017) tyrė MI naudodami standartinius MI klausimus, kurį suformulavo A. B. Hamric. Tyrimo metu apklausti 338 slaugytojai. Tyrimo tikslai buvo ištirti sveikatos prieţiūros sistemoje dirbančių slaugytojų MI lygį, palyginti MI lygį tarp skirtinguose skyriuose dirbančių slaugytojų, palyginti MI lygį su slaugytojų demografinėmis charakteristikomis ir numatyti, kurie slaugytojai turi didţiausią riziką patirti MI. Tyrimu nustatyta, kad didţiausią tikimybę patirti MI turi slaugytojai, dirbantys intensyviosios pagalbos skyriuose, o maţiausią – dirbantys procedūriniuose skyriuose [59].

E. D. E. Papathanassoglou ir kt. (2012) tyrinėjo profesinę autonomiją, slaugytojų bendradarbiavimą su gydytojais ir MI tarp Europos intensyviosios slaugos skyrių slaugytojų. Tyrimo metu buvo apklausti 255 slaugytojai. Buvo nustatyta, kad maţesnė autonomija buvo susijusi su padidėjusiu MI daţnumu ir intensyvumu bei maţesniu slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimu [45].

G. C. Langley (2015) taip pat analizavo tarp intensyviosios slaugos slaugytojų patiriamą MI. Tyrimui duomenis pateikė 65 slaugytojai. Iš jų beveik pusė, t. y. 32 atsakymai buvo laikomi kaip neapibūdinantys MI. 33 anketose buvo aiškiai apibūdintas MI. MI tikimybę sustiprina aplinka, kurioje lytis, socialinis statusas slopina slaugytojų pasitikėjimą, „balsą“ ir įtaką sveikatos prieţiūros sistemoje.

Tyrimas vertingas ir tuo, kad jame buvo išskirtos 5 esminės kategorijos, kokiais atvejais slaugytojai patiria MI:

1. kolegiali nekompetencija arba patirties stygius; 2. išteklių apribojimai;

3. gyvenimo pabaiga;

4. nepakankamas konsultavimas, komunikacija ir derybos; 5. parama[35].

E. L. D. Barlem ir kt. (2012) nagrinėjo slaugytojų suvokiamas MI patirtis. Siekiant suprasti slaugytojų moralinės nelaimės suvokimą, taip pat jo daţnį ir intensyvumą, buvo panaudota apklausa, kurioje naudojama šešių taškų Likerto skalė. Apklausti 124 slaugytojai, dirbantys ligoninėse pietų Brazilijoje. Slaugytojų manymu, didţiausias veiksnys, sukeliantis MI, buvo kompetencijos darbo grupėje stygius [5].

Apibendrinant, didţiosios dalies su MI susijusių tyrimų, tiriamieji buvo slaugytojai. Tyrimais nustatyta, kad apie puse respondentų jaučia MI ir bene didţiausią tikimybę patirti MI turi slaugytojai, dirbantys intensyviosios pagalbos skyriuose bei slaugantieji beviltiškus nepagydomus ligonius, o maţiausią – dirbantys procedūriniuose skyriuose. Tuo tarpu slaugytojų patiriamą MI sumaţinti galėtų kolegų bendravimas ir parama, galimybės konsultuotis, įgyta patirtis ir kt.

1.5. Slaugytojų savivertė, sąsajos tarp moralinio išsekimo ir savivertės

Savivertę galima apibrėţti kaip savirefleksiją, kaip savybę, darančią įtaką pasitikėjimui ir santykiams visose kasdienio gyvenimo srityse[1]. Priešingai, ţema savivertė reiškia apmąstymus apie neigiamą poţiūrį į save [61].

Daţnai savivertė tapatinama su savigarba. Savivertė – tai savosios vertės jausmas, tuo tarpu savigarba – teigiamas arba neigiamas savęs vertinimas. Anglų k. abiem šioms sąvokoms įvardyti naudojamas tas pats terminas – self-esteem.

Apţvelgus literatūrą, joje išskiriamos įvairios ţemos savivertės prieţastys:  Vienišumas ir izoliacija;

 Sveikatos būklė ir fizinė negalia [29];  Socialinės prieţastys;

 Įvairios kultūrinės prieţastys [24].

Magistrantė Stasiūnienė N. (2012) Lietuvos sveikatos universiteto Kauno Klinikose atlikto tyrimo metu buvo tirtos sąsajos tarp slaugytojų savivertės, motyvacijos ir pasitenkinimo darbu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad slaugytojų savivertė buvo vidutiniškai 24,1 iš 30 balų, o motyvacija su saviverte nebuvo susijusios [60]. Kiek vėliau, magistrantė Balsienė (2017) atliko panašų tyrimą VšĮ Kauno Dainavos poliklinikoje, bei Kauno Klinikinės ligoninės padalinyje Laisvės alėja17, kurio metu siekė išsiaiškinti sąsajas tarp savivertės ir pasitenkinimo darbu. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad daugumai respondentų buvo būdingas vidutinis savęs vertinimas. Tuo tarpu savęs vertinimas ir pasitenkinimas darbu turėjo reikšmingų sąsajų. Kitaip tariant, kuo didesnis buvo pasitenkinimas darbu, tuo aukštesnė buvo savivertė [4].

Daroma prielaida, kad aukšta savivertė leidţia išvengti daugelio socialinių bei psichologinių problemų. Tačiau analogiškai daţnai netgi aukšta savivertė negali uţtikrinti sėkmės, ypač darbinėje sferoje. Reikia paminėti, kad savivertė daţniausiai nėra siejama su slauga. Bet su saviverte galima sieti visavertę pacientų prieţiūrą ir pasitenkinimą darbu. O pasireiškiant MI, prieţiūra netenka kokybės, slaugytojai nepatiria pasitenkinimo. Vokietijoje S. Van Eckert ir kt.(2012) atliko tyrimą, pritaikę Rosenbergo savivertės skalę. Tyrimo metu nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių slaugytojų savivertė buvo akivaizdţiai didesnė nei tų, kurie tokio išsilavinimo neturėjo. Taigi, galima daryti prielaidą, kad savivertės lygiui įtakos turi ir profesinio pasirengimo tipas, lygis [63].

Kiti tyrimai, pavyzdţiui, Y. H. Chang ir kt.(2010) savivertę tiesiogiai sieja su pasitenkinimu darbu. Aukšta savivertė gali veikti kaip apsauga nuo streso (galimai – ir MI). Taip pat tyrime analizuojama, jog turintieji aukštesnę savivertę slaugytojai daţniau savarankiškai priėmė sprendimus, jie buvo veiksmingesni, aukštą savivertę tiesiogiai galima sieti ir su maţesniu nerimo bei streso lygiu [12]. Šie veiksniai tiesiogiai susiję ir su MI atsiradimu, todėl galime daryti prielaidą, kad esant ţemai savivertei, didėja MI tikimybė.

Manomenidis G. su bendraautoriais (2017) tyrimo metu nustatė statistiškai reikšmingą ryšį tarp savivertės ir profesinio „perdegimo” balo. Apţvelgus tris pagrindines „perdegimo” sindromo dimensijas, taip pat buvo pastebėti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp jų ir respondentų savivertės. Pavyzdţiui asmeniniai pasiekimai turėjo statistiškai reikšmingą, teigiamą ryšį su savivertės balu (r=0,34, p=0,000). Tuo tarpu emocinis išsekimas sudarė silpną neigiamą ryšį su respondentų savivertės balu (r=-0,15, p=0,037) [40].

Asmens psichologinės savybės lemia tai, kaip kiekvienas individas geba susidoroti su stresinėmis situacijomis. Keliose tyrimuose buvo susitelkta ties santykiu tarp savivertės ir patiriamo

streso. J. S. Lee ir kt. (2002) tyrimuose buvo įrodyta, kad asmenys su ţema savivertė prasčiau susidorojo su stresu ir darbo aplinką suvokė kaip nekontroliuojamą, o tai padidino ir MI riziką[37]. Taip pat ištirta, kad didelis stresas, susijęs su darbu, turi proporcingą ryšį su sumaţėjusia saviverte. Taip pat savivertei neigiamą įtaką daro įvairūs stresiniai gyvenimo įvykiai – jie paaštrina depresijos simptomus. Teigiama, kad ţema savivertė gali prognozuoti depresiją ateityje, ypač vyresniame amţiuje [61].

Asmenys, turintys ţemesnę savivertę, yra jautresni atmetimui, turi tendenciją atsitraukti ir sumaţinti tarpasmeninį kontaktą po konfliktų, taigi sumaţėja prisirišimas, parama ir pasitenkinimas artimais santykiais [44].

Slaugytojų noras pakeisti darbo vietą ar apskritai atsisakyti profesijos gali būti siejamas su slaugytojų nesugebėjimu išvengti MI, su juo susidoroti. Daţnai tokiems sprendimams įtaką padaro ţema savivertė ir bejėgiškumas atsiţvelgiant į komplikuotas situacijas [57].

Tyrimas atlikta 2017 metais su Irano slaugytojomis atskleidė, kad moralinis jautrumas maţina moralinį išsekimą [56]. Tais pačiais metais Rahnama F. Su bendraautoriais savo tyrimu siekė nustatyti sąsajas tarp moralinio jautrumo ir savivertės. Autoriais padarė išvadą, kad moralinis jautrumas reikšmingai teigiamai koreliuoja su slaugytojų saviverte (r=0,472, p=0,001). Kitaip tariant, slaugytojos, kurios buvo moraliai jautresnės, turėjo ir aukštesnę savigarbą. Todėl galime daryti išvadą, kad slaugytojos, turinčios aukštesnį moralinį jautrumą, yra moraliai maţiau išsekę ir tuo pačiu yra aukštesnės savivertės [51].

Neigiami įsitikinimai apie save yra ne tik depresijos simptomas, bet ir kritinė prieţastis jos etiologijoje. Taigi ţemos savivertės ir depresijos ryšys yra tiesioginis, bet tik tuo atveju, jei asmuo tuo pačiu patiria ir stresą gyvenime. U. Orth ir kt. (2013) teigimu, atsiţvelgiant į sudėtingas aplinkybes, ţemą savivertę turintys ţmonės turi maţiau išteklių kovai su depresija [44].Ţema savivertė taip pat gali sukelti įvairius depresijos ir MI poţymius įvairiais tarpasmeniniais ir vidiniais būdais [1]. MI ir savivertės sąsajų tyrimas įgauna daugiau aktualumo.

Apibendrinant slaugytojų savivertės atsiradimo prieţastis, galime daryti išvadą, kad panašios prieţastys daro įtaką ir MI atsiradimui. Aukštas išsilavinimas, gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, streso valdymas, bendradarbiavimas komandoje gali sumaţinti tiek MI atsiradimą, tiek padidinti slaugytojų savivertę. Taip pat ţema savivertė gali iššaukti MI poţymius ir tai rodo sąsajas tarp MI ir savivertės.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Tyrimas buvo atliktas VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninėje 2017 metų gruodţio mėn. – 2018 metų sausio mėn. Imties dydţio apskaičiavimui naudota formulė:

𝑛 = 𝑝 ∙ (1 − 𝑝) 𝑒

𝑧 2

+𝑝∙(1−𝑝)_𝑁

Tiriamąją populiaciją sudarė slaugytojos, dirbusios VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninės bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninės skyriuose. Tyrimo metu skyriuose dirbo 200 slaugytojų. Fiksuojant standartinės paklaidos dydį (z = 1,96), visumos proporciją (p = 0,5) ir atrankos klaidą (e = 0,05), rekomenduojamas imties dydis yra lygus:

𝑛 = 0.5 ∙ (1 − 0.5) 0.05 1.96 2 +0.5∙(1−0.5)₂₀₀ ≈ 132 čia:

n – rekomenduojamas imties dydis;

z – standartinės paklaidos dydţio vienetai esant normaliam pasiskirstymui, kuris atitiks norimą patikimumo laipsnį (kai patikimumo laipsnis 95 %., z = 1.96);

p – visumos proporcijos, kurios atitinka dominančias charakteristikas (p = 50 %); e – atrankos klaida (maksimalus skirtumas tarp imties ir visumos proporcijų, e = 5 %); N – analizuojamos visumos (populiacijos) dydis (N = 200).

Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad rekomenduojamą tyrimo imtį turi sudaryti nemaţiau nei 132 respondentai. Tyrimo metu apklausta 177 slaugytojos.

Atliekant tyrimą taikytas darbo metodas – slaugytojų anketinė apklausa.

Tyrimo metu, klausimynai buvo išdalinti tiriamųjų skyrių vyr. slaugos administratorėms, kurios išdalino anketas slaugytojoms. Jos taip pat buvo supaţindintos su tyrimo tikslu, anketų pildymo tvarka bei informuotos, kad anketa yra anoniminė ir konfidencialumas yra uţtikrintas. Klausimynai buvo išduoti vokuose, į kuriuos, uţpildę anketas, respondentai, klausimynus turėjo įdėti. Po dviejų savaičių anketos buvo surinktos iš vyr. slaugos administratorių.

Iš viso paruošta ir išdalinta 200anketų. Grąţintos177 anketos (atsako daţnis 88,5 proc.). Slaugytojų įtraukimo į anketinės apklausos tyrimą kriterijai:

● dirbantysVšĮ Respublikinės Kauno ligoninėsskyriuose; ● sutikę dalyvauti tyrime.

Į tyrimą neįtraukti asmenys: ● nesutikę dalyvauti tyrime; ● atostogaujantys ar išvykę;

● slaugytojos, kurios buvo gimdymo, vaiko auginimo atostogose ar sirgo.

4 lentelė. Tyrimo imties lentelė

Skyrius Išdalintos anketos Graţintos anketos

Neurologijos 18 15

Kardiologijos 15 12

Chirurginės infekcijos, bendrosios ir

abdominalinės, kraujagyslių chirurgijos 20 18

Dienos chirurgijos 7 5

Vidaus ligų 23 17

Ausų, nosies, gerklės ligų 6 6

Vaikų ligų 8 7

Psichosomatinis 15 11

Stacionarinės reabilitacijos 5 5

Vertebroneurologijos 5 5

Reanimacijos ir intensyvios terapijos 12 12

Priėmimo-skubios pagalbos 16 13

Operacinės ir anesteziologijos 13 13

II mišrių patologijų psichiatrijos 10 10

Ūmių būklių psichiatrijos 12 12 Aleksoto sektoriaus priėmimo-skubios

pagalbos 5 3

VISO: 200 177

2.2. Tyrimo instrumentas ir tyrimo organizavimas

Slaugytojoms pateiktą klausimyną sudarė 31 uţdaro tipo klausimas ir vienas atvirto tipo klausimas. Klausimai buvo suskirstyti į tris pagrindines grupes :

1. Prof. A.B. Hamric moralinio išsekimo revizuotas klausimynas (MDS- revised), kuris buvo skirtas slaugytojų moralinio išsekimo lygiui nustatyti

2. Rosenbergo savivertės skalė (RSE: Rosenberg‟s Self-Esteem scale). Ji buvo naudota siekiant įvertinti slaugytojų savivertės lygį.

3. Bendroji informacija. Klausimai apie pagrindines socialines ir demografines respondentų charakteristikas.

Prof. A.B. Hamric davė leidimą naudoti revizuotą klausimyną bei informavo apie klausimyno kodavimą ir skaičiavimą. MI klausimynas jau buvo išverstas į lietuvių kalbą ir pirmą kartą panaudotas Lietuvoje 2017 m. A. Dubosienės, todėl iš anglų kalbos jo versti nereikėjo. Rosenbergo savivertės skalei leidimo gauti nereikėjo.

Anketos pradţioje respondentams pristatomas anketavimo tikslas, apibrėţiama MI sąvoka bei trumpai aprašoma, kaip tinkamai uţpildyti klausimyną.

Pirmąjį bloką sudarė 21 teiginysMI lygiui nustatyti. Teiginiai buvo apie situacijas, su kuriomis galimai susidūrėrespondentėsklinikinėje praktikoje. Kiekvienas teiginys vertinamas pagal Likerto skalę nuo 0 iki 4 dviejuose blokuose: daţnumo (kai „0“ – niekada nesusiduriu, „4“ – labai daţnai susiduriu) ir įtampos lygio ( kai „0“ – jokios įtampos, „4“ – labai aukšta įtampa). Respondentai prie kiekvieno teiginio turėjo paţymėti ir daţnį ir įtampos lygį, kurį sukelia minėta situacija. Jei ir nepatyrė minėtos situacijos, įtampos bloke vis tiek turėjo paţymėti, kokia, jų manymu, įtampą situacija sukeltų.MI lygis apskaičiuojamassudauginus įtampos lygio ir daţnumo balus ir juos sudėjus . Surinkus nuo 0 iki 112 balų MI laikomas ţemu, surinkus 113 – 226 balus vidutiniu, 227 – 336 balus laikomas aukštu.

22 klausimas buvo Rosenbergo savivertės skalė (RSE: Rosenberg‟s Self-Esteem scale), kurią sudarė 10 teiginių, kurie atskleidė respondentų savivertės lygį. Kiekvienas teiginys buvo vertinamas

pagal Likerto skalę nuo „Visiškai sutinku” iki „Visiškai nesutinku”. Kiekvienas atsakymas vertinamas balais nuo 0 iki 3, o susumavus visų teiginių balus, didţiausia galima balų sumabuvo 30, kas rodo aukštą savivertės lygį. Kuo maţesnis balas, tuo ţemesnisrespondentų savivertės lygis.

23 – 24 klausimai atskleidė slaugytojų ketinimus keisti ar iš vis atsisakyti klinikinės praktikos. 25 – 32 klausimai skirtiįvertinti slaugytojųsociodemografines charakteristikas.

2.3. Tyrimo etika

2017 metų lapkričio mėnesį buvo atliktas pilotinis tyrimas, kurio metu anketos buvo išdalintos 20 slaugytojų. Po tyrimo slaugytojų buvo paklausta ar visi teiginiai bei klausimai, naudoti anketoje, buvo suprantami ir aiškūs. Įvertinus slaugytojų pastabas bei išanalizavus atsakytus klausimus, anketa buvo šiek tiek pakoreguoti.

Buvo kreiptasi į VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės administraciją dėl leidimo atlikti anketinę apklausą. Buvo pristatytas tyrimo instrumentas –klausimynas (2 priedas) ir gautas VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės medicinos etikos komisijos raštiškas sutikimas . Gavus įstaigos leidimą , Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centras išdavė leidimą Nr. BEC-ISP(M)-14(1 priedas)tyrimui atlikti.

Slaugytojų konfidencialumas nebuvo paţeistas , kadangi anketinė apklaus a buvo anoniminė. Tyrimo metu nebuvo paţeistos tiriamųjų teisės, jie nepatyrė jokios ţalos, kadangi intervencijos nebuvo taikomos. Tyrimas galėjo sukelti tik maţus nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.

2.4. Sociodemografiniai duomenys

Tyrime dalyvavo 177 moterys, beveik visos dirbo slaugytojomis (95,5 proc.) ir tik 4,5 proc. apklaustųjų buvo slaugos administratorės. Didţiausią dalį (39,8 proc.) sudarė daugiau nei 50 metų turinčios respondentės. Taip pat dauguma (57,6 proc.) buvo įgijusios aukštesnįjį išsilavinimą ir tik maţoji dalis (12,4 proc.) aukštąjį universitetinį išsilaviną. Daugiau kaip pusė (51,4 proc.) slaugytojų turėjo daugiau nei 25 metus darbo staţo. Taip pat dauguma (65,5 proc.) dirbo 1 etato krūviu arba maţiau. Įvertinus duomenis susijusius su šeimynine padėtimi, nustatėme, kad daugiau nei pusė slaugytojų buvo ištekėjusios (56,5 proc.) ir penktadalis (19,2 proc.) išsiskyrusių.

5 lentelė. Slaugytojų socialinės demografinės charakteristikos

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amţių

Poţymis n (proc.)

iki 40 m. 52 (29,5)

41 - 50 54 (30,7)

>50 m. 70 (39,8)

Viso 176 (99,4)

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Aukštasis universitetinis 22 (12,4)

Aukštasis neuniversitetinis 49 (27,7)

Aukštesnysis 102 (57,6)

Nebaigtas aukštasis 4 (2,3)

Viso 177 (100,0)

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį

Ištekėjus 100 (56,5) Įsipareigojus 21 (11,9) Netekėjus 11 (6,2) Išsiskyrus 34 (19,2) Našlė 11 (6,2) Viso 177 (100,0)

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo staţą

iki 25 m. 86 (48,6)

>25 m. 91 (51,4)

Viso 177 (100,0)

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo krūvį

iki 1 etato 116 (65,5)

> 1 etato 61 (34,5)

2.5. Statistinių duomenų analizė

Gautų duomenų analizei naudotas duomenų kaupimo ir analizės ,SPSS for Windows 20.0” (Statistical Package for Social Science) kompiuterinė programa. Gautų rezultatų pasiskirstymui įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai (proc.).Daţniai gautiapskaičiuojant vidutines kintamųjų reikšmes su 95 proc. pasikliautinuoju intervalu. Apskaičiuotos statistinio reikšmingumo (p) reikšmės, skaičiuoti bendro balo aritmetiniai vidurkiai ir jų standartiniai nuokrypiai (SN).Naudotas Mann-Whitney testas, dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti, kai poţymiai netenkino normalumo. Daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidurkiams reikšmėms palyginti naudotas Kruskal-Wallis testas. Taip pat buvo panaudotas Spearman koreliacijos koeficientas (r), kuris įvertino poţymių ryšio stiprumą. Hipotezės apie dviejų poţymių priklausomumą tikrintos naudojant Pearson‟o ,,chi” kvadratą (χ2_{), laisvės laipsnių skaičių.Klausimyno skalės vidinis nuoseklumas buvo vertinamas} apskaičiavus cronbach alfas: savivertės klausimynas - 0,808, moralinio išsekimo klausimynas -0,87.

3. REZULTATAI

3.1. Slaugytojų moralinio išsekimo vertinimas

Slaugytojų apklausos metu buvo naudotas prof. A.B. Hamric moralinio išsekimo revizuotas klausimynas (MDS- revised). Įvertinus skalės gautus rezultatus, nustatyta, kad aukšto MI nepatyrė nei viena respondentė t.y. nesurinko daugiau nei 227 balų. Maţiau nei pusė respondentų jautė vidutinį MI (24,3 proc.) ir surinko nuo 113 iki 226 balų, o daugiau nei pusės (75,7 proc.) slaugytojų MI lygis buvo ţemas (2 pav.).

2pav. Slaugytojų moralinio išsekimo lygis

Sudėjus 21 teiginio bendrus balus, buvo gautas bendras MI balas 76,0945,72, kuris rodė ţemą MI lygį (6 lentelė).

6 lentelė. Bendras moralinio išsekimo balas

n Min Max Balo

vidurkis SN

Bendras moralinio išsekimo

balas 177 0 206 76,09 45,72

Vertinant slaugytojų MIS balų pasiskirstymą pagal jų amžiaus grupes , pastebėta, kad aukštesnį MI balą surinko vyresnės slaugytojos (p<0,001, H=15,768, df=2). Statistiškai reikšmingas

75,7 24,3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Ţemas Vidutinis P roc ent ai

skirtumas gautas tarp maţiau nei 41 m. turinčių slaugytojų grupės ir 41-50 m. grupės (p=0,005) bei daugiau nei 50 metų turinčių slaugytojų grupės (p=0,001). Aukščiausią MI jautė vyresnės, daugiau nei 50 metų turinčios slaugytojos (85,743,76 balai) (7 lentelė).

7 lentelė.Slaugytojų moralinio išsekimo lygis priklausomai nuoamžiaus

Amţius n Min Max Balo

vidurkis SN p

≤40 m. 52 0 169 55,5 38,05

<0,001

41- 50 m. 54 0 206 82,78 * 49,45

> 50 m. 70 7 190 85,7 * 43,76

*p<0,05 reikšmingai skiriasi lyginant su iki 40 m. amţiaus grupe

Siekiant įvertinti sąsajas tarp slaugytojų išsilavinimo ir MI lygio, buvo naudotas Kruskalo Voliso testas trims nepriklausomiems kintamiesiems. Gauti rezultatai atskleidė, kadMI balas kito priklausomai nuo išsilavinimo (p=0,017, H=8,126, df=2). Aukščiausias MI (84,33±47,35) pasireiškė tarp aukštesnįjį išsilavinimą turinčių slaugytojų. Statistiškai reikšmingas skirtumas pastebėtas tarp aukštąjį neuniversitetinį ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių slaugytojų (p= 0,025) (8 lentelė).

8 lentelė. Slaugytojų moralinio išsekimo lygis priklausomai nuo išsilavinimo

Išsilavinimas n Min Max Balo

vidurkis SN p Aukštasis universitetinis 22 4 165 65,86 45,25 0,017 Aukštasis neuniversitetinis 49 8 136 62,86* 38,56 Aukštesnysis 106 0 206 84,33 47,35

*p<0,05 reikšmingai skiriasi lyginant su aukštesniuoju išsilavinimu

Taip pat, analizavome kaip MI susijęs su respondenčių šeimine padėtimi. Tyrimas atskleidė tendenciją, kad slaugytojų, kurios turėjo gyvenimo partnerį, MI lygis buvo ţemesnis (74,53±44,33) nei vienišų slaugytojų (79,64±48,83), tačiau šie rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi (p=0,870, U=3440) (9 lentelė).

9 lentelė. Slaugytojų moralinio išsekimo lygis priklausomai nuo šeiminės padėties

Šeiminė padėtis

n Min Max Balo

vidurkis SN p

Įsipareigojusi 121 0 169 74,53 44,33

0,870

Vieniša 56 0 206 79,64 48,83

Statistiškai reikšmingas ryšys buvo rastas tarp MI lygio ir respondentų darbo staţo (p<0,001, H=17,669, df=2). Naudojant Kruskalo Voliso testą, buvo nustatyta, kad kuo ilgiau slaugytoja dirbo, tuo jos MI buvo aukštesnis. Statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,006) pastebėtas tarp trumpiausiai dirbančių slaugytojų grupės t.y. dirbusių iki 8 metų (48,74±38,2) ir ilgiau dirbusių slaugytojų grupės t.y. 9-24 m. (78,47±41,87). Taip pat trumpiausiai dirbančių slaugytojų grupė statistiškai reikšmingai skyrėsi su daugiau nei 24 metus dirbančiųslaugytojų grupe (85,28±46,72), nes p<0,001 (10 lentelė).

10 lentelė. Respondentų moralinio išsekimo išreikštumas priklausomai nuo darbo stažo

Darbo

staţas n Min Max

Balo vidurkis SN p ≤8 metų 35 4 128 48,74 38,2 <0,001 9-24 metai 51 0 206 78,47 * 41,87 >24 metai 91 0 190 85,28 * 46,72

*p<0,05 reikšmingai skiriasi lyginant su trumpiau nei 8 metus dirbusiomis slaugytojoms

Analizuojant ar darbo krūvis (darbo valandų skaičius) yra susijęs su MI, remiantis tyrimo rezultatais, galime teigti, kad nepriklausomai nuo dirbamo krūvio, MI liko toks pats.

Apklausoje dalyvavo įvairių Respublikinės Kauno ligoninės skyrius slaugytojos. Tačiau, nors kiekviename skyriuje darbo sąlygos skyrėsi, mūsų tyrimo rezultatai atskleidė, kad tai įtakos MI lygiui neturėjo (p=0,964).

Vertinant MI sukeliančias situacijas, atsiţvelgiant į situacijų daţnį ir sukeliamą įtampą (daţnio ir įtampos sandauga atspindi situacijos bendrą balą, kuris yra nuo 0 iki 16), buvo pastebėta, kad didţiausią įtaką išsekimui turėjo situacijos, kuriose atsispindi medicinos personalo bendradarbiavimo ir pasitikėjimo komandos nariais stoka. Aukščiausias bendras balas (7,28±4,69) atspindi situaciją, kurioje slaugytoja komandoje praranda autonomiją, galimybę dalyvauti priimant bendrus sprendimus, susijusius su pacientų gydymu. Taip pat galima pastebėti, kad minėta situacija yra daţniausia

(3,49±0,97) ir sukelia bene didţiausią įtampą (2,02±1,16) slaugytojų tarpe. Slaugytojų nuomone, didţiausią įtampą (2,23±1,4) jų darbe sukelia situacijos, kuomet asistuojama gydytojui, kuris, jų nuomone, yra nekompetentingas teikti prieţiūrą(11 lentelė).

11 lentelė. Moralinį išsekimą sukeliančios situacijos

Moralinį išsekimą sukeliančios situacijos

Moralinis išsekimas Daţnio balo vidurkis (SN) Įtampos balo vidurkis (SN) Bendro balo vidurkis(S N) Vykdau gydytojo nurodymus, nors ir manau,

kad tai yra nebūtini tyrimai ir nebūtinas gydymas.

3,49 (0,97) 2,02 (1,16) 7,28 (4,69)

Uţtikrinu slaugą pacientui, kuri nepašalina paciento kančių, nes gydytojas baiminasi, kad didesnė vaistų dozė gali sukelti mirtį.

2,56 (1,50) 2,08 (1,44) 6,61 (5,76)

Toliau dalyvauju beviltiškai sergančio ţmogaus slaugoje, kuris yra dirbtinai ventiliuojamas, kai niekas nenori priimti sprendimo išjungti aparatą.

3 (1,4) 1,88 (1,29) 6,58 (5,16)

Asistuoju gydytojui, kuris, mano nuomone, yra

nekompetentingas teikti prieţiūrą. 2,18 (1,57) 2,23 (1,4) 5,95 (5,38) Vykdau gydytojo prašymą neaptarinėti

paciento prognozės su pacientu ar jo šeima. 3,25 (1,31) 1,66 (1,35) 5,88 (5,23) Laikausi šeimos prašymo nekalbėti su

mirštančiu pacientu apie gyvenimo pabaigą, nors jis to ir klausia.

2,05 (1,55) 1,90 (1,37) 4,82 (5,13)

Paklustu šeimos pageidavimams dėl paciento prieţiūros, nors nesutinku su jais, tačiau baiminuosi dėl galimo skundo.

1,51 (1,31) 2,06 (1,70) 3,82 (4,41)

Inicijuoju „agresyvius“ gaivinimo veiksmus,

kai manau, kad jie tik atitolins mirtį. 1,37 (1,39) 1,85 (1,42) 3,8 (4,9) Teikiu pacientui pagalbą, nors ir nesijaučiu 1,37 (1,46) 1,85 (1,5) 3,31 (4,18)

esantis kompetentingas.

Nesiimu veiksmų, kai suţinau, kad gydytojas

ar slaugytojas kolega padarė medicininę klaidą. 1,58 (1,23) 1,86 (1,25) 3,28 (3,59) Pritariu šeimos norui tęsti gyvybės palaikymą,

nors ir manau, kad tai nėra naudingiausia pacientui.

1,55 (1,39) 1,79 (1,32) 3,25 (4)

Pritariu, kai medicinos studentai atlieka skausmingas procedūras pacientams tik tam, kad jie pagerintų savo įgūdţius.

1,50 (1,37) 1,60 (1,35) 3,19 (4,25)

Dirbu kartu su slaugytojais ar kitais prieţiūros specialistais, kai manau, kad darbas šioje komandoje nėra saugus.

1,28 (1,40) 1,63 (1,48) 3,16 (4,22)

Pritariu sumaţėjusiai pacientų prieţiūros

kokybei dėl prastos komandos komunikacijos. 1,45 (1,41) 1,56 (1,27) 2,92 (3,69) Dirbu su slaugytojais ar kitais sveikatos

prieţiūros paslaugų teikėjais, kurie nėra kompetentingi teikti prieţiūrą, kokios reikalauja paciento būklė.

1,05 (1,26) 1,38 (1,45) 2,46 (3,55)

Ignoruoju situacijas, kuriose pacientui nebuvo suteikta pakankamai informacijos, kad uţtikrinti informuotą sutikimą.

1,21 (1,33) 1,26 (1,24) 2,15 (3,07)

Nesiimu jokių veiksmų iškilus etinei dilemai, nes su tuo susijęs darbuotojas paprašė, kad nieko nedaryčiau.

0,99 (1,15) 1,47 (1,29) 2,01 (2,86)

Pritariu kolegų „klaidingos vilties” suteikimui

pacientui ir jo artimiesiems. 1,12 (1,18) 1,38 (1,16) 1,93 (2,8) Dalyvauju situacijose, kuriose dėl slaugos

tęstinumo neuţtikrinimo pacientas gali nukentėti.

0,93 (1,11) 1,31 (1,27) 1,842,98

Suteikiu maţesnę nei optimali prieţiūra, dėl