LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
AGATA ŠAFRANOVIČ
,,PERDEGIMO‘‘ SINDROMO PAPLITIMAS IR PREVENCIJA TARP
SLAUGYTOJŲ DIRBANČIŲ INTENSYVIOS TERAPIJOS IR
ANESTEZIOLOGIJOS SKYRIUOSE
Magistro studijų programos „Išplėstinės slaugos praktikos“ (valst. kodas 621B70004) baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. Viktorija Grigaliūnienė
TURINYS SANTRAUKA ... 3 ABSTRACT ... 4 SANTRUMPOS ... 5 ŽODINĖLIS ... 6 ĮVADAS ... 7 1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Profesinio perdegimo sindromo samprata ... 9
1.1.1. Profesinio perdegimo koncepcija ... 9
1.1.2. Profesinio perdegimo sindromas darbe... 11
1.1.3. Profesinio perdegimo sindromas tarp slaugytojų. ... 12
1.1.4.Intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų patiriamas stresas ... 18
2.PROFESIONIO ,,PERDEGIMO‘‘ SINDROMO PREVENCIJA ... 22
3.TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA... 23
3.1 Tiriamųjų kontingentas ... 24
3.2.Tyrimo instrumentas... 24
4.STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ ... 25
5.REZULTATAI... 26 6.REZULTATŲ APTARIMAS ... 52 IŠVADOS ... 54 REKOMENDACIJOS ... 55 PUBLIKACIJA...56 LITERATŪRA ... 56 PRIEDAI ... 63
SANTRAUKA
Agata Šafranovič. ,,Perdegimo“ sindromo paplitimas ir prevencija tarp slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Viktorija Grigaliūnienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2018-63 psl.
Profesinio ,,perdegimo“ sindromas laikomas dažniausiai pasireiškiančiu reiškiniu tarp medicinos darbuotojų, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių, pareigingų žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio arba asmeninių savybių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito, žmogus galiausiai pasijunta visiškai išsekęs. Dažnas slaugytojų susidūrimas su neigiamomis emocijomis, sunkumais, kuriuos reikia įveikti norint suteikti pacientui kuo geresnę pagalbą, lemia neigiamą slaugytojų darbo dinamiką. Dėl šių priežasčių, keičiasi slaugytojų motyvacija, nusiviliama profesija, išsivysto profesinis ,,perdegimo“ sindromas.
Tikslas: nustatyti ,,perdegimo” sindromo paplitimą ir prevenciją tarp slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
Darbo uždaviniai: 1.Įvertinti ,,perdegimo” sindromo paplitimą tarp slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose. 2. Ištirti, kokios priežastys dažniausiai iššaukia ,,perdegimo‘‘ sindromą tarp slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose. 3. Ištirti, kokius neigiamus simptomus dažniausiai patiria slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose. 4. Išanalizuoti, kokius prevencijos būdus dažniausiai naudoja slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
Metodika: Tyrimas vykdytas LSMUL Kauno klinikų centriniam reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, širdies chirurgijos intensyvios terapijos skyriuje ir anesteziologijos skyriuje nuo 2017-11-01 iki 2017-12-30. Slaugytojai buvo apklausiami anoniminio anketavimo metodu. Išdalinta 125 anoniminiai klausimynai, juos užpildė ir grąžino 101 respondentas (atsako dažnumas – 80,8 proc.). Klausimyną sudarė 2 dalys.
Išvados 1. PPS paplitimas yra labiau paplitęs tarp intensyvioje terapijoje dirbančių slaugytojų, nei tarp operacinėje dirbančių slaugytojų. 2. Priežastys, kurios dažniausiai iššaukia PPS – bendravimas su slaugos administracija ir kolegomis, kolegų palaikymo stoka. 3. Daugiau nei pusė reanimacijos slaugytojų po darbo jaučia viso kūno nuovargį ir juos vargina galvos skausmai, tuo tarpu, skausmus kojose ir padažnėjusį pulsą jaučia mažiau nei pusė operacinės slaugytojų, o rečiausiai jaučiamas padidėjęs kraujospūdis, stebimi kojų patinimai, vargina pykinimas ir skundžiamasi sumažėjusiu apetitu. 4. Labiausiai efektyvius prevencijos būdus slaugytojai išskyrė kaip: meditacija, sportas, miegas, supervizijos žaidimai, buvimas su draugais ir meninė veikla.
ABSTRACT
Agata Šafranovič Prevalence and prevention of „burnout“ syndrome among nurses working in intensive care and anesthetics departments. Master‘s thesis. The Lead of the work – Dr. Viktorija Grigaliūnienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2018-63 p.
The occupational burnout syndrome is considered to be the most common manifestation of the phenomenon among the medical staff, which describes the state of idealistic and committed, well-deserved people, when due to excessive workload or personal qualities, either one and the other, the person eventually feels completely exhausted. Frequent nurses‘ collision with negative emotions, difficulties to be adressed in order to provide the patient with the best possible help, leads to a negative dynamics in the work of nurses. For these reasons, is changing the motivation of nurses, and evolves a professional „burnout“ syndrome.
The relevance of work: To determine the prevalence and prevention of „burnout“ syndrome among nurses working in intensive care and anesthetics departments.
Tasks of the work: 1. To evaluate the prevalence of „burnout“ syndrome among nurses working in intensive care and anesthetics departments. 2. To investigate what causes most of the „burnout“ syndrome among nurses working in intensive care and anesthetics departments. 3. To investigate what negative symptoms are most often experienced by nurses working in intensive care and anesthetics departments. 4. To analyze the prevention methods most often used by nurses working in the intensive care and anesthesiology departments.
Methods: The research was carried out at LSMUL at the Central Department of Reanimation and Intensive Care of Kaunas Clinics, Department of Heart Surgery, Department of Anesthesiology, from 01.01.2017 to 30.1.2017. The nurses were interviewed using an anonymous questionnaire. 125 anonymous questionnaires were distributed, filled out and returned by 101 respondents (response rate – 80.8%). The questionnaire consisted of 2 parts.
Conclusions: 1. The prevalence of PPS is more prevalent among intensive care nurses than among nurses operating in the workforce. 2. Causes that are usually caused by PPS – communication with the nursing administration and colleagues, lack of peer support. 3. More than half of the nurses feel full body tiredness after work and suffer from headaches, while fewer than half of the operating nurses experience fever and fever, and the most commonly experienced high blood pressure, leg swelling, nausea, and appetite for decreased appetite . The most effective ways of preventing nurses are as follows: meditation, sport, sleep, surveillance games, stay with friends and artistic activities.
SANTRUMPOS
Kt. – kiti Lent. – lentelė n – tiriamųjų skaičius; p – statistinis reikšmingumas; Pav. – paveikslas; Proc. – procentaiPPS – profesinio ,,perdegimo“ sindromas Pvz. – pavyzdžiui
SN – standartinis nuokrypis;
SPSS – anglų k. – „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas).
Vid. – vidurkis Žr. – žiūrėti
ŽODINĖLIS
Profesinis ,,perdegimo“ sindromas – yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai – sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą.
Slaugytojas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, kurio darbo pobūdis priklauso nuo įgytos specializacijos.
ĮVADAS
Darbo temos aktualumas. Darbinės veiklos aplinka, kriterijai, reikalavimai bei darbo sąlygos yra vieni iš veiksnių, darančių įtaką darbuotojo savijautai darbe. Tai kaip jaučiasi konkrečios profesijos darbuotojas atlikdamas jam priklausančias pareigas nulemia psichologinę, emocinę, fizinę gerovę darbe. (Вежновець ТА, Парій ВД, 2017). Visgi, spartėjant darbo ritmui, ilgėjant darbo valandoms, kylant rizikai darbinėje aplinkoje ar esant probleminiams santykiams tarp kolegų, atsiranda patiriamo streso problema. Darbuotojo patiriamas stresas ne tik įtakoja individualią savijautą, bet ir kartu veikia darbo kokybę bei sukelia tolimesnius padarinius, progresuojančius į profesinio perdegimo sindromą (PPS), kuri iš esmės ir yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. (Mikalauskas A. Ir kt., 2016). Profesinio perdegimo sindromas yra tokio nuolatinio streso bei siekio, kaip galima geriau atlikti pareigas, rezultatas. Profesinio perdegimo sindromo problema kyla dėl jo padarinių, ypatingai paveikiančių tiek patį darbuotoją, tiek jo darbinės veiklos kokybę. Todėl tai reiškia, kad organizacija nesuinteresuota apsaugoti darbuotojų nuo profesinio perdegimo sindromą įtakojančių priežasčių, rizikuoja prarasdama teikiamų paslaugų kokybę dėl darbuotojo emocinio, psichologinio bei fizinio išsekimo. (Wang Y, Chang Y, 2012)
Slaugytojo profesija yra neatsiejama nuo darbo su sveikatos problemų turinčiais asmenimis. Sveikata, gyvybė, kova dėl jos yra jautrūs klausimai, todėl slaugytojas nuolat susidurdamas su šiais faktoriais, ypatingai kai dirbama intensyvios terapijos ar anesteziologijos skyriuose, patiria stresines situacijas. Slaugytojų tarpe profesinio perdegimo rizika kyla ne tik dėl specifinio darbo su sergančiais pacientais, bet ir per didelio darbo krūvio, viršvalandžių, ribotos autonomijos ir t.t. (Caãadas-De la Fuente GA, et al., 2015) Suprantant, slaugytojo profesijos veiklos sąsajas su kitų asmenų sveikata, profesinio perdegimo sindromas tampa rizikingas. Tokiu atveju slaugytojas negebėtų tinkamai pasirūpinti pacientais dėl kylančio atmestino požiūrio, pervargimo, išsekimo, nukentėtų darbo kokybė.
Darbo temos ištirtumas: Profesinio perdegimo koncepcijos sampratą analizuoja V. Kavaliauskienė ir R. Balčiūnaitė (2014), V.Vaicekauskienė (2014) ir kt. L. Štaupienė (2016) apibrėžia profesinio perdegimo priežastis, A. Mikalauskas ir kiti (2016), E. Župerkienė ir I. Babičaitė (2014), B. Burba ir kt. (2014) analizuoja darbe kylančio streso ir profesinio perdegimo sąsajas. D. Pukinskienė (2012), V. Ožeraitienė ir kt. (2014) vertina slaugytojų pasitenkinimą darbine veikla, V. Gerikienė ir D. Bartkutė (2014) analizuoja nepasitenkinimą sukeliančius veiksnius tarp slaugytojų. L. Rovas ir kt. (2012); P. Vasilavičius ir kt. (2010) pabrėžia streso faktoriaus pavojingumą slaugytojų darbe. V. Kuodytė ir B. Pajarskienė (2014) analizuoja
Inčiūraitė ir V. J. Žilinskas (2010) pateikia stresą mažinančias ir darbą skatinančias priemones tarp reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus slaugytojų. N. Khamisa ir K. Peltzer (2013) taip pat vertina intensyvios terapijos skyrių slaugytojų pasitenkinimo darbu ir profesinio perdegimo sindromo ryšį. K. Padilha (2017) vertina intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų būklę. M. Moss (2016) ir K. Guntupalli (2014) pateikia profesinio perdegimo sindromo sukeltus požymius tarp intensyvios terapijos skyriaus darbuotojų.
Darbo objektas: Intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyrių slaugytojų profesinio perdegimo sindromo raiška.
Darbo tikslas: nustatyti ,,perdegimo” sindromo paplitimą ir prevenciją tarp slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti ,,perdegimo” sindromo paplitimą tarp slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
2. Ištirti, kokios priežastys dažniausiai iššaukia ,,perdegimo‘‘ sindromą tarp slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
3. Ištirti, kokius neigiamus simptomus dažniausiai patiria slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
4. Išanalizuoti, kokius prevencijos būdus dažniausiai naudoja slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos ir anesteziologijos skyriuose.
1.LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Profesinio perdegimo sindromo samprata
1. Profesinio perdegimo koncepcija
Perdegimo sindromo koncepcija, bendrąja prasme, išreiškia emocinį, fizinį, bei protinį išsekimą, kuris atsiranda dėl per didelio darbo krūvio, streso ar kitų darbe patiriamų stresinių faktorių. V. Kavaliauskienė ir R. Balčiūnaitė (2014) nurodo, kad profesinis perdegimas yra emocinis išsekimas, kuris pasireiškia kartu su depersonalizacija bei mažesniais asmeniniais pasiekimais. Pirmiausia galima aptarti depersonalizacijos raišką, kuri praktiškai pasireiškia kaip neigiamas bei ciniškas požiūris. (C. Maslach, S. E. Jackson, and M. P. Leiter, 1997). Toks požiūris gali susiformuoti tiek bendradarbių, tiek visos darbinės veiklos atžvilgiu. (S. Devi, 2011). Problema yra tame, kad dėl tokio požiūrio nukenčia darbinės veiklos kokybė, nes darbuotojas nustoja rodyti bendradarbiavimo iniciatyvą, jo netenkina kolegų pasiekimai, požiūris ir t.t. Dar didesnė problema, kai toks kritiškas ir neigiamomis nuostatomis grįstas požiūris atsiranda kliento atžvilgiu. Tokiu atveju, tiek pats komunikavimas su klientais, tiek jų aptarnavimas, paslaugos teikimas ar problemos sprendimas tampa atmestinas ir neefektyvus. Emocinis išsekimas sukelia persidirbimo jausmą bei negebėjimą vykdyti užduotis, atsiranda nuovargis. Visų šių požymių rezultatas yra mažėjantys pasiekimai darbinėje veikloje bei atsirandantis kompetencijos stokos požymis. (C. P. West, L. N. Dyrbye, et al., 2016).
Autoriai Valizadeh, L, Zamanzadeh, V, ir kt. (2016) parodo profesinį perdegimo kompleksiškumą, jo galimą poveikį darbuotojams. Svarbu paminėti, kad profesinio perdegimo pagrindu laikomas emocinis išsekimas, kurio pagrindu atsiranda kiti du negatyvūs požiūriai tiek į kitus, tiek į save.
V. Vaicekauskienė (2014) taip pat nurodo, kad profesinio perdegimo sindromo esmė yra asmenybės išsekimas, pasireiškiantis nuovargiu, bejėgiškumu bei neigiamu požiūriu. Autorė nurodo, kad šį sindromą sukeliančias priežastis reikalinga skirti į dvi grupes. Pirmuoju atveju, išskirti individualūs veiksniai, tokie kaip asmenybės nerimo lygis, savivertė, motyvacija, o antruoju atveju, nurodoma organizacinių veiksnių įtaka.
N. Makasheva ir kiti (2016) analizuoja profesinio perdegimo apraiškas psichofiziologiniu ir elgesio aspektu. Nurodoma, kad psichofiziologiniu požiūriu, atsiranda nuotaikų kaita, jaučiamas tiek fizinis, tiek psichinis nusilpimas, išauga jautrumas. Laikui bėgant elgesys tokiu atveju kinta, didėja darbuotojo irzlumas bei ciniškumas. Be to, sumažėjusi motyvacija sukelia atsitraukimą nuo
sindromo sudėtingumą ir problematiką organizacijos atžvilgiu, nes darbuotojas dėl jį slegiančios įtampos tampa neproduktyvus.
Visgi, galima aptarti ir platesnę profesinio perdegimo sindromo raiškų plotmę. Pavyzdžiui, medicinos psichologė L. Štaupienė (2016) pradinės fazės perspėjamiesiems simptomams priskiria išsekimą, nuolatinį nuovargį, energijos stoką bei galimai atsiradusią nemigą. Šių veiksnių poveikis darbuotojui tiesiogiai mažina jo atsidavimą klientams, atsiranda nesupratingumas, nenoras klausytis. Be to, atitinkamai kinta ir požiūris į darbą - atsiranda nuobodulys, nenoras eiti į darbą, atsiranda išnaudojimo jausmas, konfliktai su kolegomis. Emociniu atžvilgiu, profesinio perdegimo sindromas sukelia savęs gailėjimąsi, apmaudą, nuotaikų kaitą, pesimizmą, emocinį silpnumą, nerimą. Taip pat atsiranda agresyvios asmenybės požymiai, nekantrumas, irzlumas, pyktis bei tolerancijos stoka. Psichologė taip pat išskiria jau anksčiau minėtas dvi profesinio perdegimo sindromo priežastis:
2. Rizikos faktoriai susiję su asmenybe – vienišumas, idealizmas, per didelis atsidavimas darbui
3. Rizikos faktoriai susiję su organizacija – stresas, neįvertinimas, norimų rezultatų nepasiekimas
Dar 1974 m., H. J. Freudenbergeris pradėjęs tyrinėti profesinio perdegimo sindromo sampratą, nustatė, kad tai yra psichinės ir fizinės savijautos prastėjimas pasireiškiantiems tiems žmonėms, kurių darbas susijęs su tarpasmeniniais kontaktais bei stresu ( Kavaliauskienė V, Balčiūnaitė R, 2014). Taigi, kaip buvo išsiaiškinta, stresas darbe, yra viena priežasčių įtakojančių profesinio perdegimo sindromo atsiradimą. Tai reiškia, kad keliama būtinybė valdyti streso faktorius organizacijose. Šiuo tikslu Lietuvoje, vertinant streso darbe riziką ir užtikrinant, kad darbuotojai nepatirtų žalos dėl psichosocialinių veiksnių, taikomas reglamentavimas, kurį vykdo psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai (2005). A. Mikalauskas ir kt. (2016) nurodo, kad darbe patiriamas stresas perauga į ilgalaikį išsekimą, nuovargį, nusivylimą, bejėgiškumą, todėl darbuotojas nebegali kokybiškai atlikti savo pareigų. Teigiama, kad darbuotojus veikia ne vien tik stresas, bet ir per ilgos darbo valandos, per dideli reikalavimai, darbo užmokesčio neatitikimas. (Knani M, et al., 2018). Streso požymiams priskiriamas per didelis įsitraukimas į darbinę veiklą, skubėjimas, baimė nespėti, suklysti. Stresinė savijauta dažnai yra susijusi ir su padidėjusiomis emocijomis, irzlumu, bei nerimu. Nerimas kamuoja tiek dvejojant dėl priimamų sprendimų, tiek dėl nekontroliuojamų aplinkos veiksnių. Tokia stresinė savijauta turi tiesioginį poveikį fizinei bei emocinei savijautai. Tai reiškia, kad streso kamuojamas asmuo jaučia fizinį nuovargį, išgyvenimą neigiamas emocijas, jaučiasi psichologiškai silpnas ir pažeidžiamas.(Spławska K, 2013)
1.1.2. Profesinio perdegimo sindromas darbe
Visgi, nereikėtų painioti darbe patiriamo streso su profesinio perdegimo sindromu. Konkrečiai profesinis perdegimas sukelia atsitraukimo nuo veiklos, nutolimo poveikį. Emocijos tampa atbukusios ir vyrauja abejingumas tiek darbinės veiklos, tiek kolegų ar klientų atžvilgiu. Be to, tokia būsena sukelia bejėgiškumo jausmą ir taip pat daro didelę įtaką emocinei savijautai darbe. (R R L, Amarante G A J, 2017). Nors stresas ir profesinis perdegimas nėra tapatūs reiškiniai, tačiau stresas yra viena iš priežasčių įtakojančių profesinio perdegimo atsiradimo priežastis, todėl šių sąvokų visiškai atsieti nereikėtų.
Taigi, darbe patiriamas stresas neturi būti laikytinas tapačiu profesiniam perdegimo sindromui, tačiau tiek stresas, tiek perdegimas, sukelia nepageidaują poveikį darbuotojui. Bet kuriuo atveju, ilgalaikis stresas darbe būtent ir tampa viena iš priežasčių, galinčių nulemti profesinio perdegimo sindromo susiformavimą. (Merino-Plaza MJ B, et al., 2018). Burba ir kt. (2014) pateikia darbe kylančio streso apibrėžimą: „Stresas darbe – emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma.“
E. Župerkienė ir I. Babičaitė (2014) nurodo, kad perdegimo sindromas darbe gali atsirasti dėl darbo turinio, darbo sąlygų, įdarbinimo sąlygų ar darbinių santykių. Darbo turinys, kaip streso atsiradimą įtakojanti priemonė siejama su netinkamu darbo krūviu. Caãadas-De la Fuente GA, et al. (2015) autoriai savo tyrime teigia, kad ypatingai perdegimo sindromą keliančios situacijos yra per didelis darbo krūvis, viršvalandžiai, kai darbuotojas fiziškai nebespėja atlikti jam paskirtų užduočių. Be to, lygiai taip pat darbuotojus neigiamai veikti gali ir monotoniškas darbas, kuris ilgalaikės perspektyvos atveju taip pat gali sukelti nepasitenkinimą darbine veikla, kas vėliau gali tapti stresą keliančia priežastimi. Darbuotojus taip pat veikia pavojingas darbas, prieštaringi arba neaiškūs reikalavimai, netinkamos darbo sąlygos, apsauginių priemonių trūkumas, nuodingos ir kenksmingos sąlygos, triukšmas. Tokiu atveju, kai darbuotojas gauna per mažą atlygį arba jo neužtenka jo poreikiams patenkinti, atsiranda dar viena stresinės situacijos priežastis. (Golonka K, Mojsa-Kaja J, 2017). Įstaigos negebėjimas motyvuoti darbuotojų, patenkinti jų poreikių, taip pat gali sukelti tarp įstaigos žmogiškųjų išteklių kylantį stresą. Pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu darbuotojas yra suinteresuotas mokytis, tobulėti, kelti kvalifikaciją, o įstaiga tokių galimybių neužtikrina, tai ilgaainiui dėl savirealizacijos, tobulėjimo apribojimų, darbuotojas gali patirti stresą. Kitoms priežastims priskiriama nevykęs vadovavimas, menka socialinė parama, menkos galimybės dalyvauti priimant sprendimus, familiarumas ar diskriminacija. (Guntupalli K, 2014)
darbuotojo gebėjimo priimti situaciją ir į ją reaguoti. Šiuo atveju, kyla gebėjimo valdyti stresines situacijas poreikis, kaip galimybė mažinti streso įtaką profesinio perdegimo sindromui. Darbuotojų gerovė yra neatsiejama nuo sveikatos faktoriaus. Profesinė sauga bei sveikata ir profesinės saugos paslaugos sudaro gerovės darbe pagrindą, kuris yra laikomas tolimesniu gerovės plėtojimo atspirties tašku. (Molero Jurado MDM, et al., 2018). Būtent stresas, kurio atsiradimas gali būti siejamas su darbu, turėtų būti vienas iš veiksnių, kurio valdymą turėtų propaguoti vis daugiau įmonių bei organizacijų, siekiančių prisidėti prie darbuotojų psichologinės gerovės. Pasitenkinimas darbu yra laikytinas subjektyviosios gerovės komponentu, kuris tiesiogiai sąveikauja su pozityviu psichologiniu kapitalu. Didėjant pozityviam psichologiniam kapitalui, didėja asmens subjektyvi gerovė bei pasitenkinimas gyvenimu ir darbu, tai taip pat įtakoja ir pacientų geresnę priežiūrą. (Вежновець ТА, Парій ВД, 2017). Visgi, kaip jau buvo minėta prieš tai, darbuotojų gerovė yra įvairiapusis reiškinys, įtakojamas ne tik darbo aplinkos, procesų ar organizavimo, bet ir kitų jo savijautą nulemiančių veiksnių. Darbe siekiant kuo aukštesnės subjektyviosios darbuotojų gerovės, turėtų būti gerinamas klimatas, darbo sąlygos, užtikrinama tenkinanti aplinka, darbo užmokestis, saugios darbo sąlygos. (Zou G, Shen X, et al., 2016). Gerovė darbe yra sukuriama kiekvieno individo požiūriu, priklausomai nuo jam prioritetinių sričių, tačiau kaip vienas įtakingiausių veiksnių, mažinančių darbuotojų gerovę, pripažįstamas stresas darbe ir profesinio perdegimo sindromo pavojus.
1.1.3. Profesinio perdegimo sindromas tarp slaugytojų.
Slaugytojo profesijos konceptas neatsiejamas nuo sveikatos priežiūros paslaugų, tačiau bendrąja prasme, slaugytojais būdinga įvardinti sveikatos priežiūros specialistus, įgyvendinančius jiems būdingas funkcijas. Ž. Jankauskienė ir kt. (2010) tokioms funkcijoms priskiria keturias funkcines veiklos grupes – slaugymas, mokymas, tyrinėjimas bei konsultavimas. Tuo tarpu, R. Butėnas ir V. Žydžiūnaitė (2013) išskyrė ne tik slaugytojų profesijos funkcijas, bet ir vertybes bei kompetencijas. Taigi esminėmis slaugytojo funkcijomis laikoma pacientų slaugymas, jų bei sveikatos priežiūros specialistų mokymas, bendradarbiavimas bei slaugos praktikos plėtojimas. Autorių teigimu, slaugytojų profesijos atstovų veikla praktikoje turi būti įgyvendinama remiantis tokiomis vertybėmis kaip: savarankiškumas, parama, atsakomybė, rūpestingumas, gailestingumas, jautrumas, korektiškumas, profesionalumas, išprusimas, aukštos aspiracijos, bendravimas, profesinis pareigingumas, sąžiningumas ir kita. (Makasheva N ir kt., 2016).
sprendimo priėmimo. Ši profesija laikytina senesnė negu medicina, tačiau pastaroji pasižymėjo spartesniu vystymusi, todėl ilgainiui slauga tapo pagalbine, tačiau ne savarankiška sritimi. (Jankauskienė Ž, ir kt., 2010)
D. Pukinskienė (2012) nurodo, kad slaugytojo profesija praktikoje laikytina viena iš labiausiai pasitenkinimą teikiančių profesijų. Tokia samprata atsiranda dėl slaugytojo profesijos pobūdžio, kurį autorė apibūdina kaip ,,nuolatinį gero darymą kitiems.” Autorė išskiria slaugytojams būdingus veiklos ypatumus:
● Rūpinimasis pacientų poreikiais; ● Rūpinimasis pacientų sveikata ir būkle;
● Pagalba asmenims, jų šeimoms siekti kuo geresnės gyvenimo kokybės bei esant sveikatos sutrikimams ar kančios metu paramos teikimas.
Autorė taip pat analizuoja slaugos sampratą filosofiniu pagrindu. Teigiama, kad slauga yra moralūs veiksmai, o slaugytojas – moralinis tarpininkas. Be to, slaugytojo profesija yra tapatinama su savirealizacija, išskiriant vertybes, kurios yra orientuojamos į kitą asmenį. Tyrėja Jankauskienė ir kt. (2010) teigia, kad slaugytojo profesija taip pat paremta grupe vertybių, kurios įprasmina slaugytojo profesijos atstovo darbą. Tarp tokių vertybių galima paminėti globą, empatiją, holizmą, patikimumą, pagarbą, etišką elgesį ir kt.
Aukštas pasitenkinimas darbu gali tapti prevencine priemone darbuotojų veiklos kontekste arba priešingai – žemas pasitenkinimas darbu, gali sąlygoti nepasitenkinimo darbu kilmę ir atitinkamai tapti viena iš priežasčių sukeliančių profesinio perdegimo sindromą. Slaugytojo profesijos atstovų pasitenkinimą darbu labiausiai įtakoja darbinės veiklos rezultatyvumas atlygis bei bendradarbiavimo efektyvumas. Tuo tarpu, V. Ožeraitienė ir kt. (2014) nurodo, kad reikšmingi aspektai, kurie turi įtakos renkantis slaugytojo darbą, yra saugumo, savigarbos, saviraiškos poreikiai, geras darbo atlyginimas, suteiktas savarankiškumas, profesinės veiklos lūkesčiai, pasitenkinimas laisvalaikiu. Autorių atlikto tyrimo duomenimis, pasitenkinimas darbu tarp slaugytojų profesijos atstovų yra priklausomas nuo jų išsilavinimo bei darbo stažo. Tokių veiksnių nustatymas gali būti laikytinas prevencine priemone siekiant išvengti profesinio perdegimo sindromo atsiradimo. Taigi, atlikto tyrimo duomenimis, mažesnį darbo stažą turintiems slaugytojams svarbiausia karjeros galimybės, kolektyvas bei apdovanojimai, o didesnio stažo darbuotojų prioritetu nustatyta atlyginimas bei lengvatos. Ferreira M, de Abreu LC, de Carvalho TD ir kt. (2014) autoriai taip pat teigia, kad slaugytojai, turintys daugiau darbo stažo, labiau išgyvena profesinio perdegimo sindromą. Yra išskiriamas išsilavinimo aspektas, paminėtina, kad žemesnio išsilavinimo slaugytojams tampa svarbu gauti apdovanojimus. Visų šių veiksnių propagavimas bei sąlygų sudarymas jiems sąveikauti gali būti laikytini potencialiomis priemonėmis veikiančiomis
kaip prevencinės priemonės nuo profesinio perdegimo sindromo.
V. Gerikienė ir D. Bartkutė (2014) teigia, kad slaugytojų pasitenkinimas darbu neatsiejamas nuo slaugytojo požiūrio, teigiamų jausmų, lūkesčių, susijusių su jo darbu, bei su pasitenkinimu įvairiais profesiniais veiksniais.
L. Rovas ir kt. (2012) pabrėžia streso faktoriaus pavojingumą slaugytojų darbe. Teigiama, kad slaugytojų darbe patiriamas stresas tiesiogiai įtakoja emocinį išsekimą ir tampa viena priežasčių nulemiančių profesinio perdegimo sindromo atsiradimą. Autoriai išskyrė veiksnius, kuriuos įtakoja tarp slaugytojų patiriamas stresas: padidėjęs sergamumas, pablogėjus fizinė sveikata, depresijos simptomai, psichosomatiniai sutrikimai mažesnis pasitenkinimas darbu, dažnesnė darbo vietų kaita. Autorių atliktame tyrime, kuriuo siekta įvertinti slaugytojų patiriamo streso riziką, savijautą darbe ir dažniausiai taikomas streso įveikos strategijas, buvo nustatyta, kad slaugytojai dažniausiai taiko į problemų sprendimą ir socialinę paramą nukreiptas streso įveikos strategijas.
P. Vasilavičiaus ir kitų autorių (2010) teigimu, stresą slaugytojų darbe nulemia ne tik darbo specifika, bet ir negatyvus elgesys. Toks negatyvus elgesys gali būti siejamas su žeminimu, ignoravimu, perdėta kontrole ar nepagrįsta kritika. Autoriai atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti slaugytojų patiriamo streso ir smurto pasireiškimą bei įtaką sveikatai ir nustatė kad dažniausiai pasitaikančios negatyvaus elgesio formos yra informacijos darbe nepateikimas, primygtinai dažnas darbe padarytų klaidų priminimas, vertimas atlikti žemesnės kompetencijos pagal užimamą padėtį darbą bei nuomonės ignoravimas.
Autoriai taip pat pateikė slaugytojų darbe vyraujančius streso faktorius, kuriuos sugrupavo į keturias tikslines grupes pagal juos sukeliančius dirgiklius:
1. Emociniai dirgikliai: išoriniai bei vidiniai konfliktai, per dideli psichologiniai krūviai dėl grasinimų, užgauliojimų, įžeidinėjimų, priekabiavimo ar panašaus pobūdžio elgesio;
2. Fiziniai dirgikliai: ligos, traumos, fizinės būklės sutrikdymas;
3. Informaciniai dirgikliai: didelis kiekis sudėtingos informacijos, sutrikęs informacijos perdavimo būdas vieni kitiem efektyvumas;
4. Atsakomybės stresas: atsakomybės prisiėmimas už veiklos tikslingumą, kokybę bei rezultatus;
5. Laiko stresas: stresas dėl baimės laiku nespėti atlikti visų slaugytojo profesijos atstovo užduočių.
Visgi, tokių stresą sukeliančių dirgiklių klasifikacija gali būti plečiama ir didinama, nes stresą sukeliančių reikšmingumas yra skirtingas individualaus darbuotojo atžvilgiu.
V. Kuodytė ir B. Pajarskienė (2014) analizavo psichosocialinius veiksnius, kurie turi įtakos slaugytojo darbe patiriamam stresui. Autoriai nurodo, kad slaugytojo darbe turi būti įgyvendinama
psichosocialinių rizikos veiksnių prevencijos, dvejais lygmenimis, tokiu būdu mažinant slaugytojo darbe patiriamą stresą.
Pirminė intervencija. Pirminis streso mažinimas pirmiausia sietinas su darbo planavimu bei krūvio valdymo. Darbo planavimas mažina slaugytojų darbinio vaidmens neaiškumą ir dviprasmiškumą, gerina slaugytojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, mažina darbo krūvį. Be to svarbu sudaryti sąlygas plėtoti autonomiją bei įtaką slaugytojo atliekamam darbui, nes kaip teigia V. Kuodytė ir B. Pajarskienė (2014), slaugytojams suteikus galimybę kontroliuoti atliekamą darbą, didėja motyvacija, produktyvumas bei paslaugų kokybė.
Antrinė intervencija. Ši intervencija yra siejama su streso bei laiko valdymo mokymų diegimu slaugytojų darbe. Tokiu būdu slaugytojai mokomi streso įveikos bei darbo planų sudarymo būdų.
V. Gerikienė ir D. Bartkutė (2014) taip pat pažymi jau aptartą streso poveikį. Autorės pabrėžia, kad slaugytojo darbe patiriamas stresas įtakoja darbuotojų fizinę bei psichologinę būklę, kuri sukelia profesinio perdegimo sindromą. Autorės taip pat atliko tyrimą, kuriuo siekė išanalizuoti slaugytojų pasitenkinimo profesiniais veiksniais sąsajas su profesinio perdegimo sindromo komponentais. Paminėtina, jog šiems komponentams priskirtina emocinis išsekimas, depersonalizacija bei asmeniniai pasiekimai. Autoriai Monsalve-Reyes CS ir kt. (2018) išsiaiškino, kad slaugytojus labiausiai tenkina santykiai su vadovybe bei galimybė taikyti naujausius darbo metodus, tačiau didžiausią nepasitenkinimą sukelia per didelis darbo krūvis ir per mažas darbo užmokestis. Taip pat, pagal jų tyrimo rezultatus, dauguma slaugytojų yra nepatenkinti darbo krūvio ir darbo užmokesčio sistema. Atitinkamai nepasitenkinimas darbu sukelia stresą, nusivylimą, emocinį išsekimą ir tampa profesinio perdegimo sindromo priežastimi.
Slaugytojų darbas sukelia stresą, reikalauja didelės atsakomybės, todėl atitinkamai būtinas ir maksimalus įsitraukimas į pareigas. R. Žutautienė ir kt. (2014) pabrėžia, kad slaugytojai, kurie kontaktuoja su daug pacientų, patiria psichologinę įtampą, kuri vėliau pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu ir blogėjančia tiek fizine, tiek psichine savijauta. Tokia būsena yra neatsiejama nuo jau prieš tai aptartos profesinio perdegimo sindromo sampratos. Be to, kaip pažymi autoriai, būtent medicinos darbuotojams tenka didelis darbo krūvis, darbas naktimis, todėl atsiranda nuovargis bei išsekimas. Autoriai nustatė slaugytojų darbe patiriamus psichosocialinius rizikos veiksnius ir jų įtaką slaugytojams. (žr. 1 lent.)
1 lentelė. Psichosocialinių rizikos veiksnių įtaka sveikatai slaugytojų darbe Psichosocialiniai rizikos veiksniai Sveikatos sutrikimas
Emocinis išsekimas – ilgos darbo valandos, užimamos pareigos, didelis pacientų
skaičius
„Perdegimo“ sindromas
Stresas darbe, kurį lemia santykiai su kolegomis,
ilgos darbo valandos, naktinis darbas „Perdegimo“ sindromas, pervargimas, Santykiai su kolegomis,konfliktai darbe, pokyčiai darbe,
ilgos darbo valandos
Nuovargis,
„perdegimo“ sindromas
Įtampa darbe, negatyvūs pokyčiai darbe , ilgos
darbo valando
Depresijos simptomai
Šaltinis:Žutautienė R., Radišauskas R., Ustinavičienė R., Kirvaitienė J. Gydytojų psichosocialinių darbo aplinkos veiksnių ir subjektyvios sveikatos įvertinimas. Visuomenės sveikata. 2014; 24 tomas, Nr. 3, p. 23-26
Kaip matyti lentelėje, emocinis išsekimas, per ilgos darbo valandos, stresas, santykiai su kolegomis, įtakoja slaugytojų darbe kylantį profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromą. Kiek kitokius veiksnius, nulemiančius medikų nepasitenkinimą darbu išskyrė P. Vasilavičius ir kt. (2010). Autorių teigimu, slaugytojų nepasitenkinimą darbu nulemia, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais. Be to, išskirtina ir darbo organizacijos kokybė, kuri gali nulemti per didelius darbo krūvius, pacientų eiles bei atitinkamai įtakoti darbuotojų stresą ir negatyvias nuostatas. Autoriai analizavo slaugytojų darbe kylančias stresines situacijas bei išskyrė jų darbo aplinkos streso šaltinių grupes:
1. Darbo planas ir darbo krūvis;
2. Tarpasmeniniai santykiai (komunikacija su kolegomis, pagalba vienas kitam, problemų sprendimas, konfliktai);
3. Santykiai su pacientais bei jų šeimomis (neadekvatus pasirengimas spręsti emocinius pacientų ir jų šeimų poreikius);
4. Darbo organizacija ir vadyba (personalo paramos stoka; personalo keitimasis; sunkumai su vadybininkais ir vadovais; riboti resursai ir personalo stygius);
5. Specifiniai slaugos aspektai (susirūpinimas gydymu ir pacientų slauga); 6. Asmeniniai veiksniai (susirūpinimas dėl specialiųjų žinių ir įgūdžių).
Negebėjimas valdyti šių situacijų ir pasidavimas neigiamoms emocijoms bei mintimis, tampa pagrindu vystytis slaugytojo profesinio perdegimo sindromui. Be to, kaip jau buvo minėta
anksčiau slaugytojų profesija yra siejama ir su naktiniu darbu kas atitinkamai tampa dar vienu šaltiniu įtakojančiu stresines situacijas. V. Janušonis (2015) nurodo, kad naktiniame medikų darbe patiriama daugiau skubių hospitalizacijų, daugėja komplikacijų ir medicininių klaidų bei pacientų mirčių. Autorius nurodo, kad naktinis medikų darbas gali įtakoti sveikatos būklę bei sukelti širdies ligas, hipetenziją, afektinius susirgimus. Tuo tarpu, P. Vasilavičius ir kt. (2010) nurodo, kad naktinis darbas sukelia miego bei apetito sutrikimus, irzlumą, nuovargį, nerimą bei stresą.
V. Gerikienės ir D. Bartkutės (2014) teigimu, plačios slaugytojo profesinės kompetencijos ir didėjantys reikalavimai nulemia tarp slaugytojų patiriamą nepasitenkinimą darbu ir profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo raišką. Tokiu atveju slaugytojams būdinga nuolatinė įtampa, nuovargis, bei entuziazmo darbui netekimas – įtakojant ne tik asmeninio gyvenimo kokybę, bet ir darbą su pacientais.
J. Kalibatas ir kt. (2007) analizavo slaugytojų tarpe patiriamus emocinius simptomus, stresą, psichosomatinius veiksnius, atitinkamai nurodė, kokius sveikatos sutrikimus ar nepasitenkinimo darbu veiksnius jie iššaukia. Emociniai simptomai yra lydimi nuovargio, susijaudinimo, nervingumo bei nerimąstingumo. Tuo tarpu, psichosocialiniams stresą sukeliantiems veiksniams priskirta per ilgos darbo valandos, nepakankamas darbo atlygis, bendradarbių nepalaikymas. Psichosomatiniams sutrikimams priskirta miego sutrikimas, padažnėjęs širdies plakimas ir kiti sutrikimai.(žr. 2 lent.)
2 lentelė. Emocinių simptomų, streso, psichosomatinių simptomų sąsajos su sveikatos sutrikimais Emociniai simptomai Streso nulemtas
elgesys Psichosocialinio streso veiksniai Psichosomatiniai simptomai ● Nuovargis ● Susijaudinimas ● Nervingumas ● Nerimąstingumas ● Irzlumas ● Nekantrumas ● Pyktis ● Poreikis rūkyti
● Per ilgos darbo valandos ● Nepasitenkinim as atlygiu ● Palaikymo stoka ● Miego sutrikimas ● Širdies plakimo padažnėjimas ● Kraujo spaudimo padidėjimas
Šaltinis: Kalibatas J., Glumbakaitė E., Kanapeckienė V., Mikutienė D. Pirminės sveikatos priežiūros centruose dirbančių slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajos su streso pasekmėmis. Gerontologija. 2007; Nr. 8(1), p.31–38.
Visų šių veiksnių sąveikavimas įtakoja slaugytojų subjektyviąją gerovę, pasitenkinimą darbu bei savijautą. Tokie simptomai formuoja profesinio perdegimo sindromo konceptą. Bendrai tariant, slaugytojo darbe patiriamos situacijos sukelia tam tikrus emocinius simptomus, kurie įtakoja streso atsiradimą. Stresas atinkamai taip pat kyla ir dėl kitų slaugytojui svarbių veiksnių, kurie jam svarbūs arba dėl kurių jis jaudinasi. Tokia situacija nulemia įvairių sutrikimų atsiradimą,
kurie ilgainiui gali tapti profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo dalimi (Smith M, 2011). Galima daryti prielaidą, kad profesinio perdegimo prevencine priemone taikomas streso valdymas bei streso įveikos metodai pasiteisina tik iš dalies, nes profesinio perdegimo sindromas įtakojamas ne tik stresinių darbinės veiklos situacijų, bet ir slaugytojo darbo krūvio ar darbo užmokesčio.
1.1.4.Intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų patiriamas stresas
Intensyvios terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai yra atsakinga grandis tarp gydytojų ir pagalbinio personalo bei pacientų. L. Danusevičienė ir J. Jurkuvienė (2010) nurodo, kad intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojos pirmiausia turi nepriekaištingai atlikti techninį darbą, todėl visą dėmesį skiria paciento fizinei būklei. Autorės taip pat pažymi, kad intensyvios terapijos slaugytojams naudinga emociškai atsiriboti nuo paciento ir tokiu būdu mažinti emocinį stresą, nes intensyvios terapijos skyriuose dirbantiems slaugytojams, tenka bendrauti su ekstremaliai sunkioje būklėje atsidūrusiais kenčiančiais žmonėmis, matyti skausmą ir mirtį. Be to, kaip teigia autorės, būtent intensyvios terapijos slaugytojai turi prisiimti atsakomybę ir už emocinį kontaktą su ligonių artimaisiais – tokie atvejai dažniausiai neapsieina be neigiamų reakcijų, replikų, skausmo ar ašarų.
A. Lekauskaitė ir kt. (2006) analizavo slaugytojų, slaugančių terminalinės būklės pacientus, savijautą. Taigi, pabrėžiama, kad slaugant tokius pacientus, dažnai slaugytojai gali išgyventi kaltę, baimę ar jaustis bejėgiais. Be to, nuolatinė atsakomybė už kitų žmonių gyvybes, išsekina tiek fiziškai, tiek emociškai. Kartu didėjantis darbo krūvis dėl nuolat augančio pacientų skaičiaus, personalo trūkumo, procedūrų sudėtingumo, taip pat tampa stresiniu faktoriumi. (Khamisa N, Oldenburg B, et al., 2015). Būtent toks nuolatinis stresas, dažnai tampa slaugytojų išsekimo priežastimi. Išsekimas, motyvacijos stoka ir pervargimas dažnai lydi intensyvios terapijos slaugytojų darbuotojus, todėl atitinkamai dėl tokios emocinės būklės, vystosi ir profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo atvejų skaičius. (Ahola K, Hakanen J, 2014)
L. Inčiūraitė ir V. J. Žilinskas (2010) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti stresą mažinančias ir darbą skatinančias priemones tarp anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriaus darbuotojų. Taigi, buvo nustatyta, kad nuolatinės psichologinės bei fizinės įtampos ir streso aplinkoje dirbančių darbuotojų motyvacijai didinti reikia išplėstinių materialių ir nematerialių skatinimo priemonių.
N. Khamisa ir K. Peltzer (2013) taip pat analizuoja intensyvios terapijos skyrių slaugytojų pasitenkinimo darbu ir profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo ryšį. Autoriai teigia, kad dėl per didelio streso intensyvios terapijos skyriuose, slaugytojams būtina užtikrinti kitas, jų pasitenkinimą darbu nulemiančias sąlygas.
R. Bružienė (2014) analizavo slaugytojų veiklos ypatumus, dirbant intensyvios terapijos skyriuose. Nurodoma, kad intensyvios terapijos skyriuose slaugytojų teikiamos paslaugos praktikoje yra laikytinos tretinėmis paslaugomis. Tiek anesteziologijos, tiek intensyvios terapijos skyriuose, slaugytojų veikla įgyvendinama atliekant tolimesnius veiksmus:
● Daugiaprofilinio tyrimo atlikimas; ● Gyvybinių funkcijų stebėjimas; ● Gyvybinių funkcijų palaikymas;
Autorė nurodo, kad visų šių veiklų atlikimas yra sudėtinga slaugytojo darbo dalis, todėl kad apima didelę atsakomybę susijusią su kito žmogaus gyvybės stebėjimu. Tai yra slaugytojas dalinai tampa atsakingu už kito asmens gyvybę, todėl būtent tokia atsakomybė sukelia vis didėjančią įtampą darbuotojui žinant, kad slaugytojas yra atsakingas už visų jo priežiūrai ir veiklos įgyvendinimui priskirtų pacientų būklę.
Stresą sukeliantys faktoriai daro tiesioginę įtaką intensyvios terapijos skyriuje dirbančio slaugytojo gyvenimo kokybei. N. Istomina (2011) ir kt. autoriai, atliko tyrimą, kuriuo vertino intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų gyvenimo kokybę. Autorių atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad intensyviosios terapijos slaugytojų psichologinė būklė yra pakankama, tačiau neigiamos intensyvaus darbo pasekmės turi būti šalinamos. Šio tyrimo duomenis labiausiai nepasitenkinimą intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų tarpe sukelia darbo aplinka bei finansinė padėtis. Tokio nepasitenkinimo įtaka yra glaudžiai susijusi su ,,profesinio‘‘ perdegimo sindromo priežastimis. (Shanafelt TD, 2009). Kaip jau buvo aptarta anksčiau, profesinis ,,perdegimo‘‘ sindromas yra nuovargio, streso, nepasitenkinimo darbu padarinys, kad Lietuvoje nuolatos vyksta įvairaus skyrių slaugytojų kaita, ypatingai dėl per mažo atlygio. Slaugytojai dažniausiai renkasi emigranto kelią, nes šalyje esančiose įstaigose, darbinėje veikloje patiriamas stresas, veiklos rezultatai, darbo krūvis bei atsakomybė yra vertinami neadekvataus atlygio kontekste. (Gerikienė V, 2015).
K. Padilha (2017) atliko tyrimą Sao Paulo ir Brazilijos ligoninėse, kuriuo įvertino intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų būklę. Buvo nustatyta, kad daugiau nei 70 proc. intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų patiria vidutinį streso lygį. Tuo tarpu, 55 proc. slaugytojų jaučiasi nepatenkinti darbo aplinka bei darbo krūviu. Daugiau nei 17 proc. slaugytojų dėl tokių sąlygų išgyveno profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromą. Tuo tarpu, N. Pawar ir kt. autorių (2014) atlikto tyrimo duomenimis, net 42 proc. slaugytojų patiria sunkų stresą. Šie duomenys aiškiai pagrindžia apie vyraujančią probleminę situaciją tarp slaugytojo profesijos, sukeliančios aukštą darbuotojo stresą bei bendrą įtampą. Be to, prie darbinės veiklos specifikos, atsakomybės už kito asmens gyvybę, prisideda ir kiti faktoriai, dar labiau didinantys intensyvios terapijos slaugytojo
profesijos sudėtingumą. L. Burgess ir kt. (2010) teigia, kad intensyvios terapijos slaugytojo veikloje kylantis stresas yra priklausomas nuo asmenybės. Autorių atlikto tyrimo duomenimis, didžiausią stresą patiria tie intensyvios terapijos slaugytojai, kurie yra jautresni ir negebantys tinkamai valdyti emocijų. Tokius darbuotojus labiausiai paveikia darbinės aplinkos veiksniai. (García-Izquierdo M, Meseguer de Pedro M,et al., 2017)
Visgi, tokie veiksniai, kaip per didelis darbo krūvis ir darbo aplinka labiau turėtų būti tapatinami su konkrečia įstaiga, kurioje dirba slaugytojas. Autoriai Vimantaitė R. ir Šeškevičius A. (2006) taip pat teigia, kad intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromas yra susijęs su slaugytojų asmenybe, požiūriu, stresu ir bendru pasitenkinimu, kuris kartu apima ir darbo aplinką, įstaigos vadovybės sprendimus. K. Guntupalli (2014) atlikto tyrimo duomenimis, labiausiai profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromas tarp intensyvios terapijos slaugytojų pasireiškia depersonalizacija ir emociniais sutrikimais. M. Moss (2016) teigia, kad intensyvios terapijos slaugytojų, profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromas labiausiai pasireiškia emociniu išsekimu, kai slaugytojas jaučia tiek emocinį, tiek fizinį nuovargį. Teigiama, kad būtent emocinis išsekimas yra dažniau pasireiškiantis profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo požymis negu depersonalizacija, kuri pasireiškia apatija, neįsitraukimu į darbinę veiklą. Autorių teigimu, intensyvios terapijos slaugytojai patiria aukštą riziką išgyventi profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromą tuo atveju, jeigu slaugytojas yra linkęs į kontrolės poreikį, vyrauja pesimistinis požiūris, nori daug pasiekti. Tai yra vidiniai slaugytojo veiksniai, kurie sąveikaudami su įstaigos aplinkos veiksniais, įtakoja intensyvios terapijos slaugytojo profesinio ,,perdegimo‘‘ priežastis. (Ferreira M et al., 2014). Sprendžiant vyraujančią slaugytojų profesinio perdegimo problemą, būtų gerinama slaugytojų moralinė, psichologinė savijauta, gerėtų intensyvios terapijos skyriuose esančių pacientų priežiūra, nes nekiltų arba būtų panaikinti visi profesinio perdegimo sindromo sukelti padariniai. (Mealer M, et al., 2018). Visų pirma būtina mažinti emocinį išsekimą sukeliančius veiksnius intensyvios terapijos skyriuose. Iš esmės nėra įmanoma atsiriboti nuo darbo specifikos sukeliančio streso. Tai yra darbas su sunkios būklės pacientas yra intensyvios terapijos skyriaus slaugytojo dalis, todėl galima teigti, kad stresas, išgyvenimai ir požiūris į šią darbinės veiklos dalį yra priklausomas nuo slaugytojo asmenybės (Burgess L, et al., 2010). Visgi, kiti vyraujantys veiksniai, kurie įtakoja intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų savijautą, sukelia stresą ar nepasitenkinimą gali būti valdomi bei keičiami. Pavyzdžiui gali būti mažinamas darbo krūvis, nesudaromi viršvalandžiai ir panašiai, t.y. koreguojami slaugytojo darbinės veiklos aspektai, kurie kaip jau buvo išsiaiškinta analizuojant literatūrą, daro didelę įtaką profesinio ,,perdegimo‘‘ sindromo atsiradimo priežastims (Caãadas-De la Fuente GA, et al., 2015). Be to, žinant, kad intensyvios terapijos skyriaus slaugytojo darbo specifika, dirbant su sunkios būklės pacientais,
savaime tampa įtampą keliančia priežastimi, tai valdant kitus slaugytojų stresą sukeliančius veiksnius, galėtų būti išvengta arba sumažinta profesinio perdegimo sindromo atvejų skaičius tarp intensyvios terapijos skyriaus slaugytojų.
2. PROFESIONIO ,,PERDEGIMO‘‘ SINDROMO PREVENCIJA
Streso, kuris ilgaeiniui perauga į ,,perdegimo’’ sindromą, prevencija ir sveikatos stiprinimas darbe reikšmingas ne tik pačios sveikatos gerinimui, bet ir žmogaus darbingumo, pasitenkinimo darbu, motyvacijos didinimui (Bulotaite L 22abia., 2014).Pagal Salutogenezės teoriją, darbe patiriamo streso įveika priklauso nuo paties žmogaus (slaugytojo).Tai reiškia, kiek turės atsparumo išgyventi patiamus sunkumus. Būtent tai padeda įveikti stresą ir išlikti sveikiems. Prie atsparumo darbe gali būti priskiriama: fizinės asmens savybės, asmeninės nuostatos, sunkumų įveikimo strategijos, intelektas, finansinis pajėgumas, socialiniai ir kultūriniai veiksniai, įgalinantys padėti suvaldyti stresinę situaciją (Javtokas Z, 2009). Siekiant sumažinti stresą bei mažinti PPS atvejų darbe yra būtinas darbuotojų mokymas ir informavimas apie jo raišką, priežastis. Labai svarbus yra darbuotojų tarpusavio supratimas bei konfliktų sprendimas susirinkimų ar aptarimų metu. Būtina paminėti, jog iš sudėtingų situacijų yra mokomąsi bei siekiamas tolimesnis tobulėjimas. (Galdikienė N, 2007)
Streso darbe prevencijai slaugytojus reikėtų įtraukti į su darbu susijusio streso rizikos vertinimą, apžvelgiant stresą galinčius sukelti veiksnius (darbo krūvį, fizinių pavojų grėsmę, kiek psichikos sveikatos slaugytojai pajėgūs kontroliuoti atliekamą darbą, suprasti savo funkcijas ir t. t.) (Shanafelt TD, 2009).
Nors PPS darbe yra neišvengiamas reiškinys, prisiimant asmeninę atsakomybę už save, slaugytojai turėtų sąmoningai ugdyti suvokimą rūpintis savimi, t.y. save saugoti. Be nuolatinio darbo ir streso įveikos mokymosi būdų, jiems reikalinga skirti laiko poilsiui ir emocinį bei fizinį nuovargį mažinančioms priemonėms (Domrose C, 2008). Pakankamas miego valandų skaičius, reguliari mankšta, masažas, tinkamai subalansuota mityba, relaksacija, joga, meditacija 22abia. Taip pat turėtų būti įtraukti į atsipalaidavimo bei prevencijos būdų sąrašą. Įtampą, kurią sukelią nerimas, kasdienė rutina, mažina humoro jausmas, malonus bendravimas su šeimos nariais, draugais ir žmonėmis, turinčiais stiprias socialines bei dvasines vertybes. Nerekomenduojama stresą mažinti tokiomis priemonėmis, kaip alkoholis, cigaretės ar medikamentai (Smith M, 2011).
Apibendrinus rastą 22abia22ture, galime teigti, kad perdegimo sindromas labai dažnas tarp slaugytojų. Nors atlikta nemažai tyrimų šia tema ir apie perdegimo sindromo reiškinį plačiai diskutuojama, tačiau Lietuvoje šis reiškinys lieka mažai žinomas, nepakankamai išanalizuotas ir suprastas. Kiekvienas slaugytojas šį reiškinį supranta savaip, todėl renkasi skirtingus įveikos bei prevencijos būdus. Būtent šiame darbe bandėme išsiaiškinti, kas labiausiai paveikia slaugos darbuotojus, tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir kokie dažniausiai yra naudojami prevencijos būdai.
3. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
Tyrimas vykdytas LSMUL Kauno klinikų centriniam reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, širdies chirurgijos intensyvios terapijos skyriuje ir anesteziologijos skyriuje nuo 2017-11-01 iki 22017-11-017-12-30 gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimą Nr. BEC – ISP(M) – 32 (1 priedas).
Prieš tyrimą klausimynas tikrintas, siekiant įvertinti jo kokybę ir suprantamumą. Bandomuoju tyrimu apklausta 5 kiekvieno skyriaus slaugytojai, kurie atsakė į visus anketoje pateiktus klausimus, tad buvo padaryta išvada, kad klausimai yra aiškūs bei suprantami, todėl klausimynas tinkamas tolimesnei tyrimo eigai. Po bandomųjų klausimynų įvertinimo pradėtas pagrindinis duomenų rinkimas.
Apklausa atlikta laikantis sociologinių – medicininių tyrimų profesinės etikos normų [http://bioetika.sam.lt/].
3.1 Tiriamųjų kontingentas
Į tyrimą buvo įtraukti slaugytojai dirbantys centriniam reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, širdies chirurgijos intensyvios terapijos skyriuje ir anesteziologijos skyriuje. Slaugytojai davę sutikimą dalyvauti tyrime, buvo apklausiami skyriuose, darbo metu.
Tyrime sutiko dalyvauti visi slaugytojai.
Tyrimo dalyviai buvo supažindinti su tyrimo tikslu, taip pat buvo išsamiai paaiškinta, kaip bus išsaugotas jų anonimiškumas. Respondentams buvo pabrėžiama, kad dalyvavimas yra savanoriškas, kad visa informacija išliks konfidenciali ir kad iš tyrimo galima pasitraukti bet kuriuo metu, nepaaiškinus pasitraukimo priežasties.
Buvo atliekamas vienmomentinis tyrimas. Apklausos tvarka buvo suderinta su LSMUL Kauno klinikų administracija. Tyrimui vykdyti gautas visų skyrių vadovų sutikimas. Slaugytojai turėjo galimybę perskaityti „Asmens informavimo formą“ (2 priedas) ir pasirašyti sutikimą dalyvauti apklausoje (3 priedas). Apklausos dieną, skyrių slaugos administratorių pagalba, buvo išdalintas klausimynas. (4 priedas). Užpildytus klausimynus pasiimdavo pati tyrėja. Išdalinta 125 anoniminiai klausimynai, juos užpildė ir grąžino 101 respondentas (atsako dažnumas – 80,8 proc.).
3.2.Tyrimo instrumentas
Siekiant įvertinti slaugytojų darbe patiriamą ,,perdegimo‘‘ sindromo paplitimą ir prevenciją buvo parengtas klausimynas (4 priedas), kurį sudarė:
Klausimai apie tiriamųjų (slaugytojų) bendrąsias charakteristikas (lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsimokslinimas) darbo pobūdį, darbo krūvį, fizinę savijautą, užsiemimus po darbo, taip pat buvo klausiama apie varginančius simptomus bei naudojamus atsipalaidavimo būdus.
Klausimai apie naudojamus ir efektyviasius prevencijos būdus.
Klausimynas buvo sukurtas tyrėjos. Klausimynas buvo kuriamas remiantis Dr. Renatos Vimantaitės sukurtu ir validizuotu klausimynu, kuris buvo naudojamas daktaro disertacijoje - ,,Slaugytojų, dirbančių Lietuvos ligoninių kardiochirurgijos centruose, perdegimo sindromo raiškos ir paplitimo įvertinimas‘‘. Klausimynui naudoti buvo gautas tytėjos Dr. R. Vimantaitės leidimas.
4. STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ
Duomenų suvedimui buvo naudojamas statistinis paketas SPSS
(
angl. Statistical Package for the Social Sciences). Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojantis taip pat statistiniu paketu SSPS ir Microsoft Office Excel 2007 programa naudojant standartinius statistikos metodus. Grafiniam duomenų vaizdavimui buvo naudota Microsoft Office Excel 2007 programa.Duomenų analizės pateikimas: Analizė atlikta raštiškai. Naudotas surinktų duomenų vaizdavimo būdas – diagramos, lentelės. Intervaline skale išreikštiems duomenims apskaičiuojami vidurkiai (M) ir standartiniai nuokrypiai (SD), o rangine ar nominaline skale išreikštiems kriterijams – dažniai (procentais).
Siekiant palyginti, kaip gauti rezultatai skiriasi skirtingą skirtingose vietose dirbančių ir skirtingas pareigas užimančių slaugytojų grupėse, buvo taikyti šie kriterijai:
1) χ2 kriterijus („chi-kvadratas“) (kai rezultatai išreikšti nominaline ir rangine skale). Šis
kriterijus naudojamas tuomet, kai duomenys išreikšti procentais.
2) Mann–Whitney U kriterijus (kai duomenys pateikti intervaline skale, pasiskirsto ne pagal normalųjį skirstinį ir yra tik dvi nepriklausomos imtys).
Visais atvejais statistiškai reikšmingu laikysime skirtumą, kurio patikimumas bus didesnis nei 95 proc., t.y. kai „p“ reikšmė bus mažesnė už pasirinktą reikšmingumo lygmenį α=0,05.
5. REZULTATAI
Tyrimo metu buvo apklausti 103 slaugytojai. Vidutinis apklausoje dalyvavusio slaugytojo amžius sudarė 41,8 ±10,8 metus, o vidutinė darbo dabartiniame skyriuje trukmė – 13,0 ±10,6 metai. Taip pat kaip galime matyti iš žemiau esančioje lentelėje pateiktų duomenų, vidutinės slaugytojo mėnesio pajamos sudarė 687,2 ±164,6 eurus. (žr. 1 lent.)
1 lentelė. Slaugytojų amžiaus, darbo trukmės ir pajamų charakteristikos
Vid. SN
Amžius 41,81 10,78
Darbo trukmė dabartiniame skyriuje 13,03 10,59 Vidutinės mėnesio pajamos, Eur/mėn. 687,18 164,62
Žemiau esančioje lentelėje (žr. 2 lent.) pateikiamos kitos apklausoje dalyvavusių slaugytojų charakteristikos. Nustatyta, kad 63 proc. slaugytojų dirbo reanimacijoje, 37 proc. – operacinėje. 51 proc. slaugytojų anksčiau kitame darbe nedirbo, tuo tarpu kitame darbe teko dirbti 49 proc. slaugytojų. Pagal išsilavinimą didžioji dauguma slaugytojų (98 proc.) buvo moterys, tuo tarpu pagal išsilavinimą daugiausia (45 proc.) turėjo aukštesnįjį išsilavinimą. Pagal dabartines pareigas 52 proc. respondentų buvo anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai, likusieji 48 proc. – bendrosios praktikos slaugytojai. Daugiausia slaugytojų (50 proc.) dirbo vienu etatu, tuo tarpu dirbančiųjų daugiau nei vienu etatu buvo 43 proc., likusieji dirbo mažiau nei etatu. Pagal darbo trukmę net 44 proc. slaugytojų dirbo daugiau nei 12 val., kai likusieji – nuo 6 iki 12 val. Pagal pamainas mėnesio laikotarpyje daugiausia slaugytojų (59 proc.) nurodė, kad dirba įvairiai – tiek dieninėse, tiek naktinėse pamainose, kai tuo tarpu dirbančių tik dieninėse pamainose buvo kas trečias. Pagal vidutinę miego trukmė daugiausiai slaugytojų (51 proc.) nurodė, kad miega 7-8 val., tuo tarpu miegančiųjų trumpiau nei 6 valandas buvo 34 proc., be to, net 52 proc. slaugytojų nurodė, kad pakankamai neišsimiega. Pagal šeimyninę padėtį dauguma slaugytojų (56 proc.) buvo ištekėjusios (vedę), kas ketvirtas gyveno vienas. Pagal savo buities sąlygų vertinimą 44 proc. slaugytojų savo darbo sąlygas vertino gerai, o dar apie pusė – labai gerai ir puikiai. Taip pat nustatyta, kad net 72 proc. slaugytojų gyveno nuosavame būste, o darbo sąlygas gerai, labai gerai ar puikiai vertino bet 81 proc. slaugytojų. Nepaisant to, savo pajamas kaip pakankamas ar visiškai pakankamas įvertino tik 17 proc. slaugytojų, o likusieji nurodė, kad pajamų daugiau ar mažiau nepakanka.
2 lentelė. Slaugytojų charakteristikos
N, vnt. Proc.
Darbo vieta Reanimacijoje 65 63,1%
Skyriuje 0 0,0% Ankstesnis darbas kitame skyriuje Nedirbo 53 51,5% Dirbo 50 48,5% Lytis Vyrai 2 1,9% Moterys 101 98,1% Išsilavinimas Aukštesnysis 46 44,7% Aukštasis neuniversitetinis 27 26,2% Aukštasis universitetinis 30 29,1% Dabartinės pareigos
Bendrosios praktikos slaugytojai 49 47,6% Anestez.ir intensyv. Terapijos slaugytojai 54 52,4%
Instrumentatoriai 0 0,0%
Perfuzionistai 0 0,0%
Darbo krūvis
0,5 etato 8 7,8%
1 etatas 51 49,5%
Daugiau nei 1 etatas 44 42,7%
Vidutinė darbo dienos trukmė
6-8 val. 20 20,0%
8-12 val. 36 36,0%
Daugiau nei 12 val. 44 44,0%
Pamainos mėnesio laikotarpyje Dieninės 31 30,1% Popietinės 4 3,9% Naktinėje 7 6,8% Įvairiai 61 59,2% Vidutinė miego trukmė per parą
4-6 val. 35 34,0% 7-8 val. 52 50,5% 8 val. 16 15,5% Nuomonė, ar išsimiegama pakankamai Taip 44 42,7% Ne 53 51,5% Nežino 6 5,8% Šeimyninė padėtis Gyvena vieni 26 25,2% Ištekėjusios/vedę 58 56,3% Gyvena su partneriu 12 11,7% Išsiskyrę 5 4,9% Našliai 2 1,9%
Savo buities sąlygų vertinimas Labai blogos 2 1,9% Patenkinamos 5 4,9% Geros 45 43,7% Labai geros 28 27,2% Puikios 23 22,3% Gyvenamas būstas Nuosavas namas/butas 74 71,8% Su tėvais 12 11,7% Nuomoja 17 16,5% Gyvena bendrabutyje 0 0,0%
Savo darbo sąlygų vertinimas
Labai blogos 0 0,0%
Patenkinamos 19 18,4%
Labai geros 22 21,4% Puikios 4 3,9% Nuomonė apie pajamų pakankamumą Visiškai pakankamos 2 1,9% Pakankamos 15 14,6% Nepakankamos 73 70,9% Visiškai nepakankamos 13 12,6%
Žemiau esančioje lentelėje (žr. 3 lent.) pateikiamas detalesnis slaugytojų darbo sąlygų vertinimas. Nustatyta, kad slaugytojai labiausiai sutinka, kad jų darbas yra lydimas emocinės įtampos (91 proc.) ir jiems tenka dirbti su dezinfekcinėmis medžiagomis (89 proc.) bei mano, kad už darbą jie gauna nepakankamą atlygį (72 proc.), tuo tarpu kiek mažiau slaugytojų sutiko, kad darbas yra lydimas ir fizinės įtampos (56 proc.), o mažiausiai buvo sutinkama su tuo, kad darbo patalpos yra vėdinamos blogai (22 proc.) ir kad yra jaučiamas darbo priemonių stygius (12 proc.).
3 lentelė. Slaugytojų darbo sąlygų vertinimas
N, vnt. Proc.
Darbas lydimas emocinės (psichologinės) įtampos 94 91,3%
Darbas lydimas fizinės įtampos 58 56,3%
Dirba su dezinfekcinėmis medžiagomis 92 89,3%
Jaučia stygių darbo priemonių 12 11,7%
Dirba blogai vėdinamose patalpose 23 22,3%
Mano, kad gauna nepakankamą atlygį už atliekamą darbą 74 71,8%
Tyrimo metu buvo nustatyta slaugytojų fizinė savijauta po darbo (žr. 1 pav.). Nustatyta, kad net 69 proc. slaugytojų po darbo jaučiasi pavargusios, o net beveik kas ketvirta – labai
pavargusi ar net išsekusi.
Palyginome slaugytojų fizinę savijautą po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas (žr. 4 lent.). Apskaičiavus „chi-kvadrato“ kriterijų, buvo nustatytas statistiškai reikšmingas (kai p<0,05) skirtumas, kuris parodė, kad reanimacijoje dirbantys slaugytojai reikšmingai labiau po darbo jaučiasi labiau pavargę nei kad operacinėje dirbantys slaugytojai. Tuo tarpu fizinė savijauta po darbo tarp bendrosios praktikos slaugytojų ir anestez. Ir intensyv. Terapijos slaugytojų reikšmingai nesiskyrė (nes p>0,05).
4 lentelė. Pasiskirstymas pagal fizinę savijautą po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas
Fizinė savijauta po darbo
χ2 df p Išs ekusi La ba i pa va rgusi P ava rgusi N epa va rgusi V isi ška i ne pa va rgusi Darbo vieta Reanimacijoje 3,1% 30,8% 63,1% 0,0% 3,1% 17,386 4 0,002 Operacinėje 0,0% 7,9% 78,9% 13,2% 0,0% Dabartinės pareigos Bendrosios praktikos slaugytojai 4,1% 20,4% 71,4% 0,0% 4,1% 9,184 4 0,057 Anestez.ir intensyv. Terapijos slaugytojai 0,0% 24,1% 66,7% 9,3% 0,0%
Statistiškai reikšmingi (p<0,05) skirtumai paryškinti
Paaiškinimai: χ2 – „chi kvadrato“ kriterijus, df – kriterijaus laisvės laipsnių skaičius, p – kriterijaus
statistinis reikšmingumas.
Vertinant slaugytojų pojūčius po darbo (žr. 2 pav.) nustatyta, kad daugiau nei pusė slaugytojų po darbo jaučia viso kūno nuovargį (84 proc.) ir juos vargina galvos skausmai (52 proc.), tuo tarpu skausmus kojose (45 proc.) ir padažnėjusį pulsą (30 proc.) jaučia mažiau nei pusė slaugytojų, o rečiausiai jaučiamas padidėjęs kraujospūdis (17 proc.), stebimi kojų patinimai (16 proc.), vargina pykinimas (4 proc.) ir skundžiamasi sumažėjusiu apetitu (4 proc.)
2 pav. Dažniausios fizinės savijautos po darbo
Palyginome slaugytojų pojūčius po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas (žr. 5 lent.). Apskaičiavus „chi-kvadrato“ kriterijus buvo nustatyti reikšmingi (kai p<0,05) skirtumai, kurie parodė, kad viso kūno nuovargį reikšmingai dažniau jaučia slaugytojai, dirbantys reanimacijoje, nei dirbantys operacinėje. Taip pat, bendrosios praktikos slaugytojai, nei kad anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai, patiria galvos skausmus ir padidėjusį kraujospūdį. Kitų pojūčių jautimo po darbo dažnumas tarp skirtingose vietose dirbančių ir skirtingas pareigas užimančių slaugytojų reikšmingai nesiskyrė (nes p>0,05).
5 lentelė. Dažniausios fizinės savijautos po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas
Jaučia viso kūno nuovargį Jaučia skausmus kojose Vargina galvos skausmai Stebi kojų patinimus Vargina pykinimas Jaučia padažnėjusį pulsą Jaučia padidėjusį kraujospūdį Skundžiasi sumažėjusiu apetitu D a rbo vi e ta Reanimacijoje 93,8% 46,2% 46,2% 12,3% 3,1% 32,3% 15,4% 3,1% Operacinėje 65,8% 42,1% 63,2% 21,1% 5,3% 26,3% 18,4% 5,3% χ2 13,698 0,159 2,780 1,398 0,307 0,409 0,160 0,307 df 1 1 1 1 1 1 1 1 p 0,001 0,690 0,095 0,237 0,579 0,522 0,689 0,579 D aba rt in ės pa re igos Bendrosios praktikos slaugytojai 93,9% 49,0% 32,7% 10,2% 4,1% 26,5% 8,2% 2,0% Anestez.ir intensyv. Terapijos 74,1% 40,7% 70,4% 20,4% 3,7% 33,3% 24,1% 5,6%
slaugytojai
χ2
7,311 0,706 14,653 2,024 0,010 0,565 4,719 0,850
df 1 1 1 1 1 1 1 1
p 0,007 0,401 0,000 0,155 0,921 0,452 0,030 0,356
Statistiškai reikšmingi (p<0,05) skirtumai paryškinti
Paaiškinimai: χ2 – „chi kvadrato“ kriterijus, df – kriterijaus laisvės laipsnių skaičius, p – kriterijaus
statistinis reikšmingumas.
Tyrimo metu nustatytos dažniausios slaugytojų veiklos po darbo (žr. 3 pav.). Nustatyta, kad dažniausiai slaugytojai po darbo rūpinasi šeimos reikalais (70 proc.), ir tik mažiau nei pusė poilsiauja (47 proc.). Taip pat nustatyta, kad dalis slaugytojų rūpinasi tėvais (25 proc.), dirba kitame darbe (21 proc.) ar užsiima visuomenine veikla (15 proc.).
3 pav. Dažniausios slaugytojų veiklos po darbo
Palyginome dažniausias slaugytojų veiklas po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas (žr. 6 lent.). Apskaičiavus „chi-kvadrato“ kriterijus buvo nustatyti reikšmingi (kai p<0,05) skirtumai, kurie parodė, kad šeima reikšmingai dažniau po darbo rūpinasi reanimacijoje dirbantys slaugytojai, nei kad operacinėje dirbantys slaugytojai, bei bendrosios praktikos, nei kad anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai, tuo tarpu statistiškai reikšmingai dažniau poilsiauja reanimacijoje dirbantys slaugytojai, nei kad dirbantys operacinėje, bei bendrosios praktikos slaygytojai, nei kad anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai. Kitų podarbinių veiklų dažnumas tarp skirtingose vietose dirbančių ir skirtingas pareigas užimančių slaugytojų reikšmingai nesiskyrė (nes p>0,05).
6 lentelė. Dažniausios slaugytojų veiklos po darbo pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas
Rūpinsi
šeima Rūpinasi tėvais
Užsiima visuomenine veikla Dirba kitame darbe Poilsiauja Darbo vieta Reanimacijoje 75,4% 32,3% 13,8% 16,9% 53,8% Operacinėje 63,2% 11,1% 15,8% 31,6% 31,6% χ2 1,737 5,589 0,073 2,970 4,793 Df 1 1 1 1 1 P 0,188 0,018 0,787 0,085 0,029 Dabartinės pareigos Bendrosios praktikos slaugytojai 65,3% 34,7% 20,4% 18,4% 61,2% Anestez.ir intensyv. Terapijos slaugytojai 75,9% 15,4% 9,3% 25,9% 31,5% χ2 1,404 5,050 2,566 0,846 9,160 Df 1 1 1 1 1 P 0,236 0,025 0,109 0,358 0,002
Statistiškai reikšmingi (p<0,05) skirtumai paryškinti
Paaiškinimai: χ2 – „chi kvadrato“ kriterijus, df – kriterijaus laisvės laipsnių skaičius, p – kriterijaus
statistinis reikšmingumas.
Tyrimo metu nustatyta, kad pilnai atostogas išnaudoja tik 12 proc. slaugytojų, kai tuo tarpu daugiau nei pusė (69 proc.) to nepadaro. (žr. 4 pav.)
4 pav. Pasiskirstymas pagal pilną atostogų išnaudojimą
Palyginome slaugytojų pilną atostogų išnaudojimą pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas (žr. 7 lent.). Apskaičiavus „chi-kvadrato“ kriterijų, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo nustatyta (nes p>0,05), kas rodo, kad skirtingose vietose dirbančių ir skirtingas pareigas užimančių slaugytų atostogų pilnas išnaudojimas yra panašus.
7 lentelė. Pasiskirstymas pagal pilną atostogų išnaudojimą pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas
Atostogų pilnas išnaudojimas
χ2 df p
Taip Ne Kartais
Darbo vieta Reanimacijoje 15,4% 61,5% 23,1% 4,721 2 0,094
Operacinėje 5,3% 81,6% 13,2% Dabartinės pareigos Bendrosios praktikos slaugytojai 12,2% 71,4% 16,3% 0,573 2 0,751 Anestez.ir intensyv. Terapijos slaugytojai 11,1% 66,7% 22,2%
Statistiškai reikšmingi (p<0,05) skirtumai paryškinti
Paaiškinimai: χ2 – „chi kvadrato“ kriterijus, df – kriterijaus laisvės laipsnių skaičius, p – kriterijaus
statistinis reikšmingumas.
Slaugytojų buvo prašoma atsakyti, ar per paskutinius 2-3 metus jų sveikata pakito (žr. 5 pav). Nustatyta, kad nors ir dauguma slaugytojų (53 proc.) į šį klausimą atsakė neigiamai, tačiau kas ketvirtas nurodė, kad sveikatos pokyčius pastebėjo.
5 pav. Pasiskirstymas pagal savo sveikatos pakitimą per paskutinius 2-3 metus
Palyginome slaugytojų savo sveikatos pokyčius per paskutinius 2-3 metus pagal slaugytojų darbo vietą ir pareigas (žr. 8 lent.). Apskaičiavus „chi-kvadrato“ kriterijų, buvo nustatyti statistiškai reikšmingi (kai p<0,05) skirtumai, kurie parodė, kad sveikatos pokyčių reikšmingai dažniau nepastebėjo slaugytojai, dirbantys reanimacijoje, nei kad dirbantys operacinėje, bei bendrosios praktikos slaugytojai, nei kad anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai.
