LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
EGLĖ AUGŪNAITĖ
MEDIKAMENTINĖS TERAPIJOS SAVITUMAI, GYDANT
SKIRTINGŲ SOCIALINIŲ SLUOKSNIŲ PACIENTUS, XIX A.
PRADŽIOJE
Magistrantūros studijų programos „Farmacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. Dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė Prof. Dr. Ramunė Morkūnienė Data
MEDIKAMENTINĖS TERAPIJOS SAVITUMAI, GYDANT
SKIRTINGŲ SOCIALINIŲ SLUOKSNIŲ PACIENTUS, XIX A.
PRADŽIOJE
Magistrantūros studijų programos „Farmacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. Dr. Vilma Gudienė Data
Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Eglė Augūnaitė Data Data
TURINYS
SANTRUMPOS ... 8
SĄVOKOS ... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1 Sveikatos apsaugos sistema XIX a. ... 12
1.2 Valstiečių sveikatos apsauga ... 14
1.3 Miestiečių sveikatos apsauga ... 16
1.4 Aukščiausio socialinio sluoksnio pacientų gydymas ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 21
3. ŠALTINIŲ CHARAKTERISTIKA, TYRIMO OBJEKTŲ APRAŠYMAS ... 24
3.1 Rusijos imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos receptų knyga ... 24
3.2 Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga ... 25
3.3 Telšių vaistinės receptų knyga ... 25
3.4 Archyvinis dokumentas - Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašai ... 26
3.5 Archyvinis dokumentas - Žinios apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius 1823 m. lapkričio mėnesį ... 27
3.6 Archyvinis dokumentas - Adutiškio chirurgo Jono Michalovskio pranešimas Vilniaus kapitulai apie Adutiškio ligoninę ... 28
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
4.1 Vilniaus universiteto ir Telšių vaistinių receptų knygose skirtingų socialinių sluoksnių pacientams užregistruotų receptų turinys ... 29
4.2 Adutiškio valstiečiams XIX a. pradžioje išrašytų vaistų sudėtis ... 34
4.2.1 Valstiečių terapija Adutiškio ligoninėje 1811 m. ... 34
4.2.2 Adutiškio pacientams diagnozuotos ligos ir jų gydymas 1823 m. ... 35
4.2.3 Adutiškio valstiečiams pirkti vaistai, 1841 m. ... 38
4.3 Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlei Marijai Fiodorovnai 1811 m. išrašytų receptų turinys ... 40
4.4 Valstiečiams ir aukštuomenei išrašytų receptų sudėtis ir daugiakomponentiškumas, vaistų įvairovė ir kilmė... 43
4.4.1 Vaistų įvairovė ir kilmė ... 43 4.4.2 Vaistų sudėtis ... 47 4.4.3 Vaistų daugiakomponentiškumas ... 50 5. APIBENDRINIMAS ... 53 6. IŠVADOS ... 55 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56 8. PRIEDAI ... 61
SANTRAUKA
E. Augūnaitės magistro baigiamasis darbas „Medikamentinės terapijos savitumai, gydant skirtingų socialinių sluoksnių pacientus, XIX a. pradžioje“/ mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Farmacijos fakultetas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2018.
Tyrimo tikslas - įvertinti medikamentinės terapijos savitumus, gydant skirtingų socialinių sluoksnių pacientus XIX a. pradžioje.
Tyrimo uždaviniai: Įvertinti Vilniaus universiteto (1801-1802 m.) ir Telšių (1830 m.) vaistinių receptų knygose skirtingų socialinių sluoksnių pacientams užregistruotų receptų turinį; Įvertinti XIX a. pradžioje Adutiškio valstiečiams išrašytų vaistų turinį; Įvertinti Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlei Marijai Fiodorovnai 1811 m. išrašytų receptų turinį; Palyginti valstiečiams ir aukštuomenei išrašytų receptų sudėtį ir daugiakomponentiškumą, vaistų įvairovę ir kilmę.
Metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji šaltinių analizė. Atrinkti tokie archyviniai dokumentai, kuriuose galima rasti informacijos apie pacientą bei vaistus, kurie buvo jam skirti. Šaltiniuose užregistruoti pacientai pagal nusistatytus kriterijus buvo suskirstyti į du socialinius sluoksnius: žemesnįjį ir aukštesnįjį.
Rezultatai: Telšių vaistinės receptų knygoje identifikuoti 2,47 proc. receptų, išrašytų žemesnio socialinio sluoksnio pacientams. VU vaistinės receptų knygos analizėje iš 1007 receptų 10 galima identifikuoti, kaip skirtus žemesniam socialiniam sluoksniui. Carienei 223 receptų analizėje buvo skirta 50 skirtingų vaistinių medžiagų, aukštesniam socialiniam sluoksniui Vilniaus universiteto vaistinėje 1007 receptų analizėje aptikta 150 skirtingų medžiagų, Telšių vaistinėje 405 receptų analizėje – 160 skirtingų vaistinių medžiagų, žemesnio socialinio sluoksnio pacientams aptiktos 73 vaistinės medžiagos. Daugiau kaip 70 proc. pacientams skirtų medžiagų sudarė augalinės kilmės vaistinės medžiagos. Pasiturintiems pacientams buvo skiriama daugiau cheminės/mineralinės kilmės medžiagų nei žemesnio socialinio sluoksnio pacientams. Aukštesnio socialinio sluoksnio pacientams skirta daug importuotų vaistinių medžiagų, skirta brangių vaistų juslines savybes gerinančių medžiagų.
Išvados: Atlikus archyvinių šaltinių analizę, pasitvirtino hipotezė, jog aukštesnio socialinio sluoksnio pacientams buvo skiriami įvairesni, brangesni vaistai, jie dažniau galėjo naudotis privačiai praktikavusių gydytojų paslaugomis. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad biednuomenė taip pat naudojosi oficialios medicinos paslaugomis, buvo gydomi ligoninėje, kai kada kreipėsi į privačias paslaugas teikiančius gydytojus bei pirko vaistus.
SUMMARY
Master thesis “Pecularities of the medical therapy treatment for patients with different social backgrounds in the beginning of 19th century”, written by Egle Augunaite, supervised by doc. dr. Vilma Gudiene; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Pharmacy, Cathedral of Drug Technologies and Social Pharmacy. – Kaunas, 2018.
Aim of research: To reveal peculiarities of medical therapy in treatment of patients with different social backgrounds in the beginning of 19th century.
Tasks of the study: To evaluate the content of recipes registered for patients with different social backgrounds in Vilnius University (1801-1802) and Telsiai (1830) pharmacies prescriptions books; To evaluate the content of medicines prescribed for peasants in Adutiskis in the beginning of 19th century; To evaluate recipes prescribed for the Russian Emperor Pavel I widow Maria Fiodorovna in the year of 1811; To compare the composition, multi-componentity, diversity and origin of medicines for peasants and high-ranking people.
Methodology: In the course of the research used historical research method and comparative analysis of sources. Selected archival documents that provide information about the patient and medicines that were prescribed for the patient. Patients registered in the sources were divided into two social backgrounds (lower and upper) according to the set criteria.
Results: It was determined from analysis of prescription book of Telsiai pharmacy that 2,47 % prescriptions have been designed for poor people. 10 of 1007 recipes can be identified as targeting for a lower social background in prescription book of Vilnius University analysis. 50 different substances were prescribed in 223 recipe analysis for widow Maria Fiodorovna, about 150 different substances were prescribed in 1007 recipe analysis of prescription book of Vilnius University, about 160 substances were detected in 405 recipe analysis of prescription book of Telsiai and 73 different medicinal substances discovered for the lower social backgrounds. More than 70 % medicines for patients consisted of herbal medicinal substances. For wealthy patients were given more chemicals/minerals substances than for lower social backgrounds. For the patients with higher social backgrounds were prescribed more imported medicinal substances and were given more expensive medicines.
Conclusions: After analysis of archival sources, the hypothesis that the patients with higher social background have more diverse of medicines, bought more expensive medicines and they were more likely to use the official medical services, has proved. The results of the study showed that the peasants also used official medical services, they were treated in a hospital and were purchased medicines.
PADĖKA
Už pagalbą ir palaikymą rašant baigiamąjį magistro darbą dėkoju darbo vadovei doc. dr. Vilmai Gudienei. Taip pat vadovei esu dėkinga už suteiktą duomenų bazę, analizuojant archyvinius dokumentus. Gretai Armonaitei bei Indrei Šiurkutei – už susistemintas receptų knygų analizes, kurios pasitarnavo rengiant šį darbą. Nuoširdžiai dėkoju Anželinai Kudrienei ir Dariai Greblunas už pagalbą verčiant tekstus iš lenkų kalbos. Tai pat dėkoju Kolorado universiteto profesorei emeritei Mary Schaeffer Conroy bei Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejui už suteiktą galimybę pasinaudoti Rusijos Imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos receptų knygos kopija. Dėkoju Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui už leidimą naudoti saugomų archyvinių dokumentų fotokopijas.
SANTRUMPOS
Ac. (acidum) – rūgštis;Ang. - angliskai Aq. (aqua) – vanduo; Cort. (cortex) – žievė;
Dist. (distillata) – distiliuotas, išgrynintas; Empl. (emplastrum) – pleistras;
Extr. (extractum) – ekstraktas; F. – fondas;
Inf. (infusum) – užpilas; Infl. (inflamatio) – uždegimas; Kp. – kapeika; piniginis vienetas; L. – lapas;
LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė; Lenk. – lenkiškai;
Lot. – lotyniškai; M. – metai; Mėn – mėnuo;
Mixt. (mixtura) – mikstūra; Pulv. (pulveris) – milteliai; Rad. (radix) – šaknis;
Rp. (Recipe) – paimk; gydytojo kreipimasis į vaistininką; Rub. – rublis; piniginis vienetas;
Sem. (semen) – sėkla; Sir. (sirupus) – sirupas; Soc. – socialinis; Sol. (solutio) – tirpalas;
Spir. (spiritus) – etanolis; spiritas; Succ. (succus) – sultys;
Ung. (unguentum) – tepalas; VU – Vilniaus universitetas.
SĄVOKOS
Areštantas – areštuotas, suimtas asmuo;Balveris (cirulninkas) – medikų grupei priklausantis asmuo, turintis profesinį pasirengimą intervencinės medicinos srityje. Dar vadinti chirurgais arba barzdaskučiais [2];
Drachma – XIX a. svorio mato vienetas, prilygstantis 3,88 g. Febra catharrhal – karščiavimas dėl peršalimo;
Febra inflamationes – uždegiminė karštinė;
Febra inflamationes cum mania – uždegiminė karštinė kartu su manija; Febra intermittents – protarpinis karščiavimas;
Gubernija – administracijos vienetas, valdomas gubernatoriaus ir gubernijos valdybos [22]; Kapeika – carinės Rusijos piniginis vienetas;
Kapitula – katalikų bažnyčios vyskupijos patariamoji institucija; kanauninkų grupė – vyskupo patariamasis organas;
Plebėjas – miesto varguomenės atstovas; Rublis – carinės Rusijos piniginis vienetas;
Špitolė – nuo XVI a. pradėtos kurti karitatyvinės institucijos, kuriose asmuo, atitinkantis tam tikrus reikalavimus, galėjo ieškoti prieglobsčio ar gydymo [34];
ĮVADAS
Iki šiol yra atlikta keletas XIX a. pradžios archyvinių šaltinių, atskleidžiančių medikamentinės terapijos savitumus, tyrimų. Nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų visuomenė buvo skirstoma į socialinius sluoksnius, tačiau nebuvo aptikta jokia panaši analizė, kuria būtų bandoma atskleisti, kokie galėjo vyrauti medikamentinės terapijos skirtumai priklausomai nuo to, kokią padėtį visuomenėje užima pacientas.
Kokiam socialiniam sluoksniui priklausė asmuo, lėmė tam tikri faktoriai: kilmė, lytis, užimamos pareigos, išsilavinimas, ekonominė šeimos padėtis. Nuo to priklausė ir sveikatos paslaugų prieinamumas. Prieš atliekant šį tyrimą buvo iškelta hipotezė – aukštesnio socialinio sluoksnio pacientams buvo skiriami įvairesni, brangesni vaistai, jie dažniau galėjo naudotis privačiai praktikavusių gydytojų paslaugomis.
Siekiant nustatyti, kokie vyravo medikamentinės terapijos ypatumai, priklausomai nuo pacientų socialinio statuso, buvo analizuojami XIX a. pradžios archyviniai dokumentai, kuriuose galimas paciento identifikavimas: VU vaistinės receptų knyga (1801-1802 m.), Telšių vaistinės receptų knyga (1830 m.), Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašas (1841 m.), Žinios apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius 1823 metų lapkričio mėnesį, Adutiškio chirurgo Jono Michalovskio pranešimas Vilniaus kapitulai apie Adutiškio ligoninę (1811 m.), Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlės Marijos Fiodorovnos receptų knyga (1811 m.).
Temos aktualumas – iki šiol Lietuvoje nebuvo tyrinėta, kaip nuo užimamo socialinio sluoksnio priklausė pacientų medikamentinis gydymas.
Praktinė reikšmė: Tyrime pateiktus rezultatus bus galima palyginti su kitų Europos šalių analogiškais tyrimais, įvertinti ar vyravo medikamentinės terapijos skirtumai tarp skirtingų socialinių sluoksnių.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas - įvertinti medikamentinės terapijos savitumus, gydant skirtingų socialinių sluoksnių pacientus XIX a. pradžioje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti Vilniaus universiteto (1801-1802 m.) ir Telšių (1830 m.) vaistinių receptų knygose skirtingų socialinių sluoksnių pacientams užregistruotų receptų turinį.
2. Įvertinti XIX a. pradžioje Adutiškio valstiečiams išrašytų vaistų turinį.
3. Įvertinti Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlei Marijai Fiodorovnai 1811 m. išrašytų receptų turinį.
4. Palyginti valstiečiams ir aukštuomenei išrašytų receptų sudėtį ir daugiakomponentiškumą, vaistų įvairovę ir kilmę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Sveikatos apsaugos sistema XIX a.
XIX a. medicininė pagalba buvo susiskirsčiusi į tam tikrus sektorius. Valstybiniam sektoriui priklausė ligoninės, felčerių punktai, karo ligoninės. Valstybės rūpestis buvo ir municipalinė medicina, kuri iš dalies sprendė biednuomenės gydymo klausimus. Galima išskirti bažnyčios ir vienuolynų medicinos sektorių, kuris iš dalies rūpinosi špitolių kūrimu, taip pat ir labdaringomis ligoninėmis, kuriose medicinos pagalbą teikė vienuolės. Medicina dvaruose rūpinosi dvarininkai, kurie steigė nedideles dvarų ligonines, vaistines, kvietė gydytojus iš didžiųjų miestų. Pastariesiems atlygį mokėjo dvarininkai.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (toliau – LDK) susiformavęs medicinos paslaugų modelis vyravo iki carinei Rusijai aneksavus Lietuvą. Tuomet LDK modelis buvo pakeistas į rusiškajį. Iki XIX a. pradžios didžiuosiuose gubernijų miestuose gydymo paslaugas teikė cechuose parengti gydytojai ir chirurgai – barzdaskučiai, vaistus gaminantys ir parduodantys asmenys buvo vaistininkai. Nuo 1781 m. VU Medicinos kolegijoje pradėti rengti gydytojai. Iki tol chirurgai – barzdaskučiai ir vaistininkai buvo ruošiami pagal cechinę mokymo sistemą [1]. Jų bei gydytojų teikiamos paslaugos buvo brangios, todėl buvo prieinamos tik nedaugeliui gyventojų ir dažniausiai tik miestuose. A. Andriušis teigia, kad XVIII a. pabaigoje LDK nuolat praktikavo apie 25-30 gydytojų [2]. Biednuomenė dažniausiai gydėsi pati arba kreipdavosi pagalbos į liaudies medicinos atstovus - „žiniuonis“, „užkalbėtojus“. „Užkalbėtojai“ ir žolininkai kaimo vietovėse turėjo autoritetą, buvo gerbiami už savo gebėjimus gydyti [3]. Šie asmenys neturėjo išsilavinimo, gydydami taikė empirines žinias.
XIX a. Rusijos imperijoje vos keli universitetai rengė gydytojus. Vienas seniausių - Vilniaus universitetas (toliau – VU) buvo įkurtas XVI a., o 1781 m. jame įsteigtas Medicinos fakultetas. Po 1803 m. Rusijoje įvykdytos švietimo ir aukštojo mokslo reformos, universitetas gavo Imperatoriškojo universiteto pavadinimą [4]. 1632 m. įteigtame Dorpato universitete iškart pradėjo veikti medicinos fakultetas [5], 1805 m. medicina pradėta dėstyti Charkovo universitete [6]. 1755 m. įkurtame Maskvos Imperatoriškame universitete įsteigti trys fakultetai: filosofijos, teisės ir medicinos [7]. Kijevo universitete, įkurtame 1834 m., tik 1841 m. įsteigtas Medicinos fakultetas, pradėti ruošti gydytojai. VU buvo pagrindinis gydytojų traukos centras, nuo XIX a. pradžios tapęs vienu didžiausių savo katedrų bei studentų skaičiumi Rusijos imperijoje [4].
Baigę medicinos studijas gydytojai dažnai likdavo dirbti Vilniuje. Dalis jų dirbdavo valdiškoje tarnyboje, kiti užsiėmė privačia praktika, kai kurie būdavo pakviesti praktikuoti dvaruose, gydyti aukštuomenės atstovų bei, kartais, jiems priklausiusių valstiečių. Retas iš mokslus baigusių gydytojų
kėlėsi į mažesnius miestelius ar kaimus. Zita Medišauskienė rašė: „1849 m. visoje Vilniaus gubernijoje buvo 65 gydytojai, iš jų 46 valstybinėje tarnyboje ir 19 vertėsi privačia praktika. Iš minėtų 65 gydytojų net 38 dirbo Vilniuje.“. 1859 metais Vilniaus gubernijoje vienas gydytojas teko 13 564 gyventojams. Tik pačiame Vilniuje padėtis buvo nepalyginamai geresnė – vienas gydytojas teko 1189 gyventojams [8].
Didžiausia XIX a. sveikatos apsaugos problema buvo infekcinės ligos, prieš kurias medicina buvo bejėgė. Viena baisiausių siautėjusių epidemijų buvo cholera. Lietuviškose gubernijose pirmoji choleros epidemija kilo 1831 metais. Vilniaus gubernijoje sirgo 14 646 gyventojai, o mirtingumas siekė net 43,3 proc. Greičiausiai liga plito didžiuosiuose miestuose, kur buvo didesnis gyventojų tankumas, prastos higienos sąlygos. Rusijos kareiviai į Lietuvą šios ligos užkratą atnešė ir 1846 m., 1852 m., 1866 m., 1867 m. ir galiausiai 1871 m., kuomet žmonių mirtingumas siekė 39 proc. Tik amžiaus pabaigoje 1883 metais buvo išaiškintas choleros sukėlėjas ir šios ligos plitimo būdai [9]. Caro valdžia leido atmintines gyventojams, kuriose paaiškinama, kaip susergama cholera, ką daryti, siekiant jos išvengti ir kaip elgtis, jeigu namuose yra sergantis artimasis. Įdomu, jog tokiuose leidiniuose kalbama tik apie higieną, minimalias slaugymo priemones ir nurodoma kuo skubiau kviesti gydytoją, tačiau nenurodoma jokių efektyvių gydymo priemonių [10,11].
1 pav. Kauno gubernijos Gydymo valdybos
informacinis leidinys, kaip apsisaugoti nuo choleros. Apie kolerą ir kaip no jos išsisaugoti:
Kauno Gubernatoriui įsakius, sustate ir išdave Gubernijos valdybos daktaru skyrius. Kaunas: Spaustuvė Sokolovskio; 1905. Vilniuje; 1905.
Be kita ko, Lietuvoje siautėjo ir raupų epidemijos, nuo kurių, nepaisant skiepų, amžiaus pabaigoje mirtingumas siekė 18,8 – 27,7 proc. XIX amžiuje Lietuvos neaplenkė dėmėtoji ir vidurių šiltinė, o kartu ir dizenterija. Be šių infekcinių ligų siautė ir difterija, tymai, vėjaraupiai, skarlatina, kiaulytė, kokliušas.
Šiomis ligomis daugiausia sirgo vaikai, neretai mirdavo [9]. XVIII a. pabaigoje daugiau kaip 20 proc. naujagimių mirdavo vos gimę arba nesulaukdavo vienerių metų amžiaus, taip pat beveik 10 proc. vaikų mirdavo 1 - 4 metų amžiaus [12]. Aukštas vaikų mirtingumas pažymimas ir aristokratų šeimose. Pavyzdžiui, Biržų ir Dubingių šakų Radvilų giminės šeimose gimdavo vidutiniškai penki – šeši vaikai, iš kurių pilnametystės sulaukdavo du arba trys [13]. Didelis vaikų ir naujagimių mirtingumas lėmė demografines problemas, tokias kaip žemas natūralus gyventojų prieaugis. Šiai problemai spręsti, pavyzdžiui, Švedijoje XIX a. pradžioje pradėta skatinti asmens higienos priežiūra, kalbama apie lytiniu keliu plintančias ligas, kūdikių priežiūrą ir maitinimą krūtimi bei prevencines priemones prieš epidemines ligas – privalomą skiepijimąsi nuo raupų [14]. Gyventojų sergamumo ir mirštamumo skaičiai sumažėjo XX amžiuje, kuomet pradėtos gerinti sanitarinės, gyvenimo sąlygos, vykdoma griežtesnė vandens kontrolė [15].
1.2
Valstiečių sveikatos apsauga
Luominis visuomenės suskirstymas susiformavo dar viduramžių laikais. Bėgant laikui žmonės susiskirstė ar buvo suskirstyti į tam tikrus luomus, priklausomai nuo socialinės padėties, šeimos padėties visuomenėje, tautybės, finansinės padėties. Tik įvykus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai buvo paskelbtas luominės lygybės principas, padaryta reformų, kurios ne tik tapo modeliu moderniosioms konstitucijoms, bet ir vedė į pažangesnius visuomenės santykius. Napoleonui Bonapartui vykdant reformas, Užnemunė atiteko Varšuvos kunigaikštystei ir 1807 m. naujaja Konstitucija joje buvo panaikinta baudžiava [16,17]. To paties buvo tikėtasi ir Lietuvoje, tačiau tuo metu valstietija nesulaukė baudžiavos panaikinimo Rusijai priklausiusiame krašte [18]. Užnemunėje po baudžiavos panaikinimo gyveno laisvesni, daugiau teisių turintys valstiečiai, jų sveikatos priežiūros lygis buvo aukštesnis ir jiems prieinamesnis [19]. Dalyje, priklausiusioje carinei Rusijai, valstiečių padėtis buvo sunki: „Valstiečių būklė, Lietuvai patekus į Rusų valdžią, žymiai pablogėjo. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai, su kuriais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas; galėjo juos pardavinėti, prakortuoti, panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti.“ – rašo A. Šapoka [20].
Valstiečiai sudarė didžiausią visuomenės dalį. Iki pat XIX a. vidurio valstiečiai teisiškai buvo suskirstyti į dvarininkams priklausančius (56 proc.), valstybinius (27 proc.), bažnytinius (10 proc.), karališkuosius (6 proc.) [21]. Vieno pirmųjų gyventojų surašymo duomenimis 1795 m. Vilniaus ir
Slanimo gubernijose gyveno 635 798 valstiečiai. Tai sudarė 80 proc. visų gyventojų. Šio luomo atstovų padėtį lėmė maksimalus jų teisių apribojimas ir priklausomybė nuo savininkų – dvarininkų bei paveldimo valstiečio statuso. Pastarasis lėmė, kad jie neturėjo jokių teisių į turtą, socialinį mobilumą, pasirinkimą šeimos kūrimui [9]. Valstietiją slėgė ne tik toks laisvės suvaržymas, bet taip pat buvo sunkiai prieinama medicinos pagalba, vaistai brangūs, gydytis teko įvairiomis priemonėmis namų sąlygomis.
1846 m. išleistas švietėjiškas leidinys „Regulas“, nurodantis valstiečiams, kaip apsisaugoti nuo choleros. Leidinyje nurodyta, kad choleros epidemijos metu į ligonines gali būti priimami tik cholera sergantys pacientai, kitų pacientų stacionarizavimas turi būti sustabdytas. Priėmimo kambariai, felčerių punktai, ligoninės buvo aprūpinami vaistinėlėmis, taip pat karbolio rūgštimi, kuri buvo naudojama dezinfekcijai [22].
2 pav. Patarimų knyga neturtingiesiems, kaip
apsisaugoti nuo choleros ir kaip gydytis susirgus, titulinis lapas. Stravinskis K. Regułas del skarbawu
źmoniu: kayp sawi reyk uźłeykiti nuog choleras, ir kayp greytey ratowoti prastoms naminioms
lekarstoms iey kokio sodo pasiroditu cholera. 1848.
Tik gubernijų centruose ir kituose didesniuose miestuose buvo kuriami priešepideminiai komitetai. Juos sudarė gydytojai, felčeriai, barzdaskučiai, o vadovauti paskiriami „garbingi“ asmenys. Įkurtos laikinos ligoninės, paskirti kvartalų ir rajonų prižiūrėtojai, vykdoma maisto produktų ir vandens stebėsena [23].
XIX a. pradžioje vargingesnei visuomenės daliai sunkiai prieinamos buvo ne tik gydytojų, bet ir vaistininkų paslaugos. Mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Panevėžys, Šiauliai, Telšiai ir Biržai buvo įsteigta po vieną vaistinę, didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose veikė kelios vaistinės [24].
Jau minėta anksčiau, kad didesniuose dvaruose dvarininkai steigė ligonines valstiečiams, kai kurie ir gydytojo prižiūrimas dvaro vaistines. Tarp tokių dvarininkų buvo ir Irenėjus Kleopas Oginskis, rūpinęsis, kad Rietavo dvare praktikuotų gydytojas. 1846 m. I. Oginskis pasikvietė iš Vilniaus dvi gailestingąsias seseris, kurios turėjusios įkurti čia ligoninę. Teisę į medicininę pagalbą turėjo samdiniai, darbininkai, taip pat neturtingi amatininkai, valstiečiai, kuriais turėjo rūpintis jų dvarininkai [8].
Alvydas Laiškonis teigia, kad 1843 metais Kauno ir kitų didesnių miestų ligoninėse buvo vykdomi skiepijimai nuo raupų. Kadangi valdžia skyrė mažai dėmesio valstiečių sveikatos apsaugai, jų sveikata priklausė nuo dvarininkų geros valios. Tik nedaugelis iš jų skirdavo lėšų jiems priklausančių valstiečių paskiepijimui. Taip pat valstiečiai galėjo tikėtis sulaukti pagalbos, jeigu žemvaldžių valdose praktikavo gydytojas [25].
Siekiant palengvinti biednuomenės gydymą, Europos šalyse jau XVII a. pradėtos leisti specializuotos farmakopėjos. Anita Magowska rašė, kad XIX a. pradžioje ir viduryje Lenkijoje buvo išleistos farmakopėjos ligoninėms. Jose buvo aprašomi tik patys pigiausi vaistai, kuriais buvo galima gydyti ligoninėse, kalėjimuose, labdaros įstaigose [26]. Olivier Lafont teigimu Prancūzijoje nuo XVII a. taip pat pradėtos leisti specializuotos farmakopėjos ligoninėms, kariuomenei, vargingiems pacientams. Dėl gydytojų bei vaistininkų trūkumo kaimo vietovėse ir sunkiai prieinamų jų paslaugų, išleistos farmakopėjos neturtingiems [27].
Tokios farmakopėjos išleistos ir Didžiojoje Britanijoje [28], Danijoje jos buvo vadinamos lotynišku pavadinimu “Pharmacopoea Pauperum” (liet. Farmakopėja vargingiems) [29]. Tokios priemonės, kaip dvarų ligoninių bei vaistinių steigimas, specialios švietėjiškos literatūros leidimas apie ligas ir kovą su jomis bei pigesnių vaistų farmakopėjų leidyba rodo pastangas rūpintis biednuomenės sveikata ir pagerinti medicinos paslaugų prieinamumą. Tačiau bendras XIX a. pradžioje vargingiems pacientams teiktų medicinos paslaugų profilis nebuvo toks, kokio tikėtąsi. Medicinos paslaugos buvo brangios ir sunkiai prieinamos žemesniojo socialinio sluoksnio pacientams.
1.3
Miestiečių sveikatos apsauga
Žodžio „miestietis” samprata buvo įvesta 1785 m. Jekaterinos II Malonės raštu, kuris apibrėžia pagrindines miestiečių grupes. Miestietis buvo suprantamas dvejopai: kaip nekilnojamo turto turintis asmuo arba miesto gyventojas, užsiimantis amatais, verslu arba prekyba [9].
1897 metų visuotinis gyventojų surašymas atskleidė, jog Vilniaus ir Kauno gubernijoje miestiečių luomas sudarė, palyginti, nedidelę dalį. Vilniaus gubernijoje miestiečių užregistruota vos 19,2 proc., Kauno – 21,1 proc. Urbanizacija vyko lėtai, didžiąją gyventojų dalį vis dar sudarė valstiečiai [30].
Kalbant apie miestiečių luomo sveikatos apsaugą, verta paminėti miestuose pradėtas kurti pirmąsias ligonines, kurios buvo skirtos beturčiams, biedniems ligoniams, neįgaliems miesto gyventojams. Nuo XVI a. pradžios buvo steigiamos špitolės. Špitoles įkurdavo turtingas fundatorius ir vėliau jų priežiūra buvo patikima bažnyčiai [31]. „XVIII a. pabaigoje iš 30 Vilniuje užregistruotų tik tris špitoles galima laikyti tikromis gydymo įstaigomis, kitos buvo chroniškų ligonių, luošių, benamių globos įstaigos.“ – rašė A. Andriušis [2]. Martynas Jakulis išskiria tris špitolių – ligoninių globotinių grupes: fiziškai negalintys savimi pasirūpinti – senyvo amžiaus, negalios ar ligos kankinami asmenys, fiziškai pajėgūs, bet negalintys savimi pasirūpinti – našlės, nuo nelaimių nukentėję asmenys, taip pat pamaldūs, gerą reputaciją turintys miestiečiai [32,33].
Kaip XIX a. buvo gydomi Lietuvos gyventojai aprašė autoriai, ištyrę pacientams išrašytų vaistų turinį. Tokią informaciją galima rasti baigiamuosiuose magistro darbuose, kuriuose kaip tiriamieji šaltiniai buvo panaudotos receptų knygos, tačiau autorės neskyrė dėmesio receptų knygų skyriui, kuriame aprašoma pacientų socialinė padėtis ir užimamos pareigos [34,35].
Pacientų identifikacijai dėmesio skyrė Vilma Gudienė ir Zenona Šimaitienė, kurios nagrinėjo Telšių vaistinės receptų knygos turinį. Anot autorių, nurodyta ne tik paciento pavardė, bet ir užimamos pareigos, veikla ar socialinis statusas. Prie garbingesnių pacientų pavardės buvo pridedamas prierašas „garbingam ponui“ (lenk. Wielmożnego Pana), kai kur nurodytos tik pareigos – kunigui, vyskupui, daktarui. Žemesnio socialinio sluoksnio pacientai buvo pažymimi be jokio prierašo, o nurodoma – studentui, nepažįstamajam (lenk. Dla newiadomego), žydui, valstietei ar „areštantui“ [36].
Apie miestiečių gydymą rašė Danijos farmacijos istorijos tyrinėtojai P.R. Kruse ir E. Kruse. Jie analizavo receptų knygą, kuri buvo pildyta 1794 - 1806 metais. Knygoje buvo fiksuojama informacija, kokiam pacientui skiriamas vaistas. Vaistininkas registravo paciento lytį, socialinį statusą bei adresą. Anot tyrinėtojų surinktų duomenų, daugiausia receptų buvo išrašyta dvasininkams (36,4 proc.), žemvaldžiams ir stambiems ūkininkams (26,7 proc.), mažesnė dalis parapijos sekretoriams (5,9 proc.), ūkių savininkams (5,2 proc.), aukšto rango valstybės tarnautojams (4,7 proc.), prekybininkams (4,1 proc.) ir tik nedidelis procentas žemesnio rango pareigūnams, karininkams, smulkesniems ūkininkams, laivų kapitonams, žvejams [37].
Literatūros šaltinių analizė atskleidė, jog nedidelę dalį Kauno ir Vilniaus gubernijų gyventojų sudarę miestiečiai naudojosi oficialiomis medicinos paslaugomis, kurios buvo teikiamos ligoninėse – špitolėse, kreipėsi į privačiai praktikavusius miesto gydytojus, vaistinėse pirko vaistus.
1.4
Aukščiausio socialinio sluoksnio pacientų gydymas
Nagrinėjant skirtingų socialinių sluoksnių medicinos apsaugą, išsamiausia informacija pateikiama apie karalių, imperatorių, aristokratų ir kitų aukštuomenės narių gydymą. Jis buvo detaliai dokumentuotas, aptartas gydytojų ir pačių diduomenės atstovų korespondencijoje, dienoraščiuose. Apie tai, jog aukščiausio socialinio sluoksnio atstovai gaudavo išskirtines medicinines paslaugas, liudija faktas, jog didikų rūmuose praktikuodavo asmeniniai gydytojai, turintys universitetinį išsilavinimą [38]. Apie aukštuomenės narių asmeninius gydytojus liudija ir žymus gydytojas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjų, profesorius Jozefas Frankas (1771 – 1842). Pavyzdžiui, savo asmeninį gydytoją turėjo Vilniaus vyskupas Stroinovskis [39].
XV a. pradžioje Jogailos lenkiškame dvare minimi praktikuojantys keli europiečiai gydytojai bei vaistininkas, XVI a. pabaigoje Stepono Batoro rūmuose praktikavo 5 gydytojai. Taip pat minimi LDK didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių gydytojai Georgijus Blandrata, buvęs ne tik Mykalojaus Radvilos Juodojo, bet ir Bonos bei Vengrijos karalienės gydytoju, Mykolas Bucela, Vaitiekus Baza. Pastarasis 1545 m. rūpinosi Žygimanto Augusto sveikata [2,13]. Škotų kilmės gydytojas Andrew Halliday buvo asmeninis Viljamo IV gydytojas, taip pat jis buvo ir Anglijos karalienės Viktorijos I vienas iš asmeninių gydytojų [40]. Karalienė Viktorija I (Alexandrina Victoria), nors ir turėjo asmeninius rūmų gydytojus, vienam iš gimdymų pasikvietė gydytoją, kuris gimdymo metu, naudodamas nedidelę chloroformo dozę, padėjo karalienei pagimdyti be stiprių gimdymo skausmų [41]. Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, net ir pasitraukęs į Belgiją, nuo 1815 m. savo asmeniniu gydytoju paskyrė Jean Louis Marc Alibert, kuris vėliau tapo jaunesniojo Liudviko brolio Karolio X asmeniniu gydytoju [42].
Iš plačios Radvilų giminės, manoma, kad pirmoji asmeninį gydytoją turėjo Barbora Radvilaitė. Jos sveikatą po vedybų prižiūrėjo valdovo Žygimanto Augusto gydytojas, Krokuvos universiteto profesorius Baltramiejus Sabinka. Dėl sunkios būklės gyvenimo pabaigoje, Barboros Radvilaitės sveikatą prižiūrėjo net aštuoni diplomuoti gydytojai. Radvilų giminė buvo „turtinga“ asmeniniais gydytojais. Baigę aukštąjį mokslą gydytojai iš visos Europos buvo kviečiami praktikuoti šių didikų dvaruose. Be asmeninių gydytojų taip pat Radvilos turėjo vaistininkų, chirurgų, balverių, cirulninkų, kurie atlikdavo įvairias procedūras:
nuleidinėjo kraują, darė klizmas, traukė dantis, statė taures, atstatydavo išnirimus, amputuodavo galūnes ir pan. [13].
Carinės Rusijos valdovai turėjo po kelis asmeninius rūmų gydytojus. Aukščiausio socialinio sluoksnio atstovai kviesdavo įžymiausius gydytojus iš visos Europos. Caro Pavelo I našlė Marija Fiodorovna turėjo tris asmeninius gydytojus – Alexander Crihton, Johann Beck ir Johann George Rühl, kurie nuolatos rūpinosi pacientės sveikata. Jai kas antrą ar kas trečią dieną buvo išrašomi įvairūs vaistai, kurie buvo gaminami dviejų vaistininkų, dirbusių rūmų vaistinėje. Pastebėta, kad receptuose imperatorienei buvo išrašoma daug vaistų skonį ir kvapą gerinančių medžiagų. Išoriškai vartojamiems vaistams naudotas rožių vanduo, apelsinų žiedų aliejus, migdolų aliejus, levandų aliejus bei levandų etanolinis ekstraktas. Vaistams į vidų – mėtų ar cinamono vanduo, apelsino žievelė ir t.t. Siekta, kad imperatorienės vartojamas vaistas pasižymėtų kuo malonesnėmis organoleptinėmis savybėmis [43,44].
Bajorai, kurie neturėjo asmeninių gydytojų savo dvaruose, rūpinosi namų vaistais ir galimybe suteikti medicininę pagalbą namiškiams iki gydytojo atvykimo. XIX a. dvarų architektūros tyrime minima dvaro patalpa arba tam tikra vieta patalpoje – vaistinėlė (lenk. apteczka). Jos paskirtis dvejopa. Pagrindinė – vaistų laikymo vieta, taip pat šią patalpą naudojo kaip degtinės ir jos produktų saugojimo vietą. Vaistinėlė bajorų namuose liudija, kad ir aukščiausiam socialiniam sluoksniui priklausantys pacientai ne visada galėjo greitai sulaukti medicininės pagalbos, todėl dažnai gydėsi patys. Taip pat bajorų namuose buvo namų medicinos knyga [45].
Informatyvus šaltinis, pasakojantis apie XIX a. pradžios Vilnių, socialinę aplinką, asmenybes ir jų tarpusavio santykius bei gydymą yra profesoriaus Jozefo Franko knyga „Atsiminimai apie Vilnių“. Atvykęs į Vilnių kartu su tėvu, profesoriumi Johanu Pėteriu Franku, gydytojas vadovavo Imperatoriškojo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai. Be dėstymo universitete ir vadovavimo katedrai, profesorius užsiėmė privačia praktika, daug dėmesio skyrė filantropinei veiklai – rengė labdaringus koncertus, o už surinktas lėšas pirko vaistus vargingiesiems, taip pat įsteigė Medicinos institutą, Vakcinacijos institutą, Motinystės institutą. Svetimšalis gydytojas buvo kviečiamas gydyti aukštuomenės atstovų, vyko į tolimas konsultacijas, už kurias jam buvo gerai atlyginama, tačiau daug praktikavo ir labdaringai, derindamas tai su studentų mokymu: „Per 10 mėnesių apžiūrėjau 369 ligonius, išleidau 697 rublius vaistams; rankų triūsą palengvino mano įvesta tvarka. Kol apžiūrėdavau ligonį, vienas studentas protokoluodavo, kitas pildydavo ligos istoriją, trečias man diktuojant išrašydavo receptą, o ketvirtas paaiškindavo sergančiajam, kaip vartoti vaistus ir kokios dietos laikytis.“ [39]. Į J. Franko kliniką kreipdavosi „įvairaus plauko“ žmonės: nuo skirtingas religijas išpažįstančių (krikščionys, žydai, musulmonai) iki skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių gyventojų (kilmingieji, „plebėjai”,
vienuoliai, prostitutės). Iš pasakojimų aišku, jog gydytojas kartais net savo lėšomis gydė biednuomenę, tačiau įdomesnių gydymo atvejų aprašyta menkai: „Neturtingi ligoniai kreipdavosi į kliniką, kur juos kartu su studentais apžiūrėdavome. Prirašydavau kuo daugiau namų vaistų.“, taip pat vargingieji J. Franko iniciatyva buvo skiepijami gratis (nemokamai).
Visuomenėje gerbiami gydytojai J. Frankas bei jo tėvas J. P. Frankas buvo kviečiami vizitacijoms pas garbius asmenis. Johanas Pėteris Frankas gydė patį Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą. Jo pakaušį išbėrus dedervinei, vargino niežulys, todėl gydytojas paskyrė plovimus distiliuotu actu. Jozefas Frankas, gydydamas kunigaikštį, kuriam nuo odos alergijos atsirado herpetinės žaizdos, skyrė azoto rūgšties limonade. Už tolimą kelionę ir kunigaikščio gydymą, J. Frankas gavo 500 Olandijos dukatų. Taip pat kunigaikščiui buvo taikytas gydymas, remiantis humoraline teorija: pasireiškus šlapimo nelaikymui ir baisiems skausmas, buvo paskirta azoto rūgštis su vidurius laisvinančiu gėrimu bei įpjovimai kojose kraujui nuleisti [39].
Aukščiausią socialinį sluoksnį užėmę pacientai galėjo gauti įvairų bei brangų gydymą. Tai liudija ne tik daugelis išlikusių istorinių dokumentų, rankraščių, bet ir receptų knygos, kuriose žymėtos pacientų užimamos pareigos visuomenėje ar įvardintas statusas. Svarbu pažymėti, kad pinigų turėjimas nebuvo vienintelė priežastis, kodėl aukštiems socialiniams sluoksniams priklausę asmenys lengviau gaudavo gydymo paslaugas. Tai lėmė ir aukštesnio socialinio statuso turėjimas, užimamos garbingos pareigos, taip pat praktikuojančių gydytojų skaičius vietovėje bei vaistinių skaičius.
Literatūros analizė atskleidė, jog XIX a. pradžioje trūko universitetinį išsilavinimą įgijusių gydytojų, kurie teiktų medicinos paslaugas gyventojams. Dėl šios priežasties gydytojų teiktos privačios medicinos paslaugos buvo labai brangios ir prieinamos retam gyventojui, trūko ligoninių, vyravo aukštas vaikų mirtingumas.
2. TYRIMO METODIKA
Rengiant darbą buvo suplanuoti pagrindiniai darbo etapai. Vykdyta literatūros paieška ir apžvalgos rengimas, atlikta archyvinių dokumentų, atskleidžiančių tyrimo tikslą, paieška ir vertinimas, tyrimo metodų parinkimas ir tyrimas, rezultatų ir darbo išvadų pateikimas. Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas, lyginamoji šaltinių analizė. Atrinkti tokie archyviniai dokumentai, kuriuose galima rasti informacijos apie pacientą bei vaistus, kurie buvo jam skirti. Pasirinkti archyviniai šaltiniai: 1. Telšių vaistinės receptų knyga, pildyta vaistininko Teodor Goeldner 1830 metais [46]; 2. Vilniaus universiteto vaistinės knyga, pildyta 1801 - 1802 metais [47]; Šie šaltiniai buvo žinomi, taip pat žinoma, kokios jų analizės buvo atliktos iki šiol ir ką autoriai aprašė savo darbuose.
Darbo temą atskleidžiančių archyvinių dokumentų ieškota Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos duomenų bazėje pagal raktinius žodžius (naudoti žodžiai: ligoninė, vaistai, valstietis, valstiečiai, bajorai, gydymas, pacientas ir pan.), pasirinkti tirti trys dokumentai: 1. Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašas, sudarytas 1841 metais [48], 2. Žinios apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius 1823 metų lapkričio mėnesį [49] ir 3. Adutiškio chirurgo Jono Michalovskio pranešimas Vilniaus kapitulai apie Adutiškio ligoninę 1811 metais [50]. Šie Adutiškio dokumentai yra išlikę ir prieinami virtualioje aplinkoje. Tikėtina, kad panašių dokumentų yra ir daugiau, tačiau jų skaitmeninės kopijos nėra pateiktos, todėl naudoti tik Adutiškio dokumentai.
Adutiškio dokumentuose pateikta informacijos apie valstiečių gydymą, tuo tarpu receptų knygose minimi įvairių socialinių sluoksnių pacientai. Todėl prieš pradedant tyrimą reikėjo identifikuoti, kurie iš jų yra priskiriami žemesniam socialiniam sluoksniui. Receptų knygose identifikuoti pacientai, priskirti žemesniajam socialiniam sluoksniui pagal vaistininko prierašus, apibūdinančius pacientą, pavyzdžiui, rašoma neturtingas, valstietis, areštantas, žydas, aptiktas receptas, skirtas tarnui ir pan. Skiriant vaistus aukštesnio socialinio sluoksnio pacientams vaistininkas prirašydavo mandagų kreipinį „ponui“, „garbingam ponui“ (lenk. Dla Welmoznego Pan). Šiai pacientų kategorijai priskirti aukštas pareigas valdžioje užimantys asmenys, turtingi miestiečiai, ponai, bajorai, kiti kilmingi miesto gyventojai.
Atlikus tyrimo šaltinių paiešką, buvo identifikuojamas šaltinių turinys, įvertinama ar informacija tyrimui yra tinkama. Tyrimui naudoti archyviniai dokumentai rašyti lenkų kalba, vaistų sudėtis ir gamyba nurodyti lotynų kalba. Informacija identifikuota ir susisteminta Microsoft Office Excel programoje. Identifikuojant ligas, tikrinant ligų pavadinimų teisingumą naudotos įvairių laikmečių medicinos
enciklopedijos [51], lotyniški vaistų pavadinimai tikrinti pagal XIX a. farmakopėjas [52,53], farmakologijos žinynus [54,55], XIX a. Materia medica [56].
Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje yra saugoma Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlės Marijos Fiodorovnos receptų knygos kopija. Buvo nuspręsta įtraukti šią knygą į analizę tokiu būdu atskleidžiant aukščiausio socialinio sluoksnio medikamentinės terapijos savitumus. Pasirinkta tirti 1811 metais Marijai Fiodorovnai skirtų vaistų turinį. Vilma Gudienė buvo identifikavusi šio istorinio šaltinio 1807-1808 metų receptų turinį. Tyrėja suteikė galimybę pasinaudoti sukaupta duomenų baze. Tai leido lengviau identifikuoti sunkiai įskaitomą 1811 m. rankraštį. Iš 223 užregistruotų receptų 1811 m. pavyko identifikuoti 217 receptų. Receptų turinys buvo analizuojamas perrašant juos į Microsoft Office Excel programą. XIX a. minimi augalų pavadinimai, vaistams pagaminti naudotų medžiagų pavadinimai buvo išsiaiškinti pasitelkiant įvairius žinynus, XIX a. farmakopėjas. Nustatyta, kokios medžiagos ir kiek kartų buvo išrašytos receptuose, kokios vyravo vaistų kompozicijos ir kokios medžiagos buvo naudojamos vaistų juslinėms savybėms pagerinti.
Darbe naudota Gretos Armonaitės suvesta duomenų bazė, analizuojant VU vaistinės receptų knygos turinį. Iššifruota informacija jau buvo suvesta į Microsoft Office Excel programą. Iš receptų analizės buvo išrinkti receptai, skirti pacientams, kurių buvo nurodytos užimamos pareigos ar kitaip įvardintas socialinis statusas. Receptai, skirti aukštesniojo socialinio sluoksnio pacientams, buvo analizuojami ir lyginami kartu su receptais, išrašytais Telšių mieste. Telšių vaistinės receptų knygos analizę atliko Vilma Gudienė su Zenona Šimaitiene bei Indrė Šiurkutė. Buvo naudojamos šių autorių duomenų bazės, suvestos į Microsoft Office Excel programą.
Adutiškyje užregistruoti dokumentai iki šiol nebuvo tyrinėti. Dalis informacijos pateikta lenkų kalba. Receptai, parašyti lotynų kalba, analizuoti pasitelkiant XIX a. farmakologijos žinynus ir farmakopėjas. Tyrimui buvo naudotos skaitmeninės dokumentų kopijos. Magistro baigiamajam darbui jas buvo leista naudoti pateikus prašymą ir gavus leidimą iš Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus dr. Sigito Narbuto (3 priedas). Duomenys iš archyvinių dokumentų buvo suvesti į Microsoft Office Excel programą.
Archyviniuose dokumentuose pateikta informacija sugrupuota pagal pacientų socialinę padėtį, identifikuotą pagal apibrėžtus kriterijus. Visa medžiaga susisteminta lentelėse, pagal kurias vykdyti skaičiavimai ir analizė. Palyginamieji skaičiavimai atlikti programa Microsoft Office Excel. Pateikiant darbą, pasitelkta vaizdinė medžiaga – archyvinių dokumentų fotokopijos.
Tyrimo chronologinės ribos
Tirtų archyvinių šaltinių chronologinės ribos 1801 – 1841 m. Dėl to yra galimas XIX a. pirmos pusės medikamentinės terapijos savitumų lyginimas skirtingiems socialiniams sluoksniams. Šiuo istoriniu laikotarpiu dabartinė Lietuvos teritorija priklausė Rusijos imperijai, kuri buvo administraciškai padalinta į teritorinius vienetus – gubernijas. Didžiąją dabartinės Lietuvos teritorijos dalį užėmė Vilniaus gubernija, Užnemunė XIX a. pirmoje pusėje priklausė Prūsijai. Tirti archyviniai dokumentai buvo užregistruoti XIX a. pradžioje Vilniaus gubernijoje, imperatoriaus Pavelo I našlės Marijos Fiodorovnos receptų knyga buvo pildoma Sankt Peterburge.
Tyrimo trūkumai:
Tirta tik Adutiškio valstiečių terapija. Šie šaltiniai buvo prieinami ir tinkami analizuojant žemesniojo socialinio sluoksnio pacientų medikamentinę terapiją.
Buvo sunku išskirti žemesnįjį socialinį pacientų sluoksnį VU ir Telšių vaistinių receptų knygose. Tai padaryta tik remiantis vaistininko prierašais apie pacientus. Galėjo būti ir daugiau pacientų, priskirtinų šiam sluoksniui.
3. ŠALTINIŲ CHARAKTERISTIKA, TYRIMO OBJEKTŲ
APRAŠYMAS
3.1
Rusijos imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos receptų knyga
Carinės Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlės Marijos Fiodorovnos receptų knyga buvo pildyta 1807-1811 metais. Žalios spalvos odos viršeliais įrišta 90 lapų knyga, kurios pavadinimas užrašytas prancūzų kalba „Pour sa majeste L‘Imperatrice Maria anno 1807“ – „Jos Didenybei imperatorienei Marijai“. Šaltinio kopija saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Kopija gauta iš Kolorado universiteto profesorės emeritės Mary Schaeffer Conroy.
Kiekvienas knygos puslapis perskirtas perpus. Receptai užfiksuoti dviem skiltimis iš viršaus žemyn. Visi receptai numeruoti pagal mėnesio dieną. Kiekvieno lapo viršuje įvardintas mėnuo, o kiekvienas receptas numeruotas pagal jo išrašymo dieną. Receptus sudaro santrumpa Rp. (lot. recipe – paimk), surašytos sudedamosios dalys su nurodytais kiekiais, nurodymais, jeigu reikia, tirpinti medžiagą (lot. solve in), šaldyti (lot. colat), gydytojo nurodymai vaistininkui ”M.D.S.“ (M – lot. misce – maišyk; D - lot. da – duok; S – lot. signa – žymėk), nurodymai kaip vartoti vaistą parašyti pranzūcų, lotynų arba vokiečių kalba, taip pat prie visų receptų yra prierašas prancūzų kalba „Pour S M. I. l‘Imperatrice“ – Jos Didenybei imperatorienei. Pabaigoje nurodyta vaistą išrašiusio gydytojo pavardė. Knygoje užfiksuoti receptai, kuriuos keturių metų laikotarpiu išrašė trys asmeniniai caro našlės gydytojai. Dalį knygos (1807-1708 m.) jau yra išnagrinėjusi Vilma Gudienė. Jos surinkta ir išanalizuota duomenų bazė panaudota atliekant tyrimą. Šiame baigiamajame magistro darbe analizuojama kita dalis receptų knygos – 1811 m. Analizuojamos dalies pradžia – 1810 metų gruodžio 13d., knyga baigta pildyti 1811 metų gruodžio 31d. Iš viso analizuojamais metais užregistruoti 223 receptai. 5 receptų nepavyko iššifruoti dėl sunkiai įskaitomo rašto.
3pav. Rusijos caro Pavelo I našlės Marijos Fiodorvnos receptų knygos fragmentas, 1811 m. liepos 12-13 dienų receptai, išrašyti gydytojo J.G. Rühl
3.2
Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga
Vilniaus universiteto vaistinės knyga pildyta 1801 – 1802 metais. Tikslią šaltinio datą nustatė VU bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Irena Katilienė. Šis istorinis šaltinis yra saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Skaitmeniniai originalaus dokumento vaizdai yra saugomi Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje. Greta Armonaitė atliko knygoje užregistruotų receptų turinio analizę. Šiame darbe buvo panaudota autorės susisteminta istorinio šaltinio duomenų bazė, kai kuriais atvejais buvo pasinaudota skaitmeniniais dokumento vaizdais.
Dokumentas sudarytas iš maždaug 480 sunumeruotų A4 formato pageltusių lapų, įrištų į storus viršelius. Knygos lapus sudaro 3 skyriai: pirmame nurodytas recepto numeris (receptai sunumeruoti eilės tvarka), antrame skyriuje nurodyta kas išrašė receptą, kam skirtas vaistas, recepto kompozicija, vartojimo nurodymas. Trečioji skiltis skirta vaisto kainai užrašyti. Visi receptai pradedami nuo gydytojo pavardės, kuri niekada netrumpinama, bei santrumpos prieš ją „M. D. Prof.“ – medicinos daktaras, profesorius. Toliau seka užrašas, kam skiriamas vaistas. Recepto kompozicija parašyta lotynų kalba, vaisto gamyba ir vartojimas – lenkų kalba.
4 pav. VU vaistinės receptų knygos fragmentas. Rp. 1042-1043. Receptai, skirti profesoriui Mickevičiui 1801 metų spalio 4 ir 8 dienomis
3.3
Telšių vaistinės receptų knyga
1830 m. vaistininko Teodor Goeldner pildyta Telšių vaistinės receptų knyga „Shnurovaja kniga dlia zapisyvanie receptov postupajushczichv volnuju apteku Provizora Fedora Geldnera v gorod Telshiach sostojashcziuju 1830 goda“. Šis dokumentas saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus
archyve. Šaltinio turinio analizę atliko Indrė Šiurkutė ir Vilma Gudienė bei Zenona Šimaitienė. Atliekant tyrimą buvo panaudotos šių autorių sudarytos duomenų bazės.
Knyga susideda iš 287 surištų lapų. Kiekvienas knygos puslapis yra pildomas lentelės forma, kurią sudaro šešios skiltys: recepto numeris, recepto pagaminimo data, recepto kompozicija, vaisto kaina, gydytojas ir pacientas, kuriam skiriamas vaistas. Skilčių pavadinimai išspausdinti rusų kalba. Paskutinėje skiltyje buvo nurodoma paciento pavardė, užimamos pareigos, socialinis sluoksnis ar socialinė grupė, kuriai skiriamas vaistas. Ne visa šaltinyje esanti informacija yra gerai įskaitoma dėl išblukusio rašalo, taip pat trūksta kai kurių lapų.
5 pav.Telšių vaistinės receptų knygos fragmentas. Rp. 2247. Receptas, skirtas „areštantei” – kalinei 1830 metų rugpjūčio 14 d.
3.4
Archyvinis dokumentas - Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašai
Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašai buvo užregistruoti 1841 metais Adutiškyje. Dabartiniame Švenčionių rajone. Geros būklės trijų lapų dokumentas saugomas Vilniaus kapitulos fonde “F43. Bažnytinės valdos”. Atliekant baigiamojo magistro darbo tyrimą, naudota puikios kokybės, gerai įskaitoma skaitmeninė dokumento kopija. Iki šiol šis archyvinis šaltinis tirtas nebuvo. Dokumentas parašytas lenkų kalba, vaistinės medžiagos nurodytos lotynų kalba. Sąraše nurodytos valtiečių už nuosavus pinigus įsigytos vaistinės medžiagos, jų kiekis bei kaina. Pirmajame lape nurodyta suvestinė: kokį mėnesį ir kur buvo pirkta vaistų, popieriaus milteliams supakuoti ir kitų prekių. Nurodoma, kad pirkta už nuosavus valstiečių pinigus. Sekančiuose dviejuose lapuose nurodytas pirktų vaistų sąrašas, pirktas kiekis bei suma kapeikomis.
6 pav. Adutiškio valstiečiams gydyti pirktų vaistų sąrašo fragmentas (1841 m.)
3.5
Archyvinis dokumentas - Žinios apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius
1823 m. lapkričio mėnesį
Žinios apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius 1823 m. lapkričio mėnesį yra trijų lapų archyvinis dokumentas, saugomas Vilniaus kapitulos fonde “F43. Bažnytinės valdos”. Dokumentas pildytas 1823 metais Adutiškyje. Magistro darbo analizei naudota geros būklės dokumento skaitmeninė kopija. Vilniaus kapitulai adresuotas dokumentas parašytas lenkų kalba, išskyrus ligos pavadinimą ir skirtus vaistus, kurie nurodyti lotynų kalba. Visuose trijuose lapuose informacija suskirstyta į aštuonias skiltis. Pirmojoje nurodyta data: užrašyta tik kuri tai lapkričio mėnesio diena. Kitoje skiltyje nurodytas vietovės pavadinimas, trečioje – paciento vardas ir pavardė. Toliau įvardinta liga (lenk. choroba), penktoje skiltyje vaistai, kuriais gydytas pacientas. Trys paskutiniai skyriai nurodo paciento ligos baigtį – atsigavo, išgijo (lenk. wyzdrowieli), išliko (lenk. pozostali), mirė (lenk. umarli).
7 pav. Felčerio pranešimas Vilniaus kapitulai apie Adutiškio valdų valstiečius, sirgusius 1823 m. lapkričio mėnesį, L. Nr. 1
3.6
Archyvinis dokumentas - Adutiškio chirurgo Jono Michalovskio pranešimas
Vilniaus kapitulai apie Adutiškio ligoninę
Adutiškio chirurgo Jono Michalovskio pranešimas Vilniaus kapitulai apie Adutiškio ligoninę yra vieno puslapio apimties, puikios būklės, gerai įskaitomas archyvinis dokumentas, užfiksuotas 1811 m. Adutiškyje. Adutiškio ligoninės chirurgo Jono Michalovskio raportas, skirtas Vilniaus kapitulai. Tirtas dokumentas saugomas Vilniaus kapitulos fonde “F43. Bažnytinės valdos”. Tyrimui naudota skaitmeninė dokumento kopija. Dokumentas parašytas lenkų ir lotynų kalbomis. Jame nubraižyta lentelė iš septynių skilčių, kurias sudaro: vietovės pavadinimas, sergančiojo vardas ir pavardė, užfiksuota liga, vaistai ligos gydymui, ligos pradžia ir pabaiga, ligos baigtis: pasveiko ar mirė, vaisto kaina. Prie ligonio vardo ir pavardės kai kur nurodyti giminystės ryšiai arba vienu iš atvejų – pareigos „tarnas“.
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1
Vilniaus universiteto ir Telšių vaistinių receptų knygose skirtingų socialinių
sluoksnių pacientams užregistruotų receptų turinys
Vilniaus universiteto ir Telšių vaistinių receptų knygose, pildytose XIX a. pradžioje, buvo registruojami pacientai, kuriems skirti vaistai. Nurodyti vardas ir pavardė, užimamos pareigos, socialinė padėtis ar socialinė grupė, kuriai priklauso pacientas. Iš visų pacientų, kuriems buvo skirti receptai, tik nedaugelį galima priskirti žemesniam socialiniam sluoksniui (vaistininko prierašai: neturtingam, tarnui, valstiečiams, areštantams (taip buvo vadinti kaliniai) nusako, kad šie pacientai priklauso žemesniam soc. sluoksniui). Receptų knygose daugiausia receptų užregistruota aukštesnio soc. sluoksnio pacientams – aukštiems pareigūnams, valdančiąsias pareigas užimantiems asmenims (gubernatoriui, vicegubernatoriui, didžiajam maršalui (lenk. Magnus Marszal)), profesoriams, kunigaikštienei ir kitiems miesto gyventojams. Aukštesniam socialiniam sluoksniui taip pat priskirti ir Rusijos caro armijos karininkai, bajorai, bažnyčios tarnautojai. Dažnai vaistininkas, išreikšdamas pagarbą pacientui, prie pavardžių nurodė prierašą lenkų kalba Dla Wielmożnego Pan – Garbingam ponui, arba tiesiog rašydavo trumpinimą “W.”. Pasitaikė atvejų, kada vaistininkas registruodamas receptą, nurodė paciento tautybę: žydų (judeo) kilmės, prancūzų (gallo) kilmės pacientas.
VU vaistinėje pagamintų vaistų receptų sudėtys įvairios, galima aptikti daug skirtingų įvairios kilmės vaistinių medžiagų. Pavyzdžiui, Garbingam ponui skirtas receptas iš 5 sudedamųjų dalių. Vietoj vaisto kainos nurodyta „regestr” – toks trumpinimas gali reikšti, kad už vaistą tuomet nebuvo sumokėta ir tai bus padaryta vėliau. Recepto sudėtis: tamarindas (Tamarindum), rabarbaro šaknų milteliai (rad. Rhei), gumiarabikas (Gummi arabici), opijus (Opium) ir skonį bei kvapą gerinantis mėtų vanduo (aq. Mentha) [47, L. 48, Rp. 612]. Pagal vokiečių gydytojo K. Shprengel 1820 m. publikuotoje knygoje „Kurt Sprengel vaistų registras ir farmakologija” pateiktą vaistų farmakologinio veikimo klasifikaciją, galima spręsti, kad tai į vidų skirtas, vidurius laisvinantis, skausmą malšinantis vaistas [69].
Pagal prierašus receptų knygose prie pacientų pavardės buvo nustatyta, kurie iš jų galėjo priklausyti skurdžiausiųjų pacientų grupei. Tokie pacientų įvardinimai, kaip neturtingas, tarnas, valstietis, areštantas, žydas, žydo dukra, nepažįstamasis leido šiuos pacientus priskirti žemesniajam soc. sluoksniui. VU receptų knygoje iš 1007 receptų vos 10 receptų galima identifikuoti, kad jie skirti žemesnio soc. sluoksnio pacientams. Ne prie visų receptų yra įvardinta, kam skiriamas vaistas, todėl sunku nustatyti tikslų tokių pacientų skaičių.
Vienas iš užregistruotų receptų skirtas neturtingam ar, kitaip tariant, skurdą patiriančiam žmogui (lenk. ubogej). Suprantama, kad tokiems pacientams privačios gydytojo paslaugos buvo neprieinamos, todėl keista, kad bent vienas iš gausybės to meto skurstančiųjų yra minimas šioje knygoje. Pacientui išrašytas gana paprastos sudėties receptas, susidedantis iš baltojo cukraus (pulv. Sacchari albi), jūros svogūnų ekstrakto (Extr. Squillae), stibio sulfido (Kermes Minerale) [47, L. 76, Rp. 978]. Jūros svogūnai yra aitraus skonio. Šis vaistas išrašytas vidiniam vartojimui skirtas miltelių pavidalu. Kad pagerintų nemalonų miltelių skonį, gydytojas išrašė vaistą pasaldinti cukrumi (Sacchari albi). Prie šio recepto nurodyta, kad jo kaina yra 2 rub. Įdomu tai, kad visos šiam pacientui skirtos medžiagos turėjo būti importuojamos, o gydytojas rūpinosi, kad vaisto skonis šiam pacientui būtų priimtinesnis.
Taip pat žemesniajam sluoksniui priskirti pacientai, įvardinti tarnais, patarnavę dvarininkams ir turtingiems miestiečiams. Jiems taip pat buvo skirti paprastos sudėties receptai iš kelių sudedamųjų dalių. Per dvejus metus vaistininkas tik prie trijų receptų nurodė, kad vaistas skirtas taip vadinamiems „tarnams”, kurie lotyniškai buvo įvardinti servo. Tik prie vieno recepto yra nurodyta kaina – 2 rub. Prie kitų receptų paskutinėje skiltyje, kur turi būti nurodyta kaina, parašyta „reg”. Tikėtina, kad už jų gydymą sumokės šeimininkas ir šios išlaidos registruotos į jo sąskaitą. Tarnams išrašytos medžiagos: valerijonų ekstraktas (extr. Valerianae), mėtų vanduo (aq. Mentha), karčiojo musmedžio ekstraktas (extr. Quassia Amara), spiritinis eteris (aq. Laudanum), opijaus tinktūra (tinct. Opium), kamparas (Camphora), kalio nitratas (Nitri puri), cukraus sirupas (sir. sympl.), chininmedžio žievės milteliai (pulv. cort. Chinnae) [47, Rp. 817, 996, 1023]. Matyti, kad vyrauja augalinės vaistinės medžiagos, tarp kurių yra ir importuotų augalų. Vaistų juslines savybes galėjo pagerinti tik viename recepte skirtas cukraus sirupas ir mėtų vanduo.
Tyrime buvo naudota Telšių vaistinės receptų knygos 405 receptų analizė. Iš viso knygoje per 1830 m. užregistruota 3719 receptų. 17 receptų įdentifikuoti kaip skiriami žemesnio soc. sluoksnio pacientams. Knygoje aptikti receptai žydui, nepažįstamo žydo dukrai, nepažįstamajam (lenk. Dla Newiadomego), valstiečiams, areštantams, kalinčiam kunigui. Pastarasis taip pat priskirtas žemesniajam sluoksniui, nes gydytojas jam paskyrė tokius pačius vaistus, kaip ir Areštantei Marijonai. 1 lentelėje pateikiamos kalintiems pacientams išrašytų vaistų sudėtys.
1 lentelė. Telšių vaistinės receptų knygoje kalintiems pacientams užregistruotų vaistų sudėtis ir kainos, 1830 m.
Recepto Nr. Vaisto sudėtis Pacientas Kaina
965 Rp.: Infusi Flos Sambuci (šeivamedžio žiedų užpilas)
Sulphati Magnesiae (magnio sulfatas) Mell puri (medus)
Marijona areštantka, kunigas areštantas Abiems pacientams vaisto kaina 1 rub. 35 kp. 2247 Rp.: Aquae (vanduo)
Elixir acidi Haleri (sieros rūgštis)
Oxymelli sympl. (medaus ir acto mišinys)
Areštantei 40 kp.
2248 Rp.: Spirit Camphorati (Kamparo spiritas) Areštantei 97 kp.
2249 Rp.: Sacharri albi (Baltasis cukrus) Areštantei 38 kp.
Pigiausias vaistas, skirtas areštantei kainavo 38 kp. Jo sudėtyje yra tik baltasis cukrus (Sacchari albi) [46, Rp. 2249]. Iš fakto, kad tai buvo vienintelė recepte išrašyta medžiaga, sprendžiama, jog cukrus buvo naudotas ne tik kaip vaisto skonį gerinanti medžiaga, bet ir kaip vaistas. Vidutiniškai areštantams skirti vaistai kainavo 62 kp. Šiems pacientams buvo skirtos ne tik pačios pigiausios medžiagos. Aptikta importuotų medžiagų, tokių kaip cukrus bei kamparas. Cukrus 1841 metų vaistų taksos duomenimis kainavo apie 4 kp. už 1 unciją (31,1 g), kamparas – 30 kp. už 1 unciją [73].
Telšių vaistinės receptų knygoje užregistruoti brangiai kainavę vaistai, skirti valstiečiams, tačiau vaistų sudėtis paprasta – vienas arba du komponentai (2 lentelė). Tikėtina, kad juos pirko felčeris viso dvaro valstiečiams. Pavyzdžiui, skaudvabalių pleistro kaina, vaistų taksos duomenimis, buvo 18 kp., o prie recepto nurodyta kaina kur kas didesnė – 2 rub. 60 kp [73].
Šiai pacientų grupei nupirkta tokių vaistinių medžiagų, kaip vynakmenio druska (Cremoris Tartari), kalio nitratas (Nitri puri), šeivamedžio žiedai (flor. Sambuci), medaus ir acto mišinys (Oxymell), skaudvabalių pleistrai (empl. Vesicatoria), rabarbarų šaknys (rad. Rhei), taip pat skirtas Halerio rūgšties eliksyras (Elixir acidum Halleri). Šis mišinys sudarytas iš 1 dalies sieros rūgšties ir 3 dalių etanolio. Toks eliksyras pasižymėjo stipriai sutraukiančiu poveikiu [46,57]. Vartotas į vidų.
2 lentelė. Telšių vaistinės receptų knygoje valstiečiams užregistruotų vaistų sudėtis ir kainos, 1830 m.
Recepto Nr. Vaisto sudėtis Pacientas Kaina
1020 Rp.: Cremoris Tartari (vynakmenio druska) Nitri puri (Kalio nitratas)
Valstiečiui 1 rub. 71 kp.
1021 Rp.: Flor. Sambuci (Šeivamedžio žiedai) Valstiečiui -
1022 Rp.: Oxymell simpl. (medaus ir acto mišinys) Valstiečiui 2 rub. 74 kp.
1023 Rp.: Elixir acidi Halleri (Halerio rūgštis) Valstiečiui -
1024 Rp.: Empl. Vesicatoria (skaudvabalių pleistrai) Valstiečiui 2 rub. 60 kp. 1025 Rp.: Spec. Pectoralis (Žolelių arbata nuo
peršalimo)
Valstiečiui 3 rub. 8 kp.
1026 Rp.: Tinct. Rhei (Rabarbarų tinktūra) Tartari tartarisati (Kalio tartratas)
Valstiečiui 4 rub. 1 kp.
1027 Rp.: Tinct. Ipecacuanea (Ipekakuanos tinktūra) Tartari emetici (Stibio kalio tartratas) M. f. tinct.
Valstiečiui -
1028 Rp.: Aceti antiseptic (Acto rūgštis) Valstiečiui 61 kp.
Prie žemesniojo soc. sluoksnio pacientų buvo priskirti ir pacientai, vaistininko įvardinti žydai ir nepažįstamasis. Registruodamas receptus šiems pacientams, vaistininkas nenurodė nei vardo ar pavardės, nei užimamų pareigų, nėra ir jokio prierašo, kuriuo būtų išreiškiama pagarba, skirtingai nuo aukštesnio soc. sluoksnio pacientų [46, Rp. 1428].
Du iš eilės užregistruoti receptai Nr. 1853 ir Nr. 1854, skirti pacientui, įvardintam žydui. Vieno vaisto kaina didelė - 2 rub. 43 kp. Jo sudėtyje trys sudedamosios dalys: našlaitės žolė (herb. Violae), aviečių šaknys (rad. Rubiar) ir varnalėšos šaknys (rad. Bardanae). Iš šių augalinės kilmės vaistinių medžiagų pacientas turėjo pasiruošti nuovirą. Kitas vaistas gerokai pigesnis (61 kp.), jo sudėtis paprasta – liepų žiedai (flor. Tiliae) ir baltasis cukrus (Saccharum album). Liepų žiedai veikia raminančiai, pasižymi atsikosėjimą gerinančiu, karštį mažinančiu poveikiu. Iš tokių sudedamųjų dalių buvo galima pasigaminti saldžią arbatą. Bendra abiejų vaistų kaina šiam pacientui žydui buvo 3 rub. (3 lentelė)
Vienas pigesnių vaistų, skirtas nepažįstamajam kainavo 66 kp. Jo sudėtyje alyvuogių aliejus (ol. Olivarum), gintaro aliejus (ol. Succini) ir opijaus tinktūra (liq. Laudanum). Šis nepažįstamuoju įvardintas pacientas galėjo būti ir ne biednuomenės atstovas. Gintaro aliejus (ol. Succini) buvo retai vartotas [46, Rp. 1428].
3 lentelė. Telšių vaistinės receptų knygoje žydams ir nepažįstamajam užregistruotų vaistų sudėtis ir kainos, 1830 m.
Recepto Nr. Vaisto sudėtis Pacientas Kaina
1853 Rp.: Herba Violae (našlaitės žolė) Rad. Rubiar (Aviečių šaknys) Rad. Bardanae (Varnalėšų šaknys) M.D.S. pro decoctum
Žydui 2 rub. 43 kp.
1854 Rp.: Tiliae (Liepa)
Sacharri albi (Baltasis cukrus)
Žydui 61 kp.
1425 Rp.: Syrupi rad. Rhei (Rabarbaro šaknų sirupas) Magnesiae alba
Aquae
Nepažįstamo žydo dukrai
95 kp.
1428 Rp.; Ol. Olivarum (alyvuogių aliejus) Ol. Succini (gintaro aliejus) Laudani liquor (Opijaus tinktūra)
Nepažįstamajam 66 kp.
Telšių vaistinėje pagamintuose receptuose naudota nemažai augalinės kilmės medžiagų, aliejų, gyvūninės kilmės medžiagų, pasitaikė cheminės kilmės medžiagų. Užfiksuotuose receptuose šiems pacientams visai nėra išrašytų skonį ir kvapą gerinančių medžiagų, tokių kaip rožių, pipirmėčių, cinamono ar aviečių vanduo.
VU receptų knygos tyrimas atskleidžia, kad žemesnio socialinio sluoksnio pacientams skirti nebrangūs vaistai. Telšių vaistinės receptų knygoje prie užfiksuotų receptų valstiečiams, nurodytos aukštos kainos. Palyginus pateiktas vaistų kainas su 1841 m. vaistų taksos duomenimis, šie vaistai turėjo būti skirti ne vienam pacientui, o keliems. Kaliniai buvo gydomi nebrangiomis, paprastomis vaistinėmis medžiagomis. Tuo tarpu aukštesnio soc. sluoksnio pacientai gydyti įvairiomis, brangiomis medžiagomis, jiems skirta vaistų skonį ir kvapą gerinančių medžiagų. Taip pat receptų knygų turinio analizė atskleidė, jog Telšiuose vos 2,47 proc. analizuotų receptų buvo skirti žemesnio soc. sluoksnio pacientams. Tai įrodo, kad privačios ir brangios gydytojų paslaugos buvo prieinamos dažniausiai tik aukštesnio soc. sluoksnio pacientams.
4.2
Adutiškio valstiečiams XIX a. pradžioje išrašytų vaistų sudėtis
4.2.1 Valstiečių terapija Adutiškio ligoninėje 1811 m.
Adutiškio špitolė – ligoninė minima jau XVIII a. pabaigoje. Vienas iš Adutiškyje užregistruotų dokumentų yra „Chirurgo Jono Michalovskio pranešimas apie Adutiškio ligoninę 1811 metais“, kuriame užfiksuota informacija apie šią įstaigą. Dokumente užregistruoti duomenys apie miestelio ligoninės pacientus. Pacientai įvardinti nurodant ne tik vardą ir pavardę, bet ir giminystės ar šeimos ryšį: Mikolaj sūnus Krzysztof, žmona Agnieszka, žmona Justyna ir pan. Vienas iš užregistruotų pacientų yra įvardintas kaip tarnas.
Pagal pateiktus duomenis, kada pacientas paguldytas į ligoninę ir kada pasveiko, atlikti skaičiavimai, kurie parodė, kad valstiečiai ligoninėje praleido vidutiniškai 31 dieną. Toks ilgas stacionarizavimo laikas rodo, jog pacientams skirtas gydymas nebuvo veiksmingas. Vidutiniškai mėnesį laiko ligoninėje praleidę ligoniai buvo gydyti vaistais, kuriuos sudarė 2-4 vaistinės medžiagos. Ilgiausiai ligoninėje stacionarizuotas pacientas 45 dienas. Pacientą kankino viduriavimas ir karščiavimas. Šie simptomai visą laiką buvo gydyti tokiais pačiais vaistais, kurių sudėtyje 4 komponentai: vynakmenio druska (Cremor Tartari), kalio nitratas (Nitri puri), chininmedžio tinktūra (tinct. Chinnae), kamparo tinktūra (tinct. Camphora). Tik vienas iš šių komponentų buvo kiek brangesnis – tai kamparas, kurio kaina buvo apie 30 kp. už 1 unciją. Kitų komponentų kaina keliskart mažesnė.
Receptas, skirtas tarnui, sudarytas iš trijų komponentų: spiritinis kalio nitrato tirpalas (spir. Nitri), švelniai nervus raminančio, antipiretinio poveikio bebro sruoglių tinktūra (tinct. Castor) ir obuolių tinktūra (tinct. Pommier), gaminta iš laukinės obels vaisių [56]. Toks pats vaistas skirtas ir kitam pacientui, įvardintam Mikolaj. Abiems pacientams diagnozuotas blužnies uždegimas (lenk. zapalenie
śledziony). Nurodyta, kad tarnas į ligoninę pateko birželio 24 d., o pasveiko liepos 30 d.
(Stacionarizavimo trukmė apie 36 d.). Pacientas Mikolaj sirgo tuo pačiu blužnies uždegimu ligoninėje guli trumpiau – 28 dienas.
Šaltinyje nurodytos diagnozės: trims pacientams buvo nustatyta karštinė (Febra), du kartus užregistruotas blužnies uždegimas, viso kūno išbėrimas, viduriavimas su temperatūra ir askaridės. Nuo helmintozės ligoniui paskirtas augalo Jalapa šaknies nuoviras. Iš viso archyviniame dokumente užregistruota 13 skirtingų vaistinių medžiagų, iš kurių septynios augalinės kilmės vaistinės medžiagos, penkios – cheminės/mineralinės kilmės ir viena gyvūninės kilmės medžiaga - bebro sruogliai (Castor).
