REGINA CENENKIENĖ
MEDICINOS DARBUOTOJŲ PROFESINIAI
BIOLOGINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikata: sveikatos ekologija)
Mokslinė vadovė:
dr. Greta Gailienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)
MEDICINOS DARBUOTOJŲ PROFESINIAI BIOLOGINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI Regina Cenenkienė
Mokslinė vadovė dr. Greta Gailienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra, Kaunas, 2007. – 63p.
Medicinos darbuotojai dėl kasdieninio kontakto su ţmogaus organizmo skysčiais priskiriami didţiausios biologinių veiksnių rizikos grupei. Incidentų – mikrotraumų ir ekspozicijos krauju, rizika yra susijusi su kraujo keliu plintančiomis infekcijomis (HBV, HCV, ŢIV).
Darbo tikslas: Nustatyti medicinos darbuotojų profesinių biologinių veiksnių riziką ir
paplitimą Kauno medicinos universiteto klinikų chirurgijos profilio skyriuose.
Tyrimo metodika. Vykdytas retrospektyvinis tyrimas 2006 m. 1-6 mėnesių, duomenys rinkti
Kauno medicinos universiteto klinikų chirurgijos profilio skyriuose. Atlikta anketinė apklausa. Išdalintos 347 anoniminės anketos, atsako daţnis 89,6 % (311). Statistiniam duomenų apdorojimui naudotas SPSS 11.0 programinis paketas.
Rezultatai. 64,5% respondentų patyrė mikrotraumą, 71,1 % – ekspoziciją biologiniais
skysčiais, mikrotraumą, ir ekspoziciją patyrė 39,6% darbuotojų. Visais mikrotraumų atvejais buvo suţeistos rankos, ekspozicijų metu 63% respondentų apsitaškė sveiką odą, 20% – akis. Daţniausiai darbuotojai apsitaškė krauju (60%). Gydytojai mikrotraumą daţniausiai patyrė operacijų metu (79,3%), slaugytojos – apruošdamos instrumentus (35,1%), pagalbiniai darbuotojai – tvarkydami atliekas (75,8%). Gydytojai daţniausiai susiţeidė chirurgine adata (72,4%), slaugytojos – injekcine adata (72,4%), pagalbiniai darbuotojai – stiklu (60,6%). 86% respondentų nebuvo pasiskiepiję HB vakcina. Mikrotraumų metu 14,5%, ekspozicijų metu 5% respondentų asmeninių apsaugos priemonių nenaudojo.
Išvados. 1) Daugiau nei pusė respondentų tiriamuoju laikotarpiu patyrė mikrotraumą ir
ekspozicija biologiniais skysčiais. 2) Gydytojai ir slaugytojos patiria mikrotraumą ir ekspoziciją biologiniais skysčiais daţniau, lyginant su pagalbiniais darbuotojais. 3) 85,5% - 95% darbuotojų incidentų metu naudojo asmenines apsaugos priemones. 4) Hepatito B vakcina pasiskiepiję tik dešimtadalis respondentų, daugiausiai gydytojų.
SUMMARY
Public health (Health ecology)
PROFESSIONAL BIOLOGICAL RISK FACTORS FOR HEALTH CARE WORKERS Regina Cenenkienė
Supervisor Dr. Greta Gailienė
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2007. - 63 p.
The health care workers are attributed to the highest biological factors risk group, as they daily come into contact with fluids of human body. Risk of incidents – sharps injuries and blood exposure – is related to the infections, spread by blood (HBV, HCV, HIV).
Aim of the study. Determine the professional biological risk factors for health care workers
and their incidence in the surgical departments of Kaunas Medical University Hospital.
Methods. Retrospective study of 1-6 months of year 2006 was performed; data was collected
in the surgical departments of Kaunas Medical University Hospital. Anonymous questionnaire survey was performed. 347 questionnaires were distributed; rate of response was 89.6% (311). SPSS 11.0 software was used for statistical data processing.
Results. 64.5% of respondents had experienced sharps injury, 71.1% were exposed to the
biological fluids, and 39.6% of workers had experienced the injury and the exposure. The hands were injured during all the sharps injury cases; 63% of respondents were drabbled by blood on the healthy skin and 20 % were drabbled into the eyes during the blood exposure. In most cases worker were drabbled by blood (60%). Physicians mostly experience the sharps injury during the surgery (79.3%), nurses – during the preparation of instruments (35.1%), supporting staff – disposing the waste (75.8%). Commonly physicians were injured by the surgical needle (72.4%), nurses – by needlestick (72.4%), and the supporting staff – by glass waste (60.6%). 86% of respondents were not vaccinated by HB vaccine. Some respondents hadn’t used any personal protective equipment: 14.5% during sharps injuries and 5% during exposures.
Conclusions. 1) More than a half of respondents experienced the sharps injury (64.5%) and
exposure to biological fluids (71.1%) during the period of study. 2) Physicians and nurses experience the sharps injury and exposure to biological fluids more commonly, comparing to the supporting staff. 3) 85.5-95% of employees were using personal protective equipment during the incident. 4) Only one tenth of respondents, mostly physicians, had a hepatitis B vaccination.
SANTRUMPOS
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija ŢIV – ţmogaus imunodeficito virusas
AIDS – įgyto ţmogaus imunodeficito sindromas HBV - hepatito B virusas
HCV – hepatito C virusas HDV – hepatito D virusas
HBsAg – hepatito B viruso paviršiaus antigenas HBeAg – hepatito B viruso e antigenas
TURINYS
1. ĮVADAS ... 6
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI... 7
3. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
3.1 Problemos aktualumas Lietuvoje ir pasaulyje ... 8
3.2 Teisės aktų, reglamentuojančių medicinos darbuotojų saugą apţvalga ... 10
3.3 Krauju plintančios infekcijos ... 14
3.3.1. Hepatitas B ... 14
3.3.1.1. HBV atsparumas fiziniams ir cheminiams veiksniams: ... 15
3.3.1.2. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras ... 15
3.3.1.3. Uţsikrėtimo būdai ... 16
3.3.1.4. Paplitimas ... 17
3.3.1.5. HBV infekcijos didelės rizikos grupės ... 17
3.3.1.6. Epideminė prieţiūra ir kontrolė ... 19
3.3.1.7. Profilaktikos priemonės, imunizacija:... 19
3.3.1.8. Poekspozicinė profilaktika ... 21 3.3.1.9. Hepatito D virusas ... 21 3.3.2. Hepatitas C ... 22 3.3.2.1. Infekcijos šaltinis ... 22 3.3.2.2. Uţsikrėtimo būdai ... 23 3.3.2.3. Imunitetas ... 24 3.3.2.4. HCV infekcijos paplitimas ... 24
3.3.2.5. Epideminė prieţiūra ir kontrolė ... 24
3.3.3. Ţmogaus imuno deficito virusas ... 25
3.3.3.1. ŢIV epidemiologija pasaulyje ... 25
3.3.3.2. ŢIV infekcija Lietuvoje ... 26
3.3.3.3. Infekcijos šaltinis ... 27
3.3.3.4. ŢIV viruso atsparumas ... 27
3.3.3.5. ŢIV infekcijos eiga ... 29
3.3.3.6. ŢIV infekcija ir medicinos darbuotojai ... 30
4.TYRIMO METODAI ... 32
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 33
5.1 Tiriamosios grupės aprašymas ... 33
5.2. Mikrotraumų (susiţeidimų) analizė ... 35
5.3. Ekspozicijos biologiniais skysčiais įvertinimas ... 45
5.4 Vakcinacijos nuo hepatito B įvertinimas ... 52
6. IŠVADOS ... 55
7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 58
1.
ĮVADAS
Medicinos darbuotojų profesiniai biologiniai rizikos veiksniai – sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojų sąlytis su kito asmens krauju, jo komponentais ir kita potencialiai infekuota biologine medţiaga (biologiniais skysčiais), audiniais ląstelėm, ŢIV, HBV, HCV kultūrom ir t.t.
Medicinos darbuotojai dėl kasdieninio kontakto su ţmogaus organizmo skysčiais priskiriami didţiausios biologinių veiksnių rizikos grupei. Incidentų biologiniais skysčiais (pvz. mikrotraumų), rizika yra susijusi su kraujo keliu plintančiomis infekcijomis: HBV, HCV, ŢIV, hepatitu D, Citomegalo virusu, sifiliu ir kt. Incidentas – profesinė darbuotojo ekspozicija biologiniais skysčiais – darbuotojų gleivinių ir paţeistos odos sąlytis su krauju ar kitais kūno skysčiais, taip pat susiţeidimas (mikrotrauma) naudotais aštriais instrumentais ir kitais aštriais daiktais, uţterštais kito asmens krauju ar kitais kūno skysčiais - potencialiai infekuota biologine medţiaga.
Ţmogaus imunodeficito (ŢIV), hepatitų B ir C virusinės infekcinės ligos plintančios su krauju per odos ir gleivinių paţeidimus vis daţniau tampa medicinos darbuotojų profesinio uţsikrėtimo prieţastimi. Uţsikrėtimo šiomis ligomis rizika labai įvairi, priklauso nuo uţkrato kiekio, perdavimo būdo, mikroorganizmo jautrumo aplinkos faktoriams ir cheminėms medţiagoms, pačių virusų virulentiškumo, jų paplitimo populiacijoje, darbuotojo imuninės sistemos stiprumo, susiţalojimo gylio, laikotarpio nuo susiţalojimo iki ţaizdos dezinfekavimo, bei poekspozicinės profilaktikos priemonių buvimo ir taikymo [6, 5].
Vienas iš pagrindinių ir pirminių būdų, kuriais sveikatos prieţiūros darbuotojai uţsikrečia per kraują perduodamais ir potencialiai mirtinais virusais, yra poodiniai susiţalojimai tuščiaviduriais kraujo pripildytais aštriais instrumentais. Tyrimų duomenimis, Europoje adatomis susiţalojama 1 milijoną kartų per metus [21,46].
Respublikinio imunoprofilaktikos centro duomenimis, Lietuvos medicinos darbuotojų sergamumas hepatitu B 6 –16 kartų didesnis nei kitų profesijų ţmonių. Medicinos darbuotojai dėl kasdieninio kontakto su organizmo skysčiais priskiriami didţiausios rizikos grupei [48].
Incidentų daţnis svarbus vertinant tikimybę uţsikrėsti krauju plintančiomis infekcijomis. Vieno įsidūrimo injekcine adata uţsikrėtimo ŢIV galimybė yra 0,3%, HCV – 3-7%, HBV -30%. Augant incidentų daţniui, didėja ir tikimybė uţsikrėsti [2,46].
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tikslas: Nustatyti medicinos darbuotojų profesinių biologinių veiksnių riziką ir paplitimą
Kauno medicinos universiteto klinikų chirurgijos profilio skyriuose.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti medicinos darbuotojų profesinių biologinių veiksnių daţnumą ir pobūdį. 2. Nustatyti medicinos darbuotojų rizikos grupes.
3. Įvertinti asmens apsaugos priemonių naudojimą. 4. Įvertinti imunoprofilaktikos taikymą.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
3.1 Problemos aktualumas Lietuvoje ir pasaulyjeApie 10 proc. visų Europos Sąjungos darbuotojų dirba sveikatos prieţiūros ir socialinės rūpybos sektoriuose, iš jų didţioji dalis dirba ligoninėse. Taigi sveikatos prieţiūros sektorius yra vienas iš daugiausiai darbuotojų turinčių sektorių Europoje. Sveikatos prieţiūros ir socialinės rūpybos sektoriuose įvykstančių profesinių nelaimingų atsitikimų skaičius yra 30 proc. didesnis lyginant su kitų profesijų darbuotojų ES vidurkiu. Biologinių veiksnių, ypač ŢIV, hepatito B ir C virusų, poveikis yra vienas iš faktorių keliančių didţiausių pavojų šioje srityje [13].
Incidentai, atliekant profesines pareigas, gali tapti profesinio uţsikrėtimo prieţastimi sveikatos prieţiūros, policijos, gelbėjimo tarnybų darbuotojams. 1995 metais iš 144 profesinio uţsikrėtimo ŢIV atvejų 79 dokumentuoti išsivysčiusiose šalyse: 47 % jų sudarė medicinos seserys; 22 % laboratorijų darbuotojai [20]. Lietuvos AIDS centre registruojami susiţalojimai darbe ŢIV infekuotais instrumentais nuo 1990 metų. Nuo 1996 m. taikomas poekspozicinis gydymas antiretrovirusinais vaistais. Gydymas taikytas 6 ekspoziciją ŢIV infekuotu krauju patyrusiems darbuotojams. Per dešimt metų registruota 15 susiţalojimo ŢIV infekuotais instrumentais atvejų; uţsikrėtimo ŢIV nediagnozuota [25].
Nors ir naudojamos asmeninės apsaugos priemonės, JAV kasmet hepatitu B uţsikrečia 12000 medicinos darbuotojų, 1000 iš jų tampa lėtiniais viruso nešiotojais, o 200 – miršta dėl hepatito komplikacijų [48].
Daugumoje studijų, nagrinėjančių profesinio uţsikrėtimo galimybes, teigiama, kad iš sveikatos prieţiūros darbuotojų daţniausiai susiţaloja slaugytojos, studija vykdyta Gruzijoje konstatavo, kad 100 slaugytojų tenka 30 – 40 nelaimingų atsitikimų per metus. Studijos EPINET (Exposure Prevention Information Network), atliktos devyniose JAV ligoninėse, nurodoma, kad apie nelaimingus atsitikimus darbe pranešė 52 % slaugytojų, 9 % gydytojų ir internų. 72 % visų nelaimingų atsitikimų sudarė įsidūrimas injekcinėmis adatomis [14]. Susiţalojimai darbe svyruoja nuo 5,6 iki 30 %. Chirurgai turi didesnę riziką uţsikrėsti darbe negu bendrosios praktikos gydytojai. Chirurgų odos kontaktas su krauju daţnesnis nei įsidūrimai. Atlantoje atlikta studija nurodo, kad 55 % atvejų darbuotojai susitepa kruvinais vatos gabalėliais; 37 % sutepama nepaţeista oda; 8 % atvejų - dirbant su pirštinėmis. Tik 10 % atvejų yra reali rizika uţsikrėsti: 7 % atvejų paţeistas odos vientisumas ir 3 % patekus kraujui į akis [4,6].
Remiantis Lietuvos AIDS centro 1996-1999 metais atlikto tyrimo duomenimis incidentai Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigose daţni: darbe susiţaloja 49 proc. slaugytojų, 34 proc. gydytojų ir 18 proc. laboratorijų darbuotojų. Daţniausia trauma – įsidūrimas injekcine adata. Uţsikrėtimo krauju plintančiais mikroorganizmais galimybę didina ir apsaugos priemonių ignoravimas – invazinių procedūrų metu pirštines dėvi vidutiniškai 70 proc. slaugytojų, 90,5 proc. gydytojų, 80,5 proc. laboratorijų darbuotojų [26].
Be kraujo ir jo sudedamųjų dalių, potencialų pavojų kelia ir kiti organizmo audiniai bei skysčiai (smegenų skystis, seilės, endokardo, pleuros skysčiai, vaisiaus vandenys, eksudatas, transudatas, motinos pienas, sperma, makšties išskyros ir kt.), kurių sudėtyje gali būti kraujo. Uţkrato šaltinis - sergantis ţmogus. Sveikatos prieţiūros darbuotojų saugumas priklauso nuo to, kaip skrupulingai laikomasi darbo su krauju ir kitais organizmo skysčiais taisyklių. Pagrindinė sąlyga – kiekvienas kraujas yra potencialiai infekuotas. Galima teigti, kad kiekvienas panaudotas įrankis, įranga ar medţiaga gali būti suteršti mikroorganizmais uţkrėstu krauju. Visa tai būtina tinkamai surinkti, saugoti, nukenksminti, sterilizuoti ir sunaikinti. Šios priemonės sumaţina hospitalinės infekcijos, profesinio uţsikrėtimo ŢIV ir kitomis per kraują plintančiomis infekcijomis galimybes. Rutininiai gydymo įstaigų pacientų tyrimai dėl ŢIV, nesant klinikinių indikacijų, rekomenduojami tik tose teritorijose, kur ŢIV paplitimas populiacijoje yra 1:1000. Testo atlikimas neapsaugo personalo nuo uţsikrėtimo, nes esantis „serologinis langas“ (laikas nuo uţsikrėtimo momento iki antikūnų atsiradimo) neleidţia nustatyti ŢIV infekcijos, t.y. 3 – 24 savaites po uţsikrėtimo [25,].
Didelės rizikos procedūros:
kraujo mėginių ėmimas, tai procedūra, kurios metu daţniausiai susiţalojama; ţaizdų siuvimas – 60–80 % chirurgų, susiţalojančių operacijos metu, susiţaloja baigiant operaciją ,t.y. siūdami;
netinkamai manipuliuojant aštriais instrumentais (skalpeliais ir adatomis); 30–70 % šių incidentų įvyksta atliekant injekcijas, siuvant ţaizdas ar dedant panaudotus įrankius į tam nepritaikytas talpas ( maţa anga nuimti adatai), adatos paliekamos lovose, plaunamos ir kt.[25]
Nelaimingo atsitikimo metu darbe būtina įvertinti rizikos laipsnį:
Didelė rizika: gilus dūris adata, kuria buvo atliekamos procedūros arterijoje ar venoje,
pjūvis medicininiais instrumentais, darbas be pirštinių, bei darbas ŢIV diagnostikai skirtais skysčiais.
Maža rizika: paviršinis dūris adata, kuri buvo švirkščiama vaistas į raumenis ar po oda,
kraujas pateko ant gleivinių, įsidūrus neţinoma adata.
Didţiausia uţsikrėtimo rizika, kai susiţeidţiama odą pradūrus adata, kurios spindyje yra kraujo.
Atsiţvelgiant į rizikos laipsnį, darbuotojai toliau stebimi, esant reikalui skiepijami hepatito B vakcina, ir/ar jiems skiriamas profilaktinis gydymas antiretrovirusiniais vaistais [50].
3.2 Teisės aktų, reglamentuojančių medicinos darbuotojų saugą apţvalga
Lietuvoje darbuotojų (tame tarpe ir medicinos) saugą reglamentuoja šie teisės aktai: Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas. 2002m. birţelio 4d. XVIII skyrius „Darbuotojų sauga ir sveikata“ apibrėţia darbuotojų saugą ir sveikatą, darbuotojų saugos ir sveikatos valdymą ir kontrolę, darbuotojų teises ir pareigas, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymą [30]. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (Ţin., 1993, Nr. 55-1064; 2003, Nr. 70-3170). Apibrėţia teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumaţinti [31].
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. birţelio 21 d. įsakymas Nr. 80/353 „Dėl darbuotojų apsaugos nuo biologinių medţiagų poveikio darbe nuostatų patvirtinimo“. Nuostatuose pateikti minimalūs reikalavimai dėl darbuotojų apsaugos nuo biologinių medţiagų poveikio rizikos. Nuostatai parengti vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, kylančios dėl biologinių medţiagų poveikio darbe (septintoji specialioji direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) 2000/54/EB [33,35].
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. balandţio 20 d. įsakymas Nr. 77 „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis nuostatų patvirtinimo“. Nuostatai reglamentuoja darbuotojų aprūpinimą asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis, skirtomis
darbuotojų sveikatos apsaugai nuo kenksmingų ir pavojingų veiksnių, esančių darbo aplinkoje, kad būtų sumaţinta pakenkimo sveikatai rizika [32].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. spalio 14d. įsakymas Nr. V-716 „Dėl darbuotojų, kurie skiepijami darbdavio lėšomis, profesijų ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Pateikiamas skiepijamų darbdavio lėšomis darbuotojų sąrašas [37].
Lietuvos Respublikos higienos norma HN 45:2004 „Infekcijos kontrolė odontologijos įstaigose: darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, prietaisų, paviršių higieninė prieţiūra“. V skyrius nustato priemones, uţtikrinančias darbuotojų sveikatos saugą nuo galimo suţeidimo ar sveikatos pakenkimo dėl kenksmingų ir pavojingų darbo aplinkos veiksnių poveikio; VI skyriuje pateikiamos profesinės darbuotojų ekspozicijos krauju, incidentų (suţeidimų uţterštais aštriais daiktais, kitų mikrotraumų ar incidentų, galinčių sukelti infekcijas) pranešimo, registravimo ir poveikio sveikatai stebėjimo bei profilaktikos taisyklės [27].
Lietuvos respublikos higienos norma HN 47-1:2003 „Sveikatos prieţiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės prieţiūros reikalavimai.“ XI skyriuje nustatomos priemonės darbuotojų sveikatos saugai nuo galimo suţeidimo ar sveikatos pakenkimo dėl kenksmingų ir pavojingų darbo aplinkos veiksnių poveikio [28].
Lietuvos higienos norma HN 66:2000 „Medicininių atliekų tvarkymas“. Nustato atliekų tvarkymo reikalavimus asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigose bei įmonėse, uţsiimančiose farmacine veikla [29].
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004m. gruodţio 1d. įsakymas Nr. V-853 „Poekspozicinės ţmogaus imunodeficito viruso profilaktikos skyrimo aprašas“ (Ţin., 2004, Nr. 179-6634) [37].
Nors Lietuvos Respublikos teisės aktai reglamentuoja darbuotojų apsaugą nuo rizikos, kylančios dėl biologinių išskyrų poveikio darbe, tačiau darbo saugumas priklauso ir nuo administracijos informuotumo, ir nuo personalo higienos įgūdţių.
Remiantis Europos sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais Uţkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centras paruošė „Standartinių medicininių procedūrų vadovo metodines rekomendacijas“. Tai įprastinių medicininių invazinių procedūrų, per kurias gali plisti kraujo infekcijos, atlikimo higienos ir saugos priemonių aprašymai. Jame pateikiamos
pagrindinės visų darbuotojų ir specialiosios klinikinių ŢIV, HBV, HCV diagnostikos, mokslinių ir tyrimų laboratorijų darbuotojų ekspozicijos krauju kontrolės taisyklės, rankų higienos, medicininių procedūrų (kraujo ėmimo švirkštu iš venos, kapiliarinio kraujo ėmimo, injekcijų į odą, poodį, raumenis, veną, infuzijų, transfuzijų, kraujagyslių kateterizacijos, operacijų, endoskopinių tyrimų, hemodializės, peritoninės dializės, autopsijos) atlikimo higienos ir saugos aprašymai [52].
Remiantis galiojančiais teisės aktais, įstaigoje turi būti parengtas rašytinis profesinės darbuotojų ekspozicijos krauju kontrolės planas, kuriame pateikiamos priemonės kaip apsaugoti darbuotojus arba sumaţinti jų ekspozicijos riziką. Šis planas turi būti įstaigos darbuotojų sveikatos ir darbo saugos plano dalis arba kaip atskiras darbuotojų infekcijų kontrolės priemonių planas (taisyklės). Planas turi būti pasiekiamas kiekvienam darbuotojui, susijusiam su galima ekspozicija. Darbuotojas gali gauti plano kopiją.
Nustatomi asmenys, kurių darbas susijęs su ekspozicija, ir numatoma, kuriems reikalingas mokymas, asmeninės apsauginės priemonės, vakcinacija ir kitos incidentų kontrolės priemonės.
Incidentų kontrolės įgyvendinimo būdai: incidentų kontrolė įgyvendinama mokant darbuotojus, taikant standartines infekcijų kontrolės, technines ir praktines darbo kontrolės, rankų ir darbo vietų, kur galima ekspozicija, higienos, asmenines apsaugines priemones ir įrangą, nustatant kraujo ir kūno skysčių mėginių rinkimo, ţymėjimo, gabenimo, siuntimo tvarką, aplinkos ir daiktų valymo ir dezinfekcijos, medicininių atliekų ir baltinių tvarkymo, biologinio pavojaus ţenklų ir simbolių naudojimo, pranešimo apie ekspozicijos incidentą taisykles, pirmosios pagalbos ir medicinines priemones (skiepijimai hepatito B vakcina, ekspozicijos vertinimas ir darbuotojų sveikatos stebėjimas, specialisto patarimai) [27,29].
Darbuotojų mokymas pravedamas pradėjus darbą, kuriame galima darbuotojo
ekspozicija, vėliau kasmet ir įvykus ekspozicijos incidentui.
Infekcijų kontrolės priemonės: kraujas ir kūno skysčiai laikomi potencialiai infekuotais, todėl jie turi būti tinkamai apdoroti. Vykdomos infekcijų kontrolės priemonės, maţinančios sąlyčio su krauju ir kūno skysčiais riziką [27,28].
Techninės ir praktinės darbo kontrolės priemonės: darbo vietose naudojama kuo maţiau prietaisų su adatomis ir kitų aštrių daiktų. Jie keičiami saugesniais, pvz., stikliniai gaminiai keičiami plastikiniais, taikomos tinkamos saugios darbo technologijos, neadatiniai kraujo ir kūno skysčių rinkimo prietaisai, aštrūs daiktai su techninėmis apsaugos nuo įsidūrimų priemonėmis. Darbuotojai turi laikytis darbo su naudotais aštriais daiktais ir su krauju bei kūno skysčiais saugos taisyklių: draudţiama nuimti švirkštų adatas, jas ir kitus aštrius daiktus
lauţyti, lankstyti. Draudţiama rankomis rinkti uţterštus sudauţytus stiklinius daiktus. Darbo vietose panaudoti vienkartiniai aštrūs daiktai tuoj pat po procedūros renkami į atsparius dūriams, su adatų nuėmimo mechanizmu, nepralaidţius skysčiams, paţymėtus biologinio pavojaus simboliu vienkartinius konteinerius [27,28].
Darbuotojų asmeninės apsauginės priemonės ir įranga: darbdavys turi nemokamai aprūpinti ir uţtikrinti, kad darbuotojai naudotų tinkamas, reikalingų dydţių asmenines apsaugines priemones (drabuţius, pirštines, veido skydelius arba medicinines kaukes ir akių apsaugos priemones, avalynę) ir įrangą, pvz., pacientų gaivinimui – kandiklius, gaivinimo maišus, kaukes ir kitas priemones. Įranga laikoma tinkama, jei visą jos naudojimo laiką ji apsaugo odą, akis, burną, gleivines, darbo ir asmeninius drabuţius nuo kraujo ir (ar) kūno skysčių. Darbuotojai, turintys rankų odos alergijos poţymių, turi būti aprūpinti tinkamomis pirštinėmis, pvz., pirštinėmis su vidiniu pamušalu ar pirštinėmis be talko miltelių, ar kitomis tinkamomis ir alergijos nesukeliančiomis pirštinėmis. Darbuotojai apmokomi, kaip naudoti asmenines apsaugines priemones ir įrangą.
Asmeninės apsauginės priemonės ir įranga valomos, skalbiamos, šalinamos, laikantis skalbimo, valymo, dezinfekcijos, atliekų tvarkymo reikalavimų.
Asmeninės apsauginės priemonės ir įranga, jei reikia, remontuojamos ir keičiamos naujomis. Suterštus krauju ir (ar) kūno skysčiais drabuţius tuoj pat, o nesant galimybių, kaip galima greičiau reikia nusivilkti. Palikdamas darbo vietą darbuotojas asmenines apsaugines priemones ir įrangą, nusiima, sudeda į tam skirtas vietas ar konteinerius, kur jos laikomos, nukenksminamos ar išmetamos [29,32].
Darbo drabuţiai ir jų naudojimo tvarka: Darbuotojai pagal darbo ir galimos ekspozicijos pobūdį turi būti aprūpinti tinkamais darbo drabuţiais (laboratoriniais ir kitais chalatais, švarkais, prijuostėmis, chirurginėmis kepuraitėmis arba gobtuvais, batais arba batų dangalais). Chalatai ar kiti drabuţiai ilgomis rankovėmis dėvimi, kai yra galimas rankų dilbių sąlytis su krauju ir (ar) kūno skysčiais. Chirurginės kepuraitės arba gobtuvai ir (ar) batų dangalai arba speciali, neperšlampama avalynė dėvima, kai galimas didelis uţteršimas krauju ir (ar) kūno skysčiais, pvz., atliekant autopsiją, ortopedines chirurgines operacijas [28,32].
Medicininių atliekų ir nešvarių skalbinių tvarkymas: naudoti uţteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais aštrūs daiktai (adatos, skalpelių peiliukai, stiklai ir kt.) tuoj pat išmetami į nedūţtančius, sandarius, nepraduriamus, nepralaidţius skysčiams, paţenklintus etikete su biologinio pavojaus simboliu konteinerius. Konteineriai turi būti laikomi darbo vietose, kur naudojami aštrūs daiktai. Atliekų konteineriai keičiami, šalinami, juos pripildţius ne daugiau kaip 2/3 talpos. Prieš šalinant ar keičiant konteineriai uţdaromi, kad aštrūs daiktai, juos
tvarkant, laikant, gabenant, kraunant, neiškristų, skysčiai neišsipiltų ar neišsitaškytų [28,29]. Uţteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais skalbiniai tvarkomi kuo maţiau juos purtant. Jie renkami į skysčiams nepralaidţius maišus arba konteinerius jų naudojimo vietose. Draudţiama skalbinius rūšiuoti, skalauti (plauti) jų rinkimo vietose [28].
Biologinio pavojaus ţenklai ir simboliai: darbuotojai, turintys sąlytį su krauju ir (ar) kūno skysčiais, turi paţinti biologinio pavojaus ţenklus bei simbolius ir ţinoti ţenklinimo taisykles Etiketės, kortelės ir kiti ţenklai su biologinio pavojaus simboliu turi būti pritvirtinti ar priklijuoti ant atliekų talpyklų, kuriose laikomos, gabenamos, infekuotos atliekos [29,33].
Pranešimas apie incidentą: darbuotojas apie incidentą praneša darbdaviui arba atsakingam darbuotojui, numatytam incidentų kontrolės plane.
Medicininės priemonės:
Skiepijimai hepatito B vakcina - įstaigos vadovas, vadovaudamasis teisės aktais, turi raštu pasiūlyti nemokamai pasiskiepyti nuo hepatito B. Jei darbuotojas atsisako skiepytis, jis pildo atsisakymo formą [36].
Ekspozicijos vertinimas ir darbuotojo sveikatos stebėjimas - darbdavys, įvykus incidentui, turi uţtikrinti nemokamą darbuotojo medicininį ekspozicijos įvertinimą, sveikatos stebėjimą ir, jei reikia, profilaktiką (skiepijimą hepatito B vakcina, poekspozicinę ŢIV profilaktiką) [27,37].
3.3 Krauju plintančios infekcijos
3.3.1. Hepatitas B
HBV infekcija yra viena svarbiausių sveikatos problemų visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis pasaulyje yra apie 2 milijardus ţmonių, turinčių HBV infekcijos seruminius ţymenis, rodančius, kad jie buvo susidūrę su šia infekcija. Apie 350 milijonų ţmonių yra HBV nešiotojai. Daugelis HBV nešiotojų miršta nuo lėtinių kepenų ligų, cirozės ir pirminio kepenų vėţio. Daţniau uţ HBV vėţį sukelia tiktai tabako rūkymas. Nustatyta, kad kasmet pasaulyje nuo HBV infekcijos ir jos pasekmių miršta apie 1 milijoną ţmonių. Tai viena opiausių vakcinomis stabdomų infekcijų. Europoje kasmet per metus HBV uţsikrečia 900 000 – 1 000 000 ţmonių, 80 000 – 100 000 jų tampa lėtiniais HBV nešiotojais, 24 000 – miršta nuo lėtinės HBV infekcijos pasekmių. Lietuvoje kasmet registruojama apie 500 atvejų. Tačiau kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai
faktiškai susirgimų skaičius yra 6 kartus didesnis negu rodo oficialios statistikos duomenys [2,53].
3.3.1.1. HBV atsparumas fiziniams ir cheminiams veiksniams: HBV yra atsparus išorinės aplinkos poveikiams. Išdţiūvusioje formoje kambario temperatūroje jis gali gyvuoti maţiausiai 1 savaitę. Aplinkos objektų uţteršimas HBV neturi epideminės reikšmės, išskyrus uţteršimą daiktų, kurie gali paţeisti ţmogaus odą. HBV inaktyvuojamas per keletą minučių virinant 100oC temperatūroje. Jis yra jautrus alkoholiui, fenoliui, vandenilio peroksidui, gliutaraldehidui ir hipochlorito tirpalams. Dezinfekcijos efektyvumas priklauso nuo naudojamo dezinfektanto rūšies, koncentracijos ir ekspozicijos trukmės. Skalbimas ir valymas detergentais mechaniškai pašalina HBV nuo daiktų paviršių ir padaro juos nepavojingus [2].
3.3.1.2. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras: HBV būdingas didelis rūšinis specifiškumas. Jis yra patogeniškas tik ţmogui ir aukštesniems primatams (šimpanzėms).HBV rezervuaras tarp gyvūnų gamtoje neegzistuoja. HBV infekcijos rezervuaras yra ţmonės, tarp kurių natūraliai vyksta viruso cirkuliacija. HBV infekcijos šaltiniai yra ţmonės, sergantys besimptomėmis ir kliniškai pasireiškiančiomis ūminėmis ir lėtinėmis infekcijos formomis. Ţmogus uţkrečiamas tampa gerokai anksčiau, negu pasirodo ligos simptomai. Inkubacijos periodas svyruoja nuo 6 savaičių iki 6 – 9 mėnesių. Daţniausiai jis trunka 60 - 90 dienų. Inkubacijos periodo trukmė priklauso nuo uţkrato dozės, uţsikrėtimo būdo ir vidinių organizmo veiksnių. Esant ūminėms infekcijos formoms HBsAg kraujyje atsiranda jau 2 – 6 savaitę po uţsikrėtimo. Inkubacijos periodu kartu su HBsAg arba šiek tiek vėliau atsiranda HBeAg. Šis antigenas yra HBV DNR replikacijos hepatocite poţymis, rodantis, kad vyksta aktyvus viruso sintezės procesas. Atsiradus šiems HBV ţymenims, ţmogus tampa uţkrečiamas. Ypatingai epidemiologiškai svarbūs yra asmenys, turintys HBeAg. HBsAg ligonio kraujyje pasirodo ţymiai anksčiau, negu pakinta kepenų biocheminiai rodikliai, atsiranda gelta bei kiti biocheminiai reiškiniai. HBsAg - antigenemijos trukmė yra įvairi. Ūminio HB atveju šis periodas trunka vidutiniškai 80 ± 40 dienų. Taigi ţmogus sergantis ūminiu HB gali būti uţkrečiantis jau inkubacijos periodu, prodromo laikotarpiu, ligos įkarščio ir rekonvalescencijos periodais. Uţkrečiamas laikotarpis esant ūminei HBV infekcijai svyruoja nuo 40 iki 120 dienų. Išnykus HBsAg po 2 – 6 savaičių atsiranda anti-HBs, rodantis, kad ţmogus įgijo imunitetą. Anti-HBs daţniausiai persistuoja visą gyvenimą [11,19,24].
Svarbią epidemiologinę reikšmę turi besimptomės ūminės infekcijos formos. Klinikinis ūminės HBV infekcijos pasireiškimas priklauso nuo ligonio amţiaus, imuninės būklės ir ligos periodo. Tik 5 – 10 % naujagimių būna klinikinė HBV infekcijos forma. Vyresniems vaikams ir suaugusiems HBV infekcijos manifestiškumas yra didesnis. Apie 30 – 40 % suaugusiųjų
HB pasireiškia kliniškai. Ţmogus tampa uţkrečiamas anksčiau, negu atsiranda klinikiniai reiškiniai. Todėl dauguma infekcijos šaltinių išaiškinami pavėluotai, bet dar didesnė jų dalis esant ūminei besimptomei HBV infekcijos formai lieka neišaiškinta [2,46].
Epideminiu aspektu svarbios lėtinės infekcijos formos. Tai vyraujanti HBV infekcijos rezervuaro dalis. Lėtinė HBV infekcija gali būti po ūminės HBV infekcijos, pasireiškiančios tiek simptomine, teik besimptome forma. Lėtinio HBV nešiojimo rizika priklauso nuo amţiaus. Daţniausiai lėtinio HBV nešiotojai būna naujagimiai ir kūdikiai (70-90 %). Priešepideminių priemonių prieš infekcijos šaltinį bei infekcijos perdavimo mechanizmą efektyvumas yra ribotas, nes dauguma infekcijos šaltinių lieka neišaiškinta, o likusieji yra išaiškinami pavėluotai [19,46].
3.3.1.3. Uţsikrėtimo būdai: HBV yra nustatomas beveik visuose lėtinio viruso nešiotojo ar sergančiojo ūmine infekcijos forma kūno skysčiuose, sekretuose ir išskyrose: seilėse, motinos piene, ašarose, prakaite, šlapime, fekalijose, spermoje, makšties sekrete, kraujyje. Epidemiškai reikšmingiausias yra HBV buvimas kraujyje, makšties sekrete ir spermoje. Šie skysčiai yra ypač pavojingi tada, kai juose aptinkami HBeAg ar viruso DNR, kurie rodo didelę HBV koncentraciją [9,11,24].
Seilės tampa pavojingos tada, kai į jas patenka kraujo, kuriame yra viruso, todėl stomatologinės procedūros turi HBV perdavimo rizikos. Tačiau bučiniai, bendrų indų (puodukų, taurių ir kt.), muzikos instrumentų ir kt. naudojimas neturi epideminės reikšmės HBV infekcijos platinimui. HBV neperduodamas oro lašeliniu būdu, fekaliniu oraliniu būdu, per uţterštą maistą ir vandenį, jo neplatina vabzdţiai ir kiti nariuotakojai. HBV tarp ţmonių plinta natūraliu ir dirbtinu būdu. Viruso ekologijoje didţiausią reikšmę turi natūralūs jo perdavimo mechanizmai. HBV gali būti perduodamas perinataliniu, lytiniu, parenteriniu ar kitais kontakto su infekuotais kūno skysčiais būdais (buitiniu, profesiniu ir kitais). HBV infekcinė dozė yra labai maţa. HBV infekcinės savybės yra 100 kartų didesnės negu ţmogaus imunodeficito viruso (ŢIV) [19].
Medicinos darbuotojai HBV gali uţsikrėsti parenteriniu būdu. Parenterinis HBV perdavimas – tai uţkrato patekimas per paţeistą odą ir gleivinę. Kadangi uţkrato dozė labai maţa, bet kokios medicininės ir nemedicininės parenterinės procedūros turi HBV infekcijos perdavimo rizikos. Medicinos darbuotojai priklauso padidintos rizikos uţsikrėsti HBV infekcija grupei. Jie daţniausiai uţsikrečia rankų mikrotraumų metu. Visuomenėje HBV gali būti perduotas per įvairias parenterines nemedicinines procedūras: darant tatuiruotes, manikiūrą, veriant auskarus, buityje naudojantis bendrais skustuvais, dantų šepetėliais ir kitais daiktais, ant kurių gali patekti kraujas su HBV. Ant buities daiktų HBV gali išlikti gyvybingas
iki 7 ir daugiau dienų. Todėl bendro naudojimo asmens higienos ir kiti daiktai, kuriuos naudojant gali būti paţeista oda ar gleivinė, turi HBV perdavimo/patekimo rizikos [2, 11,46].
3.3.1.4. Paplitimas: HBV infekcijos paplitimas pasaulyje yra globalinis. Didelis HB infekcijos paplitimas registruojamas Pietryčių Azijoje, Afrikoje, kai kuriose Viduriniųjų Rytų ir Centrinės Azijos valstybėse. Šiose šalyse apie 70-90% gyventojų turi seruminius HBV infekcijos ţymenis, o apie 8-20% yra HBV nešiotojai. Nors didesnė Europos dalis priklauso maţo ir vidutinio endemiškumo rajonams, HB yra viena svarbiausių sveikatos problemų šiame pasaulio regione. HBV čia kelia ţymiai didesnę grėsmę visuomenės sveikatai negu kitos vakcina valdomos infekcijos. Kasmet Europoje registruojama apie 160500 ūminio HBV atvejų [2,19].
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir Europos Sąjungoje registruojama vis maţiau hepatitų B (1 pav.).
Nauji Hepatito B atvejai /100 000 gyventojų
24,81 21,98 19,42 4,13 5,07 5,44 43,7 7,9 10,97 9,94 14,55 22,66 6,89 5,96 9,25 13,19 15,68 4,73 0 10 20 30 40 50 60 70 80 1985 1990 1995 2000 2001 2002 2003 2004 2005 metai Lietuvoje Europoje
1 pav. PSO duomenys 1985 – 2005m. [12]
3.3.1.5. HBV infekcijos didelės rizikos grupės: šias rizikos grupes sudaro medicinos darbuotojai; narkomanai vartojantys intraveninius narkotikus; asmenys turintys daug lytinių partnerių; sekso darbuotojai; sergantieji hemofilija; ligoniai, kuriems daţnai atliekamos hemotransfuzijos arba esantys imunosupresinėje būklėje; turintieji buitinių kontaktų su HBV nešiotojais; naujagimiai, kurių motinos nešioja HBV; ligoniai, kuriems atliekama hemodializė; lytiškai aktyvūs homoseksualios orientacijos vyrai. Kai kuriose šalyse didelės rizikos grupei priskiriami imigrantai ir bėgliai iš didelio endemiškumo šalių bei kaliniai [11].
HBV infekcija yra vienas pavojingiausių profesinių veiksnių medicinos darbuotojams. Šiaurės Europoje seruminių HBV ţymenų paplitimas tarp medicinos darbuotojų sudaro 10%, vidurio Europoje - 20%, Pietų Europoje - 40% , o tarp gyventojų - atitinkamai < 5%, 5 – 10% ir 10 - 20% [53]. Nustatyta, kad Vakarų Europoje beveik 7 milijonai medicinos darbuotojų susiduria su HBV infekcija. Dalis jų natūraliai įgyja imunitetą. Vakarų Europoje apie 40% medicinos darbuotojų vakcinuojami nuo HB. Nustatyta, kad esant tokiai imunizacijos apimčiai kasmet HBV infekcija uţsikrečia 16 500 medicinos darbuotojų, beveik po 45 per dieną. Kas antrą dieną nuo infekcijos pasekmių miršta vienas darbuotojas [53].
Kauno ir Marijampolės apskričių gydymo įstaigose 1998 – 2000 metais atlikto tyrimo metu nustatyta, kad slaugytojos ir felčeriai beveik dvigubai daţniau, o laborantai 2,3 karto daţniau ( =0,05; =0,15) suserga HB lyginant su kontroline grupe. Galima teigti, kad vidurinysis medicinos personalas turi ţymiai didesnę tikimybę uţsikrėsti HBV negu gydytojai. Darbo staţas, amţius didina tikimybę uţsikrėsti HBV [39].
HBV koncentracija infekuotų ligonių kraujo serume yra labai didelė. Ypač ji didelė nešiojant HBeAg. Nešiotojo kraujo mililitre gali būti iki 1012
infekcinių dozių. HBV gali būti beveik visuose kūno skysčiuose: kraujyje, kraujo komponentuose, kraujo produktuose, likvore, pleuros, perikardiniame, peritoniniame, makšties sekrete, amnioniniame, sinoviniame skysčiuose, kituose krauju uţterštuose kūno skysčiuose [2,19].
Kadangi HBV infekcinė dozė labai maţa, bet koks kontaktas su šiais skysčiais turi HBV infekcijos rizikos. Daţniausiai medicinos darbuotojai uţsikrečia per mikrotraumas, kai per paţeistą odą patenka HBV, esantis įvairiuose kūno skysčiuose. Daţniausiai HBV infekcija uţsikrečiama per kraują. Įsidūrus infekuota adata yra 7 - 30% rizikos uţsikrėsti HBV infekcija. HBV gali patekti per gleivinę, pavyzdţiui, per akių gleivinę uţtiškus kraujui ar kitam infekuotam skysčiui. Kontaminuoti medicinos įstaigų daiktai ir instrumentai yra svarbūs infekcijos perdavimo veiksniai, esant rankų mikrotraumoms. Medicinos darbuotojams rankų mikrotraumos daţniausiai įvyksta medicinos įstaigoje, tačiau per buityje gautas rankų mikrotraumas taip pat gali patekti HBV infekcija. Medicinos darbuotojų HBV infekcijos riziką lemia mikrotraumų daţnis, kontakto su krauju ir kitais infekuotais organizmo skysčiais daţnis ir trukmė, darbo staţas, uţsikrėtimo rizikos suvokimas, individualių apsaugos taisyklių ignoravimas, HBV infekcijos daţnis tarp aptarnaujamų pacientų. Didţiausią HBV infekcijos riziką patiria chirurgai, klinikinių laboratorijų darbuotojai, darbantys kraujo preparatų gamyboje ir hemodializės skyrių personalas. Uţsikrėtę HBV infekcija medicinos darbuotojai gali ją perduoti savo šeimos nariams, lytiniams partneriams, naujagimiams, bei aptarnaujamiems ligoniams. Medicinos darbuotojai HBV infekciją pacientams perduoda retai,
didesnė rizika perduoti HBV yra šeimos nariams ir lytiniams partneriams. Ši rizika ypač padidėja tapus lėtiniu HBV nešiotoju [2,50,19].
3.3.1.6. Epideminė prieţiūra ir kontrolė:
HB epideminė prieţiūra – tai sergamumo ir infekcijos paplitimo bei sąlygų, kurios gali skatinti infekcijos išplitimą, sistemingas, nuolatinis ir aktyvus stebėjimas.
Daugelyje Europos šalių ūminių HBV infekcijos formų registracija yra privaloma, tačiau nėra adekvati. Nevisi nustatyti atvejai yra patvirtinami laboratoriniais metodais. Naujų nustatytų atvejų apibrėţimai įvairiose šalyse taip pat skiriasi. Todėl oficialūs registracijos duomenys yra netinkami infekcijos paplitimui įvairiose teritorijose įvertinti [22]. Oficiali registracija neatspindi realios epideminės situacijos dėl tokių pagrindinių prieţasčių:
daugma besimptomių HB formų lieka neišaiškintos;
dalis susirgusių besimptome HBV infekcijos forma nesikreipia į medicinos įstaigas arba jiems neteisingai nustatoma diagnozė;
nevisos nustatytos HBV simptominės formos yra registruojamos.
Taigi, oficiali registracija nerodo realios situacijos. Tik trečdaliui uţsikrėtusių suaugusiųjų atsiranda gelta. Todėl siekiant įvertinti sergamumo paplitimą tarp šio amţiaus ţmonių, registruotų ūminių infekcijos atvejų skaičių reikėtų dauginti iš 3. Be to registruoti HB klinikiniai atvejai neparodo šios infekcijos paplitimo tarp maţų vaikų [11]. Lietuvoje oficiali HB registracija taip pat nerodo realios epideminės situacijos.
3.3.1.7. Profilaktikos priemonės, imunizacija: Visuomenėje tai grupė priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti įvairių infekcinių ligų sukėlėjų, perduodamų kraujo kontaktiniu ir lytiniu būdu, plitimą. Tam tikras elgesys kelia riziką uţsikrėsti ŢIV, HBV ir kitomis lytiniu ir kraujo keliu plintančiomis ligomis. Naudojant nesterilias adatas tatuiravimui, akupunktūrai ir kitoms parenterinėms procedūroms, kyla didelė HBV infekcijos perdavimo rizika. Daugelis HBV nešiotojų neţino apie tai, kad jie yra uţkrečiami. Todėl jie kelia didelę riziką medicinos ir kitų sričių darbuotojams, turintiems kontaktų su jų krauju ir kitais infekuotais kūno skysčiais. Profesinė darbuotojų rizika uţsikrėsti HBV infekcija priklauso ne tik nuo specialybės (chirurgas, terapeutas, slaugytoja ir kt.) ar nuo darbo vietos (operacinė, laboratorija, palata), bet ir nuo darbo pobūdţio (nuolatinis kontaktas su krauju ar kitais infekuotais kūno skysčiais). Kitaip tariant, profesinę riziką gali apibrėţti atsakymas į klausimą: ką darbuotojas veikia darbe? Pagal riziką uţsikrėsti darbuotojai skirstomi į 4 grupes:
medicinos darbuotojai, kurie atlikdami įvairias medicinines intervencijas nuolat fiziškai kontaktuoja su ligoniais ir/ar jų krauju bei kitais infekuotais kūno skysčiais;
pagalbiniai darbuotojai medicinos įstaigose, nuolat kontaktuojantys su ligonių krauju ar kitais kūno skysčiais (medicinos technikai, pagalbiniai, skalbyklų darbuotojai ir kt.);
studijuojantys mediciną asmenys daţnai patiriantys didesnę riziką mokydamiesi, nes tik vėliau įgyjami profesiniai darbo įgūdţiai;
dirbantys ne medicinos įstaigose ir turintys kontaktų su krauju ar kitais kūno skysčiais (policininkai, asmenys, priţiūrintys psichikos ligonius ir kt.).
Kiekvienas pacientas turi būti traktuojamas kaip uţsikrėtęs kraujo keliu plintančiomis infekcijomis. Kiekvienam pacientui ir jo kūno skysčiams turi būti taikomos tinkamos universalios apsaugos priemonės, nepaisant diagnozės. Esant sąlyčiui su krauju ir kitais kūno skysčiais, ligoninėse ir kitose įstaigose darbuotojai turi naudotis universalios apsaugos priemonėmis. Universalias apsaugos priemones sudaro bendros barjerinės priemonės, kurios neleidţia uţkratui patekti į organizmą (pirštinės, apsauginiai akiniai, kaukės, chalatai ir kt.), ir priemonės, kurios saugo nuo susiţeidimo adatomis, skalpeliais ar kitais aštriais medicinos instrumentais. Universalios apsaugos priemonės turi būti taikomos esant kontaktui su krauju ir jo produktais, likvoru, seilėmis, pleuros perikardo, pilvaplėvės, sinovijos, sperma, makšties sekretu, amniono skysčiais, su mėginiais [15,45,52].
Aktyvi imunizacija: Rekombinantinė vakcina pradėta vartoti 1985 metais. Ši HB vakcina
yra labai imunogeniška ir efektyvi net suleidus ją naujagimiui. Taip pat nenustatyta, kad būtų sąveika su kitomis vakcinomis, suleistomis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Vakcinacijos strategija: nuo 1998 metų Lietuvoje pradėtas visuotinis kūdikių skiepijimas hepatito B vakcina [34]. Pagal galiojančius teisės aktus, medicinos darbuotojai turi būti skiepijami darbdavio lėšomis hepatito B vakcina [36].
Skiepijimo kalendorių sudaro 3 arba 4 vakcinos dozės, suleidţiant vakciną 0,1 ir 6 mėnesių intervalais, t.y. suleidus pirmąją vakcinos dozę, po mėnesio suleidţiama antroji dozė, o trečioji dozė suleidţiama praėjus 6 mėnesiams po pirmosios dozės [51].
Po vakcinacijos atsiradusių antikūnių titras priklauso nuo vakcinavimo kalendoriaus, skiepijamojo amţiaus, lyties, nutukimo, genetinių veiksnių, imuniteto būklės. Maţesnis antikūnių titras būna rūkantiems ţmonėms.
Serokonversijos rodiklis (procentas ţmonių, kuriems po vakcinacijos atsiranda anti – HBs) sudaro nuo 80% iki 100 % sveikų suaugusių ţmonių, o sveikų kūdikių – 95 - 100% atlikus visą vakcinacijos kursą. Serokonversijai įvertinti ir kiekybiniam anti-HBs lygiui
nustatyti seruminiai tyrimai atliekami praėjus 1 – 3 mėnesiams po trečiosios vakcinacijos dozės suleidimo. Revakcinacija po viso vakcinacijos kurso nerekomenduojama [51].
Pasyvi imunizacija: HB imunoglobulinas (HBIG) iš karto sukelia pasyvų imunitetą,
tačiau jo trukmė yra tik 3-6 mėnesiai. HBIG skubiai suleidţiamas iš karto po kontakto su HBV. Pasyvi imunizacija atliekama kartu su vakcinacija, suleidţiant imunoglobuliną ir vakciną į skirtingas kūno vietas.
3.3.1.8. Poekspozicinė profilaktika: Po kontakto su HBV turi būti atlikta imunoprofilaktika. Ši imunoprofilaktika yra rekomenduojama HBV nešiojančių motinų naujagimiams, lytiniams HBV nešiotojų partneriams, ir kitiems asmenims, susiţeidus instrumentais, uţterštais infekuotu krauju ar kitais kūno skysčiais, arba jiems patekus į gleivinę.
Seronegatyvūs (kurių kraujyje nėra HBV infekcijos seruminių ţymenų) asmenys turi būti vakcinuojami. Jei nėra galimybės atlikti kontaktavusių asmenų seruminių tyrimų, visiems atliekama vakcinacija. HB vakcinos suleidimas HBV nešiotojams neturi jokios įtakos jo sveikatos būklei. Poekspozicinei profilaktikai rekomenduojama naudoti HB imunoglobuliną ir vakciną. [51]. Poekspozicinė taktika po kontakto su tariamai infekuota medţiaga (susiţeidus ar patekus į gleivinę) priklauso nuo šių aplinkybių:
ar galima paimti ir tirti kraują ar kitus tariamai infekuotus kūno skysčius; kokie yra HBsAg tyrimo rezultatai;
ar turėjęs kontaktą asmuo yra vakcinuotas nuo hepatito B.
Jeigu yra galimybė, įtariamas asmuo, kurio kraujas ar kiti tariamai infekuoti kūno skysčiai pateko per suţeidimo vietas ar gleivinę į kontaktavusiojo organizmą, turi būti ištirtas dėl HBV. Kontaktavusiam su infekuota medţiaga nustatoma vakcinacijos anamnezė ir anti-HBs koncentracija. Kiekvienam anksčiau nevakcinuotam asmeniui, turėjusiam kontaktą su įtariama HBV infekuota medţiaga, rekomenduotina vakcinacija arba pasyvi-aktyvi imunoprofilaktika [27,44,52].
3.3.1.9. Hepatito D virusas (HDV) tai atskiras virusas, kuriam yra būtinas HBV, kad sukeltų infekciją. Inkubacijos periodas 2-8 savaitės. Didţiausias uţkrečiamumas prieš pat ligos poţymių atsiradimą. Atsiradus ligos poţymiams uţkrato kiekis iš lėto maţėja. HDV infekcija gali būti kaip koinfekcija su hepatitu B ir kaip superinfekcija HBsAg nešiotojams. Uţsikrečiama parenteriniu, hemotransfuziniu, lytiniu, netiesioginiu kraujo kontaktiniu (per paţeistą odą, ir uţkrėstus aplinkos daiktus). HBV nešiotojams uţsikrėtus HDV, ţymiai pasunkėja lėtinio HB eiga ir pablogėja prognozė.
Visi ţmonės, kurie imlūs HBV infekcijai arba yra HBV nešiotojai yra imlūs ir HDV. Vakcinacija nuo hepatito B yra ne tik viena efektyviausių HBV, bet ir HDV infekcijos kontrolės priemonių. Tačiau HB vakcina ir HBIG negali uţkirsti kelio HBsAg nešiotojams uţsikrėsti HDV. Todėl sudėtingiausia yra superinfekcijos kontrolė. Pagrindinės šios kontrolės priemonės yra nukreiptos uţkirsti kelią perkutaniniam kraujo patekimui [2].
3.3.2. Hepatitas C
Iš visų etiologinių virusinių hepatito formų hepatitas C (HC) yra vienas svarbiausių. JAV visuomenės sveikatos specialistų nuomone, HC sąlygoja vieną iš keturių mirčių nuo lėtinės kepenų ligos. HC yra svarbiausia po alkoholio mirties nuo lėtinės kepenų ligos prieţasčių. Per 2-3 metus po ūminės HC infekcijos 80% ligonių būna kepenų audinio histologinių pokyčių, būdingų lėtiniam hepatitui. Vidutiniškai laikotarpis nuo uţsikrėtimo iki lėtinio hepatito poţymių atsiradimo trunka 14 metų, o histologiniai kepenų cirozės poţymiai atsiranda po 18 metų. Sergantiems lėtiniu HC 5 metus kepenų cirozės susiformavimo rizika siekia 20%, o sergant 10 metų – iki 50% [2]. HC yra svarbus pirminio kepenų vėţio (PKV) rizikos veiksnys. Apie 16% uţsikrėtusių HC infekcija ţmonių maţdaug per 8 metus gali atsirasti PKV. Bendras HC infekcijos paplitimas Europoje svyruoja nuo 0,5 iki 2 %. Atsiţvelgiant į šios ligos pasekmes ir į tai, kad nėra gydymo ir specifinės profilaktikos priemonių, tampa aišku, kodėl HCV yra viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje [2,].
Lietuvoje HC infekcijos paplitimas tarp kraujo donorų įdiegus anti - HCV skriningą, kasmet yra išaiškinama apie 1500 infekuotų kraujo donorų. Taigi ir Lietuvoje ši infekcija yra labai svarbi visuomenės sveikatos problema [55].
Daugelyje pasaulio šalių HC apibrėţiamas kaip ūminė infekcija, pasireiškianti būdingais simptomais ir gelta arba aminotransferazių aktyvumo padidėjimu ir patvirtinta laboratorinės diagnostikos kriterijais: serumo aminotransferazių aktyvumo padidėjimu daugiau kaip 2,5 karto, specifiniais seruminiais ţymenimis (anti-HCV ir HCV RNR radimas kraujo serume) [24].
HCV jautrus šildymui (60o
C ţūva per 30 min., 100oC - per 2 min.), ultravioletiniams spinduliams, formalino poveikiui (1:2000 – 72 val.), lipidų tirpikliams.
3.3.2.1. Infekcijos šaltinis: HCV pagrindinis šeimininkas ir infekcijos šaltinis yra tik ţmogus. Šią infekciją dirbtiniu būdu galima sukelti primatams. Tačiau nėra duomenų, kad HCV galėtų daugintis ir persistuoti nariuotakojų bei kitų gyvūnų organizmuose.
Uţsikrėtus HCV, inkubacijos periodas trunka nuo 3 iki 20 savaičių, vidutiniškai 7 savaites. Ţmogus tampa uţkrečiamas nuo 1 ar kelių savaičių prieš pasirodant pirmiesiems ligos simptomams ūminėje stadijoje, o taip pat ir ilgiau, infekcijai pereinant į lėtinę formą. HCV koncentracija kraujyje yra gana nedidelė. Didţiausia jo koncentracija pastebima alanino aminotransferazės (ALT) aktyvumo padidėjimo laikotarpiais. HCV infekcijai būdingas platus klinikinių poţymių diapazonas. Apie 65 - 75% atvejų būna besimptomė infekcijos forma. Iš visų uţsikrėtusių imlių ţmonių tik 10 -15% suserga geltine infekcijos forma, kuri daţniausiai būna lengva arba vidutinio sunkumo. Apie 80% atvejų iš ūminės infekcijos formos (kliniškai ryškios ar besimptomės) išsivysto lėtinė infekcija, kuri gali būti besimptomė arba pasireikšti kliniškai. Taigi HCV infekcijos pagrindinį rezervuarą sudaro besimptomiai HCV nešiotojai ir sergantieji lengvomis ūminės bei lėtinės infekcijos formomis. Ši infekcijos rezervuaro ypatybė labai apsunkina infekcijos šaltinių nustatymą ir taip pat HC profilaktiką [2,46].
3.3.2.2. Uţsikrėtimo būdai: Vienas pagrindinių HCV perdavimo būdų yra parenterinis. Iki donorų skriningo dėl anti-HCV pagrindinis HCV plitimo kelias buvo hemotransfuzinis [55].
Medicininės mikrotraumos gydymo įstaigų darbuotojams turi tam tikrą riziką uţsikrėsti HCV infekcija. Italijoje, Japonijoje atlikti tyrimai rodo, jog medicininių mikrotraumų daţnis tarp chirurgų sudaro 40 – 55 % , slaugytojų -34-37%, tarp kitų specialybių gydytojų bei laborantų -2-27 %. Neretai nustatomas didesnis anti-HCV paplitimas tarp medicinos darbuotojų negu tarp kraujo donorų. Japonijoje atlikti tyrimai rodo, jog anti-HCV paplitimas tarp medicinos darbuotojų vidutiniškai sudarė 2,9%, o tarp kraujo donorų – 0,7%. Tarp medicinos darbuotojų anti-HCV daţnis svyravo nuo 2,3% chirurgų iki 10% burnos ertmės chirurgų [55]. Tačiau daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, kad rizika medicinos darbuotojams po mikrotraumų uţsikrėsti HCV yra ţymiai maţesnė negu HBV. Ji svyruoja nuo 0 iki 10%, o HBV nuo 5% iki 43%. Didesnė rizika uţsikrėsti HCV infekcija yra hemodializės skyrių darbuotojams – 10,3% [1,46].
Lietuvoje tarp chirurgijos skyrių personalo anti-HCV paplitimas sudaro apie 3%, o tarp kraujo donorų 2,2%. Tačiau daugiau kaip tris kartus daţniau HCV infekcija buvo nustatyta tarp hemodializės skyrių personalo -7,9% [55].
Riziką uţsikrėsti HCV infekcija medicinos darbuotojams lemia keletas aplinkybių: HCV RNR koncentracija donoro ar ligonio kraujo serume, patenkantis kraujo kiekis ir ţaizdos gylis. HCV infekcinė dozė yra gana didelė. Ją sudaro daugiau kaip 106
RNR kopijų 1ml, o per mikrotraumą vidutiniškai patenka tik 1µl kraujo.
3.3.2.3. Imunitetas: Imlumas HCV infekcijai yra visuotinis. Imuniteto, atsiradusio persirgus šia infekcija, stiprumas ir trukmė kol kas dar neţinomi.
3.3.2.4. HCV infekcijos paplitimas: PSO duomenimis 1 % planetos gyventojų yra infekuoti HCV. Vien Europoje jų yra 5-10 mln., iš jų 3,4 – 6,8 mln. ateityje susiformuos lėtinis aktyvus hepatitas, 1 2 mln. – kepenų cirozė, o 100 000 iš jų po 30 metų gresia PKV. „Sveiko“ HCV nešiojimo nėra. Spontaninė viruso eliminacija labai reta [55].
Anti-HCV paplitimas tarp kraujo donorų įvairiose pasaulio šalyse plačiai svyruoja. Didţiausias paplitimas nustatytas Azijos ir Afrikos šalyse, Pietų Europoje, maţiausiais – Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje. JAV kasmet vidutiniškai uţsikrečia 30 000 ţmonių. Įvertinus kraujo donorų tyrimus įvairiose pasaulio šalyse manoma, kad pasaulyje yra infekuota HCV apie 500 mln. ţmonių [55].
Daugelyje pasaulio šalių HC pradėtas registruoti neseniai. Todėl HCV infekcijos diagnostikos tendencijos yra neaiškios. Šalyse, kuriose buvo registruojamas sergamumas, paskutiniame dešimtmetyje konstatuojama sergamumo maţėjimo tendencija. Tai lėmė kraujo donorų atrankos kriterijų keitimas ir jų skriningo dėl anti-HCV įdiegimas [2]. Lietuvoje sergamumo HC rodiklis 100 000 suaugusių gyventojų sudarė 5,7, o pradėjus donorų kraujo skriningą dėl anti –HCV, 1993 metais jis sumaţėjo iki 3,3/100 000 gyventojų [55].
Išskirtinis HCV infekcijos bruoţas – polinkis į lėtinę persistuojančią infekciją. Esant persistavimui viruso replikacija yra minimali. Dėl besimptomės ligos eigos ir ALT aktyvumo periodiškų svyravimų sunku nustatyti visiško pasveikimo laiką [2].
3.3.2.5. Epideminė prieţiūra ir kontrolė: HCV infekcijos, kaip visuomenės sveikatos problemos, sprendimui šiandien ypatingai svarbus epideminės prieţiūros ir kontrolės organizavimas. Nėra HCV infekcijos gydymo ir specifinės profilaktikos priemonių, todėl vienintelė profilaktikos priemonė yra jos plitimo stabdymas. Efektyvios kontrolės pamatą sudaro epideminės prieţiūros organizavimas. HCV infekcijos kontrolė yra glaudţiai susijusi su potransfuzinio hepatito (PTH) profilaktika. Retrospektyviniai PTH tyrimai rodo, kad pradėjus donorų skryningą, sergamumas PTH sumaţėjo iki 90 %. Viena svarbiausių HC kontrolės priemonių sumaţinti infekcijos riziką per hemotransfuzijas yra donorų atranka. Rizikos grupėms priskiriami asmenys neturėtų būti donorais. Būtent tarp komercinių donorų didţiausią dalį sudaro asmenys, priskiriami rizikos grupėms. Medicinos personalui rekomenduojamos tos pačios universalios profilaktikos priemonės kaip HB atveju [1,50].
3.3.3. Ţmogaus imuno deficito virusas
Ţmogaus imunodeficito virusas (ŢIV) priklauso retrovirusų šeimai. ŢIV – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai. Išskirtos dvi genetiškai skirtingos ŢIV formos/tipai: ŢIV–1 ir ŢIV–2. ŢIV–1 yra labiausiai paplitęs Europoje, JAV ir Centrinėje Afrikoje, ŢIV–2 – Vakarų Afrikoje. Nustatyta, jog viruso tipas turi įtakos klinikinei ŢIV infekcijos eigai. ŢIV–1 tipo sukelta liga greičiau progresuoja iki AIDS. ŢIV viruso tipai turi subtipus. Pavyzdţiui, nustatyta, jog ŢIV-1 subtipas C lengviau plinta heteroseksualių santykių metu, nei subtipas B. Lietuvoje vyrauja ŢIV–1 subtipas A, tačiau jau yra nustatytas ir subtipas B. Identifikavus viruso subtipus šalyje, galima tiksliau detalizuoti individualias ir bendras prevencijos priemones Nors pirmieji įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo (AIDS, angl. Acquired
Immune Deficiency Syndrome) atvejai buvo identifikuoti tik 1981 metais, panašūs į AIDS
atvejai JAV uţfiksuoti dar 1979 metais. Dėmesys buvo atkreiptas 1980–1981 metais diagnozavus 6 neįprasto tipo plaučių uţdegimo atvejus. Šio tipo plaučių uţdegimas (sukeltas
Pneumocystis carinii) yra sutinkamas retai ir pavojingas tik ţmonėms su nusilpusia imunine
sistema. Šiais atvejais buvo neaišku, kodėl jaunų, iki tol sveikų vyrų imuninė sistema buvo paţeista [25].
Iš pradţių buvo manoma, kad AIDS sukelia virusas, plintantis lytiniu keliu, tačiau kurį laiką buvo laikomasi nuostatos, jog šia liga gali uţsikrėsti tik vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais. Epidemijai plintant, buvo išsiaiškintos ir kitos rizikos grupės bei plitimo būdai. ŢIV uţsikrėtė daug intraveninių narkomanų, todėl konstatuota, jog virusas plinta per kraują. 1982 metais JAV ligų kontrolės centras (CDC) pranešė apie pirmąjį AIDS atvejį po kraujo perpylimo. Per keletą metų tūkstančiai hemofilija sergančių ţmonių uţsikrėtė ŢIV virusu, perpilant uţkrėstą kraują. Infekcijos mąstai Afrikoje įrodė, kad virusas lytiniu keliu gali efektyviai plisti ir tarp heteroseksualių ţmonių [25].
1984 metais skirtingos tyrėjų grupės išskyrė AIDS sukeliantį virusą. 1986 metais šis virusas pavadinamas ŢIV (ţmogaus imunodeficito virusu). Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beveik visose pasaulio šalyse yra uţregistruota bent po vieną ŢIV infekcijos ar AIDS atvejį.
3.3.3.1. ŢIV epidemiologija pasaulyje:
Per 10 pirmųjų epidemijos metų (1982– 1992) susirgimų AIDS skaičius pasaulyje padidėjo 10%. Labai sparčiai ši infekcinė liga plinta Afrikoje. 1996m. buvo 14 milijonų uţsikrėtusiųjų. Po metų, 1997m., Afrikoje jau buvo 21 milijonas, o 1998 m. - 23 mln. uţsikrėtusiųjų. Azijoje 1997 metais uţsikrėtusiųjų buvo 6 mln.. 1995-1999 metais (per 5
metus) uţsikrėtusiųjų ŢIV Azijoje padaugėjo 5 kartus. Iš Vakarų Europos šalių daugiausia uţsikrėtusiųjų ŢIV , remiantis PSO duomenimis, yra Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Pagal mirtingumą nuo infekcinių ligų pasaulyje AIDS yra 5-oje vietoje [25].
3.3.3.2. ŢIV infekcija Lietuvoje:
Lietuvoje pirmasis AIDS sergantis ligonis buvo nustatytas 1988 metais, Klaipėdos gyventojas. Iki 1996 metų sausio 1d. Lietuvoje buvo uţregistruota 40 ŢIV infekcija uţsikrėtusių ţmonių. 1996 metų pabaigoje Lietuvoje jau buvo 52 uţsikrėtę ţmonės. 1997 gruodį – 80 uţsikrėtusiųjų. Lietuvos AIDS centro duomenimis, iki 2007m. kovo 1d. Lietuvoje iš viso diagnozuota 1213 ŢIV uţsikrėtusiųjų, iš jų 1052 vyrai ir 161 moteris (2 pav.). Pagal uţsikrėtimo būdą – 136 uţsikrėtę heteroseksualių santykių metu, 79 – homoseksualių lytinių santykių metu, 933 – vartojant intraveninius narkotikus, 65 – uţsikrėtimo kelias neţinomas. Daugiausiai uţsikrėtusiųjų Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse (3 pav.). Pirmasis vartojantis intraveninius narkotikus uţsikrėtęs ŢIV, Lietuvoje buvo nustatytas 1994m. rugpjūčio mėn. [25]. 1 1 8 1 5 4 9 11 12 31 52 66 65 72 397 110 135 120 100 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 1998 1990 1992 1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006
54 207 66 383 59 15 23 14 6 45 10 9 322 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 užsieniečių Vilniaus apskr. Kauno apskr. Klaipėdos apskr. Šiaulių apskr. Panevėžio apskr. Alytaus apskr. Marijampolės apskr. Tauragės apskr. Telšių apskr. Utenos apskr. nežinoma kalėjimuose
3 pav. ŢIV pasiskirstymas pagal apskritis Lietuvoje (2007m.vasaris) [25].
3.3.3.3. Infekcijos šaltinis - ţmogus uţsikrėtęs ŢIV praėjus 1 – 3 paroms po uţsikrėtimo. Didţiausia ŢIV viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŢIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia uţsikrėtimo pavojaus. ŢIV uţsikrečiama, kai tiesiogiai į kraują pro gleivines ar paţeistą odą patenka ŢIV uţkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didţiausia. ŢIV uţsikrėtusioms motinoms maitinti krūtimi kūdikio neleidţiama. Specifinės imunoprevencijos priemonių nėra - vakcina dar tik kuriama [25].
3.3.3.4. ŢIV viruso atsparumas: ŢIV priklauso nepatvariems virusams.
Ekstraląstelinis ŢIV virusas, esantis skystoje audinių kultūroje, gali išsilaikyti iki 15
parų kambario temperatūroje (20-22oC) ir iki 11 parų 37o
C temperatūroje. Išdţiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 3-7 dienas.
Intraląstelinis ŢIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŢIV viruso
biologiniam aktyvumui pH yra 7.0-8.0, o didinant ar maţinant aplinkos pH, ŢIV aktyvumas labai sumaţėja.
ŽIV greit žūva virinamas (100o
C temperatūroje iš karto, 56o C temperatūroje per 30 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medţiagomis (0,5% natrio hipochlorito ir 0,5% gliutaraldehido tirpaluose ţūva per 1 minutę; 1% chloramino tirpale - per 5 minutes; 70% etilo alkoholyje - per 1 minutę) [23,25].
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ţmogaus imunodeficito virusinę (ŢIV) infekciją vertina kaip pirmą ir vienintelę pandemiją. Per visą laikotarpį nuo 1980 metų neįregistruotas nė vienas savaiminio pasveikimo atvejis [25].
Epidemijos eigą galima kontroliuoti, jei yra šie veiksniai: gydymas,
vakcinacija, imunitetas, prevencija.
ŢIV infekcijos ir AIDS epidemijos eiga skiriasi dėl tokių prieţasčių: nėra išgijimo atvejų;
nėra vakcinos;
nesusiformuoja imunitetas; ilgas besimptomis laikotarpis.
Vienintelė priemonė, galinti stabdyti ŢIV infekcijos ir AIDS plitimą, yra prevencija.
Indikacijos ŽIV tyrimui pagal klinikinius požymius:
1. Asmenys, kuriems krinta svoris (daugiau kaip 10 proc.); 2. Pastoviai ar nepastoviai karščiuojantys ilgiau kaip 1 mėn.; 3. Sergantys uţsitęsusiomis ar pasikartojančiomis pneumonijomis; 4. Viduriuojantys ilgiau kaip 1 mėn.;
5. Sergantys tuberkulioze;
6. Sergantys onkologiniais susirgimais;
7. Sergantys Epšteino Baro (EBV) viruso infekcija ir vyresni kaip 18 metų; 8. Sergantys virusiniu hepatitu C nuo 12 iki 30 metų;
9. Sergantys burnos, stemplės ar gerklės kandidoze;
10. Sergantys lytinių organų kandidoze ilgiau kaip 1 mėn. ar esant neefektyviam gydymui;
11. Turintys burnos ir genitalijų opas, neišnykstančias ilgiau kaip 1 mėn.;
13. Asmenys su AIDS diagnozės įtarimu, net esant neigiamam atrankinio ŢIV antikūnų tyrimo rezultatui;
14. Asmenys, kurių eritrocitų nusėdimas didesnis kaip 65 mm/h. 3.3.3.5. ŢIV infekcijos eiga:
ŢIV infekcijos eiga yra ilga. Jos paskutinė stadija – AIDS. Skiriamos kelios stadijos:
1. ŽIV inkubacinis periodas. Tai laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki
ūmaus ŢIV infekcijos pasireiškimo. Trunka nuo 3 iki 24 savaičių arba galimybės diagnozuoti ŢIV laboratoriškai.
2. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas (ūmus retrovirusinis sindromas) – į gripą panaši
būsena – pakyla temperatūra, išberia odą ir gleivines, padidėja limfmazgiai, skauda raumenis ir sąnarius, pykina ir kt. Trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems, o maţdaug 50-90 proc. pacientų.
3. Besimptomis ligos periodas prasideda tada, kai nurimsta ūmaus retrovirusinio
sindromo klinikiniai reiškiniai, o baigiasi, kai pasireiškia AIDS simptomai. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo daugelio faktorių: imuninės sistemos, uţsikrėtimo būdo, viruso tipo, amţiaus ir kt. Gali trukti nuo kelių iki keliolikos metų. Vienintelis simptomas šio periodo metu gali būti sritinių limfmazgių padidėjimas. Nors ţmogus jaučiasi visiškai sveikas, jo imuninė sistema pamaţu silpsta.
4. Simptominė ŽIV infekcija (maţųjų klinikinių simptomų periodas, ankščiau vadintas
“su AIDS susijęs kompleksas”), kurio metu gali būti nustatomos tam tikros ligos: burnos ar makšties kandidozė, lieţuvio plaukuotoji leukoplakija, pasikartojanti herpes zoster infekcija, periferinė neuropatija ir kt.
5. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) asmeniui, uţsikrėtusiam ŢIV, diagnozuojamas
tada, kai nustatoma nors viena AIDS indikacinė liga. Tai paskutinė ŢIV infekcijos stadija, kurios trukmė priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti iki 3 metų ir ilgiau.
ŢIV infekcijos klinikinė eiga:
2-3 savaitės 1-3 savaitės
vidutiniškai8 metai vidutiniškai 1-5 metai Uţsikrėtimas Ūmus retrovirusinis sindromas Serokonversija. Teigiami ŢIV antikūnų tyrimai
Besimptomis periodas
Simptominė ŢIV
AIDS yra retroviruso – ţmogaus imunodeficito viruso (ŢIV) sukelta liga, kuriai būdinga stipri imunosupresija, lemianti indikacines ligas, antrinius navikus ir neurologinius pokyčius. ŢIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŢIV arba sudėtingais virusologiniais tyrimo metodais, nustatančiais ŢIV genetinę medţiagą DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami po uţsikrėtimo praėjus nuo 3–4 savaičių iki kelių mėnesių. Ţmonės, kurių organizme aptinkamas ŢIV, vadinami infekuotais ŢIV. Uţsikrėtus ŢIV, iš karto nesusergama AIDS. Pirmieji AIDS poţymiai, priklausomai nuo įvairių organizmo faktorių, pasireiškia po penkerių ar net dešimties metų, kai virusas smarkiai paţeidţia imuninę sistemą [23,25].
AIDS ligos eigai įtakos turi:
1. Ligonio amžius. Vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė. Tačiau jaunesnio
amţiaus suaugusieji išgyvena ilgiau nei vyresnieji.
2. Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina.
3. Mityba, gydymas, režimas. Sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, laiku
pradėtas gydymas ligos eigą sulėtina.
4. Užsikrėtimo būdas. Perpylus ŢIV su krauju eiga yra trumpesnė, uţsikrėtus lytiniu
keliu – ilgesnė.
5. ŽIV tipas. ŢIV–1 eiga trumpesnė, ŢIV–2 ilgesnė.
6. Etniniai faktoriai: baltaodţiai išgyvena ilgiau nei juodaodţiai bei ispanų kilmės
pacientai.
3.3.3.6. ŢIV infekcija ir medicinos darbuotojai:
ŢIV infekcija pakeitė medicinos darbuotojų poţiūrį į darbo saugumą. ŢIV uţsikrėtimo riziką didina gana didelis uţsikrėtusių asmenų skaičius, klinikinių simptomų stoka ilgą laiką po uţsikrėtimo, todėl kiekvienas pacientas turi būti traktuojamas kaip potencialiai uţsikrėtęs ŢIV.
Rizikos veiksniai uţsikrėsti ŢIV susiţeidimo metu: pacientas seropozityvus;
didelis viruso kopijų skaičius kraujyje, stipri imunosupresija; gili ţaizda;
dūris adata, kurios spindyje yra infekuoto kraujo.
Lietuvos AIDS centro duomenimis, 1990 metais 87 % apklaustų medicinos darbuotojų teigė, kad būtų atsisakę dirbti su ŢIV uţsikrėtusiais pacientais, o 1998 metais pagalbos
