Visuomenės sveikatos fakultetas Aplinkos ir darbo medicinos katedra

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

AGNĖ MORKŪNIENĖ

PANEVĖŽIO MIESTO MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į MAISTO

PRODUKTŲ KOKYBĘ IR JO SĄSAJOS SU SVEIKATA

Magistro diplominis darbas

(Visuomenes sveikata, sveikatos ekologija)

Mokslinė vadovė Dr. Dalia Lukšienė

SANTRAUKA Visuomenės sveikata

PANEVĖŽIO MIESTO MOKYTOJŲ POŽIŪRIS Į MAISTO PRODUKTŲ KOKYBĘ IR JO SĄSAJOS SU SVEIKATA

Agnė Morkūnienė

Mokslinė vadovė Dr. lekt. Dalia Lukšienė.

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2009, 59p.

Maisto produktų kokybė - tai savybių, sąlygojančių jo tinkamumą tenkinti tam tikrus vartotojo poreikius pagal išreikštą ar numanomą paskirtį, visuma. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis didesnis dėmesys yra skiriamas maisto produktų kokybei dėl naujo pirkėjų požiūrio į maistą bei žmonių susirūpinimo aplinkos tarša bei įtaka sveikatai, bei galimybės pasirinkti produktus esant didelei produktų gausai ir įvairovei.

Darbo tikslas. Įvertinti Panevėžio miesto mokytojų požiūrį į maisto produktų kokybę ir jo sąsajas su subjektyviu sveikatos vertinimu.

Tyrimo metodika. Anoniminės anketinės apklausos pagalba buvo siekiama išsiaiškinti mokytojų požiūrį į maisto produktų kokybę ir sąsajas su subjektyviu sveikatos vertinimu. Tyrime dalyvavo 450 Panevėžio miesto mokyklų mokytojai (amžiaus vidurkis – 45,34 ± 9,06 m.). Atsakymų į anketos klausimus dažnis – 67,1 proc.

Rezultatai. Panevėžio miesto mokytojams, nepriklausomai nuo amžiaus, pagrindiniai šaltiniai, kurie daugiausia suteikė žinių apie mitybą buvo specializuoti leidiniai (nuo 28 proc. iki 44 proc.), produkto etiketė (nuo 28 proc. iki 30 proc.) ir laikraščiai (nuo 25 proc. iki 38 proc.), jaunesniems nei 35 metų mokytojams internetas (27,5 proc.). Nepriklausomai nuo amžiaus mokytojai mano, kad kokybiškas maisto produktas tai natūralus (nuo 63 proc. iki 80 proc.) ir ekologiškas (nuo 59 proc. iki 64 proc.). Apie neigiamą riebalų poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai dažniau žinojo mokytojai nuo 35 iki 54 metų, o apie tai, kad sotieji riebalai turi neigiamos įtakos sveikatai, ir kad mėsos nebūtina vartoti kasdien, kaip ir apie tai, jog maistinės skaidulos naudingos sveikatai daugiausiai mokytojų žinojo vyresni nei 55 metų. Apie tai, kad druska kenkia daugiausiai žinojo jaunesni nei 35 metų mokytojai. Mokytojų maisto produktų pasirinkimą labiausiai įtakojo skonis (nuo 48 proc. iki 80 proc.), sveikatos gerinimas (nuo 25 proc. iki 48 proc.) ir kaina (nuo 24proc. iki 39 proc.). Mokytojai labiausiai kreipia dėmesį į informaciją etiketėje (nuo 54 proc. iki 75 proc.), kurioje pasirinkimui didžiausią įtaką turi nurodytas produkto vartojimo terminas (nuo 73

proc. iki 83 proc.), sudedamųjų dalių sąrašas (nuo 48 proc. iki 65 proc.), gamintojas (nuo 38 proc. iki 57 proc.), vyresniems nei 55 metų didelę įtaką turi ir nurodytas riebalų kiekis (21,7 proc.). Jaunesni (≤ 44 metai) respondentai, kurie savo sveikatą vertino vidutiniškai ir blogai, daugiau turėjo žinių apie sočiųjų riebalų ir skaidulinių medžiagų įtaką sveikatai negu tie, kurie savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai; o vyresnio amžiaus respondentai (≥45 metai) atvirkščiai, teisingus atsakymus apie sočiuosius riebalus dažniau žinojo tie, kurie savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai, o apie skaidulines medžiagas tie, kurie savo sveikatą vertino vidutiniškai ir blogai. Išvados. Panevėžio miesto mokytojų požiūris į maisto produktų kokybę priklausė nuo amžiaus ir subjektyvaus sveikatos vertinimo.

SUMMARY Public Health

THE ATTITUDE OF TEACHERS IN PANEVĖŽYS TOWARDS FOODS’ QUALITY AND ITS LINKS WITH HEALTH

Agnė Morkūnienė

Research supervisor Dr. lect. Dalia Lukšienė

Kaunas University of Medicine, Faculty of Public health, Department of Environmental and Occupational medicine. Kaunas; 2009, 59p.

Foods’ quality – the unit of characteristics that determines its availability to meet the particular consumer’s requirements according to predictable purpose. In Lithuania, as in the whole World, a very big attention is paid to food quality. There is a new viewpoint of customers to food. People take care of environmental damage and its influence upon human health. People also take care of possibility to choose products especially when plenty and variety is observed.

Aim of the study. To appreciate the attitude of teachers in Panevėžys towards foods’ quality and its links with health.

Methods. Anonymous questionnaire: 450 teachers from Panevėžys schools were involved in the research (average – 45,34 ± 9,06 years old.). Frequency of the answers to questionnaire – 67,1% Results. The main sources about nourishment containing the most information for teachers from Panevėžys, independently to age, were problem-oriented publications (28% - 44%), label of the product (28% - 30%.) and newspapers (25% - 38%), for younger than 35 years old teachers – WWW (27,5%). Teachers independently to age are thinking that qualitative foodstuffs are natural (63% - 80%) and ecological (59% - 64%). 35 – 54 years old teachers know about negative influence of fats on heart and blood-vessels system. Oulder than 55 years old teachers know that some of the solid fats have also negative influence and it is not necessary to eat meat every day. Younger than 35 years old teacher know that salt damages. Taste (48% - 80%), betterment of health (25% - 48%) and price (24% - 39%) – were the main arguments of choosing food between teachers from Panevėžys. Teachers mostly pay attention to the information given in label (54% - 75%), where there is an expiry date (73% - 83%), list of components (48% - 65%), producer (38% - 57%), for respondents older than 55 years old a very big influence has given amount of fats (21,7%).Younger than (≤) 44 years old respondents especially those who estimated their health situation as ordinary or bad had more knowledges about influence of fats or fibre substances upon health than those who estimated themselves as in good health. Respondents of (≥) 45 years old and older – vice versa: knew more about solid fats and estimated themselves as in good and very good

health, and those who estimated their health situation as poor health knew more information about fibre material.

Conclusion. The attitude of teachers in Panevėžys towards foods’ quality and its links with health depends on age and subjective health estimation.

TURINYS

SANTRAUKA ………...…….2

SUMMARY ………...…….…..4

ĮVADAS ……….…………...…..…..8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ……….………...………..10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ……….…....11

1.1. Ką vadiname maisto kokybe? ……….…....11

1.2. Teisiniai aktai reglamentuojantys ir saugantys maisto kokybę ……….…..12

1.3. Maisto kokybė ir sauga ………....15

1.4. Maisto kokybė, gyvensenos įpročiai ir sveikata. ……….17

1.5. Vartotojų maisto produktų pasirinkimą lemiantys veiksniai ………...20

1.6. Vartotojo požiūris bei žinios apie sveiką mitybą ir maisto produktų pasirinkimas..…23

1.7. Vartotojų sveikos mitybos skatinimo politika...….24

2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ……….………..28

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS……….…...30

3.1. Mokytojų žinių apie maisto produktų kokybę ir jos įtaką sveikatai, įvertinimas……..30

3.2.Pagrindinių kriterijų pagal kuriuos mokytojai rinkosi maisto produktus analizė ...…..36

3.3.Mokytojų požiūrio į maisto produktų kokybę ir subjektyvaus savo sveikatos vertinimo .. sąsajos įvertinimas ……….….42

IŠVADOS………..53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS………..……..55

LITERATŪROS SĄRAŠAS………...……..56 PRIEDAI

SANTRUMPOS CEEOL - Central and Eastern European Online Library EEB – Europos ekonominė bendrija

EFSA - European Food Safety Authority ES – Europos sąjunga

HN – higienos norma

ISO – International Organization for Standartization (Tarptautinės standartizacijos organizacija) KMI – kūno masės indeksas

LR – Lietuvos respublika P – patikimumo lygmuo

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija VASC - Valstybinis aplinkos sveikatos centras VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba WHO - World Health Organization

ĮVADAS

Būti sveikam yra žmogaus teisė. Jei ilgas ir sveikas gyvenimas yra tikslas, tuomet sveikai maitintis yra viena iš pagrindinių priemonių šiam tikslui pasiekti. Sveika mityba ne tik sąlygoja fizinę ir protinę žmogaus raidą, stiprina sveikatą, saugo nuo kai kurių ligų, bet ir yra sudedamoji gydymo dalis. Per pastaruosius tris dešimtmečius smarkiai pagausėjo anstvorio ir nutukimo problemų turinčių ES gyventojų, ypač vaikų, kurių, 2006 m. duomenimis, yra 30 proc. [1]. Tai rodo blogėjančią ES gyventojų netinkamos mitybos ir nepakankamo fizinio aktyvumo tendenciją. Dėl to ateityje gali padaugėti lėtinių susirgimų. Ilgainiui tai gali neigiamai paveikti gyvenimo trukmę ES ir dėl to gali sumažėti daugelio žmonių gyvenimo kokybė.Už savo paties ir savo vaikų gyvenimo būdą visų pirma atsakingi tėvai, tačiau pripažįstama ir aplinkos (mokyklos) svarba ir įtaka jų elgesiui. Tik gerai informuotas vartotojas gali priimti racionalius sprendimus. Asmenines žinias, įpročius ir elgesį, pavyzdžiui, susijusį su gyvenimo būdu ar mitybos įpročiais, formuoja supanti aplinka. Viena vertus, renkantis, kokius produktus pirkti, svarbi galimybė gauti aiškią, nuoseklią ir pagrįstą informaciją, kita vertus, informacijos aplinką platesniu mastu formuoja kultūros veiksniai, tokie kaip reklama ir kitos žiniasklaidos priemonės [1].

Maisto pasirinkimą lemia asmeniniai polinkiai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Mitybą ir fizinį aktyvumą lemia socialinė padėtis, pajamos ir išsilavinimas [2].

Lietuvos nacionalinė sveikatos taryba atkreipia dėmesį į tai, kad: gyvensenos ir mitybos įgūdžiai dar nepakankami. Toliau išlieka aukštas sergamumas ir mirtingumas nuo ligų, susijusių su maisto kokybe ir mitybos įpročiais [3].

Maisto produktų kokybę apibūdina maistinė, biologinė, fiziologinė ir energetinė vertė bei maisto nekenksmingumas ir saugumas [4]. Vartotojai pripažįsta, jog produktų pasirinkimas bei jų kokybė yra geresni nei anksčiau. Tačiau gausėjant perdirbimo, pakavimo bei komercializavimo procesams, jiems darosi vis sunkiau pažinti produkto savybes [5]. Aiški ir nuosekli informacija apie maisto produktų maistinę vertę kartu su atitinkamu vartotojų švietimu gali būti pagrindiniai sąmoningo mitybos rinkimosi elementai.

Vartotojų politika siekiama žmonėms sudaryti sąlygas sąmoningai rinktis maisto produktus. Šiuo atžvilgiu svarbus elementas yra informacija apie maistinę jų vertę. Jokia ES Bendrijos ar nacionalinė mitybos politika nebus sėkminga, jei visuomenė nebus geriau informuojama apie ryšį

tarp mitybos ir sveikatos, energijos suvartojimo ir išeikvojimo, lėtinių neinfekcinių ligų riziką mažinančios mitybos ir apie tai, kaip pasirinkti sveikus maisto produktus [6].

Vaikystėje ir paauglystėje priimame svarbius sprendimus dėl gyvenimo būdo, kurie suaugus nulemia pavojus sveikatai, todėl svarbu formuoti sveikus vaikų įpročius. Mokykla yra viena iš pagrindinių sveikatingumo propagavimo vietų ir ji gali prisidėti prie vaikų sveikatos apsaugos skatindama sveiką mitybą ir fizinį aktyvumą [6].Sveikatos švietimas ir fizinis lavinimas – vieni iš svarbiausių naujosios Mokymosi visą gyvenimą programos (2007–2013 m.), tiksliau – „Comenius“ paprogramio mokykliniam ugdymui, tikslų [1], todėl labai svarbu, kad ir mokytojai domėtųsi sveika gyvensena ir kartu su visuomenės sveikatos specialistais dirbtų sveikatingumo skatinimo srityje.

TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: Įvertinti Panevėžio miesto mokytojų požiūrį į maisto produktų kokybę ir jo sąsajas su subjektyviu savo sveikatos vertinimu.

Uždaviniai :

1. Įvertinti mokytojų supratimą apie maisto produktų kokybę ir jos įtaką sveikatai. 2. Nustatyti pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos mokytojai renkasi maisto produktus.

3. Įvertinti sąsają tarp mokytojų požiūrio į maisto produktų kokybę ir subjektyvaus savo sveikatos vertinimo.

1.Literatūros apžvalga

Kas yra kokybė? Kokybė – tai filosofinė kategorija. Manoma, kad pirmasis kokybę analizavo Aristotelis III a. prieš mūsų erą, vėliau Hėgelis XIX a. ir kt.

Pagal ISO 9000 [7], Tarptautinės standartizacijos organizacijos (International Organization for Standartization) išleistus standartus, kurie priimti kaip nacionaliniai daugiau kaip 100 pasaulio šalių ir kuriuose išdėstyti kokybės vadybos sistemoms keliami reikalavimai, veiklos gerinimo bei kitos kokybės vadybos rekomendacijos, kokybė – visuma produkcijos savybių ir charakteristikų arba paslaugų, kurios užtikrina galimybę patenkinti nustatytus arba numanomus poreikius. Analizuojant šio žodžio prasmę matome, kad ji nevienareikšmė. Tai išryškėja lyginant šio žodžio vartojimo kontekstą. Viena, kai jis vartojamas buitinėje kalboje, visai kas kita, kai jį vartoja mokslininkai arba praktikai, gvildenantys kokybės klausimus [8].

Kai girdime sakant ,,aukštos kokybės gaminys”, įsivaizduojame ypač gerai pagamintą, puikų produktą. Siekdamos užtikrinti aukštą kokybę visos kompanijos turi laikytis kokybės strategijos. Ji visų pirma užtikrina tam tikros filosofijos įdiegimą. Strategijos esmė – prioritetą teikti klientams, kurie yra kokybės kriterijai. Tai reiškia, kad priimant bet kokį sprendimą turi būti atsižvelgiama į kliento poreikius [8].

Žmogaus poreikiai maistui susiję su žmogaus fiziologinėmis reikmėmis, socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais interesais. Maistu tenkinamos ne vien fiziologinės reikmės, bet garantuojamas ir organizmo optimalus augimas, vystymasis bei funkcionavimas. Maisto medžiagos atlieka organizmo energijos, plastines ir reguliavimo funkcijas. Maisto fizinės savybės turi atitikti žmogaus virškinimo organų galimybes. Maisto produktų kokybė - tai savybių, sąlygojančių jo tinkamumą tenkinti tam tikrus vartotojo poreikius pagal išreikštą ar numanomą paskirtį, visuma. Maisto produktų kokybę apibūdina maistinė, biologinė, fiziologinė ir energetinė vertė bei maisto nekenksmingumas ir saugumas [9, 10].

Maistinės produkcijos kokybę tiesiogiai veikia tokie svarbiausi veiksniai, kaip realizavimo rinka, finansiniai resursai, gamybos organizavimas, kadrų resursai, skatinimas, materialinė bazė, įrengimai, mechanizavimas, automatizavimas, šiuolaikiniai informacijos apdorojimo metodai, reikalavimų produkcijos kokybei didinimas. Kiekvienam iš šių veiksnių būdingi savi reikalavimai ir veikimo sferos [11].

1.2. Teisiniai aktai, reglamentuojantys ir saugantys maisto kokybę

2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002 nustatanto maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigia Europos maisto saugos tarnybą ir nustato su maisto saugos klausimais susijusias procedūras. Šiuo reglamentu įkuriama Europos maisto saugos tarnyba, kuri teikia mokslinę informaciją ir mokslinę bei techninę paramą rengiant Europos Bendrijos teisės aktus ir vykdant politiką visose srityse, turinčiose tiesioginį arba netiesioginį poveikį maisto bei pašarų saugai. Ji teikia nepriklausomą informaciją visais šioje srityje kylančiais klausimais ir praneša apie riziką. Tarnyba prisideda prie aukšto žmonių gyvenimo ir sveikatos apsaugos lygio ir tuo pačiu metu atsižvelgia į gyvūnų sveikatą bei gerovę, augalų sveikatą, aplinką ir vidaus rinkos veikimą. Tarnyba renka ir nagrinėja duomenis, leidžiančius apibūdinti ir kontroliuoti maisto produktų bei pašarų saugai tiesioginį arba netiesioginį poveikį turinčią riziką [12].

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą. Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems komerciniuose pranešimuose, įskaitant, bendro pobūdžio maisto produktų reklamą ir reklamines kampanijas, kurias visiškai ar iš dalies remia valdžios institucijos. Jis neturėtų būti taikomas teiginiams nekomercinio pobūdžio pranešimuose, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos institucijų ir tarnybų skelbiamose mitybos gairėse ir patarimuose arba spaudoje ir moksliniuose leidiniuose skelbiamuose nekomerciniuose pranešimuose ir informacijoje. Šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekių ženklams ir kitiems prekių pavadinimams, kurie gali būti suprasti kaip teiginiai apie maistingumą ar sveikatingumą [13].

Europos parlamento ir tarybos reglamentu (EB)NR.1925/2006 dėl maisto produktų papildymo vitaminais ir mineralais bei tam tikromis kitomis medžiagomis siekiama reglamentuoti maisto produktų papildymą vitaminais ir mineralais bei tam tikrų kitų medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ir mineralai, kurios dedamos į maisto produktus arba naudojamos jų gamybai taip, kad tų medžiagų suvartojamas kiekis gerokai viršija kiekius, kuriuos pagrįstai tikimasi suvartoti esant įprastai subalansuotai ir įvairiai mitybai, ir (arba) dėl kitų priežasčių sukeliančių potencialią riziką vartotojams, naudojimą. Nesant konkrečių Bendrijos taisyklių dėl medžiagų arba ingredientų, turinčių kitų medžiagų negu vitaminai ar mineralai, numatytų pagal šį reglamentą arba pagal kitas konkrečias Europos Bendrijos nuostatas, naudojimo

uždraudimo ar apribojimo, nepažeidžiant sutarties nuostatų, gali būti taikomos atitinkamos nacionalinės taisyklės [14].

2008 m. spalio 17 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1020/2008, keičia Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, II ir III priedus ir Reglamento (EB) Nr. 2076/2005 nuostatas dėl identifikavimo ženklo, žalio pieno ir pieno produktų, kiaušinių ir kiaušinių produktų bei tam tikrų žuvininkystės produktų [15].

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos. Reglamente (EB) Nr. 852/2004 reikalaujama, kad maisto verslo subjektai tvarkytų ir saugotų įrašus ir sudarytų galimybę kompetentingai institucijai ir kitiems maisto verslo subjektams jų pageidavimu susipažinti su atitinkama tuose įrašuose pateikta informacija.

Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2001, Nr. 64-2324) nustato valstybinio produktų saugos reguliavimo bei jų valstybinės saugos ekspertizės, produktų saugos valstybinės ir visuomeninės kontrolės pagrindus, informacijos apie nesaugius produktus teikimo ir perdavimo tvarką, gamintojų, platintojų ir paslaugų teikėjų pareigas bei atsakomybę už nesaugių produktų pateikimą į Lietuvos Respublikos rinką. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-1988, 2004-01-29, Žin., 2004, Nr. 25-757 (2004-02-14) [17].

Lietuvos Respublikos maisto įstatymas 2000 m. balandžio 4 d. Nr. VIII-1608 (Žin., 2000, Nr. 32-893) nustato teikiamo į rinką maisto bei jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų bei visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maisto gamintojų, paslaugų teikėjų bei pardavėjų pareigas ir atsakomybę.Įstatymo tikslas - užtikrinti, kad: į rinką būtų teikiamas maistas, atitinkantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus; maistas atitiktų tarptautinius laisvam prekių judėjimui keliamus reikalavimus ir Lietuvos maisto gamintojas galėtų plėsti savo prekių eksportą į kitas šalis, o Lietuvoje pagamintas maistas galėtų lengviau konkuruoti tarptautinėje rinkoje;būtų skatinama ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, sveikesnė Lietuvos gyventojų mityba, gerinama su maistu ir mityba susijusi žmonių sveikata [18].

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327) nustato į rinką tiekiamo, maisto įmonėse ir individualiai asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens saugos ir kokybės užtikrinimo sąlygas įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų teisę vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę. Šis įstatymas reglamentuoja pagrindines valstybės, savivaldybės institucijų, vandens tiekėjų ir vandens vartotojų

funkcijas ir santykius, susijusius su geriamojo vandens gavyba, tiekimu, naudojimu, individualiu apsirūpinimu juo bei geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrole. [19].

Lietuvos higienos norma HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas” - ši higienos norma nustato bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus. Ši higienos norma privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką [20].

Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“. Šioje higienos normoje išdėstyti bendrieji higienos, specialieji maisto ruošimo, tvarkymo ar perdirbimo, specialieji mažmeninės maisto prekybos reikalavimai ir nurodytos kai kurių nefasuotų maisto produktų gabenimo jūros laivais išlygos [21].

Lietuvos higienos norma HN 53:2003 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ (Žin., 2004, Nr. 45-1491).

Lietuvos higienos norma HN 54:2008 "Maisto produktai. Didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos", patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. rugsėjo 154 d. įsakymu Nr. V-884 (Žin., 2008, Nr. 109-4175).

Lietuvos higienos norma HN 16:2006 „Medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maistu, specialieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Žin., 2006, Nr. 58-2069). Keitimai (Žin., 2006, Nr. 125-4760; 2008, Nr. 56-2126).

Lietuvos higienos norma HN 24:2003 "Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai", patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606). Keitimas (Žin., 2007, Nr. 127-5194).

1.3.Maisto kokybė ir sauga

Maisto kokybės ir saugos reikalavimai naujose ES šalyse narėse įgauna naują, dažnai sunkiai įvertinamą prasmę. Tai jau yra ne tik gaminančių ir kontroliuojančių institucijų, bet ir visos visuomenės aktualija. Maisto sauga ir kokybė apima vartotojų mokymą, specialistų rengimą, naujų technologijų diegimą.

Maisto sauga ir kokybė yra svarbi, tačiau dar gerokai išsklaidyta sritis, reikalaujanti įvairių institucijų suvienytos veiklos, brangios įrangos ir visapusiškų žinių [22]. Anksčiau Nacionalinių maisto kokybės ir saugos centrų kūrimas buvo prioritetinis beveik kiekvienoje ES šalyje narėje. Panašios veiklos imamasi naujai priimtose šalyse, steigiant nacionalinius maisto kokybės centrus. Per pastaruosius metus sukurta ir įgyvendinta per 400 nacionalinių kokybės užtikrinimo ir sertifikavimo schemų. Jų ir toliau daugėja. Tai kokybės ir saugos užtikrinimo sistemos (ISO, EurepGAP, IFS, BRC ir kitos). Kitose ES šalyse jau veikia ir yra žinomos viešo diferencijavimo schemos, pvz., Prancūzijoje - Label Rouge, Čekijoje - KlasA, Ispanijoje - Q ir kt. Be to, yra dar ir atskirų produktų išskirtinumą nurodančių schemų.

Daugelis ES kokybės schemų Lietuvos gamintojams jau žinomos. ES įteisinta ir plačiausiai taikoma yra rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema (RVASVT) - biologinių, cheminių ar fizinių veiksnių, galinčių turėti reikšmės maisto saugai, nustatymo, įvertinimo ir valdymo sistema, taikoma maisto tvarkymo vietose kaip savikontrolė [18, 23]. ES Parlamentas, siekdamas išsiaiškinti maisto produktų kokybės schemų ekonominį pagrindą, jų įtaką aplinkos apsaugai, vartotojų sveikatai ir gerovei, užsakė Europos Komisijai projektą - išanalizuoti nacionalines maisto kokybės schemas ir senosiose, ir naujosiose ES šalyse.

ES maisto kokybės politika yra pagrįsta saugomų kilmės vietos (SKVN) ir geografinių nuorodų registravimu ir jų apsaugos įgyvendinimu, tradicinių specifinėmis savybėmis pasižyminčių ir ekologiškų produktų sertifikavimu. Be to, kiekviena šalis nacionaliniais teisės aktais gali pripažinti gaminius esant išskirtinės kokybės [22].

Po perėjimo į rinkos ekonomiką maisto nesaugumas tapo svarbia svarstoma problema daugelyje Europos šalių, anksčiau priklausiusių Tarybų Sąjungai. Duomenys iš tyrimo, atlikto Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje parodė, kad pagrindinis kriterijus renkantis maistą buvo kaina. Lietuvoje (67 proc.), Latvijoje (60 proc.), Estijoje( 41 proc.) ypač, gaunančių mažesnes pajamas, žmonių tarpe. Kiekvienoje šalyje dauguma respondentų iš dalies arba visiškai priklausė prie naudojančių savo maistą (Latvija 47 proc., Lietuva 42 proc., Estija 32 proc.). Savo daržoves naudodavo dažnai, ypač kaimo rajonuose Lietuvoje 66 proc., Latvijoje 53 proc., Estijoje 29 proc.

Todėl prieita prie išvados, kad Baltijos respublikose maisto saugumo problema turi būti nagrinėjama toliau, kad padidinti galimybę naudoti kuo daugiau saugaus ir sveiko maisto, kurio vartojimas pagerins mitybą ir sumažins didelį mirtingumą nuo neužkrečiamų ligų [24].

2006 – 2007 metais Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, bendradarbiaudamas su Pasaulio banku, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija bei Vartotojų institutu, atliko tyrimą ”Lietuva: maisto saugumas ir kokybė”. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vartotojai teikia pirmenybę lietuviškiems produktams bei į tai, kad tyrimų duomenys rodo, jog Lietuvoje pagaminti produktai dažnai yra kokybiškesni už analogiškus užsienio produktus, pagrindinis tyrimo tikslas buvo į vartotojų poreikius orientuotos nacionalinės kokybės užtikrinimo schemos sukūrimas ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus konkurencingumo didinimas [25]. Tyrimo metu buvo analizuojamos kokybės užtikrinimo schemos, egzistuojančios įvairiose ES valstybėse narėse, įvertintos Lietuvos žemės ūkio subjektų galimybės gaminti pridėtinės vertės produktus, atlikta vartotojų apklausa siekiant tinkamai parengti į vartotojus orientuotą nacionalinę kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, atsižvelgdamas į ES šalių patirtį bei Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus dalyvių nuomones, pasiūlė keletą galimų schemos rengimo ir įgyvendinimo alternatyvų. Po to, kai buvo pristatyti tyrimo rezultatai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija aktyviai rėmė kokybės sistemos tolesnį kūrimą. Šiuo metu jau yra priimtos išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų pripažinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 (Žin., 2007, Nr. 126-5142) [26], suformuoti išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų taryba bei komitetas, patvirtintas išskirtinės kokybės produktų ženklas, o netrukus turėtų būti patvirtintos išskirtinės kokybės produktų specifikacijos, sukurtas sertifikavimo mechanizmas, taigi produktai galės būti sertifikuojami ir tiekiami į rinką.

Lietuvoje Valstybinis aplinkos sveikatos centras (VASC), buvęs Respublikinis mitybos centras, vykdo Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, nuostatas [27]. Taigi viena iš svarbiausių VASC funkcijų – rengti teisės aktų projektus ir kompetentingai spręsti su maisto saugos ir gyventojų mitybos priežiūra susijusias tiek Lietuvos problemas, tiek atstovauti Lietuvai šiais klausimais Europos Sąjungoje.

1.4. Maisto kokybė, gyvensenos įpročiai ir sveikata

Maisto kokybė, jo saugumas ir gyventojų mitybos įgūdžiai turi didelę įtaką visuomenės sveikatai. Apie 10 proc. prarastų dėl ligų metų susiję su netinkama mityba [28]. Tai akcentuoja Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) bei Europos Komisijos priimti dokumentai: PSO kovos su nutukimu chartija nukreipta nutukimo epidemijai pažaboti iki 2015 metų, Antrasis PSO Europos maisto ir mitybos politikos veiksmų planas 2007-2012 m. [29], Europos Komisijos Baltoji knyga ,,Europos sveikatos problemų, susijusių su mityba, antsvoriu ir nutukimu strategija” [1].

Danijoje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo ištirti sąsają tarp mitybos kokybės ir naujų, su sveikata susijusių teiginių tokių, kaip ,,valgyti įvairų maistą”, ,,užsiimti reguliaria fizine veikla”, ,,palaikyti sveiką kūno svorį”, kurie įtraukti į 2005metų Danijos mitybos vadovą. Žurnale “Public Health Nutrition” 2008m buvo išleistas straipsnis ,,Mitybos kokybė: sąsajos su sveikatos teiginiais, įtrauktais į Danijos mitybos vadovą 2005, asmeniniai požiūriai ir socialiniai veiksniai”. Rezultatai parodė, kad didesnė maisto įvairovė, aukštas laisvalaikio fizinės veiklos lygis, dažni ketinimai valgyti sveikai ir mažas energijos suvartojimas buvo reikšmingai susiję su mitybos kokybe. Tyrimas neparodė jokios sąsajos tarp KMI ir mitybos kokybės. Sveikas elgesys ,,valgyti įvairų maistą” ir ,,užsiimti reguliaria fizine veikla” buvo teigiamai susiję su sveika mityba. Mitybos įpročius stipriai įtakojo asmeniniai ketinimai. Tai reiškia, kad didžiausias iššūkis sveikatos apsaugos dietologams tie, kurie retai ketina maitintis sveikai [30].

Lietuvos nacionalinė sveikatos taryba atkreipia dėmesį į tai, kad:gyvensenos ir mitybos įgūdžiai dar nepakankami. Toliau išlieka aukštas sergamumas ir mirtingumas nuo ligų, susijusių su maisto kokybe ir mityba: didėja sergamumas nuo insulino nepriklausomu diabetu, 2006 m. jis siekė 20,16 /1000 suaugusiųjų. Mirusiųjų skaičius dėl piktybinių auglių padidėjo nuo 226,9 /100 tūkstančių gyventojų 2003 m. iki 240.1/100 tūkstančių gyventojų – 2006 m., o mirusiųjų dėl kraujotakos sistemos ligų šis rodiklis atitinkamai padidėjo nuo 645.5/100 tūkstančių gyventojų iki 716.6/100 tūkstančių gyventojų [3]. Pastaruosius 10 metų didėja sergamumas žarnyno infekcinėmis ligomis ir vidutiniškai kasmet užregistruojama nuo 11 iki 20 tūkstančių šių ligų atvejų . Visų užkrečiamųjų ligų struktūroje žarnyno infekcinės ligos sudaro apie 4 proc. Toliau didėja antsvorio ir nutukimo plitimas tarp vyrų. Nutukusių vyrų (KMI>30) dalis padidėjo nuo 11 proc. 1994 m. iki 21 proc. 2006 m., o antsvorio (KMI>25) paplitimas išaugo nuo 47 proc. iki 56 proc. Tarp moterų nutukimo ir antsvorio paplitimas beveik nepakito. 2006 m. buvo nutukusios 19 proc. moterų ir 49 proc. turėjo antsvorį. Visuomenės mitybos įgūdžiai vis dar neatitinka sveikos

gyvensenos reikalavimų, nes vartotojams trūksta visavertės informacijos apie maisto produktų saugą, apie nustatomus pažeidimus didžiuosiuose prekybos tinkluose [31].

Lietuvoje Respublikinio mitybos centro duomenimis, bendras riebalų kiekis Lietuvos gyventojų maisto racione gerokai viršijo fiziologines riebalų normas. Nepakankamai suvartojama maistinių skaidulų. Nustatyta, kad vyrų paros maisto racione maistinės skaidulos sudarė apie 15,1 gramo, moterų – apie 17,6 gramo (norma – 20–30 gramų per parą). Buvo stebimas didelis netolygumas, jeigu palyginsime energijos, gaunamos iš riebalų, kiekį Lietuvoje (44 proc.) ir kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse (Švedija, 35 proc.) [32].

Tyrimų, atliktų penkiolikoje Europos valstybių, duomenis, nustatyta, kad daržovių ir vaisių vartojimas buvo susijęs su išsimokslinimu: daugumoje valstybių, didėjant išsimokslinimui, dažnėjo ir daržovių bei vaisių vartojimas [33, 34].

Dalyvaujant tarptautiniame FINBALT HEALTH MONITOR projekte nuo1994 m., Lietuvoje kas antri metai atliekama trijų tūkstančių 20–64 metų žmonių, atsitiktinai atrinktų iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų, apklausa paštu. Tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai buvo susiję su išsimokslinimu. Aukštesnio išsimokslinimo žmonių mityba labiau atitiko Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas palyginti su žemesnio išsimokslinimo. Aukštojo išsimokslinimo žmonių mityba buvo sveikesnė palyginti su žmonėmis, turėjusiais tik nebaigtą vidurinį išsimokslinimą. Žmonės, turintys aukštąjį išsimokslinimą, dažniau valgė šviežias daržoves ir vaisius, maistui gaminti vartojo aliejų, valgė žuvį, rečiau gėrė natūralų kaimišką pieną; moterys rečiau valgė mėsą palyginti su moterimis, turinčiomis nebaigtą vidurinį išsimokslinimą. Tačiau aukštojo išsimokslinimo žmonės dažniau sumuštiniams vartojo sviestą; vyrai dažniau valgė fermentinį sūrį, moterys mažiau valgė juodos duonos palyginti su žmonėmis, turinčiais nebaigtą vidurinį išsimokslinimą. 1994–2002 m. mitybos pokyčių įvyko visose išsimokslinimo grupėse, tačiau mitybos skirtumai tarp išsimokslinimo grupių išliko [35].

Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis (Kauno medicinos universiteto 1994–2002 metų duomenys), gyventojų mityba keičiasi, tampa sveikesnė. Maistui gaminti kur kas dažniau pradėta vartoti augalinį aliejų. Vyrų, vartojančių augalinį aliejų, pagausėjo nuo 31,1 proc. 1994 metais iki 83,2 proc. – 2002 metais, moterų – atitinkamai nuo 47,7 proc. iki 92,6 proc. Daug žmonių pakeitė sumuštiniams vartojamų riebalų rūšį. 1994 metais gyventojai (71,2 proc. vyrų ir 66,3 proc. moterų) dažniausiai vartojo sviestą, 2000 metais – liesą margariną (54,3 proc. vyrų ir 52,3 proc. moterų). 2002 metais vėl imta vartoti daugiau sviesto: jį vartojo 46,7 proc. vyrų ir 48,9 proc. moterų. Lietuvos gyventojai dažniau pradėjo valgyti šviežias daržoves. Nuo 1996 metų

dvigubai daugiau žmonių bent tris kartus per savaitę balandžio mėnesį ėmė valgyti šviežias daržoves (2002 metais – 45,7 proc. vyrų ir 55,8 proc. moterų) [32].

Maistas yra pagrindinė aplinkos įtaka fiziniam ir protiniam vystymuisi ir išsivystymui ankstyvame gyvenime. Vaikai ir jaunimas, kuris studijuoja sveikus valgymo įpročius, yra skatinami būti fiziškai aktyvūs, išvengia rūkymo ir išmoksta valdyti įtampą, turi mažesnį potencialą sirgti chroniškomis ligomis pilnametystėje. Mitybos žinios yra pagrindinis elementas visą gyvenimą trunkantiems sveikos mitybos įpročiams ir turi prasidėti nuo ankstyvų gyvenimo stadijų. Maži vaikai nepasirenka tai, ką jie valgo, bet jų tėvai nusprendžia ir ruošia maistą jiems. Per kūdikystę ir ankstyvą vaikystę šeima yra pagrindinė aplinka vaikams, įtakojanti valgymo įpročius. Kaip jie paauga ir pradeda lankyti mokyklą, mokytojai, kiti žmonės mokykloje, kartu su žiniasklaida ir socialiniais lyderiais, tampa svarbesni. Progresyviai vaikai tampa labiau nepriklausomi ir pradeda patys rinktis maistą. Mitybos žinios yra prieinamas efektyvus įrankis sveikatos gerinimo programose sveikos mitybos praktikos [36].

Lyginant Vokietijos vaikų ir paauglių 1980 metų su dabartiniais mitybos įpročiais daugiau buvo vartojama daržovių, vaisių/riešutų ir gėrimų ir mažiau mėsos patiekalų / dešros, sviesto, riebalų/aliejaus, bulvių/bulvių produktų ir duonos 2006m. negu 1985-8m.m. Visa apimantys mitybos pakitimai atsispindėjo makromaistingos sudėties pagerėjime, padidėjo skysčių suvartojimas ir sumažėjo maisto kaloringumas. Daugumos vitaminų ir mineralų suvartojimas padidėjo, bet mityboje vitamino B12 ir D sumažėjo. Didžiausias trūkumas vaikų-paauglių mityboje buvo folio, vitamino D, vitamino A, vitamino E, Fe. Be to, dietinio pluošto suvartojimas buvo palyginti žemas, riebiųjų rūgščių ir angliavandenių suvartojimas nebuvo palankus. Todėl tolimesnės pastangos bus būtinos, kad pagerinti mitybos įpročius tarp vaikų ir paauglių [37]. Lietuvoje suaugusiųjų žmonių gyvensenos rodikliai (mityba ir fizinis aktyvumas) gerėja, tačiau labiausiai pažeidžiamoje visuomenės dalyje – vaikų ir paauglių populiacijoje – nustatyta negatyvi gyvensenos pokyčių tendencija [38]. Sunku tikėtis, kad ligų, susijusių su gyvensena, dažnis Lietuvoje sumažės, jei nebus įdiegtos programos, keičiančios gyvenseną sveikatai palankia linkme. Mažėjantis moksleivių vaisių vartojimas rodo apie įsitvirtinančius nesveikos mitybos įpročius. Tai ypač neramina, nes vaikystėje ir paauglystėje įgyti gyvensenos įpročiai lieka visą gyvenimą ir sunkiai yra keičiami. Nesveika mityba kartu su mažu fiziniu aktyvumu vėliau gali nulemti nutukimą [38].

Europos Sąjungos finansuotas “Sveika gyvensena Europoje, mityba Paauglystėje” (HELENA) projektas, dėl paauglių mitybos padėties, fizinės būklės ir fizinio aktyvumo Europoje, identifikuos svarbiausius žinių trūkumus ir pasiūlys tyrinėjimo kryptis. HELENA tyrimo grupė turi išvystyti,

išbandyti ir suderinti metodus, kad įvertintų mitybos padėtį ir paauglių gyvenseną visoje Europoje, išvystyti ir įvertinti valgymo įpročius ir fizinę veiklą, išvystyti ir išbandyti naujus sveikus maisto produktus, patrauklius Europos paaugliams [39].

Mitybos žinios gali vaidinti mažą, bet esminį vaidmenį sveikesnių mitybos įpročių skatinime. Didinant mitybos reikšmę visuomenės sveikatai: reikia atkreipti didesnį dėmesį į vaikų ir suaugusių žinių struktūrų išvystymą, reikia atnaujinti aktyvų švietimo sektoriaus vaidmenį, reikia atsižvelgti į vartotojų asmeninius mitybos tikslus ir įgyjimą žinių, kurios įgalins juos pasiekti tuos tikslus [40].

Būtina keisti Lietuvos žmonių gyvenseną, ypatingai dėmesį skiriant moksleivių sveikos gyvensenos įgūdžių formavimui bei rizikingos elgsenos profilaktikai. Sveikatai nepalankūs vaikų ir paauglių gyvensenos pokyčiai rodo, kad įgyvendinamos profilaktinės priemonės yra nepakankamos [38]. Tam didesnį dėmesį turėtų skirti mokytojai.

1.5.Vartotojų maisto produktų pasirinkimą lemiantys veiksniai

Vartotojo elgsena apima individo sprendimus ir veiksmus, siekiant patenkinti savo poreikius. Vartotojų norai, patirties kaupimas, motyvai, suvokimas, dėmesys bei asmenybė ir gyvenimo būdas yra veikiami individo šeimos, įtakos grupių, socialinių klasių ir kultūros. Išoriniai vartotojo elgsenos veiksniai kyla iš visuomenės, kurioje individas gyvena. Taip pat vartotojo elgsenai įtakos turi ir asmeniniai veiksniai. Tai yra psichologiniai veiksniai-motyvai, suvokimas, požiūris, mokymasis, asmenybė bei gyvenimo stilius, kurie veikia ne tik kaip individo, bet ir kaip vartotojo elgesį. Vartotojai kaip asmenybės yra skirtingi, netgi tose pačiose situacijose jų elgsena yra skirtinga [41].

Nutukimas tapo epidemija ir svarbia visuomenės sveikatos problema. Kadangi problema yra visuotinė, reikalingas sprendimas, apimantis maisto pramonės bendradarbiavimą su kitais tarpininkais, tokiais kaip vyriausybė, akademija, ir sveikatos priežiūros specialistai. Vartotojas yra svarbus žaidėjas nutukimo “procese” todėl, kad vartotojas gali rinktis sveiką gyvenseną atskiruose lygmenyse. Maisto pramonė užsiima tuo, kad suteikia vartotojui sveiką maisto pasirinkimą ir patikimą maisto informaciją [42].

Kad sektųsi sveikatos apsaugos maisto strategijos reikalingas aktyvus visų sveiką mitybą ir gyvenseną gerinančių tarpininkų bendradarbiavimas. Maisto pramonė vaidina svarbų vaidmenį aprūpinant produktais, kurie tenkina vartotojų norus pasireiškiančius skoniu, patogumu, kokybe, maistine verte bei praneša vartotojams apie tinkamos mitybos svarbą, apimdama specifinį maistą

subalansuotai mitybai. Maisto pramonė prisideda prie švietimo apie sveiką mitybą ir gyvenseną tiesiogiai per produkto žymėjimą, reklamavimą, mokomąsias medžiagas, internetinę komunikaciją ir informaciją, pateiktą per Vartotojo Paslaugų skyrių - ir netiesiogiai, per aktyvų dalyvavimą ir dalyvavimą mokomosiose programose, bendradarbiaujant su mitybos ir sveikos gyvensenos mokymo valdžios organais. Per tebevykstantį dialogą su vartotojais ir vartotojo žinių ir požiūrių į mitybą tyrinėjimu, maisto pramonė gali garantuoti, kad išvystyta komunikacija turi įtakos tinkamam vartotojų pasirinkimui [43].

2008 metais Belgijoje žemės ūkio ekonomikos departamento mokslo darbuotojai teigia, kad vartotojų maisto pasirinkimui ir mitybai didelės įtakos gali turėti komunikacija ir informacija [44]. Ar pateikta informacija suprantama ir efektyvi priklauso nuo daugelio faktorių. Atrinktų veiksnių, tokių kaip abejonė, žinios, dalyvavimas, motyvai ir pasitikėjimas, vaidmuo susietas su sveikata, taip pat šiame darbe yra aptarti žinutės turinio kintamieji, , pagrįsti ankstesniu empyriniu studijavimu. Taip pat įrodytas stipresnis poveikis neigiamų žinių lyginant su žiniomis, skatinančiomis teigiamus maisto pasirinkimo rezultatus, bei tai, kad komunikacija ir infomacijos teikimo strategija, kuri skiriama specifiniams auditorijos poreikiams, interesams ar motyvams, suteikia didesnę naudos tikimybę ir didesnį auditorijos suvokimą, todėl duoda didesnį numatomą poveikį išreikštą maisto pasirinkimu ir mitybos elgesiu [44].

Jungtinės Karalystės Southamptono universiteto mokslo darbuotojai apžvelgia faktorius, paveikiančius socialiai nuskriaustų moterų maisto pasirinkimus [45]. Jaunų moterų mityba svarbi ne tik jų savai sveikatai bet taip pat ir ilgalaikei jų palikuonio sveikatai. Sutrikusi neįvairi mityba daugiau yra paplitusi tarp vargingų ir socialiai nuskriaustų moterų. Kad pagerinti šių moterų mitybą, iš pradžių reikia suprasti, kodėl jos vienaip ar kitaip maitinasi. Įtakos moterų individualiam maisto pasirinkimui turi: aplinkos faktoriai, tokie kaip sunkumai įsigyti ir prieiti prie geros kokybės sveiko maisto; socialinis palaikymas ir socialiniai santykiai, tokie kaip su tėvais, sutuoktiniais ir vaikais; gyvenimo patirtis, tokia kaip išvykimas iš namų, pragyvenimas su partneriu ar vaikų turėjimas; atskiri faktoriai, tokie kaip žemas kontrolės supratimas ar saviefektyvumo sukūrimas renkantis maisto produktus ir žemas sveikatos apskritai ir savos sveikatos vertinimas. Šie susiję faktoriai visi įtakoja maisto pasirinkimą [45].

2006 metais Pensilvanijoje, interviu budu ištyrus mažas pajamas gaunančius asmenis nustatyta, kad nesveikos mitybos ir su mityba susijusios blogos sveikatos sąsaja su bloga socioekonomine gyventojų padėtimi pabrėžia reikalingumą pagerinti mitybos kokybę šiai grupei [46]. Kad pagerinti mitybos kokybę reikia pagerinti tinkamo maisto pasirinkimo sugebėjimą [47]. Tyrime, kuriame buvo nagrinėjami skirtumai tarp mitybos išmanymo ir maisto saugumo gauti rezultatai

parodė, kad esminiai faktoriai planuojant mitybą ir pasirenkant valgį buvo patogumas, šeima, maistas namie, nuotaika, bet ne pats maistas [46]. Tiek asmenys sugebantys pasirinkti tinkamą maistą tiek nesugebantys teigė, kad padarytų pakeitimus perkant produktus jei turėtų daugiau jiems skirtų pinigų.

Vertinant Lietuvos vartotojų poreikį maisto produktams pastebima, kad pirmiausia juos domina produkto kilmė, kokybės ir kainos santykis [22].

Lietuvos vartotojų instituto užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras "Vilmorus" 2005 metų lapkričio 10–13 dienomis atliko reprezentatyvų sociologinį tyrimą: 19 miestų ir 56 kaimuose buvo apklausta 1010 [48]. Remiantis atliktu sociologiniu tyrimu nustatyta, kad rinkdamiesi maisto produktus vartotojai daugiausia dėmesio kreipia į informaciją maisto produkto etiketėje. Trečdalis respondentų atsižvelgia į draugų nuomonę (patarimus). Mažiausią įtaką pirkėjų pasirinkimui daro įvairių vartotojų organizacijų teikiama informacija. Tyrimo duomenys rodo, kad dažniausiai žmonės domisi vartojimo terminu, produkto sudėtimi, gamintoju ir tik maždaug 10 proc. apklaustųjų visai neskaito etiketėje pateikiamos informacijos [48].

Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama maisto produktų kokybei, žmonės vis labiau susirūpinę didėjančia aplinkos tarša bei jos įtaka sveikatai, didėja nepasitikėjimas įprastiniais žemės ūkio produktais, kuriuos gaminant gausiai naudojama cheminių medžiagų, todėl itin domimasi ekologiškais produktais [49].

Lietuvos vartotojams svarbu yra produkto kokybė (96proc.) ir tai, kad produktas nekenksmingas sveikatai (93proc.) [50]. Vartotojai nėra abejingi ir produktų prekinei išvaizdai, kuri yra vienas iš produkto kokybę lemiančių veiksnių. Prekinė išvaizda svarbi 83proc. apklaustųjų. Be to, naujas pirkėjų požiūris į maistą, bei didėjantis žmonių susirūpinimas sveikata sąlygoja kokybiškų ir nekenksmingų maisto produktų paklausos augimą.

1.6.Vartotojo požiūris bei žinios apie sveiką mitybą ir maisto produktų pasirinkimas Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vartoti mažiau riebių pieno ir mėsos produktų, nes juose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, kurios didina cholesterolio koncentraciją kraujyje ir išeminės širdies ligos riziką; gyvulinius riebalus rekomenduoja keisti augaliniais. Norint išvengti lėtinių ligų, patariama valgyti kuo daugiau (bent po 400 g per dieną) daržovių ir vaisių, turinčių daug antioksidantų, vitaminų, mineralinių ir kitų sveikatai naudingų medžiagų; dažniau vartoti rupaus malimo grūdinių produktų (juodos duonos, kruopų košių) [29].

Vis daugiau šalių naudojasi maisto produktų sveikatingumo teiginiais, bet yra labai mažai tyrimų, įvertinančių pirkimo elgesio ir vartotojo sveikatos sąsają. Williams P. savo straipsnyje teigia, kad yra reikšmingų skirtumų tarp šalių, bet, apskritai, vartotojai produktų sveikatingumo teiginius laiko naudingais, jie teikia pirmenybę trumpai, glaustai formuluotei, o ne ilgiems ir sudėtingiems teiginių aprašymams ir jie mano, kad teiginiams turi pritarti vyriausybė. Vartotojai žiūri į maistą kaip į sveikesnį, jei jų aprašyme naudojami sveikatingumo teiginiai, ir šis "aureolės" padarinys gali atkalbėti juos ieškoti gilesnės informacijos apie maisto produktą. Yra įrodymų, kad sveikatingumo teiginių naudojimas gerina mitybos pasirinkimo kokybę ir žinias apie ligas sukeliančią mitybą [51].

1994-1996 metais Jungtinėse Valstijose buvo atliktas tyrimas darant asmenų maisto suvartojimo ir mitybos bei sveikatos žinių apžvalgas. Tyrimo tikslas gauti informaciją apie mėsos vartojimą ir veiksnius, kurie paaiškintų skirtumus populiacijoje ir įvertinti, kaip žinios ir požiūris į mitybą ir supratimas apie sveiką mitybą daro įtaką mėsos vartojimui. Buvo apskaičiuotas jautienos, kiaulienos, paukštienos ir kiaulienos gaminių suvartojimas. Rezultatai parodė, kad aukštesnes pajamas gaunantys asmenys naudojo daugiau paukštienos, o mažesnes pajamas gaunantys asmenys daugiau vartojo apdirbtus kiaulienos produktus. Jautienos ir kiaulienos vartotojai buvo linkę manyti, kad jų mityboje per daug riebalų, tačiau mažiau buvo linkę manyti, kad mityboje svarbu vartoti kuo mažiau riebalų. Gyvenamoji vieta daugumai turėjo įtakos mėsos vartojimui. Aukštasis išsilavinimas buvo susijęs su mažesne jautienos ir kiaulienos vartojimo tikimybe. Tyrimo rezultatai parodė, kad sociodemografiniai veiksniai turi didelę įtaką tikimybei pasirinkti ir suvartoti tam tikriems mėsos produktams. Žinios ir požiūris į mitybą ir mėsos patiekalus taip pat daro įtaką jų pasirinkimui [52].

Australijoje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad 45 proc. respondentų daugiau domėjosi maisto saugumu ir kokybe, negu prieš penkerius metus [53]. Bendriausi potencialūs pavojai buvo įvardijami priedai ir cheminis likutis (28 proc.), maisto perdirbimas (21 proc.), maisto higienos ar užteršimas (14 proc.), ir taip pat genetiniai pokyčiai (14 proc.). Daugiau kaip pusė respondentų teigė, kad priedai ir konservantai yra žalingi jų sveikatai ir kad daugelis maisto produktų turi savyje didelius kiekius pesticidų. Didesnė vartotojų proporcija tvirtino sąmoningai tikrina priedus ant maisto etikečių labiau negu informaciją apie druską ar cukrų [53].

Ukrainoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 53 proc. respondentų manė, kad jų dieta buvo gana sveika, 50 proc. galvojo apie maisto, kurį jie suvalgė, maistingumą, mažiau moterų negu vyrų manė, kad jų mityba sveika, ir daugiau moterys, negu vyrai galvojo apie maistą. Barjerus sveikai

mitybai nurodė: kainą (65 proc.), laiko trūkumą (55 proc.), savitvardą (54 proc.), žinių trūkumas (32 proc.) [54].

Identifikuojant svarbiausią motyvaciją maisto pasirinkimui vartotojo požiūriu Airijos gyventojų tarpe, dažniausiai pasirenkamas maisto faktorius buvo maisto kokybė/šviežumas, skonis ir bandymas maitintis sveikai [55].

Įsitikinimai ir žinios apie galimą mitybos įtaką sveikatai turi įtakos maisto pasirinkimui. Tyrimo, atlikto trijose Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje rezultatai parodė, kad vartotojų žinios ir įsitikinimai nėra vieninteliai lemiami elgesio veiksniai renkantis tam tikrus maisto produktus [56]. Pasirinkimą lemia ir kiti faktoriai, tokie kaip tinkamumas, produkto kaina, skonis ir kiti psichologiniai ir aplinkos barjerai. Išanalizavus šio tyrimo rezultatus buvo padaryta tokia išvada, kad Baltijos šalyse paplitę tokie įsitikinimai, kad valgomoji druska nesukelia jokio pavojaus sveikatai, kad visos riebalų rūšys sukelia vienodą koronarinių susirgimų pavojų, kad duona ir bulvės tukina, ir kad mėsa nebūtina kasdienėje sveikoje mityboje. Išsilavinimo lygmuo buvo svarbus veiksnys įsitikinimams susijusiems su druskos ir riebalų vartojimu, išsilavinę žmonės buvo labiau pažįstami su šiomis problemomis [56].

1.7.Vartotojų sveikos mitybos skatinimo politika

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pateikia esamą PSO Europos regiono padėtį mitybos politikos srityje ir aptaria reikšmę sveikatos apsaugai [57]. Dauguma (46) valstybių narių turi mitybos politikos dokumentus ir 40 turi mechanizmą, kaip įgyvendinti mitybos politiką. Bendradarbiavimas tarp sektorių vyksta trisdešimt vienoje šalyje. Vykdymo įrankiai, tokie kaip maistu pagrįsti mitybos nurodymai ir kontrolė bei tikrinimo sistemos, yra dvidešimt septyniose šalyse. Politikos dokumentų analizė atskleidė, kad veiksmai, nukreipti į asmenį su informacija ar mokymu yra gerai išvystyti. Per praėjusį dešimtmetį maisto ir mitybos politika vystėsi sėkmingai. Tačiau politikos vykdymas yra pagrindinis iššūkis dėl fondų, politinio įsipareigojimo ir koordinacijos trūkumo. Daugiau paramos turi būti suteikiama vykdymui ir politikos įvertinimui [57].

Maisto ir mitybos politika garantuoja tinkamo ir sveiko maisto pritaikymo galimybę. Maisto saugos politika garantuoja sveikatos apsaugą nuo kenksmingų maisto produktų. Pastaraisiais metais Valstybės narės išvystė politiką, susijusią su maisto produktais ir mityba, tačiau jos įgyvendinimas vis dar yra pagrindinis iššūkis. Antrasis PSO Europos veiksmų planas dėl maisto ir mitybos politikos 2007-2012 metais (Second WHO European Action Plan for Food and Nutrition

Policy 2007-2012) [58] sudarytas, kad palaikytų šalis nacionalinių planų įgyvendinime, adresuotas pagrindiniams visuomenės sveikatos pokyčiams mitybos, maisto saugumo ir maisto apsaugos srityje. Antras Veiksmų planas buvo priimtas 2007 PSO Europos Valstybėms narėms kaip dalis nutukimo mažinimo Europos Chartijos įgyvendinimo [1, 58].

Europos Sąjungos taryba 2007m. Briuselyje patvirtino „Baltąją knygą“ ir “Žaliąją knygą”. Baltosios knygos tikslas – nustatyti integruotą ES požiūrį, kuris padėtų sumažinti netinkamos mitybos, anstvorio ir nutukimo sukeltas sveikatos problemas. Ši knyga grindžiama naujausiomis Komisijos iniciatyvomis, visų pirma Europos veiklos programa, skirta tinkamai mitybai, fiziniam aktyvumui ir sveikatai skatinti. Žalioji knyga skirta sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo skatinimui: antsvorio, nutukimo ir chroniškų ligų prevencijai Europos Sąjungoje“ [1].

Lietuvoje 2003 m. patvirtinta ,,Valstybinės maisto ir mitybos strategija 2003-2010 m.”. Valstybinė maisto ir mitybos strategija – tai pagrindinės valstybės nuostatos ir jų įgyvendinimo būdai, skirti maisto saugai ir gyventojų mitybai gerinti. Šios Strategijos objektas – Lietuvos gyventojų mityba, su mityba susijusi gyventojų sveikata ir maisto sauga. Ši Strategija numato maisto saugos ir gyventojų mitybos optimizavimo kryptis siekiant saugoti žmonių sveikatą ir gerinti gyvenimo kokybę.

Lietuvos nacionalinė vartotojų asociacija 2007 m. teigia, kad maisto kontrolė, užtikrinanti saugą bei mitybines vertybes, stiprina vartotojų apsaugą bei stimuliuoja maisto gamybą ir prekybą [5]. Todėl daugelyje išsivysčiusių šalių nuolat stiprinamas vartotojų įtraukimas į maisto kontrolės procesą. Kalbant apie naująsias Europos šalis, vartotojų organizacijos vis aktyviau įtraukiamos į patariamuosius bei techninius komitetus. Consumers International – pasaulinė vartotojų asociacija, kurią sudaro 265 vartotojų organizacijos, vykdė maisto saugos projektą kartu su „naujųjų“ šalių vartotojų organizacijomis. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija buvo šio projekto dalyvė. Projekto ataskaitoje buvo įvardintos kliūtys, kurias reikia pašalinti šiame sektoriuje. Viena iš kliūčių – formalių konsultacijų tarp vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų trūkumas. Buvo atkreiptas dėmesys į Nacionalinių konsultacinių kodekso komitetų rolę. Jie buvo numatyti kaip kontaktiniai centrai tarp įvairių interesų grupių, kad būtų užtikrinamas tinkamas maisto politikos balansas [5].

Asmenines žinias, įpročius ir elgesį, pavyzdžiui, susijusį su gyvenimo būdu ar mitybos įpročiais, formuoja supanti aplinka. Vartotojui renkantis, kokius produktus pirkti, svarbi galimybė gauti aiškią, nuoseklią ir pagrįstą informaciją. “British Journal of Nutrition” 2007m. aprašo vartotojų supratimą apie maisto produktų maistingumo ir sveikatingumo teiginius straipsnyje

“Consumer Understanding of Nutrition and Health Claims: Sources of Evidence”. Sveikos mitybos teiginiai susieti su maisto produktais gali padėti vartotojams tinkamai pasirinkti kokybiškus produktus. Nauji Europos įstatymai dėl maisto produktų maistingumo ir sveikatingumo teiginių įsigaliojo 2007 m. sausio 19-ąją [59]. Svarbus šių įstatymų aspektas yra tas, kad jie išdėsto maisto produktų maistingumo ir sveikatingumo teiginių naudojimą, kurių naudingus padarinius supras ir vidutinis vartotojas. Šie teiginiai yra potencialiai galingas įrankis perduodant vartotojui informaciją apie maisto charakteristikas ir naudą. Toks informacijos perdavimas gali daryti įtaką vartotojo apsisprendimui renkantis maisto produktus. Teisingas teiginių naudojimas tampa prieinamas ir pritaikomas, bei turi potencialą padidinti vartotojų žinias apie sveiką mitybą, taip pat pagerinti sveikatos apsaugą platesne prasme. Daug šalių visame pasaulyje išleido įstatymus, nurodymus ir kodus sveikos mitybos teiginių praktikai. Europos Sąjunga taip pat publikavo naujus įsakymus sveikos mitybos teiginiams komercinėje komunikacijoje, apimdama žymėjimą, apibūdinimą ir maisto produktų reklamavimą [60].

Europos įstatymuose vartotojo vaidmuo tapo daug didesnis. Orientuojamasi į vidutinį vartotoją kaip į protingą, gerai informuotą ir pastabų. Žmonės yra aktyvūs informacijos procesoriai, tokiu būdu jie galvoja ir remiasi informacija, tokia kaip maisto produktų maistingumo ir sveikatingumo teiginiais, kurie yra ne tik specifinis aprašymas ant produkto, bet taip pat ir pats įpakavimas ir reklama [61].

Neefektyvus vartojimas šiuolaikinėje visuomenėje kelia daug problemų, susijusių su sveikatos apsauga ir asmeniniu saugumu, žmogaus ir aplinkos ekologija, tuo metu, kai nepakankamas ekonominis išsilavinimas, vartotojo pareigų ir teisių nežinojimas yra bendras dabartinis reiškinys. Todėl, vartotojo išsimokslinimas yra vienas iš pagrindų; tai minima kaip dalis politikos Europos Sąjungos Konstitucijoje vartotojų atžvilgiu. Mokslinėje literatūroje yra mažai žinių apie mokytojo supratimą vartotojo kultūros sferoje. Todėl buvo atliktas tyrimas, kuris siekė atskleisti dabartinių ir būsimų Lietuvos mokytojų požiūrius dėl vartotojo mokymo temų integracijos į mokymo programas vidurinėje mokykloje [62]. Respondentai buvo 472 skirtingų specialybių vidurinės mokyklos mokytojai (chemija, biologija, geografija, technologijos, kūno kultūra) ir 524 studentai I–IV kursų tų pačių specialybių, būsimų mokytojų. Tyrimo rezultatai parodė, kad esami ir būsimi mokytojai yra palankūs vartotojo kultūros temų integracijai į bendrojo lavinimo mokyklos mokymo programą, tačiau jie stokoja žinių šioje srityje. Ir mokytojai, ir studentai pabrėžė didesnę vartotojo sąsają su materialiomis vertėmis (kaip maisto, jo asortimento) nei su stabiliu vystymu (ekologija, kreipimasis pagalbos, gyvenimo kokybė). Respondentų požiūriai buvo smarkiai susiję su jų amžiumi ir lytimi, dalyku, kurį mokytojai turi mokykloje ar studentai studijavimo

specialybėje. Mokytojai, kurie kada nors lankė tam tikrą vartotojo kultūros kvalifikacijos kursą labiau vertino vartotojo išsimokslinimo mokykloje reikšmę negu kiti. Dauguma respondentų parodė, kad mokyklose vaikams turi būti įtrauktos temos apie plataus vartojimo prekių ir paslaugų įvairovę, saugumo ir kokybės aspektus, vartotojo teises ir jų apsaugą, tačiau informacija, susijusi su reklama ir vartotojo manipuliavimu respondentams pasirodė ne tokia svarbi. Tyrimo rezultatai parodė didelį esamų ir būsimų mokytojų susidomėjimą vartotojo mokymu. Dauguma mokytojų ir du trečdaliai studentų norėtų išplėsti savo žinias šioje srityje; tačiau, šiuo metu galimybės pakelti kvalifikaciją yra nepakankamos [62].

Visuomenės mitybos įgūdžiai vis dar neatitinka sveikos gyvensenos reikalavimų. Todėl atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos regioninės sveikatos politikos ir strategijos principus, taip pat į Europos Sąjungos naujosios sveikatos politikos rekomendacijas, būtina tobulinti visuomenės žinias apie sveiką mitybą, maisto produktų saugą ir kokybę.

2.TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS

Anketine apklausa buvo siekiama ištirti ir įvertinti pagal kokius kriterijus Panevėžio miesto mokyklų mokytojai renkasi maisto produktus, ar domisi maisto produktų ženklinimo informacija, pateikiama ant maisto produktų pakuočių, taip pat, kaip subjektyviai vertina savo sveikatą ir ar šis įvertinimas turi ryšį su maisto produktų pasirinkimu. Buvo siekiama įvertinti mokytojų žinias apie maisto produktų kokybę ir jos įtaką sveikatai. Anketinė apklausa atlikta 2008 metų lapkričio, gruodžio mėnesiais Panevėžio mieste, gavus etikos komiteto sutikimą (2 priedas). Apklausai atsitiktiniu būdu buvo atrinkta po vieną kiekvieno rajono mokyklą, t.y. po vieną mokyklą iš kiekvieno mikrorajono, esančio Panevėžio mieste. Buvo apklausti 7 mokyklų mokytojai. Anketos buvo išdalintos kiekvienam mokytojui, kuris dirbo tyrime dalyvavusioje mokykloje. Tokiu būdu Panevėžio miesto mokytojams buvo išdalinta 450 anketų. Gauta užpildytų 302 anketos. Atsakymo į anketos klausimus dažnis – 67,1 proc. Pilnai užpildytų anketų sugrįžo 291. Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinių duomenų analizės paketą SPSS 17.0. Hipotezės apie požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2) kriterijų. Hipotezės apie dviejų proporcijų lygybę buvo tikrinamos naudojant z kriterijų. Hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, patikimais), kai paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Anketa sudaryta iš 19 klausimų (1 priedas). Anketoje buvo pateikti klausimai susiję su respondentų domėjimusi apie maisto produktų sudėtį ir kokybę, sveiką mitybą, reklamos įtaką maisto produktų vartojimui, bei maisto produktų kokybės įtaką sveikatai. Taip pat siekta išsiaiškinti, kaip respondentai vertina savo sveikatą. Anketas užpildė: 28 vyrai (9,3 proc.) ir 275 moterys (90,7 proc.). Kadangi vyrai sudarė mažiau nei 10 proc. ir jie beveik tolygiai pasiskirstė visose amžiaus grupėse, todėl tolimesnė duomenų analizė buvo atliekama apjungus vyrų ir moterų duomenis.

69,3 proc. tirtųjų mokytojų dirbo vidurinėse mokyklose, o 30,7 proc. – gimnazijose. Atlikus pirminę duomenų analizę, reikšmingo skirtumo tarp mokytojų dirbusių giminazijoje ir mokytojų dirbusių vidurinėje mokykloje požiūrio į maisto produktų kokybę nenustatyta, todėl tolimesnė duomenų analizė buvo atliekama neatsižvelgiant į mokyklos profilį.

Šiame tyrime gauti respondentų atsakymų rezultatai buvo nagrinėjami dešimtmetėse amžiaus grupėse. Pirmoje amžiaus grupėje buvo nuo 25 metų iki 34 metų respondentai, tačiau tyrime dalyvavo vienas 23 metų ir du 24 metų respondentai todėl jie taip pat buvo įtraukti į pirmos grupės

bendrą skaičių. Paskutinė (ketvirtoji) amžiaus grupė buvo nuo 55 metų iki 64 metų, tačiau tyrime dalyvavo vienas 68 metų ir vienas 67 metų respondentai todėl jie taip pat buvo įtraukti į ketvirtosios amžiaus grupės bendrą respondentų skaičių. Darbo rezultatų aprašyme pirma amžiaus grupė buvo pateikiama kaip ≤ 34 metų, o ketvirta amžiaus grupė buvo pateikiama kaip ≥ 55 metų. 1 lentelėje parodytas respondentų pasiskirstymas pagal amžių.

1 lentelė. Respondentų skirstinys pagal amžių

Amžius Viso

23-34 metų 35-44 metų 45-54 metų 55-68 metų

Atv. Proc. Atv. Proc. Atv. Proc. Atv. Proc. N/Proc.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Mokytojų žinių apie maisto produktų kokybę ir jos įtaką sveikatai, įvertinimas Vartotojo pasirinkimui didelę įtaką turi jo žinios, bei informacijos šaltinis iš kurio gauna informaciją apie dominantį produktą. Patikimas informacijos šaltinis suteikia daugiau naudingų žinių apie tam tikrus maisto produktus, ko pasekoje atsiranda didesnė tikimybė, kad vartotojas pasirinks tinkamai, o tinkamas pasirinkimas turės teigiamos įtakos sveikai mitybai.

Mokytojų buvo paprašyta nurodyti pagrindinius šaltinius, kurie suteikia daugiausia žinių apie mitybą. Rezultatai pateikti 2 lentelėje. Nustatyta, kad jauniausiai (≤ 34 m.) amžiaus grupei dažniausiai žinių suteikia internetas (27,5 proc.), specializuoti leidiniai (27,5 proc.) ir produkto etiketė (27,5 proc.). 35-44 m. amžiaus grupėje respondentai dažniausiai naudojasi specializuotais leidiniais (43,2 proc.), laikraščiais (38,3 proc.), taip pat nemažai šio amžiaus respondentų naudojasi ir produkto etikete (27,2 proc.). Internetu šioje grupėje naudojasi tik 12,3 proc. mokytojų ir lyginant šį procentinį dažnį su jauniausios amžiaus grupės internetu, kaip informacijos šaltiniu apie mitybą, besinaudojančių procentiniu dažniu skirtumas statistiškai patikimas (p<0,05). 45-54 m. amžiaus grupėje dažniausiai naudojasi taip pat specializuotais leidiniais (39,5 proc.), laikraščiais (34,7 proc.), bei produkto etikete (27,4 proc.). Vyriausioje (>55 m.) amžiaus grupėje specializuotais leidiniais naudojasi 43,5 proc., laikraščiais 32,6 proc., produkto etikete 30,4 proc.

2 Lentelė. Respondentų nuomonės apie pagrindinius šaltinius, kurie suteikė jiems daugiausia

žinių apie mitybą, skirstinys priklausomai nuo amžiaus

Šaltiniai, suteikiantys

daugiausiai žinių apie mitybą

Amžius

≤ 34 m. 35-44 m. 45-54 m. ≥ 55 m.

N = 40 N = 81 N = 124 N = 46

n (proc.) n (proc.) n (proc.) _{n (proc.)}

Televizija 8 (20,0) 11 (13,6) 25 (20,2) 7 (15,2)

Laikraščiai 10 (25,0) 31 (38,3) 43 (34,7) 15 (32,6)

Produkto etiketė 11 (27,5) 22 (27,2) 34 (27,4) 14 (30,4)

Šeima, draugai, bendradarbiai 5 (12,5) 18 (22,2) 21 (16,9) 10 (21,7) Specializuoti leidiniai 11 (27,5) 35 (43,2) 49 (39,5) 20 (43,5)

Gydytojai 5 (12,5) 13 (16,0) 18 (14,5) 8 (17,4)

Internetas 11 (27,5) 10 (12,3)* 22 (17,7) 7 (15,2)

*- p<0,05 lyginant su jauniausia (≤ 34 m.) amžiaus grupe

“N” – bendras respondentų skaičius amžiaus grupėje. „n“ – respondentų dalis nuo bendro grupėje esančių respondentų skaičiaus.

Dabar vartotojai ypač daug mato reklamos ir siekiant išsiaiškinti ar būtent mokytojams reklama daro įtaką jų pasirinkimui ir ar jie vadovaujasi reklama kaip informacijos šaltiniu įgyjant žinių apie tam tikrus maisto produktus, buvo pateiktas klausimas ar per pataruosius 3 mėnesius pirko

maisto produktus dėl jų reklamos. Rezultatai pateikti 1 paveiksle parodė, kad dėl reklamos

dažniausiai pirko jauniausioje amžiaus grupėje iki 35 metų 50 proc. respondentų, lyginant su 45-54 m. amžiaus grupe, skirtumas statistiškai patikimas p=0,02.

67,4 *69,4 53,1 50 32,6 *30,6 46,9 50 0 10 20 30 40 50 60 70 80 ≤ 34m. 35-44 m. 45-54 m. ≥ 55 m. Amžius

%

1 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Ar per pastaruosius 3 mėnesius pirko maisto produktus dėl jų reklamos?“ skirstinys priklausomai nuo amžiaus.

* - p=0,02 lyginant 45-54m. su jauniausia ( ≤ 34) amžiaus grupe.

Atsižvelgiant į vartotojo nuomonę apie tai, koks yra kokybiškas maistas, galima daryti prielaidą apie jo požiūrį į maisto produktų kokybę. Tyrimo anketoje buvo pateiktas klausimas mokytojams apie tai, koks, jų nuomone, yra kokybiškas maistas. Galimi atsakymai buvo: ekologiškas, be

sintetinių priedų, natūralus, ne modifikuotas genetiškai, su nepasibaigusiu galiojimo laiku, maistingas, gero skonio ir aromato. Rezultatai, kurie pateikti 3 lentelėje, parodė, kad ekologiškus

maisto produktus kaip kokybišką maistą nurodo visose amžiaus grupėse panašus procentas nuo 59 proc. iki 64 proc. respondentų. Maisto produktus be sintetinių priedų kaip kokykiško maisto kriterijų nurodė dažniausiai respondentai jauniausioje amžiaus grupėje (≤ 34 m.) 52,5 proc., o juos lyginant su 45-54 m. ir vyresniais nei 54 m. amžiaus grupėmis skirtumas buvo statistiškai patikimas atitinkamai p=0,05 ir p<0,01.

Natūralius maisto produktus, kaip kokybiškus dažniausiai nurodė vyriausios amžiaus grupės (≥ 55 m.) 80,4 proc. ir 45-54 m. amžiaus grupės 79,8 proc. respondentai, kuriuos lyginant su jauniausia amžiaus grupe skirtumas buvo statistiškai patikimas p<0,05. Maistingą (sveiką, turintį daug organizmui reikalingų maisto medžiagų) kaip kokybiško maisto kriterijų dažniausiai nurodė jauniausios amžiaus grupės respondentai 25,0 proc. Juos lyginant su kitų trijų amžiaus grupių