LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Dovilė Petrošiūtė
SAVIVALDYBĖMS DELEGUOTŲ ALKOHOLIO KONTROLĖS
POLITIKOS FUNKCIJŲ VYKDYMO VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas doc. dr. Aurelijus Veryga 2013-05-15
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SAVIVALDYBĖMS DELEGUOTŲ ALKOHOLIO KONTROLĖS POLITIKOS FUNKCIJŲ VYKDYMO VERTINIMAS
Dovilė Petrošiūtė
Mokslinis vadovas doc. dr. Aurelijus Veryga
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 90 p.
Darbo tikslas. Išanalizuoti ir įvertinti savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės politikos priemonių taikymą.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymu savivaldybėms deleguotas funkcijas;
2. Įvertinti Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymu savivaldybėms deleguotų funkcijų vykdymą bei galimybes;
3. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų ir savivaldybių atstovų nuomonę apie savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės funkcijų vykdymą;
Tyrimo metodika: tyrimas atliktas 2013 m. vasario – kovo mėnesiais. Apklausta 60 savivaldybių administracijos atstovų. Atsakė visos savivaldybės. Taip pat interviu būdu buvo apklausti 5 sveikatos priežiūros ir savivaldybių institucijų atstovai.
Rezultatai. Savivaldybės nepakankamai išnaudoja savo teises vykdyti alkoholio kontrolę. Teise neišduoti licencijų prekiauti alkoholiniais gėrimais 2012 m. pasinaudojo tik 18,3 proc. savivaldybių. Teise riboti prekybos alkoholiu laiką pasinaudojo 27 proc. savivaldybių. Daugiau negu pusė savivaldybių 56,7 proc. nenustatė atstumo nuo alkoholio prekybos vietų iki Įstatyme nurodytų institucijų. Dažniausiai savivaldybių nustatomas atsumas 50 m. (13,3 proc.). Prekybą alkoholiu švenčių ir masinių renginių metu ribojo 6,7 proc. savivaldybių. Išorinius alkoholio reklamos pažeidimus nustatė 3,3 proc. savivaldybių.
Išvados. Savivaldybės turi daug įstatymais suteiktų galimybių kontroliuoti prekybą alkoholiniais gėrimais, tačiau jų tinkamai neišnaudoja. Joms deleguotas alkoholio kontrolės politikos priemones vykdo neatsakingai arba visai nevykdo.
SUMMARY
Public Health ManagementMUNICIPALITIES OF PROSECUTION OF ALCOHOL CONTROL POLICY
FUNCTIONS EVALUATION Dovile Petrosiute
Academic Supervisor Aurelijus Veryga, Dr. Sc. Assoc. Professor
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy. Kaunas, 2013. 90 p.
Aim of the study. Analyze and evaluate the delegated alcohol control policy measures to the municipalities.
Objectives:
1. To review the Republic of Lithuania Law on alcohol control functions delegated to the municipalities;
2. To rate prosecution of the Republic of Lithuania Law on Alcohol Control of the functions assigned to municipalities application;
3. To rate of health professionals and representatives of municipalities opinion on the law for municipalities alcohol control performance of the functions.
Survey methods. Survey was conducted in 2013. February and March. Interviewed 60 representatives of the local administration. Answered the whole municipalities. Also were interviewed five health and municipal authorities.
Results. Municipalities not use their rights to control alcohol policy situation. The right not to issue a license to sell alcoholic beverages in 2012 used by only 18.3% of municipalities. 56.7% of the municipalities did not define the distance from alcohol outlets. The Most popular defined distance is 50 m (13.3%). Sale of alcohol, during holidays and major events the limited 6.7% of municipalities. Outdoor advertising of alcohol violations defined 3.3% of municipalities.
Conclusions. The municipality has all the possibilities to control alcohol policy, but they do not use it. Key words. Municipalities, alcohol monitoring, assessment.
SANTRUMPOS
ASPĮ – Asmens Sveikatos Priežiūros Įstaiga
Departamentas – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas ES – Europos Sąjunga
NVO – Nevyriausybinė Organizacija PLC – Priklausomybės Ligų Centras PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija SAM – Sveikatos Apsaugos Ministerija ŠMM – Švietimo ir Mokslo Ministerija
Turinys
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Alkoholio epidemiologija ir mokslu pagrįstos alkoholio kontrolės priemonės ... 9
1.2. Lietuvos alkoholio kontrolės politika ... 14
1.3. Savivaldybėms deleguotos alkoholio kontrolės ir prevencijos funkcijos ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 31
3. KIEKYBINIO TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34
3.1. Licencijų prekiauti alkoholiu (ne) išdavimas ar (ne) ribojimas ... 34
3.2. Prekybos alkoholiu ribojimo laikas ... 36
3.3. Atstumo nustatymas nuo prekybos alkoholiu vietų ... 39
3.4. Prekybos alkoholiu ribojimas švenčių ir masinių renginių metu ... 44
3.5. Išorinės alkoholio reklamos pažeidimai ... 46
3.6. Neefektyvios alkoholio kontrolės politikos priežastys ... 47
3.7. Savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės politikos funkcijų vykdymo stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė... 50
4. KOKYBINIO TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 56
4.1. Ekspertų nuomonė apie savivaldybės galimybes kontroliuoti prekybą alkoholiu ir pavestų funkcijų vykdymą ... 56
4.2. Specialistų nuomonė apie licencijų išdavimą ir jų galiojimo sustabdymo aspektus 59 4.3. Specialistų požiūris į atstumų nustatymą nuo prekybos alkoholiu taškų ... 61
4.4. Specialistų požiūris į prekybos alkoholiu draudimą švenčių metu ... 63
4.5. Specialistų nuomonė apie alkoholio reklamos ypatumus ... 64
4.6. Specialistų nuomonė apie ekonominių sankcijų taikymą ir efektyvumą ... 65
4.7. Specialistų pastebėjimai dėl alkoholio kontrolės politikos neefektyvumo ir reikalingų pokyčių ... 66
IŠVADOS ... 68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 70
LITERATŪRA ... 72
ĮVADAS
Lietuva, kaip ir daugelis kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių, pasižymėjo menku alkoholio vartojimo reguliavimu, tačiau aukštu alkoholio vartojimo lygiu. Stojant į ES nebuvo reikalavimų griežtinti alkoholio vartojimą, o infliacijos mažinimas vaidino esminį vaidmenį, todėl Lietuvos nacionalinė patirtis alkoholio vartojimo reguliavimo politikoje pažymėta alkoholio pramonės interesų atstovavimu [72]. Alkoholio žala asmens ir visuomenės sveikatai, ypač tais atvejais, kai jis vartojamas nesaikingai, yra gerai dokumentuota, todėl išsamesnių mokslinių tyrinėjimų nereikia [1]. Žalingas ir nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas yra didelė problema ES, tai sukelia rimtų sveikatos, socialinių ir ekonominių pasekmių. Taip pat tai yra pirmaujantis mirties ir neįgalumo rizikos veiksnys, po tabako ir padidėjusio kraujo spaudimo. Alkoholis - didelė finansinė našta visuomenei [61]. Nesiliaujantis alkoholio vartojimas yra ir Lietuvos „rykštė“. Neatsitiktinai Lietuvos sveikatos programoje 1998–2010 m. [2] alkoholio vartojimo mažinimas įvardytas kaip svarbi sveikatos politikos įgyvendinimo sritis. Buvo nurodytas ir kiekybinis siekinys šiam tikslui įgyvendinti, t. y. buvo svarbu pasiekti, kad 2010 m. alkoholio vartojimas šalyje sumažėtų 25 proc. Deja, statistikos rodikliai rodo, jog prioritetą teikiant ne sveikatos, bet ekonominiams interesams, alkoholio vartojimas Lietuvoje sistemingai augo.
Lietuvoje alkoholio kontrolės politika pradėta vykdyti priėmus Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymą. Pastebima, kad Alkoholio kontrolės įstatymai yra vieni dažniausiai keičiamų įstatymų. Dažnai buvo siūlomi įstatymų tikslų neatitinkantys jų pakeitimai. Tik nuo 2008 metų, Blaivybės metų, situacija pastebimai pradėjo keistis ir buvo priimti laukiami ir būtini sprendimai alkoholio kontrolės politikos srityje [53]. Žvelgiant į Lietuvos alkoholio kontrolės politikos reguliavimo kaitą laiko ir vietos prieinamumo aspektu, nuo 2000 m. pastebima, kad nors fizinis alkoholio prieinamumas ir buvo sugriežtintas, kai įsigaliojo įstatymas, draudžiantis pardavinėti alkoholinius gėrimus išsinešti nakties metu, tačiau vis dar išlieka aktuali alkoholio įsigijimo taškų tankumo problema [72].
Temos aktualumas: šis magistro darbas yra orientuotas į opios ir skaudžios šiandieninei Lietuvos visuomenei problemos sprendimą - alkoholio suvartojimo mastų mažinimą Lietuvoje, pasitelkiant atitinkamas Lietuvos alkoholio kontrolės politikos priemones. Ši nagrinėjimo perspektyva darbe bus nagrinėjama pasitelkiant savivaldybėms deleguotas alkoholio kontrolės politikos funkcijas. Lietuvoje savivalda pilnai neįgyvendina jai teisės aktais suteiktų teisių alkoholio kontrolės srityje. [21]. Nuo 2008 m. sugriežtinus alkoholio
kontrolės politiką (alkoholio reklamos apribojimai, prekybos laiko apribojimas ir kt.) buvo pastebimas alkoholio vartojimo mažėjimas ir teigiamas alkoholio apribojimų poveikis visuomenės sveikatai. Vis dėlto mažėjant alkoholio vartojimui pastebimas ir didėjantis suinteresuotų grupių spaudimas alkoholio kontrolės politikos apribojimus švelninti. Nuolat ir daug diskutuojant, taip pat politikams svarstant visų suinteresuotų grupių argumentus, pasigendama argumentuoto alkoholio kontrolės įstatymų pokyčių mokslinio argumentavimo, poveikio visuomenės sveikatai vertinimų. Kalbama tik apie tiesioginį ekonominį poveikį, tačiau pamirštama apie giliau paslėptus kaštus kaip ekonominė alkoholio sukeliama našta sveikatos priežiūros, teisėtvarkos sektoriams ir bendram visuomenės produktyvumui [3]. Darbo praktinė reikšmė: tikimasi, kad šis tyrimas atskleis savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės politikos priemonių taikymą, joms pavestų funkcijų atlikimą, specialistų vertinimą dėl vykdomos alkoholio kontrolės politikos efektyvumo. Gauti duomenys suteiks galimybę įvertinti, kodėl Alkoholio kontrolės įstatymu savivaldybėms suteiktomis galiomis savivaldybių atstovai nelinkę naudotis arba Įstatyme nurodytas galimas taikyti prievoles – ignoruoja. Tai gali būti gera galimybė savivaldybėms įvertinti rodiklius ir galbūt imtis ryžtingesnių veiksmų.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės politikos funkcijų vykdymą.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymu savivaldybėms deleguotas funkcijas;
2. Įvertinti Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymu savivaldybėms deleguotų funkcijų vykdymą bei galimybes;
3. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų ir savivaldybių atstovų nuomonę apie savivaldybėms deleguotų alkoholio kontrolės funkcijų vykdymą;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Alkoholio epidemiologija ir mokslu pagrįstos alkoholio kontrolės priemonės
Kaip teigia Anderson, mokslo įtaka alkoholio kontrolės politikai yra labai didelė, kadangi mokslas yra ta priemonė, kuri labiau nusako, ne ką konkrečiai daryti dėl alkoholio vartojimo mažinimo, bet kaip efektyviau tai padaryti. Mokslas atlieka tiek alkoholio politikos informavimo, tiek ir jos stiprinimo vaidmenį [8]. Epidemiologija vaidina svarbų vaidmenį formuojant sisteminį požiūrį į alkoholio kontrolės politiką. Epidemiologiniai metodai naudingi norint įvertinti alkoholio vartojimo paplitimą ir mastą su alkoholio vartojimu susijusiomis problemomis visoje šalyje per tam tikrą laiką. Taip pat padeda išsiaiškinti kiekį, kiek alkoholio tenka vienam gyventojui, nustatyto sunkaus girtumo atvejus, piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais paplitimą, priklausomybę nuo jų ir kitas su alkoholio vartojimu susijusias problemas. Taigi, remiantis epidemiologijos mokslu, įvertinta, jog vienas labiausiai geriančių regionų yra Europa [83]. Anot Rehm ir Monteiro, alkoholio vartojimas yra ypač paplitęs, su alkoholio vartojimu susijusių problemų vis daugėja, o svaigalų sukeliamų ligų našta ir negalės atvejų skaičius vis didėja [62]. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis mirusių nuo alkoholinės kepenų ligos Lietuvoje „pikas” buvo 2007 m. – 25,54 atvejo 100 tūkst. gyventojų, 2011 m. šis rodiklis buvo – 14,09 atvejo 100 tūkst. gyventojų. O sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį 2011 m. buvo – 58,69 100 tūkst. gyventojų, t.y. kyla (2008 m. – 70,1 100 tūkst. gyv.) (žr. priedas nr. 1). Tai reiškia, kad politikų priimtos alkoholio kontrolės priemonės duoda naudą, tačiau ne tokią, kuria jau būtų galima džiaugtis [46].
Sąvoka „vartojimo įpročiai“ reiškia alkoholio vartojimo kiekį ir kintamumą. Ypač svarbūs tie vartojimo įpročiai, kuriais vedini žmonės suvartoja itin didelį kiekį alkoholio, per palyginti trumpą laiką, tarkim penki ar daugiau alkoholinių gėrimų vienetų per dvi valandas. Šie epizodiniai, tačiau gausūs išgėrinėjimai sukelia psichomotorinius sutrikimus, apsinuodijimus ir tai buvo įrodyta, kad yra glaudžiai susiję su patiriamomis traumomis. Daugelyje šalių susiformavęs alkoholio vartojimo įprotis vartoti svaigalus švenčių, specialių progų metu ir viešose vietose [1];[4]. Alkoholio vartojimas sukelia didelį sergamumą, nedarbingumą dėl negalios, kurią sukėlė alkoholio vartojimas [4]. Tyčiniai ir netyčiniai sužalojimai sudaro apytiksliai 60 proc. visų su alkoholio vartojimu susijusių mirčių ir beveik 40 proc. susiję su alkoholio sukeltomis ligomis. Alkoholis yra svarbiausias iš 27 rizikos veiksnių, sukeliančių tokį didelį mirties ir neįgalumo atvejų skaičių, po tabako. Tai po atliktų tyrimų yra patvirtinusi Pasaulio sveikatos organzizacija (PSO) [4];[5]. Remiantis šiais
įrodymais, Rehm ir Monteiro [4] mano, kad kišimasis į tokią žmonių alkoholio vartojimo kultūrą turi būti įgyvendintas, kad būtų sumažintas su alkoholio vartojimu susijęs nedarbingumas, skiriant ypatingą dėmesį eismo sužalojimų prevencijai. Be to, svarbų vaidmenį turi vaidinti tinkamas priklausomybių nuo alkoholio gydymas, tai padėtų sumažinti su alkoholio vartojimu susijusią patiriamą ligų naštą. Svarbu pasitelkti epidemiologinius rodiklius stebėsenai, kad būtų galima laiku imtis atitinkamų kontrolės priemonių, taikyti intervencijas atsižvelgiant į kiekvienos šalies poreikį ir įvertinti politikos priemonių veiksmingumą.
Kad būtų tinkamai reaguojama į statistikos rodiklius, priemonių pažaboti alkoholio vartojimą turi imtis visų šalies lygių institucijos, pradedant nuo aukščiausiųjų, t.y. Vyriausybės ir baigiant šalies savivaldybėmis, įskaitant ir visas kitas institucijas: Nevyriausybines organizacijas, susibūrusias savanoriškais pagrindais ir kt. Naujausios literatūros apžvalgos ir politikos analizės pateikia išsamų strategijų ir intervencijų vertinimą, kurias naudoja vietinė valdžia ir šalies Vyriausybė kontroliuodama su alkoholio vartojimu susijusias problemas visame pasaulyje [11]. Mokslininkai apibendrino 32 alkoholio politikos alternatyvas, siūlymus ir priemones, kurios yra pagrįstos įrodymais, t.y. yra veiksmingos, plataus spektro, paremtos moksliniais tyrimais ir pritaikytos įvairioms kultūroms kovoje su alkoholio vartojimu [12] (žr. priedas nr. 2). Šias priemones galima būtų suskirstyti į 2 grupes: valstybinio lygmens, tai priemonės, už kurių priėmimą, formavimą ir įgyvendinimą turėtų būti atsakinga įstatymus priimanti valdžia. Ir antra grupė, priemonės, kurios gali padėti formuoti sėkmingą alkoholio kontrolės politiką savivaldybėse, t.y. savivaldybėms užtenka galių priimti atitinkamus sprendimus ir taisykles, kurių laikantis alkoholio kontrolės politika būtų vykdoma sėkmingai. Kai kurias iš jų būtų galima priskirti abiems grupėms, todėl kad atitinkama priemonė būtų įgyvendinta reikia visų lygių politikų dėmesio.
Mokslu pagrįstos priemonės alkoholio kontrolei šalies mastu:
1. Kainų nustatymas ir apmokęstinimas; 2. Alkoholio prieinamumo reguliavimas; 3. Gėrimo konteksto keitimas;
4. Vairavimo išgėrus ribojimas; 5. Alkoholio reklamos reguliavimas
Mokslu pagrįstos priemonės alkoholio kontrolei savivaldybėms:
1. Alkoholio reklamos reguliavimas; 2. Alkoholio prieinamumo reguliavimas;
3. Gėrimo konteksto pakeitimas; 4. Švietimo strategijos;
5. Gydymas ir kitos ankstyvosios intervencijos.
1. Alkoholio prieinamumo reguliavimas. Tyrimai atskleidžia, jog alkoholio prieinamumo mažinimas, t.y. trumpesnis prekybos laikas valandomis, prekybos vykdymas ne visomis savaitės dienomis, ribotas skaičius pardavimo vietų yra tiesiogiai susiję veiksniai su alkoholio vartojimu ir jo sukeliamomis problemomis [1];[8];[9]. Teisinga alkoholio kontrolės politikos strategija taip pat būtų populiarinimas gyvenimo stiliaus be alkoholio, taip pat stipraus alkoholio prieinamumo mažinimas. Su svaigalų vartojimu susijusias problemas taip pat mažina įstatymų priėmimas, kuriais keliamas amžiaus cenzas, nuo kurio būtų leidžiama parduoti alkoholį jauniems žmonėms. Tokiais būdais siekiama išvengti „jaunų gėrėjų“ skaičiaus didėjimo [11]. Svarbu stiprinti komercinių alkoholio pardavėjų kontrolę, kurie linkę parduoti alkoholį nepilnamečiams ir ignoruoti apribojimus, kurie padėtų mažinti alkoholio vartojimo sukeliamą žalą. Todėl efektyvus metodas yra licencijų išdavimas arba atėmimas tokiems verslininkams ir įstaigoms, kurios nesilaiko įstatymų. Svarbi yra šalies Vyriausybės pozicija, ji gali prisidėti prie situacijos gerinimo kontroliuojant tiek prekybos monopolininkus tiek kitus komercinius alkoholio pardavėjus [5].
Kelių šalių ankstesnė patirtis rodo, jog visiškas alkoholio uždraudimas šalyje duoda teigiamų rezultatų, sumažina problemų skaičių susijusių alkoholio vartojimu ir žalą sveikatai, bent jau kažkuriam laikui, nes tokius draudimus dažniausiai lydi šešėlinė prekyba alkoholiu ir nelegalus jo vartojimas [15]. Tokiems draudimams turi būti stiprus visuomenės pritarimas ir sąžiningas laikymasis, todėl tai veiksminga tik islamo šalyse. Apskritai, alkoholio prieinamumą suvaržyti aukšta kaina yra kur kas pigesnė priemonė, nei vėliau naikinti pasekmes, t.y. gydyti asmenis, kuriems dėl alkoholio vartojimo atsirado sveikatos problemos [10].
2. Gėrimo konteksto pakeitimas arba gėrimui palankių aplinkybių keitimas. Vis daugiau tyrimų duomenų atskleidžia, kad alkoholio vartojimo konteksto keitimas efektyviai mažina su alkoholio vartojimu susijusią žalą [11]. Pavyzdžiui, minimalų alkoholio vartojimo amžių nustatančio įstatymo priėmimas bus mažai efektyvus, jei jis nebus paremtas įtikinama grėsme, kad nepilnamečiams alkoholį pardavinėjančių įmonių licencijos bus atimtos. Tokios strategijos veikia efektyviau, kai yra naudojamos kartu su bendruomeninėmis prevencijos programomis. Yra surinkta daug duomenų apie trumpos konsultacijos, ypač teikiamos
pirminės sveikatos priežiūros įstaigos specialistų, poveikį mažinant piktnaudžiavimą alkoholiu. PSO modeliavo pirminės sveikatos priežiūros darbuotojų pagalbą 25 proc. rizikos grupei priklausančių žmonių, jei jiems būtų teikiamos trumpos konsultacijos. Buvo apskaičiuotas tokio elgesio poveikis ir kaštai. Pritaikius šį modelį ES, gaunama, kad būtų išvengta 408000 negalios metų ir ankstyvų mirčių per metus, o tokių priemonių įgyvendinimo kaštai siektų 740 milijonų eurų [5].
3. Alkoholio reklamos reguliavimas. Alkoholiniai gėrimai, jų etiketės, kiti prekės ženklai platinami, reklamuojami skelbimuose spaudoje, žiniasklaidoje ir internete. Be šios tiesioginės reklamos alkoholis parduodamas ir netiesioginiais būdais, t.y. per įvairių renginių rėmimą, pvz: sporto, taip pat filmų kūrimą ar reklamą, telvizijos laidų ar šou kūrimą. Nuolatinis teigiamas alkoholio įvaizdžio kūrimas, jo vartojimo skatinimas gali suformuoti palankų požiūrį jo vartojimui [7]. Alkoholio reklamavimas, gali nuteikti nepilnamečius asmenis pradėti vartoti jį, dar gerokai prieš pilnametystę ir taip sustiprinti suvokimą, kad alkoholis yra teigiamas, žavus ir palyginti patikimas [12];[17]. Daug šalių turi dalinius apribojimus alkoholio reklamai ir tik keletas iš jų yra visiškai uždraudę alkoholio reklamą [83]. Nors šitie apribojimai ir nedavė maksimalaus efekto, tačiau šalių piliečiai, kuriose reklama buvo uždrausta, linkę alkoholio vartoti mažiau, todėl patiria ir mažiau problemų ar nelaimingų įvykių susijusių au alkoholio vartojimu [68].
Alkoholinių gėrimų gamybos pramonės savireguliacijos reklamos srityje efektyvumas yra mažas. Nepaisant pramonės atstovų teiginių, kad jie įsipareigoja laikytis atsakingos reklamos, vis dėl to dėl pačių alkoholio pramonės įmonių savireguliacijos stokos, žalinga pardavimo įtaka vis tiek jaučiama. Pramonės atstovų savireguliacija yra itin trapus dalykas, nes susitarimus ir nuostatas yra stengiamasi apeiti arba jų tiesiog nevykdyti [10]. PSO modeliavo reklamos draudimo poveikį. Pritaikius šį modelį ES gaunama, kad būtų išvengta 202000 negalios metų ir ankstyvų mirčių per metus, o tokių priemonių įgyvendinimo kaštai siektų 95 milijonus eurų [5].
4. Švietimo strategijos. Anot Anderson ir Baumberg, į švietimą, komunikaciją, mokymą ir visuomenės sąmoningumą orientuotos priemonės yra būtinos. Nors mokyklose vykdomos švietimo programos gali pasiekti plačią auditoriją, šių programų įtaka populiacijai yra nedidelė, nes kol kas jos tik ribotai efektyvios arba neefektyvios. Yra suformuluotos rekomendacijos mokyklose vykdomų programų efektyvumui didinti. Svarbu, kad masinės informacijos priemonėse vykdomos programos vaidintų ypatingą vaidmenį didinant bendruomenės supratimą apie alkoholio vartojimo sukeliamas problemas [6]. Mokykloje
sukurtos alkoholio švietimo programos yra vienas iš metodų, kaip išvengti su alkoholio vartojimu susijusių problemų jaunimo tarpe. Tačiau nustatyta, jog šis metodas nors ir suteikia nemažai žinių apie alkoholio vartojimo žalą bei keičia požiūrį į jo vartojimą, nėra efektyvus norint pakeisti vartojimo įpročius ir elgesį [1]. Programos, kurios sukurtos ir adresuotos, tam kad išlaikyti žmonių savivertę, savigarbą, socialinius įgūdžius, ragina vietoj alkoholio vartojimo pasirinkti pavyzdžiui sportą – neveiksmingos [26]. Buvo bandoma organizuoti mokymus, kuriuose būtų stiprinami atsparumo įgūdžiai jaunuoliams, klasėje atliekant pratimus, buvo mokoma kaip atsispirti bendraamžių spaudimui vartoti alkoholį, pagal norminį ugdymą, kurie bando ištaisyti geriančių paauglių skaičių, sumažinti jį, bet šios programos poveikis pasibaigia kartu su jos pabaiga [80];[25]. Visapusiškos programos, kurios apima tiek švietimą, tiek bendruomenės mokymą, gali būti nepakankamos, norint inicijuoti alkoholio vartojimo mažinimą arba sustabdymą, ypač po programos užbaigimo [25]. Apibendrinant galima teigti, kad švietimo ir mokymo programų efektas yra maža dalelė, kuri duoda ne tiek daug naudos ir teigiamų rezultatų kiek norėtųsi. O kai tokių priemonių efektyvumas jau yra pastebimas, dažniausiai programa jau nebeegzistuoja.
5. Gydymas ir kitos ankstyvosios intervencijos. Specializuotų programų kūrimas ir vystymas tapo vienu iš priimtinų būdų, kuriuo Vyriausybė ir NVO ėmėsi spręsti alkoholį vartojančių žmonių problemas, ir stengiasi jiems padėti. Įrodyta, kad dalyvavimas bet kokios rūšies gydymo programoje, adekvačiai sumažina alkoholio vartojimą ir su juo susijusias problemas. Teigiamas poveikis pastebimas nepriklausomai kiek laiko asmuo dalyvavo gydymo programoje [66]. Yra daug skirtingų terapinių metodų formų, kurias galima pasirinkti. Įrodyta, kad elgesio koregavimas, yra daug veiksmingesnė terapijos forma, kai terapija yra taikoma norint išvengti „atkryčio“, t.y. taikomi prevenciniai veiksmai [33]. Nors savitarpio pagalbos asociacijos, tokios kaip anoniminių alkoholikų grupės, nėra laikomos formaliu gydymu, tačiau jos dažnai naudojamas kaip alternatyva ar nebrangus pakaitalas, kaip gydymo priedas [27]. Moksliniai tyrimai rodo, kad dalyvavimas anoniminių alkoholikų grupių veikloje, taikant jų siūlomus metodus, yra toks pat veiksmingas kaip ir kombinuotas gydymas, t.y prijungiant medicininį gydymą [13]. Nors ir trumpa gydymo intervencija, t.y. gydymo ciklo teikimas nuo vieno iki trijų gydymo seansų, tai yra kliniškai reikšminga, ir taip pat padeda keisti geriančiojo asmens elgesį [50]. Yra įrodymų, jog kai gydymas ir ankstyvos gydymo intervencijos yra prieinami dideliam segmentui visuomenės, visuomenėje gali žymiai sumažėti problemų susijusių su alkoholiu [69]. Nepaisant to, specializuotos paslaugos yra brangios, išskyrus savitarpio pagalbos organizacijų, ir negali būti ekonomiškai veiksmingos
besivystančiose valstybėse, išskyrus tuos atvejus, kai šios paslaugos yra įtrauktos į pirminę sveikatos priežiūros grandį.
1.2. Lietuvos alkoholio kontrolės politika
Alkoholio politika yra plačiai apibrėžiama, kaip dalis tikslingų ir kryptingų pastangų, kurias deda Vyriausybė ir NVO, kad būtų sumažintos pasekmės, susijusios su alkoholio vartojimu. Formuojant alkoholio politiką, svarbu įtraukti konkrečią strategiją, kuri padėtų spręsti su alkoholio vartojimu susijusias problemas, tokias kaip, amžiaus cenzas, kuriuo būtų ribojami alkoholio pardavimai arba ištekliai paskirstyti taip, kad prioritetinės kryptys būtų alkoholio vartojimo prevencija ar gydymo nuo alkoholio intervencijos. Mokslininkai yra išskyrę alkoholio kontrolės priemones nukreiptas į efektyvų alkoholio vartojimo mažinimą [6]. Taip pat yra nustatyta, kad egzistuoja alkoholio kryptys, kurias galima suklasifikuoti į 3 alkoholio politikos kryptis, skirtas anksčiau minėtiems alkoholio tikslams pasiekti: 1) Į visuomenę orientuota politika — tai daugiausia strategijos, nukreiptos į visą visuomenę, į jos alkoholio suvartojimo kiekio mažinimą, neišskiriant konkrečių visuomenės grupių. Tai daugiau prevencinės intervencijos, skirtos užkirsti kelią dėl alkoholio vartojimo atsiradusioms pasekmėms; 2) Į problemas, sukeltas vartojant alkoholį, orientuota politika, pvz. vairavimo išgėrus reguliavimo politika. Tokios politikos priemonės daugiau nukreiptos jau į tikslinę visuomenės grupę — nuo alkoholio apsvaigusius transporto priemonės vairuotojus; 3) Tiesioginės intervencijos, problemų su alkoholiu turintiems asmenims, apimančios asmenų, turinčių alkoholinę priklausomybę, gydymą [84]. Visas šias strategijas reikėtų įtraukti į šalies alkoholio politiką, kadangi vienos ar kelių intervencijų įgyvendinimas izoliuotai, neįtraukiant ir eilės priemonių, reguliuojančių alkoholio suvartojimą visose kitose visuomenės srityse, neturės jokio poveikio šalies alkoholio vartojimo mastams mažinti. Kaip rekomenduoja ekspertai, geriausia pasirinkti ir į alkoholio politiką įtraukti pasirinktas alkoholio kontrolės priemones kompleksiškai, taip, kad jų kombinacija labiausiai prisidėtų prie visuomenės sveikatos gerėjimo ir socialinės gerovės šalyje kėlimo. Gerai ir efektyviai alkoholio politikai parengti reikia įtraukti visas visuomenės suinteresuotas grupes, bendradarbiauti su valdžios institucijomis, tokiu būdu užtikrinant alkoholio politikos įgyvendinimo atskaitingumą visai šalies visuomenei. Tuo tarpu iš politikos formuotojų reikalaujama visapusiško suvokimo, apie pačią problemą [6]. Vis tik kartais įvairių visuomenės grupių interesų paisymas gali lemti nesėkmingas pastangas sumažinti alkoholio vartojimą, kadangi dauguma visuomenės grupių
yra verslo atstovai, kurie suinteresuoti didesniu alkoholio vartojimu, ir yra ta jėga, kuri gali prisidėti prie alkoholio politikos formavimo atvirkštine linkme [10].
Lietuvoje alkoholio kontrolės politika pradėta vykdyti priėmus Alkoholio kontrolės įstatymą 1995 m. [38], Valstybės alkoholio kontrolės programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 212 [45]. Taip pat Blaivybės metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 19 [40]. Seimo priimtas LR Alkoholio kontrolės įstatymas yra vienas pagrindinių teisės aktų, padėjusių alkoholio kontrolės politikos teisinius pagrindus ir reglamentuojantis visą Lietuvos valstybės alkoholio kontrolės politiką, jos įgyvendinimo tikslus, uždavinius, priemones, principus, įgyvendinimo tvarką. Nuo alkoholio kontrolės įstatymo priėmimo prasidėjo valstybinės alkoholio kontrolės politikos Lietuvoje vystymasis. Jam įgyvendinti 1999 m. vasario 25 d. LR Vyriausybės nutarimu priimta LR Valstybinė alkoholio kontrolės programa. Tai pagrindiniai teisės aktai, įtvirtinantys Lietuvos alkoholio kontrolės politikos vystymąsi ir plėtojimą.
Visose šiose išvardintose programose numatyti tikslai pagrįsti Lietuvos sveikatos programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. nutarimu, tikslais – iki 2010 metų alkoholio vartojimą sumažinti 25 procentais. Alkoholio vartojimo sumažinti 25 procentais nepavyko, tačiau yra ir teigiamų poslinkių: Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. dėl alkoholio vartojimo mirė 456 asmenimis mažiau nei 2008 m., 2010 m. - 57 asmenimis mažiau nei 2009 m. Dažniausia šių mirčių priežastis – alkoholinė kepenų liga, atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu ir alkoholinė kardiomiopatija. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2010 m. dėl alkoholinės psichozės į gydymo įstaigas pirmą kartą kreipėsi 37 asmenimis mažiau nei 2009 m., 2009 m. - 382 asmenimis mažiau nei 2008 m. [46].
Mažinti alkoholio vartojimą siekė ir Europos sveikatos politikos iniciatyva kurtas dokumentas „Sveikata visiems XXI amžiuje“. Šio dokumento 12 tikslas – Alkoholio, narkotikų ir tabako žalos mažinimas. Juo siekiama, kad iki 2015 m. visose šalyse narėse turėtų būti akivaizdžiai sumažinta tokių sveikatai kenksmingų narkotinių medžiagų, kaip tabakas, alkoholis ir psichotropiniai vaistai, daroma žala. Visose šalyse alkoholio vartojimas neturi būti didesnis negu 6 litrai žmogui per metus ir turi būti lygus nuliui iki 15 metų amžiaus. Šį tikslą būtų galima įgyvendinti, jei:
Švietimo bei veiksmų strategijos bus nukreiptos žmonių gyvenimo įpročiams bei gerovei gerinti, padedant jiems spręsti gyvenimo problemas ir priimti reikiamus sprendimus;
Bus sustiprintos teisinės priemonės, sumažinančios apsinuodijimą alkoholiu, griežtinant išgėrusių vairuotojų kontrolę;
Bus imtasi finansinių bei teisinių priemonių, apribojant alkoholio produktų prieinamumą bei jų pardavimą jauniems žmonėms [42].
Kalbant apie vieną pagrindinių teisinių dokumentų LR Alkoholio kontrolės Įstatymą, jo tikslas apibrėžiamas taip - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus, suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus [39]. Šis Įstatymas reglamentuoja santykius, susijusius su alkoholio produktų, maisto ir kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, eksportu, vartojimu, reklama, rėmimu, ir nustato valstybės alkoholio kontrolės Lietuvos Respublikoje pagrindus. Įstatyme apibrėžta, jog alkoholio kontrolė yra visos alkoholio produktų gamybos, įvežimo, importo, eksporto, prekybos, vartojimo, reklamos valstybinio reglamentavimo priemonės, skirtos alkoholio, taip pat jo ir kitų produktų, kuriuose yra etilo alkoholio, vartojimo žalai sveikatai ir ūkiui mažinti.
Alkoholiniais gėrimais Įstatyme nurodyti gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 proc. (alaus – didesnė kaip 0,5 proc.), alkoholio produktais - nedenatūruotas ir denatūruotas (įskaitant dehidratuotą ir denatūruotą) žemės ūkio kilmės ir ne žemės ūkio kilmės etilo alkoholis (toliau – etilo alkoholis), alkoholiniai gėrimai, maistiniai ir nemaistiniai alkoholiniai tirpalai su kvapiųjų medžiagų priedais (toliau – alkoholiniai tirpalai) ir etilo alkoholio turinčios žaliavos (toliau – žaliavos) [41]. Visi alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams, kadangi jų sudėtyje yra etilo alkoholio, kurio vartojimas daro kenksmingą poveikį žmogaus sveikatai, socialinei ir ekonominei šalies ir jos visuomenės gerovei.
Priimtu įstatymu buvo nustatyti valstybės alkoholio kontrolės politikos principai: 1) mokesčiais mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą;
2) valstybinio reglamentavimo priemonėmis užtikrinti valstybės alkoholio kontrolės, gyventojų sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo, nepilnamečių švietimo programų finansavimą;
3) pirmenybės teikimas natūralios fermentacijos alkoholinių gėrimų gamybai ir prekybai; (neteko galios nuo 2011-12-31);
5) drausti priemones, skatinančias jaunimą pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus;
6) skatinti juridinius asmenis, kurie verčiasi alkoholio verslu, prisidėti įgyvendinant valstybės alkoholio kontrolės politiką;
7) didinti visuomenės informuotumą alkoholio vartojimo daromos socialinės ir ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui klausimais;
8) remti sveikatos ir blaivybės organizacijų veiklos programas ir tuo didinti alkoholinių gėrimų nevartojančių gyventojų skaičių;
9) skatinti nealkoholinių gėrimų gamybą ir prekybą;
10) remti laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimą; 11) skatinti socialinės aplinkos be alkoholio kūrimą;
12) skatinti mokslinius tyrimus bei informacijos apie alkoholio vartojimo žalą sveikatai skleidimą visuomenei;
13) stiprinti bendradarbiavimą su kitomis ES valstybėmis narėmis ir tarptautinėmis organizacijomis alkoholio vartojimo mažinimo klausimais.
1.3. Savivaldybėms deleguotos alkoholio kontrolės ir prevencijos funkcijos
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programoje numatyta parengti ir pradėti įgyvendinti naują nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programą išskiriant prioritetines kryptis, viena iš šių krypčių yra valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklos tarptautinio ir nacionalinio koordinavimo ir bendradarbiavimo stiprinimas alkoholio kontrolės klausimais [23]. Savivaldybė yra atsakinga už alkoholio politikos kūrimą ir kontrolę. Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Pirma, savivaldybės privalo parengti, plėtoti ir vystyti sveikatos politiką. Antra, būtina suprasti padėties rimtumą, kurią sukelia neigiamos alkoholio vartojimo pasekmės. Blogi sveikatos rodikliai yra konkretus pavyzdys apie poreikį alkoholio vartojimo prevencijai. Be to, vietos savivaldos sprendimus priimantys asmenys yra akivaizdžiai geriausiai informuoti apie vietos gyventojų sveikatos problemų statistiką, ir todėl jie yra vieni iš tų, kurie gali šią situaciją pakeisti. Trečia, savivaldybių atstovai kontroliuojantys ir vykdantys alkoholio politiką savo darbu prisideda ir prie nacionalinės politikos formavimo. Ketvirta, savivaldybės turi galimybę įtraukti kitas suinteresuotąsias šalis kurti ir įgyvendinti veiksmingą alkoholio politiką. Kitaip tariant, savivaldybės turi galimybes derinti įvairias veiklos sritis su įrodymais pagrįstomis priemonėmis kuriant ir įgyvendinant veiksmingą alkoholio politiką [24]. Alkoholio politikos kontrolė savivaldybėms priskirta, kaip viena iš sveikatos politikos sričių. Aktyvi sveikatos
politika nuo pat sveikatos reformos pradžios Lietuvoje buvo vienas pagrindinių sveikatos sistemos pertvarkos siekinių. Aktyvi sveikatos politika yra suderinti valstybės, savivaldybių veiksmai, kurie skatina žmonių norą rūpintis savo sveikata ir dalyvauti priimant sveikatos politikos sprendimus [29]. LR Vietos savivaldos įstatyme nurodyta, jog savivaldybė atsakinga už savivaldybių sveikatos programų rengimą ir įgyvendinimą, alkoholio ir tabako reklamos draudimo ir ribojimo laikymąsi ant išorinės reklamos priemonių kontrolę, leidimų (licencijų) išdavimą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka [44]. Iš esmės savivaldybė prisideda prie alkoholio kontrolės politikos formavimo. Lietuvos Respublikos Seimas delegavo savivaldybėms alkoholio kontrolės ir prevencijos politikos funkcijas [55].
Savivaldybėms deleguotos alkoholio kontrolės ir prevencijos funkcijos:
1. Politikos formavimas bei kontrolės įgyvendinimas; 2. Reklamos kontrolė;
3. Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas bei teisė neišduoti licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais;
4. Alkoholio kontrolės programų rengimas ir finansavimas; 5. Baudų juridiniams asmenims skyrimas;
6. Blaivybės organizacijų rėmimas iš savivaldybės biudžeto; 7. Prekybos alkoholiu draudimas;
8. Prekybos alkoholiniais gėrimais draudimas švenčių ir masinių renginių metu; 9. Alkoholio vartojimo profilaktikos vykdymas.
1. Politikos formavimas bei kontrolės įgyvendinimas. Valstybės alkoholio kontrolės politiką pagal kompetenciją formuoja ir koordinuoja: LR Seimas, LR Vyriausybė, Nacionalinė sveikatos taryba, savivaldybių tarybos ir kitos įstatymų nustatytos institucijos. Jų įgaliojimus alkoholio kontrolės srityje nustato Alkoholio kontrolės ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Valstybės alkoholio kontrolę pagal kompetenciją atlieka ministerijos, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kitos valstybės institucijos, savivaldybių vykdomosios institucijos, policija, sveikatos priežiūros įstaigos.
Dar 1999 m. alkoholis buvo įvardintas kaip akivaizdi žala sveikatai ir amžiaus trukmei. Konstatuojama, jog šio reiškinio kontrolei yra labai svarbi socialinės paramos sistema, Vyriausybės pozicija, savivaldybės vaidmuo, visuomenės požiūris. Bandant kontroliuoti šį žalingą visuomenės sveikatai veiksnį, būtina kompleksiška visų organizacijų, visuomenės ir taip pat šeimos veikla [31]. 1990-1997 m. pirmą kartą susirgusių alkoholine psichoze skaičius
100 tūkst. gyventojų išaugo nuo 7 iki 22,7 atvejo. Valstybinio psichikos centro duomenimis, 2007 m. tokių atvejų buvo jau 43,1, o 2011 m., pasikeitus valstybės alkoholio kontrolės politikai ir priėmus keletą reikšmingų įstatymo pataisų, šis rodiklis buvo – 21,7 [46]. Ligų profilaktikos priemonėse [77] aprašytos trys poveikio priemonės su alkoholiu susijusių problemų sprendimui. Pirmasis būdas – nacionalinė alkoholio politika. Suderinta su žemės ūkio ir prekybos politika (kainų reguliavimas, reklamos ribojimas, pardavimo vietų ir laiko nustatymas ir sveikatos švietimo rėmimas) yra svarbi alkoholio kontrolės priemonė. Nustatyta, kad alkoholinių gėrimų kainodaros griežtinimas, mažinant bendrąjį alkoholio vartojimą, maždaug du kartus efektyvesnis negu sveikatos mokymas. Antrasis būdas – sveikos gyvensenos mokymas. Svarbu informuoti visuomenę, kad alkoholis yra pavojingas sveikatai, paaiškinti psichologinę, socialinę jo žalą. Trečiasis būdas – pavojingo ir žalingo alkoholio vartojimo atpažinimas. Šeimos gydytojai turi klausti pacientų apie jų gėrimo įpročius, naudotis klausimynais, į kuriuos būtų įtraukiami klausimai apie įprastinį gėrimo dažnumą per tam tikrą laikotarpį (savaitę ar mėnesį), kokius alkoholinius gėrimus vartoja pacientas, kiek paprastai išgeria per dieną. Reguliarios apklausos turi privalumų: geriantiems žmonėms paaiškinama apie nesaikingo alkoholio vartojimo pavojus, nurodomos dėl to kylančios problemos prieš atsirandant stipriam priklausomumui, pacientai skatinami keisti gėrimo įpročius [77]. Šiuo atveju svarbu kaip alkoholio kontrolės politiką formuoja, kontroliuoja ir įgyvendina šalies savivaldybės. Joms įstatymu pavesta prisidėti prie nacionalinės politikos vykdymo, kuri siekia geros visuomenės sveikatos, mažėjančio mirtingumo nuo alkoholio, mažesnio alkoholio vartojimo jaunimo tarpe ir geresnių sveikatos rodiklių. Lietuvoje viešėję PSO ekspertai su Lietuvos sveikatos sistemos atstovais aptarė tolesnio bendradarbiavimo, rengiant Lietuvos sveikatos programą 2011–2020 m., galimybes. Jie išreiškė įsitikinimą, kad 1997–2010 m. Lietuvos sveikatos programa yra reikšmingas pavyzdys ir kitoms Europos valstybėms, nes šalies laimėjimai akivaizdūs: kūdikių mirtingumo ir mirtingumo nuo traumų, eismo nelaimių rodiklių mažėjimas, vidutinės gyventojų trukmės pailgėjimas nuo 71,2 iki 73 metų, alkoholio ir tabako vartojimo griežtesnės politikos rezultatai, visuomenės sveikatos biurai, kaip ypač veiksminga, PSO nuomone, savivaldos lygyje veikiančių prevencijos institucijų tinklo plėtra. Pasak ekspertų, kuriant naują Lietuvos sveikatos programą 2011–2020 m., svarbu išanalizuoti tai, kas jau nuveikta, ištirti sveikatos sistemos pokyčių įtaką visuomenės sveikatai. Siekti, kad sveikata taptų ne vien sveikatos apsaugos, bet ir kitų valstybės sektorių rūpesčiu. Nuolat palaikyti ryšius su visuomene, formuojant jos teigiamas sveiko gyvenimo nuostatas [47].
Savivaldybių lygmenyje svarbu įgyvendinti politiką, padedančią stiprinti sveikatą. Šio principo esmė: sveikata turi rūpintis ne tik medikai, pirmiausiai tai politikų įvairių veiklos
sričių uždavinys. Rūpinamasi, kad visos visuomenės grupės turėtų lygias galimybes rūpintis savo sveikata, investicijomis į aktualias visuomenės gyvenimo sritis, siekiama stiprinti politikų atsakomybę už visuomenės sveikatą [30]. Nors Lietuvos alkoholio politikai vystyti suformuota palanki infrastruktūra (politika ir įgyvendinančių institucijų sistema reglamentuota teisiškai, suformuota valstybinė politikos monitoringo sistema), tačiau jos priemonės vystomos didžia dalimi neatsižvelgiant į mokslo rekomendacijas: per žemi akcizų tarifai silpniems alkoholiniams gėrimams, ypač alui, daug alkoholio pardavimo taškų, ne visada įgyvendinamas reikalavimas neparduoti alkoholio nepilnamečiams, daug administravimo spragų švietimo programoms, narkologinei sveikatos priežiūrai įgyvendinti. Vienas svarbiausių probleminių aspektų Lietuvoje - alkoholio pramonės aktyvi lobistinė veikla, trukdanti griežtinti alkoholio politiką, pasireiškianti aktyviu dezinformacijos visuomenėje ir LR Seimo nariams skleidimu [71].
2. Reklamos kontrolė. Alkoholio reklamos draudimo ir ribojimo laikymosi ant išorinės reklamos priemonių kontrolė. Lietuvos Respublikoje išorinė ir visų kitų formų alkoholio reklama yra draudžiama. Savivaldybių institucijos turi kontroliuoti kaip laikomasi šio įstatymo. PSO Europos alkoholio chartijoje pažymima, jog visi turi teisę augti aplinkoje, apsaugotoje nuo alkoholio vartojimo ir kiek įmanoma, nuo alkoholinių gėrimų reklamos neigiamų pasekmių [64]. LR Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad alkoholio reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.
Nuo 2012 metų sausio 1 d. Seimo nutarimu turėjo įsigalioti visiškas alkoholio reklamos draudimas, tačiau 2011 m. pabaigoje, pats Seimas atšaukė tokį savo sprendimą [51]. Nors 2007 m. SAM duomenimis, beveik pusė šalies gyventojų (47 proc.) pritarė alkoholio reklamos draudimui [59]. Alkoholio reklamos ribojmas išliko dalinis, draudžiant jo reklamą nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro transliuotojų ir retransliuotųjų transliuojamose programose, (išskyrus LR jurisdikcijoje transliuojamus ir retransliuojamus tiesioginius tarptautinius meno, kultūros ar sporto renginius). Alkoholio reklama draudžiama: laikraščių ir savarankiškų priedų, žurnalų bei knygų išorinėse viršelių pusėse, vaikams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose, TV ir radijo programose. Taip pat koncertų, cirko, diskotekų, jaunimo sporto ir laisvalaikio renginių, kitų masinių renginių, teatro spektaklių, kino ir videofilmų demonstravimo vietose, išskyrus šių renginių vietose esančias prekybos vietas. Masiniuose renginiuose (išskyrus vaikams ir paaugliams iki 18 metų skirtus renginius) gali būti pateikiamas renginį remiančios ir alkoholinius gėrimus, kuriais leidžiama prekiauti
masiniuose renginiuose, gaminančios arba jais prekiaujančios įmonės pavadinimas ir (ar) prekės ženklas, pagal turinį ir formą neprieštaraujantys teisės aktų reikalavimams. Reklama negalima: švietimo, mokslo ir ugdymo įstaigose, visose sveikatos priežiūros įstaigose, visuomeninio transporto priemonių viduje ir išorėje, degalinėse ir jų teritorijose, išskyrus jose esančias alkoholinių gėrimų prekybos vietas, loterijose, žaidimuose, konkursuose draudžiama teikti alkoholinius gėrimus kaip prizus arba kartu su jais. Itin svarbu suvokti, jog toks griežtas alkoholio reklamos reglamentavimas nustatytas ne veltui. Svarbu, kad draudžiama reklama nepilnamečių asmenų nepasiektų pateikiant jiems iškraipytus ir melagingus faktus apie alkoholio poveikį [38]. Sportininkai, gydytojai, politikai, meno ir mokslo įžymybės, kiti garsūs visuomenės veikėjai. Jų asmenį, vardą, atvaizdą ir pan. draudžiama sieti su alkoholio vartojimu ir fizinės, psichinės būklės pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu, socialine sėkme, vairavimu. Fizinis žmogaus aktyvumas, sportinė veikla siejama su sveiku gyvenimo būdu ir ilgaamžiškumu, o ne psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Tai nesuderinami dalykai. Sportininkams turi būti būdinga aukšta savivertė ir meilė sau, neleidžianti žaloti sveikatos. Vaikams nereikia diegti klaidingo požiūrio, kad alkoholinių gėrimų vartojimas netrukdo siekti sportinių rezultatų ir nedaro įtakos fizinei sveikatos būklei [54]. Alkoholio reklama formuoja teigiamą laisvalaikio su alkoholiu įspūdį bei pozityvias jaunimo nuostatas alkoholio vartojimo atžvilgiu. Todėl būtina siekti visiško alkoholio reklamos bei rėmimo draudimo [65]. Kaip laikomasi Įstatymu nustatytų reikalavimų kontroliuoja Departamentas (šalies mastu) ir savivaldybės (kontroliuoja išorinės reklamos draudimo pažeidimus).
3. Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas bei teisė neišduoti licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Norint pažaboti fizinį alkoholio prieinamumą Lietuva, kaip ir kitos šalys yra patvirtinusi licencijų išdavimo tvarką. Reglamentuota, jog mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik įmonėms, turinčioms licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas išduoda atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija neterminuotam laikui. Licencijų išdavimą savivaldybėse kontroliuoja Departamentas [54].
LR alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įmonėms, norinčioms verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, licencijos išduodamos, jeigu šios įmonės pateikia LR Vyriausybės nustatyta tvarka daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) arba, jeigu ši bendrija neįsteigta ar bendrija valdo daugiau kaip vieną daugiabutį gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (sutikimą pasirašantys asmenys gali jame
nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką) [38]. Tačiau savivaldybės taryba turi teisę nutraukti ar neišduoti licencijos, dėl keliamų reikalavimų nepaisymo ir kitų nusižengimų nurodytų įstatymo ketvirtajame skirsnyje. Įstatyme nurodyta, jog savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Jei išaiškėja koks pažeidimo atvejis licencijos sustabdomos, taikomos ekonominės sankcijos, sumokant į valstybės biudžetą LR Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytą atitinkamą piniginę baudą.
Žvelgiant į alkoholio politikos reguliavimo kaitą laiko prieinamumo aspektu, Lietuvoje nuo 2000 m. pastebima, kad alkoholio prieinamumas buvo sugriežtintas tik 2009 m., kai įsigaliojo įstatymas, draudžiantis pardavinėti alkoholinius gėrimus išsinešti nakties metu. Ribojant alkoholinių gėrimų pardavimo laiką, draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. mažmeninės prekybos įmonėse (išskyrus savivaldybių tarybų ribojamus atvejus) ir visą dieną kiekvienų metų rugsėjo 1 dieną (išskyrus viešojo maitinimo įmones). Teigiama, jog alkoholio prieinamumo ribojimas, t.y. valandų, dienų, kortelių atitinkamam alkoholio kiekiui įsigyti įvedimas, sumažina alkoholio vartojimą ir su tuo susijusias problemas [72]. Iki 2009 m. kaip rodo Europos Komisijos užsakymu atlikta studija, alkoholio prieinamumas Lietuvoje buvo vienas didžiausių visoje ES teigiama, jog Lietuvai laikas siekti specializuotų pardavimo taškų atsiradimo [60].
Anot Departamento [54], Lietuvoje įvedus prekybos alkoholiu laiko apribojimus, nemažai mažmeninės prekybos įmonių pakeitė savo veikos pobūdį į viešojo maitinimo veiklą ir prisidengdamos šia veikla įgijo teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais išsineštinai visą parą. 2011 m. gruodžio 23 d. buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kuriomis nustatomas dar griežtesnis alkoholio prekybos reglamentavimas. Įsigaliojus naujoms pataisoms, nuo 2012 m. sausio 1 d. degalinėse leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, todėl nuo 22 val. iki 8 val. alkoholinių gėrimų įsigyti degalinėse nėra galimybės, o nuo 2016 m. bus visiškai draudžiama alkoholiniais gėrimais prekiauti stacionariose degalinėse [41].
4. Alkoholio kontrolės programų rengimas ir finansavimas. Norint sumažinti alkoholinių gėrimų vartojimą įstatymo nustatyta tvarka yra kuriamos alkoholio kontrolės programos [38]. Jas rengia, tvirtina ir įgyvendina LR Vyriausybė. Valstybės alkoholio kontrolės programos įgyvendinimo priemonės finansuojamos iš valstybės biudžete ir
valstybės investicijų programoje atitinkamoms ministerijoms, valstybės institucijoms ir kitiems ūkio subjektams, atsakingiems už programos vykdymą, patvirtintų bendrųjų asignavimų ir kitų lėšų. Savivaldybės rengia, tvirtina, finansuoja ir įgyvendina savivaldybių alkoholio kontrolės programas. Žinoma, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys gali rengti ir kitas alkoholio kontrolės programas, dėl jų rengimo ir įgyvendinimo galima teikti pasiūlymus LR Vyriausybei, Nacionalinei sveikatos tarybai ir kitoms valstybės alkoholio kontrolės politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms. Savivaldybės taryba kontroliuoja tų programų įgyvendinimą, nustato šių savivaldybės kontroliuojamų įstaigų įgaliojimus, prižiūri jų veiklą. Savivaldybės taryba taip pat tvirtina savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą, kurioje, šalia kitų visuomenės sveikatos stiprinimo priemonių, numatoma - žalingų įpročių, ar priklausomybių prevencijos programa [43]. Svarbu, kad į alkoholio kontrolės programų vykdymą, būtų įtraukta kuo platesnė visuomenės dalis. Savivaldybių tarybos turi užtikrinti, kad jų teritorijoje esančios švietimo įstaigos yra įtraukusios į ugdymo programas informaciją apie alkoholinius gėrimus, jų daromą žalą bei puoselėja sveiką gyvenseną. Ši veikla yra suderinta su SAM, ŠMM ir yra ir turi būti vykdoma valstybiniu mastu. Programos turi apimti žmones nuo ikimokyklinio amžiaus, kai priemonės dar tik prevencinio pobūdžio ir taikomos tik rekomendacijos iki žmonių, jau turinčių priklausomybę nuo alkoholio, kurie turi gauti atitinkamą gydymą ir būti orientuoti į sveikatos stiprinimą ir blaivybę. Gydymas gali būti dalyvavimas atitinkamose programose kaip pavyzdžiui: Minesotos - 12 žingsnių programa. Daugelis savivaldybių sveikatinimo programų finansuojamos iš savivaldybių sveikatos fondų.
1999 metais, vasario 25 d. LR Vyriausybės patvirtino Valstybinės alkoholio kontrolės programą, kurioje numatytas platus priemonių 1999 - 2010 metams planas, įpareigojantis daugelį ministerijų ir žinybų iš esmės pakeisti alkoholio vartojimo situaciją. Tačiau stebint jos vykdymą, buvo pažerta nemažai kritikos ir teigiama, kad programa neefektyvi, daugelis programos priemonių nevykdomos arba nepakankamai vykdomos. Pasibaigus programai ir vertinant ją išvadose teigiama, kad yra pakankamai alkoholio kontrolės politikos priemonių, kurias efektyviai panaudojus, galima sėkmingai kontroliuoti alkoholio vartojimo situaciją šalyje.
- Nustatyta, kad pagrindinis Lietuvos sveikatos programoje (1998-2010 m.) numatytas tikslas sumažinti alkoholio vartojimą iki 2010 metų 25 proc. – nepasiektas [56];
- Pagal su alkoholio vartojimu susijusių sveikatos ir socialinių rodiklių dinamiką galima išskirti du laikotarpius: iki 2007 m. stebimas daugumos rodiklių blogėjimas bei nuo 2008 m. stebima teigiama statistinių rodiklių dinamika: sumažėjęs bendras alkoholio vartojimas, alkoholio sąlygotų mirčių, alkoholinių psichozių skaičius ir kt. Teigiami
rezultatai pasiekti valdant situaciją keliuose, kuomet eismo įvykių, juose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius dėl neblaivių eismo dalyvių kaltės sumažėjo daugiau nei du kartus; - Išnagrinėjus alkoholio kontrolės politikos veiksmus Lietuvos sveikatos programos
įgyvendinimo laikotarpiu (1998 - 2010 m.), nustatyta, kad 1998 - 2007 m. nebuvo vykdoma nuosekli alkoholio vartojimo mažinimo politika, o dauguma priimtų sprendimų bei vykdyta veikla prieštaravo Alkoholio kontrolės įstatymo paskirčiai ir alkoholio kontrolės principams, nes vyravo alkoholio kontrolę liberalizuojantys sprendimai;
- Per 2008 - 2010 metus, alkoholio kontrolė sugriežtinta ir per šį trumpą laikotarpį užfiksuoti reikšmingi teigiami alkoholio vartojimo ir su juo susijusių pasekmių pokyčiai. Tai rodo taikytų alkoholio kontrolės priemonių efektyvumą [34].
Taigi svarbu, kad rengiamos alkoholio kontrolės programos, visų pirma būtų tinkamai įgyvendinamos šalies mastu, o savivaldybės galėtų vadovautis valstybės vykdoma politika ir taip pat sėkmingai įgyvendinti alkoholio kontrolės programas. Tačiau tai ne visada lengva padaryti, nes VPSC ataskaitų duomenimis Valstybiniam psichikos sveikatos centrui Valstybės alkoholio kontrolės programos priemonėms įgyvendinti lėšų nebuvo skirta nei 2010 m., nei 2009 m. [79]; [78]. Tad savivaldybėms, rasti finansavimą alkoholio kontrolės programų rengimui ir finansavimui dar sunkiau.
5. Baudų juridiniams asmenims skyrimas. Baudos juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms skiriamos už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Už alkoholio produktų, neatitinkančių Lietuvos Respublikoje galiojančių saugos ar kokybės reikalavimų, gaminimą ir pardavimą, alkoholio produktų gaminimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą neturint šiai veiklai atitinkamos licencijos, alkoholio produktų (išskyrus vyno produktus ir žemės ūkio kilmės etilo alkoholį) importą, jei neinformuojama LR Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už savivaldybių tarybų nustatytų prekybos alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis ribojimų ar draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami 1000 – 50000 lt baudomis.
Už šio Įstatymo 28 straipsnio reikalavimų nesilaikymą, t.y. už alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo ribojimo nesilaikymą įmonės baudžiamos 1000 – 10000 lt baudomis, už kiekvieną to paties reikalavimo pakartotinį pažeidimą, padarytą per dvejus metus nuo baudos paskyrimo baudžiama 10000 – 20000 lt baudomis.
Už alkoholio reklamos ribojimo nesilaikymą baudžiama 10000 – 50000 lt baudomis, o už kiekvieną to paties reikalavimo pakartotinį pažeidimą, padarytą per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, 50000 – 100000 lt baudomis [38].
Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už Įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą nei šio straipsnio dalyse nustatytos minimalios piniginės baudos.
Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.
Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo šio Įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus.
Baudas už reklamos ribojimo pažeidimus skiria savivaldybių tarybos ir Departamentas. Už alkoholio produktų, neatitinkančių saugos ir kokybės reikalavimų, gamybą ir realizavimą, nustatytų reikalavimų nesilaikymą baudas skiria Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Baudas už alkoholio produktų pardavimo, laikymo ir gabenimo nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už savivaldybių tarybų nustatytų prekybos alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis ribojimų ar draudimų pažeidimą, už alkoholinių gėrimų vartojimo ribojimų nesilaikymą skiria Departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir policija. Policijos vardu skirti baudas turi teisę policijos įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys.
Departamento duomenimis, 2011 metais už Alkoholio kontrolės įstatymo reklamos reikalavimų pažeidimus buvo priimti 23 nutarimai taikyti ekonomines sankcijas. Už
Alkoholio kontrolės įstatymo reklamos pažeidimus skirta 235000 lt ekonominių sankcijų. Departamentui paskyrus baudas, 9 atvejais iš 35, ūkio subjektai, neskųsdami ekonominių sankcijų, teismine tvarka sumokėjo iš viso 77500 lt baudų [54].
6. Blaivybės organizacijų rėmimas iš savivaldybės biudžeto. Blaivybės organizacijų veiklos programos nustatyta tvarka remiamos iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų, fizinių ir juridinių asmenų, LR labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka bei kitų lėšų. Savivaldybei pavesta organizuoti narkologinę priežiūrą. Pirmines paslaugas teikia savivaldybių įkurti Psichikos sveikatos centrai bei kiti specializuoti skyriai. Juos konsultuoja ir vadovauja VPSC, pavaldus SAM. Narkologinę priežiūrą įgyvendina ir tiesiogiai paslaugas teikia 5 Priklausomybės ligų centrai (PLC), esantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Šie centrai yra vieni iš pagrindinių įstaigų gydantys nuo alkoholio priklausomus asmenis. Taip pat narkologinę priežiūrą organizuoja ir teikia psichiatrinės ligoninės ir psichiatrijos skyriai prie ligoninių. Šios įstaigos teigia antrines (stacionarias ar ambulatorines) paslaugas.
Atskira paslaugų grupė, tai paslaugos, kurias teikia nevyriausybinės organizacijos (NVO), t.y. neformalios organizacijos ar asmenys, pvz.: anoniminės alkoholikų grupės. Čia teikiamos ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos. Šalia šių įstaigų, teikiančių paslaugas priklausomiems nuo alkoholio asmenims, vyrauja ir privačios klinikos, teikiančios daugiausia detoksikacijos, trumpalaikes abstinencijos gydymo paslaugas [15]. Savivaldybėse yra nustatytos ir priimtos priklausomybės nuo alkoholio mažinimo programos. Jose numatytos priemonės, kuriomis norima padėti savivaldybės gyventojams, turintiems priklausomybę nuo alkoholio, jų šeimos nariams įveikti su alkoholio vartojimu susijusias socialines problemas. Programoje numatytos ir prevencinės, informacinio pobūdžio priemonės, skirtos teigiamam savivaldybės bendruomenės požiūriui į blaivybę formuoti, sveikos gyvensenos nuostatoms stiprinti. Programos įgyvendinimui numatoma skirti savivaldybės biudžeto ir savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšas.
Tačiau atliktų tyrimų duomenys rodo, kad ekspertai, susiduriantys su alkoholio sukeliamomis medicininėmis ir socialinėmis problemomis, mato aiškias neigiamas sąsajas su lengvu alkoholio prieinamumu. Lengvas alkoholio prieinamumas daro neigiamą įtaką alkoholizmo gydymui, t.y. atkryčio prevencijai, nes nusprendęs be svaigalų gyventi asmuo negali nusipirkti maisto, nesusidurdamas su alkoholiu [73]. Ekspertai teigia, kad reikėtų mažinti alkoholio įsigijimo taškų skaičių, gal net steigti specializuotas alkoholio parduotuves [19]. Taigi blaivybės organizacijų darbas yra tampriai susietas su politiniais vietos
savivaldybės darbuotojų sprendimais. Jų sprendimu kontroliuoti alkoholio pardavimų vietos ir laiko ribojimus.
7. Prekybos alkoholiu draudimas. Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama: laisvės atėmimo, karinėse ir sukarintos tarnybos, policijos ir kitose statutinėse, sveikatos priežiūros, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose taip pat prie šių įstaigų ir maldos namų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi atitinkamai su šių įstaigų vadovais ir religinėmis bendruomenėmis). Draudžiama alkoholį parduoti jaunesniems kaip 18 metų asmenims, neblaiviems asmenims. Savivaldybių taryboms licencijų išdavimu reikia užtikrinti, jog prekyba alkoholiniais gėrimais būtų vykdoma tik: stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. Prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama tik gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 proc. (nuo 2016-01-01 leidžiama koncentracija bus 7,5 proc.), alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais – paviljonuose, automobiliuose-parduotuvėse (kurios aptarnauja kaimo gyventojus savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) ir stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose [38].
Nuo 2012 metų įvyko daug pakeitimų alkoholio kontrolės srityje. Įsigaliojus priimtoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, nuo 2012 m. sausio 1 d. draudžiama iš viešojo maitinimo įstaigų nuo 22 iki 8 val. išsinešti alkoholinius gėrimus. Viešojo maitinimo įstaigose alkoholinius gėrimus nuo 22 iki 8 val. leidžiama vartoti tik viduje. Tiesa, atsiranda gudrauti bandančių verslininkų, kurie pastatę kėdes ir stalą, bando savo prekiavimo vietą įteisinti kaip kavinę ar tiesiog paviljoną. Todėl Seimas, pritaręs Seimo nario A. Matulo siūlymui, patvirtino naują „paviljono“ sąvoką. Pagal šią sąvoką numatyta, kad paviljonas turi turėti viduje įrengtą prekybos salę pirkėjams aptarnauti. Toks Alkoholio kontrolės įstatymo sąvokų papildymas turi užkirsti kelią kioskams persivadinti paviljonais ir toliau tęsti prekybą alkoholiniais gėrimais.
Nuo 2012 m. sausio 1 d. taip pat draudžiama alkoholinius gėrimus vartoti sporto renginių metu salėse, kuriose jie vyksta. Be to, įsigaliojus priimtoms Alkoholio kontrolės įstatymo
pataisoms, kaip jau minėta anksčiau, nuo 2012 m. sausio 1 d. degalinėse leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, todėl nuo 22 val. iki 8 val. alkoholinių gėrimų įsigyti degalinėse nėra galimybės, o nuo 2016 m. bus visiškai draudžiama alkoholiniais gėrimais prekiauti stacionariose degalinėse.
Nuo 2013 m. sausio 1 d. mažmeninėse prekybos vietose draudžiama parduoti alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, išpilstytus į didesnę nei 1 litro tarą, bei parduoti sidrą, alų ir alaus mišinius, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 proc. [54]. Tiesa, vos tik įsigaliojus šioms įstatymo pataisoms, jau sausio pradžioje pasigirdo raginimų atšaukti šias pataisas, pradėta grasinti milijoniniais ieškiniais teismuose ir kaltinimai mažųjų aludarių verslo žlugdymu. Teigiama, kad egzistuoja daugybė manipuliacijų, grasinimų, baimių. Tikri yra tik du dalykai: įvesti apribojimai veikia, pardavimai sumažėjo ir yra registruotos pataisos, kurios tuos rezultatyvius ribojimus nori atšaukti [49].
Vykstant tokiems prieštaravimams, reikia atkreipti dėmesį, kad net ir LR Konstitucinis teismas dar 1997 metais verslui leido aiškiai suprasti, kad valstybė neprivalo beatodairiškai skatinti kiekvieno verslo, neatsižvelgdama į visuomenės sveikatos poreikius. Taigi tiek mažieji, tiek didieji, tiek vidutiniai aludariai žinojo kokį verslą pradeda ir koks yra valstybės požiūris į alkoholio vartojimą [48]. Bet kuriuo atveju svarbu laikytis LR alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų principų, kuriais siekiama išaugoti ir stiprinti gyventojų sveikatą.
8. Prekybos alkoholiniais gėrimais draudimas švenčių ir masinių renginių metu. Savivaldybių tarybos turi teisę riboti ar uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis [38]. Tačiau reiškiamos skirtingos nuomonės ir savivaldybės nėra priėjusios vieningos nuomonės. Teigiama, kad uždraudus prekybą alkoholiu švenčių ir masinių renginių metu, situacija pasidaro paradoksali: kai šventėse prekiaujama alkoholiniais gėrimais, neblaivaus asmens pasirodymas renginyje nieko nebereiškia. Nors yra įstatymas, draudžiantis viešose vietose vartoti alkoholį. Bet ar šventė nėra vieša erdvė? Tačiau prekyba alkoholiu nėra uždrausta, vadinasi, ir gerti šventėje galima viešai. Vyrauja įsitikinimas, jog jei kultūros renginių metu nebūtų pardavinėjamas alkoholis, jos vyktų daug ramiau ir nereikėtų policijos pagalbos tramdant girtus žmones. Tačiau vyrauja nuomonių, kad jei savivaldybės taryba priimtų sprendimą nebeišduoti leidimų prekiauti alkoholiu masiniuose renginiuose, užsivertų kelias švenčių rėmėjams, o parduotuvėse iš lentynų alkoholis būtų šluojamas dar intensyviau. Ne paslaptis, kad daugelio renginių rėmėjai yra alkoholiu prekiaujančios įmonės, tad savivaldybių tarybų nariams kyla klausimas, ar
