KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Svajonė Dubickienė
FARMACINIŲ KOMPANIJŲ ATSTOVŲ KOMPETENCIJA IR
PASITENKINIMAS DARBU
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Dr. Eglė Vaitkaitienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba.FARMACINIŲ KOMPANIJŲ ATSTOVŲ KOMPETENCIJA IR PASITENKINIMAS DARBU Svajonė Dubickienė
Mokslinė vadovė med.dr. Eglė Vaitkaitiene
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2010. 70 psl.
Darbo tikslas: ištirti farmacinių kompanijų atstovų kompetenciją ir pasitenkinimą darbu pasirinktoje profesijoje.
Darbo uţdaviniai: 1) Išanalizuoti farmacinių kompanijų atstovų išsilavinimą ir profesinių ţinių poreikį; 2) Ištirti farmacinių kompanijų darbuotojų poţiūrį į darbo organizavimą; 3) Įvertinti farmacinių kompanijų darbuotojų pasitenkinimą atliekamu darbu; 4) Įvertinti farmacinės kompanijos darbuotojų sveikatos vertinimo, patiriamo streso ir pasitenkinimo darbu sąsajas (ryšius).
Darbo metodika: Atliktas momentinis kiekybinis tyrimas. Išdalinta 160 anketų, gauta 147. atsako daţnis 91,8 proc.. Analizuoti 135 anketų duomenys. Didţiausią tiriamųjų dalį sudarė moterys –85,2 proc., o vyrai tik – 14,8 proc. Bendroji respondentų imtis rezultatų statistinei analizei buvo pakankama. Statistinė analizė atlikta, naudojant standartinį statistinį paketą –Windows 13.0.
Rezultatai: Išanalizavome farmacinių kompaniju atstovų kompetenciją ir pasitenkinimą darbu. 83 proc. medicinos atstovų turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Iš jų - dauguma įgiję biomedicininės srities specialybes: 28,14 proc. – slaugos (nursing), 18,51 proc. – medicinos, 14,08 proc. – farmacijos, 8,14 proc. – visuomenės sveikatos, 4,44 proc. – kineziterapijos ir ergoterapijos, 3,7 proc. – veterinarijos. 23 proc. medicinos atstovų neturi nieko bendra su medicina: 6,67 proc. – baigę vadybos ir verslo organizavimo studijas, 2,26 proc. – chemiją, 2,26 proc. – sporto edukologiją ir pedagogiką. 11,85 proc. – kita. Darbo medicinos atstovu pradţioje labiausiai trūko medicininių ţinių (43 proc.), vadybos – 38,5 proc., bendravimo su klientu – 32,6 proc., uţsienio kalbos – 25,9 proc., darbo kompiuteriu įgūdţių – 12,6 proc., vairavimo – 4,4 proc. Prieš pradėdami dirbti kompanijoje 23 proc. respondentų baigė įvadinius mokslus. Studijuojančių antrą specialybę medicinos atstovų tarpe yra 14 proc. Dar 10,4 proc. – planuoja studijuoti. Iš studijų programų populiariausios buvo vadybos ir marketingo studijos (9,6 proc.) bei visuomenės sveikata (5,9 proc.). Nustatėme reikšmingą darbo organizavimo vertinimo ryšį su išdirbtais metais (p=0,026), vyresniojo pagal pareigas darbuotojo vertinimu (p = 0,0001), santykių su kolegomis (p = 0,02) ir su vadovais (p=0,002), galimybe kelti kvalifikaciją ir tobulėti (p<0.050), karjeros galimybe (p=0,0007), socialinėmis garantijomis (p=0,027). Geriau darbo organizavimą vertina jaunesni nei 33 m. (53,1 proc.), o patenkinamai ir vidutiniškai - daţniau vyresni nei 33 m. (59,5 proc.) (p>0,05). Medicinos atstovai sutinka, kad jų darbas yra reikalingas gydytojams (p=0,03). Jaunesniems nei 33 m. svarbu yra karjeros galimybė (61 proc.) ir nuolatinis bendravimas su klientais (60,5 proc.). Vyresniems nei 33 m. svarbu finansinė paskata (54,4 proc.), kūrybiško ir įdomaus darbo galimybė (53,9 proc.) ir nenoras dirbti pagal specialybę (54,5 proc.) (p>0,05). Pasitenkinimas darbu susijęs su darbo uţmokesčio geru vertinimu ir darbo organizavimo vertinimu (p=0,016). Sveikatos būklę gerai vertina 41,5 proc. respondentų, vidutiniškai (40 proc.). Puikia savo sveikatą tegali įvertinti tik 15,6 proc. respondentų. Labiausiai medicinos atstovus vargina nervų sistemos dirglumas, jautrumas – 24,31 proc., po 17,57 proc. – juosmens ir kojų skausmai bei virškinimo trakto sutrikimai. Pastebėta, kad 34,1 proc. tiriamųjų daţnai patiria stresą, 22,2 proc. – retai, 21,5 proc. – kartais, 18,5 proc. – labai daţnai.
Išvados: Statistiškai reikšmingai skyrėsi skirstiniai pagal pakankamas ţinias ir įgūdţius, išdirbtus kompanijoje metus ir išsilavinimą. Profesinė kompetencija yra susijusi su išdirbtais metais farmacinėje kompanijoje, papildomais mokymais, medicinos ţinių poreikiu ir amţiaus grupe. Palankesnis poţiūris į gerą darbo organizavimą yra susijęs su išdirbtais metais, išsilavinimu, socialinėmis garantijomis bei vyresniojo pagal pareigas darbuotojo poţiūrį į jaunesnįjį. Didţioji dalis respondentų labai patenkintų darbo sąlygomis gerai vertino ir darbo organizavimą, juos tenkino ir darbo uţmokestis. Galimybė, kad medicinos atstovą tenkins pasirinktas darbas yra 2x didesnė tiems, kurie stresą patiria retai.
Raktaţodţiai: medicinos atstovas, profesinė kompetencija, pasitenkinimas darbu, profesinis
SUMMARY
Management of Public HealthCompetence of pharmaceutical company representatives and satisfaction with their work Svajonė Dubickienė
Supervisor Dr. Eglė Vaitkaitienė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2010 P.70.
Aim of the study: to research the competence of pharmaceutical companies representatives and satisfaction of their job.
Objectives: 1) to analyze the competence of the medical representatives of pharmaceutical companies and their need for professional competence, 2) to research the attitude of employees of the pharmaceutical companies towards the management of their job, 3) to evaluate the satisfaction with the job done in the pharmaceutical companies, 4) to evaluate the links of the evaluation of health of the pharmaceutical companies‟ representatives, their encountered stress and the satisfaction with their job. Methodology: the momentary quantitative research was carried out. 160 questionnaires were given away. 147 of them returned. The frequency of response is 91.8 %. 135 questionnaire results were analyzed. The majority of respondents were female -85.2 % whereas, 14, 8 % male. The scope of respondents was big enough for the analysis. The statistical analysis was carried out by the help of the statistical package of Windows 13.0.
Results and conclusions: The pharmaceutical companies‟ representatives were analyzed in terms of their competence and the satisfaction with their job. The 83 % of medical representatives have university degrees. Most of them have a degree in biomedicine: 28.14 % of them in nursery, 18.51 % -in medic-ine, 14.08 % --in pharmacology, 8.4 %- -in public health, 4.44 % --in physical rehabilitation, 3.7 % -in veterinary medicine. The 23 % of medical respondents have nothing in common with medicine: 6.67 % of them have management and business degrees, 2.26 %-in chemistry, 2.26 –in sport pedagogy and pedagogy. The 11.85 of respondents have a degree in other subjects. At the beginning of their work career, medical representatives lacked mostly medical knowledge, accordingly 43%, management – 38.5%, customer service - 32.8%, foreign language – 25.9%, computer skills – 12.6%, driving skills – 4.5%. 23 % of respondents had completed introductory studies before they started working in pharmaceutical companies. 14% of the medical representatives are studying for the second profession. 10.4 % of respondents are planning to study in the future. The most popular at study programmes are management and marketing studies (9.6%) and public health (5.9%). The statistically significant relation of work management and years spent working in pharmaceutical company has been established (p=0.026), the evaluation of senior employee (p=0.0001), relationships of colleagues (p=0.02) and relationships with leaders (p=0.002) the possibility to develop and get better qualifications(p<0.05)the possibility of career (p=0.0007), social guarantees (p=0.027).Younger than 33 years old respondents evaluate job management better (53.1%), satisfactory and average evaluation given by more often by respondents who are over 33 years ( 59.5%) (p>0.05). Medical representatives agree that their job is necessary for doctors (p=0.03). The career (61%) and communication with customers (60.5%) is very important for younger respondents. The older than 33 respondents find financial awards (54.5%) the possibility to do an interesting job (53.9%) and lack of intention to do their professional job (54.5%) important (p>0.05). The health situation is well evaluated by 41.5% of respondents, an average – 40%, 15.6% evaluate their health as excellent. Medical representative most suffer from the nervous sensitivity (24.31%), low back pain (17.57%) and the disorder of digestion (17.57%). Also 34.1% of respondents suffer from stress seldom, 21.5% sometimes and 18.5% - very often.
SANTRUMPOS
EFA – Etinių farmacijos kompanijų asociacijaEFPIA – Europos farmacijos gamintojų ir asociacijų federacija
MBI – Ch. Maslach perdegimo matavimo skalė (angl. Maslach Burnout Inventory)
NAMSR – Nacionalinė medicinos atstovų asociacija (angl. National association of medical sales representative)
PhRMA – Amerikos farmacijos tyrėjų ir gamintojų asociacija PSAO – Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija
SAM - Sveikatos apsaugos ministerija
SF – 36 Klausimynas (angl. Short form 36 medical outcomes study questionaire)
SPSS – Statistinės programinės įrangos paketas (angl. Statistical Package for Social Science) VGA – Vaistų gamintojų asociacija
VNR – Vaistų nepageidaujamos reakcijos VRE – Vaistų rinkodaros etika
VVKT – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba FK – farmacinės kompanijos
TURINYS
ĮVADAS... 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI... 8
I. LITERATŪROS APŢVALGA... 9
1.1. Medicinos atstovas – kas tai?... 9
1.1.2. Medicinos atstovų atsiradimo istorija...9
1.1.3. Medicinos atstovai Lietuvoje... 10
1.1.4. Medicinos atstovo darbo misija ir uţduotys... 11
1.1.5. Medicinos atstovo darbas - pardavimo vizitas... ...12
1.1.6. Medicinos atstovų darbo etiniai aspektai... 12
1.1.7. Medicinos atstovų kompetencija...14
1.1.7.1. Medicinos atstovo kompetencijos įgijimo būdai pasaulyje...14
1.1.7.2. Medicinos atstovų ruošimas Lietuvoje...15
1.2. Gydytojų ir farmacijos kompanijų bendradarbiavimas... 17
1.3. Kvalifikacijos ir kompetencijos samprata...19
1.4. Pasitenkinimą darbu apibūdinančios teorijos...22
1.5. Medicinos atstovų sveikatos tyrimai...24
1.6. Profesinio streso šaltiniai...27
1.6.1. Streso darbe tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje...29
II. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS...33
III. TYRIMO REZULTATAI ...38
3.1. Bendrieji respondentų duomenys ir socialinės – ekonominės padėties įvertinimas...38
3.2. Farmacinių kompanijų atstovų išsilavinimas ir profesinių ţinių poreikis...41
3.3. Farmacinių kompanijų atstovų poţiūris į darbo organizavimą ir pasitenkinimas darbu ...48
3.4. Farmacinės kompanijos atstovų sveikatos vertinimo, patiriamo streso ir pasitenkinimo darbu sąsajos ...61
IŠVADOS...67
LITERATŪROS SĄRAŠAS...68
ĮVADAS
Šių dienų mediciną sunku įsivaizduoti be farmacijos kompanijų veiklos, be vaistus tiekiančių farmacijos įmonių. Teigiama, kad kol bus reikalinga vaistų pramonė, tol reikės ir medicinos atstovų. Anot Amerikos farmacijos tyrimų ir gamintojų asociacijos (PhRMA) vaistų pramonės pardavimai PhRMA narių 2004 metais siekė 243,8 milijardų JAV dolerių. [47]
Manoma, kad ilgėjant populiacijos gyvenimo trukmei, augs ir vaistų suvartojimas. Farmacinės ir biotechnologijų kompanijos išliks stiprios šioje rinkoje. Taigi, medicinos atstovai bus reikalingi, kol gyvens ţmonės
Medicinos atstovo profesijos kol kas nėra Lietuvos profesijų klasifikatoriuje, nors kaimyninėje Latvijoje oficialiai tai įteisinta nuo 2005 m. liepos 1d., Latvijos Respublikos profesijų registre.
Medicinos atstovas – tai pardavimo atstovas medicinos (tiksliau būtų – farmacijos) versle. Medicinos atstovai reklamuoja vaistus, maisto papildus, pleistrus, tvarsliavą, plombas, medicinos aparatūrą ar paslaugas bei kitus sveikatos rūpybai būtinus produktus. Lietuvoje sąvokos „medicinos atstovas“ ir „vaistų reklamuotojas“ naudojamos ne tik šiuo metu galiojančiame Farmacijos įstatyme (2006-06-22 Nr. X-709), bet taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme 2008-12-28 Nr. V-1128 „Dėl vaistinių preparatų reklamos taisyklių patvirtinimo“. Lietuvoje medicinos atstovų darbą reguliuoja Vaistų rinkodaros etikos (VRE) kodekso 17 straipsnis „Farmacijos kompanijos personalas“
Dar neseniai vyravo įsitikinimas, kad profesija ir profesinės kvalifikacijos, įgytos uţbaigus tam tikrą mokymą, sąvoka yra ta pati. Šia prasme profesija buvo laikoma tai, ką asmuo įgydavo po mokymo. Tačiau vykstant ekonomikos restruktūrizavimui, veikiant rinkos dėsniams, vieni darbai išnyksta, atsiranda kiti, reikalaujantys specifinių ar specialių įgūdţių ir ţinių, kurių švietimo sistema nesuteikia vienoje mokymo programoje. Asmuo turi keisti profesiją keletą kartų, todėl baigia papildomus mokymus.
Visose srityse didėja kompetencijos būtinybė. Tačiau norint būti visapusiškai subrendusiam reikia įgyti kompetenciją ne vienoje, o daugelyje sričių. Praktiškai yra išskiriamos tokios kompetencijos rūšys: fizinė, intelektualinė, emocinė, socialinė, darbingumo, moralinė, religinė. Kasdieninėje kalboje „kompetentingas“ reiškia „kvalifikuotas“ arba „sugebąs“. Tačiau šiuo atveju mus domina kompetencija vadybine prasme, o tai reiškia
absoliutų gebėjimą atlikti konkretų darbą pagal numatytus standartus. Kitaip tariant, kompetencija – tai būtini darbo uždaviniui ar vaidmeniui atlikti mokėjimai, įgūdžiai, žinios ir gebėjimai [42]. Todėl vienas iš personalo vadybos organizacinių aspektų – darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, tai yra mokymai. Personalo mokymai uţima svarbią vietą personalo organizavimo darbų kryptyje, pirmajame lygmenyje. O profesinei kompetencijai vienas iš svarbiausių pageidautinų reikalavimų yra aukštasis išsilavinimas, darbo staţas, kalbų mokėjimas ir bendros darbo kodekso ţinios.
Perţvelgus virtualią duomenų bazę, pastebėjome, kad kompetencijos ir pasitenkinimo atliekamu darbu tema yra gana svarbi bet kurios specialybės atţvilgiu, tačiau duomenų apie domėjimąsi farmacinių kompanijų darbuotojų darbu, jų poreikių įvertinimo – neradome.
Tad šiame darbe siekiame apţvelgti farmacijos kompanijų atstovų pradinį įgytą išsilavinimą, ţinių ir įgūdţių poreikį, kurių pakako ar stigo pradėjus dirbti farmacijos kompanijoje atstovu, įvertinti socialinę kompetenciją, tai yra santykius su kolegomis ir vyresniais pagal pareigybę, atskleisti pasitenkinimą darbu apţvelgiant darbo pobūdį, susijusį su daţnais vizitais pas gydytojus. Be abejones, labai svarbus yra ir darbo organizavimo vertinimas, kas lemia laisvalaikio planavimą ir neabejotinai - sveikatos būklę.
Hipotezė: farmacinių kompanijų darbuotojų kompetencija, įgytos ţinios, pasitenkinimas atliekamu darbu daro įtaką pasirinktai profesijai ir asmeninei gerovei.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas - ištirti farmacinių kompanijų atstovų kompetenciją ir pasitenkinimą darbu
pasirinktoje profesijoje.
Darbo uţdaviniai:
1. Išanalizuoti farmacinių kompanijų atstovų išsilavinimą ir profesinių ţinių poreikį. 2. Ištirti farmacinių kompanijų darbuotojų poţiūrį į darbo organizavimą.
3. Įvertinti farmacinių kompanijų darbuotojų pasitenkinimą atliekamu darbu.
4. Įvertinti farmacinės kompanijos darbuotojų sveikatos vertinimo, patiriamo streso ir pasitenkinimo darbu sąsajas.
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Medicinos atstovas – kas tai?
Medicinos atstovo profesijos nėra Lietuvos profesijų klasifikatoriuje, nors Latvijoje oficialiai tai jau yra profesija, nuo 2005 m. liepos 1 d. įrašyta Latvijos Respublikos profesijų registre.
Teigiama, kad kol bus reikalinga vaistų pramonė, tol reikės ir medicinos atstovų. Anot Amerikos farmacijos tyrimų ir gamintojų asociacijos (PhRMA) vaistų pramonės pardavimai PhRMA narių 2004 metais siekė 243,8 milijardų JAV dolerių. Dėl to valstybės pajamos padidėjo 11,4%. Vien tik PhRMA kompanijos 2004 metais investavo daugiau kaip 38,8 milijardų JAV dolerių į vaistų tyrimus ir vystymą, o tai 12,6% daugiau, lyginant su 2003 m. Įskaitant ir PhRMA nepriklausančias biotechnologijų kompanijų išlaidas, bendros išlaidos vaistų tyrimams 2004-aisiais metais siekė 49,3 milijardų JAV dolerių. JAV farmacinės kompanijos investavo didţiausią procentą savo pajamų, nei bet kuri kita industrijos šaka. 2005 m. PhRMA industrijoje buvo įdarbinta daugiau kaip 400.000 ţmonių. PhRMA tyrimų sritys:
122 nauji medikamentai kardiovaskulinėms ligoms gydyti; 83 nauji medikamentai ir vakcinos ŢIV/AIDS gydyti; 176 nauji medikamentai nervų sistemos ligoms gydyti; 196 nauji medikamentai vaikams gydyti;
358 nauji medikamentai moterų sveikatai ir kiti .
Ir tai yra daugiau nei šimto farmacinių ir biotechnologinių kompanijų pastangų rezultatas. Manoma, kad ilgėjant populiacijos gyvenimo trukmei, augs ir vaistų suvartojimas. Farmacinės ir biotechnologijų kompanijos išliks stiprios šioje rinkoje. Taigi, medicinos atstovai bus reikalingi, kol gyvens ţmonės [47].
1.1.2. Medicinos atstovų atsiradimo istorija
Šveicarijos farmacijos bendrovė F-Hoffmann-La Roche pirmoji įdiegė „propaguotojo“ profesiją Japonijoje 1912 metais. Tuomet Shohei Ninomiya buvo vyriausiasis ligoninės vaistininkas, tačiau jis pakeitė savo pašaukimą (profesiją) ir tapo pirmasis „propah“ (japonų santrumpa - propaguotojas). Vėliau vokiečių gydytojas Rudolfas Eberingas pradėjo taikyti
praktikoje Ninomiya propagavimo metodus ir principus. Pagrindinis modernaus Europos propaguotojo principas yra tai, kad jis pats neatlieka pardavimo. Nuo 1970-ųjų pabaigos iki 1980 m. Japonijos farmacijos bendrovės vykdė pardavimus ir apleido šį principą, todėl buvo daug paţeidimų ir neigiamo poveikio. Šiandien naudojamas pavadinimas „medicinos atstovas“ yra labiau paplitęs nei propaguotojas („propah“) .Tačiau netgi skirtingais atstovų pavadinimais farmacijos įmonės niekada neturėtų pamiršti steigimo principo, siekdamos išvengti pasikartojančių paţeidimų [38].
1.1.3. Medicinos atstovai Lietuvoje
Lietuvoje farmacinių kompanijų atstovybės atsirado dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. „Lietuvos sveikata“ rašė, kaip Vilniaus universiteto 1990 metų laidos pediatrų kurso dalį „didţiosios depresijos“ laikotarpis šalies medicinoje pirmuosius nubloškė į farmacijos verslą. „Vieni jų tapo tikrais šio verslo rykliais, kitiems nauja veikla suteikė pasitikėjimo jėgomis ir leido įsitvirtinti darbo rinkoje. Šiandien jie vadina save karta, uţaugusia su pačiu farmacijos verslu. Didţiosios depresijos metai šiai laidai atėjo 1994 – 95 metais. Darbo pasiūlymai buvo menki, o šalia matėsi didţiulės farmacijos verslo galimybės. Uţsienio farmacijos kompanijos buvo kaţkas naujo, o jų siūloma finansinė motyvacija tuomet buvo bene aktualiausia. Kitoks prieš dešimt metų buvo poţiūris į farmacijos atstovą. Tuomet vardan vietos farmacijos kompanijos atstovybėje išeidavo netgi iš vadovaujančių pozicijų. Pradėjus dirbti pirmiesiems farmacijos bendrovių medicinos atstovams, jų apsilankymai gydymo įstaigose buvo laukiami kaip galimybė prasiblaškyti nuo darbo rutinos. Rusiškais vadovėliais išugdyti medikai buvo tiesiog išalkę informacijos. Vėliau verslo galimybės labai išsiplėtė, karjeros galimybės susiaurėjo. keičiasi situacija, atsirado kitų galimybių gydytojams- atsivėrė Europos sienos, galima išvykti dirbti kitur ir realizuoti save finansiškai ir profesiškai“ [cit.39].
Kodėl farmacijos pardavimų sritis yra viena iš labiausiai trokštamų pardavimų karjeros sričių šiandien? Asmeninis vystimasis ir labai daţnai didesnės pajamos dar labiau populiarina šią sritį. Darbas farmacijos pardavimų atstovu yra kaip savas verslas be neigiamų aspektų. Farmacijos pardavimų atstovai organizuoja, prioritetizuoja ir savarankiškai sprendţia apie savo verslo (teritorijos) pagrindus. Jiems nereikia rūpintis startiniu kapitalu, nuostoliais ir darbuotojais. Dėl pradinio uţdarbio ir premijų farmacijos verslas yra viena iš geriausiai apmokamų sričių darbo rinkoje. O kur dar kiti privalumai - įskaitant kompanijos automobilį, sveikatos draudimą, kvalifikacijos kėlimą [47].
1.1.4. Medicinos atstovo darbo misija ir uţduotys
Daţnai vyrauja poţiūris, kad medicinos atstovo darbas yra informuoti gydytojus apie savos kompanijos vaistus, o ne parduoti - parduoda didmenininkai ir vaistinės. Iš tikrųjų didmenininkai yra vaistų tiekėjai, o pardavimą atlieka medicinos atstovai. Jei taip nebūtų, tuomet kompanijos nesišvaistytų apvaliomis sumomis atstovų atrankoms, mokymams, atlyginimams, premijoms, automobiliams, degalams, biurams, vadybininkams. Taigi, medicinos atstovas yra medicinos versle dirbančio aktyvaus pardavėjo profesija. [22].
Medicinos atstovų (vaistų reklamuotojų) veiklos gaires apibrėţia ir Etinių Farmacijos kompanijų Asociacija (EFA) [cit.9]: „Vaistų gamintojų atstovai (toliau – atstovai),
besilankantys sveikatos prieţiūros įstaigose ir susitinkantys su įvairių sričių sveikatos prieţiūros specialistais, ne tik reklamuoja vaistus, bet teikia aktualią, konkrečią, įrodymais pagrįstą informaciją apie vaistinius preparatus ir medicinos pagalbos priemones, medicinos ir farmacijos pramonės naujienas, atlieka edukacinę veiklą, taip suteikdami sveikatos prieţiūros specialistams nemokamą paslaugą. Jie yra įgiję aukštąjį medicininį, visuomenės sveikatos ar gamtos mokslų išsilavinimą, todėl negali būti prilyginami įprastiniams prekybos ar reklamos paslaugų teikėjams. Be to, gydytojams vienu ar kitu atveju, gydant ligonį, neretai prireikia konkrečios informacijos, susijusios su tam tikru vaistu. Atstovai gali suteikti tokią informaciją, atsiţvelgdami į ligonio asmeninę sveikatos būklę, gretutines ligas, vaistų suderinamumą ir pan. Tokiais atvejais gydytojai turėtų ieškoti informacijos savarankiškai, o tai sudarytų papildomas laiko ir finansines sąnaudas [9].
Kita sritis, kur atstovai atlieka ypač svarbų vaidmenį ir valstybei papildomai nekainuojantį darbą – jie surenka informaciją farmakologinio budrumo tikslais apie vaistų nepageidaujamas reakcijas (VNR). Farmacijos įstatymo 11 skirsnyje „Farmakologinis budrumas“ yra nustatyta sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų prievolė numatyta tvarka pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT) apie visas VNR. Be to, VVKT prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) 2002-11-27 įsakyme Nr. 151 ir jo papildyme 2006-11-24 „VVKT farmakologinio budrumo reikalavimai vaistinio preparato registracijos liudijimo turėtojui“ šios prievolės yra išdėstytos daug plačiau. Tačiau reikia pastebėti, jog bendras pranešimų apie VNR skaičius ir raportavimo lygis Lietuvoje lieka labai ţemas – per metus uţregistruojama maţdaug 150 pranešimų apie VNR (2007 m. - 134, 2008 m. - 166, per
2009 m. 10 mėn. - 143). Daugiau kaip pusę pranešimų apie VNR pateikia būtent vaistų gamintojų atstovai [9].
Atstovų veikla jau yra reglamentuota Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 70-71 dalyse bei 51 straipsnyje. Be to, šią veiklą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymo 2008-12-28 Nr. V-1128 „Dėl vaistinių preparatų reklamos taisyklių patvirtinimo“ V skirsnis. EFA ir VGA iniciatyva buvo priimtas Vaistų rinkodaros etikos (VRE) kodeksas (šiuo metu galioja 2008 m. gruodţio mėn. atnaujinta versija), kuriame taip pat apibrėţta medicinos atstovų veikla. Šiuo metu prie VRE kodekso yra prisijungę daugiau kaip 40 farmacijos kompanijų, vykdančių savo veiklą Lietuvoje. Dirba Vaistų rinkodaros etikos kodekso paţeidimų nagrinėjimo komisija, kuri priţiūri, jog VRE kodeksas būtų tinkamai įgyvendinamas praktikoje“.
1.1.5. Medicinos atstovo darbas - pardavimo vizitas
Penny Dhanjal nurodo, kad medicinos atstovai – tai pagrindiniai ryšiai tarp farmacijos pramonės ir mediko profesijos. Jie reklamuoja savo kompanijos produktus tiesiogiai šeimos gydytojams, gydytojams specialistams ir ligoninių vaistinėms. Medicinos atstovai daro asmeninius vizitus, prezentacijas, konferencijas ar kitokius susitikimus. Pardavimo vizitas su bendrosios praktikos gydytoju paprastai trunka 5-15 minučių. Per šį laiką diskutuojama apie 2 ar 3 kompanijos produktus. Produktus, jų aptarimo eilę nustato marketingo specialistai. Svarbu, kad šios strategijos būtų laikomasi ir kad kiekvienas atstovas pristatytų gydytojams išsamią ţinutę. Pardavimo vizitas yra dvikryptis procesas, kai atstovas išsiaiškina gydytojo poreikį ir vaistų skyrimo įpročius tam tikroje terapinėje srityje, o tada siekia išaiškinti, kaip jo kompanijos produktas gali tenkinti gydytojo poreikius. Supratimas apie ligas ir gydymą yra būtinas ne tik atsakymams į gydytojo klausimus, bet taip pat palengvina išrašymo įpročių keitimą [13].
1.1.6. Medicinos atstovų darbo etiniai aspektai
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarė, kad informacijos apie vaistus riboti negalima, gyventojai turi gauti ţinių ir apie receptinius vaistinius preparatus. Konstitucinis Teismas pripaţino, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birţelio 4 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudţiama pateikti per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdţio ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią skleidţiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma
prielaidų pakenkti ţmonių sveikatai, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
„Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę. Prekių ir paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis“ [cit. 36]
Lietuvoje medicinos atstovų darbą reguliuoja Vaistų rinkodaros etikos (VRE) kodeksas, 17 straipsnis „Farmacijos kompanijos personalas“ [45], kuris teigia:
„17.01. Kiekviena kompanija turi uţtikrinti, kad jos medicinos atstovai, įskaitant personalą, samdomą pagal sutartis su trečiosiomis šalimis, taip pat bet kurie kiti bendrovės darbuotojai, apsilankantys pas sveikatos prieţiūros specialistus vaistinėse, ligoninėse ir kitose sveikatos prieţiūros įstaigose, turėdami tikslą reklamuoti vaistinius preparatus (toliau − „medicinos atstovai“), būtų susipaţinę su visais galiojančių kodeksų reikalavimais, visų galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, būtų atitinkamai apmokyti ir turėtų pakankamai mokslinių ţinių, kad galėtų suteikti tikslią ir išsamią informaciją apie reklamuojamus vaistinius preparatus:
a) medicinos atstovai privalo laikytis visų Galiojančių kodeksų reikalavimų, visų galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Uţ visų minėtų reikalavimų bei nuostatų laikymąsi atsako bendrovės;
b) medicinos atstovai privalo savo pareigas vykdyti atsakingai ir etiškai;
c) per kiekvieną vizitą, atsiţvelgdami į galiojančių įstatymų ir teisės aktų nuostatas, medicinos atstovai lankomiems asmenims turi įteikti visų jų reklamuojamų vaistinių preparatų charakteristikų santraukas arba nurodyti, kur jie su tokiomis santraukomis galėtų susipaţinti;
d) medicinos atstovai atstovaujamos bendrovės moksliniams padaliniams privalo perduoti bet kokią gautą informaciją, susijusią su jų bendrovės vaistinių preparatų panaudojimu, ypač pranešimais apie tokių preparatų nepageidaujamus reiškinius;
e) medicinos atstovai privalo uţtikrinti, kad jų vizitų pas sveikatos prieţiūros specialistus į vaistines, ligonines ar kitas sveikatos prieţiūros įstaigas daţnumas, laikas ir trukmė, taip pat jų taikomas pristatymo būdas nekeltų jokių nepatogumų;
f) medicinos atstovai, norėdami uţsitikrinti susitikimus, neturi teisės taikyti jokių skatinamųjų priemonių ar gudrybių. Per susitikimą arba tardamiesi dėl jo, medicinos atstovai privalo iš pat pradţių imtis reikiamų priemonių, siekdami uţtikrinti, kad jie niekaip
nesuklaidintų sveikatos prieţiūros specialisto, į kurį kreipiasi, nei dėl savo tapatybės, nei dėl atstovaujamos bendrovės.
17.03. Kompanijose, uţsiimančiose vaistų rinkodara Lietuvoje, negali būti įdarbinti sveikatos prieţiūros specialistai, tuo pat metu dirbantys sveikatos prieţiūros įstaigose“.
1.1.7. Medicinos atstovų kompetencija
1.1.7.1. Medicinos atstovo kompetencijos įgijimo būdai pasaulyje
Dar visai neseniai net JAV nebuvo galimybės įgyti mokslinį laipsnį, tinkamą farmacijos pardavimų atstovui. Todėl kompanijos vertindavo individualias savybes. Keletas JAV universitetų ir kolegijų pradėjo siūlyti farmacijos rinkodaros ir vadybos bakalauro ar magistro studijas. Tai Misisipės universitetas, Vakarų Mičigano universitetas, Šv. Kotrynos kolegija, Buffalo universitetas, Niujorko valstybinis universitetas. Ţinoma, įgytas laipsnis nėra darbo garantija. Kodėl kompanijos samdo biologijos ar farmacijos išsilavinimą turinčius specialistus? Biologijai paprastai yra teikiama pirmenybė įvadinio lygio pardavimo pozicijai. Naujas medicinos atstovas privalo suprasti anatomiją ir fiziologiją, kiek tai susiję su farmakologija ir ligomis. Farmacinėse kompanijose suprantama, kad biologijos pagrindus įgijęs ţmogus sugebės suprasti ir farmakologiją. Mokymosi įgūdţiai ir asmeninės savybės, reikalingi pasiekti kolegijos išsilavinimą, yra tie patys, kurie padės siekti sėkmės farmacijos pardavimų srityje [47].
Skirtingai negu Lietuvoje, JAV Arlingtono mieste, yra įsikūrusi didţiausia medicinos pardavimo atstovų profesinė asociacija pasaulyje - Nacionalinė medicinos atstovų asociacija (National Association of Medical Sales Representative, toliau – NAMSR) [23]. Jos nariai rengia akredituotus mokymus, tęstines studijas, informuoja apie vaistų industriją, atnaujina ţinias, medicinos atstovų mokymų programas, teikia pagalbą kandidatams, norintiems įsitraukti į farmacijos industriją ir inicijuoja bendravimo pagerinimą pardavimo srityje. NAMSR misija yra medicinos pardavimo atstovų atstovavimas, organizuojant visapusiškus mokymus, konferencijas, seminarus, kur nariai gali dalintis idėjomis, profesiniu meistriškumu ir pasiţymi pagarba medicinos industrijai. Akredituotos mokymų programos buvo palankiai įvertintos autoritetingų Nuotolinio mokymo ir ugdymo tarybos specialistų ir pripaţintos atitinkančiomis būtinuosius aukštojo mokslo reikalavimus. NAMSR atstovauja tūkstančiams farmacijos kompanijų ir taip pat teikia įdarbinimo paslaugas šioms organizacijoms. Be to, teikia paslaugas asmenims, dirbantiems daugelyje medicinos pramonės sričių, kaip antai: anestezija ir respiratologija, biologinė medicina, chirurgija ir daugelis kitų sričių.
Be to, asociacija NAMRS leidţia keletą savo ţurnalų (tik JAV rinkai):
MEDICAL MARKETING & MEDIA – mėnesinis verslo leidinys, tiekiamas rinkodaros specialistams nuo 1965 m. Ţurnalas spausdina pusmečio ir metinius reklaminius, rinkos apţvalgos reviu, karjeros ir atlyginimo tyrimus iš daugybės pramonės pozicijų. Skaito daugiau kaip 12 000 skaitytojų.
MEDICAL PRODUCT MANUFACTURING NEWS – medicininių produktų dizaino inţinieriams ir kitiems profesionalams.
MEDICAL ELECTRONICS MANUFACTURING – medicininės elektronikos inţinieriams ir dizaino profesionalams.
MX (ANKSČIAU – MEDICAL DEVICE EXECUTIVE PORTFOLIO) – aukščiausio lygio
vadovams. Skirtas rinkos analizei, medicininėms technologijoms, svarbioms strategijoms, verslo planavimui globalioje rinkoje.
PHARMACEUTICAL & MEDICAL PACKAGING NEWS – išsamios priemonės medicinos ir farmacijos gamybos profesionalams, kuriems reikalinga kryptinga, pasiekiama ir savalaikė informacija intelektualiems pakavimo sprendimams [23].
1.1.7.2. Medicinos atstovų ruošimas Lietuvoje
„2002 m. duomenimis Lietuvoje įsikūrusiose farmacijos kompanijų atstovybėse daţniausiai dirbo medikai, buvę gydytojai ar nors kiek su medicina susiję ţmonės. Dabar vis daţniau vadybininkais ir medicinos atstovais tampa ir kitų profesijų ţmonės, tačiau ir jie vis dėlto yra arčiau medicinos: tai – biologai, chemikai, veterinarijos gydytojai. Pastebėta, jog daţniausiai farmacijos kompanijose dirba savo vietos valstybinėje sveikatos apsaugos sistemoje neradę ţmonės. Daugelis iš jų liko nepatenkinti darbu sveikatos prieţiūros įstaigoje, nes siekė kur kas aukštesnių karjeros tikslų. Atstovybėms Lietuvoje kur kas labiau apsimokėdavo samdyti tokį ţmogų, nes jis gali atlikti ir vadybininko, ir medicinos atstovo, ir konsultanto pareigas“ [ cit. 28]
Lietuvoje atstovų mokymus vykdo pačios farmacijos kompanijos arba kitos įmonės:
MEDICINOS VERSLO AKADEMIJA savo tinklalapyje teigia [22]: „medicinos atstovų 45 val. paruošiamuosiuose kursuose suteikiami tvirti medicinos atstovo profesijos pagrindai, kurie padeda ţmonėms jaustis uţtikrintai ieškant medicinos atstovo darbo farmacijos rinkoje.
Paslaugos:
Personalo paieška ir atranka; Medicinos atstovų darbo auditas; Seminarai;
Mokymai vaistinėms;
Atstovų treniravimas („coatching on the field“); Medicinos atstovų vadovų mokymai.
PHARMEXX BALTIC teigia: “specialistai praktikai profesionaliai atrenka potencialius pardavėjus, atpaţįsta ir skatina asmenybes, suteikia reikiamų teorinių ţinių ir modeliuoja praktines uţduotis. Kompanija parengia išsilavinusius, savimi pasitikinčius medicinos atstovus veiksmingam pardavimo darbui patrauklioje rinkoje. Pharmexx darbuotojai, konsultuojami vadybininkų instruktorių, talkina farmacijos kompanijoms pagal personalo nuomos projektus, dalydamiesi patirtimi ir įgydami vis daugiau praktinių įgūdţių“ [24]. Pharmexx Baltic teikia šias paslaugas:
1. Farmacijos kompanijoms:
a) Telkia laikinas papildomas pardavimo pajėgas;
b) Atlieka darbdavio poreikių analizę, siekdama pasiūlyti tinkamą kandidatą; c) Remdamasi poreikių analize atlieka personalo atranką;
d) Supaţindina darbuotoją su kompanija ir parengia personalą dirbti su konkrečiais produktais (darbdavio pageidavimu);
e) Konsultuoja, vadovauja darbuotojui ar pardavimo komandai (darbdavio pageidavimu); f) Atlieka nuomojamo personalo darbo rezultatų analizę;
g) Dokumentuoja darbdavio atsiliepimus, pageidavimus, komentarus (pagal bendrus kokybės vadybos principus);
h) Konsultuoja darbdavį vykdomą projektą. 2. Medicinos atstovams:
a) Padeda planuoti karjerą ir ieškoti pageidaujamos pardavėjo darbo vietos farmacijos rinkoje;
b) padeda gilinti teorines ţinias ir formuoti praktinius įgūdţius;
c) Konsultuoja darbinėse situacijose ir dalyvauja dvigubuose vizituose pagal Pharmexx projekto sąlygas.
3. Ieškantiems medicinos atstovo darbo:
a) Nuolat priima norinčių įsidarbinti medicinos atstovais paraiškas; b) Testuoja ir vykdo atranką;
d) Įdarbina medicinos atstovais Pharmexx vykdomuose projektuose.
1.2. Gydytojų ir farmacijos kompanijų bendradarbiavimas
Farmacinės medicinos pagrindinė funkcija yra klinikiniai vaistų kūrimo ir rinkodaros tyrimai. Tačiau farmacijos pramonė gydytojams praktikams suteikia ir daugiau įdomių alternatyvų. Siūlomos darbo sritys – iki klinikiniai ir klinikiniai tyrimai, vaistų saugumo, biometriniai matavimai, medicininis ir mokslinis tyrinėjimas, konsultacijos, medicinos atstovų mokymai, sveikatos politikos ir projektų valdymas. Tiesioginis darbas, remiantis etikos principais, Helsinkio deklaracija, vaistų įstatymu, geros klinikinės praktikos principais, padėtų sukurti didesnio profesinio pasitenkinimo prielaidas. Nepaisant skirtingų veiklos charakteristikų, farmacijos pramonėje gydytojai išlieka gydytojais, siekiančiais per moksliškai pagrįstas tyrimų ir gydymo naujoves palengvinti pacientų kančias“ [46].
Lietuvoje 2008 m. priimtas Vaistų rinkodaros etikos kodeksas [45Vaistų rinkodaros etikos kodeksas. EFA ir VGA patvirtintas (2008 metų redakcija)] 17.02. punkte teigia: „Kiekviena kompanija turi įsteigti mokslinę tarnybą, kuri būtų atsakinga uţ informaciją apie kompanijos vaistus ir medicininės paskirties produktus bei priemones, o taip pat uţ neintervencinių tyrimų patvirtinimą bei prieţiūrą. Kompanijos pačios gali nuspręsti, kaip geriau organizuoti šias paslaugas pagal 17.02 punktą (t. y. ar uţ abi pareigas bus atsakinga viena tarnyba, ar bus steigiamos dvi tarnybos su aiškiai apibrėţtomis pareigomis), atsiţvelgiant į savo išteklius ir struktūrą. Šiame padalinyje turi dirbti bent vienas gydytojas ar farmacininkas, kuris būtų atsakingas uţ reklaminės medţiagos tvirtinimą, prieš ją išleidţiant. Šis asmuo privalo patvirtinti, kad jis (ji) išanalizavo galutinį reklaminės medţiagos variantą ir kad jo (jos) nuomone, ši medţiaga atitinka visų galiojančių kodeksų ir su reklama susijusių įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimus, yra suderinta su preparato charakteristikų santraukomis, tiksliai ir teisingai atspindi faktus apie atitinkamą vaistinį preparatą. Be to, į mokslinę tarnybą turi būti įtrauktas gydytojas ar farmacininkas, atsakingas uţ bet kokių neintervencinių tyrimų prieţiūrą (taip pat uţ bet kokios atsakomybės, susijusios su šiais tyrimais, prieţiūrą, ypač jei tokią atsakomybę prisiima medicinos atstovai). Toks asmuo turi patvirtinti, kad jis (ji) išnagrinėjo neintervencinių tyrimų protokolą ir kad jos (jo) įsitikinimu, protokolas atitinka šio Kodekso ir kitų galiojančių kodeksų reikalavimus. 17.03. Kompanijose, uţsiimančiose vaistų rinkodara Lietuvoje, negali būti įdarbinti sveikatos prieţiūros specialistai, tuo pat metu dirbantys sveikatos prieţiūros įstaigose.“
Vaistų pardavimas tam tikra prasme yra ir šių prekių prieţiūra (serviso paslaugos) bei farmakologinio budrumo prieţiūra. Abipusis pramonės atstovų ir gydytojų bendradarbiavimas yra būtinas. Farmacijos kompanijų atstovai tiek informuoja apie savo produktus, tiek ir reklamuoja juos. EFA, būdama Europos farmacijos gamintojų ir asociacijų federacijos (EFPIA) narė, siekia Lietuvoje diegti tarptautines etiško verslo nuostatas. Vaistų rinka – sudėtinga: viena, vaistai labai svarbūs sveikatai ir gyvybei, antra, išlaidas jiems kompensuoja valstybė. Todėl vaistų rinkodara turi būti vykdoma vadovaujantis įstatymais ir etika. [cit. iš 3]. Čia kyla daug prieštaravimų. Uţsienio autoriai įspėja, kad farmacinių kompanijų atstovai pristato atrinktą, daţniausiai pozityvią informaciją apie savo produktus. Gydytojai neturėtų būti tik pasyvūs teikiamos informacijos gavėjai. Gydytojai, bendraujantys su medicinos atstovais, turėtų kritiškai palyginti gautąją informaciją su publikuojama mokslinėje literatūroje [34].
Medicinos atstovai savo darbe įtakoja gydytojų ir/ar vaistininkų vaistų pasirinkimui, kadangi nuo jų sprendimų priklauso, kokį vaistą (prekę) įsigys pacientas. Dar P. F. Drucker (1983) pastebėjo, kad :
tik paslaugos (prekės) vartotojas ţino, kokios paslaugos (prekės) jam reikia, o ne gamintojas;
paslaugos (prekės) vartotojas perka ne gryną paslaugą (prekę), o galimybę patenkinti savo poreikius;
tikrasis vartotojas yra ne tas, kuris vartoja produktą, o tas, kuris priima sprendimą jį vartoti [cit. iš 27].
Farmacijos produktai skirstomi į receptinius, nereceptinius vaistus ir vaistinės asortimento prekes. Tačiau skiriasi receptinių ir nereceptinių vaistų pardavimas ir rinkodaros veiksniai. Receptinių vaistų pardavimas priklauso nuo visuomenės sergamumo ir šalies medicinos lygio. Nereceptinių vaistų ir vaistinės asortimento prekių pardavimą laisvai valdo vaistininkas: pardavimai priklauso nuo jo sugebėjimų ir prekybos vaistinėje [4].
Kodėl gydytojai tęsia susitikimus su atstovais? Tyrimas parodė, kad gydytojai tiki, kad farmacinių kompanijų įtaka yra naudinga paciento gydymui ir slaugai. Jie taip pat pasitiki atstovų atnešama informacija, manydami, kad ji yra nešališka. Nepaisant studijose aptinkamų prieštaravimų, gydytojai teigia, kad efektyviai valdo bendravimą su medicinos atstovais, kad nebūtų nepalankiai įtakojamas jų asmeninis vaisto pasirinkimas. Kai kurie gydytojai jaučia prieštaravimus tarp akademinių centrų ar draugijų (gaunamų pinigų iš farmacinių kompanijų) ir rekomendacijų apriboti individualų pasirinkimą. Nepaisant įrodymų, kad
kompanijos atstovų ţinutės įtakoja išrašymą, gydytojai tiki, kad dėl to gerėja paciento prieţiūra ir, kad jie gali adekvačiai atsirinkti atstovų pateikiamą informaciją [8].
1.3. Kvalifikacijos ir kompetencijos samprata
Nuolat didėjant kvalifikuotų ir kompetentingų darbuotojų poreikiui, kyla klausimas: kas yra kvalifikacija ir kas yra kompetencija, kas tarp jų bendra ir kokie skirtumai.
Kvalifikacija apibūdinama :
1. mokymosi ir lavinimosi proceso rezultatai ir įgytų sugebėjimų pritaikymas; 2. profesinis išsimokslinimas, darbo patirties bei mąstymo sugebėjimai.
Dar kitaip kvalifikaciją galima apibrėţti sekančiai - asmens gebėjimai ir ţinios, kurias jis sugeba tam tikroje veikloje panaudoti tam tikru lygiu [18]. Kvalifikacija įgyjama įgimtų gabumų ir ugdomų bei lavinamų bendrųjų gebėjimų pagrindu. Terminas naudojamas siekiant pabrėţti veiklos arba asmens profesinių gebėjimų tam tikroje srityje lygmenį.
A.Sakalas remdamasis vokiška terminologija, pabrėţia kvalifikacijos kėlimas yra traktuojamas kaip suteikimas darbuotojams kvalifikacijos, reikalingos šiuo metu jų uţimamoms pareigoms atlikti arba jos tobulinimas [41].
I.Bakanauskienė darbuotojo mokymą traktuoja kaip suteikimą darbuotojams kvalifikacijos, reikalingos šiuo metu jų uţimamoms pareigoms atlikti arba jos tobulinimas [7].
Kvalifikacijos tobulinimas, R.Lauţacko nuomone, yra suaugusiųjų mokymosi procesas, orientuotas išplėsti įgytas profesines ţinias, sugebėjimus, nuostatus, elgsenas, kad ţmogus galėtų kompetentingai dirbti [33].
Šiuolaikinėje visuomenėje vietoje kvalifikacijos vis daţniau naudojama kompetencijos sąvoka, kuri apibūdinama kaip ţinių ir įgūdţių derinimas bei sugebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis.
Apibūdindamas kompetencijos sąvoką R. Lauţackas ją gretina su kvalifikacija. Jis teigia, kad „ kompetencija reiškiasi tam tikrais darbuotojo veiklos rezultatais, sugebėjimu atlikti veiksmus, efektyviai panaudoti savo pastangas. Paantrindamas K.Albrechtui, R. Lauţackas nurodo, kad kompetencija yra labiau subjektyvi, o ne objektyvi sąvoka.
Dabartinės lietuvių klabos ţodynas kvalifikaciją apibrėţia kaip „tinkamo pasirengimo kuriam nors darbui“ laipsnį, o kompetencija – kaip klausimų ir reiškinių sritį, „kurią kas gerai išmano“.
Tačiau nereikia šių sąvokų supriešinti, teigia A. Sakalas [40]. Kvalifikacija daugiau atspindi teisinį statusą – turi teisę gydyti, kompetencija – sugebėjimą gydyti gerai. Be to,
kompetencija sietina su amerikietiškos terminijos plitimu. Tradicinė personalo vadyba kompetenciją supranta kaip žinias ir galėjimą. Todėl šiuo poţiūriu kompetencija labai artima kvalifikacijos sampratai.
Kompetencija – tai ţinių, įgūdţių ir mokėjimo elgtis tam tikroje situacijose darinys. Ji pasireiškia praktinėje veikloje, o kvalifikacija įgaunama mokslo institucijoje. Taigi, kompetencija yra tarsi trijų sričių sankryţoje (1 pav.).
Profesinė situacija
Biografija ir socializacija
Profesinis pasirengimas
KOMPETENCIJA
1 pav. Kompetencijos kryţkelė (pagal L.Bagdonienę) [5]
Daţniausiai skiriama profesinė, metodinė, socialinė, asmeninė, veikos bei tarpkultūrinė kompetencija.
Profesinė kompetencija yra gebėjimas sėkmingai dirbti vienoje ar keliose veiklos srityse, tai yra atlikti įmonei reikalingus darbus. Profesinė kompetencija formaliai išreiškiama išsilavinimo, kvalifikacijos kėlimo lygiu ir patyrimu [40]. Tačiau šiuo atveju reikia vertinti ne formaliąją pusę, o konkrečią profesinę kompetenciją, atspindinčią darbui reikalingą išsilavinimą, patyrimą, kvalifikacijos lygį. Profesinei kompetencijai vienas iš svarbiausių pageidautinų reikalavimų yra aukštasis išsilavinimas, darbo stažas, kalbų mokėjimas, bendrosios darbo kodekso ţinios.
Metodinė kompetencija parodo gebėjimą atlikti darbą nepriklausomai nuo jo profesinio turinio, panaudojant tinkamus darbo metodus ir būdus. Tai bendras ţinių kompleksas, kuris nesikeičia pasikeitus darbo profiliui [40]
Socialinė kompetencija – tai gebėjimas bendrauti su kitais ţmonėmis. Akcentuojamas sugebėjimas bendradarbiauti su grupės nariais kaip lygiateisiais grupės nariais, kurių kiekvienas turi savo vaidmenį ir siekia didţiausios grupės veiklos efektyvumo. Taip pat svarbus bendradarbiavimas su klientais, bei derybų meno suvokimas.
Kitų kompetencijos rūšių plačiau nedetalizuosime.
Be to, kompetencija gali būti nagrinėjama trimis lygiais, kaip atskiro darbuotojo lygiu, komandos lygiu ir įmonės lygiu.
Kompetencijos struktūros išmanymas būtinas organizuojant darbuotojų ugdymą. Kuo artimesnis paslaugų tiekėjo ir vartotojo ryšys, kuo daugiau išprusęs ir reiklesnis vartotojas, tuo daugiau paslaugų organizacijos darbuotojams prireikia kūrybiškumo ir iniciatyvos. Taigi, sudėtingesnė paslaugų teikimo aplinka sąlygoja nuolatinį darbuotojų mokymąsi ir realybės paţinimą. Kompetencijos ugdymas turi būti nuolatinis. Būtent kompetencija įgalina veikti profesinėje veikloje.
Bagdonienė L. ir Hopenienė R. skiria šias paslaugų teikėjams reikalingas kompetencijas [6] : 1. Bendravimas – tai gebėjimas uţmegzti ir palaikyti santykius su klientais ir kolegomis,
mokėjimas išklausyti ir prisitaikyti prie įvairaus charakterio vartotojų.
2. Vadybinė kompetencija – mokėjimas motyvuoti kitus asmenis, valdyti stresus ir konfliktus, organizuoti kitų darbą.
3. Strateginė kompetencija reiškia mokėjimą komunikuoti sistemoje, t.y. veikti su kitais paslaugų teikimo sistemos dalyviais.
4. Pedagoginė kompetencija rodo paslaugų teikėjo mokėjimą paaiškinti, kas ir kodėl vyksta, kokios galimos paslaugos pasekmės. Ši kompetencija įgalina darbuotoją ne tik perduoti tai, ką ţino, bet ir bendraujant mokytis.
5. Kognityvinė kompetencija – tai mokėjimas mokytis, plėtoti naujus gebėjimus.
6. Vartotojo aplinkos pažinimo kompetencija – organizacijos ir jos veiklos ypatumų ir procedūrų paţinimas.
7. Techninė kompetencija – ţinių ir įgūdţių, būtinų tam tikrai profesijai, visuma.
8. Organizacinė (metodinė) kompetencija – tai gebėjimai organizuoti, planuoti, derinti su kitais asmenimis savo darbą.
9. Bendroji kultūra – tai, ko iš paslaugų profesionalo tikisi vartotojas.
Kaip didėja ţmogaus kompetencija? Tai padeda suvokti kompetencijos dinamikos modelio sudedamųjų dalių analizė. Ţmogaus socialiniai įgūdţiai – jo socialinė ir profesinė elgsena, ryšių bei komunikacijos ir etinės nuostatos:
1. Modeliavimas (atsiribojimas nuo konkrečios situacijos) padeda pasirinkti tai, kas būtina mokėti konkrečios uţduoties atlikimui. Be gebėjimo modeliuoti nėra kompetencijos. Modeliavimas – tartum tiltas, jungiantis mobilizuojamus išteklius ir atliekamą veiklą.
2. Įvaizdis. Pasitikėjimas savimi ir savo galimybių objektyvus vertinimas yra tiek pat reikšmingas, kaip ir įgyti mokėjimai.
3. Įgytų mokėjimų aktyvinimas. Tai įvairūs nestandartinėje situacijoje mobilizuojami mokėjimai:
Ţinios (teorija);
Ţinojimas, kaip reikia atlikti tam tikras procedūras; Įgūdţiai, reikalingi tam tikroms procedūroms atlikti; Įgūdţiai suformuoti patirties.
4. Pažinimo įgūdžių aktyvinimas ir jų taikymas.
5. Žinių komponavimas. Turimos ţinios nėra vien mechaniškai sukaupiamos duomenų atsargos. Komponavimas reikalauja jų sintezės, perrinkimo, sujungimo. Šiuos individo gebėjimus iš esmės sąlygoja mokymas ir mokymasis. [6]
Mokymo procesas neatsiejamas nuo nuolatinio įmonės veiklos tobulinimo, perspektyvi įmonė yra tikslingo mokymosi rėmėjas ir motyvatorius.
1.4. Pasitenkinimą darbu apibūdinančios teorijos
Pasak E.Bagdono, pasitenkinimas darbu yra teigiamų ir neigiamų ţmogaus jausmų rinkinys, rodantis, kaip darbuotojas vertina savo veiklą įmonėje [5]. Ţmogaus veikla paprastai yra susijusi su norais ir poreikiais, kurie nuolat kinta. Ţmogaus poreikiai – tai vidinė įtampa, kurią ţmogus paprastai išreiškia mintimi „man reikia“. Suvoktas poreikis nusakomas noru. Poreikiai gali būti įvairiausiai klasifikuojami: 1) Fiziniai (pirminiai) – maistas, vanduo, miegas; 2) Socialiniai ir psichologiniai poreikiai (antriniai), sąlygojami patirties, skirtingi kiekvienam individui. Išorinis objektas individo poţiūriu turi patraukiančią jėgą, kai jis atitinka šio individo poreikį. Atsiranda vidinė paskata – teigiamas objekto vertinimas ir energija jo siekti, veikti. Veikimo programos parengimą sąlygoja psichofiziologiniai vertinimo mechanizmai – kognityviniai, emociniai ir kt. Motyvas – tai signalų priėmimo, įvertinimo, programavimo, paskatos, tikslo suvokimo ir veiksmo sąveika. Motyvacija – tai veiksmai, kurie suţadina elgesį, norint pasiekti tikslą. Motyvacijos teorijos formavosi dviem kryptimis: poreikių teorijos (A. Maslow, C. Alderfer, D. J .McClelland, F. Herzberg teorijos) ir proceso (lūkesčių ir teisingumo teorijos) teorijos. Poreikių teorijos yra panašios – visos jos aiškina motyvaciją per ţmogiškųjų poreikių patenkinimą.
A. Maslow išskiria 5 poreikių kategorijas: fiziologinius, saugumo, socialinius, pagarbos ir saviraiškos poreikius ir juos sujungia į grieţtą hierarchiją.
C. Alderfer teorija išskiria 3 poreikių tipus: egzistencijos, giminystės ir augimo, nesujungdama jų į grieţtą hierarchiją: individą gali motyvuoti keli poreikiai vienu metu, nepriklausomai nuo jų hierarchinio lygio.
D. J. Mc. Cleland tiki, kad ţmonės turi 3 tipų poreikius – prisijungimo, pasiekimo ir valdţios – nuo vieno iš jų dominavimo priklauso darbuotojo teikiama pirmenybė vienokiam ar kitokiam darbui.
F. Herzberg skirsto motyvuojančius veiksnius į motyvatorius (pasiekimo, pripaţinimo, tobulėjimo galimybė, patikėta atsakomybė, darbo esmė, paaukštinimas tarnyboje ir pan.) ir higienos (darbo sąlygos, uţmokestis, saugumas, darbuotojų tarpusavio santykiai, santykiai su vadovais, vadovavimo kokybė) veiksnius. Lietuvoje veiksniai, Herzbergo laikomi higieniniais, gali būti ir higieniniai, ir motyvuojantys, kadangi jų nebuvimas sąlygoja respondentų nepasitenkinimą darbu, o buvimas – pasitenkinimą [48] (1 lentelė).
1 lentelė. Poreikių motyvacijos teorijų palyginimas (Schermerhorn, Hunt, Osborn, 1991 ) [48] HERZBERG dviejų
veiksnių teorija
MASLOW poreikių hierarchija
ALDERFER teorija McCLELAND
poreikių teorija Motyvatoriai
Saviraiškos poreikiai Augimo poreikiai Pasiekimo poreikis Pagarbos poreikiai
Higienos veiksniai
Socialiniai poreikiai
Giminystės poreikiai Valdţios poreikis
Saugumo poreikiai
Egzistencijos poreikiai Prisijungimo poreikiai Egzistencijos poreikiai
Proceso teorijos (lūkesčių ir teisingumo) skiriasi nuo poreikių teorijų tuo, kad jos apibrėţia kintamųjų (veiksnių) paţinimo procesą, kuris skirtingai motyvuoja individą. Proceso teorijos nebando aprašyti, kokie poreikiai yra ar kuo skiriasi individai. Kiekvienas individas turi savo unikalią kintamųjų (veiksnių) kombinaciją. Lūkesčių teorija teigia, kad ţmonės turi savo poreikius ir ţino, ko jie trokšta iš savo darbo. Jie veikia, įgyvendindami šiuos poreikius ir idėjas, priimdami sprendimus, kokiose organizacijose ir kaip sunkiai dirbti. Teisingumo teorija remiasi prielaida – ţmonės organizacijoje nori būti įvertinti teisingai ir bešališkai [48].
Literatūroje randama duomenų, įrodančių kad pasitenkinimas darbu ir gyvenimo kokybė priklauso ir nuo lyties, šeimyninės padėties bei vaikų. Trijose šalyse – Suomijoje, Estijoje ir Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai parodė, kad moterys visose šalyse demonstravo
aukštesnį pasitenkinimo darbu ir gyvenimu lygį nei vyrai. Gyvenantieji santuokoje ar partnerystėje – labiau patenkinti nei išsiskyrę. Dirbantieji labiau patenkinti gyvenimo kokybe nei nedirbantys. Įdomu, kad vyrai ir išsiskyrusios moterys daugiau patenkinti, kai dirba visą darbo dieną. Karjeros siekiantieji vyrai ir moterys labiau patenkinti nei dirbantys nekvalifikuotą darbą. Nerasta reikšmingos sąveikos tarp lyčių, šeiminės padėties, darbo ir tėvystės ar motinystės. Vaiko turėjimas neturėjo reikšmingos sąsajos su pasitenkinimu gyvenimo kokybe nė vienoje šalyje. Išsiskyrusios moterys visose trijose šalyse labiau patenkintos gyvenimo kokybe, kai jos neturi vaikų, ypač, jei yra pasiekę profesinio pripaţinimo [20].
1.5. Medicinos atstovų sveikatos tyrimai
Pagal PSO „Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebūvimas“. Didţiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su profesija, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ekonomine ţmogaus padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje [29]. Mėgstamas darbas daţnai yra sveikatą stiprinantis veiksnys.
Pardavimo pajėgos – viena gausiausių farmacijos pramonės sričių. Paslaugų teikimo organizavimo būdas lemia, kad medicinos atstovai daţnai vaţiuoja iš vienos vietos į kitą („klajokliai“), vairuoja automobilį, patiria izoliaciją, psichosocialinę ir ergonominę riziką, susijusią su darbo uţduotimis. Atramos - judėjimo sistemos sutrikimai yra pagrindinė prieţastis su darbu susijusių sveikatos sutrikimų. Yra keletas profesinės sveikatos rizikos veiksnių farmacijos pardavimų darbe. Dominuojančias problemas Jungtinės Karalystės mokslininkai sugrupavo į šias kategorijas:
1. Vairavimas,
2. Mobiliųjų telefonų naudojimas. Mokslinių studijų analizės rodo, kad mobiliųjų telefonų naudojimas transporto priemonėse labai trukdo vairavimui, nes pailgėja reakcijos laikas. Ir „laisvų rankų“ įranga šių problemų nepašalina. Buvo susirūpinta ir dėl galimo elektromagnetinio spinduliavimo iš mobiliųjų telefonų ar jų stočių poveikio darbuotojų sveikatai.
3. Ergonominiai faktoriai,
4. Stresas ir smurtas (prievarta) darbo vietoje [21].
Yra neginčijamų įrodymų, kad vairuotojams, lyginant su bendrąja populiacija yra padidėjusi nelaimingų atsitikimų rizika. Tyrimu nustatyta, kad vairuotojai turi 49 proc. daugiau šansų patekti į autoįvykius. Metinė rizika ţūti avarijoje vairuotojų, kurių ridos vidurkis daugiau kaip 25000 mylių (apie 40000 km.) per metus yra 1 iš 7000. Skaičiai
panašūs su anglių kasybos ir net blogesni, nei statybos pramonėje. Jungtinėje Karalystėje profesinių sąjungų kongresas apskaičiavo, kad 300 iš 1200 vairuotojų, ţūstančių Britanijos keliuose kiekvienais metais vairavo darbo metu. Didelio avaringumo keliuose prieţastys yra įvairios. Adams-Guppy ir Guppy pastebėjo, kad dėl grieţtų laiko limitų nusprendţiama didinti greitį ir lenkti. Tačiau Lynn ir Lockwood teigia, kad didesnė atsakomybė tenka vairuotojo „stiliui“, o ne laiko limitams. A tipo asmenybėms būdingas nekantrumas, kompetencijos stoka, priešiškumas, todėl laiko apribojimas sąlygoja didesnę nelaimingų atsitikimų riziką. Skubėjimas ir laiko trūkumas buvo vienas svarbiausių rizikos veiksnių, kai kiti faktoriai (amţius, lytis, metinė vairavimo rida ir kiti) būdavo kontroliuojami. Svarstytina ir uţmigimo tikimybė monotoniškai vairuojant. Škotijos vykdomosios valdţios institucijos kartu su transporto departamentu nustatė, kad pardavimo pajėgos priklauso didelės rizikos autoįvykiuose grupei ir pateikė rekomendacijas, siekiant šiuos asmenis apsaugoti:
Darbdavių motyvavimas diegti saugos kelių eismo saugos politiką, siekiant sumaţinti nelaimingų atsitikimų nuostolius;
Procedūros galinčios sumaţinti su darbu susijusių autoįvykių skaičių: rizikos vertinimas, automobilių techninė prieţiūra, alternatyvios transporto priemonės, skatinimo ir informavimo programos, vairuotojų mokymas. Reguliarūs mokymai, susitikimai, darbo higienos, sveikatos ir saugos darbe klausimų aptarimai uţtikrintų, kad sveikata ir sauga darbovietėje būtų rūpinamasi [21].
Literatūroje nurodoma, kad medicinos atstovų ataskaitose paţymima didelis atramos – judėjimo sistemos patologijos paplitimas, galimai susijusios su darbo pobūdţiu – ilgalaikiu vairavimu ir rankų įtampa. Buvo anketomis apklausti 205 Jungtinės Karalystės farmacinių kompanijų atstovai, siekiant padėti jiems valdyti savo profesinę sveikatą ir didinti supratimą apie riziką. Rezultatai: grįţo 68 proc. anketų. Atstovai skundėsi dideliais atstumais, didele rida, 100% nurodė vairuojantys automobilį kasdien. 47 proc. pranešė vairuojantys daugiau nei 4 valandas per dieną ir „daţnai“ arba „kartais“ dirbantys automobilyje. 57 proc. nurodė juosmens skausmų simptomus per paskutinius 12 mėnesių. Duomenys atskleidė problemas, susijusias su automobilio pasirinkimu, daiktų saugojimu bagaţinėje, darbu automobilyje. Išvados: stuburo – raumenų simptomai medicinos atstovų darbe susiję su rizikos faktoriais – ilgu vairavimu, rankų įtampa, sėdėjimu automobilyje [19].
Japonijoje, Mie prefektūroje, buvo atliekama studija su medicinos atstovais, siekiant išsiaiškinti, kokia vairavimo įtaka juosmens srities skausmų etiologijoje. Tiriamieji buvo suskirstyti į 2 grupes:
B grupė – nesiskundė.
Nebuvo reikšmingo skirtumo tarp abiejų grupių pagal vidutinį amţių, ūgį, svorį, darbo kompanijoje trukmę, apskaičiuotą paros automobilio ridą ir kasdieninio vairavimo trukmę. Tačiau vidutinė bendra rida A grupėje buvo 342539 km, o B grupėje – 251945 km (p<0,05). Sėdynės atlošo palinkimas buvo 105o daugumos A grupės respondentų , kai daugumos B grupės respondentų sėdynės buvo atlenktos 120o (p<0,001). Išvada – juosmens srities skausmų rizika atsiranda, kai slankstelių apkrova didėja ilgą laiką vairuojant automobilį [19].
Smurtas darbe - tai aukščiausia profesinio streso forma. Prievarta (smurtu) tyrėjai vadino visus grasinimus ir uţpuolimus, kai auka buvo darbo vietoje. Ši problema taip pat aktuali pardavimo atstovams, nes jie daug laiko praleidţia vieni ir turi aplankyti kuo daugiau potencialių klientų per trumpą laiką. Medicinos atstovų darbo aplinka daţnai būna nesvetinga, darbo vietoje patiriamas stresas. Klientai –uţsiėmę šeimos gydytojai ir ligoninių specialistai - gali piktintis kišimusi į grieţtą darbo grafiką. Britanijoje atliktos apklausos parodė, kad smurtas (prievarta) darbo vietoje yra svari problema ir išskyrė rizikos profesines grupes. Buvo identifikuotos vidutinės rizikos sritys: vidutinis pagal riziką uţpuolimų procentas yra 1,2 proc., o grasinimų - 1,5 proc. daţnumas per metus. Nors pardavimų pajėgos kaip grupė nepatenka į "didelės rizikos" kategoriją, palyginti su nacionaliniu vidurkiu, ataskaitoje nurodoma, kad darbuotojams, kuriems tenka dirbti vakarais, po darbo valandų (pvz. kai konferencijos vyksta vakare), labiau gresia smurtas darbe ir jie jaučia daugiau grasinimų ir priekabiavimo pavojų. Taip pat nustatyta, kad maţoms ir vidutinėms farmacijos bendrovėms taip pat yra didesnė smurto darbo vietoje rizika. Visos pramonės šakos, įskaitant ir farmacijos pramonę, privalo pašalinti arba sumaţinti smurto riziką personalui. Darbdaviai turėtų laikytis patikimos psichinės sveikatos politikos, kad padėtų spręsti šias problemas ankstyvame etape [21].
Ergonominiai faktoriai. Pardavimų atstovai daug laiko praleidţia vairuodami, keldami ir nešdami didelių matmenų reklaminę medţiagą be kitų pagalbos. Reklaminė medţiaga darbuotojo namuose reikalauja papildomo rankinio jos tvarkymo, tai dar apsunkina padėtį, jei darbuotojas gyvena bute. Šias problemas tirti ir spręsti kartu su kolegomis ir tiesioginiais vadovais trūksta laiko. Yra svarių įrodymų, kad ilgalaikis sėdėjimas susijęs su juosmens srities skausmais. Vairavimo pozos gali sukelti kaulų – raumenų problemas, juosmens, kaklo, pečių skausmus. Daţniau juosmens skausmai gresia profesijoms, susijusioms su daiktų kėlimu, ypač nepatogiomis pozomis. Įvairiapusės analizės parodė, kad aukšti darbo reikalavimai daţnai susiję su kaklo ir menčių simptomais, persidirbimu, socialinės paramos iš kolegų stoka buvo susijusi su nugaros skausmais. Monotoniškas darbas ir kontrolės stoka
buvo susijusi su kaklo simptomais. Vairavimas ilgais atstumais ir sėdimas darbas buvo susijęs su kaklo ir nugaros skausmu, o ilgas buvimas automobilyje susijęs su pečių juostos skausmais [2121].
Turkijos mokslininkai tyrė darbo nulemtų kaulų-raumenų sistemos skausmų ir depresijos paplitimą ir jų įtaką gyvenimo kokybei farmacinių kompanijų pardavimo atstovų tarpe. Apklausta 170 dalyvių, 73,5 proc. baigė tyrimą. Buvo naudojama asmeninis, SF-36 klausimynas (36 klausimai, atspindintys 8 gyvenimo sritis: fizinį aktyvumą, veiklos apribojimą dėl fizinių negalavimų ir emocinių sutrikimų, socialinius ryšius, emocinę būseną, energingumą, skausmą ir bendrąjį sveikatos vertinimą) ir Beko depresijos skalė. Rezultatai: daţniausiai medicinos atstovus vargina juosmens (55,4 proc.) ir pečių skausmai (41,1 proc.). Daţniausi nusiskundimai buvo ilgalaikis stovimas darbas (68,8 proc.) ir ilgų atstumų vaţiavimas (61,6 proc.). Ir čia statistiškai patikimai išsiskyrė 2 grupės pagal SF-36 – su ir be darbo nulemtų kaulų - raumenų sistemos skausmų (p<0,05). 14-ai tiriamųjų išaiškinta depresija pagal Beko depresijos skalę. Buvo neigiama koreliacija tarp SF-36 ir Beko depresijos skalės balų (p<0,05). Išvada – darbo nulemti kaulų - raumenų sistemos skausmai yra paplitę tarp Turkijos medicinos atstovų. Daţna depresija, sumaţėjusi gyvenimo kokybė ir juosmens skausmai. Darbo sąlygų ir darbo ergonomikos modifikacija padėtų spręsti šias problemas [21].
1.6. Profesinio streso šaltiniai
Mėgstamas darbas daţnai yra sveikatą stiprinantis veiksnys. Tačiau nuolat besikeičiančioje darbo aplinkoje kinta profesiniai krūviai ir reikalavimai, didėja psichinis krūvis ir įtampa. Stresas darbe – tai bet kuri darbo aplinkos sąlyga ar charakteristika, kuri sutrikdo individo psichologinę ir fiziologinę homeostazę. Studijos įrodo, kad darbo sukeliamas stresas turi ţalingų padarinių asmens sveikatai ir saugumui [35].
Pagal Suomijos darbo medicinos streso darbe klausimyną registruota 40 psichosocialinių darbo stresorių (nuomonės paisymas, darbo uţbaigtumas, socialinė parama, savarankiškumas, vadovo parama, bendradarbių santykiai, bendradarbių sekimas, santykiai su vadovu, ţinių panaudojimas, monotoniškumas, uţduočių pasikartojimas, kelios uţduotys kartu, papildomos uţduotys, skubėjimas, poilsio galimybės, darbo pasiskirstymas, sunkūs periodai, pasirengimas darbui, nervinė ir fizinė įtampa, darbo tempas, kolegų vertinimas, darbo prasmingumas, pagarba, uţduočių aiškumas, atsakomybės aiškumas, prieštaringos instrukcijos, grįţtamasis ryšys, atsakomybė uţ saugumą, susiţeidimo rizika, atsakomybė uţ
vertybes, fizinė ir socialinė izoliacija, diskomfortas, pamaininis darbas, viršvalandţiai, baimė prarasti darbą, karjeros galimybės ir maţas atlygis) [26].
Cooper ir Marshall skiria 6 streso šaltinius:
1. Vidiniai darbo faktoriai, įskaitant tokius vidinius faktorius kaip uţduočių skaičius ir apimtys, darbo laikas, blogos fizinės darbo sąlygos, darbas su perkrovomis, spaudţiant laikui.
2. Vadybos vaidmuo įvertinant lūkesčius, kurių kiti laukia iš asmens. Šie lūkesčiai susiję su vadybininkų pageidaujamu individo elgesiu, uţimama pozicija kasdieninių uţduočių atlikimui.
3. Organizacijos struktūra ir klimatas. Tai ir biurokratinė aplinka, komunikacijos problemos, moralė, dalyvavimas sprendimų priėmime ir įstaigos darbe, veiklos ambivalentiškumas (neaiškumas, dvilypumas) ir vaidmenų konfliktas.
4. Karjeros vystimasis, įskaitant darbo saugumo stoką ir paaukštinimą ar paţeminimą pareigomis.
5. Darbo santykiai, tarp jų socialinis palaikymas, santykiai su vadovais ar kolegomis.
6. Darbo ir namų sąsaja, įskaitant sunkumus, kurie kyla derinant rūpinimąsi šeima su karjeros reikalavimais. Įvertina nedarbinio (namų) streso įtaką darbui ir negatyvią darbo įtaką šeimos gyvenimui. [35]
Papildomi streso šaltiniai yra:
1. poveikis darbo ir asmeninio gyvenimo santykiui; 2. pasitenkinimas darbu;
3. kontrolės ir autonomijos kiekis darbo vietoje;
4. darbuotojo ir darbdavio abipusiai įsipareigojimai darbe.
Darbe patiriamo streso kiekis yra sąveikos rezultatas gausybės faktorių ( tokių kaip darbo pobūdis, stresorių buvimas darbe, socialinis palaikymas, gaunamas iš darbo ir namų ir mokėjimas įveikti stresą). Skirtingų profesijų bus kitokie ir baziniai stresoriai. Be to, ţmonės, dirbantys tame pačiame darbe, gali patirti skirtingo laipsnio stresą priklausomai nuo to, koks jų asmenybės tipas,
kokie palaikymo mechanizmai ir pan. Suprantama, kad ţmonės, dirbantys aukštos rizikos darbą, turės padidėjusį tikėtinumą negatyvioms streso pasekmėms [11].
„Epidemiologiniuose tyrimuose streso darbe ir psichikos sveikatos pakitimų sąryšiui nustatyti daţniausiai naudojami du streso darbe teoriniai modeliai, suteikiantys galimybę įvertinti įvairius stresinių situacijų darbe aspektus. Pirmasis, R. Karasek darbo reikalavimų
