Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Paulius Kazakauskas
KAUNO KRAUJO DONORYSTĖS CENTRO DONORŲ MOTYVACIJOS IR SU JA SUSIJUSIŲ VEIKSNIŲ VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
Prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas (2013 05 15)
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KAUNO KRAUJO DONORYSTĖS CENTRO DONORŲ MOTYVACIJOS IR SU JA SUSIJUSIŲ VEIKSNIŲ VERTINIMAS
Paulius Kazakauskas
Mokslinis vadovas Prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 94 p.
Darbo tikslas - įvertinti Kauno donorystės centro donorų nemokamos donorystės
galimą pokytį bei motyvaciją duoti kraujo ir su ja susijusius veiksnius.
Metodika. Buvo vykdomas dviejų metų palyginamasis tyrimas, tyrime buvo
apklausiami 2009 metų ir 2011 metų kraujo donorai, kurie atėjo duoti kraujo į Kauno kraujo donorystės centrą. Respondentams buvo pateikta anoniminė anketa, kurią sudarė 20 klausimų, apimantys bendrąją informaciją, informaciją apie žinias bei nuomonę. 2009 metais buvo išdalinta 330 anketų, o pavyko apklausti 330 donorų. 2011 metais buvo išdalinta 250 anketų, respondentai atsakė į 212 anketas. Respondentų amžius svyravo nuo 18 iki 58 m. Hipotezėms, kad požymiai tarpusavyje susiję, tikrinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2
) kriterijus.
Rezultatai. Nagrinėjant 2009 metų Kauno kraujo donorystės centro donorų motyvus ir
su ja susijusius veiksnius buvo nustatyta, kad Kauno kraujo centre besilankantys donorai dažniausiai gauna piniginę kompensaciją. Taip pat nustatėme, kad efektyviausias informavimo būdas, kurį įvardino respondentai buvo reklama per radiją ir televiziją. Kraujo donorus vyrus labiau motyvuoja gaunama nauda už kraujo davimą, tuo tarpu moterys labiau duoda kraujo pastūmėtos altruizmo. Tyrimas parodė, kad vyrai dažniau tampa pastoviais kraujo donorais nei moterys. Nagrinėdami respondentų atsakymus 2011 metais, nustatėme: dažniausiai kraujo donorai donorystės centre gauna piniginę kompensaciją už kraujo davimą; dažniau kraujo duoda vyrai; populiariausiu informacijos būdu išlieka televizija. Kaip ir 2009 m., taip ir 2011 metais rezultatai parodė, kad moterys ateina duoti kraujo vedamos altruizmo, o vyrams išlieka papildomos naudos poreikis.
Išvados. Lietuvoje veikianti kraujo donorystės sistema neveikia efektyviai, nes daugiau
nei pusė apklaustųjų yra atlygintini kraujo donorai. Taip pat buvo nustatyta, kad atlygį gaunantys donorai galėtų tapti neatlygintinais, nes respondentai sutiktų duoti kraujo be atlygio. Nustatyta, kad kraujo donorus dažniau motyvuoja altruistiniai veiksniai nei konkretus atlygis už donorystę, visgi jei donoras galėtų pasirinkti atlygio formą, jis rinktųsi finansinį atlygį.
SUMMARY
Management of Public health
THE EVALUATION OF KAUNAS BLOOD CENTER DONORS’ MOTIVATION AND FACTORS RELATED WITH IT
Paulius Kazakauskas
Supervisor of the work Prof. habil. Dr. Abdonas Tamošiūnas
Lithuanian university of health science, Medicine academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2013. 94 p
Purpose of a Work: to evaluate a possible change of Kaunas blood donation center
donors in non-paid blood donation, motivation to give blood and factors related with it.
Methodology. A comparative two year reseach was managed in 2009th and 2011th.
Blood donors that came to Kaunas blood donation center were questioned. In 2009th 330 questionnaires from 330 blood donors were collected. In 2011th 250 questionnaires were shared and 212 collected. Age of respondents varies from 18 to 58 y.o. Statistical analysis was made by using SPSS 20.0 version. To prove hypotheses about a connection between factors Chi Square (χ2) was used.
Results. When analysing motives of Kaunas blood donation center donors and factors
that impact them in 2009, it was stated that usually blood donors get money for donations. The most effective way to inform donors was advertising through radio and television. Male blood donors were more often motivated by the gain that they got for donating blood while women were more motivated by altruism. The research has shown that men became regular blood donors more often compared to women. When analysing data of 2011th, results shown that blood donors in blood donation center usually got money for donating blood. Men gave blood more often. Television is the most popular source of information. Just like in 2009, women were motivated by altruism while men were looking for additional gain.
Conclusions. Blood donation system in Lithuania is not working effectively, because
more than a half of respondents told that get money for donating blood. Results also shown that paid donors could become non-paid, because respondents told that they would agree to give blood without reward. It was stated that blood donors were mostly motivated by altruism when compared to getting a reward. If the blood donor could choose the best reward for donating, he chose financial reward.
TURINYS
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1 Kraujo donorystės raida ir teisinė bazė pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje ... 12
1.2 Motyvai, lemiantys sėkmingą kraujo donorystę ... 22
1.3 Veiksniai motyvuojantys ir atstumiantys kraujo donorus ... 27
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 33
2.1 Tyrimo eiga ir imtis ... 33
2.2 Tyrimo instrumentas ... 33
2.3 Statistinė analizė ... 33
2.4 Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos ... 34
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 36
3.1 Kraujo donorų požiūris į nemokamą donorystę ... 36
3.2 Motyvaciniai veiksniai, skatinantys tapti donorais ... 47
IŠVADOS ... 88
Lentelių sąrašas
1 lentelė Valstybių pasiskirstymas pagal HDI 1998-1999 m. ... 13 2 lentelė. Kraujo davimų skaičius (mln. ir proc.) pagal kraujo davimo tipą GDBS duomenimis 1998 - 1999 metais. ... 13 3 lentelė. Pastovūs donorai, pirmakarčiai donorai ir gyventojai 2001 metais (CDSP
duomenys) ... 15 4 lentelė. Pastovūs donorai, pirmakarčiai donorai ir gyventojai 2009 metais (CDSP
duomenys) ... 15 5 lentelė. 2009 metais apklaustų respondentų socialinės – demografinės charakteristikos ... 34 6 lentelė. 2011 metų apklausos respondentų socialinės – demografinės charakteristikos ... 35 7 lentelė. Respondentų atsakymų skirstymas pagal požiūrį į kraujo donorystę priklausomai nuo išsilavinimo ... 56 8 lentelė Respondentų atsakymų skirstymas pagal požiūrį į kraujo donorystę priklausomai nuo užsiėmimo ... 57 9 lentelė Respondentų atsakymų skirstymas priklausomai nuo pageidaujamo atlygio už donorystę pagal išsilavinimą ... 62 10 lentelė. Respondentų atsakymų apie informacijos apie kraujo donorystę gavimo būdą skirstymas pagal išsilavinimą ... 67 11 lentelė. Respondentų atsakymų apie informacijos apie kraujo donorystę gavimo būdą skirstymas pagal užsiėmimą ... 68 12 lentelė Respondentų atsakymų skirtymas pagal nuomonę apie donorystės įtakos jų
sveikatai priklausomai nuo išsilavinimo ... 72 13 lentelė Respondentų atsakymų nuo donorystės įtakos jų sveikatai skirstymas pagal
užsiėmimą ... 72 14 lentelė Respondentų atsakymų į klausimą „Ar sutiktumėte duoti kraujo be atlygio?“, skirstymas pagal išsilavinimą ... 83
Paveikslų sąrašas
1 pav. 2009 ir 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo rūšį ... 36 2 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo rūšį, priklausomai nuo amžiaus ... 37 3 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo rūšį, priklausomai nuo amžiaus ... 37 4 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal amžių priklausomai nuo
kompensavimo būdo ... 38 5 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal amžių priklausomai nuo
kompensavimo būdo ... 38 6 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal lytį, priklausomai nuo
kompensavimo būdo ... 39 7 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal lytį priklausomai nuo
kompensavimo būdo ... 39 8 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį
priklausomai nuo lyties ... 40 9 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį
priklausomai nuo lyties ... 40 10 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal išsilavinimą priklausomai nuo kompensavimo pobūdžio ... 41 11 pav.2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal išsilavinimą priklausomai nuo kompensavimo pobūdžio ... 41 12 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį
priklausomai nuo išsilavinimo ... 42 13 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį
priklausomai nuo išsilavinimo ... 42 14 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo rūšį
priklausomai nuo donorų užsiėmimo ... 43 15 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo rūšį,
priklausomai nuo donorų užsiėmimo ... 43 16 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal gaunamas pajamas per mėnesį priklausomai nuo kompensavimo rūšies ... 44 17 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal gaunamas pajamas per mėnesį, priklausomai nuo kompensavimo rūšies ... 45 18 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį
priklausomai nuo gaunamų pajamų per mėnesį ... 45 19 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kompensavimo pobūdį,
priklausomai nuo gaunamų pajamų per mėnesį ... 46 20 pav. 2009 ir 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą. ... 47 21 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo lyties ... 48 22 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo lyties ... 48
23 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo amžiaus ... 49 24 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo amžiaus ... 50 25 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo išsilavinimo ... 51 26 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorystės tipą priklausomai nuo išsilavinimo ... 51 27 pav. 2009 meatis apklaustų respondentų skirstymas pagal kraujo donorų tipus priklausomai nuo užsiėmimo ... 52 28 pav. 2011metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kraujo donorų tipus, priklausomai nuo užsiėmimo ... 53 29 pav. 2009 ir 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal požiūrį į kraujo
donorystę ... 53 30 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal požiūrį į kraujo donorystę priklausomai nuo lyties ... 54 31 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal požiūrį į kraujo donorystę priklausomai nuo lyties ... 55 32 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorų požiūrį į kraujo
donorystę priklausomai nuo amžiaus ... 55 33 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal donorų požiūrį į kraujo
donorystę priklausomai nuo amžiaus ... 56 35 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal labiausiai priimtiną atlygio formą priklausomai nuo lyties ... 59 36 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal labiausiai priimtiną už atlygio formą priklausomai nuo lyties ... 59 37 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kraujo donorams labiausiai priimtina atlygio formą priklausomai nuo amžiaus ... 60 38 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal kraujo donorams labiausiai priimtiną atlygio formą priklausomai nuo amžiaus ... 61 39 pav. 2009 metais apklaustų respondentų atsakymų apie priimtiniausią atlygio formą priklausomi nuo pagal užsiėmimą ... 63 40 pav. 2011 metais apklaustų respondentų atsakymų apie priimtiniausią atlygio formą priklausomi nuo pagal užsiėmimą ... 63 41 pav. 2009 ir 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal informacijos apie kraujo donorystę gavimo būdą ... 64 42 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal informacijos apie kraujo
donorystę gavimo būdą priklausomai nuo lyties ... 65 43 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal informacijos apie kraujo
donorystę gavimo būdą priklausomai nuo lyties ... 65 44 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal informacijos apie kraujo
donorystę gavimo būdą priklausomai nuo amžiaus ... 66 45 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal informacijos apie kraujo
46 pav. Respondentų skirstymas pagal nuomonę apie donorystės įtaką jų sveikatai ... 69 47 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal nuomonę apie donorystės įtaką jų sveikatai priklausomai nuo lyties ... 69 48 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal nuomonę apie donorystės įtaką jų sveikatai priklausomai nuo lyties ... 70 49 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal nuomonę apie kraujo davimo poveikį žmogaus sveikatai priklausomai nuo amžiaus ... 71 50 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal nuomonę apie kraujo davimo poveikį žmogaus sveikatai priklausomai nuo amžiaus ... 71 51 pav. 2009 ir 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus paskatinusius duoti kraujo pirmą kartą ... 73 52 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus paskatinusius tapti kraujo donoru priklausomai nuo lyties ... 74 53 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus paskatinusius tapti kraujo donoru priklausomai nuo lyties ... 74 54 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo amžiaus ... 75 55 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo amžiaus ... 76 56 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo išsilavinimo ... 77 57 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo išsilavinimo ... 78 58 pav. 2009 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo užsiėmimo ... 79 59 pav. 2011 metais apklaustų respondentų skirstymas pagal motyvus tapti kraujo donoru priklausomai nuo užsiėmimo ... 79 60 pav. Respondentų atsakymų skirstymas priklausomai nuo atsakymo į klausimą „ar
sutiktumėte kraujo duoti be atlygio?“ ... 80 61 pav. 2009 metais apklaustų respondentų atsakymų skirstymas pagal atsakymą į klausymą „ar sutiktumėte kraujo duoti be atlygio?“ priklausomai nuo lyties ... 81 62 pav. 2011 metais apklaustų respondentų atsakymų skirstymas pagal atsakymą į klausymą „ar sutiktumėte kraujo duoti be atlygio?“ priklausomai nuo lyties ... 81 63 pav. 2009 metais apklaustų respondentų atsakymų skirstymas pagal atsakymą į klausymą „ar sutiktumėte kraujo duoti be atlygio?“ priklausomai nuo amžiaus ... 82 64 pav. 2011 metais apklaustų respondentų atsakymų skirstymas pagal atsakymą į klausymą „ar sutiktumėte kraujo duoti be atlygio?“, priklausomai nuo amžiaus ... 82 65 pav. 2009 metais apklaustų respondentų atsakymų į klausimą „Ar sutiktumėte duoti kraujo be atlygio?“ priklausomybė nuo užsiėmimo ... 84 66 pav. 2011 apklaustų respondentų atsakymų į klausimą „Ar sutiktumėte duoti kraujo be atlygio?“ priklausomybė nuo užsiėmimo ... 85
Santrumpos ŽIV – Žmogaus imuno deficito virusas
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
GCBS - Pasaulinis bendradarbiavimas dėl kraujo saugos (Global Collaboration for Blood
Safety)
HDI - Žmogaus socialinės raidos indeksas (Human development index)
CDSP – Europos tarybos Europos Sveikatos Komitetas (European Health Committee)
GDBS - Pasaulinė saugaus kraujo duomenų bazė (
Global database on blood safety)
ES - Europos Sąjunga
ICRS - Rraudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio judėjimas (International Committee of
the Red Cross)
ISBT - Tarptautinė kraujo perpilymo bendruomenė (The International Society of Blood Transfusion )
IFBDO - Tarptautinė kraujo donorystės federacija (International Federation of Blood Donor
Organizations)
ĮVADAS
Kiekvieną dieną girdime vis naujų ir naujų mokslo laimėjimų. Mokslininkai kuria vis tobulesnes vakcinas nuo peršalimo ar gripo. Vis dažniau girdime, kad mokslininkai yra arti to, kad sukontroliuotų žmogaus imuno deficito virusą (ŽIV) ir vėžį. Mokslas tobulėja ne vien sveikatos srityje. Žinoma,sparčiai tobulėjant mokslui, mokslininkai kasdien išranda vis kažką naujo arba patobulina sena. Neabejojama, kad tai padės sukurti vakcinas, naujus preparatus ar vaistus įvairioms ligoms gydyti. Visa tai pagerina mūsų gyvenimo kokybę.
Nors mokslas skinasi į priekį su įvairiausiomis naujovėmis, bet kraujo donorystės problema kasmet išlieka. Kiekvienais metais kraujo donorų skaičius didėja ir auga, bet kraujo trūksta ir ne visi pacientai yra juo aprūpinami, todėl ši problema buvo aktuali vakar, yra aktuali šiandien ir bus dar aktualesnė rytoj.
Problemos aktualumas. Kraujas - tai vienas iš svarbiausių žmogaus organizmo
elementų, kuris aprūpina mus vandeniu, deguonimi, maistu bei kitomis, gyvybiškai svarbiomis, medžiagomis. Kraujas saugo mus kovodamas su infekcijų sukelėjais. Kraujas tarsi atskira civilizacija, kurioje visi elementa i atlieka labai svarbų vaidmenį žmogaus sveikatai bei jos apsaugai, be šių elementų žmogaus egzistavimui iškiltų didelė grėsmė, todėl labai svarbu, kad sveiki žmonės suprastų, jog jie gali išsaugoti žmogaus gyvybę tapdami kraujo donorais. Kalbant apie neatlygintiną kraujo donorystę galima pastebėti, jog šis donorystės būdas labai išpopuliarėjo dar I pasaulinio karo metais, tuo laikotarpiu buvo rengiamos žmogiškumo akcijos, kurių metu buvo prašoma žmonių duoti savojo kraujo ir taip išgelbėti sužeistuosius, tačiau atsiradus naujoms technologijoms buvo pradėta saugoti kraują ir to meto gydymo įstaigos nusprendė, jog geriau kraują saugoti ir už jį mokėti, nei vykdyti momentines akcijas, nors šios akcijos ir buvo nemokamos. Šiandien visos šalys nori sugrįžti prie neatlygintinos – pastovios kraujo donorystės. Nes tai pati saugiausia ir efektyviausia donorystės rūšis. Savanoriškai ir pastoviai duodantys kraujo donorai jaučia didesnę atsakomybę nei mokami atsitiktiniai kraujo donorai. Tačiau tinkamai motyvuoti donorus yra didelis uždavinys tiek kraujo centrams, tiek ir visai visuomenei.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti Kauno kraujo donorystės centro donorų nemokamos donorystės galimą pokytį bei motyvaciją duoti kraujo ir su ja susijusius veiksnius.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti kitų šalių patirtį kraujo donorystėje. 2. Įvertinti kraujo donorų požiūrį į nemokamą donorystę.
3. Nustatyti galimą motyvacinių veiksnių, bei donorų požiūrio į kraujo donorystę pokytį.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kraujo donorystės raida ir teisinė bazė pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje
Kraujo donorystės problema buvo susirūpinta dar XX amžiaus viduryje, t.y. 1975 metais. Tais metais vykusioje Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) asamblėjoje buvo garsiai prabilta apie tai, jog reikia skatinti ir raginti neatlygintiną kraujo donorystę. Visų šalių atstovai pritarė šiam raginimui ir priėmė naująją rezoliuciją dėl neatlygintinos kraujo donorystės bei jos skatinimo. Šioje asamblėjoje taip pat buvo garsiai prabilta ir apie tai, kad pasaulyje nuo 5 iki 10 proc. kraujo perpylimų būna infekuoti ŽIV, hepatito A ir B, sifilio sukėlėjais. Be to, didžiulė dalis kraujo perpylimų ne visada būna būtini ir kliniškai pagrįsti. Tuo pat metu pacientai, kuriems šis kraujo perpylimas yra gyvybiškai svarbus, gali jo ir nesulaukti (1).
Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO), matydama, kad ši problema tampa globalia ir visuotine, 1994 metais pradėjo skatinti Tarptautinį bendradarbiavimą, skirtą kovai už Saugų Kraują (Global collaboration for blood Safety) (GCBS) (4). Po metų Paryžiuje 1995 metais vykusioje 48 GCBS asamblėjoje PSO dar kartą paragino visų valstybių vadovus bei vyriausybes prisidėti prie GCBS ir skatinti saugią kraujo donorystę (15).
Kaip ir kiekviena organizacija taip ir ši susidurė su problemomis bei iššūkiais, nes su kiekvienais metais prisijungiant naujoms valstybėms prie GCBS veiklos, jai pradėjo iškilti vis daugiau naujų sunkumų, kuriuos reikėjo spręsti bendrai, kaip, pavyzdžiui, susisteminti visų PSO narių žinias, kaip nustatyti problemos kilmę bei prigimtį, paruošti strategiją, kurią būtų galima pritaikyti visoms šalims - narėms.
Matydama jog reikia vieningos sistemos pagal kurią galėtų dirbti visos šalys - narės, 1997 metais GCBS sukuria vieningą sistemą, išleisdama standartinį klausimyną bei pradedami rengti specialistų vizitai į šalis - nares. Išdalinus šiuos klausimynus ir gavus atsakymus iš 175 valstybių narių, buvo nustatyta, kad problemos yra labai skirtingos, ir jos skiriasi ne tik tarp kontinetų ar regionų, bet skiriasi netgi tarp kaimyninių šalių - narių. GCBS norėdama dar labiau pagerinti šią sistemą nusprendė sukurti tarptautinį vertinimo rodiklį - matą (Human Development Index) (HDI), pagal kurį valstybės būtų skirstomos į tris grupes pagal pagrindinius požymius:
Išsilavinimo pasiekimus (education attainment).
Pajamas, tenkančias vienam gyventojui (adjusted income). Pagal HDI valstybės skirstomos į tris grupes:
Žemo - joms priskiriamos trečio pasaulio šalys.
Vidutinio - joms priskiriamos besivystančios šalys.
Aukšto – joms priskiriamos išsivysčiusios šalys. (6)
1 lentelėje pateikiami duomenys apie valstybių pasiskirstymą pagal HDI (Human
Development Index).
1 lentelė Valstybių pasiskirstymas pagal HDI 1998-1999 m.
Žemo HDI šalys Vidutinio HDI šalys Aukšto HDI šalys
Kraujo paruošimas (mln. vnt. ir proc.) 11,3 mln. 1,7 proc. 28,9 mln. 38,5 proc. 43,9 mln. 59,8 proc. Kraujo davimas/1000 gyventojų
Vidurkis 2 Vidurkis 28,9 Vidurkis 40
Norint užtikrinti reikiamą kraujo kiekį šalyje, reikia, kad būtų tinkamai paruošta ir koordinuojama kraujo donorų programa, kraują imančios įstaigos privalo tai pat būti koordinuojamos nacionaliniu lygmeniu.
Pagrindinis rodiklis, kuris parodo saugaus kraujo programos efektyvumą yra neatlygintinų donorų skaičius šalyje. Nustatyta, kad efektyvia programa laikoma tada, kai neatlygintinų kraujo donorų dalis viršija 50 proc. visų šalies donorų. Išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis būna beveik maksimalus ir sudaro net 98 procentus visų kraujo donorų.
2 lentelėje yra pateikiami duomenys apie valstybių, kurios yra suskirstytos pagal HDI indeksą, procentinį pasiskirstymą tarp donorų grupių, t.y. neatlygintini kraujo donorai ir donorai, kurie gauna atlygį.
2 lentelė. Kraujo davimų skaičius (mln. ir proc.) pagal kraujo davimo tipą GDBS duomenimis 1998 - 1999 metais.
Žemo HDI šalys Vidutinio HDI šalys Aukšto HDI šalys
Neatlygintini kraujo davimai 0,4 mln. 31 proc. 11,6 mln. 40 proc. 43,9 mln. 98 proc. Giminių kraujo davimai 0,8 mln.
61 proc.
11,7 mln. 41 proc.
1,0 mln. 2 proc.
Žemo HDI šalys Vidutinio HDI šalys Aukšto HDI šalys
Mokami kraujo davimai 0,1 mln. 8 proc.
5,6 mln. 19 proc.
0,03 mln. Bendras kraujo davimų
skaičius 1,3 mln. 100 proc. 28,9 mln. 100 proc. 44,93 mln. 100 proc.
Naudojant šį rodiklį galime lengvai nustatyti skirtumą tarp valstybių. Taip pat galime pamatyti, kurių valstybių programos veikia efektyviai, o kurių programas reikia tobulinti ir koordinuoti.
Įvairios studijos parodė, kad būtent neatlygintinų kraujo donorų pastovus skaičius leidžia valstybei užtikrinti pastovų saugų kraują. Taip pat buvo pastebėta, kad užsikrėsti, perpilant kraują iš giminių ar mokamų kraujo donorų, rizika daug didesnė, nei iš tų, kurie kraują davė be atlygio.
Saugus kraujas – tai kraujas, kuriame nėra virusų, parazitų, narkotinių medžiagų, alkoholio ir kitų cheminių substancijų, priemaišų, kurios gali sukelti pacientui papildomų ligų ar sveikatos sutrikimų. Nors kraujas yra tiriamas, ypač dėl infekcinių virusinių ligų, markeriu, tačiau jos negali būti sunaikintos, kartu nesunaikinant kraujo ląstelių – eritrocitų, todėl labai svarbu, kad donoras atsakingai ir sąžiningai pildytų anketas, nuoširdžiai bendrautų su kraujo centrų darbuotojais. Kiekvienas donoras turėtų suprasti, kad duodamas savo kraują, jis neša atsakomybę ne tik už save, bet ir už to paciento, kuriam kraujas bus perpilamas, sveikatą (7).
Pasaulio mastu net 72 procentai šalių neturi organizuotos mokymų sistemos, kodėl 2000 metais PSO kraujo tarnyboms įsteigė kokybės vadybos mokymus (Quality Management Project), kurių tikslas yra pagerinti kraujo saugumą, rengiant regionines mokymo programas kokybės kraujo tarnyboje valdymui ir regionines išorinio vertinimo schemas (regional
External Quality Assessment Schemes) (14).
Efektyvios sveikatos priežiūros poreikis ypač yra jaučiamas kritiniais atvejais (pvz.: karas, stichinės nelaimės, didžiulės avarijos, katastrofos). Deja, kai iškyla didelis kraujo ir transfuzinės pagalbos poreikis, sistema nebepajėgia užtikrinti reikiamo kraujo kiekio, todėl valstybėms siūloma kurti tarnybą, kuri būtų atsakinga už pastovų kraujo donorų palaikymą šalyje.
Patirtis rodo, kad saugiausi kraujo donorai yra tie, kurie kraują duoda be atlygio, nemažiau kaip du kartus per metus. Vedami altruizmo jie tampa pastoviais kraujo donorais (7).
2003 metais vykusiame 53 – jame Europos tarybos Europos Sveikatos Komiteto (Council of Europe European Health Committee) (CDSP) susitikime pateikė ataskaitą apie kraujo ir jo produktų surinkimą, testavimą, panaudojimą Europoje 2001 metais.
Ataskaitoje nurodoma, kad palyginus pirmą kartą kraujo duodančių donorų skaičių ir bendrą donorų skaičių, galime daryti išvadas apie donorų organizavimo šalies mastu tendencijas bei donorų motyvavimo sistemą šalyje. Donorų skaičiaus 1000 gyventojų vidurkis parodė, kad šalys, kuriose jis mažesnis nei 20 donorų /1000 gyventojų, gali turėti problemų su apsirūpinimu krauju.
Palyginamieji Europos Tarybos šalių narių ir Lietuvos duomenys pateikiami 3 ir 4 lentelėje.
3 lentelė. Pastovūs donorai, pirmakarčiai donorai ir gyventojai 2001 metais (CDSP duomenys) Pastovūs donorai Pirmakarčiai donorai Pirmakarčių dalis proc.
Viso donorų Gyventojų skaičius (tūkst.) Donorų /1000 gyventojų Airija 85294 39224 31,5 124518 4000 31,1 Armėnija 1594 7660 82,6 9254 3500 2,6 Danija 235944 25000 9,6 260944 5300 49,2 Estija 20295 937 0,6 29232 1361 21,5 Latvija 37183 11796 24,1 48979 2300 21,3 Lietuva 20806 10739 34 31545 3500 9 Kroatija 171890 22577 11,6 194467 4400 44,2 Slovakija 111260 37286 25,1 48546 5370 27,7 Slovėnija 90221 10221 10,2 100442 2000 50,2
4 lentelė. Pastovūs donorai, pirmakarčiai donorai ir gyventojai 2009 metais (CDSP duomenys) Pastovūs donorai Pirmakarčiai donorai Pirmakarčių dalis proc.
Viso donorų Gyventojų skaičius (tūkst.) Donorų /1000 gyventojų Airija 82 433 14 558 15.0 96 991 4 451 21.8 Danija 229 536 26 054 10.2 255 590 5 511 46.4 Estija 24 839 9224 27.4 34 063 1 341 25.4 Latvija 39 323 15 547 28.3 54 870 2 300 23.9 Lietuva 28 291 31 415 52.6 59 706 3 366 17.7 Kroatija 84 509 14 457 14.6 98 966 4 437 22.3 Slovakija 74 188 33 323 31.0 107 511 5 417 19.8 Slovėnija 104 174 10 589 9.2 114 763 2 000 57.4
Nors Lietuvoje duodančių kraujo skaičius didėja, tenka konstatuoti faktą, kad didesnė dalis jų duoda kraują ne neatlygintinai, o už vienokį ar kitokį atlygį.
Ataskaitoje nurodoma, kad 2001 metais paruoštas ir išplatintas naujos formos klausimynas, kuriuo bandoma suvienodinti pateikiamus duomenis ir šį procesą tęsti iki 2002 metų. Nors Europos Sąjungos naujojoje direktyvoje 2002/98/EB, nustatančioje kokybės ir saugumo standartus surenkant, perdirbant, testuojant ir išduodant žmogaus kraują ir jo komponentus, kreipiamas didelis dėmesys savanoriškai ir neatlygintinai donorystei, šie duomenys nebuvo įtraukti i naujos formos klausimyną.
A. Rejman (2000) savo ataskaitoje už 1997 metus „The Collection And Use of Human Blood and Plasma in the Non - European union Council of Europe Member State“ nurodo, kad daugiausiai iš visų kraujo komponentų panaudojama eritrocitų ir jų reikia apie 40-60 kraujo davimų / 1000 gyventojų. Dažniausiai eritrocitai naudojami chirurgijoje, akušerinėje, onkologinėje praktikoje. Eritrocitų panaudojimo rodiklis svyruoja nuo 62,3 (Danija) iki 1,9 (Armėnija) / 1000 gyventojų. Tačiau pradėjus šalims diegti tokias programas, kaip „geresnio kraujo panaudojimo programa“, „optimalaus kraujo panaudojimo programa“, ginčijamasi dėl to, ar šalys, kuriose yra mažiau nei 40 vnt. eritrocitų /1000 gyventojų, atspindi kraujo apsirūpinimo stoką, ar tai yra griežtų reikalavimų įvedimo pasekmė, ar tikrai toks kiekis užtikriną efektyvų gydymą bus galima nustatyti, kai ateinančioje anketoje bus įtrauktas papildomas klausimas apie šalių ligoninių lovų skaičių (10).
Valstybės kraujo ir jo komponentų poreikis priklauso nuo:
Populiacijos.
Sveikatos sistemos struktūros.
Kraujo perpylimų reikalaujančių susirgimų (hemofilija).
Šalies chirurginės praktikos papročių bei darbuotojų - klinicistų supratimo apie kraujo ir jo komponentų panaudojimą.
Yra daugybė įvairiausių skaičiavimo būdų, kurie leidžia apskaičiuoti kraujo poreikį šalyje, todėl, norint skaičiuoti, reikia žinoti tokius veiksnius, kaip:
Šalies populiacijai reikalingos skubios pagalbos lovų skaičius (acute hospital beds).
Metinio kraujo panaudojimo (praeityje ir dabar).
Visose šalyse yra atliekami tyrimai, kuriais donoro kraujas yra tikrinamas nuo ŽIV, Hepatito B, Hepatito C žymenų. Nustatytų atvejų skaičius tarp naujų donorų gali parodyti tikrąjį šalies infekuotumą šiomis ligomis bei jų pokytį ir tendencijas. Esamų donorų infekuotumas šiomis ligomis parodo pačios populiacijos saugumą („lango periodas“) (16).
Reikia paminėti, kad idealios sąlygos kraujo donorystei besivystančiose šalyse yra tada, kai 2 procentai visos populiacijos, duodami kraujo, ją aprūpina pakankamu kiekiu krauju.
Dažniausiai kraujo poreikis apskaičiuojamas nustatant eritrocitų poreikį gydymui. Jis gali svyruoti nuo 7 iki 15 vienetų skubios pagalbos lovai per metus, tuo tarpu specializuotose ligoninėse šis rodiklis svyruoja tarp 25 - 30 kraujo vienetų vienai lovai per metus(3).
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis, organizuojant donorų telkimą - žinių telkimo, požiūrio bei praktikos (Knowledge, Attitude and Practice) tyrimai tarp donorų ir nedonorų grupių. Šie tyrimai padeda išsiaiškinti donorų demografinius rodiklius, galimų potencialių donorų klaidingus įsitikinimus ir baimes, kurie gali formuoti neigiamą požiūrį į kraujo donorystę. Tokie tyrimai turėtų apimti socio-ekonominius veiksnius, kultūrinius faktorius, kurie yra susiję su kraujo donoryste. Visa surenkama informacija yra labai svarbi, kuriant informacinius paketus, skirtus naujųjų donorų paieškai ir esamų donorų motyvavimui (3).
Europos Parlamentas dar 1993 metais pradėjo raginti šalis kurti saugaus kraujo politiką. Taip pat savo rezoliucijose pabrėžė aukščiausio lygio kraujo saugos užtikrinimo svarbą Bendrijoje, laikantis neatlygintinos kraujo donorystės.
1994 metų gruodžio mėnesį vykusiame Europos Komisijos susirinkime (Commision‘s comunications on blood safety and self-sufficiecy in the european comunity) dėl kraujo saugumo ir apsirūpinimo buvo pasakyta, kad siekiant sustiprinti visos transfuzinės grandines saugumą, reikia sukurti kraujo naudojimo strategiją.
1995 metų birželio 2 dieną Europos Taryba priima rezoliuciją dėl kraujo saugos ir apsirūpinimo krauju Bendrijoje ir pakviečia Komisiją teikti pasiūlymus (3).
Nors kraujo saugumu buvo susirūpinta dar 1993 metais, tačiau kraujo ir jo komponentų pramoniniu būdu išgaunamų produktų sauga, kokybė ir veiksmingumas farmacijos pramonėje buvo patvirtintas ir įteisintas įstatymais, praėjus beveik dešimtmečiui, 2001 metais lapkričio 6 dieną Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2001/98/EB. Visi reikalavimai buvo kruopščiai suderinti su Europos Farmakopėjos straipsniais ir PSO bei Europos Tarybos rekomendacijomis (3).
Europa siekė suvienodinti kraujo ėmimo taisykles, principus ir patį kraujo ėmimą. todėl kilo didelės diskusijos ir nesutarimai dėl žmogaus - piliečio laisvės ES. Taip pat reikėjo pasiekti, jog kraujas ir jo komponentai būtų panašios kokybės ir saugos visose šalyse - narėse. Buvo prieita išvados - kad reikia ypač sugriežtinti kokybės taisykles, bei standartus. Tik tai įgyvendinus, pavyko nuraminti, bei įtikinti visuomenę, kad kitoje šalyje paimtas kraujas yra lygiai toks pats saugus, kaip ir mūsiškėje šalyje. Tačiau vėl iškilo būtinybė Europos Komisijai priimti nuostatas, kurios leistų užtikrinti tokius pačius kraujo ir jo komponentų standartus kokybės ir saugumo atžvilgiu visoje ES (7).
2003 metų sausio 27 dieną Europos Komisija ir Parlamentas patvirtino direktyvą 2002/98/EB, kuri nustatė žmogaus kraujo ir jo komponentų surinkimo, ištyrimo perdirbimo ir laikymo bei paskyrimo kokybės ir saugos standartus, taip pat buvo pataisyta direktyva 2001/89/EB. Šioje direktyvoje pažymima, kad neatlygintina savanoriška kraujo donorystė prisideda prie aukštų kraujo komponentų saugumo standartų. Tokiu būdu ir prie pačio žmogaus sveikatos apsaugos, todėl visos šalys narės privalo imtis visų priemonių ir iniciatyvų, kurios leistų skatinti neatlygintiną savanorišką kraujo donorystę šalyje. O donorai gautų didesnį visuomenės pripažinimą (9).
Kraujo donorystė, kaip patį procesą, mes galime nesunkiai sulyginti su tiesine priklausomybe, kurios viename gale - kraujo donoras, o kitame - kraujo belaukiantis pacientas (recipientas). visiškai suprantama, kad kraujo donorystės saugumu tiki tiek donoras, atėjęs duoti kraujo. Tiek ir laukiantysis recipientas. Abu asmenys mano, kad kraują imantys specialistai yra kompetetingi ir nesukels jam jokių užkrėtimų ar infekcijų. Recipientas tikisi, kad donoro kraujas yra maksimaliai patikrintas nuo visų ligų ir pacientas, kai jam bus perpiltas kraujas, galės sveikti ir džiaugtis gyvenimu, o ne priešingai – tapti infekuotu. Todėl norint, kad kraujo donorystė, kaip procesas, taptų saugus, reikia pasiekti, kad kiekvienas, net ir pats mažiausias, subprocesas būtų kiek įmanoma saugesnis ir kokybiškesnis. beto Labai svarbu nepamiršti, kad kraujo donoras yra dalyvis ir jis kraujo donorystės procese dalyvauja ne tik kaip pirminė grandis, bet kaip pagrindinis proceso dalyvis. Deja, ilgą laiką kraujo donorai buvo laikomi tik pirmine grandimi, vyravo nuomonė, kad kraujo donorą ir pačią mediciną siejo tik finansinė išraiška (t.y., kiek gali man sumokėti už mano kraują) (9).
Laikui bėgant buvo pradėta domėtis kraujo donorystės socialiniais skirtumais tarp neatlygintinų kraujo donorų ir tų donorų, kurie gauna atlygį. Buvo nustatyta, kad kraujo donorystė yra daug saugesnė, jei joje dalyvauja neatlygintini kraujo donorai. O rizika užsikrėsti hepatitu yra daug didesnė imant kraują iš tų donorų, kurie gauna atlygį už tai. Viena iš hipotezių, kodėl taip yra, ta, kad mokami kraujo donorai ateina iš tokios terpės ar gyvenamosios aplinkos, kurioje hepatitas yra sutinkamas ypač dažnai. Dažnai, tokiam žmogui prireikus pinigų, stengiamasi nuslėpti savo tikrąją būklę, vardan papildomo ir greito uždarbio, todėl piniginis atlygis už kraujo donorystę ne tik gali, bet ir pritraukia įvairaus socialinio statuso asmenis.
Dar viena didžiulė, jei ne didžiausia kraujo donorystės problema pasaulyje – AIDS. Pirmasis pasaulyje užsikrėtimo atvejis AIDS, kai užsikrečiama perpilant kraują, užfiksuotas dar praėjusio amžiaus pabaigoje - 1982 metais. Kaip žinia, AIDS labiau paplitusi tarp narkomanų ir homoseksualių asmenų. Todėl šių rizikos grupių asmenys yra prašomi, jog jie
būtų atsakingi už savo veiksmus. O specialistai visada ypač atsakingai tikrintų tokiųasmenų sveikatą prieš imant iš jų kraujo (10).
1980 metais International Society Blood Transfusion (ISBT) patvirtino kraujo donorystės ir transfuzijos kodeksą (21). Šiame kodekse yra suformuluoti pagrindiniai apibrėžimai, kas yra kraujo donorystė ir kas yra neatlygintina kraujo donorystė. Šie apibrėžimai išliko nepakitę ir šiandien. Tiek PSO, tiek Europos Taryba, tiek ir pati ES pripažįsta, kad kraujo donorystę reikia skatinti tobulinti. O kraujo donorystės pagrindinis veiksnys neturi būti finansinė išraiška, nes donorystė apskritai turi būti netalygintina. 2000 metais šis etikos kodeksas buvo papildytas bei pataisytas. Buvo įtrauktas punktas apie pačio kraujo donoro atsakomybes. Tą dieną kai atsirado šis pataisymas kraujo donoro statusas iš pasyvaus kraujo donorystės įrankio pasikeitė į kraujo donorystės dalyvį, kuris aktyviai dalyvaudamas savo paties sveikatos vertinime ir tapęs neatlygintinu kraujo donoru, galės garantuoti tiek transfuziniam ligoniui, tiek ir pačiam sau kraujo donorystės kokybę ir kiekybę (33).
Klasika laikomoje knygoje „The gift relationship from human blood to social policy“ profesiorius Ričardas M. Titmuss (1970) bandė spręsti kiekybės ir kokybės problemas, susijusias su kraujo donoryste. Savo knygoje jis išskyrė tokius donorų tipus (20):
A tipas mokamas donoras (the paid donor). Tai toks kraujo donoras, kuris parduoda
savo kraują, jei rinkoje ši prekė yra paklausi (siūloma pakankama kaina už kraują).
B tipas profesionalus kraujo donoras (the professional donor). Tai donoras,
reguliariai parduodantis savo kraują ir už tai gaunantis užmokestį.
C tipas savanoris donoras paskatintas užmokesčio (the paid-induced voluntary
donor). Tai kraujo donoras, gaunantis už donorystę pinigus, tačiau tvirtinantis, kad pinigai nėra pagrindinė paskata duoti kraują. Pagrindinis veiksnys, kodėl jis duoda kraujo, tai noras padėti kitiems.
D tipas -įpareigotas kraujo donoras (the responsibility fee donor). Pacientas, kuriam
buvo kažkada perpiltas kraujas ir kuris buvo įsipareigojęs duoti kraują arba surasti, kas duotų kraujo, kad ir už užmokestį, ir taip atstatyti kraujo kiekį. Šiam donorų tipui galima priskirti šeimos ar giminių kraujo donorystę.
E tipas šeimos kredito donoras (the family credit donor). Tai donorai, duodantys
kraujo vienąkart metuose, taip apsidrausdami, jog, esant būtinybei, jis ar jo šeimos nariai gaus kraujo.
F tipas privalomai savanoris donoras (the captive voluntary donor). Donorai, kurie
yra kontroliuojami ir pavaldūs savo vadovybei ir iš kurių yra tikimąsi ar net reikalaujama duoti kraują (pvz., karinės institucijos).
G tipas ribiniai savanoriniai donorai (the fringe benefit voluntary donor). Tai tokie
donorai, kurie nori turėti kažkokios nepiniginės naudos. Tokiems donorams svarbu gauti laisvą dieną, ilgesnes atostogas, nemokamą pakvietimą į filmą, spektaklį ir t.t.
H tipas Savanoris visuomenės donoras (the voluntary community donor). Donoras,
duodantis kraujo ir negaunantis jokio atlygio už tai. Tai donoras, kuriam nerūpi finansinė ar kitokia atlygio išraiška už kraujo donorystę, žinantis, kad jo kraujas bus panaudotas bevardžiam asmeniui, neatsižvelgiant nei į jo rasę, amžių, lytį, socialinę grupę, religiją – visiškai nepažįstamam žmogui, nežiūrint, kokia to žmogaus sveikatos būklė.
Nors per pastaruosius 40 metų daug kas pasikeitė ir patobulėjo tačiau ir knygos išleidimo metais ir šiandien šie donorų tipai sutinkami (20).
Šiuolaikinius kraujo donorystės veiklos principus diegiančiose šalys pripažįsta, kad neatlygintina kraujo donorystė yra viena iš būdų, apsirūpinant pakankamu kiekiu saugių kraujo produktų. Neatlygintinos kraujo donorystės įgyvendinimas siejamas su pirkimo - pardavimo santykių donorystėje pašalinimu, taip sudarant prielaidas natūraliai saugių donorų atrankai. Kraują surenkant iš neatlygintinai kraują duodančių donorų, užtikrinama viena iš saugios donorystės prielaidų. Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus neatlygintinai kraują davusių donorų skaičius didėjo. Tačiau, atsižvelgiant į kraujo komponentų poreikį, neatlygintinos donorystės mąstai šalyje yra nepakankami. Siekiant išplėtoti neatlygintiną donorystę, kad neatlygintinai duodamo kraujo ar jo sudėtinių dalių pakaktų, užtikrinant šalies kraujo komponentų poreikius, nepakanka specialistų, dirbančių kraujo donorystės įstaigose ar ligoninių kraujo bankuose, pastangų. Šiam svarbiam tikslui pasiekti reikia įgyvendinti visuomenės telkimo neatlygintinai donorystei priemones. Todėl matydama svarbą dar 2006 metais Lietuvos sveikatos ministerija sukūrė Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą, orientuotą į 18 - 65 metų sveikus visuomenės narius, galinčius duoti kraujo ir į būsimus potencialius kraujo donorus (mokyklinio amžiaus vaikus). Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa yra tiesiogiai susijusi su Nacionaline kraujo programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio mėn. Tačiau reikia pripažinti, kas buvo aktualu prieš 7 ar 8 metus bėgant laikui tampa atgyvenę, todėl šią sistemą reikia keisti lygiaii taip pat kaip keičiasi visuomenė. todėl 2009 metų gruodžio mėnesį ši programa buvo pataisyta ir atnaujinta.
Lietuvos kraujo donorystės sistemos raida
Tik išsivadavus iš sovietinės priespaudos ir atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vyravo neatlygintinos kraujo donorytės sistema. Atlygį už donacijas gaudavo tik plazmos donorai. Tačiau šią sistemą 1995 metais pakeitė naujoji, mokama donorystės sistema, nes 1995 metais, pakeitus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą, buvo įteisinta tik mokama donorystė (Error! Reference source not found.). Įstatymiškai buvo net nepalikta alimybė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių nemokamai. Tokia sistema veikė beveik 10 metų ir tik 2003 metais, pakeitus Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymą, nuo 2004 m. kovo 1 d., vėl atsiranda galimybė, šalia galimybės donorui „Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudžeto gauti kompensaciją“, vėl duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui patvirtinus Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą, iš esmės padidėjo neatlygintinų kraujo davimų skaičius: nuo 3,6 proc. 2001 m., 11,4 proc. 2004 m. iki 33 proc. 2008 metais. Be to neužtikrinus šios programos tęstinumo, nebus užtikrinta tinkama neatlygintinos donorystės plėtra Lietuvoje.
Lietuvos valdžia 2004 m. birželio mėnesį nusprendžia pakoreguoti 1997 m. birželio mėnesio nutarimą, „Dėl kompensacijų iš Lietuvos Valstybės biudžeto mokėjimo kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorams tvarkos“, kuriuo įteisinamas lėšų, skirtų kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą, naudojimas ir neatlygintinai donorystei propaguoti. Priėmus šį nutarimą pirmą kartą Lietuvoje sveikatos apsaugos ministras 2004 metais patvirtino Neatlygintinos donorystės propagavimo programą (30). Suprasdamas, kad ši programa yra labai svarbi visai Lietuvos sveikatos sistemai, Lietuvos valdžia ir toliau siekė populiarinti Lietuvoje neatlygintiną donorystę. Todėl 2006 metų lapkričio 28 dieną buvo nuspręsta sukurti ilgalaikę programą, kuri funkcionuotų iki 2015 metų. Plėtojant Neatlygintinos kraujo donorystės programos gerinimą ir analizuojant neatlygintinų kraujo donacijų procentinę dalį nuo visų kraujo donacijų. Per 2006 metų sausio–rugpjūčio mėnesius neatlygintinų donacijų dalis siekė19,6 proc. visų kraujo donacijų, 2005 metais neatlygintinos donacijos sudarė 15,7 proc. visų kraujo donacijų. Lyginant su 2004 metų neatlygintinų kraujo donacijų dalimi, teigiamas pokytis sudarė 4,1proc.(30)
PSO duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorų giminės, kurie susiję su žymiai didesne infekcinių ligų, tokių kaip ŽIV, hepatitai B ir C bei sifilis, rizika, iki šiol sudaro daugiau kaip 50 proc. donacijų besivystančiose šalyse. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98–100 procentų (41). Lietuvoje iki 2004 metų neatlygintinos donorystės organizavimu ir propagavimu užsiėmė tik kraujo centrai, šiek tiek
prisidėjo ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos. Vieningos ir koordinuotos neatlygintinos donorystės skatinimo veiklos nebuvo. Todėl didžiąją dalį neatlygintinų donorų sudarė atsitiktiniai asmenys, ir tik nedidelė dalis yra nuolatiniai neatlygintinai kraujo duodantys donorai, o kiekvieno kraujo centro specialistai neatlygintiną donorystę skatino ir propagavo vien tik pagal savo supratimą ir sugebėjimus (Error! Reference source not
ound.).
Vienas iš pagrindinių motyvų skatinančių neatlygintiną donorystę – kraujo saugumo užtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi motyvacijos slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos veiksnių bei sveikatos būklės. Jie ateina į kraujo centrus vedami altruizmo ir noro padėti. Pastebima tendencija, kad neatlygintinais kraujo donorais dažnai tampa asmenys, niekada nedavę kraujo atlygintinai. Todėl ypač tikslinga propaguoti neatlygintiną donorystę 18 – 65 metų amžiaus grupėje, taip pat išlaikant ir jau esamus neatlygintinus kraujo donorus bei informuojant likusią visuomenės dalį apie neatlygintinos donorystės principus, bei jos svarbą.
Vadovaujantis PSO rekomendacijomis, viena iš prioritetinių sričių yra neatlygintinos donorystės, tarp mažos rizikos populiacijos donorų, plėtra. Siekiant šalyje įdiegti neatlygintinos donorystės principus, užtikrinant kraujo komponentų poreikį atitinkančią jų gamybą iš neatlygintinų donorų kraujo, būtina nuosekliai įgyvendinti neatlygintinos donorystės plėtros priemones. Tam būtina numatyti ne tik efektyviausių donorystės skatinimo priemonių įgyvendinimą, bet ir veikimo mechanizmą, kaip užtikrinti šių priemonių organizavimą, finansavimą ir įgyvendinimo tęstinumą, o taip pat ir priemones bei lėšas, kurios bus skirtos kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą naudojamos ir neatlygintinai donorystei propaguoti (30).
1.2 Motyvai, lemiantys sėkmingą kraujo donorystę
Ir prasidėjus pirmiesiems kraujo perpylimams, ir šiandien, visos šalys yra susidūrusios su didžiulėmis kraujo donorų motyvacijos problemomis. Visoms šalims iškyla klausimai, kaip tinkamai motyvuoti žmones, ką daryti kad žmonės taptų kraujo donorais? Kaip kraujo donorus ne tik pritraukti, bet išlaikyti? Kaip padaryti, kad jie taptų pastoviais kraujo donorais? Visi šie klausimai ir dar daugybė kitų klausimų kyla ne tik mūsų šalies mokslininkams, ekonomistams, verslininkams ir vyriausybei, bet ir visos pasaulio bendruomenei. Matydami,
kad kiekviena šalis turi problemų, nors tos problemos ir yra labai skirtingos, tarptautinės organizacijos nusprendė prisijungti prie valstybių ir padėti joms tinkamai koordinuoti, formuoti kraujo donorystės sistemas tiek šalies mąstu, tiek ir globaliai. Į šį darbą įsitraukė tokios tarptautinės organizacijos, kaip Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio draugijų organizacija (IRCS). Ši organizacija apsiėmė rūpintis donorų organizatorių Europoje bei Tolimose Industrializuotose šalyse bendradarbiavimu, bei komunikacija. Prie šio darbo taip pat prisijungė ir ISBT (International Society of Blood Transfusion) ir IFBDO (International Federation of Blood Donor Organizations). Todėl dar XX amžiaus pabaigoje, 1986 metais sušauktame susirinkime, skirtame neatlygintinai kraujo donorystei, IRCS, ISBT ir IFBDO nusprendė, kad žmogiškųjų resursų valdymas kraujo donorystėje turi būti bendras darbas ir kad tik ranka į ranką dirbančios grupės galės pasiekti svarių pasiekimų šioje srityje (33).
Pirmąją ranką – grupę turi sudaryti žmonės, žinantys ligonių poreikį.
Antroji ranka – grupė turi būti sudaryta iš asmenų, kurie žino, kaip žinias, apie ligonių poreikį ir svarbą, paskleisti visuomenėje.
Susirinkime posėdžiavę dalyviai, nusprendė, kad žmogus turi teisę ir pareigą per kraują kovoti su savo negalia, o atsakingi asmenys už kraujo perpylimus teisėtai gali kreiptis į visuomenę pagalbos.
Profesorius B. Genetet pateikė savo pasiūlymus organizuojant neatlygintinų donorų paiešką (9):
Donorus vertinti ne kaip didvyrius, bet kaip asmenis, padedančius savo gestu integruoti asmenis į visuomenę.
Norint užtikrinti neatlygintiną kraujo donorystę, reikia įjautrinti visuomenę, pateikti informaciją, rodančią, kad padėdamas kitam, jis padeda visai visuomenei.
Apsispręsti, ką reiškia žodžiai “neatlygintinas kraujo donoras” ir padaryti šį teiginį priimtinu nepriklausomai visoms šalims nuo šalies, ekonominio, kultūrinio ar religinio statuso.
“Profesionalizuoti” donorų paieška užsiimančius žmones. Optimaliai naudoti kraują ir jo komponentus.
Dar šiandien pradėti ruošti rytojaus kraujo donorus (9).
Jungtinių Amerikos Valstijų Teksaso universiteto profesoriaus Jonh J. Brunett atlikto tyrimo metu buvo siekta nustatyti, kokie veiksniai motyvuoja tapti kraujo donorais(11). Šiam tikslui jis atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 200 žmonių, kuriuos suskirstė į dvi grupes. Pirmajai grupei jis priskyrė 100 atsitiktinai atrinktų Teksaso valstijos donorų. Į antrąją grupę
jis įtraukė šimtą atsitiktinai paimtų Teksaso gyventojų, kurie nėra kraujo donorais, ir niekada jais nebuvo.
Tyrimas parodė, jog Teksaso valstijos donorų pasiskirstymas pagal lytį yra 72 proc.
vyrų bei 28 proc. moterų. Be to daugiau nei pusė apklaustų donorų buvo vedę (69 proc,).
Paklausti apie veiksnius, kurie turi įtakos duoti kraujo, donorai pažymėjo tokius veiksnius, kaip: geras pavyzdys vaikams (55 proc), pasitenkinimas geru darbu (beveik pusė visų apklaustųjų donorų t.y 58 proc). Dar vienas veiksnys, kuris gali įtakoti kraujo donorystę, taip pat įvardijamas ir vaidmuo JAV visuomeniniame gyvenime - iš 100 apklaustų, beveik 34 donorai pasakė, kad šis veiksnys jiems yra svarbus. Žmogiškumo veiksnį beveik pusė visų apklaustųjų (64 proc.) įvardijo, kaip vieną svarbiausių motyvacijos veiksnių.
Priešingai nuo kraujo donorų, žmonės, kurie niekada nėra davę kraujo, veiksnius kurie įtakotų jų tapimą kraujo donorais, įvardino: saugią kraujo donorystę (61 proc. arba 61 apklaustasis), pasitenkinimą geru darbu (48 apklaustieji). Beto žmonės teigė, kad taptų kraujo donorais, jei reikėtų parodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams - taip pasielgtų net 57 žmonės iš 100 apklaustųjų.(11)
2000 metais Kanados sostinės (Otavos) medicinos universiteto mokslininkai C. Maltnaz, N. Proulx, J. Bormanis, N Lounder, G. Rock. atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti Kanados donorų pažiūrį ir motyvacinius veiksnius, susijusius su kaupiamąja kraujo donoryste. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog beveik 60 proc visų kaupiamųjų kraujo donorysčių yra atliekama vien tik dėl baimės, kad kai žmogui prireiks kraujo, jis jo negalės gauti, nes tuo metu tinkamo kraujo (pagal kraujo grupę) ligoninė ar gydymo įstaiga paprasčiausiai neturės (13).
Kaupiamoji – autologinė kraujo donorystė, tai tokia kraujo donorystė, kurioje pats kraujo donoras renka kraują sau pačiam, t.y. kai žmogaus kraujas saugomas būtent jam pačiam arba jo šeimos nariams. Ši kraujo donorystė yra pakankamai brangi ir neefetyvi, nes kraujas negali būti ilgai saugomas, todėl dažnai jį tenka tiesiog sunaikinti, taip pat šios donorystės metodo priežiūra, tvarkymas bei apskaita yra pakankamai sunki ir sudėtinga.
Tyrimo metu buvo nustatyta, jog kaupiamųjų kraujo donorų amžiaus vidurkis yra apie 56 metai. Net 62 proc. visų donorų sudaro vyrai, moterys - 38 proc. Taip pat šią donorystę labiau propaguoja labiau išsilavinę kraujo donorai. Daugiau nei pusę tokių kraujo donorų sudaro aukštąjį mokslą baigę donorai ir tik 1 šimtąją dalį sudaro donorai, kurie nėra baigę vidurinės mokyklos. Beto buvo nustatyta, kad šiek tiek mažiau nei du trečdaliai (73 proc.) autologinių kraujo donorų nėra niekada anksčiau buvę pastovus kraujo donorai (13).
Taigi, Kanados mokslininkai pastebėjo, jog pagrindiniai veiksniai, skatinantys žmones pereiti prie autologinės kraujo donorystės, yra:
Baimė, jog tada, kai kraujo prireiks, jo gali nebūti.
Baimė, kad nepažįstamojo kraujas yra infekuotas
Noras būti užtikrintam, jog pats pacientas - donoras kontroliuoja savo kraujo rinkimą bei saugojimą.
Įsitikinimai, kuriais žmonės tiki, bei jų laikosi.
Ne visi mokslininkai pritaria faktui, kad žmonės skatinami duoti kraujo iš altruizmo. Jungtinė tyrėjų komanda, kurią sudarė Didžiosios Britanijos, Graikijos, Kanados mokslininkai, iškėlė prielaidą, jog kraujo davimas yra paprasčiausias egoizmas ir rūpinimasis ne kuo kitu, o pačiu savimi. Mokslininkai atliko dvigubos reikšmės tyrimą, šiame tyrime dalyvavo visų šalių studentai besimokantys universitetuose arba koledžuose, kurie davė kraujo (1415). Šiuo tyrimu buvo siekiama:
Išsiaiškinti, kaip pritraukti naujus donorus ir kaip išlaikyti senus.
Padaryti giluminį - kokybinį tyrimą, kuris parodytų pirmakarčių donorų požiūrį į donorystę.
Mokslininkai pastebėjo, kad žmonės, kurie pirmą kartą ketina duoti kraujo, dažnai įvardina, kad jiems labai svarbu:
kraujo centro – banko darbo laikas,
kraujo ėmimo trukmė,
kraujo centro vieta.
Taip pat focus grupių nariai teigė, kad jiems būtų daug lengviau duoti kraujo viešumoje (prekybos centre, parke) nei eiti į kraujo centrą.
Vėliau tyrėjai pasikvietė kelis donorus diskusijai. Jiems leido susiskirstyti į dvi focus grupes, kuriose žmonės tiesiog dalinosi mintimis apie kraujo donorystę:
Pirmojoje grupėje tyrimo dalyviai teigė, kad kraujo davimas yra altruizmo pasekmė. Žmonės, duodami savo kraują, patiria nemalonią procedūrą ir tai daro dėl nežinomo recipiento.
Antrosios grupės dalyviai (focus grupėjė) teigė, kad kraujo davimas yra tiesiog užslėptas egoizmas, nes žmonės, duodami kraujo, giliai savyje viliasi, kad jei jiems prireiks kraujo, jie galės jo gauti. O beto duodami kraujo susilauks pagarbos. Duodami kraujo donorai atnaujina savo kraują ir organizmą. todėl kraujo davimas yra ne kas kita kaip užslėptas egoizmas.
Šiose tyrimo grupėse buvo naudojamos dvejopas bendravimo - klausimo būdas:
pirmas klausimo būdas buvo, kai klausimai pradedami klausti nuo mažiausiai diskusijų galinčio sukelti klausimo ir palaipsniui didinamas diskusijų lygis (foot-in-the-door modelis).
antrasis buvo naudotas atvirkštinis klausimo būdas. Kai pradedama nuo pačių „stipriausių“ klausimų ir baigiama silpnesniais (door-in-the-face modelis). Buvo pastebėta, kad efektyviau veikia pirmasis tyrimas, kai diskusijos kulminacija yra paliekama pabaigai, taip korespondentų nuotaika ir įsijautimas į diskusiją auga palaipsniui ir stiprėja su kiekvienu klausimu.(14)
Tuo tarpu L. Mascarettti ir U. Rossi 2004 metais savo straipsnyje teigia, kad šių laikų visuomenėje kraujo davimo aktas (jei tik to reikia), turėtų būt vertinamas ne tik kaip pilietinė kiekvieno sveiko žmogaus pareiga, bet ir kiekvieno piliečio teisė, kurios pirmąjį apibrėžimą pateikė tas pats Ričardas M. Titmuss, apibrėždamas kraujo davimą (19):
“kraujo davimas yra svarbios piliečio teisės dalyvauti abipusiuose ir ekvivalentiškuose,
jokių komercinių motyvų neturinčiuose dovanojimo santykiuos,e išraišką, kur kraujo – gyvo audinio dovana, vakarietiškoje visuomenėje tampa pagrindiniu kriterijumi įrodančiu, kur baigiasi ekonomika ir kur prasideda nauda visuomenei”(20).
Dosnumą stengėsi apibrėžti jau ir Senovės Romos didieji mąstytojai, tokie, kaip Aristotelis, teigė, kad dosnumas, kaip ir kitos dorybės, yra išmokstamos ir išauginamos. Dorybę Aristotelis sulygino su darbo įgūdžiais ir teigė, jog laikui bėgant, jei jų laikomės, mes jas tiesiog įgyjame. Aristotelis manė, kad asmens motyvacija doriems veiksniams kinta per laiką. Jei jauni žmonės dorai veikia dėl išorinio poveikio ar tam tikro atlygio, tai įgiję dorybę, jie savyje suranda prasmę ir lengvai,su malonumu pradeda veikti dorai. Doru žmogumi Aristotelis laikė tą, kuris turi vidinę motyvaciją ir būna doru dėl savęs (21).
Toronto (JAV) universiteto profesorius E. Lightman 1992 metais vykdė tyrimą, susijusį su kraujo donorų išoriniu ir vidiniu motyvavimu. Profesorius tyrimo metu išsiuntė klausimynus per 2000 korespondentų (donorų). Klausimai buvo susiję su donorų motyvacija tapti ir išlikti kraujo donoru (Error! Reference source not found.). Atlikus šį tyrimą jis adarė tokias išvadas: laikui bėgant ir donorams įpratus prie donorystės išoriniai veiksniai tampa nelabai svarbūs (išoriniais veiksniais autorius laiko kraujo centro vietą, prieinamumą, socialinių grupių spaudimą), pagrindiniais veiksniais tampa vidiniai, tokie, kaip noras padėti ir noras, kad ateityje tau pačiam neiškiltų jokių problemų su kraujo prieinamumu. Prie šio pastebėjimo prisideda ir Viskonsino (JAV) mokslininkai, pastebėję priklausomybę, tarp
kraujo davimų skaičiaus bei išorinių veiksnių - kuo dažniau žmogus duoda kraują, tuo jam tampa mažiau svarbu, kurioje vietoje yra kraujo centras – bankas (24).
Taip pat E. Lightman atsakė į profesoriaus Ričardas M. Titmuss užduotą klausimą „kaip žmonės mokosi duoti kraujo?“. Mokosi tik duodami jį. Mokydamasis duoti kraujo žmogus – donoras perkelia savo norą padėti ir į kitas visuomenės sritis (Error! Reference source not
ound.).
Tais pačiais metais Vokietijos mokslininkai pateikė kontrargumentus visiems maniusiems, jog pagrindinis neatlygintinos kraujo donorystės principas yra altruizmas. Vokietijos mokslininkai, atlikę tyrimą Žemutinėje Saksonijoje, konstatavo, jog vienas iš neatlygintinos kraujo donorystės pagrindinių motyvų yra ne noras padėti ar gerumas, o tiesiog noras būti pastebėtam ir įvertintam. Taip pat buvo pastebėta, kad egzistuoja problema, kuri yra įvardinama, kaip nedelsingumo gelbstint netekimu (the Loss of immediancy in helping) (6)
1.3 Veiksniai motyvuojantys ir atstumiantys kraujo donorus
Kokie veiksniai motyvuoja žmones tapti kraujo donorais? Šį klausimą nagrinėjo B. Suarrez 2004 metais. Atlikdamas giluminį tyrimą jis stengėsi suprasti pastovius donorus. Didžioji dalis kraujo donorų, su kuriais tyrėjas vedė interviu, pripažino, jog noras sugrįžti ir duoti kraujo yra tiesiog racionalus ir šiuo veiksmu jis nori padėti sergantiems ir tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tik nedaugelis donorų teigė, kad juos paskatino grįžti emociniai ar asmeniniai veiksniai(23).
veiksniai turintys įtakos duoti kraujo ir tapti pastoviu donoru, skiriasi ir nuo to, koks jų amžius. JAV mokslininkai bandė nagrinėti skirtingo amžiaus žmonių motyvus tapti pastoviais donorais (age effect) (22). Pavyzdžiui, jaunesni nei 25 metai donorai labiau vertina smulkias dovanėles, tokias, kaip įvairios nuolaidos, kvietimai į renginius ir t.t. Tuo tarpu, vyresni donorai labiau vertina kraujo davimą, kaip apsidraudimo formą (blood credit ). Tokiu būdu pats donoras padidina tikimybę, jog kada jam prireiks kraujo, jis jį galės gauti. Yra ir tokia kategorija donorų, kurie duodami kraują mano, kad taip gerina savo sveikatą (kraujas atsinaujina ir tampa sveikesnis, normalizuojasi kraujo spaudimas). Sprendimą duoti kraujo taip pat įtakoją ir socialiniai veiksniai. Socialinė aplinka žmogų veikia stipriau, nei kiti aplinkos veiksniai, todėl tai yra stiprus motyvatorius. Pasak U. Lassen, asmeninė patirtis yra taip pat labai svarbus motyvatorius. Jos tyrimų metu buvo paskaičiuota, jog, kai žmogui
(donorui arba jo artimajam) yra perpilamas kraujas, po perpylimo net 20 procentų visų perpiltųjų pacientų tampa kraujo donorais ir šeši procentai parpiltųjų pacientų artimųjų tampa kraujo donorais. Tai galima įvardinti, kaip atsidėkojimą ar pareigą (22).
Braziljoje 2005 metais mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad norint valstybei pritraukti žmones tapti donorais, reikia veikti jų jausmus, t.y., žmonėms dažnai nereikia materialinio ar finansinio atlygio už tai, jog jie duoda savo kraują. Didžioji dalis apklaustųjų įvardino, jog juos labiau paveiktų žinia apie tai, jog savo auka jie gali išsaugoti žmonių gyvybes (Error! Reference source not found.).
Brazilijos mokslininkams pritaria ir JAV tyrėjai (0), 2008 metais atlikę apklausą Kalifornijos valstijoje. Tyrėjai nustatė, jog pagrindiniu veiksniu Kalifornijos donorai laiko altruizmą. Tačiau Kalifornijos mokslininkai pastebi, jog svarbu ne tik pritraukti donorus, tačiau dar svarbiau sugebėti donorus motyvuoti taip, kad pirmakarčiai donorai sugrįžtų
duoti kraujo ir taptų pastoviais kraujo donorais. Deja, ne visi kraujo donorai sugrįžta antrą
kartą duoti kraujo. Nustatyta kad 4 iš 10 donorų nebesugrįžta pakartotiniam kraujo davimui. Taip pat, šio tyrimo metu mokslininkai nustatė vieną iš pagrindinių prielaidų, kodėl žmogus nebenori pakartotinai duoti kraujo. Atsakymą mokslininkai pateikė pakankamai paprastą. Todėl, kad po kraujo davimo žmogus jautėsi negerai (svaigo galva jautė bendrą silpnumą). Kita iš priežasčių, kraujo davimas užima per daug laiko.
Kaip ir Kalifornijos valstijos ar Brazilijos mokslininkai, taip ir PSO)įvardina tuos pačius altruistinius veiksnius, kurie skatina tapti kraujo donorais. Tačiau PSO išskiria ir veiksnius, kurie įtakoja pirmakarčius kraujo donorus tapti pastoviais donorais (27). Tarp šių veiksnių minimi ir tokie veiksniai, kaip: šiltas bendravimas tarp kraujo donorų ir kraujo donorystės įstaigos personalo, saugi ir patogi kraujo donorystė.
Taip pat PSO išskiria elementus, kurie gali skatinti savanoriškąją ir neatlygintiną kraujo donorystę (Error! Reference source not found.):
Nacionalinė kraujo donorų programa skirta skatinti švietimą bei kraujo donorų užimtumą, taip pat orientuota į bendradarbiavimą tarp visuomeninių organizacijų ir jaunimo.
Paskirti pareigūnus, kurie kontroliuotų tokias sritis, kaip: donorų užimtumas, švietimas, motyvacija, bei donorų išlaikymas bei naujų donorų paieška
Plėtoti partnerystę tarp nevyriausybinių organizacijų
Skatinti darbuotojų mokymus, bei kelti jų kompetenciją
Atlikti stebėsenos ir vertinimo tyrimus, skirtus kraujo donorystės programos vertinimui
2010 metais pasirodžiusiame Australijos mokslininko Michael Jay Polonsky darbe buvo nagrinėjamos problemos susijusios su kraujo donoryste (37). Savo darbe Michael Jay Polonsky pastebi, kad Australijoje kaip ir visame pasaulyje vyrauja ta pati problema – kraujo donorų trūkumas. Jo teigiu tik nedaugelis potencialių donorų gelbsti kitiems gyvybes duodami savo kraujo. Nors senėjanti visuomenė ir didėjantis kraujo poreikis šalyje kas dien vis auga. Mokslininkas nustatė, kad iš potencialių Australijos donorų tik 3 procentai ryžtasi duoti kraujo. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje bei Amerikoje (JAV) šis skaičius dvigubai didesnis. Todėl valstybė, tiksliau, ištisas kontinentas susiduria su kraujo stygiumi jau ištisus dešimtmečius. Valstybė vėl grįžo prie mokamos kraujo donorystės, tikėdamasi, kad finansinė parama skątins asmenis duoti kraujo. Tačiau Michael Jay Polonsky teigimu, reikia imtis ryžtingesnių veiksmų, kad pritraukti didesnę dalį žmonių tapti donorais. Bet jis atsargiai vertina betkokia kaina siekti kraujo donorų skaičiaus didinimo. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl negalima, bet kokia kaina, skatinti kraujo donorystės jis įvardija - imigraciją. Per pastaruosius 5 metus pasaulyje migraciją ypač susitiprėjo. Pagrindinė problema yra Afrikos žemyne gyvenantys žmonės, kurie aktyviai braunasi į kitas valstybes, tiek legaliai tiek ir kaip emigrantai. Mokslininkas tikina, kad nelegalai vis dažniau atvyksta į Australiją. Vien 2009 metais Australiją nelegaliai pasiekė daugiau nei 200 000 Afrikos šalių gyventojai. Afrikoje apie 35 proc. visų gyventojų yra infekuoti ŽIV, Maliarija arba vienu arba net ir keliais Hepatito virusais. Mokslininkas teigia, kad negalima leisti, jog atvykėliai iš kitos šalies, o ypač iš Afrikos galėtų tapti kraujo donorais, nes emigrantams tai papildomas pajamų- lengvatų šaltinis (37).
Daugelyje autorių straipsnių yra minima viena pagrindinė problema – baimė. Tik kiekvienas autorius - mokslininkas baimę ir jos rūšį įvertina kitaip. Vieni vertina baimę užsikrėsti, kiti baimę į blogai atliekamą donorystę, treti tiesiog bijo skausmo. Kaip išlaikyti kraujo donoro motyvaciją duoti kraują kalba Jungtinių amerikos valstijų mokslininkai Brayn Custer, Jorge A. Rios. Jų teigimu visiškai nesvarbu, kad JAV kraujo donorystė yra stipri valstybė. JAV donorystės centrai sugeba aprūpinti krauju ligonius, kuriems jo reikia. Tačiau kraujo duoti sugrįžta tik 37,2 proc. kraujo donorų. Norėdami nustatyti su kokiomis baimėmis susidurie asmenys pirmą kartą duodami kraują mokslininkai atliko longitudinį tyrimą 6 didžiausiuose JAV kraujo centruose. Tyrimą pradėję vykdyti dar 2006 metais mokslininkai jį tesė penkerius metus. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad kuo vyresnis kraujo donoras tuo didesnė tkimymė, kad jis dar kartą sugrįš duoti kraujo. Pati jautriausiai – bailiausia donorų
grupė yra nuo 16 iki 22 metų amžiaus kraujo donorai. Tuo tarpu tikimybė, kad 45 mečiai kraujo donorai sugrįš duoti kraujo (lyginat su donorais nuo 16 iki 22 metų amžiaus) dvigubai padidėja. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad sunkiausia pritraukti asmenis sugrįžti pirmą kartą. Ir jeigu prilyginsime pirmakarčio donoro tikimybę sugrįžti 1. Tai antrą kartą šis skaičius bus 2. 86, trečią kartą 4.00, ketvirtą kartą 10. Todėl labai svarbu, kad specialistai dėtų visas pastangas susigrąžinti pirmąkartį kraujo donorą (38).
Norėdami geriau išsiaiškinti ir ištirti Kanados studentų požiūrį, bei motyvacijos veiksnius, šios šalies mokslininkai M.E. Hupfer, D.W. Taylor, ir J.A. Letwin, atliko tyrimą (27). Tyrimo metu buvo apklausiami paskutinių kursų studentai, tyrime dalyvavo 450 studentų. Analizuojant duomenis mokslininkai išskyrė 4 grupes, t.y., vyrai, moterys, donorai, nedonorai. Suskirsčius anketas į donorų (žmogus, nors kartą yra davęs kraujo) ir studentų, kurie niekada nėra davę kraujo (ne donorų), paaiškėjo, jog donorų iš apklaustųjų tarpo yra tik 146, o studentų, kurie niekada nėra davę kraujo, yra beveik 3 kartus daugiau.
Atlikus šį tyrimą taip pat buvo nustatyta, kad trys pagrindiniai veiksniai, kurie motyvuoja tapimą donoru tiek vyrus, tiek ir moteris yra altruizmas (patinka padėti kitiems žmonėms), socialinė įtaka ir smalsumas. Priešingai nei moterims, vyrams svarbus veiksnys buvo moralė ir pareiga.
Paprašius išskirti, kas neramina studentus kraujo donorystėje ir kas skatina tapti kraujo donorais, apklaustieji donorai išskyrė 3 pagrindines priežastis, kurios juos skatina tapti donorais:
1. Šalyje trūksta kraujo donorų, 2. Saugi kraujo donorystė, 3. Nemokami kraujo tyrimai.
Paklausus studentų, kurie niekada nėra davę kraujo, apie veiksnius, kurie juos skatintų duoti kraujo, atsakymai buvo tokie:
1. Kraujo donorų trūkumas šalyje, 2. Nemokamas kraujo tyrimai, 3. Saugi kraujo donorystė.
Paprašius studentų, kurie niekada nėra davę kraujo (ne kraujo donorų) išskirti pagrindinius veiksnius, kurie juos atstumia nuo kraujo donorystės, išskirti pagrindiniai veiksniai:
1. Baimės (būti infekuotam, blogai aptarnautam, skausmui), 2. Įtemta dienotvarkė (laiko stoka),
