1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Sandra Akmanavičienė
ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ VADOVŲ FUNKCIJŲ RAIŠKA:
VADOVAUJA, LYDERIAUJA, ADMINISTRUOJA?
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
_______________doc. dr. Gintautas Cibulskas (parašas) 2017-05-15
Kaunas, 2017
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ VADOVŲ FUNKCIJŲ RAIŠKA:
VADOVAUJA, LYDERIAUJA, ADMINISTRUOJA?
Sandra Akmanavičienė
Mokslinis vadovas doc. dr. Gintautas Cibulskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos ka- tedra. Kaunas; 2017. 69 p.
Darbo tikslas – įvertinti valstybinių (M) ir privačių (N) asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų funkcijų raišką.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų vadovų požiūrį į jų funkcijų raišką;
2. Nustatyti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų požiūrį į jų vadovų funkcijų raišką;
3. Palyginti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų vadovų ir jų darbuotojų požiūrius.
Tyrimo metodika. 2017 m. kovo mėnesį 4 valstybinėse profilinėse klinikose ir 2 privačiose sveikatos priežiūros įstaigose buvo išdalintos 353 anoniminės anketos vadovams ir darbuotojams;
popieriniu variantu atgal sugrįžo 247 (iš jų 244 pilnai užpildytos ir naudotos tolimesnei analizei);
elektroninėje sistemoje atsakė 50 respondentų; iš viso pilnai atsakytų anketų – 294 (ir popieriniu variantu, ir internetu); atsako dažnis – 83,29 proc. Siekiant išsiaiškinti, ką kasdieniniame darbe daugiausiai atlieka vadovai jų požiūriu bei kokias veiklas vykdo vadovai darbuotojų požiūriu, buvo pasirinktas kiekybinio tyrimo metodas. Gauti duomenys buvo užkoduoti ir perkelti į statistinės duomenų apdorojimo programos paketą „SPSS for Windows 17.0“. Grafiniam pateikimui naudojama Microsoft Office Excel 2013 kompiuterinė programa. Apdoroti duomenys bei jų rezultatai pateikiami grafikų ir lentelių pavidalu (procentine išraiška).
Rezultatai. Valstybinių ir privačių įstaigų vadovų požiūriu, kaip ir šių įstaigų darbuotojų požiūriu, daugiausiai vadovai atlieka vadovavimo funkcijas. Antroje vietoje valstybinių įstaigų vadovų požiūriu, jie atlieka lyderiavimo funkcijas (𝑥–49,75, p>0,05) ir žemiausiais balais vertino administravimo funkcijų raiškos rodiklius (𝑥–28,25, p>0,05). Antroje vietoje privačių įstaigų vadovai (𝑥–53,5, p<0,05), kaip ir jų darbuotojai (𝑥–51,54, p<0,05), laiko administravimo funkcijų raišką ir žemiausiais balais vertino lyderiavimo funkcijų raiškos rodiklius (𝑥–46,5, p<0,05; 𝑥–
43,75, p<0,05). Antroje vietoje pagal svarbą valstybinių įstaigų darbuotojai, priešingai nei jų vadovai, laiko administravimo funkcijų raišką (𝑥–45,29, p>0,05) ir žemiausiais balais vertino lyderiavimo funkcijų raiškos rodiklius (𝑥–40,98, p>0,05).
Išvados. Valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų vadovų ir darbuotojų požiūriu, aukščiausiais balais jie vertino vadovavimo funkcijų raiškos svarbą įstaigose, tačiau išryškėjo skirtumas tarp administravimo ir lyderiavimo veiklų raiškos: privačių įstaigų vadovai aukštesniu balų vidurkiu įvertino administravimo funkcijų raišką, tuo tarpu valstybinių įstaigų vadovai aukštesniu balų vidurkiu įvertino lyderiavimo funkcijų raišką.
Raktažodžiai: medicinos vadovo funkcijos, medicinos vadovo atsakomybė, sveikatos priežiūros
lyderystė, sveikatos priežiūros įstaigų administravimas, ligoninių valdymas, sveikatos priežiūros
organizavimas/valdymas, medicinos vadovo įgūdžiai, privati sveikatos priežiūros įstaiga.
3
SUMMARY
Management of public health
MANIFESTATION OF ADMINISTRATIVE FUNCTIONS AT STATE AND PRIVATE HEALTH CARE INSTITUTIONS: MANAGEMENT, LEADERSHIP, SUPERVISION?
Sandra Akmanavičienė
Academic Advisor: Assoc. Prof. Dr. Gintautas Cibulskas
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Man- agement. Kaunas; 2017. 69 pages.
Aim of the study is to assess the manifestation of administrative functions at M (state institutions) and N (private clinics) health care institutions.
Objectives:
1. To determine the attitude of the managers at the M and N health care institutions towards the manifestation of their functions.
2. To determine the attitude of the employees of the M and N health care institutions towards the manifestation of administrative functions.
3. To compare the opinions of the managers and the employees of M and N health care insti- tutions.
Methods. In March of 2017, 353 anonymous questionnaire-based surveys were distributed to the employees and managers of 4 state specialized clinics and 2 private health care institutions. Out of this number, 247 printed copies (244 of which were fully completed and could be used for further analysis) and 50 electronic copies of the surveys were returned, comprising a total number of 294 surveys (both printed and electronic copies). Response rate: 83.29%. A quantitative research method was used to reveal the daily actions of the managers as seen by the managers themselves and their employees. The gathered data were encoded and imported into the statistical analysis software (SPSS for Windows 17.0). Microsoft Office Excel 2013 was used for the graphical presentation. The processed data and its results were presented in the form of diagrams and tables (expressed in per cent).
Results. Both theemployees and the managers of the state and private institutions believed that the managers mostly performed management-related functions. According to the managers of the state institutions, their second function was leadership (𝑥–49.75, p>0.05), while supervision was the last indicator mentioned (𝑥–28.25, p>0.05). Based on the opinion of both the employees (𝑥–51.54, p<0.05) and the managers (𝑥–53.5, p<0.05) of private institutions, supervision was the second most important function of managers, while leadership indicators received the lowest score (𝑥–46.5, p<0.05; 𝑥–43.75, p<0.05). Contrary to their managers, the employees of state institutions believed that supervision was the second most important function (𝑥–45.29, p>0.05) and gave the lowest evaluation to the leadership-related functions (𝑥–40.98, p>0.05).
Conclusions. According tothe managers and the employees of state and private health care institutions, the management-related functions were the most important ones and were evaluated highly. A difference in opinions was noticed in the assessment of the manifestation of supervision and leadership functions, i.e. supervision was highly assessed by the managers of private institutions, while the leadership function received higher scores from the managers of state institutions.
Key words: function of medical director, responsibilities of medical director, health care
leadership, health care institution administration, hospital management, health care organisation
management, skills of medical manager, private health care institutions.
4
TURINYS
SANTRUMPOS ...5
SĄVOKOS IR TERMINAI ...6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Vadovavimo samprata. Jo stiliai ... 10
1.2. Lyderiavimo samprata ... 15
1.3. Administravimo samprata... 19
2. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ VADOVŲ KVALIFIKACIJOS IR FUNKCIJŲ REGLAMENTAVIMAS ... 23
2.1. Asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kvalifikaciniai reikalavimai ... 23
2.2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo bendrosios funkcijos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ... 24
2.3. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo bendrųjų funkcijų apžvalga...25
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKA ... 32
4. REZULTATŲ ANALIZĖ ... 39
4.1. Demografiniai respondentų duomenys ...39
4.2. Statistinė duomenų analizė ...42
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
LITERATŪRA ... 54
PRIEDAI ... 60
5
SANTRUMPOS
ASPĮ – asmens sveikatos priežiūros įstaiga.
LNSS – Lietuvos Nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota Sveikatos sistemos įstatymo.
SN – standartinis nuokrypis.
𝑥 – vidurkis.
Proc. – procentai.
N – respondentų skaičius.
6
SĄVOKOS IR TERMINAI
Akreditavimas
–tai nacionalinės akreditacijos įstaigos patvirtinimas, kad įstaiga atitinka atitikties įvertinimo įstaigoms bei jų veiklai taikomus reikalavimus, apibrėžtus darniuosiuose standartuose, Europos Sąjungos bei nacionaliniuose teisės aktuose ar kituose norminiuose dokumentuose (jei jie taikomi), bei yra kompetentinga vykdyti veiklą.
Asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ) – įstaiga, kurioje pacientams yra teikiamos I, II ir III lygio paslaugos.
Autokratinis – vienvaldiškas.
Demokratinis vadovavimas – tai vadovavimo forma, kai visa valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų.
Deontologija – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių.
Holistinis – apimantis visumą, neskaidomas.
Impulsyvus – linkęs veikti, veikiantis, vykstantis iš karto, po pirmos paskatos (impulso).
Inovacija – tobulesni sprendimai, kurie geriau nei ankstesnieji sprendimai tenkina visuomenės poreikius juos vartojant.
Kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą konkretų darbą. Kompetencija apima patirtį, įgūdžius ir žinias, dažnai ir tam tikras asmenines savybes (ar asmeninių savybių nebuvimą, pvz., kompetentingas asmuo neturėtų bijoti rizikos).
Koordinavimas – veiksmų, padėties derinimas.
Liberalus – tolerantiškas, negriežtas.
Monitoravimas – stebėsenos atlikimas (vykdymas, organizavimas, koordinavimas).
Multidisciplininis – įvairiapusiškas.
Reglamentavimas – reglamento taikymas, jo nustatymas.
Strateginiai sprendimai – tai svarbiausi tikslai, į kuriuos reikia labiausiai susikoncentruoti, susiję su bendrais organizacijos planais.
Transakcinis įvykis – suteikiantis pastiprinantį atlygį.
Vizualizuojamasis vadovavimo stilius – tai stilius, kuomet vadovas skatina darbuotojus siekti
bendros vizijos.
7
ĮVADAS
Tyrimo problema. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pozicija per pastaruosius dešimtmečius liko tokia pati, tačiau atsakomybės pasikeitė. Ankstesniais laikais vadovų pareigas užimdavo vyresnio amžiaus gydytojai, daug metų dirbantys įstaigoje ir siekiantys atitrūkti nuo klinikinės praktikos. Tokie vadovai orientuodavosi į atvejų ir ligų valdymą, gydytojų profesinių sąjungų kūrimą. Daugiausia jų atsakomybių buvo vidinėje įstaigos aplinkoje, siekiant užtikrinti tikslingą išteklių panaudojimą. Tai žymiai skiriasi nuo šiuolaikinės vadovo praktikos. Šiais laikais vadovai yra lyderiai, kurių atsakomybių ribos kur kas platesnės ir orientuotos tiek į organizacijos vidinę, tiek į išorinę kultūrą. Tokie vadovai turi priimti strateginius įstaigos sprendimus, nustatyti verslo kryptis, pritraukti naujų investicijų ir užtikrinti veiklos efektyvumą. Nepaisant šių atsakomybių vadovai turi kasdienių funkcijų, kurios apima įstaigos kokybės koordinavimo procesus, nuolatinį tobulinimą, siekiant pacientų pasitenkinimo [24].
Pagal šiuolaikinę mokslo ir medicinos pažangą vadovo kompetencija ir asmeninės savybės tampa vienos svarbiausių sveikatos priežiūros įstaigos politikos įgyvendinimui. Prieš kelis dešimtmečius vadovais tapdavo asmenys, turintys klinikinės praktikos, šiais laikais vadovas turi išmanyti daugelį sričių: nuo sveikatos ekonomikos iki verslo ir pardavimo strategijos formavimo.
Paprastai tariant, vadovas turi gebėti apjungti klinikinę, politinę ir finansinę praktiką [24].
Aukštos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo pareigos yra atsakingos, dažnai sudėtingos, reikalaujančios drąsos naujiems iššūkiams. Sveikatos įstaigos vadovai pagal tarptautinį apibrėžimą yra patyrę gydytojai, gebantys greitai priimti sprendimus ir spręsti problemas. Deja, vadovai ne visada yra lyderiai ar patyrę vadybos specialistai, kurie galėtų savarankiškai rasti problemų sprendimus ir vesti įstaigą tikslo link [14].
Temos aktualumas. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ) pasigendama vieningos nuomonės apie vadovo veiklą: dažnai tai, ką kasdieninėje veikloje atlieka vadovas bei kokį jis save mato, skiriasi nuo darbuotojų požiūrio į vadovų veiklą kasdieninėje veikloje. Šiuo darbu norima išsiaiškinti, ką kasdieniniame darbe daugiausia atlieka vadovai jų požiūriu bei kokias veiklas vykdo vadovai darbuotojų požiūriu.
Temos naujumas. Lietuvoje vadovų veiklos klausimai nagrinėti A. Šilio straipsnyje (2009)
apie vadovavimo kokybės vertinimą asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tuo tarpu apie vadovų
funkcijų raišką asmens sveikatos priežiūros įstaigose (lyginant valstybines ir privačias ASPĮ)
nagrinėta nebuvo.
8
Temos teorinė reikšmė. Sveikatos priežiūros įstaigų vadovų funkcijų sampratos analizuojamos teoriniu aspektu, apžvelgiant įvairių autorių požiūrį apie vadovavimą, lyderiavimą, administravimą.
Temos praktinė reikšmė. Gauti tyrimo rezultatai padės M ir N sveikatos priežiūros įstaigų
vadovams geriau organizuoti darbo procesą, formuoti klinikos politiką, profesinę gerovę, kurti
palankesnę darbo aplinką, daugiau bendraujant su darbuotojais, paaiškinus šiems platesnį pokyčių ir
judėjimo vaizdą.
9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų funkcijų raišką M (valstybinėse) ir N (privačiose) asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų vadovų požiūrį į jų funkcijų raišką;
2. Nustatyti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų požiūrį į jų vadovų funkcijų raišką;
3. Palyginti M ir N sveikatos priežiūros įstaigų vadovų ir jų darbuotojų požiūrius.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Pirmoje darbo dalyje remiantis mokslinės literatūros analize, aptariamos vadovavimo, lyderiavimo ir administravimo sampratos bei analizuojami asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kvalifikaciniai reikalavimai, bendrosios funkcijos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Siekiant sukurti teorinį modelį, vadovavimo, lyderiavimo ir administravimo bruožai analizuojami remiantis užsienio šalių patirtimi.
1.1. Vadovavimo samprata. Jo stiliai
Organizacija – tai visuma, suburta bendram tikslui. Viena iš sėkmingo organizacijos gyvavimo priežasčių, tam, kad ji galėtų siekti savo tikslų, yra vadovavimas. Kiekvienoje organizacijoje valdyba yra specifinis organas, nepriklausomai nuo to, ar tai yra verslo įmonė, universitetas, valstybinė įstaiga ar ligoninė.
Skirtingi autoriai vadovavimo sampratą apibrėžia įvairiai. Vadovavimas – tai organizacijos veiklų organizavimas ir koordinavimas, norint pasiekti apsibrėžtų tikslų [48]. Vadovavimas susideda iš kelių funkcijų – kurti organizacijos politiką ir organizuoti, planuoti, kontroliuoti ir vadovauti organizacijos ištekliams, norint pasiekti tikslų. Anot vadybos guru P. Drucker (2013), pagrindinė vadovavimo užduotis apima du aspektus – reklamą ir inovacijas [11]. Tikras vadovas atskirų individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe, kuri gali pasiekti bendrų užsibrėžtų tikslų.
Valdymo praktika išsiskiria tuo, kad sprendimų priėmimui vadovai skiria sistemingą, specialų dėmesį. Vadovo sugebėjimas priimti valdymo sprendimus žymia dalimi nulemia sėkmingą organizacijos veikimą ir plėtrą.
Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus, lemiantis kitų žmonių veiksmus, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai [22].
Stankevičienė A. (2006) vadina valdymą procesu, kuris susidaro iš organizavimo, planavimo, vadovavimo, kontroliavimo [42]. Sakalo A. ir Šilingienės V. (2000) vadovavimo samprata įvardijama siejant ją su keliais esminiais dalykais: poveikiu ir vadovavimo stiliaus panaudojimu [38].
Šiuolaikiniame visuomenės sveikatos moksle sveikatos vadyba suprantama kaip visų išteklių,
kurie gali būti naudojami žmonių sveikatai gerinti, valdymas, padedantis efektyviai spręsti visuo-
menės sveikatos problemas [88].
11
Pasak E. Bagdono ir L. Bagdonienės (2000), vadovauti – tai organizuoti žmonių veiklą organizacijos tikslams pasiekti ir sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas [1]. Vadovavimas sieja grupės veiklą su kitų grupių ir visos visuomenės, kurios dalis yra ši grupė, veiklos tikslais. Autoriai teigia, kad vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais bei padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus bei efektyviai jų siekti. Vadovas atskirų individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Skirtingų autorių susisteminti apibrėžimai pateikiami lentelėje (1 lentelė).
1 lentelė. Vadovavimo sampratos apibrėžimai
Metai Autorius Vadovavimo apibrėžimas
1998 J. Kasiulis, V.
Tarvydienė
Vadovavimas – tai vienas iš grupinių procesų, vykstančių organizacijose šalia kitų grupinių procesų, tokių kaip konfliktai, sprendimų priėmimas, darbuotojų įvertinimas, grupės dinamika, valdžios, įtakos panaudojimas.
2000 E. Bagdonas, L. Bagdonienė
Vadovavimas – tai žmonių veiklos organizavimas organizacijos tikslams pasiekti ir sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas.
2000 B.B. Longest, S. J. Rakich, K. Darr
Vadovavimas – tai procesas, susidedantis iš socialinių ir techninių funkcijų ir veiklų, kurios kyla organizacijoje siekiant tikslų.
2003 Stephen P.
Robbins
Vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus.
2007 G. Northouse Vadovavimas – tai tvarkos ir stabilumo ieškojimas, tvarkos ir nuoseklumo organizacijoje užtikrinimas.
2011 S.S. Gulshan, L. Prasad
Vadovavimas – tai menas pritaikyti įgūdžius ir mokslas, kaip sisteminis darinys, išsivystęs per eksperimentus ir stebėjimą.
2012 V. Šilingienė Vadovavimas – tai darbuotojų nukreipimas ir jų motyvavimas siekti organizacijos tikslų, naudojantis turimomis formaliomis organizacijos suteiktomis galiomis, laikantis atitinkamo vadovavimo stiliaus, taikant įvairius valdymo metodus, būdus.
2014 G. Deslandes Vadovavimas – tai pažeidžiama jėga, kuri turi pasiekti rezultatų
veikiant trigubai jėgai – suvaržymui, imitacijai ir vaizduotei,
veikiant subjektyviame, tarpasmeniniame, instituciniame ir aplinkos
lygiuose.
12
B.B. Longest, S.J. Rakich, K. Darr (2000) išskiria pagrindines vadovavimo funkcijas [30]:
Planavimas. Funkcija, reikalaujanti nustatyti kryptį ir apibrėžti, kas turi būti pasiekta.
Organizavimas. Visos veiklos organizavimas, pozicijų, darbų, atsakomybių apibrėžimas.
Personalo paieška. Naujų komandos narių paieška, esamos darbo jėgos plėtojimas.
Kontroliavimas. Komandos narių veiklos monitoravimas.
Sprendimų priėmimas. Efektyvių sprendimų priėmimas, apgalvojant galimas alternatyvų naudas ir žalas. Funkcija, apimanti visas prieš tai išvardintas.
Vadovavimo apimtis gali svyruoti nuo vieno asmens mažoje organizacijoje ir nuo šimto iki tūkstančio vadybininkų tarptautinėse kompanijose. Nors apimtys yra skirtingos, vadovavimas yra labai svarbi organizacijos sudedamoji dalis. Kaip P. Drucker (2013) yra pasakęs, „/.../ reikia ilgų metų, kol susikuria stipri vadybos komanda, bet ji gali išsisemti per labai trumpą laiką“ [11].
Vadovavimo stilius – tai filosofija arba principų rinkinys, kuriuo vadovas vadovaujasi, norėdamas sutelkti darbo jėgą [36]. Svarbu suprasti, kad vadovavimo stilius, tai ne procedūra, o vadybos rėmai tam tikrai veiklai, kaip ji turi būti atliekama. V. Damašienė (2002) vadovavimo stilių apibrėžia kaip vadovo darbo būdą organizacijoje [7], o anot V. Tarvydienės ir J. Kasiulio (2005), tai – tarpusavyje susiję vadovavimo metodai, elgesio normos, taisyklės, kuriuos vadovas naudoja savo darbe, skatindamas pavaldinį siekti užsibrėžtų tikslų [22]. Taip pat vadovavimo stilius gali būti suvokiamas ir kaip parama kuriant organizacijos vidaus politiką [25].
Dauguma autorių, apibrėžiančių vadovavimo stilių, jį prilygina vadovo elgsenai. Tai – jo bendravimo su darbuotojais ir aplinkos kultūra, kurią atspindi nuostatos, įsitikinimai ir vertybės [44]. Kadangi valdymo stilius gali nulemti darbuotojų elgseną, labai svarbu parinkti tinkamą, sudarantį palankiausias sąlygas, kad būtų užtikrintas veiklos efektyvumas.
Iki šiol nėra vieningo individualaus valdymo stiliaus klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai juos klasifikuoja. Trumpai apžvelgsime dažniausiai išskiriamus stilius ir kelių autorių skirstymą. Dažniausiai literatūroje išskiriami šie stiliai (2 lentelė): autokratinis, demokratinis, liberalusis.
2 lentelė. Vadovavimo stiliai
Vadovavimo stilius Pagrindinis stiliaus bruožas
Autokratinis Vadovas – autokratas, nepasitikėdamas pavaldiniais ir neklausdamas jų nuomonės, patarimų, dažniausiai vienas priima sprendimus, prisiimdamas už juos ir atsakomybę, o darbuotojai gauna paliepimus, kada ir ką daryti [39].
Demokratinis Vadovas demokratas pasitiki savo pavaldiniais, skatina jų iniciatyvumą
ir savarankiškumą [10]. Dažniausiai sprendimą leidžia priimti patiems
13
darbuotojams. Šis vadovavimo stilius yra tinkamas tada, kai darbuotojai yra kvalifikuoti, entuziastingi, įsipareigoję ir kompetentingai atlieka darbą [47].
Liberalusis Liberalus vadovas pasižymi minimaliu kišimusi į pavaldinių veiklą, nedemonstruodamas savo vadovaujančios padėties [47]. Toks vadovas vengia rizikuoti ir konfliktuoti, pasižymi silpna valia ir silpnais organizavimo gebėjimais [44].
D. Goleman, R. Boyatzis ir A. McKee (2007) išskiria šešis vadovavimo stilius – vizualizuojamasis, instruktuojamasis, harmoningasis, demokratinis, raginantis ir dominuojantis (3 lentelė). Pirmi keturi stiliai, teigiama, atnešantys naudą, o raginamasis ir dominuojantis, jei yra taikomi netinkamai, gali sukelti neigiamą poveikį.
3 lentelė. Vadovavimo stiliai
Vadovavimo stilius Pagrindinis stiliaus bruožas
Vizualizuojamasis Vadovas skatina darbuotojus siekti bendros vizijos Instruktuojamasis Asmens poreikius susieja su organizacijos tikslais Harmoningasis Sukuria harmoniją užmegzdamas ryšius tarp žmonių
Demokratinis Vertina darbuotojų indėlį ir siekia įsipareigojimo bendradarbiaudamas Raginantis Padeda pasiekti svarbių tikslų, reikalaujančių išbandyti save
Dominuojantis Slopina baimę, kritiniu atveju nurodo aiškią kryptį
Šaltinis - Goleman D., Boyatzis R., McKee A. Lyderystė. Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą. 2007, Smaltijos leidykla
Išskiriami ir neurotiniai vadovavimo stiliai. Kiekvienas vadovas, ypač susidūręs su krize, gali
atlikti veiksmus, kurie būtų apibrėžiami kaip neurotiniai. Horney K. dar 1945 m. charakterizavo
neurotizmą kaip pastangas užsitarnauti tobulumą, jėgą ir nepriklausomybę [21]. Tai elgesys,
paremtas nerimo jausmu, obsesinėmis mintimis ir neapgalvotais veiksmais [20]. Daktaras
Motamedi M. (2009) išskiria septynis neurotinius valdymo stilius (4 lentelė) [33]:
14
4 lentelė. Neurotiniai vadovavimo stiliai
Neurozė Vadovavimo stilius Požiūris į aplinkinius
Greit supykstantis Nestabilus, būdinga nuotaikų kaita “Nepasitaikyk mano kelyje”
Žlugdantis Pasyviai agresyvus “Nenuvilk manes”
Įžūlus/kandus Savęs išaukštinimas “Nei vienas nėra pakankamai geras”
Narcisistiškas Naudos ieškojimas – kas man iš to? “Ar jie man naudingi?”
Nuogąstaujantis Įtarus “Nei vienu negalima pasitikėti”
Kompulsinis Siauro požiūrio “Sutelkit dėmesį tik į tai”
Impulsyvus Nepastovus “Visuomet reikia keistis”
Sveikatos priežiūros įstaigų, turinčių akreditaciją antrojo ir trečiojo lygio paslaugų teikimui, vadovų teises ir pareigas nusako Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Jame nurodoma, jog vadovas:
1. atsakingas už lovų skaičiaus mažinimą, jei ištekliai nėra pakankamai išnaudojami, atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus normatyvus.
2. turi teisę didinti lovų skaičių, jei įstaigoje ištekliai naudojami intensyviau nei nustatyta Vyriausybės normatyvuose.
3. gali reorganizuoti ar likviduoti neefektyviai dirbančius padalinius ar filialus.
4. turi teisę didinti ar mažinti teikiamų paslaugų asortimentą, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
Remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, kuris buvo patvirtintas 1996 metais, nurodoma, jog sveikatos priežiūros įstaigos vadovas privalo viešo konkurso būdu priimti bei atleisti sveikatos priežiūros specialistus [29].
Įstaigų, akredituotų antriniam ar tretiniam Lietuvos Nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) veiklos organizavimo lygiui, vadovas privalo sustabdyti įstaigos padalinių ar filialų veiklą, jei jie nėra akredituojami ar panaikinama jų akreditacija sveikatos priežiūros veiklai, jei dėl neteisėtos veiklos, veikimo ar neveikimo atsiranda grėsmė pacientų sveikatai. Vadovas taip pat privalo rengti ataskaitas apie savo darbą ir jas pristatyti stebėtojų tarybai ir steigėjui.
Asmens sveikatos priežiūros įstaigų valdymo politikos įgyvendinimas ir tobulinimas turi būti nenutrūkstamas, o jose kuriami vadovavimo modeliai – lankstūs, ekonomiški ir greitai pritaikomi prie kintančių visuomenės poreikių, nes nuo jų priklauso Lietuvos gyventojų sveikata ir gerovė [87].
Vadovas turi būti atsakingas už įstaigos plėtrą, politikos tobulinimo procesus. Sveikatos
priežiūros įstaigos vadovai turi prižiūrėti medicinos komisijas, atsakingas už sveikatos priežiūros
15
funkcijų įgyvendinimą. Teoriškai vadovas yra atsakingas už kiekvieną procesą, kuris yra susijęs su įstaigos veiklos procedūrų kokybe. Dėl šios priežasties jis turi bendradarbiauti su visais medicinos skyriais, gydytojais, paramedikais ir kitu administracijos personalu. Vadovas turi turėti priėjimą prie informacijos, susijusios su įstaigos veiklos sutrikdymu, siekiant išspręsti šiuos klausimus.
Atsižvelgiant į daugiafunkcinį vadovo darbą, jis turi būti plataus ir globalaus mąstymo, siekiant pagerinti valdomos įstaigos medicinos praktiką [18;12].
Vadovas turi atsakomybę dėl nuolatinio sveikatos priežiūros proceso gerinimo. Vadovas turi parengti tobulinimo programą, planą ir užtikrinti veiksmingumo vertinimo procesą. Nuolatinė kokybės gerinimo programa leidžia stebėti ir vertinti kiekvieno klinikinio padalinio veiklą ir veiksmingumą [37].
Sveikatos priežiūros įstaigų vadovai privalo atlikti įvairias funkcijas savo darbe tam, kad at- laikytų besikeičiančios aplinkos sudėtingumą. Vadovai privalo turėti tam tikrus valdymo įgūdžius, kad galėtų priimti kompetentingus sprendimus, kurie veda prie geresnio darbo ir naudingesnių re- zultatų [89].
Bryse H.J. (1987) teigia, kad sveikatos priežiūros įstaigų vadovai dirba lyg akvariume: va- dovų veikla griežtai apribota įvairiausių įstatymų ir poįstatyminių aktų, stebimas kiekvienas vadovo žingsnis. Vadovas privalo spręsti ne tik sudėtingas sveikatos priežiūros problemas, bet ir suderinti bei patenkinti įvairių politinių bei socialinių grupių tikslus ir interesus, todėl sveikatos apsaugos sistemos organizacijų vadovai turi būti ne tik valdymo specialistai, bet ir sveikatos politikai [90].
Apibendrinant galime teigti, jog skirtingi autoriai tiek vadovavimą, tiek ir vadovavimo stilius apibrėžia įvairiai. Analizuojant tiek užsienio, tiek Lietuvos šaltinius, galima daryti išvadą, kad vadovavimo funkcijoms priskiriama: kurti organizacijos politiką, organizuoti, planuoti, kontroliuoti, vadovauti organizacijos ištekliams, būti atsakingam už teikiamų paslaugų asortimentą, priimti ir atleisti specialistus, rengti ataskaitas, reorganizuoti ar likviduoti neefektyviai dirbančius padalinius, formuoti strateginę plėtrą, atstovauti organizacijai.
1.2. Lyderiavimo samprata
B. Leonienės (2001) nuomone, lyderiais yra gimstama, o ne tampama. Ši nuomonė tampa vis mažiau populiari [69].
Lyderiavimas – tai grupės žmonių arba organizacijos vedimas arba sugebėjimas tai daryti [48].
B. George (2003) pasiūlė naują lyderystės apibrėžimą: lyderis turi žmones suburti bendram
tikslui, skatinti juos žengti aukštyn, siekiant kurti bendras vertybes [68].
16
Stoner J.A.F., Freeman E.R. ir Gilbert D.R. (2006) pabrėžia, kad lyderiavimas yra procesas, kurio metu lyderis nukreipia pasekėjų veiklą taip, kad užduotis būtų atlikta. Lyderiavimas įtraukia visus organizacijos narius. Pasekėjai savo noru ir pasiryžimu paklūsta lyderiui, padeda įtvirtinti ir apibrėžti jo statusą organizacijoje ir sudaro sąlygas lyderiavimui; visos lyderio savybės yra nereika- lingos be žmonių, kuriems reikia vadovauti. Lyderystė yra glaudžiai susijusi su vertybėmis. Padorus lyderiavimas turi atsižvelgti į vertybes ir suteikti pasekėjams galimybę rinktis sekti lyderio pavyz- džiu [70].
Tyrimų metu buvo nustatyta, kad lyderystės plėtojimas organizacijoje padėjo efektyviau vyk- dyti pokyčius ir sumažinti personalo kaitą, sumažinti stresą darbe bei pagerinti darbuotojų pasiten- kinimą darbu ir jų progresą [72;73]. Moksliniai tyrimai nustatė, kad veiksmingas sveikatos priežiū- ros sektoriaus darbuotojų lyderiavimas turi įtakos gerinant šių organizacijų veiklos rezultatus. Na- cionalinės Jungtinės Karalystės sveikatos paslaugų tarnybos (NHS) atliktas tyrimas parodė, kad ge- resnius rezultatus pasiekė tos įstaigos, kuriose lyderystė reiškėsi stipriau [71].
Lyderystė yra vienas svarbiausių sudedamųjų dalių, lemiančių sėkmingą šiuolaikinės asmens sveikatos priežiūros organizacijos veiklą [77]. Ji dažnai vadinama kaip pagrindinė pertvarkų varo- moji jėga [78;79]. Harris A. (2010) akcentuoja, kad šiais sparčių pokyčių laikais reikalinga lyderys- tė, kuri leistų užtikrinti pokyčius ir sparčią kaitą visose srityse [80].
Sveikatos priežiūros sektoriaus įstaigos, norėdamos išlikti šiuolaikiškomis, tampa neatsieja- mos nuo lyderystės. Kaip teigė Longo: „lyderystę sveikatos priežiūroje galime pavadinti pokyčių valdymu“ [58], todėl galime teigti, kad lyderystės buvimas ir jos kokybė sveikatos priežiūros srityje įgauna vis didesnę reikšmę.
Lyderiavimo svarba sveikatos priežiūros sektoriuje pabrėžiama ne tik atliktuose moksliniuose tyrimuose, bet ir įvairiuose pasaulinės svarbos dokumentuose. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) strateginiuose dokumentuose, lyderystė sveikatos priežiūroje įvardijama kaip gerai savo funkcijas atliekančios sveikatos sistemos komponentas [67] ir pagalbininkas naujiems sveikatos sistemos iššūkiams spręsti [66].
P. Northhouse (2009) lyderystę apibrėžia kaip procesą, kurio metu vienas asmuo daro įtaką
žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas. Pabrėžiama, kad lyderis visą savo energiją
nukreipia į žmones, kurie mėgina kartu ko nors siekti. Apibrėžiant lyderystę kaip procesą,
atsižvelgiama į tai, jog ji yra ne lyderio bruožas ar savybė, o transakcinis įvykis, kuris vyksta tarp
lyderio ir jo sekėjų. Vadovavimas nėra efektyvus, jeigu jis nesiremia lyderiavimu, kuris pasireiškia
vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų pasiekimui [35].
17
Lyderiavimas yra ir elgesys, kuriuo apibrėžiami lyderio veiksmai, siekiant nurodyti kryptį organizacijos dalyviams. Tai gali apimti darbo santykių struktūravimą, komandos narių skatinimą tobulėti, susirūpinimo jų jausmų ir gerovės klausimais parodymą [43].
Lyderiai turi pabrėžti savo stipriąsias puses ir kartu atskleisti savo žmoniškąsias silpnybes, išsaugoti savo individualybę ir kartu pakankamai prisitaikyti, kad jų organizacija nesubyrėtų, užmegzti artimus santykius su pasekėjais, tačiau išlaikyti pakankamą atstumą, kad pelnytų jų pagarbą.
Anot Collins-Nakai R. (2006), Kanados medicinos asociacijos prezidentės, efektyviam lyderiui reikia pereiti nuo individualiojo prie sisteminio mąstymo – sistemiškai mąstyti apie jo pasirinkimų poveikį ir apie darbą, pamirštant laiko ir individualius kontekstus [5]. Sveikatos priežiūros sistemoje ypač svarbus pasirinkimų poveikis, nes jis tiesiogiai susijęs su žmonių sveikata ir gerove.
Chmiel N. lyderystę apibrėžia kaip „procesą, kurio metu individualus žmogus daro įtaką grupės nariams, kad būtų įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslai“. Pasak Chmiel N., lyderystės sampratai svarbiausia grupė, įtaka ir tikslas. Žvirdauskas D. lyderystę apibūdina kaip „poveikio žmonėms jėgą, išryškėjusią sąveikaujant grupės nariams, kai pripažintas lyderis įgyja tokį grupės narių neformalų pasitikėjimą, svaresnę sprendimų priėmimo, vizijos formavimo ir įgyvendinimo jėgą, kad žmonės savanoriškai buriasi aplink jį, lyderiui inicijuojant juos veiklai ir vienijant bendrų tikslų siekio procese“. Žvirdauskas D. kaip ir Chmiel N. akcentuoja lyderystės sampratoje grupę, įtaką ir tikslą, tačiau Žvirdausko D. sampratoje akcentuojama daugiau neformalaus lyderio vaidmuo formuojant organizacijos viziją ir ją įgyvendinant [60].
Lyderio funkcijoms priskiriamas grupės veikimo tikslų ir metodų iškėlimas, informacijos, žinių suteikimas, siekiant vizijos, iškilus nesutarimams tarp grupės narių, grupės atstovavimas prieš kitas grupes, aukštesnius vadovus [61].
Vadovo lyderystė – tai tokie santykiai, kai pasekėjai lyderį gerbia, juo pasitiki. Lyderystė yra poveikio žmonėms jėga, išryškėjanti sąveikaujant komandos nariams: pripažintas lyderis yra ne tik oficialus vadovas, jis dar įgauna komandos narių neformalų pasitikėjimą, vizijos formavimo, jos įgyvendinimo galią, kai komandos nariai savanoriškai buriasi aplink jį ir semiasi iš jo įkvėpimo veikti [62]. Taigi, viena svarbiausių vadovavimo priemonių yra lyderystė.
Lyderystė yra vienas iš svarbiausių veiksmingo vadovavimo sudedamųjų dalių, ji traktuojama
kaip viena iš būtinų vadovo kompetencijų, o lyderystės stilių lemia organizacijos tikslai ir jos
veiklos specifika [63]. Efektyviai dirbantys vadovai kuria palankią darbo aplinką, rodo pavyzdinį
elgesį, nurodo darbuotojams veiklos kryptį, sukuria tarpusavio pasitikėjimo santykius, ugdo
darbuotojų gebėjimus [64], priima organizacijos gerovei naudingus sprendimus. Jie sugeba perteikti
18
savo viziją, įkvėti darbuotojus efektyviai dirbti, siekiant organizacijos tikslų, motyvuoja savo darbuotojus taip, kad jų asmeniniai interesai derėtų su organizacijos vertybėmis ir tikslais. Tai reiškia, kad organizacijai reikalingas ne tik tarpusavio pasitikėjimas ir palaikymas priimant sprendimus, bet ir vadovo, kaip lyderio, savybių raiška, vadovo – lyderio kompetencija bei gebėjimas naudoti šiuolaikinius vadybos metodus, organizacijos veiklai tobulinti [65].
Kiekvienoje organizacijoje turi būti ne tik vadovas, bet ir lyderis, tačiau tai nebūtinai bus tas pats asmuo. Yra vadovų, kurie yra puikūs lyderiai ir yra lyderių, kurie yra puikūs vadovai [40].
Nors lyderystei, kaip ir vadovavimui, rūpi pasiekti tikslą ir tai susiję su darbu su žmonėmis, lyderystė skiriasi nuo vadovavimo. Vadovavimo tikslas – ieškoti tvarkos ir stabilumo, lyderystės tikslas – žmonių suvienijimas, motyvavimas ir įkvėpimas [35].
Kalbant apie sveikatos priežiūros įstaigas, ypač svarbu ir vadovavimas, ir lyderiavimas, nes organizacijoms šioje sistemoje reikalingi abu [40]. Ar tai būtų ligoninė, ilgalaikės priežiūros centras, ambulatorinės sveikatos priežiūros centras, medicinos prietaisų pardavimo ar sveikatos draudimo kompanija, lyderiai ir vadovai yra būtini, norint išlaikyti organizacijos judėjimą tinkama linkme ir, tuo pat metu, užtikrinti esamų operacijų atlikimą.
Lyderystė sveikatos priežiūros srityje neretai yra nagrinėjama užsienio autorių moksliniuose tyrimuose, ypač Vakarų šalyse. Nakai R. (2006) teigia, kad daugelis pagrindinių lyderystės aspektų yra tinkami, ko gero, visuose kontekstuose, tačiau kalbant apie ASPĮ (asmens sveikatos priežiūros įstaiga) abejotina, ar jie tinkami, nes šioje srityje yra atlikta per mažai tyrimų [81].
Tuo tarpu Lietuvoje lyderystė sveikatos priežiūroje yra nagrinėjama, tačiau dar nėra visiškai ištirta. Lietuvoje didesnis dėmesys yra skiriamas tirti mokyklų ar verslo įmonių vadovų lyderystės raišką, mokytojų lyderystės ypatybes, aprašoma lyderystės raiška keliose Lietuvos mokyklose [82].
Dažniausiai mūsų šalyje lyderystė sveikatos priežiūroje yra nagrinėjama remiantis įvairiomis lyderystės mokyklomis bei jai reikalingomis kompetencijomis [83;84].
Išanalizavus lyderystės sampratą galime teigti, kad sveikatos priežiūros sistemoje ji itin
svarbi ir gali sąlygoti daug reikšmingų teigiamų permainų. Vadovo lyderystės kompetencijų
turėjimas yra labai svarbus sprendžiant sveikatos problemas bei siekiant išlaikyti organizacijos
judėjimą tinkama linkme. Apibendrinant galima padaryti išvadas , kad daugelis autorių panašiai
apibrėžia lyderiavimo sąvoką, todėl galime išskirti bendras tyrėjų išanalizuotas vadovo lyderiavimo
veiklas: palankios darbo aplinkos kūrimas, profesinės gerovės kūrimas, skatinimas pasitikėti vieni
kitais, rodymas pavyzdinio elgesio, apibrėžimas aiškios vizijos, informacijos/žinių suteikimas.
19
1.3. Administravimo samprata
Kembridžo universiteto žodynas administravimą pateikia kaip susitarimus ir užduotis, reikalingus plano įgyvendinimui [51]. Tuo tarpu verslo žodynas administravimą apibrėžia kaip organizacijos valdybos nustatytos politikos interpretacijas ir įgyvendinimą [52]. Administracinė veikla – tai valdingo pobūdžio veikla, vykdoma specialių valdymo subjektų (vykdomosios valdžios institucijų, kitų vykdomąją tvarkomąją veiklą įgyvendinančių institucijų), kurių paskirtis įgyvendinti įstatymus ir kitus norminius teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą. Administracinė veikla turėtų atsižvelgti į mokslo pasiekimus, užsienio valstybių gerąją patirtį, nenutolti nuo kasdien vykstančių pokyčių žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenime, stengtis kuo efektyviau reguliuoti susiklostančius administracinius teisinius santykius.
Remiantis Lietuvos Viešojo administravimo įstatymu, vidaus administravimas – veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių tvarkymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą [54]. Viešasis administravimas bei valstybės tarnyba yra glaudžiai tarpusavyje susijusios sąvokos, kurios turi itin didelę reikšmę kiekvienos demokratinės valstybės valdymo bei įvairių kitų valstybės viduje veikiančių mechanizmų veikimo procese.
Anot Bukausko A. ir Žuromskaitės B. (2007), viešasis administravimas yra įvairiapusis politinių ir kitų instrumentų naudojimas viešajai politikai įgyvendinti [75].
Viešojo administravimo efektyvumas dažnai suprantamas kaip racionalus išteklių panaudoji- mas. Viešųjų institucijų veiklai įtakos turintys veiksniai skiriasi nuo privataus sektoriaus efektyvu- mo sąlygų ir veiksnių, nes viešosios institucijos veikia kitokioje nei privačių struktūrų aplinkoje.
Viešųjų institucijų misija ir funkcijos yra oficialiai patvirtintos, jų veikla yra daug atviresnė visuo- menės kontrolei, konkretesnės veiklos taisyklės ir procedūros, pati veikla reglamentuojama ir ribo- jama valstybės finansinių galimybių. Privataus sektoriaus paslaugos vertinamos pinigine išraiška [74].
Terminas „ligoninių administravimas“ apima daug skirtingų veiklų, kurias galima suklasifikuoti į tris grupes [86]:
- ligoninės teisinės bazės parengimas, visų ligoninėje vykdomų operacijų reguliavimas;
- teisinių dokumentų taikymas ir socialinės paramos teikimas institucijoms, atsakingoms už
ligoninės paslaugų vadovavimą, nepriklausomai nuo to, ar tai vietinis, ar regioninis lygmuo,
privatus ar viešas sektorius;
20
- kasdieninės ligoninės veiklos užtikrinimas, apimantis technines paslaugas.
Veiklos yra labai skirtingos, tad administratorius turi pasižymėti specifinėmis savybėmis.
Turi gebėti numatyti ir atitinkamai planuoti sekančius žingsnius, vertinant dabartinę situaciją, greitai prisitaikyti prie pokyčių.
Administravimas užtikrina, jog ligoninė savo veiklą vykdytų efektyviai. Kadangi administravimo veiklos pobūdis priklauso ir nuo ligoninės dydžio, veiklos mastų ir krypčių, autoriai išskiria tris pagrindines administratoriaus roles:
- rolė, nukreipta į pacientą – administratorius turi atsakomybę suprasti ir atliepti emocinius paciento priežiūros poreikius, suprasti specifinius tam tikrų pacientų grupių poreikius (pavyzdžiui, pacientai neįgaliųjų vežimėliuose, geriatriniai pacientai ir kt.);
- rolė, nukreipta į ligoninę – viena iš svarbiausių atsakomybių yra panaudoti turimus ligoninės resursus tam, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas;
- rolė, nukreipta į bendruomenę – ligoninė turi pateisinti bendruomenės lūkesčius, todėl ligoninės administratorius yra socialiai atsakingas už juos. Tai gali būti įgyvendinta per integruotą pirminę sveikatos priežiūrą, bendruomenės įtraukimą į paslaugų planavimą.
Remiantis pirmaisiais Pasaulio Sveikatos Organizacijos šaltiniais, terminas "ligoninės admi- nistravimas" apibrėžiamas kaip ligoninės sistema, apimanti daug įvairių ir skirtingų funkcijų. Atsi- radus tam tikriems sistemos nesklandumams, už ligoninės administravimą atsakingas personalas turi atlikti tam tikras funkcijas, kurios skirstomos į tris kategorijas [85]:
1. ligoninės įstatymų, veiklos sistemos sukūrimas, kuris apima sveikatos politikos įgyvendinimą, standartines procedūras bei architektūrinį ligoninės koordinavimą. Visos išvardintos funkcijos turi atitikti valstybės įstatymus ir būti įgyvendintos kartu su Sveikatos Apsaugos Ministerija bei kitomis šalies ministerijomis (finansų, socialinės apsaugos, švietimo ir t.t). Kai kurios iš šių funkcijų gali būti perduotos savivaldybėms;
2. sveikatos priežiūros įstatymų ir politikos taikymas kasdieninėje veikloje. Šis punktas turi būti taikomas kievienoje sveikatos priežiūros įstaigoje, neišskiriant, ar ji privati, ar universitetinė. Svei- katos priežiūros įstaigoje turi būti peržiūrėtas, įvertintas ir užtikrintas naujų procedūrų įgyvendini- mas. Už tai atsakinga ligoninės komisija, kurią sudaro ligoninės vidaus taisyklėse nurodyti asme- nys;
3. ligoninės vadovas yra atsakingas už kiekvieną kasdieninę veiklą, susijusią su sveikatos priežiūros
žmogiškaisiais, materialiaisiais ir nematerialiaisiais ištekliais.
21
Šioje dalyje išvardintos fukcijos ir jų pasiskirstymas gali skirtis priklausomai nuo sveikatos priežiū- ros įstaigos dydžio, teikiamų paslaugų ir kompleksiškumo. Kuo didesnė įstaiga, tuo daugiau profe- sionalų gali būti įtraukta į veiklos funkcijų įgyvendinimą.
Macaulay H.M.C. (1966) teigia, jog administravimui priskiriamas medicininių priemonių tiekimo užtikrinimas. Pabrėžiama, jog racionalus finansų skyrimas ir savalaikis medicinos priemo- nių tiekimas yra vienas iš efektyvios sveikatos priežiūros veiklos rodiklių [85].
Daugelis dešimtmečiais gyvuojančio viešojo administravimo institucijų, perėjusių iš vienos santykių sistemos į kitą, patirdamos permainas, funkcijų ir personalo kaitą, išlaiko tradicinį biurokratinį stilių. Biurokratija suteikia viešajam administravimui stabilumo.
Pagal Lietuvos Respublikos Viešojo Administravimo įstatymo 5 straipsnį, pagrindinės viešojo administravimo sritys suskirstytos į:
1) administracinis reglamentavimas; 2) įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė (pavaldžių subjektų kontrolė, nepavaldžių subjektų priežiūra) ;3) administracinių paslaugų teikimas; 4) viešųjų paslaugų teikimo administravimas; 5) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas [76].
Remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos Ministro įsakymu, sveikatos priežiūros įstaigos vadovas privalo užsiimti administracine veikla tokia kaip: patvirtinti struktūrinių padalinių darbo organizavimo tvarką, medicininių dokumentų pildymo tvarką bei mirčių atvejų nagrinėjimo tvarką [28].
Remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, kuris buvo patvirtintas 1996 metais, nurodoma, jog sveikatos priežiūros įstaigos vadovas turi užsiimti administracine veikla, tokia kaip: patvirtina įstaigos veiklos standartus, metodikas ir vidaus taisykles. Jeigu Lietuvoje nėra patvirtintų teisės aktų, reikalingų įstaigos veiklai, įstaiga parengia ir įstaigos vadovas išleisdamas įsakymą patvirtina standartus, sveikatos priežiūros metodikas ir vidaus tvarkos taisykles [29].
Vadovai taip pat turi atlikti administravimo funkcijas, tokias kaip: administracijos darbuotojų darbo reglamento tvirtinimas, audito planų sudarymas ir kvalifikuotų asmenų atranka auditui, kvalifikacijos kėlimo taisyklių sudarymas, medikamentų naudojimo klinikoje nustatymas.
Fayol H., prancūzų mokslininkas (2002) teigia, jog darbas turi būti padalintas tarp
darbuotojų, kad jie galėtų specializuotis, o kiekvieno darbo nedirbtų keli žmonės. Darbuotojui
suteikiama valdžia turi prilygti atsakomybei, kad nebūtų taip, jog darbuotojas galėtų piktnaudžiauti
valdžia už tai neatsakydamas, arba kad darbuotojui nebūtų užkraunamas toks darbas, kuriam
darbuotojas neturi pilnų įgaliojimų atlikti. Fayol H. taip pat suformulavo administracinės veiklos
organizavimo teorinius pagrindus, pateikė administravimo teoriją, kuri remiasi departamentavimo
22
koncepcija. Tai reiškia, kad skirtingos veiklos turi būti identifikuotos, suskirstytos į grupes ar departamentus ir atliekamos siekiant bendro tikslo taip, kad jis būtų pasiektas efektyviai. Fayol H.
buvo pirmasis, kuris pastebėjo, kad kuo aukštesnes pareigas įmonėje užima darbuotojas, tuo jam reikia mažiau specifinių savo specialybės žinių, nes savo darbe jis naudojasi tik savo administraciniais įgūdžiais [50].
Druker P. (2013) yra pasakęs: „Administratoriai atlieka darbus teisingai, lyderiai – atlieka teisingus darbus“ [11].
Apibendrinant galima teigti, kad vadovo administravimo funkcijos labiausiai siejasi su veikla, kuri liečia struktūros, dokumentų, turimų materialinių ir finansinių išteklių tvarkymą:
patvirtinti struktūrinių padalinių darbo organizavimo tvarką, medicininių dokumentų pildymo
tvarką bei mirčių atvejų nagrinėjimo tvarką, tvirtinti administracijos darbuotojų darbo reglamentą,
nustatyti kvalifikacijos kėlimo taisykles, sudaryti audito planus, svarstyti naujų organizacijos
technologijų pirkimo klausimus, užtikrinti taisykles kilus nelaimėms.
23
2. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ VADOVŲ KVALIFIKACIJOS IR FUNKCIJŲ
REGLAMENTAVIMAS
2.1. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovų kvalifikaciniai reikalavimai
Lietuvoje galioja tik vienas įsakymas dėl kvalifikacinių reikalavimų Lietuvos Nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams keliamų bendrųjų reikalavimų. Jame nurodoma, jog asmuo turi turėti Lietuvos pilietybę ar leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Turi mokėti lietuvių kalbą III kvalifikacine kategorija. Išsilavinimas turi būti – magistro kvalifikacinis laipsnis ar jam prilygintas aukštasis universitetinis. Kandidatas turi turėti administracinio darbo sveikatos priežiūros ir (arba) socialinių paslaugų srityse patirties (administracinio darbo patirtis apibrėžiama kaip darbo patirtis, įgyta vadovaujant valstybės ar savivaldybės institucijai, jų filialams ar padaliniams, taip pat sprendžiant personalo administravimo klausimus, planuojant finansinių išteklių paskirstymą ir kontrolę), priklausomai nuo įstaigos, į kurią pretenduojama, reikalaujama nuo 5 iki 1 metų patirtis. Kandidatas, siekiantis užimti įstaigos padalinio vadovo pareigas, papildomai turi turėti su padaliniu, į kurį pretenduojama ir siekiama vadovauti, funkcijomis susijusį tos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir 1 metų patirtį.
Siekiant užtikrinti kandidato kvalifikaciją, jis turi atitikti specialiuosius reikalavimus, kurie nurodo, jog kandidatas turi turėti žinių bei įgūdžių, reikalingų profesinei veiklai vykdyti: būti susipažinus ir gebėti vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, ministro įsakymais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą. Kandidatas turi išmanyti sveikatos politikos, ekonomikos, teisės, vadybos, finansų, personalo valdymo, administravimo ir darbo santykių reguliavimą, bei gebėti jais vadovautis organizuojant ir planuojant įstaigos ir sveikatinimo veiklą. Į vadovo pareigas pretenduojantis asmuo turi turėti nepriekaištingą reputaciją (elgesys ar veikla, nepažeidžiant profesinės etikos ir deontologijos normų). Turi mokėti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir ryšio priemonėmis (MS Office programomis, interneto naršyklėmis, elektroninio pašto programomis ir kita).
Privalumu ir papildoma kompetencija laikoma, jei kandidatas yra vadovavęs sveikatinimo veiklos įstaigoms, turi aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą biomedicinos mokslų studijų srities:
medicinos, odontologijos, farmacijos, visuomenės sveikatos, slaugos ar reabilitacijos studijų
krypčių išsilavinimą ar šių sričių mokslinį laipsnį. Kandidatas per 5 paskutinius metus turi turėti
kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimų ar mokslinių publikacijų sveikatos politikos, sveikatinimo
veiklos strateginio planavimo, valdymo bei organizavimo, visuomenės sveikatos, sveikatos
24
priežiūros reformos, sveikatos ekonomikos, vadybos, teisės, sveikatos mokymo ir ugdymo, socialinio darbo, informacinių technologijų ir kitose su sveikatinimo veiklos organizavimu ir valdymu susijusiose srityse. Kandidato privalumu laikoma darbdavio ar aukštojo mokslo įstaigos vadovo rekomendacija apie profesinę patirtį, vykdytą veiklą ir darbo kokybę. Nors 2001 metų įsakyme užsienio kalbų mokėjimas buvo nurodomas kaip privalumas, naujausio leidimo įstatymo pakeitime pažymima, jog kompetenciniu privalumu laikomas Europos Sąjungos oficialių kalbų (anglų, vokiečių ar prancūzų) mokėjimas ne žemesniu kaip pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu.
Biudžetinių įstaigų, akredituotų antriniam ar tretiniam lygiui, administracijos, filialų ir padalinių vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkeriems metams. Kitas įstaigos vadovo veiklos funkcijas ir kompetencijas nustato viešosios įstaigos įstatai atskirai [27].
2.2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo bendrosios funkcijos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus
Asmens sveikatos priežiūros įstaigos (ASPĮ) vadovo funkcijas valstybinėse institucijose nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo metu yra 2 galiojantys įstatymai, kurie apibrėžia ASPĮ paslaugų kokybės reikalavimus ir vadovo funkcijas jų įgyvendinimui. Žemiau pateiktoje informacijoje apibendrintos pagrindinės vadovo funkcijos ir atsakomybės pagal galiojančius įstatymus.
1. Įstaigos vadovas yra atsakingas už ASPĮ paslaugų kokybės užtikrinimo ir gerinimo veiklą.
2. Atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigos dydį, vadovas yra atsakingas už vidaus audito veiklą, įstaigoje turinčioje iki 5 specialistų.
3. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovas turi nustatyti paslaugų kokybės politiką ir jos įgyvendinimo priemones. Taip pat supažindinti darbuotojus su šiomis taisyklėmis.
4. Atsižvelgiant į įstaigos siekiamus tikslus ir prioritetus, paslaugų proceso vertinimui turi nustatyti organizacinius ir klinikinius kokybės rodiklius.
5. Užtikrinti, jog sveikatos priežiūros paslaugų kokybės rodikliai yra stebimi ir analizuojami.
6. Užtikrinti, jog atliekamos pacientų apklausos apie jų pasitenkinimą gautomis sveikatos priežiūros paslaugomis būtų analizuojamos.
7. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovas taip pat privalo užsiimti administracine veikla tokia kaip:
patvirtinti struktūrinių padalinių darbo organizavimo tvarką, medicininių dokumentų pildymo
tvarką bei mirčių atvejų nagrinėjimo tvarką [28].
25
Remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, kuris buvo patvirtintas 1996 metais, nurodoma, jog sveikatos priežiūros įstaigos vadovas turi užsiimti administracine veikla, tokia kaip: patvirtina įstaigos veiklos standartus, metodikas ir vidaus taisykles. Jeigu Lietuvoje nėra patvirtintų teisės aktų, reikalingų įstaigos veiklai, įstaiga parengia ir įstaigos vadovas išleisdamas įsakymą patvirtina standartus, sveikatos priežiūros metodikas ir vidaus tvarkos taisykles.
Vadovas, dirbantis viešojoje įstaigoje, nustato darbuotojų darbo vietų skaičių, tvirtina administracijos darbuotojų darbo reglamentą. Viešojo konkurso būdu priima sveikatos priežiūros specialistus į darbą, taip pat juos atleidžia.
Sveikatos priežiūros įstaigų, turinčių akreditaciją antrojo ir trečiojo lygio paslaugų teikimui, vadovų teises ir pareigas nusako Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas. Jame nurodoma, jog vadovas:
1. Atsakingas už lovų skaičiaus mažinimą, jei ištekliai nėra pakankamai išnaudojami, atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus normatyvus.
2. Turi teisę didinti lovų skaičių, jei įstaigoje ištekliai naudojami intensyviau nei nustatyta Vyriausybės normatyvuose.
3. Gali reorganizuoti ar likviduoti neefektyviai dirbančius padalinius ar filialus.
4. Turi teisę didinti ar mažinti teikiamų paslaugų asortimentą, Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
5. Taip pat viešo konkurso būdu priima į darbą bei atleidžia sveikatos priežiūros specialistus.
Įstaigų, akredituotų antriniam ar tretiniam Lietuvos Nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) veiklos organizavimo lygiui, vadovas privalo:
1. Sustabdyti įstaigos padalinių ar filialų veiklą, jei jie nėra akredituojami ar panaikinama jų akreditacija sveikatos priežiūros veiklai, jei dėl neteisėtos veiklos, veikimo ar neveikimo atsiranda grėsmė pacientų sveikatai.
2. Pranešti tardymo organams apie sveikatos priežiūros specialisto aplaidumą, dėl kurio pacientui buvo padaryta žala sveikatai ar dėl kurios pacientas mirė.
3. Rengti ataskaitas apie savo darbą ir jas pristatyti stebėtojų tarybai ir steigėjui.
2.3. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo bendrųjų funkcijų apžvalga
Sveikatos priežiūros įstaigos vadovo funkcijos ir veiklos efektyvumas yra aktuali tema tiek
Lietuvoje, tiek užsienyje. Sveikatos priežiūros sistema kelia vis daugiau iššūkių ir uždavinių
26
šiuolaikiniam vadovui bei personalui. Priklausomai nuo gydymo įstaigos dydžio ir profilio, vadovai reikalaujami turėti specifinės patirties funkcijoms atlikti. Užsienio mokslininkai, siekdami susisteminti vadovo atliekamas funkcijas ir atsakomybes, išanalizavo 50 straipsnių, susijusių su vadovų atsakomybėmis.
Bendrosios pareigos. Sveikatos priežiūros sritis tampa vis sudėtingesnė dėl aukštai keliamų kokybės reikalavimų bei finansinių apribojimų [26]. Dėl šios priežasties sveikatos priežiūros vadovo kompetencija ir išsilavinimas tampa vis svarbesniu aspektu, siekiant pilnavertiškai valdyti sveikatos priežiūros įstaigą. Vadovas turi būti atsakingas už įstaigos plėtrą, politikos tobulinimo procesus, protokolus ir įstaigos veiklos procedūras. Užsienio sveikatos priežiūros įstaigos vadovai turi prižiūrėti medicinos komisijas, atsakingas už sveikatos priežiūros funkcijų įgyvendinimą.
Teoriškai vadovas yra atsakingas už kiekvieną procesą, kuris yra susijęs su įstaigos veiklos procedūrų kokybe. Dėl šios priežasties jis turi bendradarbiauti su visais medicinos skyriais, gydytojais, paramedikais ir kitu administracijos personalu. Vadovas turi turėti priėjimą prie informacijos, susijusios su įstaigos veiklos sutrikdymu, siekiant išspręsti šiuos klausimus.
Atsižvelgiant į daugiafunkcinį vadovo darbą, jis turi būti plataus ir globalaus mąstymo, siekiant pagerinti valdomos įstaigos medicinos praktiką [18;12].
Įstaigos politika ir procedūros. Vadovas turi išskirtines funkcijas sukurti, atnaujinti ir tvirtinti institucijos politiką ir veiklos procedūras. Jis turi užtikrinti, jog visi nustatyti procesai būtų įgyvendinti kituose struktūriniuose padaliniuose ir visi veiktų pagal nustatytą tvarką. Atkreipiamas dėmesys, jog medicinos komisija, kurią sudaro padalinių vadovai, yra efektyvi priemonė vertinant politikos ir veiklos procedūrų vykdymą sveikatos priežiūros įstaigoje, įskaitant tokias taisykles kaip medicinos pagalba, esant ekstremalioms situacijoms, medikamentų ir narkotinių medikamentų naudojimas padaliniuose, medicininės įrangos naudojimas ir kt. Be to, vadovas turi užtikrinti taisykles kilus gaisrui, stichinėms nelaimėms ar kilus karui. Todėl jis turi turėti žinių ir supratimą apie šių problemų reikšmingumą ir sprendimo galimybes [8].
Nuolatinis kokybės gerinimas. Sveikatos priežiūros srityje, kaip daugelyje kitų verslo sričių, didėja konkurencija. Dėl sparčios mokslo ir technologijų plėtros, visi ieško pažangiausio gydymo ir profesionalių specialistų. ASPĮ konkurencinis rodiklis tampa kokybė, aukšti standartai ir profesionalumas. Vadovas turi atsakomybę dėl nuolatinio sveikatos priežiūros proceso gerinimo.
Vadovas turi parengti tobulinimo programą, planą ir užtikrinti veiksmingumo vertinimo procesą.
Nuolatinė kokybės gerinimo programa leidžia stebėti ir vertinti kiekvieno klinikinio padalinio
veiklą ir veiksmingumą. Šioje srityje medicinos komisija taip pat užima svarbų vaidmenį, siekiant
įgyvendinti vadovo paskirtas užduotis tobulinimo procese [37].
27
Pacientų priežiūros auditas. Vadovas yra atsakingas už reguliarų audito planų sudarymą ir kvalifikuotų asmenų atranką auditui. Ši grupė yra atsakinga už bet kokį įstaigos veiklos tikrinimą, susijusį su pacientų saugumu ir priežiūros veiklos kokybe [4]. Medicinos auditas yra reikalingas, kad pacientų priežiūra atitiktų nustatytus įstaigos reikalavimus. Audito ataskaitos turi būti analizuojamos, jei buvo nustatyta sveikatos priežiūros trūkumai, tuo atveju iškeliamos užduotys ir taisytini veiksmai, siekiant įstaigos paslaugų kokybės gerinimo [6].
Mokslinė veikla. Kiekvienas vadovas turi domėtis naujausiais medicinos mokslo atradimais, dalyvauti tyrimuose, publikuoti straipsnius. Turi skatinti ir skirti lėšų darbuotojams vykti į kongresus, profesinius mokymus bei kurti „viso gyvenimo mokymosi“ praktiką. Tęstinio mokymosi organizavimas gydytojams yra būtinas, siekiant išlaikyti ir kelti įstaigos standartus. Atsižvelgiant į mokslo ir technologijų plėtros spartą, naujos įrangos efektyvumą ir pasirinkimo galimybes, tęstinis mokymasis yra svarbus visiems sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams. Tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybės turėtų būti įtrauktos į įstaigos politikos taisykles kaip prioritetas [15].
Sveikatos priežiūros kokybė įstaigoje labiausiai yra veikiama valstybės įstatymų,
apibrėžiančių įstaigų veiklą ir valstybinių išteklių, skirtų įstaigos veiklų įgyvendinimui. Tuo atveju,
jei valstybės įstatymai turi mažai reikšmės privačioms sveikatos priežiūros institucijoms,
materialieji ir žmogiškieji ištekliai tampa svarbiausi šio tipo institucijoms. Privačių klinikų vadovai
turi daugiau laisvės įstaigos veiklų kokybės įgyvendinimui. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovo
vaidmuo keičiasi kartu su valstybės ir įstaigos politika. Laikui bėgant jis vystosi nuo medicininio
valdymo iki kompleksinio vadybinio valdymo. Atsižvelgiant į šiame skyriuje pateiktą informaciją,
galimi du valdymo būdai: kai įstaigos vadovas bendradarbiauja su visais vadovais ir vykdančiuoju
vadovu, siekiant įgyvendinti sveikatos įstaigos tikslus (3 pav.), arba įstaigos vadovas yra kaip
tarpininkas politikai įgyvendinti (4 pav.) [31]:
28
3 pav. Įstaigos vadovo funkcija, kuomet pagrindinis vaidmuo komunikacijoje su kitais daugiau
medicininis nei vadybinis
4 pav. Įstaigos vadovo funkcija, kuomet pagrindinis vaidmuo komunikacijoje su kitais daugiau vadybinis nei medicininis
Institucinė sveikatos priežiūra (politika)
Įstaigos vadovas
Klinikinių skyrių vadovai Vykdantysis vadovas Institucinė sveikatos
priežiūra (politika)
Įstaigos vadovas
Klinikinių skyrių vadovai Vykdantysis
vadovas
29
Jungtinės Karalystės mokslininkų atlikta apklausa, kuria buvo siekiama išsiaiškinti sveikatos priežiūros įstaigų vadovų veiklos kryptį darbe, nustatyta, jog prioritetu vadovai laiko kokybinius įstaigos aspektus. Toliau seka procesų administravimas, lyderystė, pacientų saugumas ir kita
(6 lentelė) [45]:
6 lentelė. Sveikatos priežiūros įstaigos veiklos prioritetai pagal sveikatos priežiūros vadovus Reitingas Vadovo funkcijos poreikis Daugiausia pažymėję prioritetu
1. Kokybės užtikrinimas 20
2. Procesų administravimas 19
3. Lyderystė 14
4. Pacientų saugumas 12
5. Stategijos sudarymas 11
6. Klinikų valdymas 10
7. Valdybos susirinkimai 5
8. Išorės suinteresuotųjų šalių valdymas 4
9. Reglamentavimo klausimai 3
10. Įstaigos pertvarkos klausimai 2
Nors sveikatos priežiūros įstaiga pagal savo politiką ir veiklos prioritetus turi nustytus tikslus,
tačiau vadovui ne visada pavyksta savo laiką skirti nustatytų tikslų link. Pagal mokslininkų atliktą
apklausą, kitaip nei vadovai mato jų veiklos poreikį, daugiausia laiko jie skiria procesų
administravimui, žymiai mažiau kokybės užtikrinimui. Toliau seka klinikinis valdymas, lyderystė,
pacientų saugumas ir kita (5 pav.) [45]:
30
5 pav. Sveikatos priežiūros įstaigos vadovų atliekamos funkcijos
Atsižvelgiant į mokslininkų kas metus atliekamą apklausą, kurios tikslas išsiaiškinti sveikatos priežiūros įstaigų vadovų funkcijų kaitą, nustatyta, jog 11 proc. daugiau vadovų, įstaigos priežiūros paslaugų kokybę laiko vis svarbesniu aspektu lyginant su praėjusiais metais. Taip pat 15 proc.
daugiau vadovų yra įtraukiami į įstaigos strateginę plėtrą. 12 proc. daugiau vadovų turi turėti lyderio bruožų ir diegti juos įstaigoje. 14 proc. vadovų kas metus vis daugiau turi atstovauti įstaigą už jos ribų [32;19].
Jungtinės Karalystės mokslininkai iš medicinos vadybos ir lyderystės fakulteto atliko sveikatos priežiūros įstaigų vadovų apklausą. Jos tikslas buvo išsiaiškinti, kokie veiksniai daro vadovą sėkmingu jo darbe. Nustatyta, jog 67 proc. vadovų jaučia nepasitenkinimą dėl administracinių darbų, 62 proc. mano, jog jų darbo krūvis yra per didelis, 48 proc. jaučia išorinį ar politinį spaudimą, 29 proc. teigia, jog gaunamas atlygis yra per mažas atliekamoms funkcijoms.
Nors vadovų atsakomybės ne visada jiems teikia pasitenkinimą darbu, tačiau 82 proc. vadovų tiki, jog daro teigiamus pokyčius įstaigos ir pacientų labui, 82 proc. sutinka, jog jų darbas yra įdomus, 64 proc. vadovų motyvuoja iššūkiai su kuriais jie susiduria. Atsižvelgiant į vadovų nuomonę, kokios savybės jų darbe yra svarbiausios, labiausiai išryškėjo, jog vadovas turi būti drąsūs atviriems ir nuoširdiems pokalbiams, palaikyti kolegas ir atsakyti už jų veiksmus, būti lyderiais bei sugebėti dėlioti prioritetus darbams [13].
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
