LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
GABRIELĖ KRUTULYTĖ
LINŲ SĖMENŲ GLEIVIŲ TECHNOLOGIJŲ TYRIMAI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. dr. Zenona Kalvėnienė
Konsultantai
Lek. Mindaugas Marksa
Lek. Modestas Žilius
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė Prof. Dr., Ramunė Morkūnienė
Data
LINŲ SĖMENŲ GLEIVIŲ TECHNOLOGIJŲ TYRIMAI
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantai Darbo vadovė
Lek. Mindaugas Marksa Prof. dr. Zenona Kalvėnienė
Lek. Modestas Žilius
Data Data
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Gabrielė Krutulytė
Data Data
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 PADĖKA ... 9 SANTRUMPOS ... 10 SĄVOKOS ... 11 ĮVADAS ... 12DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
1.1. Sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) ir lino sėmenų gleivės ... 14
1.1.1. Sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) ir jo morfologija... 14
1.1.2. Sėjamųjų linų sėmenys ... 15
1.1.3. Sėmenų medžiagų sudėtis ... 16
1.1.4. Sėjamojo lino sėmenų gleivės ir jų savybės ... 17
1.1.5. Linų sėmenų gleivių panaudojimas ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 19
2.1. Tyrimo objektas ... 19
2.2. Tyrime naudojamos medžiagos ... 19
2.3. Tyrime naudojami prietaisai ... 19
2.4. Tyrimo planas ... 20
2.5. Tyrimo metodai... 21
2.5.1. Linų sėmenų paruošimas... 21
2.5.2. Gleivių gamybos technologijos... 21
2.5.3. Gleivių mėginių vizualinis ir juslinis vertinimas ... 21
2.5.4. pH reikšmės nustatymas ... 22
2.5.5. Klampos nustatymas ... 22
4
2.5.7. Mikroskopinė gleivių emulsijų analizė ... 23
2.5.8. Gleivių liofilizacija ... 23
2.5.9. Liofilizuotų gleivių drėgmės matavimas ... 24
2.5.10. Plonasluoksnė chromatografija ... 24
2.5.11. Statistinė analizė ... 25
3. REZULTATAI ... 26
3.1. Gleivių gamyba ... 26
3.2. Kokybinis gleivių įvertinimas ... 26
3.2.1. Vizualinis ir juslinis gleivių mėginių vertinimas ... 26
3.2.2. pH reikšmių vertinimas ... 27
3.2.3. Dinaminės klampos vertinimas ... 28
3.2.4. Emulsinės gebos ir emulsijos stabilumo vertinimas ... 29
3.2.5. Mikroskopinės emulsijų analizės vertinimas ... 33
3.2.6. Liofilizacijos išeigos vertinimas ... 35
3.2.7. Liofilizato drėgmės vertinimas ... 36
3.2.8. Kokybinis gleivių įvertinimas plonasluoksnės chromatografijos metodu ... 37
3.3. Kiekybinis gleivių įvertinimas ... 39
3.3.1. Plonasluoksnės chromatografijos metodo rezultatų įvertinimas ... 39
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 43
IŠVADOS ... 44
LITERATŪRA ... 45
5
SANTRAUKA
G. Krutulytės magistro baigiamasis darbas „Linų sėmenų gleivių technologijų tyrimai“ / darbo vadovė doc. dr. Zenona Kalvėnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas.
Tiriamajame darbe buvo vykdoma ekstrakcijos metodų ir sąlygų paieška gleivėms išskirti iš nesmulkintų linų sėmenų. Sėjamųjų linų (Linum usitatissimum L.) sėmenų gleivės, kurios sudaro 6,5 – 10,2 proc. sausos sėklos svorio, yra vertinamos ne tik dėl savo savo maistinės vertės, emulsinių, tirštinamųjų, gelifikuojančių ir stabilizuojančių savybių naudingų vaistų gamyboje, bet ir dėl svarbaus vaidmens cukrinio diabeto (mažinant kraujo gliukozės kiekį), koronarinių širdies ligų ar nutukimo (mažinant cholesterolio kiekį kraujyje), gaubtinės žarnos ar tiesios žarnos vėžio gydyme.
Darbo tikslas: atlikti ekstrakcijos metodų ir sąlygų paiešką gleivėms išskirti iš nesmulkintų linų sėmenų.
Tiriamojo darbo uždaviniai: Išnagrinėti ir susisteminti mokslinę literatūrą apie sėjamojo lino (lot.
Linum usitatissimum L.) sėmenis, iš jų gaunamas gleives, jų sudėtį, gamybos būdus ir terapinį poveikį.
Pagaminti gleives iš nesmulkintų sėmenų naudojant skirtingus ekstrakcijos metodus ir sąlygas. Įvertinti ekstrakcijos metodų efektyvumą nustatant pagamintų gleivių pH reikšmę, dinaminę klampą, emulsinę gebą, emulsijos stabilumą, kokybinę ir kiekybinę sudėtį.
Tiriamojo darbo metodai: nesmulkintų sėmenų gleivės buvo pagamintos ekstrahuojant skirtingais metodais – sėmenis užpylus 98 ± 2 °C temperatūros vandeniu protarpiais paplakant 0,5 val.; sėmenis kaitinant 1 val. 98 ± 2 °C temperatūroje, pastoviai maišant; sėmenis ekstrahuoti 80 ± 2 °C temperatūros vandeniu 0,5 val. veikiant ultragarsu. Pagamintų gleivių monosacharidų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nustatyta plonasluoksnės chromatografijos metodu, dinaminė klampa viskozimetriniu metodu, nustatyta pH reikšmė. Naudotas liofilizavimas veikiant neigiama temperatūra, išeiga nustatyta gravimetriniu metodu, emulsijos mikrostuktūra nustatyta optiškai mikroskopo pagalba.
Tiriamojo darbo rezultatai: Gleivių klampos matavimų metu gautos reikšmės svyravo nuo 20,4 ± 0,25 iki 130,2 ± 0,78 mPa*s. Didžiausia klampa pasižymi metodu II pagamintų gleivių mėginys – 130,2 ± 0,78 mPa*s. Stipriausia emulsine geba pasižymėjo II metodu pagamintos gleivės – 96,90 ± 0,04 proc. ir 96,74 ± 2,69 proc. (1:1 ir 1:0,5 santykio atvejais). Taip pat vertinant emulsinį stabilumą II metodu pagamintos gleivės sudaro stabiliausias emulsijas. Liofilizuojant II metodu pagamintas gleives gaunama statistiškai reikšmingai didžiausia išeiga - 6,55 ± 0,01 proc. ir drėgmės kiekis 6,98 ± 0,63 proc. Plonasluoksnės chromatografijos metodu, vertinant kiekybinę ir kokybinę gleivių sudėtį, nustatyta, kad II metodu pagamintose gleivėse rasti suminiai kiekiai L – arabinozės, D – galaktozės ir D – ksilozės – 0,00792 g/ml, o gleivių liofilizate – 0,03197 g/ml yra didžiausi (p< 0,05), tuo tarpu kitais abiem metodais
6 pagamintose neliofilizuotose gleivėse monosacharidų kiekis buvo nepakankamas kiekybinei analizei atlikti.
Išvados: Tyrimo metu nustatyta, kad linų sėmenis ekstrahuojant vandeniu (1:20), 98 ± 2 °C temperatūroje 1 val. ant magnetinės maišyklės, gaunama didžiausia gleivių išeiga, o jų kiekybinė ir kokybinė sudėtis sąlygoja stipresnę emulsinę gebą ir stabilizuojančias savybes.
7
SUMMARY
Master Thesis of G. Krutulytė „Evaluation of full flaxseed mucilage preparation technologies“ / Thesis advisor Doc. dr. Z. Kalvėnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Pharmaceutical Technology and Social Pharmacy. – Kaunas.
In this research extraction methods and conditions were tested to obtain mucilage from full flaxseeds from different selected methods. Flax`s (Linum usitatissimum L.) mucilage, which can compose around 6,5 – 10,2 proc. of total dry seed weight, is acknowledged not just because of their emulsifying, thickening, gelifying and stabilizing characteristics, that are used in industrial pharmacologic drugs production, and it`s nutritional value but also because of an important role in diabetes (lowers the blood glucose level), coronary diseases or obesity (lowers cholesterol level), colon or rectum cancer treatment.
The aim of the research: To investigate extraction methods and conditions to extract mucilage from full flaxseeds.
The objectives of the research: Investigate and systematize information from scientific sources of flax (Linum usitatissimum L.), it`s seeds, their composition, mucilage`s preparation methods and medical effect. Prepare mucilage from full flaxseeds by using different methods and conditions. Evaluate efficiency of extraction methods by determination of prepared mucilage pH values, dynamic viscosity, emulsifying capacity, emulsion stability, qualitative and quantitative composition.
Methods of analysis: based on scientific literature flaxseed mucilage were prepared by 3 different methods – flaxseeds poured with 98 ± 2 °C purified water and occasionally stirred for 0,5 h; flaxseeds boiled for 1 h at 98 ± 2 °C temperature with purified water on a magnetic stirrer; seeds affected by ultrasound at 80 ± 2 °C temperature for 0,5 h. Prepared mucilage samples were determined for quality and quantity of monosaccharides using a thin layer chromatography method, dynamic viscosity determined using viscosimetric method, also there were determined pH values. For lyophilization method was used negative temperature, yield was determined with gravimetric method and emulsion microstructure optically determined using microscope.
Results:Mucilage viscosity measurements varies between 20,4 ± 0,25 iki 130,2 ± 0,78 mPa*s. The highest viscosity, that resulted in mucilage samples, were shown by method II – 130,2 ± 0,78 mPa*s. The emulsifying capacity was specific also to mucilage of second method – 96,90 ± 0,04 proc. and 96,74 ± 2,69 proc. (by both ratio – 1:1 and 1:0,5). The strongest emulsifying stability characteristics belongs to previous mentioned method of mucilage preparation. By lyophilization of method II mucilage obtained the highest yield, which was statistically significant, 6,55 ± 0,01 proc. and the lowest moisture content 6,98 ± 0,63 proc. between all lyophilized forms. Analysis of monosaccharides quantity showed that the most concentrated sample was lyophilized flaxseed mucilage (0,03197 g/ml) of the II method,
8 following III method`s lyophilized form with a concentration of 0,0291 g/ml concentration and at least the lowest concentration in flaxseed mucilage was observed in method I (0,01387 g/ml).
Conclusions:Results showed that the most effective method to prepare mucilage is boiling flaxseed and in purified water (ratio 1:20) for 1 h at 98 ± 2 °C temperature on a magnetic stirrer and getting the highest amount of mucilage, which appears to have better emulsifying, stabilizing characteristics and the highest amount of active compounds compared to other methods of preparation.
9
PADĖKA
Norėčiau padėkoti LSMU FF Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedrai ir šio baigiamojo magistrinio darbo vadovei doc. dr. Zenonai Kalvėnienei už palaikymą, patarimus, pastabas ir pagalbą viso darbo rengimo metu.
Taip pat dėkoju LSMU FF Klinikinės farmacijos katedroslektoriui Modestui Žiliui ir LSMU FF Analizinės ir toksikologinės chemijos katedros lektoriui Mindaugui Marksai už pagalbą atliekant magistro tiriamąją dalį.
10
SANTRUMPOS
°C temperatūra Celsijaus laipsniais
mPa*s milipaskalis per sekundę
n bandymų skaičius
Nr. numeris
p patikimumo lygmuo
PC plonasluoksnė chromatografija
pH matas, apibrėžiantis vandenilio jonų koncentraciją
tirpale
Ph. Eur. Europos farmakopėja
proc. procentai
r koreliacijos koeficientas
Rf sulaikymo rodiklis
rpm apsisukimų skaičius per minutę
µg mikrogramai
µm mikrometrai
11
SĄVOKOS
Hidrolizė – cheminio skaidymo reakcija, kurios metu polimerai arba sudėtinės cheminės medžiagos skyla į monomerus, sąveikaujant su vandens molekulę.
Liofilizacija – dehidratacijos procesas, atliekamas 3 etapais: šaldymu, pirminiu ir antriniu džiovinimu, naudojant didelę neigiamą temperatūrą šaldant, vakuumą ir teigiamą temperatūrą džiovinimui
Katelidonas/ai – gemalinis/iai lapelis/iai, kuris/ie yra randami augalo sėklos viduje ir pasirodo pirmieji, vykstant sėklos dygimui
Klampa – vidinis skysčio atsparumas tekėjimui
Polisacharidas – tai angliavandenių polimerai, sudaryti iš ilgų monosacharidų subvienetų grandinių, tarpusavyje sujungtų glikozidinėmis jungtimis
12
ĮVADAS
Temos aktualumas:Sėjamasis linas (lot. Linum usitatissimum L.) laikomas vienu iš daugiausia auginamų javų pasaulyje, kurio kultivavimas siejamas su civilizacijos pradžia. Šiais laikais pasauliniu mastu linai yra kultivuojami daugiau nei 2,6 milijonų hektarų plote, įvairiose pasaulio valstybėse: Kanadoje, Indijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Etiopijoje [37,43].
Linai yra labai vertinami dėl savo plačių panaudojimo galimybių, kurios apibrėžiamos ir augalo pavadinime (lot. usitatissimum – labai naudingas, labiausiai naudingas). Skirtingos augalo dalys kaip žaliava naudojamos tekstilėje audinių gamybai, aliejui ar gleivėms išgauti. Pastarieji du sėjamojo lino produktai yra išgaunami iš sėklų, kurios yra labai maistingos ir vertinamos medicinoje dėl savo biologiškai aktyvių sudedamųjų dalių ar produktų terapinio poveikio.
Būtent lino sėklų viršutiniame blizgiajame sluoksnyje yra randamas unikalus jo produktas – gleivės, išskiriančios liną iš kitų javų [42]. Sėjamojo lino gleivės – tai klampios konsistencijos, skaidrus biologiškai aktyvių polisacharidų mišinys, veikiantis kaip emulsiklis, stabilizatorius, tirštiklis bei taikomas medicinoje dėl poveikio cukriniam diabetui, koronarinėms ligoms, nutikimui ir kt. Dėl savo vertingų terapinių savybių, plataus pritaikomumo, gavimo būdų įvairovės linų sėmenų gleivių gamybos metodų tyrimai yra aktuali tema.
Šio tiriamojo darbo pagrindinis tikslas yra atlikti ekstrakcijos metodų ir sąlygų paiešką gleivėms išskirti iš nesmulkintų linų sėmenų.
13
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: atlikti ekstrakcijos metodų ir sąlygų paiešką gleivėms išskirti iš nesmulkintų linų sėmenų.
Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti ir susisteminti mokslinę literatūrą apie sėjamojo lino (lot. Linum usitatissimum L.) sėmenis, iš jų gaunamas gleives, jų sudėtį, gamybos būdus ir terapinį poveikį.
2. Pagaminti gleives iš nesmulkintų sėmenų naudojant skirtingus ekstrakcijos metodus ir sąlygas. 3. Įvertinti ekstrakcijos metodų efektyvumą nustatant pagamintų gleivių pH reikšmę, dinaminę
14
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) ir lino sėmenų gleivės
1.1.1. Sėjamasis linas (Linum usitatissimum L.) ir jo morfologija
Sėjamasis linas (lot. Linum usitatissimum L.) – tai vienmetinis sėjamasis, dviskiltis, žolinis augalas, priklausantis lininių (lot. Linaceace) šeimai, linų (lot. Linum) genčiai, kuri apima daugiau nei 300 rūšių augalų [38,39]. Augalas yra laikomas naudingu tiek savo turimų medžiagų maistine verte, tiek jų gydomuoju terapiniu poveikiu, kuriuos apibrėžia ir augalo rūšies pavadinimas usitatissimum, reiškiantis labai naudingas, labiausiai naudingas [37].
Lino augalas yra kildinamas iš Indijos, Derlingojo Pusmėnulio vietovės (Centrinės Azijos), iš kur vėliau plito į kitas Azijos sritis [40]. Kaip pluoštas augalas laikomas vienu seniausiu, kuris buvo naudojamas pluošto gamybai jau prieš 5000 – 8000 metų bei minimas ir biblijoje [26]. Europoje linas atsirado ir buvo pradėtas kultivuoti neolito laikotarpiu, kitus pasaulio regionus tik Naujausiasiais amžiais [26,40].
Sėjamajam linui būdingas stačias, tiesus, lieknas stiebas, kuris pasiekia iki 120 cm aukštį ir ant kurio išsidėstę paprasti, pilkšvai žalios spalvos, linijiniai, lancetiškos formos 2 – 4 cm ilgio ir iki 3 mm pločio lapai, tiesiogiai prisitvirtinę prie stiebo ar šakelės [33].
Žiedynas yra laisvas, viršūninis, ciminio arba raceminio tipo. Nuo stiebo auga šoninės šakelės, kurių viršūnėse auga iš penkių žiedlapių sudarytas, 1,5 – 2,0 cm diametro ryškiai mėlynos arba baltos spalvos žiedai. Žiedai turi ilgus, statmenus žiedkočius.
Lino šaknis stambesnė, trumpa su pluoštinėmis atšakomis, galinčiomis užaugti iki 30 cm ilgio. Pagrindinė šaknis gali siekti 90 –120 cm ilgį. Vaisius – tai kapsulė, kuri yra apvalios formos, sausa, nuo 6 iki 8 mm ilgio ir nuo 5 iki 9 mm diametro, kurioje randama nuo keletos iki 10 blizgių sėklų [39,46].
Sėjamojo lino gyvavimo ciklo vegetatyvinis laikotarpis trunka nuo 60 iki 80 dienų, žiedai žydi 25 – 40 dienų, brendimo laikotarpio trukmė 40 – 60 dienų [33]. Aplinkos sąlygų poveikyje kiekvieno ciklo laikotarpio trukmė gali kisti.
Kultivavimui naudojami sėmenų ir linų L. usitatissimum tipai: pirmasis tipas auginamas maistinėms reikmėms ar gydomaisiais tikslais aliejui arba gleivėms iš linų sėmenų išgauti, antrasis – pluoštui gaminti [14,37]. Sėmenų rūšies linai yra palyginti žemi ir turi daug antrinių šakų, pluoštui kultivuojami linai pasižymi aukštesniu stiebu ir mažesniu šakotumu [18,33].
15
1.1.2. Sėjamųjų linų sėmenys
Sėjamųjų linų sėklos, vadinamos sėmenimis, subrendusios yra pailgos, plokščios, ovalios su smailu galu formos [30,35,39]. Anatomiškai sėklos struktūra, sudaryta iš dviejų sėklaskilčių, kuriose išsidėsčiusios trys svarbiausios sėklos dalys – gemalas su dviem kotiledonais, apsuptas plonu endospermu ir epidermio sluoksniu (kevalu), kuris dažniausiai lygus, blizgus ir iš išorės yra sudarytas iš spermodermio sluoksnio (1 pav.) [6,26,35]. Gemalas sudaro 4 proc., storas sėklos luobelės sluoksnis ir endospermas – 36 proc., du kotiledonai 55 proc. viso sėklos svorio [37].
1 pav. Sėjamojo lino sėklos anatominė struktūra mikroskopinėje nuotraukoje [26] (Liu J, Shim Y, Tse T, Wang Y, Reaney M.)
Vertinant kitas išorines sėjamųjų linų sėklų savybes, stebimi kitimai sėklos spalvos, jos dydžio (matmenų) ir svorio atžvilgiu:
Luobelės spalva gali būti įvairi: didžioji dalis sėklų dažniausiai yra vidutiniškai rudos spalvos, taip pat gali būti geltonos, šviesiai rudos, tamsiai rudos, gelsvai žalios spalvos, pasitaiko margų arba mišrios spalvos sėklų [11,12];
Dydžio matmenys: ilgis pasiskirsto nuo 2,5 iki 6,4 mm, kartais gali siekti ir 7,0 mm, plotis nuo 1,8 iki 3,4 mm, storis nuo 0,5 mm iki 1,6 mm [10,37,46];
Svorio variacijos intervalas yra nuo 4,8 iki 5,3 mg, kartais pasiekiamas net iki 10,6 mg svoris [10,42,46].
16
1.1.3. Sėmenų medžiagų sudėtis
Linų sėmenys pasižymi plačiu medžiagų spektru. Vidutiniškai sėklose randama 30 – 45 proc. riebalų, 20 – 30 proc. baltymų, bendras skaidulinių medžiagų kiekis 20 – 35 proc. ir tik apie 1 proc. sudaro paprastieji cukrūs [5,14,28,44]. Apžvelgus skirtingais nustatymo metodais atliktus tyrimus sveikuose sėmenyse esantis drėgmės kiekis yra nuo 4,8 iki 29,3 proc. [35,45]. Sėmenyse randamos dulkės 3 – 4 proc.[4,5,36]. Priklausomai nuo genetinės ar rūšies variacijų, derliaus nuėmimo laiko, augimvietės ir aplinkos, apdorojimo būdo ir analizės metodo cheminė sėmenų sudėtis gali skirtis [4,46]. Medžiagų pasiskirstymas atsižvelgiant į sėklos struktūrą:
Didžioji dalis lipidų (apie 75 proc.) randami kotiledonuose, 22 proc. ir 3 proc. atitinkamai sėklos luobelėje ir gemale [4,33].
Baltymai sandėliuojami daugiausia kotiledonuose, kadangi yra pagrindinis azoto šaltinis tolesniam sėklos dygimui ir laikotarpiui po jo [4,33].
Angliavandenių frakcija sudaro apie 28 proc. sėklos svorio ir yra sukoncentruota kevale: sudaryta iš nedidelės dalies suvirškinamų angliavandenių (1–2 proc.), kuriuos daugiausia sudaro tirpūs cukrūs, bei didesnės dalies nesuvirškinamų angliavandenių – tirpių ir netirpių skaidulų santykiu atitinkamai 20:80 arba 40:60 [4,20,39,50]. Netirpioji skaidulų dalis – tokie polisacharidai kaip celiuliozė ir lignanai; tirpioji dalis – gleivės, kurios yra daugiausia neutralių (75 proc.) ir rūgštinių (25 proc.) polisacharidų mišinys [40,49].
Mokslinėje literatūroje aprašoma bendroji sėklų cheminių medžiagų sudėtis, kuri naudinga žmogaus organizmui kaip medžiagų šaltinis ir gali pasižymėti terapiniu poveikiu [4,5,10,22,24]:
Aminorūgštys pasiskirsčiusios baltymus sandėliuojančioje sėklos dalyje:
glutaminė rūgštis, asparto rūgštis, argininas, glicinas, leucinas, valinas, serinas, izoleucinas, lizinas, treoninas, prolinas, tirozinas, histidinas, triptofanas, metioninas, cisteinas;
Riebiosios riebalų rūgštys randamos sėklų riebaluose (aliejuje):
didžiąją dalį sudaro α – linoleno rūgštis, linoleno rūgštis, oleino rūgštis, palmitino rūgštis, stearino rūgštis;
Fenoliniai junginiai dažniausiai randami sėklos luobelėje:
4 – hidroksibenzoinės rūgštis, chlorogeno rūgštis, ferulinė rūgštis, galo rūgštis, sekoizolarisirezinolis, larisinezolis, pinorezinolis, flavonoidai, mažais kiekiais randama p – kumarino rūgšties gliukozidų, hidrocinamono rūgšties glikozidų, vanilino, sinapinės rūgšties ir kt.
17 Vitaminai:
γ – tokoferolis, β – tokoferolis, α – tokoferolis, niacinas/nikotino rūgštis/ vitaminas B3, pantoteno rūgštis/ vitaminas B5, piridoksinas/vitaminas B6, tiaminas/vitaminas B1, askorbo rūgštis/vitaminas C, riboflavinas/vitaminas B2.
Mineralinės medžiagos:
kalis, fosforas, magnis, kalcis, natris, geležis, cinkas, manganas, varis ir kt.
Taip pat gali būti randama nepageidaujamų ir organizmui žalingų medžiagų – kadmio, proteazės inhibitorių, cianogeninių medžiagų (limamarino, linustatino, neolinustatino, kartais gali būti randama amigdalino, lotaustralino, prunasino ir kt.) [4,5].
1.1.4. Sėjamojo lino sėmenų gleivės ir jų savybės
Linų sėmenų gleivės – tai skaidrus, gelsvos arba rusvos spalvos, klampios konsistencijos, 6 – 6,5 pH reikšmės skystis, kuris lengvai išsiskiria iš kevalo epidermio sluoksnio jas sudrėkinus ar papildomai veikiant šiluma, ultragarsu, mikrobangomis ir kt. [20,40].
Jos pasižymi gera emulsine geba, didele vandenį jungiančia geba [2,4]. Gleivių klampos reikšmės pasiskirsto 20 – 280 mPa*s (0,02 – 0,28 Pa*s) ribose [49]. Išsiskyrusios gleivės sudaro apie 6,5 – 10,2 proc. sausos sėklos svorio [4,22,40,48].
Gleivių sudėtį sudaro nevirškinamųjų angliavandenių tirpiųjų skaidulų frakcija – neutralių arabinoksilanų ir rūgštinių ramnogalakturoninių polisacharidų mišinys [32,43,50]. Neutraliųjų polisacharidų monosacharidams priklauso L – arabinozė, D – ksilozė ir D – galaktozė santykiu 3,5:6,2:1; rūgštinių polisacharidų monosacharidams priklauso L – ramnozė, L – fukozė, L – galaktozė ir D – galakturono rūgštis santykiu 2,6:1:1,4:1,7 (2 pav.)[1,22,24,42]. Nesmulkintuose linų sėmenyse tirpių skaidulinių medžiagų, t.y. polisacharidų, sudarančių gleives, yra 25 – 33 proc. daugiau lyginant su smulkintomis linų sėklomis [23].
18
2 pav. Bendrinė polisacharidų struktūros schema: arabinozė (Ara), galaktozė (Gal), D galaturono rūgštis (GalR), ramnozė (Ram), ksilozė (Ksi) [15]
(Emaga T, Rabetafika N, Blecker C, Paquot M.)
1.1.5. Linų sėmenų gleivių panaudojimas
Linų sėmenų gleivės yra vertinamos dėl įvairaus ir naudingo poveikio. Kosmetikos pramonėje jos naudojamos kaip pagalbinė priemonė kosmetikos produktų tekstūros koregavimui [32]. Chemijos pramonėje gleivės naudojamos kaip lubrikantas, dažnai naudojamas dažų gamybai [47]. Taip pat jos pasižymi geromis emulsinėmis, tirštinamosiomis, gelifikuojančiomis ir stabilizuojančiomis savybėmis, kadangi turi didelę vandens absorbcijos gebą [4]. Dėl savo savybių tirpiųjų gleivių dalis naudojama farmacijos pramonėje vaistų gamybai: sirupų nuo kosulio, laisvinančiųjų vaistų (kartu su netirpiąja skaidulų dalimi), tablečių (rišiklis) ir kt.[47,48].
Medicinoje gleivės naudingos dėl savo gydomojo poveikio. Linų sėmenų tirpiosios skaidulinės medžiagos efektyvios gydant cukrinį diabetą, koronarines širdies ligas, nutukimą, gaubtinės žarnos ar tiesios žarnos vėžį [10]. Ši frakcija kartu su lignanais mažina kraujyje cholesterolio kiekį ir gliukozės glikeminį atsaką, kurie turi įtakos didesniam sotumo jausmui ir padeda kovoti su nutukimu [20,22].
19
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas
Nesmulkintų sėjamųjų linų sėmenų gleivės.
2.2. Tyrime naudojamos medžiagos
Gleivių gamybai naudojamos medžiagos: 1. Linų sėmenys („LSMU vaistinė“, Lietuva);
2. Išgrynintas vanduo (Ph. Eur. 01/2008:008, LSMU laboratorija).
Reagentai:
1. Bario karbonatas („Sigma Aldrich“, Vokietija); 2. Etanolis 96 proc. (UAB „Stumbras“, Lietuva);
3. Išgrynintas vanduo (Ph. Eur. 01/2008:008, LSMU laboratorija);
4. Metanolis 6.5 mM N-1-(-1-naftil) etilendiamino tirpalas („Sigma Aldrich“, Vokietija); 5. Saulėgrąžų aliejus („Bionaturalis“, Slovakija);
6. 2 M Sieros rūgšties tirpalas („Sigma Aldrich“, Vokietija).
2.3. Tyrime naudojami prietaisai
1. Analitinės svarstyklės Mettler Toledo® - MS205DU - Semi-Micro Balance (Mettler-Toledo AG, Šveicarija);
2. Analitinės svarstyklės AXIS AD510 (AXIS Sp. z o.o., Lenkija);
3. Centrifuga Sigma 3 – 18 KS (Sigma Laborzentrifugen GmbH, Vokietija);
4. Infraraudonųjų spindulių drėgnomatis Kern MLS – D (Wilten Bioteknika, Nyderlandai);
5. Magnetinė maišyklė su kaitlente Witeg WiseStir MSH-20A (Witeg Labortechnik GmbH, Vokietija);
6. Maišyklė IKA ® Eurostar 2000 digital (IKA® - Werke GmbH & Co.KG, Vokietija);
7. Mikroskopas Motic BA310 Binocular Halogen (Windaus - Labortechnik GmbH & Co. KG, Vokietija);
20 8. Liofilizatorius Telstar LyoQuest HT-40 (Beijer electronics, Ispanija);
9. pH – metras WINLAB® DATA LINE pH-Meter (Windaus - Labortechnik GmbH & Co. KG, Vokietija);
10. Plonasluoksnės chromatografijos vizualizatorius CAMAG TLC Visualizer (CAMAG, Šveicarija); 11. Silikagelio plokštelės (Merk Milllipore, JAV);
12. Universali džiovinimo spinta MEMMERT UN 55 (Memmert GmbH & Co. KG, Vokietija);
13. Ultragarso vonelė Bandelin SONOREX DIGITEC DT 156 BH (BANDELIN electronic GmbH & Co. KG, Vokietija);
14. Vandens vonelė Aquatherm J.P.Selecta. (Grupo Selecta, Ispanija); 15. Viskozimetras ALPHA SERIES Fungilab S.A (Ispanija).
2.4. Tyrimo planas
Tiriamasis mokslinis darbas buvo atliekamas remiantis sudarytu tyrimų planu (3 pav.):
21
2.5. Tyrimo metodai
2.5.1. Linų sėmenų paruošimas
Linų sėmenys apiplauti šaltu vandeniu – nuvalyti nuo dulkių. Priemaišos, šiukšlės ir pažeistos sėklos atskirtos nuo sveikų. Tuomet atsvertas reikiamas sėmenų kiekis.
2.5.2. Gleivių gamybos technologijos
Linų sėmenų gleivės gamintos naudojant išgrynintą vandenį kaip ekstrahentą parinkus optimalų sėmenų ir išgrynintojo vandens santykį – 1:20 [18, 27]. Gleivių mėginių gamyba vykdyta ekstrakcijai naudojant maceraciją ir 3 skirtingus metodus:
I. Išgrynintas vanduo kaitintas matavimo stiklinėje iki 98 ± 2 °C temperatūros ant magnetinės maišyklės kaitlentės [17]. Pasiekus reikiamą temperatūrą vanduo užpiltas ant sėmenų porcelianinėje lėkštelėje. Gautas mišinys paliktas atvėsti 0,5 val. nuolat pamaišant stikline lazdele [17]. Po 0,5 val. mišinys iš karto nukoštas naudojant stiklinį piltuvėlį pro keturių sluoksnių marlę.
II. Išgrynintas vanduo kaitintas matavimo stiklinėje ant magnetinės maišyklės iki 98 ± 2 °C temperatūros [18]. Į užvirusį vandenį suberti linų sėmenys. Atliktas 1 val. trukmės maišymas naudojant maišyklę su magnetu, esant 98 ± 2 °C temperatūrai [18]. Po ekstrakcijos mišinys iš karto nukoštas naudojant stiklinė piltuvėlį pro keturių sluoksnių marlę.
III. Atsverti linų sėmenys, patalpinti į stiklinę kolbą su stiklinių kamščiu, užpilti išgrynintu vandeniu ir įdėti į ultragarso vonelę, kurioje linų sėklos buvo veikiamos 860 W galios ultragarsu esant 35 kHz dažniui ir 80 ± 1 °C temperatūrai [16]. Procesas vykdytas 0,5 val. Atlikus ekstrakciją ultragarsu, dar neatvėsęs mišinys filtruotas naudojant stiklinį piltuvėlį ir keturių sluoksnių marlę.
2.5.3. Gleivių mėginių vizualinis ir juslinis vertinimas
Pagaminus gleives nurodytais trimis gamybos metodais, buvo vertinos matomos ir juntamos gleivių savybės: įvertinama spalva, skaidrumas, vientisumas, konsistencija ir kvapas [34].
22
2.5.4. pH reikšmės nustatymas
Gleivių mėginių pH reikšmė nustatyta naudojant pH – metrą WINLAB® DATA LINE pH – Meter (Vokietija). 1,0 g trimis metodais pagamintų linų sėklų gleivių sumaišytas su 100 ml 60 ± 1 °C išgryninto vandens, nufiltruota, atvėsinta iki 20 ± 2 °C temperatūros ir matuotos jų pH reikšmės [17,34]. Kiekvienu metodu pagamintų gleivių 1 proc. tirpalams matavimai atlikti po 3 kartus. Gauti rezultatai yra pateikiami apskaičiavus pH reikšmių aritmetinius vidurkius.
2.5.5. Klampos nustatymas
Gleivių mėginiai, pagaminti pagal aprašytus metodus, atvėsinami iki kambario temperatūros (20 ± 2 °C) ir išpilstomi į 50 ml matavimo stiklines [49]. Dinaminės klampos buvo nustatomos rotaciniu viskozimetru ALPHA SERIES Fungilab S.A (Ispanija) naudojant su L2 dydžio suklį [2, 17, 31]. Matavimai atlikti po 3 kartus, išvestas rezultatų aritmetinis vidurkis.
2.5.6. Emulsinės gebos ir emulsinio stabilumo nustatymas
Emulsinių gleivių savybių tyrimas atliktas remiantis Čilės mokslininko Burgos-Díaz metodu, gaminant A/V tipo emulsiją, kai vandeninei fazei naudotas 5 proc. koncentracijos linų sėmenų gleivių tirpalas ir aliejinę fazę sudarantis saulėgrąžų aliejaus [1,9]. Emulsijos gamintos 1:1 (25 g gleivių ir 25 g saulėgrąžų aliejaus) ir 1:0,5 (25 g gleivių ir 12,5 g saulėgrąžų aliejaus) santykiais. Maišymas atliktas naudojantis IKA ® Eurostar 2000 digital (Vokietija) 3 min., esant 1500 rpm greičiui kambario temperatūroje [9]. Kiekvienu būdu gautos emulsijos supilamos į 3 graduotus mėgintuvėlius.
Emulsinė geba ir emulsijos stabilumas buvo apskaičiuoti išmatavus emulsinį sluoksnį ir absoliutųjį emulsijos sluoksnį po 1 val., po 24 val. ir po 7 dienų naudojant formules [1,7,9,19,21]:
23 E.p. – emulsinė geba, proc.;
E. sl. – emulsinis sluoksnis, cm.;
E. abs. – absoliutus emulsijos sluoksnis, cm.;
Emulsijos stabilumo
E. st. – emulsijos stabilumas, proc.;
E. po 1 val. – emulsinis sluoksnis po 1 val., cm; E. po 24 val. – emulsinis sluoksnis po 7 dienų, cm.
2.5.7. Mikroskopinė gleivių emulsijų analizė
Visais trimis metodais gautų gleivių ir saulėgrąžų aliejaus emulsijos analizuotos elektroniniu mikroskopu Motic BA310 Binocular Halogen su skaitmenine kamera Moticam 2300 3.0M Pixel USB 2.0 [21]. Užlašinamas vienas lašelis emulsijos ant stiklelio ir nustatomos emulsijos aliejinės fazės lašelių savybės, esant 400 kartų padidinimui 20 ± 2 °C temperatūroje ir naudojant Motic Live Imaging Module mikroskopavimo programą. Rezultatuose pateikiamas vidutinis emulsinių lašelių plotas ir vidutinis emulsinių lašelių perimetras [2].
2.5.8. Gleivių liofilizacija
Gleivės liofilizacijai ruošiamos sumaišant jas su 80 proc. etanolio tirpalu 1:4 santykiu [3]. Matavimo cilindru atskirai išmatuojamas pagamintų gleivių tūris ir, atsižvelgiant į jį, pagaminamas 80 proc. etanolis, 96 proc. etanolį praskiedžiant išgrynintu vandeniu. Etanolio ir gleivių mišinys paliekamas stovėti 1 val. šaldytuve 4 ±2 °C temperatūroje, vėliau centrifuguojamas 35 min. 6000 rpm greičiu 24 ± 2 °C temperatūroje [3]. Skystoji dalis nupilama, sukoncentruotos gleivės homogenizuojamos ant vandens voneles su nedideliu kiekiu vandens.
Liofilizacijos procesas buvo vykdomas trimis etapais [8,25,31,49]:
1) gleivių mėginiai šaldyti liofilizatoriuje Telstar LyoQuest HT – 40 (Ispanija) iki – 55°C 4 val.; 2) vykdytas pirminis džiovinimas vakuume (0,295 mBa) žemoje temperatūroje (iki 5 °C) 20 val.;
24 3) antrinio džiovinimo metu mėginiai džiovinti didinant temperatūrą iki 40 °C laipsnių 5 – 7
valandas.
Po liofilizacijos mėginiai iš karto sveriami analitinėmis svarstyklėmis Mettler Toledo® - MS205DU, rezultatai pateikiami apskaičiavus aritmetinį svėrimų vidurkį ir gleivių išeigą:
G – gleivių išeiga, proc.;
M lio. gl. – liofilizuotų gleivių svoris, g;
M at. sėm. – gleivių gamybai atsvertų linų sėmenų svoris, g.
2.5.9. Liofilizuotų gleivių drėgmės matavimas
Infraraudonųjų spindulių drėgnomačiu, atsveriant didesnį nei 0,02 g mėginį, esant 120 °C temperatūrai nustatomas absoliutus liofilizuotų gleivių drėgmės kiekis procentais [16]. Drėgmės kiekis nustatytas kartojant tyrimą 3 kartus, apskaičiuotas aritmetinis vidurkis ir vidutinės standartinės paklaidos.
2.5.10. Plonasluoksnė chromatografija
PC metodas atliktas gleivių – vandens tirpalams ir gleivių liofilizatui. 50 mg I, II ir III metodais pagamintų gleivių hidrolizuojamos su 2,5 ml 2 M koncentracijos H2SO4 rūgšties tirpalu termostate, esant 80 °C temperatūrai 2 valandas [9,16]. Po hidrolizės sieros rūgšties perteklius neutralizuojamas BaCO3 milteliais iki 7 pH reikšmės, susidariusi BaSO4 druska pašalinama centrifuguojant (Sigma 3 – 18 KS, rotorius nr. 11180, loveliais nr. 13180 ir mėgintuvėlių dėklu nr. 18016) 3000 rpm greičiu 10 min. laiko tarpe [16].
Hidrolizuotų gleivių monosacharidai identifikuojami ir kiekybiškai nustatomi PC metodu ant 10 cm x 10 cm silikagelio 60 F254 plokštelės užnešant po 10 µg 1mg/ml koncentracijos L -(+) – arabinozės, D-(+) – galakturoninės rūgšties, D-(+) – galaktozės, D-(+) – ksilozės ir L – ramnozės standartų ir po 5 µg gleivių mėginių [9,13]. Kaip tirpiklių sistema naudota n – propanolis:vanduo:trimetilaminas:25 proc. NH3 santykiu 80:20:0,2:4, kaip dažiklis kokybinei identifikacijai naudotas metanolinis/sulfito 6,5 mM koncentracijos N-1-(-1-naftil) etilendiamino tirpalas [13].
25 Kiekybinis įvertinimas atliktas nagrinėjant CAMAG Wincat programa sudarytomis kalibracinių kreivių chromatogramomis ir nustatant plotus po kreivėmis (angl. Area Under Curve), pavyzdžiui 4 pav. Tyrimas atliktas naudojant plonasluoksnės chromatografijos vizualizatorių CAMAG TLC Visualizer (Šveicarija).
4 pav. Karibracinių kreivių chromatograma: A1, A2, A3 – plotai po kreivėmis
2.5.11. Statistinė analizė
Gauti tyrimo rezultatai analizuoti ir apdoroti naudojant statistines duomenų analizės programą
Microsoft Exel 2013. Tyrimo rezultatų aritmetiniai vidurkiai pateikiami su apskaičiuotomis
26
3. REZULTATAI
3.1. Gleivių gamyba
Linų sėmenų gleivių gamybai buvo parinktas tradicinis, nesudėtingas, pašalinių efektų, nekeičiantis pagaminamų gleivių savybių, su veikliosiomis medžiagomis nesąveikaujantis ir farmakopėjos reikalavimus atitinkantis ekstrahentas – išgrynintasis vanduo. Gleivės gamintos santykiu 1:20. Ekstrahavimo kokybei įtaką galėjo turėti keletas veiksnių: temperatūra, laikas, maišymas ir poveikis ultragarsu. Gleivės pagamintos naudojant metodikas aprašytas 2.5.2 poskyryje.
3.2. Kokybinis gleivių įvertinimas
3.2.1. Vizualinis ir juslinis gleivių mėginių vertinimas
Skirtingais gamybos metodais pagamintos gleivės buvo analizuojamos įvertinant spalvos, skaidrumo, vientisumo, konsistencijos, kvapo charakteristikos ir stebėta gamybos būdo įtaka šioms savybėms.
1 lentelė. Vizualinės ir juslinės gleivių savybės
Savybės Metodo Nr. I II III
Spalva Gelsvai rusvos Rudai geltonos Švelniai gelsvos Skaidrumas Skaidrios, be priemaišų Skaidrios, be priemaišų Skaidrios, be priemaišų
Vientisumas Vientisos Vientisos Vientisos
Konsistencija Lengvai klampios Klampios Skystos Kvapas Specifinis Specifinis Specifinis
Iš 1 lentelėje pateiktų rezultatų matoma, jog visais trimis metodais pagamintos gleivės yra vienodai skaidrios, vientisos ir pasižymi specifiniu kvapu, tačiau skiriasi lyginant konsistencijos ir spalvos atžvilgiu – II metodu pagamintos gleivės pasižymi didesniu vizualiai įvertintu klampumu. Taip
27 pat II metodu išgautoms gleivėms būdinga intensyvesnė spalva nei I ir III metodais pagamintoms gleivėms (5 pav.).
A B C
5 pav. Linų sėmenų gleivių spalvų palyginimas: A – I metodu gautos gleivės gelsvai rusvos spalvos; B – II metodu gautos gleivės rudai geltonos spalvos; C – III metodu gautos gleivės švelniai gelsvos
spalvos
3.2.2. pH reikšmių vertinimas
Linų sėmenų gleivių pH reikšmė pagal mokslinę literatūrą turi siekti 6 – 6,5, nes tokiose ribose nekinta gleivių savybės ir neatsiranda dirginamojo poveikio ar pažeidimo galimybės vartojant gleives gydomaisiais tikslais [32] Tyrimo metu buvo nustatytos visais būdais pagamintų gleivių pH reikšmės, matuojant 1 proc. koncentracijos gleivių tirpalų mėginius [34]. Tyrimo rezultatai pateikti 6 paveiksle.
28 Atlikus tyrimą nustatyta, jog gleivių pH reikšmės pasiskirsto nuo 6,17 ±0,06 iki 6,33 ± 0,10. Didžiausia pH reikšme pasižymėjo II metodu pagamintų gleivių mėginys – 6,33 ± 0,10. Metodo įtakos analizavimas parodė statistiškai reikšmingą III metodo pH reikšmės pokytį į šarminę pusę (p<0,05).
3.2.3. Dinaminės klampos vertinimas
Atlikus klampos reikšmės matavimus klampomačiu skirtingais metodais pagamintoms gleivėms, gautos reikšmės svyravo nuo 20,4 ± 0,25 iki 130,2 ± 0,78 mPa*s. Šios ribos apima tyrėjų Wannerberger K ir kt. nurodomas 20 – 280 mPa*s linų sėmenų gleivių klampos reikšmių ribas [31]. Nustatyta, jog gamybos būdas turi įtakos gaunamų gleivių klampos rodikliams, kurie svarbūs gleivių kokybei. Klampos tyrimo rezultatai pateikiami 7 pav.
7 pav. Linų sėmenų gleivių klampos nustatymas (n=3)
Gleivių dinaminės klampos reikšmių skirtumas labai ryškus lyginant gleivių gamybos metodus I, II ir III tarpusavyje. Didžiausia klampa pasižymi metodu II pagamintų gleivių mėginys, kurio klampa 130,2 ± 0,78 mPa*s. Vidutinė klampa I metodo gleivių – 66,1 ± 0,60 mPa*s. Mažiausia klampa būdinga III metodu pagamintoms gleivėms – 20,4 ± 0,25 mPa*s. Rezultatų analizė parodė, jog gleivių pagaminimo būdas turi reikšmingą įtaką jų dinaminei klampai (p< 0,05).
66,1 130,2 20,4 0,0 20,0 40,0 60,0 80,0 100,0 120,0 140,0 I II III
Kl
am
p
a,
m
Pa*s
Metodai
29
3.2.4. Emulsinės gebos ir emulsijos stabilumo vertinimas
Linų sėmenų gleivės pasižymi geromis emulsinėmis savybėmis. Joms įvertinti naudotas emulsinės gebos ir emulsijos stabilumo nustatymo metodas, aptartas 2.5.6. poskyryje. Pagamintos linų sėmenų gleivių ir saulėgrąžų aliejaus emulsijos buvo stebimos 7 dienas. Jų emulsinė geba bei emulsijos stabilumas apskaičiuoti, norint nustatyti gautų gleivių kokybę ir stebėti gamybos būdo įtaką gleivių emulsinėms savybėms. Naudojant matavimų rezultatus apskaičiuoti aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai. 8 paveiksle pateikti gleivių emulsinės gebos tyrimo rezultatai, kuomet emulsijos gamintos santykiu 1:1.
8 pav. Linų sėmenų gleivių emulsinės gebos matavimo po7 dienų rezultatai, emulsijos pagamintos santykiu 1:1 (n=3)
Matavimus atlikus po 1 val., 24 val. ir 7 dienų nuo emulsijos pagaminimo, emulsinės gebos reikšmės buvo 67,42 ± 0,15 – 96,90 ± 0,04 proc. ribose. Didžiausia emulsine geba ir geriausiomis emulsinėmis savybėmis pasižymėjo II metodu pagamintos gleivės. Apskaičiuota jų emulsinė geba 96,90 ± 0,04 proc. II metodu pagamintų gleivių emulsinė geba statistiškai reikšmingai didesnė už I ir III metodu pagamintų gleivių gebėjimą emulsuoti.
Stebint sėmenų gleivių emulsinę gebą, gaminant emulsiją su mažesniu kiekiu saulėgrąžų aliejaus (santykiu 1:0,5), emulsijos stabilumas nežymiai sumažėjo lyginant su 1:1 santykiu
74,73 96,90 67,42 0 20 40 60 80 100 120 I II III
Em
uls
inė
geba
, pr
oc.
Metodo Nr.
30 pagamintomis emulsijomis. Emulsinės gebos tyrimų rezultatai, kai emulsijos gamintos santykiu 1:0,5, pateikiami 9 pav.
9 pav. Linų sėmenų gleivių emulsinės gebos matavimo po7 dienų rezultatai, emulsijos pagamintos santykiu 1:0,5 santykiu (n=3)
Emulsinės gebos šios koncentracijos emulsijos atveju apėmė reikšmes nuo 47,80 ± 5,02 proc. iki 96,74 ± 2,69 proc., atliekant matavimus po 1 val., 24 val. ir 7 dienų. Kaip matyti iš diagramos stipriausia emulsine geba pasižymėjo II metodu pagamintų gleivių emulsijos – 96,74 ± 2,69 proc., tuo tarpu I ir III metodais pagamintų gleivių emulsinės gebos atitinkamai siekė tik 66,90 ± 9,11 proc. ir 47,80 ± 5,02 proc. Šiuo atveju linų sėmenų gleivių gavimo būdas turi statistiškai reikšmingos įtakos emulsinei gebai (p<0,05).
Emulsijos stabilumo rezultatai gauti išmatavus pagamintų emulsijų sluoksnių aukštį po 1 val. ir po 7 dienų. Emulsijos stabilumas taip pat apibrėžia emulsines linų sėmenų gleivių emulsines savybes ir jų kokybę.
31
10 pav. Linų sėmenų gleivių emulsijos stabilumo tyrimas 7 dienų laikotarpyje, pagaminus emulsijas santykiu 1:1 (n=3)
Nustatytas emulsijos stabilumas ne taip ryškiai skyrėsi tarp I ir III metodo gleivių mėginių – atitinkamai 151,72 ± 0,98 proc. ir 139,68 ± 5,68 proc.. Gaminant emulsiją 1:1 santykiu mažiausia emulsijos stabilumo reikšme pasižymėjo II metodu pagamintos gleivės – 107,90 ± 4,09 proc. Tačiau emulsijos stabilumą galima įvertinti lyginant gautą reikšmę su 100 proc., t.y., juo gautas rezultatas yra arčiau šios reikšmės, juo yra geresnis emulsijos stabilumas ir geresnės emulsinės savybės. Todėl geriausiomis emulsinėmis savybėmis pasižymėjo II būdu gautos gleivės – 107,90 ± 4,09 proc. Gleivių gamybos metodas daro įtaką emulsijos stabilumo charakteristikai.
Emulsijos stabilumas buvo vertintas ir gaminant emulsiją santykiu 1:0,5. Gautų emulsijų stabilumo rezultatai pristatomi 11 pav.
11 pav. Linų sėmenų gleivių emulsijos stabilumo tyrimas 7 dienų laikotarpyje, pagaminus emulsijas santykiu 1:0,5 (n=3)
32 Emulsijos stabilumo reikšmės pasiskirstė 106,23 ± 1,97 – 124,13 ± 0,42 proc. ribose. Geriausiomis emulsinėmis savybėmis pasižymėjo II metodu pagamintos gleivės (106,23 ± 1,97 proc.). Gleivių gamybos metodas daro reikšmingą įtaką emulsijos stabilumui. Emulsines gleivių savybes galima palyginti ir vizualiai, lyginant metodus tarpusavyje ir lyginant skirtingais santykiais pagamintas emulsijas tarpusavyje praėjus vienodam laikotarpiui (12 pav. ir 13 pav.).
1 2 3
12 pav. Linų sėmenų gleivių ir saulėgrąžų aliejaus 1:1 santykiu pagamintų emulsijų stabilumas po 7 dienų: 1 – I metodu pagamintų gleivių emulsijos; 2 – II metodu pagamintų gleivių emulsijos; 3 – III
metodu pagamintų gleivių emulsijos (n=3)
1 2 3
13 pav. Linų sėmenų gleivių ir saulėgrąžų aliejaus 1:0,5 santykiu pagamintų emulsijų stabilumas po 7 dienų: 1 – I metodu pagamintų gleivių emulsijos; 2 – II metodu pagamintų gleivių emulsijos; 3 –
33 Nagrinėjant 12 pav. ir 13 pav. matoma, jog vienodu gleivių ir aliejaus santykiu pagamintos emulsijos po 7 dienų mažiau išsisluoksniavo lyginant su 1:0,5 santykiu pagamintomis emulsijos (lyginant vienodus metodus tarpusavyje). Geresnėmis emulsinėmis savybėmis pasižymi II metodu pagamintos gleivės lyginant skirtingus metodus tarpusavyje. Vizualiai lyginant 1:0,5 santykiu pagamintas emulsijas, II metodo atveju pastebimas emulsinio sluoksnio porėtumas (aliejaus lašeliai), tačiau išsisluoksniavimas palyginamai mažesnis nei to paties santykio kitų metodų gleivių emulsijose.
3.2.5. Mikroskopinės emulsijų analizės vertinimas
Skirtingais santykiais pagamintų gleivių ir aliejaus emulsijų kokybė buvo vertinama nustatant emulsinių lašelių vidutinį plotą ir perimetrą mikroskopo pagalba (padidinimas 400 kartų). Matavimų rezultatai matomi 14 pav. ir 15 pav.
14 pav. Vidutinio emulsinio lašelio ploto palyginimas emulsijose 1:1 ir 1:0,5 gleivių/ aliejaus santykis (n=3)
Gauti tyrimo rezultatai parodė, jog didžiausiu lašelio plotu 1:0,5 santykio atveju pasižymi I metodu pagamintų gleivių ir saulėgrąžų aliejaus emulsija – vidutinis lašelio plotas 1452,63 ± 35,0 µm2. Esant 1:1 santykiui didžiausias vidutinis lašelio plotas nustatytas III metodu pagamintų gleivių
34 emulsijoje: 1212,60 ± 10,13 µm2. Mažiausią plotą užimančius lašelius suformuoja II metodu pagamintos gleivės abiejų koncentracijų emulsijose ( 538,60 ± 6,85 µm2 ir 627,80 ± 11,20 µm2). Gleivių gamybos metodas ir gleivių bei aliejaus santykis emulsijose turi statiškai reikšmingą įtaką emulsinių lašelių plotui (p<0,05).
15 pav. Vidutinio emulsinio lašelio perimetro nustatymas 1:1 ir 1:0,5 gleivių/ aliejaus santykio emulsijų palyginimas (n=3)
Emulsinių lašelių perimetras pateiktuose diagramose yra nuo 15,70 ± 1,81 iki 37,27 ± 1,55 µm. Mažiausias perimetras emulsijose pagamintose santykiu 1:1 nustatytas I ir II metodu gautų gleivių emulsijoje 15,70 ± 1,81 µm ir 16,87 ± 3,30 µm. Emulsijose pagamintose santykiu 1:0,5 didžiausio perimetro lašeliai išmatuoti III metodu pagamintų gleivių emulsijoje 37,27 ± 1,55 µm. Tyrimas parodė, kad emulsinių lašelių perimetrui gleivių gamybos metodas ir emulsijos fazių santykis neturi įtakos. Emulsinių lašelių plotas bei perimetras parodo ir emulsijos stabilumą – didesnius lašelius turinčios emulsijos trumpiau išliks stabilios, greičiau išsisluoksniuos.
35
A B C
16 pav. Emulsinių lašelių mikroskopinis vaizdas, padidinta 400x, emulsijos fazių santykis 1:1: A – su I metodo gleivėmis; B – su II metodo gleivėmis; C – su III metodo gleivėmis
A B C
17 pav. Emulsinių lašelių mikroskopinis vaizdas, padidinta 400x, emulsijos fazių santykis 1:0,5: A – su I gamybos metodo gleivėmis; B – su II gamybos metodo gleivėmis; C – su III gamybos
metodo gleivėmis
3.2.6. Liofilizacijos išeigos vertinimas
Liofilizacijos metu gleivės veikiamos šalčio, vakuumo ir džiovinimo netenka didelio kiekio vandens ir taip yra sukoncentruojamos. Po trijų liofilizacijos etapų gaunama sausa, baltos spalvos, lengva, puri vientisa medžiaga. Iš III – uoju metodu pagamintų gleivių gaunamas labai lengvo pluošto liofilizatas, II – uoju metodu gamintos gleivės sudarė labai storą liofilizato sluoksnį. (18 pav.)
1 2 3
36 Atlikus liofilizaciją linų sėmenų gleivėms, nustatyta, jog liofilizato gaunama nuo 0,022 iki 0,329 gramų, juos pasvėrus iš karto po pagaminimo. Gleivių išeiga skaičiuota pagal 2.5.8 poskyryje pateiktą formulę, kai žinoma, jog gleivių gamybai naudota po 5 g linų sėmenų:
Gleivių išeigos priklausomybė nuo gamybos būdo, pateikta 19 paveikslo diagramoje.
19 pav. Gleivių liofilizacijos išeigos nustatymas (n=3)
Diagrama parodo, kad reikšmingai didžiausias kiekis liofilizuotos formos gleivių susidaro naudojant II gamybos būdą – 6,55 ± 0,01 proc. Mažiausiai liofilizuotų gleivių išeiga gauta naudojant gleives išgautas ultragarsu – 0,42 ± 0,03 proc. Tyrimai parodė, jog liofilizacijos išeigos dydžiui reikšmingos įtakos turi gleivių išgavimo būdas.
3.2.7. Liofilizato drėgmės vertinimas
Liofilizuotų gleivių kokybei vertinti buvo matuojamas liofilizatų drėgmės kiekis, kuris pagal literatūros šaltinius turi siekti ne daugiau nei 5 – 6 proc. [18]. Tačiau gauti mėginiai po liofilizacijos pakartotinai džiovinami pasiekė tik 6,98 ± 0,63 – 8,67 ± 0,48 proc. ribas. Gauti drėgmės kiekio rezultatai pateikiami diagramoje (20 pav.).
37
20 pav. Liofilizato drėgmės kiekio nustatymas
Drėgmės mažiausiai nustatyta II metodu gaunamų gleivių liofilizatuose 6,98 ± 0,63 proc. Didesniais drėgmės kiekiais pasižymėjo I ir III metodais pagamintos gleivės atitinkamai 7,64 ± 0,29 proc. ir 8,67 ± 0,48 proc. Gleivių gamybos būdas neturi jokios reikšmingos įtakos drėgmės kiekiui. Tačiau nustatyta, jog liofilizato drėgmės kiekis stipriai koreliuoja (r = - 0,881) su liofilizato išeiga.
3.2.8. Kokybinis gleivių įvertinimas plonasluoksnės chromatografijos metodu
Skirtingais metodais pagamintų linų sėmenų gleivių ir jų liofilizatų kokybinei medžiagų sudėčiai nustatyti buvo taikoma PC metodas, aprašytas 2.5.10 poskyryje, nustatant monosacharidus. Kokybinė gleivių sudėtis labai svarbi jų savybėms.
PC metodas naudotas nustatyti linų sėmenų ir išgryninto vandens santykio įtaką išekstrahuotoms medžiagoms. II metodu gamintose gleivėse naudoti 1:20 ir 1:30 žaliavos ir vandens santykiai. Medžiagų detekcija atlikta naudojant fluorescenciją. Tyrimo metu gautas vaizdas pateiktas 21 paveikslėlyje.
38
A B
21 pav. Skirtingu išgrynintojo vandens ir sėmenų santykiu pagamintų gleivių kokybinis nustatymas PC metodu: A – santykis 1:30; B – santykis 1:20
Tyrimu nustatyta, jog gleivės pagamintos II metodu 1:20 santykiu turi didesnį kiekį komponentų: D – galaktozę, L – arabinozę ir D – ksilozę, tuo tarpu santykiu 1:30 pagamintos gleivėse rasta tik L – arabinozė ir D – ksilozė. Todėl tolimesnėms gleivių gamybos būdų paieškoms naudotas efektyvesnė gamyba santykiu 1:20.
Linų sėmenų gleivių gamybos metodų ir jų liofilizatų kokybinio monosacharidų nustatymo rezultataigauti naudojant fluorescenciją (22 pav. ir 23 pav.):
1 2 3 4 5
22 pav. Skirtingų gleivių gamybos būdų ir jų liofilizuotų formų kokybinis nustatymas PC metodu: 1 – III metodo gleivės ; 2 – liofilizuota III metodo forma; 3 – I metodo gleivės; 4 – liofilizuota II
metodo forma (1 bandymas); 5 – liofilizuota II metodo forma (2 bandymas)
A B
23 pav. I metodu pagamintų gleivių liofilizuotos formos kokybinis nustatymas PC metodu: A – monosacharidų standartai; B – mėginys
39 Tyrimo rezultatai parodo, jog gleivėse pagamintose naudojant ultragarsą ir užpilant jas virimo temperatūrą pasiekusiu išgrynintuoju vandeniu, pavyko nustatyti tik po 2 monosacharidus: L – arabinozę ir D galaktozę. Liofilizuotose gleivėse, (I ir III metodai), tuo tarpu randama: L – arabinozė, D – galaktozė ir D – ksilozė. Gleivės, kurios buvo kaitintos, ir jų liofilizuota forma savo sudėtyje turi L – arabinozę, D – galaktozę ir D – ksilozę. Kokybinio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad gleivių paruošimo būdas tiesiogiai susijęs su jose randamų komponentų skaičiumi.
3.3. Kiekybinis gleivių įvertinimas
3.3.1. Plonasluoksnės chromatografijos metodo rezultatų įvertinimas
Naudojant PC metodą atliktas kiekybinis gleivių mėginių ir jų liofilizuotų formų nustatymas. Kiekviename mėginyje nustatyta konkreti monosacharido koncentracija, naudojantis analizuojant mėginį nubrėžtomis kalibracinėmis chromatografinėmis kreivėmis. Sudaryta 2 lentelė, kurioje pateikiami tyrimo rezultatai.
2 lentelė. I, II ir III metodai pagamintų gleivių ir jų liofilzuotų formų kiekybinė sudėtis
Metodas Medžiaga Medžiagos koncentracija
(g/ml) I metodas L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė Nepakankamas monosacharidų kiekis kiekybiam nustatymui
I metodo liofilizuota forma
L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė 0,00779 g/ml 0,00447 g/ml 0,00161 g/ml II metodas L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė 0,00101 g/ml 0,00590 g/ml 0,00101 g/ml
II metodo liofilizuota forma
L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė 0,01957 g/ml 0,00505 g/ml 0,00735 g/ml III metodas L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė Nepakankamas monosacharidų kiekis kiekybiam nustatymui
40 III metodo liofilizuota forma
L – arabinozė D – galaktozė D – ksilozė 0,01124 g/ml 0,00505 g/ml 0,01281 g/ml
Nustatyta, jog didžiausiu monosacharidų kiekiu pasižymi liofilizuotos II metodu pagamintos linų sėmenų gleivės (0,03197 g/ml), mažėjančiai kiekiais toliau pasiskirsto liofilizuota III metodo (0,0291 g/ml) ir liofilizuota I metodo forma (0,01387 g/ml). Mažiausias bendras monosacharidų kiekis nustatytas II metodo neliofilizuotoje formoje – 0,00792 g/ml. Kitose neliofilizuotose formose monosacharidų kiekiai buvo nepakankami kiekybiniam nustatymui šiuo metodu. Atsižvelgiant į gautus rezultatus galime teigti, jog monosacharidų (gleives sudarančių polisacharidų monomerų) kiekis tiesiogiai priklauso nuo gleivių gamybos būdo.
41
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Trimis skirtingais metodais pagamintų gleivių vizualinio ir juslinio tyrimo metu nustatyta, kad tirštesnės, ryškesnės rudai geltonos spalvos gleivės gaunamos pagaminus II metodu – 1 valandą maišant magnetine maišykle, esant 98 ± 2 °C temperatūrai.
pH – metru išmatuotos gleivių pH reikšmės yra intervale nuo 6,17 ±0,06 iki 6,33 ± 0,10 ir atitinka mokslinėje literatūroje pateikimas linų sėmenų gleivių pH reikšmių ribas (6,0 – 6,5 pH), todėl gamybos būdo parinkimas neturi reikšmingos įtakos pH reikšmei.
Tyrimo metu gauti klampos tyrimo rezultatai svyravo nuo 20,4 ± 0,25 iki 130,2 ± 0,78 mPa*s, tačiau išlieka kitų tyrėjų nustatytose linų sėmenų gleivių klampos ribose: 20 – 280 mPa*s [31]. Didele klampa išsiskyrė II metodu pagamintos gleivės – 130,2 ± 0,78 mPa*s klampos reikšme, kuri nurodo, jog išskirtas didesnis kiekis gleives sudarančių polisacharidų. Mažiausia klampa nustatyta III metodu pagamintoms gleivėms – 20,4 ± 0,25 mPa*s. Todėl galima teigti, kad šiuo būdu gaunamos mažesnį terapinį poveikį ir mažesnį pagalbinės medžiagos vaidmenį turinčios linų sėmenų gleivės.
Tyrimo metu buvo nustatytos pagamintų gleivių emulsinės gebos ir emulsijos stabilumas. Pagamintos skirtingai pagamintų gleivių ir aliejaus santykių emulsijos – 1:1 ir 1:0,5 buvo stebimos 7 dienas, registruojant emulsijų sluoksnių pokyčius po 1 val., po 24 val. ir po 7 dienų po emulsijos pagaminimo. Emulsinės gebos reikšmių intervalas siekė nuo 67,42 ± 0,15 iki 96,90 ± 0,04 proc., esant 1:1 emulsijos santykiui, tačiau statistiškai reikšmingai geriausiais rezultatais pasižymėjo II metodu pagamintų gleivių stabilizuojamos emulsijos, jų emulsinė geba 96,90 ± 0,04 proc. Emulsijas pagaminus santykiu 1:0,5 emulsinės gebos reikšmės siekė nuo 47,80 ± 5,02 proc. iki 96,74 ± 2,69 proc. Stipriausia emulsine geba pasižymėjo II metodu pagamintos – 96,74 ± 2,69 proc. Geresne emulsine geba pastebėta emulsijose, sudarytose iš vienodo kiekio gleivių ir saulėgrąžų aliejaus naudojant gleives, išgautas antruoju būdu. Gamybos būdo parinkimas turėjo reikšmingos įtakos emulsinei gebai. Išanalizavus skirtingais būdais pagamintų gleivių emulsines savybes nustatyta stipri koreliacija (r = 0,709), esanti tarp 2 veiksnių – gleivių klampos ir emulsinės gebos.
Nustatant emulsijos stabilumą mažesnės jo reikšmės rodo stipresnes emulsines ir stabilizuojančias savybes. Matavimo metu gauti rezultatai: esant 1:1 santykiui, I metodu pagamintos gleivės sudaro silpniausias emulsijas – 151,72 ± 0,98 proc., III metodu pagamintos gleivės – 139,68 ± 5,68 proc., stabiliausias emulsijas sudaro II metodu pagamintos gleivės - 107,90 ± 4,09 proc. 1:0,5 santykio emulsijos pasižymi silpnesnėmis emulsinėmis ir stabilizuojančiomis charakteristikomis lyginant su 1:1 santykio emulsijomis.
Atlikta mikroskopinė analizė tiriant skirtingais fazių santykiais pagamintų emulsijų lašelių plotus ir perimetrus. Lyginat rezultatus mažiausio ploto lašelius sudaro II būdu pagamintos gleivės abiem atvejais (santykiams 1:1 ir 1:0,5) – 538,60 ± 6,85 µm2 ir 627,80 ± 11,20 µm2. Mažiausias
42 perimetras 1:1 fazių santykio atveju nustatytas II metodu pagamintų gleivių stabilizuotoje emulsijoje - 15,70 ± 1,81 µm, tačiau 1:0,5 santykio emulsijose - vidutinius 24,83 ± 2,83 µm perimetro lašelius sudaro ir I metodu pagamintos gleivės. Maži emulsinio lašelių plotai ir perimetrai parodo geresnes gleivių emulsines savybes, gebėjimą sudaryti stabilesnę sistemą.
Emulsinių savybių analizės metodais nustatyta, jog stabilesnę ir kokybiškesnę emulsija linų sėmenų gleivės sudaro, esant 1:1 gleivių ir aliejaus santykiui. Stabiliausias emulsijas sudaro II metodu pagamintos gleivės.
Liofilizuojant II metodu pagamintas gleives gaunama statistiškai reikšmingai didžiausia išeiga - 6,55 ± 0,03 proc. ir mažiausias galimas drėgmės kiekis 6,98 ± 0,63 proc. lyginant liofilizatus tarpusavyje. Tyrimo metu nustatyta, jog liofilizato drėgmės kiekis stipriai koreliuoja (r = - 0,881) su liofilizuotų gleivių išeigos kiekiu.
Naudojant plonasluoksnės chromatografijos metodą nustatyta gleivių ir jų liofilizatų kokybinė ir kiekybinė sudėtis. I ir III metodais pagamintų gleivių sudėtyje nustatytos tik 2 medžiagos: L – arabinozė ir D galaktozė; jų liofilizatuose randama L – arabinozė, D – galaktozė ir D – ksilozė. III metodu pagamintose gleivėse ir jų liofilizuotoje formoje rastos L – arabinozė, D – galaktozė ir D – ksilozė. Kokybinio tyrimo rezultatai parodo gleivių ekstrakcijos metodo ir sąlygų efektyvumą. Plonasluoksnės chromatografijos metodu nustatyti gleivių monosacharidų kiekiai – didžiausias rastas liofilizuotose II metodu pagamintose linų sėmenų gleivėse – 0,03197 g/ml, šiek tiek mažiau, 0,0291 g/ml, monosacharidų III metodu pagamintų gleivių liofilizuotoje formoje, mažiausias monosacharidų kiekis nustatytas I metodu pagamintų gleivių liofilizate - 0,01387 g/ml. Tik II metodu pagamintose neliofilizuotose gleivėse buvo pakankamas kiekis monosacharidų ir juos buvo galima nustatyti: 0,00792 mg/ml. Atsižvelgiant į PC tyrimo rezultatus, didžiausias kiekis L – arabinozės, D – galaktozės ir D – ksilozės gaunamas linų sėmenis ekstrahuojant išgrynintu vandeniu (santykiu 1:20), 1 valandą maišant magnetine maišykle, esant 98 ± 2 °C temperatūrai.
43
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Rekomenduojama linų sėmenų gleives gaminti verdant 1 val. 98 ± 2 °C temperatūroje ir nuolat maišant, kadangi pagaminamos geresnėmis charakteristikomis pasižyminčios gleivės.
44
IŠVADOS
1. Išanalizavus mokslinę literatūrą nustatyta, jog linų sėmenų gleives sudarantys komponentai, pasižymintys terapinėmis ir emulsuojančiomis savybėmis yra polisacharidai ekstrahuojami iš sėklos epidermio, todėl ekstrakcijos metodų ir sąlygų paieška buvo vykdoma iš nesmulkintų sėklų.
2. Viskozimetriniu metodu didžiausia klampa 130,2 ± 0,78 mPa*s nustatyta II metodu pagamintose linų gleivėse, rezultatų analizė parodė, kad gleivių pagaminimo metodas turi reikšmingą įtaką gleivių klampai. pH reikšmės gleivėse nustatytos nuo 6,17 ±0,06 iki 6,33 ± 0,10 ir atitinka publikacijose skelbiamų linų sėmenų gleivių terpę, o gamybos metodas jai reikšmingos įtakos neturėjo.
3. Atliekant emulsinės gebos tyrimus gleivių/saulėgrąžų aliejaus 1:1 ir 1:0,5 santykio emulsijose, nustatyta, kad II metodu pagamintų gleivių emulsuojančios savybės yra reikšmingai stipresnės (p< 0,05), jų emulsinė geba abiejų koncentracijų emulsijose siekė 96,90 ± 0,04 proc. ir 96,74 ± 2,69 proc. Taip pat nustatyta stipri koreliacija (r = 0,709) tarp gleivių klampos ir emulsinės gebos rodiklių.
4. Emulsijos stabilumo tyrimo metu nustatyta, jog geriausiai stabilizuojamą funkciją atlieka II metodu pagamintos gleivės – abiejų koncentracijų emulsijose nustatytas stabilumas 106,23 ± 0,49 proc. ir 107,90 ± 4,09 proc., taip pat emulsinių lašelių plotas jose yra mažiausias (538,60 ± 6,85 µm2 ir 627,80 ± 11,20 µm2) (p< 0,05) .
5. Liofilizacijos metodo pritaikymas leidžia sukoncentruoti gleivėse esančius polisacharidus. Didžiausia liofilizato išeiga 6,55 ± 0,03 proc. gauta II metodu pagamintų gleivių, tačiau jose nustatytas didesnis drėgmės kiekis nei aprašomas, parodantis stiprias absorbcines liofilizato savybes. Liofilizato drėgmės kiekis stipriai koreliuoja (r = - 0,881) su liofilizato išeiga.
6. Plonasluoksnės chromatografijos metodu ant silikagelio plokštelės, vertinant kiekybinę ir kokybinę gleivių sudėtį, nustatyta, kad II metodu pagamintose gleivėse rasti suminiai kiekiai L – arabinozės, D – galaktozės ir D – ksilozės - 0,00792 g/ml, o gleivių liofilizate – 0,03197 g/ml yra didžiausi (p < 0,05), tuo tarpu kitais abiem metodais pagamintose neliofilizuotose gleivėse monosacharidų kiekis buvo nepakankamas kiekybinei analizei atlikti.
7. Tyrimo metu nustatyta, kad linų sėmenis ekstrahuojant išgrynintuoju vandeniu (1:20), 98 ± 2 °C temperatūroje 1 val. ant magnetinės maišyklės, gaunama didžiausia gleivių išeiga, o jų kiekybinė ir kokybinė sudėtis sąlygoja stipresnę emulsinę gebą ir stabilizuojančias savybes.
45
LITERATŪRA
1. Archana G, Sabina K, Babuskin S, Radhakrishnan K, Fayidh M, Babu P et al. Preparation and characterization of mucilage polysaccharide for biomedical applications. Carbohydrate Polymers. 2013;98(1):89-94. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23987320 2. Bamiro O, Ajala T, Adenokun E. A New Emulsifying Agent: Cucumis sativus Linnaeus
Mucilage. Journal of Pharmaceutical Research International. 2017;17(3):1-9.
3. Barbary O, Al - Sohaimy S, El - Saadani M, Zeitoun A. Extraction, composition and physicochemical properties of flaxseed mucilage. Journal of Advance Agricultural Research.
2009;14(3):605-621. Available from:
http://www.academia.edu/250074/Extraction_Composition_and_Physicochemical_Properties_ of_Flaxseed_mucilage
4. Bekhit AE-DA, Shavandi A, Jodjaja T, Birch J, Teh S, Ahmed IAM, et al. Flaxseed: Composition, detoxification, utilization, and opportunities. Biocatalysis and Agricultural
Biotechnology. 2018;13:129–152. Available from:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1878818117306059
5. Bernacchia R, Preti R, Vinci G. Chemical Composition and Health Benefits of Flaxseed. Austin Journal of Nutrition and Food Sciences. 2014;2(8):1–9.
6. Bhatty R, Cherdkiatgumchai P. Compositional analysis of laboratory-prepared and commercial samples of linseed meal and of hull isolated from flax. Journal of the American Oil Chemists'
Society. 1990;67(2):79-84. Available from:
https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1007/BF02540631
7. Burgos-Díaz, C., Rubilar, M., Morales, E., Medina, C., Acevedo, F., Marqués, A. and Shene, C. (2015). Naturally occurring protein-polysaccharide complexes from linseed (Linum usitatissimum) as bioemulsifiers. European Journal of Lipid Science and Technology, 118(2), pp.165-174. Available from: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1002/ejlt.201500069 8. Capitani M, Ixtaina V, Nolasco S, Tomás M. Microstructure, chemical composition and mucilage
exudation of chia (Salvia hispanicaL.) nutlets from Argentina. Journal of the Science of Food and Agriculture. 2013;93(15):3856-3862. Available from:
46 9. Cizauskaite U, Marksiene R, Viliene V, Gruzauskas R, Bernatoniene J. New strategy of multiple
emulsion formation based on the interactions between polymeric emulsifier and natural ingredients. Colloids and Surfaces A: Physicochemical and Engineering Aspects.
2017;515:22-33. Available from:
https://www.researchgate.net/publication/311343172_New_strategy_of_multiple_emulsion_for mation_based_on_the_interactions_between_polymeric_emulsifier_and_natural_ingredients 10. Coşkuner Y, Karababa E. Some physical properties of flaxseed (Linum usitatissimum L.).
Journal of Food Engineering. 2007;78(3):1067–1073. Available from:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0260877406000136
11. Dana W, Ivo W. Computer image analysis of seed shape and seed color for flax cultivar description. Computers and Electronics in Agriculture. 2008;61(2):126–135. Available from:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0168169907002189
12. Diederichsen A, Raney JP. Seed colour, seed weight and seed oil content in Linum usitatissimum accessions held by Plant Gene Resources of Canada. Plant Breeding. 2006;125(4):372–377. Available from: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/j.1439-0523.2006.01231.x 13. Doner L. Determining sugar composition of food gum polysaccharides by HPTLC.
Chromatographia. 2001;53(9-10):579-581. Available from:
https://link.springer.com/article/10.1007/BF02491627
14. Dugani A, Auzzi A, Naas F, Megwez S. Effects of the Oil and Mucilage from Flaxseed (Linum Usitatissimum) on Gastric Lesions Induced by Ethanol in Rats. Libyan Journal of Medicine. 2008;3(4):166-169. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3074307/ 15. Emaga T, Rabetafika N, Blecker C, Paquot M. Kinetics of the hydrolysis of polysaccharide
galacturonic acid and neutral sugars chains from flaxseed mucilage. Biotechnology, Agronomy, Society and Environment. 2012;16(2):139-147. Available from: https://popups.uliege.be/1780-4507/index.php?id=8563
16. Fabre J, Lacroux E, Valentin R, Mouloungui Z. Ultrasonication as a highly efficient method of flaxseed mucilage extraction. Industrial Crops and Products. 2015;65:354-360. Available from:
https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S092666901400702X
17. Farooq U, Malviya R, Sharma P. Extraction and Characterization of Okra Mucilage as Pharmaceutical Excipient. Academic Journal of Plant Sciences. 2013;6(4):168-172.
18. Fekri N, Khayami M, Heidari R, Jamee R. Chemical Analysis of Flaxseed, Sweet Basil, Dragon Head and Quince Seed Mucilages. Research Journal of Biological Sciences. 2008;3(2):166-170. Available from: https://medwelljournals.com/abstract/?doi=rjbsci.2008.166.170
