LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Ramūnas Ptakas
Bičių produktyvumo įvertinimas skirtingos konstrukcijos
aviliuose
Magistro darbas
Darbo vadovas:
e. doc. p. dr. A. Šimkus
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2007 – 2009 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, Gyvulininkyst÷s katedroje.
Magistro darbą paruoš÷: (parašas)
Magistro darbo vadovas: e. doc. p. dr. A. Šimkus (parašas)
(LVA, Gyvulininkyst÷s katedra)
Turinys
ĮVADAS 4
1 LITERATŪROS APŽVALGA 6
1.1 Bitininkyst÷s vystymasis 6
1.1.1 Bitininkyst÷s vystymosi istorija pasaulyje 6 1.1.2 Bitininkyst÷s raida Lietuvoje 8 1.1.3 Situacija Lietuvos bitynuose 14 1.2 Aviliai, avilių tipai ir skirstymas 19
1.2.1 Bičių ,, namas‘‘ 19
1.2.2 Avilių skirstymas 19
1.2.3 Avilių tipai 20
1.2.4 Daugiaaukščiai aviliai 21
1.3 Bitynai 23
1.3.1 Bityno vietos pasirinkimas 23
1.3.2 Avilių sustatymas bityne 24
1.4 Medaus chemin÷ sud÷tis, ir kitos savyb÷s 26
1.4.1 Chemin÷ sud÷tis 26
1.4.2 Medaus organoleptin÷s savyb÷s 28
1.4.3 Medaus rūšių įvairov÷ 29
1.5 Kiti bičių produktai 32
1.5.1 Bičių pienelis 32
1.5.2 Bičių pikis 32
1.5.3 Bičių nuodai 33
1.5.4 Žiedadulk÷s 34
1.5.5 Vaškas 35
1.6 Medaus gamyba pasaulyje 36
2 Darbo atlikimo vieta ir metodika 38
3 Tyrimų rezultatai 39
4 Išvados 43
5 Summary 45
ĮVADAS
Prieš daugelį tūkstančių metų, žmogus atrado vabzdį duodantį paslaptingą saldų skystį. Nuo tų laikų, žmogus prad÷jo savintis to vabzdžio produktus ir nor÷jo jį perprasti. Per tūkstančius bitininkyst÷s vystymosi bei tobul÷jimo metų išsiskyr÷ 4 etapai, kurie bitininkystę suskirst÷ į grupes, t.y. medžioklinę, drevinę, kelminę-sodybinę, bei mūsų laikais paplitusią bitininkyst÷s rūšį, tai r÷minę.
XX amžiuje, bitininkyst÷ tapo žem÷s ūkio šaka ir užima svarbią poziciją šiandieniniame pasaulyje. Be bičių produktų, ne mažiau yra svarbu išnaudoti bites augalų apdulkinimui, nuolatos gerai, arba kad vis geriau užder÷tų sodai, bei laukų derlius.
Bitininkyst÷s pl÷tojimas labai priklauso nuo bitininko. Bitynuose, kuriais bitininkai pakankamai rūpinasi, užtikrina normalias darbo sąlygas bit÷ms, yra pagaminama daug medaus bei kitų bitininkyst÷ produktų. Norint kad bitininkyst÷ būtų pelninga, didelę reikšmę turi bitininko išsilavinimas ir patirtis, taip pat didelę reikšmę turi bityno įkūrimo vieta, inventorius, gamtin÷s sąlygos, bičių veisl÷s ir t.t.
Bitininkavimas – labai m÷gstamas daugelio įvairiausių profesijų žmonių užsi÷mimas. Dvidešimtasis amžius Lietuvos bitininkams dav÷: 1) įvairių konstrukcijų r÷minius avilius; 2) pakeit÷ sampratą apie bičių gyvenimą; 3) naujas bičių rases – bitininkavimą su bit÷mis mišrūn÷mis; 4) bitininkų draugijas; 5) visuomeninę bitininkystę; 6) varozę. Su pamin÷tomis bitininkavimo naujov÷mis ir negerov÷mis pravartu susipažinti norint s÷kmingai bitininkauti, o renkant ekologiškai švarią produkciją, reikalingos žinios apie patį medų (Piškinait÷ - Kazlauskien÷,1995).
Darbo tikslas: įvertinti bičių produktyvumą skirtingos konstrukcijos aviliuose. Siekiant šio tikslo buvo iškelti sekantys darbo uždaviniai:
1. Įvertinti bičių medaus produktyvumą standartiniame ir patobulintame Dadano aviliuose.
2. Įvertinti bičių medaus produktyvumą dvylikos r÷melių daugiaaukščiame aukštar÷myje avilyje.
3. Įvertinti bičių medaus produktyvumą dešimties r÷mų daugiaaukščiame avilyje.
1 Literatūros apžvalga
1.1 Bitininkyst÷s vystymasis
1.1.1 Bitininkyst÷s vystymosi istorija pasaulyje
Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad bitininkyst÷ buvo paplitus senov÷s Egipte. Aviliai buvo daromi iš apdegto molio, kurie dar ir dabar sutinkami Artimuosiuose Rytuose (Irane, Afganistane, Turkijoj), o taip pat aviliai, pinti iš vytelių ir aptepti moliu. Senov÷s egiptiečiai netgi plukdydavo bites Nilu į kitas vietas prie medingų augalų, kas ir šiais laikais naudojama pramonin÷je bitininkyst÷je. Bites laik÷ ir Palestinoj, Arabijoj, Asirijoj, Indijoj ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Pasak Homero (IX a.pr.m.e), Heziodo (VII a.pr.m.e.) ir kitų senov÷s rašytojų, Graikijoje daugelyje bitynų bit÷s buvo laikomos pintuose aviliuose. Yra nuorodų iš V a.pr.m.e. (Periklas, 429 m.), kad nedidel÷j Atikos provincijoje buvo iki 20 000 avilių. Graikai plačiai naudojo medų ir vašką namų ūkyje. Aristotelis (384 - 322 m.pr.m.e.) smulkiai apraš÷ bičių gyvenimą. Aristotelis išskyr÷ tris bičių šeimos narius, smulkiai apraš÷ korius, bit÷s vystymąsi nuo kiaušin÷lio iki vabzdžio. Rom÷nai per÷m÷ viskas senov÷s graikų bitininkyst÷s žinias. Bitininkystę, kaip išvystytą Romos imperijoje ūkio šaką, nurod÷ daugelis rom÷nų rašytojų ir mokslininkų - Varonas (116 - 27 m.pr.m.e), Kolumela (I m.e.a.) ir kt. Ypatingai reiktų išskirt Vergilijų (79 - 19 m.pr.m.e.), kurio "Georgikoj" buvo tų laikų žem÷s ūkio enciklopedija, kurią v÷liau išvyst÷ Kolumela. "Georgikoj" daug vietos skirta bitininkystei. Rom÷nai bites laik÷ iš vytelių pintuose aviliuose, apteptuose moliu, lentiniuose aviliuose ir aviliuose iš apdegto molio. Graikų - rom÷nų bitininkavimo technologija plačiai paplito Romos kolonijose ir priklausomose srityse. Kaip ir egiptiečiai, graikai ir rom÷nai taip pat pervežin÷davo bitynus prie medingų augalų. Graikai bitynus veždavo į turtingą medingais augalais Atikos pusiasalį, Eg÷jo jūros salas. Be to pervežimai buvo reglamentuojami to laiko valstybiniais įstatymais. Solonos įstatymuose nurodoma, kokie atstumai turi būti tarp pervežamų bitynų. Rom÷nai bitynus perveždavo į Viduržemio jūros salas. Su laiku neišardomų avilių ekonomin÷ reikšm÷ labai sumaž÷jo, kas sudar÷ prielaidas r÷minio avilio atsiradimui. R÷minio avilio id÷ja paremta ne tiek formos naujume (išardomas lizdas), kiek esm÷je (bitininkas aktyviai dalyvauja bičių šeimos vystymesi ir darbe). Nauja technologija tur÷jo būti paremta moksliniais pagrindais, bičių gyvenimo žiniomis
Iš tikro pirmieji išardomo avilio išrad÷jai jau r÷m÷si reikšminga moksline medžiaga, kurią galima buvo panaudot naujos sistemos teoriniam pagrindimui ir praktiniam įgyvendinimui. 1737 m. išleista olandų mokslininko, mikroskopo išrad÷jo, Svamerdamo
trano lytį. Jis ne tik tyr÷ bičių anatomiją, bet ir eksperimentavo bityne. Svamerdamas sudarin÷davo dirbtinius spiečius. Prancūzų mokslininkas, termometro išrad÷jas, Reomiuras (1683 - 1757 m.) skyr÷ daug d÷mesio savo klasikiniam darbe "Užrašai apie natūralią vabzdžių istoriją". Reomiuras nurod÷, kad motin÷lę apvaisina tranas. Vokiečių bitininkas Širachas (gim÷ 1727 m.) įrod÷, kad bit÷s darbinink÷s yra neišsivysčiusios patel÷s ir kad bit÷s gali užauginti motin÷lę iš jaunų bičių darbininkių vikšrelių. Jis sukūr÷ beveik visus žinomus dirbtinių spiečių sudarymo būdus. Šveicaras Griuberis (1750 - 1831) bendradarbiaudamas su Biurnanu papild÷ ir išvyst÷ Reomiuro ir Širacho tyrimus. Didelę reikšmę tur÷jo vokiečių bitininko Dzeržono atrasta bičių patogenez÷ (iš neapvaisintų kiaušin÷lių išsivysto tranai) (paskelbta 1845 m.). Jo atradimas buvo patvirtintas Ziboldo ir Leikarto darbais, buvo pripažintas mokslo pasaulyje ir panaudota bitininkyst÷s praktikoje. Aviliai su juostel÷mis, duodančiomis bit÷ms korių siuvimo kryptį, buvo žinomos dar senov÷je. Juostiniai aviliai - pirmas žingsnis nuo neardomo prie r÷minio avilio ir pirmieji r÷minių avilių išrad÷jai būtinai pra÷jo šį etapą. XVII a. pabaigoj Griuberis mokslo tikslams sukonstravo "knyginį avilį", susidedantį iš 12 siaurų, iš abiejų pusių atvirų d÷žučių su koriais. D÷žut÷s padarytos kaip susiglaudžiantys r÷meliai, tarpusavyje sutvirtinti kilput÷m ir kabliukais. 1814 m. Ukrainos bitininkas P.Prokopovičius išrado r÷minį avilį, prad÷jo plisti r÷min÷ bitininkyst÷. Iš pradžių Prokopovičiaus avilyje r÷mai buvo naudojami tik meduviniam skyriuje, v÷liau ir lizde juostel÷s buvo pakeistos r÷mais.
1 pav. P.Prokopovičius ir jo išrastas pirmasis r÷minis avilys
1852 m. Berlepšas panaudojo r÷mus, įstatomus į avilį iš šono. 1851 m. amerikietis Langstrotas išrado avilį, į kurį r÷meliai įdedami iš viršaus. Berlepšo ir Langstroto išradimų esm÷ tame, kad jie ne tik panaudojo r÷mus, bet ir nustat÷ r÷melių atstumą nuo avilio sienų. 1857 m. stalius Meringas (Vokietija) išrado dirbtines vaško plokšteles, gaminamas vaflin÷se.
1876 m. amerikietis Vašburnas sukonstravo dirbtinių vaško plokštelių gamybos valcus. 1865 m. vieno iš Italijos miestų netoli Venecijos garnizono viršininkas, Austrijos armijos majoras Gruška išrado medsukį. Šie didieji išradimai sukūr÷ tvirtą r÷min÷s bitininkyst÷s pagrindą. (Нуждин А.С., 1999; Шабаршов И.А., 1996).
http://www.bitininkas.tinklapis.lt/istorija.htm. Prieiga per internetą 2008m.vasario 08d. http://www.dzukijosparkas.lt/etnokultura.htm. Prieiga per internetą 2008 Balandžio 25d.
1.1.2 Bitininkyst÷s raida Lietuvoje
Į Pabaltijį namin÷s bit÷s atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutiniajam ledynui, maždaug prieš 5,5 - 6 tūkst. metų, kai išplito šilumam÷giai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bit÷ms buveinę (dreves) ir maistą. Kaip seniai žmogus prad÷jo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos
rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bit÷s aplink jį skraido, o žmogus dūmais rūkina. Mokslininkai sp÷ja, kad prieš 15 tūkst. metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima sp÷ti, kad tai moteris.Taigi, žiloje senov÷je bites kopin÷jo ir moterys.
Kai lietuviai at÷jo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia at÷ję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą. Seniausios rašytin÷s žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X - XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, tod÷l lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, tur÷jo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mok÷jo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duokl÷. XIV - XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkyst÷s produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaip÷dą 1605 - 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.
Žygimantas Senasis. Statutuose, tvirtintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos (1588), daug vietos skirta bitininkų teis÷ms. Bendrai ankstesnieji statutai reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprend÷ įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkyst÷s teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme. (Иойриш Н.П. 1974 г). http://www.bitininkas.tinklapis.lt/istorij.htm. Prieiga per internetą 2007m.lapkričio 08d.
Pirmieji aviliai buvo pinami iš šiaudų arba vytelių, kurios buvo gaunamos iš gluosnių ir kitų medžių šakų. Tai pat žmogus nor÷damas prisijaukinti bites ir tur÷ti šalia namų, išrado joms būstus kuriuos padarydavo iš tuščiavidurių medžių ir kelmų.
2 pav. Kelminis avilys
4 pav. Avilys medyje
5 pav. Avilys drev÷je
6 pav.Pintiniai aviliai.
Tokio tipo aviliai buvo gaminami iš vytelių, šakų, šiaudų. Avilys atsidaro iš viršaus, arba visas pagrindas nukeliamas nuo bičių šeimos.
XIX a. antroje pus÷je žinomas lenkų bitininkas K.Levickis sukonstravo avilį vertikaliais r÷mais, kuris su varšaviniais labiau plito Suvalkų krašte.
8 pav. K. Levickio arba Varšavinis avilys
Šiaur÷s Lietuvoje buvo galima rasti latvių profesoriaus P.Rizgos konstrukcijos avilius, o rytiniuose rajonuose - rusų bitininkyst÷s draugijos avilių.
9 pav. Latvijos profesoriaus Rizgos aviliai
Min÷tų avilių konstrukcijos įvairios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugeb÷jimų žmon÷s.
Prof. J.Kriščiūnas Lietuvos bitininkams patar÷ naudoti patobulintą Dadano konstrukcijos 16 - os r÷mų avilį, kuris platinamas kaip standartinis. Nuo 1968 m. prad÷ti gaminti pritaikyti bit÷ms vežioti aviliai A - 16 - 1 M. J.Kriščiūnas pateik÷ ir 24 - 25 r÷mų gulstinio avilio br÷žinius.
10 pav. J.Kriščiūno gulstinis 25 r÷mų avilys
11 pav. Avilys ,,Bičių namas”
Pagamintas pagal standartinį Dadano tipo avilį.
Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys turi dvi lakas: antroji pagalbinei arba atsarginei motin÷lei laikyti. Be to, vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijel÷s, kuriomis uždengiami tarpr÷miai. Šis avilys stacionariai bitininkystei labai tinkamas. Taip pat naudojami daugiaaukščiai aviliai. Anksčiau Lietuvoje dažniausiai laikydavo 1 - 5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas tur÷ję asmenys buvo vadinami bitininkais, daugiau kaip 15 - 20 - dideliais bitininkais. Prieškarin÷je Lietuvoje (1929) bitininkai daugiausia laik÷ po 10 bičių šeimų (64,3 %). 11 - 20 šeimų tur÷jo penktadalis bitininkų, daugiau kaip 100 šeimų laik÷ 1,4 % bitininkų. Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams organizavimas skatino bitininkyst÷s plitimą Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o 1940 m. - 206,0 tūkst. bičių šeimų. Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyr÷
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų, daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuoti.
Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį. Dabartiniu metu išryšk÷jo dvi bitininkavimo kryptys: profesionalai ir m÷g÷jai. Profesionalai užsiima vien bitininkyste, taiko pažangiausius bitininkavimo metodus, bet smunkant bendram pragyvenimo lygiui verčiasi kasmet vis sunkiau. M÷g÷jai kelias bičių šeimas laiko savo malonumui, gali daugiau laiko skirti konkrečios šeimos priežiūrai ir steb÷jimui, apsirūpina save, o dažnai ir gimines bei draugus bičių produktais. Ceileris K. A.Jaruševičius, 1970.
http://www.bitininkas.tinklapis.lt/istorija.htm. Prieiga per internetą 2008 gruodžio 8 d.
1.1.3 Situacija Lietuvos bitynuose
2006 ir 2007 m., buvo gauta l÷šų iš ES „Bitininkyst÷s sektoriaus paramos“ fondo bei Lietuvos žem÷s ūkio ministerijos. Buvo vykdytas Lietuvos bitynų monitoringas. Kiekvienoje apskrityje „burtais“ rinktas rajonas, o jame seniūnija. Seniūnijose stengtasi aplankyti visus bitynus - ir mažus ir didelius iš viso 220. Deja, buvo keletas bitynų apie kuriuos iš viso informacijos nebuvo.
Šiai dienai, Lietuvoje yra apie 11 000 bitynų, aplankytieji bitynai sudaro apie 2% visų bitynų. Remiantis teorija, galima teigti, kad turimi duomenys kokiu tai tikslumu atspindi realią situaciją (jei duomenų būtų daugiau - tikslumas būtų didesnis).
Situacija pagal bitynų savininkų amžių: tik 2 bitininkai iki 20 m.- 0,9 %; 20...30 m.- 2,3 %; 30...50 m. - 20,2 %, o virš 50 metų didžioji dauguma 76,6 %.
Bitininkavimo stažas ne visuomet priklauso nuo bitininko amžiaus. Yra bitininkų kurie bitininkauti pradeda pensijinio amžiaus. Bitininkaujančių iki 5 m. rasta 11 bitininkų 5,0 %, 10...20 m.- 28,9%, o 48 bičiuliai (22%) su bitut÷mis bendrauja virš 40 metų.
iki 5 m - 5 %10 - 20 m - 29 %
13 pav.Bitininkų kiekis pagal bitininkavimo stažą
Dauguma bitininkų turi vidurinį arba specialų vidurinį išsilavinimą 50,2%, aukštąjį 18,8%, pradinį - nepilną vidurinį 29,6 %. Analizuojant 2007 m. apklausos duomenis nustatyta, kad bitynų produktyvumas didžiaja dalimi priklaus÷ nuo bitininkavimo stažo: pirmus-antrus metus bitininkaujantiems bičiuliams nepavyko prisukti daugiau kaip po 20 kg medaus iš šeimos, 3...5 metų patyrimą turintys 8 bičiuliai suko iki 20 kg, 3 po 30 kg ir vienam pasisek÷ prisukti iki 40 kg. Daugiausia medaus prisuko 10...20 metų bitininkaujantys bičiuliai: 26 po 20 kg, 26 po 30kg, 5 po 40kg, 3 po 50kg ir 2 po 60 kg iš šeimos. Paanalizavę 1 lentel÷s duomenis matysime, kad džiaugtis geru bitininkavimu negalime- beveik pus÷ 49,1% bičiulių prikopia tik iki 20 kg medaus iš šeimos. Bičiuliai, prikopiantys po 40...70 kg iš šeimos lyg ir sako: galima ir reikia bitininkauti geriau.
Bitininkų skaičius (2007 m.) medaus (iki) kg iš šeimos Bitininkavimo stažas, metais 20 30 40 50 60 70 2 11 0 0 0 0 0 2…5 8 3 1 0 0 0 5…10 24 6 1 0 0 0 10…20 26 26 5 3 2 0 20-30 12 15 3 1 0 2 30-40 9 7 0 1 1 1 Virš 40 18 21 5 1 0 0 Viso 108 78 15 6 3 3 % 49,1 35,0 6,8 2,73 1,36 1,36
iki 20 kg iš šeimos - 49,1%iki 30 kg iš šeimos - 35,0%iki 40 kg iš šeimos - 6,8%iki 50 kg iš šeimos - 2,73%
14 pav. Bitininkų pasiskirstymas pagal prikopamo medaus kiekį
49,3 % bičiulių bitininkauti padeda šeimos nariai, 49,8 % dirba be pagalbininkų ir tik 0,9 % darbymetyje kviečiasi talkininkus. 60,4 % bitininkų pensininkai, 19,8 % dirba, 15,9% ūkininkauja, 1,3 % moksleiviai. 26,4 % bičiulių bitininkavimas yra papildomų pajamų šaltinis, o 2,1 % bitininkų gauna pagrindines pajamas, 40,7% bitininkų tai tik hobi. Ketvirtadalyje bitynų (25,8%) laikoma po 3...5 bičių šeimas, 23,0 % turi 6...10 šeimų, 20,7 % turi 11...20 šeimų, 6,5 % laiko 21...30 šeimų, 6,0 % laiko 31...50 šeimų, 2,8 % 51...70 šeimų, 2,3% 71...100 šeimų, o virš šimto 0,9 % bitynų.
3 - 5 bičių šeimos - 25,8%6 - 10 bičių šeimų - 23,0 %11 - 20 bičių šeimų - 20,7%21 - 30 bičių šeimų - 6,5%31 - 50 bičių šeimų - 6,0%
Tenka tik apgailestauti, kad 63,1 % bitynų laikoma nežinomos kilm÷s mišrūn÷s, dažniausia vadinamomis „vietin÷mis“. 21,6% bičiulių kas keletą metų įsigyja Krajinos ras÷s (21,6 %) ar Bakfasto (7,4 %), Kaukazo (5,3%) vaisingų ar nevaisingų motin÷lių, bet panaudoja jas tik bityno dalyje. Kas metai motin÷les keičia 3,2 %, kas dveji 19,1 %, kas 3 metus 8,0 % bičiulių. Gaila tų bičiulių 64,9 %, kurie motin÷lių visai nekeičia, leidžia bit÷ms motin÷les pasikeisti pačioms. (tai viena mažo bitynų produktyvumo priežasčių). Didesn÷ bitininkų dalis bitininkauja su bit÷mis mišrūn÷mis 69,2 proc, kurias dažnai vadina „vietin÷mis” bit÷mis. Tai rodo, jog bitininkams trūksta kvalifikacijos ir supratimo apie bičių veisles. Likusieji bitininkai (30,8proc) nurod÷ laikomų bičių rases. Iš jų 17,8 proc laiko Krajinos bites. 6,5 proc - Bakfasto, 4,9 proc. - Kaukazo kalnų pilkasias, 1,1 proc. – Karpatų ir tik 0,5 proc. Italijos ras÷s bites. Motin÷les keičia kiekvienais metais tik 4 bitininkai (2,4 proc.), kas antrus metus - 16,1 proc. bitininkų, kas trejus - 7,7 proc. Taigi sistemingai keičia motin÷les kas 1-3 metus 26,2 proc bitininkų.Tai maždaug tie bitininkai, kurie žino, kokios ras÷s laiko bites. Net 70, 8 proc. nurod÷, jog bit÷s motin÷les pasikeičia pačios. Tai antras rodiklis, rodantis bitininkų kvalifikacijos trūkumą. 22,3 proc bitininkų nurod÷, jog jie perka apvaisintas arba neapvaisintas motin÷les, 5,1 proc. užsiaugina patys, 4,6 proc. keičia spietimin÷mis. (Diana Tamašauskien÷, LŽI Bitininkyst÷s sektorius 2008 m).
Net 54 proc. bitininkų nurod÷, jog jie išsuka per vasarą tik iki 20 kg/b.š., 30 proc. - iki 30 kg, 5 proc. - iki 40 kg ir 5,1 proc. - nuo 40 iki 60 kg iš bičių šeimos. Žiedadulkes renka tik 7,9 proc., bičių duonelę - 16,5 proc., pikį - 27 proc. bitininkų. Daugiausia bitininkų medų parduoda ”iš namų” - 43,4 proc. visiškai neparduoda, o palieka savo šeimos reikm÷ms - 42,8 proc. turguje realizuoja medų 13,2 proc. bitininkų. Net 80,6 proc. bitininkų medų suka senais cinkuotos skardos medsukiais,16,3 proc. - pagamintais iš aliuminio skardos ir tik 4,7 proc. - pagamintais iš nerūdyjančio plieno. Specialiose tam tikslui skirtose patalpose medų suka 29,4 proc. bitininkų gyvenamose patalpose - 59,4 proc. ūkiniuose pastatuose (garaže) - 10,5 proc. bitininkų. Taigi net 69,9 proc. bitininkų medų suka patalpose, kurios neatitinka veterinarijos ir higienos reikalavimų. Daugiausia bitininkų 98,5 proc. bitininkauja stacionariuose bitynuose Dadano tipo šešiolikar÷miuose aviliuose su viena medude 76,3 proc. Tik 1,5 proc. (2 bitininkai) bites veža į medinguosius augalus. Aviliuose su dviem medud÷m bitininkauja tik 6,7 proc. bitininkų. Daugiaaukščiuose aviliuose (polistireniniuose, mediniuose ir kt.) bitininkauja tik 4,5 proc. Didesn÷ dalis avilių seni, virš 15 metų 55,8 proc. Bitid÷se laikomos iš visų apklaustų bitynų tik 55 bičių šeimos. Daugiausia bičių laiko prie namų 83,6 proc. Pagrindin÷s bičių ligos, kurias bitininkai sugeb÷jo pasteb÷ti, tai amerikinis puvinys 2,6 proc., kalkiniai perai 3,7 proc, net 94,9 proc. bitininkų, nurod÷, jog jie bites gydo nuo varoz÷s
akaricidų juostel÷mis 88,6 proc. arba dūmina 8,6 proc. Vieną kartą rudenį, išsukus medų, tik 2 bitininkai nurod÷, jog jie bites gydo pavasarį ir rudenį. Skruzdžių rūgštimi bites gydo tik 4 bitininkai (2.6 proc.). 2006 metų rudenį iš viso žuvo 1818 bičių šeimos, 2007 m. pavasarį - 1674 b. š.
Nesantys bitininkų draugijų ir LBS nariais nurod÷ 61,8 proc. bitinikų, priklauso bitininkų draugijoms - 27,6 proc. Šis procentas koreliuoja su kitai rodikliais, kurie liudija apie geresnę bičių priežiūra draugijų narių bitynuose (pvz., keičia motin÷les ir kt.), tod÷l galima tvirtinti, jog bitininkai, priklausantys bitininkų draugijoms, yra labiau apsišvietę, geriau prižiūri bites, pažangiau bitininkauja, negu likusieji bitininkai (didžioji dauguma). Jie lanko draugijų ir LBS organizuojamus seminarus, iš ES paramos l÷šų finansuojamus mokymus, skaito literatūrą daugiausia lietuvių kalba - 79,6 proc., rusų kalba - 12,5 proc., anglų - 1,3 proc. Skaito ”Bičių avilį” - 3,9 proc., ”Lietuvos bitininką” - 3,7 proc., ”Pčelovodstvo” - 3,2 proc., ”Bitutę ratuotą” - 2,3 proc. Išvados (bitininkavimo trūkumai):
1. bitininkaujama su nežinia kokios kartos bit÷mis mišrūn÷mis (69,8 proc.); 2. visiškai nekeičiamos motin÷l÷s (70,8 proc.);
3. medus sukamas senais cinkuotais medsukiais (80,6 proc.);
4. bitininkauja Dadano tipo aviliuose su viena medude (76,3 proc.);
5. bites gydo akaricidais tik vieną kartą rudenį, išsukus medų (98,9 proc.) , dažnai pav÷luotai;
6. nepriklauso bitininkų draugijoms (61,8 proc.);
7. nesidomi bitininkyst÷s naujov÷mis, neskaito literatūros, bitininkauja senais pasenusiais metodais (85,8 proc.).
Visa tai liudija apie bitininkų kvalifikacijos trūkumą. Bites daugiau laikomos d÷l medaus, negu tinkamai prižiūrimos, prisilaikant elementarių bitininkavimo reikalavimų.
Dr. Jurgis Račys, Diana Tamašauskien÷, LŽI Bitininkyst÷s sektorius 2008 m.
http://www.bitininkas.lt/naujienos/situacija_bitynuose.htm. Prieiga per internetą 2009 sausio 08d.
1.2 Aviliai, avilių tipai, avilių skirstymas
1.2.1 Bičių ,,namas’’
Avilio paskirtis yra sudaryti bit÷ms apsaugą nuo lietaus, šalčio, karščio, audrų, v÷jų ir kenk÷jų. Vasarą avilyje turi būti nekaršta, netvanku, o žiemą – pakankamai šilta, sausa ir saugu nuo kenk÷jų. Avilys turi būti tokio tipo ir konstrukcijos, kad bitininkui būtų patogu atlikti įvairius darbus. Avilio talpa turi būti tokia, kad motinai pakaktų vietos kiaušin÷liams d÷ti bei išauginti didelę, paj÷gią šeimyną, kuri sugeb÷tų ne tik daug medaus prinešti, bet ir nuo priešų apsiginti.
Aviliai turi būti padaryti iš atskirų sudedamųjų dalių: stogo, lizdo, magazino, dugno. Tokie sudedamieji aviliai yra patogūs apžiūr÷ti, bitininkauti ir valyti. Kad būtų lengviau ir greičiau apžiūr÷ti ir tvarkyti avilius, būtina, kad visi aviliai būtų vieno tipo ir vienos konstrukcijos. Aviliai turi būti pagaminti iš sausos medienos. Avilių tarpsieniai turi būti gerai užpildyti, suspausta šiltinamoji medžiaga. Stogas daromas pakankamai tvirtas su nuolydžiais lietaus vandeniui nub÷gti, su v÷dinimo angomis užkaltomis sieteliu.
Aviliai iš išor÷s nudažomi geriausiai skiriamomis spalvomis: balta, geltona, m÷lyna arba iš kitų spalvų derinių, nupiešiant kampuotas figūras, kurias geriau bit÷s skiria. Dažyti aviliai geriau laikosi, negu nedažyti, taippat nedažyti aviliai skurdina aplinką.
Nuo dr÷gm÷s ir parazitų aviliai laikomi pakelti. Pastovai gali būti įvairūs. Papraščiausias - į žemę įkalami keturi tvirtos medienos kuoliukai. Daug gražiau atrodo ir yra patogiau naudoti kilnojamus pastovus. Pvz, keturi tvirtesn÷s medienos, 20-25 cm aukščio bruseliai, sujungti lentel÷mis. Pastovo aukštį pasirenka bitininkas pagal ūgį, kad bites apžiūrint nereik÷tų kūprintis arba stiebtis. (Straigis J. 2002m)
1.2.2 Avilių skirstymas
Aviliai gali būti kelminiai ir r÷miniai. Pirmąjį r÷minį avilį Rusijoje 1814 m. išrado P. Prokopovičius (1775-1850) , Vakarų Europoje -1784 m. Šveicaras F. Huberis ( 1750- 1831) . Kelminiai aviliai šiuo metu aptinkami retai. R÷miniai aviliai gali būti aukštar÷miai: Levickio, varšuviniai,,,Liepa". Šie aviliai dar aptinkami pas senesn÷s kartos bitininkus meg÷jus. Populiariausi žemar÷miai aviliai. Jų r÷mo aukštis mažesnis už ilgį. Prie jų priklauso Dadano (r÷mas 435X300 mm) ir daugiaaukščiai aviliai. Pagal lizdų pl÷timą aviliai gali būti gulstieji, statieji ir mišriai plečiami. Gulstieji aviliai neturi magazinų. Jų lizdai plečiami i šonus. Jie dažniausiai turi po 20-24 r÷mus. Prie jų priskiriami ir min÷ti varšuviniai bei Levickio –
aviliai. Statieji aviliai lizde turi nedaug r÷mų. Jie plečiami i viršų. Prie jų priskiriami daugiaaukščiai aviliai.
Mišriai plečiami aviliai turi 10- 18 r÷mų lizdą ir 1-2 uždedamus ant jo magazinus. Prie jų priskiriami 12-16-os r÷mų aviliai šiuo metu naudojami Lietuvos ir Latvijos respublikose.
Pagal sienų storį aviliai gali būti šiltieji, pusšilčiai ir šaltieji. Bendras šiltūjų avilių sienos storis ne mažesnis kaip 10-15 cm. Prie jų priskiriami prof. J. Kriščiūno rekomenduoti naujieji šiltieji aviliai. Šio tipo aviliuose bit÷s gerai žiemoja, greitai vystosi pavasarį, jų neperkaitina saul÷. Tačiau jie labai sunkūs, nepatogūs pervežti, išorin÷s jų dalys sulaiko dr÷gmę, tod÷l nepaplito. Jie aptinkami pas bitininkus m÷g÷jus. Pusšilčiai aviliai daromi dvigubomis sienomis. Jų sienų storis - 6-9 cm. Pusšilčiuose aviliuose Pabaltijo respublikose, bit÷s laikomos per žiemą lauke. Peržiemoja patenkinamai.
Šaltieji aviliai daromi viengubomis sienomis, kurių storis 1,5-4cm. Jie paplitę Ukrainoje, Suomijoje, Kazakstane, JAV. Žiemai bit÷s sunešamos i patalpas, o pavasarį prieš apsiskraidymą išnešamos i lauką. Kur bit÷s į patalpas nenešamos, šaltieji aviliai apšildomi. (Balžekas. A.J; 1987m).
1.2.3 Avilių tipai
Mūsų Respublikoje labiausiai paplitę dabartiniai šešiolikar÷miai (16 – M) aviliai su 1-2 meduv÷mis. Toks avilys yra šiltasienis, turi šiltą priešakinę ir užpakalinę sieną ir dvigubą šiltą dugną yra kompaktiškas, neišardomas, jį patogu vežioti, tik blogai, kad gana sunkus, apie 60-70 kg, sunku pakrauti ir iškrauti. Juose bit÷s žiemoja lauke apytiksliai ant 7-9 r÷mų. Priekin÷je avilio sienoje (apačioje) yra anga – laka, kurios dydis yra reguliuojamas lakos kamščiu. Lakos apačioje yra prielakis, o viršuje – viršlaikis. Avilio stogas plokščias, kad vežant avilius būtų galima sud÷ti vieną ant kito. Stogas skardinis, su ventiliacin÷mis angel÷mis šonuose. Avilio stovo aukštis rekomenduojamas pagal bitininką, bet neaukštesnis kaip 40 cm. Jis metalinis arba savos konstrukcijos pasigamina patys bitininkai. Pilnas avilys sveria apie 80 kg.
Daugiaaukštis avilys yra kelių aukštų. Aukšte telpa 10 435*230 mm r÷mų. Bitininkaujant dvejuose aukštuose, papildomai uždedami ir magazinai su pusr÷miais. Trijų aukštų daugiaaukščio avilio korių plotas prilygsta šešiolikar÷mio avilio su vienu magazinu plotui.
Visi aviliai (išskyrus bitidžių), kad nepūtų, nudažomi. Bit÷s geriausiai skiria baltą, m÷lyną ir geltoną spalvas. Bityne, kai aviliai statomi greta vienas kito arba grupel÷mis, juos reik÷tų dažyti skirtingomis spalvomis, kad bit÷s lengviau orientuotųsi, mažiau klaidžiotų. Dviaukštis avilys turi 2 aukštus po 12 r÷mų kiekviename. Bit÷s žiemoja viename aukšte, aukštai turi dvigubas šiltas sienas (retai – viengubas), nuimamą dugną ir stogą. Lizdai plečiami laipsniškai, kai pirmas aukštas užpildomas, iš jo pakeliami 2-3 koriai su perais bei motina ir duodamas vienas dirbtinis bei pasiūtas korys, o apatinio aukšto išimtų korių vietoje duodami dirbtiniai koriai. Kai antras aukštas užpildomas, tada visi dengti perai perkeliami į viršų, o nedengti į apačią. Čia dengti perai išsirita, į jų vietą bit÷s pripils medaus, o medus kopiamas tik iš antro aukšto.
Gulstiniuose aviliuose bitininkauti lengviausia, nes galima išauginti stiprias šeimas ir motinas pad÷j÷jas, lengva išvengti spietimo. Atsiradę lopšeliai perkeliami už atsargin÷s užtvaros ir sudaroma pagalbin÷ šeimel÷ su lopšeliu arba sena motina. Šis avilys turi 24 r÷mus, kartais dedamos net meduv÷s. Trūkumas – jis labai sunkus, netinka vežioti. Labai gerai juose laikosi Kaukazo bit÷s, ypač su motinomis pad÷j÷jomis, juose motinas lengva keisti. Jie tinka sodybos bitininkystei, kur prižiūrima keletas bičių šeimų.
Bitid÷s būna stacionarios arba vežiojamos. Mūsų respublikoje labiau paplitusios vežiojamos, turinčios šasi. Jas gali tempti traktoriai, sunkvežimiai, ar net lengvieji automobiliai. Jeigu bitid÷ su specialiais stovais, ją galima vežti tik sunkvežimiu, kurio k÷bulas pakeliamas vertikaliai. Bitid÷se tinkamiausi daugiaaukščiai aviliai, kurie sudedami dviem eil÷mis arba išd÷stomi įvairiai, tuomet lakos nebūna vienoje eil÷je, bit÷s geriau orientuojasi. Platformos. Tai įvairių konstrukcijų įrengtos šasi, ant kurių išd÷stomi aviliai. Platformų aviliai nekilnojami, tai palengvina bitininkavimą. (Karosas. P. 2005m).
1.2.4 Daugiaaukščiai aviliai
Pagrindinis daugiaaukščių avilių privalumas - galimyb÷ juos pl÷sti, siaurinti ar rekonstruoti lizdus ištisais aukštais, bitininkauti su dviem ar daugiau motin÷lių, sujungti dvi šeimas į vieną arba atvirkščiai - atskyrus vieną ar daugiau aukštų, sudaryti naują šeimelę ar nukleusą motin÷lei apvaisinti. Užima mažą žem÷s plotą. Prieš sukant medų, atskiriems aukštams išlaisvinti nuo bičių patogu panaudoti įvairių konstrukcijų bičių šalintuvus. Kitam sezonui atrinkti koriai sand÷liuojami nuimtuose aukštuose, o pavasarį ar per medunešį jais iš karto plečiami lizdai. Literatūroje teigiama, kad naudojant daugiaaukščius avilius bitininkų darbo našumas padid÷ja 2-2,5 karto. Lietuvoje tokie tyrimai neatlikti, bet tie bičiuliai, kurie bitininkauja daugiaaukščiuose aviliuose, sako, kad niekada nebenor÷tų grįžti prie gulstinių
avilių. Daugiaaukščiai aviliai naudotini tik tuose bitynuose, kur gausu medingųjų augalų, naudojamos produktyvios motin÷l÷s, o bitininkas visą sezoną sugeba išlaikyti stiprias bičių šeimas.
Daugiaaukštį avilį sudaro
Dugnas - atskiriamas, dažniausiai medinis (net ir polistireniniuose aviliuose), ištisinis arba „bedugnis". Ištisinis dugnas turi nuolydį lakos kryptimi, gali būti apverčiamas. Išor÷s matmenys atitinka aukšto graižo plotą, o aukštis, atsižvelgiant į medžiagas bei konstrukciją, yra 50-80 mm. Apatin÷ laka daroma per visą avilio plotį, prireikus ji gali būti siaurinama. „Bedugniuose" aviliuose vietoj dugno plokšt÷s įstatomas dvigubas sietas, kuris gali būti pridengiamas plona plokšte (pvz., bit÷ms pavasarį auginant perus).
Aukštas dažniausiai gaminamas iš ištisinių lentų, kurių storis, atsižvelgiant į klimatą, būna nuo 20 mm (JAV) iki 35 mm (Rusijoje). Plastikinių aukštų sienel÷s storis - 30 mm, bet, siekiant tvirtumo, gaminamos net 50 mm storio (Canderio). Atsižvelgiant į šeimos stiprumą bei medunešio intensyvumą, naudojant aukštesnius ar žemesnius aukštus, galima greičiau ar l÷čiau pl÷sti lizdą. Ne visi gamintojai aukštuose daro papildomas lakas. Pasirodo, kad, jų nesant, tiek žiemą, tiek vasarą aviliuose būna dr÷gna - nepadeda net „atviras" dugnas. Nesant aukštuose lakų, būtinas ypač geras v÷dinimas per avilio stogą (pastogę). Daugiaaukščių avilių aukštai dažniausiai gaminami be šoninių užkaišų - labai tiksliai nulygintos aukštų jungimosi plokštumos. Teigiama, kad, esant tokiai konstrukcijai, aviliai būna sandaresni negu su užkaišomis. Min÷ti patobulinimai apsaugo bites nuo traiškymo uždedant aukštus vieną ant kito - bit÷s tiesiog nustumiamos nuo aukštų sujungimo paviršiaus.
Priekin÷s ir galin÷s sienelių viršutin÷se dalyse daromos 17 mm gylio ir 11 mm pločio išdrožos r÷meliams pakabinti. Kartais, kad r÷meliai geriau slankiotų horizontalia kryptimi, įmontuojamos nerūdijančio plieno kreipiamosios, arba atvirkščiai - r÷melių fiksatoriai. R÷melius sand÷liuojant aukštais, jų apatinis tašelis nesiekia žem÷s.
Stogas lengvai nuimamas. Pad÷tas ant žem÷s gali būti naudojamas kaip laikinas dugnas nuimtiems aukštams statyti.
Maitintuv÷je telpa iki 9 litrų sirupo. Bit÷s gali būti pamaitintos žiemai ją pripildant per 1-2 kartus.
Bitin÷ tvorel÷ - neatskiriama bitininkavimo daugiaaukščiuose aviliuose dalis, naudojama lizdui (motin÷lei) atskirti nuo likusios avilio dalies, į kurią nešamas nektaras ir brandinamas medus. Mediniai aviliai gaminami tik iš tinkamai paruoštos ir prieš dažymą s÷menų aliejumi impregnuotos medienos. Iš putplasčio pagaminti aviliai iš išor÷s dažomi, o
stengiamasi kad, plečiant lizdus aukštais, jie staigiai neatšaldytų lizdo, tod÷l geriausia naudoti žemesnius r÷melius. www.bitininkas.lt/darbai/daugiaauksciai-darbai.htm. Prieiga per internetą 2008m sausio 17d.
1.3 Bitynai
1.3.1 Bityno vietos pasirinkimas
Tinkama bitynui vieta turi labai didel÷s svarbos, nes sudaro geresnes ir sveikesnes bit÷ms gyvenimo sąlygas ir daug patogumų pačiam bitininkui.
1. Vieta turi būti rami, šilta, bet ne karšta. Karštoje vietoje (prie tvoros ar sienos saul÷s atokaitoje) bit÷s daugiau spiečia ir silpniau eina į darbą, tod÷l mažiau medaus prineša. Geriausia kai iš vakarų ir šiaur÷s pus÷s bitynas apsuptas medžių ar trobų. Tokioje vietoje bit÷s pavasarį daug greičiau stipr÷ja, negu atviroje vietoje.
2. Bent iš vienos pus÷s bit÷ms turi būti laisvas išl÷kimas, nes per aukštus medžius su medumi ar su duona joms labai sunku perl÷kti. L÷kdamos pro medžių šakas ir lapus, bit÷s greičiau supl÷šo savo sparnus ir miršta. Geriausia, kai bit÷s atvirą kelią turi į pietus ar pietryčius.
3. Vieta turi būti nešlapia. Šlapioje vietoje šalta, ir pavasarį bit÷s l÷čiau stipr÷ja, o žiemą koriai labiau pelyja, avilysesti dr÷gnesnis ir greičiau pūva. Labai naudinga, kad bityno aikšt÷ tur÷tų nedidelį palinkimą į pietryčius, pietus ar į vakarus, nes tokia vieta šiltesn÷. Negalima statyti bityno tokiose vietose, kur ilgai laikosi rūkas, būna oro traukimai bei dideli v÷jai. 4. Geriausia bitynui vieta sode. Labai aukšti medžiai nepageidaujami, nes aukštai susimetusį spiečių sunku susemti. Bitynas turi būti aptvertas, kad neprieitų gyvuliai. Geriau, kad ir paukščiai negal÷tų prieiti, ypač jauni žąsiukai, viščiukai ir ančiukai.
5. Nuo kelio ar tako, kuriais vaikščioja žmon÷s, avilius galima statyti ne arčiau kaip per 10 metrų, o nuo vieškelio — ne arčiau kaip per 20 metrų. Jeigu tenka arčiau statyti, bitynas turi būti aptvertas tankia lentų tvora arba ne žemesne kaip 2 metrų gyvatvore. Labai gera gyvatvor÷ iš eglių, bet naudingesn÷ iš tokių krūmų ar medžių, kuriuose bit÷s gali ir nektaro rasti. Pavyzdžiui: 1) geltonasis žirnmedis (geltonoji akacija), baltasis vikmedis (baltoji akacija), 3) gledičija. Baltojo vikmedžio ir gledičijos jaunųjų ūgių viršūnes rugpiūčio m÷n. reikia nukarpyti, kad medžiai geriau žiemotų . Nepageidaujamos kaiminyst÷je saldainių dirbtuv÷s, cukraus ir dekstrino fabrikai, marmelado, vyno, midaus dirbtuv÷s ir net spirito ar alaus daryklos, nes jų kvapas vilioja bites ir daug jų čia žūsta. Juo toliau bitynas nuo panašių fabrikų ar dirbtuvių, tuo geriau.
6. Miestas bitynui netinkama vieta, nes čia daug bičių žūsta dirbtuv÷se ir fabrikuose. Be to, iš miesto į laukus bit÷ms toli l÷kti medaus ar duonos parsinešti, tod÷l ir nauda iš jų mažesn÷. Bet yra bitininkų, kurie vis d÷lto bites ir mieste laiko. Didmiesčiuose kai kas bityną įkuria ir ant namų stogų.
7. Nepatariama statyti bičių arti ežero ar plačios up÷s, Ypač jei kitoje ežero ar up÷s pus÷je yra geros bit÷ms ganyklos (medingieji augalai). Grįždamos per vandenį, ypač v÷juotą dieną, su medumi ar duona, bit÷s nukrenta į vandenį ir prigeria. Ežeras ar plati up÷ turi būti ne arčiau kaip už 1 km nuo bityno.
8. Nekurti bityno tokioje vietoje, iš kurios bit÷s lekia į darbą (į lauką) pro svetimą bityną, nes daug bičių, grįždamos su medumi ar duona, nutupia pakeliui svetimame bityne . Ypač daug bičių patenka į svetimą bityną, kai skuba namo prieš audrą. Tada kaimyno bityne gali nutūpti didesn÷ pus÷ darbe buvusių bičių. Kurios bit÷s nutupia be medaus, tas dažniausiai papjauna. Tokiu būdu bitynas nuolatos tur÷s daug nuostolių. Šiuo atveju nepadeda net ir avilių skirtingos spalvos ir formos. Jeigu kaimyno bitynas sode, kuris apsodintas aukštais medžiais, anksčiau min÷to pavojaus nebus, nes bit÷s lekia aplenkdamos aukštus medžius ir į bityną nepatenka.
9. Geriausia, kai kaimyno bitynas būna ne arčiau kaip už 2 km arba net 4 km, nes bit÷s į darbą lekia daugiausia iki 2 km. http://www.bitininkas.lt/bitininkyste/bityno_kurimas.htm. Prieiga per internetą 2008m kovo 19d.
1.3.2 Avilių išd÷tymas bityne
Gražiai atrodo aviliai, sustatyti eil÷mis. Eil÷ nuo eil÷s turi būti ne mažiau kaip per 3— 4 metrus, o eil÷se avilys nuo avilio ne arčiau kaip per 2 metrus. Taip sustatytuose aviliuose lengviau bites steb÷ti ir dirbti su jomis. Bit÷ms tokia avilių sustatymo tvarka labai negera, nes vieno avilio bit÷s labai dažnai nuklysta į kitą avilį, ypač prieš audrą, ir čia daug jų žūsta. Pasteb÷ta, kad pirmoje avilių eil÷je šeimos daug stipresn÷s, negu kitose. Reikia manyti, kad jas sustiprina priklydusios bit÷s, kurių dauguma lieka gyventi naujoje šeimoje. Statant avilius eil÷mis, geriau, kad gretimų avilių lakos būtų nukreiptos ne į vieną pusę.Geriausiai avilius statyti praeiliui (šachmatų tvarka) .Priešakinę avilio sieną, kurioje yra
kampais. Pvz., vieno avilio sienoje nupiešti vieną trikampį, antro 2 trikampius greta (plačiuoju šonu žemyn), trečio gretutinio avilio sienoje — 4—5 siaurus trikampius ir kt. Vieni trikampiai nudažomi vienokia spalva, kiti kitokia. Patartina vartoti tiktai m÷lyną ir geltoną spalvas, nes kitų spalvų bit÷s neskiria. Visi kiti avilio šonai ir magazinai turi būti nudažyti balta spalva, kad mažiau įkaistų. Dar geriau avilius statyti lizdais po 2—3 avilius kiekviename lizde. Statant lizde po 2 avilius, paliekamas tarp jų 1 m tarpas, o lakos truputį nukreipiamos į šalis. Statant lizde po 3 avilius, jie išd÷stomi pusračiu. Vienas lizdas nuo antro statomas per 6—10 m. Labai svarbu į kurią pusę nukreiptos avilio lakos. Pietų kraštuose, kur vasarą labai karšta, laka nukreipta į šiaurę, nes pietų pus÷je saul÷ priešakinę sieną taip įkaitina, kad bit÷s lakoje negali pastov÷ti ir išv÷dinti lizdo. D÷l to koriai dažnai ištįsta ar net visai' susmunka, bit÷s blogiau dirba, daug daugiau spiečia ir mažiau medaus prineša. Šiaur÷je laka atkrei piama į pietus, kad vasarą bit÷ms būtų šilčiau. Mūsų respublikoje, daugelio bitininkų patyrimu, geriausia lakas nukreipti į pietryčių pusę. Atvirose vietose lakas geriausia nukreipti į tą pusę, iš kurios mažiausiai būna v÷jų. Reikia įsižiūr÷ti augančius medžius. Į kurią pusę labiau palinkę medžiai, Į tą pusę ir avilių lakas nukreipti. Kintama lakos pad÷tis. Kai kurie bitininkai lakas keičia, nes įvairiais metų laikais saul÷ avilį šildo nevienodai. Kai iš pat pavasario lakos nukreiptos į pietryčius, saul÷ anksti rytą įšildo priešakinę sieną ir išvilioja bites į darbą. Bet anksti rytą pavasarį dar šalta ir bit÷s, išviliotos iš avilio, sustingsta ore ir nukrinta į žoles. Žol÷ būna su rasa, bit÷s sušlampa ir skraido ir išsivalo daug v÷liau, negu turinčios laką kitomis kryptimis, Vasarą, tur÷damos laką į šiaurę, bit÷s mažiau spiečia. Labai naudinga avilius statyti sode tarp vaisinių medžių. Prie avilių augantys medžiai ar krūmai padeda bit÷ms pažinti savo avilį, ir tada jos mažiau nuklysta į svetimus avilius. Bet medžio ar krūmo šakos neturi avilio siekti, nes šakos liesdamos avilį neduotų bit÷ms ramyb÷s. Po medžiais laikyti avilius taip pat negerai, nes pav÷syje būna šalčiau, ir bičių šeima pavasarį l÷čiau vystosi. Priešais avilį turi būti aikštel÷ be žolių (apie 1 m platumo), išklota plytomis ar žvyru. Aukštoje žol÷je slapstosi daug bičių priešų, ypač varl÷s, rupūž÷s, ir kiti. Parl÷kusios su medumi, bit÷s dažnai nukrinta į žolę, ir čia jas priešai su÷da. Aukštoje žol÷je prie žem÷s gana šalta, tod÷l nukritusios bit÷s sustingsta ir ilgai ten tupi, kol atsipeik÷ja, išlipa į viršų ir nueina į avilį. Kad žol÷ priešais avilį neaugtų, patariama pabarstyti valgomąja druska. Ant plikos žem÷s lengva pamatyti ką bit÷s iš avilio išmeta: tranus, perus ar motiną. Prieš avilius galima ir palikti žolę, bet ją reikia dažnai nupjauti, kad visada būtų trumpa. Aviliai visada statomi ant kojų, nes tada būna sausesni, ne taip greitai pūva ir pavasarį bit÷ms šilčiau. Geriausia daryti 25 cm aukštumo kojas. Po kojomis pad÷ti paprastas plytas, cementines plyteles ar čerpes. Be plytų pavasarį avilio kojos įsminga į žemę ir avilys persikreipia. Avilius reikia sunumeruoti. Avilius reikia statyti, su
mažu palinkimu į priešakį. Tada lietaus vanduo neteka pro laką į avilį, bit÷ms lengviau iš avilio atmatas išnešti, o atsiradęs avilyje vanduo teka prie lakos.
Neduodant bit÷ms dirbtinių korių arba duodant tiktai korių pradžias, avilį reikia nustatyti tiesiai. Jeigu avilio vienas šonas ar kampas stov÷s aukščiau, negu kitas, bit÷s po 2— 3 r÷mus susius į krūvą. Kai dirbtiniai koriai dedami ištisais lapais per visą r÷mą ir su vielomis, avilius galima bet kaip pastatyti, bet lygiau pastačius — geriau.
Statant avilius pietų pus÷je prie trobos ar tvoros, kad bit÷ms nebūtų taip karšta, reikia statyti bent per 4—6 metrus nuo sienos ar tvoros ir sieną ar tvorą nudažyti baltai. Kiek bičių šeimų galima laikyti vienoje vietoje? Kiekvienam bitynui reikalingas sargas, tod÷l vienoje vietoje patariama laikyti ne mažiau kaip 50 bičių šeimų. Tinkamoje vietoje galima laikyti šimtą ir daugiau šeimų. Dažniausiai bitynai daromi tokio didumo, kiek viena bitininkyst÷s grandis gali prižiūr÷ti. Pastaba: šiuo metu dauguma bitininkų stengiasi vienoj bityno sekcijoj laikyti 25-35 bičių šeimas.
http://www.bitininkas.lt/bitininkyste/bityno_kurimas.htm. Prieiga per internetą 2008m vasario 19d.
1.4 Medaus chemin÷ sud÷tis ir kitos savyb÷s
1.4.1 Medaus chemin÷ sud÷tis
Meduje yra apie 20 % vandens ir 80 % sausų medžiagų. Didžiausią medaus masę sudaro angliavandeniai (cukrūs), iš jų 47 % sudaro gliukoz÷ (dekstroz÷ arba vynuogių cukrus), 40 – 35 % - fruktoz÷ (vaisių cukrus, levulioz÷). Sacharoz÷, arba cukrinių runkelių (taip pat cukranendrių) cukrus, yra sud÷tin÷, bet bičių seilių fermento sacharaz÷s veikiama skyla į gliukozę ir fruktozę. Brandus medus sacharoz÷s turi labai mažai. Ji greitai tirpsta vandenyje ir lengvai įsiurbiama į virškinimo traktą. Skylant krakmolui, susidaro maltoz÷, o ši, veikiama maltaz÷s, virsta gliukoze. Meduje yra mažiausiai 22 aminorūgštys. Joms jungiantis su cukrumi (šildant medų arba ilgai laikant), susidaro melanoidinai – tamsios dažomosios medžiagos. (Stasytyt÷-Bunevičien÷, 2006).
Baltymų meduje nedaug (apie 0,8 proc.). D÷l baltymų medus darosi drumstas, blausus, pilstant putoja. Daugiau baltymų yra lipčiaus meduje. Tamsesniame meduje yra daugiau aminorūgščių. Medaus energin÷ vert÷ – 314 kcal /100g. Šių medžiagų kiekis ir medaus aromatas priklauso nuo nektaringųjų augalų rūšies ir klimato sąlygų, kuriose šie augalai auga, spalva priklauso nuo geležies, karotino, chlorofilo kiekio nektare.
Dar min÷tini alkaloidai. Galimas dalykas, kad būtent nuo jų priklauso kai kurių medaus rūšių gydomosios ypatyb÷s.
Iš fermentų svarbiausia yra invertaz÷, arba sacharaz÷, nektaro sacharozę suskaldanti į gliukozę i fruktozę. Be to, meduje yra ir kitų fermentų – amilaz÷s, katalaz÷s, lipaz÷s. Medus turi šiek tiek rūgščių: pieno, obuolių, vyno, citrinos, rūgštynių, o jei medus pradeda gesti, - skruzdžių rūgšties. Medaus reakcija rūgšti – pH – 3,26 – 4,36.
Mineralines medžiagas sudaro makroelementai (kalis, kalcis, natris, magnis, geležis, siera, jodas, chloras, fosforo druskos) ir mikroelementai (manganas, silicis, aliuminis, boras, chromas, varis, litis, nikelis, bismutas, baris, alavas, kobaltas, molibdenas, sidabras, selenas, titanas). Vitaminai į medų patenka su žiedadulk÷mis. 100 g medaus turi šių vitaminų (µm): B1 – 2,1 – 9,1, B2 – 35 – 145, B6 – 227 – 400, pantoteno rūgšties – 47 – 192, PP – 0,04 – 0,94, C – 0,5 – 6,5. Kai kuriose medaus rūšyse dar būna vitaminų E, K, biotino, folin÷s rūgšties. Aromatin÷s lakiosios medžiagos – tai įvairūs eterio aliejai, jie lemia medaus kvapą. Taigi medus iš esm÷s n÷ra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis.
Dažomosios medžiagos (karotinas, chlorofilas, ksantofilas) suteikia medui spalvą. Iš alkoholių medus turi truputį manito, dulcito. Nustatyta, kad medus pasižymi baktericidin÷mis savyb÷mis. Tai priklauso nuo meduje esančių lakiųjų medžiagų – fitoncidų, kurie naikina bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje fitoncidų ir kai kurių fermentų, matyt, ir priklauso medaus konservuojančios savyb÷s. Tai jau buvo žinoma žiloje senov÷je.
(Ruks V., 1993; Uccusic P., 1999; Синяков А.Ф., 2000);
http://www.medicinavisiems.lt/default.asp?lygis=2&TurID=28&TurID2=28&strID=526&su bj=str. Prieiga per internetą 2008 geguž÷s 9 d.)
100 g medaus maistin÷ vert÷
Vandens 17,8 g, baltymų – 0,3 g, angliavandenių – 81,7 iš jų krakmolo – 81,7 g, cukrų (mono ir disacharidų) – 74,7 g, mineralinių medžiagų – 0,2 g, Na – 3 mg, Mg – 8 mg, F – 12 mg, K – 51 mg, Ca – 5 mg, Fe – 0,5 mg, Zn – 0,10 mg, Vit. A - 1 µg, Vit. B2 – 0,02 mg, niacinas, (vit. PP) – 0,2 mg, vit. C – 2,0 mg. Energin÷ vert÷ – 324 kcal.
Žiedų meduje % Medžiagos
minimumas maksimumas vidutiniškai
Vanduo 15,00 22,00 18,00
Invertuoti cukrūs (gliukoz÷,
fruktoz÷) 65,00 84,40 74,20
Sacharoz÷ 0,00 8,00 2,00
Azotin÷s medžiagos 0,04 1,56 0,40
Mineralin÷s medžiagos 0,06 0,34 0,13
Organin÷s medžiagos 0,10 0,40 0,10
(Синяков А.Ф., 2000)
2 lentel÷. Мedaus sud÷tis
1.4.2 Medaus organoleptin÷s savyb÷s
Spalva. Medaus spalvin÷ gama gana plati. Medus gali būti nuo skaidrios bespalv÷s iki tamsiai rudos spalvos su įvairiais atspalviais. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos - liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarin÷s spalvos iš saul÷grąžų, gluosnių, agurkų žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus,tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies. Kristalizuodamas medus švies÷ja, o laikomas aukštoje temperatūroje tams÷ja.
Kvapas. Medaus kvapas arba aromatas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų. Kiekvienos medaus rūšies specifinį kvapą nulemia žiedų nektaras, laikymo sąlygos, meduje esančių priemaišos. Kvapas silpsta kai medus pradeda rūgti, yra kaitinamas, ilgai laikomas. Lipčiaus medus kvapo neturi. Iš aromatinių junginių galima nustatyti medaus kilmę. Labai geras aromatas yra liepų, aviečių akacijų ir kt. augalų žiedų medaus.
Skonis. Visų bičių medaus rūšių skonis maloniai saldus su silpnu rūgštumo prieskoniu, kuris priklauso nuo botanin÷s kilm÷s. Kartoką prieskonį gali tur÷ti lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako medus.
Konsistencija. Medaus konsistencija priklauso nuo medaus chemin÷s sud÷ties, laikymo trukm÷s, laikymo sąlygų, kristalizacijos laipsnio. Šviežias 4 - 10 savaičių medus yra skystas (gautas centrifugavimo būdu). V÷liau prasideda kristalizacijos procesas, medaus klampumas padid÷ja. Medaus kristalizacija - natūralus procesas ir medaus kokyb÷ nuo to nepablog÷ja.
Medaus ydos. Organoleptiškai nustatomos medaus ydos yra: surūgęs medus - tai rūgštoko skonio ir aromato medus, kuris vykstant rūgimo procesui skyst÷ja, pučiasi ir putoja, mas÷je atsiranda burbuliukų, paviršiuje putų. Dažniausiai rūgsta nesubrendęs medus. Tokio medaus tiekti į rinką negalima. Kartus ir nebūdingo skonio medus - tai iš tam tikrų augalų suneštas medus (lipčiaus, kaštonų, gluosnių ir tabako) ir falsifikuotas medus. Medus su pašaliniu kvapu dažniausiai gaunamas naudojant netinkamą tarą.
1.4.3 Medaus rūšių įvairov÷
Yra įvairių rūšių medaus, kuris išvaizda, skonin÷mis savyb÷mis ir savo sud÷timi skiriasi. Kiaulpienių medus - būna aukso geltonumo, kartokas, labai kvapnus. Greitai kristalizuojasi. Turi 42 % fruktoz÷s, 36,1 % gliukoz÷s. Rekomenduojamas nuo skausmo ir kv÷pavimo takų uždegimo.
Dobilų (baltųjų, raudonųjų, rausvųjų) medus – šviesiai geltonos spalvos, susikristalizavęs beveik baltas, švelnaus, malonaus skonio. Vidutiniškai turi 40,3 % fruktoz÷s ir 35 % gliukoz÷s. Šis medus dažniausiai vartojamas ne tik kaip vaistas, bet ir kaip dietinis produktas, nes turi mažai priemaišų.
Liepų medus – šviesiai geltonas, labai malonaus liepų žiedų kvapo. Greitai kristalizuojasi į smulkius kristalus, mas÷ tanki. Jame yra 39,27 % fruktoz÷s ir 36,1 % gliukoz÷s. Turi didelę paklausą, labai vertingas – ir kaip maisto produktas, ir kaip gydymo priemon÷. Veikia daugelį mikrobų (gramteigiamų, gramneigiamų), vienaląsčių organizmų (amebas, infuzorijas, trichomonas), mažina uždegimą, padeda atsikos÷ti arba švelnina kosulį, palengvina tuštinimąsi. Labai m÷gstamas ir liaudies medicinoje, ir gydymo įstaigose. Vartojamas nuo slogos, gerkl÷s skausmo, anginos, gerklų uždegimo, bronchito, bronchin÷s astmos, kepenų bei inkstų ligų (kaip širdį stiprinanti priemon÷), nuo nudegimų, taip pat pūliuojančioms žaizdoms valyti.
Grikių medus – tamsiai geltonas su rusvu ar rausvu atspalviu, aštraus skonio bei kvapo. Turi 40,1 % fruktoz÷s, 37 % gliukoz÷s, gana daug geležies ir baltymų, tod÷l rekomenduojamas nuo mažakraujyst÷s, kraujagyslių trapumo.
Rapsų medus - susikristalizavęs tampa beveik baltas ir iš pažiūros primena taukus. Jo kvapas švelnus, vos juntamas.
Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu arba rausvoku atspalviu, neryškaus kvapo, kartoko skonio. Labai tirštas. Turi daug mineralinių medžiagų.
Spygliuočių medus - tamsus, tirštas, su pušų sakų kvapu, jame yra daug vitamino C. Pievų medus - malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvas. Jame daug aromatinių medžiagų, nemažai vitamino C ir B grup÷s vitaminų. Šis medus vertingas nusilpusiems asmenims ir gydant peršalimo ligas.
Kaštonų medus - gelsvai rusvos spalvos, dvelkiantis kaštonų žiedais, kartokas. Rekomenduojamas virškinimo trakto, inkstų bei kraujagyslių ligoms gydyti.
Vaismedžių medus - šviesiai geltonas, malonaus obels žiedų kvapo, susikristalizavęs į smulkius kristalus dar pašvies÷ja.
Aviečių medus - kol šviežias - nuo šviesiai geltono su žalsvu atspalviu iki tamsaus kaip derva, susikristalizavęs darosi labai šviesus su pilkšvu ar melsvu atspalviu, malonaus aviečių kvapo, kristalizuojasi smulkiai. Turi 41,3 % fruktoz÷s ir 33,6 % gliukoz÷s. Puikiai tinka peršalus su šilta arbata, malšina kosulį, galima vartoti profilaktiškai. D÷l malonaus skonio ir puikių gydomųjų savybių ypatingai vertinamas, bet toli gražu ne kiekvienam bityne gaunamas, nes prie bityno turi būt dideli avietynai. D÷l didel÷s paklausos "aviečių medum" dažnai pavadinamas medus su labai maža aviečių nektaro dalim arba (dažniausiai turguose) tik spalva panašus į tikrą.
Miško medus - aitraus skonio, dažniausiai tamsios (iki šviesiai pilkšvos) spalvos. Aromatas ne visada vienodai jaučiamas.
Barkūno medus - šviesios spalvos, labai aromatingas ir skanus. Natūralus medusskirstomas:
• pagal botaninę kilmę į:
♦ Žiedų medus - medus gautas iš augalų nektaro. Žiedų medus skirstomas į: monoflorinis - vienarūšis medus, kai bit÷s suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų nektaro. Pvz.; liepų medus, grikių medus, dobilų medus ir kt. Poliflorinis - daugiarūšis, kai bit÷s suneša medų iš įvairių pievų žydinčių augalų, miško ir vaismedžių žiedų nektaro.
♦ Lipčiaus medus – miško medus. Lietuviai bitininkai nuo seno jį vadina lipčiumi. Jis būna tamsus, nes sunešamas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Šis medus yra klampus, tamsus, tąsus, saldumu panašus į nektaro medų. Lipčių medui būdingas savitas aromatas, kartokas arba rūgštokas prieskonis. Lipčiaus medus nuo nektaro skiriasi chemine sud÷timi ir kai kuriomis savyb÷mis. Šiame meduje yra apie 24 rūšys mineralinių druskų (tikrajame apie 10). Be to lipčiuje yra cukraus melitoz÷s, labai naudingos ligoniams, tod÷l šis medus puikiai tinka organizmui stiprinti.
♦ Mišrus medus - mišrus medus, vadinamas poliflorinis, surinktas iš įvairių augalų žiedų. Taigi turime pievų, laukų, miško žiedų medų. Mišrus medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, nes toks medus turi labai daug medžiagų.
• pagal gamybos ir pateikimo būdą skirstomas į:
♦ Korinį medų - tai bičių medus, sukauptas šviežiai pasiūtų be perų korių arba tik iš bičių vaško pagamintų plonų dirbtinių korių akel÷se ir parduodamas užakuotas visame koryje ar tokių korių sekcijose.
♦ Medų su korio gabaliukais - tai medus, kuriame yra vienas ar keli gabalai korinio medaus.
Išspaustas medus - medus gautas presuojant korius be perų, naudojant nuosaikų kaitinimą, neviršijantį 45°C, arba be kaitinimo.
Filtruotas medus - medus, gautas filtru pašalinus neorganines priemaišas tokiu būdu, kad pasišalintų ir didel÷ dalis žiedadulkių.
Konditerinis medus - medus, kuris tinka pramoniniam naudojimui arba yra kaip sudedamoji dalis kituose maisto produktuose ir gali tur÷ti pašalinį skonį ar kvapą arba gali būti prad÷jęs fermentuotis arba būti perkaitintas.
Pavasario sodų ir g÷lių medus - surenkamas pavasarį, vasaros pradžioje iš žydinčių sodų bei g÷lių yra šviesus, labai aromatingas ir saldus – klasikinis medus. Surinktas iš daugelio augalų, tod÷l turi įvairių rūšių medaus savybių.
Facelijų medus - balkšvai žalsvas arba net baltas, švelnaus kvapo bei skonio. Kristalizuojasi l÷tai, mas÷ – minkšta.
Melisos (ir valerijono) medus šviesus. Pasižymi raminamosiomis savyb÷mis, tod÷l puikiai tinka vartoti sergant nervų sistemos ligomis, nemiga, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Saul÷grąžų medus - aukso geltonumo, kartoko prieskonio, beveik be aromato. Kristalizuojasi į stambius kristalus, tada pasidaro šviesesnis, su žalsvu atspalviu. Rekomenduojamas ir kaip gydymo priemon÷, ir kaip maisto produktas.
Tai labiausiai paplitusios medaus rūšys, bet kiekviena turi specifinių savybių, pvz.; liepų ir aviečių medus - geriausias vaistas nuo peršalimo, gerkl÷s skausmo, anginos, dobilų ir rapsų medus vartojamas kaip dietinis produktas ir t.t.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš viržinių šeimos augalų - rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.
(Matulevičien÷ V.; Аганин А.В., 1985; Покровский Б., 2005; http://www.patiekalai.lt/patarimai/kiaulpieniu-medus/183/. Prieiga per internetą 2008 geguž÷s 10 d.;
http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=334&PHPSESSID=ed71a73eb28f9bb32fde4feb1be642bb Prieiga per internetą 2008 geguž÷s 9 d.; http://www.medus.patiekalai.lt/Medus.htm. Prieiga per internetą 2008 spalio 10 d.;
http://www.meniu.lt/publications.php?strid=1112&id=236178. Prieiga per internetą 2008 lapkričio 10 d.; http://www.salve.lt/?nsarticle,Id=264. Prieiga per Internetą 2008 geguž÷s 9 d.; http://www.bitininkas.tinklapis.lt/MEDUS.htm. Prieiga per internetą 2008 spalio 26 d.)
1.5 Kiti bičių produktai
Bičių produktai turi daug angliavandenių, baltymų, riebalų, įvairių vitaminų, mikroelementų, mineralinių medžiagų, fermentų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios labai svarbios žmogaus organų ir sistemų normaliai gyvybinei veiklai. Bičių produktai neturi šalutinio poveikio, tačiau jie yra draudžiami mažesniems nei 12 m÷n. vaikams, nes tai dažnai sukelia botulizmą. Dabartin÷ ekologin÷ situacija pasaulyje medų ir bičių produktus daro dar pavojingesniais, nes jie gali būti papildyti įvairiais „priedais“. Bit÷ms tenka gerti užterštą vandenį, taip pat jos renka dervas, klijus ir dažus korio gamybai. Plačiau apie bičių produktus bus kalbama šiame skyriuje. (http://www.bitinelis.lt. Prieiga per internetą 2008 balandžio 12 d.; http://www.animalrights.lt/medus. Prieiga per internetą 2008 balandžio 12 d.)
1.5.1
Bičių pienelis
Bičių pienelis – vienas iš pačių galingiausių gyvūnin÷s kilm÷s biostimuliatorių mūsų geografin÷je platumoje. Tai bičių darbininkių liaukų sekretas, kuriuo iki trijų dienų amžiaus maitinami bičių darbininkių, tranų vikšreliai, bičių motin÷l÷s vikšrelis ir suaugusi bičių motin÷l÷. Natūralus bičių pienelis turi 18 – 42 % baltymų, 1,4 - 4,3 % riebalų, apie 18 % angliavandenių, 20 % aminorūgščių. Jame randamos visos nepakeičiamosios aminorūgštys, bičių organizmo hormonai, nukleino ir organin÷s rūgštys, vitaminai B1, B2, B6, B12, PP, C, pantoteno, folio rūgštis, biotinas, taip pat 14 - 15 mikroelementų: geležis, siera, magnis, manganas, kalcis, auksas, chromas, silicis, nikelis, sidabras, cinkas, kobaltas ir kiti. Šviežias bičių pienelis pasižymi ryškiu baktericidiniu ir bakteriostatiniu veikimu. Bičių pienelis aprūpina organizmą mineralin÷mis medžiagomis, mikroelementais, vitaminais ir hormonais. Bičių pienelis skatina augimo, regeneracijos, ląstelių diferenciacijos procesus, koreguoja suaugusių ir pagyvenusių žmonių dishormonines būsenas. Jis didina eritrocitų, hemoglobino, kraujo baltymų, mažina cholesterolio kiekį organizme. (A.Baltuškevičius, 1989; http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=27938. Prieiga per internetą 2008 geguž÷s 9 d.)
1.5.2 Bičių pikis
skausmo malšinimo, patinimų mažinimo, dezodoravimo priemon÷, pasižyminti ryškiu antibakteriniu, antivirusiniu, imunomoduliaciniu veikimu, skatinanti žaizdų, opų, kaulų lūžių gijimą. Propolyje yra daugiau kaip 50 cheminių junginių, priskiriamų 4 grup÷ms: tai dervos, balzamai, eteriniai aliejai ir vaškas. Biologinis bičių pikio aktyvumas priklauso nuo jame esančių fenolinių junginių – flavonoidų, fenolio rūgščių, flavonų, eterių bei aldehidų. Propolio organin÷s rūgštys pasižymi stipriu baktericidiniu veikimu, jos ženkliai slopina ir gramteigiamų, ir gramneigiamų bakterijų augimą. Sutraukiantis organinių rūgščių veikimas pagreitina žaizdų ir opų gijimą. Propolio fenolin÷s rūgštys skatina tulžies ir šlapimo gamybą bei išsiskyrimą, stiprina kapiliarų sieneles, turi priešuždegiminių savybių. Jame esanti 10 - oksi - 2 - deceno rūgštis yra stiprus antioksidantas. Bičių pikyje gausu mineralinių medžiagų, mikroelementų, jo sud÷tyje ypač daug cinko ir mangano, kurie nepaprastai svarbūs ląstelių augimo, diferenciacijos, dauginimosi procesams, jame randami nedideli beveik visų vitaminų ir aminorūgščių kiekiai. Tokia turtinga propolio sud÷tis lemia platų jo veikimo spektrą. (Gerd Lachler, 2003).
1.5.3 Bičių nuodai
Bičių nuodai (apitoksinas) - tai bit÷s darbinink÷s sekretas, pagamintas specialioje liaukoje ir sukauptas vadinamajame nuodų maišelyje. Bičių nuodai yra chemiškai sud÷tinga ir galutinai neištirta medžiaga. Juose randama 30 - 50 % sausų medžiagų, 13 baltymų ir peptidų, daugiausia melitino, kuris laikomas svarbiausia bičių nuodų veikimo dalimi, 18 aminorūgščių, 2 angliavandeniai, riebalinių rūgščių (svarbiausia skruzdžių), riebalų ir stearino, 11 neorganinių elementų (vyrauja magnis), aromatinių, lakiųjų medžiagų ir dar nenustatytų junginių. Nuodų sud÷tyje dabar išskirta 50 įvairių medžiagų ir mineralinių elementų.
Bičių nuodai yra skaidrūs, aštraus kvapo ir deginančio skonio skystis. Jie ore greit džiūsta - kristalizuojasi. Skystų nuodų specifin÷ mas÷ 1,085 - 1,131, pH 4,5 - 5,5. Sausi nuodai yra smulkūs, baltai pilkos spalvos kristalai, lengvai tirpsta vandenyje, jo mišiniuose su glicerinu, sunkiau - rūgštyse ir riebaluose, netirpsta spirite. Bičių nuodai pasižymi stipriu antibiotiniu veikimu. Jų tirpalai santykiu 1:100 iki 1:1000 veikia žudančiai 17 rūšių mikrobų. Hermetiškai uždarytame tamsaus stiklo inde bičių nuodai išsilaiko nepakitę keletą metų. Bičių nuodais galima gydytis ir tiesiogiai - pagauta bit÷ priverčiama gelti į reikiamą kūno dalį. Taip gydantis, negalima tiksliai dozuoti jų pagal organizmo būklę ir ne visuomet turima bičių. (Mikel÷nas A., 2004; Кривцов Н.И, Лебедев В.И., 1993); http://www.sekunde.lt /content.php? /content.php?p=read&tid=27938. Prieiga per internetą 2008 geguž÷s 9 d.)
1.5.4 Žiedadulk÷s
Žiedadulk÷s (bičių duona) – iš augalų surinktų vyriškų ląstelių produktas, suvilgytas bičių seil÷mis, naudojamas kaip baltyminis bičių šeimos maistas. Jas bit÷s intensyviausiai renka pavasarį, kada daugiausiai žydi augalai. Bičių šeima per dieną jų gali surinkti nuo 100 iki 150 gr. Žiedadulkes bit÷s renka iš įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Kiekvieno augalo žiedadulkių spalva bei forma yra kitokia, pagal šias ypatybes galima nustatyti, iš kokių augalų žiedadulk÷s surinktos. Taip pat nevienodas ir jų dydis. Apvalios žiedadulk÷s yra baltųjų dobilų, geltonosios liucernos ir kukurūzų, ovalios - grikių ir morkų, trikamp÷s - liepų ir aviečių, daugiakamp÷s- kiaulpienių, nasturtų. Aviečių žiedadulk÷s būna baltos, obelų - gelsvos, kriaušių - raudonai geltonos, kaštonų - tamsiai raudonos, baltųjų dobilų - rudos, klevų ir ąžuolų - geltonai žalios, liepų - šviesia žalios, facelijų - violetin÷s spalvos. Skraidydamos nuo žiedo ant žiedo, bit÷s aplimpa žiedadulk÷mis, kurias mikliai surenka į gurbelį, kartu jas suvilgydamos nektaru ir seil÷mis. Per vieną skridimą bit÷s surenka maždaug po 20 mg žiedadulkių. Sugrįžusios į avilį, surinktas žiedadulkes jos perdeda į korius ir galva tvirtai suspaudžia. Prid÷jusios du trečdalius korio, likusią dalį užpildo medumi ir užlipdo vašku.Taip paruoštos žiedadulk÷s vadinamos bičių duona. Per kelias savaites bičių duonos chemin÷ sud÷tis labai pakinta. Ji skiriasi nuo žiedadulkių sud÷ties. Bičių duona avilyje gali išsilaikyti ilgai. Ir išimta iš avilio ji ilgai negenda, jei laikoma sausoje ir v÷sioje vietoje. Kai kurie autoriai teigia, jog sausoje ir v÷sioje vietoje bičių duoną galima laikyti net iki 17 metų. Vis d÷lto praktika rodo, kad per metus ji praranda maždaug 75 % savo vert÷s, o per dvejus metus visiškai netenka teigiamų ypatybių. Jei bičių duona laikoma ilgiau kaip metus, ji praranda ir daug vitaminų. Jei žiedadulkes reikia ilgai laikyti, jos sumaišomos su medumi santykiu 1:1.
Svarbiausia žiedadulkių sud÷tin÷ dalis - pilnaverčiai baltymai. Žiedadulk÷se yra 5 - 7 kartus daugiau aminorūgščių, negu jautienoje ir kiaušiniuose, be to, jose yra daug nukleino rūgščių ir nukleoproteidų, apie 20 % augalinių riebalų, vitamino D, hormonų, "surišančių" cholesterolį ir šalinančių iš organizmo jo perteklių. Žiedadulk÷se yra apie 2 % fosfolipidų. Jie sulaiko riebalų kaupimąsi kraujagysl÷se. Šiame bičių surinktame produkte esantys karotinoidai virsta vitaminu A, gerinančiu reg÷jimą. Žiedadulk÷se yra nemažai vitamino C ir rutino, kurie didina viso organizmo kraujagyslių, o ypač kapiliarų atsparumą. Žiedadulk÷se yra ir kitų vitaminų: B1, B2, B5, B6, PP, E, biotino ir folin÷s rūgšties. Jie stiprina nervų sistemą, skatina kraujo gamybą. Žiedadulk÷se aptikta į vitaminus panaši medžiaga - inozitas -
