VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
VIKTORAS ZUJUS
BIČIŲ RASĖS ĮTAKA MEDAUS KOKYBEI IR
SVEIKATINGUMUI
INFLUENCE OF BEE RACE TO BEE'S HEALTH AND
HONEY QUALITY
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: lekt. dr. Neringa Sutkevičienė
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Bičių rasės įtaka medaus kokybei ir sveikatingumui“.
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KLINIKOJE
(aprobacijos data) (klinikos vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
. 2) .
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 9 1.1. Bičių rasės ... 91.1.1. Karnika rasės bitės ... 9
1.1.2. Kaukazo kalnų pilkosios bitės ... 9
1.1.3. Bakfasto bitės ... 9 1.2. Bičių sveikatingumas ... 10 1.2.1. Varozė... 10 1.2.2. Nozematozė (viduriavimas) ... 13 1.2.3. Maišaligė ... 14 1.2.4. Aspergiliozė ... 15 1.2.5. Askosferozė ... 15 1.2.6. Amerikinis puvinys ... 15 1.2.7. Europinis puvinys... 16 1.3. Medus... 17 1.3.1. Medaus sudėtis ... 17 1.3.2. Medaus klasifikacija ... 18 1.3.3. Medaus rūšys ... 18
1.3.4. Medaus kokybiniai reikalavimai ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
2.1. Tiriamasis objektas ... 21
2.2. Bičių sveikatingumo tyrimas ... 21
2.3. Medaus kokybės nustatymo metodai ... 22
2.3.1. Medaus paruošimas tyrimams... 22
2.3.2. Vandens kiekio nustatymas aerometru ... 23
2.3.3. Medaus rūgštingumas ... 23
2.3.4. Diastazės aktyvumo nustatymas ... 23
2.3.5. Invertuoto cukraus kiekio nustatymas ... 24
4
2.3.7. Savitojo elektrinio laidumo nustatymas ... 25
2.3.8. Medaus pH nustatymas... 26
2.4 Statistinė duomenų analizė... 26
3. TYRIMO REZULTATAI ... 27
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33
IŠVADOS ... 35
5
SANTRAUKA
Bičių rasės įtaka medaus kokybei ir sveikatingumui Viktoras Zujus
Magistro baigiamasis darbas
Darbas atliktas Kaišiadorių rajono bitynuose (A, B, C) ir LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikoje, 2016 metais. Darbo apimtis 36 lapai, 12 paveikslėlių, 3 lentelės.
Pagrindinis darbo tikslas buvo palyginti bičių rasių įtaką medaus kokybei ir bičių sveikatingumui. Tam buvo atlikta pagrindinių bičių ligų diagnostika bitynuose, įvertinant bičių šeimų sveikatingumą. To dėl buvo tiriama šių ligų atžvilgiu: varozės, nozematozės (viduriavimo), maišaligės, europinio ir amerikinio puvinių, askosferozės bei aspergiliozės. Taip pat suskaičiuota bičių šeimų produktyvumas, kiek medaus prinešė per sezoną. Atlikti pagrindiniai medaus kokybės tyrimai: drėgnis, diastazės aktyvumas, rūgštingumas, elektrinis laidis, invertuoto ir dirbtinai invertuoto cukraus kiekis meduje.
Atlikus bičių sveikatingumo tyrimą 2016m. rugpjūčio viduryje, nustatyta, kad visos bičių šeimos serga varoze. Mažiausias sergamumas (7 proc.) buvo Apis melifera bucfasto, o didžiausias (12 proc.) Apis melifera carnica bičių rasės. Varozė buvo gydyta Warostop avilio juostelėmis. Viduriavimas nustatytas 2 proc. bičių šeimų. Kitų ligų bitynuose diagnozuota nebuvo.
Atlikus medaus kokybės tyrimą laboratorijoje, gauti rezultatai parodė, kad bičių rasė medaus kokybei įtakos neturėjo. Visų rasių bičių medus buvo kokybiškas ir atitiko Medaus techninį reglamentą.
6
SUMMARY
Influence of bee race to bee's health and honey quality Viktoras Zujus
Master‘s Thesis
This research is done in LSMU Large animal clinic, in a year of 2016. This works consists of 36 pages, 13 pictures and 3 tables.
The main goal of this research was to compare the bee race influence to the quality of the honey and its health. To accomplish this research, I did the diagnostics of the main diseases of the bees to evaluate the health of the bees. The research was made to these diseases: varroatosis, nosematosis (diarrhea), sacbrood virus, american and european foulbrood, ascosphaerosis, aspergilosis. Also evaluated the productivity of the bee hive, the quantity of honey produced for the season. As well, I conducted the main tests for the quality of the honey: humidity, diastasis activity, acidity, electrical conductivity, invert sugar and artificial invert sugar quantity in the honey.
As I researched the health status of the bees in a year of 2016, I determined that all bee hives had varroatosis. The lower prevalence of the varroatosis (7%) were Apis melifera bucfasto race, and biggest prevalence (12%) - Apis melifera carnica race. Varroatosis was treated with the WAROSTOP bee hive stripes. Diarrhea were found in 2% of the bee hives. Other diseases were not diagnosed in the bee hives.
As I did the honey quality test, the results matched the honey technical regulation norms, and there is no reliance to the race of the bee.
7
SANTRUMPOS
A. m. cau. – Apis melifera caucasica A. m. car. – Apis melifera carnica A. m. buc. – Apis melifera bucfasta
8
ĮVADAS
Bitės yra viena iš naudingiausių vabzdžių rūšių. Būdamos vienos iš pagrindinių augalų žiedų apdulkintojų, bitės yra neatskiriama įvairių ekosistemų sudedamoji dalis, be to duoda didelę naudą žemės ūkiui (1).
Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje kasmet netenkama apie 10-20 proc. bičių šeimų. Bičių populiacija mažėja visame pasaulyje ir tai kelia visuotinį susirūpinimą. Bičių nykimo priežastys kol kas nėra aiškios, tačiau tam įtakos turi daug veiksnių. Labai svarbi bičių nykimo priežastis yra jų infekcinės ligos. Suaugusioms bitėms ir bičių perams yra pavojingos bakterijos, virusai, pirmuonys, grybai, parazitinės erkės. Lietuvoje kaip ir kitose Europos valstybėse, labiausiai paplitusios bičių ligos yra varozė, nozematozė, amerikinis ir europinis bičių perų puviniai (1).
Lietuvoje pastaraisiais metais didėja bičių šeimų skaičius. Kuriasi maži bitynai, kurie laiko vidutiniškai 10-20 bičių šeimų. Bitininkai augina įvairių rasių bites. Kiekvieną bičių rasė turi jai būdingus morfologinius bruožus. Skiriasi bičių darbingumas, prinešamo medaus kiekis, atsparumas užkrečiamosioms ir neužkrečiamosioms ligoms (2).
Todėl būtina laikyti stiprias bičių šeimas, kuo ankščiau diagnozuoti ligas, jas gydyti. Stengtis bitės būtų atsparios įvairioms ligoms, prineštų daug medaus ir kitų, kokybės reikalavimus atitinkančių bičių produktų.
Darbo tema pasirinkta, nes bitininkystė yra viena svarbiausių žemės ūkio šakų, nuo kurios priklauso daugelio augalų apdulkinimas, derliaus kiekis. Bitės yra svarbi ekosistemos dalis. Tačiau pastaraisiais metai didėja bičių šeimų mirtingumas, plinta ligos, bitės blogai žiemoja. Mokslininkai aktyviai dirba bičių sveikatingumo gerinimo kryptimi, siekiama išsiaiškinti visas galimas bičių žuvimo priežastis.
Besiplečiant bitininkystei svarbu tinkamai pasirinkti auginamų bičių rasę. Vykdyti bičių selekcija bičių sveikatingumo ir didesnės produkcijos linkme.
Darbo tikslas: Palyginti skirtingų bičių rasių medaus kokybę bei jų sveikatingumą. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti skirtingų bičių rasių sergamumą varoze. 2. Palyginti skirtingų rasių bičių prinešto medaus kiekį.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bičių rasės
Žmogus neišvedė nė vienos naujos bičių veislės. Įvairiose klimato zonose susiformavusios bičių rasės egzistuoja tik natūralios atrankos dėka, iš dalies ir dirbtinės. Rasė – tai tos pačios rūšies išlikusių bičių šeimų grupė, prisitaikiusi prie gamtos ir klimato sąlygų ir perduodanti palikuoniams morfologinius ir ūkiškai naudingus požymius. (1).
1.1.1. Karnika rasės bitės
Karnika rasės bitės yra vienos populiariausios ir labiausiai šiuo metu paplitusios bitės Europoje. Šių bičių selekcija atliekama Slovėnijoje (1).
Bitės yra pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu tergituose. Karnika rasės bitės ramios, nepiktos, išimto iš avilio korio niekada nepalieka, o dirba toliau. Pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasario medunešį. Jei medunešis silpnas mažiau auginą perų. Medų dengia baltai. Dažniau linkusios spiesti (2). Šios rasės bitės mažiau serga perų ligomis, atsparesnės lipčiaus toksikozei (1).
1.1.2. Kaukazo kalnų pilkosios bitės
Nuo senų laikų Šiaurės Kaukazo, Užkaukazės teritorijoje išplito Kaukazo kalnų pilkosios bitės. Kaukazo bičių kūno spalva pilka, nėra geltonų ruoželių ant pilvelio. Už vietines bites mažesnės. Medų dengia nepalinkdamos tarpelio. Skirtingai nuo vietinių jos yra ramios, iškelto korio iš avilio nepalieka, o ramiai dirba toliau. Stipriai pikiuoja lizdą (1).
Turėdamos patį ilgiausią liežuvėlį, gerai išnaudoja raudonųjų dobilų medunešį ir yra geriausios jų apdulkintojos. Tarp liežuvėlio ilgio ir medaus produktyvumo yra teigiama koreliacija. Kaukazo bičių žvalgės suranda nektaro šaltinius, kai nektare yra 10 - proc., o vietinės – kai nektare yra 18-20 proc. cukraus. Meteorologinės sąlygos didelės įtakos joms neturi, todėl ir gana mažo medunešio metu surenka daug daugiau nektaro už kitų rasių bites (1).
Šios rasės bitės daug jautresnės lipčiaus medui. Greičiau užsikrečia nozematoze. Mažiau atsparios europiniam puviniui (1).
1.1.3. Bakfasto bitės
Šios rasės bitės kilusios iš Anglijos, Bakfasto vienuolyno. Bitės yra geltonos spalvos, vidutinio stambumo, labai ramios, ištvermingos ir darbščios. Bitės gerai žiemoja, greitai sustiprėja pavasarį ir užaugina labai gausias šeimas, kurios išnaudoja stiprius medunešius. Medų dengia baltai.
10
Bakfasto motinėlės yra labai dėslios (2). Šios bitės atsparios akarapidozei ir kitoms bičių bei jų perų ligoms (1).
1.2. Bičių sveikatingumas
Bitininkystė kaip ūkio šaka jau yra labai sena. Bitės žmogui teikia nauda savo produktais: medumi, bičių duona, žiedadulkėmis, bičių pieneliu, vašku, pikiu (propoliu) ir t.t. Vystantis bitininkystei nustatyta, kad bitės turi įvairių kenkėjų, serga įvairiomis užkrečiamomis ir neužkrečiamomis ligomis. Todėl labai svarbu laiku nustatyti, diagnozuoti ir gydyti bičių ligas (3).
1.2.1. Varozė
Šios ligos sukėlėjas - Varroa destructor erkė. Erkės patelė yra rudos arba tamsiai rudos spalvos, ovalo formos, 1,0-1,77 × 1,5-1,99 mm dydžio. Visą nugaros ilgį dengia dorsalinis šarvas, kuris prie kraštų yra suplonėjęs, o vidurinė priekinio krašto dalis šiek tiek atsikišusi į priekį. Apatinis šarvas pusmėnulio formos (1pav.). Viršutinis šarvas standžiai susijungia su apatiniu. Patinėlio kūnas beveik apskritas, melsvai baltos arba silpnai gelsvos spalvos, 0,8-0,97 × 0,7-0,93 mm dydžio. Krūtinės šarvas susilieja su pilveliu, netaisyklingai įgaubtu užpakalinėje kūno dalyje. Šarvo priekyje tarp pirmos kojų poros atsidaro didelis lytinis plyšys su piltuvėlio pavidalo latakėliu (4).
Priekinėje apatinėje kūno dalyje yra duriamasis-čiulpiamasis burnos aparatas (2pav.), pritaikytas misti hemolimfa. Pseudostraubliuką sudaro judrios ataugos, suformuojančios vamzdelį, kurio duriamosios ataugos atsikišusios į priekį ir apginkluotos ilgais, plokščiais žandiniais durkleliais. Bitės kutikula praduriama staigiu judriojo burnos durklelio judesiu, išpjaunama minkšta tarpsegmentinė bitės kūno dalis ir iš glitosomos išsiskyręs skystis susimaišo su ištryškusią hemolimfa. Ištryškusį hemolimfos lašą erkė apgaubia žandais ir sučiulpia (5).
Erkės vystymasis (3 pav.) susietas su bičių šeimos biologija. Šis ryšys remiasi morfologiniu ir fiziologiniu perų vystymosi ypatumu. Erkės patelė papildomai maitinasi ant trijų dienų lėliukių, kad lytiškai subręstų. Maitinantis ant bičių darbininkių perų prireikia šešių-aštuonių parų, o ant tranų - trumpiau. Besimaitinusios ant traninių perų patelės greičiau pradeda dėti kiaušinėlius ir deda gausiau. Patelės įlenda į akutę su bitiniu peru likus dienai, o į akutę su traniniu peru likus vienai-trims dienoms iki užakavimo. Traninius perus erkės pasirenka 7-15 kartų dažniau nei bitinius. Per vieną dvi paras erkės pasunkėja 1,5 karto. Kiaušinėlių dėjimas užtrunka 15 min. Padėtą kiaušinėlį priklijuoja sekretu padėjimo vietoje prie bičių lėliukės kokono. Kiekviena patelė ant bičių darbininkių vienoje pero akelėje padeda 3, o traniniuose peruose - 4 kiaušinėlius (4,5).
11 1 pav. Erkė žiūrint iš apačios.(24) 2 pav. Erkės burnos aparatas.(25)
Erkės patelė dažniausiai palieka akelę prasidarius dangteliui ir retai lieka ant bitės. Erkių patelės bičių šeimoje vasarą gyvena 2-3 mėn., o ant žiemojančių bičių - 5-6 mėnesius. Atsiskyrusi nuo bitės erkė gyvena 6-7 dienas; užakuotuose peruose, išimtuose iš lizdo - iki 40 dienų. Ant augalo žiedų erkių patelės išgyvena iki 5 parų ir pajėgia prisitvirtinti prie bitės. Erkių patelės koriuose su perų likučiais išlieka gyvybingos 18 parų, tuščiuose aviliuose išgyvena iki 7 parų, ant bičių lavonėlių - 11 parų (6).
3 pav. Erkių vystymasis.(26)
Erkės, misdamos bičių hemolimfa, 2 kartus sumažina jos baltymus. Erkei peržiemoti reikalinga 0,05 ml hemolimfos, o žiemojančios bitės organizme vidutiniškai būna 0,043 ml tad per žiemą viena erkė nužudo vidutiniškai 3-4 bites. Taip pat su varoze sklinda ir antrinė infekcija:
12
parazituojant erkėms susilpnėja bičių imuninė sistema, erkės yra aktyvios infekcijos sukėlėjų pernešėjos (3).
Varroa destructor gali pernešti maišaligės, ūmaus paralyžiaus, filamentobriozės, dėmėtųjų
perų virusus. Šie virusai yra išskirti iš erkių organizmo. Virusas lengvai pernešamas perkėlus erkę nuo sergančios bitės ant sveikos. Erkės yra ne tik viruso nešiotojos, bet, pažeidusios bitės kutikulą, sudaro sąlygas infekcijos sukėlėjams plisti. Gana dažnai pasitaiko mišri varozės ir nozematozės invazija. Bičių šeimos gali labai greitai žūti, jei yra užsikrėtusios kartu ir varoze, ir nozematoze (2, 3).
Kad apsaugoti bites nuo varozės labai svarbu nuolat profilaktiškai bičių šeimas apdoroti akaricidiniais preparatais. Sugautus spiečius, kol nėra perų, būtina apdoroti cheminiais preparatais. Bites apsaugoti nuo erkių Varroa destructor galima trimis būdais: biologiniu, fizikiniu ir cheminiu. Didžiausią efektą duoda kompleksinis šių metodų panaudojimas bitynuose (1).
Biologinis būdas pats ekologiškiausias. Erkės parazituodamos ant bičių, pasirenka daugiausia traninius perus ir juose vystosi. Žinant šią erkių savybę, reikia periodiškai, kas 2-3 savaites, šalinti traninius perus. Kai bitės korį su traniniais perais užakuoja, jis išimamas ir sunaikinamas, o į jo vietą įdedamas naujas. Šeimoje nuolat būna korys su traniniais perais, tarnaujantis kaip biologiniai spąstai erkėms (2, 3, 4).
Fizikinis būdas paremtas tuo, kad didesnėje kaip +43 °C temperatūroje erkės pradeda blaškytis. Terminiam bičių šeimų apdorojimui naudojamos įvairios termokameros, kuriose temperatūra pakeliama iki +45-48 °C ir per bites, esančias kasetėse, toks šiltas oras pučiamas 15 minučių. Pirmiausia surandama ir saugiai į narvelį uždaroma bičių motinėlė. Narvelis su motinėle patalpinamas šiltai. Likusios bitės su rėmais pakeliamos iš avilio ir nukrečiamos į piltuvą-koštuvą. Taip bitės suvaromos į kasetę, o ši talpinama į termokamerą. Po apdorojimo bitės 5-10 minutėms paliekamos apsiraminti lauke. Po to sukrečiamos į avilį, sugrąžinama motinėlė ir lizdas uždaromas. Bitės apdorojamos anksti ryte arba vėlai vakare, kai aplinkos temperatūra ne žemesnė kaip +12 °C. Tačiau šis fizikinis erkių naikinimo būdas reikalauja daug laiko sąnaudų, o apdorotų bičių amžius sutrumpinamas tris ar net keturis kartus (3, 4).
Erkės cheminiu būdu dažniausiai naikinamos rudenį išsiritus visiems perams. Tuo metu gydant bites gaunami geriausi rezultatai. Tačiau šiuo laikotarpiu gydant įvairiais cheminiais preparatais bus veikiamos ir jaunos, rudenį išsiritusios bitės, kurios pavasarį pradės auginti perus. Jeigu nuo įvairių akaricidinių preparatų žūva erkės, tai, be abejo, neigiamas poveikis bus ir bitėms, ypač jaunoms. Todėl cheminiu būdu erkes rekomenduojama naikinti tik iškopus medų. Iš užsikrėtusių erkėmis perų išsiritusių bičių amžius yra apie 50 % trumpesnis ir dažniausiai tokios bitės nesulaukia pavasario, nors po apdorojimo sunaikinama beveik 100 proc. erkių bičių šeimoje. Be to, varozės pakenktos, netekusios didelio kiekio baltymų hemolimfoje, bitės yra jautrios
13
bakterinėms bei virusinėms ligoms. Gydant bites po pagrindinio medunešio, didelė erkių dalis žūva ir tolesnės perų kartos, iš kurių vystosi bitės, žiemoti eina sveikos (3, 4, 5).
1.2.2. Nozematozė (viduriavimas)
Tai labai paplitusi suaugusių bičių liga, kurią sukelia parazitas - nosema apis (4pav.). Nozematozės sporos daug kur paplitusios gamtoje, randamos žemėje, vandenyje, ant augalų. Serga bitės darbininkės, rečiau - tranai ir motinos. Liga pasireiškia žiemos pabaigoje ir pavasarį, ypač tuose bitynuose, kur žiemai paliekamas lipčiaus medus, nėra žiedadulkių, per drėgni aviliai. Bitės užsikrečia imdamos sporomis užkrėstą
maistą. Bičių amžius žiemos laikotarpiu sutrumpėja 1-2 mėn. Sergančios motinos dažniausiai tampa nevaisingos, neretai žūva (8).
Liga plinta ir pavasarį, po apsiskraidymo. Ją platina klaidžiojančios bitės, tranai, bitės plėšikės, pats bitininkas per rankas, drabužius, bitininkystės inventorių ir nedidelius vandens telkinius, balutes (8).
4 pav. Nosema apis sporos (27)
Artėjant pavasariui, bitės darosi neramios, ūžia, palieka kamuolį, nukrinta ant avilio dugno arba eina prie lakos. Jos atrodo nusilpusios, be energijos, joms dreba sparneliai. Iš lakos išeina pavienės išpūstais pilveliais bitės, kai kurios jau negali pakilti, o pakilusios ir ore apsukusios 2-3 ratus, krinta ant žemės. Nozematoze sergančių bičių organizmas blogiau pasisavina maistą, todėl daug jo suvartoja, persipildo žarnynas ir bitės pradeda viduriuoti. Užteršiami koriai (5 pav.), diafragmos, avilio sienos, prielakiai (8).
14
Koriai ir aviliai dezinfekuojami acto rūgšties garais. Švarūs rėmai dedami į sandarų avilį, virš jų dedamas higroskopinis vatos gumulėlis ar 2 cm storio audeklo sluoksnis, ant jo užpilama, skaičiuojant 12 rėmų aviliui, 200 ml 80 proc. acto rūgšties tirpalo (4 dalys 96 proc. techninės acto rūgšties ir dalis vandens). Virš pagrindinio korpuso galima statyti kitus korpusus su koriais (7,8).
Tarp korpusų dedamas audeklo sluoksnis, suvilgytas ankščiau nurodytu būdu paruošta acto rūgštimi. Ant rėmų dedama faneros lakštas arba lubų lentelės, uždengiama polietileno plėvele, uždedamos šildomosios pagalvės. Plyšiai gerai užklijuojami. Taip koriai dezinfekuojami 3 paras, jei oro temperatūra ne žemesnė kaip 16 °C, arba 5 paras, kai temperatūra žemesnė (8).
Dezinfekuojant acto rūgštimi, reikia elgtis ypač atsargiai: dirbti su pirštinėmis, akiniais ir marlės tvarsčiais ant burnos ir nosies. Rėmus ir avilius galima dezinfekuoti smarkiai apipurškus iš hidraulinio pulto 5 proc. natrio šarmo tirpalu. Sudrėkinti koriai dedami į avilius ar dėžes ir laikomi 14 vai, ne žemesnėje kaip 20 °C temperatūroje. Po to nuplaunami vandeniu.
Tuščio avilio sienas, lubeles, korių rėmelius, padengtus pikiu, bei bičių išmatomis suteptas vietas reikia nuskusti peiliu, paskui apdeginti liepsna iki šviesiai rusvos spalvos (8).
Bitynas laikomas sveikas, jei kitų metų pavasarį nėra klinikinių nozematozės požymių. Iš rudens sukomplektuotos stiprios bičių šeimos geriau žiemoja. Jungiant šeimas, iš kelių silpnų šeimų padaroma viena stipri. Prie stiprios šeimos prijungus silpną šeimą, stipriąją galima užkrėsti. Jungti tik silpną šeimą su silpna (7, 8).
Bitės turi turėti pakankamai gero maisto. Žiemai nepatartina palikti lipčiaus medaus -jis sukelia viduriavimą. Labai svarbu iš rudens aprūpinti bičių šeimas žiedadulkėmis, duodant kiekvienai šeimai po 2 rėmus. Bites reikia laikyti sandariuose šiltuose su gera oro ventiliacija aviliuose. Bitynuose, kur periodiškai kartojasi nozematozė, rekomenduojama kasmet pakeisti ne mažiau kaip pusę esamų motinų. Bityną perkelti į sausą vietą. Rudenį profilaktiškai gydyti bites nuo nozematozės. Žiemą šildomose bitidėse laikomoms bitėms optimali temperatūra turi būti 2-4 °C (8).
1.2.3. Maišaligė
Maišaligė – bičių vikšrelių liga. Ligą sukelia virusas. Ligos požymiai panašūs į amerikinio puvinio ligą sergančius perus. Sergančių maišaligę perų masė yra skysta ir grūdėta, netąsi, nedvokia, lengvai pašalinama iš korio. Sukėlėjas neatsparus aukštai temperatūrai, žūna 55-60 oC vandenyje arba 70 oC meduje. Virusas plinta per medų, užkrečiami suaugę perai. Ligos klinikiniai požymiai pasireiškia per 5-6 dienos. Vikšreliai žūva 8-9 dienų amžiaus(1).
Dažniausiai liga nustatoma antroje vasaros pusėje. Žuvusiuose peruose bitės padaro skylęs. Sudžiūvę vikšreliai pasidaro pusmėnulio formos (10).
15
1.2.4. Aspergiliozė
Bičių lervučių ir suaugusių bičių liga, kuri priskiriama zoonozių kategorijai.. Sukėlėjas –
Aspergillus flavus, Aspergillus niger, Aspergillus fumigatus. Liga perduodama kontakto ir
maitinimo metu. Liga vystosi pavasarį ir rudenį, nors kyla rečiau nei kitos ligos.
Klinikiniai ligos požymiai: lervutės žūsta iki uždengiant korio akutes arba po to. Atvirose akutėse galima pamatyti geltonai žalsvą arba juodą pelėsį. Ligos pažeistas korio plotas plečiasi, susidaro pelėsio salos. Lervutės pasidengia gelsvai žalsvas micelis, jos džiūsta, prilimpa prie akelės sienelių, tampa kietos. Bitės jaudinasi, negali skristi, krenta priešais avilį, netvarkingai judina kojeles, kitas kūno dalis ir praėjus kelioms valandoms po toksinemijos žūna. Lavonėliams šiek tiek išpūsti pilveliai, kurie vėliau pasidaro kieti, nes grybelis pažeidžia bitės kūną pradedant žarnynu, paskui visą kūną padengia geltonai žalsvas micelis(1,5).
Nustačius liga bityne, negyvos bitės sudeginamos, aviliai dezinfekuojami.(1, 9). 1.2.5. Askosferozė
Tai užkrečiamoji liga, būdinga bičių lervutėms, kurios miršta per pirmąsias dvi uždengtų perų dienas. Ligos sukėlėjas Ascosphaera apis.
Liga vystosi visą aktyvųjį sezoną ir perduodama kontakto būdu (5). Esant palankiai temperatūrai +300C ir drėgmei, ligos sukėlėjas vystytis ant žiedadulkių laisvai gamtoje.
Askosferozė atpažįstama pagal koryje išmėtytas ir mumifikuotas baltos spalvos lervutes. Priešais avilį ir ant avilio dugno galima rasti lervučių mumijų. Lervutės pradeda sirgti nuo ketvirtos paros, dažniausiai pažeidžiami traniniai perai (5).
Ligos klinikiniai požymiai tai mozaikinis korio su perais piešinys, užkrėstos lervutės pageltusios, džiūsta ir tampa kreidos konsistencijos, bitės atidaro dangtelius, po kuriais matyti balto grybelio pažeistos lervutės, mumifikuotos lervutės atšokusios nuo korio akelės sienelių.
(5, 8, 9).
Pats efektyviausia ligos gydymo būdas yra perkelti bites be perų į ir maisto i naujus išdezinfekuotus avilius, pamaitinti cukraus sirupu, duoti sveikų bičių medaus. Kartais, esant nepalankioms ligos plitimo sąlygoms, bitės sugeba apsivalyti pačios, išneša žuvusias lervutes sustabdydamos ligos plitimą (8, 9, 15).
1.2.6. Amerikinis puvinys
Šios ligos sukėlėjas Bacillus larvae per bičių lervutės virškinamąjį traktą penktą – devintą parą nuo jos vystymosi pradžios patenka į hemolimfą. Hemolimfoje sporos išbrinksta ir per 1-3 paras subręsta, o vėliau su hemolimfa išplinta po visą lervutės organizma. Dažniausiai į hemolimfą prasiskverbia tada, kai vyksta metamorfozė lervutės, lervutė virta lėliuke, o atskiruose organuose
16
vyksta histolizė. Pradžioje, sukėlėjui prasiskverbus į lervutės vidų, organizme vyksta fagocitozė. Ligos sukėlėjas išskiria toksinus, kuriems veikiant lervutės miršta. Mirus lervutei, suyra vidaus organai, bet apvalkalėlis nesuyra ir apsaugo bacilas nuo deguonies. Vėliau bacilos sudaro sporas.
Ligą platina bitės vagilės, bitininkas per darbo įrankius, per korius, medų. Taip pat į bityną gali patekti su užkrėsta bičių motina, naują bičių šeima, atskridus bičių spiečiui (1).
Ligos požymiai išmėtyti perai, įdubę arba perforuoti, patamsėję iki juodumo korių akelės. (3, 4).
Nustačius amerikinį puvinį bičių šeimos būtina laikytis reikalavimų ir išsukus medų atskirti. Tokio medaus negalima duoti kitoms bičių šeimos, korius dezinfekuoti, vašką perlydyti (7, 8).
Sergančias bičių šeimas reikia perkelti į naujus avilius. Aviliai turi būti švarūs, išdezinfekuoti. Sudėti naujus ar dezinfekuotus rėmelius su naujomis vaškuolėmis, pamaitinti cukraus sirupu (8, 9).
1.2.7. Europinis puvinys
Europinis puvinys yra užkrečiamoji liga, pažeidžianti bičių perus ir sukelianti jų mirtį. Dažniausiai būna aktyvaus sezono metu, balandį – liepą. Ši liga pasirodo rečiau už amerikinį ir mažiau pavojingas nes pažeidžia trijų dienų lervutės, rečiau – jau uždengtas.
Sergančių ar jau mirusių lervučių žarnyne randama bakterijos: Streptococcus pluton, Bacillus
alvei, Streptococcus apis. Liga lervutėms perduoda bitės maitintojos maitinimo metu. Bakterijos
patenka į lervučių žarnyną, dauginasi, maitinasi, išskiria toksinus. Lervutės nuo toksinų miršta. Liga dažnai pasireiškia pavasarį, kai šeimos būna nusilpusios, menkai apšiltintos, prastai maitinamos ar maistas nekokybiškas. Vasaros šiluma ir geras medunešis sustabdo ligos plitimą.
Liga perduodama avilyje, iš avilio į kitą avilį. Kaip ir amerikinio puvinio atveju, ligą platina bitės vagilės, tranai, ji pernešama su koriais iš sergančių šeimų. Avilyje ligą platina bitės valydamos mirusias lervutes. Esant nedideliam užsikrėtimui bitės spėja pašalinti mirusias lervutes, o esant dėdeliam – nespėja (1).
Sergančios lervutės iš pradžių tampa skaidrios, paskui keičia spalva, pozicija ir kvapą, persiverčia korio akutėse, pasidaro geltonos spalvos, paskui tamsėja iki rudos spalvos.
Liga diagnozuojama pagal išmėtytus perus, korių akelėse pasikeitusios lervučių pozicijos, geltonos spalvos dėmės, vėliau tampančias tamsiai pilkomis. Lervutės praranda lankstumą ir pastą primenančia mase, turinčia rūgštoką kvapą. Po 10-20 dienų lervutės išdžiūsta, pasidaro rudos spalvos, prilimpa prie akelės dugno ir jas galima iš ten lengvai iškrapštyti.
Nustačius europinį puvinį, iš avilių išimami ligos paliesti koriai su perais ir sudeginami, arba izoliuotoje vietoje išlydom (3).
17
1.3. Medus
Medus tai medunešių bičių pagamintas produktas iš augalų nektaro arba iš augalų gyvųjų dalių ar augalų sultimis mintančių vabzdžių išskyrų, susikaupusių ant augalų lapų ir spyglių, kurias bitės renka, perdirba, sumaišydamos su specifinėmis savo sekrecijos liaukų pagamintomis medžiagomis, supila į korius, išgarina drėgmę, subrandina ir uždengia vaško dangteliais. (10).
1.3.1. Medaus sudėtis
Medaus cheminė sudėtis yra sudėtinga, priskaičiuoja daugiau nei 300 įvairių junginių. Scheminė medaus sudėtis priklauso nuo žiedų nektaro sudėties, klimato, bičių šeimos stiprumo ir jų rūšies. Pagrindinė sudėtinė medaus dalis yra invertuotas cukrus būna iki 70-80 proc. Gliukozės ir fruktozės kiekis meduje priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas nektaras. Polifloriniame meduje yra apie 34 proc. gliukozės, 40 proc. fruktozės ir 1,5 – 5 proc. sacharozės bei kitų cukrų. Sacharozės kiekis meduje priklauso nuo sezono, nektaro sudėties, sacharozės virsmo gliukoze ir fruktoze, veikiant invertazės fermentui(11).
Meduje yra dekstrinų, rūgščių, amirorūgščių, fermentų, vitaminų, mineralinių, aromatinių ir dažomųjų medžiagų, hormonų, flavanoidų bei medaus intarpų.
Vandens kiekis meduje priklauso nuo oro sąlygų, drėgmės kiekio medaus surinkimo laiko. Pagal medaus techninį reglamentą meduje vandens negali būti daugiau nei 20 proc. Meduje yra mielių, kurios esant didesniam vandens kiekiui suaktyvėja ir medus pradeda rūgti.
Meduje yra iki 0,43 proc. rūgščių. Nektaro reakcija yra neutrali, o medaus – rūgšti. Fermentų veikiama dalis gliukozės virsta gliukonine rūgštimi, susidaro kitos rūgštys: acto, sviesto, citrinos, heksano, oktano, pieno, skruzdžių, obuolių, gintaro, vyno, taip pat neorganinių – fosfato, vandenilio chlorido, sulfato rūgščių.
Dekstrinų kiekis meduje svyruoja nuo 1 iki 4 proc. Savo sudėtimi dekstrinai panašūs į krakmolą, bet savybėmis skiriasi, nes tirpsta vandenyje, gali kristalizuotis, netirpūs etanolyje. Kuo daugiau meduje yra dekstrinų, tuo jis sunkiau kristalizuojasi, o susikristalizavęs būna minkštas.
Meduje yra mineralinių medžiagų, jų gali būti nuo 0,03 iki 0,5 proc. Mineralinės medžiagos: chromas, cinkas, manganas, varis, selenas, geležis, molibdeno (11).
Meduje randami diastazės, invertazės, katalazės, gliukooksidazės, peroksidazės, transferazės fermentai. Pagal diastazės aktyvumą sprendžiama, ar medus natūralus, nebuvo kaitintas, ar tinkamai buvo išlaikomas. Ilgai laikant medų diastazės aktyvumas mažėja. Didžiausia diastazė yra 50 Gotės vienetų. Invertazė skaldo sacharozę, gliukozę, fruktozę. Fermentą gamina bičių seilių liaukos. Medaus invertazės aktyvumas priklauso nuo augalų botaninės sudėties. Gliukooksidazės fermentas dar vadinamas inhibinu. Veikiant šiam fermentui gliukozė paverčiama į gliukoninę rūgštį ir vandenilio peroksidą (11).
18
Meduje flavonoidų yra nedaug, apie 0,1 proc. Iš flavonoidų meduje randama kvercetino, katechninų, antocianų. Nustatyta, kad medaus flavonoidai yra biologiškai aktyvūs, pasižymi antioksidaciniu, priešuždegiminiu ir silpnu antimikrobiniu poveikiu (14).
Nustatyta, kad meduje yra daugiau nei 120 aromatinių medžiagų, tarp kurių rasta alkoholiai, aldehidai, ketonai, organinės rūgštys. Aminorūgščių mišinį fermentai paverčia alkoholiais, o šie fermentų veikiami oksiduojasi iki aldehidų, ketonų ir organinių rūgščių, o rūgštys sudaro esterius. Medaus aromatas kinta, jam fermentuojantis, ir labai priklauso nuo saugojimo sąlygų.
Meduje nustatyta 22 amino rūgštys. Acetilcholino yra 0,06-5 mg/kg, cholino – iki 25mg/kg. Medaus intarpus sudaro žiedadulkės, grybų sporos, mielės, dumbliai, vabzdžių liekanos (11). 1.3.2. Medaus klasifikacija
Natūralus medus klasifikuojamas pagal keletą požymių. Pagal botaninę kilmę būna nektaro, lipčiaus ir mišrus medus. Nektaro medus gali būti monoflorinis. Kai vieno augalo rūšies žiedadulkių kiekis viršija 45 proc., toks medus laikomas monofloriniu ir vadinamas tos rūšies augalo pavadinimu. Jei meduje nerasta nei vienos augalo rūšies žiedadulkių, viršijančių 45 proc., toks medus laikomas polifloriniu (2). Lietuvoje dažniausiai surenkamas monoflorinis medus būna iš grikių, rapsų, dobilų, liepų. O poliflorinis iš pievų, laukų ir miško augalų (8, 9, 10).
Pagal bičių aktyvaus sezono laiką ir medunešius medus gali būti vadinamas polifloriniu pavasario, vasaros ir rudeninio medunešio medumi (2).
1.3.3. Medaus rūšys
Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys (1):
Liepų medus – skaidrus, susikristalizavęs būna šviesiai geltonas, kietas, aromatingas. Jis veikia antiseptiškai, ramina nervus, vartojamas sukarščiavus, esant nerimui ar nemigai. Tinka sergant sloga, bronchitu, kepenų ir inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms valyti, anemijos ar padidėjusiam kraujagyslių pralaidumui gydyti.
Aviečių medus – šviesus, rausvas, skystas, greitai kristalizuojasi, malonus skonis.
Kiaulpienių medus – medus būna aukso geltonumo arba šviesiai geltonos spalvos, aromatingas, greitai kristalizuojasi. Kiaulpienių medus tinka skausmui ir kvėpavimo takų uždegimams gydyti.
Rapsų medus – balsvai geltonos spalvos, švelnaus skonio ir kvapo, tirštas.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus – gintarinės, rausvos spalvos, aštraus bet malonaus skonio, labai tirštas, drebučių konsistencijos, ilgai nesikristalizuoja.
19
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medaus spalva nuo šviesiai gintarinės, tamsiai žalios arba rudos iki beveik juodos. Konsistencija tiršta, klampi, kristalizuojasi smulkiais arba stambiais kristalais. Mažiau saldus už žiedų medų, kartais rūgštus ar karstelėjąs.
Barkūnų medus šviesus, kartais gelsvo arba žalsvo atspalvio, susikristalizavusio – balta, juntamas vanilės kvapas, saldžiai aitrus skonis (1, 2).
1.3.4. Medaus kokybiniai reikalavimai
Medus pagal Medaus techninį reglamentą tiekiamas rinkai ar dedamas į kokį nors produktą, skirtą žmonėms vartoti, privalo atitikti šiuos sudėties kriterijus (23):
1.Cukraus kiekis:
Fruktozės ir gliukozės kiekis (abiejų suma): nektaro meduje – ne mažiau kaip 60 g/100 g;
lipčiaus meduje, lipčiaus ir nektaro medaus mišinyje – ne mažiau kaip 45 g/100 g. 2. Sacharozės kiekis:
bendras kiekis meduje – ne daugiau kaip 5 g/100 g;
meduje iš dekoratyvinių vikmedžių (Robinia pseudoacacia), – ne daugiau kaip 10 g/100 g; mėlynžiedžių liucernų (Medicago sativa), Menzieso Banksijos
(Banksia menziesii), prancūziškųjų sausmedžių (Hedysarum), kamaldulinių eukaliptų (Eucalyptus camadulensis), (Eucryphia lucida, Eucryphia milliganii), citrusinių augalų, levandų
(Levandula spp.), vaistinių agurklių (Borago officinalis) – ne daugiau kaip 15 g/100 g. meduje
3. Drėgmės kiekis:
bendras kiekis meduje – ne daugiau kaip 20 proc.;
viržių (Calluna) ir konditeriniame meduje – ne daugiau kaip 23 proc.; viržių (Calluna) konditeriniame meduje – ne daugiau kaip 25 proc. 4. Vandenyje netirpių medžiagų kiekis:
bendras kiekis meduje – ne daugiau kaip 0,1 g/100 g; išspaustame meduje – ne daugiau kaip 0,5 g/100 g.
20
5. Elektrinis laidumas:
meduje ir jo mišinyje – ne daugiau kaip 0,8 mS/cm;
lipčiaus meduje ir kaštonų meduje arba jų mišinyje, – ne mažiau kaip 0,8 mS/cm; išskyrus medų iš žemuoginių arbutų (Arbutus unedo),
viržių (Erica), eukaliptų (Eucalyptus), liepų (Tilia spp.),
šilinių viržių (Calluna vulgaris), arbatkrūmių (Leptospermum), arbatmedžių (Melaleuca spp.)
6. Laisvosios rūgštys:
bendras kiekis meduje – ne daugiau kaip 50 mekv/kg (miliekvivalentų kilograme);
konditeriniame meduje – ne daugiau kaip 80 mekv/kg (miliekvivalentų kilograme).
7. Diastazės aktyvumas (pagal J. E. Šadės metodą):
bendras kiekis meduje, išskyrus konditerinį medų – ne mažiau kaip 8 vienetai; meduje, kuriame yra mažas kiekis natūralių fermentų – ne mažiau kaip 3 vienetai. (pvz., meduje iš citrusinių augalų) ir hidroksimetilfurfurolo
kiekis ne daugiau kaip 15 mg/kg 8. Hidroksimetilfurfurolas (HMF):
bendras kiekis meduje, išskyrus konditerinį medų – ne daugiau kaip 40 mg/kg;
meduje ir jo mišinyje, deklaruojamame iš tropinio klimato regiono – ne daugiau kaip 80 mg/kg.
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tiriamasis objektas
Analizei buvo pasirinkti trys bitynai esantys Kaišiadorių rajone, vienas nuo kito nutolę per 1-2 km. Kiekvienane bityne auginamos ir veisiamos tik vienos rasės bitės. Bitynas A - Apis mellifera
carnica (20 bičių šeimų); bitynas B - Apis mellifera caucasica (22 bičių šeimos),bitynas C -Apis mellifera bucfasta (18 bičių šeimų).
Kiekviename bityne nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki rugpjūčio mėn. buvo atliekamas bičių sveikatingumo tyrimas. Kiekviena bičių šeima buvo apžiūrima ir atliekama šių ligų diagnostika: varozės, nozematozės, europinio puvinio, amerikinio puvinio, askosferozės, aspergiliozės, maišaligės.
Iš kiekvieno bityno buvo paimti po keturis medaus mėginius (po 200g pavasarinio ir vasarinio medaus) tyrimams atlikti. Laboratorijose buvo atlikti medaus kokybiniai tyrimai. LSMU VA Maisto saugos ir kokybės katedroje atlikti diastazės aktyvumo, vandens kiekio, invertuoto cukraus kiekio, dirbtinai invertuoto cukraus kiekio nustatymai, LSMU VA Gyvūnų auginimo technologijų instituto Gyvūnų produktyvumo laboratorijoje - medaus elektrinis laidumas, rūgštingumas.
Pavasarinis medus buvo kopinėtas gegužės mėn, vasarinis medus kopinėtas – rugpjūčio mėn. Pavasarinis ir vasarinis medus buvo poliflorinis.
Prinešto medaus kiekis buvo skaičiuojamas po medkopio. Vidutinis bičių šeimos medaus kiekis buvo apskaičiuojamas susumavus bendrą prisuktą medaus kiekį (pavasarinį ar vasarinį) padalinus iš bityne esančių bičių šeimų skaičiaus. Bendras vienos bičių šeimos prinešto medaus kiekis apskaičiuotas sudėjus pavasarinio ir vasarinio medaus kiekį, kg.
2.2. Bičių sveikatingumo tyrimas
Bičių sveikatingumas buvo tiriamas 2016 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Visoms bičių šeimoms atliekama šių ligų diagnostika: varozės, nozematozės, amerikinio puvinio, europinio puvinio, maišaligės, aspergiliozės, askoferozės.
Varozė (bičių erkėtumas) buvo tiriama rugpjūčio viduryje. Iš kiekvienos bičių šeimos buvo paimta nuo 100 iki 200 gyvų bičių ir patalpinama į 0,5l. stiklainį. Bitės buvo apdorotos eteriu. Vėliau bitės išpiltos ant popieriaus. Suskaičiuotos iškritusios erkės, apskaičiuotas erkėtumo procentas. Nustačius erkėtumą, visos sergančios bičių šeimos buvo gydomos WAROSTOP (6 pav.), avilio juostelėmis, vienoje juostelėje yra 3,6 mg flumetrino. Priklausomai nuo bičių šeimos stiprumo buvo pakabintos tarp korių 2-4 juostelės. Po gydimo, buvo pakartotinai atliktas erkėtumo nustatymas.
22
6 pav. Warostop juostelės (29).
Nozematozė arba viduriavimas buvo tiriamas pavasarį, per bičių pirmąjį apsiskraidymą. Tikrinamas bičių lizdas ar nėra suterštas bičių išmatomis. Nustačius viduriavimą, bičių šeima buvo perkeliama į naują avilį, pakeičiami suteršti koriai, pamaitintos cukraus sirupu su pelyno nuoviru. Nozematozės sergamumas nustatytas suskaičiavus kiek yra sergančių bičių šeimų bityne. Išvedamas sergančių bičių šeimų procentas bityne.
Nozematozė nustatyta atliekant mirusių bičių žarnyno natyvinį tepinėlį. Tepinėlis mikroskopuojamas, nustačius nozemozės sukėlėjų sporas, diagnozuojama liga.
Amerikinis ir europinis puviniai buvo nustatinėjami apžiūrint perus. Sveiki perai koryje margi, o sergančių t.y. suirusių perų, prilipusių prie akutės galo ir skleidžiančių nemalonų kvapą nustatyta nebuvo.
Askosferozė ir kalkiniai perai, taip pat tiriama apžiūrint perus. Sergančių perų padengtų grybeliu nustatyta nebuvo.
Maišaligė diagnozuojama apžiūrint perus. Lervutei virstant lėliuke, tarp abiejų apvalkalėlių atsiranda skysčio. Maišalige sergančių šeimų tiriamuosiuose bitynuose diagnozuota nebuvo.
2.3. Medaus kokybės nustatymo metodai
2.3.1. Medaus paruošimas tyrimams
Prieš atliekant medaus analizę, jis buvo paruošiamas laikantis šių reikalavimų: skystas medus – jeigu jame nėra kristalų, sumaišomas plakant arba kratant. Susikristalizavęs medus sudedamas į sandarų indą ir nemerkiant dedamas ant vandens vonios, šildomas 30 min. 60°C temperatūroje. Jeigu būtina, toliau šildomas 65°C temperatūroje, kartais supurtant kol suskystės, išmaišomas ir
23
kiek galima greičiau, kol skystas, pasveriamas reikalingas kiekis. Medus, kuris naudojamas diastazės aktyvumui nustatyti, nešildomas. Jeigu meduje esama pašalinių priemaišų (kiaušinėlių, vaško, medžio, bičių ar korių gabaliukų), prieš mėginio paruošimą jis pašildomas ant vandens vonios iki 40°C temperatūros ir košiamas per marlę, įklotą į vandens srauto šildomą piltuvėlį.
2.3.2. Vandens kiekio nustatymas aerometru
Pirmiausia pasigaminamas medaus tirpalas santykiu 1:2. 60-100 g medaus ištirpinama 120-200 ml 30-40oC temperatūros išgryninto vandens. 15oC vandeninis medaus tirpalas 1:2 įpilamas į 250 ml talpos cilindrą ir iki padalinimo 1,110 įmerkiamas areometras. Po 10-15 s pagal areometro parodymus iš 1 lentelės surandamas vandens kiekis meduje.
1 Lentelė. Medaus tirpalo (1:2) lyginamojo svorio ir vandens kiekio meduje, proc.
Medaus tirpalo 1:2 lyginamasis svoris 15oC, g/cm3 Vandens kiekis meduje, % Medaus tirpalo 1:2 lyginamasis svoris 15oC, g/cm3 Vandens kiekis meduje, % Medaus tirpalo 1:2 lyginamasis svoris 15oC, g/cm3 Vandens kiekis meduje, % 1,101 28,27 1,110 22,45 1,119 16,69 1,102 27,61 1,111 21,79 1,120 16,06 1,103 26,98 1,112 21,16 1,121 15,43 1,104 26,32 1,113 20,50 1,122 14,80 1,105 25,66 1,114 19,87 1,123 14,17 1,106 25,03 1,115 19,24 1,124 13,54 1,107 24,37 1,116 18,61 1,125 12,91 1,108 23,74 1,117 17,95 1,109 23,08 1,118 17,32 2.3.3. Medaus rūgštingumas
Į 250 ml. talpos konusinę kolbą įpilama 100 ml. 10% medaus tirpalo. Įlašinus 5 lašus 1 % spiritinio fenolftaleino tirpalo, titruojama iš biuretės su 0,1 n natrio hidroksido tirpalu iki silpnai rausvos spalvos.
Titravimui sunaudoto 0,1 n NaOH tirpalo kiekis (ml) rodo medaus rūgštingumą miliekvivalentais.
2.3.4. Diastazės aktyvumo nustatymas
Paimama 11 mėgintuvėlių, ir į kiekvieną supilama atitinkamas kiekis reagentų: 10 proc. medaus tirpalas, išgrynintas vanduo, 0,1 N NaCl tirpalas, 1 proc. krakmolo tirpalas pagal lentelę (lentelė Nr. 2). Mėgintuvėliai užkemšami kamščiais, jų turinys gerai išmaišomas apverčiant juos. Mėgintuvėliai statomi į 40oC temperatūros vandens vonią 1 val. Po to mėgintuvėliai ataušinami
24
vandens srove ir į kiekvieną įlašinama po vieną lašą 0,5% jodo tirpalo. Mėgintuvėlių, kuriuose krakmolas nesuskaldytas, turinys nusidažo mėlyna spalva, o kuriuose suskaldytas – spalva nepakinta, jei krakmolas iš dalies suskaldytas – violetine spalva. Atrenkamas paskutinis mėgintuvėlis, kurio turinys nusidažė silpnai (kitų – nenusidažė arba įgavo gelsvą atspalvį) ir iš lentelės (2 lentelė) surandamas diastazės skaičius.
Diastazės sk. apskaičiuojamas pagal formulę: Ds = (V x 10) / V1
V – krakmolo 1 % tirpalo kiekis, ml;
V1 – medaus 10 % tirpalo kiekis atrinktame mėgintuvėlyje.
2 lentelė. Diastazės aktyvumo nustatymas.
2.3.5. Invertuoto cukraus kiekio nustatymas
Į kolbutę įpilama 10 ml 1 proc. raudonosios kraujo druskos tirpalo, 2,5 ml 10 proc. NaOH tirpalo, 5,8 ml 0,25 proc. vandeninio tiriamojo medaus tirpalo ir kolbutės turinys suskalanduojamas. Kolbutės turinys kaitinamas iki virimo, virinama 1 min., po to lašinamas 1 lašas 1 proc. metileno mėlynojo spiritinio-vandeninio tirpalo (kolbutės turinys pamėlynuoja).
Įvertinimas:
Jei kolbutės turinio spalva išlieka mėlyna – tiriamajame meduje yra mažiau kaip 70 proc. invertuoto cukraus. Jei išnyksta – daugiau kaip 70 proc.
2.3.6. Dirbtinai invertuoto cukraus kiekio nustatymas
Į porcelianinę piestelę įdedama 4-6 g medaus, užpilama 5-10 ml eterio ir ištrinama grūstuvėliu. Eterinis ekstraktas nupilamas į porcelianinį indelį ir pridedami 5-6 rezorcino
Komponentai
Mėgintuvėlio eilės numeris
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 10% medaus tirpalas, ml 1,0 1,3 1,7 2,1 2,8 3,6 4,6 6,0 7,7 11,1 15,0 Išgrynintas vanduo 9,0 8,7 8,3 7,9 7,2 6,4 5,4 4,0 2,3 - - 0,1 N NaCl tirpalas 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 0,5 1% krakmolo tirpalas, ml 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 5,0 Diastazės sk. (Gotės vnt.) 50 38 29,4 23,8 17,91 13,9 10,9 8,0 6,5 4,4 3,3
25
kristalėliai. Eteris išgarinamas. Po to į lėkštelę ant sauso likučio užlašinami 1-2 lašai koncentruotos druskos rūgšties.
Reakcijos vertinimas:
Žalsvai purvina arba geltona sp. – neigiama reakcija;
Oranžinė arba šviesiai rausva sp. – silpnai teigiama reakcija (pastebima, jei medus šildytas); Raudona, raudonai vyšninė, oranžinė, greitai pereinanti į raudoną sp. – teigiama reakcija (medus dirbtinis arba jame yra dirbtinai invertuoto cukraus priemaišų).
2.3.7. Savitojo elektrinio laidumo nustatymas
Medaus savitasis elektrinis laidumas matuojamas pasvėrus 20 g medaus mėginį, apskaičiuotą pagal jo sausą svorį ir ištirpinus 100 ml vandens. Matuojama panaudojus konduktometrą su elektrodu.
Šiam tyrimui naudojami reagentai:
1. 0,1 M kalio chlorido tirpalo ruošimas – ištirpinama 7,4557 g. kalio chlorido (KCI), išdžiovinto esant 130°C. Supilama į 1 litro matavimo kolbą, tirpalas praskiedžiamas šviežiu vandeniu iki brūkšnio. Tirpalas ruošiamas naudojimo dieną. Konduktometras, kurio žemiausia matavimo riba yra 10-7 S;
2. savitojo elektrinio laidumo celė, dvigubas platininis elektrodas (panardinamas elektrodas);
3. termometras, kurio padalos vertė 0,1°C;
4. termostatuojama vandens vonia, kurioje palaikoma 20±0,5°C; 5. 100 ml ir 1000 ml matavimo kolbos;
6. aukštos stiklinės.
Mėginio tirpalo paruošimas:
pasveriama 20,0 g medaus, ekvivalentiško jo sausai masei, ištirpinama vandenyje. Tirpalas supilamas į 100 ml matavimo kolbą, praskiedžiamas iki brūkšnio. 40 ml tirpalo įpilama į stiklinę. Ji pastatoma 20°C temperatūros šilto vandens vonioje. Savitojo elektrinio laidumo celė praskalaujama likusiu tirpalu ir panardinama į mėginio tirpalą. Temperatūrai nusistovėjus savitasis elektrinis laidumo užrašomas milisimensais;
Savitasis elektrinis laidumas skaičiuojamas taikant formulę: SH = KxG,
Kai:
SH – medaus savitasis elektrinis laidumas milisimensais centimetrui; K – celės konstanta centimetrais;
26
G – savitasis elektrinis laidumas milisimensais. Rezultatai išreiškiami 0,01 mS cm-1 tikslumu. 2.3.8. Medaus pH nustatymas
Pasverta medaus po 5 g., įdėta į mėgintuvėlį ir vandens vonelėje pašildoma iki 600C
temperatūros, 30 min. pH matuotas su aparatu – Laboratory pH meter inoLab pH 730, Vokietja.
2.4 Statistinė duomenų analizė
.Surinkti duomenys buvo apdoroti „Microsoft Excel“ (Microsoft Office Excell, 2013) programa. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta SPSS statistinio paketo Nr. 9 versija (SPSS for Windows 9.0, SPSS Inc., Chicago, IL, JAV, 1989–1999). Analizuojant duomenis pirmiausia buvo atliekamas jų aprašymas naudojantis aprašomąja statistika (aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis). Skirtumai tarp grupių buvo analizuoti LSD daugybinio palyginimo metodu. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimi, kai p≤0,05.
27
3. TYRIMO REZULTATAI
Atlikus visų bičių šeimų diagnostiką ligų atžvilgiu, europinio ir amerikinio puvinių, askosferozės, aspergiliozės bei maišaligės atvejų nenustatyta.
Pavasarį nozematoze sirgo (viduriavo) 2 proc. visų bičių šeimų. Daugiausia iš jų (1,5 proc.) buvo Apis melifera caucasica rasės bičių šeimų. Varozė diagnozuota visose bičių šeimose.
7 pav. Skirtingų bičių rasių erkėtumas prieš ir po gydimo (n=60).
Iš tyrimo rezultatų (7 pav.) matyti, kad didžiausias (12 ± 2,64 proc.) erkėtumas nustatytas prieš gydymą Apis melifera carnica rasės bičių šeimose. Apis melifera caucasica ir Apis melifera
bucfasta rasių bičių šeimose erkėtumas nustatytas atitinkamai 2 ± 0,87 ir 5 ± 0,36 proc. mažesnis.
Bičių šeimų erkėtumo, nustatyto prieš gydymą, procento skirtumai tarp rasių statistiškai patikimi (p≤0,05).
Bičių rasė taip pat turėjo įtakos šeimų erkėtumui, nustatytam po gydymo. Mažiausias bičių šeimų erkėtumas (0,41 ± 0,11 proc.) po gydymo nustatytas Apis melifera bucfasta rasės bičių šeimose. Tuo tarpu Apis melifera carnica nustatytas 1,49 ± 0,59 proc. (p≤0,05), o Apis melifera
caucasica 1 ± 0,34 proc. (p≤0,05) didesnis.
Varozės gydymui panaudojus Varostop juosteles nustatyta, kad didžiausias gydymo efektyvumas buvo Apis melifera carnica rasės bičių šeimose, kur šeimų erkėtumas po gydymo sumažėjo 10,1 ± 1,94 proc. Mažiausias gydymo efektyvumas nustatytas Apis melifera bucfasta
28 10 7 11,5 21 14 23 31 21 34,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40
A. m. car. A. m. cau. A. m. buc.
K
ilo
gr
am
ai
Bičių rasėsPavasarinis medus
Vasarinis medus
Visas medus
8 pav. Vidutinis prisukto medaus kiekis iš vienos bičių šeimos.
Iš gautų tyrimo rezultatų (8 pav.) matome, daugiausia medaus (34,5 kg.) prisukta iš Apis
melifera bucfasta rasės bičių, o tai yra 40 proc. daugiau už Apis melifera caucasica rasės bites.
Pavasarinio medaus iš Apis melifera caucasica rasės bičių šeimų buvo prisukta 40 proc. daugiau nei iš Apis melifera carnica rasės bičių šeimų. Vasarinio medaus iš Apis melifera bucfasta rasės bičių šeimų buvo prisukta 39,13 proc. daugiau nei iš Apis melifera caucasica rasės bičių šeimų.
29
9 pav. Vandens (drėgmės) kiekis meduje.
Iš medaus kokybės tyrimų rezultatų (9 pav.) matome, kad didesnis vidutinis drėgmės kiekis nustatytas pavasariniame meduje – 18,53 ± 0,86 proc., vasariniame meduje buvo 18,7 ± 1,23 proc.
Bičių rasė drėgmės kiekiui statistiškai reikšminga nebuvo, tačiau kad daugiausiai drėgmės (19 ± 1,0 proc.) turėjo vasarinis Apis melifera bucfasta rasės bičių suneštas medus. Apis melifera
caucasica bičių suneštame vasariniame meduje drėgmės buvo 0,8 ± 0,01 proc., o Apis melifera carnica bičių – 2 ± 0,01 proc. mažiau (p≥0,05). Pavasariniame, tiek Apis melifera carnica ir Apis
melifera bucfasta rasės bičių suneštame meduje, drėgmės kiekis buvo vienodas, po 18,5 ± 0,87
proc., o tuo tarpu Apis melifera caucasica bičių sunešto pavasarinio medaus drėgnumas buvo 0,1 ± 0,35 proc. didesnis (p≥0,05).
30 20 17 22 28 25 26 0 5 10 15 20 25 30
A. m. car. A. m. cau. A. m. buc.
G o tės v n t. Bičių rasės Pavasarinis medus Vasarinis medus
10 pav. Diastazės aktyvumas meduje.
Vieno iš svarbiausio medaus kokybės rodiklio, diastazės aktyvumo tyrimo rezultatai parodė, kad vasariniame meduje vidutinis diastazės aktyvumas buvo 26,33 ± 1,73 Gotės vnt, o pavasariniame meduje – 19,67 ± 2,74 Gotės vnt. Diastazės aktyvumui meduje statistiškai reikšminga buvo bičių rasės įtaka. Iš gautų duomenų (10 pav.) matome, kad didžiausias diastazės aktyvumas nustatytas vasariniame Apis melifera carnica rasės bičių suneštame meduje, o tai yra 3 ± 0,73 Gotės vnt arba 10,71 proc. didesnis nei Apis melifera caucasica rasės bičių vasarinio medaus diastazės aktyvumas (p≤0,05). Pavasarinio medaus diastazės aktyvumas Apis melifera bucfasta rasės bičių meduje buvo 5 ± 0,73 Gotės vnt arba 22,72 proc. didesnis nei Apis melifera caucasica (p≤0,05).
31
11 pav. Medaus elektrinis laidumas.
Medaus elektrinio laidumo tyrimų rezultatai parodė, kad vasariniame meduje bendras vidutinis elektrinis laidumas buvo 0,141 ± 0,019 mS-1cm didesnis nei pavasariniame meduje. Bičių
rasė medaus elektriniam laidumui statistiškai reikšminga nebuvo.
Iš gautų duomenų (11 pav.) matome, kad didžiausias pavasarinio medaus elektrinis laidumas nustatytas Apis melifera carnica, o tai yra 0,054 ± 0,004 mS-1cm arba 9,5 proc. daugiau nei Apis
melifera caucasica rasės bičių suneštame meduje (p≥0,05). Didžiausias vasarinio medaus elektrinis
laidumas nustatytas Apis melifera bucfasta rasės bičių meduje, o yra 0,044 ± 0,007 mS-1cm arba 6,3
proc. daugiau už Apis melifera carnica ir 0,01 ± 0,02 mS-1cm arba 1,4 proc. daugiau už Apis melifera caucasica rasės bičių suneštame meduje nustatytą elektrinį laidumą (p≥0,05).
32
12 pav. Medaus rūgštingumas (pH).
Medaus rūgštingumo tyrimo rezultatai parodė, kad vasarinis medus yra vidutiniškai 0,22 ±0,09 pH rūgštesnis nei pavasarinis medus. Bičių rasė medaus rūgštingumui statistiškai reikšminga nebuvo. Iš pateiktų tyrimo rezultatų (12 pav.) matome, kad didžiausias pavasarinio medaus rūgštingumas nustatytas Apis melifera bucfasta rasės bičių meduje, tai yra 0,1 ± 0,19 pH arba 2,97 proc. daugiau už Apis melifera carnica rasės pavasarinį medų (p≥0,05). Vasarinio medaus, sunešto
Apis melifera caucasica rasės bičių, rūgštingumas buvo 0,13 ± 0,05 arba 3,56 proc. didesnis už Apis melifera bucfasta rasės bičių medaus rūgštingumą (p≥0,05).
3 lentelė. Invertuoto ir dirbtinai invertuoto cukraus kiekis meduje.
Invertuoto ir dirbtinai invertuoto cukraus kiekio meduje tyrimai parodė, kad visų rasių bičių tiek pavasariniame, tiek ir vasariniame meduje invertuoto cukraus buvo daugiau nei 70 proc. (3 lentelė). Dirbtinai invertuoto cukraus nebuvo rasta nė viename medaus mėginyje.
Bičių rasė Invertuoto cukraus
kiekis, proc.
Dirbtinai invertuoto cukraus
Apis melifera carnica >70 Nėra
Apis melifera caucasica >70 Nėra
33
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Literatūroje nurodoma, kad varozė yra labiausiai pasaulyje išplitusi parazitinė bičių liga, kuria serga visų rasių bitės. Tačiau pastebėta, kad vienų rasių bitės turi didesnę tikimybę susirgti varoze nei kitos (4). Apibendrinus mūsų tyrimo gautus rezultatus, galime teigti, kad bičių rasė buvo statistiškai reikšminga šeimų erkėtumui t.y. sergamumui varoze. Nors varozė diagnozuota visuose tirtuose bitynuose, t.y. visų bičių rasių šeimose, didžiausias erkėtumas prieš ir po gydymo nustatytas
Apis melifera carnica, o mažiausias – Apis melifera bucfasta, bičių šeimose (p≤0,5). Varozės
gydymo efektyvumas panaudojus Warostop juosteles didžiausias buvo Apis melifera bucfasta rasės bičių šeimose. Tyrimo rezultatai sutampa su literatūroje pateikiamais duomenimis, kad būtent šios rasė bitės yra atspariausios erkių sukeliamoms ligoms, o tarp jų ir varozei (1).
Atlikus išsukto medaus kiekio analizę, gauta, kad daugiausia medaus prinešė Apis melifera
bucfasta, o mažiausiai Apis melifera caucasica rasių bičių šeimos. Tai paaiškintume tuo, kad Apis melifera bucfasta bičių šeimose nustatytas mažiausias erkėtumas, o sveikesnės ir stipresnės bičių
šeimos yra pajėgesnės prinešti daugiau nektaro ir pagaminti daugiau medaus. Literatūroje taip pat aprašoma, kad Bakfasto bitės geriau išnaudoja silpnus medunešius, geriau dirba blogomis oro sąlygomis (1). Tadėl galime teigti, kad literatūroje aprašyta informacija atitinka mūsų gautus tyrimo rezultatus.
Laboratoriniai medaus kokybės tyrimai parodė, kad visų tirtų bičių rasių medaus mėginiai buvo kokybiški ir atitiko Medaus techniniame reglamente nurodytus pagrindinius medaus sudėties ir kokybės reikalavimus (23). Nekokybiško medaus mėginių nenustatyta. Drėgmės kiekiui meduje bičių rasė statistinės reikšmės neturėjo. Įvertinus medaus drėgnumą, nustatyta, kad mažiausias vandens kiekis buvo vasariniame Apis melifera carnica bičių prineštame meduje, o daugiausiai drėgmės turėjo vasarinis Apis melifera bucfasta rasės bičių suneštas medus (p≥0,05). Literatūroje randama duomenų, kad būtent šios rasės bitės dengia dar ir nepilnai subrandintą t.y. daugiau drėgmės turintį medų (1).
Statistiniai paskaičiavimai parodė, kad bičių rasė iš visų tirtų medaus kokybės rodiklių buvo reikšminga tik diastazės aktyvumui meduje. Nors diastazės aktyvumo skirtumai tarp skirtingos rasės bičių sunešto medaus mėginių nėra dideli, jie statistiškai patikimi. Vasariniame Apis melifera
carnica rasės bičių suneštame meduje diastazės aktyvumas buvo 10,71 proc. didesnis nei Apis melifera caucasica rasės bičių vasarinio medaus diastazės aktyvumas (p≤0,05), o pavasarinio
medaus diastazės aktyvumas Apis melifera bucfasta rasės bičių meduje buvo net 22,72 proc. didesnis nei Apis melifera caucasica rasės bičių meduje (p≤0,05).
Medaus elektriniam laidumui bičių rasė statistinės reikšmės neturėjo. Medaus elektrinis laidumas visų rasių bičių meduje nustatytas panašus, o skirtumai statistiškai reikšmingi nebuvo.
34
Literatūros duomenimis pagrindiniai medaus kokybės rodikliai pirmiausia priklauso nuo augalų rūšies, iš kurios yra surinktas nektaras ir mažiausiai priklauso nuo bičių rasės (22).
Medaus kokybės tyrimai parodė, kad visų bičių rasių, tiek pavasarinio tiek ir vasarinio medaus rūgštingumas buvo panašus. Medaus rūgštingumui bičių rasė statistinės reikšmės neturėjo. Rezultatai atitinka literatūros duomenis (22) ir Medaus techniniame reglamente nurodytus kokybės reikalavimus (23).
Įvertinus invertuoto cukraus kiekį skirtingų bičių rasių meduje, gauti panašūs rezultatai t.y. visuose tirtuose mėginiuose invertuoto cukraus buvo daugiau nei 70 proc. Reikšmingo skirtumo atskiruose mėginiuose tarp invertuoto cukraus kiekio vidurkių nustatyta (11).
Pagal Medaus techninį reglamentą, dirbtinai invertuoto cukraus meduje negali būti (11, 23). Nei viename iš mūsų tirtų medaus mėginių dirbtinai invertuoto cukraus nustatyta nebuvo.
35
IŠVADOS
1. Bičių rasė turėjo reikšmingos įtakos bičių šeimų erkėtumui, t.y. sergamumui varoze. didžiausias erkėtumas prieš (12 ±2,64 proc.) ir po (1,9 ±0,7 proc.) gydymo nustatytas Apis melifera
carnica, o mažiausias – Apis melifera bucfasta, bičių šeimose (atitinkamai 7 ± 2,28 proc. prieš
gydymą ir 0,41 ± 0,11 proc. po gydymo) (p≤0,5).
2. Atlikus bičių šeimos prinešto medaus kiekio analizę nustatyta, kad daugiausia medaus prinešė Apis melifera bucfasta rasių bičių šeimos. Vidutiniškai Apis melifera bucfasta rasių bičių šeima prinešė 3,5 kg. medaus daugiau nei Apis melifera carnica ir 13,5 kg. daugiau nei Apis
melifera caucasica.
3. Statistinė tyrimų rezultatų analizė parodė, kad bičių rasė tirtiems medaus kokybės rodikliams statistiškai reikšminga nebuvo, išskyrus diastazės aktyvumui meduje. Didžiausias diastazės aktyvumas (28 ± 1,73 Gotės vnt.) nustatytas vasariniame Apis melifera carnica, o mažiausias (17 ± 1,0 Gotės vnt.) Apis melifera caucasica bičių suneštame pavasariniame meduje (p≤0,05).
4. Visų trijų rasių bičių suneštas, tiek pavasarinis tiek ir vasarinis medus buvo kokybiškas ir atitiko Medaus techniniame reglamente nurodytus medaus kokybės reikalavimus. Vidutinis medaus drėgnumas mėginiuose buvo 18,3 proc., vidutinis elektrinis laidumas – 0,608 mS-1cm, o medaus pH
– 3,44. Dirbtinai invertuoto cukraus nenustatyta nei viename mėginyje, o invertuoto cukraus kiekis medaus mėginiuose viršijo70 proc.
36
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Mačienė R., Račys J., Svirskis A., Ramašauskienė D. Verslinė bitininkystė. - Kaunas. 2009. 2. Karosas P. Bitininkavimo mokykla. - Kaunas.2005. 69-71, P. 83-90.
3. Ceileris K. 300 patarimų bitininkui mėgėjui. Vilnius, 1997 P. 25 – 31 4. Šolys Ž. Bičių varozė. Vetinfo. Kaunas. 2004/6 (28). P. 18-25.
5. Šolys Ž., tamašauskienė d. Bičių ligos ir jų profilaktika. – Vilnius, 2005m. P. 21-24. 6. Šolys Ž. Bičių šeimos kenkėjai. Vetinfo. Kaunas. 2005/1 (33). P. 33-35.
7. Straigis J. Mėgėjiškoji bitininkystė. - Vilnius, 2002. P. 125-131. 8. Šolys Ž. Bičių viduriavimas. VETinfo. Kaunas. 2006/1 (43). P. 13-18. 9. Shimanuki H. Knox A.D. Diagnosis of Honey Bee Diseases. 2000.
10. Aquilio D.L. Ryde D. Honey bee diseases and pests: a practical guide. 2006. 11. Gendrolis A., Kubilienė A. Medus žmogaus sveikatai, Kaunas, 2011.
12. Baltruškevičius A. Bičių produktai-žmonių sveikatai. Kaunas, 2003. 10-18 p. 13. Baltuškevičius A. Bičių produktai sveikata apiterapija.- Kaunas, 1995. 11-13 p.
14. Porrrini C, Sabatini A., Giroti S. et al. Honey bees and bee products as monitors of the environmental contamination // Apiacta. 2003, No. 38, 63–70 p.
15. Staniškiene B., Matusevičius P., Budreckienė R. ir kt. Mikroelementai lietuviškame meduje // Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 30 (52). 77–82 p.
16. Staniškiene B., Matusevičius P., Budreckienė R. Honey as an indicator of environmental Pollution // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba. 2006. T. 36, Nr. 2. 53–58 p.
17. Wahdan H. Causes of The Antimicrobial Activity of Honey. Infektion, 1998, vol 26, 30-35 p. 18. Hansen H., Bičių perų ligos. 1999.
19. Morse, R. A.;Nowogrodzki, R. Honey bee pests, predators, and diseases. 1990. 20. Straigis J. Bitininkystė. Vilnius. 1994. P.159
21. Straigis J. Mėgėjiškoji bitininkystė. Vilnius, 2002 P. 69 – 73
22. Čeksterytė V., Račys J. Bičių produktų kokybės nustatymas bityne. Akademija, 2008.
23. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. 3D-333 Medaus techninis reglamentas.
24. 1 pav. – http://www.insectes-net.fr/varroa/images/varo2gf.jpg prieiga 2016-10-10 25. 2 pav. – http://www.insectes-net.fr/varroa/images/varo3gf.jpg prieiga 2016-10-10 26. 3 pav. – http://www.texasdrone.com/Beekeeping/varroa.htm prieiga 2016-10-10
27. 4 pav. –http://www.fly-cat.com/wp-content/uploads/2011/01/Nosemose.jpg prieiga 2016-10-10 28. 5 pav. – http://www.tassotapiaries.com/images/nosema2.JPG prieiga 2016-010-10
