LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
ROBERTAS STOŠKUS
BIČIŲ ŠEIMOS KAIP GAMYBOS PRIEMONöS TYRIMAI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. A. Šimkus
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Bičių šeimos kaip gamybos priemon÷s tyrimai“:1. yra atliktas mano paties;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013-01-23 Robertas Stoškus
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013-01-23 Robertas Stoškus
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRINIO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013-01-23 Prof. dr. Almantas Šimkus
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2013-01-23 Prof. habil. dr. R. Gružauskas
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ...3 SUMMARY ...4 ĮVADAS ...5-6 1.LITERATŪROS APŽVALGA ...7-24 1.1. Bičių šeimos sandara ...7-8 1.2. Bičių gyvenimo ypatumai atskirais metų laikotarpiais...9-13 1.3. Bičių veislininkyst÷ ...13-14 1.3.1. Bičių ras÷s ir jų mišrūn÷s bit÷s ...14-17 1.3.2. Bičių motin÷lių auginimas ...17-20 1.3.3. Bičių motin÷lių poravimo ypatumai ...20-22 1.3.4. Motin÷lių keitimas bičių šeimose ...22-23 1.4. Bičių ganyklos ...23-24 2. TYRIMO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...25-27 3. TYRIMŲ REZULTATAI ...28-33 4. IŠVADOS...34 5. LITERATŪROS SĄRAŠAS...35-36
SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo autorius: Pilnas magistro baigiamojo darbo pavadinimas: Magistro baigiamojo darbo vadovas: Magistro baigiamojo darbo atlikimo vieta ir metai: Puslapių skaičius: Paveikslų skaičius: Lentelių skaičius: Magistro baigiamojo darbo tikslas: Magistro baigiamojo darbo uždaviniai: Pagrindinių darbo dalių trumpas turinys:Raktažodžiai:
Robertas Stoškus
Bičių šeimos kaip gamybos priemon÷s tyrimai
Prof. dr. Almantas Šimkus
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Veterinarijos Akademija, Gyvulininkyst÷s Technologijos Fakultetas, Gyvulininkyst÷s katedra. Kaunas, 2013m.
36 11 4
Ištirti Kaukazo kalnų pilkųjų ir Karpatų rasių bičių šeimų, kaip gamybos priemon÷s, biologines savybes ir įvertinti jų produktyvumą.
Įvertinti Kaukazo kalnų pilkųjų ir Karpatų rasių bičių šeimų stipr÷jimą pavasarį. Nustatyti bičių perų kiekį avilio r÷muose. Ištirti bičių kūnelių, l÷liukių ir medaus sausosios medžiagos cheminę sud÷tį. Įvertinti bičių šeimų produktyvumą pagal surinkto medaus, žiedadulkių ir vaško produkciją.
Teorin÷je darbo dalyje analizuojama bičių šeimos sandara, jos ypatumai, motin÷lių auginimas, jų keitimas bičių šeimose.
Analitin÷je magistro baigiamojo darbo dalyje pateikiami ir analizuojami rezultatai tyrimo, kuris atliktas 2012 metais, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Gyvulininkyst÷s Technologijos Fakultete, Gyvulininkyst÷s katedroje ir Jurbarko rajone, Roberto Stoškaus bityne.
SUMMARY
The author ofMaster‘s final paperwork: The full title of Master‘s final paperwork: The supervisor of Master‘s final paperwork:
The year and place of Master‘s final paperwork: Number of pages: Number of pictures: Number of tables: The purpose of Master‘s final paperwork:
The tasks of Master‘s final paperwork:
The short summary of the main parts of Master‘s final paperwork:
Keywords:
Robertas Stoškus
The research of the family of bees‘as a mean of production
Prof. dr. Almantas Šimkus
Lithuanian University of Health Sciences, The Academy of Veterinary, The Faculty of Animal Husbandry Technology, The Cathedral of Animal Husbandry. Kaunas, 2013.
36 11 4
To investigate the biological features of the bees‘ families of the Caucasus mountains grey ones and Carpathian rases and to evaluate their productivity.
To evaluate the strengthening of the bees‘ families of the Caucasus mountains grey ones and Carpathian rases in the spring time. To define the number of bee hatches within the beehive. To investigate the chemical composition of the bee bodies, pupal and honey‘s dry matter. To evaluate the productivity of the bees‘ families based on the production of collected honey, pollen and wax.
The first part contains analysis of the composition of the bees‘ family and their features as wel as the breeding of the bees‘ queens and theirs replacement in the bees‘ families.
The analytical part of the Master‘s final paperwork contains the results of the research that was performed in the Lithuanian University of Health Sciences, The Academy of Veterinary, The Faculty of Animal Husbandry Technology, The Cathedral of Animal Husbandry, Jurbarkas district, Robertas Stoškus Bees‘ Farm in 2012 as well as the analysis of the latter results.
ĮVADAS
Bit÷s d÷l specifinio jų teikiamo produkto - medaus ir vaško - žmon÷ms rūp÷jo jau pirmykšt÷je bendruomen÷je. Lietuvių mitologijoje jos vadinamos šventais Dievo vabal÷liais, o jų naikinimas laikomas nuod÷me ir už tai net baudžiama. Tik÷ta, kad bit÷s pačios pasirenka šeimininką, tod÷l tapdavo senojo bitininko ir sodybos, kurioje spiečius susimet÷, bendru turtu, o savininkai - bičiuliais. Taip prasid÷jo graži žmogaus ir bit÷s draugyst÷, padovanojusi dar vieną taurų žodį – bičiulis. (Straigis, 2002)
Šiuo metu požiūris į bites gerokai platesnis. Populiarūs įvairūs bičių produktai, jos - entomofilinių žem÷s ūkio augalų žiedų apdulkintojus. Be bičių neapsieina ir mokslas, jos – gamtos užterštumo indikator÷s. (Straigis, 2002)
S÷kmingo bitininkavimo pagrindas - stipri bičių šeima, kurios darnų darbą lemia kokybiška motina. Kiekvienam bitynui, nesvarbu kokia jo paskirtis - rinkti tik medų ar ir kitus produktus (bičių nuodus, pienelį, pikį, bičių duoną, žiedadulkes), reikia vaisingos bičių motinos. Nuo motin÷l÷s kokyb÷s priklauso visos bičių šeimos kokyb÷, jos ūkin÷s savyb÷s. Bičių motin÷lių auginimo problema Lietuvoje gana aktuali, nes jų labai trūksta bitininkams m÷g÷jams. (Mikel÷nas, 1996; Karosas, 2000)
Nepakanka vien pažangiausių bičių motinų auginimo technologijų įsisavinimo ir puikių darbo įgūdžių, reikia mok÷ti ne tik prižiūr÷ti bičių šeimas, bet ir atlikti steb÷jimus, rinkti duomenis, vykdyti atranką pagal bičių ūkines, biologines savybes ir morfologinius požymius.Be pastovios bičių šeimų kontrol÷s ir atrankos neįmanoma išlaikyti grynų bičių rasių ar jų linijų, tur÷ti produktyviausių I kartos mišrūnių bičių ir išvengti tolimesnių kelių bičių hibridizacijos. Antros, trečios ir tolimesnių kartų hibridų bičių šeimos silpniau vystosi, žymiai sumaž÷ja jų produktyvumas ir atsparumas užkrečiamoms ligoms. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Bičių veislininkyst÷ yra sunkus, nepelningas, bet labai būtinas darbas. Vykdant selekciją būtina remtis ne tik biometriniais požymiais, bet reikia atsižvelgti ir į elgesio požymius: polinkis gelti, spietlumas, atsparumas varoatozei, gyvybingumas. (Mačien÷ ir kt., 2009; http://www.honig-bieni.de/litauisch/motineliuauginimas/patarimaiirnaujosgalimybes/index.html prieiga per internetą 2012.09.19)
Bitininkyst÷s reikšm÷ žem÷s ūkiui išlieka kaip viena pagrindinių agrotechnikos priemonių derliui gausinti ir produkcijai gerinti. (Karosas, 2000)
Darbo tikslas: Ištirti Kaukazo kalnų pilkųjų ir Karpatų rasių bičių šeimų, kaip gamybos priemon÷s, biologines savybes ir įvertinti jų produktyvumą.
Darbo uždaviniai:
Įvertinti Kaukazo kalnų pilkųjų ir Karpatų rasių bičių šeimų stipr÷jimą pavasarį.
Nustatyti bičių perų kiekį avilio r÷muose.
Ištirti bičių kūnelių, l÷liukių ir medaus sausosios medžiagos cheminę sud÷tį.
Įvertinti bičių šeimų produktyvumą pagal surinkto medaus, žiedadulkių ir vaško produkciją.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bičių šeimos sandara
Evoliucijoje meduneš÷s bit÷s susiformavo šeimomis, tod÷l vertinant praktiškai, atsižvelgiama ne į pavienių bičių, o į šeimos, kaip biologinio vieneto darbą. Bičių šeimos nariai normaliai gali gyventi tik šeimose. Sukurti ir reguliuoti reikiamą temperatūrą, santykinę oro dr÷gmę ir kitas bendruomenei būdingas savybes bit÷s gali tada, kai šeima sveria ne mažiau kaip 0,5kg (apie 5000 bičių). Bičių šeimos stiprumas priklauso nuo ras÷s ir labiausiai nuo metų laiko. (Straigis, 1994)
Bit÷ yra vienintelis gyvūnas pasaulyje, kuris minta neskriaudamas savo maitinimosi šaltinių. Maža to. Bit÷ ne tik išsiskiria absoliučiai neantagonistiniais santykiais su aplinka: pasiima tik tiek, kiek jai augalas duoda, bet ir padeda jam - apdulkindama žiedus, padidina augalo vaisingumą. (Klumbien÷, 2009)
Bičių šeimą sudaro motina, bit÷s darbinink÷s ir tranai . Vasarą šeimoje būna įvairių vystymosi stadijų perų. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Bičių motin÷l÷. (1 paveikslas) Motina- stambiausia iš visos šeimos narių. Jos kūno ilgis 20 - 25 mm. Itin didelis pilvelis: jo neuždengia sparneliai, kaip bit÷s darbinink÷s. Motina išgyvena iki 5 metų. Daugiausia kiaušin÷lių sudeda antraisiais gyvenimo metais. Geros motinos palankią vasarą per parą gali sud÷ti 1500 kiaušin÷lių, o geriausios – iki 2000 ir daugiau. Per metus motina sudeda 150 – 200 tūkst. Kiaušin÷lių, per parą atstato savo svorį. Vasarą ir žiemą bit÷s motin÷lę maitina pieneliu, ją prižiūri jaunų bičių palyda.(Mačien÷ ir kt., 2009; Straigis,1994)
Normalus poravimasis, motin÷lei subrendus galimas per tris savaites, v÷liau ji tampa tranine motin÷le (nevaisinga), galinčia d÷ti tik neapvaisintus kiaušin÷lius. Sveika susiporavusi bičių motin÷l÷ į bičių akeles (arba motinos lopšelį) deda apvaisintus, o į tranų – neapvaisintus kiaušin÷lius. Akelių skersmenis atskiria priekin÷mis kojel÷mis. (Straigis, 2002)
Bit÷s darbinink÷s (1 paveikslas) – patel÷s, turinčios neišsivysčiusius lyties organus : jos smulkesn÷s už motiną ir tranus. Jų gyvenimo trukm÷ priklauso nuo sąlygų, kuriomis gyvena ir dirba: pavasarį stipriose, sveikose šeimose bit÷s vidutiniškai gyvena 28-32 dienas, o silpnose kuriose bičių mažai ir gyvenimo sąlygos ne tokios palankios - trumpiau. Vasarą stipriose šeimose bit÷s išgyvena apie 35 dienas , o žiemojimo laikotarpiu per žiemą. Kinta ir bičių darbininkių kiekis šeimoje: pavasario sulaukia iki 15-20 tūkst. ; vasaros - 40-60 tūkst., rudenį v÷l sumaž÷ja iki 20-25 tūkstančių. (Straigis, 2002).
Darbus, būtinus tam, kad bičių šeima gal÷tų gyventi ir daugintis, atlieka bit÷s darbinink÷s. Darbo pasidalijimas priklauso nuo bičių amžiaus. Jaunos dirba avilio viduje ir vadinamos avilio
bit÷mis. Pirmąsias tris savo gyvenimo dienas bit÷ darbinink÷ valo save, kitas bites, šildo perus. Ketvirtą dieną pati ima maistą, naudoja daug žiedadulkių ir jau penktą, šeštą dieną pradeda maitinti vyresnes lervutes. Kai liaukose pradeda gamintis pienelis, maitina jaunesnes lervutes. Apskritai, iki 12 dienų ji būna pen÷toja, o paskui siuva korius, išskrenda iš avilio apsiskraidyti, susipažinti su aplinka, 12 – 21 dienos bit÷ darbinink÷ paima iš bičių rink÷jų nektarą, valo lizdą, eina avilio sargybos pareigas. Vyresn÷s, t.y. maždaug nuo 21 dienos, bit÷s jau skrenda rinkti nektaro ir žiedadulkių. Bit÷ rink÷ja būna maždaug iki 28 – 35 dienų amžiaus. Supaprastintai bičių darbai atrodytų taip: tris savaites vystosi; tris būna avilio bit÷mis ir likusias tris – lauko bit÷mis rink÷jomis. Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būkl÷s ir medunešio pobūdžio: juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bit÷s neša žiedadulkių, juo geresnis medunešis gamtoje, tuo labiau bit÷s renka žiedų ar lipčiaus nektarą. (Neniškien÷, 1987; Mačien÷ ir kt., 2009)
Tranai (1 paveikslas) už bites darbininkes dvigubai didesni, 15 – 17mm ilgio, be geluonių, sparnai sulig pilveliu ar net 3 – 4mm ilgesni. Jų mas÷ 200 – 260mg. Išsiritę tranai subręsta per dvi savaites ir skranda poruotis 3 – 5 ir daugiau kilometrų nuo savo bityno. Šiltomis saul÷tomis dienomis skraidydami ore jie ieško jaunų motin÷lių ir, susitikę su jomis, poruojasi. Normaliose šeimose vasaros pabaigoje, pasibaigus medunešiui (ir vasarą), bit÷s išveja tranus. Jie paliekami tik šeimose, kuriose n÷ra vaisingos motinos: čia jie gali išgyventi ir iki pavasario. (Straigis, 2002; Straigis, 1994)
Tranų buvimas rudenį bičių šeimoje paprastai reiškia, kad šeimą ištiko nes÷km÷ – joje arba visai n÷ra motinos, arba ji nevaisinga. (Mačien÷ ir kt., 2009)
1 paveikslas: 1. Tranas 2. Bičių motin÷l÷ 3. Bit÷ darbinink÷ 1 pav. 1 pav.
1.2. Bičių gyvenimo ypatumai atskirais metų laikotarpiais
Bičių šeima kaip biologinis vienetas susiformavo maždaug prieš 75 milijonus metų, Lietuvoje bit÷s apsigyveno prieš 5,5 – 6 tūkstančius metų, pasitraukus paskutiniąjam ledynui. Per šį laikotarpį bit÷s sugeb÷jo prisitaikyti ir išgyventi įvairius klimato pokyčius, būtent d÷l įvairių bičių šeimos gyvenimo ypatumų.
Natūrali bičių gyvenamoji aplinka – dr÷v÷. Žmogus palengvindamas sau darbą bei medkopį bites laiko įvairiausių tipų aviliuose. Medui pilti bei perams auginti bit÷s siuva matematiškai optimalaus konstrukcinio sprendimo šešiakampes vaško akeles. Kad bit÷s tur÷tų daugiau laiko medunešiui bitininkai į lizdą deda vaško plokšteles, kuriuose įspaustas akelių raštas, iš tokių plokštelių bit÷s ženkliai greičiau pasiuva korį. Pačios akel÷s būna trijų tipų : įprastinio tipo akel÷s, kuriuose užauga bit÷s darbinink÷s, tranin÷s akel÷s, kurios yra platesn÷s už įprasto dydžio akeles ir butent d÷l šios ypatyb÷s į jas motin÷l÷ padeda neapvaisintą kiaušin÷lį, bei motininiai lopšeliai, iš pastarųjų išsirita nauja motin÷l÷. (Straigis, 2002; Straigis, 1994; http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/gyvunai/apie-biciu-gyvenima-1/ prieiga per internetą 2012.10.10)
Apvaisintų ir neapvaisintų kiaušin÷lių d÷jimą reguliuoja motinos centrin÷ nervų sistema. Motinai leidžiant pilvelį į bitinę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai prisiglaudžia prie akut÷s sienelių. Jų receptoriai siunčia signalą apie akut÷s dydį į centrinę nervų sistemą. Tuomet iš jos ateina signalas į spermos siurbliuką, kuris iš motinos spermatekos išspaudžia lašelį spermatozoidų, kurie apvaisina pagrindiniu kiaušid÷s lataku slenkantį kiaušin÷lį. Dedant motinai kiaušin÷lį į platesnę traninę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai nesuspaudžiami ir impulsas į centrinę nervų sistemą nepatenka, tod÷l lašelis spermos iš spermatekos neišspaudžiamas, ir kiaušin÷lis lieka neapvaisintas. Neatsitiktinai bit÷s, lipdydamos motinų lopšelių pradmenis, juos iš pradžių padaro siaurus, kad motin÷l÷s į juos pad÷tų apvaisintą kiaušin÷lį, o tik paskui, išsiritus iš kiaušin÷lio lervutei, juos praplatina iki reikiamo motinos lopšelio dydžio. (http://bitininkas.lt/lt/?page_id=727 prieiga per internetą 2011. 12.14)
Visą bičių šeimos metų gyvenimą būtų galima išskirti į dvi pagrindines dalis: bičių aktyvųjį ir pasyvųjį laikotarpius.
Aktyvusis bičių gyvenimas prasideda anksčiau negu skraidymo laikotarpis. Prasideda peržiemojusių bičių pabudimu iš nevisiškos anabioz÷s, tai sutampa su pirmųjų perų atsiradimu. Bičių motin÷l÷s kiaušin÷lius pradeda d÷ti dažnai jau antrojoje vasario pus÷je. Šeimos aktyvumą skatina ilg÷jančios dienos, nes bit÷s jaučia ultravioletinius saul÷s spindulius. Šiuo laikotarpiu jos pradeda intensyviau maitinti motin÷lę pieneliu, o ši daugiau deda kiaušin÷lių. (Straigis, 2002)
Kai oro temperatūra pav÷syje pakyla iki 90C šilumos, šviečiant saulei apsiskraido visos stiprios bičių šeimos, o pakilus iki 140C, apsiskraido ir silpnesn÷s bičių šeimos. Pirmasis bičių apsiskraidymas parodo jų šeimos stovį. Bičių šeimos, kurios gerai žiemoja, turi gerą motiną ir pakankamai maisto, pirmą kartą po žiemos išskrenda labai gausiai, skraido smarkiai ūždamos ir, išbuvusios ore apie 10-15 minučių, grįžta tvarkingai į savo avilį. (Narbutas, 1963; Karosas, 2000)
Po bičių apsiskraidymo atliekamas pavasarinis patikrinimas ir nustatoma bičių šeimų ir viso bityno būkl÷, ištaisomi rasti trūkumai. (Karosas, 2000)
Žiemojusioms bit÷ms išmirus, prie jaunų kasdien prisideda dar jaunesn÷s. Tod÷l šiuo laiku šeimoje bičių ypač padaug÷ja. Šeimos augimas priklauso nuo daugelio vidinių ir išorinių sąlygų. Svarbiausias – bičių motin÷l÷s vaidmuo. Jeigu pavasarį ji d÷s 1000 kiaušin÷lių per parą, iki birželio vidurio šeima išaugs iki 3,5 – 4,0kg, jei d÷s po 1500 kiaušin÷lių – iki 5,2 – 6,0kg. Jos stiprumui įtakos turi ir ankstesn÷s šeimos stiprumas, bičių ilgaamžiškumas, maisto atsargos, lizdo erdv÷, bičių ras÷, orai ir kt. (Straigis, 2002)
Kiekviena šeima sužino apie nektaro šaltinius iš savo žvalgų. Lankuol÷s , suradusios pavasarinių augalų žieduose žiedadulkių ar nektaro, signalizuoja ir mobilizuoja rink÷jas darbui. Bit÷ žvalgas, radusi žieduose nektaro arba ant lapų lipčiaus, parskrenda namo, greitai nub÷ga ant korių, kur yra daugiau bičių, ir sustojusi ramiai laukia. Čia prieina prie jos 2—3 jaunos bit÷s, kurioms ji atiduoda parneštą nektarą. Jei buvo parsinešusi žiedadulkių, įmeta jas į akelę. (Straigis, 2002; Straigis, 1994)
Atidavusi nektarą arba įmetusi į akelę žiedadulkes ir kiek ramiai pastov÷jusi, greitai straks÷dama b÷ga, kur yra daugiau bičių. Čia ji, stumdydama kitas bites ir straks÷dama, apib÷ga 3—5 cm skersmens ratu (aplink vieną akelę) ir keletui sekundžių sustoja. Paskui v÷l, straks÷dama ir stumdydama bites, b÷ga į kitą pusę, padaro 1 ar 2 ratus ir v÷l sustoja (šoka suktinį — 2-3 paveikslas).
Kitos bit÷s prib÷ga prie jos ir savo ūseliais paliečia jos pilvelį, lyg uostydamos šokančiąja bitę. Po kelių sekundžių bit÷ žvalgas v÷l straks÷dama daro ratus, b÷gdama čia į vieną, čia į kitą pusę. Dabar paskui ją jau seka kelios bit÷s. Juo toliau, juo daugiau bičių paskui ją pradeda sekti. Straks÷jimas trunka 0,5—1 min. Kai atsiranda bičių, kurios b÷ga paskui šokančiąja, ji staiga išnyksta ir
2 pav. Bičių šokiai: — šokis ratu
3 pav. Bičių šokiai: — virpinamasis šokis pusračiais
jau kitoje vietoje tarp bičių pradeda straks÷ti. Kai ir čia suranda pasek÷jų, b÷ga prie lakos ir išskrenda į lauką. Kartais bit÷ žvalgas atb÷ga, kur yra daug bičių, ir b÷gioja ne ratais, bet pusračiais. Vieną pusratį ji daro į vieną pusę, pavyzdžiui, į dešinę, o antrą pusratį — į kairę pusę. Perb÷gimą nuo dešiniojo pusračio į kairįjį bit÷ daro tiesia linija. B÷gdama pusračiais arba tiesiomis linijomis, bit÷ virpina pilvelį dešin÷n ir kair÷n pus÷n, paliesdama pilveliu aplink stovinčias bites. Paliestos arba pastumtos bit÷s atsigręžia, savo ūseliais paliečia šokančios bit÷s pilvelį ir seka paskui ją. Po to bit÷ žvalgas išskrenda į lauką. Visos bit÷s, kurios paskui ją jau prad÷jo sekti, nusivalo ūselius, pajudina sparnus ir taip pat išskrenda. Išskridusios greitai suranda tuos augalus, kurių nektarą parneš÷ bit÷ žvalgas. Sp÷jama, kad bit÷s, liesdamos savo ūseliais bit÷s žvalgo kūną, suuod÷ kvapą tų augalų, iš kurių bit÷ parneš÷ nektarą arba žiedadulkes. Tod÷l išskridusios bit÷s ir ieško augalų su tokiu pat kvapu ir greitai juos suranda. Prisig÷rusios tų augalų nektaro arba prisirinkusios žiedadulkių, parskrenda namo, atiduoda viską jaunoms bit÷ms ir taip pat pradeda straks÷damos b÷gioti (šokti). Tokiu būdu kiekviena iš jų v÷l keliolikai bičių praneša, kad yra surasta daug nektaro arba žiedadulkių. Toliau vis daugiau ir daugiau bičių sužino apie surastą nektaro šaltinį, kol pagaliau visos laisvos bit÷s išeina nektaro arba žiedadulkių nešti.( http://bitininkas.lt/lt/?page_id= 903 prieiga per internetą 2012-02-10).
. Bit÷s prisimena ankstesnę vietą iki 12 dienų, o jei temperatūra žemesn÷, - net 30 dienų. (Neniškien÷, 1987)
Natūralus bičių dauginimosi būdas, per kurį bičių šeimos plinta planetoje, yra spietimasis. Tai įgimta ir paveldima savyb÷. Ne visų bičių rasių spietlumas vienodas, jis nevienodas ir pačioje ras÷je: vienos šeimos spietlesn÷s, kitos nespietlios. Ilgą laiką jis nebuvo gerai išaiškintas, laikytas gana įdomiu ir keistu gamtos reiškiniu. (Mačien÷ ir kt. 2009; Žilinskait÷, 2012)
Vienas iš pagrindinių faktorių, sukeliančių bičių šeimų spietlumą, – šeimos dauginimosi instinktas. Kuo jis labiau išvystytas, tuo šeima spietlesn÷ ir sunkiau bitininkui su tuo kovoti.(Močiškyt÷, 2011)
Kartais pats bitininkas netinkamai prižiūri bičių šeimas, tod÷l bit÷s pradeda auginti motin÷les ir spiečia. Bičių spietimosi sąlygas reguliuoja bičių ganyklos, gamta ir pats bitininkas. Tos pačios bit÷s toje pačioje vietoje (sodyboje) vienais metais spiečia, o kitais ne, nors jas prižiūri tas pats bitininkas. Kartais gamtin÷s sąlygos skatina spietimą (prastas medunešis, lietingi orai ir kt.). Reikia žinoti, kad bičių šeimų spietlumas 50 proc. priklauso ir nuo tranų, su kuriais motin÷l÷ susiporuoja. (http://mobile.valstietis.lt/Pradzia/Patarimai/Bitininkyste/Motinu-auginimas-ir-spietimas. prieiga per internetą 2011-03-19).
Šeima, kuri rengiasi spiesti, mažiau neša medaus, nustoja siūti korius, mažiau augina bičių perų, krinta bendras jos produktyvumas. Prieš spietimąsi bičių šeima pradeda intensyviai auginti traninius perus, ir jeigu tai ne d÷l motinos keitimo (pavyzdžiui, motina jauna), tai jau pirmas
požymis, kad jos ruošiasi spiesti. Nustoja aktyviai skraidžiusios, tupi ant prielakio susikibusios kek÷mis, maždaug po 10 – 12 dienų lipdo spietimosi lopšelius, ir jei bitininkas lizdo nepraplečia, nepagerina ventiliacijos, neapkrauna korių, gamtoje vis n÷ra medunešio, tai bit÷s spies. (Straigis, 1993; Karosas, 2000)
Ankstyvą spiečių galima panaudoti poruotuv÷ms užpildyti, motinų susiporavimui, paketų sudarymui ir pan. (Karosas, 2000; http://www.sodasirdarzas.lt/straipsniai/bites-bitininkyste-medus/ prieiga per internetą 2012.09.22)
Jei spietimin÷s nuotaikos neatsiranda, bičių šeima būna pasiruošusi medunešiui . Pagrindinio medunešio augalai masiškiau pradeda žyd÷ti antroje birželio pus÷je ir žydi iki liepos 20-25 d. Atsiradus vidutiniam ar gausiam medunešiams, bit÷s instinktyviai krauna maisto atsargas. (Straigis, 2002)
Didžiojo medunešio metu labai svarbu, kad avilyje bit÷ms pakaktų korių medui supilti. Bit÷s parneštą skystą nektarą iš pradžių pila į akeles, užimdamos iki 1/3 jų tūrio, kad greičiau išgaruotų vandens perteklius. Tod÷l skystam nektarui supilti reikia 3 kartus daugiau korių negu subrendusiam medui. Jeigu avilyje nepakanka korių nektarui supilti, bit÷s jo prineša iki 40% mažiau. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Kad bit÷s gerai išnaudotų medunešį, reikia jas visą vasarą pervežti ne mažiau kaip 4-6 kartus. Pirmą kartą vežama į mišką – į karklus, bruknienojus, m÷lynių plotus, žemuoges. Antras vežimas – į sodus, trečias – į kiaulpienes (kartais jos pražysta kartu su sodais). Ketvirtas vežimas – į šaltekšnynus ir avietynus, penktas – į baltuosius dobilus, šeštas – į liepas, kartais liepos ir aviet÷s žydi kartu, septintas – į viržynus arba raudonųjų dobilų s÷klinius sklypus. (Karosas, 2000)
Kad bit÷s prad÷jo ruoštis žiemai rodo tai, jog pasibaigus didžiajam medunešiui, bit÷s pradeda mesti tranus į lauką, stipriai pradeda pikiuoti lizdą ir laką. (Karosas, 2000)
Žiema iš pamatų pertvarko šių visuomeninių vabzdžių gyvenimą, pakeičia (medžiagų) apykaitos mechanizmus jų organizme – ilgo žiemos laikotarpio metu jos neišskrenda iš lizdo, nebesituština, daug kartų sumažina maisto naudojimą, jų gyvybin÷ energija ryškiai sumaž÷ja, įsijungia ypatinga lizdo vidaus mikroklimato reguliavimo sistema. Tokia prisitaikymo reakcija į sezoninius pokyčius gamtoje, išsivysčiusi ilgos evoliucijos b÷gyje, kaip tik ir palanki išgyvenimui, o taip pat jų energijos ir darbingumo išsaugojimui. (Šabaršov, 1986)
Krentant temperatūrai, bit÷s vis labiau glaudžiasi viena prie kitos ir pradeda formuoti žiemos kamuolį. Silpnesn÷s bičių šeimos žiemos kamuolį formuoja anksčiau, stiprios šeimos – tik esant lauke nuo 1 iki 7°C šalčio. Apačioje korių jos užima tuščias akutes. Kadangi bit÷s tupi abejose korio akučių pus÷se, jos šildo viena kitą. Be to, vaškas labai gerai išsaugo šilumą. Tarpr÷mius iš abiejų korio pusių taip pat užpildo bit÷s. Maitindamosi medumi ir jud÷damos iš kamuolio kraštų į kamuolio vidurį, jos reguliuoja lizdo temperatūrą. Kamuolio centre, kuris paprastai būna jo
viršutin÷je dalyje, temperatūra siekia iki 32,8°C. ( Močiškyt÷, 2003; http://bitininkas.lt/lt/?page_id=1297 prieiga per internetą 2012.09.22).
Priklausomai nuo įvairių sąlygų, žiemą žūva nuo 10 iki 25 proc. visų šeimų. Be to, blogas žiemojimas silpnina jų j÷gas. Likę gyvos šeimos, netekę didelio bičių skaičiaus ir beveik išeikvoję savo gyvybinius išteklius, tampa nesugebančiomis toliau augti ir rinkti medų. Blogas bičių žiemojimas – pagrindin÷ bitynų nepelningumo priežastis. (Močiškyt÷, 2012)
Tik jaunos bit÷s, išaugintos rudenį, gerai žiemoja ir sulaukia pavasario, jeigu joms nebereikia iki žiemos dirbti jokių darbų ir jos nebesusid÷vi. Rudenį išaugintos ir nedirbusios darbų jaunos bit÷s ne tik geriau žiemoja, bet ir pavasarį gerai dirba visus darbus. (Karosas, 2000; Mačien÷ ir kt., 2009) Mūsų šalyje gerai žiemoja Ukrainos ir Karpatų veislių bit÷s. Jos nebijo šalčių ir gali išgyventi net atšiauriausiomis žiemomis. (Močiškyt÷, 2012)
1.3. Bičių veislininkyst÷
. S÷kmingo bitininkavimo pagrindas - stipri bičių šeima, kurios darnų darbą lemia kokybiška motina. Kiekvienam bitynui, nesvarbu kokia jo paskirtis - rinkti tik medų ar ir kitus produktus (bičių nuodus, pienelį, pikį, bičių duoną, žiedadulkes), reikia vaisingos bičių motinos. Nuo motin÷l÷s kokyb÷s priklauso visos bičių šeimos kokyb÷, jos ūkin÷s savyb÷s. (Mikel÷nas, 1996 ; Karosas, 2000)
Bit÷s savo įgimtų genų netenka greitai, ypač kai to įsigeidžia žmogus. Specialistai atrado, kad bičių motin÷l÷ pakeičia iš t÷vų gautos genetin÷s informacijos tvarką, tod÷l jos palikuon÷s kiekvienąkart paveldi skirtingas genų kombinacijas, arba mutacijas. Bičių genome maišymąsis vyksta greičiausiai iš visų gyvūnų ir yra dešimt kartų dažnesnis nei žmogaus organizme, o labiausiai pastebimas už elgesį atsakingose genomo srityse. Procesas yra neatsitiktinis, nes nuo bičių darbininkių s÷km÷s priklauso visos kolonijos išgyvenimas. (Karosas, 2005; http://bitininkas.lt/lt/?p=3919#more-3919 prieiga per internetą 2012.06.26).
Vykdant selekciją būtina remtis ne tik biometriniais požymiais, bet reikia atsižvelgti ir į elgesio požymius: polinkis gelti, spietlumas, atsparumas varoatozei, gyvybingumas. (http://www.honig-bieni.de/litauisch/motineliuauginimas/patarimaiirnaujosgalimybes/index.html prieiga per internetą 2012.09.19)
Bičių veislininkyst÷ yra sunkus, nepelningas, bet labai būtinas darbas. Be pastovios bičių šeimų kontrol÷s ir atrankos neįmanoma išlaikyti grynų bičių rasių ar jų linijų, tur÷ti produktyviausių I kartos mišrūnių bičių ir išvengti tolimesnių kelių bičių hibridizacijos. Antros, trečios ir tolimesnių kartų hibridų bičių šeimos silpniau vystosi, žymiai sumaž÷ja jų produktyvumas ir atsparumas užkrečiamoms ligoms. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Bičių motin÷les geriausiai keisti kas dveji metai, nes tuomet jos yra produktyviausios: deda daugiausia kiaušin÷lių, iš kurių išsirita bit÷s darbinink÷s, prinešančios daug medaus. Dažniausiai bitininkai motin÷les keičia tik tada, kai jos lieka tranin÷s arba visai žūsta. Tada bičių šeima jau būna nusilpusi, aviliuose atsiranda traninių bičių, kurios būna agresyviai nusiteikusios prieš naują motin÷lę. Bičių šeima visai nusilpsta ir žūsta. Kad bit÷s priimtų keičiamas motin÷les, reikia žinoti, kad tam turi įtakos daugelis veiksnių.(Močiškyt÷, 2011)
1.3.1. Bičių ras÷s ir jų mišrūn÷s bit÷s
Bit÷s, kaip ir žmon÷s, yra skirstomos į rases. Bičių veislių Lietuvoje n÷ra išvesta, tik įvežta iš svetur. Veislę sukuria žmogus savo ilgamečiu ir kryptingu darbu, o rasę suformuoja motina gamta. Taigi pas mus kol kas yra tik gamtin÷s ras÷s bei jų populiacijos, genotipai, fenotipai. (Karosas, 2000; http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/ gyvunai/apie-biciu-gyvenima-1/ prieiga per internetą 2012.10.10)
Ras÷s ribose, veikiant skirtingoms aplinkos, mitybos sąlygoms, susidaro vadinamosios bičių populiacijos, kurios yra gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų. Iš jų daroma dirbtin÷ atranka tolesniam šių bičių tobulinimui norima linkme. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Vietin÷s (A. mellifica mellifica) - Vietinių bičių kūnas tamsiai pilkas, be geltonų ruoželių pilvelyje, apaugęs ilgais retais plaukeliais (apie 0,5 mm ilgio). Vietin÷s bit÷s didesn÷s už kitų veislių bites. Siuva 5,3-5,5mm skersmens akeles, o medų juose dengia šviesiais dangteliais. Mat tarp medaus ir dangtelio yra oro tarpas. Bit÷s piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius. Šeimos išsivysto antroje vasaros pus÷je. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą. ( Karosas, 2000; Balžekas, 1987; http://bitininkas.lt/lt/?page_id=732 prieiga per internetą 2011. 12.14)
Vietin÷s bit÷s anksčiau buvo labiausiai paplitusios iš visų medunešių bičių. Dabar labai susimaišiusios su kitų rasių bit÷mis, tod÷l grynų likę nedaug. Vietines bites išlaikyti būtina, nes tai genetinis rezervas tobulinant esančias rases ir išvedant naujas bičių veisles. (Mačien÷. ir kt. 2009)
Kaukazo kalnų pilkosios (A. m. caucasica) – yra pilkos, mažesn÷s. Medų jos dengia tamsiai – be oro tarpelio tarp medaus ir dangtelio, tod÷l dangtelius atakiuoti daug sunkiau, medus limpa prie peilio arba atakiavimo šakučių. Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Korius jos siuva truputį mažesn÷mis akel÷mis (5,2-5,3mm), iki 30proc. šeimų tyliuoju būdu pakeičia motinas. Menkai išnaudoja pavasarinį medunešį, o vasarą medų pila arčiau lizdo ir jo nesiruošia atiduoti bitininkui. Kaukaziet÷s kur kas ramesn÷s už vietines, ne taip bijo dūmų. Pavasarį labiau viduriuoja, būna daugiau žuvusių. Sustipr÷ja vidurvasarį, o tur÷damos ilgesnį straublelį, gerai
apdulkina raudonuosius dobilus ir už tai kai kurių bitininkų yra vertinamos, ypač ten, kur daugiau auginama dobilų s÷klai. Linkusios vagiliauti. (Karosas, 2000; Straigis, 2000)
Italijos (A .m. ligustica) – labai skiriasi nuo visų kitų bičių- yra geltonais pilveliais, labai anksti augina šeimas, nes žiemoja irgi stiprios šeimos. Žiemą suvartoja daug maisto. Renka medų ir iš raudonųjų dobilų žiedų. Medų dengia su oro tarpeliu. Nepiktos. Vidutinio spietlumo. (Karosas, 2000)
Tai labiausiai paplitusi veisl÷ pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bit÷ laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkyst÷s darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bit÷s gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuv÷liai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bit÷s ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, tod÷l šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios d÷sliausios iš visų veislių bičių. Jos esti labai didel÷s vagil÷s. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito d÷l nepalankių klimatinių sąlygų. (http://bitininkas.lt/lt/?page_id=732 prieiga per internetą 2011. 12.14)
Krajina (Karnika) bit÷ (A. m. carnica) – Krajinos ras÷s bit÷s yra pačios populiariausios ir
labiausiai šiuo metu išplitusios Europoje. Šių bičių selekcija nuo 1930 metų yra vykdoma Austrijoje. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltinin÷s tergitų juostel÷s trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Šios pus÷tinai žiemoja, pavasarį greitai stipr÷ja ir gerai išnaudoja ankstyvąjį pavasarinį medunešį. Medų dengia su oro tarpeliu. Sparčiai siuva korius, ypač per gausesnį medunešį. Pasiūti koriai esti gelsvos spalvos. Ima ir mažesnio cukringumo nektarą. Bit÷s apyram÷s, linkusios spiesti. Tod÷l šeimai sustipr÷jus būtina atimti dalį korių su perais ir bit÷mis, sudaryti atskirą šeimelę arba stiprinti silpnesnę šeimą. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bit÷s. Medų dengia labai baltai. Ne vagil÷s, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. (Mačien÷ ir kt., 2009; Straigis, 2002; Karosas, 2000; http://bitininkas.lt/lt/?page_id=732 prieiga per internetą 2011. 12.14).
D÷l savo polinkio gyventi stipriose šeimose bei intensyvaus pavasarinio dauginimosi, ši bit÷ per trumpą laiką išstūm÷ tamsią europietišką, vietinę bitę (Apis mellifera mellifera). Karnikos bičių charakteris yra išsivystęs pagal t÷vyn÷s klimatines sąlygas (Balkanai). Ji m÷gsta karštas vasaras ir šaltas žiemas. Pavasarinis vystymąsis yra staigus, bit÷s yra linkusios spiesti. Bičių motin÷lių
augintojams iki šiol dar nepavyko šio neigiamo polinkio - spietimo - iš karnikos išguiti, nes jos spietlumas yra prigimtinis (autochtominis).Vasaros metu, kai n÷ra medunešio, karnikos bit÷s nustoja auginti perus. Šita labai gera, pilka bit÷ atitinka mūsų klimatines sąlygas ir beveik garantuoja daug pavasarinio medaus. Karniką galima ypač parekomenduoti bitininkams m÷g÷jams, kurie laiko iki 10 bičių šeimu ir turi pakankamai daug laiko bičių spietiminei nuotaikai tikrinti. (http://www.honig-bieni.de/litauisch/krainoskarnikabite/index.html prieiga per internetą 2012.09.19).
Bakfasto (A. m. bacfasti) – Pilvelio trys pirmieji tergtai auksin÷s spalvos. Bit÷s labai ramios, darbščios, nespietlios atsparesn÷s nozematozei bei erk÷ms. Silpnai gamina bičių pikį. Bit÷s geriau vystosi erdviuose aviliuose. Augina daugiau perų ir nepakenčia lizdo pertvarkų. Neigiamos savyb÷s – ryškus klaidžiojimas, žiemą suvartoja daugiau maisto. (Straigis, 2002)
Versliniuose bitynuose pam÷gtos Bakfasto bit÷s Lietuvoje jauniausios. Anglijos vienuolyne vienuolio Adamo sukurtas tarprasinis hibridas (Europos tamsiųjų, Vidurio Rytų, Afrikos ir Italijos bičių rasių) pretenduoja į veislę. ( http://verslas.delfi.lt/country/produktyviausia-pirmoji-biciu-karta.d?id=46007725#ixzz2CrA6V8xl prieiga per internetą 2011.10.15)
Pagal populiarumą jas lenkia tik Krajinos bit÷s. Bakfasto bit÷s savo kraštuose yra produktyvios, nepiktos, nespietlios. Prasid÷jo nekontroliuojamas tarprasinis šių bičių maišymasis su Lietuvoje ne vieną dešimtmetį gyvenančiomis Krajinos ir Kaukazo kalnų pilkosiomis bit÷mis. Atsirado keblumų grynoms bičių ras÷ms išlaikyti, o be to neįmanoma tur÷ti produktyvių I kartos mišrūnių bičių. Pasteb÷ta, kad tik nutrūkus medunešiui, o ypač rudenį Bakfasto bit÷s pradeda labai pl÷šikauti iš kitų rasių ir jų mišrūnių bičių šeimų, pasidaro agresyvesn÷s. Neaugina bičių motin÷lių, jas keičia tyliuoju būdu. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Karpatų – Karpatų bit÷s – tai Krajinos bičių populiacija. Daugelis morfologinių, ūkiškai naudingų požymių yra panašūs. Nuo Krajinos bičių Karpatų bit÷s skiriasi tuo, kad gal kiek geriau už jas žiemoja, ne taip linkusios spiesti, mažiau nukenčia nuo nozematoz÷s, produktyvios. (Balžekas, 1987)
Mišrūn÷s - pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savyb÷mis pralenkia iš t÷vų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose – žymiai mažesnis, tod÷l praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes. Lietuvoje platesni bičių kryžminimo bandymai prad÷ti 1960m. (Straigis, 2002; http://bitininkas.lt/lt/?page_id=730 prieiga per internetą 2011.12.14)
Kaukazo kalnų pilkųjų motin÷l÷s + vietiniai tranai – sukryžminus Kaukazo kalnų pilkųjų bičių motin÷les su vietiniais tranais (K x V) , palikuonys , t.y. pirmos kartos mišrūn÷s , žiemoja geriau negu kaukaziet÷s . Šeimos anksčiau sustipr÷ja pavasarį . Gerai dirba raudonuosiuose dobiluose.(Straigis, 2002)
Daug surenka pavasarinių žiedadulkių, mažiau nukenčia nuo varoatoz÷s. Aktyvios ant korių, piktesn÷s už kitas mišrūnes. (Balžekas, 1987)
Italijos + Kaukazo – Italijos ir Kaukazo ( I x K) bičių pirmosios kartos mišrūn÷s labai ramios , anksti pradeda auginti perus , nelinkusios spiesti , gerai apdulkina raudonųjų dobilų žiedus. Išaugina labai stiprias šeimas , tinkančias bičių pieneliui gaminti . (Straigis, 2002)
Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes. Po žiemos randama daugiau mirusių bičių, šaltesn÷mis žiemomis daugiau viduriuoja, dažnai mirusiomis bit÷mis užkemša lakas. (Balžekas, 1987)
Kaukzo + Karnikos – Kaukazo ir karnikos (K x Ca) bičių pirmosios kartos mišrūn÷s pačios produktyviausios ir labiausiai tinkančios kompleksiniam naudojimui mišrūn÷s. Anksti pavasarį pradeda auginti perus, tod÷l gerai panaudoja pavasarinį medunešį . Intensyviai renka žiedadulkes, gerai lanko raudonųjų dobilų žiedus, nelinkusios spiesti. Neigiamos savyb÷s - medunešio metu pirmiau nektarą pila į lizdo, o po to į magazino korius. (Straigis, 2002)
1.3.2. Bičių motin÷lių auginimas
Bičių motin÷lių kokyb÷ labai priklauso nuo sąlygų, kuriose jos buvo auginamos. Geriausias laikas bičių motin÷l÷ms auginti – kai aviliuose bit÷s augina daug perų, o aplinkoje pakankamas kiekis žydinčių augalų, iš kurių bit÷s renka nektarą ir žiedadulkes. Kai trūksta nektaro ir žiedadulkių, bit÷s motinų lervutes menkai maitina, tod÷l užauga menko svorio ir vaisingumo motinos (Straigis, 1993; Straigis, 1994; Puišys, 2003)
Dirbtiniu būdu inkubatoriuose išaugintu motin÷lių pastabumas ir apsivaisinimo procentas gerokai mažesnis. Kartais dalis šių motin÷lių, išleistos iš narvelio, net nepakyla į orą. Išmestos aukštyn jos krenta žemyn. Tokios motin÷l÷s negali apsivaisinti. (http://bitininkas.lt/lt/?page_id=212. prieiga per internetą 2011-12-12.)
Natūraliai bit÷s motin÷les augina kuomet:
Ruošiasi spiesti
Žuvus motin÷lei „gelb÷jimosi motin÷l÷“
Kuomet keičia senąją motin÷lę „tyliuoju būdu“
Dirbtinis motin÷lių auginimas turi plačią praktinę reikšmę bitininkyst÷je. Vienas progresyviausių motinų auginimo būdų – auginimas su lervučių perk÷limu. (Karosas, 2000)
Motinin÷ šeima – tai tokia, iš kurios imamos lervut÷s motinoms auginti. Ji turi būti viena geriausių viso bityno šeimų, pasižym÷ti aukštu produktyvumu, būti grynaveisl÷, nespietli, gerai žiemoti, sveika, nepikta, negimininga su t÷vine šeima. Į motininę šeimą 3-4 dienas iki lervučių ÷mimo į lizdo vidurį tarp perų įdedamas lengvai rusvas korys, supurkštas medaus sirupu (į jį motina
prid÷s kiaušin÷lių), arba tas korys ir motina dedami į izoliatorių, viena korio siena prispaudžiama prie izoliatoriaus taip, kad motina d÷tų kiaušin÷lius tik į vieną pusę, tada bus patogu išimti lervutes arba korį pjaustyti juostel÷mis. (Karosas, 2000; Puišys, 2003)
Ketindami ruošti šeimas motinoms auginti turime sudaryti kalendorinį motinų auginimo planą (4 paveikslas). Plane turi atsispind÷ti tranų auginimas, pirmas lervučių davimas, jų pri÷mimo tikrinimas, antras lervučių davimas, pirmojo davimo (partijos) izoliavimas, trečiojo pri÷mimo tikrinimas, antrojo davimo izoliavimas, motinų atidavimo aukl÷ms laikas, jų d÷jimo pradžios kontrol÷, motinų atidavimo laikas į šeimeles ir jų kiaušin÷lių d÷jimo pradžia. (Karosas, 2000)
4 pav. Motin÷lių auginimo kalendorius
T÷vin÷s šeimos. Kad motin÷l÷s s÷kmingai poruotųsi reikia sukurti t÷vines šeimas ir pasirūpinti, kad apvaisinimo punkte būtų kuo daugiau subrendusių tranų. Gerai prižiūrimoje t÷vin÷je šeimoje tranų kiekis turi prilygti jų kiekiui esančiam maždaug 4 normaliose šeimose (Conlon, 2006)
Traninius r÷mus į šeimas sud÷ti geriausia yra prieš 44 dienas. R÷meliai turi būti vienas nuo kito atskirti 45 mm, nes tranin÷s akel÷s yra didesn÷s, tai yra ilgesn÷s nei kitos, ir užima daugiau vietos. Tada bit÷s laisvą vietą gali geriau išnaudoti t÷vinių akelių formavimui. Rezultatas: Tranai gali geriau vystytis. Gerai paruošta bičių šeima per 5 dienas siuva t÷vines akeles, o motin÷l÷ iš kart ima d÷ti kiaušin÷lius. Po 6 dienų, nepaisant to, kad motin÷l÷ dar pilnai neprid÷jo kiaušin÷lių, traninį r÷mą patartina perkelti į medaus aukšto centrą. Iš abiejų jo pusių geriausia įd÷ti po r÷melį su kiaušin÷liais ar jaunais perais. Tokiu būdu į medaus aukštą bus priviliota daug jaunų bičių. Jos labai gerai prižiūri ir tranų perus. Šį procesą galima nuolat kartoti, tačiau būtina atsižvelgti į tą faktą, kad šeima nesugeba prižiūr÷ti daugiau kaip 3 t÷vinių r÷melių. Išsiritus ir turint tiek daug tranų, higiena bičių šeimoje ima maž÷ti.(Lange, 2012)
Bičių šeimą, auginančią tranus, reikia nuolat gerai maitinti, nes nutrūkus medunešiui bit÷s sumažina tranų augimą, o jei šeimoje maisto per mažai, tranų perus sunaikina, išmeta lauk ir tranus. (Karosas, 2000).
Šeimos – augintojos. Lygiai taip pat svarbu parinkti gerą šeimą – augintoją, nes bit÷s – maitintojos motininiams vikšreliams kartu su pieneliu perduoda ir savybes, kurias jos pačios turi.(Jaruševičius, 1963)
Bičių šeimos – aukl÷s turi būti sveikos, nepiktos, stiprios, turinčios daug jaunų bičių. Jų lizduose turi būti ne mažiau kaip 10 korių, iš kurių 7-8 r÷mai su įvairaus amžiaus perais, ne mažiau kaip 8kg medaus ir pakankamai bičių duonel÷s (2-4 koriai). Prieš pradedant auginti bičių motin÷les, šeimos-aukl÷s atitinkamai paruošiamos šiam darbui. Yra keletas šeimų-auklių paruošimo bičių motin÷lių auginimui būdų. (Mačien÷ ir kt., 2009)
1. Šeima - aukl÷ be motin÷l÷s su įvairaus amžiaus perais. 2. Šeima - aukl÷ be motin÷l÷s ir atvirų perų.
3. Šeima - aukl÷ be motin÷l÷s ir perų.
4. Šeima - aukl÷ su motin÷le ir įvairaus amžiaus perais. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Šeimos aukl÷s paruošimui reikia skirti labai daug d÷mesio. Geriausia joje sudaryti spietiminę nuotaiką, nes tik tokios šeimos gerai priima ir augina joms duotas lervutes. Jeigu šeima aukl÷ jas nenoriai augina, pavyzdžiui jų visai neužpila pieneliu arba pila labai mažai, tai lervutes dar kartą duodame ne po 3 dienų, o jau kitą dieną. Jeigu ir tai nepadeda – šeimai grąžiname motiną, o vietoj jos imame kitą šeimą. Auginant bičių motinas labai svarbu, kad gamtoje būtų nors šioks toks medunešis. Kai jo n÷ra, bit÷s maitinamos ne tik baltymingu, bet ir angliavandeningu maistu. (Karosas, 2000)
Prieš 6 val. iki lervučių davimo atimama šeimos aukl÷s motina ir tarp perų paruošiamas tarpas vieniems r÷meliams. Lervutes perkelti reikia specialiame kambaryje, kur oro dr÷gm÷ ne mažesn÷ kaip 85-95proc., temperatūra ne žemesn÷ kaip 220-230 C, geros dienos šviesoje. Bet galima lervutes
perkelti čia pat prie avilio, esant ne žemesnei kaip 200 C temperatūrai, nev÷juotą saul÷tą dieną, saugant lervutes nuo tiesioginių saul÷s spindulių, nes jos labai greit, tiesiog per keletą minučių žūsta. (Karosas, 2000)
Perkeltos lervut÷s tuoj pat nešamos į šeimą auklę, iš kurios ne mažiau kaip prieš 6val. atimta motina ir paliktas 1 korio tarpas tarp perų lervut÷ms su r÷meliais įd÷ti. Tarpą būna užkildžiusios bit÷s ir greičiau pradeda maitinti duotąsias lervutes. R÷melių su lervut÷mis viršuje pažymima data, kad gal÷tume orientuotis, kada jį reik÷s izoliuoti, t.y. lopšelius perkelti į Titovo narvelius, į inkubatorinius r÷melius, kad išsiritusios motinos viena kitos nenužudytų. Į šeimą auklę r÷meliai su lervut÷mis duodami kas trys dienos: pirmos – ketvirtą dieną, antros – 7d., trečios – 10d., tada šeimoje aukl÷je būna 3 r÷meliai su įvairaus amžiaus akut÷mis – lopšeliais. Lopšeliai su r÷meliais turi būti ne arčiau vienas nuo kito kaip per 3 r÷melius ir būtinai su perais, kad duotam r÷meliui jų būtų iš abiejų pusių. Taigi šeima aukl÷ turi tur÷ti ne mažiau 8 r÷mus su perais. Po pirmųjų r÷melių izoliavimo į Titovo narvelius (po 11 dienų nuo lervučių perk÷limo) būtina patikrinti visą šeimos aukl÷s lizdą ir išpjaustyti, išlaužyti prad÷tas siūti motinines akeles iš jos pačios perų. Akut÷s panaikinamos po 10 dienų pa÷mus motiną, nes iš savo perų bit÷s gali būti prad÷jusios auginti motiną ne iš 8 – 12 val. lervut÷s, o iš 2 – 3 dienų, ir tada neveislin÷ motina visas mūsų auginamas motinas sunaikins dar net nesubrendusias. Šeima aukl÷ naudojama ne ilgiau kaip 2-3 partijoms, t.y. ne ilgiau kaip 6-9 r÷meliams su lervut÷mis išauginti, v÷liau tokiai šeimai auklei grąžinama gera dedanti bičių motina, o vietoje jos naudojama kita panašaus stiprumo bičių šeima. (Karosas, 2000)
1.3.3. Bičių motin÷lių poravimo ypatumai
Tik ką išsiritusi iš motininio lopšelio motin÷l÷ kiaušin÷lių nededa – ji n÷ra vaisinga. Motin÷l÷s laikomos nevaisingomis, kol nesusiporuoja. (Burnes D., Burnes S., 2009)
Kokybiškiausios motin÷l÷s išauginamos, kai jos auga ir apsivaisina birželį, t. y. bičių šeimų spietimo metu, nes tuo metu dažniausiai būna gražūs orai ir gausiai skraido tranai. (Žvaliauskas, 2005)
Išaugintos jaunos bičių motin÷l÷s poruojasi natūraliai arba yra aps÷klinamos dirbtiniu būdu. ( Mačien÷ ir kt., 2009)
Šeimel÷s motinoms poruotis formuojamos tik iš jaunų bičių. Pirmiausia atskiriame senas bites nuo jaunų, jaunas bites, supiltas į spietinę, semiame po 200g. ir pilame į paruoštas poruotuves, duodame motiną ir uždarome, po to išvežame į poravimosi punktą. (Karosas, 2000)
Išaugintos motin÷l÷s apgyvendinamos nukleusuose (5 paveikslas). Ant jų lakelių uždedamos juostel÷s (bitin÷s tvorel÷s) arba trangaud÷s kad motin÷l÷s neišskristų nenorimu laiku. Ant t÷vinių šeimų lakų taip pat uždedamos trangaud÷s. Tokia izoliacija laikoma dvi savaites kasdien iki 18 val. ,
po to pašalinama. Tranai ir motin÷l÷s išskrenda poruotis v÷liau, kai nenorimų šeimų tranai jau neskraido, be to, v÷liau išleistos motin÷l÷s poruojasi arčiau bityno. (Straigis, 2002)
Nukleusuose tęsiasi motin÷lių vystimosi procesai: jos lytiškai subręsta, poruojasi ir pradeda d÷ti kiaušin÷lius. Pad÷tų kiaušin÷lių skaičius – vienas svarbiausių bičių motin÷lių kokyb÷s rodiklių. Deja, pastaruoju metu visame pasaulyje išaugintų motin÷lių kokyb÷ turi tendenciją blog÷ti. Tai priklauso nuo optimalių gyvenimo sąlygų stokos nukleusuose. Bičių motin÷lių vystimąsi nukleusuose lemia daug veiksnių: bičių skaičius, maisto kiekis ir kokyb÷, aplinkos oro temperatūra ir dr÷gm÷, nukleusų mikroklimatas ir kt. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Susiporavusi motina dar palaikoma kelias dienas, kol prideda kiaušin÷lių, tik po to atimama ir duodama kita nauja motina kitam poravimuisi. (Karosas, 2000)
Bičių motina poruojasi ne su vienu, o su keletu tranų, tod÷l natūralus motinų ir tranų poravimasis, esant ir geriems izoliaciniams punktams, neužtikrina patikimos poravimosi kontrol÷s. (Balžekas, 2005)
Daugelyje pasaulio šalių plačiai taikomas dirbtinis motinų s÷klinimas padeda išlaikyti grynas bičių veisles, jas pagerinti, išvesti naujas, gauti tarpveislines mišrūnes. (Puišys, 2003)
Dirbtiniam bičių motin÷lių aps÷klinimui reikalinga speciali aparatūra (6 paveikslas): bičių motin÷lių aps÷klinimo stakl÷s su visais reikiamais priedais (švirkštas, kapiliarai, pincetai, specialūs kabliukai ir t.t.), mikroskopas, fiziologinis tirpalas, angliarūgšt÷s balion÷lis, patalpų ir darbo įrankių sterilizavimo priemon÷s ar įranga ir kt. (Mačien÷ ir kt., 200)
Tačiau į šį būdą nereik÷tų žiūr÷ti, kaip į natūralaus poravimosi pakaitalą. Tai yra pagalbin÷ priemon÷, kuri užtikrina absoliučią poravimosi kontrolę. Dirbtinis apvaisinimas - tai alternatyva izoliaciniams poravimosi punktams. Jis nereikalauja didel÷s erdv÷s, suteikia galimybę selekcininkui naudoti daug skirtingų tipų tranų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Taip pat įgalina selekcininką daryti tokius suporavimus, kurių neįmanoma gauti natūraliai. Dirbtinis bičių motinų apvaisinimas naudojamas moksliniams tyrimams, išlaikant įvairių bičių rasių ir jų linijų grynumą, norint gauti tarplinijines ir tarprasines mišrūnes. Dirbtinai apvaisinant bičių motinas, kontroliuojama ne tik motinų, bet ir tranų kokyb÷. (Balžekas, 2005) Dirbtinio apvaisinimo metodo platesnis pritaikymas atneštų naudą išlaikant grynas bičių rases, gaunant produktyvias mišrūnes bei gerinant bičių veislines savybes. Taip pat pad÷tų išspręsti bičių motinų poravimosi izoliacinių punktų problemą, kuri dabar egzistuoja Lietuvoje. (Balžekas, 2005)
5pav. Nukleusas 6pav. Motin÷lių S÷klinimo stakl÷s
1.3.4. Motin÷lių keitimas bičių šeimose
Natūraliai bičių motina šeimoje gali gyventi 3-5, o labai retais atvejais ir daugiau metų. Bet produktyvi būna tik pirmuosius dvejus, kartais 2,5 metų. Po to jos produktyvumas krinta, ir jeigu motina žūsta, kai šeimoje neb÷ra jaunų 1-2 dienų lervučių, o dar blogiau – kai n÷ra tranų, tai tokia šeima neužsiaugina motinos arba ir užauginta nebesusiporuoja. Tada bičių šeima yra pasmerkta žūti. Pažangūs bitininkai motinas keičia kas dveji metai. Nustatyta, kad mažiausiai žiemos metu miršta pirmųjų metų motinų, o daugiausiai – trečių ir v÷lesnių metų motinų. (Karosas, 2000)
Dažnai senos motin÷l÷s žūva žiemodamos arba peržiemojusios sutran÷ja. Tod÷l senų bičių motin÷lių keitimas naujomis jaunomis motin÷l÷mis yra labi svarbus ir būtinas darbas šiuolaikin÷je bitininkyst÷je. (Mačien÷ ir kt., 2009 )
Sezono metu yra trys laikotarpiai, kada bitininkams būna palankus metas keisti senas bičių motinas jaunomis: pirmasis – geguž÷s pabaigoje, nužyd÷jus pien÷ms, antrasis – birželio – liepos m÷nesiais ir trečiasis – rugpjūčio m÷nesį, išsukus pagrindinio medunešio medų ir bites laikant viržių ar dobilų plotuose. (Močiškyt÷, 2003)
Bitininkyst÷s praktikoje taikoma maždaug šimtas motin÷lių keitimo būdų. Jaunos bit÷s naujas motin÷les priima geriau negu senos, o jaunos motin÷l÷s taip pat noriau priimamos. Geriau priimamos stambios, jau dedančios motin÷l÷s. Sunkiau bit÷s priima nevaisingas, ypač ilgesnį laiką izoliuotas motin÷les. Nenoromis priimamos ir kitų rasių, labai judrios motin÷l÷s. Motin÷lių keitimo s÷km÷ daug priklauso ir nuo bitininko patirties. Galima keisti pašalinus senąją motin÷lę arba nepašalinus. (Straigis, 2002)
Bičių elgsena su naujai įduodama motin÷le priklauso nuo daugelio faktorių. S÷kmingą bičių motin÷l÷s įdavimą šeimai visų pirma lemia fiziologin÷ bičių šeimos, įduodamos motin÷l÷s būsena ir s÷kmingai pasirinktas motin÷l÷s įdavimo bičių šeimai būdas. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Išleidus motiną, po savait÷s tikriname, ar šeima ją pri÷m÷. Jei buvo duota susiporavusi motina, ji jau turi d÷ti kiaušin÷lius. Jei nesusiporavusi – šeimoje neturi būti prad÷tų siūti motininių lopšelių. Jei šeima siuva lopšelius, vadinasi, mūsų duotos motinos ji nepri÷m÷. Neradus prad÷tų siūti motininių lopšelių, po 10-15 dienų šeimos v÷l tikrinamos dar kartą. Neradus kiaušin÷lių, įdedamas korys su jaunomis lervut÷mis. Jei bit÷s ant šio korio siuva motininius lopšelius, reikia duoti joms kitą motiną, nes bit÷s anksčiau duotos nepri÷m÷, arba ji, išskridusi poruotis, žuvo. Keičiant motinas tada, kai n÷ra medunešio, bičių šeimas reikia pamaitinti cukraus sirupu. (Močiškyt÷, 2012)
1.4. Bičių ganyklos
Šiuolaikin÷s intensyvios žemdirbyst÷s sąlygomis, kai beveik nelikę natūralių pievų, ganyklose intensyviai trypiamas žem÷s paviršius, išplitus dirbamos žem÷s plotams, kuriuose naudojama agrochemikalai, labai sumaž÷jo laukinių vabzdžių – apdulkintojų populiacijos. Norint gauti gerus entomofilinių kultūrų derlius, būtina pasitelkti bites – kai kuriais atvejais atvežti prie medingųjų augalų lauko ar net dresuoti jas, kad nukreiptume į reikiamą lauką. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Įvairių šalių tyr÷jų , priklausomai nuo jų krašto klimato ir auginamų kultūrų, skaičiavimai rodo, kad bit÷s, 5-12 kartų daugiau naudos duoda apdulkindamos kultūrinius augalus negu nešdamos medų. (Mačien÷ ir kt., 2009)
Mūsų respublikoje randama apie 750 bit÷ms naudingų augalų rūšių. Tačiau ne visos jos vienodai tinkamos: kai kurios nepaplitusios, kai kurios mažai nektaringos. (Straigis, 2002)
Norint gerai išnaudoti medunešį, reikia tur÷ti stiprias ir subrendusias, užbaigusias vystytis bičių šeimas, o svarbiausia – tur÷ti medingąją bazę, iš kur bit÷s gal÷tų rinkti nektarą. Ne visos bičių šeimos vienodai įsitraukia ir ne visos vienodai išnaudoja ankstyvą, vidutinį ar v÷lyvą medunešį. (Karosas P., 2000).
Praktiškai bit÷s d÷l įvairių priežasčių surenka tik 50% nektaro, kurį išskiria augalai. (Salinka, 2005)
Kai pučia šiaur÷s, šiaur÷s rytų ar šiaur÷s vakarų v÷jai, naktys būna šaltos (mažiau kaip 140C), nektaro neskiria beveik visi augalai, išskyrus tik kai kuriuos, pavyzdžiui karklus, vyšnias. Nepalankiu oru neskraido ir bit÷s, tai jau yra augalų ir bičių tarpusavio ryšys per temperatūrą ir kvapus: žemoje temperatūroje augalai beveik nekvepia ir bičių nevilioja. Geriausiai augalai nektarą skiria, kai būna pakankamai dr÷gm÷s ir šilumos, t.y. kai oro temperatūra siekia 230 – 270C. Dar labai svarbu, kad dienos nebūtų v÷juotos, nuo v÷jo ir sausros, nuo v÷jo ir sausros augalų nektaras
taip pat išdžiūna ir bit÷s nesp÷ja jo paimti. Geriausia, kai dienos šiltos, tvankios, naktys irgi nešaltos, tik tokiu oru augalai gerai skiria nektarą. (Karosas, 2000)
Produktyviausiai darbuojasi bit÷s, kai prie žydinčių augalų tenka skristi ne daugiau kaip 1000 m. Lankydamos tolesnius plotus jos apie 60 proc. surinktos žaliavos suvartoja savo reikm÷ms. Turint pakankamai nuosavos žem÷s, medingas ganyklas pravartu susikurti pačiam ir taip užtikrinti nepertraukiamo medunešio konvejerį.( http://mobile.valstietis.lt/Pradzia/Patarimai/Bitininkyste/ Zydincios-biciu-ganyklos. prieiga per internetą 2012-09-05.)
Bičių ganykloms pagerinti galima ir reikia panaudoti nenaudojamus ir ypač nederlingus žem÷s plotus. Lengviausias kelias pas÷ti daugiamečių žolių: baltųjų dobilų, esparcetų, barkūnų, gargždenių ar jų mišinių. Turint nedaug laisvos žem÷s, galima auginti vaistažoles – bus ir bit÷ms nauda, ir žaliava farmacijai. (Mačien÷ ir kt., 2009)
2. TYRIMO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimas atliktas 2012 metais, Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos Akademijoje, Gyvulininkyst÷s technologijos Fakultete, Gyvulininkyst÷s katedroje ir Jurbarko rajone, Roberto Stoškaus bityne. Tyrimas atliktas vadovaujantis pateikta schema (7 paveikslas).
7 pav. Tyrimo schema
Tyrimui atlikti buvo suformuotos 4 bičių grup÷s po 3 avilius. Pirmąją grupę sudar÷ Kaukazo kalnų pilkosios ras÷s bičių šeimos apgyvendintos standartiniuose 16 r÷mų Dadano tipo aviliuose su dviem meduv÷mis. Antroji grup÷ - Kaukazo kalnų pilkosios ras÷s bičių šeimos apgyvendintos daugiaaukščiuose 10 r÷mų aviliuose. Trečią grupę sudar÷ Karpatų ras÷s bičių šeimos, apgyvendintos standartiniuose 16 r÷mų Dadano tipo aviliuose su dviem meduv÷mis. Ketvirta grup÷ - Karpatų ras÷s bičių šeimos, apgyvendintos daugiaaukščiuose 10 r÷mų aviliuose.
Bičių šeimų stiprumas buvo nustatomas 2012m. kovo 05 d. – 2012m. geguž÷s 02 d., įvertinant bičių kiekį tarpr÷miais. Bičių šeimos stiprumas vertintas 3 kartus, dviejų savaičių intervalu. (2012-04-05; 2012-04-20; 2012-05-02) Stiprumas įvertintas skirtingų konstrukcijų aviliuose (16R dadano ir 10R daugiaaukščiai aviliai), tarp dviejų skirtingų bičių rasių (Kaukazo kalnų pilkųjų ir Karpatų ras÷s).
Bičių perų kiekis buvo nustatomas skaičiuojant kiaušin÷lių, lervučių ir l÷liukių skaičių avilio koriuose. Skaičiavimas atliktas su specialiu matavimo r÷meliu, kuris suskirstytas 5x5 cm langeliais, skaitant, kad į vieną tokį langelį (5x5 cm) telpa 100 korio akių.
TYRIMO
METODIKA
Literatūros analiz÷
Praktinis darbas
bityne
Bičių kūnelių ir bičių l÷liukių sausųjų medžiagų chemin÷s sud÷ties tyrimai atlikti 2012 m. Lietuvos žemdirbyst÷s instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje. Šiems tyrimams buvo renkami bičių kūneliai bei jų perų l÷liuk÷s (8 paveikslas). Surinkti m÷giniai buvo išdžiovinami iki orasaus÷s medžiagos prie +400C. Bičių kūnelių bei jų perų l÷liukių sausojoje medžiagoje buvo tiriama: baltymų kiekis (Kjeldalio metodu), riebalų kiekis (Soksleto metodu). Kadmis, švinas, selenas, chromas, nikelis, varis, cinkas tirti atomin÷s absorbcijos spektrometriniu metodu.
8 pav. M÷ginio ÷mimas sausųjų medžiagų chemin÷s sud÷ties nustatymui
Medaus sud÷ties tyrimams imti m÷giniai: iš Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų ir Karpatų bičių ras÷s šeimų.
Medaus sud÷ties tyrimai atlikti 2012 m. Lietuvos žemdirbyst÷s instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje. M÷giniams paimtas susikristalizavęs medus kiekvienos tiriamosios grup÷s po 200 g.
Susikristalizavęs medus buvo ištirpinamas60 oC temperatūroje per30 min. Toliau išmaišytas ir greitai atšaldytas. Diastaz÷s aktyvumui nustatyti medus nešildytas.
Redukuojantis cukrus įvertintas pagal Lane ir Eynono metodiką. Medaus sacharoz÷s kiekis analizuotas taikant H. S.Valkerio inversijos metodą. Seleno kiekis nustatytas atomin÷s absorbcijos spektrometriniu metodu. Diastaz÷s aktyvumas nustatytas pagal J.E.Šad÷s metodą.
Bičių šeimų produktyvumas vertintas pagal surinkto medaus, žiedadulkių ir vaško produkcijos kiekius.
Tyrimų duomenys apdoroti SPSS 15 statistiniu paketu. Buvo apskaičiuota: vidutinis aritmetinis vidurkis, vidutinio aritmetinio vidurkio paklaida ir grupių statistinio patikimumo laipsnis (p). Skirtumus statistiškai patikimais laik÷me, kai p < 0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Iš pateiktų tyrimo rezultatų (1 lenel÷.) matyti, jog balandžio m÷nesį Karpatų ras÷s bičių šeimos vyst÷si greičiau negu Kaukazo pilkųjų ras÷s bičių šeimos.
1 lentel÷. Bičių šeimų stipr÷jimo nustatymas pavasarį
Nustatant bičių šeimų stiprumą tarpr÷miais balandžio m÷nesio pradžioje pasteb÷ta, jog 16R Dadano tipo aviliuose buvusių Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų stiprumas 6,0 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimų, laikytų analogiško tipo aviliuose. Įvertinus bičių šeimų stiprumą daugiaaukščiuose 10R aviliuose matosi, kad Karpatų bičių ras÷s šeimų stiprumas buvo 4,2 proc. mažesnis nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų.
Iš tyrimo duomenų matome, kad įvertinus bičių šeimų stiprumą balandžio m÷nesio pabaigoje nustatyta, jog 16R Dadano tipo avilyje laikytų Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų stiprumas 17,9 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimų, laikytų tokios pačios konstrukcijos aviliuose. Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų laikytų daugiaaukščiuose 10R aviliuose stiprumas 5,0 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimų laikytų daugiaaukščiuose 10R aviliuose.
Įvertinus bičių šeimų stiprumą tarpr÷miais geguž÷s m÷nesio pradžioje nustatyta, jog 16R dadano avilyje buvusių Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų stiprumas 10,0 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimų, laikytų analogiško tipo aviliuose. Įvertinus bičių šeimų stiprumą daugiaaukščiuose 10R aviliuose nustatyta, jog Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų stiprumas buvo 10,0 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimų.
Iš tyrimų duomenų matyti, jog geguž÷s m÷nesio pradžioje Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų laikytų 16R Dadano tipo aviliuose stiprumas nesiskyr÷ nuo tos pačios ras÷s šeimų laikytų daugiaaukščiuose 10R aviliuose. Karpatų bičių ras÷s šeimų, laikytų 16R Dadano tipo aviliuose stiprumas taip pat nesiskyr÷ nuo tos pačios ras÷s šeimų laikytų daugiaaukščiuose 10R aviliuose.
Iš pateiktų duomenų (1 lentel÷.) matyti, jog Karpatų bičių ras÷s šeimos balandžio m÷nesį skirtingų tipų aviliuose vyst÷si greičiau nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimos.
Bičių kiekis (tarpr÷miais)
Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷ Karpatų bičių ras÷ Data Dadano tipo 16R avilys Daugiaaukštis 10R avilys Dadano tipo 16R avilys Daugiaaukštis 10R avilys 2012.04.05 6,3 ± 0,45 7,3 ± 0,48 6,7 ± 0,84 7,0 ± 0,65 2012.04.20 6,0 ± 0,66 7,6 ± 0,57 7,3 ± 0,34 8,0 ± 0,57 2012.05.02 9,0 ± 0,98 9,0 ± 0,34 10 ± 0,0 10 ± 0,0
2 lentel÷. Perų kiekis
Kiaušin÷liai, lervut÷s, l÷liuk÷s Data
Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷ Karpatų bičių ras÷
2012.05.02 7500 ± 768 9820 ± 1053 2012.05.16 17000 ± 1245 24400 ± 1005 2012.05.30 38500 ± 906 42000 ± 1255 2012.06.15 54200 ± 2060 69500 ± 3850 2012.07.01 40310 ± 2220 47800 ± 3245 2012.08.06 22800 ± 1620 30280 ± 2987
Iš pateiktų tyrimo duomenų (2 lentel÷) matyti, jog geguž÷s m÷nesio pradžioje Karpatų bičių ras÷s perų kiekis šeimose buvo 23,7 proc. didesnis nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimose. Geguž÷s m÷nesio viduryje šis skirtumas dar padid÷jo: Karpatų bičių ras÷s perų kiekis šeimose buvo 30,4 proc. didesnis lyginant su Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimomis. Kadangi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimoms būdingas v÷lyvesnis stipr÷jimas, geguž÷s m÷nesio pabaigoje jos sustipr÷jo ir perų skirtumas sumaž÷jo: perų kiekis Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimose buvo 8,4 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s šeimose. Birželio m÷nesio viduryje abiejų rasių šeimose perų skaičius stipriai išaugo, tačiau Karpatų bičių ras÷s šeimose perų skaičius buvo 22,1 proc. didesnis nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimose. Iš pateiktų duomenų (2 lentel÷) matyti, jog liepos m÷nesio pradžioje abiejų rasių šeimose perų skaičius prad÷jo maž÷ti, tačiau Karpatų bičių ras÷s perų kiekis šeimose išliko 15,7 proc. didesnis nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimose. Rugpjūčio m÷nesio pradžioje, visiškai pasibaigus didžiąjam medunešiui ir stipriai sumaž÷jus motin÷lių d÷slumui abiejų rasių bičių šeimose perų kiekis stipriai sumaž÷jo, tačiau Karpatų bičių ras÷s šeimose perų kiekis buvo 24,8 proc. didesnis nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimose. Iš tyrimo duomenų matyti (2 lentel÷), kad Karpatų ras÷s šeimose perų kiekis visą tyrimo laikotarpį buvo didesnis lyginant su Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimomis.
3 lenetl÷. Bičių kūnelių ir bičių l÷liukių sausųjų medžiagų chemin÷ sud÷tis
Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷ Karpatų bičių ras÷ Rodikliai
Bičių kūneliai L÷liuk÷s Bičių kūneliai L÷liuk÷s Baltymai, % 49,56 ± 1,89 41,81 ± 1,14 52,87 ± 2,17 41,62 ± 0,96 Riebalai, % 9,24 ± 0,44 25,62 ± 0,76 9,79 ± 0,51 26,24 ± 1,31 Kadmis, mg/kg 0,24 ± 0,06 0,23 ± 0,05 0,21 ± 0,09 0,21 ± 0,07 Švinas, mg/kg 1,61 ± 0,12 1,64 ± 0,19 1,58 ± 0,09 1,57 ± 0,15 Selenas, mg/kg 0,05 ± 0,01 0,05 ± 0,01 0,06 ± 0,02 0,05 ± 0,01 Chromas,mg/kg 1,5 ± 0,13 1,5 ± 0,14 1,5 ± 0,10 1,5 ± 0,11 Nikelis, mg/kg 1,1 ± 0,06 1,2 ± 0,05 1,2 ± 0,08 1,1 ± 0,06 Varis, mg/kg 11,4 ± 0,61 12,6 ± 0,74 11,5 ± 0,58 12,4 ± 0,70 Cinkas, mg/kg 103,0 ± 9,8 112,0 ± 14,2 102,0 ± 9,2 115,0 ± 10,5
Atlikus tyrimus 2012 metais Lietuvos žemdirbyst÷s instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje ir nustačius bičių kūnelių ir l÷liukių sausųjų medžiagų cheminę sud÷tį (3 lenetl÷), matyti, jog tyrimo rezultatai tarp skirtingų bičių rasių skiriasi. Nustačius sunkiųjų metalų kiekius matyti, jog Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s kūneliuose buvo rasta daugiau: kadmio 12,5 proc., švino 1,9 proc., cinko 1,0 proc., nei Karpatų bičių ras÷s kūneliuose. Taip pat iš tyrimo duomenų (3 lenetl÷) matyti, jog Karpatų bičių ras÷s kūneliuose rasta daugiau: seleno 16,7 proc., nikelio 8,4 proc., vario 0,9 proc. nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s kūneliuose. Iš pateiktų tyrimo duomenų (3 lenetl÷) matosi, jog chromo kiekis buvo vienodas (1,5 mg/kg.) tarp abiejų rasių bičių kūnelių ir jų l÷liukių.
Nustačius sunkiųjų metalų kiekius bičių l÷liuk÷se, matyti, jog Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s l÷liuk÷se rasta daugiau: kadmio 8,7 proc., švino 4,3 proc., nikelio 8,4 proc., vario 1,6 proc. nei Karpatų bičių ras÷s l÷liuk÷se, tačiau Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s l÷liuk÷se cinko buvo 2,7 proc. mažiau, nei Karpatų bičių ras÷s l÷liuk÷se. Seleno kiekis abiejų rasių bičių l÷liuk÷se buvo vienodas (0,05 mg/kg.).
Papildomai ištyrus baltymų ir riebalų kiekius procentais, nustatyta, jog Karpatų bičių ras÷s kūneliuose baltymų buvo 3,31 proc., o riebalų 0,55 proc. daugiau, nei Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s kūneliuose. Iš tyrimo duomenų (3 lenetl÷) matyti, kad Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s l÷liuk÷se buvo 0,19 proc. daugiau baltymų, nei Karpatų bičių ras÷s l÷liuk÷se, tačiau Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s l÷liuk÷se riebalų kiekis buvo 0,62 proc. mažesnis nei Karpatų bičių ras÷s l÷liuk÷se.
4 lentel÷. Medaus chemin÷ sud÷tis
Rodikliai Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷ Karpatų bičių ras÷
Redukuojantis cukrus, % 62,84 ± 1,14 64,50 ± 0,96
Sacharoz÷, % 4,20 ± 0,34 3,27 ± 0,30
Selenas, mg/kg 0,023 ± 0,002 0,024 ± 0,001
Diastaz÷s aktyvumas 9,9 ± 0,67 11,9 ± 0,88
Atlikus medaus tyrimus (4 lentel÷), jog redukuojančio cukraus kiekis meduje, gautame iš Karpatų bičių ras÷s šeimų buvo 1,66 proc. didesnis nei meduje, kuris gautas iš Kaukazo kalnų pilkųjų bičių ras÷s šeimų.
Redukuojantis cukrus – tai cukrus, turintis laisvą aldehidinę grupę. Meduje redukuojantį cukrų sudaro monosacharidai gliukoz÷ ir fruktoz÷. Pagal LST 1466:2004, fruktoz÷s ir gliukoz÷s kiekis (abiejų suma) žiedų meduje turi būti: ne mažiau kaip 60g/100 g, t.y. 60 proc. Abiejų bičių rasių tirtuose medaus m÷giniuose redukuojantis cukrus atitiko reikalavimus. Abiejų bičių rasių surinktame meduje redukuojantis cukrus viršijo 60,0 proc.
