LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Violeta Aukštikalnytė
Kanopų deformacijų ir patologijų analizė
Analysis of hoof deformities and pathology
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kanopų deformacijų ir patologijų analizė“
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2017-12-21 Violeta Aukštikalnytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2017-12-21 Violeta Aukštikalnytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2017-12-21 Doc.dr. Algis Noreika
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
Dr. Arūnas Rutkauskas
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas,
pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Kanopos anatomija ... 8 1.2. Kanopų tyrimas ... 91.2.1. Priekinės kanopos sienelės ilgis ... 10
1.2.2. Priekinės sienelės ir pado kampas ... 10
1.3. Smaila kanopa ... 11
1.4. Stati kanopa ... 12
1.5 Nevienodo aukščio užpenčiai ... 13
1.6. Susiaurėję užpenčiai ir varlė ... 13
1.7. Išplatėjusi baltoji linija ... 13
1.8. Priekinės sienelės skilimai ... 14
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODIKA ... 15
2.1. Statistinė analizė ... 16
3. TYRIMO REZULTATAI ... 17
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
IŠVADOS ... 31
REKOMENDACIJOS ... 32
PADĖKA ... 33
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 34
4
SANTRAUKA
Kanopų deformacijų ir patologijų analizė Violeta Aukštikalnytė
Magistro baigiamasis darbas
Darbas parengtas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Stambiųjų gyvūnų klinikoje.
Tyrimai atlikti X žirgų auginimo vietose: Vilniaus, Anykščių, Panevėžio ir Kauno rajonuose ir keletas žirgų tirti Stambiųjų gyvūnų klinikoje.
Darbo apimtis: 38 lapai, jame pateikta 1 lentelė, 20 paveikslų. Panaudota 37 literatūros šaltiniai. Darbo tikslas: Ištirti X žirgų auginimo vietose kanopų ir patologijų paplitimą, jų pasiskirstymą
kaustytiems ir nekaustytiems žirgams, drožimo intervalų įtaka kanopų sveikatingumui.
Buvo ištirti 91 žirgas, iš jų 41 žirgo kanopų anatominės dalys buvo išmatuotos: baltoji linija, kanopų kampas, kanopos ilgis ir plotis, varlės ilgis ir plotis. Taip pat vertintos kanopų deformacijos. Kanopų drožimo intervalų įtaka kanopų deformacijų atsiradimui ir baltosios linijos išplatėjimui.
Tyrimo rezultatai: nustačiau, kad deformuotas kanopas turi 73,60 proc. tirtų žirgų. Kanopos ir
čiurnos sąnario kampas lūžęs atgal buvo rastas pas 67,03 proc. žirgų, tiesi linija 29,12 proc, o sąnarių linija lūžusi į priekį pas 3,85 proc. žirgų populiacijos. Dažniau drožiamos kanopos yra sveikesnės ir rečiau turi išplatėjusią baltąją liniją. Kanopų priekinės sienelės skilimas dažniau nustatomas pas žirgus kurie kanopą stato ant priekinės sienelės tokių žirgų buvo 71,40 proc., o ant užpenčių 28,60 proc. statantys žirgai turėjo skilimus. Buvo nustatyta tokios deformacijos: kanopos ir čiurnos sąnarių ašies pasikeitimai, išplatėjusi baltoji linija, suspausti užpenčiai ir varlė, priekinės sienelės skilimai, nevienodo aukščio užpenčiai, plokščiapadystė.
5
SUMMARY
Analisis of hoof deformities and pathology Author: Violeta Aukštikalnytė
Master‘s thesis
Work was prepared in Lithuanian University of Health Sciences (LUHS), Veterinary Academy Clinics of large animals.
Researche was carried out in horses stable of Vilnius, Anyksciai, Panevezys, Kauno district and small part in large animal clinic.
The extent of the work: 38 pages, containing 1 table, 20 pictures. There were 37 references
used.
The aim of the research: investigate the prevalence of deformities in X horse stable,
deformities dependence of their occurence during triming, which deformities are most common. There were 91 horses studied in this work, of which 41 horse these anatomical parts of the hoofs were mearurement: white line, hoof angle, hooves length and widht, frog lenght and widht. Equally deformed hoof were evaluated. Hoof trimming intervals time on the development of deformities of hooves and white line widening.
Research results: found that the deformation of hoof have 73,60% horses. Deformations were
found in the front legs more often than hind legs. Unshod horses‘ hooves were healther than than shod horses‘ hooves. Right hoof and pastern axis have 29,12% hoof pastern axis broken back found at 67,03% and the joint line was broken forward only 3,85% horse populiation. Often shoing hoof are healthier and didin‘t have widening white line. Hoof toe cracks are more common in horses, who land toe first, these cases make 71,40% of our investigated horses and 28,60%. of horses who have cracks landing on heels first. During research it was established: changes in the axis of the hoof and pastern, widening white line, contracted heels and frog, toe cracks, sheared heels, flat feet.
6
ĮVADAS
Dažniausia tema kuria kalbama apie arklių kanopas – kaip kanopų forma susijusi su kanopos funkcijomis (1) Kiekvienas žirgas turi sau idealią kanopos formą ir dydį (2). Kanopa turi būti simetriška, kiekviena struktūra susijusi tarpusavyje ir veikia kaip vientisa struktūra (3). Kanopų balansas yra svarbus judėjimo aparate užtikrinantis vienodą svorio pasiskirstymą kanopoje. Priekinės kojos palaiko iki 60 proc. kūno svorio, todėl silpnos strūktos ir balanso kanopoje nebuvimas lemia dažnesnes priekinių kanopų problemas nei galinių kojų (4).
Kanopų deformacijos – tai lėtas procesas, kuris galiausiai sukelia kanopos kapsulės nepakankamumą. Jei kanopa drožiama netinkamai, kanopos funkcijos palaipsniui sutrinka, nutolstama nuo natūralios fiziologinės kanopos formos, sukeliamas stresas kanopai ir kitoms kojos strūktūroms. Neprižiūrint kanopų, laikui bėgant deformacijos progresuoja ir sukelia rimtus minkštųjų audinių sužeidimus (2).
Dažniausi kanopų balanso sutrikimai: netaisyklinga kanopos lūžio linija (į priekį arba atgal), per ilgi, suspausti ar nevienodo aukščio užpenčiai, nevienodi kanopos kampai, per ilga kanopos priekinė sienelė, per mažos kanopos. Taip pat žirgų sportinę karjerą lemia dorsalinis/palmarinis arba medialinis/lateralinis disbalansas (4).
Kanopos vertinamos pagal formą, kampus, priekinės sienelės ilgį, varlės dydį ir lyginamos su kita arklio koja (5). Kanopų matavimai gali būti vertingi ir naudojami diagnozuojant kanopų deformacijas atskiriant sveiką kanopą nuo ligotos.
Darbo aktualumas: šiuo laikotarpiu, kai žirgai tiek daug laiko praleidžia stovėdami garduose,
juda nenatūraliomis sąlygomis, minkštu ganyklų ir sportinių aikščių gruntu, kanopų sveikatingumas priklauso nuo žirgo savininko ir kalvio. Reguliarus ir profesionalus kanopų drožimas, taisyklingas kaustymas didele dalimi lemia kanopų būklę. Šiai dienai daugelis kanopų deformacijos formų ir patologijų jau tapo įprasta kanopų būklė, į kurią neatkreipia dėmesio žirgo savininkas, kalvis ir veterinaras.
Daug metų yra sakoma, kad žirgo kanopos lyg antros širdys ir nuo jų priklauso judėjimo aparato sveikatingumas. Būtent, dėl šios priežasties nusprendžiau nagrinėti kanopų deformacijų temą, ir tikiuosi žirgų kanopų tyrimo ir magistrinio darbo rašymo metu įgytos žinios, padės ateityje greičiau diagnozuoti kanopų deformacijas ir ligas, nulemiančius žirgo darbingumą.
Tyrimo tikslas: Ištirti X žirgų auginimo vietose kanopų deformacijų ir patologijų paplitimą, jų
pasiskirstymą kaustytiems ir nekaustytiems žirgams, kanopų drožimo intervalo įtaką kanopų sveikatingumui.
7
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti deformacijų ir patologijų paplitimą ir jų pobūdį žirgų kanopose. 2. Išanalizuoti žirgų kanopų ir čiurnos sąnario ašis.
3. Išsiaiškinti drožimo įtaką baltosios linijos atsiskyrimui. 4. Nustatyti ar kojų statymas turi įtakos skilimų atsiradimui.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kanopos anatomija
Kanopą sudaro raginė kapsulė ir tarpusavyje susijungusios vientisos struktūros: gyvuonis, skaidulinis intarpas, kanopos kaulas, kanopinės kremzlės, raiščiai, bendrojo/ilgojo pirštų tiesiamojo ir giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės, varlės kaulas, bursa, kraujagyslių ir nervų tinklas, bei oda esanti tarp užpenčių (5).
Žirgui stovint aiškiausiai matomos kanopos raginės sienelės, kurios uždengia kanopos kaulą. Sienelės skirstomos į priekinę, šoninę, kampinę/galinę (užpenčių) ir užsisukimo. Priekinė kanopos sienelė yra storiausia ir pradeda plonėti šonuose link užpenčių kur jaunas ragas turi didžiausią drėgmės kiekį (6). Kanopos raginė kapsulė apsaugo jautrias ir sužalojimams neatsparias struktūras (7) ir yra sudaryta iš trijų sluoksnių (6):
Išorinio – tai plonas vamzdinio rago sluoksnis. Glaistas yra didelio lipidinio tankio medžiaga kuri neleidžia prarasti kanopai drėgmės.
Vidurinis sluoksnis pigmentuotas tamsiose kanopose ir yra storiausias iš trijų sluoksnių(8).
Vidinis sluoksnis jungiasi su pado ragu ir suformuoja - baltąją liniją (6). Baltoji linija yra lanksti ir funkcionuoja tarp kietos kanopos sienelės ir minkšto pado rago. Ji yra apie 7 centimetrų ilgio ir 3,5 milimetrų skersmens (9). Tačiau baltoji linija nėra balta, ji labiau gelsvo atspalvio (10).
Prie baltosios linijos yra vidinė sienelė – kuri yra balto atspalvio. Ji yra lanksti, todėl gali plėstis judėjimo metu.
Išorinė sienelė pigmentuota ir stipriausia struktūra kanopoje. Ji palaiko arklio svorį, apsaugo vidines struktūras bei apsaugo nuo drėgmės pertekliaus. Sveika išorinė sienelė neturi skilimų ir augimo žiedų (10).
Kanopai kontaktuojant su grindiniu, kanopos sienelių sluoksniai sugeba sugerti 90 proc. vibracinės energijos, kol ji pasiekia kanopos kaulą (11). Kanopos sienos vamzdeliai sudaryti iš kietojo keratino ir turi daug disulfidinių jungčių, todėl pasižymi fiziologine jėga, o baltoji linija ir varlė turi sulfidrilines grupes ir mažai disulfidinių jungčių todėl yra elastingos ir nepasižymi jėga (12) .
Kai koja pakelta matomas padas, varlė (kanopos pleištas), užsisukimo sienelės, centrinė pleišto vaga ir išorinė bei vidinės pleišto vaga (13). Varlė yra pleišto formos darinys sudaryta iš didelio kiekio vandens, todėl yra minkštesnė nei kitos kanopos dalys. Varlė turi būti plati ir sudaryti 60 proc. pado ilgio (14). Palmariniame arba plantariniame paviršiuje varlė pereina į minkštąją užpenčių dalį (13).
Taisyklingai kojas statantis žirgas pirmiausiai koją stato ant užpenčių, kurie pirmieji priima arklio svorį judėjimo metu (15). Tai kaudalinė paviršiaus atrama kanopai (16).
9 Užsisukimo sienelės yra kanopos sienelės pratęsimas, pasisukęs į vidų nuo užpenčių link varlės viršūnės. Užsisukimo sienelės yra svarbi kanopos anatominė dalis kuri laiko arklio svorį (17).
Sveikas padas visada bus įgaubtas, o su grindiniu kontaktuos tik siaura kanopos sienelės dalis vadinama minamuoju kraštu (18).
1.2. Kanopų tyrimas
Kanopos funkcionavimo sutrikimai sutinkami dažnai. Todėl kanopų analizė reikalauja išsamaus tyrimo, ypač išorinių kanopos dalių, kanopų balanso ir galiausiai rentgeninio ar kito vaizdinio tyrimo. Analizuojant kanopas reikėtų susipažinti su buvusiais klinikiniais atvejais, kanopų drožimo dažnumu ar kaustymo būdais. Arklio veislė gali suteikti informacijos apie pasikartojančias kanopų deformacijas. Grynakraujams žirgams dažniau diagnozuojami palindę po padu užpenčiai, skilimai šoninėse raginės kapsulės sienelėse, nevienodo aukščio užpenčiais (19).
Tyrimas prasideda nuo apžiūros, o apžiūra prasideda nuo viso žirgo kūno kondicijos įvertinimo. Arklio stovėsena išduoda kai kuriuos sutrikimus kylančius kojose, įvertinamas kojų pastatymas. Kanopos apžiūrimos iš tolimesnio atstumo - taip įvertinamos visų keturių kojų kanopos vienu metu. Vertinama kanopų dydis, forma, priekinės sienelės ilgis, užpenčių aukštis, kanopos ir čiurnos sąnarių ašis, kiekvienos kanopos santykis su koja. Nedidelius kanopos kapsulės pakitimus galima labiau pajausti palpuojant nei apžiūrint. Apžiūrimos iš trijų pozicijų: priekinės (dorsalinės), šoninės (lateralinės) ir užpakalinės (palmarinės/plantarinės). Iš priekio kanopos lyginamos pagal simetriją ir suderinamumą. Ar kanopa yra centre ties plaštakos kaulu ar pasislinkusi? Jeigu kanopa pasislinkusi gaunamas krūvis vienai ar kitai kanopos daliai pasikeis. Į kurią pusę pasisukusi - vidinę ar išorinę? Rotacija gali prasidėti nuo alkūnės, čiurnos ar kanopos. Tikrinama ar kanopa ant grindinio stovi tolygiai, vienodai prigludusi prie žemės. Kartais galima pastebėti, kad medialinė pusė yra aukštesnė už lateralinę ar atvirkščiai. Kanopose svarbu apynagės lygiagretumas su žeme, ji turėtų būti tiesi žiūrint iš priekio. Išlinkusi apynagė rodo patologinę kanopų būseną, apynagė gali pasislinkti žemyn lyginant su kita kanopos dalimi, tai pasitaiko kai viena kanopos sienelė nuauga į šoną.
Kanopos augimo žiedai rodantys fiziologinius kanopos pokyčius turi būti lygiagretūs, kitais atvejais nelygiagrečios linijos jau rodo kanopos kaulo poslinkį (19).
Priekinių kojų kanopos yra apvalesnės, o galinių kojų primena deimantą su nupjauta apačia. Vertinamas kanopų ilgis ir plotis, jie turėtų būti lygiagretūs, kai ilgis būna didesnis už plotį kanopa susiaurėja, šoninės sienelės tampa statesnės, todėl suspaudžiamos galinės struktūros.
Apžiūrimas varlės dydis, forma, konsistencija ar audiniai tarpusavyje gerai susijungę su šoninėmis vagelėmis (19). Varlės ir šoninių vagelių gylis ties varlės viršūne turėtų būti 10 mm., o ties
10 užsisukimo sienelėmis 30 mm. (20). Kaudalinė varlės dalis turėtų būti lygiagreti minamajam kraštui. Susiaurėjusi varlė asocijuojasi su stačiomis, susiaurėjusiomis kanopomis. Tai lemia skaidulinio intarpo nykimą ir negebėjimą amortizuoti gaunamų smūgio jėgos.
Padas turi būti įgaubtas. Kitais atvejais kanopos padas būna plokščias ar išgaubtas. Jeigu palapuojant padą galima jį įspausti tai parodo, kad jis plonas ir neapsaugo vidinių struktūrų.
Baltoji linija apžiūrima, vertinanamas jos plotis ir išvaizda. Linija platesnė priekinėje dalyje ir siaurėja užpenčių link. Išplatėjusi baltoji linija rodo gyvuonies plokštelių atsiskyrimą nuo kanopos kaulo.
Užpenčiai tiriami tik iš palmarinės pusės, apžiūrint jų plotį ir aukštį. Lyginami abu užpenčiai. Nevienodo aukščio užpenčiai - dažna deformacija, kuomet vienas užpentis aukštesni už kitą. Svarbus rodiklis centrinės vagelės gylis, jis turėtų būti >1cm., esant didesniam gyliui galima įtarti varlės puvinį (19).
1.2.1. Priekinės kanopos sienelės ilgis
Kanopos ilgis matuojamas kanopos sienelėse, dažniausiai analizuojama yra priekinė kanopos sienelė. Priekinė kanopos sienelė prasideda nuo apynagės iki distalinės kanopos rago dalies kuri liečiasi su žeme. Tačiau matavimas nuo apynagės iki žemės sukelia sunkumų, nes apynagė yra dinamiška ir gali lengvai pasislinksti aukštyn ar žemyn. Papildomas spaudimas sienelei gali lengvai iškelti apynagę aukščiau kanopos kaulo ir kanopos sienelė smunka žemyn. Ankščiau buvo manoma, kad ilgesnė sienelė padidins žingsnio ilgį ir žirgas judėdamas atliks mažiau žingsnių, tačiau tyrimai parodė, kad žirgai turintys per ilgą priekinę sienelę, neeina ilgesniais žingsniais, o su trumpesne sienele kanopa pakyla nuo žemės greičiau lyginant su ilgesne (5). Ilgėjant kanopos priekinei sienelei kanopa palaipsniui perauga ir nutolsta nuo čiurnos sąnario centro. Dažniau sienelė perauga žirgams kurie laikomi ant minkšto pagrindo, o kietu pagrindu judantys žirgai turi trumpesnę priekinę sienelę.
Per ilga ar per trumpa priekinė sienelė sukelia šlubavimą, sudaro sąlygas ir didesne galimybe išsivystyti varlės kaulo sindromui, baltosios linijos ligai, dorsopalmariniui disbalansui, raginės kapsulės skilimams (5).
1.2.2. Priekinės sienelės ir pado kampas
Kanopos balansui didelę įtaką daro kanopų kampai. Dorsalinis kanopos kampas (DKK) matuojamas tarp priekinės kanopos sienelės ir pado, kuriuo remiamasi į grindinį. DKK laikomas normaliu nuo 45° iki 55°, priekinėse kojose jis turėtų būti 45°-50°, o galinių 50°-55° (12,21).Kitoje literatūroje minima, kad priekinių kanopų kampas turėtų būti 48°-55°, o galinių 52°-60°. Žirgai gali turėti tokį pat priekinės sienelės kampą priekinėse ir galinėse kojose ir tai yra fiziologiška (22). Tačiau šie kampų matai neturėtų būti pritaikomi kiekvienam žirgui, labiau dėmesį reiktų kreipti į kanopos
11 dorsalinės sienelės ir čiurnos paviršiaus lygiagretumą brėžiant paralelia linija trijų kojos pirštakaulių – sveikų žirgų ši linija visuomet tiesi (5). Pasikeitusi kanopos ir čiurnos sąnarių ašis visada asocijuojasi su dviem kanopos kapsulės patologijomis: ašis lūžusi atgal – smaila kanopa, kai perauga priekinė sienelė ir ašis lūžusi į priekį - stati kanopa kai perauga užpenčiai (14).
1. pav. Kanopos ir čiurnos sąnarių ašis (35).
1.3. Smaila kanopa
Kai kurie pakitimai kanopose yra tokie dažni, kad net nelaikomi deformacijomis. Labiausiai paplitusi deformacija yra ilga priekinė sienelė ir žemi užpenčiai arba palindusių užpenčių sindromas. Matuojant kanopos kampą, užpenčių kampas su žeme gaunamas mažesnis daugiau nei 5° – 10° už priekinį kanopos kampą. Tokios kanopos turi atgal einančią kanopos ir čiurnos sąnario liniją, užpenčiai labai nuleisti, priekis per ilgas, o čiurnos sąnarys iškeliamas aukščiau vertikalios linijos, ir sudaromas mažesnis kanopos kampas (23).
Smailios kanopos patogenezė yra kontraversiška ir tiksliai nežinoma. Pirminė tokios deformacijos stadija – kai pokyčiai prasideda ties priekine sienele. Pirminis sutrikimas prasideda nuo trumpėjančių plokštelių kurios kinta ir nukrypsta nuo pradinės fiziologinės padėties su kanopos kaulu ir suformuoja priekinės sienelės išlinkimą. Dėl priekinės sienelės kampo kitimo, poslinkis atsiranda ir užpenčių srityje, deformuodamas rago vamzdelius. Pirmas klinikinis požymis - ilga priekinė sienelė ir ilgi/žemi užpenčiai sujungti su plona ir silpna užpenčių sienele.
Kita teorija - deformacija prasideda nuo suspaustų užpenčių kurie auga pirmyn ašine kryptimi ir formuojasi palindę po kanopa užpenčiai. Pas arklius, turinčius palindusius užpenčius, dažnai šoninių sienelių vamzdelių struktūra yra normali, patologija apsiriboja tik užpenčiuose. Deformacijos pakeičia makroskopiniu lygiu rago vamzdelius kurie susisuka ir suspaudžia save, vietoj to, kad augtų aukštyn ir didintų užpenčių aukštį, jie auga distaliai į priekį. Tokiu būdu atsiranda pasikeitimų
12 kanopos ir čiurnos ašies atžvilgiu ir svorio paskirstymas kanopoje pasislenka į priekį, sukurdamas papildomą stresą užpakalinėms kanopos struktūroms. Kai būklė pažengusi rago vamzdelių susilenkimas tampa pavojingas, ypač tuomet kai rago vamzdeliai išsidėsto lygiagrečiai su žemės paviršiumi ir praranda savybes sugerti smūgio energiją. Šie pokyčiai skatina vidinių kanopos struktūrų apkrovimą, daugiausiai esančių užpakalinėje kanopos dalyje, taip sukuriama papildoma įtampa giliajai lenkiamajai sausgyslei. Taip pat atsiranda kraujotakos sutrikimų skaiduliname intarpe, galinčių turėti įtakos jo sunykimą. Tokiu būdu kanopa praranda gebėjimą absorbuoti smūgius ir neapsaugo vidinių kanopos struktūrų (23).
Anksčiau buvo manoma, kad kanopa su palindusiais užpenčiais lemia genetika, tačiau nėra tai įrodančių tvirtų tyrimų. Didžiausią įtaką tam turi prastas ir retas kanopų drožimas. Nepakankamai nudrožta priekinė kanopos sienelė kuomet ji paliekama per ilga yra dažniausia priežastis užpenčiams palįsti po kanopa. Per ilgas laiko tarpas tarp drožimų, taip pat skatina šios deformacijos atsiradimą. Žirgai su palindusiais užpenčiais turi predispozicija atsirasti pado ir sienelių atsiskyrimui, skilimui, minkštųjų audinių sužalojimui ir svarbiausia yra nustatyta koreliacija tarp palindusių užpenčių ir varlės kaulo sindromo atsiradimo (23).
1.4. Stati kanopa
Stati kanopa yra raginės kapsulės formos sutrikimas, kuomet trumpėja giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslė ir keičiama kanopos sąnario kryptis (24). Matuojant stačią kanopą, jos kampas bus didesnis nei 55° (25). Jauniems žirgams ji būna įgimta arba įgyta. Įgimta prasideda nuo gimimo, o įgyta nuo 6 – 8 mėnesių amžiaus (24). Tačiau žirgams ši deformacija gali išsivystyti bet kuriuo amžiaus metu. Suaugusiems žirgams ši deformacija yra antra pagal dažnumą. Deformacija apima giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės dalį kuri sutrumpėja ir nepalaiko normalaus kanopos ir apynagės kaulo horizontalios projekcijos ir sukelia kintančius mechaninius pokyčius kanopoje (25). Pokyčiai stebimi kanopos kapsulėje ir asocijuojasi su stačia kanopa. Stačio kanopos klasifikacija:
1. Stačios kanopos kampas bus didesnis 3°–5°, nei šalia esančios kanopos.
2. 5°–8° didesnis nei kitos kanopos ir kanopos čiurnos ašis bus nežymiai pasislinkusi į priekį, augimo žiedai yra platesni užpenčių srityje nei priekinės sienelės.
3. Kanopos ir čiurnos ašis stipriai palinkusi į priekį ir augimo žiedai dvigubai platesni užpenčiuose nei priekinėje sienelėje.
4. Kanopa yra 80° ar daugiau laipsnių didesnė ir priekiniu aspektu žiūrint kanopa nuo apynagės įgauna horizontalų pavidalą (25).
13
1.5. Nevienodo aukščio užpenčiai
Nevienodo aukščio užpenčiai dažnai lieka nepastebėta kanopos deformacija. Tikrasis mechanizmas iki šiol nėra išaiškintas. Deformacija literatūroje pradėta minėti daugiau kaip prieš 35 m. (26). Nevienodo aukščio užpenčiai yra kanopos kapsulės sutrikimas kuomet vienos pusės užpentis proksimaliai pakyla kito užpenčio atžvilgiu, skirtumas tarp šoninio ir vidinio užpenčio gali siekti 0.5 cm. ar daugiau. Šią deformaciją beveik visada sukelia netinkamas drožimas ir kaustymas, taip įtakos gali turėti kojų konformacijos ir netaisyklingas arklio žingsnis. Kanopos kapsulė elastinga struktūra, kuri geba deformuotis, kai svoris paskirstomas netolygiai. Tačiau tęsiantis apkrovai vienai pusei, struktūros greitai keisis. Padidinta apkrova vienai užpenčių pusei lemia apynagės ties šonine sienele/užpenčiais judėjimą aukštyn proksimalia kryptimi, sudarydama ženkliai statesnį kampą su žeme. Siaurėjantis užpentis sumažina minamojo krašto paviršių, todėl toje pusėje sumažėja kanopos paviršius ir vystosi asimetriškumas. Tai nesunku pastebėti kai varlė kanopą padalina lygiai į dvi dalis. Kai apynagė pakyla proksimaliai ir sienelė tampa aukštesnė, jos juda arčiau viena kitos, todėl čiurnos sąnarys nebelieka centre tarp užpenčių griovelio, o kanopinės kremzlės leidžiasi žemyn nuo savo anatominės padėties (27).
1.6. Susiaurėję užpenčiai ir varlė
Susiaurėję užpenčiai yra žymiai labiau suartėję prie su kito, lyginant su sveika kanopa. Tokie užpenčiai būna aukštesni ir dažniau matomi stačiose kanopose, nes užpenčiai nekontaktuoja su žeme ir nėra apkraunami svoriu, jie nedyla. Siauri užpenčiai suartėdami vienas su kitu suspaudžia varlę. Vietoj horizontalios linijos užpenčių srityje, susiformuoja v formos struktūra (28). Žirgai judėdami ant minkštos, drėgnos žemės turės ilgesnę varlę, nei žirgai judantys kietu pagrindu (20).
1.7. Išplatėjusi baltoji linija
Naujai augantis ragas žemiau apynagės ~ 3 cm. yra tvirtai susijungęs su kanopos kaulu ir mechaninės jėgos negali jo atskirti, visai kitaip nei augantis ragas esantis žemiau. Kuomet sienelė atsiskiria nuo kanopos kaulo, ji išplatėja ir įgauna „varpo“ formą. Dažniausias simptomas yra išsiplėtusi baltoji linija, atsiskyrusi nuo sienelės arba tiesiog susiformavęs gilus griovelis vietoje baltosios linijos. Baltoji linija yra siauras ruoželis ir jos išplatėjimas matomas tada kai būna akivaizdus. Kai derma atsiskiria nuo epidermio – sienelių gyvuonies plokštelės įgauna pleišto formą,. Apynagės
14 gyvuonis nuolat gamina keratinocitus migruojančius distaliai epidermio plokštelėmis. Kai epidermis atsiskiria, keratino ląstelės krūvelėmis išsidėsto tarp epidermio ir dermos formuodami pleišto formos išplatėjimą. Išplatėjimas dažniausiai matomas ties priekine sienele, tačiau esant pažengusiai stadijai išplatėja apie visą kanopos minamąjį kraštą. Teoriškai išplatėjusi sienelė nėra tvirta, kad palaikytų arklio svorį. Augantis naujas ragas ir toliau stumiamas nuo kanopos kaulo ir arkliui sukeliamas skausmas , o patologija gilėja. Ant minkšto grunto daug laiko praleidžiantys žirgai turi daugiau šansų turėti atsiskyrusią sienelę, nes fiziologiškai kanopos raginė kapsulė negali nudilti, ji nuauga ir daro įtaką atsiskirti sienelei nuo kanopos kaulo (20).
1.8. Priekinės sienelės skilimai
Skilimai tai kanopos kapsulėje atsiradę vertikalūs ir horizontalūs plyšiai (29).
Vertikalūs skilimai yra dažnesni. Dažniausia skilimų priežastis yra mediolateralinis ir dorsopalmarinis disbalansas, taip pat apynagės sužalojimai, silpnas kanopos ragas ir retas ar netinkamas drožimas taip pat kanopos statymas nuo priekinės sienelės (29). Priekinės sienelės skilimai gali prasidėti įvairiose vietose. Dažniausi skilimai prasideda apatiniame kanopos trečdalyje, tokie skilimai pradžioje būna nežymūs, vos matomi įtrūkimai, kurie palaipsniui gilėja ir kyla aukštyn apynagės link plisdami į gilesnius kanopos sienelės sluoksnius. Kanopų skilimai dažniau pasitaiko arkliams su smailomis kanopomis dėl peraugusios priekinės sienelės sukuriamas papildomo spaudimo kanopos kapsulei judėjimo metu (30). Kanopų priekinės sienelės skilimai dažnesni priekinėse kanopose, nes joms tenka palaikyti didesnį kūno svorį (29).
Horizontalūs skilimai diagnozuojami rečiau Jie atsiranda aplink apynagę, kai kanopoje susidaręs abscesas drenuojasi minkščiausioje kanopos dalyje – apynagėje (29).
Kanopos skilimai pilnai atauga per 4-12 mėn. priklausomai kurioje vietoje skilimas atsirado ir kaip kanopa skilimo atveju buvo tvarkoma (30).
15
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODIKA
Tyrimas atliktas X žirgynuose ir Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimas vyko nuo 2016 rugsėjo 1d. iki 2017 liepos 1d.
Tyrimo metu buvo pildomi anketos klausimai apie žirgo laikymo sąlygas, įmitimą, ūgį, veislę, amžių, lytį, medicininę istoriją (jeigu savininkas prisimena klinikinius atvejus susijusius su kanopomis), kanopų priežiūrą, drožimo/kaustymo intervalus. Vėliau apžiūrėtos kanopos, įvertina jų anatominių dalių būklė ir atlikti matavimai.
Atliekant tyrimą buvo naudojama: speciali matavimo juosta matuoti svoriui ir ūgiui, liniuotės 15 cm. ir 20 cm. Lanksti juosta 50 cm. ilgio ir kanopų kampams matuoti kampų matuoklis.
Kiekvienas tyrime dalyvavęs žirgas, surinkus anamnezę (užpildžius anketos klausimus) buvo apžiūrimas. Apžiūra vykdyta iš priekio, šono ir užpakalio, vertinamas kojų pastatymas. Specialia juosta apsukus žirgo krūtinę plačiausioje vietoje buvo matuojamas žirgo svoris, vėliau su ta pačia juosta nuo gogo iki žemės buvo matuojamas ūgis. Apžiūrimos kanopos iš priekio, šono ir užpakalio, įvertinamas kanopos ragas, augimo žiedai, kanopos ir čiurnos sąnarių kampas.
Pakėlus koją, kanopos varlės vagutės ir padas kruopščiai išvalomi su krapštuku nuo nešvarumų o kartais kanopos plaunamos su vandeniu. Apžiūrimas padas, jo įgaubimas, baltosios linijos būklė, varlė, užpenčiai, užsisukimo sienelės.
Viską atidžiai apžiūrėjus ir užpildžius pirmąją kanopų vertinimo dalį, pradedami kanopų matavimai. Matavimo metu žirgas stovėdavo ant tvirto, lygaus pagrindo. Buvo matuojami šie rodikliai:
Priekinės sienelės ilgis – matavimo metu liniuotė glaudžiama prie priekinės kanopos sienelės nuo apynagės iki kanopos apatinės dalies. Jeigu apynagę dengdavo plaukais, jie būdavo pakeliami, kad tiksliai nustatyti apynagės anatominę padėtį.
Priekinis kanopos kampas – kanopa pakeliama nuo žemės, viena matuoklio dalis glaudžiama prie pado, o kampo nustatymo dalis yra priglaudžiama prie priekinės kanopos sienelės, prietaisas rodydami tikslų kanopos kampą.
Kanopos ilgis – matuojamas nuo dešinės pusės užsisukimo sienelės iki minamojo kanopos krašto pabaiga.
Kanopos plotis – matuojama plačiausioje kanopos vietoje, truputį kaudaliau varlės viršūnės.
Varlės ilgis – matuojamas nuo centrinės vagutės iki varlės viršūnės.
Varlės plotis – matuojamas plačiausioje varlės dalyje, ties centrine vagele.
16 Baltosios linijos plotis – matuojamas ir įvertinamas jos išsiplėtimo. Pagal baltosios linijos plotį žirgai buvo skirstomi į tokias grupes:
I. Sveika baltoji linija 1- 3 mm. II. 4–10 mm. – lengvas išplatėjimas. III. 11-20 mm. – vidutinis išplatėjimas. IV. 21–30 mm. – didelis išplatėjimas.
V. 31 mm. ir daugiau. – labai didelis išplatėjimas.
Padas apžiūrimas iš šono, įvertinamas jo įsigaubimas, žirgai kurių padas lygiagretus su minamuoju kraštu turi plokščiapadiškumą.
Tyrimo metu susisteminus duomenis, žirgai buvo suskirstyti į grupes pagal kanopų drožimo intervalus:
Kanopos drožiamos kas 4 savaites ar dažniau.
Kanopos drožiamos kas 5-8 savaitės.
Kanopos drožiamus kas 9-12 savaites
Kanopos drožiamos ilgesniais nei 13sav. intervalais.
Analizavome varlės ir kanopos santykį priekinėse kanopose. Žirgus suskirstėme į tris grupe:
I gr. – kanopos ir varlės santykis žemesnis nei 60 proc. – per trumpos varlės.
II gr. – kanopos ir varlės santykis 60-65 proc. – sveiki žirgai.
III gr. – kanopos ir varlės santykis didesnis nei 65 proc. – per ilgis, hipertrofuotos varlės.
2.1. Statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis statistinės analizės programos skaičiuokle Microsoft Excel 2007. Priklausomybė tarp gautų duomenų tirta naudojant X2
testą. Lyginant deformacijų skirtumus tarp imčių, taikytas X2
testas. Vidutiniams grupių rodikliams palyginti taikytas Stjudento kriterijus (t-testas), nepriklausomoms imtims. Buvo apskaičiuoti lyginamųjų grupių tiriamųjų požymių vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Statistiškai patikimi duomenys laikyti, kai p < 0,05. Taikyta koreliacinė regresija apskaičiuojant priklausomybę kaip kinta dydžiai padidėjus kitam dydžiui.
17
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo metu nustatėme, kad 24 žirgai turėjo 96 sveikai atrodančias kanopas, o 67 žirgai turėjo deformuotas kanopas (2 pav.).
26.40% 73.60% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Žirgai su sveikomis kanopomis Žirgai su deformuotomis kanopomis
2 pav. Sveikas ir deformuotas kanopas turinčių žirgų santykis (n=91)
Tyrimui atrinkti 91 žirgai buvo įvairios lyties, iš jų 51 kastratas, 12 eržilų ir 28 kumelės. Tyrimo metu nustatėme, kad kastratai turėjo žymiai dažnesnę tikimybę formuotis deformacijoms/patologijoms, nei kumelės p < 0,05 (3 pav.).
13.20%
30.80%
56.00%
Eržilas Kumelė Kastratas18 Tyrimui atrinkti žirgai buvo įvairaus amžiaus. 3-5 metų amžiaus buvo 18 žirgų, 6-9 m. – 36 žirgai, 10-14 m. 20 žirgų ir 15 m. - 19 m.–14 žirgų (4 pav.).
22.20%
35.80%
24.70%
17.30%
3 - 5 m. 6 - 9m. 10 -14m. 15-19 m.4 pav. Tirtų žirgų amžius (n=91)
Tyrimo metu ištyrėme 364 kanopas (n = 91). Sveikas priekines kanopas turėjo 48, o deformuotas 151. Sveikas galines turėjo 53 ir deformuotas 112. Nustatėme, kad žirgams priekinėse kanopose deformacijos vystosi dažniau. (p<0,05.) (5 pav.).
13.20% 14.60% 41.50% 30.80% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Priekinės kanopos Galinės kanopos
A tv ej ų sk. pr ocent ai s Sveikos Deformuotos
5 pav. Sveikų ir deformuotų kanopų santykis priekinėse ir galinėse kanopose (n=364)
Nustatėme, kad 16 nekaustytų ir 8 kaustyti žirgai turėjo sveikas kanopas, deformuotas kanopas turėjo 25 nekaustyti ir 42 kaustyti žirgai. Lygindami nekaustytų ir kaustytų žirgų kanopų deformacijų
19 ir patologijų santykį kanopose, nustatėme, kad nekaustyti žirgai dažniau turi sveikesnes kanopas. (p< 0,05.) (6 pav.). 15.40% 29.60% 11.00% 44.00% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% Sveikos Deformuotos A tv ejų sk aiči us pro cen tai s Nekaustytas Kaustytas
6 pav. Kaustymo įtaka žirgų kanopų sveikatingumui ir deformacijai (n=91).
Apžiūrėjus priekines kanopas nustatėme, kad 122 kanopų apynagės ir čiurnos sąnarių ašis yra lūžusi į atgal (smaila kanopa). 7 kanopos sudarė lūžo į priekį (stati kanopa) ir sveiki žirgai turintys tiesią kanopos, apynagės ir čiurnos sąnarių ašis buvo 53 kanopose. Nustatėme, kad žirgų populiacijoje smailos kanopos sutinkamos dažniau nei stačios p < 0,01. (7 pav.).
67.03% 3.85%
29.12%
Linija lūžusi atgal Linija lūžusi į priekį Tiesi linija
20 Tyrimo metu nustatėme, kad stačias kanopas turėjo 7 žirgai. 4 žirgai turėjo stačią priekinę kairę kanopą, o dešinė stati kanopa buvo pas 2 žirgus ir tik 1 turėjo abi priekines stačias kanopas (8 pav.).
57.10% 28.60% 14.30% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Priekinė kairė Priekinė dešinė Abi priekinės
A tv ėj ų sk. pr ocent ai s Stati kanopa
8 pav. Stati kanopa priekinėse kanopose (n=7)
Analizuodami žirgų savininkų rūpinimąsi žirgais pagal tai, kaip dažnai jie kviečia kalvį kanopoms tvarkyti, nustatėme kad 17 žirgų iš 91 žirgo kanopos buvo apdrožiamos kas 4 savaitės arba dažniau priklausomai nuo kanopos fiziologijos ir anatominės būklės (I grupė). 20-čiai žirgų kanopos tvarkomos 5 - 8 savaičių intervalu (II grupė). Dažniausia žirgams (42 individai) kanopos tvarkomos 9-12 savaičių intervalu (III grupė). Mažiausią žirgų grupę (9-12 žirgų) sudarė žirgai, kurių kanopos tvarkomos ar jie perkaustomi kas 13 savaičių ar ilgesniais intervalais (IV grupė) (9 pav.).
18.70% 22.00% 46.10% 13.20% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
≤4 savaitės 5 - 8 savaitės 9 -12 savaitės ≥ 13 savaitės
A tv ej ų ska iči us pr ocent ai s
21 Tyrimo metu nustatėme, kad drožimo intervalai ir kanopų sveikatingumas yra glaudžiai susiję. I gr. iš 17 žirgų, sveikas kanopas turėjo 16, o 1 žirgas deformuotas. II gr. iš 20 žirgų sveikas kanopas turėjo 8 žirgai, o 12-os žirgų kanopos buvo su deformacijomis. III gr. visi 42 žirgai turėjo deformuotas kanopas. IV gr. visi 12 taip pat turėjo deformuotas kanopas. Apskaičiavus I gr. ir II gr. p < 0.05, o II gr. su III gr. p < 0.01, tai įrodo, kad dažnesnis drožimas apsaugo žirgų kanopas nuo deformacijų formavimosi, dažnesnio intervalo drožimo kanopose žirgai neturėjo išplatėjusios baltosios linijos, padas buvo įgaubtesnis (10 pav.).
17.60% 8.80% 1.10% 13.20% 46.10% 13.20% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
≤ 4 savaitės 5 - 8 savaitės 9 -12 savaitės ≥ 13 savaičių Sveikos kanopos Deformuotos kanopos
10 pav. Drožimo intervalų įtaka kanopų sveikatingumui (n=91)
Tyrimo metu išmatavau 164 kanopų baltosios linijos plotį. Visus išmatuotus žirgus suskirsčiau į atskiras grupes pagal baltosios linijos plotį (11 pav).
I gr. priskyrėme 64 kanopas, II gr. priskyrėme 16 kanopų, III gr. priskyrėme 32 kanopų, IV gr. priskyrėme 40 kanopų, o V gr. priskyrėme 12 kanopų (11 pav.).
22 39.00% 9.80% 19.50% 24.40% 7.30% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% 1mm. -3mm. 4mm. -10mm. 11mm -20mm. 21mm -30mm. ≥31mm. A tv ej ų sk . pr oce nt ai s
11 pav. Baltosios linijos plotis kanopose (n=164)
Nustatę, kad kanopų drožimas daro teigiamą įtaką kanopų sveikatingumui, tyrėme dviejų drožimo intervalų I ir II gr, ryšį su baltosios linijos platėjimo tendencija ir nustatėme patikimą ryšį p < 0,01.. Duomenys išsidėstė taip: I. Sveiką baltąją liniją turėjo 16 , o išplatėjusi buvo pas 2 žirgus II. grupėje visų žirgų kanopose baltoji linija buvo išplatėjusi, 23 žirgams (12 pav.).
39.00% 5.00% 56,00% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Drožimas kas 4 savaitės Drožimas 5 - 12 savaičių intervalais A tv ej ų sk.pr ocent ai s
Baltoji linija sveika Baltoji linija išplatėjusi
12 pav. Drožimo intervalų įtaka baltosios linijos atsiskyrimui (n=41)
Tyrimo metu diagnozavome 14 kanopų turėjusių skilimus priekinėje sienelėje, juos suskirsčiau į dvi grupe: žirgai kurie kanopą stato ant užpenčių (taisyklingai) ir žirgai kurie statė kanopą ant
23 priekinės sienelės (netaisyklingai). 3 žirgai taisyklingai statantys kojas ir 9 žirgai statantys ant kanopos priekio turėjo skilimus. Žirgai žingsnio metu pirmiau ant žemės nuleisdami priekinę sienelę turėjo didesnę tikimybę turėti skilimus priekinėje sienelėje, nei žirgai statantys taisyklingai kanopą. p< 0,01, (13 pav). 28.60% 71.40% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Kanopą stato ant užpenčių Kanopą stato ant priekinės sienelės K anopų s kai či us pr ocent ai s
13 pav. Priekinės sienelės skilimų priklausomybė nuo kojų statymo (n=14)
Tyrimo metu ištyriau 364 kanopas, tačiau 200 kanopos turėjo pasagas, todėl negalėjau ištirti baltosios linijos, ją tyriau tik pas žirgus kurie buvo nekaustyti. Visos kitos deformacijos puikiai matomos kaustytų ir nekaustytų žirgų kanopose.
Nustatėme įvairaus pobūdžio skirtingą kiekį kanopų deformacijų (14 pav.). Reikia atkreipti dėmesį, kad paveiksle pavaizduoti duomenys nurodo žymiai didesnį kanopų skaičių, tačiau taip nėra. Viena kanopa retai turi vieną deformacijų, žymiai dažniau kanopose būna kelios deformacijos. Todėl šis paveikslas nurodo kiek deformacijų buvo nustatyta tyrimo metu, žinant kad vienoje kanopoje galima rasti daugiau nei vieną deformaciją.
24 162 7 4 108 236 14 33 118 96 0 50 100 150 200 250 K anopų sk ai či us
14 Pav. Kanopų deformacijos (n=364)
Tyrimo rezultatai apie vienoje kanopoje rastą deformacijų kiekį pateikti 15 paveiksle.
26.40% 2.00% 1.10% 28.00% 23.10% 11.30% 8.10% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% A tv ej ų sk. pr ocent ai s
15 pav. Deformacijų skaičius vienoje kanopoje (n=364).
Deformacijų įvairovė vienoje kanopoje buvo skirtinga: po vieną deformaciją nustatyta 7 kanopose, dažniausiai tai buvo skilimas; po dvi deformacijas nustatėme 4 kanopose, tokios kanopos būdavo stačios su siaurais užpenčiais; po tris deformacijas nustatėme 102 kanopose, jos būdavo smailos su išplatėjusia baltąja linija, siaurais užpenčiais, arba stačios su plokščiais padais ir siaurais
25 užpenčiais; keturias deformacijas vienoje kanopoje nustatėme 84 kanopose, jos buvo smailos su išplatėjusia baltąja linija, siaurais užpenčiais, nevienodo aukščio užpenčiais; penkias deformacijas turėjo 41 kanopoje: tai smailios, išplatėjusi baltoji linija, siauri užpenčiai, nevienodo aukščio užpenčiai ir skilusi priekinė sienelė; šešias deformacijas nustatėme 29 kanopose, kurios buvo smailios, išplatėjusia baltąja linija, siaurais užpenčiais, nevienodo aukščio užpenčiais, skilusia priekine sienele, šleiva kanopa (15 pav.).
Nustatėme, kad nevienodo aukščio užpenčius turi 118 kanopų. Iš jų kanopos užpentis buvo aukštesnis lateralinėje pusėje 48, o 70 buvo aukštesnis medialinis užpentis kanopoje. p <0,05, (16 pav.). 40.70% 59.30% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00%
Kanopos užpentis aukštesnis lateralinėje
pusėje Kanopos užpentis aukštesnis medialinėjepusėje
A tv ej ų sk. pr ocent ai s
16 pav. Nevienodo aukščio užpenčiai kanopose (n=118).
Ištyrus 91 žirgo, 364 kanopas, nustatėme, kad susiaurėjusius užpenčius turėjo 236 kanopos. Kaustytų žirgų 52 kanopose užpenčiai buvo platūs ir sveiki, o 148 kanopose užpenčiai buvo susiaurėję. Nekaustytų žirgų 76 kanopose užpenčiai buvo sveiki, o 88 kanopose užpenčiai buvo siauri. Palyginus kaustytus ir nekaustytus žirgus, kaustyti žirgai turėjo siauresnius užpenčius dažniau nei nekaustyti (p<0,05), (17 pav.).
26 14.30% 20.90% 40.60% 24.20% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% Kaustytas Nekaustytas Susiaurėję užpenčiai Sveiki užpenčiai
17 pav. Kaustytų ir nekaustytų žirgų užpenčių sveikumo palyginimas (n=364).
Tyrimo metu 41 žirgui išmatavome priekinės sienelės ilgį ir žirgo svorį. Šiuo rodiklius palyginau koreliacine regresija. Regresija rodo, jog arklio svoriui padidėjus vienu kilogramu, kanopos priekinės sienelės ilgis padidėja 0,0112 cm. p <0,001. (18 pav.).
y = 0,0112x + 2,2487 R² = 0,2709 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 420 470 520 570 620 P rie kinės siene lės il gis, cm. Svoris, kg.
18 pav. Priekinės sienelės ilgio koreliacija su svoriu (n=41).
Palyginę priekinės sienelės ilgį su arklio ūgiu, nustatėme kad ūgiui padidėjus 1 cm, kanopos priekinė sienelė pailgėja 0,0714 cm. p < 0,01 (19 pav.).
27 y = 0,0714x - 3,3958 R² = 0,1805 0 2 4 6 8 10 12 145 150 155 160 165 170 175 180 P rie kinės siene lės il gis, cm. Ūgis, cm.
19 pav. Priekinės sienelės ilgio koreliacija su ūgiu (n=41).
Tyrimo metu tyriau priekį kanopų kampą, kampus išmatavau 41 žirgui, viso 164 kanopos. Matavau priekinių ir galinių kanopų priekinės sienelės kampus ir išvedžiau vidurkius. Tyrimo rezultatai pateikti 1 lentelėje.
1 lent. Priekinis kanopų kampas (n=164) Arklio kojos Priekinės kairės
kampas laipsniais Priekinės dešinės kampas laipsniais Galinės kairės kampas laipsniais Galinės dešinės kampas laipsniais Nustatytas kampas laipsniais 42,86° 44,14° 51,0° 50,9° Fiziologinė norma * 45°-50° 50°-55° * D. Butler (34)
28 Išmatavus 41 žirgo priekines kanopas (n=82), nustatatėme kanopos ir varlės ilgio santykį procentais.
I gr. per trumpą varlę turėjo 23 kanopos arba 29,00 proc. II gr. priklauso 32 ( 39,00 proc.) kanopos.
III gr. per ilgas varles turėjo 27 (32,00 proc.) kanopų.
20 pav. matoma nubrėžta linija parodantis, kiek žirgų diagramiškai patenka į 60 – 65 proc. ribą.
29
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu X žirgų auginimo vietose buvo išanalizuota 91 žirgo kanopos, iš kurių 41 žirgas buvo nekaustytas ir kanopos išmatuotos, o 50 žirgų buvo kaustytų, tad jų kanopos buvo apžiūrėtos ir nustatytos deformacijos. Tyrimo metu dažniausiai nustatytos deformacijos ir patologijos buvo: kanopos ir čiurnos sąnarių ašies pasikeitimai linija lūžusi atgal ir į priekį, išplatėjusi baltoji linija, susiaurėję užpenčiai ir varlė, nevienodo aukščio užpenčiai, priekinės sienelės skilimai, kanopų šleivumas (viena pusė platesnė nei kita), plokščiapadiškumas.
Atlikti tyrimai su Mičigane auginamais žirgais parodė, kad eržilai ir kastratai labiau linkę turėti deformacijas lyginant su kumelėmis (31). Šiuo tyrimu nustatėme, jog 56 proc. kastratų turėjo kanopose deformacijų lyginant su kumelėmis 30,80 proc. p < 0,05.
Remiantis tyrimo duomenimis galima daryti prielaidą, kad 73,60 proc. žirgų turi vieną ar daugiau deformacijų kanopose. Holzhauer M. ir bendraautorių (32) Nyderlanduose atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad 85 proc. žirgų turi kanopų formos sutrikimų, randamų drožimo metu. Mūsų tyrimu nustatyta mažesnė tokių žirgų dalis, tačiau duomenys artimi atliktam tyrimui Nyderlanduose.
Kanopų deformacijos turi įtakos kanopų, sąnarių ligų atsiradimui, todėl deformacijas būtina pastebėti ir naudojant kanopų matavimus galima ir reikia tinkamai jas apdrožti (33).
Priekinėse kanopose deformacijos nustatytos 41,50 proc., o galinėse – 30,80 proc. Mes manome, kad priekinės kanopos dažniau linkusios deformuotis dėl gaunamo didesnio krūvio. Mokslininkai sako, kad žirgo priekinės kojos palaiko 60 proc. jo kūno svorio, o su raiteliu – iki 70 proc. Dėl šių priežasčių priekinių kojų kanopose tikimybė deformacijoms kilti yra didesnė nei galinėse (15).
Tyrimo metu nustatėme, kad susiaurėję užpenčiai yra dažniausiai pasitaikanti patologija žirgų kanopose. Iš 364 kanopų ji nustatyta 236 (65,00 proc.) kanopose. Kiti tyrėjai nustatė, kad susiaurėjusius užpenčius turi 64,00 proc. žirgų (36). Mūsų tyrimo metu nustatytas procentas kiek didesnis.
Siaurus užpenčius dažniau turi kaustyti žirgai lyginant su nekaustytais. Galima daryti prielaidą, kad kaustyti žirgai labiau linkę turėti siaurus užpenčius dėl pasagų, nes žirgo užpenčiai nekontaktuoja su žeme ir negaudami spaudimo nyksta.
D. Butler su bendraautoriais teigia, kad sveikų žirgų taisyklingos kanopos priekinės sienelės kampas turėtų būti 45°–50° priekinėse kanopose, o galinėse 50°–55° (34). Mūsų tyrimo metu išmatavus 41 žirgo kanopas, nustatėme, kad priekinės kanopos kampas nesiekė 45°, o turėjo 42,86° ir 44,14° kampus. Galinėse kojose kanopų kampai buvo 51,0° ir 50,9°. Manome, jog priekinės kanopos linkusios turėti mažesnį kampą dėl to, kad jos dažniau deformuojasi, dėl didesnio svorio paskirstymo ant priekinių kojų kanopų.
30 Analizavę kanopos ir čiurnos sąnarių ašį, nustatėme, kad: smailias kanopas turėjo 67,03 proc. žirgų, stačias 3,85 proc., o tiesi kulkšnies linija buvo 29,12 proc. žirgų. Daugiausiai žirgų turėjo smailias kanopas. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad 73 proc. žirgų turi smailias kanopas (37).
Tyrimo duomenimis, skilimus priekinėje kanopos sienelėje turėjo 71,40 proc. žirgų, kurie statė kanopas ant priekinės sienelės, o ne ant užpenčių. Ant užpenčių statantys kanopą, tokią patologiją turėjo 28,60 proc. žirgų. Mokslinėje literatūroje nerasta informacijos apie kojų statymą ir skilimų atsiradimą. Mūsų manymu žirgams, statantiems kanopą ant priekinės sienelės, yra didesnė galimybė skilimui atsirasti, nes priekinė kanopos dalis yra tvirčiausia, kiečiausia ir negeba sugerti smūgio jėgos, jos amortizuoti.
Turner 1992 metais pateikė lentelę kurioje nurodoma, kad didėjant svoriui didėja ir priekinės sienelės ilgis (19). Tyrimo metu matuojant priekinės sienelės ilgį ir lyginant jį su svoriu ir ūgiu, koreliacinės regresijos pagalba, nustatėme, kad tikslesni duomenys gauti lyginant sienelės ilgį su ūgiu, o ne su svoriu. Tokiam rezultatui įtakos gali turėti tai, kad žirgo svoris pas kai kuriuos žirgus, buvo didesnis nei priklauso.
31
IŠVADOS
1. Deformacijas kanopose turėjo 73,60 proc., o sveikas kanopas turėjo 26,40 proc. žirgų. Dažniausiai paplitusios deformacijos ir patologijos yra susiaurėję užpenčiai, kanopos su per ilga priekine sienele ir palindusiais užpenčiais, nevienodo aukščio užpenčiai, atsiskyrusi baltoji linija, šleiva kanopa, stati kanopa ir kanopų plokščiapadiškumas.
2. 29,12 proc. žirgų turėjo tiesią kanopos ir čiurnos sąnarių ašį, 67,03 proc. buvo lūžusi atgal, o 3,85 proc. buvo lūžusi į priekį.
3. 71,40 proc. žirgų statantys kanopą ant priekio turėjo skilimus priekinėje sienelėje, o 28,60 proc. priekinė sienelė buvo skilus, nors žirgas kanopą statė taisyklingai ant užpenčių.
4. Kanopas drožiant ≤ 4 savaičių intervale, sveiką baltąją liniją turėjo 39,00 proc., o atsiskyrusią 5,00 proc. žirgų. Žirgams kurių kanopos drožiamos ≥ 5 savaičių intervale visi turėjo išplatėjusią baltąją liniją, tokių žirgų buvo 56,00 proc.
5. Koreliacinės regrecijos skaičiavimais, priekinės sienelės ilgiui turi įtakos ūgis ir svoris. Kuo didesnis svoris ir ūgis, tuo ilgesnė priekinė sienelė žirgo kanopose.
32
REKOMENDACIJOS
Žirgų savininkams domėtis kanopų sveikatingumu, atsakingai rinktis kalvį, kuris tvarkys žirgo kanopas. Laikytis kanopų drožimo 4-8 savaičių intervalų, ypač tiems žirgams kurie visą laiką praleidžia ant minkšto grunto.
Stambių gyvūnų klinikos darbuotojams siūloma organizuoti arklių laikytojams paskaitas apie kanopų deformacijas, patologijas ir kaip jų išvengti.
33
PADĖKA
Dėkoju savo baigiamojo darbo vadovui Doc. Algiui Noreikai už skirtą laiką baigiamojo darbo rašymo metu bei naudingus patarimus atliekant tyrimus.
Kolegei Ingai Čerepovičiūtei padėjusiai atlikti kanopų matavimus, bei žirgų treneriams ir savininkams, leidusiems atlikti tyrimus jų arklidėse.
34
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. G. Ovnicek. How hoof form relates to hoof function:Part 1. International Veterinary Information Service 15-Dec-2005 15-Dec-2005:1912.
2. Waren M. An overview of Common Hoof Problems from an Equine Podiotherapist's perspective. Available at:
https://www.easycaredownunder.com.au/files/An_overview_of_Common_Hoof_Problems_from_an_ Equine_Podiotherapist-ver3.pdf. Accessed 11-05, 2017.
3. O'Grady SE, Poupard DA. Proper physiologic horseshoeing. Vet Clin North Am Equine Pract 2003 Aug;19(2):333-351.
4. SAMPAIO BFB, ZÚCCARI, Carmem Estefânia Serra Neto, SHIROMA MYM,
BERTOZZO BR, LEONEL ECR, SURJUS RdS, et al. Biometric hoof evaluation of athletic horses of show jumping, barrel, long rope and polo modalities. 2013(1519 9940):448-459.
5. Baxter GM. Manual of equine lameness. . first ed.: John Wiley & Sons, Ltd.; 2011. p. 3. 6. POLLITT CC. Clinical anatomy and physiology of the normal equine foot. Equine Veterinary Education 1992;4(5):219-224.
7. Pollitt CC. Anatomy and physiology of the inner hoof wall. Clinical Techniques in Equine Practice 2004 March 2004;3(1):3-21.
8. Kainer RA. Clinical Anatomy of the Equine Foot. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice 1989 April 1989;5(1):1-27.
9. Budras K-, Schiel C, Mülling C. Horn tubules of the white line: an insufficient barrier against ascending bacterial invasion. Equine Veterinary Education 1998;10(S4):11-15.
10. Hoof anatomy- a beginner's guide. Prieiga per internetą: http://www.epauk.org/about-equine-podiatry/articles/hoof-anatomy-a-beginners-guide/. Peržiūra 11-06, 2017.
11. Kaneps AJ, Turner TA. Chapter 15 - Diseases of the foot. In: by E, Hinchcliff KW, Kaneps AJ, Geor RJ, by F, Bayly W, editors. Equine Sports Medicine and Surgery Oxford: W.B. Saunders; 2004. p. 260-288.
12. Kaneps AJ. 14 - Diseases of the foot. In: Hinchcliff KW, Kaneps AJ, Geor RJ, editors. Equine Sports Medicine and Surgery (Second Edition): W.B. Saunders; 2014. p. 253-274.
13. Robert C. McClure. Functional Anatomy of the Horse Foot. 1999; prieiga per internetą:
http://extension.missouri.edu/p/G2740. peržiūra 11-05, 2017.
14. O'grady SE. Guidelines for trimming the equine foot: A review. 2009 01;55:218-225. 15. Ross MW, Dyson SJ. Diagnosis and management of lameness in the horse. Philadelphia [Pa.]: Saunders; 2003. p. 250-297.
35 16. Sellnow L. The equine foot. 2006; prieiga per internetą:
http://www.thehorse.com/articles/16240/anatomy-and-physiology-part-5-the-equine-foot. žiūrėta 11-05, 2017.
17. Bowker RM, Linder K, Van Wulfen KK, Sonea IM. Anatomy of the distal
interphalangeal joint of the mature horse: relationships with navicular suspensory ligaments, sensory nerves and neurovascular bundle. Equine Vet J 1997 Mar;29(2):126-135.
18. Kainer RA. Clinical Anatomy of the Equine Foot. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice 1989 April 1989;5(1):1-27.
19. Turner T, Acvs D. How to subjectively and objectively examine the equine foot. 2017 11. 20. Ramey P. Care and rehabilitation of the equine foot. Care and rehabilitation of the equine foot :; Practical instruction for the equine veterinarian, farrier and trimmer; details internal anatomy and development, caudal foot pain and laminitis treatment, plus help for countless other hoof problems Lakemont, Ga.: Hoof Rehabilitation Publishing, LLC; [2011]. p. 332-335.
21. Thomason JJ, McClinchey HL, Jofriet JC. Analysis of strain and stress in the equine hoof capsule using finite element methods: comparison with principal strains recorded in vivo. Equine Vet J 2002 Nov;34(7):719-725.
22. Pollitt CC. The anatomy and physiology of the hoof wall. Equine Veterinary Education 1998;10(S4):3-10.
23. Hunt RJ. Farriery for the hoof with low or underrun heels. Vet Clin North Am Equine Pract 2012 Aug;28(2):351-364.
24. van Heel MC, Kroekenstoel AM, van Dierendonck MC, van Weeren PR, Back W. Uneven feet in a foal may develop as a consequence of lateral grazing behaviour induced by conformational traits. Equine Vet J 2006 Nov;38(7):646-651.
25. O'Grady SE, Dryden VC. Farriery for the hoof with a high heel or club foot. Vet Clin North Am Equine Pract 2012 Aug;28(2):365-379.
26. Moyer W, Anderson JP. Sheared heels: diagnosis and treatment. J Am Vet Med Assoc 1975 Jan 1;166(1):53-55.
27. O'Grady SE. Farriery for the Hoof with a Sheared Heel. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice 2012 August 2012;28(2):381-392.
28. Thomas HS. Contracted and sheared heels
. 2009; prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/24504/contracted-and-sheared-heels. peržiūrėta 11-06, 2017.
29. Schramme MCA, Labens R. Chapter 16 - Orthopaedics 2. Diseases of the foot and distal limbs. In: Mair TS, Love S, Schumacher J, Smith RK, Frazer G, editors. Equine Medicine, Surgery and Reproduction (Second Edition) Oxford: W.B. Saunders; 2012. p. 329-368.
36 30. Pleasant RS, O'Grady SE, McKinlay I. Farriery for hoof wall defects: quarter cracks and toe cracks. Vet Clin North Am Equine Pract 2012 Aug;28(2):393-406.
31. Ross W, Kaneene J, Gardiner J. Survival analysis of risk factors associated with the occurrence of lameness in a Michigan horse population. Am J Vet Res 1998 January;59(1):23—29.
32. Holzhauer M, Bremer R, Santman-Berends I, Smink O, Janssens I, Back W. Cross-sectional study of the prevalence of and risk factors for hoof disorders in horses in The Netherlands. Prev Vet Med 2017 May 1;140:53-59.
33. Eggleston RB. Equine Imaging: The Framework for Applying Therapeutic Farriery. Veterinary Clinics of North America: Equine Practice 2012 August 2012;28(2):293-312.
34. Balch OK, Butler D, Collier MA. Balancing the normal foot: hoof preparation, shoe fit and shoe modification in the performance horse. Equine Veterinary Education 1998;10(S4):30-41.
35. Prieina per internetą http://rockleyfarm.blogspot.lt/2012/08/hoof-pastern-angles-shoes-and-back-of.html, peržiūrėta 2017.11.26
36. Melo U, Santiago RMFW, Barrêto Jr RA, Ferreira C, Bezerra M, Palhares MS. Biometry and hoof balance alterations in horses used to vaquejada. 2011 01;5:368-375.
37. Wright IM, Douglas J. Biomechanical considerations in the treatment of navicular disease. Vet Rec 1993 Jul 31;133(5):109-114.
37
PRIEDAI
Klinikinės apžiūros anketa
1.Apžiūros data: 2.Amžius: 3.Veislė: 4.Lytis: 5.Drožimo intervalai: 6.Kaustomas ar ne:7. Kanopų išvaizda (skilimai, nulūžimai): 8. Kanopos ragas : 9. Kanopos forma: 10. Varlė: 11. Padas: 12. Užpenčiai 14. Baltoji linija: 15. Arklio stovėsena:
16. Kanopos statymas judėjimo metu: 17. Buvusios kanopų traumos, ligos: Matavimai:
1. Arklio ūgis:
2. Krūtinės apimtis (svoris):
3. nuo apynagės iki priekinės sienelės vidurio:
PK: PD: GK: GD: 4. Pado ilgis:
PK: PD: GK: GD: 5. Pado plotis:
38 6. Varlės plotis:
PK: PD: GK: GD: 7. Varlės ilgis:
PK: PD: GK: GD: 8. Priekinės sienelės ir pado kampas (°):
PK: PD: GK: GD 9. Kanopos ir čiurnos sąnarių ašis priekinėse kojose (kampas):
10. Baltosios linijos plotis:
