Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Dovilė Bakšytė
BEDARBYSTĖS
SĄSAJOS SU SVEIKATA IR
SVEIKA MITYBA
Magistro diplominis darbas(Visuomenės sveikata: sveikatos ekologija)
Mokslinė vadovė: doc., dr. Rūta Ustinavičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (ekologija)
BEDARBYSTĖS SĄSAJOS SU SVEIKATA IR SVEIKA MITYBA Dovilė Bakšytė
Mokslinis vadovas doc., dr., Rūta Ustinavičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2011. 71 p.
Darbo tikslas – įvertinti bedarbystės sąsajas su sveikata ir sveika mityba.
Metodai: tyrimo objektas – Šakių miesto ir rajono bedarbiai, užsiregistravę Šakių darbo biržoje. Anoniminės anketinės apklausos metu buvo apklausti 365 bedarbiai (atsako dažnis 95 proc.). Gauti tyrimo duomenys apdoroti naudojant statistinių duomenų analizės SPSS 15.0 for Windows programą.
Rezultatai: Nustatyta, kad trečdaliui bedarbių vienam šeimos nariui per mėnesį teko mažiau nei 199 litai, taip pat tik trečdaliui niekada netrūko pinigų maisto produktams įsigyti, kai tuo tarpu gyvenantiems kaime pinigų maisto produktams įsigyti trūkdavo du su puse karto dažniau, nei gyvenantiems mieste. Taip pat nustatyta, kad bedarbiai dažniau savo sveikatą vertina blogai, nes tik 33,2 proc. respondentų nurodė, kad jų sveikata yra gera ar gana gera, o tarp ilgalaikių bedarbių tokių buvo tik 25,6 proc. Net ketvirtadalis respondentų pažymėjo, kad serga depresija, iš jų 67,7 proc. buvo moterys. Pastebėta, kad bedarbės moterys turi 2,3 kartus daugiau galimybių sirgti depresija, lyginant su vyrais (GS=2,36). Kad sveikata bloga ar vidutiniška, dažniau nurodė bedarbės moterys, taip pat, blogai savo sveikatą vertinti didžiausią įtaką turėjo gyvenamoji vieta, amžius bei finansinės galimybės. Nustatyta, kad ilgalaikiai bedarbiai dažniau nevalgo pusryčių nei trumpalaikiai. Pusryčių valgymas buvo statistiškai patikimai susijęs su išsilavinimu, 89,3 proc. aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių bedarbių valgė pusryčius (p=0,002). Trečdalis bedarbių turėjo viršsvorį, tuo tarpu moterys, dažniau nei vyrai, turėjo I laisnio nutukimą. Daugiau nei kas dešimtas bedarbis naudojo gyvulinius taukus maisto gaminime. Nesveiką maistą kur kas rečiau vartojo vyresnių amžiaus grupių bedarbiai. Dvigubai daugiau trumpalaikių bedarbių, nei ilgalaikių, pažymėjo, kad žino, kas yra racionali mityba (p=0,028), taip pat, ilgiau nei metus buvimas bedarbiu pusantro karto didino galimybę nekreipti dėmesio į sveiką mitybą (GS=1,59).
Išvados: Trečdaliui bedarbių trūksta pinigų maisto produktams įsigyti, o gyvenimas kaime didina galimybę pritrūkti pinigų maistui 1,7 kartus. 66,8 proc. bedarbių savo sveikatą vertina vidutiniškai, gana blogai ir blogai. Pusryčius rečiau valgo ilgalaikiai bedarbiai, lyginant juos
su trumpalaikiais. Bedarbiai nepakankamai vartoja žuvies bei grūdinių kultūrų produktų, piktnaudžiauja druska.
SUMMARY
Public health (Health Ecology)
UNEMPLOYMENT RELATIONSHIP TO HEALTH AND HEALTHY NUTRITION Dovilė Bakšytė
Supervisor Rūta Ustinavičienė, Dr. Sc. Assoc. Professor
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas Medical Academy, Lithuanian University of Health Science, Kaunas; 2010. 71 p.
Aim of the study: to evaluate unemployment relationship to health and healthy nutrition. Methods: the object of the study – unemployed people who were registered at labor exchange office of Šakiai district. 365 unemployed were questioned by using anonymous survey
(response rate 95 %). The data was systemized by using SPSS 15.0 fot Windows.
Results: it is found that for one-third of unemployed get less then 199 litas per month for one member of their family, also only for the one-third of unemployed never lack money for buying food when those who live in a village lack money for the food two and a half time often compaired with those who live in a city. Also it is found that only 33,2 % unemployed state that their health is good or very good and only 25,6 % of long term unemployed stated the same. One-fourth of respondents reported that they have a depression, 67,7 % of them were women. It is noticed that unemployed woman have 2,3 times more possibilities to have a depression comparing with men (OR=2,36). Women had poor self-assessed health more often than men, to have poor self-assessed health was predetermined by location of living, age and financial abilities. It is identified that long term unemployed skip breakfast more often than short term unemployed. Breakfast eating was significantly associated with education: 89,3 % unemployed with higher education ate breakfast (p=0,002). One-third of unemployed were overweight, women had I degree of obesity more often than men. More than one in ten used animal fats to prepare food. Unhealty food use was less frequent in older age groups of unemployed. Short-term unemployed state that they know what rational nutrition is twice more than long term unemployed (p=0,028), more than one year without job had one and a half time more posibilities to ignore healthy nutrition (OR=1,59).
Conclusions: one-third of unemployed lack of money to purchase food, living in a village increases the possibility of lacking food for 1,7 times. 66,8 % of unemployed have poor self-related health. Long term unemployed skip breakfast more often than short term unemployed. Unemployed lack of use fish, cereal products and abuse of salt.
TURINYS
SANTRUMPOS ...6
ĮVADAS...7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...10
1.1. Bedarbystės sąvoka, rūšys...10
1.2. Teorijos, aiškinančios ryšį tarp bedarbystės ir sveikatos ...11
1.3. Bedarbystės įtaka sveikatai ...12
1.3.1. Nedarbo ir sveikatos ryšys tarp moterų...13
1.3.2. Bedarbystės ir sveikatos ryšys tarp žmonių su negalia ...13
1.3.3. Darbo poveikis sveikatai: sveiko darbuotojo efektas ...14
1.3.4. Darbo poveikis sveikatai ...15
1.3.5. Psichologinės nedarbo pasekmės ...17
1.3.6. Bedarbystė ir kiti sveikatos sutrikimai ...19
1.4. Mityba ...20
1.4.1. Mitybos režimas ...23
1.5. Bedarbystės sąsajos su sveika mityba ...24
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ...26
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...29
3.1. Bedarbių demografiniai, socialiniai duomenys, subjektyvus ekonominis vertinimas ...29
3.2. Bedarbių subjektyvus sveikatos vertinimas ...35
3.3. Mitybos įpročiai ...42
IŠVADOS...54
REKOMENDACIJOS...55
LITERATŪRA...57
SANTRUMPOS
FAO – Juntinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agriculture Organization of the United Nations)
GS – galimybių santykis
HRQOF – su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (angl. health related quality of life) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
KMI – kūno masės indeksas
KMU – Kauno medicinos universitetas lls – laisvės laispsnių skaičius
Lt – litas
p – pasikliovimo lygmuo PI – pasikliautinasis intervalas proc. – procentai
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. tumpinys WHO) TDO – Tarptautinė darbo organizacija (anlg. Trumpinys ILO) ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas
ĮVADAS
Paskutiniaisiais metais vis augantis bedarbystės lygis tapo plačiai paplitusia ekonomine problema visame pasaulyje (ILO, 2009). Išankstiniais Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis, nedarbo lygis Europos Sąjungoje 2010 m. buvo 9,6 procento. Aukščiausias nedarbo lygis tarp Europos Sąjungos šalių buvo Ispanijoje – 20,1 procento, žemiausias – Nyderlanduose – 4,5 procento. Išankstiniais Eurostato duomenimis, 2010 m. nedarbo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo 9,6 procento, Japonijoje – 5,1 procento (Statistikos departamentas, 2011). Tuo tarpu Lietuvoje, Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2006 m. nedarbo lygis šalyje buvo 5,6 procento, o iki 2010 išaugo net iki 17,8 procento (Statistikos departamentas, 2011).
Pasaulio sveikatos organizacija (WHO, 2003) teigia, kad nedarbas daro didelę įtaką žmonių sveikatai, nes sveikata pakrypsta blogąja linkme net jau tada, kai žmogus pajunta grėsmę dėl darbo netekimo, kas vėliau gali peraugti į chronišką stresorių, kurio poveikis auga kartu su jo veikimo trukme, o tai padidina apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose skaičių dėl įvairių sveikatos sutrikimų.
Jau nuo seniai dėl augančio bedarbių skaičiaus visame pasaulyje ir įrodymų, kad bedarbystė gali stipriai paveikti individo sveikatą, nedarbo ir jo įtakotos sveikatos temos tapo svarbiomis ne tik visuomenės sveikatą tyrinėjantiems moklininkams. Įrodyta, kad bedarbystė
įvairiais būdais, tiesiogiai ar netiesiogiai, veikia asmens tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą, pavyzdžiui, žmogus kenčia nuo finansinio nepritekliaus, nuo socialinio statuso ir pasitikėjimo savo jėgomis praradimo, asmens gyvenime išsibalansuoja dienos laiko struktūra, jis praranda socialinę paramą (Rasky, 1996; Bartley, 1994). Taip pat buvo įrodytas ryšys tarp bedarbystės ir padidėjusio mirtingumo (Morris, 1994) bei sergamumo (Rodriguez, 1994), lyginant juos su dirbančiais žmonėmis. Lietuvoje bedarbių sveikatos tema mokslinių publikacijų vos keletas. Išsamiausiai šią temą nagrinėjo Stankūnas (2009), kuris aprašė Lietuvos bedarbių vidinę darną, psichosocialinę sveikatą.
Tačiau užsienio mokslininkų, išsamiai nagrinėjančių ryšius tarp mitybos ir bedarbystės, pavyko rasti vos keletą. Jie tegia, kad bedarbių mityba yra skurdensė, nei dirbančiųjų, jie dažniau skundžiasi įvairiais mitybos sutrikimais (Florkowski, 1999; Rasky, 1996; Sarlio-Lähteenkorva, 2001). Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų bedarbių mitybos klausimais rasti nepavyko, taigi galima teigti, kad šiai svarbiai visuomenės sveikatos sričiai Lietuvoje nebuvo skirta jokio dėmesio.
Minėta situacija ir tai, kad tyrimų apie Lietuvos bedarbių sveikatą atlikta mažai, o jų mitybos įpročiai nenagrinėti, paskatino pabandyti išsiaiškinti šiuos aspektus.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – Įvertinti bedarbystės sąsajas su sveikata ir sveika mityba.
Uždaviniai:
1. Įvertinti bedarbių demografinius bei socialinius duomenis.
2. Įvertinti bedarbių subjektyvų sveikatos vertinimą bei jo ryšius su demografiniais, socialiniais ir ekonominiais veiksniais.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Bedarbystės sąvoka, rūšys
Lietuvos Statistikos departamento atliktuose užimtumo tyrimuose (2010) bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas: bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti. Bedarbių grupei pagal TDO taip pat priskiriami:
- asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo;
- studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys užsiimantys neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti;
- moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi savaites) pradėti dirbti;
TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvoje. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme bedarbis – tai nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, nesimokantis pagal dieninę mokymo formą, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo ir pasirengęs dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas, 2004).
Ilgalaikiai bedarbiai – bedarbiai, ieškantys darbo vienus metus ir ilgiau (LSD, 2010). Ekonomistai (Davulis, 2003; Lukoševičius, 2003; Paulavičius, 1998) nedarbą skirsto į 5 rūšis:
Paprastasis nedarbas atsiranda žmonėms išeinant iš darbo dėl asmeninių priežasčių, pavyzdžiui, ieškant geresnio darbo, ieškant darbo baigus mokslą arba kursus, persikeliant į kitą gyvenamąją vietą arba pasibaigus tam tikro darbo sezonui. Pastarųjų dviejų priežasčių sukeltas nedarbas dar vadinamas migruojančiu, arba sezoniniu, nedarbu. Paprastasis nedarbas
trunka neilgai (4-6 savaites), bet visiškai pašalinti jo negalima. Tai laikoma normaliu reiškiniu, jei jis neviršija tam tikro masto.
Ciklinis nedarbas susijęs su ekonominiu ciklu, t.y. su ūkio aktyvumo svyravimu. Kai sumažėja ūkinis aktyvumas ir ekonomika pradeda smukti, padidėja ir nedarbas. Tokią nedarbo rūšį galima apibūdinti kaip menkos paklausos nedarbą. Tai periodinis rinkos ekonomikos reiškinys, galintis pasiekti didelių mąstų.
Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo, nes jų specialybė tampa nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl reikia ilgesnio laiko, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją, arba ją turės pakęsti,
įgydamas kitą specialybę ir tam tikrą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje. Šios kategorijos bedarbiai sudaro pagrindinę oficialiai registruojamų bedarbių dalį.
Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai ir t. t.), asmenys, dirbantys nevisą darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kurios galėtų patenkinti bent minimalius jų ir jų šeimų poreikius. Šio nedarbo mastai atsiskleidžia tik tada, kai atsiranda daug laisvų darbo vietų (pvz. hidroelektrinių, tunelių, kanalų ir kitų stambių objektų statyba, naujų stambių įmonių atidarymas ir kt.)
Sustingęs nedarbas. Šiai rūšiai priklauso tų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Todėl jų nedarbo laikotarpiai dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus, bei ilgalaikius bedarbius.
1.2. Teorijos, aiškinančios ryšį tarp bedarbystės ir sveikatos
Švedijos mokslininkai Janlert ir Hammarstrom (2009) atliko kohortinį tyrimą, kuris užtruko 14 metų, norėdami išsiaiškinti, kuris modelis, aiškinantis bedarbystės ir sveikatos ryšį, yra svarbiausias. Savo darbe jie apžvelgia 6 modelius: ekonominio nepritekliaus, kontrolės trūkumo, streso, socialinės paramos, ir latentinių funkcijų.
Ekonominio nepritekliaus modelis (Economic deprivation model). Tai klasikinis sociologinis modelis. Pagal šį modelį, darbo neturintys žmonės turi mažiau pinigų, o finansinis nepriteklius, tiesiogiai ar netiesiogiai, tampa prielaida geros sveikatos blogėjimui. Jį galima paaiškinti labai paprastai: bedarbiai, skurstantys žmonės, stokoja maisto produktų, neturi tinkamo būsto ar drabužių, o tai sąlygoja sveikatos praradimą. Šis modelis taip pat siūlo, kaip galima sušvelninti žalą darantį nepritekliaus poveikį: suteikiant finansinę paramą bedarbiams.
Kontrolės trūkumo modelis (Control model). Šis modelis apima daug skirtingų paaiškinimų, tačiau jie visi veda į tai, kad galimybė kontroliuoti (arba galvojimas, kad gali kontroliuoti) aplinką yra labai svarbi sąlyga siekiant reaguoti į esančią nedarbo situaciją. Pagal šį modelį, asmuo negali būti pasyvus ir tapti priklausomu tik nuo aplinkos, darbo neturintis žmogus turi būti motyvuotas pakeisti savo situaciją. Taigi, žmogus, kuriam yra svarbu turėti veiklą gyvenime, padėtį visuomenėje, socialinius kontaktus, linkęs sirgti rečiau.
Streso modelis (Stress model). Bedarbystė gali būti įvardijama kaip stresorius, kuris pradeda ištisą grandinę kitų stresinių reakcijų. Šios reakcijos gali sąlygoti psichologinius, fiziologinius simptomus ir elgsenos pokyčius, pavyzdžiui, darbo neturintis žmogus gali susirgti depresija, ar pradėti vartoti alkoholį, tabaką.
Socialinės paramos modelis (Social support model). Pagal šį modelį, socialinių ryšių stoka ar jų nebuvimas, manoma, turi tiesioginių pasekmių sveikatai. Žmogaus esminis poreikis yra socializacija, kai jos nėra, galimas nepalankių sveikatai reakcijų vystymąsis, pavyzdžiui, depresijos.
Latentinių funkcijų modelis (Model of latent functions). Šio modelio idėja yra ta, kad darbo turėjimas prisideda prie taip vadinamų latentinių funkcijų. Latentinės funkcijos – dienos
įtaka paroje, socialinių kontaktų turėjimas (neskaitant šeimos narių), veiklos turėjimas, vieta visuomenėje ir pan. Kai kurių nors latentinių funkcijų trūksta žmogaus gyvenime, gali pablogėti jo sveikata. Anksčiau minėtų švedų mokslininkų teigimu, pastarasis modelis yra pats sėkmingiausias, norint įvertinti ryšį tarp nedarbo ir sveikatos.
1.3. Bedarbystės įtaka sveikatai
Šiuo metu nedarbo mažinimas turėtų būti vienas iš svarbiausių uždavinių visos Europos politikams. Tai yra opi ne tik ekonominė problema. Per 1990-tuosius metus ekonomikos bei darbo rinkos pokyčiai daugelyje industrinių valstybių stipriai padidino nesaugumo jausmą,
kad gali prarasti darbą, kuris pasireiškė kaip chroninis stresosius, įtakojantis naujų ligų atvejų atsiradimą ir dažnesnį sveikatos priežiūros paslaugų vartojimą (Bustillo, 2006). Tačiau ne tik šiuo laikotarpiu buvo tyrinėjamas ryšys tarp darbo neturėjimo ir sveikatos.
1.3.1. Nedarbo ir sveikatos ryšys tarp moterų
Nemažai mokslininkų tyrinėjo tik moterų darbo ir sveikatos sąsajas. Kai kurios moterys nedirba ne todėl, kad skundžiasi bloga sveikata, bet dėl to, kad paskiria savo gyvenimą vaikų auginimui ir/arba namų priežiūrai. Tačiau yra daugybė moterų, kurios renkasi darbą, derindamos jį su vaikų auginimu ir/arba namų priežiūra. Kai kurie žmonės gali sakyti, kad toks didelis gyvenimo tempas turėtų sąlygoti blogesnę sveikatą, nes tokios moterys patiria daugiau stresinių situacijų, taip pat joms lieka mažiau laiko užsiimti sveikatingumo veikla, pavyzdžiui, mankšta. Tačiau, lyginant dirbančias moteris su tomis, kurios yra bedarbės,
įskaitant ir tas, kurios yra vadinamos „namų šeimininkėmis“, darbas nebuvo susijęs su blogesne sveikata (Repetti, 1989). Atvirkščiai, įrodyta, kad darbas yra susijęs su geresne moters sveikata (Adelmann, 1990; Arber, 1985; Jennings, 1984; Roos, 2005; Waldron, 1986; Jacobs, 1988). Be to, Viskonseno mokslininkai patvirtino, jog šioje valstijoje dirbančių moterų mirtingumo lygmuo buvo mažesnis nei tų, kurios rūpinosi tik namais (Passannante, 1985).
Gali kilti diskusijos, kad nebuvo pastebėtas neigiamas darbo poveikis moterims, nes šiuolaikinėje visuomenėje vyrai padeda susitvarkyti su namų ruoša, tačiau net ir labai tradicijas vertinančiose kultūrose, kur namų ruoša tik moterų reikalas, pavyzdžiui Ispanijoje, darbą turinčios moterys buvo geresnės sveikatos, nei namų šeimininkės (Artazcoz, 2004). Be to, netekėjusios bedarbės moterys D. Britanijoje (Baker, 1999), bedarbės darbininkų klasės moterys britės (Parry, 1986), bei bedarbės amerikietės (Chandler, 2005) turėjo daugiau psichinės sveikatos problemų, įskaitant ir depresiją, lyginant su tom, kurios turėjo darbą.
1.3.2. Bedarbystės ir sveikatos ryšys tarp žmonių su negalia
Lietuvos mokslininkai Lagūnaitė ir Zaborskis (2010) tyrė jaunų lengvą psichinę negalią turinčių žmonių įdarbinimo ypatumus ir galimybes Kauno mieste ir priėjo tokią išvadą, kad darbas teigiamai veikia lengvą psichinę negalią turinčių žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę, tačiau valstybės politika ir strategija neužtikrina šių žmonių įdarbinimo, be
to, tyrimo metu paaiškėjo, jog Lietuvoje tik 39,7 proc. darbdavių įdarbintų tokius asmenis, o 48,2 proc. darbdavių teigia, kad darbo rinka neįgaliesiems yra uždara.
JAV mokslininkai taip pat tyrinėjo nedarbo ir sveikatos ryšį tarp žmonių, turinčių negalią. Iš viso buvo apklausta 47,377 tūkst. žmonių nuo 25 iki 64 metų amžiaus, kurie turėjo kokią nors negalią. Tie, kurie turėjo darbą, žymiai rečiau skundėsi protiniu nuovargiu (18 proc.), nei bedarbiai (40 proc.). Ši tendecija išliko netgi lyginant grupes tarp demografinių ir asmeninių rodiklių, tokių kaip amžius, lytis, rasė, išsilavinimas, vedybinis statusas, kūno masės indeksas, subjektyvus sveikatos vertinimas (Okoro, 2007).
Įvairiuose tyrimuose pateikiami ir kitoki sveikatos ir darbo ryšių pavyzdžiai. Pavyzdžiui, buvo matuojama su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (HRQOL) naudojant trumpos formos sveikatos klausimyną (SF-36). Tyrimo metu nustatyta, kad dirbantys kanadiečiai, turintys stuburo smegenų pažeidimus (Leduc, 2002) ir žmonės, sergantys išsėtine skleroze (Miller, 2006), bet turintys darbą, savo sveikatą vertino geriau nei tie, kurie turėjo tas pačias negalias, bet buvo bedarbiai. Taip pat, ŽIV/AIDS infekuotų dirbančių Australijos vyrų subjektyvus sveikatos vertinimas buvo daug geresnis, tuo tarpu darbo neturintys vyrai dažniau skundėsi dėl ŽIV/AIDS susijusiais sipmtomais ir buvo labiau psichologiškai pažeidžiami (Fogarty, 2007). Be to, Marwaha and Johnson (2004) tirdami dirbančius bei šizofrenija sergančius asmenis priėjo išvadą, jog darbas yra susijęs su rečiau pasireiškiančiais ligos simptomais bei geresne gyvenimo kokybe. Taip pat buvo rastas ryšys tarp darbo neturėjimo ir blogesnės psichinės sveikatos, tiriant žmones su fizine negalia. Jie buvo linkę dažniau sirgti depresija (Turner, 2004).
Taigi, nemažai mokslinių tyrimų analizuoja darbo ir sveikatos sąsajas, tiriant suaugusius žmones, lyginant tik moteris arba žmones, turinčius negalią, tačiau vis vien kyla klausimas: ar sveikesni žmonės labiau nori ir gali dirbti, nei sergantys, ar ištikrųjų pats darbas gerina žmonių sveikatą?
1.3.3. Darbo poveikis sveikatai: sveiko darbuotojo efektas
Toliau bus apžvelgiami aštuoni moksliniai straipsniai, kuriuose iš viso buvo tiriama 5,378 tūkt. respondentų iš keturių skirtingų šalių. Šiuose straipsniuose buvo keliama prielaida, kad sveikata įtakoja darbo turėjimą, kas dažnai yra įvardijama kaip sveiko darbuotojo efektas – tai toks reiškinys, kai dirbančių žmonių mirtingumo lygmuo yra mažesnis nei nedirbačiųjų mirtingumo lygmuo, nes pastarieji iškrenta iš darbo rinkos dėl savo ligos (Biology-Online.org dictionary). Pavyzdžiui, Taris (2002) ištyrė, kad olandų jaunimas nuo 18 iki 26 metų amžiaus,
kurie turėjo geresnę psichinę sveikatą, lyginant su savo bendraamžiais, buvo linkę darbo ieškojimąsi atidėti vėlesniam laikui. Norvegijos mokslininkas priėjo išvadą, kad žmonės, kuriems nustatytos psichologinės problemos, mažiau bijojo būti atleisti iš darbo, lyginant su sveikais žmonėmis, kai abi tiriamos grupės žinojo apie tokią grėsmę (Mastekaasa, 1996). Kitas norvegų mokslininkas (Claussen, 1993) atskleidė tai, kad darbo neturintys norvegai, kuriems buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, 70 proc. rečiau norėjo gauti darbą, lyginant su tais, kurių psichinės sveikatos testai buvo geresni, pastarieji norėjo kuo greičiau įsidarbinti. Be to, tyrinėjant vidutinio amžiaus Amerikos moteris (Waldron, 1982; Waldron, 1988) buvo pastebėta tendencija, kad prastai savo sveikatą vertinančios moterys dažniau išeidavo iš darbo ir rečiau į jį sugrįždavo. Kitas būdas tirti sveiko darbuotojo efektą yra analizuoti laipsniškai blogėjančią sveikatą. Pavyzdžiui, buvo tiriami 702 Australijoje gyvenantys vyrai, infekuoti ŽIV/AIDS. Tie, kurie apie savo ligą sužinojo vėliau, buvo labiau linkę ieškotis darbo (Fogarty, 2007). Būtų galima daryti tokią išvadą, kad palaipsniui blogėjanti sveikata mažina norą užsiimti veikla, šiuo atveju – dirbti.
Sveiko darbuotojo efektas taip pat gali būti įrodytas pirmiausia pagerinant žmogaus sveikatą kokiu nors gydymo metodu ir tada stebint, ar didėja asmens noras ieškotis darbo. Nors ir nebuvo rasta straipsnių, kurie tai tirtų tiesiogiai, tačiau Ipsen (2006) atskleidė, kad kai asmenys, turintys fizinę negalią, mankštinosi ir visapusiškai pagerino savo sveikatą, jų
įsidarbinimo tikimybė paaugo 8,4 proc. Šie rezultatai parodo, kaip svarbu stiprinti savo sveikatą žmonėms, turintiems negalią ir norintiems turėti darbą. Panašius tyrinėjimus atliko ir amerikiečių mokslininkai (Lichtenstein, 2004), tyrę Krono liga sergančius asmenis. Jie nustatė, kad 34 proc. asmenų, kuriems padėjo gydymas, įsidarbino, lyginant su 16 proc. tų, kuriems gydymas nepadėjo.
1.3.4. Darbo poveikis sveikatai
Nors ir ankščiau aptartuose mokliniuose tyrimuose įrodomas sveiko darbuotojo efektas, tačiau vis tiek mokslinėje literatūroje yra daugybė straipsnių, kuriuose pagrindžiamas atvirkštinis sveikatos ir dabo ryšys – darbas pagerina asmens sveikatą.
Graetz (1993) tyrinėjo darbo ir nedarbo daromą efektą sveikatai tarp Australijos jaunimo (16-25 metų amžiaus). Šiuo tyrimu jis norėjo paneigti sveiko darbuotojo efektą ir
įrodyti, jog tikrai egzistuoja ryšys, kad darbo turėjimas įtakoja geresnę sveikatą. Respondentai, kurie teigė turintys vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, buvo pašalinti iš
tyrimo, siekiant atmesti darbo poveikį sveikatai ir atvirkščiai. Be to, sveikatos skirtumai buvo tikrinami prieš ir po bedarbystės statuso pasikeitimo. Taigi, lyginant tuos, kurie prieš tyrimą dirbo ir tyrimo pabaigoje vis dar turėjo darbą, su tais, kurie tyrimo pradžioje turėjo darbą, bet vėliau jį prarado, pastebėta, kad tarp šių grupių nebuvo jokių sveikatos skirtumų, kol jie dirbo. Taip pat jokių sveikatos skirtumų nepastebėta ir tarp tų, kurie darbo neprarado per visą tyrimo laikotarpį, tačiau užfiksuotas stiprus sveikatos pablogėjimas tarp tų, kurie tapo bedarbiais.
Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitame tyrime (Linn, 1985), kur buvo tiriami Amerikos karo veteranai nuo 35 iki 60 metų amžiaus. Jų sveikatos būklė buvo vienoda iki tol, kol visi turėjo darbą, tačiau vėliau pusė iš jų tapo bedarbiais ir jiems pasireiškė įvairūs somatiniai simptomai, depresija, nerimas, padaugėjo dienų, praleidžiamų lovoje, padaugėjo vizitų pas gydytojus, jiems dažniau reikėjo gerti vaistus, taip pat jie prasčiau vertino savo sveikatą lyginant su tais, kurie darbą vis dar turėjo. Panašūs rezultatai buvo gauti ir jau minėto tyrimo metu lyginant dvi grupes: asmenis, kurie neturėjo darbo tyrimo pradžioje ir pabaigoje, ir asmenis, kurie neturėjo darbo, bet vėliau įsidarbino (Graetz, 1993). Nepastebėta jokių sveikatos skirtumų, kol abiejose grupėse esantys asmenys buvo bedarbiais, tačiau vėliau,
įsidarbinusių teigimu, jų sveikata žymiai pagerėjo, kai tuo tarpu likusių bedarbiais nepakito. Taip pat, tyrinėjant Britanijos šešiolikmečius, kurie baigia mokyklą (Jackson, 1983) bei Australijos jaunimą, kurie taip pat baigia mokyklą (Winefield, 1991) pastebėta, kad jaunimo psichologinė įtampa stipriai sumažėja įsidarbinus.
Yra dar viena mokslinių tyrinėjimų sritis, kuria galima įrodyti darbo turėjimo naudą sveikatai. Tai yra situacijų apžvalga, kuriose darbo praradimas nėra susijęs su bloga sveikata, t.y. kokios nors įmonės užsidarymas, bankrutavimas ar restruktūrizacija, kurių metu visi darbuotojai netenka darbo. Pavyzdžiui, vienoje Britanijos įstaigoje dirbę 666 darbuotojai neteko darbo dėl šios įstaigos privatizacijos. Visi darbuotojai turėjo ieškotis naujų darbų. Tiems, kuriems nepavyko susirasti darbo arba jie įsidarbino tik trumpam terminui, pastebėti
įvairūs prichologiniai sutrikimai, jie dažniau lankėsi pas savo šeimos daktarus, lyginant su susiradusiais kitą darbą kolegomis (Ferrie, 2001). Taip pat, užsidarius baldų gamyklai Austrijoje, asmenys, kuriems nepavyko susirasti darbo ištisus metus, tvirtino, kad pablogėjo jų psichinė, fizinė sveikatos, jie dažniau naudojosi sveikatos priežiūros paslaugomis (Studnicka, 1991). Tačiau nereikia atmesti galimybės, kad sveikatos pablogėjimas galėjo būti susijęs ir su buvusio darbo specifika.
Taigi, minėtose studijose yra aiškiai įrodomas ryšys tarp bedarbystės ir sveikatos: tie, kurie turi darbą yra sveikesni už bedarbius.
1.3.5. Psichologinės nedarbo pasekmės
Mokslinėje literatūroje galima rasti daugybę straipsnių, įrodančių, kad bedarbystė
įtakoja žmogaus psichologinę sveikatą. Įvairūs moksliniai tyrimai aprašo nedarbo sukeliamus psichologinius išgyvenimus: priešiškumą, depresiją, nusivylimą, pyktį, kaltę, nerimą, elgesio pasikeitimą, mąstymą apie savižudybę, gyvenimo džiaugsmo praradimą ir pan., taip pat ir fiziologinius sutrikimus: širdies – kraujagyslių, imuninėje, virškinimo sistemose (Linn, 1985; Matoba, 2003;DeFrank, 1986; Hanisch, 1999; Janlert, 1992).
Žmogaus psichologinę reakciją į nedarbą sunkina šie veiksniai: 1. Labai ribotos piniginės lėšos;
2. Bedarbis netenka gyvenimo perspektyvos, kuri dažniausiai susijusi su profesija;
3. Nebelieka griežtos dienotvarkės ir laiko planavimo, kurį diktavo kasdieninė darbo rutina;
4. Nedarbas veda prie socialinės izoliacijos. Bedarbiui sunku užmegzti naujus kontaktus, kartu jis praranda socialinius ryšius su buvusiais kolegomis;
5. Bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės teikdavo darbas;
6. Daugumai vyrų nedarbas dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka tradicinio šeimos maitintojo vaidmens;
7. Bedarbiai dažnai patiria socialinę diskriminaciją. Labai sunku paneigti išankstinę nuostatą bedarbių atžvilgiu, tai dar labiau didina socialinę izoliaciją (Fürst, 1998).
Danijoje ir Suomijoje atlikto tyrimo metu pastebėta, kad abiejų šalių bedarbiai jautėsi blogai, jie tapo žemos savigarbos žmonės, stipriai sumažėjo jų pasitenkinimas gyvenimu, jiems buvo dažniau nustatomi depresijos simptomai, lyginant su dirbančiais asmenimis (Ervasti, 2002). Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog nuo 20 iki 25 metų turintys bedarbiai turi daugiau psichinės sveikatos sutrikimų, lyginant su dirbančiais ar studijuojančiais bendraamžiais (Axelsson, 2002).
Jungtinių Amerikos Valstijų moklininkai nagrinėjo ryšį tarp bedarbystės ir pablogėjusios psichologinės sveikatos. Jie (Kessler, 1987) įrodė, kad bedarbystė yra stipriai susijusi su padidėjusiu alkoholio vartojimu, psichikos ligomis, padidėjusiu nerimo jausmu, depresija, mintimis apie savižudybę, raminamųjų vartojimu ir dienomis, praleistomis lovoje.
Vėlesnėse studijose, atliktose Naujojoje Zelandijoje (Blakely, 2003), rašoma, kad bedarbystė yra stipriai susijusi su savižudybėmis 18-24 metų bedarbių vaikinų tarpe.
Artazcoz ir kitų (2004) teigimu vienas iš labiausiai ištirtų nedarbo poveikių sveikatai – sumažėjusi psichologinė gerovė. Buvo atlikta nemažai tyrimų, bandant išnagrinėti nedarbo
įtaką psichinės sveikatos sutrikimams tarp skirtingų lyčių. Įrodyta, kad nedarbo poveikis vyrams ir moterims yra skirtingas. Autoriai teigia, jog žmogus praradęs darbą, netenka pajamų šaltinio, tačiau taip atsitikus, jis gauna socialines išmokas. Tokiu būdu yra prarandama tik tam tikra pajamų dalis. Šis pajamų praradimas gali būti susijęs su pablogėjusia žmogaus psichine sveikata, tačiau tam įtakos turi ir pasikeitęs gaunamų pajamų socialinis kontekstas, kuris labai priklauso nuo socialinės klasės.
Artazcoz (2004) ir kiti, remdamiesi 1994 m. Šiaurės Ispanijos Katalonijos regione atliktu tyrimu, teigia, kad tiek vyrai, tiek moterys, kurie tyrimo metu turėjo darbą, turėjo mažiau nusiskundimų dėl pablogėjusios psichinės sveikatos. Ryškūs psichinės sveikatos sutrikimų skirtumai nustatyti tarp dirbančių ir nedirbančių vyrų. Tarp moterų aiškaus skirtumo nepastebėta. Be to, vyrai, neturintys darbo, dažniau skundėsi pablogėjusia psichine sveikata, nei moterys.
Scanlan ir Bundy (2008) atliko tyrimą Australijoje, kurio metu buvo lyginama 18-24 metų bedarbių sveikata tuo metu, kai nedarbo lygis šalyje buvo nedidelis (2007 m.) su laikotarpiu, kai nedarbo lygis buvo daug aukštesnis (1995-1996 m.). Tyrimo metu nustatyta, kad jaunų bedarbių fizinė bei psichologinė sveikata aukšto nedarbo lygio laikotarpiu buvo prastesnė, nei tuo metu, kai nedarbo lygis šalyje buvo žemas. Todėl pabrėžiama, kad valstybė turi skirti didesnį dėmesį jaunų bedarbių sveikatos apsaugai.
Bedarbis jaučia nuolatinį psichologinį nepasitenkinimą. Tai sukelia pasitikėjimo savimi praradimą ir apatiją, stiprų stresą bei asmens socialinio identiteto praradimą. Be to, pasitikėjimą savo jėgomis lemia ir nedarbo trukmė, t.y. kuo ilgiau žmogus yra bedarbis, tuo mažesnis pasitikėjimas savo jėgomis (Hamalainen, 2005). Tačiau pastėta ir tai, kad kuo greičiau asmuo susiranda kitą darbą, tuo mažiau yra pakenkiama jo psichologinei sveikatai. Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad pereinamasis laikotarpis nuo darbo turėjimo iki jo netekimo yra susijęs su padidėjusiu psichologiniu stresu, o vėliau vėl
įsidarbinus stebimas žymus psichologinės sveikatos pagerėjimas (Thomas, 2005).
Vienas pagrindinių darbą praradusiam asmeniui stresą sukeliančių veiksnių yra netikrumas dėl savo profesinės ateities ir socialinių ryšių sumažėjimas. Tyrimais įrodyta, kad psichologinės problemos dėl nedarbo yra tuo didesnės, kuo mažesni yra socialiniai ištekliai (išsilavinimas, santykiai šeimoje, socialiniai ryšiai, neprofesiniai interesai ir pan.). Dažnesnis
psichologinis nedarbo poveikis yra gėdos jausmas, priekaištai sau, abejojimas savimi ir nereikalingumo bei gyvenimo beprasmiškumo jausmas (Gruževskis, 2002). Kauno medicinos universiteto mokslininkas Stankūnas (2009) tyrė bedarbių vidinę darną ir priėjo išvadą, jog darbo neturinčių asmenų vidinė darna yra žema. Bedarbių, turinčių neigiamų psichosocialinės sveikatos elementų, vidinės darnos vidurkiai buvo mažesni palyginus su šių elementų neturinčiais bedarbiais.
Moksliniuose tyrimuose taip pat aprašomas nedarbingumo įtakotas padidėjęs mirtingumas. 1980-1986 metais kohortinio tyrimo metu pastebėtas didesnis ilgalaikių bedarbių mirtingumas, lyginant su darbą turinčiais žmonėmis (Stefansson, 1991). Kitame kohortiniame tyrime, trukusiame 10 metų, gautuose rezultatuose rašoma, jog mirtingumo dažnis tarp bedarbių buvo nuo 2 iki 3 kartų didesnis negu dirbančiųjų (Iversen, 1987). Dominuojančios mirčių priežastys buvo nelaimingi atsitikimai bei savižudybės, o taip pat ir širdies – kraujagyslių ligos.
1.3.6. Bedarbystė ir kiti sveikatos sutrikimai
Mokslinėje literatūroje dažnai sutinkamas kitas, su bedarbyste susijęs terimas – mažas pajamas gaunančios šeimos (ang. low-income families). Tai šeimos, kuriose vienas iš jos narių (ar keli) yra bedarbiai, taip pat tie, kurių pragyvenimo šaltinis yra socialinės pašalpos ir pan. Įvairių mokslinių tyrimų rezultai parodo, kad nesveika mityba ženkliai įtakoja žmonių sveikatą. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad mažas pajamas gaunantys žmonės labiau linkę vartoti nesveiką maistą, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, o tai sąlygoja širdies ir kraujagyslių ligas, padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje (Hamer, 2009). Bulgarijos mokslininkai pastebėjo tendenciją, kad mažas pajamas gaunantys asmenys vis dažniau vartoja gyvulinius taukus maisto gaminime, kas yra aiškiai susiję su padidėjusiu mirtingumu nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų (Petrova, 1997). O Amerikos mokslininkai (Naimi, 2009) pačią bedarbystę įvardija kaip rizikos faktorių susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis ir teigia, jog šis ryšys statistiškai dažniau pasireiškia tarp moterų.
Mokslinės studijos atskleidė, kad sveika mityba gali užkirsti kelią vėžiui. Pavyzdžiui, Doll ir Peto (1981) teigia, jog sveikai maitinantis galima išvengti beveik 35 proc. mirčių nuo vėžio. Vėliau Pasaulinis vėžio tyrimų fondas ir Amerikos vėžio tyrimų institutas (1997) apskaičiavo, jog galima išvengti 30-40 proc. vėžio atvejų sveikai maitinantis ir reguliariai mankštinantis. Dėl šios priežasties, Amerikoje esančios su vėžio prevencija susijusios
organizacijos, rengė mokymus mažas pajamas gaunančioms moterims, siekiant padidinti jų sveikatos raštingumą mitybos klausimais (Sullivan, 2007; Klohe-Lehman, 2006).
1.4. Mityba
Mityba - vienas pagrindinių aplinkos veiksnių, turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Jei sveikai maitintumėmės, išvengtume daugelio ligų, galėtume ilgiau ir sveikesni gyventi. Nepakankama ir netinkama mityba sutrikdo kaulų vystimąsi, normalią skydliaukės veiklą, mažina atsparumą ligoms (Petrauskienė, 2000).
Maisto paskirtis visiems seniai žinoma: maistas turi tenkinti gyvybinius žmogaus organizmo poreikius. Jis teikia žmogui pakankamą kiekį reikalingų baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei tam tikrą kiekį energijos (Vaištarienė, 2006).
Viena iš mitybos funkcijų – sukaupti mitybos racione pačias vertingiausias medžiagas, nes maistas turi būti ir energijos, ir maistinių medžiagų šaltinis (Vaištarienė, 2006).
Antroji mitybos funkcija – organizmo valymas. Šiuo metu, kai gamtos užterštumas yra pasiekęs ribą, kurią peržengus gresia globalinės katastrofos, žmogus negali taip neatsakingai žiūrėti į mitybą, kaip žiūrėjo iki šiol (Vaištarienė, 2006).
Trečioji mitybos funkcija yra apsauginė, nes žmogaus organizmą reikia apsaugoti nuo daug žalingų veiksnių: radiacijos, virusų, bakterijų, ligų bei apsinuodijimų (Vaištarienė, 2006).
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (2010) savo išleistoje metodinėje priemonėje pateikia pagrindines sveikos mitybos taisykles:
1. Valgyti maistingą, įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą; 2. Kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų ar bulvių;
3. Kelis kartus per dieną valgyti įvairių, dažniau šviežių vietinių daržovių ir vaisių (nors 400g per dieną);
4. Išlaikyti normalų kūno svorį (KMI 18,5-25); 5. Mažinti riebalų vartojimą;
6. Riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar liesa mėsa;
8. Rinktis maisto produktus, turinčius mažiau cukraus. Rečiau vartoti rafinuotą cukrų, saldžius gėrimus, saldumynus;
9. Valgyti nesūrų maistą. Bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais, sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis šaukštelis (5 g). Vartoti joduotą druską;
10. Riboti alkoholio vartojimą; 11. Valgyti reguliariai;
12. Gerti pakankamai skysčių, ypač vandens; 13. Kasdien aktyviai judėti.
1 pav. Sveikos mitybos piramidė
Sveikos mitybos rekomendacijas ypač gerai atspindi sveikos mitybos piramidė (1pav.). Pastaruoju metu rekomenduojama visus maisto produktus skirstyti į 6 grupes. Piramidės pagrindą sudaro maisto produktai, kurių rekomenduojama valgyti daugiausiai – duona, grūdai, bulvės ir jų produktai. Tai piramidės bazinė grupė. Iš piramidės bazinės grupės rekomenduojama valgyti 5-11 porcijų per dieną (piramidės porcijos yra santykinio produkto kiekis, pvz., duonos riekė, vidutinio dydžio vaisius). Virš bazinės grupės viename lygyje
pateikiamos dvi produktų grupės – daržovių (rekomenduojamos 3-5 porcijos per dieną) ir vaisių (2-4 porcijos per dieną). Aukščiau šių dviejų grupių pateikiamos dar dvi produktų grupės – pienas, sūris, jogurtas (2-3 porcijos per dieną) ir mėsa, paukštiena, žuvis, ankštiniai, kiaušiniai, riešutai (2-3 porcijos per dieną). Piramidės viršūnėje pateikiama produktų grupė, kuri turėtų sudaryti mažiausią maisto raciono dalį: riebalai, aliejai (rekomenduojama vartoti saikingai), cukrus, saldainiai, saldinti gėrimai (šiuos produktus vartoti retai) (Stukas, 1999).
Daugiau nei pusė paros maisto davinio energijos turėtų būti gaunama iš angliavandenių, valgant duoną, kruopas, makaronus ar bulves. Šiuose maisto produktuose yra labai mažai riebalų ir daug vertingų maisto medžiagų. Be energijos, jie aprūpina organizmą baltymais, maistinėmis skaidulomis, mineralinėmis medžiagomis (kaliu, kalciu, magniu) ir vitaminais (C, B6, folio rūgštimi, karotinoidais) (Petkevičienė, 2000).
PSO rekomenduoja kasdien suvalgyti bent po 400 g vaisių ir daržovių, neįskaitant bulvių. Valgant įvairių daržovių ir vaisių gaunama daug maistinių skaidulų, vitaminų ir kitų medžiagų, saugančių nuo ligų. Be to, daržovėse ir vaisiuose beveik nėra riebalų. Daržovėse ir vaisiuose yra kalio, magnio, kalcio, kurie mažina arterinės hipertenzijos riziką. Daržovės ir vaisiai yra B grupės vitaminų, tarp jų B6 ir folio rūgšties, šaliniai. Folio rūgštis apsaugo nuo
anemijos. Daržovėse ir vaisiuose yra daug kitų vertingų medžiagų. Kuo įvairesnių daržovių ir vaisių bus valgoma, tuo geriau bus patenkinami organizmo poreikiai. Gaminant daržovių ir vaisių patiekalus, reikia dėti kuo mažiau riebalų, druskos ar cukraus. Kai trūksta šviežių daržovių, jas gali pakeisti šaldytos, džiovintos ar konservuotos (Petkevičienė, 2000).
Ankštinės daržovės, riešutai, mėsa, paukštiena, kiaušiniai aprūpina žmogaus organizmą baltymais ir geležimi. Dėl geležies trūkumo atsiradusi mažakraujystė dažniau nustatoma vaikams, vaisingo amžiaus moterims ir pagyvenusiems žmonėms. Kadangi iš riebios mėsos gaunama daug sočiųjų riebalų rūgščių, patariama rinktis tik liesą mėsą. Matomus riebalus pašalinti. Mėsos produktai (dešros, dešrelės, konservai) dažniausiai turi daug sočiųjų rūgščių, todėl juos reikia vartoti labai saikingai. Žuvis yra sveika raudonosios mėsos alternatyva. Rekomenduojama jos valgyti bent du ar tris kartus per savaitę (Petkevičienė, 2000).
Iš pieno ir jo produktų gauname baltymų ir kalcio. Kalcio ypač reikia vaikams, paaugliams ir moterims. Jis reikalingas kaulams ir dantims formuotis, nervų sistemos, vidinės ir išorinės sekrecijos liaukų veiklai, kraujo krešėjimo procesams, skeleto ir širdies raumenų darbui. Jei žmogus vartoja mažai pieno produktų, jis turėtų gauti kalcio iš kitų šaltinių: žuvies konservų, kuriuose yra minkštų kaulų, turinčių kalcio, taip pat iš brokolių, špinatų, kitų tamsiai žalių lapinių daržovių. Pieno produktų grupė yra sočiųjų riebalų rūgščių šaltinis, todėl reikėtų kuo mažiau vartoti grietinėlės, grietinės, riebių fermentinių sūrių. Grietinę keisti liesu
kefyru, jogurtu, salotoms dažniau vartoti neriebius padažus, citrinos rūgštį, bet ne grietinę ar majonezą. Patariama valgyti liesą varškę ir varškės sūrius, gerti liesą pieną, pasukas, kefyrą, rūgpienį (Petkevičienė, 2000).
1 lentelė. Rekomenduojama paros maisto davinio sudėtis (pagal J.Petkevičienę, 2000) Maisto produktų
grupė
Porcijų skaičius
Porcijos dydis Maistinė vertė
Daržovės 3-5 1 stiklinė lapinių daržovių. ½ stiklinės kitokių daržovių
Energija, skaidulos, kalis, kiti mikroelementai, vit. C, B, beta karotinas.
Vaisiai 2-4 1 vaisius; ½ stiklinės uogų; ¾ stiklinės sulčių
Energija, skaidulos, vit. C, B, beta karotinas.
Grūdiniai
produktai ir bulvės
6-11 1 riekė duonos (30 g); ½ stiklinės kruopų košės ar makaronų; ½ stiklinės dribsnių; 1 vidutinio dydžio bulvė(75 g)
Energija, skaidulos, magnis, geležis, B grupės vitaminai
Pienas, pieno produktai
2-3 1 stiklinė pieno ar rūgpienio; ½ stiklinės varškės; 40 g sūrio
Energija, baltymai, kalcis, magnis, fosforas, vit. A, D, B
Mėsa, žuvis,
kiaušiniai,
ankštiniai, riešutai
2-3 70 g mėsos, 100 g žuvies, 2 kiaušiniai, 1 stiklinė virtų pupelių ar žirnių
Energija, baltymai, geležis, cinkas, varis, vit. B
1.4.1. Mitybos režimas
Respublikinis mitybos centras (2005) pateikia tokį mitybos režimo abibūdinimą: mitybos režimas – tai valgymų skaičius per parą ir kiekybinis maisto pasiskirstymas atskirų valgymų metu. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono kalorijų, o vakarienei – mažiau nei trečdalį. Maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduojama, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės būtų 5-6 valandos. Nereguliarus valgymas kartą ar du per dieną kenkia sveikatai.
Taip pat Respublikinis mitybos centras savo sveikos mitybos rekomendacijose (2005) pateikia rekomenduojamą atskiriems valgymams energinės vertės dalį (procentais):
Valgant 4 kartus:
Pusryčiai 25 proc.
Pietūs 35 proc.
Pavakariai arba priešpiečiai 15 proc.
Vakarienė 25 proc.
Valgant 3 kartus:
Pusryčiai 30 proc.
Pietūs 40-45 proc.
Vakarienė 25-30 proc.
1.5. Bedarbystės sąsajos su sveika mityba
Europos strategijoje „Sveikata visiems XXI amžiuje“, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos programoje (Healt 21, 2005; Lietuvos sveikatos programa, 1998) išskirtinis dėmesys skiriamas gyventojų mitybai, kadangi nesveika mityba yra vienas svarbiausių sveikatos rizikos veiksnių, tačiau mokslinės literatūros, kuri tirtų sąsajas tarp bedarbystės ir sveikos mitybos yra nedaug.
Lietuvoje viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ atlikta darbo neturinčių žmonių apklausa parodė, kad penktadaliui bedarbių pritrūksta pinigų maisto produktams įsigyti. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 85 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 306 darbingo amžiaus, tačiau darbo neturintys respondentai (Lukaitytė, 2010). Lietuvoje buvo atliktas ir kitas darbo neturinčių žmonių tyrimas. Tiriamieji asmenys – sąvartyno gyventojai, kurie oficialiai niekur nedirba. Nustatyta, kad ekonominė aplinka daro
įtaką pasirenkamo maisto kokybei, maitinimosi reguliarumui bei su sveikata susijusios rizikingos elgsenos paplitimui (Gonak, 2006).
Užsienio literatūros šia tema taip pat nėra daug. Austrų mokslininkė Rasky (1996) nustatė, kad bedarbės moterys yra žymiai mažiau motyvuotos mažinti kūno svorį ar keisti savo mitybos įpročius, be to, jos dažniau skundėsi apetito neturėjimu. Bulgarijos mokslininkai, lyginę dirbančiųjų ir bedarbių mitybos įpročius, nustatė, jog bedarbių maisto vartojimas ženkliai skiriasi nuo dirbančiųjų. Jų mityba yra skurdesnė, pavyzdžiui, bedarbiai
daug mažiau vartoja mėsos ir jos produktų (Florkowski, 1999). Vokietijoje buvo atlikta studija, kuria norėta išsiaiškinti ryšį tarp skurdo, keleto kitų kintamųjų, įskaitant bedarbystę, ir sveikatos bei mitybos įpročių. Paaiškėjo, jog skurdas buvo stipriai susijęs su respondentų nesveika mityba dėl blogėjančios ekonominės situacijos šalyje ir augančio nedarbo (Helmert, 1997). Suomijos mokslininkai (Sarlio-Lähteenkorva, 2001) nustatė, kad bedarbystė yra vienas iš rizikos faktorių nesveikai mitintis. Izraelyje atlikta studija (Maor, 2006), kurios metu tirti studentų mitybos sutrikimai ir pastebėta tokia tendencija: tų studentų, kurių tėvai buvo bedarbiai, mitybos įpročiai buvo rizikingesni, nei dirbančius tėvus turinčių studentų. Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (Gullidorf, 2005), kur ištyrus 1903 šešiolikos metų mokleivius paaiškėjo, jog tie vaikai, kurių tėvai neturėjo darbo, maitinosi žymiai nesveikiau: rečiau valgė vaisius, žuvį, dažniau – sausainius, pyragus. Iš pastarųjų mokslinių darbų matoma, kad bedarbystė įtakoja ne tik pačio bedarbio mitybos įpročius, tačiau kartu ji paliečia ir artimiausius žmones.
Dar vienas, su bedarbyste ir mityba susijęs aspektas, aprašomas moklinėje literatūroje, yra per didelis kūno svoris, nutukimas, kuris atsiranda nesveikai maitinantis, būnant fiziškai neaktyviam. Viršsvorio ir nutukimo paplitimas, kuris skiriasi visame pasaulyje, vis didėja. Daugelis faktorių, tokių kaip amžius, etninė grupė, išsilavinimas, ekonominis bei vedybinis statusai, mitybos ir rūkymo įpročiai, alkoholio vartojimas, fizinė veikla ir aišku genetiniai veiksniai, įtakoja nutukimo vystymąsi (Schoenborn, 2002; La Rosa, 2003). Kai kuriuose moksliniuose staipsniuose rašoma, kad lytis, t.y. buvimas moterimi, taip pat yra nutukimo rizikos faktorius (La Rosa, 2003; Misra, 2001). Turkijos mokslininkai (Kilicarslan, 2006) tyrinėjo demografinius, socioekonominius ir išsilavinimo veiksnius nutukimui atsirasti ir priėjo išvadą, kad žemas išsilavinimas ir darbo neturėjimas yra rizikos faktoriai nutukti.
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
Tyrimas buvo atliktas Šakių darbo biržoje nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. Šakių darbo birža – Lietuvos darbo biržos teritorinis padalinys, ji įgyvendina valstybės užimtumo garantijas Šakių rajono darbo rinkoje. Tyrimui atlikti buvo gautas direktorės A. Stasiulienės leidimas (2010 metų liepos 10 d., priedas Nr. 1) bei KMU bioetikos centro leidimas (2010 metų liepios 16 d., priedas Nr. 2)
Tyrimo populiacija – Šakių miesto ir rajono bedarbiai, užsiregistravę Šakių darbo biržoje.
Šakių darbo biržos duomenimis, 2010 metų liepos mėnesį joje buvo registruoti 3017 bedarbiai, norint gauti reprezentatyvią imtį, riekėjo apklausti 350 respondentų. Reprezentatyvinė imtis nustatyta pagal V. A. Jadov statistinę lentelę (Kardelis, 2002), leidžiančią apskaičiuoti imties dydį su 5 procentų paklaida (2 lentelė).
2 lentelė. A. V. Jadov statistinė lentelė, leidžianti apskaičiuoti reprezentatyvios imties dydį (sudaryta su 5 procentų paklaida)
Generalinės aibės visuma 500 1000 2000 3000 4000 5000 10000 100000
Imties dydis 222 286 333 350 360 370 385 398
Tyrimui klausimynai sukurti išanalizavus mokslinę literatūrą bedarbystės bei sveikos mitybos klausimais. Klausimynai buvo dalinami bedarbiams, kurie naudojosi Šakių darbo biržos paslaugomis ir sutiko dalyvauti tyrime, t.y. buvo apklausti naujai besiregistruojantys asmenys bei bedarbiai, kurie tyrimo metu lankėsi pas savo karjeros planavimo specialistus, taigi datą laikant parinkimo kriterijumi, galima teigti, kad imtis buvo sudaryta laikantis atsitiktinių imčių sudarymo principo.
Buvo atliekamas vienmomentis anketinis tyrimas. Pradžioje atliktas bandomasis tyrimas, kuriame dalyvavo 20 bedarbių, jo metu norėta sužinoti apie klausimyno tinkamumą, suprantamumą. Atsitiktinai pasirinktiems respondentams klausimai buvo aiškūs, todėl pasilikta prie pirminio anketos varijanto, o bandomojo tyrimo metu užpildytos anketos
įtrauktos į tolimesnį tyrimą.
Bedarbiai, kurie sutiko dalyvauti tyrime, buvo supažindinti su apklausos tikslu, jiems paaiškinta, kaip pildyti anketą, anketų pildymo laikas buvo neribojamas bei atsakyta į visus iškilusius klausimus, dėl šių priežasčių, išdalintos anketos, kurių buvo 365, užpildytos tiksliai
ir toliau naudojamos tyrimo rezultatams gauti. Nesutikusių dalyvauti tyrime buvo vos keletas (atsako dažnis 95 proc.).
Klausimynas buvo sudarytas iš 30 klausimų, atsižvelgiant į tyrimo uždavinius. Jį sudarė 4 dalys:
1. Įvadinės dalies, kurioje aprašoma, kas atlieka tyrimą, kokiu tikslu jis atliekamas, kur bus panaudoti apkausos metu gauti duomenys bei užtikrinamas respondentų atsakymų anonimiškumas;
2. Klausimyno dalis, susidedanti iš 14 klausimų (1-14 klausimai), skirtų išsiaiškinti respondentų demografinius duomenis bei subjektyvų savo materialinių galimybių vertinimą, respondentų klausiant ar jie patenkinti savo esama materialine padėtimi, ar jiems trūksta pinigų maisto produktams įsigyti bei kokio dydžio mėnesinės pajamos juos tenkintų;
3. Dalis – „Sveikatos vertinimas“, susidedanti iš 5 klausimų (15-19 klausimai), skirtų įvertinti subjektyvų sveikatos vertinimą, klausiant kaip respondentai vertina savo sveikatą, ar jų sveikata, pačių respondentų nuomone, pasikeitė tapus bedarbiu, kokiais negalavimais apklaustieji skundėsi per pastarąsias 30 dienų bei kokius vaistus, per pastarąsias 30 dienų jiems teko vartoti.
4. Klausimyno dalis, susidedanti iš 11 klausimų apie respondentų mitybos įpročius – ką ir kaip dažnai valgo (20-27, 30 klausimai), jų požiūrį į sveikos mitybos svarbą (29 klausimas) bei pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos jie perka maisto produktus (28 klausimas).
Kadangi, analizuojant duomenis, nemažas dėmesys buvo skiriamas bedarbystės trukmei, tai anketoje pateiktos šešios bedarbystės trukmės grupės buvo suskirstytos į dvi stambesnes: pirmoji – trumpalaikiai bedarbiai (asmenys, tyrimo metu, neturintys darbo iki vienerių metų) ir antroji – ilgalaikiai bedarbiai (asmenys, tyrimo metu, neturintys darbo nuo vienerių metų ir ilgiau).
Taip pat, anketoje bedarbių buvo prašoma pažymėti savo ūgį bei svorį. Vėliau buvo skaičiuojamas jų kūno masės indeksas (KMI) pagal formulę: KMI = svoris/ūgis2. Rezultatai suskirstyti į 6 grupes: >18,5 – per mažas kūno svoris, 18,5-21,9 – normalus svoris, 25-29,9 – viršsvoris, 30-34,9 – I laipsnio nutukimas, 35-39,9 – II laipsnio nutukimas, 40< – III laipsnio nutukimas.
Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 15.0. Dviejų požymių nepriklausomumas buvo tikrinamas naudojant Chi kvadrato (χ2) kriterijų, laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą (p).
Statistinis reikšmingumas (patikimumas) buvo nustatomi naudojant jų 95 proc. pasikliautinuosius intervalus (PI). Rodiklių skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Sudarant galimybių santykio (GS) pasikliautinąjį intervalą (PI), buvo pasirinktas 95 proc. pasikliautinumo lygmuo. GS laikytas statistiškai reikšmingu, jeigu vienetas neįėjo į 95 proc. PI.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Bedarbių demografiniai, socialiniai duomenys, subjektyvus ekonominis vertinimas
Atliekant tyrimą, atsitiktinės atrankos būdu buvo apklausti 365 bedarbiai, kurie naudojosi Šakių darbo biržos paslaugomis. Iš apklaustųjų 52,3 procentai (n=191) buvo moterys, 47,7 procentai (n=174) buvo vyrai. Analizuojant apklaustųjų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes nustatyta, kad mažiausiai apklaustųjų (n=30) pateko į 55-64 metų amžiaus grupę. Daugiausiai apklaustų bedarbių (n=106) buvo 16-25 metų amžiaus. Kitose amžiaus grupėse respondentų skaičius skyrėsi nežymiai (2 pav.). Taip pat, pastebėtas statistiškai patikimas ryšys tarp bedarbių amžiaus grupių ir bedarbystės trukmės. Trumpalaikių bedarbių daugiausia buvo iš jauniausios 16-25 metų amžiaus grupės, jie sudarė 38,9 proc. visų trumplaikių bedarbių (p<0,001). 55-64 metai 8 proc. 45-54 metai 21 proc. 16-25 metai 29 proc. 35-44 metai 24 proc. 26-34 metai 18 proc.
2 pav. Respontentų pasiskirstymas (procentais) pagal amžiaus grupes
3 lentelėje pateikiamas respondentų pasiskirstymas pagal pagrindinius demografinius, socialinius bei materialinius rodiklius. Daugiausiai respondentų turėjo vidurinį (profesinį) išsilavinimą, tai sudarė 36,2 proc. visų apklaustųjų, 30,7 proc. bedarbių turėjo vidurinį (baigtą) išsilavinimą ir tik 7,7 proc. tyrime dalyvavusių bedarbių turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Analizuojant duomenis, pastebėtas statisiškai reikšmingas ryšys tarp išsilavinimo ir bedarbių amžiaus. 50 proc. respondetų, patenkančių į jauniausiųjų bedarbių grupę, turėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą (p=0,003).
Daugiausiai bedarbių buvo susituokę, jie sudarė 40,8 proc. apkalustųjų. Trečdalis (31,5 proc.) buvo nevedę/netekėjusios. Lyginant trumpalaikius bedarbius su ilgalaikiais pastebėtas
reikšmingas ryšys tarp bedarbystės trukmės ir šeimyninio statuso. 76,5 proc. pažymėję, kad nėra vedę ar susituokusios pateko į trumpalaikių bedarbių grupę (p<0,001). 87,5 proc. respondentų, pažymėjusių, kad yra našlys (-ė) buvo moterys (p=0,007).
Daugiau nei pusė (65,2 proc.) tyrime dalyvavusių bedarbių gyveno kaime. Analizuojant duomenis, buvo nustatyti esminiai skirtumai, lyginat respondentų gyvenamąją vietą su bedarbystės trukme. Aštuoni iš dešimties ilgalaikių bedarbių (77,9 proc.) gyveno kaime (p<0,001). Apskaičiavus šios tikimybės galimybių santykį galima teigti, kad ilgalaikiai bedarbiai 2,7 kartus dažniau gyveno kaime nei mieste (GS=2,71; PI=1,69-4,33).
Kas trečias (29,6 proc.) bedarbis pažymėjo, kad jo vienam šeimos nariui per mėnesį tenka 199 litai ir mažiau. Taip pat, daugiau nei kas trečias (33,6 proc.) respondentas, kurio vienam šeimos nariui per mėnesį vidutiniškai tenka 199 litai ir mažiau, buvo iš ilgalaikių bedarbių grupės (p=0,001). Septyni iš dešimties (70,4 proc.) respondentų, pažymėjusių, jog jo vienam šimos nariui per mėnesį vidutiniškai tenka 199 litai ir mažiau, gyveno kaime (p<0,001).
3 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal demografinius, socialinius ir ekonominius rodiklius Bedarbystės trukmė n (proc.) Požymis Trumpalaikė N=216 Ilgalaikė N=149 Iš viso n (proc.) N=365 Išsilavinimo lygis Pradinis Vidurinis (nebaigtas) Vidurinis (baigtas) Vidurinis (profesinis) Aukštasis ne universitetinis Aukštasis universitetinis Šeiminė padėtis Nevedęs/netekėjusi Išsiskyręs (-usi) Susituokęs (-usi)
Gyvena su partneriu, santuoka nesudaryta Našlys (-ė)
Gyvenamoji vieta Miestas
Kaimas
Pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį < 199 LTL 200 – 299 LTL 300 – 399 LTL 400 – 499 LTL 500 – 699 LTL 700 ir daugiau LTL 7 (3,2) 18 (8,4) 60 (27,8) 69 (31,9) 42 (19,4) 20 (9,3) 88 (40,7) 28 (13) 84 (38,9) 11 (5,1) 5 (2,3) 94 (43,5) 112 (56,7) 58 (26,9) 30 (13,9) 35 (16,2) 24 (11,1) 33 (15,2) 36 (16,7) 6 (4) 12 (8,1) 52 (34,9) 63 (42,2) 8 (5,4) 8 (5,4) 27 (18,1) 29 (19,5) 56 (43,6) 17 (11,4) 11 (7,4) 33 (22,1) 116 (77,9) 50 (33,6) 41 (27,5) 22 (14,9) 6 (4) 11 (7,4) 19 (12,8) 13 (3,6) 30 (8,2) 112 (30,7) 132 (36,2) 50 (13,6) 28 (7,7) 115 (31,5) 57 (15,5) 149 (40,8) 28 (7,8) 16 (4,4) 127 (34,8) 238 (65,2) 108 (29,6) 71 (19,5) 57 (15,6) 30 (8,2) 44 (12,1) 55 (15,1)
Nagrinėjant respondentų bedarbystės laiką (3 pav.), nustatyta, kad ilgalaikių bedarbių iš viso buvo 149, tai sudarė 40,8 proc. visų apklaustųjų. Kas penktas respondentas (20,5 proc.) bedarbiu yra jau 4 metai ir ilgiau, trumpalaikių bedarbių iš viso buvo 216, tai sudarė 59,2 proc. visų apklaustųjų. Tarp trumpalaikių bedarbių, 74,5 proc. teigė, jog bedarbiais tapo prieš mažiau nei 6 mėnesius.
3 pav. Bedarbių skirstinys (procentais) pagal buvimo bedarbiu trukmę
Norint išsiaiškinti, ką, prieš netekdami darbo, dažniausiai dirbo respondentai, jų buvo prašoma nurodyti buvusio užsiėmimo/darbo pobūdį (4 pav.). Daugiausiai bedarbių pažymėjo, kad prieš netekdami darbo dirbo tarnautojo, protinio darbo, aptarnavimo sferoje (20,5 proc.) bei pramonės, statybos, tranporto sferoje (20,8 proc.). 15 bedarbių (4,1 proc.) teigė, kad iki tampant bedarbiu nieko nedirbo. Statistiškai reikšmingai 80 proc. pažymėjusiųjų, kad dirbo tarnautojo, protinį darbą ar aptarnavimo sferoje buvo moterys (p<0,001). Taip pat, net 86,9 proc. pažymėję, kad prieš tampant bedarbiais studijavo ar mokėsi buvo iš trumpalaikių bedarbių grupės (p<0,001).
4 pav. Bedarbių skirstinys (procentais), atsižvelgiant į jų buvusio užsiėmimo/darbo pobūdį iki tampant bedarbiu
15,3 16,7 20,8 11 20,5 4,1 11,5 0 5 10 15 20 25
Žemės ūkio ir miško darbai Studijavo (mokėsi) Pramonė, statyba, transportas Šeimininkavo namuose Tarnautojas, protinis darbas, aptarnavimo sfera Iki šiol nedirbo Kita proc. 44,1 4,7 5,5 10,1 15,1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 mažiau nei 6 mėn. 6-12 mėn. 12-18 mėn. 18-24 mėn. 2-4 metai proc.
Norint išsiaiškinti, koks yra bedarbių pragyvenimo šaltinis, anketoje buvo pateiktas klausimas su galimais 9 atsakymų variantais (5 pav.). Daugiausiai respondentų nurodė, kad būnant bedarbiu juos išlaiko šeima (26 proc.). Reikėtų pastebėti, kad tik 61 respondentas (16,7 proc.) pažymėjo, jog gyvena iš bedarbio pašalpos, be to, iš jų 73,8 proc. buvo moterys (p<0,001). Taip pat, 82 proc. pažymėjusių, kad jų pragyvenimo šaltinis yra bedarbio pašalpa buvo iš trumpalaikių bedarbių tarpo (p<0,001). Po 15 respondentų (po 4,1 proc.) pažymėjo, kad jų pragyvenimo šaltinis yra viešieji darbai ar pajamos iš nuosavo verslo arba nuosavybės. Statistiškai reikšmingas ryšys pastebėtas lyginant bedarbių amžiaus grupes su jų pragyvenimo šaltiniu, 43,2 proc. teigusiųjų, kad yra šeimos išlaikomi pateko į 16-25 metų amžiaus grupę (p<0,001). 6 4,1 8,5 14,8 16,7 26 8,2 4,1 11,5 0 5 10 15 20 25 30
Pastovus, neoficialus darbo užmokestis Pajamos iš nuosavo verslo, nuosavybės Pajamos iš žemės ūkio Įvairūs laikini sezoniniai darbai Bedarbio pašalpa Šeimos išlaikomas Kitų asmenų išlaikomas Viešieji darbai Kita
proc.
5 pav. Bedarbių skirtinys (procentais) pagal pragyvenimo šaltinį
Anketoje buvo klausiama ar respondentai yra patenkinti savo esama materialine padėtimi bei ar jiems trūksta pinigų maisto priduktams įsigyti, taip pat, kokio dydžio mėnesinės pajamos juos tenkintų (4 lentelė). Analizuojant bedarbių pasitenkinimą jų esama materialine padėtimi, pateikti atsakymų variantai buvo sugrupuoti į dvi grupes: labai patenkinti ir patenkinti – pirmoji grupė „patenkintieji“ ir nepatenkinti ir labai nepatenkinti – antroji grupė „nepatenkintieji“. „Nepatenkintųjų“ savo materialine padėtimi buvo dauguma (77,3 proc.). Taip pat, pastebėtas reikšmingas ryšys tarp ką tik minėtų naujų grupių ir pajamų,
tenkančių vienam bedarbio šeimos nariui per mėnesį. Šis anketos klausimas taip pat buvo pergrupuotas į dvi grupes: pirmoji – asmenys, kurių vienam šeimos nariui tenka mažiau nei 500 litų per mėnesį ir antroji – asmenys, kurių vienam šeimos nariui tenka daugiau nei 500 litų per mėnesį. 77,7 proc. respondentų, teigiančių, kad jų vienam šeimos nariui per mėnesį tenka mažiau nei 500 litų buvo iš „nepatenkintųjų“ grupės (p<0,001). Apskaičiavus GS galima teigti, kad bedarbiai, kurių vienam šeimos nariui tenka mažiau nei 500 litų per mėnesį turi 2,7 kartus daugiau galimybių būti nepatenkintais savo materialine padėtimi, lyginant su tais, kurių vienam šeimos nariui per mėnesį tenka daugiau nei 500 litų (GS=2,65; PI=1,59-4,46).
Pagal ekonominius dėsnius, maisto produktai yra pirmo būtinumo prekė, tačiau tik trims iš dešimties bedarbių niekados netrūksta pinigų maisto produktams įsigyti. Pastebėta tai, kad 42,4 proc. asmenų, pažymėjusių, kad jiems niekada netrūksta pinigų maistui pirkti yra iš jauniausios – 16-25 metų amžiaus grupės (p=0,001). Prisimenant anksčiau gautus duomenis ir lyginant su šiais, būtų galima daryti išvadą, kad jaunimui pinigų maistui nepritrūksta, nes dauguma jų yra išlaikomi šeimos narių. Tačiau negautas statistiškai patikimas ryšys lyginant bedarbystės trukmę su teiginiu, kad bedarbiams trūksta pinigų maistui, 34,7 proc. teigusiųjų, kad niekada netrūksta, buvo iš ilgalaikių bedarbių grupės.
Pergrupavus klausimo apie pinigų trūkumą maistui pateiktus atsakymo variantus į dvi grupes – trūksta pinigų maistui (atsakymų variantai: nuolatos, dažnai, kartais) ir niekada netrūksta, pastebėtas reikšmingas skirtumas tarp pinigų maistui trūkumo ir gyvenamosios vietos, 71,8 proc. respondentų, gyenančių kaime teigė, kad jie stokoja pinigų maisto produktams įsigyti, taigi kaime gyvenantys bedarbiai turi 1,7 kartus daugiau galimybių pritrūkti pinigų maistui, lyginant su bedarbiais, gyvenačiais mieste (GS=1,71; PI=1,09-2,69).
4 lentelė. Bedarbių pasiskirstymas pagal materialinę gerovę
Respondentai, paklausti, kokio dydžio mėnesinės pajamos juos tenkintų, dažniausiai žymėjo atsakymo variantą „1400 litų ir daugiau“, tokių buvo 44,1 proc. (4 lentelė). Dvigubai daugiau moterų (68,7 proc.) nei vyrų teigė, kad joms per mėnesį užtektų nuo 800 iki 1000 litų (p=0,045). Taip pat daugiau nei pusę (64,3 proc.) aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių bedarbių teigė norintys, kad jų mėnesinės pajamos būtų 1400 litų ir daugiau (p=0,002).
Apibendrinant pirmąją rezultatų dalį, reikėtų pabrėžti, kad daugiausia Šakių darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių buvo 16-25 metų amžiaus. Kiek daugiau nei trečdalis respondentų turėjo vidurinį – profesinį išsilavinimą. Daugiau nei pusė bedarbių gyveno kaime, pastebėta, kad ilgalaikiai bedarbiai 2,7 kartus dažniau gyveno kaime. Trečdaliui bedarbių vienam šeimos nariui per mėnesį teko mažiau nei 199 litai, o taip pat tik trečdaliui niekada netrūko pinigų maisto produktams įsigyti, kai tuo tarpu gyvenantiems kaime pinigų masito produktams įsigyti trūkdavo du su puse karto dažniau, nei gyvenantiems mieste.
3.2. Bedarbių subjektyvus sveikatos vertinimas
Svarbiausiuose sveikatos apsaugos dokumentuose didelis dėmesys yra skiriamas gyventojų požiūriui į subjektyvų sveikatos vertinimą (Lietuvos Sveikatos programa, 1998).
Absoliutus skaičius
Procentai Ar esate patenkintas (-a) savo
esama materialine padėtimi? Labai patenkintas
Patenkintas Nepatenkintas Labai nepatenkintas
Ar Jums trūksta pinigų maisto produktams įsigyti?
Nuolatos Dažnai Kartais
Niekada netrūksta
Kokio dydžio mėnesinės pajamos Jus tenkitų?
400-600 Lt 600-800 Lt 800-1000 Lt 1000-14000 Lt 1400 ir daugiau Lt 11 72 213 69 33 41 173 118 20 20 67 97 161 3 19,7 58,4 18,9 9 11,2 47,4 32,3 5,5 5,5 18,4 26,6 44,1
