LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVŪNŲ MOKSLŲ FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA GINTARĖ DRULIENĖ ĮVAIRAUS GENOTIPO PIENINIŲ KARVIŲ PRODUKTYVIŲJŲ SAVYBIŲ ĮVERTINIMAS PEREINANT PRIE EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVŪNŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA

GINTARĖ DRULIENĖ

ĮVAIRAUS GENOTIPO PIENINIŲ KARVIŲ PRODUKTYVIŲJŲ SAVYBIŲ

ĮVERTINIMAS PEREINANT PRIE EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: Dr.

Renata Japertienė

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Įvairaus genotipo pieninių karvių

produktyviųjų savybių įvertinimas pereinant prie ekologinio ūkininkavimo“

1.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2018-12-20 Gintarė Drulienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2018-12-20

Gintarė Drulienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

2018-12-20 dr. Renata Japertienė

(data) (vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjos vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

3 SANTRAUKA

Autorius: Gintarė Drulienė

Darbo pavadinimas: Įvairaus genotipo pieninių karvių produktyviųjų savybių įvertinimas perei-nant prie ekologinio ūkininkavimo.

Darbo vadovė: dr. Renata Japertienė

Darbo apimtis: 54 puslapiai, 9 lentelės, 8 paveikslai, 76 literatūros šaltiniai.

Darbo tikslas: įvertinti skirtingų veislių karvių produktyvumo, SLS ir urėjos kiekio piene rodik-lius pereinant prie ekologinio ūkininkavimo.

Darbo uždaviniai: Įvertinti karvių produktyvumo, somatinių ląstelių skaičiaus ir urėjos kiekio piene rodiklių dinamiką pereinant prie ekologinio ūkininkavimo. Nustatyti skirtingų pieninių veislių karvių pieno kiekio, pieno sudėties, somatinių ląstelių skaičiaus ir urėjos kiekio piene rodiklių kitimą pereinant prie ekologinio ūkininkavimo.

Tyrimo metodika. Mokslinis – tiriamasis darbas atliktas 2016-2018 m. Lietuvos sveikatos mokslų uni-versitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvūnų mokslų fakultete, Gyvūnų veisimo katedroje bei ekologi-niame pieno ūkyje. Buvo atrinktos 36 pieninės karvės, kurios išbuvo ūkyje viso tirto laikotarpio metu. Įvertinti jų produktyvumo, SLS ir urėjos kitimas prieš ūkio statuso keitimą, pereinamuoju laikotarpiu ir įgijus ekologinio ūkio sertifikatą. Duomenys apdoroti SPSS statistiniu paketu, atlikta dispersinė ir tirtų požymių analizė tarp grupių.

Gauti rezultatai. Atlikus tirtų rodiklių analizę, nustatyta, kad pereinamojo laikotarpio pradžioje tirtų karvių pieno kiekis didėjo (p≥0,05), šio laikotarpio pabaigoje ir įgijus ekologinio ūkio statusą nustatyta pieno kiekio mažėjimas (p≥0,05). Pieno riebumo ir baltymingumo rodikliai tirtu laikotarpiu mažėjo (p≥0,05). Vidutinis laktozės, SLS ir urėjos kiekis piene tirtu laikotarpiu svyravo, tačiau vidutinis laktozės kiekis piene įgijus ekologinio ūkio statusą buvo 4,01 proc. (p≤0,05), SLS - 6,6 proc. (p≥0,05), urėjos kiekis - 3,07 proc. (p≥0,05) didesnis palyginus su neekologinėmis sąlygomis augintų karvių atitinkamais rodikliais.

Pereinamojo laikotarpio pradžioje visų veislių karvių vidutinis pieno kiekis didėjo (p≥0,05), o šio laikotarpio pabaigoje Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų ir Airšyrų veislės karvių pieno kiekis ma-žėjo, išskyrus Holšteinų veislės karvių, kurių vidutinis primilžis padidėjo 3,56 proc. (p≥0,05). Įgijus ekologinio ūkio statusą, Lietuvos juodmargių .(p≤0,05) ir Lietuvos žalųjų (p≥0,05)veislių karvių pieno kiekis buvo didesnis, o Holšteinų .(p≤0,05) ir Airšyrų (p≥0,05) veislės karvių pieningumas buvo ma-žesnis nei neekologinėmis sąlygomis augintų karvių.

Įgijus ekologinio ūkio statusą, Airšyrų (8,2 proc.; p≤0,05), Holšteinų (5,8 proc.; p≥0,05) ir Lietu-vos žalųjų (1,71 proc.; p≥0,05) veislės karvių pieno riebumas buvo mažesnis, o LietuLietu-vos juodmargių (3,4 proc.; p≤0,05) – didesnis nei neekologinėmis sąlygomis augintų karvių. Įgijus ekologinio ūkio sta-tusą, labiausiai vidutinis pieno baltymingumas sumažėjo Lietuvos juodmargių (10,71 proc.; p≤0,05) ir

4 Lietuvos žalųjų (5,49 proc.; p≥0,05) veislės karvių piene, mažiausiai keitėsi Holšteinų (2,08 proc.; p≤0,05) ir Airšyrų (2,63 proc.; p≥0,05) veislės karvių pieno baltymingumas. Vidutinis laktozės kiekis įgijus ekologinio ūkio statusą didėjo Aišyrų (0,3 proc.; p≥0,05) ir Holšteinų (0,01 proc. p≥0,05) karvių piene. Lietuvos juodmargių karvių piene sumažėjo 0,8proc. (p≤0,05), o Lietuvos žalųjų 0,2 proc. (p≤0,05).

Įgijus ekologinio ūkio statusą, labiausiai SLS didėjo Lietuvos juodmargių karvių piene (44,17 proc.; p≤0,05), mažiausias SLS pokytis nustatytas Airšyrų veislės karvių piene (11,96 proc., p≤0,05), o Holšteinų veislės karvių piene - SLS buvo2,86 proc. .(p≤0,05) mažesnis nei neekologinėmis sąlygomis augintų karvių. Įgijus ekologinio ūkio statusą, vidutinis urėjos kiekis Airšyrų veislės karvių piene buvo 5,54 proc. (p≥0,05), Holšteinų - 6,28 proc. (p≥0,05), Lietuvos žalųjų - 0,89 proc. (p≥0,05) mažesnis, o Lietuvos juodmargių - 10,96 proc. (p≤0,05) didesnis nei neekologinėmis sąlygomis augintų karvių.

Statistiškai reikšminga veislės įtaka nustatyta vertinant SLS kiekį 2016 (p<0,05) ir 2017 (p<0,01) metais, vidutinį laktozės kiekį 2015 (p<0,05) ir 2017 (p<0,01) metų, urėjos kiekį 2014 (p<0,01), 2015 (p<0,01) ir 2016 (p<0,01) metais. Analizuojant veislės įtaką produktyvumo rodikliams duomenis, sta-tistiškai patikimų rezultatų nenustatyta.

5 SUMMARY

Author: Gintarė Drulienė

Title of the work: Evaluation of the productive properties of dairy cows of different genotypes in transition to organic farming.

Scientific Adviser: Dr. Renata Japertienė

Volume of the work: 54 pages, 9 tables, 8 pictures, 76 references.

Aim of the work: to evaluate the productivity of cows of different breeds, somatic cell count and the amount of urea in milk in transition to organic farming.

Tasks of the work: To evaluate the dynamics of cow productivity, somatic cell count and urea content in milk in transition to organic farming. To determine the changes of milk quantity, milk composition, somatic cell count and urea content in milk of dairy cows of different breeds in transition to organic farming.

Methodology of the research. Scientific - research work was conducted in 2017-2018 at the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Animal Sciences, Animal Breeding Department and ecological dairy farm. 36 dairy cows were selected, which remained on the farm throughout the period under investigation. The changes in their productivity, somatic cell count and urea were evaluated before farm status change, during the transition period and after acquisition of organic farm certification. The data were processed with SPSS statistical package, a dispersal analysis and analysis of the analyzed characteristics between the groups analysis were performed.

Results obtained. The analysis of the analyzed indicators showed that at the beginning of the transition period the amount of milk of the cows tested was increasing (p≥0.05), at the end of this period and after having acquired the status of organic farm the decrease of milk quantity was determined (p≥0.05). Milk fat and protein content was decreasing over the analyzed period (p≥0.05). The average quantity of lactose, somatic cell count and urea in milk varied during the analyzed period, however, the average lactose content in milk after having acquired the status of organic farm was 4.01 per cent (p≤0.05), somatic cell count – 6.6 per cent (p≥0.05), urea content – 3.07 per cent (p≥0.05) higher compared to respective indicators in cows that were grown under non-organic conditions.

At the beginning of the transitional period, the average milk content of all breeds of cows was increasing (p≥0.05), and at the end of this period, the milk content of Lithuanian Black-and-White, Lithuanian Brown and Ayrshire cows decreased, except for Holstein cows, whose average milk yield increased by 3.56 percent. (p≥0.05). After acquiring the status of ecological farm, the milk yield of Lithuanian Black and White (p≤0.05) and Lithuanian Brown (p≥0.05) cows was higher, while the milk yield of Holstein (p≤0.05) and Ayrshire (p≥0.05) cows was lower than of the cows that were grown under non-organic conditions.

6 After acquiring the status of ecological farm, the milk fat of Ayrshire (8.2 per cent; p≤0.05), Hols-tein (5.8 per cent; p≥0.05) and Lithuanian Brown (1.71 per cent; p≥0.05) cows was lower, and of Lithu-anian Black and White (3.4 per cent; p≤0.05) – higher than of the cows that were grown under non-organic conditions. After acquiring the status of ecological farm, the most average milk protein content decreased in the milk of Lithuanian Black and White (10.71 per cent; p≤0.05) and Lithuanian Brown (5.49 per cent; p≥0.05) cows, and the milk protein content of Holstein (2.08 per cent; p≤0.05) and Ayrshire (2.63 per cent; p≥0.05) cows has changed the least. After acquiring the status of ecological farm, the average lactose content increased in the milk of Ayrshire (0.3 per cent; p≥0.05) and Holstein (0.01 per cent p≥0.05) cows. It decreased 0.8per cent (p≤0.05) in the milk of Lithuanian Black and White cows, and of the Lithuanian Brown cows – 0.2 per cent (p≤0.05).

After acquiring the status of ecological farm, somatic cell count increased the most in the milk of Lithuanian Black and White cows (44.17 per cent; p≤0.05), the lowest change in somatic cell count was determined in the milk of Ayrshire cows (11.96 per cent, p≤0.05), and in the milk of Holstein cows – somatic cell count was 2.86 per cent (p≤0.05) lower than of the cows that were grown under non-organic conditions. After acquiring the status of ecological farm, the average urea content in the milk of Ayrshire cows was 5.54 per cent (p≥0.05), Holstein cows – 6.28 per cent (p≥0.05), and Lithuanian Brown cows – 0.89 per cent (p≥0.05) lower, and of Lithuanian Black and White – 10.96 per cent (p≤0.05) higher than of the cows that were grown under non-organic conditions.

The statistically significant influence of the breed was determined by estimating the amount of somatic cell count in 2016 (p<0.05) and in 2017 (p<0.01), the average lactose content in 2015 (p<0.05) and in 2017 (p<0.01), urea content in 2014 (p<0.01), 2015 (p<0.01) and 2016 (p<0.01). No statistically reliable results were found when analyzing the data on influence of the breed on productivity indicators.

7 SUTRUMPINIMAI

g – gramas; ha –hektaras; HF-Holšteinų fryzai

JAV-Jungtinės Amerikos valstijos kg – kilogramas; m. – metai; mėn. – mėnesis; mg – miligramas; mln. – milijonas; MS-vidutinis kvadratas n– imties dydis; p – patikimumas; pav. – paveikslėlis. proc. – procentai; r–koreliacijos koeficientas SD– standartinis nuokrypis; SE– standartinė paklaida; tūkst. – tūkstantis; vnt. – vienetas;

8 TURINYS SANTRAUKA ... 2 SUMMARY ... 5 SUTRUMPINIMAI ... 7 ĮVADAS ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1. Reikalavimai ekologiniam pieno ūkiui...12

1.1.1 Ekologiniame pieno ūkyje naudojami pašarai ir jų kokybė... 13

1.1.2 Galvijų laikymas ekologiniame pieno ūkyje ... 14

1.2. Lietuvoje auginamų pieninių galvijų veislės...16

1.3. Pieninių karvių produktyviosios savybės...22

1.3.1. Skirtingų veislių karvių pieno kiekis ... 22

1.4. Skirtingų veislių karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai...24

1.5. Ekologinio ir paprasto pienininkystės ūkio palyginimas...27

2. TYRIMO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...28

2.1. Statistinis duomenų įvertinimas...29

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 31

3.1. Vidutiniai pieninių karvių produktyvumo rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais...31

3.1.1. Vidutiniai pieninių karvių pieno kiekio rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais ... .31

3.1.2. Vidutiniai pieninių karvių pieno sudėties rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais ... ..32

3.1.3. Vidutiniai SLS pieninių karvių piene rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais... 33

3.1.4. Vidutiniai urėjos (šlapalo) kiekio karvių piene rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais. ... 34

3.2. Vidutiniai skirtingų pieninių veislių karvių produktyvumo rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais ...34

3.2.1. Vidutiniai skirtingų pieninių veislių karvių pieno kiekio rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais ... 34

3.2.2. Vidutiniai skirtingų pieninių veislių karvių pieno sudėties rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais... 37

3.3. Vidutiniai skirtingų pieninių veislių karvių SLS rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais ...41

3.4. Vidutiniai skirtingų pieninių veislių karvių urėjos (šlapalo) kiekio rodikliai ... skirtingais tyrimo laikotarpiais ...43

3.5. Dispersinė tirtų požymių analizė ...45

REZULTATŲ APTARIMAS ... 46

9 PASIŪLYMAI ... 49 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 50

10 ĮVADAS

Pienininkyst4s 8kis Lietuvoje yra viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų. Lietuvos statistikos de-partamento ir žemės ūkio ministerijos duomenimis 2017-2018 metais pieno gamyba sudarė daugiau nei penktadalį visos žemės ūkio produkcijos (1). Žemės ūkio produkcijos struktūroje pienas iš ūkių užima ketvirtadalį . Pieno produktų eksportas į kitas šalis sudaro penktadalį visų iš šalies eksportuojamų žemės ūkio ir maisto produktų. Nors didžioji dalis Lietuvos pienininkystės ūkių yra mažesni nei vidutiniai, bendra jų produkcija sudaro 17 proc. visų šalies prekių (2)

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis 2015–2017 m. pienininkystės ūkių skaičius padidėjo 83 proc., pastebėtas ūkių stambėjimas(3). Pienininkystės ūkių veiklos rezultatai gerėjo. Visose Europos Sąjungos šalyse ekologinės žemdirbystės plotai gerokai išaugo per 2016-2018 metus. Spar-čiausias augimo laikotarpis 2016-2017, bendras žemės plotas padidėjo nuo 4,3 iki 7.6 mln. ha (7,4 proc. per metus) (3). Vokietija yra didžiausia pieno gamintoja su daugiau nei 4,591 mln. karvių. Tačiau vals-tybės narės, kuriose didžiausią dalį sudaro sertifikuotų ekologiškų pieno ūkių skaičius, yra Austrija (15,6 proc.), Danija (9,6 proc.) ir Italija (3,2 proc.). Šiose Europos šalyse yra daugiausiai ekologinių pieno ūkių (4, 5). Lietuvoje geresni rodikliai buvo stambesnių (vertinant pagal laikomų karvių skaičių ūkių.

Specialistų vertinimu, ekologinis ūkininkavimas vis labiau populiarės, nes jį skatina Europos Sąjungos išmokų politika: tradiciniam ūkiui išmokos mažinamos, o ekologiniam – didinamos (5). Tačiau nevisose Europos Sąjungos valstybėse parama yra skiriama vienodo dydžio. ES buvo dvi skirtingos na-rių grupės: pirmą grupę, daugiausia apima Šiaurės ES valstybės narės (Austrija, Belgija, Danija, Suo-mija, Vokietija ir Liuksemburgas) antrąją grupę sudaro kelios ES valstybės narės (Čekija, Estija, Veng-rija, Latvija, Slovakija ir Slovėnija) šioms valstybėms taip pat ir Lietuvai parama skiriama mažesnė (6). Kompensacinėms išmokoms iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skiriama 75 proc. lėšų, nacionalinis biudžetas prideda likusį ketvirtadalį. Vystantiems ekologinį teikiama parama, mokamos išmokos už dek-laruotą žemės ūkio pasėlių plotą, kuris naudojamas ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai. (6).

Lietuvoje yra atsidariusios, net kelios ekologiško pieno perdirbimo įmonės, kurios aukštos koky-bės ekologišką pieną, perdirbę paverčia ekologiškais pieno produktais. Ekologiško pieno kainos ir Eu-ropos Sąjungos parama ūkininkus skatina plėsti pieno ūkius. Juos modernizuoti, gerinti pieno kokybę (7).

Darbo tikslas: įvertinti skirtingų veislių karvių produktyvumo, somatinių ląstelių skaičiaus ir u-rėjos kiekio piene rodiklius pereinant prie ekologinio ūkininkavimo.

Pieninė galvijininkystė ir toliau išlieka pirmaujančia gyvulininkystės produkcijos gamybos kryptimi, o didėjantys reikalavimai šalies ir užsienio rinkose reikalauja gyvulių produktyvumo ir genetinio potencialo didinimo bei produkcijos kokybės gerinimo (8).

11 Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti karvių produktyvumo, somatinių ląstelių skaičiaus ir urėjos kiekio piene rodiklių dina-miką pereinant prie ekologinio ūkininkavimo.

2. Nustatyti skirtingų pieninių veislių karvių pieno kiekio kitimą pereinant prie ekologinio ūkininka-vimo.

3. Nustatyti skirtingų pieninių veislių karvių pieno sudėties rodiklių kitimą pereinant prie ekologi-nio ūkininkavimo.

4. Nustatyti skirtingų pieninių veislių karvių somatinių ląstelių skaičiaus ir urėjos kiekio piene ki-timą pereinant prie ekologinio ūkininkavimo.

12 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Reikalavimai ekologiniam pieno ūkiui

Gyvuliai ir paukščiai laikomi ekologiniame ūkyje yra nepakeičiama apykaitinių (mitybinių), apy-kaitinių procesų dirva-augalai-gyvuliai grandis. Auginant augalus ir laikant gyvulius susidaro uždara maistinių apykaitos ciklų grandinė. Kaupiamos organinės trąšos. Taip susidaro ekologinio ūkininkavimo sistemos balansas (5).

Siekiama, kad tiek gyvuliai tiek paukščiai ekologiniame ūkyje augtų sveiki, o iš jų gaunama pro-dukcija būtų kokybiška. Vienas iš būdų tai pasiekti, tai pasirinkti atsparias ligoms, prie vietinių sąlygų gerai prisitaikiusias gyvūnų veisles ir rūšis (6).

Kitas svarbus veiksnys-laikymo sąlygos. Jos turi atitikti kiekvienai auginamai rūšiai keliamus rei-kalavimus. Svarbu ne tik tinkamai projektuoti ir statyti gyvulininkystės pastatus, išplanuoti jų vidų, bet ir skirti dėmesio tvartų aplinkai. Laikomi gyvūnai turi turėti galimybę būti atvirame ore, ganytis (7). Gyvūnų gerovę svarbu užtikrinti šeriant kokybiškais ir reikalavimus atitinkančiais pašarais (7). Pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles, pagrindinę ūkyje suvartojamų pašarų dalį turi sudaryti ekologiniuose ūkiuose išauginti pašarai, atitinkantys kokybinius reikalavimus.

Lietuvos žalųjų veislės galvijai daugiausiai auginami, šiaurės rytų regionuose. Nors Lietuvos žalųjų veislės galvijai turi daug Danijos žalųjų galvijų kraujo, pagal savo kūno sudėjimą yra artimesni pieniniams galvijams. Lietuvos žalųjų veislės suaugusios karvės sveria nuo 520 iki 550 kg., o buliai nuo Gero ūkio gyvulių sveikatos būklę rodo, kad laikymas atitinka zoohigieninius reikalavimus. Tačiau, jei gyvulys suserga arba susižeidžia, jam nedelsiant turi būti suteikta veterinarinė pagalba ir gydymas (9). Pirmenybė teikiama alternatyviems gydymo būdams (fitoterapiniams, homeopatiniams). Jei toks gydymas efekto neduoda, galima panaudoti sintetinius veterinarinius vaistus. Numatyti produkcijos vartojimo būdą po gydymo (10).

Lietuvoje seniai veisiami Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislių galvijai (12).

Lietuvos juodmargiai veisiami pietų, pietvakarių, vakarų ir vidurio Lietuvoje, todėl, parenkant veislę, reikėtų į tai atsižvelgti (12). Lietuvos juodmargių veislės galvijai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra jiems būdingo kūno sudėjimo. Suaugusios karvės sveria 550 kg ir daugiau. Jų aukštis ties ketera siekia 129 cm, krūtinės gylis – 69-70 cm, jos plotis – 48-50 cm, apimtis – 197-199 cm, klubų plotis – 54-55 cm, įstrižas liemens ilgis – 155 cm. (13) Suaugę buliai sveria 950-1000 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32-36 kg. Vėliau prieauglis sparčiai auga ir greitai bręsta. Gerai šeriami ir prižiūrimi buliukai per mėnesį priauga po 20-24 kg ir 18 mėnesių amžiaus sveria 420-460 kg, o to paties amžiaus telyčios – 370-400 kg (12). Iš gerai šeriamų Lietuvos juodmargių veislės karvių per metus primelžiama 4500-5000 kg ir daugiau pieno. Vidutinis šios veislės karvių pieno riebumas – 3,567 proc., baltymingumas – apie 3,30 proc.(12; 14).

13 830 iki 900 kg. (15). Gerai šeriamos ir tinkamai prižiūrimos šios veislės karvės per matus duoda nuo 4500 iki 4800 kg. pieno (15). Vidutinis Lietuvos žalūjų veislės karvių pieno riebumas – 3,85 proc., baltymingumas – 3,35 proc. (16).

1.1.1 Ekologiniame pieno ūkyje naudojami pašarai ir jų kokybė

Siekiant užtikrinti ekologiškų pieninės gyvulininkystės produktų gamybos didėjimą būtina turėti pakankamą kiekį visaverčių, aukštos kokybės pašarų. Didžiausią įtaką žolinių pašarų kokybei turi žolių brandos tarpsnis, jų rūšis ir veislė, miglinių ir pupinių augalų santykis mišiniuose, pašaro ruošimo tech-nologijos, laikymo sąlygos ir pan. (17).

Ekologiniuose ūkiuose pieniniai galvijai turi gauti pašarus, kurie turi būti ne tik geros kokybės, bet ir tenkinti gyvulio organizmo poreikius. Galvijai turi būti šeriami tame pačiame ar kituose ekologi-niuose ūkiuose išaugintais pašarais ar jų mišiniais (18). Pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles ekolo-giniame ūkyje iki 30 proc. gaunamos pašarų paros normos gali sudaryti pašarai ir pereinamojo laikotar-pio ūkių. Jei pašarai yra išauginti tame pačiame ūkyje, tai ta dalis gali būti didinama iki 60 proc. (19). Atskiroms galvijų grupėms, priklausomai nuo jų produktyvumo, turi būti sukauptas pakankamas kiekis atitinkamų pašarų pagal jų maistingumą ir šėrimo normas. (19). Ekologiškai auginamų karvių pašarų kokybė ir sudėtis yra svarbūs pieno gamybai (20). Nustatyta, kad lyginant ekologinius ir chemizuotus ūkius, karvėms šeriamų pašarų struktūra ir šėrimo būdas stipriai skiriasi (20;21). Ekologiniuose ūkiuose karvės daugiau gauna šieno, vasarinių javų šiaudų. Joms mažiau ar visai neduodama siloso. Jos taip pat gauna mažiau koncentratų ir šakniavaisių, tačiau gauna daugiau bulvių, be daržovių atliekų. Jos vasarą ganomos pagal ekologinio ūkininkavimo reikalavimus įrengtose ganyklose (21).

Galvijas per parą vidutiniškai suėda 70-80 kg. žolės, arba 14 kg. sausųjų medžiagų. Aukštos žolės (20-25 cm.) galvijai suėda tik apie 50 kg. (9 kg sausųjų medžiagų). Todėl karvėms ganomoms aukštoje žolėje būtina duoti daugiau koncentratų (24). Apskaičiuota, kad karvei vidutiniškai duodančiai 25 kg, pieno reikia sušerti nuo 4 iki 5 kg koncentratų per parą. Karvei vidutiniškai duodančiai 30 kg. pieno reikia 6-7 kg. koncentratų per parą (22). Kitaip tariant vidutinio produktyvumo melžiamoms karvės rei-kia nuo 100 iki 150 g. koncentruotųjų pašarų vienam kilogramui pieno, o didesnio produktyvumo po 200 g. koncentruotųjų pašarų vienam kilogramui pieno (23).

Tvartinio periodu, kai karvės gauna tik per vasarą paruoštus pašarus svarbu, kad juose būtų visų reikiamų medžiagų. Tvartiniu laikotarpiu, kuris mūsų šalyje trunka 210 dienų, melžiamoms karvėms ekologiniuose ūkiuose, geriausiai tinka geros kokybės šienas. Jo optimalus kiekis melžiamų karvių paros Galvijų pašarų reikmė apskaičiuojama pagal sutartinį galvijų skaičių arba vidutinį metinį gyvulių skaičių ir vidutines metines pašarų normas vienam gyvuliui (22). Ganykliniu laikotarpiu vienai karvei reikia 0,5- 1,0 ha ganyklos. Ganymui geriausiai tinka kultūrinės ganyklos. Labai svarbu yra žolių rūšys, ganyklos amžius ir naudojimo būdai. Racionaliausiai ganykla naudojama gyvulius ganant aptvariniu būdu (23).

14 racione turėtų būti nuo 1,5 iki 2,5 kilogramų 100 kilogramų galvijo masės (23). Geros kokybės siloso karvių racione turėtų būti nuo 40 iki 50 proc. (24). Ekologiniuose ūkiuose naudojamo siloso gamybai galima naudoti rupią druską, jūros druską, mieles, išrūgas, cukrų, cukrinių runkelių masę, javų miltus, me-lasą ir pieną, skruzdžių bei propiono rūgštis (23).

Tvartiniu laikotarpiu melžiamoms karvėms taip pat reikia duoti grūdinių produktų, jie koncentruotuose pašaruose turi sudaryti nuo 50 iki 60 proc. (25). Melžiamų karvių racione turi būti pakankamas kiekis vita-minų ir mineralinių medžiagų. Būtina kompensuoti natrio ir chloro stygių gyvulio organizme duodant val-gomosios bei laižomosios druskų (25). Taip pat galima duoti lapuočių medžių pelenus, kaip mineralinį pa-šarą. Pavyzdžiui beržo pelenuose nustatyta 33,4 proc. kalcio, įvairių mikroelementų, taip pat magnio, cinko, kobalto, jodo. Nustatyta, kad galvijams reikiamas kiekis pelenų yra 100-120 g. Jie persijojami ir sumaišomi su koncentruotais pašarais arba silosu (26).

1.1.2 Galvijų laikymas ekologiniame pieno ūkyje

Gyvūnų gerovės vertinimo požiūrių, laikymo sistema boksuose pasiteisina (28). Taip yra todėl, kad karvės laikomos boksuose gali laisviau ir daugiau judėti, dėl to jos būna sveikesnės, rečiau serga (29). Taip pat tokia sistema yra patogi tuo, kad karvių nereikia nei rišti, nei paleidinėti nuo saitų. Tiek šėrimas ir girdymas, tiek melžimas ir mėšlo šalinimas vyksta mechanizuotai (28). Esant tokiai laikymo sistemai greičiau pastebimos rujojančios karvės. Karvės lengviau veršiuojasi, rečiau pasitaiko kompli-kacijos po apsiveršiavimo. Kita vertus pasitaiko daugiau traumų (29). Kadangi ekologinio ūkininkavimo

ES Gyvulininkystės reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą (27). Galvijai tiri turėti galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkintis visus dar išlikusius instinktus.

Šiuo metu ekologiniuose ūkiuose gali būti taikomos tokie galvijų laikymo būdai: 1. Palaidas laikymas:

 -palaidas laikymas ant gilaus kraiko;  -palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko;

 -palaidas laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis;  -palaidas laikymas boksuose (kombinuotose boksuose) (27).

2. Pririštų galvijų laikymas.

Laikymo sistemos būdo parinkimas priklauso nuo numatomų laikyti gyvulių skaičius, naudojamų įrengimų ir aprūpinimo šiaudais ir kt. (28).

Pastaruoju metu vis populiaresnis palaidas (boksinis) karvių laikymo būdas. Tradiciniai boksai lankstomi iš 50 mm skersmens cinkuotų vamzdžių. Bokso grindys gali būti betoninės arba suplūktos iš žemės ir kreidos, padarytos su 2-4 proc. nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 15-20 cm iškeltos virš jo. Boksas kreikiamas arba išklojamas guminiais kilimėliais (30). Kraikui geriausiai naudoti smulkintus šiaudus, nes jie sugeria 25 proc. daugiau srutų. Mažiausias šiaudų sluoksnio storis – 5 cm. Galima naudoti ir kitas kraiko rūšis: pjuvenas, medžio drožles, smėlį (29).

15 taisyklės nedraudžia, reikia pašalinti ragų užuomazgas veršeliams, kad vėliau karvės viena kitos nesu-žalotų ragais (29).

Norint taikyti pririštų karvių laikymo sistemą, būtina tinkamai įrengti stovėjimo vietas. Jos gali būti ilgosios ir trumposios. Nors trumposios vietos laikomos praktiškesnėmis, tačiau jos gali būti nepa-togios stambesnėms karvėms (31). Kad netrukdytų viena kitai, greta stovinčios karvės atitveriamos /2-2/3 stovimosios vietos ilgio ir 0,9-1,0 m aukščio pertvaromis. Kiekviena karvė turi turėti 70-80 cm. Ėdžių ilgio. Esant trumposioms stovimosioms vietoms, ėdžių dugnas turi būti grindų lygyje arba 3-5 cm aukščiau jų (31), Taip pat turi būti 0,05 cm. Nuolydis vandeniui nutekėti. Kad netrukdytų gulinčiai laikyti galvą virš ėdžių, montuojama ėdžių sienelė iš karvės pusės turi būti ne aukštesnė nei 20 cm. (31). Ilgosiose stovimosiose vietose ėdžių dugnas montuojamas 25 cm aukščiau grindų. Sienelė nuo karvės pusės gali būti aukštesnė, nei trumposios vietos, nes šiuo atveju karvė guli atsitraukusi nuo ėdžių (31). Tiek vienu tiek kitu atveju karvės girdomos iš automatinių girdyklų įrengtų ties ėdžiomis arba priešais jas. (32). Viena girdykla paprastai įrengiama dviem karvėms.

Taikant saitinį laikymo būda, saitai rišti karvėms turi būti lengvi ir tinkamo ilgio, kad karvės galėtų laisvai atsigulti, atsistoti, pasiekti pašarą ir vandenį. Trumposioms stovėjimo vietoms taikomi Grabnerio konstrukcijos saitai, kurie susideda iš dviejų metalinių grandinių, 1,5 m ir 0,5 m. Taikant ekologinio ūkininkavimo sistemą, trumpąją grandinę reikėtų keisti odiniu diržu (32). Taikant ilgųjų stovėjimo vietų laikymo būdą, karvės rišamos dvišake grandine, kuri tvirtinama prie grindų. Kaip ir taikant Grabnerio būdą, ekologiniuose ūkiuose grandinės dalis, kuri rišama gyvuliui ant kaklo reikia keisti odiniu diržu (32).

Taikant pririštą galvijų laikymo sistemą ekologiniuose ūkiuose karves reguliariai reikia leisti mo-ciono Ekologinio ūkininkavimo taisyklėse tai nurodoma daryti mažiausiais du kartus per savaitę (33).

Taikomi naujausi mokslo laimėjimai gyvulių laikymui ekologiniuose ūkiuose leidžia sumažinti rankų darbo. Diegiamos naujos technologijos palengvina priežiūrą ir leidžia užtikrinti laikomų gyvulių gerovę (34).

Visi pastatai, kuriuose laikomi gyvuliai, turi atitikti, tiek sanitarinius, tiek gyvūnų gerove ir svei-katingumą užtikrinančius reikalavimus, taip pat saugia aplinką dirbantiems žmonėms (34). Tiek ūkio pastatai, tiek aplinka turi atitikti keliamiems aplinkosauginiams reikalavimams(34). Pagrindinis chemi-zuoto ir ekologinio ūkio aplinkos skirtumas yra tas, kad ekologiniame ūkyje laikomi gyvuliai turi dau-giau ploto tvartuose ir mociono aikšteles.

Pastaruoju metu paplitęs karvių laikymas pusiau atviruose, lengvos konstrukcijos pastatuose, tai-kant palaidą laikymo būdą, leidžia užtikrinti pakankamą gyvulių judėjimo laisvę (35). Jos gali ilgiau būti gryname ore, gauti daugiau saulės šviesos. Tačiau esant nepastoviam klimatui, staiga besikeičiančiomis temperatūromis ar gūsingam vėjui, tokiuose pastatuose karves patariama laikyti ant pusiau ar gilaus

16 kraiko (35). Mūsų krašto klimatinėmis sąlygomis labiausiai tinkama yra šalta, uždara karvidė, kurioje gyvuliai apsaugomi nuo žvarbaus vėjo, pustymo ir smarkaus lietaus (36).

Ganymo laikotarpis Lietuvoje trunka 145-155 dienas, t.y. nuo gegužės pradžios iki spalio mėn. Šis laikotarpis labai palankus gyvuliams Saulės šviesa, judėjimas, žalieji pašarai leidžia stiprinti gyvulių sveikatą, didina jų produktyvumą, atsparumą ligoms (35).

Galimi trys melžiamų karvių ganymo būdai: aptvarinis, rištinis ir laisvasis (37).

Taikant laisvąjį laikymo būdą karvės ganomos ganykloje visą ganiavos laikotarpį. Laisvai vaikš-čiodamos po visą ganyklos plotą renkasi skaniausią žolę. Pagrindinis tokio ganymo trūkumas, kad gy-vuliai sutrypia daug žolės, dėl to gali blogėti žolyno botaninė sudėtis, imti plisti piktžolės (37).

Aptvarinis ganymas tai ganymo būdas, kai bandai paskirta ganykla suskirstoma į aptvarus. Gany-mas vyksta iš eilės kiekviename garde keletą dienų (37). Yra taikomi du aptvarinio ganymo būdai: nor-muojamas, kai aptvaras elektrine viela dar padalinamas į mažesnius ir juose ganoma dalį dienos ar vieną diena ir nenormuojamas kai galvijai ganosi po visą aptvarą (38).

Ganant aptvariniu būdu, galvijams turi būti sudarytos sąlygos pasislėpti nuo tiesioginių saulės spindulių. Turi būti tiekiamas vanduo: vandentiekio vamzdžiais ar atvežamas cisternose.

Smulkiuose ūkiuose dažniausiai taikomas saitinis ganymo būdas, kai galvijai yra rišami ganyklose 5-7 m. ilgio grandinėmis. Rišama už apynasrių, nes už ragų rišti draudžiama. Taikant šį būdą, gyvuliai perkeliami į naują vietą nuo trijų iki penkių kartų per dieną. Gyvuliai girdomi iš lovių ar kibirų (38).

1.2. Lietuvoje auginamų pieninių galvijų veislės

Pasak T. Dambrauskienės (2015), analizuojant išsamiau galvijų bandų genealogiją, regiono karvių bandas sudaro 73 proc. Lietuvos juodmargių, 12 proc. – holšteinų veislės, 10 proc. – Vokietijos ir Dani-jos juodmargių, 3 proc. – OlandiDani-jos ir ŠvediDani-jos juodmargių, 1 proc. sudaro žalųjų, baltnugarių ir šėmųjų veislių karvės. (1 pav.) Produktyviausios Olandijos juodmargių (7593 kg pieno), Švedijos juodmargių (6998 kg pieno) ir Lietuvos juodmargių (6028 kg pieno) veislės karvės.

17 1 pav. Pieninių galvijų pasiskirstymas pagal veisles (Šaltinis: sudaryta autoriaus remiantis kontroliuojamų

karvių bandų produktyvumo duomenų apyskaita 80, 2017 m.)

Lietuvoje didžiausią pieninių galvijų dalį sudaro įvairaus genotipo juodmargių veislių karvės. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis (39), produktyviausiomis laikomos Šve-dijos, Olandijos bei Danijos juodmargių veislės karvės. Dideliu produktyvumu taip pat išsiskiria Holš-teinų, Lietuvos juodmargių bei Švedijos žalmargių veislių karvės.

Skirtingų veislių pieninių galvijų produktyvumas skirtingas. Paprastai galvijų veislines ir produk-tyvumo savybes galima pagerinti, tačiau svarbu žinoti atskirų požymių paveldėjimo ir kitimo dėsnin-gumą. Mokslinių tyrimų duomenimis, net tos pačios veislės, tos pačios bandos ar net iš tų pačių tėvų kilę gyvuliai skiriasi, nes jų vystymąsi veikia skirtingos aplinkos sąlygos (40). Apibendrintai galima teigti, kad melžiamų galvijų produktyvumas priklauso tiek nuo paveldėjimo, tiek nuo gyvulio, laikymo, šėrimo ir priežiūros įvairiais augimo ir vystymosi laikotarpiais (40).

73% 24%

2% 1%

Juodmargių veislių B&W Žalųjų ir žalmargių veislių R&W

Kitų pieninių veislių Pagerintų veislių

18 1 lentelė. Skirtingų veislių pieninių galvijų skaičius ir produktyvumas (sudaryta autoriaus remiantis kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo duomenų apyskaita 80, 2017 m)

Veislė

Vidutinis kont-roliuojamų

kar-vių skaičius Pienas, _{kg %} Pieno riebalai _kg Pieno baltymai _{% kg}

Juodmargių 105794 6715 4,31 289 3,31 223 Lietuvos 99342 6659 4,31 287 3,31 220 Vokietijos 1001 7137 4,31 308 3,35 239 Britanijos 102 6334 4,20 266 3,26 206 Olandijos 234 8235 4,15 341 3,48 286 Holšteinų 4248 7521 4,29 323 3,38 254 Danijos 517 8450 4,11 347 3,37 285 Švedijos 351 8110 4,34 352 3,33 270 Žalųjų ir žalmargių 35188 6700 4,43 297 3,45 231 Lietuvos 30705 6620 4,45 295 3,45 228 Anglerų 450 6859 4,60 316 3,59 246 Danijos 565 7106 4,41 314 3,50 248 Vokietijos 294 6444 4,31 278 3,30 213 Airšyrų 1482 7350 4,21 309 3,48 256 Švicų 34 6695 4,32 289 3,28 219 Švedijos 834 7331 4,38 321 3,48 255 Estijos 27 7538 4,39 331 3,55 268 Holšteinų 661 7573 4,37 331 3,43 260 Simentalų 97 7740 4,18 323 3,45 267 Norvegijos 40 7399 4,95 367 3,37 249

Kitų pieninių veislių

Džersių 88 5407 5,34 289 3,91 211

Montbeliardų 1 5981 4,96 297 3,96 237

Vietinių pagerintų galvijų

Lietuvos baltnugarių 509 5770 4,39 253 3,30 190

Lietuvos šėmųjų 604 5795 4,24 246 3,28 190

Seno genotipo

Lietu-vos juodmargių 714 6696 4,33 290 3,28 219

Seno genotipo

Lietu-vos žalųjų 46 4994 4,43 221 3,53 176

Lietuvos juodmargių veislės galvijai. Analizuotos mokslinės literatūros (39-41) duomenimis, Lietuvos juodmargių galvijų veislės kūrimo pradžia laikomi 1901 metai, nors Olandijos juodmargių veislės galvijai Lietuvoje buvo jau XVI–XVII amžiuje. Juodmargių veislė buvo kuriama kryžminant įvairių veislių galvijus su vietiniais galvijais. Vėliau šie kryžminti su Olandijos ir Švedijos juodmargiais, ostfryzais. Taip pat veisiant mišrūnus tarpusavyje. Lietuvos juodmargių karvių veislė patvirtinta 1951

19 metais. Jau 1960 metais ši veislė pradėta intensyviai gerinti naudojant Olandijos juodmargius, o nuo 1973 metų Danijos, Vokietijos juodmargius bei Holšteinų fryzais (39). Lietuvoje nuo 1964 metų buvo pradėta visuomeniniuose ūkiuose laikomų karvių produktyvumo kontrolė. Sukurta vieninga gyvulių veislininkystės sistema, kuri leido sukurti geresnes sąlygas masiniam pieninių galvijų gerinimui. Įgy-vendinant vykdomą Lietuvos juodmargių pieninių karvių selekcijos programą optimalus karvės modelis yra kai:

 gyvulio aukštis yra 143 cm, o svoris ne mažesnis nei 650 kg.  vidutinis produktyvumas siekia 7000 kg per metus.

Vidutinis primelžiamo pieno riebumas 4,3 proc. baltymingumas - 3,4 proc.

Vertinant juodmargių karvių produktyvumą Lietuvoje 2011-2017 metais pastebimas pieningumo didėjimas (2 lentelė).

2 lentelė. Melžiamų karvių produktyvumo rodikliai 2010-1017 m.

(sudaryta autoriaus remiantis kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo duomenų apyskaita 80, 2017 m.)

Laikotarpis (metai)

Vidutiniai produktyvumo rodikliai per metus Karvių

skai-čius Pieno kiekis, kg

Riebalų kiekis, proc. Baltymų kiekis proc. 2010–2011 154154 5614 4,31 3,35 2011–2012 137832 5877 4,25 3,33 2012–2013 131781 5888 4,25 3,32 2013–2014 110472 6135 4,33 3,31 2014–2015 103739 6232 4,31 3,3 2015–2016 103459 6399 4,32 3,33 2016–2017 99347 6669 4,31 3,31

Lietuvoje vykdomos juodmargių galvijų selekcijos programos ataskaitos duomenimis, per vieną galvijų kartą karvių pieningumas vidutiniškai padidėjo apie 156 kg pieno. (40)

Danijos juodmargių veislės galvijai. Danijos juodmargių galvijų veislė suformuota veisiant vie-tinius Olandijos juodmargius galvijus su Jutlandijos galvijais. Nuo 1970 metų jie pradėti kryžminti su Kanados Holšteinų-fryzais, todėl dabar auginamų karvių bandose dominuoja karvės, kurios turi apie 75 proc. Holšteinų – fryzų genų. Mokslinių tyrimų duomenimis šiandien auginamos Danijos juodmargių veislės karvės yra didesnio produktyvumo, gerai išvystytais tešmenimis, tačiau jų skerdenų skoninės ir kokybinės savybės prastesnės, nei Danijos juodmargių veislės galvijų, laikytų iki 1965 m. (40). Tei-giama, kad šiuo metu Danijoje yra tik trisdešimt karvių neturinčių Holšteinų – fryzų genų. Jos yra sau-gomos, kaip veislės genetiniai ištekliai. (41).

Teigiama (41), kad 2016 - 2017 metais Lietuvoje buvo 618 Danijos juodmargių veislės karvių. Vidutiniškai per metus iš šios veislės karvės primelžiama 6826 kg pieno, kurio riebumas vidutiniškai buvo 4,37 proc., o baltymingumas 3,47 proc.

20

Vokietijos juodmargių veislės galvijai. Ši veislė išvesta kryžminant vietinius Vokietijos galvijus su

Olandijos juodmargiais. Iki 7 dešimtmečio šie galvijai vadinti Ostfryzais. Tai buvo stambūs galvijai, taisyk-lingo eksterjero, didelio produktyvumo, tačiau liesapieniai. (42) Po Antrojo pasaulinio karo šios veislės gal-vijai smulkėjo, kol buvo pradėti kryžminti su Holšteinų veislės galgal-vijais. Šiuo metu karvių aukštis ties ketera yra 138-139 cm., o masė siekia 650 kg. Šios veislės karvės yra ryškaus pieninių galvijų tipo. Vidutiniškai per metus iš karvės gaunama apie 7000 kg pieno, kurio vidutinis riebumas yra 4,1 proc., o baltymingumas 3,4 proc. (42)

Olandijos juodmargių veislės galvijai. Olandijos juodmargių veislė yra viena seniausių galvijų veislių pasaulyje. Naudojant ją buvo išvestos visos šiuo metu žinomos juodmargių galvijų veislės: Da-nijos, Švedijos, Vokiečių, Estijos, Lietuvos juodmargiai, Holšteinų fryzai. (41) Ši veislė buvo išveista 16 a. Olandijoje Fryzijos srityje veisiant vietinius galvijus grynuoju veisimu. Olandijoje šios veislės galvijai buvo žalos spalvos su įvairiomis baltomis žymėmis. Jie pasižymėjo aukštu produktyvumu. Vi-dutiniškai iš karvės buvo primelžiama nuo 1569 iki 2000 litrų pieno per laktaciją. Tuo metu tai buvo aukščiausi rodikliai pasaulyje. Pirmoji šios veislės galvijų kilmės knyga išleista 1872 metais, JAV. Tuo metu šios veislės galvijai buvo žalmargi ir juodmargi. Tačiau dėl didesnės paklausos išliko juodmargi. Nuo 1850 metų Olandijos juodmargiai intensyviai eksportuoti į Pabaltijo šalis. (42)

Holšteinų veislės galvijai. Juodmargių holšteinų veislės karvės yra labiausiai paplitusios Europoje ir JAV (43). Atliktų tyrimų duomenimis Lietuvoje auginamų pienių galvijų populiacijoje Holšteino veislės kraujo karvės sudaro nuo 50 iki 87 proc. Ši veislė formavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Dar 1621 metais įvežus Olandijos juodmargius galvijus jie pradėti kryžminti su vietiniais galvijais, siekiant pagerinti veislę. Devynioliktam amžiuje naudojant dirbtinio sėklinimo ir embrionų transplantacijos techno-logijas suformuota veislė pavadinta Holšteinų fryzais. Pirmoji šios veislės knyga išleista1890 metais. Į Lie-tuvą pirmieji šios veislės buliai įvežti 1979 metais, tikintis pagerinti Lietuvos juodmargių galvijų veislę. Lietuvos galvijų veisėjų asociacija nuo 2003 metų vykdo Holšteinų ir Holšteinizuotų galvijų veislininkystės programą, dalyvauja rengiamose suvažiavimuose, veda veislės knygą. Holšteinų karvės lyginant su jų pirm-takais Olandijos juodmargiais yra tvirto stambaus skeleto, įgavo „kampuotesnes“ kūno formas, platėjančia užpakalinę dalį, ilgesnes kojas. (43).

Lietuvoje 2017 metais buvo 4218 juodmargių Holšteinų karvės. Vidutiniškai iš vienos karvės primel-žiama 6926 kg pieno. Vidutinis pieno riebumas 4,29 proc., o baltymingumas -3,38 proc. Žalmargių holšteinų tais pačiais metais buvo 674, vidutiniškai primelžta po 7324 kg pieno, 4,10 proc. riebumo ir 3,35 proc. bal-tymingumo. (40)

Airšyrų veislės galvijai. Airšyrų veislės galvijai susiformavo apie 1800 metus pietvakarių Škotijoje,

Air’o grafystėje. Šie pieniniai galvijai priskiriami žalmargiams, o kadangi veislės spalvai nekeliami jokie reikalavimai tai jų pasitaiko nuo žalai rudos iki beveik baltos. Ankščiau įspūdingi ilgi ragai buvo laikomi pagrindiniu veislės požymiu ir pasididžiavimu, tačiau dabar gimę veršeliai nuraginami. Šios veislės

kar-21 vės yra vidutinio stambumo, jų svoris vidutiniškai siekia 550 - 580 kg. Airšyrų veislės karvės apibūdi-namos kaip ištvermingos, gerai prisitaikančios prie kintančių laikymo sąlygų, o tešmenys puikios formos (43). Šios veislės pieniniai galvijai pasižymi dideliu pieningumu, tačiau pieno riebumas vidutinis. Šios veislės karvės taip pat pasižymi sugebėjimu efektyviai konvertuoti žolinius pašarus į pieną (41). Teigia-momis ir vertinaTeigia-momis laikomos Airšyrų veislės karvės išsiskiria lengvu veršiavimusi, dideliu veršelių gyvybingumu ir sparčiu augimu, taip pat ilgaamžiškumu. Į Lietuvą Airšyrų veislės galvijai pradėti vežti nuo 1984 metų. Tiek tada tiek dabar šios veislės galvijus naudoja žalųjų ir žalmargių pieninių galvijų veislių gerinimui. Lietuvos žalųjų veislės galvijų gerinimui dar naudojami Kanados Airšyrai, kurie pa-sižymi ypač geru eksterjeru. 2017 metais Lietuvoje priskaičiuotos 789 Airšyrų veislės karvės. Iš vienos karvės vidutiniškai primelžta 6540 kg. 4,7 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno. (42)

Anglerų veislės galvijai. Tai labai sena pieninių galvijų veislė, kuri susiformavo Šlevzvigo Holš-teino žemės pusiasalyje, Vokietijos pasienyje su Danija. Ši veislė rašytiniuose šaltiniuose minima dar 1600 metais, o planingas veisimas pradėtas nuo 1830 metų. Ši veislė vertinama dėl didesnio nei kitų veislių pieno riebumo. Nors buvo gerinami. Danijos žalaisiais, šios veislės galvijai išliko smulkesni. Karvių aukštis siekia 130 cm. Karvės yra tamsiai žalos spalvos. Ši veislė labiausiai vertinama dėl pieno riebumo. Šios veislės karvės lengvai veršiuojasi, veršeliai labai gyvybingi, veršelių netekimas – retas. Anglerų veislės galvijai buvo naudojami Lietuvos žalųjų ir kitų veislių karvių pieno riebumui didinti. Į Lietuva šio tipo pieninės karvės įvežtos 1981 metais. Lietuvoje 2017 metais buvo 387 Anglerų veislės karvės. Vidutiniškai iš vienos karvės primelžta 6095 kg pieno. Vidutinis pieno riebumas 4,76 proc., o baltymingumas 3,64 proc. (41).

Britanijos fryzų veislės galvijai. Britanijos arba dar vadinami Anglijos fryzai pasižymi gerais fiziniais duomenimis. Tvirtos kojos, taisyklinga stovėsena, geras tešmuo, ramus temperamentas – vienos iš nedaugelio teigiamų šių pieninių galvijų savybių. Lietuvoje ši veislė naudojama Lietuvos juodmar-giams gerinti ir laikoma šių galvijų nedaug. Šiuo metu Lietuvoje yra 321 šios veislės karvė. Iš vienos karvės per metus primelžiama iki 6500 kg 3,9 proc. riebumo ir 3,63 proc. baltymingumo pieno. (42)

Džersių veislės galvijai. Džersių veislės galvijai pradėti veisti Džersio saloje, Didžiojoje Britani-joje. Tai viena seniausių ir populiariausių pieninių galvijų veislių, grynuoju veisimu veisiama apie šešis šimtus metų. Šiai veislei būdingas nestambus, bet taisyklingas eksterjeras, didelis produktyvumas. Šios veislės pieniniai galvijai būna šviesiais rudos spalvos, nors pasitaiko visokių atspalvių: nuo beveik pilkš-vos iki rudai juodos. Danų atliktų tyrimų duomenimis (43) Džersių veislės galvijai linkę mažiau sirgti, lyginant su kitų veislių pieniniais galvijais. Į Lietuvą Džersių veislės pieniniai galvijau pradėti vežti nuo 1965 metų. 2017 metais Lietuvoje buvo tik 69 Džersių veislės karvės. Vidutiniškai iš vienos karės pri-melžiama apie 6200 kg pieno. Vidutinis pieno riebumas 5,69proc. pieno baltymingumas 4,08 proc. (40)

Lietuvos žalųjų veislės galvijai. Lietuvos žalųjų galvijų veislė išveista kryžminant vietinius galvijus

22 turėjo Danijos žalųjų galvijai. Pirmieji Lietuvos žalųjų veislininkystės ūkiai įsteigti 1941 metais. Lietuvos žalieji pieninio tipo galvijai yra įvairaus atspalvio žalos spalvos. Šios veislės galvijų galva nedidelė, kaklas ilgas. Taip pat ilgas liemuo, didelės apimties krūtinė, vidutinio ilgumo kojos. Karvių tešmuo vidutinio dy-džio, nenukaręs. Šie galvijai saugomi kaip senojo genotipo. Vidutiniškai iš karvės primelžiama 5500 kg. Pieno, kurio riebumas 3,67 proc., o baltymingumas – 3,6 proc. (42)

Pieniniai simentalų veislės galvijai. Simentalų veislė viena seniausių ir labiausiai paplitusių pa-saulyje. Pasaulyje jų gali būti apie 60 ml., o apie pusę jų – Europoje. Šios veislės galvijai stambūs, produktyvūs. Taikant uždarą veisimo būdą susiformavo labai pieningi galvijai su puikiai išvystytais rau-menimis. Lietuvoje 2017 metais buvo 1100 šios veislės karvių. Vidutiniškai iš karvės primelžiama po 6226 kg. Pieno. Vidutinis pieno riebumas siekia 5,98 proc. o baltymingumas 4,08 proc. (42)

1.3. Pieninių karvių produktyviosios savybės

1.3.1. Skirtingų veislių karvių pieno kiekis

Lyginant pagal veisles, karvių produktyvumas labai skirtingas. Pieninių galvijų produktyvumas taip pat priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, tokių kaip paveldėjimas, gyvulio šėrimas, laikymo sąlygos, priežiūra įvairiais augimo ir vystymosi laikotarpiais. Netgi tos pačios veislės ir bandos galvijais skiriasi, nes jų vystymasis vyko skirtingomis sąlygomis.(44). Galima pastebėti, kad Europos valstybėse, kuriose sparčiai vystoma pieninė galvijininkystė, vidutiniai karvių produktyvumo rodikliai yra aukštesni nei mūsų šalyje (46). Tam įtakos turi tai, kad tose šalyse yra susidariusios palankesnės sąlygos veislių geri-nimui. Aukštiems produktyvumo ir reprodukcijos rodikliams pasiekti taikomi pažangiausi pasaulyje se-lekcijos metodai, naujausios pašarų ruošimo, šerimo ir laikymo tecnologijos, bei moklso naujovės.

Karvių pieningumas priklauso nuo jų amžiaus (44). Kiti autoriai teigia, kad pieningumas nuo karvės amžiaus mažai priklauso (45). Yra nustatyta, kad iš Lietuvos juodmargių karvių daugiausia pieno primelžiama 4 – 5 laktacijose, paskui dvi laktacijas pieningumas būna vienodas (47). Įvairių autorių nuomonės dėl amžiaus įtakos karvių pieningumui yra skirtingos. Daugumos veislių karvių per 2 – 3 laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, paskui po truputį didėja. Atskirais laktacijos mėnesiais ryškiau kinta jaunesnių negu visai suaugusių ir vyresnių karvių pieno riebumas. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2 – 1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį laktacijos mėnesį. Per 5 – 6 laktacijos mėnesius pieno riebumas būna artimas visos laktacijos vidurkiui. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias laktacijas, daugiausia – per 4 – 6 laktacijas. Primelžiamo pieno kiekis ir jo riebumas didėja iki 6 laktacijos, o didėjant laktacijų skaičiui pieno baltymingumas didėja. Po 6 laktacijos piene šiek tiek sumažėja laktozės. (48). Šio laikotarpio pienas yra biologiškai vertesnis, geresnės jo technologinės savybės. Karvių pieno baltymingumas mažai priklauso nuo karvės amžiaus (49).

23 Lavrinovič J. su bendraautoriais (2008) atliktų tyrimų duomenimis nustatytas statistiškai reikšmin-gas pieninių galvijų veislės ir melžiamų karvių ūkinio naudojimo trukmės santykis. Autorių atliktų ty-rimų duomenimis duomenimis, didžiausia ūkinio naudojimo trukmė buvo Lietuvos juodmargių veislės karvių, 27,8 ± 0,07 mėn.. Nustatyta, kad Lietuvos žalųjų veislės karvių ūkinio naudojimo trukmė, buvo vidutiniškai trimis mėn. trumpesnė nei Lietuvos juodmargių karvių (50).

Vertinant karvių produktyvumą, daugelyje pasaulio šalių standartu laikoma optimali laktacijos trukmė yra 305 dienos, o užtrūkimo periodas 60 dienų (47). Taip pat standartu laikoma, kad karvių veršingumas vidutiniškai trunka 285 dienas. Mokslinių tyrimų duomenimis, laikantis standartų, norint pasiekti optimalų 365 dienų laikotarpį tarp veršiavimosi ir laktacijos trukmės karvėms apvaisinti lieka 80 dienų (48)per šį laikotarpį dar reikia įvertinti vaisos organų atsistatymui reikalingą laiką (47).

Vertinant pieno sudėtį, atskirais laktacijos laikotarpiais ji kinta. Per pirmąsias dešimt dienų po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos, o nuo 7 dienos po apsiveršiavimo ir nuo 10 iki 15 dienų pieš užtrūks-tant, karvės pienas laikomas „normaliu“ (47).

Per laktaciją kinta pieno baltymingumas. Nustatyta, kad per pirmą laktacijos mėnesį pieno balty-mingumas būna didesnis, antrą mėnesį sumažėja, o nuo trečio iki laktacijos pabaigos nežymiai padidėja (48). Pastebėta, kad „riebiapienių“ karvių vidutinis baltymų kiekis piene laktacijos metu kinta labiau, nei „liesapienių“ karvių (48).

Nustatyta, kad daugelis melžiamų karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nesuėda tiek pašaro, kiek išskiria maistinių medžiagų su pienu. Todėl Labai svarbutis tinkamas karvių užtrūkinimo laikas, bei atitinkamas šėrimas, kad organizmas spėtų sukaupti maisto medžiagų atsargas, kurios bus reikalingos intensyviausiu laktacijos laikotarpiu (49).

Melžiamų karvių sveikatingumas , bei produktyvumą kitą laktaciją priklauso nuo užtrūkimo lai-kotarpio trukmės ir karvių šėrimo tuo laikotarpiu (51). Nustatyta, kad karvių, kurių užtrūkimo laikotarpis buvo trumpesnis nei penkiasdešimt dienų vidutinis primelžiamo pieno kiekis buvo 38 proc. mažesnis (51). Norint teisingai užtrūkinti karvę reikia ją melžti savaitę mažinant melžimų skaičių iki vieno karto per parą. Užtrūkinti galima sveiką karvę, kurios vidutinis primelžiamo pieno kiekis tampa 15-10 litrų per parą. (51).

Remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo laikotarpio trukmė yra 50 – 60 dienų. Labai produktyvias karves kartais sunku užtrūkinti, o mažo produktyvumo karvės dažnai pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi, todėl produktyvioms karvėms turi būti pritaikytos reikiamos užtrūkinimo priemonės: mažinamas pašarų kiekis, rečiau melžiama. Pirmiausia mažiau duodama sultingųjų ir koncentruotų pašarų. Vienos karvės užtrūksta po 3 – 5, o kitoms reikia net 10 – 12 dienų (50).

24 1.4. Skirtingų veislių karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai

Mokslinių tyrimų duomenimis didžiausią įtaką pieno sudėties ir kokybės rodikliams turi piene esančių riebalų ir baltymų kiekis, bei somatinių ląstelių skaičius Taip pat bakterinis užteršimas. Dar svarbūs inhibitorinių medžiagų kiekio ir užšalimo temperatūros rodikliai (52).

Lyginant pieną iš ekologinio ūkio su pienu iš įprastinio ūkio, paplito įsitikinimas, kad produktai iš ekologinio ūkio yra sveikesni. Ši nuomonė remiasi tuo, kad pieno pagaminto ekologiniame ūkyje laikomų karvių, sensorinės savybės geresnės (53). Jame rečiau aptinkama pesticidų ir sintetinių trąšų likučių. Nustatyta, kad ekologinio ūkio karvių piene biologiškai aktyvių ir fitocheminių medžiagų yra per pus daugiau (53). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad piene iš ekologinio ūkio karvių riebiųjų rūgščių omega 3 yra 60 proc. daugiau, o antioksidantų ir vitaminų daugiau 20 proc. daugiau, nei įprastinės ga-mybos ūkyje laikomų karvių piene (53)

Viena svarbiausių pieno sudėtinių dalių yra pieno baltymai (54). Karvių pieno baltymingumas, tai pieno maistinės ir biologinės vertės rodiklis. Mokslinių tyrimų duomenimis, vertinant atskiras mel-žiamų karvių veisles, nustatytas vidutinis Lietuvos juodmargių veislės karvių pieno baltymingumas nuo 3,30 iki 3,35 proc. Lietuvos žalųjų veislės karvių vidutinis nustatytas pieno baltymingumas svyruoja nuo 3,38 iki 3,45 proc. (54). Vertinant atskirų veislių karves baltymų kiekis nustatomas labai skirtingas. Įvairių mokslinių šaltinių duomenimis didžiausias vidutinis baltymų kiekis melžiamų karvių piene nus-tatomas Džersių, o mažiausiai Holšteinų veislės karvių piene (55, 56). Siekiant gerinti pieninių galvijų bandas, tikslinga karves sėklinti didesnį genetinį produktyvumo potencialą, bei aukštesnį pieno balty-mingumo rodiklį turinčių veislių bulių sperma (55). Atliktų tyrimų duomenimis Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų ir žalmargių pieninių galvijų populiacijoms pakanka rezervų tiek pieno produktyvumo tiek baltymingumo rodiklių didinimui (55).

Nustatyta, kad karvių piene yra dvi pagrindinės baltymų grupės, tai kazeinas ir išrūgų baltymai. Kazeinais tai pagrindinis pieno baltymas, sudarantis 78-85 proc. visų piene esančių baltymų (56). Nuo piene esančių baltymų tipo ir nuo genotipo genų priklauso pieno kokybė ir tai kokiems pieno produktams gaminti jis tinkamas.

Karvių organizme baltymai sintetinami iš pašaruose esančių azoto junginių. Todėl siekiant padidinti ne tik pieno primilžį, bet ir baltymingumą, karvės turi būti tinkamai veisiamos ir šeriamos (55). Per laktaciją vidutinis karvių pieno baltymingumas kinta nuo 0,1 iki 0,4 proc., kai pieno riebumas kinta iki 1 proc. Trys pagrindinės pieno baltymų kazeinų frakcijos (alfaS1, beta, kapa) ir beta-laktoglobulinas atskleidžia galvijų pieno baltymų genetinės įvairovės rezultatą, kuris lemia pieno fizikines ir chemines savybes. Pieno sutraukinimo savybės bei sūrių išeigos masė priklauso nuo pieno baltymų genetinių variantų (beta-laktoglobulino, alfaS1 ir kapa-kazeinų) (57).

25 nustatyta, kad vidutinis pieno baltymų kiekis didėja karves šeriant didesnę energinę vertę turinčiais su mažiau ląstelienos pašarais, tačiau tokia pašaro sudėtis mažina pieno riebumą.

Geriausi rezultatai pasiekiami melžiamas karves šeriant suderintais pašarais, atitinkančiais karvių fizio-loginius poreikius, kitaip tariant, kai:

Kai karvė suserga slaptu ar klinikiniu mastitu, padidėja bendras baltymų kiekis piene, tačiau patys baltymai smarkiai pakinta. Sumažėja kazeino, o maistinių pieno produktų gamybos požiūrių mažiau vertingų išrūgų baltymų daugėja (58). Toks pienas tampa netinkamas aukštos kokybės pieno produktų gamybai. Padidėjus SLS kiekiui piene, sumažėja kalcio, vitamino C, padidėja natrio, chloro, albuminų ir globulinų kiekiai (58).

Piene esantys riebalai yra viena svarbiausių jo sudėtinių dalių, o taip pat vertinga maistinė me-džiaga. Todėl svarbu nustatyti vidutinį pieno riebumą renkant karves selekcijai (59). Tiriant ir periodiš-kai vertinant pieno riebumą atrenkamos „riebiapienės“ karvės, kurios bus naudojamos veisiant ir geri-nant veisles. Pieno riebumas tiriamas ir norint nustatyti jo kaloringumą. Šis rodiklis naudojamas apskai-čiuojant piene esančių sausųjų bei sausųjų neriebalinių medžiagų procentinius kiekius (60).

Pieno sausąsias medžiagas galima įvardinti, kaip visas sudėtines piene esančias medžiagas (rieba-lai, baltymai, laktozė, mineralai), išskyrus vandenį ir dujas. Pieno sausosios neriebalinės medžiagos, tai tos pačios sausosios medžiagos išskyrus riebalus. Teigiama, kad kuo piene yra daugiau sausųjų me-džiagų, tuo pienas tampa vertingesnis (60).

Tyrimais nustatyta, kad Lietuvos juodmargių karvių piene vidutinis sausųjų medžiagų kiekis kinta nuo 11,82 iki 12,61 proc., priklausomai nuo kitų veiksnių. Lietuvos žalųjų karvių piene sausųjų me-džiagų kiekis kinta nuo 12,54 iki 13,43 proc. Likusią pieno dalį sudaro vanduo, kas yra apie 87,5 proc. (61).

Apie pieno natūralumą galima spręsti iš pieno riebumo. Jei nustatytas pieno riebumas yra mažas (mažesnis kaip 2,4 proc.) galima teigti, kas jis nėra natūralus, pvz. nugriebti riebalai. (62). Pieno riebu-mui įtakos turi daug veiksnių, tačiau didžiausią įtaką turi galvijų veislė. Laikant tomis pačiomis sąlygo-mis vienų galvijų veislių (Lietuvos žalųjų, Džersių) vidutinis pieno riebumas didesnis, nei kitų (Lietuvos juodmargių, Holšteinų) (62). Tyrimais nustatyta, kad karvių besiveršiuojančių rudenį ar žiemos pra-džioje vidutinis pieno riebumas būna didesnis. Teigiama, kad tam įtakos turi tai, kad vasaros bei rudens laikotarpiu gaunamas pašaras būna geresnės kokybės, bei maistingesnis.. Tokiuose pašaruose yra daug

• pašarai subalansuojami pagal proteinus, energiją, mineralines medžiagas;

• karvėms šerti naudojami vietiniai baltymingi pašarai: žirniai, lubinai, pupos, liucerna, vikiai ir kiti ankštiniai augalai;

• kontroliuojamas produktyvumas;

• bandai papildyti telyčios atrenkamos ne tik pagal tėvų pieno riebumą, bet ir pagal baltymingumą (56).

26 vertingų maisto medžiagų, bei ląstelienos, iš kurių ir yra sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos ( 63). Pavasarį pieno riebumas sumažėja, nes likę pašarai jau būna prastesnės kokybės ir mažesnės mais-tinės vertės, o išginus per anksti karves į ganyklą žolėje dar būna nepakankamas kiekis ląstelienos (63).

Dėl dar nepakankamai gerai išsivysčiusios pieno liaukos pirmą kartą lakatuojančių karvių vidutinis pieno riebumas būna mažesnis, su vėlesnėmis laktacijomis pieno riebumas didėja, nes pieno liaukos funkcija gerėja (61). Mokslinių turimų duomenimis nustatyta teigiama fenotipinė koreliacija tarp pieno kiekio ir pieno riebumo (62).

Vienas iš svarbiausių karvės sveikatingumo ir pieno kokybės rodiklių yra somatinių ląstelių skai-čius piene (SLS). Be riebalų, laktozės, baltymų, piene aptinkama ir somatinių ląstelių. Somatinės ląstelės tai kraujo forminiai elementai (daugiausiai leukocitai), kurie sudaro nuo 80 iki 85 proc. bendro somatinių ląstelių kiekio. Kita dalis tai iš tešmens audinio atsidalinusios ląstelės (64). Sveikomis laikomų karvių piene vidutinis SLS svyruoja nuo 100iki 200x103/cm3, o sergančių– nuo 200–400x103/cm3 iki 2000x103/cm3 ir daugiau (65).

Mastitas mokslinėje literatūroje įvardijamas kaip vienas didžiausių nuostolių ir brangiausių susir-gimų pieninių karvių tarpe. Dėl šio susirgimo patiriama iki 70 proc. ūkio nuostolių, kuriuos sudaro pieno produkcijos sumažėjimas, karvių brokavimas, susirgusių gyvulių gydymo išlaidos.

Mokslininkai Carlen ir kt. (2014) bei Ikonen ir kt.( 2015) nustatė fenotipinę neigiamą koreliaciją tarp pieno kiekio ir SLS. Jų teigimu, didėjant piene SLS, vidutinis primelžiamo pieno kiekis mažėja ir atvirkščiai. Piene esantis SLS taip pat rodo gyvulio imuninės sistemos susilpnėjimą. Panašius rezultatus nurodo ir Jahnke L.(2014). Gautų tyrimų rezultatų duomenimis pieno produktyvumas ir produkcijos nuostoliai didėja didėjant SLS piene (66).

Nustatyta, kad SLS priklauso ne tik nuo karvės sveikatos būklės, bet ir nuo laktacijos periodo. SLS kiekiui piene įtakos turi ir gyvulio amžius, genotipas (67). Kitų šaltinių (68, 69) duomenimis SLS kiekiui įtakos turi metų laikas, šėrimo ir laikymo sąlygos. Esant didesniam SLS kiekiui pakinta ir pieno cheminė sudėtis, sumažėja pieno baltymo kazeino, laktozės, elementų: kalcio, magnio, fosforo. Tokį pieną darosi sunkiau perdirbto, o produktai iš tokio pieno būna žemos kokybės (67).

Skirtingų pieninių galvijų veislių SLS kiekio piene tyrimų rezultatų statistiniai duomenys leidžia teigti, kad pieno kokybė tiesiogiai priklauso nuo veislės. Nustatyta, kad Lietuvos juodmargių populiaci-jos atskirų vienetų vertinimo metu veislės įtaka SLS piene buvo nedidelė, o Holšteinų veislės vertinime nustatyti dideli SLS svyravimai (66).

Vasarą pieno riebumas truputį sumažėja. Manoma, kad tai priklauso nuo aukštos oro temperatūros, padidėjusios drėgmės ir kitų veiksnių. Reguliariai karves išleidžiant pasivaikščioti, pagerėja jų medžiagų apykaita, padidėja ir pieno riebumas. Pieno riebumą mažina blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus elgesys su gyvuliais ir kt.), melžimo laiko nesilaikymas, nekvalifikuotas melžimas ir kt. (61).

27 1.5. Ekologinio ir paprasto pienininkystės ūkio palyginimas

Ekologiniai ūkiai daugeliu atžvilgių skiriasi nuo tradicinių sistemų. Nors ūkio valdyme buvo labai daug skirtumų. Bloksma J et. Al. (68) atliktų tyrimų duomenimis Ekologiniai ūkiai turėjo mažiau karvių, kurių vidutinis amžius yra didesnis. Ekologiškos karvės pagamino mažiau pieno. Ekologiški ūkiai ne-buvo taip stipriai orientuoti į didelę pieno gamybą per veislių selekcija ir jų ūkininkavimo sistemos ne-buvo kur kas mažiau intensyvios. Ekologiniuose ūkiuose buvo laikomos Penkios ekologinės ūkių veislių įvai-rovė (Montbeliard, Švicų, Džersių, Holšteinų). Holšteino fryzų kraujo procentas buvo ribotas (20% Holšteinų fryzų), o tradiciniuose ūkiuose buvo beveik išimtinai Holšteinų fryzų karvės (95% kraujo). Kitų mokslininkų (69) panašių tyrimų duomenimis, ekologiniuose ūkiuose karvės gauna daugiau rupių pašarų ir mažiau koncentrato, daugiau žolės ir dobilų siloso, mažiau kukurūzų siloso ir daugiau šieno nei karves tradiciniuose ūkiuose. karvės dažniau turėjo ragus ir dažniau buvo laikomos Boksuose su šiaudų kraiku (69).

Tradiciniams ūkininkams gerą pieno kokybę daugiausia apibrėžia išorinės pieno gamyklos ar vy-riausybės nustatyti kokybės reikalavimai. Ekologiniuose ūkiuose pieno kokybė apibrėžia ne tik kokybi-niai ir kiekybikokybi-niai rodikliai, bet ir bandos sudėties bei produktyvumo veikskokybi-niai.

William D. (70) atliktų JAV tyrimų duomenimis iš paprastų ūkių gaunamas didesnis pieno kiekis, tačiau Ekologiniuose ūkiuose nustatytas didesnis pieno riebumas ir vidutinis baltymų kiekis. Tiesa SLS kiekiai ekologiniuose ūkiuose nustatyti didesni, tačiau mokslininko turimo duomenimis rezultatai nėra statistiškai patikimi.

Roderick S. (71) akcentuoja veislės įtaką kiekybiniams ir kokybiniams pieno rodikliams tiek eko-loginiam tiek tradiciniam ūkyje. Jo tyrimų duomenimis Pieno, riebalų, baltymų kiekio ir somatinių ląs-telių skaičius tos pačios veislės buvo didesni ekologiniam ūkyje. Taip pat jis nurodo, kad veislės įtaka buvo reikšminga pieno kiekiui, riebumui ir baltymų kiekiui melžiamų karvių piene. Skirtingų genotipų karvės skirtingai prasitaiko prie skirtingų laikymo sistemų. Todėl vertinant melžiamų karvių sveikatą ir gerovę reikia tinkamai parinkti karvių veisles skirtingo ūkininkavimo būdo ūkiams (72).

Juozaitienės ir kt. (67) atliktų tyrimų duomenimis, didžiausias SLS nustatytas aukščiausio produktyvumo Švedijos (763±31,2 tūkst./ml), Vokietijos juodmargių (710±12,9 tūkst./ml) ir Holšteinų (688±15,2 tūkst./ml) veislių karvių piene. Geriausia pieno kokybe pagal SLS pasižymėjo prie vietinių sąlygų gerai prisitaikiusios, seniausiai į Lietuvą įvežtos Olandijos (378±69,3 tūkst./ml), Danijos (513±33,9 tūkst./ml) ir Anglijos juodmargės (529±45,5 tūkst./ml) bei Lietuvos juodmargių veislės karvės (528±1,7 tūkst./ml) (67).

28 2. TYRIMO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Mokslinis – tiriamasis darbas buvo atliktas 2016–2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų uni-versitete VA Gyvūnų mokslų fakultete, Gyvūnų veisimo katedroje bei Lietuvos ekologiniame pieno ū-kyje.

Tyrimas buvo atliekamas 2014-2017 metais. Buvo atrinktos 36 pieninės karvės, kurios išbuvo ūkyje viso tirto laikotarpio metu, ir vertinti jų produktyvumo, SLS (somatinių ląstelių skaičius) ir urėjos (šlapalo) kitimas prieš ūkio statuso keitimą, pereinamuoju laikotarpiu ir įgijus ekologinio ūkio sertifi-katą.

Pieno ūkio, kuriame atliktas tyrimas, pagrindinė veikla – galvijų auginimas ir pardavimas, pieno produkcijos gaminimas ir pardavimas, grūdinių kultūrų auginimas, bei kitų rūšių pašarų gamyba (šienas, šienainis, silosas ir kt.). 2014 metais ūkio savininkas pateikė prašymą dėl ūkininkavimo būdo keitimo ir 2017 metais ūkis tapo ekologiniu pienininkystės ūkiu.

Ūkyje laikoma apie 570 galvijų, iš jų apie 275 melžiamų karvių, 275 telyčios ir 20 buliukų. Pag-rindinė karvių banda laikoma dviejuose fermose, kurios tarpusavyje sujungtos melžimo aikštelės pa-talpa. Vienoje iš šių fermų įrengtos gimdymo vienutės. Visas prieauglis laikomas dviejose atskirose fermose priklausomai nuo amžiaus. Visi gyvuliai turi galimybę išeiti į diendaržius.

Didžiąją dalį bandos sudaro Lietuvos juodmargių (320 karvių), Holšteinų (157 karvės) ir Lietuvos žalųjų (76 karvės) veislių galvijai (2 pav.).

2. pav. Ūkyje laikomų karvių pasiskirstymas pagal veisles \ 28% 1% 56% 13% 0% 1% 1% Holšteinai

Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai

Lietuvos juodmargiai Lietuvos žalieji Žalieji mėsinių veislių Žalieji holšteinai Vokietijos juodmargiai

29 Tyrimas buvo atliktas trimis etapais.

I-mame tyrimų etape buvo atrinkta 36 pieninės karvės, išbuvusios ūkyje viso tirto laikotarpio metu. Buvo įvertinta ir palyginta tirtų karvių produktyvumo, SLS ir urėjos (šlapalo) kiekio piene rodikliai skirtingais tyrimo laikotarpiais.

II – ame etape buvo įvertinta ir palyginta skirtingų veislių (Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų, Airšyrų ir Holšteinų) karvės, kurios buvo laikomos ūkyje visu tirtu laikotarpiu.

III-iame etape atlikta statistinė duomenų analizė. Visų etapų metu buvo vertinta tiriamų pieninių karvių:

 pieno kiekis, kg;  pieno riebumas, proc.;  pieno baltymingumas, proc.;  laktozės kiekis piene, proc.;

 urėjos (šlapalo) kiekis piene, mg/proc.;  somatinių ląstelių skaičius, tūkst. /ml.

Buvo vertinti tirtų veislių 2014-2017 metų duomenys:  prieš tampant ekologiniu ūkiu (2014 m.),  pereinamuoju laikotarpiu (2014-2017 m.),  įgijus ekologinio ūkio statusą (2017 m.).

Tirtos karvės buvo grupuojamos pagal veislę: Airšyrų, Holšteinų, Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų.

2.1. Statistinis duomenų įvertinimas

Gauti tyrimų duomenys apdoroti statistiškai su SPSS statistiniu paketu. Apskaičiuoti atskirų veis-lių tirtų požymių aritmetiniai vidurkiai, vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai, vidurkių paklaidos.

Siekiant išsiaiškinti pieno kokybinių ir kiekybinių rodiklių skirtumus pagal karvių veisles, buvo atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė. Vienfaktorinė dispersinė analizė leidžia įvertinti atskirų popu-liacijų skirtumus pagal kiekvieną požymį atskirai. Dispersinės analizės tikslas – nuspręsti, ar priklauso-mojo kintapriklauso-mojo išmatuoto skirtinguose populiacijose, vidurkiai skiriasi.

Pieno mėginiai buvo ištirti patvirtintais tyrimo metodais VĮ „Pieno tyrimai“. Tyrimai buvo atliekami kartą per mėnesį kontrolinio melžimo metu.

Pieno riebumas ir baltymingumas buvo nustatomi infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu (LST ISO 9622:2000), prietaisu „LactoScope FTIR“ (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija).

SLS buvo nustatomas prietaisu „Somascope MK2“, kuris veikia fluoreoptoelektroniniu metodu. Riebalų, baltymų ir laktozės kiekis piene matuotas prietaisu „Lactoscope 550“ (Olandija), infraraudonosios spektroskopijos metodu.

30 Rezultatai laikomi patikimais, kai p<0,05, o nepatikimi, kai p>0,05 (68).

Tyrimų schema

I ETAPAS

Pieninių karvių, išbuvusių ūkyje visu tirtu laikotarpiu, produktyvumo, SLS ir urėjos (šla-palo) įvertinimas ir palyginimas. (n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas prieš tampant ekologiniu ūkiu

(n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas pereinamuoju laikotarpiu

(n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas tapus ekologiniu ūkiu

(n=….)

Skirtingų veislių pieninių karvių, išbuvusių ūkyje visu tirtu laikotarpiu, produktyvumo, SLS ir urėjos (šlapalo) įvertinimas ir palyginimas. (n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas prieš tampant ekologiniu ūkiu

(n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas pereinamuoju laikotarpiu

(n=….)

Tirtų rodiklių įvertinimas tapus ekologiniu ūkiu

(n=….)

II ETAPAS

III ETAPAS