LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Aiva Ajauskaitė
KAUNO MIESTO X IR Y AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ
INFORMUOTUMO IR POŽIŪRIO APIE MAISTO PRODUKTŲ ŽENKLINIMĄ,
MAISTINGUMO IR SVEIKATINGUMO TEIGINIUS VERTINIMAS
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas Visuomenės sveikata (sveikatos ekologija)
Studentas Mokslinis vadovas Aiva Ajauskaitė Prof. Dalia Lukšienė 2017-05-19 2017-05-19
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (sveikatos ekologija)
KAUNO MIESTO X IR Y AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ INFORMUOTUMO IR POŽIŪRIO APIE MAISTO PRODUKTŲ ŽENKLINIMĄ, MAISTINGUMO IR SVEIKATINGUMO TEIGINIUS VERTINIMAS
Aiva Ajauskaitė
Mokslinė vadovė Prof. Dalia Lukšienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2017. 79 p.
Darbo tikslas. Įvertinti Kauno miesto X ir Y aukštųjų mokyklų studentų informuotumą ir požiūrį
apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius.
Darbo uždaviniai. Įvertinti studentų informuotumą ir požiūrį apie maisto produktų ženklinimą.
Išanalizuoti studentų informuotumą ir požiūrį apie maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės. Palyginti X ir Y Kauno miesto aukštųjų mokyklų studentų informuotumą ir požiūrį apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės.
Tyrimo metodika. Atliktas epidemiologinis stebėjimo analitinis momentinis kiekybinis tyrimas
Kauno miesto X ir Y aukštosiose mokyklose 2016 m. gruodžio ir 2017 m. sausio mėnesiais. Iš viso išdalinta 425 anketos, pilnai užpildytos sugrįžo 402 (atsako dažnis 94,6 proc.). Tyrimo kontingentą sudarė 185 vyrų ir 217 moterų. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti buvo taikomas chi kvadrato (χ2), bei z kriterijai. Siekiant įvertinti studentų informuotumo apie maistingumą sąsajas su lytimi, mitybos įpročiais, aukštąja mokykla, buvo skaičiuotas galimybių (šansų) santykis. Sudarant pasikliautinąjį intervalą (PI), pasirinktas 95 proc. pasikliautinumo
lygmuo. Statistiškai reikšmingi ryšiai laikomi, kai p < 0,05.
Rezultatai. Įvertinus studentų požiūrį ir informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, nustatyta,
jog didžioji dalis moterų (64,1 proc.) ir vyrų (47,0 proc.) skaito informaciją apie gaminio savybes. Rezultatai atskleidžia pagrindinius du aspektus, į kuriuos labiausiai atsižvelgia vyrai ir moterys renkantis maisto produktus: produkto sudedamosios dalys bei produkto kainą (atitinkamai 33,5 proc. ir 21,7 proc.). Dažniausiai pastebėti pažeidimai yra per mažas etiketėje pateiktas informacijos teksto dydžio šriftas ir netvarkingos etiketės. Didžioji dalis respondentų norėtų, kad būtų pagerintas
3 etikečių įskaitomumas, nustatant šrifto ir spalvų kontrastą bei nustatant maksimalų šrifto dydį. Įvertinus veiksnius, lemiančius studentų požiūrį ir informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, nustatyta, jog lytis (moteris), palanki sveikatai mityba ir labai geras bei pakankamas savo žinių apie maisto produktų ženklinimą vertinimas gerino studentų informuotumą apie maisto produktų ženklinimą. Vyrai labiau informuoti apie maisto produktų maistingumą nei moterys, tačiau moterys dažniau žinojo teisingą sveikatingumo sąvoką nei vyrai. Dažniausiai maistingumo informaciją skaito vyrai (78,9 proc.) ir moterys (81,3 proc.), kurie ne visada laikosi sveikos mitybos rekomendacijų. Vertinant priežastis dėl kurių respondentai neskaito maistingumo informacijos, nustatyta, kad (5,5 proc.) moterų ir (16,1 proc.) vyrų tai nėra aktualu. Įvertinus labiausiai dominančius maistingumo informacijos rodiklius nustatyta, kad tiek vyrus tiek moteris labiausiai domina maisto produktų energetinė vertė, paprastųjų cukrų ir baltymų kiekis maisto produktuose. Riebalų kiekis maisto produktuose reikšmingai dažniau domino moteris nei vyrus. Moterys, kurios mokosi X aukštojoje mokykloje turi 9 kartus didesnį šansą atsakyti teisingai į maistingumo klausimus (ŠS=9,763; p<0,005) nei moterys, kurios mokosi Y aukštojoje mokykloje.
Išvados. Studentų požiūrį ir informuotumą apie maistingumo ir sveikatingumo teiginius lemia lytis,
palanki sveikatai mityba ir aukštoji mokykla, kurioje mokosi respondentai. X aukštosios mokyklos respondentų informuotumas apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo bei sveikatingumo teiginius yra reikšmingai geresnis nei Y aukštosios mokyklos respondentų.
4
SUMMARY
Public health (the ecology of health)
AN ASSSESMENT OF X AND Y HIGHER EDUCATION INSTITUTION STUDENTS IN KAUNAS CITY ABOUT THEIR AWARENESS AND ATTITUDES, FOOD LABELING, NUTRITION AND WELLNESS PROPOSITIONS.
Aiva Ajauskaite
Scientific lecturer: Prof. Dalia Luksiene
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of public health, Department of Environmental and Occupational Medicine. Kaunas; 2017. 79 p.
Aim of the study. To evaluate awareness and attitudes about food labelling, nutrition and wellness
propositions of x and y higher education institution students in Kaunas city.
Objectives of the study. To evaluate students awareness and attitudes about food labelling. To
analyse awareness and attitudes about nutritional and wellness propositions which are marked at the back of the product packaging. To compare awareness and attitudes of x and y higher education institution students in Kaunas city, about food labelling, nutrition and wellness propositions, which are marked at the back of the product packaging.
Methods. An analytical epidemiological surveillance instantaneous quantitative study was made
during period of 2016 December – 2017 January, at X and Y higher education institutions of Kaunas city. Total distributed 425 questionnaires, full filled and returned 402 questionnairs (response rate 94.6 %). The research consisted of 185 men and 217 women. To assess qualitative evidence of interdependence, the chi-square (χ2) and z criteria, was applied. Options have been calculated (odds) ratio, in order to assess students' awareness about the links between nutrition and sex, eating habits and higher education institution. Selected 95 % confidence level, when preparing the confidence interval (CI). Statistically significant links are considered when p <0.05.
Results. When assessed students awareness and attitudes about labelling, it was found, that most of
the women (64.1 %) and men (47.0 %) are reading information about the characteristics of the product. The results reveal two main aspects when choosing food products that most men and women take: the ingredients and prices of the product (accordingly 33.5 % and 21.7 %). The most frequently observed contraventions is the font of information label text is too small and chaotic labels. The majority of the respondents would like the legibility of the labels improved, by setting the font and colour contrast and determining the maximum font size. When evaluated factors which
5 affect students attitudes and awareness about product labelling, it was found that, gender (women), healthy diet and a very good and sufficient knowledge about their food labelling, improved students' awareness of product labelling. It was found, that men are more informed about product nutrition comparing to women, but women are more aware of the wellness concept, comparing to men. The nutritional information is mostly read by men (78.9 %) and women (81.3 %), but they do not always follow healthy eating recommendations. When assessing the reasons why respondents do not read the nutritional information, it was found to be irrelevant for (5.5 %) women and for (16.1 %) men. When evaluating the most important nutritional information indicators, it were identified, that both men and women are mostly interested in food energy value, sugars and protein amount in products. More women were interested into fat contents of food, compared to men. Women, who are studying at X higher education school, has 9 times more chances to answer correctly to nutritional queries (OR = 9.763; p <0.005), compared to woman who are studying at Y higher education school.
Conclusions. Students' attitudes and awareness of nutrition and wellness propositions is determined
by gender, healthy diet and a higher education institution which they were attending. Respondents from higher education institution X awareness of the labelling, nutrition and wellness propositions, were significantly better compared to higher education institution Y.
6
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
SĄVOKOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1 Maisto produktų ženklinimo pagrindiniai principai ... 13
1.2 Maistingumo deklaracijos ir sveikatingumo teiginių reikalavimai ... 21
1.3 Vartotojų požiūris ir informuotumas apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius ... 28
2. TYRIMO METODIKA ... 33
3. REZULTATAI ... 36
3.1 Studentų informuotumo ir požiūrio apie maisto produktų ženklinimą vertinimas ... 36
3.2 Studentų informuotumas ir požiūris apie maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės ... 47
3.3 Kauno miesto X ir Y aukštųjų mokyklų studentų informuotumas ir požiūris apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės ... 58
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 67
IŠVADOS ... 72
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 73
7
SANTRUMPOS
EB – Europos bendrija EK – Europos Komisija EP – Europos Parlamentas ES – Europos SąjungaEMST – Europos maisto saugos tarnyba p – paklaidos tikimybė
PSO – pasaulio sveikatos organizacija RMV – referencinė maistinė vertė RPN – rekomenduojama paros norma
VMVT – valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
8
SĄVOKOS
Maisto ženklinimas - „su maisto produktu susiję žodžiai, duomenys, prekės ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, vaizduojamoji medžiaga arba simbolis, pateikti ant pakuotės, dokumente, informaciniame lapelyje, etiketėje, žiede ar lankelyje, pridedamuose prie tokio maisto produkto arba jį nurodančiuose“ [1].
Maisto produktų maistingumo teiginys - „vadinamas apibūdinimas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama, kad produktas turi tam tikrų naudingų savybių dėl kaloringumo, maistinių arba kitų medžiagų, pavyzdžiui, mažai kalorijų ar be riebalų“ [1].
Sveikatingumo teiginys - „vadinamas apibūdinimas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto ar jo sudedamosios dalies ir sveikatos, pavyzdžiui, „Geležis svarbi normaliai raudonųjų kraujo kūnelių kraujodarai ir hemoglobino susidarymui“ arba „Graikiniai riešutai padeda gerinti kraujagyslių elastingumą“ [1].
Požiūris - įgytas, išmoktas polinkis pastoviai palankiai (teigiamai) arba nepalankiai (neigiamai) reaguoti į objektą ar objektų grupę. Požiūris yra psichologinių procesų rezultatas, vartotojo patirties, jausmų, vertinimų, susijusių su tam tikru objektu, sąveikos rezultatas. Tai jausmas ar nuomonė apie ką nors.
9
ĮVADAS
Augant įvairesnio, sveikesnio maisto produktų gamybos plėtrai, gerėjant žmonių ekonominėms sąlygoms Europoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse vis labiau formuojasi išrankių ir labiau susidomėjusių žmonių grupės, kurios ne tik atsargiau renkasi maisto produktus, domisi informaciją apie vartojamą maistą, bet juos rinkdamiesi kelia didesnius reikalavimus maisto produkto pakuotės išvaizdai bei pateiktai informacijai apie gaminio savybes. Galima teigti, kad atitinkamai išaugo ir vartotojų informuotumo apie maisto produktų sudėtį, jo maistingumą, maisto priedus, galimas alergijas ir kitos panašios informacijos poreikis ir svarba bei reikalavimai jų ženklinimui.
Ženklinimas yra labai svarbi ir tikėtinai pagrindinė informacinė priemonė, kuri yra tam tikras komunikacijos įrankis tarp gamintojo, valstybės institucijų ir galutinio vartotojo. Gamintojai turi nurodyti visą svarbiausią, aiškią, suprantamą ir įskaitomą informaciją apie produktą bei pateikti ją taip, kad atitiktų vartotojų poreikius, sudarant galimybę pasirinkti aukščiausios kokybės maisto produktus.
Europos Parlamento (EP) ir Tarybos reglamentas Nr. 1924/2006 [1] nurodo, kad „maisto ženklinimas – tai su maisto produktu susiję žodžiai, duomenys, prekės ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, simbolis ar vaizduojamoji medžiaga, pateikti ant pakuotės, dokumente, informaciniame lapelyje, etiketėje, žiede ar lankelyje, pridedamuose prie tokio maisto produkto arba jį nurodančiuose“. Taigi, maisto produktų ženklinimą apima ne tik privaloma informacija. Tokia kaip: produkto ir gamintojo pavadinimai, produkto sudedamosios dalys, jo kiekis, produkto galiojimo laikas, specialios laikymo ir vartojimo sąlygos, papildomi užrašai apie panaudotas chemines ir kitas pavojingas medžiagas ar genetiškai modifikuotus organizmus, tiek savanoriškai pateikiami sveikatingumo ar maistingumo teiginiai (išskyrus privalomą fasuotų maisto produktų ženklinimą), informacija apie maisto priedų gaminiuose nenaudojimą, tiek specialieji simboliai, kurie reiškia, kad maisto produktas yra pripažintas garantuotu tradiciniu gaminiu, pasižymi saugoma kilmės vietos nuoroda ir saugoma geografine nuoroda bei produktai, kurie yra ekologiški, sveiki.
Informacija, kuri yra pateikiama ženklinant maisto produktus, yra vienintelis maisto produktų savybes nurodantis šaltinis, prieinamas pirkėjui maisto produkto pasirinkimo vietoje, todėl labai svarbu, kad vartotojai galėtų tinkamai vertinti ženklinimo informaciją ir gebėtų ja naudotis. Jeigu vartotojai informacijos nesupras ar supras klaidingai, tai gali paveikti ne tik jų mitybos įpročius, bet
10 ir sveikatą. Taigi informacijos apie maisto ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginių bei jų sąsajų su informuotumu ir žiniomis moksliniai tyrimai yra labai aktualūs.
Tiriama problema ir jos ištyrimo pasaulyje ir Lietuvoje lygis. Šiandienė visuomenė vis labiau
domisi maisto produktų kokybe, naturalūmu, maistine verte, vartotojai atitinkamai ieško aukščiausios kokybės produkcijos, kurią gali pasirinkti skaitydami ant maisto produktų pateiktas informacines etiketes. Pastarosios turi buti pateiktos pagal ženklinimo reikalavimus, kad vartotojai teisingai ir tinkamai galėtų jomis pasinaudoti. Ženklinimo problema jau 2007 m. buvo paminėta Europos Komisijos (EK) priimtoje „Baltojoje knygoje“, kurioje nurodoma, kad, pavyzdžiui, „maistingumo ženklinimas yra vienas iš pagrindinių būdų perduoti reikalingą informaciją vartotojams ir taip padėti jiems pasirinkti sveiką maistą bei gėrimus“ [2]. Visiems vartotojams suprantama ženklinimo informacija ne tik galėtų padėti daugiau sužinoti apie perkamus produktus, bet ir būti puiki priemonė pakeisti savo mitybos įpročius.
2009 m. buvo publikuotas „Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonės apie maisto produktų ženklinimą tyrimas“, kuriame ištirta ir įvertinta Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonė apie maisto produktų ženklinimą. Rezultatuose matyti, kad dauguma (75,3 proc.) respondentų pageidautų, jog maisto produktų etikečių įskaitomumas būtų geresnis ir daugiau nei pusė respondentų norėtų, kad ženklinant maisto produktus etiketėse būtų nurodyta informacija apie maisto produktų maistingumą (baltymus, riebalus, angliavandenius, energinę vertę) [3].
Pasaulyje yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kuriais bandoma atrasti ryšį tarp naudojimosi maisto ženklinimu, informuotumo ir sveikatos. Analizuotų tyrimų duomenimis, sveika mitybą besidominčių ar turinčių teigiamą požiūrį apie ženklinimą, žmonės yra labiau linkę domėtis apie maistingumo deklaracija [3]. Mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad maisto ženklinimo informacija dažniau linkę naudotis tie gyventojai, kurie turi daugiau žinių apie mitybą ir yra įsitikinę, kad svarbu naudotis oficialiomis mitybos rekomendacijomis bei tie, kurie pirkdami maisto produktus, labiau rūpinasi mityba ir produktų sauga negu skoniu [4].
Problemą atskleidžia ir pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje bei jos reglamentavimas. Nuo 2014 m. gruodžio 13 d. įsigaliojo naujosios EP ir Europos Sąjungos (ES) Tarybos priimtos maisto produktų ženklinimo taisyklės. Jomis užtikrinama, kad vartotojai gautų tikslesnę, labiau suprantamesnę ir išsamesnę informaciją apie maisto produktų sudėtį, o tai padės jiems renkantis maisto produktus [5]. EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 „dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuris įsigaliojo ir yra taikomas nuo 2014 m. gruodžio 13 d. ir maistingumo deklaracija (kuri taikoma nuo 2016 m. gruodžio 13 d.) ir konkretūs reikalavimai smulkintos mėsos ženklinimui, kurie taikomi nuo 2014 m. sausio 1 d. [5] nurodo, kad būtent šiuo laikotarpiu maisto
11 produktų ženklinimas ypač aktuali ir svarbi tema. Reglamento pakeitimas leidžia suprasti, kad vartotojai domisi gaminių etiketėse pateikta informacija bei pageidauja vis daugiau ir labiau suprantamos informacijos apie maisto produktus.
Darbo aktualumas. EK siekiai tobulinti informacijos apie maistą pateikimo teisės aktus bei
dėmesys skirtas gyventojų poreikiams, skatina atidžiau įsigilinti į maisto produktų ženklinimo problemą. 2014 m. įsigaliojo naujosios EP ir ES Tarybos priimtos maisto produktų ženklinimo taisyklės [5]. Be to, EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 yra patikslintas teiginiais apie maistingumo ženklinimą, kurios įsigaliojo nuo 2016 m. gruodžio 13 d. [5], todėl šiame darbe buvo ypač svarbu tiek aptarti šias įdiegtas naujoves, tiek išsiaiškinti kaip žmones supranta šias naujoves. Moksliniai tyrimai rodo, kad jauni žmonės pastaruoju metu vis labiau domisi sveika gyvensena, tačiau dėl informacijos gausos juos ne visada pasiekia moksliniais tyrimais pagrįsta informacija apie sveiką gyvenseną [6]. Dėl šios priežasties šio tyrimo tikslinę tiriamųjų grupę sudarė jauni žmonės. Šiame darbe buvo analizuojamas studentų informuotumas ir požiūris apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius bei jų apibrėžimus. Taip pat buvo tikslinga įvertinti ar maisto produktų ženklinimo, maistingumo ir sveikatingumo apibrėžimo informuotumui ir požiūriui apie juos turi įtakos aukštosios mokyklos studijų kryptis bei respondentų lytis.
Darbo naujumas ir praktinė reikšmė. Lietuvoje yra atlikta nemažai tyrimų, kurie
visuomenės sveikatos požiūriu analizuoja informacijos apie maisto produktų ženklinimo supratimą [7], tačiau būtent jaunų žmonių supratimas apie maisto produktų sveikatingumo ir maistingumo teiginius, ženklinimo informaciją ir jos naudojimąsi bei maisto produktų pasirinkimo sąsajos su subjektyviu savo mitybos įpročių vertinimu Lietuvoje dar mažai tyrinėti. Todėl darbe analizuojamas jaunų žmonių požiūris ir informuotumas apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius bei vertintos galimos ženklinimo informacijos pagerinimo priemonės. Atlikto darbo rezultatai leidžia įvertinti jaunų žmonių informuotumą ir požiūrį apie maisto produktų ženklinimą, sveikatingumo ir maistingumo teiginius atsižvelgiant į lytį bei aukštosios mokyklos studijų kryptį, kuri, kaip rodo šio darbo rezultatai, taip pat gali būti susijusi su jauno žmogaus sveikų gyvensenos įpročių formavimu. Šio darbo gauti rezultatai yra naudingi visuomenės sveikatos specialistams teikiant Lietuvos gyventojams maisto produktų ženklinimo, maistingumo ir sveikatingumo teiginių informaciją, labiau atitinkančią vartotojų poreikius. Tyrimo duomenys taip pat leidžia padėti nustatyti priežastis, kurios trukdo suprasti pateikta ženklinimo informaciją ar ja naudotis.
12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: įvertinti Kauno miesto X ir Y aukštųjų mokyklų studentų informuotumą ir požiūrį apie
maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius.
Uždaviniai:
1. Įvertinti studentų informuotumą ir požiūrį apie maisto produktų ženklinimą.
2. Išanalizuoti studentų informuotumą ir požiūrį apie maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės.
3. Palyginti X ir Y Kauno miesto aukštųjų mokyklų studentų informuotumą ir požiūrį apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius pažymėtus ant maisto produktų pakuotės.
13
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Maisto produktų ženklinimo pagrindiniai principai
ES šalyse yra daugiau nei pusė milijardo maisto produktų vartotojų. Šios 28 šalys kuria vis daugiau priemonių ir reglamentų, kuriais yra siekiama apsaugoti vartotojų interesus. Jau nuo XX a. pabaigos ES stengėsi sukoordinuoti šias nacionalines priemones, kad visoje bendrojoje rinkoje Europos piliečiams būtų užtikrinta tokio paties aukšto lygio apsauga [9]. Pagal Sutarties dėl ES veikimo 169 straipsnį, Europos vartotojų politikos tikslas yra apsaugoti vartotojų sveikatą, saugą ir interesus [5]. Ši strategija saugo vartotojų teisę į teisingą, sąžiningą informaciją ir visuomenės švietimą, taip pat teisę burtis į įvairias organizacijas, ginant savo interesus.
Lietuvos vartotojų instituto teigimu, visose ES šalyse kiekvienas vartotojas turi teisę tiksliai žinoti, kokia yra perkamo maisto produkto/ gaminio sudėtis ir savybės. Ant maisto produktų etiketės privalo būti nurodyta išsami, aiški ir teisinga informacija apie maisto produktą. Ši informacija turi būti pateikta ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje, arba pridėtame informaciniame lankstinuke [10]. Tokios informaciją suteikiančios etiketės paskirtis yra padėti pirkėjams išsirinkti tinkamiausią ir geriausią maisto produktą iš gausybės pažįstamų arba visiškai naujų maisto produktų. 2011 metais spalio 18 d. vykusioje konferencijoje „Maisto priedų svarba šiandien ir ateityje“ buvo diskutuota, kaip išsklaidyti vartotojų nerimą dėl maisto priedų bei užsiminta apie maisto produktų ženklinimą. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) direktoriaus pavaduotojos S. Ščeponavičienės pateikto tyrimo duomenys atksleidė, kad 94,4 proc. tyrimo dalyvių įsigydami maisto produktus studijuoja ant gaminio pateiktą informaciją [11]. Kaip teigia Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Maisto produktų, turizmo ir rekreacinių paslaugų departamento direktorė E. Bishop, gamintojai privalo garantuoti maisto produktų ženklinimo teisingumą [11]. EP ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 26 skyrius taip pat nurodo, kad maisto produkto etiketės turėtų būti aiškios, teisingos ir suprantamos, siekiant padėti vartotojams, kurie nori rinktis maisto produktus ir reguliuoti savo mitybą turėdami daugiau informacijos. Geras įskaitomumas turi svarbią reikšmę siekiant padidinti galimybę, kad ženklinimo informacija darytų poveikį ją skaitantiems asmenims. Neįskaitoma arba nesuprasta informacija apie maisto produktą yra viena iš pagrindinių vartotojų nepasitenkinimo maisto produktų etiketėmis priežasčių [4]. Todėl turėtų būti nustatytas lankstus požiūris siekiant atsižvelgti į visus su įskaitomumu susijusius aspektus, įskaitant šriftą, spalvą ir kontrastą [5]. Etiketės turi būti gerai matomos ir neištrinamos. Privaloma etiketės informacija apie maistą neturi būti paslėpta,
14 neryški arba uždengta kitais piešiniais, įrašais ar kita įterpta medžiaga. Jos negali būti lengvai pašalinamos, nutrinamos, jog nekiltų rizika pirkėjams nesusipažinti su privaloma informacija apie gaminį. Siekiant užtikrinti, kad maisto tvarkymo subjektai tinkamai išnaudotų vietą maisto produktų etiketėse, yra reikalaujama, kad savanoriškai teikiama informacija apie maistą būtų išdėstoma taip, kad netrūktų vietos pateikti būtiną informaciją apie maisto gaminį [12]. Taigi galima daryti išvadą, kad maisto produkto etiketėje pateikta informacija vartotojams yra labai svarbi, tačiau joje esanti informacija turi būti aiški ir teisinga, kuri neklaidintų pirkėjų ir teiktų realią naudą.
Etiketė pirkėjui suteikia pagalbą, kuri padeda sužinoti visą būtiną informaciją apie maisto produkto savybes. Ji yra svarbus įrankis konkurencinėje maisto produktų rinkoje, todėl gamintojai turėtų pasirūpinti, kad etikečių užrašai atitiktų keliamus reikalavimus ir pateiktą informaciją galėtų įskaityti visi pirkėjai. Pasirinkimą apsipręsti kurį gaminį rinktis turėtų ne gražus įpakavimas ar įtaigi reklama, o išsami ir teisinga informacija apie maisto gaminį, leidžianti palyginti jį su kitais maisto produktais ir jų savybėmis, renkantis tinkamiausią gaminį.
Lietuvoje 2010 metais publikuotame tyrime „Vartotojų nuomonės tyrimas apie informacijos maisto produktų etiketėje pateikimą ir maisto produktų saugą“ dalyvių nuomonė atskleidė, kad ženklinimo informacija vartotojams yra nesuprantama arba tik iš dalies suprantama [9]. Taigi svarbu tampa patys įstatymai, kurie įtvirtina maisto produktų ženklinimą ir atsižvelgiant į vartotojus keičia maisto produktų ženklinimo nuostatas.
Pradedant analizuoti būtinuosius maisto produktų ženklinimo reikalavimus, svarbu apibrėžti pagrindines sąvokas – kas yra maistas, ženklinimas, informacija apie maistą, šio proceso tikslą bei kitą informaciją susijusią su maisto ženklinimu.
EP ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras įvardija, kas yra maistas, maisto produktas. Dokumento 2 straipsnis nurodo, kad „maistas (arba „maisto produktas“) - tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nuris arba pagrįstai tikimasi, kad nuris“ [13]. Reglamente pateikta antra sąvoka, kad „maistas – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant“ [13]. Nepažeidžiant Direktyvų 80/778/EEB ir 98/83/EB reikalavimų, maistui priskiriamas vanduo, esantis už Direktyvos 98/83/EB 6 straipsnyje apibrėžtos atitikties vietos.
Į „maisto“ sąvoką neįeina: a) pašarai;
15 c) augalai prieš nuimant derlių;
d) Tarybos direktyvose 65/65/EEB (1) ir 92/73/EEB (2) apibrėžti vaistai; e) Tarybos direktyvoje 76/768/EEB (3) apibrėžta kosmetika;
f) Tarybos direktyvoje 89/622/EEB (4) apibrėžtas tabakas ir jo produktai;
g) 1961 m. Jungtinių Tautų bendrojoje konvencijoje dėl narkotinių vaistų ir 1971 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl psichotropinių medžiagų apibrėžtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos;
h) likučiai ir teršalai [13].
EP ir Tarybos reglamentas Nr. 1924/2006 [1] nurodo, kad „maisto ženklinimas - su maisto produktu susiję žodžiai, duomenys, prekės ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, vaizduojamoji medžiaga arba simbolis, pateikti ant pakuotės, dokumente, informaciniame lapelyje, etiketėje, žiede ar lankelyje, pridedamuose prie tokio maisto produkto arba jį nurodančiuose“ [1]. ES oficialus leidinys taip pat apibrėžia, kas yra informacija apie maistą, „tai informacija apie maisto produktą, pateikiama galutiniam vartotojui etiketėje, kitoje kartu pateikiamoje medžiagoje ar kitomis priemonėmis, įskaitant šiuolaikinių technologijų priemones arba žodinę komunikaciją“ [14]. Taigi ženklinimas yra tam tikras gamintojų pranešimas skirtas vartotojams, juo maisto produktų gamintojai gali pateikti visas maisto produktų savybes, kurios pirkėjams leis išsirinkti tinkamiausią maisto gaminį iš gausios pasiūlos. Ženklinimo tikslas bei kuriamos taisyklės yra siekis suteikti išsamią ir teisingą informaciją, apsaugoti vartotoją, kadangi būtent ant maisto produkto pakuotės, prie jos pritvirtintoje etiketėje ar šalia maisto produkto nurodyta informacija padeda geriau įvertinti ir išsirinkti tinkamiausią maisto gaminį. Tačiau skirtingi ES šalių teisės aktai ir kiti įstatymai, reglamentuojantys maisto produktų ženklinimą, gali trukdyti laisvą šių produktų judėjimą ir nulemti nelygias konkurencijos sąlygas ir galimybes gauti konkrečius maisto gaminius galutiniams pirkėjams [1].
Maisto produktų ženklinimo teisiniai reikalavimai ES pirmą kartą buvo nustatyti dar 1978 metais gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 1979/112/EEB [15], tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ženklinimas tampa vis svarbesnis renkantis maisto produktus, taigi ženklinimo teisiniai reikalavimai yra vis dažniau teisiškai aptariami ir atsižvelgiant i vartotojų teises - keičiami. Jau nuo 2011 m. gruodžio 12 d. įsigaliojo naujas „ EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 2011 m. spalio 25 d. dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami EP ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, EP ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 ir yra taikomas nuo 2014 metų gruodžio 13 d. bei nuostatos, reglamentuojančios
16 maistingumo deklaraciją, kurios taikomos nuo 2016 m. gruodžio 13 d.“ [12]. Atsižvelgus į vartotojus šis reglamentas keičia ES galiojančias maisto ženklinimo nuostatas, o pagrindinė priežastis - vartotojai, kurie turėtų pakankamai informacijos rinkdamiesi maisto produktus ir galėtų juos saugiai vartoti. Vykdomų pokyčių siekis yra užtikrinti laisvą parduodamų maisto produktų vyksmą. EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 4 skyrius „Privaloma informacija apie maistą“ 1 skirsnio 9 straipsnis pateikia privalomų duomenų sąrašą.
Pirmas punktas nurodo, kad privaloma pateikti:
maisto produkto pavadinimą;
sudedamųjų dalių sąrašą;
visas alergiją ar netoleravimą sukeliančios medžiagas, naudojamas gaminant ar ruošiant maisto produktą ir išliekančias galutiniame produkte, nors ir pakitusiu pavidalu;
tam tikrų sudedamųjų dalių ar jų kategorijų kiekį;
maisto produkto grynąjį kiekį;
minimalų tinkamumo vartoti terminą arba nuorodą „Tinka vartoti iki … (data)“;
visas specialias laikymo ir (arba) vartojimo sąlygas;
maisto verslo operatoriaus pavadinimą ar įmonės pavadinimą ir adresą;
kilmės šalį ar kilmės vietą numatytais atvejais;
vartojimo instrukciją, jei be jos būtų sudėtinga teisingai vartoti šį maisto produktą;
daugiau kaip 1,2 % tūrio koncentracijos alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją, išreikštą tūrio procentais;
maistingumo deklaraciją (pateikti privaloma nuo 2016 m. gruodžio 13 d.) [5].
Pateikus privalomų duomenų sąrašą taip pat reikia iššamiau aptarti kelias nuostatas dėl privalomų duomenų. „Maisto produktų ženklinimo pirmu punktu nurodoma maisto produkto pavadinimas, kuris turi būti jo teisinis pavadinimas. Jei tokio pavadinimo nėra, nurodomas įprastinis maisto produkto pavadinimas arba, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas, – aprašomasis maisto produkto pavadinimas“ [5]. „Nurodoma nuostata, kuri dėl išimčių teigia, jog maisto produkto gamybos valstybėje narėje vartojamas pavadinimas nėra taikomas valstybėje narėje, kurioje produktas parduodamas. Jeigu atsižvelgiant į produkto sudėtį arba gamybą, šio pavadinimo maisto produktas maisto produkto gamybos valstybėje narėje taip skiriasi nuo įprastai šiuo pavadinimu žinomo maisto produkto valstybėje narėje, kurioje produktas parduodamas, kad 2 dalies nepakanka (vartotojai negalėtų sužinoti tikro jo pobūdžio ir jį atskirti nuo maisto produktų, su kuriais jis gali būti supainiojamas, šalia maisto produkto pavadinimo pateikiama ir kita aprašomojo pobūdžio informacija), jog valstybės narės, kurioje produktas parduodamas, vartotojai gautų
17 teisingą informaciją“ [5]. Labai svarbus ir sudedamųjų dalių sąrašas. „Informacinėje etiketėje nurodomas sąrašas, į kurį įtraukiamos visos maisto gaminio sudedamosios dalys pagal svorį mažėjančia tvarka, nustatytos tada, kai jos buvo naudojamos maisto produktui gaminti“ [5]. „Net ir mažiausios dalelės naudojamos gaminant maisto produktą turi būti nurodytos maisto produkto sudedamųjų dalių sąraše, pvz.,visos dirbtinai sukurtų nanomedžiagų pavidalu esančios sudedamosios dalys. Po tokių sudedamųjų dalių skliausteliuose nurodomas žodis „nano“. „Nanomedžiagos yra cheminės medžiagos arba tiesiog medžiagos, gaminamos ir naudojamos labai mažu mastu. Bent vienas jų dalelių matmuo yra apytikriai nuo 1 iki 100 nm“ [16]. Nanomedžiagos pasižymi unikaliomis ir ryškiomis savybėmis, palyginti su tos pačios medžiagos savybėmis ne nanolygmeniu. Nanotechnologijos sparčiai plinta, todėl Europos rinkai jau yra pateikta daugybė gaminių, kurių sudėtyje yra nanomedžiagų (pvz., maisto produktai, antibakterinė apranga, kosmetikos gaminiai). Nanomedžiagos suteikia įvairių techninių ir komercinių galimybių, tačiau yra pavojingos aplinkai ir kelia abejonių dėl poveikio žmonių sveikatai ir saugai. Taigi ne tik visos sudedamosios dalys turi būti nurodytos, bet ir jų kiekis.
Atskiros sudedamosios dalies arba tam tikros kategorijos sudedamųjų dalių, naudotų maisto produktui gaminti ar ruošti, kiekis nurodomas, kai sudedamoji dalis arba atitinkamų sudedamųjų dalių kategorija:
a) nurodyta maisto produkto pavadinime arba paprastai vartotojams asocijuojasi su tuo maisto produktu;
b) ženklinant išskiriama žodžiais, piešiniais ar grafiniais ženklais;
c) labiausiai atspindi maisto produkto savybes ir leidžia jį atskirti nuo kitų produktų, su kuriais jis gali būti supainiotas dėl jo pavadinimo ar išvaizdos.
„Maisto produkto grynasis kiekis nurodomas litrais, centilitrais, mililitrais, kilogramais arba gramais, atitinkamai: skysti produktai – tūrio vienetais, o kiti produktai – masės vienetais“ [5]. Dar viena nuostata - kilmės šalis ir kilmės vieta. Jas privaloma nurodyti, jei nepateikus tokių duomenų vartotojas būtų klaidinamas dėl tikrosios maisto produkto kilmės šalies ar kilmės vietos, ypač tuo atveju, jeigu visa su maisto produktu pateikta informacija arba etiketė leistų daryti prielaidą, kad šio maisto produkto kilmės šalis ar kilmės vieta yra kita.
Naujasis reglamentas nurodo kad, ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 13 d. Komisija pateikė EP ir Tarybai ataskaitas dėl privalomos toliau išvardytų maisto produktų kilmės šalies ar kilmės vietos nuorodos dėl:
18 a) kitų rūšių mėsos nei jautiena;
b) pieno;
c) pienas, kuris naudojamas kaip sudedamoji pieno gaminių dalis; d) neperdirbtų maisto produktų;
e) produktų, sudarytų iš vienos sudedamosios dalies;
f) sudedamųjų dalių, sudarančių daugiau nei 50 proc. maisto produkto [5].
Taigi, įvertinus pakuotėse nurodytą informaciją apie visas alergiją ar netoleravimą sukeliančios medžiagas, tam tikrų sudedamųjų dalių ar jų kategorijų kiekį, daugiau kaip 1,2 % tūrio koncentracijos alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją, maistingumą - tampa paprasčiau pasirinkti tinkamus produktus, kurie sąlygoja sveiką asmens ir jo šeimos gyvenimo būdą bei saugo nuo netinkamos organizmo reakcijos, sveikatos sutrikimų, kuriuos lemia tam tikros produktų sudedamosios dalys ar gamybos metodai. Specifiniai ženklinimo reikalavimai jautrioms grupėms, pvz., kūdikiams ar tam tikroms sudedamosioms maisto produktų dalims alergiškiems žmonėms, skirtų maisto produktų ženklinimui, saugo juos nuo jų organizmui netinkamų maistinių, alergizuojančių medžiagų. Lietuvos suaugusiųjų gyventojų nuomonės apie maisto produktų ženklinimo tyrimo rezultatuose taip pat atsispindi, kad produktų galiojimo terminas yra labiausiai maisto produktų pasirinkimą veikiantis aspektas [17].
NMVRVI Mitybos skyriaus specialistai siūlo atkeipti dėmesį į naujojo EP ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 pasikeitimus. Viena iš didžiausių ženklinimo problemų - šrifto dydis, šį kartą naujame teisės akte yra viena iš svarbiausių uždavinių. EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 nurodo, kad „privalomi duomenys etiketėje ar ant pakuotės spausdinami taip, kad būtų užtikrintas aiškus jų įskaitomumas ir nurodytas šriftu, kurio rašmenų aukštis yra lygus 1,2 mm arba didesnis. Pakuočių arba taros, kurių didžiausias paviršiaus plotas yra mažesnis nei 80 cm2
, atveju šrifto dydžio aukštis yra lygus 0,9 mm arba didesnis“ [18]. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ženklinimo informacijos įskaitomumui turi įtakos ne tik šrifto dydis, bet ir kiti veiksniai: šrifto ir fono spalvų kontrastas, spausdinimo kokybė arba tarpai tarp eilučių ir kt. Tačiau aišku, kad teisės aktuose nėra numatyta konkrečių išmatuojamų šios informacijos įskaitomumo įvertinimo kriterijų. Kitas reglamento įvedimas – „maisto papildų, į kuriuos yra įdėta kofeino fiziologiniu tikslu, ženklinime turi buti nurodomas užrašas „Sudėtyje yra kofeino. Nerekomenduojama vaikams ir nėščioms moterims“ tame pačiame regėjimo lauke kaip ir maisto produkto pavadinimas t. y. užrašas
19 „maisto papildas“. Po užrašo skliausteliuose nurodomas kofeino kiekis maisto papildų kiekiui, kurį rekomenduojama suvartoti per parą“ [5]. Pakeisti keli terminai, pvz., referencinis vitaminų ir mineralinių medžiagų vartojimo kiekis per parą nurodomas kaip referencinė maistinė vertė (RMV). Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ naudojamas terminas – rekomenduojama paros norma (RPN) ir prieš sudedamųjų dalių sąrašą rašomi žodžiai „sudedamosios dalys“. Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, kuri galiojo iki Reglamento įsigaliojimo datos, t. y. 2014 m. gruodžio 13 d., nurodyta, kad sudedamųjų dalių sąrašas įvardinamas žodžiu „Sudėtis“ [18]. Kadangi vienas iš naujo reglamento siekių yra sudaryti palankiausias sąlygas galutiniam vartotojui rinktis turint pakankamai informacijos, taigi svarbu garantuoti, kad galutinis vartotojas lengvai suprastų ženklinimo informaciją, o šiuo atveju - terminus. Nujais įvedimais siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų sveikatos apsaugą ir garantuoti jų teisę gauti suprantamą ženklinimo informaciją.
Tačiau yra svarbu, kad bendrieji maisto produktų ženklinimo reikalavimai ES yra papildomi dideliu skaičiumi teisinių nuostatų, kurios galioja maisto produktų ženklinimui esant tam tikroms aplikybėms arba galiojančių specifinėms produktų grupėms. Reglamento Nr. 1169/2011 3 skyrius „Bendrieji informacijos apie maistą reikalvimai“ nurodo:
1. kad informacija apie maistą neturi klaidinti, visų pirma:
darant užuominą apie ypatingas maisto produkto savybes, nors jos iš tikrųjų yra būdingos visiems tokiems panašiems maisto produktams, ypač specialiai atkreipiant dėmesį į tam tikrų sudedamųjų dalių ir (arba) maistinių medžiagų buvimą ar nebuvimą
priskiriant maisto produktui poveikį arba savybių, kurių jis iš tikrųjų neturi;
dėl maisto produkto ypatybių, ypač jo pobūdžio, tapatumo, savybių, sudėties, kiekio, tinkamumo vartoti termino, kilmės šalies ar kilmės vietos, gamybos ar ruošimo būdo;
naudojantis išvaizda, aprašomąja arba vaizdine medžiaga darant užuominą, kad maisto produkto sudėtyje yra tam tikras maisto produktas arba sudedamoji dalis, nors iš tikrųjų tame maisto produkte natūraliai esantis komponentas arba įprastai naudojama sudedamoji dalis yra pakeisti kitu komponentu ar kita sudedamąja dalimi.
2. Informacija apie maistą turi būti tiksli, aiški ir vartotojui lengvai suprantama.
3. Taikant natūraliam mineraliniam vandeniui ir specialios paskirties maisto produktams taikomuose ES teisės aktuose numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, informacijoje apie maistą maisto produktams neturi būti priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės arba daroma į jas nuoroda.
20 4. Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos:
reklamai;
maisto produktų pateikimui, ypač jų formai, išvaizdai, pakuotei, naudojamoms pakavimo medžiagoms, jų išdėstymo tvarkai ir aplinkai.
Visų privalomų ženklinimo principų bei bendrųjų nuostatų turi laikytis visi verslininkai, maisto produktų gamintojai, tiekėjai, todėl įsigaliojus EP ir Tarybos Reglamentui (ES) Nr. 1169/2011 buvo nurodoma, kad šis teisės aktas pradės galioti nuo 2014 m. gruodžio 13 d. Tam buvo skirta trejų metų trukmės pereinamasis laikotarpis, kad gamintojams būtų sudarytos realios sąlygos pakeisti savo maisto produktų ženklinimą pagal naujus reglamentu nustatytus reikalavimus.
Apibendrinant galima teigti, kad įsigaliojus EP ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 pagrindinių ženklinimo teiginių, nurodytų ant maisto produktų, atnaujinimai bus taikomi visiems ES maisto tvarkymo subjektams: gamintojams, viešojo maitinimo įmonėms, prekybininkams, taip pat ir importuotojams į ES, kurie turi laikytis šių naujų ženklinimo principų:
informacija maisto produktų ženklinimo etiketėse turi būti pateikta didesnėmis raidėmis, aiškiau įskaitoma;
išsamesnė ir labiau išsiskirianti informacija apie alergenus, nanomedžiagas ir tam tikrų maisto produktų kilmę;
nustatyti aiškūs reikalavimai prekiaujantiems internetu (anksčiau ši prekybos maistu sritis nebuvo reguliuojama);
be to, nuo 2016 m. gruodžio 13 d. daugelio maisto produktų etiketėse yra privaloma pateikti duomenis apie maistingumą. Taip stengiamasi įgyvendinti viena svarbiausių EK Baltojoje knygoje numatytų nuostatų, kad ženklinimas nurodant maistinę vertę - vienas svarbiausių būdų mitybos, antsvorio ir nutukimo problemoms spręsti, informuoti vartotojus ir padėti išsirinkti tinkamos sudėties produktus [19]. Tikimasi, kad numatytos ženklinimo naujovės suteiks daugiau skaidrumo maisto produktų rinkoje, be to vartotojai gaus aiškesnę ir skaidresnę ir suprantamesnę informaciją apie produktus.
Apibendrintai galima teigti, kad maisto produktų ženklinimą reglamentuojantys dokumentai yra skirti ir koreguojami dėl vartotojų. Tikimasi, kad tai padės užkirsti kelią vartotojų klaidinimui. Taip pat dar vienas tikslas yra atkreipti vartotojų dėmesį į maisto produktų ženklinimą bei siekiama pagerinti vartotojų supratimą apie informaciją, kuri nurodoma ant maisto produktų etikečių. Dokumentuose yra pabrėžiama, kad pateikta informacija apie maisto produktą neturi klaidinti pirkėjo ir turi buti patikima, teisinga ir daranti teisingą įtaką renkantis maisto gaminį. 2011 m.
21 išleistas ir 2014 m. pradejęs galioti reglamentas Nr. 1169/2011 padarė nemažai pokyčių reglamentuojant maisto produktų ženklinimą. Šis reglamentas yra taikomas visose ES šalyse, todėl maisto produktų ženklinimas vienodas šiose valstybėse, o tai kartu lemia ir didesnę vartotojų apsaugą.
1.2 Maistingumo deklaracijos ir sveikatingumo teiginių reikalavimai
Išanalizavus maisto produktų bendruosius ženklinimo principus, toliau būtina apžvelgti maistingumo ir sveikatingumo teiginių ženklinimui reikalavimus.
Vadovaujantis teisės aktais, teiginys apie maistingumą – „tai teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių dėl:
a) energijos (kaloringumo), kurią jis i) suteikia,
ii) suteikia mažesnį ar didesnį kiekį, arba iii) nesuteikia, ir (arba)
b) maistinių arba kitų medžiagų, kurių i) jis turi,
ii) turi mažesnį ar didesnį kiekį arba iv) neturi“ [20].
Taigi pirmiausia reikia paminėti, kad maistingumo deklaraciją daugeliui produktų yra privaloma nuo 2016 m. gruodžio 13 d. EP ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 spalio 25 d. dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami ankstesni ES Reglamento ir EB direktyvos bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 nurodo, kad keičiamos direktyvos remiantis, kad maisto produkto maistingumo deklaracija yra susijusi su informacija apie maisto produktų energinę vertę ir tam tikras jų sudėtyje esančias maistines medžiagas. „Privalomai etiketėje teikiant informaciją apie gaminio maistingumą turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos visuomenės sveikatos strategijos pagrindu imtis mitybos gerinimo srities veiklos, kurias vykdant būtų galima teikti mokslines rekomendacijas visuomenės švietimo mitybos klausimais ir padedant rinktis maisto produktus turint pakankamai informacijos“ [21]. Kadangi šios maistingumo deklaracijos vienas iš pagrindinių tikslų yra sudaryti palankiausias sąlygas galutiniam vartotojui
22 rinktis maisto produktus turint pakankamai informacijos bei užtikrinti, kad vartotojas lengvai ir teisingai suprastų pateiktą informaciją apie produktą [22], todėl 41 punktas nusako, kad pateikta informacija apie maistingumą turi būti patraukli vidutiniam vartotojui ir atitiktų savo informavimo paskirtį, ji turėtų būti lengvai suprantama ir paprasta, atsižvelgiant į esamą žinių apie mitybą lygį. Dar vienas naujas aspektas, kad ES reglamente Nr. 1169/2011, kaip vieną iš privalomų maisto produkto etiketėje nurodomų informacijos grupių – maistingumas, naujajame reglamente [5] vietoje sąvokos „maistingumo ženklinimas“, vartojamas terminas „maistingumo deklaracija“. Taigi privalomoje maistingumo deklaracijoje yra nurodoma ši informacija:
a) energinė vertė;
b) riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekiai. Prie maistingumo deklaracijos gali būti nurodytas teiginys, kad produkte esantį druskos kiekį nulemia tik natūraliai jame esantis natris.
Privalomosios maistingumo deklaracijos [23] turinys gali būti papildytas nurodant vienos arba kelių šių medžiagų kiekius:
a) mononesočiųjų riebalų rūgščių; b) polinesočiųjų riebalų rūgščių; c) poliolių;
d) krakmolo;
e) skaidulinių medžiagų;
f) vitaminų ar mineralinių medžiagų, kurių kiekiai yra dideli [23].
Atsižvelgus į vartotojus, kad jiems būtų palankios sąlygos palyginti maisto produktus, esančius skirtingo dydžio pakuotėse, ir toliau lieka tas pats reikalavimas pateikti privalomą 100 g arba 100 ml produkto maistinės vertės nuorodą (kartu su RPN arba be jų), prireikus yra leidžiama teikti papildomą porcijos maistinės vertės nuorodą. Norint neapsunkinti maisto produktų tiekėjų, ES teisės aktai numato galimybę tam tikrų kategorijų maisto gaminiams, t.y. tiems, kurie yra neperdirbti arba kurių išorinė pakuotė per maža (per maža pakuote yra laikoma tokia maisto pakuotė, kurios didžiausias paviršiaus plotas yra mažesnis nei 25 cm2
), kad joje būtų galima nurodyti privalomus ženklinimo reikalavimus arba produktams, kurių informacija apie maistingumą nėra vartotojų sprendimą pirkti lemiantis veiksnys, netaikyti privalomos nuostatos dėl maistingumo deklaracijos pateikimo, jeigu pareiga teikti tokią informaciją nėra numatyta kitose ES taisyklėse.
23 Atskirai turėtų būti išanalizuota dar viena EP ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 naujovė, susijusi su maistingumo deklaracijos nurodymu maisto gaminių etiketėse. Kadangi šio reglamento vienas iš tikslų - tinkamos ir suprantamos informacijos pateikimas galutiniam vartotojui, tai atitinkamai atsižvelgiant, kad vartotojams gali būti painu, jei dalis informacijos apie maistingumą būtų pateikiama pagrindiniame regėjimo lauke, o vadovaujantis EP ir Tarybos 2011 m. spalio 25 d. reglamentu Nr. 1169/2011, „pagrindinis regėjimo laukas - pakuotės regėjimo laukas, kurį vartotojui pirkimo metu lengviausia pamatyti iš pirmo žvilgsnio ir kuris padeda galutiniam vartotojui nedelsiant identifikuoti produktą pagal jo savybes, pobūdį ar registruotąjį prekės pavadinimą“ [5]. Jei pakuotė turi keletą identiškų pagrindinių regėjimo laukų, pagrindiniu regėjimo lauku laikomas tas, kurį pasirinko maisto verslo operatorius, paprastai vadinamame priekine pakuotės puse, o dalis kitoje, pavyzdžiui, užpakalinėje pakuotės pusėje, todėl nustatomas imperatyvas maistingumo deklaraciją pateikti tame pačiame regėjimo lauke (vadovaujantis EP ir Tarybos 2011 m. spalio 25 d. reglamentu Nr. 1169/2011, regėjimo laukas – visas pakuotės paviršius, kuriame pateiktą informaciją galima perskaityti iš vieno regėjimo taško). Be to, yra leidžiama svarbiausią informaciją apie maistingumą savanoriškai kartoti pagrindiniame regėjimo lauke, siekiant padėti vartotojams lengviau pamatyti svarbiausią informaciją apie maistingumą perkant maisto produktus [5].
Tam, kad nurodyta informacija apie maisto produktų maistingumą būtų patraukli kiekvienam vartotojui ir atitiktų informavimo paskirtį, ji turi būti paprasta, aiški ir lengvai suprantama visiems žmonėms. Be reikalavimo visą maistingumo deklaraciją pateikti tame pačiame regėjimo lauke, numatoma dar ir bendra, su tam tikromis išimtimis, šios informacijos pateikimo forma - duomenys turi būti pateikti lentelės forma, o skaičiai išdėstomi stulpeliu. „Jei etiketė yra maža ir trūksta vietos, informaciją leidžiama išdėstyti eilutėmis“ [24]. Kalbant apie maistingumo deklaracijos pateikimo formą svarbu nurodyti ir kitus pavyzdžius, jog egzistuoja įvairūs kitokie maistingumo ženklinimo pateikimo būdai. Pvz, sudėtinis ženklinimas šviesoforo principu ar maistingumo lentelės [25]. Mokslininkai vis dar atlieka įvairius tyrimus, kuriais bando įvertinti vartotojų įpročius ir veiksnius, galinčius padėti atkreipti jų dėmesį į sveikesnius maisto produktus. Lenkijos maisto ir mitybos mokslų žurnale publikuotas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, jog šviesoforo formato principu pateiktas gaminio maistingumas (kai etiketėje naudojami žalios, geltonos ir raudonos spalvos simboliai, nurodantys riebalų, druskos ir kitų maistinių medžiagų lygius), labiausiai padėjo vartotojams greitai atpažinti ir pasirinkti sveikesnį maisto produktą [26]. Toks maistingumo ženklinimas dabar naudojamas Jungtinėje Karalystėje, jį remia Britanijos Širdies Fondas (angl. British Heart Foundation) bei Britų Medicinos Asociacija (angl. British Medical Association),
24 tačiau ES lygmeniu priimant EP ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011 buvo atsisakyta minėto šviesoforo principo, pateikiant maistingumo deklaraciją [26].
Pasaulyje yra atlikta mokslinių tyrimų, kuriais siekiama atrasti ryšį tarp naudojimosi maistingumo ženklinimu, informuotumo, požiūrio apie mitybą ir sveikatos. Nagrinėtų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad sveika mityba besidominčių ar turinčių teigiamą požiūrį apie ženklinimą, žmonės yra labiau linkę domėtis maistingumo deklaraciją [3]. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp naudojimosi maisto produktų ženklinimo informacija ir suvartojamo riebalų kiekio mažinimo, tačiau nebuvo nustatytas ryšys tarp naudojimosi maisto produktų ženklinimo informacija ir didesnio vaisių ir daržovių vartojimo. Naudojimasis maisto produktų ženklinimo informacija padeda sumažinti suvartojamą riebalų kiekį, tačiau reikia daugiau pastangų, kad maisto produktų ženklinimo informacija paveiktų vyrų ir mažiau išsilavinusių asmenų mitybos įpročius [27,28]. Dar vieni JAV mokslininkų atlikto tyrimo duomenys atskleidžia, kad maistingumo deklaracijos informacija dažniau naudojasi tie vartotojai, kurie turi daugiau žinių apie mitybą ir yra įsitikinę, kad svarbu vadovautis oficialiomis mitybos rekomendacijomis bei tie, kurie pirkdami maisto produktus, labiau rūpinasi produktų sauga ir mityba negu skoniu [4]. Anglijos mokslininkų atlikti tyrimai atskleidžia, kad maistingumo ženklinimo informacijos naudojimas nurodo, jog vartotojai geba ją surasti ant maisto produkto pakuotės, ja domisi, supranta bei priima racionaliausią sprendimą renkantis maisto produktus [3].
Siekiant, kad kuo daugiau visuomenės žmonių suprastų ir naudotųsi maistingumo informacija, visame pasaulyje reglamentuojant maistingumo ženklinimą yra atsižvelgiama į vyraujančias sveikos mitybos rekomendacijas bei gyventojų požiūrį ir poreikius [29]. Todėl skirtingose šalyse nustatyti maistingumo ženklinimo reikalavimai dėl atskirų rodiklių pateikimo, jo nurodymo sąlygų, maisto produktų, kuriuos ženklinant būtina nurodyti maistingumą, sąrašo yra skirtingi. Daugelyje pasaulio šalių įprastų maisto produktų maistingumo deklaracija nėra privaloma. Tačiau yra šalių, kuriose maistingumo deklaracija yra būtina. Ji privaloma Jungtinėse Amerikos Valstijose (nuo 1994 m.), Izraelyje (nuo 1993 m.), Argentinoje, Urugvajuje ir Paragvajuje (nuo 2006 m.), Brazilijoje (nuo 2001 m.), Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje (nuo 2002 m.), Kanadoje ir Malaizijoje (nuo 2003 m.) [30]. Lietuvoje ženklinant specialios paskirties maisto produktus yra privaloma nurodyti jų maistingumą, o nuo 2016 m. gruodžio 13 d. privaloma nurodyti ir ant fasuotų maisto produktų pakuočių, kitų maisto produktų maistingumo ženklinimas yra neprivalomas, tačiau išskyrus tuos atvejus, kai pateikiamas teiginys apie maistingumą [29].
25 Norint pateikti informaciją apie konkretaus maisto produkto maistingumą turi būti nurodoma vidutinė vertė, pagrįsta:
gamintojo atlikta maisto produkto analize (šis būdas gali būti taikomas maisto gaminiams, kai jų gamybos eigoje vyksta fermentacijos procesai ir teoriškai negalima įvertinti sudedamųjų dalių skilimo laipsnio, kaip pvz., laktozės skilimo rauginimo metu ir pan. Šis metodas yra pakankamai brangus smulkioms ir vidutinėms įmonėms, be to, užtrunka ne trumpiau kaip 2–3 dienas);
skaičiavimu, pagrįstu žinomomis ar faktinėmis panaudotų sudedamųjų dalių vidutinėmis vertėmis (šis būdas patogus smulkioms įmonėms ar kuriant naujus gaminius, nes galima greitai įvertinti galimus maistinės vertės pokyčius net neatliekant cheminių tyrimų);
skaičiavimu, pagrįstu visuotinai nustatytais ir priimtais duomenimis.
Kurį iš būdų pasirinkti, ar juos kombinuoti, norint apskaičiuoti konkretaus maisto produkto maistingumą, sprendžia gamintojas. Apskaičiuojant tiksliausi duomenys gaunami, kai taikoma įmonėje naudojama tiksli receptūra ir informacija apie realią gaminio išeigą, konkrečioje įmonėje naudojamų sudedamųjų dalių maistinę vertę. Tačiau dažnai susiduriama su situacija, kai maistinė vertė imama iš maisto gaminių sudėties duomenų bazių, kadangi įmonės keičia žaliavų tiekėjus ir tuomet gali pasikeisti jų maistinė vertė.
„Taikant apskaičiavimo metodus maistinei ir energinei maisto gaminio vertei nustatyti rekomenduojama:
taikyti geros gamybos praktikos principus siekiant sumažinti to paties produkto sudėties svyravimus,
patikrinti, ar įmonės pasirinktos sudedamosios dalys pagal tipą, sudėtį ir kiekį atitinka siūlomus standartinėje receptūroje,
saugoti dokumentus ir įrašus, nurodančius kaip apskaičiuota maisto produkto/patiekalo maistinė ir energinė vertė,
jei yra galimybė, rekomenduojama palyginti bent vieno įmonėje gaminamo produkto apskaičiuotą ir nustatytą vertę“ [28].
Taigi, norint garantuoti saugią ir tikslią informaciją apie maisto produktų gaminių maistingumo savybes, yra svarbu tinkamai apskaičiuoti produktų maistines ir energetines vertes.
Tačiau ne mažiau svarbią vietą užimta ir sveikatingumo teiginiai. „Teiginiu apie sveikatingumą vadinamas apibūdinimas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai užsimenama, kad esama
26 ryšio tarp maisto produkto ar jo sudedamosios dalies ir sveikatos. Pvz., geležis svarbi normaliai raudonųjų kraujo kūnelių kraujodarai ir hemoglobino susidarymui arba graikiniai riešutai padeda gerinti kraujagyslių elastingumą“ [28].
Teiginiai apie sveikatingumą skirstomi į 3 grupes:
1. Teiginiai apie sveikatingumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą ir vaikų vystymąsi bei sveikatą.
2. Teiginiai apie susirgimo rizikos mažinimą. 3. Teiginiai dėl vaikų vystymosi ir sveikatos.
Teiginiai apie sveikatingumą yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai jie atitinka Reglamento Nr. 1924/2006 2 skyriaus bendruosius ir 4 skyriaus konkrečius reikalavimus bei yra leidžiami pagal šį reglamentą ir yra įtraukti į leidžiamų teiginių sąrašus, numatytus 13 ir 14 straipsniuose. Vartoti į Reglamento Nr. 1924/2006 13 ir 14 straipsniuose numatytus sąrašus įtrauktus teiginius apie sveikatingumą, laikydamasis jiems taikomų sąlygų, jei jų vartojimas nėra apribotas, gali bet kuris maisto gamintojas [28].
Teiginiai apie sveikumą turi atitikti ir minėtus bendruosius, ir konkrečius teiginių apie sveikatingumą vartojimo reikalavimus. Leidžiamų teiginių apie maistingumą sąrašas nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 priede. Teiginiai apie sveikumą leidžiami tik tuo atveju, jei toliau nurodyta informacija yra pateikta etiketėje, o jei etiketės nėra — pateikime ir reklamoje:
teiginys, kuriame nurodoma įvairios ir subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo svarba;
būtinas suvartoti maisto produkto kiekis ir vartojimo būdas, norint užtikrinti teiginyje nurodytą naudingą poveikį;
tam tikrais atvejais asmenims, kurie turėtų vengti vartoti maisto produktą, skirtas teiginys ir deramas įspėjimas dėl produktų, kurie gali kelti pavojų sveikatai, jei jų vartojama pernelyg daug.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos publikacija, nurodoma, jog neleidžiama vartoti teiginių apie sveikumą, kuriais daroma užuomina, kad sveikatai gali būti padarytas poveikis dėl to maisto produkto nevartojimo; teiginių, nurodančių kiek ir kaip greitai galima numesti svorio; teiginių, darančių nuorodą į atskirų tam tikrų gydytojų ar sveikatos srities specialistų bei kitų asociacijų rekomendacijas [31]. Gamintojai, norėdami
27 nurodyti sveikatingumo teiginį ant maisto produkto pakuotės turi pateikti paraiškas, kad teiginiai būtų patvirtinti. Atsakinga institucija Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras per 14 darbo dienų turi patvirtinti paraiškos gavimo informaciją. Tada nacionalinė institucija persiunčia paraišką Europos Maisto saugos tarnybai (EMST), kad mokslišku pagrindu įvertintų siūlomą sveikatingumo teiginį. EMST informuoja apie siūlomą sveikatingumo teiginį valstybes nares bei EK ir pateikia joms paraišką bei kitą papildomą informaciją. Taip pat EMST sudaro paraiškos santrauką ir pateikia ją visuomenei. Per 5 mėnesius nuo paraiškos gavimo datos EMST privalo pateikti savo mokslinį įvertinimą. „Be siūlomo sveikatingumo teiginio žodinės frazuotės paraiškoje taip pat turi būti nurodytos specifinės vartojimo sąlygos: tikslinė siūlomo sveikatingumo teiginio populiacija, maistinės medžiagos kiekis, kai taikytina – vartotinos dozės kiekis norint pasiekti teigiamą efektą, kas turėtų vengti vartoti maistinę medžiagą, perspėjimas, jei per didelis suvartotas kiekis gali kelti pavojų sveikatai, kada vartoti negalima, paruošimo ir/ar vartojimo instrukcijos“ [32]. Sveikatingumo teiginiai turi atitikti visus privalomus kriterijus. Bendro pobūdžio aprašymas, kuris suponuoja poveikį žmogaus sveikatai, toks kaip „skatinantis virškinamą“ arba „ledinukas nuo kosulio“, gali būti traktuojamas kaip neatitinkantis naujų reikalavimų.
Vadovaujantis reglamento (EB) Nr 1924/2006 15 straipsnio (paraiška leidimui gauti) g dalies punktu, pareiškėjai turi pateikti paraiškos santrauką, be to, jie dar turi pateikti susijusių mokslinių duomenų santrauką ir įtraukti į ją tokią informaciją: susijusių žmonių tyrimų santrauką, nurodydami, kiek maisto produkto ir teiginyje nurodomo poveikio ryšys yra pagrįstas visais žmonių tyrimų duomenimis; bendrosios išvados atsižvelgiant į visus duomenis, įskaitant patvirtinančius bei nepatvirtinančius duomenis ir įvertinant įrodymus.
Bendrosiose išvadose turi būti pateikta:
a) kiek teiginyje nurodomas maisto produkto poveikis yra naudingas žmogaus sveikatai;
b) kiekio ir poveikio sąntykis, ryšio biologinis tikėtinumas;
c) koks yra būtinas suvartoti maisto produkto kiekis ir vartojimo būdas, norint teiginyje nurodyto poveikio pasiekti subalansuotai maitinantis;
d) kiek specialioji tyrimų grupė, kurioje gauti įrodymai, atitinka žmonių, kuriems skirtas numatytas teiginys apie sveikatingumą, tikslinę grupę [33].
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad maistingumo deklaracijos, sveikatingumo teiginių nurodymai ant maisto produktų pakuočių yra didelė dalis pagalbos žmonėms, kurie stengiasi gerinti savo sveikatą. Todėl sveikatos gerinimo strategijose ir kituose reglamentuose turėtų būti konkrečiai nustatytas vienas iš tikslų – aiškios, suprantamos, teisingos informacijos pateikimas galutiniam
28 vartotojui bei nepamiršti informuotumo sklaidos apie šiuos aspektus. Žmonės galėtų realiai įvertinti jiems siūlomus maisto gaminius bei atskirti jų teikiančią naudą arba galimą riziką juos vartojant.
1.3 Vartotojų požiūris ir informuotumas apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius
Pasaulyje atliktų tyrimų apie vartotojų požiūrį ir informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius yra nemažai, visgi tyrimų rezultatai dažnai atskleidžia tas pačias problemas [34,35]. Dažnai nutinka, kad įvairiose šalyse galiojantys teisės aktai yra orientuoti į politiką, o ne į gyventojus. Siekiama nustatyti kokių reikalavimų turėtų laikytis maisto produktų gamintojai, kad jų parduodamo produkto etiketė neklaidintų pirkėjo, būtų aiškiai ir suprantamai nurodoma informacija apie gaminį, kad produkto etiketės informacija leistų išsirinkti tinkamiausią produktą iš gausios pasiūlos. Tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje atliktų ir išanalizuotų tyrimų rezultatai nurodo tas pačias maisto produktų ženklinimo problemas. Pagrindinės priežastys, kurios lemia vartotojų nepasitenkinimą perkant maisto gaminius yra prastas įskaitomumas, informacijos nepateikimas, klaidinantis aprašymas [34]. Šios priežastys yra aktualios Lietuvoje ir visame pasaulyje, tačiau mūsų šalyje trūksta mokslinių tyrimų, kurie analizuotų vartotojų nuomonę ir informuotumą apie maisto produktų ženklinimą, maistingumo ir sveikatingumo teiginius. ES atlikti tyrimai atskleidžia, kad norint supaprastinti etikečių įskaitomumą yra labai reikalingi esminiai pokyčiai ženklinimo problemai spręsti [35].
Ekvadore 2016 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame analizuotos apklaustųjų žinios, požiūris į maisto produktų ženklinimą „šviesoforo“ budu [36]. Tyrimo rezultatai nurodė, kad vaikai, paaugliai ir suaugę vyrai retai naudojosi etikečių informacija. Dažniausiai tokiomis etiketėmis naudojosi Ekvadore gyvenančios moterys. Tokie tyrimo rezultatai gali būti, todėl, kad maistą, pvz., šeimose dažniausiai perka moterys, todėl vyrams ir vaikams nėra būtinumo gilintis į maisto produktų etiketese pateiktą informaciją. Šviesaforo etiketė yra veiksminga priemonė perteikti sudėtingą informaciją, bet tyrimo medžiagoje yra nurodoma, kad šalies politikoje buvo pareikšti nepasitenkinimai iš produktų gamintojų atstovų, jog tokia sistema yra klaidinanti, todėl šis faktas galimai patvirtina, kad ženkilinimo politika nėra visiškai orientuota į vartotoją, kadangi dažniausiai gamintojai tikisi didesnės finansinės naudos savo produkcijai. Ispanijoje atliktas tyrimas taip pat atskleidžia tai, jog moterys (45 proc.) dažniau skaito maistingumo informaciją nei vyrai (30 proc.) [37].
29 Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje padarytų tyrimų duomenimis yra parodoma, kad maistingumo ženklinimo standartai naudotojams nėra suprantami, todėl šis sunkumas mažina gyventojų galimybė pasirinkti tinkamiausius maisto produktus jų platinimo vietose [38]. Papildomai atlikti tyrimai parodo, kad naudotojams yra sunku išsirinkti maisto prekę, dėl to, kad parodyta informacija yra sunkiai skaitoma dėl mažų raidžių arba nuolat bando suklaidinti pirkėją [39,40]. Išklausinėtų vartotojų nuomone, maisto produktų ženklinimas turi didelę naudą propaguojant sveiką mitybą, tačiau reiktų pateikti daugiau duomenų, kad etiketės būtų labiau pritaikytos tikram ir realiam naudojimui [39].
Vartotojų pateikta nuomonė apie pateikiamos informacijos supratimą, gali nepakankamai parodyti tikrąjį maisto produktų ženklinimo informacijos supratimo lygį, todėl bandoma informacijos suprantamumą įvertinti ir objektyvesniais metodais. Tik kas trečias Jungtinės Karalystės gyventojas teisingai įvertino pateiktame maisto produkto etiketės pavyzdyje nurodytus sudedamųjų dalių kiekius ir pateikė teisingą sąvokos „tinkamumo vartoti terminas“ apibrėžimą [41]. Naujausių tyrimų duomenimis Jungtinėje Karalystėje gyvena apie 7 milijonus žmonių, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis [42], o 2012 metų rodikliai nurodo labai prastą situaciją, nes duomenų rezultatai rodo, kad beveik 25 proc. suaugusiųjų buvo nutukę ir dar 37 proc. turėjo antsvorio, taip pat 11,736 žmonių kreipėsi į ligonines dėl nutukimo sukeltų ligų ir tai yra 11 kartų didesni rodikliai nei per 2001-2002 metus [43]. Tokia situacija ir įrodymai, kad didelis cukraus vartojimas skatina nutukimą ir kitas ligas, nulėmė, kad visuomenės sveikatos įstaigos turėjo parengti strategijas, kuriomis vadovaujantis būtų leidžiama sumažinti cukraus suvartojimo kiekį. Pagal Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) primygtinai rekomenduojama cukrų kiekį sumažinti iki 10 proc. viso maisto energijos. Nepaisant maisto produktų ženklinimo politikos priemonių pasirinkimo daugelyje šalių nėra bendro sutarimo dėl privalomo prierašo „ pridėta cukraus“ [44]. 2015 gegužės mėnesį buvo atlikta internetinė apklausa Šiaurės Airijoje, kurios tikslas buvo ištirti vartotojų gebėjimą identifikuoti užrašą „pridėta cukraus“ ant maisto produkto pakuočių, bei ištirti vartotojų informuotumą apie PSO rekomendacijas, susijusias su cukraus vartojimu. Rezultatai parodė, kad tik 4 proc. respondentų teisingai pažymėjo 10 ar daugiau ingredientų iš pateiktų 13 galimų variantų, o 65 proc. dalyvių nežinojo PSO rekomendacijų apie cukraus suvartojimą [44]. Taigi šis tyrimas išryškina, kad daugelis vartotojų nesugeba tinkamai suprasti maisto gaminių pakuočių informacijos.
Lenkijoje atlikta gyventojų, kurie yra atsakingi už maisto produktų pirkimą šeimoje, anketinė apklausa nurodė, kad tik 54 proc. dalyvavusių tyrime asmenų palankiai vertina maisto produktų ženklinimo informaciją, o kas ketvirtas respondentas nurodė, kad ši informacija yra nesuprantama [45]. Šiek tiek daugiau nei dešimtadalis Vokietijos ir Ispanijos šalių gyventojų (proporcingai 11 proc. ir 13 proc.) detalizuoja, kad jie visada supranta maistingumo ženklinimo informaciją, o
