Ankstyva šunų lėtinių inkstų

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Ieva Zarembaitė

Ankstyva šunų lėtinių inkstų ligų diagnostika,

atsižvelgiant į rizikos veiksnių įtaką inkstų funkcijai ir

inkstų žymenims

Early diagnosis of chronic kidney disease in dogs based

on the influence of risk factors on renal function and

renal markers

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: vet. gydytoja Jūratė Juodytė

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ankstyva šunų lėtinių inkstų ligų diagnostika, atsižvelgiant į rizikos veiksnių įtaką inkstų funkcijai ir inkstų žymenims“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Ieva Zarembaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

Irena Šaltienė

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui

Vet. gyd. Jūratė Juodytė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas Prof. dr. Gintaras Zamokas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Šunų lėtinių inkstų ligų rizikos veiksniai ... 8

1.2. Šunų lėtinių inkstų ligų ankstyvųjų stadijų simptomai ir diagnostika ... 9

1.2.1. Pirma stadija pagal IRIS klasifikaciją ... 9

1.2.2. Diagnostika: šlapimo baltymų ir kreatinino santykis ... 10

1.2.3. Diagnostika: šlapimo santykinis tankis ... 10

1.2.4. Diagnostika: šlapimo baltymai, rodantys glomerulų ir kanalėlių pažeidimą ... 12

1.2.5. Antra stadija pagal IRIS klasifikaciją ... 14

1.2.6. Diagnostika: kreatininas ... 15

1.2.7. Diagnostika: simetrinis dimetilargininas ... 16

1.2.8. Diagnostika: šlapalas ... 17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19

3. TYRIMO REZULTATAI ... 24

3.1. Lėtinių inkstų ligų stadijų pasiskirstymas ... 24

3.2. Rizikos veiksnių įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui... 25

3.2.1. Gretutinių ligų įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui ... 25

3.2.2. Veislės įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui ... 27

3.2.3. Amžiaus įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui... 29

3.3. Rizikos veiksnių ir hematokrito įtaka kreatininui ... 30

3.3.1. Veislė ... 30

3.3.2. Amžius ... 31

3.3.3. Gretutinės ligos ... 32

3.3.4. Hematokritas ... 32

3.4. Rizikos veiksnių ir hematokrito įtaka šlapalui ... 33

3.4.1. Veislė ... 33 3.4.2. Amžius ... 34 3.4.3. Gretutinės ligos ... 35 3.4.4. Hematokritas ... 35 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36 IŠVADOS ... 39 REKOMENDACIJOS ... 40 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 41

4 ANKSTYVA ŠUNŲ LĖTINIŲ INKSTŲ LIGŲ DIAGNOSTIKA, ATSIŽVELGIANT Į RIZIKOS

VEIKSNIŲ ĮTAKĄ INKSTŲ FUNKCIJAI IR INKSTŲ ŽYMENIMS Ieva Zarembaitė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Problema: rizikos veiksniai galimai daro įtaką ankstyvam šunų lėtinių inkstų ligų išsivystymui bei veikia jų diagnostikoje naudojamų inkstų žymenų tikslumą.

Metodai: 2018 – 2020 metais buvo atliktas tyrimas klinikoje ,,X‘‘. Pirmiausia duomenys rinkti dalyvaujant realioje pacientų apžiūroje kartu su gydytojais, tačiau dėl per mažos atvejų imties nuspręsta duomenų rinkimą pratęsti naudojantis veterinarinių apskaitos dokumentų rūšiavimo sistema ,,VET 2006“. Į duomenų masyvą buvo įtraukiami šunys, sergantys lėtiniu inkstų nepakankamumu. Surinkti duomenys apie jų veislę, amžių, įvertinti jiems pasireiškę / nepasireiškę simptomai, atsižvelgta į struktūrinius inkstų pokyčius (kaip diagnozės patvirtinimo pagrindą) bei šiuos rodiklius - kreatininą ir šlapalą, kurie klinikoje buvo nuosekliai tiriami tiems gyvūnams, kuriems įtariamas inkstų funkcijos sutrikimas. Duomenų imtis – 57 atvejai. Statistinė duomenų analizė atlikta ,,IBM SPSS Statistics 26“ ir ,,Microsoft Exel 2007‘‘ programomis. Duomenys vertinti statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05.

Rezultatai: daugiausia sergančių šunų priklausė antrai lėtinių inkstų ligų stadijai (38,6 proc.); gretutinėmis ligomis sirgo net 71,9 procentai lėtinių inkstų patologijų turinčių šunų, dažniausiai pasireiškusi gretutinė liga – kepenų funkcijos nepakankamumas (21,1 proc.); didesnę dalį sergančiųjų (54,4 proc.) sudarė grynaveisliai šunys, tačiau didelis skirtumas tarp mišrūnų ir grynaveislių sergamumo nenustatytas, vienai iš veislių – Jorkšyro terjerui – šis susirgimas pasireiškė dažniau ir sudarė 12,3 procentus; didžiausią (50,8 proc.) lėtinėmis inkstų ligomis sergančių šunų dalį sudarė vyresni nei 10 metų amžiaus pacientai; kreatinino koncentracija: didžiausia mažoms veislėms, 3 – 10 metų šunims ir sergantiems gretutinėmis ligomis, koreliuoja silpnai neigiamai su hematokritu (p > 0,05); šlapalo koncentracija: didžiausia mažoms veislėms, 3 – 10 m. amžiaus šunims ir sergantiems gretutinėmis ligomis, koreliuoja silpnai neigiamai su hematokritu (p > 0,05).

5 EARLY DIAGNOSIS OF CHRONIC KIDNEY DISEASE IN DOGS BASED ON THE INFLUENCE OF RISK FACTORS ON RENAL FUNCTION AND RENAL MARKERS

Ieva Zarembaitė Master‘s Thesis SUMMARY

Problem: adverse risk factors potentially influence the early development of chronic kidney disease in dogs and affect the accuracy of kidney markers used in diagnosis.

Methods: a study was performed in clinic “X“ in 2018 – 2020. First of all, the date were collected by participating in a real examination of patients together with doctors, but due to the small sample it was decided to extend the data collection using the veterinary records sorting system “VET 2006”. Dogs with chronic renal failure were included in the data set. Data were collected on their breed, age, symptom / absence symptoms, structural changes in the kidneys (as a basis for confirming the diagnosis) and the following indicators: creatinine and urea, which were consistently applied in the clinic to animals with suspected renal impairment. Data sample - 57 cases. Statistical analysis was performed using IBM SPSS Statistics 26 and Microsoft Exel 2007. Data were statistically significant at p < 0.05.

Results: most sick dogs belonged to the second stage of chronic kidney disease (38.6 %); 71,9 % of dogs with chronic kidney pathologies had co-morbidities, the most common co-morbidity was hepatic insufficiency (21.1 %); the majority of patients (54.4 %) were purebred dogs, but significant difference was not found between crossbreeds and purebreds, for one of the breeds - the Yorkshire Terrier - this disease occurred more often and accounted for 12.3%; the largest share (50.8 %) of dogs with chronic kidney disease was in patients older than 10 years; creatinine concentration: highest in small breeds, in dogs aged 3 to 10 years and in patients with comorbidities, weakly negatively correlates with hematocrit (p > 0.05); urea concentration: highest in small breeds, in dogs aged 3 to 10 years and in patients with comorbidities, weakly negatively correlates with hematocrit (p > 0.05).

6

SANTRUMPOS

SDMA – simetrinis dimetilargininas

KREA – kreatininas

UREA – šlapalas

GFG – glomerulų filtracijos greitis

IRIS – International Renal Interest Society

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

ŠBKS – šlapimo baltymų ir kreatinino santykis ŠST – šlapimo santykinis tankis

ADH – antidiuretinis hormonas

RBP – retinolį surišantis baltymas

NGAL – neutrofilų želatinazės lipokalinas

TTR – transtirenas

NAG – N-acetil-ß-D-gliukozaminidazė

7

ĮVADAS

Lėtinės inkstų ligos – tai struktūrinės arba funkcinės vieno arba abiejų inkstų anomalijos, kurios tęsiasi ilgesnį laikotarpį, dažniausiai tris mėnesius ar ilgiau (1). Jų metu gali būti pažeista bet kuri nefrono dalis: glomerulas (kapiliarų kamuolėlis), inkstų kanalėliai ir juos supantys audiniai. Kompensacinė inkstų audinio hipertrofija prasideda praėjus maždaug 3 – 4 mėnesiams po pažeidimo, todėl ankstyva diagnostika padėtų greičiau pastebėti inkstų funkcijos pokyčius (2).

Diagnozuoti lėtines inkstų ligas nėra lengva, ypatingai, kai kalbame apie pradines susirgimo stadijas, kurios dažnai lieka ,,užsimaskavusios‘‘ iki kardinalių gyvūno būklės pokyčių. Todėl siekiama iš anksto nustatyti rizikos veiksnius, darančius įtaką lėtinių inkstų patologijų išsivystymui, ir juos suvaldyti, kad liga ne taip greitai progresuotų iki galutinių stadijų. Tačiau daugeliu atvejų grėsmės veiksnių nustatymą apsunkina tai, kad į kliniką gyvūnai atvyksta jau su ,,agresyvia‘‘ ligos forma, kai yra sunku išsiaiškinti, kas nulėmė susirgimą, nes rizikos veiksniai dažnai kaitaliojasi su gretutinėmis ligomis (3).

Anksčiau buvo manoma, kad šunų lėtinės inkstų ligos priklauso nuo gyvūno lyties, tačiau ši hipotezė paneigta: tiek patinai, tiek patelės serga panašiu dažnumu (3–5).

Lėtinių inkstų ligų diagnostika apima nemažai tyrimų, kurie atliekami pavieniui dažniausiai apriboja tikslios diagnozės nustatymą, nes yra veikiami kitų veiksnių, pavyzdžiui, gyvūno veislės ir amžiaus, organizmo hidratacijos lygio (6).

Darbo tikslas: nustatyti ir įvertinti rizikos veiksnių poveikį ankstyvam šunų lėtinių inkstų ligų išsivystymui bei šių susirgimų diagnostikai naudojamiems žymenims.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti, kaip dažnai šunims diagnozuojamos lėtinių inkstų ligų ankstyvosios stadijos (1 ir 2). 2. Išanalizuoti rizikos veiksnių (veislė, amžius, gretutinės ligos) įtaką šunų lėtinių inkstų ligų

išsivystymui.

3. Įvertinti kreatinino reikšmę šunų lėtinių inkstų ligų diagnostikoje, atsižvelgiant į gyvūno amžių, veislę, gretutines ligas ir hematokritą.

4. Įvertinti šlapalo reikšmę šunų lėtinių inkstų ligų diagnostikoje, atsižvelgiant į gyvūno amžių, veislę, gretutines ligas ir hematokritą.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų lėtinių inkstų ligų rizikos veiksniai

Remiantis atliktais tyrimais buvo nustatytos šunų veislės, galimai turinčios predispoziciją sirgti lėtinėmis inkstų ligomis. Į šių veislių sąrašą buvo įtraukta – šarpėjai, bulterjerai, anglų kokerspanieliai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai ir vokiečių bokseriai (1,7,8). Tačiau vyraujanti hipotezė, kad inkstų ligomis dažniau serga grynaveisliai šunys nei mišrūnai, buvo paneigta (1).

Dar vienas svarbus rizikos veiksnys, turintis įtakos aptariamų ligų atsiradimui, yra amžius. Kaip teigiama IRIS (angl. International Renal Interest Society) tinklaraštyje (3), lėtinės inkstų ligos gali išsivystyti tiek jauniems, tiek seniems gyvūnams, tačiau yra pastebėta, kad dažniau šiomis ligomis serga vyresnio amžiaus šunys. Tai pagrindžia ir 2010 – 2011 metais atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad dvylikos ir daugiau metų šunims 5,49 karto dažniau diagnozuojamos lėtinės inkstų ligos lyginant su šunimis, kurių amžius svyruoja nuo septynių iki dvylikos metų (1,3,9). Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad vyresnio amžiaus šunys gali turėti gretutinių, su senatviniais procesais siejamų ligų, galinčių daryti įtaką lėtinių inkstų ligų išsivystymui (10). Jaunikliams, kuriems diagnozuojamos inkstų ligos, dažniausiai priskiriama paveldimumo tikimybė. Teigiama, kad iš ankstesnių kartų ,,atsineštos“ inkstų patologijos į lėtines inkstų ligas progresuoja šunims dar nesulaukus penkerių metų (3).

Kalbant apie gretutines ligas, kurios identifikuotos kaip potencialūs rizikos veiksniai lėtinių inkstų ligų išsivystymui, paminėtina hiperkalcemija, širdies ligos, periodonto ligos, cistitas, akmenligė, hipertiroidizmas, diabetas ir infekcinės ligos (pavyzdžiui, leišmaniozė). 2013 metais publikuotame straipsnyje teigiama, kad dažniausiai pasitaikančios gretutinės ligos šunims yra gingivitas (periodontitas), kuris sudaro 30,3 proc. tirtų atvejų; širdies ligos su 29,6 proc.; raumenų – skeleto pažeidimai – 24,6 proc. (1,7,10–15).

Vaistų vaidmuo lėtinių inkstų ligų išsivystymui taip pat svarbus. Ilgalaikis kai kurių vaistų naudojimas didina inkstų ligų riziką. Žalingą poveikį inkstams gali turėti: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), aminoglikozidai, sulfonamidai, polimiksinai, amfotericinas, vakcinos ir kt. (3).

Šunys, turintys polinkį sirgti lėtinėmis inkstų ligomis, privalo būti reguliariai stebimi: vertinama, ar nėra inkstų funkcijos pablogėjimo, kitų anomalijų. Norint nustatyti galimą ligos progresavimą, kas 3 mėnesius rekomenduojama atlikti gyvūno kraujo, šlapimo tyrimus, matuoti kraujospūdį, vertinti kūno svorį. Jei pacientas yra stabilios būklės, stebėjimus galima atlikti kas 6 – 12 mėnesių (3).

9

1.2. Šunų lėtinių inkstų ligų ankstyvųjų stadijų simptomai ir diagnostika

Šiai stadijai priskiriamų gyvūnų inkstų glomerulų filtracijos greitis (GFG, angl. GFR) dažniausiai būna normalus arba mažai pakitęs, todėl ligoms būdingų simptomų praktiškai nėra, stadija laikoma asimptomine (2).

Pirma stadija dažnai diagnozuojama šunims, kurie turi veislinę arba paveldimą predispoziciją sirgti lėtinėmis inkstų ligomis. Tokios anamnezės pacientams periodiškai atliekant kraujo tyrimus stebimas progresyvus GFG mažėjimas, kas galiausiai lemia azotemijos išsivystymą (2,3).

Struktūriniai inkstų pokyčiai taip pat skatina lėtinių inkstų ligų išsivystymą. Nors tokie pažeidimai kaip inkstų infarktai, cistos arba prastai išreikšta žievinė – šerdinė dalis tiksliai nenurodo ligos progresavimo laipsnio, labai svarbu vertinti inkstų funkcijos būklę, atsižvelgiant ne tik į pakitusį GFG bei gretutines ligas, bet ir į kitus simptomus, nes pirmai stadijai gali priklausyti ir šunys, kuriems išsivystė idiopatinio tipo glomerulų liga (2,13).

Pirminės idiopatinės kilmės glomerulų ligos ypatybė yra ta, kad inkstų GFG dažniausiai lieka normalus, todėl būtina atkreipti dėmesį į kitus klinikinius požymius, tokius kaip proteinurija, hipertenzija, taip pat gliukozurija, kristalurija arba acidozė – priklausomai nuo inkstų pažeidimo laipsnio. Šunims, šiuo atveju, dažniau nei katėms pasireiškia proteinurija dėl atsiradusio struktūrinio glomerulų filtracijos barjero pažeidimo, tačiau esminio funkcinių nefronų skaičiaus sumažėjimo dar nebūna. Įtariant šį susirgimą ir tiksliai nenustatant priežasties rutininiais kraujo ir šlapimo tyrimais, gyvūnams rekomenduojama atlikti inkstų biopsiją, nes nėra tikslių proteinurijos ribų, kurias peržengus būtų galima diferencijuoti šią ligą nuo kitų inkstų patologijų (2,16,17). Nors pirminė glomerulų liga tampa tikėtina, kai šlapimo baltymų ir kreatinino santykis pakartotinai laikosi > 2 (norma mažiau nei 0,2) ir nėra kitų šį rodiklį veikiančių priežasčių (pavyzdžiui, šlapimo takų infekcijos) (2).

Lėtinių inkstų ligų vystymosi pradžia nesiejama su azotemija, tačiau apie progresuojančias inkstų patologijas išduoda sisteminė hipertenzija bei negebėjimas koncentruoti šlapimo (18). Jei nėra nustatoma kitų hipertenzijos priežasčių – hiperadrenokorticizmas, feochromocitoma, prieinkstinių liaukų navikas ar hipertiroidizmas – dažnai daroma prielaida, kad gyvūnai serga lėtinėmis inkstų ligomis. Tą patį galima pasakyti ir jeigu gyvūnui pasireiškia negebėjimas koncentruoti šlapimo (< 1,030), bet nėra kitų priežasčių, kurios galėtų sukelti šį simptomą. Tačiau šunims nekoncentruotas šlapimas gali būti normalu, kadangi jie suvartoja daugiau vandens. Taip pat, jei šlapimas surinktas ne tuo paros metu, kada jis būna labiausiai koncentruotas (rytais prieš šėrimą ir vandens davimą), specifinis šlapimo tankis gyvūnams gali svyruoti tarp 1,020 – 1,030 (2).

10 1.2.2. Diagnostika: šlapimo baltymų ir kreatinino santykis

Šlapimo baltymų ir kreatinino santykis (ŠBKS, angl. UPC) – tai gana paprastas ir greitas testas, nustatantis baltymų, prarandamų su šlapimu, kiekį. Jis gaunamas padalijus baltymų koncentraciją iš kreatinino koncentracijos ir yra jautresnis albuminams nei kitiems baltymams (19).

Žmonėms žemo lygio proteinurija laikoma vienu iš ankstyviausių inkstų patologijų požymių, tačiau kalbant apie šunis egzistuoja ribotas mokslinių įrodymų skaičius. Taip yra todėl, kad be pirminės inkstų ligos jiems dažnai yra diagnozuojami kiti susirgimai: infekcijos, uždegimai, neoplazijos, metabolinės ir širdies – kraujagyslių ligos. Todėl tiksliai nustatyti proteinurijos priežastį tampa ganėtinai sunku (20,21).

Lėtinėmis inkstų ligomis sergantiems gyvūnams proteinurija atsiranda dėl glomerulų ir / arba kanalėlių pažeidimų, tačiau gali pasitaikyti ir kitokios kilmės proteinurija. Trumpalaikės fiziologinės proteinurijos išsivystymo mechanizmas ne visai aiškus, tačiau teigiama, kad ji gali kilti dėl įtemptų fizinių pratimų, karščiavimo, didelio temperatūrų skirtumo, streso, sumažėjusio fizinio aktyvumo. Patologinė proteinurija be inkstinės kilmės dar skirstoma į priešinkstinę ir poinkstinę. Priešinkstinės proteinurijos priežastys gali būti neoplazinių ląstelių gaminamos imunoblobulinų grandinės (,,Bence Jones“ proteinurija), lytinių takų uždegimas (prostitas, metritas). Apatinių šlapimo takų uždegimas ar kraujavimas iš jų priskiriami poinkstinei proteinurijai. Tad prieš atliekant ŠBKS tyrimą svarbu nustatyti galimą proteinurijos kilmę. Tai reikėtų atlikti remiantis anamneze, simptomais, kraujo bei šlapimo tyrimų rezultatais, žinoma, vertinant ir šlapimo nuosėdų mikroskopinį tyrimą bei tikslų šlapimo santykinio tankio rodiklį. To nepadarius galima klaidingai interpretuoti ŠBKS vertę ir gretutinės ligos požymius tiesiog ,,nurašyti“ inkstams, kurie yra sveiki, arba atvirkščiai (19,21).

Vienkartinis ŠBKS tyrimas nėra itin vertingas, kadangi gali parodyti ir jau aptartą trumpalaikę proteinuriją, kuri, greičiausiai, nesukels tolimesnių pasėkmių. Todėl rekomenduojama ŠBKS tyrimą atlikti bent tris kartus, darant mažiausiai dviejų savaičių pertraukas, kad tinkamai diagnozuotume nuolatinę proteinuriją, jei tokia yra (22).

1.2.3. Diagnostika: šlapimo santykinis tankis

Šlapimo santykinis tankis (ŠST, angl. SG) – dažnai praktikoje naudojamas rodiklis, apibūdinantis santykį tarp šlapimo skystosios ir kietosios frakcijų dalių. Šlapimo koncentracija yra lyginama su distiliuoto vandens tankiu, kurio norma yra 1,000. Šlapimas yra tankesnis už išgrynintą vandenį, nes jame gausu ištirpusių medžiagų, todėl šlapimo santykinis tankis visada yra didesnis nei 1,000. ŠST naudingas vertinant baltymų, bilirubino ir gliukozės kiekį šlapime. Sveikų gyvūnų šlapimo koncentracija gali dažnai kisti: buvo pastebėta, kad kai kuriems šunims ji smarkiai

11 pasikeitė dviejų valandų bėgyje. Susirgimų neturintiems šunims ŠST gali svyruoti nuo 1,015 iki 1,045 ir tai priklauso nuo hidratacijos laipsnio, duodamo pašaro, suvartoto vandens kiekio, aplinkos drėgmės ir temperatūros, aktyvumo (2).

Nekoncentruotas šlapimas, kurio ŠST yra < 1,008, nebūtinai reiškia, kad šuo serga lėtinėmis inkstų ligomis. Tai gali rodyti ir homeostazės palaikymo funkciją, kai iš organizmo yra pašalinamas skysčių perteklius. Tam, kad inkstai išskirtų tokios žemos koncentracijos hipotoninį šlapimą, jie turi vykdyti intensyvią vandenyje ištirpusių medžiagų reabzorbciją distaliniuose kanalėliuose. Dėl šios priežasties šunys, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis ir praradę normalią nefronų funkciją dėl jų pažeidimo, ne visuomet gali išskirti tokio žemo ŠST šlapimą. Tačiau kalbant apie lėtinių inkstų ligų pradžią, kai nefronų funkcinis pajėgumas dar išsaugomas, tokios koncentracijos šlapimas yra tikėtinas. Nuolatinis žemo santykinio tankio šlapimo išskyrimas reikalauja papildomų tyrimų (pavyzdžiui, antidiuretinio hormono – ADH – atsako testo), kadangi tai gali byloti ir apie kitų ligų išsivystymą: necukrinio diabeto, kai trūksta ADH, arba būklių, sukeliančių inkstų kanalėlių nejautrumą ADH (pielonefritas, piometra, hiperkalcemija, hipokalemija, hiponatremija, kepenų ligos, eritrocitozė, gliukokortikoidų perteklius) (23).

Tam, kad inkstai pagamintų itin koncentruotą šlapimą, kurio ŠST būtų > 1,030, reikalingas didelis kiekis funkcionuojančių nefronų, turi vykti aktyvi vandens rezorbcija inkstų kanalėliuose. Jei kartu su tokiu aukštu ŠST pasireiškia ir azotemija, galima įtarti priešinkstinę priežastį. Šį įtarimą galima patvirtinti atstačius gyvūno organizmo skysčių balansą ir stebint, ar azotemija pakinta.Visgi jei šuo nėra azotemiškas, tokiu atveju inkstų ligas galima atmesti, nors yra išimčių, kai netekus iki 2/3 funkcionalių nefronų inkstai sugeba produkuoti tokios koncentracijos šlapimą. Kai dėl hipovolemijos, širdies nepakankamumo ar eritrocitozės sumažėja inkstų perfuzija, ŠST gyvūnams gali pakilti daugiau nei 1,050 (23,24).

ŠST kitimas nuo 1,013 iki 1,029 rodo vidutiniškai koncentruotą šlapimą. Jį išskiriantys gyvūnai pasižymi pakankamai neblogai funkcionuojančiais inkstais, tačiau šis tankio svyravimas gali būti siejamas ir su daliniu inkstų funkcijos sutrikimu dėl inkstų patologijos arba kitų veiksnių, kurie slopina inkstų gebėjimą sulaikyti vandenį. Tai gali būti jau minėto ADH dalinis trūkumas arba tiesiog sumažėjęs kanalėlių jautrumas šiam hormonui. Tad reikia įvertinti hidratacijos lygį – jei stebima akivaizdi dehidratacija, toks vidutiniškai koncentruotas šlapimas laikomas nenormaliai praskiestu, todėl būtinas tolesnis gyvūno tyrimas dėl inkstų funkcijos; jeigu paciento hidratacija normos ribose ir nėra jokių kitų požymių, kad gyvūnas turi inkstų patologijų arba serga kitomis ligomis, tokiu atveju rekomenduojama atlikti pakartotinį ŠST vertinimą prieš kitus papildomus tyrimus (23,25).

12 Dėl vyraujančios dehidratacijos ir negebėjimo koncentruoti šlapimo (kai ŠST < 1,030) gyvūnui galima įtarti inkstų ligas. Tačiau, kaip jau minėta ir anksčiau, pacientas turi būti ištirtas ir dėl kitų susirgimų (kepenų nepakankamumas, elektrolitų sutrikimas, gliukokortikoidų perteklius, diuretikų skyrimas). Jei gyvūnui nustatoma azotemija, tokiu atveju labai tikėtina pirminė inkstų liga, tačiau nereikėtų iš karto atmesti galimos priešinkstinės azotemijos, einančios kartu su kitu veiksniu, trukdančiu organizmui išsaugoti vandenį (pavyzdžiui, hiperkalcemija). Kai yra pašalinamos kitos priežastys, neleidžiančios palaikyti normalios šlapimo koncentracijos, tačiau šlapimas vis tiek išlieka nekoncentruotas, tada pacientai tiriami dėl lėtinių inkstų ligų: atliekamas atsako į ADH testas, įvertinamas GFG remiantis atitinkamais kraujo plazmos / serumo žymenimis, taikoma vaizdinė diagnostika arba biopsija (23).

Kai gyvūno hidratacijos lygis yra aukštas arba netgi per aukštas, tačiau jo šlapimo koncentracija viršija 1,007 ŠST, reikėtų įtarti žymų inkstų pažeidimą, kadangi normaliai funkcionuojantys inkstai organizme sukauptą vandens perteklių šalintų intensyviau ir labiau praskiestų šlapimą. Ši aprašyta situacija pasitaiko gana retai, dažniausiai kai yra taikoma skysčių terapija diurezei sukelti dėl ūmaus inkstų pažeidimo arba esant paskutinei lėtinių inkstų ligų stadijai (8,23).

Izostenurija – tai būklė, kai inkstai negali reguliuoti šlapimo koncentracijos. Šlapimo ŠST nebūna aukštesnis arba žemesnis nei kraujo plazmos be baltymų tankis. Todėl išskiriamo šlapimo ŠST visuomet orientuotas į 1,008 – 1,012, nepriklausomai nuo gaunamų skysčių kiekio. Ši būklė daugelyje šaltinių priskiriama prie lėtinių inkstų ligų simptomų, tačiau IRIS straipsnyje (23) teigiama, kad toks ŠST kartas nuo karto pasitaiko ir sveikiems šunims. Žinoma, jei izostenurinė būklė fiksuojama kartu su azotemija bei dehidratacija, būtina atkreipti dėmesį į inkstų funkciją, nes ji galimai bus sutrikusi. Taip pat, jei izostenurija randama ir vėlesniuose šlapimo mėginiuose, tokiu atveju įtariamas koncentracijos sutrikimas ir pacientas tiriamas dėl nenormaliai praskiesto šlapimo (23).

1.2.4. Diagnostika: šlapimo baltymai, rodantys glomerulų ir kanalėlių pažeidimą

Baltymai nenatūraliai pasirodo šlapime dėl sumažėjusios inkstų kanalėlių reabsobcijos. Šį sutrikimą atspindi specifiniai žymenys: retinolį surišantis baltymas (angl. RBP), neutrofilų želatinazės lipokalinas (angl. NGAL), cistatinas C. Taip pat, jei sutrinka naudingų inkstams baltymų (Tamm – Horsfall baltymas) gamyba dėl epitelinių inkstų kanalėlių ląstelių pažeidimo, šių baltymų kiekis šlapime gali nenatūraliai sumažėti. Tad žemiau trumpai aptarsime šių žymenų pritaikymą ankstyvoje lėtinių inkstų ligų diagnostikoje (6).

13 RBP – tai lipokalinas, kuris veikia kaip transportinis baltymas, pernešantis retinolį kraujo plazmoje. Jį gamina kepenys, taip pat inkstai, plaučiai, blužnis, smegenys, skrandis, širdis ir skeleto raumenys. Vienas šis baltymas gali lengvai pereiti glomerulų filtracijos barjerą, tačiau derinyje su stambesnės molekulinės masės transtiretinu (angl. TTR) to padaryt negali, jei inkstai sveiki. Kanalėlių pažeidimas ir sumažėjusi epitelinių ląstelių reabsorbcija skatina RBP praradimą su šlapimu. Remiantis tyrimais, kaip pašalinė įtaka buvo pastebėta tik nedidelė neigiama koreliacija su amžiumi tiriant jaunus šunis. Piurija, bakteriurija, hematurija, hemoglobinurija nedaro įtakos šiam rodikliui. Atlikti tyrimai rodo, kad šunys, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis, pasižymi ganėtinai pakilusiu RBP lyginant su sveikais, tačiau nėra tiksliai aišku, ar šis pakilimas įvyksta tik dėl kanalėlių pažeidimo. Visgi pastebėta, kad šis rodiklis pakyla prieš išsivystant azotemijai ir kad jo nuoseklus kilimas vyksta ligai progresuojant. Tačiau reikia tikslesnių duomenų apie jo pokyčius kintant inkstų funkcijai (6,26).

Kitas žymuo yra NGAL – tai baltymas, išskirtas iš specifinių neutrofilų granulių, bet randamas ir organizmo audiniuose, epitelinėse ląstelėse, kai vyksta neoplaziniai bei uždegiminiai procesai. Jo pirminė funkcija – bakteriostatinė. NGAL siejamas su daugybe ląstelinių mechanizmų, taip pat ir su inkstų apsauga, nes pažeistų kanalėlių epitelinės ląstelės ima intensyviau sintetintį šį baltymą, kuris sveikuose proksimaliniuose inkstų kanalėliuose turėtų būti pilnai reabsorbuojamas. Pašalinės priežastys, darančios įtaką šio rodiklio tikslumui, yra: amžius (sveikų, mažiau nei keturių mėnesių amžiaus šuniukų NGAL buvo žymiai aukštesnis nei vyresnių jauniklių, tačiau tiriant suaugusius šunis ši įtaka nenustatyta); kūno masė (NGAL sumažėjo nukritus gyvūno kūno masei); ligos (šlapimo takų infekcijos, kalcio oksalato akmenligė padidina NGAL reikšmę). Šunims, sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis, NGAL rastas pakilęs, lyginant su sveikais. NGAL taip pat sureaguoja į ankstyvą lėtinių inkstų ligų išsivystymą šunims, turintiems polinkį sirgti paveldimomis nefropatijomis. Šis rodiklis ganėtinai stipriai koreliuoja su glomerulų bei kanalėlių pažeidimais gyvūnui sergant lėtinėmis inkstų ligomis (6,27).

Tamm – Horsfall baltymas aptinkamas Henlės kilpoje ir distaliniuose kanalėliuose. Tai yra vienas iš svarbiausių šlapimo baltymų sveikų šunų organizme. Nors biologinė jo funkcija nėra pilnai išaiškinta, tačiau manoma, kad jis turi įtakos vandens ir elektrolitų balansui Henlės kilpoje, taip pat apsaugo nuo inkstų akmenų formavimosi, teigiamai veikia įgimtą inkstų imunitetą. Įprastai normaliame šlapime randama aukšta šio baltymo koncentracija, tačiau gyvūnų, sergančių lėtinėmis inkstų ligomis, ji ženkliai sumažėja. Tamm – Horsfall baltymas tinka kaip žymuo, nustatantis distalinių kanalėlių pažeidimus šunims (6,28).

Paskutinis aptariamas į kanalėlių pažeidimus reaguojantis baltymas yra cistatinas C. Jis aptinkamas visose ląstelėse su branduoliu. Cistatinas C yra mažos molekutinės masės baltymas,

14 todėl lengvai filtruojamas glomerulų ir reabsorbuojams atgal. Jo buvimas šlapime rodo proksimalinių kanalėlių pažeidimus. Vertinant šunų inkstų ligas nebuvo pastebėtas šalutinis poveikis šio rodiklio tikslumui (6,29).

Yra kita grupė baltymų, atsakingų už glomerulų pažeidimą. Tai imunoglobulinai, c-reaktyvusis baltymas, transferinas, jau aptarti albuminai, kurių buvimą šlapime pakankamai jautriai fiksuoja ŠBKS rodiklis. Imunoglobulinai – tai glikoproteinai, gaminami plazmos ląstelių blužnyje, limfiniuose mazguose, kaulų čiulpuose. Jie yra pakankamai didelės molekulinės masės, todėl sveikuose inkstuose nesugeba pereiti glomerulų filtracijos barjero. Buvo pastebėta, kad šlapimo takų infekcijos, hematurija, gydymas hidrokortizonu daro nedidelę įtaką imunoglubulinams IgG ir IgM. Tačiau šie imunoglobulinai taip pat reaguoja į besivystančias lėtines inkstų ligas, jie išsiskiria į šlapimą sutrikus glomerulų funkcijai. IgG baltymas buvo aptiktas ir paveldimomis nefropatijomis linkusių sirgti šunų šlapime ankstyvoje lėtinių inkstų ligų stadijoje. Kitas žymuo, C-reaktyvusis baltymas, yra labiau ūmios fazės rodiklis, nors jo atsiradimas šlapime gali byloti ir apie lėtines inkstų ligas. Albuminai, kurių buvimą šlapime jautriai fiksuoja jau aptartas ŠBKS ir kurie yra sintetinami hepatocitų, siejami ne tik su glomerulų, bet ir su kanalėlių bei inkstų kraujagyslių pažeidimu. Trasferiną išskiria kepenys ir kiti organai, jis atsakingas už geležies trasportavimą ir taip pat naudojamas kaip žymuo, diagnozuojant šunų lėtines inkstų ligas (6,30,31).

Reikėtų paminėti, kad inkstų epitelinės ląstelės kaupia fermentus, kurie taip pat gali būti panaudojami kaip kanalėlių pažeidimų žymenys. Tačiau iš visų fermentų vienintelė N-acetil-ß-D- gliukozaminidazė (angl. NAG) kol kas yra priskiriama prie lėtinių inkstinių ligų diagnostikos. Šis junginys aptinkamas proksimaliniame kanalėlyje, kituose audiniuose, taip pat dvi jo formos cirkuliuoja serume. Pašalinę įtaką fermentui gali daryti šarminis šlapimas, kuriame jo aktyvumas sumažėja, taip pat hematurija ir hemoglobinurija bei lytis (patinams fiksuojama aukštesnė reikšmė). NAG tinkamumas buvo įrodytas vertinant jo skaitines reikšmes šunų, turinčių polinkį sirgti paveldimomis nefropatijomis, šlapime (6,32).

1.2.5. Antra stadija pagal IRIS klasifikaciją

Šiai stadijai priklausančius šunis galima suskirstyti 3 į grupes (2):

1. Tai gyvūnai, kurie turi pirmai stadijai būdingus požymius, pavyzdžiui, struktūrinius inkstų pokyčius, proteinuriją, glukozuriją, tačiau jų inkstų žymenys (KREA ir SDMA) siekia jau antros stadijos ribas.

2. Į šią grupę patektų gyvūnai, kurių SDMA laikosi pastovus, ties 18 μg/dl riba, o KREA palaipsniui didėja.

15 3. Nuolatos pakilęs SDMA (18 μg/dl), tačiau žemas KREA, ypatingai, jei šuo nepasižymi

raumeningumu, rodo, kad gyvūną galima priskirti antrai stadijai (2).

Tačiau susitelkti vien į kraujo plazmos / serumo diagnostinių žymenų tikslumą nevertėtų, kadangi egzistuoja šunų veislės, kurios fiziologiškai turi aukštesnę KREA rodiklio koncentraciją (pavyzdžiui, kurtai). Be to, buvo atliktas tyrimas, įrodantis, kad GFG gali kisti ne tik priklausomai nuo veislės, bet taip pat ir nuo individualių gyvūno savybių. Todėl, norint tiksliai įvertinti GFG pokyčius, kontrolines ribas reikia nusistatyti atliekant profilaktinį konkretaus gyvūno patikrinimą kol šis dar yra sveikas, ir tas normas sekti (tiek SDMA, tiek KREA) per visą gyvenimą. Taip pat labai svarbu, kad diagnostinių žymenų nustatymas gyvūnui būtų vykdomas ta pačia diagnostine įranga, kadangi atliekant biocheminius tyrimus skirtingais kraujo aparatais galima nustatyti klaidingą diagnozę (2,33).

Kaip teigiama IRIS tinklaraštyje (2), pirmos dvi lėtinių inkstų ligų stadijos atspindi faktą, kad didelė dalis inkstų audinių turi būti pažeista iki aptinkama pakilusi kraujo KREA koncentracija bei kad inkstų ligos gali egzistuoti ir su minimaliai sumažėjusiu GFG. Tyrimai parodė, kad kraujo SDMA pakyla anksčiau nei KREA tiems gyvūnams, kurių inkstų anomalijos išreikštos pakankamai gerai, ,,nemaskuojamos“ gretutinių ligų. Jeigu, priskiriant gyvūną prie lėtinių inkstų ligų antros stadijos, vienas iš rodiklių, arba SDMA, arba KREA, nedera su nurodytomis normomis, tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį į veiksnius, galinčius daryti įtaką kuriam nors rodikliui. Tai gali būti raumenų masė, amžius, veislė, gretutinės ligos. Visus šiuos veiksnius aptarsime kitame skyriuje (2,34).

Kaip ir pirma, taip ir antra šunų lėtinių inkstų ligų stadija gali būti sunkiai diagnozuojama dėl neryškių klinikinių simptomų, kurie ima atsiradinėti tik žengiant į trečią stadiją. Tokiu atveju IRIS (2) rekomenduoja pakartoti paciento kraujo tyrimą maždaug po dviejų savaičių, kad būtų patvirtinti pirminiai rezultatai, o tada jį atlikti kas tris – šešis mėnesius, atsižvelgiant į pacientą veikiančius rizikos veiksnius.

1.2.6. Diagnostika: kreatininas

Kreatininas (KREA, angl. CREA) – tai skeleto raumenų produktas, kuris susidaro pastoviu greičiu skylant kreatinui bei kreatino fosfatui, ir yra laisvai filtruojamas glomerulų, tačiau jo ir glomerulų filtracijos greičio (GFG) ryšys ne visuomet yra nuoseklus (22,35). Šio rodiklio specifiškumo sumažėjimą diagnozuojant šunų inkstų ligas lemia keli veiksniai.

Kreatinino priklausomybė nuo raumenų masės skatina atkreipti dėmesį vertinant jo lygį šunims su itin išvystytu raumenynu (bokseriai, kurtai ir kt.), mat jie galimai turės didesnę šio inkstų žymens normą, nors inkstų patologija nebus išsivysčiusi. Kacheksiški, vyresni gyvūnai su

16 nykstančia raumenų mase nepasižymės aukštu KREA lygiu, nes jo organizme pasigamins mažiau, tačiau tai neturėtų reikšti, kad jų inkstai be patologinių pakitimų. Yra nustatyta, kad aktyvūs sportiniai pratimai skatina didesnį KREA išskyrimą į kraujo plazmą kurtų veislėms šunims (36).

Vertinant inkstų patalogijų ir kreatinino tarpusavio ryšį reikia atkreipti dėmesį į hidratacijos lygį. Organizme sumažėjus tarpląstelinio skysčio kiekiui – gyvūnui dehidratavus – kreatinino koncentracija kraujo plazmoje pakyla. Tai įvyksta, kai išsivysto vidutinė dehidratacija, kuri pasireiškia tokiais požymiais kaip vidutiniu odos turgoro praradimu, sausomis gleivinėmis, susilpnėjusiu impulsų perdavimu, enoftalmu (36,37).

Kreatinino kiekis kraujo plazmoje gali pakisti ir dėl šėrimo laiko bei duodamo pašaro terminio apdorojimo. Padidėjusi KREA koncentracija (iki maždaug 50 proc.) gali būti randama praėjus valandai ar netgi 4 valandoms po pašaro sudavimo. Jei gyvūnas šeriamas termiškai apdorota mėsa, kreatinino pakilimas dar labiau tikėtinas, nes gyvūno žarnyne įvyksta egzogeninio KREA, susidariusio pašaro apdorojimo metu, absorbcija. Kad išvengti šių nuokrypių, kreatinino tyrimas turėtų būti atliekamas neėdusiam šuniui, geriausia praėjus 8 valandoms po pašaro sudavimo (36,38). Yra plačiai pripažinta, kad turi būti prarasta bent 75 proc. nefronų masės, kad KREA rodiklis pakiltų virš nustatytų normų. Tačiau labai dažnai šis teiginys interpretuojamas klaidingai, galvojant, kad nefronų masė prilygsta nefronų funkcijai. Tai nėra visiška tiesa. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu šunims po dalinės nefrektomijos stebėta inkstų funkcija: ¾ prarastos inkstų masės atitiko maždaug 50 – 60 proc. ir 35 – 45 proc. funkcijos sumažėjimą (remiantis inulino klirensu) praėjus 1 mėnesiui ir 13 mėnesių po operacijos atitinkamai. Ne toks žymus nefronų funkcijos praradimas lyginant su smarkiai pakitusia mase aiškinamas kompensacine inkstų hipertrofija, kai likę nefronai pradeda funkcionuoti intensyviau (6). Iš šio tyrimo rezultatų galima daryti išvadą, kad žymi inkstų patologija ne visada atsispindi kraujo žymenų, kurie dažniausiai yra orientuoti į GFG sumažėjimą (t.y. funkcijos pokyčius), rezultatuose dėl inkstų kompensacinio mechanizmo. Dėl šios priežasties reikėtų taikyti papildomus diagnostinius tyrimus, kurie įvertintų ligos progresavimą.

1.2.7. Diagnostika: simetrinis dimetilargininas

Simetrinis dimetilargininas (SDMA) – tai ląstelių branduoliuose metilinama aminorūgštis (argininas), savo dydžiu panašį į KREA (6,22,35). Į kraują ši aminorūgštis paleidžiama įvykus proteolizei (22). Tyrimuose, atliktuose su žiurkėmis, buvo nustatyta, kad didžiausia SDMA koncentracija baltymų frakcijos pavidalu susikaupusi smegenyse, taip pat nemažai jos randama ir kepenyse, plaučiuose, inkstuose, blužnyje, plonojoje žarnoje, mažiau širdyje, kituose raumenyse, odoje bei kraujyje (39). Ši aminorūgštis šalinama per inkstus.

17 Remiantis atliktais tyrimais buvo nustatytas gana glaudus ryšys tarp SDMA ir GFG, kuris savo panašumu prilygsta KREA ir GFG santykiui, nes SDMA ir KREA klirensas gana identiškas (6,22). Tačiau paskutiniu metu ši aminorūgštis laikoma patikimesniu žymeniu diagnozuojant ankstyvas lėtines inkstų ligas gyvūnams, nors jos nepriklausomybė nuo rizikos veiksnių dar nėra gerai ištirta.

Tiriant tiek kates, tiek šunis įrodyta, kad SDMA greičiau nei KREA parodo inkstų GFG sumažėjimą. Šunims, kuriems grėsė itin progresyvios eigos lėtinis inkstų nepakankamumas dėl paveldimos nefropatijos, simetrinis dimetilargininas padidėjo vidutiniškai 4 – 5 savaitėmis anksčiau nei KREA. Tačiau vertinant tiek KREA, tiek SDMA koncentracijas pavieniams gyvūnams, SDMA pakilo maždaug dviem savaitėmis anksčiau nei KREA (22,40).

SDMA koncentracija serume yra nepriklausoma nuo gyvūno raumenų masės (priešingai nei CREA), todėl šis tyrimas tinka ir liesiems, išsekusiems, senyviems šunims. Taip pat svarbu paminėti, kad augančių šuniukų (nuo dviejų mėnesių iki vienerių metų) SDMA lygis kraujyje nekoreliuoja nei su amžiumi, nei su didėjančia raumenų mase (6).

Iki šiol tiksliai nežinomas maistinio arginino poveikis serumo SDMA koncentracijai, tačiau serume jau esantis argininas nekoreliuoja su SDMA. Tyrimuose, kuriuose dalyvavo žmonės, nebuvo nustatytas su maistu patenkančio arginino poveikis SDMA koncentracijai kraujo serume (6,41).

Manoma, kad į kraują išsiskirianti SDMA koncentracija yra gana pastovi, nekintanti, tačiau galima daryti prielaidą, jog įvykus tam tikriems intraląsteliniams pokyčiams, pasikeitus proteinų katabolizmui, ji gali padidėti arba sumažėti (6). Yra žinoma, kad dehidratacija sumažina inkstų klirensą, paveikdama GFG, todėl galima įtarti, kad pakinta ir SDMA rodiklis, kuris gana jautriai reaguoja į glomerulų funkcinius pokyčius, tačiau tam patvirtinti reikia daugiau tyrimų (25).

Nors, kaip jau buvo minėta anksčiau, ši aminorūgštis laisvai filtruojama per inkstų glomerulus, visgi jos klirensas buvo pastebėtas ir žmonių kepenyse (gyvūnu atveju šis tyrimas nebuvo atliktas), o įvykdytas tyrimas su žiurkėmis rodo nedidelio laipsnio SDMA resorbavimą į kraują pro žarnyną (20,42).

1.2.8. Diagnostika: šlapalas

Šlapalas (angl. UREA) – tai žymuo, naudojamas kepenų ir inkstų funkcijoms įvertinti. Jį sintetina hepatocitai iš amoniako, susidariusio vykstant baltymų virškinimui žarnyne arba endogeninių audinių baltymų skaidymui (43). Šlapalas daugiausia šalinamas per inkstus, tačiau galimi ir kiti šalinimo būdai – per seiles ir prakaitą (44). UREA laisvai filtruojamas glomerulų ir išskiriamas į šlapimą. Tačiau dalis šlapalo pasyviai reabsorbuojama iš kanalėlių atgal į kraują.

18 Reabsorbcijos aktyvumą lemia glomerulų filtracijos greitis: kai GFG yra pakankamas, maždaug 40 proc. perfiltruoto šlapalo grįžta atgal į kraują. Tačiau hipovolemijos atveju, kai glomerulų filtracijos greitis sumažėja, apie 60 proc. UREA patenka atgal į kraujotaką. Dėl šios priežasties šlapalas laikomas vienu iš inkstų ligų parametrų, reaguojančiu į pakitusį GFG (45). Tačiau šio žymens, atsakingo už azotemijos išsivystymą, specifiškumas diagnozuojant ankstyvas lėtines inkstų ligas yra ne itin didelis, kadangi jo koncentracija veikiama daugybės kitų šalutinių faktorių. Taip pat teigiama, kad šlapalo kiekio padidėjimas kraujyje pastebimas tik tada, kai ¾ inkstų neatlieka savo funkcijos (46,47).

Šlapalo koncentacija gali padidėti ne tik dėl inkstų ligų, bet ir dėl gyvūno šėrimo itin aukštu baltymių kiekiu pasižyminčiu pašaru. Todėl prieš atliekant UREA tyrimą rekomenduojama šuns nešerti 8 – 12 valandų. UREA koncentracijos pakilimas kraujyje stebimas ir dėl virškinimo sistemoje pasireiškusio kraujavimo, nes kraujas – endogeninių baltymų šaltinis. Atliktame tyrime pastebėta, kad 52 šunims, kuriems pasireiškė hematemezė ir melena, buvo pakilęs šlapalo kiekis lyginant su sveika kontroline grupe (48).

Šlapalo koncentracija kraujyje gali pakilti ir dėl dehidratacijos arba specifinių medikamentų (gliukokortikoidų, azatioprino), stimuliujančių periferiniuose organizmo audiniuose vykstantį katabolizmą, kurio metu pasigaminęs amoniakas ir aminorūgštys krauju keliauja į kepenis bei kitus vidaus organus (49). Širdies ligos, Adisono liga, šlapimo pūslės ar šlapimtakio plyšimas, šlaplės obstrukcijos – tai dar kelios būklės, kai UREA koncentracija gali pakrypti į didesnę pusę (2,46,47).

UREA kiekis kraujyje gali pradėti mažėti dėl kepenų funkcijos sutrikimo (portosisteminio šunto, cirozės), polidipsijos ir poliurijos (cukrinis diabetas, Kušingo sindromas) ir kt. Tačiau kartais žema šlapalo koncentracija gali būti aptinkama ir lėtinėmis inkstų ligomis sergančių šunų organizme, jeigu pašare nėra tinkamai subalansuotas baltymingumas arba gyvūnai gauna nepakankamai maisto medžiagų (48).

19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Atliktas tyrimas klinikoje ,,X‘‘ 2018 – 2020 metų laikotarpiu. Tyrimo pradžioje duomenys apie šunis, sergančius lėtinėmis inkstų ligomis, buvo renkami dalyvaujant apžiūroje kartu su gydytojais. Apžiūros metu fiksuoti šie duomenys: šuns veislė, amžius, pasireiškę simptomai. Į tyrimą įtraukti gydytojų paskirti diagnostikos metodai ir jų rezultatai (ligos patvirtinimui). Dėl per mažos atvejų imties nuspręsta duomenų rinkimą pratęsti naudojantis elektroninių duomenų bazių informacija, peržiūrint veterinarijos apskaitai skirtos kompiuterinės programos ,,VET 2006“ įrašus apie pacientų ligos istorijas 2018 – 2020 metų laikotarpiu.

Kiekvienas tyrimui tinkamas atvejis buvo vertinamas pagal šiuos kriterijus: lėtinių inkstų ligų simptomus, kraujo morfologinį ir biocheminį tyrimus, šlapimo ir ultragarso tyrimus.

Simptomai turėjo atitikti būdingus lėtinėmis inkstų ligomis sergančių pacientų: vėmimas, polidipsija, poliurija, fizinis silpnumas, svorio kritimas, apetito stoka ir kt. Tačiau kai kurie gyvūnai buvo įtraukti į atvejų sąrašą nors ir neturėjo ligai būdingų požymių (nes atvyko dėl gretutinės ligos), bet lėtinių inkstų patologijų išsivystymas nustatytas klinikoje atliktų tyrimų metu. Simptomų išraiška buvo svarbi ir nustatant lėtinių inkstų ligų ankstyvųjų stadijų (1 ir 2) pasiskirstymą.

Kraujo mofologiniame tyrime buvo vertinamas hematokrito (angl. HCT) kiekis procentine išraiška, siekiant nustatyti gyvūno hidratacijos laipsnį, kai kraujo aparato norma HCT: 37,0 – 55,0 proc. Biocheminiame kraujo tyrime stebėta KREA reikšmė mikromoliais litre (aparato norma CREA: 44 – 159 µmol/l) bei UREA milimoliais litre (aparato norma UREA: 2,5 – 9,6 mmol/l). Pacientai, kurių KREA buvo pakilęs aukščiau normos ribų, įtraukti į tyrimą ir, vadovaujantis IRIS pateikta metodika, suskirstyti į 4 lėtinių inkstų ligų stadijas (žr. 1 lentelę).

KREA koncentracija kraujyje, µmol/l Lėtinių inkstų ligų stadija

< 125 1

125 – 250 2

251– 440 3

> 440 4

20 Klinikoje kraujo morfologinis tyrimas atliekamas ,,IDEXX LaserCyte Dx“ (žr. 1 pav.), o biocheminis – ,,IDEXX Catalyst One“ (žr. 2 pav.) aparatais. Kraujo mėginio paėmimui naudojami mėgintuvėliai: žalias su heparinu – biocheminiam tyrimui, violetinis su etilendiamino – tetraacetato rūgštimi (angl. EDTA) – morfologiniam.

1 pav. Kraujo morfologinio tyrimo aparatas

IDEXX LaserCyte Dx“ (nuotr. aut. I. Zarembaitė)

2 pav. Kraujo biocheminio tyrimo

aparatas ,,IDEXX Catalyst One“ (nuotr. aut. I. Zarembaitė)

21 Rizikos faktorių analizei ir vertinimui atsižvelgta į šunų veislę, amžių bei gretutines ligas. Sudarytos šunų amžiaus bei šunų veislių grupės (žr. 2 ir 3 lenteles). Į tyrimą įtrauktos 3 (3 – 10 metų) ir 4 (> 10 metų) šunų amžiaus grupės, kadangi jose šunų skaičius buvo pakankamas tyrimo atlikimui, kai tuo tarpu 1 (< 1 metai) ir 2 ( 1 - < 3 metai) šunų amžiaus grupėse buvo tik po 1 gyvūną. Taip pat išskirti mišrūnai ir grynaveisliai, kad būtų galima nustatyti veislės įtaką šioms grupėms. Šis suskirstymas sąlyginis, reikalingas tyrimo atlikimui, nes šunų kilmės dokumentai nebuvo tikrinami.

Amžiaus grupė Amžius, metais

1 < 1

2 1 - < 3

3 3 – 10

4 > 10

Vidutinių – didelių veislių šunys Mažų veislių šunys

Amerikiečių buldogas Dž. Raselo terjeras Amerikiečių bulterjeras Jorkšyro terjeras

Bobteilas Prancūzų buldogas

Bokseris Rusų spanielis

Labradoro retriveris Taksas

Rotveileris Toiterjeras

Šarpėjus Vakarų Škotijos baltasis terjeras Sibiro haskis

Stafordšyro terjeras Vokiečių aviganis 2 lentelė. Šunų amžiaus grupės

22 Šlapimo tyrimas į duomenų masyvą nebuvo įtrauktas, tačiau į jį atsižvelgta, jei pritrūkdavo kitų tyrimų, pagrindžiančių lėtinių inkstų ligų diagnozę. Vertinta šlapimo mikroskopija, biochemija ir ŠST.

Didžioji dalis atvejų atsirinkta remiantis atlikto ultragarsinio tyrimo išvada. Ultragarsinis tyrimas pasirinktas kaip vienas pagrindinių ir tiksliausių metodų lėtinei inkstų patologijai patvirtinti. Jei gyvūnui šis tyrimas nebuvo atliekamas, atsižvelgiama į kitus lėtinių inkstų ligų diagnozę patvirtinančius parametrus (pakilusius CREA ir BUN rodiklius, simptomus). Pasirinkti šunys, turėję šiuos struktūrinius inkstų pakitimus: pakitusį inksto (arba inkstų) dydį ir formą (žr. 3 pav.), išsiplėtusią ar kitaip pakitusią geldelę (žr. 4 pav.), sustorėjusią žievinę dalį (žr. 4 pav), atskirties tarp žievinės ir šerdinės dalies nebuvimą (kai nematoma ryški riba tarp skirtingų struktūrų), susiformavusius darinius (pavyzdžiui, cistas).

Pirmiausia nustatytas ankstyvų lėtinių inkstų ligų stadijų pasiskirstymas atvejų imtyje, tada įvertinta, kaip rizikos veiksniai lemia lėtinių inkstų ligų išsivystymą, atsižvelgta į veislę, amžių bei gretutines ligas. Vėliau analizuota šių veiksnių (veislė, amžius, gretutinės ligos) ir hematokrito įtaka inkstų funkcijos rodikliams – kreatininui ir šlapalui.

Duomenų analizė atlikta ,,IBM SPSS Statistics 26“ ir ,,Microsoft Exel 2007‘‘ programomis. Pirmąją programa atlikti surinktų duomenų skaičiavimai: Pirsono koreliacija buvo taikyta rodiklių tarpusavio priklausomybei nustatyti, Stjudento T - testu atlikti 2 skirtingų populiacijų (grupių) inkstų parametrų CREA ir UREA reikšmių vidurkių skirtumų palyginimai. Įvertintas duomenų patikimumas (p < 0,05). ,,Microsoft Exel 2007‘‘ programa naudota duomenų masyvo sudarymui bei lentelių ir diagramų parengimui.

3 pav. Gyvūno, sirgusio lėtinėmis inkstų

ligomis, skrodimo rezultatai: netaisyklinga inkstų forma, inkstai asimetriški, sumažėję

(nuotr. aut. I. Zarembaitė)

4 pav. Gyvūno, sirgusio lėtinėmis

inkstų ligomis, skrodimo rezultatai: sustorėjusi žievinė inksto dalis,

pakitusi geldelė (nuotr. aut. I. Zarembaitė)

23 Žemiau pateikiama sutrumpinta tyrimo eiga (žr. 5 pav.).

•Atsirinkti šunys, sergantys lėtiniu inkstų

nepakankamumu. Surinkti duomenys apie jų veislę, amžių, sergamumą gretutinėmis ligomis.

•Kraujo tyrimuose analizuoti šie rodikliai: KREA, UREA ir hematokritas.

1 etapas: atvejų rinkimas realiai ir analizuojant ,,VET 2006“ kompiuterinėje sistemoje saugomas

pacientų ligos istorijas laikotarpiu 2018 - 2020 m.

•Atvejų suskirstymas į lėtinių inkstų ligų stadijas pagal KREA koncentraciją.

•Gyvūnų amžiaus grupių sudarymas. •Gyvūnų veislių grupių sudarymas. 2 etapas: duomenų sisteminimas ir

grupavimas

•,,IBM SPSS Statistics 25“ programa atlikti surinktų duomenų skaičiavimai ir įvertintas skaičiavimų patikimumas.

•,,Microsoft Exel 2007‘‘ programa naudota gautų rezultatų pavaizdavimui diagramomis.

3 etapas: duomenų apdorojimas statistinei analizei pritaikytomis

programomis

24

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Lėtinių inkstų ligų stadijų pasiskirstymas

Daugiausia tyrime dalyvavusių šunų (22 vienetai) priklausė 2 stadijai, mažiausiai, tik 4 šunys, priskirti 1 stadijai. 3 ir 4 stadijos atitinkamai pasidalija po 14 ir 17 šunų (žr. 6 pav.).

7.0 38.6 24.6 29.8 0.0 5.0 10.0 15.0 20.0 25.0 30.0 35.0 40.0 45.0

1 stadija 2 stadija 3 stadija 4 stadija

Šu n ų s ka ič iu s, p ro c.

Lėtinių inkstų ligų stadijos pagal KREA koncentraciją

25

3.2. Rizikos veiksnių įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui

3.2.1. Gretutinių ligų įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui

Visi tyrime dalyvavę 57 šunys sirgo lėtinėmis inkstų ligomis, tačiau net 41 šuniui, daugiau nei pusei tirtų gyvūnų, nustatytos ir gretutinės ligos, kurios galėjo turėti įtakos inkstų patologijos išsivystymui (žr. 7 pav.). Vien tik lėtinėmis inkstų ligomis sirgo vos 16 šunų.

71.9 28.1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Nustatyta Nenustatyta Šu n ų s ka ič iu s p ro c.

Sergamumas gretutinėmis ligomis

26 Beveik 72 proc. tyrime dalyvavusių šunų sirgo gretutinėmis ligomis, tačiau šių ligų pasiskirtymas buvo labai įvairus (žr. 8 pav.). Daugiausia šunų, 22,8 proc., sirgo kepenų funkcijos nepakankamumu. Antra pagal pasireiškimo dažnumą nustatyta liga – cukrinis diabetas, kuriuo sirgo 8,8 proc. gyvūnų. 7 proc. šunų pasireiškė periodontitas. Virškinamojo trakto uždegimai – gastritas, gastroenteritas – sudarė 5,3 proc. jais sergančių. Tokiu pat dažnumu šunims pasireiškė ir pieno liaukų navikai bei pankreatitas. 3,5 proc. gyvūnų sirgo prostatos ligomis, kepenų lipidoze, piometra, osteoartritu ir turėjo dantų akmenų. Likusios ligos pasireiškė pavieniams šunims, kas sudarė tik 1,8 proc. Tai blužnies hematoma, šlapimo pūslės akmenligė, peritonitas, mastocitoma, keratitas, hipotireozė, ascitas ir endokardiozė.

13 5 4 3 3 3 3 2 2 2 2 2 2 1 1 1 1 1 1 1 1 0 2 4 6 8 10 12 14

Kepenų funkcijos nepakankamumas Cukrinis diabetas Periodontitas Gastroenteritas Gastritas Pankreatitas Pieno liaukų navikas Prostatos hiperplazija Dantų akmenys Kepenų lipidozė Prostatitas Piometra Osteoartritas Endokardiozė Ascitas Hipotireozė Keratitas Mastocitoma Peritonitas Šlapimo pūslės akmenligė Blužnies hematoma Šunų skaičius, vnt. G ret u ti n ės li go s

27 3.2.2. Veislės įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui

Nustatyta, kad lėtinėmis inkstų ligomis sirgo didesnis skaičius grynaveislių šunų (31 vienetas) nei mišrūnų (26 vienetai) (žr. 9 pav.).

45.6 54.4 40 42 44 46 48 50 52 54 56 Mišrūnai Grynaveisliai Šu n ų s ka ič iu s p ro c. Šunų veislės

28 Išskirsčius šunis pagal atitinkamas veislės žymus sergamumas lėtinėmis inkstų ligomis tarp veislių nebuvo pastebėtas (žr. 10 pav.). Dominuoja gana plati veislių įvairovė: Vakarų Škotijos terjeras (1 šuo), Stafordšyro bulterjeras (1 šuo), Labradoro retriveris (1 šuo), Dž. Raselo terjeras (1 šuo), bokseris (1 šuo), bobteilas (1 šuo) ir kt. Galima išskirti tik Jorkšyro terjerus (7 šunys) ir šarpėjus (3 šunys). 45.6 12.3 5.3 3.5 3.5 3.5 3.5 3.5 3.5 1.8 1.8 1.8 1.8 1.8 1.8 1.8 1.8 1.8 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 Negrynaveislis Jorkšyro terjeras Šarpėjus Prancūzų buldogas Rotveileris Sibiro haskis Taksas Rusų spanielis Vokiečių aviganis Amerikiečių buldogas Amerikiečių bulterjeras Bobteilas Bokseris Dž. Raselo terjeras Labradoro retriveris Stafordšyro bulterjeras Toiterjeras Vakarų Škotijos baltasis terjeras

Šunų skaičius proc.

Šu n ų vei sl ės

29 3.2.3. Amžiaus įtaka lėtinių inkstų ligų išsivystymui

Atliktas tyrimas parodė, kad sergamumas lėtinėmis inkstų ligomis didesnis vyresnių šunų grupėse (žr. 11 pav.). Inkstų patologijos pasireiškė 29 šunims, kurie buvo vyresni nei 10 metų. Tai sudarė didžiausią sergančiųjų dalį. 26 šunims lėtinės inkstų ligos nustatytos sulaukus 3 – 10 metų amžiaus. Mažiausią sergančiųjų dalį sudarė šunys, dar nesulaukę vienerių metu (1 šuo), ir nuo 1 iki 3 metų amžiaus (1 šuo).

1.7 1.7 45.6 50.8 0 10 20 30 40 50 60 <1 m 1 - <3 m 3 - 10 m >10 m Šu n ų s ka ič iu s, p ro c. Amžiaus grupės

30

3.3. Rizikos veiksnių ir hematokrito įtaka kreatininui

3.3.1. Veislė

Didesnė vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje nustatyta mažų veislių šunims (539, 19 µmol/l) (žr.12 pav.). Didelių – vidutinių veislių šunims ji siekė 400,27 µmol/l. Vidutinės kreatinino koncentracijos skirtumas tarp didelių – vidutinių ir mažų veislių šunų statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 400.27 539.19 0 100 200 300 400 500 600

Didelės - vidutinės veislės Mažos veislės

V id u ti n ė KR EA k o n ce n tra ci ja k ra u jyj e, µ m o l/l

Šunų veislių grupės

31 3.3.2. Amžius

Didesnė vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje nustatyta 3 – 10 metų amžiaus šunims (483,42 µmol/l) (žr. 13 pav.). Vyresniems nei 10 metų šunims ji siekė 449,97 µmol/l. Vidutinės kreatinino koncentracijos skirtumas tarp šių šunų amžiaus grupių statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Koreliacija tarp kreatinino koncentracijos ir amžiaus silpnai teigiama, tačiau statistiškai nereikšminga (p > 0,05) (žr. 4 lentelę).

Amžius metais Kreatininas

(CREA) umol/L Amžius metais

Pirsono koreliacija 1 0,091

Kriterijaus p reikšmė - 0,503

Atvejų skaičius 57 57

Kreatininas (CREA) umol/L

Pirsono koreliacija 0,091 1 Kriterijaus p reikšmė 0,503 - Atvejų skaičius 57 57 483.42 449.97 430 440 450 460 470 480 490 3 - 10 m >10 m V id u ti n ė KR EA k o n ce n tra ci ja k ra u jyj e, µ m o l/l

Šunų amžiaus grupės

13 pav. Šunų amžiaus įtaka kreatinino koncentracijai kraujyje 4 lentelė. Amžiaus ir kreatinino koreliacija

32 3.3.3. Gretutinės ligos

Gretutinėmis ligomis sergančių šunų kraujyje vidutinė kreatinino koncentracija buvo didesnė (496, 51 µmol/l) lygiant ją su nesergančių šunų kreatinino koncentracija (361,44 µmol/l) (žr. 14 pav.). Vidutinės kreatinino koncentracijos skirtumas tarp sergančių ir nesergančių gretutinėmis ligomis statistiškai nereikšmingas (p > 0,05) (žr. 5 lentelę).

3.3.4. Hematokritas

Koreliacija tarp kreatinino koncentracijos ir hematokrito silpnai neigiama, tačiau statistiškai nereikšminga (p > 0,05) (žr. 5 lentelę). Hematokritas (HCT) proc. Kreatininas (CREA) umol/L Hematokritas (HCT) proc. Pirsono koreliacija 1 -0,229 Kriterijaus p reikšmė - 0,086 Atvejų skaičius 57 57

Kreatininas (CREA) umol/L

Pirsono koreliacija -0,229 1 Kriterijaus p reikšmė 0,086 - Atvejų skaičius 57 57 496.51 361.44 0 100 200 300 400 500 600 Nustatyta Nenustatyta V id u ti n ė KR EA k o n ce n tra ci ja k ra u jyj e, µ m o l/l

Sergamumas gretutinėmis ligomis

14 pav. Sergamumo gretutinėmis ligomis įtaka vidutinei kreatinino koncentracijai

33

3.4. Rizikos veiksnių ir hematokrito įtaka šlapalui

3.4.1. Veislė

Didesnė vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje nustatyta mažų veislių šunims (32,32 mmol/l) (žr. 15 pav.). Didelių – vidutinių veislių šunims ji siekė 22,66 µmol/l. Vidutinės šlapalo koncentracijos skirtumas tarp didelių – vidutinių ir mažų veislių šunų statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). 22.66 32.32 0 5 10 15 20 25 30 35

Didelės - vidutinės veislės Mažos veislės

V id u ti n ė U R EA k o n ce n tr ac ija k ra u jyj e, m m o l/l

Šunų veislių grupės

34 3.4.2. Amžius

Didesnė vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje nustatyta 3 – 10 metų amžiaus šunims (30,28 mmol/l) (žr. 16 pav.). Vyresniems nei 10 metų šunims ji siekė 26,04 mmol/l. Vidutinės šlapalo koncentracijos skirtumas tarp šių šunų amžiaus grupių statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Koreliacija tarp šlapalo koncentracijos ir amžiaus silpnai teigiama, tačiau statistiškai nereikšminga (p > 0,05) (žr. 6 lentelę).

Amžius Šlapalas (UREA) mmol/l

Amžius Pirsono koreliacija 1 0,042 Kriterijaus p reikšmė - 0,755 Atvejų skaičius 57 57 Šlapalas (UREA) mmol/l Pirsono koreliacija 0,042 1 Kriterijaus p reikšmė 0,755 - Atvejų skaičius 57 57 30.28 26.04 23 24 25 26 27 28 29 30 31 3 - 10 m >10 m V id u ti n ė U R EA ko n cen tr a ci ja kra u jy je, m m o l/l

Šunų amžiaus grupės

16 pav. Amžiaus įtaka šlapalo koncentracijai kraujyje 6 lentelė. Amžiaus ir šlapalo koreliacija

35 3.4.3. Gretutinės ligos

Gretutinėmis ligomis sergančių šunų kraujyje vidutinė šlapalo koncentracija buvo didesnė (28,95 mmol/l) lygiant ją su nesergančių šunų šlapalo koncentracija (23,95 mmol/l) (žr. 17 pav.). Vidutinės šlapalo koncentracijos skirtumas tarp sergančių ir nesergančių gretutinėmis ligomis statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

3.4.4. Hematokritas

Koreliacija tarp šlapalo koncentracijos ir hematokrito silpnai neigiama, tačiau statistiškai nereikšminga (p > 0,05) (žr. 7 lentelę). Hematokritas (HCT) proc. Šlapalas (UREA) mmol/l Hematokritas (HCT) proc. Pirsono koreliacija 1 -0,166 Kriterijaus p reikšmė - 0,217 Atvejų skaičius 57 57

Šlapalas (UREA) mmol/l

Pirsono koreliacija -0,166 1 Kriterijaus p reikšmė 0,217 - Atvejų skaičius 57 57 28.95 23.95 0 5 10 15 20 25 30 35 Nustatyta Nenustatyta V id u ti n ė U R EA k o n ce n tr ac ija k ra u jyj e, mmo l/l

Sergamumas gretutinėmis ligomis

17 pav. Sergamumo gretutinėmis ligomis įtaka šlapalo koncentracijai

kraujyje

36

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausią lėtinėmis inkstų ligomis sergančių šunų dalį sudaro 2 lėtinių inkstų ligų stadijai priklausantys gyvūnai (38,6 proc.), kai tuo tarpu pirma stadija diagnozuota tik 4 šunims (7 proc.). Šių skirtumų atsiradimą galimai paskatino tai, kad esant priminei ligų stadijai specifinių simptomų dažniausiai nebūna, nors, kaip teigiama IRIS organizacijos tinklaraštyje, gyvūnas gali išskirti mažiau koncentruotą šlapimą, gali būti pakitusi inkstų stuktūra. Tačiau augintinių šeimininkai dažniausia nepastebi neryškių simptomų ir į gydyklą gyvūnus atveda tik tuomet, kai ligos klinika jau būna pažengusi, pavyzdžiui, šuo nustoja ėsti, pradeda vemti arba fiziškai nusilpsta. Tokie požymiai priskiriami vėlesnėms lėtinių inkstų ligų stadijoms, kai nefronų funkcinės galimybės būna ženkliai sumažėjusios ir kraujyje padidėja azotinių medžiagų koncentracija – išsivysto azotemija. Tyrimas atskleidė, kad šios stadijos diagnozuojamos dažniau nei ankstyvosios – 3 stadija sudaro 24,6, o 4 stadija net 29,8 procentus.

Tyrimo metu bandyta išsiaiškinti, kokią įtaką lėtinių inkstų ligų išsivystymui turi gyvūnų sergamumas gretutinėmis ligomis, kaip šią patologiją veikia veislė bei amžius. Gauti rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė šunų (71,9 proc.), turinčių inkstų funkcijos sutrikimų, taip pat serga ir kitomis ligomis, kurios galimai paskatino inkstų patologijos atsiradimą. Inkstų funkciją veikiančias ligas išskiria ir IRIS organizacija. Tai gali būti infekcinės priežastys (bruceliozė, leptospirozė, parvovirusinė infekcija, boreliozė ir kt.), navikiniai susirgimai (leukemija, limfoma, mastocitoma ir kt.), uždegiminiai procesai (pankreatitas, prostatitas, periodontitas, piometra ir kt.), taip pat endokrininiai sutrikimai (hiperadrenokorticizmas, cukrinis diabetas ir kt.) bei kitos šlapimo takų problemos, pavyzdžiui, akmenligė. Didžioji dalis šių ligų taip pat pasireiškė ir tiriamiems šunims, tačiau nedideliu mąstu dėl galimai per mažos duomenų imties (57 atvejai). Tačiau kepenų fukcijos nepakankamumas buvo diagnozuotas gana nemažai daliai tiriamųjų, tai sudaro 21,1 procentą. Nors šis susirgimas ir nėra įrašytas į IRIS gretutinių ligų sąrašą, tačiau su inkstų patologijomis jis gali būti susijęs. Viename straipsnyje apie žmonių susirgimus teigiama, kad ūminis inkstų pažeidimas ir lėtinės inkstų ligos gali egzistuoti kartu su kepenų ligomis arba pasireikšti kaip pasekmė. Dažniausiai progresuojantis inkstų funkcijos sutrikimas išsivysto kaip komplikacija dėl pirminės kepenų ligos. Toks reiškinys pastebimas ir sergant hepatorenaliniu sindromu, kai būna prasidėjusi kepenų cirozė (50,51).

Atliktas tyrimas parodė, kad lėtinių inkstų ligų išsivystymas mažai priklauso nuo veislės, kadangi tarp sergančių grynaveislių ir sergančių mišrūnų stebimas vos 9 procentų skirtumas. Tačiau kituose šaltiniuose įvardijamos veislės, kurios galimai turi genetinę predispoziciją sirgti inkstų patologijomis. Pirminės glomerulų ligos būdingos bigliams, anglų kokerspanieliams, Springer spanieliams, bulterjerams, rotveileriams ir kt.; policistinės inkstų ligos nustatomos

37 bulterjerams, Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, kernterjerams ir kt., amiloidozė pasireiškia bigliams, šarpėjams, buldogams ir kt.; vokiečių aviganiams gali pasireikšti inkstų multifokalinė adenokarcinoma (3). Dalis šių veislių įeina ir į tyrimą, tačiau tik pavieniui dėl galimai per mažos imties. Tyrime ryškiau išsiskyrė Jorkšyro terjerų veislės šunys, jie sudarė 12,3 proc. sergančiųjų. Galima daryti išvadą, kad šios veislės šunys taip pat turi predispoziciją sirgti lėtinėmis inkstų ligomis, mat jiems labai dažnai diagnozuojama vienas iš gretutinių susirgimų, darančių įtaką inkstų patologijų atsiradimui – tai periodontitas: užsienyje atliktas tyrimas parodė, kad iš 49 vertintų 37 savaičių šuniukų 98 procentams pasireiškė bent vieno danties periodontitas (52).

Tyrime aiškintasi, kaip gyvūno amžius veikia sergamumą lėtinėmis inkstų ligomis. Pastebėta, kad didžiausią sergančiųjų dalį, 50,8 proc., sudaro vyresni nei 10 metų amžiaus šunys. Tai aiškinama vykstančiu organizmo sistemų senėjimu kartu su degeneraciniais procesais. Be to, vyresni šunys gali turėti daugiau gretutinių ligų, nulemiančių inkstų patologijų atsiradimą (3).

Tirta veislės, amžiaus, gretutinių ligų bei hematokrito reikšmės įtaka kreatinino koncentracijai. Pastebėta, kad didesnė kreatinino koncentracija aptinkama mažų veislių šunų kraujyje, tačiau koncentracijų skirtumas tarp mažų ir didelių – vidutinių veislių statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Literatūroje teigiama, kad didelių veislių šunų kreatinino koncentracija gali būti aukštesnė dėl masyvesnio raumenyno, aktyvesnio gyvenimo būdo (36).

Nors vidutinės kreatinino koncentracijos skirtumas tarp amžiaus grupių buvo statistiškai nereikšmingas, tačiau tyrime vaizduojama sumažėjusi kreatinino koncentracija vyresniems nei 10 metų šunims. Tai gali būti aiškinama senatvinio proceso metu nykstančia raumenų mase (22,36). Tarp amžiaus ir kreatinino nustatyta silpnai teigiama koreliacija, tačiau ji nėra statistiškai reikšminga.

Tyrimas rodo, kad gretutinėmis ligomis sergančių šunų vidutinė kreatinino koncentracija yra aukštesnė nei jomis nesergančių, tačiau kreatinino skirtumas tarp abiejų grupių statistiškai nereikšmingas. Analizuotoje literatūroje užsimenama, kad šlapimo takų obstrukcija daro įtaką kreatinino koncentracijai, todėl galima teigti, kad kai kurios ligos, pavyzdžiui, prostatos hiperplazija, sukelianti šlaplės obstrukciją, paveiks šio inkstų žymens reikšmę (6).

Koreliacija tarp kreatinino ir hematokrito įvertinta kaip silpnai neigiama, tačiau duomenims pritrūko patikimumo. Literatūroje teigiama, kad pakilęs hematokritas – įvykusi gyvūno dehidratacija – kilsteli kreatinino koncentraciją (6,22,36).

Tirta veislės, amžiaus, gretutinių ligų bei hematokrito reikšmės įtaka šlapalo koncentracijai. Mažos veislės šunims pastebėta didesnė šlapalo koncentracija, tačiau skirtumas tarp mažų ir didelių – vidutinių veislių šunų statistiškai nereikšmingas. Papildomų duomenų, kaip veislė veikia šlapalo koncentraciją, neaptikta, tačiau literatūroje užsimenama, kad tam gali turėti įtakos genetinė predispozicija (53).