Kačių ūmus inkstų nepakankamumas Feline acute renal failure

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Aistė Telksnytė

Kačių ūmus inkstų nepakankamumas

Feline acute renal failure

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Gintaras Zamokas

2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ

KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ūmus inkstų nepakankamumas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Ūmus inkstų nepakankamumas ... 9

1.2.1. ŪIN aktualumas ... 9

1.2.2. ŪIN apibūdinimas ... 10

1.2.3. ŪIN klasifikacija ... 11

1.2.4. ŪIN etiologija... 14

1.2.5. Prerenalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas ... 15

1.2.6. Renalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas ... 16

1.2.7. Postrenalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas ... 17

1.2.8. ŪIN klinika ... 17

1.2.8. ŪIN diagnostika ... 18

1.2.9. ŪIN gydymas ... 19

1.3. Ūmaus ir lėtinio inkstų nepakankamumo diferenciacija... ... 20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 21

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir tiriamieji gyvūnai ... 21

2.2. Laboratorinių tyrimų analizė ... 21

2.3. Statistinė duomenų analizė ... 22

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 23

3.1. Kačių sergamumas 2013.10.01 – 2015.09.30 ... 23

3.2. Kačių šlapimo sistemos ligos 2013.10.01 – 2015.09.30 ... 24

3.3. Kačių ūmus inkstų nepakankamumas ... 25

3.3.1. Kačių ŪIN pasireiškimas per dvejus metus ... 25

3.3.2. Kačių ŪIN pasireiškimas skirtingoms lytims ... 26

3.3.3. Kačių veislės predispozicija sergant ŪIN ... 27

4

3.3.5. Kačių amžiaus įtaka ŪIN pasireiškimui ... 28

3.3.6. Kačių, sergančių ŪIN svoris ... 29

3.3.7. Kačių ŪIP stadijos ... 30

3.3.8. Kačių su ŪIN anamnezės ir klinikinio tyrimo duomenys ... 31

3.3.8.1. Kačių gyvenimo sąlygos bei kastracijos atlikimas ... 31

3.3.8.2. Simptomai, pasireiškę katėms su ŪIN ... 32

3.3.8.3. Klinikinio tyrimo duomenys ... 33

3.3.9. Kačių sergančių ŪIN šlapimo tyrimai... 34

3.3.9.1. Biocheminio kačių šlapimo tyrimo rezultatai ... 34

3.3.10. Kačių sergančių ŪIN kraujo biocheminiai tyrimai ... 36

3.3.10.1. Kraujo biocheminių tyrimų rezultatai ... 36

3.3.10.2. Kraujo biocheminių tyrimų rezultatų nuokrypis nuo normos ... 37

3.3.10.3. Kraujo biocheminių rodiklių priklausomybė ... 39

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41

IŠVADOS ... 44

PADĖKA ... 45

5

SANTRAUKA

Kačių ūmus inkstų nepakankamumas Aistė Telksnytė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas: nustatyti kaip dažnai katės serga ūmiu inkstų nepakankamumu, palyginti sergamumo priklausomybę nuo kačių lyties, veislės, amžiaus, svorio, gyvenimo sąlygų ir kastracijos, metų laiko bei įvertinti kraujo ir šlapimo biocheminių rodiklių svarbą diagnozuojant ligą.

Metodika: tyrimas buvo atliktas vienoje Panevėžio smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. Rinkti išsamūs gyvūnų anamnesis vitae et morbi duomenys. Kraujo biocheminis tyrimas atliekamas „Arkray Spotchem SP – 4430” kraujo analizatoriumi, cheminis šlapimo tyrimas – „Urine Analyzer URIT – 50“ šlapimo analizatoriumi. Šlapimo nuosėdos tirtos mikroskopu „Olympus CX21“.

Rezultatai ir išvados: per dvejus metus šlapimo sistemos ligos pasireiškė 81 katei (10 proc.). ŪIN diagnozuotas 11 kačių (1,4 proc.) – 7 patinams (63,6 proc.) ir 4 patelėms (36,4 proc.). ŪIN dažniau diagnozuotas mišrūnams (63,6 proc.), rečiau šioms veislėms (36,4 proc.): Persų, Rusų mėlynajai, Egzotų ir Siamo. Amžius svyravo nuo 2,5 mėn. iki 15 metų, vidurkis buvo 7,2 ± 1,6 metai, mediana lygi 8. Svorio vidurkis buvo 3,8 ± 0,2 kg. Mažiausias svoris – 2,5 kg, didžiausias – 4,6 kg. Iš 11 tirtų kačių, 8 katės (72,7 proc.) buvo kastruotos, 7 katės (63,6 proc.) turėjo galimybę išeiti į lauką. Dažniausi simptomai, pasireiškę ŪIN sergančioms katėms – letargija (72,7 proc.), vėmimas (54,6 proc.) bei diarėja (27,3 proc.). Dehidracija pasireiškė 9 katėms (81,8 proc.), skausmai – 5 katėms (45,5 proc.). 54,6 proc. ŪIN sergančių kačių kūno temperatūra neatitiko normos. Kates suskirsčius pagal ŪIP stadijas, nustatyta, kad II stadijai priskirtos 2 katės (18,2 proc.), III ir IV po 4 kates (36,4 proc.) ir 1 katei nustatyta V stadija. Susirgimas letaliai baigėsi 2 katėms (18,2 proc.), sirgusioms IV ir V stadijos ŪIN. Būdingi pokyčiai šlapime, sergant ŪIN buvo šie: proteinurija (100 proc.), cilindrurija (100 proc.), leukociturija (81,8 proc.), hematurija (54,6 proc). 8 kačių (72,7 proc.) šlapimo tankis buvo žemiau normos. Kraujo biocheminiai rodiklių T-Pro (62,09 ±5,07) ir Alb (23,82 ± 2,04; p<0,01) vidurkiai buvo žemiau normos vidurkio, o BUN (33,95 ± 5,19; p<0,001) ir Cre (459,82 ± 98,19; p<0,01) stipriai viršijo normos vidurkį. Didėjant T-Pro skaičiui kraujyje, didės ir Alb skaičius (R²=0,3771; p<0,05), didėjant Alb, Cre kiekis mažėja (R²=0,5647; p<0,001) bei didėjant BUN kiekiui kraujyje, didėja ir Cre kiekis (R²=0,6387; p<0,001).

6

SUMMARY

Feline acute renal failure Aistė Telksnytė Master‘s Thesis

The aim of the study was to estimate how often cats suffer from acute renal failure, determine incidence of feline ARF depending on sex, breed, age, weight, conditions of life and castration, the time of year and to assess importance of blood and urine biochemical indicators for diagnostics.

Methods: study was carried out in a small animal veterinary clinic in Panevėžys from 2013 October to 2015 November. Detailed data on animal anamnesis vitae et morbi was collected.

Blood chemistry analysis was made with „Arkray Spotchem SP – 4430” blood chemistry analyzer, chemistry analysis of urine with „Urine Analyzer URIT – 50“ urine chemistry analyzer. Urine sediment was analyzed using microscope „Olympus CX21“.

Results and conclusions: within two years, urinary system diseases was diagnosed to 81 cats (10%). ARF was diagnosed to 11 cats (1.4%) – 7 males (63,6%) and 4 females (36,4%). Often diagnosed with ARF were mixed bread (63,6%) and one of each of the following breeds (36,4%): Persian, Russian Blue, Exotic and Siamese. Age ranged from 2,5 months to 15 years, mean age was 7,2 ± 1,6 years, median age was 8. Minimum weight – 2.5 kg, the highest – 4.6 kg. From the 11 cats, 8 cats (72,7%) were castrated, 7 cats (63,6%) were able to go out into the field. The most common symptoms seen in cats with ARF are lethargy (72,7%.), vomiting (54,6%) and diarrhea (27,3%). Dehydration occurred in 9 cats (81,8%), pain in 5 cats (45,5%). In 54% cats with ARF, body temperature was out of the normal range. According to the AKI stages, 2 cats (18,2%) had stage II, 4 cats (36,4%) had stage III and IV, and V stage was determined for 1 cat. The disease was lethal for 2 cats (18,2%) with history of AKI stage IV and V. Characteristic changes of urine in patients with ARF were: proteinuria (100%), urinary casts (100%), leucocyturia (81,8%), hematuria (54,6%). In 8 cats (72,7%) urine specific gravity was below normal. Blood biochemical parameters averages of T-Pro (62.09 ± 5.07) and Alb (23.82 ± 2.04; p <0.01) were below the rate of average, or BUN (33.95 ± 5.19; p <0.001) and Cre (459.82 ± 98.19; p <0.01), were strongly above the rate of average. The increase of T-Pro in blood increases the amount of Alb (R²=0,3771; p<0,05), the increase of Alb decreases the amount of Cre (R²=0,5647; p<0,001), the increase of Cre increases the amount of BUN (R²=0,6387; p<0,001).

7

SANTRUMPOS

ŪIN – ūmus inkstų nepakankamumas LIN – lėtinis inkstų nepakankamumas ŪIP – ūmus inkstų pažeidimas

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo GFG – glomerulų filtracijos greitis

IPT – inkstų pakaitinė terapija

AKFI – angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai DIK – diseminuota intravaskulinė koaguliacija

Cre – kreatininas BUN, UREA – šlapalas

T-Pro – bendri baltymai (proteinai) Alb – albuminai

UA – šlapimo rūgštis

LEU – leukocitai (baltieji kraujo kūneliai) KET – ketonai

NIT – nitritai

URO – urobilinogenas BIL – bilirubinas

PRO – proteinai (baltymai) GLU – gliukozė

SG – santykinis tankis (šlapimo)

BLD – kraujas šlapime – eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai)

RIFLE – Risk, Injury, Failure, Loss, End-stage kidney disease (rizika, pažeidimas, nepakankamumas, inkstų funkcijos netekimas, terminalinės stadijos inkstų liga)

IRIS – The International Renal Interest Society (Tarptautinė inkstų draugija) n – imties dydis

 – vidutinis kvadratinis nuokrypis x – rodiklių vidutinės reikšmės mx – aritmetinio vidurkio paklaida

Cv, % – variacijos koeficientas p – vidurkių skirtumo patikimumas r – koreliacijos koeficientas

8

ĮVADAS

Ūmus inkstų nepakankamumas (ŪIN) susijęs su staigiu hemodinamikos, filtracijos, kanalėlių ar šalinimo funkcijos sutrikimu, esant inkstų pažeidimui. Taip pat su vėlesniu medžiagų apykaitos toksinų kaupimusi organizme bei vandens ir elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyros disbalansu (1). Dažniausios susilpnėjusios inkstų perfuzijos priežastys yra dehidracija, hipotenzija, šokas ir sutrikęs širdies darbas (2). ŪIN atsispindi tik pacientų grupėse, kuriems pasireiškė aukščiausio lygio sergamumas ir gaištamumas (1).

Žmonių medicinoje buvo priimtas terminas „ūmus inkstų pažeidimas“ (ŪIP) tam, kad būtų galima geriau apibūdinti platų ūmių inkstų ligų spektrą ir sustiprinti sampratą, kad ŪIP vientisai apima funkcinius bei parenchiminius inkstų pažeidimus (3). Ši liga yra svarbi tiek žmonių medicinoje, tiek veterinarijoje (4).

Šunims didesnis gaištamumas, esant ŪIN buvo susijęs su Cre kraujo serume padidėjimu (5,6), hipokalcemija, proteinurija (6), didele fosforo koncentracija (7) ir vyresniu amžiumi (8). Katėms taip pat būtų galima įvertinti šiuos veiksnius prognozuojant išgyvenamumą (4).

Nepaisant šios ligos svarbumo kačių veterinarijoje, tyrimai su kačių ŪIP yra reti. Ankstesni tyrimai buvo labiau atvejų aprašymai (9) arba tyrimai, padaryti atsižvelgiant į vieną priežastį (10).

Darbo tikslas

Nustatyti kaip dažnai katės serga ūmiu inkstų nepakankamumu, palyginti sergamumo priklausomybę nuo kačių lyties, veislės, amžiaus, svorio, gyvenimo sąlygų ir kastracijos, metų laiko bei įvertinti kraujo ir šlapimo biocheminių rodiklių svarbą diagnozuojant ligą.

Darbo uždaviniai:

1. Kačių ūmaus inkstų nepakankamumo diferencijavimas nuo lėtinio inkstų nepakankamumo. 2. Išsiaiškinti kaip dažnai katėms yra diagnozuojamos šlapimo sistemos ligos ir ūmus inkstų nepakankamumas.

3. Nustatyti ūmaus inkstų nepakankamumo sergamumo priklausomybę nuo kačių lyties, veislės, amžiaus, svorio, gyvenimo sąlygų ir kastracijos, metų laiko.

4. Išsiaiškinti kačių išgyvenamumo priklausomybę nuo ūmaus inkstų pažeidimo stadijos. 5. Įvertinti kačių ŪIN priežastis, simptomus ir klinikinio tyrimo duomenis.

6. Išanalizuoti tyrimo metu gautų duomenų nuokrypį nuo normos ir kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio priklausomybę.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Azotemija

Azotemija – tai nebaltyminių azotinių junginių koncentracijos padidėjimas kraujyje, paprastai šlapalo (BUN) ir kreatinino (Cre) (2). Pacientai, kuriems pasireiškė azotemija, turi būti tiriami, siekiant nustatyti azotemijos rūšį: prerenalinė, renalinė ar postrenalinė. Taip pat gali būti stebimas jų derinys (11). Prerenalinė azotemija sukelia funkcinį glomerulų filtracijos sumažėjimą be inksto struktūros pažeidimo ir paprastai lengviau atsistato į normalią funkciją, nei kad esant struktūriniams pažeidimams (12). Prerenalinė azotemija dažnai yra susilpnėjusios inkstų perfuzijos, pavyzdžiui, sunkios dehidracijos ar širdies nepakankamumo pasekmė. Postrenalinė azotemija yra sutrikusio šlapimo išskyrimo rezultatas, pavyzdžiui, esant obstrukcijai ar šlapimo išsiliejimui į pilvo ertmę. Inkstų parenchimos pažeidimai ir ligos sukelia pirminę inkstų azotemiją, kitaip vadinamą renaline azotemija (2).

Terminas inkstų nepakankamumas susijęs su klinikiniu sindromu, kuris atsiranda, kai inkstai nebepajėgia išlaikyti reguliavimo, ekskrecinės bei endokrininės funkcijų. Dėl to organizme kaupiamos azotinės medžiagos ir sutrinka skysčių, elektrolitų bei rūgščių – šarmų balansas. Inkstų nepakankamumas pasireiškia tada, kai nebefunkcionuoja daugiau nei 75 proc. nefronų. Uremiją nurodo klinikiniai požymiai ir biocheminiai nukrypimai, susiję su kritiškai sumažėjusia nefronų funkcija ir pasireiškiančiais inkstų nepakankamumo požymiais kituose organuose, pavyzdžiui, ureminiu gastroenteritu ar hiperparatiroidizmu (13).

1.2. Ūmus inkstų nepakankamumas

Žmonių mirčių atvejų esant ŪIN yra santykinai aukštas. Australijoje 2001 metais atlikti tyrimai parodė, kad žmonių, sergančių ūmiu inkstų nepakankamumu mirtingumas siekė 46,8 proc. (14). Didžiojoje Britanijoje iš 83 ŪIN sergančių vaikų, mirtingumas siekė 20 proc. (15). Per 2 dešimtmečius vaikų, kurie sirgo ŪIN mirtingumas pediatrijos skyriuje buvo 27 proc. (16). Lietuvoje atliekant retrospektyvius tyrimus vaikų, sergančių ūmiu inkstų nepakankamumu, mirštamumas siekė 37,3 proc. (17).

Šunų gaištamumas, esant ūmiam inkstų nepakankamumui yra taip pat didelis. 1983 – 1992 metais tirti 29 šunys su ŪIN, kurių gaištamumas siekė 62 proc. (8). Retrospektyviai tiriant 99 šunis, sergančius ūmiu inkstų nepakankamumu (nuo 1985 m. sausio mėn. iki 1993 m. spalio mėn.) buvo nustatyta, kad 56 proc. šunų neišgyveno. Tačiau po gydymo, 19 proc. visų tirtų šunų, kreatinino koncentracija kraujyje grįžo į normos ribas (6).

10 Gaištamumas esant inkstų funkcijos sutrikimui sudaro 12,1 proc. visų kačių mirčių. Ši mirties priežastis yra antra pagal dažnumą (18). 7 metų retrospektyviame tyrime aprašoma, kad kačių, sirgusių ŪIN gaištamumas buvo 47 proc. (19). Worwag ir Langston savo tyrimo rezultatuose aprašo, kad iš 25 kačių sirgusių ŪIN, 14 kačių (56 proc.) neišgyveno. Kitos 5 likusios katės (20 proc.) gydymo įstaigą paliko su išsivysčiusiu LIN ir tik 6 katėms (24 proc.) inkstų funkcija pilnai atsistatė (20).

Yra daug veiksnių, kurie nulemia šunų ir kačių ŪIP rezultatus ar ilgalaikę prognozę (21). Bendras šunų su ŪIN gaištamumas viename tyrime, kai gyvūnai buvo gydomi medikamentais, siekė 56 proc. ir kitame tyrime, kai jiems buvo daryta hemodializė, neišgyvenusių šunų buvo 53 proc. (6,22,23). Kačių, kurioms taikytas medikamentinis gydymas, gaištamumas buvo 42 proc. ir 40 – 48 proc. kačių, kurioms buvo taikyta hemodializė (19,24,25). Galima daryti išvadą, kad žymaus pokyčio gaištamumui, tarp tų gyvūnų, kurie gydyti medikamentais ir tų, kuriems taikyta hemodializė, nėra.

Pastebėjus ganėtinai aukštą gaištamumą, esant ūmiam inkstų nepakankamumui, atsirado būtinybė tobulinti ŪIN apibrėžimą, kad būtų laiku nustatytas tolesnis inkstų pažeidimas ir tiksliau prognozuotos galimos išeitys (26).

1.2.2. ŪIN apibūdinimas

Ūmus inkstų nepakankamumas (ŪIN) yra apibrėžiamas kaip staigus inkstų funkcijos sutrikimas, lemiantis azotinių medžiagų kaupimąsi (1). Ankstyvas ŪIN diagnozavimas yra labai svarbus, nes taikant ankstyvą gydymą pacientams, kurių inkstuose yra pakankamas kiekis išlikusių nefronų, jų inkstų funkcija gali būti potencialiai atstatyta. ŪIN tikriausiai pasitaiko dažniau, nei pripažinta, ir gali būti nediagnozuojama ar sumaišoma su LIN. Pripažintos dažnesnės situacijos, dėl kurių gali išsivystyti ŪIN ir imantis tinkamų prevencinių priemonių, stebimas geresnis ŪIN gydymas. Pacientams, sergantiems ŪIN dažnai pastebimi sunkesni klinikopatologiniai pokyčiai, nei pacientams, sergantiems LIN. Tai pasireiškia dėl to, kad esant lėtiniam inkstų nepakankamumui susiformuoja kompensuojamieji mechanizmai, kas nėra pastebima ŪIN (27).

Nors ŪIN kartais gali būti sėkmingai pagydomas, tačiau daugeliu atvejų pacientai neišgyvena. Gydant nustatytą ŪIN reiktų atkreipti dėmesį į situacijas, dėl kurių linkęs plėtotis ūmus inkstų nepakankamumas ir imtis atitinkamų prevencinių priemonių (2). Dažniausiai veterinarinėje praktikoje pagrindinės aplinkybės, susijusios su ŪIN kinta pagal vietą ir pobūdį. Po nefrito (pvz. leptospirozės) ir išemijos pasireiškęs nefrotoksiškumas yra viena dažniausių ŪIN priežasčių Ohajo valstijos universiteto veterinarijos ligoninėje (The Ohio State University Veterinary Hospital). Prie nefrotoksinio ŪIN pasireiškimo dažnio prisideda neadekvatus potencialiai nefrotoksiškų antibiotikų, ypač aminoglikozidų, naudojimas. Neapgalvotas arba atsitiktinis nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) naudojimas ir veterinariniams pacientams atliekamos sunkios chirurginės procedūros ar taikomi agresyvūs gyvūno gaivinimo veiksmai gali padidinti išeminio ŪIN pasireiškimą (2).

11 1.2.3. ŪIN klasifikacija

Klinikinį ŪIN apibūdinimą apima prerenalinės ir postrenalinės sąlygos, kurios gali būti savarankiškos arba neatsiejamos su inkstų sužalojimu, priklausomai nuo funkcinės kilmės, mąsto ir ligą sustiprinusių sąlygų veikimo laiko. Veterinarinėje praktikoje dažniausiai pripažįstami pacientai su ūmia uremija, kuri paskui turi būti diferencijuota į prerenalinę, renalinę (būdinga inkstų parenchimos ligoms) ir/ar postrenalinę. ŪIN paprastai yra liga, kuria iš esmės serga pacientai, turintys normalius inkstus, tačiau predispozicija sirgti ŪIN dažnai siejama su lėtiniu inkstų nepakankamumu. Tai iš pažiūros pasireiškia ūmia uremija su panašiais klinikiniais požymiais. Šiuo metu nėra taikomi sutartiniai biologiniai žymenys, kad būtų apibrėžtos ŪIN stadijos. Tačiau žadama, kad tam bus reikšmingi kai kurie šlapimo biožymenys (28-32). Taip pat nėra jokio funkcinių sutrikimų spektro skirstymo į kategorijas, kad būtų galima standartizuoti klasifikaciją, sunkumo laipsnį, klinikinę eigą, atsaką į gydymą ar pasveikimo prognozę (29,33,34).

Veterinarijoje tikslūs ŪIN apibrėžimai nebuvo sugalvoti. Tiek medicinoje, tiek ir veterinarijoje buvo pasiūlyta begalė apibrėžimų, remiantis nuosekliais glomerulų filtracijos greičio (GFG) pokyčiais, azotemija ar šlapimo gamyba, nustatant objektyvius diagnozės kriterijus (13,34,35).

Norint apibrėžti sampratą, kad ŪIN reiškia inkstų traumos tęstinumą, neseniai žmonių pacientams buvo pasiūlytos stadijų (pakopų) schemos, suskaidytos į inkstų pažeidimo apimtį, trukmę ir atstatymo galimybes. Viena iš stadijų (pakopų) schemų yra Rifle (36-39). Kita šiek tiek siauresnė klasifikacija atsirado sudarytos nefrologų ir intensyviosios terapijos gydytojų mokslininkų grupės AKIN (Acute Kidney Injury Network) sutarimu (19). Buvo siekiama kuo anksčiau nustatyti ŪIN ir klasifikuoti eigą pagal prognozę ir atitinkamas diagnostikos bei terapines intervencijas (40,41).

Siekdama suvienodinti ŪIN apibrėžimo ir klasifikacijos standartus, minėta mokslininkų grupė (AKIN), apibendrinusi didelių mokslinių tyrimų rezultatus, 2004 m. pasiūlė ūmų inkstų pažeidimą klasifikuoti pagal tris sunkumo laipsnius: rizika – R (Risk), pažeidimas – I (Injury) ir nepakankamumas (funkcijos netekimas) – F (Failure) (6, 36) ir dvi išeitis: inkstų funkcijos netekimas (Loss) ir terminalinės stadijos inkstų liga (End-stage renal disease) (42).

Abiejose klasifikacijose atsižvelgiama į staigius glomerulų filtracijos greičio ir kreatinino koncentracijos kraujo serume pokyčius, šlapimo išskyrimo trukmę ir požymių pasireiškimo trukmę. Tačiau šie kriterijai, kurie apibūdina klasifikacijas, retai taikomi veterinarijoje. Ligos staigumas, GFG pokyčių dydis, azotemija ar šlapimo gamyba yra retai žinoma arba kiekybiškai išmatuota (38,39).

Tarptautinė inkstų draugija IRIS (International Renal Interest Society) klasifikavo LIN į keturias stadijas, pagal kraujyje esančio kreatinino kiekį (13). Šios klasifikacijos tikslas – geriau suprasti patofizologiją ir palengvinti diagnozavimą ir tinkamo gydymo plano sudarymą (1).

Atrodo logiška būtų tokį schematišką vaizdavimą pritaikyti ir šunims bei katėms, sergančioms ŪIN. Kitaip nei IRIS lėtinio inkstų nepakankamumo klasifikacijoje, klasifikuojant ŪIN nereikštų,

12 kad liga yra pastovi ar stabili. Priešingai, stadijos reiškia ligos eigos momentą ir prognozuoja būklės pablogėjimo, pagerėjimo ar perėjimo į LIN eigą.

1 lentelė apibūdina šunų ir kačių ŪIN klasifikaciją, remiantis kreatinino koncentracija kraujo serume, šlapimo išskyrimu ir inkstų pakaitinės terapijos (IPT) poreikiu. Tai padeda atskirti ŪIN stadijas ir priimti tinkamą gydymo sprendimą. Šis grupavimas turėtų būti laikomas preliminariu ir toliau taikomas praktikoje jį persvarsčius konsensuso ir modifikavus taip, kad biožymenys būtų teisingai patvirtinti siekiant užtikrinti tikslesnę ŪIN specifiką bei tikslesnį stadijų apibūdinimą (1).

1 lentelė IRIS ŪIP klasifikavimo kriterijai (43)

ŪIP stadija Kreatinino koncentracija kraujo serume

Klinikinis apibūdinimas

I stadija <1.6 (mg/dl) (<140 μmol/l)

ŪIP, kai nepasireiškia azotemija:

a. ŪIP patvirtinimas anamneze, klinikiniu tyrimu, laboratoriniais duomenimis ar akivaizdžiu inkstų traumos vaizdu

b. Progresyvus kreatinino konc. kraujo serume padidėjimas per 48 h; ≥0.3 mg/dl (≥26.4 μmol/l) c. Pasireiškusi oligurija (<1 ml/kg/h) ar anurija per 6

valandas II stadija 1.7 – 2.5 mg/dl

(141 – 220 μmol/l)

Lengvas ŪIP:

a. ŪIP patvirtinimas anamneze, klinikiniu tyrimu, laboratoriniais duomenimis ar akivaizdžiu inkstų traumos vaizdu, kas parodo nekintančią ar progresuojančią azotemiją

b. Progresyvus kreatinino konc. kraujo serume padidėjimas per 48 h, esant azotemijai; ≥0.3 mg/dl (≥26.4 μmol/l)

c. Pasireiškusi oligurija (<1 ml/kg/h) ar anurija per 6 valandas

III stadija 2.6 – 5.0 mg/dl (221 – 439 μmol/l)

Vidutinio sunkumo arba sunkus ŪIP:

a. ŪIP patvirtinamas tyrimais ir pasireiškia azotemijos sunkumo laipsnio didėjimas bei funkcinis inkstų nepakankamumas

IV stadija 5.1 – 10.0 mg/dl (440 – 880 μmol/l) V stadija >10.0 mg/dl

13 I stadija apibrėžiama pagal gyvūnų anamnezės, klinikinio tyrimo, laboratorinių tyrimų (biožymenų, tokių kaip gliukozurija, cilindrurija, proteinurija, leukociturija, mikroalbuminurija ir t.t.) duomenis arba matomus akivaizdžius ŪIP požymius, jei jiems nepasireiškė azotemija ir/arba pagal gyvūnams pasireiškusią oligurijos/anurijos kliniką (43). I stadija apima gyvūnus, kuriems pasireiškia progresuojantis (valandinis ar dieninis) kreatinino konc. kraujo serume padidėjimas ≥0.3 mg/dl (≥26.4 μmol/l) per 48 h intervalą, tačiau nėra azotemijos. Taip pat čia priskiriami gyvūnai, kurių sumažėjusi šlapimo gamyba yra priklausoma nuo skysčių tūrio. Skysčių tūrio terapijai naudojama bandomoji skysčių infuzija (intraveninis skysčių mėginys) (angl. fluid challenge) (44) parodo šlapimo gamybos padidėjimą iki >1 ml/kg/h per 6 valandas ir/ar sumažėjusią kreatinino koncentraciją kraujo serume iki bazinės per 48 valandas (43). Skysčių mėginys parodo ar yra reikalingos įsotinamosios infuzijos (45).

II stadija, kai ŪIP apibūdinamas lengva azotemija kartu su kitomis anamnezės, biocheminėmis, anatominėmis ar šlapimo gamybos charakteristikomis, būdingoms ŪIP. Ir taip pat apima tuos gyvūnus, kurių bazinė Cre koncebtracija padidėjusi, o tai susiję su seniau pasireiškusiu LIN (1).

III, IV ir V stadijos metu gyvūnams ŪIP patvirtinamas tyrimais ir pastebimas progresuojantis aukštesnio laipsnio parenchimos pažeidimas bei funkcinis nepakankamumas (uremija).

Kiekviena ŪIP stadija, pagrindinai remiantis šlapimo gamyba, toliau skirstoma į oligoanurinę (O; oligurija, <1 ml/kg/h ar anurija, kai neišskiriamas šlapimas, 6 valandų laikotarpyje) ar neoligurinę (NO; >1 ml/kg/h) ir dėl pakaitinės inkstų terapijos būtinumo. Skirstymas pagal šlapimo gamybą paremtas tarpusavio ryšio, tarp šlapimo gamybos bei patologinių ar funkcinių prisidėjimų prie inkstų pažeidimo, svarba. Ir tai paveikia klinikinę būklę, terapines galimybes bei ŪIP baigtį. Sugrupavimas dėl IPT poreikio, padeda nustatyti būtinybę ištaisyti sukeltus gyvybei pavojingus jatrogeninius ar klinikinius padarinius, įskaitant sunkią azotemiją, hiperkalemiją, rūgščių šarmų balanso sutrikimus, per didelį skysčių kiekį organizme, oliguriją/anuriją ar esant būtinybei iš organizmo pašalinti nefrotoksinus. IPT poreikis gali pasireikšti bet kurioje ŪIP stadijoje (43).

ŪIP yra susijęs su staigiu (valandų ar dienų) ir progresuojančiu šlapalo taip pat kreatinino bei fosfato padidėjimu kraujo serume, ir hiperkalemijos, metabolinės acidozės bei šlapimo susidarymo kitimais (13,27,35).

Oligurija ir anurija yra būdinga sunkių formų ŪIP. Neoligurinė ŪIP forma yra dažna ir turi būti diferencijuota nuo azotemijos ir poliurijos, pasireiškusios dėl LIN. Taikant tam tikras intervencijas ir intensyviąją terapiją tam tikrais momentais, galima pakeisti ligos eigą. Tačiau jei šios intervencijos galimybės praleistos ar inkstų pažeidimas yra labai sunkus, greičiausiais patologiniai pažeidimai progresuos ir bus sunkiai atstatomos morfologinės bei funkcinės inksto savybės. Pavėluotai pradėjus gydymą ar nevykdant atitinkamos intensyviosios terapijos, rezultatai gali sukelti negrįžtamą inkstų žalą ar gyvūno mirtį (1).

14 1.2.4. ŪIN etiologija

Kaip anksčiau buvo minėta, klasikinis ŪIN skirstymas pagal jį sukėlusias priežastis yra į tris kategorijas: prerenalinės, renalinės ir postrenalinės kilmės ŪIN. Paprastai kiekvieną kategoriją galima lengvai išskirti, tačiau kai kuriems pacientams ligą sukeliantys faktoriai gali persipinti (13).

Ūmaus inkstų nepakankamumo priežasčių yra labai daug, dėl to jos pačios pagal sukelto ŪIN pobūdį skirstomos į prerenalines, renalines ir postrenalines (1 pav.) (3, 46).

Katės ypač linkusios į kontaktą su lokaliais toksinais, dėl to, kad jos labai kruopščiai atlieka grūmingą. Tokiu būdu bus nurytos visos toksinės medžiagos, kurios galėjo pakliūti ant pėdučių ar kailio (47).

Kontrasto sukelti ŪIN šunims yra reti (48). Atlikus tyrimus, vertinamas neigiamas poveikis kontrastinių medžiagų, kuriuose yra jodo, po kontrastavimo šunims ir katėms inkstų nepakankamumo nesukėlė. Tačiau mažas skaičius vertintų gyvūnų ir ilgas tarpas tarp kontrasto leidimo bei po kontrasto BUN ir Cre vertinimo (šunims nuo 38 iki 60 dienų, katėms nuo 3 iki 105 dienų) lemia netikslų vertinimą (49,50). Iš 3 kačių, kurios tris dienas buvo kontrastuojamos, 2 katėms buvo stebimas BUN ir Cre padidėjimas, tačiau joms buvo diagnozuota šlapimo takų obstrukcija, o azotemija buvo pasireiškusi jau prieš kontrasto naudojimą (50).

1 paveikslas. Prerenainio, renalinio ir postrenalinio ŪIN priežastys (13)

Prerenalinis Renalinis Postrenalinis

*Absoliutus cirkuliuojančio kraujo tūrio sumažėjimas *Santykinis kraujo tūrio sumažėjimas (neefektyvus arterinis kraujas) *Inkstų kraujagyslių užsikimšimas ar susiaurėjimas *Hemodinamika (NVNU, AKFI) Šlapimo surinkimo sistemos plyšimas ar nepraeinamumas: *Šlaplės obstrukcija *Abipusė šlapimtakių obstrukcija *Šlapimo pūslės ar šlaplės plyšimas Kraujagyslių sutrikimai: *Vaskulitas, piktybinė hipertenzija Ūmus intersticinis nefritas: *Sukeltas vaistų Ūmi kanalėlių nekrozė Ūmus glomerulo-nefritas: *Infekcinis *Imuninės kilmės Išemija Egzogeninė Nefrotoksinė Endogeninė: *Pigmentai *Kalcis Vaistai Kiti toksinai: *Biologiniai *Aplinkos Ūmus inkstų nepakankamumas

15 Žmonėms ūmi uremija 20 – 80 proc. pasireiškė dėl prerenalinių priežasčių, 5 – 15 proc. dėl postrenalinių ir 10 – 45 proc. dėl renalinių priežasčių (51-53). ŪIP etiologija yra daugiafaktorinė atsižvelgiant į sąlygų, skatinančių pažeidimą ar inkstų funkcijos kitimą, kilmę, apimtį bei trukmę (1).

1.2.5. Prerenalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas

Sumažėjusi inkstų perfuzija lemia azotinių atliekų kaupimąsi. Dėl stipriai sumažėjusio hidrostatinio slėgio, sumažėja GFG ir susilaiko ištirpintos medžiagos. Esant ankstyvai skysčių praradimo stadijai, inkstų autoreguliacija išlaiko šalinimo funkciją ir šalutiniai produktai yra pašalinami. Tačiau vėliau inkstų savireguliacija yra įveikiama ir prasideda azotemija (2). Prerenalinę azotemiją sukelia hemodinamikos sutrikimai. Tai funkcinis glomerulų filtracijos mažėjimas, atsirandantis dėl inkstų kraujotakos sutrikimo, perfuzinio slėgio ar inkstų kraujagyslių susiaurėjimo (1).

Hemodinaminis nepakankamumas yra paremtas inkstų nerviniu ir humoraliniu atsaku į pasireiškusius hemodinamikos sutrikimus, hipotenziją bei hipovolemiją. Tai yra tam, kad pirmiausiai būtų galima išsaugoti perfuziją į gyvybiškai svarbius organus, pavyzdžiui, širdį ir smegenis. Pasireiškus hemodinamikos sutrikimams, sumažėja GFG, didinama druskų bei vandens reabsorbcija ir šlapimas koncentruojamas per renino – angiotenzino – aldosterono sistemą ir antidiurezinio hormono išskyrimą. Azoto produktai sukelia azotemiją, o susidariusio šlapimo kiekio mažėjimas iššaukia oliguriją (39,48).

Prerenalinės priežastys gali būti bet koks procesas, dėl kurio mažėja inkstų kraujotaka. Tai apima dehidraciją, hipovolemiją, hipotenziją, cirkuliuojančio kraujo sumažėjimą (t.y. širdies funkcijos nepakankamumą, kepenų cirozę, nefrozinį sindromą), anesteziją, hipoadrenokorticizmą, traumas, chirurgines operacijas, šoką (hipovoleminį, hemoraginį, hipotenzinį, septinį), šilumos smūgį, hipoalbuminemiją ar inkstų hipoperfuziją (t.y. antrinę inkstų hipoperfuziją, pasireiškusią dėl nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ar angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI) (13). Jam būdingas padidėjusi BUN ir Cre koncentracija kartu su dideliu santykiniu šlapimo tankiu. Prerenalinei azotemijai paprastai būdinga nedidelis natrio frakcijinis išsikyrimas į šlapimą, išskyrus tuos atvejus, kai pasireiškęs stazinis širdies nepakankamumas, kepenų nepakankamumas ir nefrozinis sindromas (54). Prerenalinė azotemija gali būti greitai atstatoma kai atstatomas skysčių deficitas ir vidutinis arterinis kraujo spaudimas išlaikomas aukščiau 80 mmHg (13,55). Ilgalaikė prerenalinė azotemija gali sukelti renalinį inkstų nepakankamumą (13).

Susilpnėjusi inkstų perfuzija sukelia vietinę išemiją, ir jei ji yra pakankamai sunki bei ilgos trukmės, predisponuoja inkstų nepakankamumą. Anestezijos metu atsirandanti hipotenzija yra bendra prerenalinė priežastis, kuri sukelia ŪIN ir jos galima lengvai išvengti atidžiai vykdant monitoringą. Kita anestezijos rizika – hipotermija. Jei ji pasireiškė, gydyti nedelsiant (11).

16 1.2.6. Renalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas

Renalinės kilmės inkstų nepakankamumas gali pasireikšti dėl pažeidimo bet kurioje inksto dalyje: glomerulų, kanalėlių, intersticinio audinio ar kraujagyslių. Dažniausiai renalinis inkstų nepakankamumas pasireiškia dėl kanalėlių pažeidimų arba išemijos ar toksinų (13). Žmonėms išeminis inkstų nepakankamumas dažniausiai pasireiškia dėl renalinio inkstų nepakankamumo, kurį predisponuoja prerenalinė hipoperfuzija (56). Ūmios uremijos 70 – 75 proc. priežasčių yra kombinuotos prerenalinės ir renalinės priežastys (6,13). Ilgai trunkanti obstrukcija (>1 savaitę) taip pat gali sukelti inkstų nepakankamumą (22). Jei yra keli veiksniai, lemiantys ligą, gali būti sunku nustatyti kiekvieno faktoriaus santykinį poveikį. Išemijos sukeltos specifinės inkstų nepakankamumo priežastys pasireiškia dėl progresavusios prerenalinės azotemijos, hipotenzijos, hipovolemijos, kraujotakos kolapso, inkstų kraujagyslių susiaurėjimo ar inkstų kraujagyslių ligos (trombozės, diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos (DIK) ar stenozės) didelio odos ploto nudegimo ar transfuzinės reakcijos (13). Vaskulitas, pankreatitas, hipoproteinemija, šilumos smūgis taip pat skrandžio užsisukimas sukelia didelę hemodinaminės kilmės išemijos riziką (6,8,13,35,57).

Amžius, sepsis, lytis, veislė, seniau pasireiškusios inkstų ligos, dehidracija, elektrolitų disbalansas ir bloga audinių perfuzija gali padidinti riziką pasireikšti ŪIP (6,27,54,58).

Hemodinaminės kilmės priežastys žmonių tarpe sudaro maždaug 40 proc. ŪIP atvejų (59). Tačiau gyvūnams pasitaiko rečiau. Iš eilės šunų atvejų su sunkia uremija (visiems buvo taikoma IPT), hemodinaminės kilmės etiologija sudarė mažiau nei 10 proc. (60). Šunims, kuriems pasireiškė platesnio spektro ŪIP, dažnis buvo didesnis nei 30 proc. (6). Katėms hemodinaminės kilmės priežastys buvo pripažintos tik 13 proc. visų atvejų (19). Šis skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų gali būti dėl netinkamo duomenų surinkimo, kai tiriant gyvūnus nebuvo išskiriama ŪIN kategorija (1).

Ūmią uremiją gali sukelti daugelis infekcinių ligų. Bakterinį pielonefritą paprastai sukelia bakterijos, atkeliavusios iš apatinių šlapimo takų, tačiau infekcija gali būti ir hematogeninės kilmės. Dažniausiai šlapimo takų infekciją sukelia gramneigiami mikroorganizmai. Labiausiai paplitusi Escherichia coli. Ji sudaro 37 – 45 proc. visų šlapimo takų infekcijų (19,24). Gramteigiami mikroorganizmai sudaro 25 – 30 proc. šlapimo takų infekcijų (19). Ūmus pielonefritas, dėl bakterinės ar grybelinės infekcijos, sukelia fragmentišką ar difuzišką intersticinio audinio uždegimą ar kanalėlių epitelio nekrozę. Be pagrindinio sukėlėjo Escherichia coli, išskiriami Staphylococcus spp., Proteus spp., Streptococcus spp., Enterococcus spp., Klebsiella spp. ir Pseudomonas izoliatai (61-64). Pielonefritą predisponuojantys faktoriai – bakterinis endokarditas, diskospondilitas ir piometra (19).

Leptospirozė, visame pasaulyje žinoma zoonozinė liga, kuri užsikrėtusiems šunims sukelia daugelio organų sistemų pažeidimus. Naminėms katėms tai pasitaiko retai (65,66). Ligą sukelia patogeninių judrių gramneigiamų spirochetų padermės Leptospira (67).

17 Iš ūmios uremijos priežasčių yra platus diapazonas nefrotoksinių faktorių. Šunims dažniausios nefrotoksinės priežastys yra etilenglikolis, NVNU, cholekalciferolis ir aminoglikozidai. Katėms dažniausios priežastys yra etilenglikolis, cholekalciferolis ir lelijos (32).

Pooperaciniam skausmui malšinti naudojami NVNU gali padidinti ūmios uremijos tikimybę. Pirminės imuninės, navikinės ar degeneracinės kilmės inkstų ligos, paveikia pačius inkstus. Sisteminės ligos taip pat gali sukelti ūmią uremiją, paveikiant inkstų hemodinamiką ar sukuriant sisteminį uždegiminį atsaką. Sisteminės ligos, sukeliančios ūmią uremiją: kačių infekcinis peritonitas, pankreatitas, sepsis, sisteminis uždegiminio atsako sindromas, dauginis organų nepakankamumas, DIK, hemolizinė anemija, hipertermija, šilumos smūgis ir padidėjęs kraujo klampumas (13).

1.2.7. Postrenalinės kilmės ūmus inkstų nepakankamumas

Postrenalinė azotemija pasireiškia dėl šlapimo išskyrimo sistemos obstrukcijos, kurią sukelia šlaplės obstrukcija, abipusė šlapimtakių obstrukcija arba vieno šlapimtakio obstrukcija su vienu funkcionuojančiu inkstu. Šlapimo takų nepraeinamumas neurohumoralinių reiškinių derinyje sumažina inkstų klirensą ir padidina priešslėgį inkstuose. Padidėjus spaudimui, toliau nuo obstrukcijos link šlapimo kaupimo sistemos, gali būti sutrikdyti hidrostatinis ir osmosinis slėgiai, kurie lemia glomerulų filtracijos pusiausvyrą, kas veda į GFG sumažėjimą. Kai obstrukcijos priežastis pašalinama greitai, azotemija greitai atstatoma, o esant ilgai trunkančiai obstrukcijai, gali išsivystyti inkstų nepakankamumas (13).

Inkstų nepakankamumas gali pasireikšti jau po 48 – 72 valandų po obstrukcijos (11). Urolitiazė katėms pasireiškia dažniau. Ji tariamai sveikoms katėms tyrimo metu pasireiškė ūmia, sunkia uremija (70). Azotemija, dėl antrinio šlapimo nutekėjimo atstatoma šlapimą drenuojant, pagal drenavimo vietą naudojant pilvaplėvės kateterį (jei šlapimas išsiliejęs į pilvo ertmę) ar šlapimo nukreipimas suformavus stomą ir naudojant šlaplės kateterį iki trūkusios šlapimo pūslės stento. Šlapimas sukelia audinių uždegiminę reakciją, dėl to gali būti sukeltas sterilus peritonitas. Jei gyvūnui pasireiškė šlapimo takų infekcija, tokio šlapimo nutekėjimas į pilvo ertmę gali sukelti septinį peritonitą ir gali būti reikalinga chirurginė intervencija (13). Obstrukcija taip pat gali pasireikšti dėl išorinio šlaplės užspaudimo, pavyzdžiui, išvešėjusios prostatos, gaubtinės žarnos ar limfmazgio arba šlaplės sienelės sustorėjimo nuo randų ar neoplazijos (11).

1.2.8. ŪIN klinika

ŪIN požymiai nėra specifiniai ir jie apima anoreksiją, letargiją, vėmimą ir diarėją. Šie požymiai atsiranda tada, kai kurį laiką gyvūnui jau būna pasireiškusi poliurija ar polidipsija (27). Viename

18 tyrime šunims su ŪIN maždaug 18% buvo anurija, 43% pasireiškė oligurija, 25% buvo su normaliu šlapimo išsiskyrimu, ir 14% buvo poliurija (17).

Ūmaus inkstų nepakankamumo klinika priklauso nuo etiologijos, inkstų pažeidimo sunkumo, ir žalos trukmės, ankstesnio gydymo, taip pat gretutinių ligų ar komplikuotos inkstų traumos (1). Klinikiniai požymiai apima dehidraciją, blogą burnos kvapą (halitozę), stomatitą. Kaip ir pacientams su LIN, galima pastebėti gleivinių blyškumą. Taip pat gali pasireikšti karščiavimas, jei ŪIN sukėlė nefritas. Inkstai normalaus dydžio arba padidėję, šlapimo pūslės dydis priklauso nuo išsiskiriančio šlapimo kiekio. Pasireiškusi bradikardija rodo, kad būtina įvertinti kalio koncentraciją kraujyje (27).

1.2.8. ŪIN diagnostika

Ankstyvoje ŪIN stadijoje anemija neturėtų pasireikšti, tačiau ją gali išprovokuoti dažni pakartotinai kraujo tyrimai ir pasireiškęs kraujavimas į virškinimo traktą. Bendrųjų baltymų koncentracija gali būti normali arba padidėjusi, priklausomai nuo dehidracijos laipsnio (27).

Laboratoriniai tyrimai gali rodyti azotemiją (BUN, Cre padidėjimą), hiperfosfatemiją, metabolinę acidozę, hipokalcemiją, hipo- ar hiperkalemiją ir/ar anemiją. Leukograma gali būti normos ribose arba dėl organizmo streso rodyti neutrofiliją ir limfopeniją. Pacientams su nefritu gali pasireikšti leukocitozė su poslinkiu į kairę (2).

Šeimininkai apibūdina, kad požymiai, tokie kaip anoreksija, polidipsija, poliurija ar oligurija/anurija, mieguistumas (letargija), pykinimas ar vėmimas, viduriavimas ir silpnumas pasireiškė neseniai (<1 sav.). Gyvūnai, apsinuodiję nefrotoksinais gali neturėti kitų ryškių požymių. Kačių apsinuodijimas lelijomis dažnai susijęs su lapų ar kitų augalų dalių išvėmimu. Šunų ir kačių apsinuodijimo etilenglikoliu atveju gali pasireikšti ūmus centrinės nervų sistemos (CNS) sutrikimas.

Klinikinis tyrimas gali parodyti: skirtingo laipsnio dehidraciją, paprastai gerą kūno būklę, ureminę halitozę ar burnos išopėjimą su sunkia uremija, inkstų skausmą (specifinį ar nespecifinį pilvo skausmą), inkstų išsiplėtimą, tachikardiją ar bradikardiją (13).

Šlapimas labai dažnai jau klinikinės eigos pradžioje tampa atskiestas, nesvarbu ar gyvūnas oligurinis ar neoligurinis, jo šlapimo savitasis tankis dažnai būna 1,007 – 1,017 (2). Galima pastebėti proteinuriją, hematuriją ar gliukosuriją ir mikroskopuojant šlapimo nuosėdas gausiai matoma įvairių cilindrų. Jei šlapime nerandama cilindrų, nereiškia, kad nėra ŪIN. Kalcio oksalato kristalai šlapime gali rodyti intoksikaciją etilenoglikoliu, bakterijos – gali parodyti ūmų pielonefritą (27).

Atlikus rentgeninį tyrimą, galima stebėti normalaus dydžio arba padidėjusius inkstus ir/arba nefritą ar urolitus (13). Inkstų echoskopija gali rodyti padidėjusį žievinės ar šerdinės dalies echogeniškumą, tačiau inkstai gali būti ir be pakitimų. Gyvūnų, apsinuodijusių etilenglikoliu inkstai yra hiperechogeniški (27). Galima naudoti kontrastą, dėl šlapimtakių obstrukcijos įvertinimo.

19 Pilvo sonografinio tyrimo metu taip pat galima matyti perirenalinius skysčius. Hidronefrozė gali atsirasti dėl obstrukcijos ar pielonefrito. Dėl inkstų geldelės uždegimo, atsiradusio dėl pielonefrito, gali būti nestipriai išsiplėtę šlapimtakiai. Stiprus šlapimtakių išsiplėtimas gali būti dėl ostrukcijos, pvz. įstrigusio akmens (13). Naudojant Doplerio efekto echoskopiją, galima įvertinti regioninę inkstų kraujotaką ir taip nustatyti kraujagyslių slėgio pakitimus, esant tam tikroms patogenezės stadijoms ar pradedant inkstų traumų bei obstrukcijos gydymą (69). Ultragarsinis tyrimas turėtų būti atliekamas visoms katėms su neaiškios kilmės ŪIP, dėl to, kad tai informatyviai parodo šlapimtakių obstrukciją ar senų inkstų ligų padarinius. 20 – 30 proc. kačių su šlapimtakio obstrukcija, tiek ultragarsu, tiek vertinant rentgenogramas, diagnozuoti nekalcifikuoti dariniai (70).

Taip pat norint diagnozuoti ŪIN galima imti inkstų biopsiją, kad būtų galima įvertinti histopatologiškai. Tiek šunims, tiek katėms gali būti atliekama adatinė perodinė (perkutaninė) biopsija ar biopsija laparaskopo pagalba su sedacija ar lengva anestazija (71,72). Taikant perkutaninę biopsiją, dažniausiai tai daroma ultragarso kontrolėje, tačiau papildoma anestezija nėra rekomenduojama esant inkstų funkcijų sutrikimui ir šis tyrimas ne visada leidžia diagnozuoti ŪIN (1). Be to tai reikalauja ne mažų investicijų ir retai kada taikoma Lietuvoje.

Serologiniai tyrimai padėtų diagnozuoti kai kurias ligas sergantiems ūmiu nefritu, pavyzdžiui, šunų leptospirozę (27).

1.2.9. ŪIN gydymas

ŪIP yra multisisteminė liga ir dažniausiais apima daugiau nei vieno organo pažeidimą (22). Kiekvienas pacientas turi būti įvertintas individualiai ir atsižvelgta į galimas gydymo komplikacijas. Sėkmingas komplikacijų nuspėjimas yra gyvybiškai svarbus siekiant visiško paciento pasveikimo (21). ŪIP, sukeliantis stiprią uremiją, yra susijęs su dideliu sergamumu ir gaištamumu (6,19).

Sėkmingiausias gydymas pasiekimas tada, kai taikomas indukcinis gydymas ir jis tęsiamas palaipsniui ilgą laiką (13). Ūmios uremijos gydymo valdymas apsiriboja žinomų priežasčių, kurios sukėlė inkstų traumą, šalinimu ir palaikomąja terapija, nukreipta į uremijos klinikines bei klinikopatologines pasekmes. Gydymo tikslas: išlaikant homeostazę ir užtikrinant optimalias sąlygas inkstams atsistatyti, išsaugoti gyvūno gyvybę, kol inkstai galės vėl normaliai funkcionuoti (21).

Esant sunkiam inkstų pažeidimui ir pasireiškusiai uremijai, gyvūnas gali gaišti prieš tai, kol atsistatys inkstų funkcijos. Tuo atveju yra taikoma hemodializė. Tai pažangi IPT ureminiams pacientams, kurie nebesugeba pašalinti ureminių toksinų iš kraujo, tinkamam skysčių ir elektrolitų sutrikimų atstatymui bei šarmų – rūgščių balanso atstatymui (73). Nepaisant savo privalumų, hemodializė yra labai brangi procedūra ir neretai yra taikoma tik vėlyvose ligos stadijose, prieš tai

išbandžius medikamentinį gydymą. Tolimesnė prognozė taikant IPT nėra tiksliai apibrėžiama (21).

20 pasireiškusio inkstų pažeidimo šalinimą bei nustatytų kraujotakos, biocheminių, medžiagų apykaitos ir klinikinių sutrikimų, susijusių su inkstų trauma, mažinimą (1).

Esant sisteminėms infekcinėms ligoms (pvz. leptospirozei), turi būti taikoma intensyvi atitinkama antimikrobinė terapija ir hemodinamikos trūkumai turi būti išspręsti greitai atstatant normalų kraujo kiekį organizme, normalų kraujo spaudimą ir pakankamą inkstų perfuziją. Lygiagrečiai to turi būti skatinamas šlapimo susidarymas, biocheminių sutrikimų bei uremijos šalinimas, kol pasireikš inkstų pažeidimo kompensacinės adaptacinės reakcijos (74-76).

Gyvūnams, su ŪIP I ir II stadijomis, inkstų funkcija gali atsistatyti per 2 – 5 dienas, o gyvybei pavojingos azotemijos bei elektrolitų disbalansui sustabdyti reikalingas tik trumpalaikis gydymas. Pacientų, kuriems pasireiškė vėlyvesnės stadijos ŪIN, inkstų funkcijos atstatymui gali reikėti kelių savaičių palaikomojo gydymo. Gyvūnai, su IV ir V stadijos ŪIN, gali gaišti po 5 – 10 dienų, nepaisant tinkamo įprastinio palaikomojo gydymo, nebent jiems IPT būtų taikoma neribotą laiką (1).

Kūno skysčių kiekio trūkumas yra klasikinė ŪIP priežastis ir pasekmė. Skysčių terapija gydyme išlieka viso medikamentinio gydymo pagrindu (13,74,77). Skysčių terapija yra grindžiama tuo, kad ja siekiama tinkamai atkurti sisteminį ir inkstų hemodinaminį pakankamumą bei šlapimo susidarymą (1). Dehidracija, tarpląstelinio skysčio tūrio sumažėjimas ir hipovolemija, gyvūnams dažniausiai pasireiškia dėl pykinimo, vėmimo ar diarėjos. Kartais vyraujantis sutrikimas yra hemoragijos (75,77).

1.3. Ūmaus ir lėtinio inkstų nepakankamumo diferenciacija

Kartais atskirti ūmų nuo lėtinio inkstų nepakankamumo yra sudėtinga, tačiau ši diferenciacija yra svarbi ir lemianti tolimesnę eigą, nes ŪIN yra galimai grįžtamas, o lėtinis – ne. Padėti gali anamnezė, fiziniai duomenys, inkstų dydžio nustatymas bei hematokritas. Esant LIN, inkstai dažniausiai maži (gali būti ir normalaus dydžio, o kartais net padidėję), o esant ŪIN inkstai normalaus dydžio (arba šiek tiek padidėję). Jei atliekant klinikinį tyrimą, pastebimas svorio sumažėjimas ir prastai atrodantis kailis – tai gali būti LIN pasekmė, tačiau tai pasireiškia ne visada. Taip pat ne visada, tačiau dažnai esant LIN stebima atsinaujinanti anemija. Kadangi dėl LIN išsivysto antrinis hipertiroidizmas, tai prieskydinės liaukos echoskopija gali padėti diferencijuoti LIN nuo ŪIN (13). Buvo atliktas tyrimas, kurio metu ultragarsu tirtos prieskydinės liaukos šunų, sergančių inkstų nepakankamumu bei kliniškai sveikų. Kaip ir buvo tikimasi, tyrimo metu nustatyta, kad šunims, sergantiems LIN prieskydinės liaukos dydžiai svyravo tarp 3,9 ir 8,1 mm (vidurkis 5,7 mm), šunims, sergantiems ŪIN liaukos dydžiai buvo 2,4 – 4,0 mm (vidurkis 2,7 mm), o kontrolinėje grupėje (kliniškai sveikų šunų) prieskydinės liaukos buvo 2,0 – 4,6 mm (vidurkis 3,3 mm). Nors kliniškai sveikų ir sergančių ŪIN ultragarsiniai matavimai skyrėsi nedaug, tačiau sonografinį tyrimą galima taikyti diferencijuojant LIN nuo ŪIN (78).

21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir tiriamieji gyvūnai

Duomenys buvo rinkti vienoje Panevėžio smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Jie buvo renkami nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. Per šį laikotarpį klinikoje apsilankė 3322 pacientai. Iš jų 2517 šunų, 797 katės ir 8 kiti gyvūnai. Klinikoje apsilankantys pacientai buvo registruojami, renkami išsamūs jų anamnesis vitae et morbi duomenys.

Atskirai vertintas kačių sergamumas šlapimo sistemos ligomis. Katės, kurios nepaisant ŪIN sirgo gretutine liga, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar kepenų nepakankamumu, nebuvo įtrauktos į tyrimą. Tyrimui buvo atrinkta 11 kačių. Jos buvo įvairaus amžiaus, mišrūnės ir grynaveislės, laikomos namuose ir išeinančios į lauką, patelės ir patinai. Remiantis IRIS nustatyta ribine verte tyrimui atrinktos katės su ŪIN, buvo laikomos tokios, kurių Cre kraujo serume buvo didesnis nei 141 µmol/l (43,79), o BUN didesnis nei 12,1 mmol/l (80) ir kraujo biocheminiai tyrimai buvo daryti du kartus – pirmą kartą pacientui apsilankius klinikoje ir antrą kartą po 48 – 72 val. intervalo. Diagnozuojant ūmų inkstų nepakankamumą taip pat buvo remiamasi anamneze, atlikto klinikinio tyrimo duomenimis, laboratorinių tyrimų interpretavimu (kraujo biocheminių ir šlapimo tyrimų) bei kiekvienu atveju individualiai, kartais būtinaisiais ultragarsiniu bei rentgeniniu tyrimu.

Visi tyrimai buvo atlikti laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu 2011 m. liepos 1 d. (Nr. XI-1189, 2010-11-30, Žin., 2010, Nr. 148-7563) ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu 2012 m. spalio 3 d. Nr. XI-2271 (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2000, Nr. 61-1808; 2001, Nr. 99-3521; 2003, Nr. 74-3418; 2004, Nr. 25-753). Tyrimai buvo atliekami gavus šeimininko raštišką sutikimą. Gydymui buvo naudojami tik legalūs, pagal teisės aktus reglamentuoti ir registruoti vaistai.

2.2. Laboratorinių tyrimų analizė

Kraujas buvo imamas iš priekinės kojos poodinės venos v. cephalica antebrachi, arba iš blauzdos venos v. saphena, prieš tai nukirpus nedidelį kailio plotelį toje vietoje, kur bus duriama adata. Veną užspaudus aukščiau alkūnės arba kelio sąnario (priklausomai nuo to iš kurios venos bus imamas kraujas) ir laukiama, kol ji išryškės. Kraujas imamas vienkartine sterilia adata sujungta su sandariu mėgintuvėliu. Po kraujo paėmimo dūrio vieta prispaudžiama spiritu suvilgytu vatos tamponėliu. Biocheminiam kraujo tyrimui naudojamas kraujo serumas, todėl kraujas imamas į mėgintuvėlį be jokių priedų. Kad gauti serumą, kraujas centrifuguojamas 10 – 15 min., esant 1500 apsisukimų per minutę. Prieš centrifugavimą kraujas palaikomas ramybėje apie 10 min. Kraujas tiriamas nedelsiant po kraujo paėmimo, kad būtų gauti kuo tikslesni duomenys.

22 Kraujo biocheminis tyrimas atliekamas „Arkray Spotchem SP – 4430” kraujo analizatoriumi. Buvo tiriami šie rodikliai: T-Pro, Alb, BUN, UA ir Cre. Kraujo biocheminis tyrimas darytas pirmą dieną, kai gyvūnas atvestas į kliniką ir antrą kartą kartotas praėjus 48 – 72 val. intervalui. UA buvo mažai informatyvus, nes visų tyrimų metu buvo nustatytas žemesnis nei 59 µmol/L (angl. under 59). Dėl to šis rodiklis nebuvo įtrauktas į platesnę analizę.

Šlapimą dažniausiai paimdavo šeimininkai, gyvūnui šlapinantis. Kai kurioms katėms jis buvo imamas steriliu šlaplės kateteriu „Krusse BUSTER Cat Catheter, 1.0 x 130 mm“. Cheminis šlapimo tyrimas atliekamas „Urine Analyzer URIT – 50“ šlapimo analizatoriumi. Paimtas tiriamas šlapimas (ne vėliau, kaip per 1,5 val. nuo paėmimo) išmaišomas ir į jį įmerkiama indikatorinė juostelė, kuri dedama į analizatorių. Buvo nustatomi tokie šlapimo biocheminiai rodikliai: LEU, KET, NIT, URO, BIL, PRO, GLU, SG, BLD, pH. Šlapimo nuosėdų tyrimui šlapimas supilamas į sterilų švirkštą ir palaikomas adata žemyn jo nemaišant apie 30 min., kad esamos nuosėdos nusėstų ant dugno. Šlapimo lašas su likusiomis nuosėdomis užpilamas ant objektinio stiklelio ir tiriamas mikroskopu „Olympus CX21“.

Kai kuriais atvejais papildomai buvo tiriama ultragarsu „TELEMED Ultrasound Diagnostic System ClarUs Mac“ bei daromas rentgenologinis tyrimas rentgeno aparatu „IBIS X RAY Systems Simply Evo“.

2.3. Statistinė duomenų analizė

Kad būtų galima išsamiau įvertinti kačių, apsilankiusių klinikoje sergamumą įvairių sistemų ligomis, bei kačių sergamumą ŪIN, atlikome statistinę analizę. Taip pat buvo atlikta analizė, nustatyti kiek kačių per dvejus metus sirgo šlapimo sistemos ligomis ir kiek iš jų pasireiškė ŪIN.

Gauti duomenys sugrupuoti pagal: veislę; lytį; amžių; svorį; pagal metų ketvirčius, kuomet pasireiškė liga; pagal tai ar gyvūnas išeina į lauką, ar ne; kastruotas jis, ar ne; išgyveno, ar ne; pagal pasireiškusius simptomus; pagal ligos etiologiją. Taip pat patys tyrimo rezultatai sugrupuoti pagal ŪIP stadijas ir suskirstyti į grupes pagal šlapalo, kreatinino bei albuminų kiekį kraujyje. Vykdant duomenų analizę, duomenys buvo grupuojami ne daugiau kaip po du požymius.

Visi statistiniai paskaičiavimai buvo atlikti kompiuterine programa „Microssoft Office Excel 2013“. Su šia programa buvo skaičiuojami gautų duomenų vidurkiai (x), taip pat vidutinis kvadratinis nuokrypis (σ) bei variacijos koeficientas (Cv, %). Vienfaktorinė dispersinė analizė (angl. one-way analysis of variance) (ANOVA) taikyta nustatyti koreliacijos koeficientą (r) bei determinacijos koeficientą (R²) tarp kraujo biocheminių rodiklių. Pagal Stjudentą nustatytas vidurkių skirtumo patikimumas (p) ir rezultatai buvo laikomi patikimais, kai p<0,001, p<0,01, p<0,05, o rezultatai nepatikimi, kai p>0,05.

23

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Kačių sergamumas 2013.10.01 – 2015.09.30

Per dvejus metus klinikoje apsilankė 797 katės. Tai sudarė 24 proc. visų pacientų. Pirmaisiais metais (2013.10.01 – 2014.09.30) buvo gydytos 394 katės, o antraisiais metais (2014.10.01 – 2015.09.30) – 403. Per metus klinikoje apsilankančių kačių skaičius skyrėsi tik 2 proc. – antraisiais metais apsilankė 9 katėmis daugiau, nei pirmaisiais metais.

2 paveiksle pavaizduotas kačių sergamumas per dvejus metus. Dažniausiai šeimininkai į kliniką atnešė kates profilaktiniais tikslais. Šios priežastys pirmaisiais metais sudarė 28 proc., o antraisiais 23 proc. visų gydytų kačių. Į profilaktinę patikrą priskiriama kačių vakcinavimas, apžiūra bei konsultacijos gyvūno priežiūros bei laikymo klausimais, taip pat higieninės procedūros.

Pirmaisiais metais rečiausiais katės sirgo nervų sistemos bei širdies ir kraujagyslių ligomis – jos sudarė tik po 1 proc. visų sirgusių kačių. Antraisiais metais tai pat rečiausiai katėms pasireiškė nervų sistemos sutrikimai. Jų buvo vos 3 atvejai (1 proc. visų kačių). Per dvejus metus profilaktinė patikra atlikta 200 kačių (25 proc.), antroje vietoje pagal dažnumą buvo virškinimo trakto ligos – 155 kačių (20 proc.), 11 kačių mažiau atvyko dėl kvėpavimo sistemos ligų, jų buvo 144 (18 proc.). Šlapimo sistemos ligos sudarė 10 proc. visų kačių ligų (81 katė), odos ligos buvo diagnozuotos 70 kačių (9 proc.), judėjimo sistemos ligos 65 katėms (8 proc.), lytinės sistemos ligos 42 katėms (5 proc.), po 2 proc. sudarė medžiagų apykaitos ligos (18 kačių) bei širdies ir kraujagyslių ligos (14 kačių). Ir likusioms 8 katėms (1 proc.) buvo diagnozuotos nervų sistemos ligos.

2 pav. Kačių sergamumas per dvejus metus (2013.10.01 – 2015.09.30) Kvėpavimo sistemos ligos 18% Virškinimo trakto ligos 20% Širdies ir kraujagyslių ligos 2% Šlapimo sistemos ligos 10% Lytinės sistemos ligos Medžiagų apykaitos ligos 2% Nervų sistemos ligos 1% Odos ligos 9% Judėjimo sistemos ligos 8% Profilaktinė patikra 25%

24

3.2. Kačių šlapimo sistemos ligos 2013.10.01 – 2015.09.30

Pirmaisiais metais (2013.10.01 – 2014.09.30) šlapimo sistemos ligomis sirgo 36 katės. Tai sudarė 9 proc. visų sirgusių kačių. Antraisiais metais (2014.10.01 – 2015.09.30) sirgo 25 proc. (9 katėmis) daugiau kačių, nei pirmaisiais. Jų buvo 45 katės ir tai sudarė 11 proc. visų kačių, per antruosius metus apsilankiusių klinikoje.

Šlapimo sistemos ligos buvo suskirstytos į šlapimo pūslės uždegimą (cistitą), akmenligę (urolitiazę)/kristaluriją (kuri nebuvo komplikuota inkstų nepakankamumu), inkstų uždegimą (pielonefritą), neoplaziją, LIN bei ŪIN.

Kaip matome 3 paveiksle beveik visos šlapimo sistemos ligos lyginant pirmus metus su antrais proporcingai pasireiškė panašiu dažnumu. Daugiausiai kačių per du metus buvo diagnozuotas cistitas. Iš viso 26 katėms (32 proc.). Antras pagal pasireiškimo dažnumą buvo nustatytas LIN. Tai sudaro maždaug ketvirtadalį visų šlapimo sistemos ligų. Pirmaisiais metais sudarė 25 proc. visų šlapimo sistemos ligų, o antraisiais 27 proc. Antraisiais metais, lyginant su cistito pasireiškimu (31 proc. visų kačių), tik dviem pacientais mažiau diagnozuotas LIN. Tai sudarė 27 proc. (12 kačių). Urolitiazė ar kristalurija buvo trečia pagal pasireiškimą. Ji buvo diagnozuota mažiau nei penktadaliui visų kačių ir sudarė 15 proc. (12 kačių). Rečiausiai buvo diagnozuojami neoplaziniai šlapimo išskyrimo sistemos pokyčiai – 5 katėms (6 proc.) bei pielonefritai – 6 katėms (7 proc.).

ŪIN per dvejus metus diagnozuotas 11 kačių (14 proc.). Pirmaisiais metais buvo 4 atvejai ir tai sudarė tik 11 proc. visų šlapimo sistemos ligų, o antraisiais metais ŪIN diagnozuotas net 3 katėmis daugiau, nei pirmaisiais. 7 katėms, kurios sudarė 15 proc. šlapimo išskyrimo organų ligų per 2014.10.01 – 2015.09.30 buvo nustatytas ŪIN.

3 pav. Kačių sergamumas šlapimo sistemos ligomis (2013.10.01 – 2015.09.30)

12 7 2 2 9 4 14 5 ₄ 3 12 7 26 12 6 ₅ 21 11 0 5 10 15 20 25 30 K ači ų sk .

25

3.3. Kačių ūmus inkstų nepakankamumas

3.3.1. Kačių ŪIN pasireiškimas per dvejus metus

Metai buvo suskirstyti į ketvirčius ir palygintas kačių, apsilankiusių skirtingais ketvirčiais skaičius. 4 paveiksle matomas visų kačių pasiskirstymas skirtingais metų ketvirčiais. Daugiausiai kačių per dvejus metus užregistruota 2014 m. III-čiąjį ketvirtį. Jų buvo 117 ir tai sudarė 15 proc. visų per dvejus metus gydytų kačių. Kitus 15 proc. kačių šeimininkai į kliniką atnešė 2015 m. III-čiąjį ketvirtį. Per pirmųjų ir antrųjų metų III-čiuosius ketvirčius apsilankė daugiausiai pacientų – jų buvo net 29 proc. (233 katės) visų kačių, apsilankiusių per dvejus metus. Mažiausias skaičius kačių klinikoje pasirodydavo metų I-ajį ketvirtį. Tiek pirmųjų, tiek antrųjų metų I-siais ketvirčiais užregistruota po 82 kates. Tai sudaro po 10 proc. visų kačių skaičiaus.

Mažiausiai gydyta kačių I-siais ir IV-taisiais metų ketvirčiais. Per dvejus metus I-siais ketvirčiais kačių buvo 164 (21 proc.), o IV-taisiais – 187 (23 proc.). II-siais ketvirčiais apsilankė 213 kačių (27 proc.) ir per juos, kaip ir per IV-sius metų ketvirčius, ŪIN buvo diagnozuotas tik 2 katėms. Nepaisant mažiausio ir didžiausio skaičiaus užregistruotų kačių skirtingais ketvirčiais, jais pasiskirsčiusių kačių skaičius per du metus buvo panašus. Jis svyravo nuo 21 proc. iki 29 proc.

ŪIN atvejų daugiausiai diagnozuota 2015 m. III-čiąjį ketvirtį. Jų buvo net 4 ir tai sudarė net 36,4 proc. visų kačių, kurioms per pastaruosius dvejus metus diagnozuotas ŪIN. 2014 m. III-čiąjį ir 2015 m. II-ąjį ketvirčiais ŪIN nebuvo diagnozuotas nei vienai katei, nepaisant to, kad per šiuos ketvirčius apsilankė 228 katės ir tai sudarė 29 proc. visų kačių pacientų per dvejus metus.

4 pav. Visos gydytos katės ir kačių ŪIN pasireiškimas skirtingais metų ketvirčiais (2013.10.01 – 2015.09.30)

5 paveiksle pavaizduota kaip kačių ŪIN per dvejus metus pasireiškia skirtingais metų laikais. Daugiausiai ŪIN atvejų diagnozuota vasarą, jie buvo net 4 (36,4 proc.). Rudens laiku nustatyti 3

93 82 102 117 94 82 111 116 1 1 2 0 1 2 0 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 120 2013 m. IV ketvirtis 2014 m. I ketvirtis 2014 m. II ketvirtis 2014 m. III ketvirtis 2014 m. IV ketvirtis 2015 m. I ketvirtis 2015 m. II ketvirtis 2015 m. III ketvirtis

26 atvejai (27,3 proc.). Pavasarį bei žiemą diagnozuota po du atvejus ir tai sudarė po 18,2 proc. visų ūmaus inkstų nepakankamumo atvejų dviejų metų laikotarpyje.

5 pav. Kačių ŪIN pasireiškimas skirtingais metų laikais dviejų metų laikotarpyje (2013.10.01 – 2015.09.30)

6 paveiksle matome, kad pirmaisiais metais į kliniką skirtingais metų laikais atvesta po 1 katę, sirgusią ŪIN ir tai sudarė po 25 proc. visų pirmaisiais metais nustatytų ŪIN 4 atvejų. Antraisiais metais daugiausia kačių ŪIN diagnozuota vasarą (43 proc.) ir rudenį (29 proc.). Tuo tarpu žiemą ir pavasarį šeimininkai atvedė po 1 katę su ūmiu inkstų nepakankamumu.

6 pav. Kačių ŪIN pasireiškimas skirtingais metų laikais pirmaisiais bei antraisiais metais

3.3.2. Kačių ŪIN pasireiškimas skirtingoms lytims

Visos ŪIN sergančios katės buvo suskirstytos pagal lytį (7 pav.). Pirmaisiais metais (2013.10.01 – 2014.09.30) ūmus inkstų nepakankamumas buvo diagnozuotas 2 kačių patelėms bei 2 patinėliams. Lyties predispozicija buvo lygi tiek patelių, tiek patinų atžvilgiu. Tačiau antraisiais metais (2014.10.01 – 2015.09.30) ŪIN buvo nustatytas 5 patinams ir tik 2 patelėms. Šiais metais

18% 18% 36 % 27% Žiema Pavasaris Vasara Ruduo 1 1 1 1 1 3 1 2 0 1 2 3 4 2013.10.01 - 2014.09.30 2014.10.01 - 2015.09.30

27 patinams liga pasireiškė 2,5 karto dažniau, nei praeitais metais ir 2,5 karto dažniau nei patelėms antraisiais ar pirmaisiais metais.

Per dvejus metus ŪIN dažniau diagnozuotas patinams (63,6 proc.), nei patelėms (36,4 proc.). Patinų sirgo 3 daugiau nei patelių.

7 pav. Patinų ir patelių sergamumas ŪIN

3.3.3. Kačių veislės predispozicija sergant ŪIN

Kačių ŪIN ligos pasireiškimo duomenys pagal veislę pateikti 8 paveiksle. Iš tirtų 11 kačių, 7 buvo mišrūnės ir 4 veislinės. Mišrūnės sudarė 63,6 proc. visų ŪIN sirgusių kačių. Veislinių kačių buvo 2,5 karto mažiau – 1 Persų katė, 1 Rusų mėlynoji, 1 Egzotų bei 1 Siamo katė.

8 pav. Kačių sergamumas ŪIN pagal veislę

3.3.4. Priežastys, sukėlusios kačių ŪIN

Kačių, sirgusių ūmiu inkstų nepakankamumu priežastys buvo suskirstytos į prerenalines, renalines ir postrenaalines. 9 paveiksle pavaizduota kiek kačių ŪIN buvo nulemtas šių priežasčių. Daugiausiai nustatytos renalinės priežastys. Jų buvo 45,5 proc. (5 katės), 10 proc. mažiau buvo nustatyta prerenalinių priežasčių – 4 katėms. Ir rečiausiai pasireiškusi ŪIN etiologija buvo postrenalinės kilmės. Tai sudarė mažiau nei penktadalį (2 katės) visų ŪIN sirgusių kačių.

2 2 2 5 4 7 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Patelės, ♀ Patinai, ♂

2013.10.01 - 2014.09.30 2014.10.01 - 2015.09.30 Bendrai per 2 metus

Mišrūnės 64% Siamo 9% Rusų mėlynoji 9% Persų 9% Egzotų 9% Veislinės 36%

28

9 pav. Priežastys, nulėmusios kačių ūmų inkstų nepakankamumą

Katės buvo sugrupuotos pagal lytį ir ŪIN etiologiją. Tai parodyta 10 paveiksle. Preranalinės kilmės priežastys pasireiškė vienodai tiek patelėms, tiek patinams – po 50 proc. Renalinė etiologija patelėms pasireiškė rečiau, nei patinams – 3 patinai ir 2 patelės. Postrenalinės priežastys nepasireiškė nei vienai patelei, bet buvo nustatytos 2 patinams, ir jie sudarė 100 proc. visų kačių su postrenalinės kilmės ŪIN.

10 pav. Lyties įtaka ŪIN lėmusioms priežastims

3.3.5. Kačių amžiaus įtaka ŪIN pasireiškimui

2 lentelėje pavaizduotas kačių, kurioms buvo diagnozuotas ŪIN amžius. Kačių, sergančių ūmiu inkstų nepakankamumu, amžiaus vidurkis buvo 7,2 ± 1,6 metai, o mediana lygi 8. Dažniausiai buvo atvedamos skirtingo amžiaus katės, tačiau iki 1 metų buvo atvestos dvi (2,5 mėn. ir 4,5 mėn.) ir tai sudarė 18 proc. visų kačių. Kates suskirsčius į 3 amžiaus intervalus po 5 metus, nustatyta, kad ŪIN sergančios katės dažniau buvo arba iki 5 metų, arba nuo 10 iki 15 metų amžiaus. Į kliniką buvo atvestos 3 katės (27,3 %) su ŪIN, kurių amžius buvo nuo 5 iki 10 metų.

36% 46% 18% Prerenalinės Renalinės Postrenaalinės 2 ₃ 2 2 2 0 0 1 2 3 4

Prerenalinės Renalinės Postrenalinės

Kač

ių

s

k.

29

2 lentelė. Kačių, sergančių ŪIN amžius

Amžius, metais <1 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 Iš viso

Kačių sk. (n) 2 0 1 1 0 0 1 0 1 1 0 1 1 1 0 1 11

Proc. 18 0 9 9 0 0 9 0 9 9 0 9 9 9 0 9 100

Kačių amžius suskirstytas į šešias grupes. Taip pat katės buvo sugrupuotos pagal priežasčių pasireiškimą esant skirtingoms amžių grupėms. 11 paveiksle matome, kad daugiausiai ŪIN sergančių kačių buvo pirmoje amžiaus grupėje, t.y. iki 3 metų amžiaus. Ši amžiaus grupė sudarė 27,3 proc. (3 katės) visų sirgusių kačių. Renalinės kilmės priežastys sudarė 75 proc. visų kačių, priskirtų pirmai amžiaus grupei. Mažiausias sergamumas, po 1 katę, buvo pastebimas antroje amžiaus grupėje (3 – 5 metų) ir šeštoje grupėje (15 – 17 metų).

11 pav. ŪIN priežastys esant skirtingiems amžiaus intervalams

3.3.6. Kačių, sergančių ŪIN svoris

12 paveiksle nurodomas kačių, sergančių ŪIN svoris. Mažiausias svoris buvo 2,5 kg, o didžiausias 4,6 kg. Visų kačių svorio vidurkis 3,8 ± 0,2 kg. Jei atmestume 2 kačiukus iki 1 metų amžiaus, tuomet kačių, sergančių ŪIN svoriai būtų panašūs ir vidurkis siektų 4,1 kg.

12 pav. Kačių, sergančių ŪIN svoris 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 0 1 2 3 4 0-3 3-6 6-9 9-12 12-15 15-18 Kačių sk. Kač ių am žiu s, m .

Prerenalinis Renalinis Postrenalinis

3,8 4,2 _4,1 4,5 _4,1 2,5 2,8 4,4 4,6 3,7 3,5 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 Sv or is, k g

30 Kačių svoriai buvo suskirstyti į 5 kategorijas. 13 paveiksle matome, kad daugiausiai kačių (54,6 proc.) priskiriama grupei, kurių svoris yra nuo 4 iki 5 kg. 27,3 proc. visų ŪIN sergančių kačių sudarytų grupė nuo 3 iki 4 kg ir tik 2 katės (18,2 proc.) priskiriamos grupei nuo 2 iki 3 kg.

13 pav. Kačių, sergančių ŪIN svoris, suskirstytas į 5 kategorijas

3.3.7. Kačių ŪIP stadijos

Katės buvo suskirstytos pagal ūmaus inkstų nepakankamumo stadiją pagal kreatinino kiekį kraujo serume, remiantis IRIS rekomendacijomis. 14 paveiksle pavaizduota kiek kačių pasireiškė skirtingos ŪIP stadijos. Matome, kad I ŪIP stadija nebuvo pasireiškusi nei vienai katei. II stadija pasireiškė 2 katėms (18,2 proc.). III ir IV stadijos ŪIP buvo nustatytos dažniausiai. Šioms stadijoms priskirta po 4 kates. Kartu sudėjus, III ir IV stadijos ŪIP pasireiškė beveik trečdaliui visų, ūmiu inkstų nepakankamumu sirgusių kačių (72,7 proc.). 1 katei buvo pripažinta V stadija ir tai sudarė tik 9,1 proc. visų kačių.

14 paveikslas. Katės suskirstytos į ŪIP stadijas (pagal IRIS)

Taip pat analizuotas kačių išgyvenamumas remintis nustatytai ŪIP stadijai (15 pav.). Iš viso neišgyveno 2 katės (18,2 proc.). Abejoms katėms buvo pasireiškusi sunkus ŪIP – IV ir V stadijos. Iš 4 kačių, kurioms pasireiškė IV stadija, neišgyveno tik 25 proc. kačių (1 katė).

0 2 3 6 0 0 1 2 3 4 5 6 7 1-2 2-3 3-4 4-5 5-6 Kačių svoris, kg I stadija <140 μmol/l; 0% II stadija 141 – 220 μmol/l; 18% III stadija 221 – 439 μmol/l; 36,4 % IV stadija 440 – 880 μmol/l; 36,4 % V stadija >880 μmol/l; 9%

31

15 paveikslas. Kačių išgyvenamumas esant skirtingoms ŪIP stadijoms

3.3.8. Kačių su ŪIN anamnezės ir klinikinio tyrimo duomenys 3.3.8.1. Kačių gyvenimo sąlygos bei kastracijos atlikimas

Kačių, sirgusių ŪIN, šeimininkai išsamiai apklausti ir vykdyta analizė. Pirmiausia katės buvo suskirstyta pagal galimybę išeiti į lauką ir pagal tai ar jai atlikta kastracija. Katės surūšiuotos pagal veisles ir duomenys apie gyvūno gyvenimo sąlygas bei kastraciją pateikti 3 lentelėje.

Matome, kad iš 7 mišrūnių, 4 katės (57,1 proc.) turi galimybę išeiti į lauką ir yra kastruotos, tuo tarpu tik viena, pati jauniausia katė (14,3 proc.), gyvena namuose ir yra nekastruota. Iš 4 veislinių kačių, visos (100 proc.) yra kastruotos, o 3 (75 proc.) iš jų neturi galimybės išeiti į lauką. Iš visų 11 kačių 5 (45,5 proc.) katės yra kastruotos ir išeinančios į lauką. Tuo tarpu nekastruota ir gyvenanti namuose yra tik viena katė iš 11 ir tai sudaro tik 9,1 proc. visų kačių.

3 lentelė. Kačių, sergančių ŪIN duomenys apie gyvenimo sąlygas bei kastraciją Nr. Veislė Išeina į lauką ar ne Atlikta kastracija ar ne

1. Mišrūnas _{1 1} 2. Mišrūnas _{1 1} 3. Mišrūnas _{1 1} 4. Mišrūnas _{1 1} 5. Mišrūnas _{1 0} 6. Mišrūnas _{1 0} 7. Mišrūnas _{0 0} 8. Siamo 1 1 9. Egzotas 0 1 10. Persų 0 1 11. Rusų mėlynasis 0 1 Viso (n) 7 8 0 – ne, 1 – taip 2 4 3 1 1 0 1 2 3 4 5 <140 μmol/l 141 – 220 μmol/l 221 – 439 μmol/l 440 – 880 μmol/l >880 μmol/l I II III IV V Išgyveno Neišgyveno