LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS
FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR HIGIENOS KATEDRA
Ilona Černiauskienė
EKOLOGIŠKO PIENO GAMYBA IR PERDIRBIMO
PERSPEKTYVOS LIETUVOJE
Magistro darbas
Darbo vadovas: Prof. dr. Bronius Bakutis
Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Maisto saugos ir higienos katedroje. Tyrimų duomenys buvo renkami Lietuvos ekologiniuose ūkiuose bei VšĮ “Ekoagros” ir VĮ “Pieno tyrimai”.
Magistro darbą paruošė: Ilona Černiauskienė
(parašas)
Magistro darbo vadovas: prof. dr. Bronius Bakutis (LVA Maisto saugos ir higienos katedra)
(parašas)
Recenzentas (ai):
TURINYS
TERMINŲ IR SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS ... 3
1. ĮVADAS... 4
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6
2.1. Reikalvimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui... 6
2.2. Ekologiško ir įprastinio pieno aksiomos Europos Sąjungos šalyse... 8
2.3. Pieno sanitariniai rodikliai ir cheminė sudėtis ... 9
2.3.1. Pieno sanitarija ... 9
2.3.2. Ekologiško pieno savybės ir kokybės rodikliai... 10
2.3.3. Pieno kokybės teisinis reglamentavimas... 11
2.4. Galvijų laikymo technologijos ir būdai... 13
2.4.1. Pririštų galvijų laikymas... 14
2.4.2. Palaidų galvijų laikymas ... 14
2.5. Aplinkos veiksnių įtaka karvių sveikatingumui ... 15
2.5.1. Oro temperatūra ... 16
2.5.2. Oro judėjimo reikšmė... 16
2.5.3. Oro drėgnis karvidėse... 17
2.5.4. Oro dulkėtumas ir mikroorganizmai galvijų laikymo patalpose ... 17
2.5.5. Kenksmingų dujų poveikis... 18
2.5.6. Apšvietimo parametrai gyvulininkystės patalpose... 19
2.5.7. Įvairių veiksnių poveikis karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose... 19
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA... 20
4. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22
4.1. Ekologinės gyvulininkystės plėtra Lietuvoje 2006 metais... 22
4.2. Ekologiško pieno gamybos plėtra Europos Sąjungoje ... 23
4.3. Ekologiško pieno sanitarinių pieno rodiklių ir gamybos sąlygų ryšys ekologiniuose Lietuvos ūkiuose ... 26
4.4. Pagaminto pieno palyginamoji analizė ekoloiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose... 29
4.5. Ekologiško pieno perdirbimo galimybės ir perspektyvos ... 34
5. IŠVADOS ... 36
6. SANTRAUKA ... 37
7. LITERATŪRA... 39
TERMINŲ IR SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS Besaitis laikymo būdas – gyvuliai laikomi palaidi.
Boksas – šoninėmis pertvaromis atitverta be ėdžių vieta tvarte nepririštam galvijuo gulėti. ES - Europos Sąjunga.
Perdarynė – atitverta iš dviejų pusių vieta su ėdžiomistvarte gyvuliui stovėti. Saitinis laikymo būdas – gyvuliai laikomi pririšti.
TPT-1-97 – galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklės, 1997 m. SLS – somatinių ląstelių skaičius.
BBU – bendras bakterinis užterštumas. NH3 – amoniakas.
1. ĮVADAS
Ekologinis ūkininkavimas tampa vis populiaresnis Europoje bei kitose pasaulio šalyse; be abejonės, jis yra vienas iš sparčiausiai besivystančių žemės ūkio sektorių (Rembialkowska, 2006).
Nežiūrint visuomenėje paplitusio įsitikinimo, kad ekologiškas maistas sveikesnis nei pagamintas įprastinio ūkininkavimo būdu, šiam teiginiui pagrįsti, surinkti reikalingus įrodymus yra sunku. Sunkumų kyla todėl, kad buvo atlikta labai nedaug tyrimų ir dauguma surinktų mokslinių duomenų yra pasenę arba pagrįsti neadekvačiais tyrimais. Naujai pasirodę moksliniuose straipsniuose duomenys analizuoja skirtumus tarp įprastinės ir ekologinės maisto gamybos (Lietz, 2006).
Taigi, požiūris, kad ekologiškas pienas yra sveikesnis nei įprastiniame ūkyje pagamintas, yra paremtas tuo, kad tokio pieno yra geresnės sensorinės savybės, jame mažiau pesticidų bei sintetinių trašų likučių, o taip pat daugiau maistinių bei apsauginių fitocheminių medžiagų.
Ekologiškas ūkininkavimas - tai tausojančiosios ūkininkavimo sistemos dalis ir gyvybinga alternatyva tradiciniam ūkininkavimui. Ekologiškame ūkininkavime vienas pagrindinių elementų, turinčių įtakos gyvulių sveikatingumui ir pieno kokybei yra tvartas ir jo aplinka. Patalpų mikroklimatui reikšmės turi klimatinės sąlygos, tvartų konstrukcijos ir statybai panaudotos medžiagos, oro apykaita tvarte, gyvulių skaičius, mėšlo ir srutų tvarkymas, drėgmė, įvairios dujos (Zemeckis, Ribašauskienė, 2003).
Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu (Žekonienė, Rutkovienė, 2001).
Per paskutinius dešimtmečius vartotojų pasitikėjimas maisto produktų kokybe labai sumažėjo. Vartotojai pradėjo ieškoti saugesnių ir geriau kontroliuojamų maisto produktų, pagamintų aplinkai draugiškesnėje sistemoje. Paplitusi nuomonė, kad ekologiškai pagamintas maistas patenkina šiuos poreikius; iki šiol atlikti tyrimai iš dalies patvirtino šią nuomonę (Rembialkowska, 2006).
Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Ekologiškose fermose pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas drėgmės kiekiui
patalpose sumažinti, todėl būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą (Bakutis, 2003).
Apšvietimas, temperatūra, oro drėgnumas, oro cirkuliacija, vėdinimas ir kitos aplinkos sąlygos, kaip antai dujų koncentracija ar triukšmo intensyvumas toje vietoje, kurioje yra laikomas gyvūnas, atsižvelgiant į jo rūšį ir išsivystymą, prisitaikymą prie aplinkos ar prijaukinimą, turi būti tokie, kad atitiktų jo fiziologinius ir etologinius poreikius pagal nusistovėjusią patirtį ir mokslą (Europos konvencija dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos, 2006).
Ekologiško pieno gamyba Europoje tapo labai svarbi. ES įvedė taisykles standartizuojančias ekologinio pieno gamybą visose Europos šalyse. Ekologiškų produktų rinka nuolat didėja ir dar nepasiekė stabilumo. Daugeliu atveju rinka yra skatinama ir ji dar nėra užpildyta ekologiškais produktais (Rosati, Aumaitre, 2004).
Šio darbo tikslas buvo atlikti ekologiško pieno gamybos sąlygų tyrimus ir perdirbimo galimybių studiją Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
• Išanalizuoti ekologiško pieno gamybos plėtros mąstus Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse.
• Ištirti ekologiško pieno gamybos sąlygas ekologiniuose Lietuvos ūkiuose ir nustatyti sąsają su sanitariniais pieno rodikliais.
• Atlikti pagaminto pieno kokybės lyginamąją analizę ekologiškuose ir įprastinės gamybos ūkiuose.
• Įvertinti ekologiško pieno perdirbimo galimybes ir perspektyvas. Darbo apimtis:
Darbas susideda iš įvado, literatūros apžvalgos, tyrimų sąlygų ir metodų pateikimo, tyrimų išvadų bei darbe panaudotos literatūros sąrašo ir priedų. Darbas iliustruotas 9 lentelėmis, 6 paveikslais. Darbo apimtis - 46 puslapiai
2. LITERATŪROS APŽVALGA
Ekologinis žemės ūkio sektorius yra vienas dinamiškiausių Europoje. ES dabar nėra kitos tokios žemės ūkio ūkio specializacijos srities, kuri taip sparčiai augtų kaip ekologinė žemdirbystė. Ypač sparčiai ekologinių ūkių skaičius didėjo Skandinavijos ir Viduržemio jūros šalyse. Ekologinio ūkio plėtrai įtakos turi rinkos augimas ir valstybės parama. Tose šalyse, kuriose parama ekologiškai ūkinikaujantiems buvo didelė (Austrijoje, Suomijoje, Italijoje, Švedijoje), ekologiškai ūkininkaujančių skaičius didėjo ypač sparčiai (Zemeckis, Ribašauskienė, 2003). Pvz. Jungtinės Karalystės ekologinė rinka per paskutinius metus išaugo 30-50 % per metus. Vokietija yra antroji svarbiausia ekologiško maisto rinka pasaulyje (Rembialkowska, 2006).
Per pastarąjį dešimtmetį ženkliai susvyravo vartotojų pasitikėjimas maisto produktų kokybe ir sauga, nes su maistu siejamų sveikatos krizių poveikis vis auga. Reaguodama į šią problemą Europos Sąjunga įgyvendina išsamią strategiją, kuria siekiama atkurti žmonių pasitikėjimą maisto sauga ir kokybe "nuo lauko iki stalo", t.y. vykdyti kontrolę visuose maisto tvarkymo etapuose-nuo maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimo iki maisto tiekimo vartotojams. Slots ir kiti autoriai (2006) teigia, kad karvių pieno sudėtis ir savybės yra svarbios ūkinikams, perdirbėjams bei vartotojams, pieno kokybė gali keistis dėl: karvių šėrimo raciono, priežiūros ir laikymo sąlygų, genetikos bei pieno perdirbimo technologijų
2.1.Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui
Sertifikavimo įstaiga “Ekoagros”, siekdama supažindinti pareiškėjus su visais ekologinei gamybai keliamais reikalavimais, parengė leidinį “Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui”, kuriame pateikiamas ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2092/91, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir IFOAM Normų reikalavimų sąvadas. Visiems, besiverčiantiems ekologine žemės ūkio ir maisto produktų gamyba padės geriau susiorientuoti sudėtinguose įstatymų, reglamentų ir taisyklių labirintuose
Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui nustato ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, tvarkymo, realizavimo ir sertifikavimo reikalavimus (Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui, 2006).
Žemės ūkio ir maisto produktai, atitinkantys šių taisyklių reikalavimus, gali būti vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu (Tarybos Reglamentas (EEB), 1991).
Gyvulininkystė-svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio sistemos dalis, sudaranti sąlygas išsaugoti bei pagerinti dirvos derlingumą bei sąlygas darniai ūkio plėtrai. Laikant gyvulius kaupiamos organinės trąšos, tikslingiau panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas (Žemės ūkio ministro įsakymas, 2004).
Ekologinės gamybos ūkyje (pieno krypties taip pat) turi būti ūkininkaujama tausojant aplinką, saugojant kraštovaizdį, biologinę įvairovę, dirvožemį nuo erozijos, siekiant uždaro energijos ir maisto medžiagų apykaitos ciklo. Azoto kiekis, sukauptas mėšle, neturi viršyti 170 kg/ ha žemės ūkio naudmenų per metus.
Ekologiniame pieno ūkyje mėšlas ir nuotekos turi būti tvarkomos pagal mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimus. Gyvulių mėšlo saugyklos turėtų būti tokio dydžio, kad mėšlas būtų išvežamas tik tada, kai augalai gali naudoti maisto medžiagas. Minimalus reikalavimas-kad tilptų 6 mėn. sukauptas mėšlas (Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui, 2006).
Ekologinės gamybos sistemoje genetiškai modifikuotų organizmų ir produktų, pagamintų iš jų, naudojimas yra draudžiamas. Ingredientai, pašarų priedai, pagalbinės medžiagos negali būti genetiškai modifikuoti ar pagaminti naudojant GMO. Genetškai modifikuotų veislių ir rūšių gyvulius veisti ir laikyti ekologinės gamybos ūkiuose draudžiama. Tvarkant ekologiškus žemės ūkio ir maisto produktus draudžiama naudoti genetiškai modifikuotus organizmus ir produktus pagamintus iš jų.
Perėjimas iš įprastinės į ekologinės gamybos sistemą gali vykti visame ūkyje ar jo dalyje. Pereinamasis laikotarpis – dveji ekologinio ūkininkavimo metai (Tarybos Reglamentas (EEB), 1991).
Plėtoti ekologinį pieno ūkį galima tik turint žemės, valdomos nuosavybės teise ar nuomos pagrindais.
Gyvuliai ekologinės gamybos ūkyje turi augti sveiki. Tai pasiekiama parenkant tinkamas veisles ir auginimo metodus.
Karvių sveikatingumas taip pat priklauso ir nuo subalansuotų, geros kokybės pašarų. Projektuojant ir statant pastatus karvėms, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jų laikymo aplinkai. Visi gyvuliai turi turėti galimybę būti atvirame ore arba ganytis.
Karvėms susirgus, pirmenybė teikiama alternatyviems gydymo metodams. Chemoterapija galima naudoti tik išimtinais atvejais. Draudžiama profilaktikai naudoti sintetinius vaistus (Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui, 2006).
Karves ar jų prieauglį galima įsigyti tik iš ekologinės gamybos ūkių. Ypatingais atvejais, suderinus su sertifikavimo tarnyba, galima pirkti gyvulių iš įprastinės gamybos ūkių.
Karvės turi būti šeriamos savo ar kituose regiono ekologinės gamybos ūkiuose išaugintais pašarais. Maksimalus perkamų pašarų kiekis iš įprastinės gamybos ūkio, skaičiuojant sausomis medžiagomis per parą atrajotojams neturi viršyti daugiau kaip 5 %.
Vasarą karvės turi būti ganomos ganyklose. Esant būtinumui, gali būti įrengiami elektriniai ganyklų aptvarai. Gyvuliams būtna sudaryti sąlygas pasislėpti pavėsyje, esant karštam orui, apsisaugoti nuo lietaus, vėjo ir iki soties atsigerti (Žemės ūkio ministro įsakymas, 2004 ). Karvėms ištisus metus turi būti sudarytos sąlygos mocionui. Žiemojimo metu pririštiems gyvuliams mocionas taikomas ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę.
Vėdinimo sistemos turi užtikrinti, kad būtų palaikoma tokia oro cirkuliacija, dulkių lygis, temperatūra, santykinis drėgnis ir dujų koncentracija, kurie nebūtų kenksmingi gyvuliams. Į pastatą turi patekti pakankamai šviežio oro ir šviesos iš lauko. Karvių laikymo patalpos, įrenginiai ir indai turi būti valomi ir dezinfekuojami laikantis veterinarinių sanitarinių reikalavimų. Valymui ir dezinfekavimui gali būti naudojamos priemonės, išvardytos “Ekologinio ūkininkavimo taisyklių” priede (Reikalavimai ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai ir tvarkymui, 2006).
2.2.Ekologiško ir įprastinio pieno aksiomos Europos Sąjungos šalyse Pagal žmonių sveikatos tyrimų rezultatus, priežastys, sukeliančios (širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, piktybinius auglius) yra glaudžiai susijusios su žmonių mityba. Taigi, tema, apie tai, kaip gyvulinės kilmės produktų kokybė įtakoja žmonių sveikatą, kelia vis didesnį susidomėjimą. Susidomėjimo centre yra sočiųjų ir nesočiųjų rūgščių sudėtis ir proporcija, vitaminų, mikroelementų ir makroelementų kiekis. Ekologiškas pienas, savo sudėtimi, visiškai atitinka vartotojų lūkesčius (Szente ir kt., 2006). Kiti šaltiniai nurodo, kad sveikų riebiųjų rūgščių kiekis, kaip omega 3, ekologiškame piene yra 60 % didesnis nei įprastinės gamybos. Taip pat 20 % daugiau antioksidantų ir vitaminų (Oekolandbau, 2006). De Wit ir kiti autoriai (2006) teigia, kad įvairūs naujausi tyrimai rodo teigiamą santykį tarp ekologinio ir įprastinės gamybos ūkių pagaminto pieno, ekologinių ūkių naudai.
Karvių piene yra daug riebalų rūgščių, kai kurios gali būti naudingos žmogaus sveikatai (Ellis ir kt., 2006). Riebiųjų rūgščių sudėtis karvės piene priklauso nuo daugelio faktorių, tai yra
veislė, sezoniškumas, lauko ganyklos, ganiavai skirtos žolės rūšis ir iš pašarų gaunamas riebalų kiekis (Jensen, 2002). Pagal Europos Sąjungos standartus sertifikuotas ekologiškas pienas gali turėti teigiamą riebiųjų rūgščių balansą, atsižvelgiant į omega-3 riebiąsias rūgštis, kadangi dauguma ekologinių pieno ūkių pašarams bei ganymui naudoja dobilus. Be to dauguma autorių pastebėjo didesnį jungtinės linoleno rūgšties kiekį ekologiškame piene ( Jarheis ir kt., 1996; Bergamo ir kt., 2003).
Lyginant ekologinę ir įprastinę pieno ūkio sistemas reikia atkreipti dėmesį į sezoniškumą, karvių veisles ir mitybinius faktorius, nes jų dėka atsiranda riebiųjų rūgščių sudėties skirtumai ekologiškame ir įprastiniame piene. Ekologiškas pienas turi daugiau omega-3 riebiųjų rūgščių ir mažesnį omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių santykį (Ellis ir kt., 2006).
Tačiau ekologinio ūkininkavimo sistemų įtaka jungtinės linoleninės rūgšties kiekiui yra neištirta iki pabaigos, kadangi kituose tyrimuose nebuvo pastebėta jokio skirtumo tarp ekologiško ir įprastinio pieno (Toledo ir kt., 2002).
2.3. Pieno sanitariniai rodikliai ir cheminė sudėtis 2.3.1. Pieno sanitarija
Ekologiškam pienui sanitariniai rodikliai yra identiški pienui, pagamintame įprastinės gamybos ūkiuose.
Pienas turi būti tinkamos cheminės sudėties ir geros higieninės kokybės (Tarybos Direktyva 92/46/EEB). Tai labai svarbu visuomenės sveikatai, pieno produktų kokybei bei pieno tinkamumui perdirbti į pieno produktus. Svetimi pienui komponentai, patenkantys į pieną iš tešmens ar po melžimo, dažnai pablogina jo kokybę. Tai pieno higienos sritis.
Vienas iš svarbiausių pieno sanitarijos uždavinių-sudaryti optimalias sąlygas gauti geros kokybės pienui ir kontroliuoti, kad pirminio apdorojimo, laikymo ir transportavimo metu jis kuo ilgiau išlaikytų natūralias organoleptines, fizikines, biochemines, technologines, biologines (baktericidines bei bakteriostatines) savybes, kad būtų kuo mažiau užteršiamas mikroorganizmais ir nenatūraliomis medžiagomis (mechaninėmis, antibiotikais, dezinfekcinėmis, plovimo ir kt.), kad pienas netaptų žmonių ir gyvulių neužkrečiamųjų ligų šaltiniu (Melžimo mokymo kursai, 2006)
Pienas yra ne tik geras maisto ir energijos šaltinis, bet ir gera terpė mikroorganizmams augti. Pieno produktai yra uždaros arba kontroliuojamos ekosistemos, todėl juose dauginasi tik tam tikros bakterijų rūšys (Liutkevičius ir kt., 2005).
Pieno bakterinio užterštumo šaltinai: karvės tešmuo, spenio kanalas (latakas), oda ir plaukai, pieno fermos oras, pieno indai, melžimo įrenginiai ir aparatai, pašarai, pakratai, aptarnaujantis personalas. Dar pieno liaukoje jis gali būti užterštas patogenine mikroflora arba turėti organoleptinių pakitimų (ydų).
Žemės ūkyje vartojama daug įvairių cheminių medžiagų, galvijai gydomi įvairiomis chemoterapinėmis priemonėmis, dėl to piene padaugėja pašalinių medžiagų. Daugelis šių medžiagų yra žalingos žmonėms ir gyvuliams,-tai pesticidai, plovimo medžiagos, medikamentai, sunkieji metalai, radioaktyvūs izotopai, mikotoksinai, bakteriniai ir augalinai toksinai, nitratai, nitritai, mechaninės , kraujo priemaišos, antibiotikai, konservuojančios, dezinfekuojančios medžiagos ir kt. Pašalinės medžiagos piene dažniausiai sutrikdo pieno produktų gamybos technologinių procesų eigą, sumažina jų maistinę ir biologinę vertę arba pieno produktai tampa visiškai netinkami maistui (Pieno sanitarija, 2004).
2.3.2. Ekologiško pieno savybės ir kokybės rodikliai
Pieno cheminei sudėčiai ir jo savybėms įtakos turi įvairūs veiksniai. Svarbiausieji jų: laktacijos periodas, gyvulių veislė, pašarai ir šėrimo būdas, karvių priežiūros ir laikymo sąlygos, karvių individualios savybės ir jų būklė (Skimundris, 1993).
Anot Slots ir kt. autorių (2006), karvės pieno sudėtis ir savybės yra svarbios ūkininkams, perdirbėjams bei vartotojams ir gali būti keičiamos 3 būdais: per gyvulių mitybą bei priežiūrą, galvijų genetiką bei pieno perdirbimo technologijas. Riebalų rūgščių įtaka pieno riebalų gamybai priklauso nuo pašarų suvartojimo, jų sudėties ir laktacijos periodo.
Pienas turi visų maisto medžiagų, kurių reikia organizmui augti, vystytis ir funkcionuoti, todėl šviežias pienas ir iš jo pagaminti produktai turi didelę reikšmę žmonių mitybai. Baltymai tai biologiškai vertingiausias pieno komponentas ir svarbiausia bei sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis. Tai svarbiausias pieno maistinės ir biologinės vertės bei galvijų produktyvumo rodiklis. Bazinis pieno baltymingumas-3 % (Liutkevičius ir kt., 2005).
Riebalai ne tik geras energijos šaltinis, riebaluose tirpių vitaminų pernešėjas, bet ir šaltinis esminių RR (riebalų rūgščių) kurių žmogaus organizmas nesugeba pasigaminti ir jas būtinai turi gauti su maistu. Be to su riebalais gauname tokius biologiškai vertingus komponentus, kaip riebaluose tirpius vitaminus, cholesterolį, linolo ir linoleno rūgštis, omega 3 polinesočiąsiais riebalų rūgštis (Liutkevičius ir kt., 2005). Šiuo metu Lietuvoje bazinis pieno riebumas yra 3.4 %. Riebalai labiausiai kintanti ir viena iš vertingiausių pieno sudėtinių dalių. Pieno riebumą sąlygoja įvairūs veiksniai (galvijų veislė, sezoniškumas, laktacijos periodas,
pašarų konsistencija, paros metas, melžimo sąlygos). Juos žinant, galima pašalinti priežastis, dėl kurių pieno riebumas mažėja, arba neleisti joms atsirasti.
Piene aptinkamos somatinės ląstelės. Sveikų karvių piene somatinių ląstelių neturi būti daugiau nei 400 tūkst./cm³ (Žemės ūkio ministro įsakymas, 2006). Nustatyta, kad padidėjus somatinių ląstelių skaičiui, sumažėja pieno riebumas, laktozės kiekis ir primilžiai, bet padidėja baltymingumas. Po traumų, veikiant cheminėms medžiagoms arba infekcinių ligų sukėlėjams, somatinių ląstelių skaičius piene itin padidėja. Kuo mažiau somatinių ląstelių, tuo pieno sanitarinė kokybė geresnė (Tacas, 2004).
2.3.3. Pieno kokybės teisinis reglamentavimas
Lietuvoje gaminami įvairaus asortimento pieno produktai, kurių kokybės reikalavimus apsprendžia normatyviniuose dokumentuose nustatyti rodikliai. Pieno produktai gaminami pagal reikalavimus, numatytus Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje. Lietuviškų pieno produktų didžioji dalis gaminama pagal Europos Sąjungos šalyse numatytus reikalavimus. Tokių pieno produktų taikymo sritis, sąvokos, žaliavos, higiena ir užterštumas, ženklinimas bei pamatinių mėginių paėmimo ir analizės metodai nurodomi privalomuosiuose kokybės reikalavimuose, kurie Lietuvoje parengiami įgyvendinant atitinkamus Europos Sąjungos šalių vieningus teisės aktus ir dokumentus (Grinienė ir kt., 2006).
Pieno supirkėjai (pieną perdirbančios įmonės) vis griežčiau kontroliuoja pieno kokybę, be to, tą daryti įpareigoja ir pieno gamybos savikontrolės sistema. Pamelžtame piene, nors jis ir gautas laikantis griežtų veterinarinės sanitarijos reikalavimų, visada yra mikroorganizmų-keliasdešimt tūkstančių ir daugiau viename mililitre.Žalio pieno, termiškai apdoroto geriamojo pieno produktų gamybai nustato gaminamo ir realizuojamo žalio pieno, termiškai apdoroto gariamojo pieno, pieno, skirto pieno produktų gamybai, ir tiesioginiam vartojimui skirtų pieno produktų veterinarijos reikalavimus (Tarybos Direktyva 92/46.EEB).
Lietuvoje pieno ūkių reikalavimai yra artimi galiojantiems ES. Lietuvai įstojus į ES, pienas nebeskirstomas į rūšis, o superkamas tik atitinkantis ES reikalavimus (Melžimo mokymo centro mokymo kursai, 2006).
Sveikų karvių piene somatinių ląstelių skaičius svyruoja nuo kelių dešimčių iki šimtų tūkstančių 1 cm³ pieno, o sergančių- skaičius žymiai padidėja, pasiekia milijonus ir dešimtis milijonų 1cm³ pieno.
1. lentelė. Pieno kokybės rodikliai bei jų tyrimo periodiškumas turi atitikti lentelėje nurodytus reikalavimus (Pieno supirkimo taisyklės, 2006).
Rodiklio pavadinimas
Norma Tyrimo periodiškumas Kas nustato Pirminiai pieno
kokybės rodikliai
Spalva Balta arba gelsvo atspalvio Priimant kiekvieną pieno siuntą
Supirkėjas Kvapas Be specifinio pašarų ar kitų
medžiagų kvapo. Žiemą ir pavasarį galimas silpnas pašarų kvapas
Priimant kiekvieną pieno siuntą
Supirkėjas
Konsistencija Vienalytė, nesušaldyta, be gleivių, nuosėdų, baltymų dribsnių, sviesto kruopelių ir mechaninių priemaišų
Priimant kiekvieną pieno siuntą
Supirkėjas
Temperatūra Pieno pardavimo metu – ne aukštesnė kaip 8 °C, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo. Į pieno apdorojimo ir perdirbimo įmones atvežto pieno
temperatūra neturi viršyti 10 °C
Priimant kiekvieną pieno siuntą, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per
2 val. po melžimo.
Supirkėjas
Skonis Be specifinio pašarų ar kitų medžiagų skonio. Žiemą ir pavasarį
galimas silpnas pašarų prieskonis
Kilus įtarimui Supirkėjas
Rūgštingumas Ne didesnis kaip 18 °T Kilus įtarimui Supirkėjas Švarumas Ne žemesnės kaip I grupės Kilus įtarimui Supirkėjas Tankis Ne mažesnis kaip 1027 kg/m3 Kilus įtarimui Supirkėjas
Neutralizuojančios ir inhibitorinės (slopinančiosios)
medžiagos
Turi nebūti Kilus įtarimui Supirkėjas
Pieno kokybės rodikliai Užterštumas bakterijomis, ne daugiau kaip tūkst./cm3
100 Ne rečiau kaip du kartus per mėnesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16
iki 31 d.
Laboratorija
Somatinių ląstelių skaičius ne daugiau
kaip tūkst./cm3
400 Ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį – ne rečiau
kaip po vieną tyrimą laikotarpiais: nuo 1 iki 15
d. ir nuo 16 iki 31 d.
Laboratorija
Inhibitorinės (slopinančiosios)
medžiagos
Turi nebūti Ne rečiau kaip du kartus per mėnesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16
iki 31 d.
Laboratorija
Pieno užšalimo temperatūra ne aukštesnė kaip °C
Minus 0,515 Ne rečiau kaip vieną kartą per pusmetį
Pieno bakterinis užterštumas įvertinamas pagal per du mėnesius atliktų visų tyrimų geometrinį vidurkį. Somatinių ląstelių skaičius įvertinamas pagal per tris mėnesius atliktų visų tyrimų geometrinį vidurkį. Geometriniam vidurkiui apskaičiuoti naudojami visų per nustatytą laikotarpį atliktų kokybės tyrimų duomenys pagal VMVT gamintojui suteiktą gyvūnų laikymo vietos kodą. Atsiskaitymui už pieną taikomas paskutinis įskaitinį tiekimo laikotarpį apskaičiuotas kokybės tyrimų geometrinis vidurkis.
Pieno kokybę pagal geometrinį vidurkį vertina laboratorija. Jei geometriniam vidurkiui apskaičiuoti atlikta nepakankamai tyrimų, pieno kokybė įvertinama pagal turimų tyrimų rezultatus (Pieno supirkimo taisyklės, 2006).
ES direktyvos užtikrina higieninius reikalavimus gaunamam ir realizuojamam žaliam pienui, termiškai apdorotam geriamam pienui, pienui skirtam pieno produktų gamybai ir vartojimui skirtiems pieno produktams, garantuoja pieno produktų saugumą, aukštą gyventojų sveikatos apsaugos lygį bei siekia sudaryti sąlygas tarptautinei rinkai prekybai pieno produktais.
2.4. Galvijų laikymo technologijos ir būdai
Autoriai Baker ir kiti (2004) teigia, kad ekologinio ūkio savininkai privalo sudaryti atitinkančias jų auginamų gyvulių sveikatai ir natūraliam elgesiui laikymo sąlygas.
Gyvulių sveikatai įtaką daro daugelis veiksnių. Svarbiausi jų – laikymo sąlygos, priežiūra ir pašarai (Bakutis, 2004). Gyvulių laikymo būdas, pastatų ir įrengimų tipai nustatomi išanalizavus ūkio specializacijos kryptį ir įvertinus statybos ekonomiškumą bei gamybos efektyvumą (Bendikas, Bliznikas ir kt., 2001). Būtina atsižvelgti ir į klimatines sąlygas bei galvijų priežiūros tipą ir tradicijas. Gyvūnams sudaromos tokios laikymo sąlygos ir jie taip aprūpinami pašaru bei vandeniu ir prižiūrimi, kad, atsižvelgiant į jų rūšį bei išsivystymą, prisitaikymą prie aplinkos sąlygų ir prijaukinimą, pagal nusistovėjusią patirtį ir mokslą būtų tenkinami jų fiziologiniai ir etologiniai poreikiai (Europos konvencija, 2006).
Lietuvos Respublikos galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklėse (TPT-1-97) nurodoma, kad galvijų ūkiuose gali būti taikomos dvi gyvulių laikymo sistemos: tvartinė-ganyklinė ir tvartinė. Tiek vienoje, tiek ir kitoje sistemoje gyvuliai gali būti laikomi dviem būdais: saitiniu ir besaičiu. Kai kuriose ES valstybėse saitinis galvijų laikymas yra uždraustas (Kalvolėlis, 2006).
Paskutiniu metu daug diskutuojama, kokią galvijų laikymo sistemą pasirinkti. Daugiau teigiamų vertinimų susilaukia palaido gyvulių laikymo sistemos šalininkai. ES Gyvulininkystės reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą.
Galvijai turi galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkinti visus dar išlikusius instinktus (Žekonienė ir kt., 2006).
Techninius galvijų patalpų ir laikymo būdų sprendimus apibūdina ES direktyvoje EEC 91/629 ir Europos Konvencijoje bei gyvūnų gerovės reikalavimuose, išdėstyti kriterijai.
2.4.1. Pririštų galvijų laikymas
Daugelyje Lietuvos ūkių karvės tvartuose laikomos pririštos. Taikant minėtą laikymo būdą, gyvuliai rišami individualiose kreikiamose (kartais nekreikiamose) perdarynėse, kuriose jie šeriami, girdomi ir melžiami. Yra manoma, kad, pririštas laikymas riboja gyvulių judėjimą bei išlikusius instinktus. Pasak Žekonienės ir kitų autorių ekologiniuose ūkiuose, karvės, laikomos pririštos, turi būti reguliariai išleidžiamos į lauką. Vienas chemizuoto ir ekologinio ūkio fermų skirtumų yra tai, kad ekologinių ūkių gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir mociono aikštelėse.
Melžiamai karvei reikalingas guoliavietės plotas: rišant perdarynėje – 2.0 m², bokse – 2.6 m², kreikiamame garde – 5.0 m². Tačiau pridėjus šėrimo, mėšlo šalinimo takus bendras plotų skirtumas sumažėja. Bendras reikalingas patalpos plotas, tenkantis karvei: rišant perdarynėje – 6 – 7 m², o laikant palaidai – 7 – 9 m². Taigi, pririštų galvijų tvarte telpa daugiau gyvulių nei laikant juos palaidai.
Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklėse nurodomi rekomenduojami pririštų galvijų perdarynės matmenys, kurie pateikti 2 lentelėje.
2. lentelė. Pririštų galvijų perdarynės matmenys (pagal TPT-1-97)
Perdarynė, cm Gyvulių grupė
Plotis Ilgis
Melžiamos karvės (trumpa perdarynė) 110-120 165-185
Melžiamos karvės (ilga perdarynė) 110-120 185-200 2.4.2. Palaidų galvijų laikymas
Šis laikymo būdas jau nuo seno paplitęs daugelyje Europos šalių. Pastaruoju metu palaidas laikymo būdas taikomas ir Lietuvoje.
Europos konvensija (2006), rekomenduoja, kad yra būtina atsižvelgti į gyvūno rūšį ir nusistovėjusią patirtį bei mokslo laimėjimus, jam būdinga judėjimo laisvė neturi būti ribojama taip, kad jis dėl to be reikalo kentėtų ar būtų žalojamas. Jei gyvūnas yra pririštas arba laikomas atskirai, jam turi būti suteikta vieta , atitinkanti jo fiziologines ir etologines reikmes. Šiuo metu ekologiniuose ūkiuose gali būti taikomi tokie galvijų laikymo būdai:
• Palaidas laikymas ant gilaus kraiko;
• Palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko;
• Palaidas laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis (nuolydis 8%)
• Palaidas laikymas boksuose (kombinuotose boksuose).
Zoohigieniniu požiūriu, karvių laikymas boksuose visiškai pasiteisina. Taip laikomos karvės gali daugiau ir laisviau judėti, todėl jos būna sveikesnės, rečiau serga. Tačiau pasitaiko daugiau traumų: palaidos karvės dažnai susižaloja besibadydamos, besistumdydamos, paslysdamos ir pan. (Bakutis, 2003).
Anot Broom (1997), optimalios sąlygos melžiamoms karvėms yra tik moderniuose tvartuose, kuriuose karvės laikomos palaidai, o jų poilsiui įrengti kreikiami boksai.
Kiti autoriai lygina palaidą laikymo būdą (boksinį ar ant gilaus kraiko) įžvelgia keletą tendencijų ir tvirtina, kad gilaus kraiko tvartuose taupomos žmogaus ir technikos darbo sąnaudos, naudojamos pigiausios technologijos, mažesni yra azoto nuostoliai (Redman ir kt., 1999).
Statant naujas karvides, vis dažniau ūkininkai pasirenka palaidą karvių laikymo būdą. Žinodami, kad yra būtina atsižvelgti į tinkamą boksų ir guoliaviečių įrengimą, bendrą tvarto techninį projektavimą. Besaičio laikymo technologijos įdiegimas reikalauja atidaus planavimo bei profesionalių žinių ūkio valdymo srityje.
2.5. Aplinkos veiksnių įtaka karvių sveikatingumui
Ekologiškame ūkininkavime vienas pagrindinių elementų, turinčių įtakos gyvulių sveikatingumui ir pieno kokybei yra tvartas ir jo aplinka. Patalpų mikroklimatui reikšmės turi klimatinės sąlygos, tvartų konstrukcijos ir statybai panaudotos medžiagos, oro apykaita tvarte, gyvulių skaičius, mėšlo ir srutų tvarkymas, drėgmė, įvairios dujos (Zemeckis, Ribašauskienė, 2003).
Gyvulių laikymas drėgnose, ankštose, kenksmingomis dujomis užterštose patalpose arba taikant nepilnavertį, netinkamą šėrimą, sutrikdo gyvulių organizme medžiagų ir šilumos apykaitą, silpnina organizmo atsparumą ligoms, mažina produktyvumą ir sąlygoja susirgimus. Kaip teigiama literatūroje, didelis gyvulių sergamumas tenka neužkrečiamoms ligoms dėl laikymo ir šėrimo klaidų ir zoohigieninių reikalavimų nesilaikymo.
Yra žinoma, kad fizines oro savybes apibūdina temperatūra, drėgnis, oro judėjimas, atmosferos slėgis ir apšvietimas. Patalpų cheminė tarša yra įvairių kenksmingų medžiagų
(NH3, CO2, H2S, CO, ), galinčių turėti neigiamą poveikį gyvuliams sankaupa ore. Be to tvartų
ore yra biologinių teršalų – mikromicetų, bakterijų bei dulkių. Literatūroje yra teigiama, kad minėti veiksniai priklauso nuo vietovės klimato, statybinių medžiagų savybių, gyvulių laikymo technologijos, ventiliacijos sistemos, apšildymo, mėšlo šalinimo būdo (Phillips ir Piggins, 1992, Kuznecov ir kt., 2001).
Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Ekologiškose fermose pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas drėgmės kiekiui patalpose sumažinti, todėl būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą (Bakutis, 2003).
Apibendrinus literatūros duomenis šiuo klausimu, galima įžvelgti bendrą tendenciją, kad būtina apibrėžti ir kiekybiškai įvertinti kiekvieno aplinkos komponento svarbą, kas padėtų išvengti didelių, žalą gyvuliams darančių veiksnių, padarinių.
2.5.1. Oro temperatūra
Palanki oro temperatūra – viena svarbiausių sąlygų organizme vykstančiai normaliai medžiagų apykaitai. Šilumos rėžimo pažeidimas neigiamai veikia visus gyvybinius procesus, o tuo pačiu ir produktyvumą. Esant aplinkos temperatūrai žemiau kritinės, organizmas nebespėja pašarų energijos perdirbti į šilumą, prasideda peršalimai, kvėpavimo sistemos susirgimai, kritimai. Optimalios oro temperatūros apšiltintose karvidėse:
• karves ir bulius laikant pririštus -10ºC (8-12); • laikant ant gilaus kraiko -6ºC (5-8);
• veršiavimosi patalpoje -16ºC (14-18) (Bakutis, 2006).
Literatūroje sutinkama gana prieštaringų duomenų apie optimalias temperatūras gyvulių tvartuose. Keletas autorių nurodė žemiausias kritines temperatūras, turinčias poveikį melžiamų karvių produktyvumui. Brouček ir kiti mokslininkai (1995) atliko eksperimentus šaltuose pastatuose. Buvo nustatyta, kad tyrimų metu temperatūra svyravo nuo -19°C iki +3°C ir neigiamos įtakos karvių sveikatai ir produktyvumui neturėjo.
Išanalizavus literatūroje pateikiamą temperatūrinio rėžimo įvairovę karvidėse, atsakyti kokia yra optimali temperatūra melžiamų karvių tvartuose mūsų klimatinėmis sąlygomis yra sudėtinga.
2.5.2. Oro judėjimo reikšmė
Sudėtinė mikroklimato dalis yra oro judėjimas, turintis įtakos organizmo termoreguliacijai. Žinoma, kad oras tvartuose nuolat cirkuliuoja. Esant žemai temperatūrai,
per didelis oro judėjimas skersvėjų forma gali sušaldyti gyvulį. Kai oro temperatūra yra aukšta, oro judėjimas didina šilumos išsiskyrimą ir apsaugo gyvulius nuo perkaitimo (Sainsbury, 1986).
Gyvulininkystės patalpose oras visą laiką nepertraukiamai juda, jo greitis ir kryptis priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, durų, langų, sienų, lubų sandarumo ir patalpoje esančių gyvulių išskiriamos šilumos kiekio. Oro judėjimas kartu su temperatūra ir drėgme labai veikia organizmo šilumos balansą: kuo didesnis oro judėjimo greitis, tuo greičiau keičiasi prie gyvulio odos esantys oro sluoksniai (Bakutis, 2006).
Priklausomai nuo gyvulių rūšies ir amžiaus patalpose, kur jie laikomi, oro judėjimo greitis žiemą turėtų būti 0.2 – 0.5 m/s, vasarą – 0.3 – 1.6 m/s (Tarvydas, 1992).
Mažesnis kaip 0.05 m/s oro judėjimo greitis rodo, kad oro apykaita ir ventiliacija yra nepakankama (Bakutis, 2006).
Manoma, kad neapšiltintuose pastatuose, dėl intensyvios ventiliacijos sistemos, šviežias patalpų oras sumažina infekcijų pavojų, pagerina gyvulių bei ūkio darbuotojų sveikatą bei užtikrina sausas gyvulių poilsio vietas.
2.5.3. Oro drėgnis karvidėse
Gyvulininkystės patalpose vandens garų visada yra daugiau negu atmosferiniame ore. Garų kiekį ore sąlygoja aplinkos temperatūra. Kuo oras šiltesnis, tuo jis sugeba savyje išlaikyti daugiau vandens garų (Bakutis, 2006).
Oro drėgnumas priklauso ne tik nuo temperatūros, bet ir nuo oro srauto judėjimo greičio (Tarvydas, 1992).
Didelis drėgnis esant žemai oro temperatūrai dar labiau šaldo gyvulius, o kai temperatūra aukšta-sukelia didesnį tvankumo pojūtį. Be to, kai labai drėgna, pavojinga, kad kondensuosis vandens garai, kondensatas lašės ant gyvulių ir drėgs pastato konstrukcijos (Kalvolėlis, 2006). Dažniausiai drėgnumą patalpose reikia mažinti. Tam pasitarnauja gera pastato konstrukcijų hidro ir termoizoliacija, tinkamai įrengtos ir eksploatuojamos ventiliacijos sistemos, gerai sutvarkyta kanalizacija. Taip pat drėgmę gyvulininkystės patalpose galima mažinti sausais pakratais, negesintomis kalkėmis (Bakutis, 2006).
2.5.4. Oro dulkėtumas ir mikroorganizmai galvijų laikymo patalpose
Dulkių kiekis ir sudėtis priklauso nuo vietovės reljefo, dirvožemio, metų laiko ir t.t. Pagrindiniai dulkių šaltiniai atmosferoje – dirvožemis, keliai, pramonės įmonės. Gyvulių
patalpose daugiausia dulkių susidaro ruošiant ir dalinant pašarus, valant gyvulius bei patalpas. Ribinė dulkių koncentracija gyvulių ir paukščių patalpose – 4 - 8 mg/m³ oro (Bakutis, 2006). Didelės dulkių koncentracijos slopina gyvulio apsaugines kvėpavimo sistemos funkcijas, manoma, kad taip susidaro palankios sąlygos respiratorinėms ligoms, alergijoms atsirasti. Kartu su dulkėmis ore laikosi daugybė įvairių mikroorganizmų. Mikroorganizmai paprastai esti prikibę prie dulkių-tai kieti aerozoliai arba–lašelių būklėje-skysti aerozoliai. Tarp dulkių ir mikroorganizmų yra glaudus ryšys. Gyvulininkystės patalpų ore, ypač jei nesilaikoma sanitarinių-higieninių reikalavimų, yra palankesnės sąlygos mikroorganizmams vystytis (Bakutis, 2006).
Daugelis autorių teigia, kad dulkėse gausu mikroorganizmų, virusų, grybų pradų bei endotoksinų, pastebima, kad organinėse dulkėse galima rasti ir mikotoksinų, tačiau dulkėse ir bioaerozoliuose nėra nustatyti nei mikotoksinų kiekiai, nei jų savybės (Fisher., Müller, ir kt. 2000).
2.5.5. Kenksmingų dujų poveikis
Gyvulių laikymo patalpose reikalinga nuolatinė kenksmingų medžiagų analitinė kontrolė, galinti įvertinti tvartų aplinkos kenksmingomis medžiagomis taršą ir ją valdyti. Todėl gyvulininkystės patalpose kenksmingų dujų emisijos tyrimai plačiai vykdomi Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Danijoje bei daugelyje kitų Europos šalių. Kenksmingų dujų emisijos tyrimai galvijų ir kiaulių tvartuose yra atliekami ir Lietuvoje.
Kenksmingų dujų kiekis patalpų ore priklauso nuo temperatūros, atmosferinio slėgio, santykinio oro drėgnio, gyvulių laikymo sanitarinės būklės, šėrimo, mėšlo šalinimo būdo, ventiliacijos efektyvumo. Kenksmingų medžiagų kiekis ore skiriasi įvairiais metų laikais (Bakutis, 2006, Hartung., Phillips, 1994).
Ribojama kenksmingų dujų: anglies dioksido (CO2), amoniako (NH3) ir sieros vandenilio
(H2S) koncentracija ore, nes jos kenkia gyvuliams ir žmonėms. Taip pat rekomenduotina
riboti amoniako sklidimą į aplinką, nes amoniakas, paveiktas lauko oro deguonies ir drėgmės, virsta azoto ir nitritine rūgštimis, kurios iškrisdamos su krituliais žaloja visą ekosistemą (Kalvolėlis, 2006).
Esant didelei anglies dvideginio CO2 koncentracijai, organizme slopinami oksidaciniai
procesai. Pagal CO2 kiekį galima spręsti apie patalpos oro kokybę bei vėdinimo efektyvumą.
Didelis amoniako (NH3) kiekis dirgina kvėpavimo takų ir akių gleivines. Amoniakui patekus į
kraują, hemoglobinas virsta šarminiu hematitu-sumažėja eritrocitų, vystosi anemija (Bleizgys,1999).
3. lentelė. Kenksmingų dujų koncentracija tvarto ore (Kalvolėlis, 2006)
Rekomenduotina koncentracija Didžiausia leistina Dujos
ppm mg/m³ ppm mg/m³
CO2 < 2000 < 3800 3000 5700
NH3 < 10 < 7 20 15
H2S 0 0 5 7
2.5.6. Apšvietimo parametrai gyvulininkystės patalpose
Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be atitinkamos poilsio pertraukos. Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas (Direktyva 98/58/EC). Veikiant šviesos dirgikliams, organizme vyksta funkcinis persitvarkymas nervų sistemoje, privedantis prie fiziologinės būklės pasikeitimo. Nustatyta, kad vidaus sekrecijos liaukų vystymasis, hormonų sintezė reguliuojasi šviesos rėžimu. Dujų apykaita gyvulių organizme keičiasi priklausomai nuo šviesos intensyvumo ir apšvietimo trukmės. Mažas apšvietimas ir trumpa apšvietimo trukmė sumažina deguonies ir anglies dioksido apykaitą, labai krinta oksidacinių procesų lygis organizme. Esant optimaliam šviesos rėžimui, pagerėja biocheminiai ir imunobiologiniai kraujo rodikliai. Karvių pieningumas padidėja 9,5 %, pašarų sąnaudos sumažėja 8 - 24 % (Bakutis, 2006).
Gana dažnai gyvulininkystės patalpos nepakankamai apšviestos. Todėl vertinant natūralų tvartų apšvietimą, reikėtų atsižvelgti į šviesos koeficientą, natūralaus apšvietimo koeficientą. Šviesos koeficientas karvidėse, veislinėse fermose turėtų būti 1:10-1:15. Natūralaus apšvietimo koeficientas-nuo 0,4 iki 1,2 %. Natūralus apšvietimas priklauso ir nuo langų būklės. Nešvarūs stiklai gali sulaikyti iki 30 % šviesos spindulių. Patalpose be natūralaus apšvietimo turi būti įrengtas ir dirbtinis apšvietimas. Pvz. Karvių melžimo aikštelėje turi būti 150-200lx, veršiavimosi patalpoje-100 - 150 lx, karvidėje - 50 - 70 lx (Bakutis, 2003).
2.6. Įvairių veiksnių poveikis karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose
Ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose gyvulių laikymas drėgnose, ankštose, kenksmingomis dujomis užterštose patalpose arba taikant nepilnavertį, netinkamą šėrimą, sutrikdo gyvulių organizme medžiagų ir šilumos apykaitą, susilpnina organizmo atsparumą ligoms, mažina produktyvumą bei sąlygoja susirgimus. Kaip teigiama literatūroje, didelis gyvulių sergamumas tenka neužkrečiamoms ligoms dėl laikymo ir šėrimo klaidų ir
zoohigieninių reikalavimų nesilaikymo. Ypač jautrūs zoohigieninių normų pažeidimams gyvuliai yra žiemojimo metu.
R. Bleizgys ir kiti autoriai (1999) teigia, kad laikant karves patalpose, kuriose temperatūra žemiau 0°C, gali sumažėti pieno produkcijos dėl intensyvaus tešmens vėsinimo. Vyrauja nuomonė, kad šaltas karvių laikymo būdas gali būti taikomas tik produktyviems gyvuliams, kadangi jie dėl intensyvios medžiagų apykaitos pasigamina žymiai daugiau šilumos, todėl šiltame tvarte labai produktyvios karvės gali perkaisti.
J. Brouček ir kitų (1995) duomenimis, aukštesnė nei 23°C temperatūra neigiamai veikia karvių pieno primilžį. Kiti autoriai nurodo, kad aukštesnė nei 35 °C temperatūra pieno primilžį sumažina iki 50% (Novak ir kt. 2000).
Karvių pieningumas laikant jas apšiltintuose ir šaltuose tvartuose eksperimento metu skyrėsi nežymiai (32,7 kg ir 30,96 kg per parą), tačiau karvių laikomų šaltame tvarte, pieno riebumas buvo didesnis (Brouček ir kt., 1997). Šaltas oras turi poveikį melžiamų karvių pieno gamybai. Didelis drėgnumas su šalčiu ir kondensacija patalpose gyvulio produktyvumui gali pridaryti žalos (Hahn, 1981).
Esant šaltam orui susitraukia kraujagyslės, sumažėja kraujo tekėjimas per tešmenį, o tuo pačiu sumažėja ir pieno sintezė. Norint išvengti šio neigiamo poveikio, karvėms reikia užtikrinti sausą ir šiltą guolį: laikyti ant gilaus kraiko ir gausiai kreikti šiaudais arba boksuose su šilta guoliaviete R. Bleizgys ir kt., 1999).
Didelis patalpų drėgnis mažina gyvulių produktyvumą, atsparumą ligoms. Per didelis santykinis drėgnis neigiamai veikia pašarų įsisavinimą, mažina azoto atsidėjimą audiniuose. Vidaus sekrecijos liaukų vystymasis, hormonų sintezė reguliuojasi šviesos rėžimu. Dujų apykaita gyvulių organizme keičiasi priklausomai nuo šviesos intensyvumo ir apšvietimo trukmės (Bakutis, 2006).
Apibendrinant galima pasakyti, kad karvių produktyvumas tiek ekologiniuose, tiek įprastinės gamybos ūkiuose priklauso nuo terminės tvarto aplinkos, kenksmingų dujų kiekių patalpų ore, biologinių aplinkos veiksnių (dulkių ir mikroorganizmų kiekio), cheminių aplinkos veiksnių, šviesos ir triukšmo poveikio , bei šilumos balanso ir ventiliacijos sistemos efektyvumo.
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Ekologinės gyvulininkystės plėtros Lietuvoje duomenys surinkti bei susisteminti pasinaudojus VšĮ „Ekoagros“ duomenų baze.
Mikroklimato tyrimas ir vertinimas atliktas 2005-2006 m. žiemojimo laikotarpiu. Tam tikslui pasirinkta 14 ekologinių ūkių, esančių Jonavos, Alytaus, Raseinių, Ukmergės, Molėtų rajonuose.
Ekologinių ūkių karvidėse buvo atlikti mikroklimato matavimai: temperatūros, oro judėjimo greičio, santykinio drėgnio, amoniako, anglies dvideginio, sieros vandenilio, apšvietimo, oro užterštumo mikroorganizmais. Tyrimams naudota – Almemo, TSI ir Dräger aparatūra, liuksmetras. Minėtais prietaisais matavimai atlikti trijuose taškuose pagal pastato įstrižainę (tvarto viduryje ir priešinguose tvarto kampuose, 1 metro aukštyje nuo grindų), vadovaujantis prie prietaisų pridėtomis instrukcijomis.
Atliekant mikrobiologinį oro tyrimą buvo panaudotas sedimentacijos (R. Kocho) metodas. Bendram mikroorganizmų skaičiui nustatyti naudota MPA terpė. Mikologiniam tyrimui – Čapeko terpė. Petri lėkštelės su terpėmis buvo išdėstomos trijose tvarto vietose, pagal pastato įstrižainę, trijuose taškuose, 1 m aukštyje nuo grindų (tvarto viduryje ir priešinguose kampuose). Lėkštelės laikomos atidengtos 5 min. Po to vežamos į laboratoriją ir patalpinamos į termostatą. Bendram mikrobiologiniam tyrimui laikomos 24 h - 37ºC temperatūroje, o mikroskopiniams grybams – 4 - 7 paros, 27°C temperatūroje. Grybų gentys ir rūšys buvo identifikuotos panaudojus mikroskopą ir apibūdintojus.
Technologiniai pastatų elementai išmatuoti naudojant matavimo juostas ir gauti rezultatai vertinami lyginant parametrus su TPT–1-97.
Iš VĮ „Pieno tyrimai“ buvo atrinkti 27 ekologinių ir tiek pat įprastinės gamybos ūkių pieno kokybės tyrimų rezultatų. Nustatytas tyrimo periodas 2005 10 01 – 2006 05 10. Šiuo periodu stebėti ir analizuoti ekologinio ir įprastinės gamybos pieno kokybiniai rodikliai - pieno riebumas ir pieno baltymingumas bei sanitariniai rodikliai - tai pieno bendras bakterinis užterštumas(BBU) ir somatinių ląstelių skaičius (SLS).
Visų tyrimų rezultatų statistinė analizė atlikta kompiuterinės programos “Graph Pad Prism” statistiniu paketu (Version 2.10; 1996) ir programine skaičiuokle EXSCEL. Nustatyti aritmetiniai vidurkiai (x); jo paklaidos (m). Nustatytas patikimumo laipsnis (P). Skirtumas buvo laikomas statistiškai patikimu, kai P ≤ 0.05. Vizualiam duomenų pateikimui buvo naudojamasprograminis paketas Win Excel 97`.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1. Ekologinės gyvulininkystės plėtra 2006 metais Lietuvoje
Lietuvos ekologiniame žemės ūkyje iki 2003 metų dominavo smulkūs, ne prekinės gamybos ūkiai. Smulkių ūkių savininkams trūko ekologinio ūkininkavimo žinių ir verslumo. Paskutiniais metais 2005 m.- 2006 m. išaugo ūkininkų skaičius bei jų ūkių dydis (1 paveikslas). Į ekologinę gamybą pasuko didelių gyvulininkystės ūkių šeimininkai. Tokį ekologinių ūkių stambėjimą lėmė daug didesnės išmokos negu tradiciniams ūkiams, galimybė parduoti pieną brangiau.
2005 metais sertifikuoti 582 gyvulininkystės ūkiai (iš jų 185 ūkiai – (E) ekologinio statuso, 224 – (P2) antrų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio ir 173 – (P1) pirmų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio), 2006 metais sertifikuoti 720 gyvulininkystės ūkiai (iš jų 385 ūkiai – (E) ekologinio statuso, 188 – (P2) antrų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio ir 147 – (P1) pirmų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio (4 lentelė).
Daugiausiai ekologinių gyvulininkystės ūkių yra Molėtų, Ukmergės, Utenos, Ignalinos, Trakų ir Raseinių rajonuose. Didžiausias skaičius melžiamų karvių, kurių pieną galima parduoti, kaip ekologišką yra Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Klaipėdos rajonuose (2 paveikslas).
4 lentelė. 2006 m pagal rūšį ir statusą sertifikuoti gyvuliai (VšĮ Ekoagros informacija)
Statusas Melžia-mos karvės Buliai reproduk-toriai Galvijų prieauglis virš 2 m. Galvijų prieauglis nuo 1 iki 2 m. Galvijų prieauglis iki 1 m. Ėriavedės Kitos avys Melžia-mos ožkos Kitos ožkos E 3556 26 584 1746 2266 0 5044 206 258 P2 1672 17 316 979 1217 4 1519 2 160 P1 1045 17 171 585 806 51 1889 4 29 Viso 6273 60 1071 3310 4289 55 8452 212 447
4.2. Ekologiško pieno gamybos plėtra Europos Sąjungoje
Nuo 1990-tųjų beveik visose Europos šalyse auga ekologinio ūkininkavimo judėjimas. Europoje šiuo metu yra apie 167 tūkstančiai sertifikuotų ūkių, kurie ūkininkauja daugiau nei 6,5 milijonuose hektarų. Europos sąjungos šalyse taip ūkininkauja 140 000 ūkių ir sertifikuotas plotas apima 5,8 milijono ha. Tai sudaro 3,4% nuo visų žemės ūkio naudmenų. Ekologiniai ūkiai sudaro 1,5% registruotų visų ūkių. Ekologinių ūkių augimas labiausiai pastebimas naujose ES narėse pvz. Lietuvoje išaugo 100%, Lenkijoje 60%. Čekijoje ekologiškai ūkininkaujama virš 6% visų žemės ūkio naudmenų. Tai yra didesnis procentas nei ilgas tradicijas ekologiniame ūkininkavime turinčioje Vokietijoje. Kai kuriose šalyse pastebimas ekologinių sertifikuotų plotų sumažėjimas. Įvairų šalių skirtumai atsiranda dėl kiekvienos šalies ūkininkavimo specifikos. Pavyzdžiui, Austrijoje ekologiškai ūkininkaujama apie 13% šalies plote, apie 11% - Šveicarijoje,7% - Suomijoje, Italijoje Švedijoje. Kai kuriose šalyse šis rodiklis nesiekia ir vieno procento. Pagal 2005/2006 FiBL pateiktas žinias iš 6,5 milijono ekologiškų plotų 45% sudaro ganyklos ir daugiametės žolės, 42% įvairūs augalai (Ekoconnect, 2006).
Šiuo metu didžiausi ekologiško pieno kiekiai Europoje gaminami Vokietijoje bei Austrijoje. Nors bendro gaminamo pieno skaičiai yra artimi, tačiau ekologiško pieno dalis bendrame pieno produkcijos kiekyje, šiose šalyse stipriai skiriasi. Vokietijoje ji sudaro 1.5% ir yra pakankamai maža, na o didžiausi skaičiai yra užregistruoti Austrijoje – 14%. Čia gaminamas, o ne įvežamas pienas. Danijoje ekologiško pieno dalis bendroje pieno gamyboje per paskutinius septynerius metus išaugo 4%. Švedija pagamino tik trečdalį tiek ekologiško
pieno, kiek pagamino Vokietija , tačiau tiek gamybos apimtis, tiek ekologiško pieno dalis bendroje pieno gamyboje nuo 1999 metų padidėjo tris kartus. Nyderlanduose ekologiško pieno gamyba per šį laikotarpį padvigubėjo, bet jo dalis bendroje pieno gamyboje sumažėjo 60% kadangi neproporcingai stipriai išaugo įprastinio pieno gamyba (Kirner, 2006).
2 paveikslas. 2006 m. Melžiamų karvių skaičius Lietuvos ekologiniuose ūkiuose (VšĮ Ekoagros informacija)
Šiuo metu didžiausi ekologiško pieno kiekiai Europoje gaminami Vokietijoje bei Austrijoje. Nors bendro gaminamo pieno skaičiai yra artitmi, tačiau ekologiško pieno dalis bendrame pieno produkcijos kiekyje, šiose šalyse stipriai skiriasi. Vokietijoje ji sudaro 1.5% ir yra pakankamai maža, na o didžiausi skaičiai yra užregistruoti Austrijoje – 14%. Čia gaminamas, o ne įvežamas pienas. Danijoje ekologiško pieno dalis bendroje pieno gamyboje per paskutinius septynerius metus išaugo 4%. Švedija pagamino tik trečdalį tiek ekologiško pieno, kiek pagamino Vokietija , tačiau tiek gamybos apimtis, tiek ekologiško pieno dalis
Melžiamų karvių skaičius, kurių pieną galima parduoti kaip ekologišką
bendroje pieno gamyboje nuo 1999 metų padidėjo tris kartus. Nyderlanduose ekologiško pieno gamyba per šį laikotarpį padvigubėjo, bet jo dalis bendroje pieno gamyboje sumažėjo 60% kadangi neproporcingai stipriai išaugo įprastinio pieno gamyba (Kirner, 2006).
Didžiojoje Britanijoje pieno tiekimas 1999 metais pasiekė 33 milijonus kg. Iki 2001 metų ši rinka nebuvo užpildyta. Per ketverių metų laikotarpį ekologiško pieno gamyba išaugo 9 kartus. Šios raidos viena iš priežasčių buvo valstybės subsidijos. Rezultatas: ekologiško pieno, iš kurio tik 62% gali būti pristatomi kaip ekologiškas, perteklius. Tuo metu net buvo prognozuojama, kad dauguma ūkininkų pakeis arba visiškai atsisakys savo ūkių, kai baigsis jų įsipareigojimai 2004/2005 m. Šiuo metu situacija yra kaip tik tokia, kuri vėlgi baigėsi tuo, kad Britų ekologiško pieno sektoriuje yra pieno trūkumas.
Vienas iš būdų , kaip užtikrinti ekologiško pieno nuolatinį tiekimą yra geresnė informacija apie rinkos pasiūlą bei paklausą (Kirner, 2006).
„Ekologiško pieno ežeras“ Danijoje yra didelių kompensuojamųjų išmokų ekologiškiems ūkiams per paskutinius keletą metų rezultatas. Produkcijos pertekliaus rezultatas – tik pusė gaminamo ekologiško pieno gali būti pristatomas rinkoje kaip ekologiškas pienas, kita dalis perdirbama į įprastinės gamybos sūrį arba raugintus pieno produktus.
Ekologiško pieno gamyba Danijoje yra orientuota į eksportą, 2004 metais ekportas sudarė 33%. Šalys, į kurias eksportuojama daugiausiai yra Švedija ir Suomija. Naujausia tendencija šioje sirtyje yra ekologiško sviesto tiekimas Vokietijos rinkai.
Vokietijoje paskutiniu metu užfiksuotos atvirkštinės tendencijos. Vokietijos ekologiško pieno rinka šiuo metu neužpildyta, nors daugelis galimybių jau išnaudota. Didžiausią apyvartą užima ekologiškas sūris, po to eina šviežias pienas, sviestas, natūralus jogurtas ir vaisinis jogurtas (Kirner, 2006).
Problemos iškyla Nyderlanduose pirmausiai dėl gamybos pertekliaus. Prognozuojama, kad situacija artimiausiu metu nepasikeis.
Čekijos ekologiško pieno rinka neužpildyta. 2001 m ekologiško pieno gamyba sudarė 95,1 mln kg (atitinkamai 3,5% visos pieno gamybos) Taip yra dėl rinkos neskaidrumo bei nesukurto tiekimo tinklo.
Šveicarijoje ekologiškas pienas užima 15% ekologinės rinkos, ekologiškas sviestas 11%, sūris 4%.
Bendroje ekologiško pieno bei ekologiškų pieno produktų eksporto rinkoje, svarbų vaidmenį atlieka kietojo sūrio eksportas. Mažesnę dalį užima rauginti pieno produktai, pvz., jogurtas Reziumuojant, galima pasakyti, kad Vakarų Europos šalyse ekologiški pieno produktai yra labai brangūs (Ekoconnect, 2006).
4.3. Ekologiško pieno sanitarinių pieno rodiklių ir gamybos sąlygų ryšys ekologiniuose Lietuvos ūkiuose
Pavasarį, dažnai keičiantis aplinkos orams, ekologiškuose ūkiuose buvo atlikti karvių laikymo sąlygų tyrimai. Tai turėjo įtakos tyrimų rezultatams (5 lentelė). Nustatyti ypač dideli tvartų temperatūros svyravimai (nuo 1,5ºC iki 28,0ºC). Žemesnės oro temperatūros reikalauja daugiau energijos pastoviai kūno temperatūrai palaikyti. Kai kiti terminės aplinkos rodikliai (oro judėjimo greitis, santykinis drėgnis), taip pat yra nepalankūs, - galimos peršalimo ligos. Ne mažiau kenksminga ir per aukšta temperatūra, tuomet lėtėja medžiagų apykaita, pasunkėja šilumos atidavimas į aplinką, karvės tampa apatiškos, mažėja pašarų sąnaudos, o tuo pačiu ir produktyvumas.
Oro judėjimo greitis įvairiose karvidėse buvo skirtingas, priklausomai nuo ventiliacinės sistemos įrengimo bei jos efektyvumo, ar netinkamo sistemos eksplotavimo. Pavasarį ūkininkai atidaro langus, palieka neuždarytas duris. Tai padidina oro judėjimo greitį pastatuose, tačiau sukelia skersvėjų pavojų. Manoma, kad esant oro judėjimo greičiui 0,05 m/s , ventiliacija veikia blogai. Mūsų tyrimų duomenimis oro judėjimo greitis svyravo nuo 0,03 iki 0,23 m/s.
Santykinis oro drėgnis, ypač žiemą, karvidėse būna per didelis. Tiriant pasirinktų fermų mikroklimatą, dažnai teko stebėti kondensato pėdsakus, ant statybinių konstrukcijų, ypač pajuodusių lubų paviršiaus. Reiškia, santykinis drėgnis siekdavo 100%. Tiriamuoju laikotarpiu santykinis drėgnis svyravo 28,0-85,0% ribose. Per mažas santykinis drėgnis karvidėse yra taip pat nepageidautinas. Pirmiausia didėja patalpų dulkėtumas.
Atliktas kenksmingų dujų - anglies dvideginio ir amoniako kiekių nustatymas karvidžių ore. Dujų kiekis ore labiausiai priklauso nuo anksčiau aprašytų rodiklių, todėl ne nuostabu, kad CO2 ir NH3 kiekiai rasti labia skirtingi.
Anglies dvideginio kiekis tvartų ore yra labai svarbus ventiliacijos efektyvumo rodiklis. Kai kurių valstybių mokslininkai (Austrijos, Vokietijos) sudarė mikroklimato kokybės vertinimo lenteles pagal CO2 kiekį. Tyrimų metu CO2 kiekiai tvartų ore svyravo nuo 0,07% iki 0,43%.
Viename tvarte beveik 2 kartus viršytas leistinas CO2 kiekis rodo, kad ventiliacijos sistema
tiesiog neveikia.
Amoniako koncentracija neviršijo leistinų normų, tačiau, kaip buvo minėta, svyravo gana plačia amplitude (2,0-10,0 ppm).
Apšviestumas yra svarbus aplinkos veiksnys reguliuojantis daugelį gyvulio organizme vykstančių procesų, taip pat labai svarbus melžiamoms karvėms, ypač melžimo metu. Kadangi daugelyje ekologinių ūkių fermose karvės melžiamos stovėjimo vietose, todėl tiek
natūralus tiek dirbtinis apšvietimas nepakankamas. O esant kai kuriose karvidėse apšvietimui 10-12 lx, išsivysto taip vadinamas”šviesos badas”.
Nustatyta, kad tirtose ekologinių ūkių karvidėse kai kurių technologinių elementų matmenys bei ploto normos neatitinka techninių reglamentų ir reikalavimų.
Įvairaus dydžio ūkiuose vertinat karvių laikymo būdą ir technologinius parametrus nustatyta, kad smulkiuose ūkiuose gyvuliai laikomi pririšti, vyrauja nestandartinės, dažnai ilgas stovėjimo vietas primenančios guoliavietes. Tokiuose tvartuose vėdinimo sistemos arba visai nėra, arba ji įrengta neteisingai, tai yra neapšiltinti traukos ortakiai, per mažas ortakių skerspjūvio plotas, nėra reguliavimo sklendžių. Smulkiuose ūkiuose karvės beveik neleidžiamos mociono. Prie fermų dažniausiai nėra įrengta mėšlidžių, mėšlas ir srutos teršia aplinką. Gyvuliai daugiausiai laikomi pririšti. Iš 14 tirtų ekologinių ūkių, 3 ūkiuose karvės buvo laikomos palaidos. Pastebėta, tai, kad vyrauja trumpos stovėjimo vietos su Grabnerio tipo rišimo saitais. Nustatyta, kad daugumoje ūkių yra įrengtos natūralios traukos vėdinimo sistemos (2 priedas).
Bendras mikrobiologinis tvartų oro užterštumas apibūdina patalpų sanitarinę būklę. Kai kuriose fermose, tiriamame ore šis rodiklis siekė 500.000 ksv./m³ ir net keletą kartų viršijo rekomenduojamas normas. Taip pat ir mikromicetų skaičius tyrimo metu labai skyrėsi. Kai kuriose karvidėse mikromicetų rūšių skaičius siekė iki 7. Vyravo Cladosporium, Aspergillus,
Penicillium, Alternaria genčių atstovai (1 priedas). Teigiama, kad aplinkoje dažnai
pasitaikančioms šių grybų gentims būdingos patogeninės savybės (Lugauskas ir kt., 2002). Lyginant mažesnių ir didesnių ekologinių ūkių karvidžių mikroklimato rodiklius, pastebėta, kad mažose karvidėse mikroklimatas ženkliai blogesnis.
Mikroklimato tyrimų metu nustatyti parametrai parodė, kad mažesniuose ūkiuose (iki 20 melžiamų karvių) ekologinių tvartų ore yra:
• didesnis bendras bakterinis oro užterštumas, • dažniau aptinkami kritiniai CO2 kiekiai,
• nepakankamas oro judėjimo greitis, • mažos apšvietimo vertės
Didesnės karvidės yra naujesnės (rekonstruotos arba naujai pastatytos), jose taikomos pažangesnės karvių laikymo technologijos. Dėl šios priežasties geriau ir tobuliau įrengtos ventiliacijos sistemos, atsižvelgta į naujus apšvietimo reikalavimus. Daugelis procesų mechanizuota (mėšlo šalinimas, melžimas), tai užtikrina geresnes tvarto sanitarines sąlygas.
Sanitariniai pagaminto ekologiško pieno rodikliai ištirti VĮ “Pieno tyrimai” laboratorijoje. Atrinkti ir išanalizuoti 27 ekologinių ūkių 8 mėnesių pieno tyrimų rezultatai (5 lentelė).
5 lentelė. Ekologiškų ūkių tvartų mikroklimato parametrai
Ūkis Temperatūra (ºC) Santykini s drėgnis (%) Oro judėjimo greitis (m/s) CO2 (%) (ppm) NH3 Apšvieti mas (lx) natūralus Apšvieti mas (lx) dirbtinis Bendras bakterinis užterštu-mas (ksv./m³) Užterštumas mikromicet ais (ksv./m³) 1 1,5 56,0 0,20 0,15 2 40 100 131027 17819,7 2 13,1 83,0 0,04 0,34 6 48 100 104821 19916,1 3 15,5 65,0 0,05 0,25 6 35 45 62893 21488,5 4 13,9 65,5 0,16 0,11 6 30 50 157232 23060,8 5 17,3 64,5 0,08 0,31 4 83 71 34067 42976,9 6 18,2 33,8 0,20 0,07 3 55 100 156709 9958,1 7 28,0 28,0 0,13 0,12 3 83 110 528302 90670,9 8 15,0 49,0 0,23 0,05 2 43 60 125786 3144,7 9 8,3 85,0 0,03 0,32 6 30 50 77568 2096,4 10 13,9 64,6 0,03 0,27 5 37 80 209643 16771,5 11 13,3 67,6 0,14 0,08 10 10 12 316203 7337,5 12 15,1 63,2 0,14 0,16 3 90 90 149068 49266,3 13 18,4 66,0 0,02 0,43 10 14 40 51710 14675,1 14 18,0 35,0 0,23 0,07 4 70 50 68025 18834,4
Pasirinktas tyrimų periodas 2005 10 01 – 2006 05 10. Pagal naujas pieno supirkimo taisykles (2006) ir vadovaujantis žemės ūkio ministro įsakymu (2006), somatinių ląstelių skaičius piene neturi viršyti 400 tūkst./cm³, o pieno bendras bakterinis užterštumas turėtų būti ne didesnis nei 100 tūst./cm³.
Tiriamuoju laikotarpiu piene maksimalios somatinių ląstelių vertės viršijo leistiną normą 55,6%, vidutinės vertės – tik 3,7% (6 lentelė). Tuo tarpu maksimalios užterštumo bakterijomis skaičiaus vertės nagrinėjamuose pieno tyrimuose viršijo leistinas ribas - 63, 0%, vidutinės vertės – 14,8%.
Lyginant tarpusavyje nedidelių ūkių (iki 20 karvių) ir vidutinių ūkių (virš 20 karvių) pieno sanitarinių rodiklių esminių skirtumų nenustatyta. Somatinių ląstelių vidurkiai didesniuose ūkiuose neviršijo 400 tūkst./cm³ pieno. Mažesniuose ūkiuose nustatytas vienas atvejis, kada vidutinė vertė viršijo leistinas ribas. Maksimalios somatinių ląstelių vertės tiek didesniuose, tiek mažesniuose ūkiuose pasiskirstė beveik po lygiai. Ta pati tendencija stebima ir analizuojant bendrą bakterinį pieno užterštumą, tik stambesniuose ūkiuose aptikta didesnė duomenų svyravimų amplitudė tarp minimalių ir maksimalių verčių.
Lyginant ekologiško pieno (6 lentelė) ir tvartų sanitarinius rodiklius (5 lentelė), stebima tendencija, kad 36% bendras bakterinis užterštumas karvidėse neviršija leidžiamų normų, ten ir sanitariniai pieno rodikliai atitinka standartų reikalavimus
6 lentelė. Ekologiško pieno sanitariniai rodikliai
Ūkis Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./cm³ vidurkis
Bakterijų skaičius, tūkst/cm³
vidurkis Karvių skaičius
1 272 (88 – 433) 11 (8 – 16) 30 2 353 (205 – 600) 31 (12 – 85) 25 3 330 (182 – 538) 80 (9 – 202) 16 4 230 (186 – 359) 44 (10 – 185) 20 5 305 (61 – 502) 21 (11 – 154) 25 6 232 (63 – 443) 33 (12 – 82) 24 7 156 (37 – 335) 34 (11 – 156) 65 8 209 (79 – 355) 52 (13 – 153) 27 9 172 (61 – 467) 115 (12 – 300) 48 10 209 (116 – 283) 78 (13 – 156) 137 11 373 (236 – 600) 20 (10 –41) 47 12 146 (73 – 237) 39 (14 - 84) 25 13 200 (59 – 346) 60 (11 – 133) 19 14 340 (228 – 600) 189 (87 – 283) 34 15 261 (115 – 516) 103 (41 – 183) 19 16 145 (51 – 211) 24 (17 – 182) 60 17 285 (214 – 516) 31 (18 – 60) 54 18 357 (305 – 459) 30 (14 –47) 10 19 332 (182 – 475) 152 (54 – 290) 12 20 324 (126 – 600) 17 (10 – 29) 13 21 269 (63 – 443) 19 (11 – 64) 12 22 97 (61 – 292) 21 (12 – 56) 10 23 230 (69 – 299) 31 (12 – 124) 10 24 453 (283 – 600) 82 (10 – 171) 10 25 283 (116 – 455) 58 (14 – 125) 8 26 212 (138 – 295) 91 (12 – 257) 10 27 112 (57 – 168) 56 (17 – 182) 9
Tirtose fermose 64%, nuo visų tirtų ūkių skaičiaus oro, sanitariniai rodikliai viršija leistinus normatyvinius reikalavimus. Tuo galima paaiškinti gana nemažą pieno sanitarinių rodiklių maksimalių verčių skaičių.
4.4. Pagaminto pieno palyginamoji analizė ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose Iš VĮ “Pieno tyrimai” laboratorijos atrinkti ir analizuoti 27 ekologinių ūkių ir tiek pat įprastinės gamybos ūkių 8 mėnesių pieno tyrimų rezultatai. Pasirinktas tyrimų periodas 2005 10 01 – 2006 05 10). Šiuo periodu išanalizuoti ekologinės ir įprastinės gamybos ūkių pieno kokybiniai (pieno riebumas ir pieno baltymingumas), bei sanitariniai (bendras bakterinis užterštumas ir somatinių ląstelių skaičius) rodikliai.
Pagal naujas pieno supirkimo taisykles (2006) ir vadovaujantis žemės ūkio ministro įsakymu (2006), somatinių ląstelių skaičius piene neturi viršyti 400 tūkst./cm³, o pieno bendras bakterinis užterštumas turėtų būti ne didesnis nei 100 tūst./cm³. Šiuo metu Lietuvoje bazinis pieno riebumas yra 3.4 %, bazinis pieno baltymingumas-3 %.
7- oje lentelėje yra pateikti grupių vidutiniai ir variacijos rodikliai bei nurodytas vidurkių skirtumo patikimumas (P<0,05; P<0,01; P<0,001). Iš gautų duomenų matyti, kad skirtumas tarp vidutinio ekologinių ir įprastinės gamybos ūkių pieno baltymingumo yra statistiškai patikimas (P<0,001).
Lyginant SLS (somatinių ląstelių skaičių), gauta P=0,0595 reikšmė, leidžia daryti prielaidą, kad atlikus daugiau tyrimų, skirtumas bus patikimas. Tarp ekologinių ir įprastinės gamybos ūkių piene esančio BBU (bendro bakterinio užterštumo) bei pieno riebalų kiekio, skirtumai statistiškai nepatikimi.
Atlikta daugiafaktorinė dispersinė analizė, leido įvertinti faktorių įtaką tiriamiems požymiams (8 lentelė). Ūkio tipas (įprastinės gamybos ar ekologinis) patikimos įtakos turėjo tik pieno baltymingumui (4,4% P<0,001), kai tuo tarpu faktorius „ūkis“ statistiškai patikimai (P<0,001) turėjo įtakos visiems požymiams (nuo 30% iki 44%).
7 lentelė. Grupių vidutiniai, variacijos bei vidurkių skirtumo patikimumo rodikliai
Rodiklis Tipas n Aritmetinis vidurkis x Aritmetinio vidurkio paklaida mx Variacijos koeficientas Cv Skirtumo tarp vidurkių patikimumas P Įprasinės gamybos ūkiai 208 279,67 8,10 41,79 Somatinių lastelių
skaičius Ekologiniai ūkiai 216 256,07 9,49 54,48
0,0595 Įprastinės gamybos
ūkiai 206 56,59 4,41 111,95
Bendras bakterinis
užterštumas Ekologiniai ūkiai 216 57,56 4,46 113,90
0,8775 Įprastinės gamybos ūkiai 208 4,3189 0,0236 7,87 Pieno riebumas Ekologiniai ūkiai 202 4,2926 0,0300 9,93 0,4889 Įprastinės gamybos ūkiai 208 3,3783 0,0162 6,94 Pieno baltymingu
mas Ekologiniai ūkiai 202 3,2635 0,0211 9,20
0,00001
Nustatyti koreliacijos koeficientai tarp požymių visuose ūkiuose ir atskirai įprastinės gamybos bei ekologiniuose.
Tarp kokybinių ir sanitarinių pieno rodiklių visose tiriamose grupėse nustatyti labai silpni (artimi nuliui) statistiškai nepatikimi koreliacijos koeficientai.
8 lentelė. Faktoriaus įtaka požymio variacijai, % Somatinių lastelių skaičius Bendras bakterinis užterštumas Pieno riebumas Pieno baltymingumas Ūkio tipas 0,8 0,01 0,1 4,4*** Ūkis 40,0*** 38,2*** 29,6*** 43,9*** Mėnuo 2,1 1,3 12,6*** 18,7*** Ziemojimo puse 0,6 0,1 5,1*** 10,2*** Reikšmės: *** - P<0,001; ** - P<0,01; * - P<0,05
Visuose ūkiuose tarp SLS ir BBU yra silpnas statistiškai patikimas (r=0,217, P<0,001) koreliacijos ryšys, taip pat stebimas vidutinio stiprumo teigiamas ryšys (r=0,538, P<0,001) tarp pieno riebumo ir baltymingumo.
Somatinių ląstelių skaičius
150 170 190 210 230 250 270 290 310 330 10 11 12 1 2 3 4 5 mėnuo tū ks t. /c m 3 Įprastinės gamybos Ekologiniai
3 paveikslas. Palyginimas somatinių lastelių skaičiaus piene atskirais mėnesiais ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose
Ekologiniuose ūkiuose stebimas tarp pieno baltymų ir pieno riebalų teigiamas vidutinis statistiškai patikimas (r=0,445, P<0,001) ir tarp SLS ir BBU yra silpnas statistiškai patikimas (r=0,207, P<0,01) ryšys.
Įprastinės gamybos ūkiuose aptikti neženkliai didesni analogiški koreliaciniai ryšiai (r=0,236, P<0,001).
Somatinių ląstelių skaičius piene visą tyrimo periodą įvairavo, tačiau spalio ir gegužės mėnesiais pastebimas SLS įprastinės gamybos ūkiuose padidėjimas (3 paveikslas).
Palyginus ekologinių ir įprastinės gamybos ūkių bendrą bakterinį užterštumą piene, nustatyta, kad ženklus bakterinis užterštumas atsiranda balandžio – gegužės mėnesiais ekologiniuose ūkiuose (4 paveikslas).
Bendras bakterinis užterštumas
0 10 20 30 40 50 60 70 80 10 11 12 1 2 3 4 5 mėnuo tū ks t. /c m 3 Įprastinės gamybos Ekologiniai
4 paveikslas. Bendro bakterinio užterštumo palyginimas piene atskirais mėnesiais ekologiniuose ir įprastinės gamybos ūkiuose
Lyginant atskirais mėnesiais pieno riebumą, pastebėta, kad spalio – gruodžio mėnesiais pienas riebesnis buvo įprastinės gamybos ūkiuose (5 paveikslas).
Pieno riebumas 3,4 3,6 3,8 4 4,2 4,4 4,6 10 11 12 1 2 3 4 5 mėnuo % Įprastinės gamybos Ekologiniai
5 paveikslas. Pieno riebumo palyginimas atskirais mėnesiais ekologiniuose bei įprastinės gamybos ūkiuose
Lyginant pieno baltymingumą, įprastinės gamybos ir ekologiniuose ūkiuose, visą tyrimo laikotarpį stebėta pieno baltymų mažėjimo tendencija ekologinės gamybos ūkiuose (6 paveikslas).
