LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA Just÷ Puidokait÷ LIETUVOS VIETINIŲ GALVIJŲ LIETUVOS ŠöMŲ IR LIETUVOS BALTNUGARIŲ VEISLIŲ MONITORINGAS, PANAUDOJIMA

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA

Just÷ Puidokait÷

LIETUVOS VIETINIŲ GALVIJŲ LIETUVOS ŠöMŲ IR LIETUVOS

BALTNUGARIŲ VEISLIŲ MONITORINGAS, PANAUDOJIMAS IR

IŠSAUGOJIMAS

Magistro darbas

Darbo vadov÷:

Profesor÷ dr. Ilona Miceikien÷

(2)

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas

Lietuvos vietinių galvijų Lietuvos š÷mųjų ir Lietuvos baltnugarių veislių monitoringas, panaudojimas ir išsaugojimas

1. Yra atliktas mano pačios:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2011 – 02 – 23 Just÷ Puidokait÷

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ, UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ, ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2011 – 02 – 23 Just÷ Puidokait÷

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2011 – 02 – 23 Profesor÷ dr. Ilona Miceikien÷

(parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2011 – 02 – 23 Profesor÷ dr. Ilona Miceikien÷

(parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

(3)

TURINYS

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS 4

SUMMARY 5

ĮVADAS 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA 8

1.1. Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių ištekliai, jų panaudojimas ir išsaugojimas 8

1.2. Veislių išsaugojimo poreikio ir strategijos Europoje istorija 11

1.3. Žem÷s ūkio gyvulių genetin÷ įvairov÷ 13

1.4. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷s įvairov÷s saugojimo priežastys 13

1.5. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷ įvairov÷s išsaugojimo būdai 15

1.6. Skirtinga žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių saugojimo kriterijų svarba bei jų parinkimas 17

1.7. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷s įvairov÷s išsaugojimo institucijos 20

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 21

2.1. Tyrimų medžiaga ir metodai 21

2.2. Statistin÷ duomenų analiz÷ 21

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS 22

3.1. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų veislių 2004 – 2009 metų skaičiaus monitoringas 22 3.2. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų pieno kiekio ir sud÷ties analiz÷ 23 3.3. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų reprodukcinių savybių analiz÷ 29 3.4. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų sveikatingumo savybių analiz÷ 33 3.5. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų ex situ išsaugojimo įvertinimas 36

IŠVADOS 40

REKOMENDACIJOS 41

(4)

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

 DAD – IS – naminių gyvūnų įvairov÷s informacin÷ sistema;  DNR – dezoksiribonukleino rūgštis;

 EAAP – Europos gyvūnų produkcijos asociacija;  ES – Europos sąjunga;

 FAO – maisto ir žem÷s ūkio organizacijos;  LGI – Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas  LVA – Lietvos veterinarijos akademija;  LB – Lietuvos baltnugariai galvijai;  LJ – Lietuvos juodmargiai galvijai;  LŠ – Lietuvos š÷mieji galvijai;  JT – Jungtin÷s Tautos;

 ŽŪIKVC – Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras;  ŽŪM – Žem÷s ūkio ministerija.

(5)

SUMMARY

Master Just÷ Puidokait÷

Topic of Master thesis Monitoring, utilization and conservation of Lithuanian native cattle Lithuanian Ash – grey and Lithuanian White – black species

Tutor of M. Sc. thesis Prof. dr. Ilona Miceikien÷

Lithuanian Health Science University, Lithuanian Veterinary Academy, Department of Animal Breeding and Genetics.

Master‘s work accomplished in the year 2009 – 2011, volume of Master work 45 page original, 9 tables and 7 pictures.

Object and tasks of work. Summarize and analyze literature about Lithuanian native cattle genetic recourses, perform Lithuanian Ash – grey and Lithuanian White – black species monitoring for the period 2004 – 2009, perform Lithuanian Ash – grey and the Lithuanian White – black species milk yield and composition analysis, perform Lithuanian Ash – grey and Lithuanian White – black species reproductive performance analysis, perform Lithuanian Ash – grey and Lithuanian White – black species health characteristics (somatic cells) analysis, perform Lithuanian Ash-grey and Lithuanian White-black species conservation evaluation. Research methodology. Analyze collected data.

Results and conclusions. The amount of Lithuanian White – black cattle increased 32 %, the amount of Lithuanian Ash – grey cattle decreased 30 % in comparable period. Milking yield between those species has no difference but is smaller than total in Lithuania, White – black – 6 % and Ash – grey 8 %. During examination of the reproductive characteristics of cows observed, Lithuanian native cattle insemination index is less than all Lithuanian average, differences between species were not revealed. Count of somatic cells in Lithuanian White – black milk decreased significantly, 22 %, count of somatic cells in Lithuanian Ash – grey milk also decreased, but only 12 %, according to the average of Republic, Lithuanian native species wellness is higher 6 %.

(6)

ĮVADAS

Žem÷s ūkio gyvulių paplitimas Europoje ir atskirų veislių formavimasis yra glaudžiai susijęs su žmonių migracija. Geografin÷ izoliacija, natūrali ir dirbtin÷ atranka bei kryptinga selekcija pagal biologiškai ir ūkiškai naudingus požymius per daugelį metų l÷m÷ tam tikrų grupių vienos rūšies gyvulių, panašių tarpusavyje pagal visą eilę požymių, formavimąsi, o šios grup÷s, ilgainiui, buvo pavadintos veisl÷mis, linijomis ir tipais. Atskirų veislių, linijų ir tipų genetin÷ visuma sudaro mūsų žem÷s ūkio gyvūnų genetinius išteklius, tuo pačiu kiekviena individuali veisl÷ turi unikalų paveldimų ypatybių ir požymių derinį, kurio neįmanoma naujai atkurti jam išnykus. Be to, kai kurios veisl÷s turi tik tai veislei specifinius genus, kurių negalima nei naujai sukurti nei atstatyti veislei išnykus. Tod÷l žem÷s ūkio gyvūnų genetiniai ištekliai yra saugotini kaip istorinis, etninis, kultūrinis, ekonominis bei mokslinis paveldas. Senųjų veislių išsaugojimas, pirmiausiai, yra susijęs su aktyvių populiacijų dydžio išlaikymu, kadangi dažnai tokiose populiacijose yra mažas individų skaičius bei didel÷ genų dreifo ar visiško genų nutek÷jimo tikimyb÷, tod÷l veisimo programos turi būti sudaromos taip, kad būtų išvengta inbrydingo bei atsitiktinio genų nutek÷jimo.

Daugelis senųjų veislių jau yra išnykę. FAO nustat÷, kad prieš 100 metų Europoje buvo apie 2800 žem÷s ūkio gyvulių veislių, o šiandien šis skaičius sumaž÷jo iki 1400, be to, 40 proc. iš jų reikalingos specifin÷s sąlygos, kad užtikrintų jų išlikimą ir gyvavimą per ateinančius 20 metų.

Vienos veisl÷s kelių reproduktorių vyravimas rūšyje ar veisl÷je lemia genetin÷s įvairov÷s sumaž÷jimą, tod÷l daugelis genų pereina į homozigotinę būseną, atsiranda inbrydingo galimyb÷, pasireiškia paveldimos recesyvin÷s ligos, sumaž÷ja gyvulių atsparumas įvairioms ligoms bei pasireiškia kiti neigiami faktoriai. Modernių pieninių tipo veislių, tokių kaip Holšteinai, galvijai genetiškai orientuoti per daugelį metų į pieno gamybą, tuo tarpu m÷sa yra gaunama iš dar labiau specializuotų m÷sinių galvijų veislių. Modernių produktyvių veislių gyvulių veisimas vyksta labai sparčiai – 1965 metais vidutinis primilžis iš karv÷s buvo 4500 litrų, tuo tarpų dabar – 7500 litrų, o tai reiškia, kad kasmet pieno primelžiama 90 litrų daugiau. Pus÷ tokio produktyvumo padid÷jimo yra genetiškai determinuota, kita dalis – geresnio karvių š÷rimo ir laikymo rezultatas.

Intensyvi gyvulininkyst÷ ir naujų žem÷s ūkio metodų taikymas joje l÷m÷, kad veisimas tam tikroje rūšyje (galvijų, kiaulių, paukščių) apsprend÷ kelių, labai aukšto produktyvumo specializuotų veislių paplitimą, o šios, savo ruožtu, tapo labiau vienodos genetiniu požiūriu.

(7)

Toks viepusis požiūris į veisimą, reikštų, kad visi gyvuliai, turintys genus, kurie neturi didel÷s įtakos produkcijos gamybai, yra smerkti išnykti, o tai reiškia, kad šie požymiai ateityje negal÷s būti atkurti, tačiau mes nežinome visuomen÷s poreikių ateityje. Tai aktualu ir šiandien, kai vis didesnis d÷mesys yra kreipiamas į specifinių žem÷s ūkio produktų gamybą bei žem÷s ūkio produkcijos įvairov÷s did÷jimą, ekologinį ūkininkavimą bei gyvulių sveikatingumą. Tod÷l, aktyvių veislių išsaugojimo darbas pirmiausiai turi būti susijęs su ilgalaikiu genetin÷s medžiagos – spermos, embrionų ir DNR – kaupimu bei išsaugojimu. Šie genų bankai funkcionuoja kaip “saugos bankai “, leisiantys ateityje atkurti naudingus ūkinius bei biologinius požymius. Naudojant šiuos natūralius išteklius bus galima parinkti veisl÷s vystymosi kryptį ir išsaugoti veisl÷s individualias savybes, jei anksčiau vykdyta veisimo politika pasirodytų esanti neteisinga. Darbo tikslas – atlikti Lietuvos vietinių galvijų Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių veislių monitoringą, ūkinių savybių, panaudojimo ir išsaugojimo būkl÷s analizę.

Darbo uždaviniai

• Surinkti ir išanalizuoti mokslinę literatūrą apie Lietuvos gyvulių genetinius išteklius. • Surinkti ir išanalizuoti mokslinę literatūrą apie Pasaulio gyvulių genetinių išteklių

monitoringo, panaudojimo ir išsaugojimą.

• Atlikti Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų veislių 2006-2009 metų monitorigą. • Atlikti Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų pieno kiekio ir sud÷ties analizę. • Atlikti Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų reprodukcinių savybių analizę. • Atlikti Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų sveikatingumo (somatinių ląstelių)

savybių analizę.

• Atlikti Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų ex situ išsaugojimo įvertinimą (ex situ bandos, genetin÷s medžiagos krioišsaugojimas – sperma, DNR, ovocitai).

Darbo naujumas

Pirmą kartą kompleksiškai buvo išanalizuota senųjų Lietuvos galvijų veislių – Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių – būkl÷, ūkinių savybių, panaudojimo ir išsaugojimo tendencijos.

Praktinis pritaikymas

Gauti tyrimų duomenys gali būti panaudoti sudarant veisimo planus, priimant sprendimus d÷l Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių išsaugojimo bei populiarinant šias veisles.

(8)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių ištekliai, jų panaudojimas ir išsaugojimas

Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnų nacionaliniai genetiniai ištekliai – ištekliai, kurių išskirtiniai paveldimi požymiai, turintys aukštą selekcinę, ekonominę, mokslinę, ekologinę, kultūrinę bei istorinę vertę šaliai, susiformavę Lietuvoje bei yra svarbi pasaulin÷s biologin÷s įvairov÷s dalis. Siekdami patenkinti ateities kartų poreikius bei lūkesčius, mes privalome užtikrinti tausojantį žem÷s ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių naudojimą, kaupimą ir monitoringą, saugoti juos nuo genetin÷s įvairov÷s sumaž÷jimo bei išnykimo ir, išlaikant biologinę įvairovę, užtikrinti genetinį pagrindą ateities gyvulininkystei (Miceikien÷, 2005).

1992 metais Rio de Žaneire Lietuva pasiraš÷ Biologin÷s įvairov÷s konvenciją, tuo įsipareigodama išsaugoti nacionalinius žem÷s ūkio gyvūnų genetinius išteklius bei jų įvairovę. Tuo tikslu prie Lietuvos žem÷s ūkio ministerijos buvo sudaryta Žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo taryba, buvo paskirtas nacionalinis koordinatorius Lietuvoje, kuris nuolatos palaiko ryšius su FAO, koordinuojančia genetinių išteklių išsaugojimą, racionalų panaudojimą bei monitoringą pasauliniu mastu (Miceikien÷, 2005).

Pirmieji Lietuvos žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo iniciatoriai, organizatoriai ir strategai buvo prof. Juozas Skaistutis Šveistys (1930 – 1999) ir prof. Jonas Kuosa (1925 – 1999). Jų iniciatyvos d÷ka, šiandien mes turime išsaugotas senąsias Lietuvos galvijų, arklių, kiaulių bei paukščių veisles (Miceikien÷, 2004).

Lietuvos senieji vietiniai gyvuliai – š÷mi ir baltnugariai galvijai, žemaitukų veisl÷s arkliai, šiurkščiaviln÷s avys, vietin÷s kiaul÷s su auskariukais ir vietin÷s žąsys – yra įrašyti į Pasaulio žem÷s ūkio gyvūnų įvairov÷s katalogą (FAO, Rome, World Watch List, 2000) ir pripažinti unikaliais bei saugotinais tarptautiniu mastu. Saugotinomis reikia pripažinti ir, ilgalaik÷s ir kryptingos selekcijos būdu sukurtas, Lietuvos vietines kultūrines gyvulių veisles, pasižyminčias geromis ūkin÷mis savyb÷mis, tačiau, d÷l intensyvios gyvulininkyst÷s sąlygomis atsiradusios konkurencijos tarp veislių, atsidūrusias ties išnykimo riba – tai senojo tipo Lietuvos žalieji bei juodmargiai galvijai ir Lietuvos baltosios kiaul÷s. Šių veislių apsaugojimo tikslu yra ruošiamos ilgalaik÷s vietinių veislių gyvulių išsaugojimo programos (Baltr÷nait÷ ir kt. autoriai, 2003).

(9)

1.1.1. Lietuvos š÷mi

Lietuvos š÷mų galvijų veisl÷ yra žinoma jau nuo pirmos XX a. pus÷s, tačiau d÷l ilgalaikio stichiško gerinimo įvairių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, d÷l masiško brokavimo iš didelių ūkių bandų d÷l netinkamos spalvos, neatsižvelgiant į produktyvumą, ir d÷l daugelio ekonominių veiksnių, ši veisl÷ atsidūr÷ ant išnykimo ribos. Yra žinoma, kad š÷mi galvijai taip pat buvo auginami ir yra išlikę iki šių dienų Skandinavijos šalyse, Latvijoje bei kai

kuriuose Rusijos regionuose. www.lva.lt/lggi/

Daugiausiai š÷mų galvijų išliko privačių ūkininkų ūkiuose ir iki mūsų dienų išlaik÷ būdingą spalvą bei ūkines savybes. Daugelis galvijų augintojų teigiamai vertina juos d÷l gero prisitaikymo prie aplinkos sąlygų, sveikatingumo, nereiklumo š÷rimui, ramaus būdo, geros pieno kokyb÷s, gyvybingumo.

Kadangi šios veisl÷s galvijai nebuvo veisiami pagal veisimo programas, jų auginimo, š÷rimo ir laikymo sąlygos buvo labai nevienodos, tod÷l pagal išsivystymą, eksterjerą bei ūkiškai naudingas savybes jie yra ne vieno tipo. Ši veisl÷ yra priskiriama pieniniam tipui, tačiau galima rasti gyvulių, turinčių požymius, būdingus pieniniam – m÷siniam tipui.

Lietuvoje š÷mi galvijai dažniausiai sutinkami centriniuose, pietrytiniuose ir pietvakariniuose rajonuose. Pagal spalvą š÷mi galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki pelenin÷s pilkos, kai kurie gyvuliai turi beveik baltas kojas ir galvą. Š÷ma spalva ar š÷mas plaukas, kalbant apie galvijų spalvą, yra žinoma tik lietuvių kalboje.

Suaugusių Lietuvos š÷mų karvių aukštis ties ketera yra 123 – 136 cm, mas÷ 400 – 550 kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950 – 1000 kg. Iš Lietuvos baltnugarių karvių vidutiniškai yra primelžiama 4489 kg 4,35 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno.

Lietuvos š÷mų galvijų veisl÷ turi būti išsaugota ir tobulinama išlaikant individualią, veislei būdingą požymių visumą (www.lva.lt/lggi/).

(10)

1.1.2. Lietuvos baltnugariai

Lietuvos baltnugarių galvijų veisl÷ yra žinoma nuo neatmenamų laikų, o pirmoje XX a. pus÷je baltnugarių galvijų skaičius Lietuvoje buvo gana didelis. Ilgą laiką Lietuvos baltnugariai galvijai buvo gerinami įvairių juodmargių ir žalmargių veislių buliais, tačiau iki šių dienų jie išlaikę būdingą spalvą ir savybes. Daugiausiai jų išliko pas privačius laikytojus, kurie dažnai karves poruodavo su savais buliais, neatsižvelgdami į jų veislę, o mišrūnus veislei

atrinkdavo pagal savo nuožiūrą. www.lva.lt/lggi/

Daugelis dideliuose ūkiuose laikomų baltnugarių galvijų buvo išbrokuota d÷l Lietuvos juodmargiams ir žaliems nebūdingos spalvos, neatsižvelgiant į jų produktyvumą. Yra žinoma, kad baltnugariai galvijai taip pat buvo auginami ir yra išlikę iki šių dienų šiaur÷s rytų Lenkijoje ir Skandinavijos šalyse bei kai kuriuose Rusijos regionuose. Lietuvoje baltnugariai galvijai dažniausiai sutinkami centriniuose, pietrytiniuose ir pietvakariniuose rajonuose. Pagal spalvą baltnugariai galvijai gali būti suskirstyti į du tipus: pirmajam tipui yra būdingi visiškai juodi šonai, balta nugara ir apatin÷ juosmens dalis, balta „žvaigžd÷“ kaktoje, antrajam tipui būdingi smulkiomis juodomis d÷m÷mis išmarginti šonai, balta nugara ir balta apatin÷ juosmens dalis.

Baltnugariai galvijai yra savotiško sud÷jimo: sunki kakta, ilgas, su aiškiu pagurkliu kaklas, ilgas liemuo, trumpos kojos. Šie galvijai yra pieningi, sveiki puikiai prisitaikę prie gamtinių ir klimato sąlygų, atsparūs įvairių ligų atžvilgių, nereiklūs š÷rimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi ir ilgaamžiai, pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Ši veisl÷ turi savitus genetinius bei fenotipinius požymius ir priskiriama pieniniam tipui. Suaugusių Lietuvos baltnugarių karvių aukštis ties ketera yra 121 – 131 cm, mas÷ 400 – 550 kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950 – 1000 kg. Iš Lietuvos baltnugarių karvių vidutiniškai primelžiama 4577 kg, 3,98 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno.Lietuvos baltnugarių galvijų veisl÷ turi būti išsaugota ir tobulinama išlaikant individualią, veislei būdingą požymių visumą (www.lva.lt/lggi/).

(11)

1.2. Veislių išsaugojimo poreikio ir strategijos Europoje istorija

Manoma, kad iki 2030 metų žmonijos augimo tendencijos viršys 50 proc. augimo ribą. Iki šiol išaugę poreikiai maistui buvo tenkinami pasitelkiant kelių priemonių kombinaciją, t.y. genetinį tobulinimą, skiriant didesnes investicijas ūkininkavimui bei didinant dirbamos žem÷s plotus. Ateityje sunku būtų tik÷tis, kad augs investicijos į žem÷s ūkį ir kad dar daugiau žem÷s bus panaudojama intensyvioms maisto gamybos sistemoms. D÷l to, pats perspektyviausias būdas užtikrinti did÷jančius žmonijos poreikius gyvūnin÷s kilm÷s maistui yra genetinis žem÷s ūkio gyvūnų tobulinimas. Kita vertus, kaimiškose vietov÷se gyvūnin÷s kilm÷s maisto gamybai gali būti panaudotos tose vietov÷se išvestos ir ten esančioms sąlygoms adaptavusios mažai produktyvių gyvūnų veisl÷s, kurioms nereikalingos didel÷s investicijos (Brown, 1998).

Viena pagrindinių priežasčių, laukinių gyvūnų prijaukinimui buvo aprūpinti šeimininko šeimos narius maistu. Per pastaruosius kelis šimtmečius išsivysčiusiose valstyb÷se nusistov÷jo tradicijos, kad žmones gyvūnin÷s kilm÷s maistu aprūpina specializuoti ūkiai, kuriuose gyvūnai laikomi bei veisiami ta linkme, kad kuo efektyviau išreikštų vienas ar kitas produkcijos, ar kokybinių rodiklių ypatybes. Be to, pasteb÷ta, kad gyventojų pajamų did÷jimas išsivysčiusiose valstyb÷se skatina specializuoto maisto poreikio atsiradimą, kurį sukuria gyvūnin÷s kilm÷s produktų sistemų įvairavimas. Siekiant padidinti genetinio tobulinimo efektyvumą tiek intensyviose, tiek ir ekstensyviose sistemose bei gyvūnin÷s kilm÷s produktų įvairovę, turi būti išsaugoti arba selekcinių metodų pagalba padauginti žem÷s ūkio gyvūnų genetiniai ištekliai (Scherf, 1995).

Europoje veislininkyst÷s organizacijos ženkliai įtakojo žem÷s ūkio gyvūnų populiacijų, naudojamų maisto produkcijai, sud÷tį. Ekonominiai, socialiniai ir aplinkosauginiai veiksniai stipriausiai veik÷ labai produktyvių veislių, naudojamų intensyvios žemdirbyst÷s sąlygomis, atranką. Mažai produktyvių veislių gyvūnų ind÷lis maisto gamybos grandyje sumaž÷jo ir tai suk÷l÷ gr÷smę šių veislių išlikimui (Martyniuk, Planchenault, 1998).

Pritaikius genetikos mokslo žinias žem÷s ūkio gyvūnų gerinimui bei panaudojus dirbtinio apvaisinimo technologijas, buvo sukurtos pažangios veisimo schemos bei metodai aukšto produktyvumo gyvulių veisl÷se nustatyti geriausias genetines savybes turinčius gyvūnus. Šiose veisl÷se spartus genetinis gerinimas galimas tik pagal kelias atskiras savybes. Kitos savyb÷s, į kurias nebuvo atsižvelgta selekcijos metu, buvo kompensuojamos gerinant gyvūnų laikymo sąlygas. Tokia selekcija padidino atotrūkį tarp išvystytų aukšto

(12)

produktyvumo gyvūnų ir vietinių žemo produktyvumo gyvūnų veislių. Taip buvo žengtas dar vienas žingsnis vietinių veislių išnykimo link (Oldenbroek, 1999).

Lyginant su augalais, pasaulinio mąsto diskusijos apie produkcijos gyvūnų genetinių išteklių saugojimą prasid÷jo žymiai v÷liau. Tačiau Švedijoje, jau nuo XX a. V dešimtmečio pradžios buvo paliekama saugojimui kiekvieno buliaus spermos, kuris buvo panaudotas karvių s÷klinimui. Šeštajame dešimtmetyje mokslininkai bei ūkininkai atkreip÷ d÷mesį į siaur÷jančią žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių įvairovę. Europoje ūkininkai palikdavo tokias vietoves, kuriose buvo gausi veislių įvairov÷ bei dauguma vietinių veislių buvo pakeistos keliomis gerai išreklamuotomis stipriai selekcionuotomis veisl÷mis. Šios veisl÷s buvo eksportuojamos į besivystančias šalis už Europos ribų ir tose šalyse pakeit÷ esamas gyvūnų veisles gerai prisitaikiusias esamoms gamtin÷ms bei laikymo sąlygoms. 1972 m. Stokholme buvo sušaukta pirmoji Jungtinių tautų konferencija aplinkosaugos klausimais, kurioje buvo įvardintos problemos bei ieškoma kelių susidariusiai situacijai spręsti. Galiausiai, 1980 m. Maisto ir žem÷s ūkio organizacijos (FAO) būstin÷je Romoje buvo sušaukta pirmoji technin÷ konsultacija genetinių išteklių klausimais (Hall, Ruane, 1993).

1992 m. Rio de Žaneire vykusi JT konferencija aplinkosaugos klausimais savo darbotvark÷je svarst÷ žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷s įvairov÷s klausimus bei pasiraš÷ biologin÷s įvairov÷s konvenciją, tuo pripažindama genetinių išteklių saugojimo svarbą. Beveik visos šalys pasiraš÷ šią konvenciją, ko pas÷koje buvo atkreiptas politikų ir visuomen÷s d÷mesys į nacionalinių genetinių resursų svarbą. Tuo pačiu kai kuriose valstyb÷se, tame tarpe ir Europos Sąjungoje, prad÷ta genetinių resursų saugojimo programa. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷ įvairov÷ pagal Biologin÷s įvairov÷s konvenciją yra neatsiejama visuotin÷s biologin÷s įvairov÷s dalis. Biologin÷s įvairov÷s konvencijoje pripažįstamas kiekvienos valstyb÷s suverenumas bei jos privalo rūpintis savų genetinių resursų išsaugojimu.

Pirmas žingsnis koordinuoto genetinių išteklių saugojimo linkme buvo žengtas 1980 metais įsteigus darbo grupę prie EAAP (Europos gyvūnų produkcijos asociacija), kuri rūpintųsi genetinių išteklių saugojimu Europoje. Pagrindin÷ šios grup÷s veikla r÷m÷si reguliarių patikrinimų organizavimu įvairiose Europos valstyb÷se, kurių metu buvo stebimos žem÷s ūkio gyvūnų veisl÷s, stengiamasi plačiau pritaikyti genetikos mokslą išsaugojimo klausimų sprendime. Nuo 1988 iki 1994 m. Hanoverio aukštojoje veterinarijos mokykloje FAO ir EAAP tvark÷ pasaulinį žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių duomenų banką. 1993 m. duomenys buvo pervesti į Romą, prie FAO įkurtą DAD – IS. Nuo to laiko,

(13)

nacionaliniai Europos valstybių koordinatoriai reguliariai patikslina Hanoveryje esančios duomenų baz÷s duomenis, iš kurios jie v÷liau persiunčiami į FAO Romoje. Remiantis DAD – IS duomenimis, 37 Europos valstyb÷se yra 332 galvijų, 407 avių, 123 ožkų, 156 kiaulių ir 213 arklių veisl÷s. Vakarin÷je (ES) Europos dalyje gyvulininkyst÷s intensyvinimas labai susiaurino žem÷s ūkio gyvūnų genetinę įvairovę. Centrin÷se ir rytin÷se Europos valstyb÷se gyvulininkyst÷s intensyvinimas yra prioritetin÷ kryptis, tod÷l ir čia laukiamas genetin÷s įvairov÷s siaur÷jimas (Martyniuk, Plachenault, 1998; Oldenbroek, 1999).

1.3. Žem÷s ūkio gyvulių genetin÷ įvairov÷

Gyvūnai skiriasi savo produkcijos bei kitomis kokybin÷mis savyb÷mis, taip pat sveikatingumu, dauginimosi ypatyb÷mis bei kūno sud÷timi. Šiuos fenotipinius skirtumus lemia genetin÷s savyb÷s, skirtingos laikymo sąlygos. Statistiniai metodai bei žinios apie gyvūnų giminyst÷s ryšius atskleidžia fenotipinius kokybinių ir kiekybinių rodiklių skirtumus, kuriuos įtakojo laikymo sąlygos, genetin÷s ypatyb÷s, kaip antai bendra kilm÷. Yra nustatyta, kad 50 proc. vidurūšin÷s genetin÷s variacijos sudaro tarpveisliniai skirtumai. D÷l šios priežasties veislių išnykimas gali žymiai susiaurinti tam tikros gyvūnų rūšies genetinę įvairovę. Statistin÷je metodologijoje genetinę įvairovę apibūdina viduje veisl÷s ir tarp veislių apskaičiuotas laisvumo laipsnis (Hall, Bradley, 1995).

Molekulin÷je biologijoje taikomų metodų ištobulinimas pad÷jo pagrindus detalesniam genetin÷s įvairov÷s apibūdinimui, nustatant DNR polimorfizmą koduojančiuose bei nekoduojančiuose chromosomų regionuose. Ši informacija gali būti panaudota vienos ar kitos veisl÷s gyvūnų panašumo apskaičiavimui, taip pat apskaičiuojant tarpveislinius skirtumus, kurie gali būti naudingi rengiant išsaugojimo programas.

1.4. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷s įvairov÷s saugojimo priežastys

Galimyb÷s patenkinti ateities rinkos poreikius. Klestinčiose ES valstyb÷se auga poreikis specializuotam gyvulin÷s kilm÷s maistui. Tai sąlygoja gyvulininkyst÷s sistemos bei gyvulininkyst÷s produkcijos kintamumą. Be to, visuomen÷s gerov÷s kilimas skatina gyvūnus naudoti kitiems tikslams, kaip antai m÷g÷jiškas ūkininkavimas, gyvūnų (arklių) panaudojimas sportui. Šios tendencijos reikalauja didelio genetinio įvairavimo tarp šiam tikslui naudojamų gyvūnų. Šio meto žemdirbyst÷s sistemoje naudojamos veisl÷s negali atitikti visų ateities rinkos poreikių (Cunningham, 1992; Miceikien÷, 2007).

(14)

Apsidraudimas prieš ateities pokyčius produkcin÷se sistemose. Modernios daug priežiūros reikalaujančios žem÷s ūkio sistemos charakterizuojamos dideliu trąšų bei koncentratų kiekio naudojimu, jose plačiai taikomas medikamentin÷s veterinarin÷s priemon÷s skirtos ligų prevencijai ar gydymui. Žem÷s ūkio įmonių tarša bei išaugęs mikroorganizmų atsparumas vaistin÷ms medžiagoms gali sudaryti sąlygas, kurioms reikalingi nereiklūs pašarui ir atsparūs ligoms gyvūnai. Genetin÷s įvairov÷s išsaugojimas yra būtina sąlyga norint apsidrausti prieš galimus ateities pokyčius produkcijos sistemose arba prieš iškilusią naujų ligų gr÷smę (Cunningham, 1992; Miceikien÷, 2007)

Esama socialin÷-ekonomin÷ vert÷. Daugelyje valstybių vietinių veislių gyvūnai laikomi pavienių ūkininkų d÷l tam tikros paskirties (t.y. ekologinio ūkininkavimo, nederlingo dirvožemio sąlygomis) arba naudojami tam tikroms reikm÷ms (vietinių produktų gamybai užpildančių vietinę rinkos dalį). Veislininkyst÷s organizacijos d÷l mažo rentabilumo n÷ra suinteresuotos veislininkyst÷s programų kūrimu šioms vietin÷ms veisl÷ms, tačiau šių programų nebuvimas grasina veisl÷s išlikimui. Tačiau vietinių gyvūnų veislių socialin÷ – ekonomin÷ vert÷ pateisina išsaugojimo programų kūrimą, nes įgalina tam tikrą ūkininkų grupę gauti tam tikras pajamas (Cunningham, 1992; Miceikien÷, 2007).

Galimyb÷s moksliniams tyrimams. Viso pasaulio molekulin÷s genetikos mokslininkai ieško produkcijos gyvūnams būdingų tam tikrų genų, įtakojančių gyvūnų produktyvumą, bei gautų produktų savybes, gyvūnų sveikatingumą bei reprodukcines savybes. Šioje paieškoje labai svarbų vaidmenį vaidina įvairių veislių gyvūnų deriniai, pasižymintys tam tikromis specifin÷mis savyb÷mis. Jie garantuoja aukštą heterozigotiškumo lygį bei sąsajų nestabilumą, kuris reikalingas norint nustatyti sąsajas tarp labai polimorfiško markerio lokusų ir kokybines bei kiekybines savybes apsprendžiančių polimorfiškumo fokusų (Cunningham, 1992; Miceikien÷, 2007).

Kultūrin÷s ir istorin÷s priežastys. Daugelis veislių atsirado ilgo prijaukinimo proceso ir adaptacijos vietin÷ms aplinkos sąlygoms išdavoje. Jos atspindi ilgą istorin÷s simbioz÷s tarp žmonių ir žem÷s ūkio gyvūnų etapą. Šie gyvūnai gali pad÷ti išsiaiškinti prisitaikymo aplinkos sąlygoms procesą, kuris gali būti naudingas net ir dabartin÷se produkcijos sistemose laikomiems gyvūnams (Kohler – Rollefson, 1997; Miceikien÷, 2007).

Ekologin÷ vert÷. Visuomen÷je auga susirūpinimas ekologine to regiono būkle, ypatingai atsižvelgiant į kraštovaizdžio, gamtos ir kaimo kraštovaizdžio būklę. Šiuose r÷muose, vietinių veislių gyvūnai natūraliai įsikomponuoja į šį kompleksą, ir tai labai svarbu ekologine prasme.

(15)

Be to, šie gyvūnai gali pasitarnauti formuojant vietinių produktų ekologinį prekinį ženklą (Gandini, Giacomelli, 1997; Miceikien÷, 2007).

1.5. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷ įvairov÷s išsaugojimo būdai

Veislių selekcijos programų sudarymas. Siekiant išvengti giminingo veisimo (inbrydingo) bei sumažinti atsitiktinį genų dreifą selekcionuojamose populiacijose veislininkyst÷s organizacijos turi kreipti ypatingą d÷mesį į gyvulių, veisl÷s pradininkų, skaičių, jų tarpusavio priklausomybę, kergimo schemą bei efektyvųjį kiekvienos generacijos veislinių gyvulių skaičių. Didelis efektyviosios populiacijos gyvulių skaičius užtikrina didelę saugomos veisl÷s genetinę įvairovę. Tačiau siekiant padengti veislininkyst÷s plano ir genetinių laim÷jimų kaštus, reikia didel÷s selekcijos spartos ir greito generacijų pasikeitimo. Abi šios sąlygos gali kelti gr÷smę populiacijos, turinčios mažą efektyviosios narių skaičių genetinei įvairovei.

In situ išsaugojimas. Jeigu veisl÷s egzistencijai iškilusi rizika arba jai gresia išnykimas, rekomenduojama taikyti in situ saugojimą, nes tada lengviausiai pasiekiami visi veisl÷s išsaugojimo tikslai. Be to, gali lygiagrečiai būti vykdomas veisl÷s tobulinimas, t. y. veisl÷ gali būti tobulinama siekiant pasiekti ekonominį rentabilumą, kiek tai galima pasiekti mažos populiacijos ribose, bei gerinant gyvūnų adaptacinius geb÷jimus besikeičiančioms aplinkos sąlygoms. Tačiau neskaitlingose populiacijose reikia atkreipti ypatingą d÷mesį į inbrydingą ir atsitiktinį genų dreifą (Ollivier, Renard, 1995).

Ex situ gyvų gyvūnų išsaugojimas. Gali būti, kad vienos ar kitos gyvūnų veisl÷s produkcija nepadengia gyvūnų išlaikymo kaštų, be to, jų išlaikymas reikalauja daug pastangų. Nežiūrint į tai, šie gyvūnai yra kultūrinio, istorinio, ekologinio paveldo dalis, tod÷l jie gali atlikti savo vaidmenį laikomi zoologijos soduose, rekreaciniuose ūkiuose (farm parks) arba natūraliuose parkuose. Ex situ gyvų gyvūnų išsaugojimo kaštai n÷ra dideli, tačiau neigiamas šios išsaugojimo rūšies bruožas yra tas, kad veisl÷ yra atitrūkusi nuo tos produkcin÷s aplinkos, kurioje ji geriausiai tarpsta ir yra prisitaikiusi (Henson, 1990)

Ex situ išsaugojimas. Daugelio žem÷s ūkio gyvūnų rūšių sperma gali būti krio – konservuojama, o atšildžius ir panaudojus ją s÷klinimui užtikrinamas aukštas arba priimtino lygio patelių apvaisinimo procentas. Kai kurių gyvūnų rūšių embrionai gali būti saugomi, ir, reikalui esant, panaudojami gauti gyvus palikuonis. Galiausiai, neseniai buvo sukurtos technologijos, įgalinančios kiaušialąsčių krio – konservavimą. Be to, visų rūšių gyvūnams galima saugoti DNR arba somatines ląsteles. Tačiau dar turi būti sukurtos

(16)

metodikos branduolio perk÷limui, norint šių technologijų pagalba atkurti gyvūnus. Genetin÷s medžiagos saugojimas genų bankuose neatitinka visų išsaugojimo tikslų. Veisl÷s saugojimas genų banke neįneša savo ind÷lio veisl÷s socialin÷s – ekonomin÷s vert÷s formavime, neturi įtakos kultūriniam ir istoriniam palikimui bei ekologinei vertei. Taigi, pagrindin÷ žem÷s ūkio gyvūnų genų banko vert÷ yra sumažinti in situ išsaugojimo programų riziką. Lyginant su in situ išsaugojimu, genetin÷s medžiagos saugojimas genų bankuose yra pigesnis, ypač jeigu tikimasi, jog veisl÷s išsaugojimo programos įgyvendinimo tikslams pasiekti prireiks daugelio metų (Ollivier, Renard, 1995).

Kai kurios išsaugojimo ypatyb÷s. Remiantis ekonominiais kriterijais, neįmanoma išlaikyti gyvus visus žemo produktyvumo veislių gyvūnus. Gali būti pasirenkama viena ar kita strategija jų išsaugojimui. Dirbtin÷s reprodukcijos technologijos, kaip antai, DNR, lytinių ląstelių, embrionų ir somatinių ląstelių krio – konservavimas sudar÷ sąlygas žem÷s ūkio gyvūnų genų bankų sukūrimui, kuriuose gali būti saugomos ateities poreikiams ties išnykimo riba atsidūrusios veisl÷s.

Veislių atrinkimas bei gyvulių parinkimas veisl÷se. Egzistuoja keletas tikslų, kuriais siekiama išsaugoti gyvus žemo produktyvumo gyvūnų veislių gyvūnus, nebenaudojamus moderniose produkcijos sistemose. Tačiau šie išsaugojimo metodai yra labai brangūs. D÷l šios priežasties mokslin÷s žinios turi pasitarnauti pasirenkant optimaliausius variantus tarp veislių, o taip pat veisl÷s viduje. Daugelis gyvūnų veislių buvo naudojamos skirtingose Europos valstyb÷se, taip pat daugelis veislių yra kilusios iš tų pačių prot÷vių veislių gyvūnų prieš daugelį metų, dar prieš kryptingų veisimo programų panaudojimą.

Veislių išsaugojimas - reikalaujantis didelių finansinių ir darbo j÷gos resursų užsi÷mimas, tačiau jų šiame darbe dažniausiai trūksta. Yra apskaičiuota, kad pasaulyje beveik vienas trečdalis žinduolių ir paukščių veislių, yra nykstančios, t. y. jose yra mažiau nei 1000 veisimui tinkamo amžiaus patelių bei mažiau nei 20 veisimui tinkamo amžiaus patinų (Scherf, 1995). Europoje kilm÷s knygų tobulinimas bei labai specifinių vienai ar kitai veislei standartų taikymas pareng÷ dirvą daugelio naminių gyvūnų populiacijų suskirstymui į daugybę veislių. Toks skirstymas tęs÷si nuo XVIII amžiaus pabaigos iki pirmojo pasaulinio karo. Šiuo metu Europoje, lyginant su kitais žemynais, buvo prarasta didžioji dauguma veislių (Hali, Ruane, 1993), o virš 40 proc. šiuo metu priskaičiuojamų veislių yra nykstančios (Scherf, 1995).

(17)

Kai kurios Europos valstyb÷s sukūr÷ nacionalines gyvūnų genetinių išteklių tvarkymo strategijas (Martyniuk, Planchenault, 1998). Be to, tokios organizacijos kaip Europos sąjunga bei šiaur÷s šalių ministrų taryba prisi÷m÷ atsakomybę už finansavimo programų, skirtų veiksmų koordinavimui, finansavimą. Šalia dokumentavimo ir gyvūnų genetinių resursų propagavimo, dalis finansavimo gali būti skiriama tam tikrų veislių išsaugojimo programų sukūrimui ar palaikymui. Tai gali apimti in situ arba ex situ programas nykstančioms veisl÷ms išsaugoti; ūkininkų, pasiryžusių laikyti mažo produktyvumo veisles dabartinio ekonomikos klimato sąlygomis, arba skirtų genetinio gerinimo programų ir inbrydingo taikymą veisl÷ms, kurios šiuo metu dar n÷ra nykstančios, tačiau tokiomis gali tapti artimiausioje ateityje. Kyla klausimas, kurias veisles įtraukti į išsaugojimo programas. Šiandienin÷je situacijoje, kai esti keletas šimtų nykstančių veislių, šis klausimas turi didelę svarbą, nes veisl÷s, kurioms bus skirta parama, tur÷s daugiau šansų išlikti, o tos, kurioms ši parama nebu suteikta, tikriausiai, išnyks.

1.6. Skirtinga žem÷s ūkio gyvūnų genetinių išteklių saugojimo kriterijų svarba bei jų parinkimas

Pirmiausia reikia sukurti sprendimų pri÷mimui planą, kurio pagrindu bus sprendžiama, kurios veisl÷s yra reikšmingos, bei jų svarba. Galima teigti, kad išnykimo pavojaus laipsnis yra vienintelis bei svarbiausias kriterijus veisl÷s išsaugojime. Šį kriterijų galima panaudoti kelioms gyvūnų rūšims, taigi šalis ar regionas bet kurios rūšies gyvūnams gal÷tų maksimaliai padidinti veisl÷s išlikimo galimybes. Užtikrinus, kad kuo daugiau veislių išgyvens, bus išsaugota daug šiuo metu dar nežinomų savybių, kurios ateityje gali atnešti ekonomin÷s naudos. D÷l šios priežasties pirmas žingsnis veislių atrankoje turi būti įvertinti išnykimo pavojaus laipsnį. Tai leistų mums nustatyti veislių grupes, į kurias įeitų mažai individų turinčios veisl÷s, taip pat ir tos, kurių populiacija šiuo metu yra pakankama, bet gali greitu metu sumaž÷ti iki kritinio lygmens ir jos taps nykstančiomis (Hall, Bradley, 1995; Oldenbroek, 1999; Miceikien÷, 2007).

Pirmu etapu atrinkus veisles, seka antras etapas – nustatyti likusius kriterijus – adaptacijos, ekonomiškai naudingų savybių, unikalių savybių buvimo, kultūrin÷s – istorin÷s vert÷s ir genetinio unikalumo. Prisitaikymas supančios aplinkos sąlygoms, kurios savaime yra tam tikra d÷mesio verta ekosistema, padidina veisl÷s vertę. Savyb÷s, kurios šiuo metu yra ekonomiškai naudingos d÷l esamų rinkos sąlygų, netur÷tų tapti prioritetin÷mis. Galima sugrupuoti unikalias savybes pagal santykinę jų svarbą, kaip antai,

(18)

kurios ateityje neš žmonijai didžiausią praktinę naudą. Taip pat galima tarp atskirų veislių palyginti kultūrines – istorines vertybes. Genetinio nuotolio tarp veislių apskaičiavimas reikšmingas tik tada, jeigu atspindi tam tikrų svarbių savybių, pagal kurias praeityje buvo vykdoma selekcija (fizinis paj÷gumas, adaptacija), tarpveislinius skirtumus. Šių kriterijų svarbai nustatyti rekomenduojamas metodas, kuris palygina juos pagal „nepriklausomus selekcijos lygius“, t. y. veisl÷s, kurios ypatingai vertinamos tik pagal vieną iš kriterijų, tampa prioritetin÷mis, nepriklausomai nuo to, kaip jos vertinamos pagal kitus kriterijus. Taigi, veisl÷, turinti labai aukštą istorinę – kultūrinę vertę bus išsaugota, net jei ji neturi svarbių adaptacinių savybių, nebuvo vertinama pagal unikalias savybes ar atspindinčias dabartinę ar ateities ekonominę svarbą. Lygiai taip pat veisl÷, turinti tam tikras labai unikalias savybes, turi tapti prioritetine, nežiūrint į tai, kaip ji buvo įvertinta kitų kriterijų atžvilgiu.

Aukščiau buvo aprašyta, kad veislių atranką išsaugojimui vykdo nacionalin÷s arba tarptautin÷s organizacijos, kurios įvertina veisles, atsižvelgdamos į visas veisl÷s charakteristikas ir įvairių žmonijos poreikių tenkinimą. Tačiau, jeigu veislių atranką išsaugojimo programoms vykdytų kitos organizacijos, jos gal÷tų neatsižvelgti į visus kriterijus, o pasirinkti vieną, kuris geriausiai atspindi jų motyvus ir tikslus. Pavyzdžiui, jeigu veislininkyst÷s organizacijos būtų atsakingos už veislių atranką, jos tikriausiai pasirinktų vieną kriterijų, kuris geriausiai atitinka jų keliamus tikslus veislių išsaugojimui, t. y atitikti ateities rinkos poreikius ir galimybę prisitaikyti prie gamybos sąlygų. Kultūrin÷ ir istorin÷ veisl÷s vert÷ nebūtų svarstoma, Jeigu veislių atranką vykdytų mokslininkai, jie labiau orientuotųsi į mokslinių tyrimų galimybes, ir būtų neatsižvelgta į istorinę – kultūrinę vertę. Kai kurių valstybių vyriausyb÷s, būdamos atsakingos už atranką, priešingai, galbūt stengtųsi išsaugoti veisles remiantis vien tiktai d÷l kultūrinių – istorinių ar ekologinių priežasčių, veisl÷s adaptaciją tam tikroms aplinkos sąlygoms ir kultūrinę – istorinę vertę imtų pagrindu ir ignoruotų kitus kriterijus.

Turint tam tikrus motyvus, sprendimų pri÷mimo kriterijai gali žymiai skirtis. 1 lentel÷ pavaizduoja kaip penki duoti kriterijai gali atitikti skirtingus veislių išsaugojimo tikslus.

(19)

1 lentel÷. Penki kriterijai, naudojami atrinkti veisles išsaugojimo programoms ir jų santykis su skirtingais veislių išsaugojimo tikslais (Oldenbroek, 1999)

Selekcijos kriterijai Tikslai Ateities rinkos poreikiai Pakitusios gamybos sąlygos Socialin÷ – ekonomin÷ vert÷ Galimyb÷ vykdyti mokslinius tyrimus Kultūrin÷s – istorin÷s priežastys Ekologin÷ vert÷

Adaptacija Ne Taip Taip Taip Ne Taip

Ekonomiškai naudingos savyb÷s

Taip Taip Taip Taip Ne Ne

Unikalios savyb÷s Taip Taip Taip Taip Ne Ne

Kultūrin÷ – istorin÷ vert÷

Ne Ne Taip Ne Taip Taip

Genetinis unikalumas

Taip Taip Ne Taip Ne Ne

Kaip jau buvo min÷ta, kriterijų įvertinimas yra komplikuotas. Dažnai siūloma, veislių atranką vykdyti remiantis genetinio nuotolio įvertinimu, skirtingai nuo kitų kriterijų, šis metodas gali pateikti objektyvius bei tikslius duomenis, pagal kuriuos galima išskirti atskiras veisles. Tačiau objektyvumas negali būti vienintelis vieno ar kito kriterijaus determinantas. Turi būti atsižvelgta ir į veislių genetinio unikalumo kriterijų, įvertintą genetinio nuotolio studijomis. Koreliacijos patikimumo laipsnis yra labai mažas tarp genetinio nuotolio ir genetin÷s adaptacijos arba unikalių savybių pasireiškimo. Sudarant prioritetus reikalingas ir subjektyvus veisl÷s vert÷s pasv÷rimas bei įvertinimas. Tuo pat metu, kai sprendžiama, kurias veisles įtraukti į išsaugojimo programas, gali būti pasiūlyti konkretūs planai, kaip tai turi būti įgyvendinta (tiesiogin÷ parama ūkininkams, laikantiems retas gyvūnų veisles, ex situ programos, kitos priemon÷s). Taip pat kaip papildomi kriterijai veisl÷s atrankai turi būti įvertinti pasiūlytų planų kaštai bei numatoma jų s÷km÷. Pirmenyb÷ teikiama priemonių plano įgyvendinimui, kuriuo galima užkirsti kelią veislę sudarančių individų populiacijos maž÷jimui paprastomis, nebrangiomis priemon÷mis, kurios pad÷tų sukurti efektyvią veisimo programą.

Aptarta paini veislių prioritetinio suskirstymo sistema parodo, kaip svarbu tur÷ti pakankamai tikslios informacijos, norint priimti teisingus sprendimus. Dažniausiai turima

(20)

per mažai duomenų arba jie n÷ra tikslūs. D÷l šios priežasties labai svarbu, kad riboti resursai, skiriami gyvūnų genetinių išteklių saugojimui, nebūtų naudojami vien tik detaliam veisl÷s aprašymui. Jeigu visiems ištekliams būtų galima skirti vienodus kriterijus, reiktų pasikliauti subjektyviu vertinimu. Iš kitos pus÷s, jeigu būtų galima visus resursus panaudoti remiantis vienu kriterijumi, šis kriterijus būtų veisl÷s išnykimo pavojaus laipsnis.

1.7. Žem÷s ūkio gyvūnų genetin÷s įvairov÷s išsaugojimo institucijos

Valstybių vyriausybių vaidmuo tarptautiniame kontekste. Remiantis biologin÷s įvairov÷s konvencijos principais, kiekviena valstyb÷ atsako už savo nacionalinių genetinių išteklių tvarkymą bei išsaugojimo strategijų įgyvendinimą. Tačiau dažnai viena ar kita veisl÷ būna paplitusi keliose kaimynin÷se valstyb÷se, tod÷l apsikeitimas genetine medžiaga tarp tos veisl÷s gyvūnų yra labai dažnas. D÷l to pati efektyviausia strategija veislių išsaugojime yra šalių bendradarbiavimas. Kaip pavyzdį galima imti ES reglamentus 146/94 ir 2078/92, kurie atitinkamai reglamentuoja efektyvių išsaugojimo planų sukūrimą ES valstyb÷se ir skatina ūkininkus laikyti nykstančių veislių gyvulius, kuriems taikomos išsaugojimo programos. Pasauliniu mastu yra kuriamos duomenų baz÷s, kuriose saugoma aktuali veislei informacija bei išsaugojimo programos metmenys. FAO sukūr÷ globalinę (pasaulinę) gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą, kurios pagrindą sudaro koordinuojančių institucijų tinklas bei centrin÷s institucijos, kurių sukuriamas produktas yra kuriamos duomenų baz÷s bei rekomendacijos kaip vykdyti išsaugojimo programas (Martyniuk, Planchenault, 1998).

Mokslininkų, veis÷jų, veislininkyst÷s organizacijų atsakomyb÷. Mokslininkai tur÷tų sukurti sekimo bei signalizavimo (pranešimo) schemas, kurios pad÷tų vyriausybin÷ms organizacijoms vykdyti populiacijų steb÷seną, kurioms gali gr÷sti išnykimas. Taip pat genų mokslo pagrindu turi būti sukurtos veislių išsaugojimo gair÷s. Pavieniai veis÷jai bei veislininkyst÷s organizacijos gali pagelb÷ti veislių išsaugojimo procesui pateikdami genetinę medžiagą genų bankui arba vykdydami į rizikos grupes įtrauktų mažų neskaitlingų populiacijų veislininkyst÷s programas. Veis÷jai ir veislininkyst÷s organizacijos, gaudami nacionalines subsidijas bei bendradarbiaudami su vyriausybių inicijuotomis organizacijomis vaidina lemiamą vaidmenį išsaugojimo programų s÷kmingume.

(21)

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimų medžiaga ir metodai

Duomenys atrinkti iš Lietuvos Respublikos Žem÷s ūkio ministerijos (ŽŪM) Valstybin÷s gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnybos Valstyb÷s įmon÷s Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) rengiamų kasmetinių leidinių „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2004 – 2005 metų (2004 10 01 – 2005 09 30) apyskaita 68“, „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2005 – 2006 metų (2005 10 01 – 2006 09 30) apyskaita 69“, „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2006 – 2007 metų (2006 10 01 – 2007 09 30) apyskaita 70“, „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2007 – 2008 metų (2007 10 01 – 2008 09 30) apyskaita 71“,„Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2008 – 2009 metų (2008 10 01 – 2009 09 30) apyskaita 72“, ŽŪM pavaldžių duomenų registrų: Ūkinių gyvūnų registro, Veislinių gyvūnų registro, LSMU VA Gyvulininkyst÷s institute kaupiamų duomenų, VA K. Janušausko laboratorijos DNR banko duomenų.

2.2.Statistin÷ duomenų analiz÷

Duomenų atrinkimui iš duomenų registro buvo naudota Oracle SQL Developer 2.1., išleista 2010-03-10, programa. Duomenų apdorojimui ir tvarkymui buvo naudota Microsoft Excel 2002 programa.

(22)

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS

3.1. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų veislių 2004 – 2009 metų skaičiaus monitoringas

2 lentel÷. Lietuvos Ūkinių gyvūnų registre registruotų LŠ ir LB galvijų skaičius

Veisl÷ Kiekis

2004 – 2005 metai

Lietuvos baltnugarių White-black 1291

Lietuvos š÷mų Ash-grey 3200

2005 – 2006 metai

2006 – 2007 metai

2007 – 2008 metai

2008 – 2009 metai

2008 – 2009 metais ūkinių gyvūnų registre buvo registruota 1705 Lietuvos baltnugarių veisl÷s galvijų. Šis skaičius lyginant su 2004 – 2005 metais padid÷jo 32 proc. Tais pačiais metais Lietuvos š÷mų veisl÷s galvijų registruota 2464, jų kiekis lyginant su 2004 – 2005 metais sumaž÷jo 30 proc. Lietuvos š÷mų yra registruota 45 proc. daugiau nei baltnugarių (2 lentel÷, 1 paveikslas).

1 pav. Registruota Ūkinių gyvūnų registre

Lietuvos pagerintų veislių galvijai

1291 1417 1517 1661 1705 3200 ₂₉₉₅ 2731 ₂₆₃₆ 2464 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 2004 – 2005 metai 2005 – 2006 metai 2006 – 2007 metai 2007 – 2008 metai 2008 – 2009 metai Lietuvos baltnugarių White-black Lietuvos š÷mųjų Ash-grey

(23)

Pagal pateiktus monitoringo duomenis matome, kad tiek LŠ tiek LB galvijų skaičius yra labai nedidelis ir veisl÷ms yra didelis pavojus išnykti, jei nebus imtasi rimtų priemonių šių veislių išsaugojimui.

3 lentel÷. Lietuvos Veislinių gyvūnų registre registruotų (kontroliuojamų) LŠ ir LB karvių skaičius

Veisl÷ Kiekis

2004 – 2005 metai

2005 – 2006 metai

2006 – 2007 metai

2007 – 2008 metai

2008 – 2009 metai

2008 – 2009 metais buvo kontroliuojamos 506 LB ir 598 LŠ karv÷s. Duomenys rodo, jog kontroliuojamų Lietuvos Baltnugarių karvių skaičius maž÷jo 2004 – 2005 metais nuo 523, iki 506 karvių 2008-2009 metais, tai yra 3 proc., ir Lietuvos š÷mų – nuo 622 ik 598, tai yra 4 proc., tiriamuoju laikotarpiu. Bendras kontroliuojamų karvių skaičius Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu sumaž÷jo 27 proc. (3 lentel÷).

3.2. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų pieno kiekio ir sud÷ties analiz÷

4496 ₄₃58 46 39 4669 4676 4163 44 33 ₄₆03 ₄₆29 4851 4704 49 34 ₅₂62 ₅₃69 56 55 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 2004– 2005 metai 2005– 2006 metai 2006– 2007 metai 2007– 2008 metai 2008 – 2009 metai Lietuvos baltnugariai Lietuvos š÷mieji Iš viso respublikoje

(24)

Lietuvos baltnugarių karvių pirmos laktacijos pieno kiekis kiekvienais metais neženkliai kilo, nuo 2004 – 2005 metais 4496 kg iki 2008 – 2009 metais 4676 kg, Lietuvos š÷mų pieno kiekis pamečiui augo, nuo 2004 – 2005 metais 4163 kg iki 2008 – 2009 metais 4851 kg, taip pat kilo ir bendrai visoje Respublikoje kontroliuojamų karvių pieno kiekis, nuo 2004 – 2005 metais 4704 kg iki 2008 – 2009 metais 5655 kg. Tačiau Lietuvos vietinių veislių karvių pieno kiekis yra mažesnis už Respublikos vidurkį: 2008 – 2009 metais baltnugarių 17,3 proc., š÷mų 16,6 proc. Š÷mų pieno primilžis yra didesnis už baltnugarių 3,7 proc. (2 paveikslas).

4641 50 93 5446 ₅₂35 ₅₁95 4742 4803 50 26 ₅₃18 ₅₂85 5255 54 36 ₅₇69 5929 62 04 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000

2004– 2005 metai 2005– 2006 metai 2006– 2007 metai 2007– 2008 metai 2008 – 2009 metai Lietuvos baltnugariai Lietuvos š÷mieji Iš viso respublikoje

3 pav. Vidutinis II laktacijos LŠ ir LB karvių pieno primilžis

Lietuvos baltnugarių antros laktacijos pieno kiekis kiekvienais metais svyravo, 2004 – 2005 metais 4641 kg, 2005 – 2006 metais padid÷jo iki 5093 kg, 2006 – 2007 metais buvo didžiausias 5446 kg, 2007 – 2008 metais nukrito iki 5235 kg, 2008 – 2009 metais dar smuko iki 5195 kg. Lietuvos š÷mų pieno kiekis pamečiui neženkliai kilo nuo 2004 – 2005 metais 4742 kg iki 2008 – 2009 metais 5285 kg, taip pat vidutinis pieno kiekis kilo ir bendrai visoje Respublikoje kontroliuojamų karvių nuo 2004 – 2005 metais 5255 kg iki 2008 – 2009 metais 6204 kg. Tačiau 2008 – 2009 metų duomenimis Lietuvos pagerintų veislių karvių vidurkiai atsilieka nuo bendro Respublikoje, baltnugarių 1009 kg, š÷mų – 919 kg (3 paveikslas).

(25)

5078 53 06 ₅₅89 ₅₆82 ₅₆41 5216 5317 54 10 5489 56 08 5483 56 33 ₅₈66 ₅₉42 61 84 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000

2004– 2005 metai 2005– 2006 metai 2006– 2007 metai 2007– 2008 metai 2008 – 2009 metai Lietuvos baltnugariai Lietuvos š÷mieji Iš viso respublikoje

4 pav. Vidutinis III laktacijos LŠ ir LB karvių pieno primilžis

Lietuvos baltnugarių trečios laktacijos pieno kiekis kiekvienais metais padid÷jo, nuo 2004 – 2005 metais 5078 kg iki 2008 – 2009 metais 5641 kg, Lietuvos š÷mų trečios laktacijos pieno kiekis pamečiui taip pat kilo, nuo 2004 – 2005 metais 5216 kg iki 2008 – 2009 metais 5608 kg, trečio laktacijos karvių pieno kiekis did÷jo ir bendrai visoje Respublikoje kontroliuojamų karvių, nuo 2004 – 2005 metais 5483 kg iki 2008 – 2009 metais 6184 kg. Lietuvos vietinių veislių trečios laktacijos pieno kiekio vidurkis, nepaisant augimo, atsilieka nuo Respublikos 10 proc. (4 paveikslas). Bendrai lyginant produktyvumą pagal tris pirmas laktacijas galime pasteb÷ti, jog bendras primilžis Lietuvoje augo, atitinkamai pagal laktacijas 20 proc., 15 proc., 13 proc., taip pat padid÷jo ir Lietuvos baltnugarių 4 proc., 12 proc., 11 proc.,ir š÷mų 17 proc., 11 proc., 8 proc., karvių vidutinis pieno kiekis.

5191 5198 5506 5494 5505 5131 5232 5402 5522 5533 5395 5592 5863 59 00 61 19 4600 4800 5000 5200 5400 5600 5800 6000 6200

2004– 2005 metai 2005– 2006 metai 2006– 2007 metai 2007– 2008 metai 2008 – 2009 metai Lietuvos baltnugariai Lietuvos š÷mieji Iš viso Respublikoje

(26)

Histograma rodo, jog pieno kiekis augo lyginamuoju laikotarpiu, veisl÷ tam netur÷jo įtakos. Lietuvos baltnugarių karvių vidutinis pieno kiekis išaugo nuo 2004 – 2005 metais 5191 kg iki 2008 – 2009 metais 5505 kg, tai yra 6 proc. daugiau, š÷mų karvių vidutinis pieno kiekis augo tolygiai, 2004 – 2005 metais 5131 kg, 2005 – 2006 metais 5232 kg, 2006 – 2007 metais 5402 kg, 2007 – 2008 metais 5522 kg, 2008 – 2009 metais 5533 kg, lyginant su periodo pradžia, tai yra 8 proc. daugiau, bendras Respublikos vidurkis ženkliau padid÷jo laikotarpiu 13 proc. 2008 – 2009 metais Respublikos vidurkis buvo didesnis už baltnugarių pieno kiekį 13 proc., o š÷mų 11 proc. (5 paveikslas). 4,25 4, 26 4,21 4,24 4,31 4,23 4, 24 4,17 4,14 4,26 4,36 4,36 4,28 4, 29 4,36 4 4,05 4,1 4,15 4,2 4,25 4,3 4,35 4,4

6 pav. Vidutinis LŠ ir LB kontroliuojamų karvių pieno riebumas proc.

Bendras pieno riebumas proc. Lietuvos baltnugarių karvių tiriamuoju laikotarpiu pakito nuo 4,25 proc. iki 4,31 proc., tuo tarpu Lietuvos š÷mų padid÷jo 0,03 proc., tačiau 2007 – 2008 metais pieno riebumas buvo mažesnis nei 2004 – 2005 metais 0.09 proc. Lyginant su kitų veislių galvijais pieno riebumas yra ženkliai mažesnis kiekvienu laikotarpiu, 2008 – 2009 metais baltnugarių pieno riebumas atsiliko 0,04 proc., o š÷mų – 0,1 proc. (6 paveikslas).

(27)

3,33 3, 34 3,32 3,33 3,32 3,33 3,35 3,29 3,3 3,31 3,37 3,38 3,36 3,35 3,35 3,24 3,26 3,28 3,3 3,32 3,34 3,36 3,38 3,4

7 pav. Vidutinis LŠ ir LB kontroliuojamų karvių pieno baltymingumas proc.

Bendras pieno baltymingumas proc. Lietuvos baltnugarių karvių nežymiai svyravo, 2008 – 2009 metais buvo 3,32 proc., tuo tarpu, Lietuvos š÷mų sumaž÷jo ir kiekvienais metais buvo netolygus, 2004 – 2005 metais 3,33 proc., 2005 – 2006 metais pakilo iki 3.35 proc., 2006 – 2007 metais nusmuko iki 3,29 proc., 2007 – 2008 metais v÷l pakilo iki 3,3 proc., 2008 – 2009 metais siek÷ 3,31 proc. Aprašomųjų veislių galvijų pieno riebumas yra mažesnis už bendrai visoje Lietuvoje kontroliuojamų galvijų baltymingumą, baltnugarių 0,03 proc., š÷mų – 0,04 proc., kuris laikotarpiu taip pat sumaž÷jo nuo 3,37 proc. iki 3,35 proc. (7 paveikslas).

(28)

4 lentel÷. LŠ ir LB kontroliuojamų karvių produktyvumas priklausomai nuo apsiveršiavimo sezono

Žiema Pavasaris Vasara Ruduo

Pieno riebalų Pieno baltymų Pieno riebalų Pieno baltymų Pieno riebalų Pieno baltymų Pieno riebalų Pieno baltymų Veisl÷ Karvių skaičius Pieno kg proc. kg proc. kg Karvių skaičiu s Pieno kg proc. kg proc. kg Karvių skaičiu s Pieno kg proc. kg proc. kg Karvių skaičiu s Pieno kg proc. kg proc. kg 2004– 2005 metai

Iš viso Respublikoje 6478 5023 4,28 2,15 3,27 164,2 11576 4617 4,3 198,7 3,31 152,9 9954 4478 4,33 193,9 3,31 148,3 8109 4946 4,35 215 3,28 162,2 Lietuvos baltnugariai 12 5033 4,32 217,4 3,3 166,2 14 4091 4,29 175,5 3,28 134,2 8 4575 4,35 198,9 3,35 153,2 18 4626 4,36 201,6 3,27 151,4 Lietuvos š÷mieji 21 4405 4,34 191,3 3,23 142,3 19 4376 4,28 187,3 3,25 142,1 13 3289 3,98 130,8 3,26 107,2 11 4209 4,24 177,9 3,11 131,1 2005– 2006 metai

Iš viso Respublikoje 6827 5141 4,29 220,8 3,27 168,1 12842 4831 4,32 208,8 3,31 159,7 9575 4717 4,34 204,6 3,33 157 8361 5251 4,38 230,1 3,31 173,9 Lietuvos baltnugariai 9 4388 4,16 182,4 3,15 138,1 21 4914 4,19 206,1 3,35 164,4 13 3719 4,53 168,6 3,42 127,3 12 3877 4,37 169,6 3,31 128,2 Lietuvos š÷mieji 11 4700 4,22 198,5 3,23 151,7 30 4232 4,29 181,5 3,3 139,9 16 4212 4,3 181 3,29 138,6 15 4920 4,11 202 3,26 159,9 2006– 2007 metai

Iš viso Respublikoje 6467 5511 4,28 235,8 3,29 181,3 11208 5118 4,26 217,8 3,31 169,2 10029 5043 4,24 213,6 3,33 168 8683 5584 4,27 238,5 3,29 183,5 Lietuvos baltnugariai 9 4896 4,18 204,6 3,3 161,5 19 4658 4,18 194,5 3,25 151,5 17 4463 4,2 187,7 3,25 144,9 10 4508 4,16 187,3 3,18 143,5 Lietuvos š÷mieji 14 4542 4,15 188,5 3,21 146 16 4482 3,98 178,8 3,26 146,5 18 4437 4,24 188 3,26 144,6 11 5449 4,52 246,1 3,13 170,5 2007– 2008 metai

Iš viso Respublikoje 6646 5625 4,23 238,1 3,26 183,5 10399 5210 4,2 219,1 3,28 170,6 9543 5121 4,21 215,4 3,29 168,3 8294 5689 4,21 239,7 3,26 158,5 Lietuvos baltnugariai 13 4735 4,21 199,2 3,31 156,8 16 4770 4,15 198 3,27 156,1 25 4383 4,21 184,6 3,33 146,1 13 5069 4,32 219,1 3,17 146,6 Lietuvos š÷mieji 15 5006 4,01 200,5 3,26 163,3 25 4694 4,13 193,9 3,21 150,6 21 4292 4,18 179,4 3,29 141,1 15 4546 4,22 191,9 3,22 146,6 2008 – 2009 metai

Iš viso Respublikoje 6138 5955 4,12 250,4 3,27 194,5 9139 5501 4,24 233,2 3,29 180,9 8526 5447 4,26 232 3,28 178,7 7475 5875 4,28 251,6 3,25 190,7 Lietuvos baltnugariai 16 4184 4,15 173,6 3,18 133,1 29 4913 4,5 220,9 3,32 163,2 21 4555 4,36 198,6 3,32 151,3 10 5218 4,17 217,7 3,26 170,3 Lietuvos š÷mieji 16 5110 4,39 224,3 3,25 165,9 25 4763 4,16 198,1 3,24 154,3 20 4862 4,29 208,7 3,29 160 19 4846 4,43 214,6 3,19 154,8

(29)

Vidutinis primilžis Respublikoje 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, buvo skirtingas, mažiausias pieno kiekis buvo vasarą apsiveršiavusių karvių 5447 kg, o didžiausias pieno kiekis buvo apsiveršiavusių karvių žiemą 5955 kg. Vidutinis primilžis iš baltnugarių karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, taip pat buvo skirtingas, mažiausias pieno kiekis buvo žiemą apsiveršiavusių karvių 4184 kg, o didžiausias pieno kiekis buvo rudenį apsiveršiavusių karvių 5218 kg. Vidutinis primilžis iš š÷mų karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, skyr÷si, mažiausias pieno kiekis buvo pavasarį apsiveršiavusių karvių 4763 kg, o didžiausias pieno kiekis buvo apsiveršiavusių karvių žiemą 5110 kg. Pastebime, kad š÷mų veisl÷s karvių pieno kiekis buvo didžiausias kaip ir Respublikoje, tų, kurios apsiveršiavo žiemą, tuo tarpu baltnugarių karvių pieno kiekis buvo mažiausias, kurios apsiveršiavo žiemą (4 lentel÷).

Vidutinis pieno riebumas Respublikoje 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, svyravo, mažiausias žiemą 4,12 proc., didžiausias rudenį 4,28 proc. Vidutinis pieno riebumas baltnugarių karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, skyr÷si, mažiausias žiemą 4,15 proc., didžiausias pavasarį 4,5 proc. Vidutinis pieno riebumas š÷mų karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, buvo skirtingas, mažiausias pavasarį 4,16 proc., didžiausias rudenį 4,43 proc. Bendras Respublikos didžiausias pieno riebumas pagal veršiavimosi sezoną, sutapo su š÷mų karvių, o mažiausio pieno riebumo tendencija buvo būdinga bendrai visomis karv÷ms ir baltnugar÷ms (4 lentel÷).

Vidutinis pieno baltymingumas Respublikoje 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną buvo skirtingas, mažiausias rudenį 3,25 proc., didžiausias pavasarį 3,29 proc. Vidutinis pieno baltymingumas baltnugarių karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, buvo skirtingas, mažiausias žiemą 3,18 proc., didžiausias pavasarį ir vasarą 3,32 proc. Vidutinis pieno baltymingumas š÷mų karvių 2008 – 2009 metais, atsižvelgiant į veršiavimosi sezoną, buvo skirtingas, mažiausias rudenį 3,19 proc., didžiausias vasarą 3,29 proc. Galima teigti, jog pieno baltymingumas didžiausias šiltuoju metų laikotarpių apsiveršiavusių karvių, nepriklausomai nuo veisl÷s (4 lentel÷).

(30)

5 lentel÷. LŠ ir LB karvių s÷klinimo analiz÷ Aps÷klinta S÷klinta, bet netirta 3 ir daugiau m÷nesių S÷klinimo

indeksas Bergždumas Užtrūkusių

Veisl÷

Karvių

skaičius karvių telyčių 1-mo s÷klinimo amžius Nes÷klinta 91 ir daugiau dienų po

apsiveršiavimo karvių telyčių karvių telyčių

karvių skaičius

Vidutinis dienų

skaičius karvių proc.

2004– 2005 metai

Iš viso Respublikoje 210342 149062 32184 17 32266 79988 18623 1,8 1,5 109827 86 17403 8

Lietuvos baltnugariai 407 289 31 16 84 199 26 1,5 2,1 215 86 31 8

Lietuvos š÷mieji 466 335 52 16 78 222 40 1,4 1,1 213 79 30 6

2005– 2006 metai

Lietuvos š÷mieji 504 382 59 16 62 245 44 1,5 1,7 239 94 36 7

2006– 2007 metai

Lietuvos š÷mieji 452 330 66 18 62 203 40 1,7 1,4 214 81 37 8

2007– 2008 metai

Lietuvos š÷mieji 473 367 75 16 53 231 52 1,5 1,4 205 84 42 9

2008 – 2009 metai

(31)

Karvių I-ojo s÷klinimo vidutinis amžius respublikoje buvo pastovus tiriamuoju laikotarpiu 17 m÷n., LŠ ir LB karvių Lietuvos I – mo s÷klinimo amžius trumpesnis apytiksliai m÷nesiu, t. y. jos buvo s÷klinamos 16 m÷n. amžiaus (5 lentel÷).

Baltnugarių karvių s÷klinimo indeksas svyravo visame laikotarpyje, 2008 – 2009 metais siek÷ 1,6, š÷mų karvių s÷klinimo indeksas did÷jo 2004 – 2007 metais iki 1,7, o 2008 – 2009 metais nukrito iki 1,6. Lietuvos pagerintų veislių s÷klinimo indeksas buvo mažesnis už Respublikos vidurkį, kuris 2004 – 2005 metais buvo 1,8 ir pakilo 2008 – 2009 metais iki 1,9 ir jis yra 16 proc. didesnis nei LŠ ir LB karvių. Baltnugarių telyčių s÷klinimo indeksas sumaž÷jo nuo 2004 – 2005 metais 2,1 iki 2008 – 2009 metais 1,3, tai yra 38 proc., š÷mų telyčių s÷klinimo indeksas 2004 – 2005 metais buvo mažas – 1,1, tačiau 2005 – 2006 metais pakilo iki 1,7, o 2006 – 2009 metais buvo stabilus 1,4. Lietuvos pagerintų veislių telyčių s÷klinimo indeksas mažesnis už Respublikos, 2008 – 2009 metais baltnugarių 19 proc., š÷mų 13 proc. mažiau (5 lentel÷).

Rodiklio „Vidutinis karvių bergždžių dienų“ skaičius augo nuo 86 dienų 2004 – 2005 metais iki 93 dienų 2008 – 2009 metais. Baltnugarių karvių bergždžių dienų skaičius 2008 – 2009 metais buvo 87, tai yra 6 proc. mažiau nei Respublikos vidurkis, taip pat visame laikotarpyje dienų skaičius buvo mažesnis. Š÷mų karvių bergždžių dienų vidutinis skaičius 2008 – 2009 metais buvo 90, tai yra 3 proc. mažiau nei Respublikoje ir 3 proc. ilgiau nei baltnugarių karvių.

Užtrūkusių karvių skaičius Respublikoje augo nuo 2004 – 2005 metais 8 proc. iki 2008 – 2009 metais 10 proc., Lietuvos baltnugarių užtrūkusių karvių skaičius 2004 – 2007 metais buvo pastovus, 2007 – 2008 metais nukrito 1 proc., o 2008 – 2009 metais pakilo 2 proc. ir visu laikotarpiu buvo mažesnis už Respublikos vidurkį, Lietuvos š÷mų veislių užtrūkusių karvių vidurkis laikotarpio pradžioje augo nuo 2004 – 2005 metais 6 proc. iki 2007 – 2008 metais 9 proc. ir paskutiniaisiais metais nukrito 1 proc., taip pat visame laikotarpyje buvo mažesnis už Respublikos vidurkį.

Lyginant su respublikos vidurkiu galime teigti, kad LŠ ir LB karv÷s tur÷jo geresnes reprodukcines savybes tiek pagal s÷klinimo amžių, tiek pagal s÷klinimo indeksą, bei bergždžių dienų skaičių (5 lentel÷).

(32)

6 lentel÷. LŠ ir LB karvių reprodukcijos analiz÷

Apsiveršiavo Abortuota

Ved÷ negyvus

veršelius S÷klinta nuo metų pradžios karvių ir telyčių Veisl÷

Karvių

skaičius karvių proc.

Gauta veršelių

iš karvių karvių proc. karvių proc. pirmą kartą proc. pakartotinai proc.

2004– 2005 metai

Iš viso Respublikoje 210342 158361 75 149277 640 0,3 7049 3 192547 91 59027 28

Lietuvos baltnugariai 407 331 81 327 2 0,4 9 2 338 83 90 22

Lietuvos š÷mieji 466 375 80 356 0 16 3 407 87 85 18

2005– 2006 metai

Lietuvos š÷mieji 504 374 74 359 0 14 3 443 87 113 22

2006– 2007 metai

Lietuvos š÷mieji 452 351 77 345 2 0,4 16 3 412 91 126 27

2007– 2008 metai

Lietuvos š÷mieji 473 347 73 341 3 0,6 20 4 466 98 139 29

2008 – 2009 metai

(33)

2008 – 2009 metais Respublikoje apsiveršiavo 73 proc. karvių, lyginamuoju laikotarpiu skaičius kito, ir nuo laikotarpio pradžios sumaž÷jo 2 proc. Lietuvos baltnugarių apsiveršiavusių karvių skaičius maž÷jo nuo 2004 – 2005 metais 81 proc. iki 2008 – 2009 metais 72 proc., taip pat buvo mažesnis už bendrai Respublikoje paskutiniaisiais metais 1 proc. Lietuvos š÷mų apsiveršiavusių karvių skaičius buvo nepastovus, tačiau sumaž÷jo nuo 2004 – 2005 metais 80 proc. iki 2008 – 2009 metais 74 proc., taip pat buvo didesnis už bendrai Respublikoje apsiveršiavusių karvių skaičių paskutiniaisiais metais 1 proc. ir už baltnugarių – 2 proc. (6 lentel÷).

Abortuotų karvių skaičius Respublikoje buvo pastovus lyginamuoju laikotarpiu t. y 0,3 proc. Lietuvos senųjų veislių abortuotų karvių skaičius kito skirtingais tyrimo laikotarpiais. 2008 – 2009 metais tiek LŠ tiek LB karvių abortavo 0,2 proc. Tai yra 0,1 proc. mažiau nei Respublikos vidurkis (6 lentel÷)

Atvestų negyvų veršelių procentas Respublikoje 2008 – 2009 metais vidutiniškai buvo 4 proc., 2004 – 2007 metų laikotarpyje buvo 3 proc. Baltnugarių galvijų veisl÷je 2004 – 2006 metais atvestų negyvų veršelių buvo 2 proc., o 2006 – 2009 metais paaugo iki 3 proc. Š÷mų galvijų veisl÷je atvestų negyvų veršelių skaičius 2004 – 2007 metais buvo 3 proc., o 2008 – 2009 metais sumaž÷jo iki 2 proc.

3.4. Lietuvos š÷mų ir Lietuvos baltnugarių galvijų sveikatingumo savybių analiz÷ 7 lentel÷. Somatinių ląstelių vidutinis kiekis LŠ ir LB veislių karvių piene

Veisl÷ Kiekis tūkst./ml.

2004 – 2005 metai

Iš viso Respublikoje 605,629

Lietuvos baltnugarių White-black 602,934

Lietuvos š÷mų Ash-grey 562,554

2005 – 2006 metai

2006 – 2007 metai

2007 – 2008 metai

2008 – 2009 metai

(34)

Vidutinis somatinių ląstelių skaičius kontroliuojamų karvių piene lyginamuoju laikotarpiu bendrai Respublikoje sumaž÷jo nuo 2004 – 2005 metais 605,629 tūkst./ml. iki 2008 – 2009 metais 524,011 tūkst./ml., tai yra 16 proc. Lietuvos senųjų veislių karvių somatinių ląstelių kiekis piene mažesnis lyginant su Respublikos vidurkiu, 2008 – 2009 metais baltnugarių 6 proc., š÷mų 4 proc. Lietuvos baltnugarių somatinių ląstelių skaičius piene laikotarpio pradžioje buvo didesnis nei Lietuvos š÷mų 3,256 tūkst./ml., tačiau nuo 2007 metų sparčiai sumaž÷jo ir baltnugarių piene esantis somatinių ląstelių kiekis buvo mažesnis už š÷mų 8,298 tūkst./ml. (7 lentel÷).