Sveikatos vadybos katedra
Aušra Gedmintaitė
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ PROFESINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GAIRĖS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė: Doc. dr. E. Katiliūtė
Santrauka
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ PROFESINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GAIRĖS
Aušra Gedmintaitė
Mokslinė vadovė Doc.dr.E.Katiliūtė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2009.68 p.
Darbo tikslas: išanalizuoti bendruomenės slaugytojų profesines problemas ir parengti šių problemų sprendimo gaires.
Uţdaviniai: 1. Identifikuoti bendruomenės slaugytojų profesines problemas realizuojant skirtingus profesinius vaidmenis. 2. Nustatyti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į problemų sprendimo būdus. 3. Pateikti bendruomenės slaugytojų profesinėje veikloje išryškėjusių problemų sprendimo gaires.
Tyrimo metodika: Tyrimo objektas – slaugytojų profesinės problemos. Tyrimo metodas – anoniminė anketinė bendruomenės slaugytojų apklausa (N=285). Tyrimo statistiniai duomenys buvo apdoroti programine įranga (SPSS for Windows 13.0). Hipotezės apie dviejų poţymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi kriterijų (χ2), laisvės laipsnių
skaičių (lls) bei reikšmingumą (p). Procentinių dydţių poriniai palyginimai atlikti taikant z kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai. Dauguma slaugytojų (68,1 proc.) yra patenkinti savo darbu. Nepasitenkinimą darbe daţniausiai sukelia maţas darbo uţmokestis (77,4 proc.), slaugytojų pripaţinimo trūkumas (74,3 proc.), didelis darbo krūvis (50,4 proc.), savarankiškumo trūkumas (35,3 proc.). Savarankiškumo trūkumą daţniau akcentuoja didesnį darbo staţą turintys slaugytojai. Nepatenkinti karjeros galimybėmis yra 11,4 proc. visų respondentų, maţai patenkinti – 18,7 proc. Daugiausia nepatenkintų karjeros galimybėmis yra ţemiausią ir aukščiausią išsilavinimą turinčių respondentų grupėse. 35,1 proc. visų respondentų teigė, jog nėra pakankamai aprūpinti būtinomis darbui priemonėmis. Daţniausiai minima ir pagrindinė prieţastis dėl ko kartais nesistengiama atlikti pareigų gerai (43,5 proc.) yra ta, kad darbo uţmokestis nepriklauso nuo darbo rezultatų ir kokybės. Tyrimas parodė, kad trečdalis bendruomenės slaugytojų gana daţnai darbe patiria stresą: 26 proc. patiria 1-2 kartus per savaitę, 5,6 proc. – nuolat. Daţniausiai bendruomenės slaugytojoms tenka atlikti gydytojo (24,1 proc.), daţnai ir psichologo (23,4 proc.) vaidmenis. Rečiau bendruomenės slaugytojai atlieka teisininko ( 9,3 proc.), socialinio darbuotojo (13,8 proc.) ir mokytojo (18,2 proc.) vaidmenis.
Išvados. 1. Bendruomenės slaugytojams tenka atlikti ne tik su klinikine slauga ir ligų profilaktika susijusias profesines uţduotis, bet tenka dalyvauti administravimo – valdymo veikloje, teikti psichologinę pagalbą pacientams bei jų artimiesiems, vykdyti ugdomąją, mokslinę - tiriamąją veiklą, būti patarėju ir pagalbininku tvarkant pacientų teisinius ir administracinius reikalus. 2. Svarbiausios problemos bendruomenės slaugytojo darbe: maţas atlyginimas, darbo nuopelnų pripaţinimo trūkumas, didelis darbo krūvis, savarankiškumo stoka, nuolat patiriama darbe įtampa ir stresas, nepakankamas aprūpinimas būtinomis darbui priemonėmis, maţos karjeros galimybės. Šios problemos maţina darbuotojų motyvaciją siekti aukštos slaugos paslaugų kokybės. 3. Jaunenio amţiaus slaugytojai daţniau negu vyresnio amţiaus išreiškė nepasitenkinimą dėl nepalankių darbo sąlygų, nepakankamų galimybių kelti kvalifikaciją ir profesinį meistriškumą, dėl nepakankamų sąlygų karjerai. Vyresnio amţiaus slaugytojai daţniau negu jaunesni ir didesnį darbo staţą turintys negu turintys maţesnį išreiškė nepasitenkinimą dėl savarankiškumo stokos darbe.
Summary
OCCUPATIONAL PROBLEMS OF COMMUNITY NURSES AND GUIDELINES FOR THEIR SOLUTION
Aušra Gedmintaitė
Supervisor doc. dr. Eglė Katiliūtė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2009. 55 p.
The aim of the study is to analyze the occupational problems of community nurses and prepare guidelines for the solution of these problems.
Objectives of the study are the following: 1. To identify the occupational problems of community nurses in the process of realization of different occupational roles. 2. To determine the attitude of the community nurses towards the ways of problem solutions. 3. To present guidelines for the solution of problems appearing in the occupational activity of community nurses.
The methodology of the research is the following: The object of the research is the occupational problems of nurses. The method of the research is an anonymous questionnaire survey of community nurses (N = 25). The data of the research was processed by software (SPSS for Windows 13.0). The hypotheses about the dependence of two features were checked using the Chi criteria (χ2), the number of freedom degrees (lls) and significance (p). The paired comparisons of percentages were made using the z criteria. The differences of indicators were assumed as statistically significant, as p<0,05.
Results. The majority of the nurses (68,1 per cent) is satisfied with their work. Dissatisfaction at work is usually evoked by low salary (77,4 per cent), the lack of appreciation of nurses (74.3 per cent), big work load (50,4 per cent) and lack of independence (35,3 per cent). The lack of independence is usually emphasized by nurses who have greater length of service. 11,4 per cent of the respondents are not satisfied with the career possibilities and 18,7 per cent are little satisfied. The majority of the respondents who are dissatisfied with the career possibilities are from the groups of those having the lowest and the highest education. 35,1 per cent of the respondents claimed that they are not provided with the means that are needed for their work. The usual reasons why nurses sometime do not try to do their services good (43,5 per cent) is that the salary does not depend on work results and quality. Most often nurses have to perform the role of a doctor (24,1 per cent), often of a psychologist (23,4 per cent) as well. They perform the roles of a lawyer (9,3 per cent), social worker (13,8) and teacher (18,2) more rarely.
Conclusions. 1. The community nurses have to perform not only the occupational services that are related to clinical nursing and disease prophylaxis but they also have to p articipate in the administrative – management activity, provide psychological help for patients and their relatives, perform educational, scientific – research activity and be an adviser and helper while performing legal and administrative affairs of the patients. 2. The main problems in the work of a community nurse are the following: low salary, lack of appreciation of work merits, big work load, lack of independence and little career possibilities. These problems decrease the motivation of employees to seek the quality of nursing services. 3. Younger nurses expressed their dissatisfaction with unfavorable work conditions, insufficient possibilities to improve qualification and occupational excellence more often than the older ones did.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija BPG – bendrosios praktikos gydytojas PSP – pirminė sveikatos prieţiūra LR – Lietuvos Respublika
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 8
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1. 1. Bendruomenės sveikatos samprata ... 9
1. 2. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos prieţiūroje ... 14
1. 3. Bendruomenės slaugytojų vaidmens charakteristikos ir pareigos ... 20
1. 4. Bendruomenės slaugytojų problemos realizuojant skirtingus jų veiklos vaidmenis .... 23
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 33
3. 1. Respondentų socialinių - demografinių charakteristikų vertinimas ... 33
3. 2. Tyrimo rezultatai ... 34
3. 3. Tyrimo rezultatų apibendrinimas ... 48
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53
LITERATŪRA ... 54
ĮVADAS
Bendruomenės slaugos pagrindas - šeimos slaugytojo institucija, kuri sukurta remiantis geriausia ES šalių praktika. Šeimos/ bendruomenės slauga Europoje vaidina svarbų vaidmenį slaugant pagyvenusius ţmones, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos palaikymą, dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje bei teikiant slaugą itin sunkiems pacientams, atliekant tyrimus, formuojant mokymo bei sveikatos politikas. Toks daugiabriauni s šeimos/ bendruomenės slaugytojo vaidmuo liudija, kad bendruomenės slauga įneša svarų indėlį sprendţiant visuomenės sveikatos problemas. Šeimos dabar nori būti įtrauktos ir informuotos slaugos paslaugų vartotojos.
Temos aktualumas. Prieš keliolika metų sąvoka bendruomenė Lietuvoje buvo retai naudojama aptariant sveikatos prieţiūros klausimus. Bendruomenės Lietuvoje ėmė kurtis atkūrus nepriklausomybę ir sekant kitų uţsienio šalių pavyzdţiu. Bendruomenės, pradėję kurtis pačių gyventojų iniciatyva siekiant spręsti įvairius gyventojų klausimus ir problemas, tame tarpe ir sveikatos prieţiūros. Bendruomenių veikla įteisinta Lietuvos Respublikos teisės aktais, todėl vykdant sveikatos prieţiūros reformą, akcentuojant pirminės sveikatos prieţiūros konstitucijos svarbą, pagrindiniai bendruomenės sveikatos prieţiūros specialistai tapo šeimos gydytojai ir su jais dirbantys bendruomenės slaugytojai.
Europos Sąjungoje (ES) slaugytojai sudaro vieną didţiausių sveikatos prieţiūros specialistų grupių. Europoje dirba virš penkių milijonų slaugytojų (3). Slaugytojai, dirbantys bendruomenėse, geriausiai ţino bendruomenės bei jos gyventojų rūpesčius (ir ne tik sveikatos). Ypatingai svarbus bendruomenės slaugytojo vaidmuo sprendţiant gyventojų sveikatos problemas ir vykdant ligų prevenciją yra kaimo bendruomenėse, nes kaimo bendruomenės nariams jie yra lengviausiai pasiekiami sveikatos priţiūros specialistai, o daţnai ir vieninteliai (24).
1988 m. Vienos konferencijoje slaugos klausimais buvo paţymėta, jog slaugytojai turi plėtoti naujas paslaugas, grindţiamas pirminės sveikatos prieţiūros (PSP) filosofija ir nukreiptas labiau į sveikatos stiprinimą nei į ligų gydymą. Šis persiorentavimas sietinas ir su bendruomenės slaugytojų veiklos Lietuvoje organizavimu.
Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija ir sveikatos prieţiūros reforma keičia slaugos institucijos, kaip pagrindinio visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos elemento,
sampratą. Pagrindinis slaugos tikslas – ugdyti asmenybę, gebančią prisitaikyti prie esamo sveikatos lygio, susiformuoti tinkamą poţiūrį savo sveikatos atţvilgiu, perimti vertybes, sveikos gyvensenos įgūdţius ir kartu mokančią pasirūpinti savo sveikata. Slaugytojo veikloje prioritetinę reikšmę įgauna pedagoginė kvalifikacija (21).
Pirminėje sveikatos prieţiūroje vykdoma slauga uţtikrina gyventojų sveikatos išsaugojimą, sergančiųjų slaugymą, reabilitaciją po ligos ar nelaimingų atsitikimų bei sveikatos palaikymą, kai gydymas nebeveiksmingas. Slaugytojo veikla apima ir gydytojo paskirtas medicinines procedūras. Viso šios paslaugos teikiamos bendruomenėje: paciento namuose, pirminėje sveikatos prieţiūros įstaigoje (medicinos punkte, ambulatorijoje, poliklinikoje, psichikos sveikatos centre). Šiems tikslams pasiekti, bendruomenės slaugytojams suteikiama gana plati savarankiškos veiklos erdvė, jiems tenka atlikti profesinius slaugytojo, vadovo ir neformalaus lyderio, komandos nario, patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrėjo vaidmenis (23).
Problemos teorinis pagrindimas. Naujas bendruomenės slaugytojų vaidmuo iš slaugytojų reikalauja naujų ţinių, gebėjimo savarankiškai veikti ir atsakyti uţ savo sprendimus ir jų įgyvendinimą teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos prieţiūros reformoje. Susiduriama su eile problemų: neišspręsta slaugytojų, įgijusių skirtingą išsilavinimą, tolesnė kvalifikacijos tobulinimo sistema, nėra atlikta slaugytojų poreikio tyrimų, nėra sukurtos vieningos slaugymo kokybės sistemos, vienodos dokumentacijos, slaugos standartų, slaugytojų maţas darbo uţmokestis, didelis darbo krūvis, netinkamos darbo sąlygos. Visos šios ir kitos problemos menkina slaugytojo profesijos prestiţą, maţina jų motyvaciją siekti aukštų slaugos standartų, neigiamai atsiliepia sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei (36).
Darbo praktinė reikšmė. Bendruomenės slaugytojų profesinių problemų identifikavimas galėtų būti pagrindu koreguojant mokymo programas ugdymo įstaigose rengiančiose slaugytojas ir kuriant papildomo ugdymo programas bendruomenės sklaugytojoms.
Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė SPSS 13,0 programa.
Darbo struktūra: darbą sudaro įvadas, teorinės dalis, metodinė dalis, tyrimo rezultatų analizė, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, priedai. Darbo apimtis 58 pusl.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojų profesines problemas ir parengti šių problemų sprendimo gaires.
Darbo uţdaviniai:
1. Identifikuoti bendruomenės slaugytojų profesines problemas realizuojant skirtingus profesinius vaidmenis.
2. Nustatyti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į problemų sprendimo būdus.
3. Pateikti bendruomenės slaugytojų profesinėje veikloje išryškėjusių problemų sprendimo gaires.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1. 1. Bendruomenės sveikatos samprata
Bendruomenė – tai šeimų ar ţmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, turinti bendras tarnybas, įstaigas ir interesus ar geografinį artumą (14). Miestų bendruomenes daţniausiai sieja teritorija, bendruomenės kuriasi miesto mikrorajonuose ar kituose istoriškai susiformavusiuose miesto rajonuose (Kauno senamiesčio, Kauno Aleksoto bendruomenės). Daţnai bendruomenė apima seniūnijos teritoriją, bet nebūtinai. Pirminės sveikatos prieţiūros daţniausiai įsikūrusios miesto mikrorajone, bet gali aptarnauti ir kelių bendruomenių narius. Miesto bendruomenėje tik nedaugelis gyventojų paţįsta vieni kitus. Maţo miestelio ar rajono centro bendruomenė yra ribota ne tik teritoriniu, bet ir socialiniu – psichologiniu pagrindu. Visi tokios bendruomenės gyventojai (ne tik vaikai ir seni ţmonės) retai išvyksta uţ bendruomenės ribų, pašalinių ţmonių bendruomenėje reta, dauguma paţįsta vieni kitus, svarbesni įvykiai yra ţinomi visiems bendruomenės nariams (24).
Nors klinikinė medicinos praktika didţiausią dėmesį skiria pavienio individo sveikatai ir jos išsaugojimui, kalbant apie bendruomenės sveikatą didţiausias dėmesys skiriamas pavienių šeimų, populiacijų ir visos bendruomenės narių kartu, o ne pavienio individo sveikatai. Bendruomenė yra objektas, kuriam yra skiriama sveikatos prieţiūra, o pati sveikata tampa tam tikru produktu. Būtina paţymėti, kad bendruomenės sveikata yra glaudţiai susijusi su bendruomenės populiacijų ir aplinkos, kurioje jos gyvena, sąveika. Narkotinių ir toksinių medţiagų vartojimas, alkoholizmas, gyvenimo būdas gali turėti įtakos bendruomenės narių sveikatai. Taip pat atskirose bendruomenėse yra nevienodas pragyvenimo lygis, nedarbas ir kiti veiksniai, įtakojantys kai kurių ligų (priklausomybių, depresijos) ar net saviţudybių paplitimą bendruomenėje. Aplinkos tarša bendruomenėje labai įtakoja jos narių sveikatos būklę, vandens, oro uţterštumo rodikliai, triukšmas ir kiti veiksniai. Infekcinių ligų paplitimas bendruomenėje (lytiniu keliu plintančios ligos, AIDS, tuberkuliozė) sąlygoja bendruomenės sveikatos lygį.
Bendruomenės sveikatos prieţiūra nėra tik ligų gydymas, bet apima daugelį veiklos, padedančios išsaugoti sveikatą, sričių. Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpintis aplinkos sauga, kontroliuojant uţkrečiamąsias ligas,
mokant individualios higienos, organizuojant medicinos ir slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą ir ilgą gyvenimą (13).
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėţia kaip „visišką fizinę, protinę ir socialinę gerovę, ne tik ligos ar negalios nebuvimą“ (26). Taigi bendruomenės slaugytojo vaidmuo apima ne tik medicinos paslaugų teikimą sergantiems bendruomenės nariams, bet ir jų švietimą bei skatinimą saugoti savo sveikatą.
PSO sveikatos prieţiūros strategijoje prioritetinį vaidmenį skiria pirminei sveikatos prieţiūrai. PSP – esminė sveikatos prieţiūra, kuri vykdoma pagal kiekvienos šalies finansines galimybes, taikant tokius metodus, kurie yra moksliškai pagrįsti, praktiškai realizuojami ir visuomenei priimtini (23). Sveikata labai priklauso nuo paties ţmogaus noro būti sveikam, tačiau ţinių apie save ir sveikatos išsaugojimą bei stiprinimą trūkumas daţnai kelia tiek psichologinių, tiek ir materialinių problemų, rūpinantis savo bei savo artimųjų sveikata. PSP, organizuotos arčiausiai ţmonių gyvenamųjų ar darbo vietų, tikslas yra padėti ţmonėms išsaugoti esamą sveikatą ar net ją stiprinti, o susirgus, teikti tinkamą medicinos pagalbą i r slaugą.
PSO pirminę sveikatos prieţiūrą apibrėţia taip: „Pirminė sveikatos prieţiūra yra būtiniausia sveikatos prieţiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir uţ paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali sau leisti mokėti. Pirminė sveikatos prieţiūra yra šalies sveikatos prieţiūros sistemos, kurios pagrindu ji yra, ir bendros socialinės bei ekonominės šalies raidos dalis. Ji yra pirminė individų, šeimų ir bendruomenės kontakto su nacionaline sveikatos sistema grandis, priartinanti sveikatos prieţiūrą prie ţmonių gyvenimo ir darbo vietų, pirmasis nenutrūkstamo sveikatos prieţiūros proceso elementas. Pirminė sveikatos prieţiūra uţsiima pagrindinėmis bendruomenės sveikatos problemomis, teikdama reikalingas profilaktikos, gydymo, sveikatos išsaugojimo bei reabilitacijos paslaugas“. PSO akcentuoja 8 veiklos sritis, sudarančias pirminės sveikatos prieţiūros pagrindą (23):
tinkamas labiausiai paplitusių ligų ir suţeidimų gydymas; būtiniausių vaistų tiekimas;
sveikatos mokymas apie daţniausias sveikatos problemas, jų nustatymą, prevenciją ir kontrolę;
parama tinkamai mitybai, aprūpinimas maisto produktais;
pakankamas aprūpinimas ţmonių reikmėms naudojamu vandeniu ir pagrindinė sanitarijos veikla;
motinos ir vaiko sveikatos prieţiūra, šeimos planavimas; imunizavimas nuo svarbiausių infekcinių ligų;
konkrečiai vietovei būdingų ligų prevencija ir kontrolė.
Lietuvos PSP reformos įgyvendinimo strategija siekiama įgyvendinti Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu įteisintą aktyvią sveikatos politiką ir PSO Europos regiono biuro programinio dokumento ,,Sveikata visiems XXI amţiuje“ bei ES sveikatos politikos reikalavimus. Strategijos tikslas – kurti visuotinį, visavertį visuomenės sveikatos prieţiūros potencialą. Svarbiausieji uţdaviniai (34):
veiksminga visuomenės sveikatos prieţiūra, sveikatos saugojimas ir stiprinimas visą ţmogaus gyvenimą;
įvairių ligų, traumų prevencija ir sergamumo maţinimas.
PSO nuostata yra, kad bendruomenė turi dalyvauti ugdydama ir saugodama savo narių sveikatą, aktyviai bendradarbiauti su PSP specialistais, aptarnaujančiais bendruomenę (23). Tai leidţia teigti, kad bendruomenės slaugytojas turi išmanyti ne tik kaip teikti paslaugas pavieniams individams, bet ir kaip dirbti su visa bendruomene.
Conttrell nurodo tokius „sveikos“ bendruomenės bruoţus (6):
bendruomenės nariai turi ir vykdo tam tikras pačios bendruomenės nustatytas pareigas;
bendruomenėje egzistuoja grupių interesai; yra efektyvūs ryšiai tarp bendruomenės grupių; bendruomenėje yra sprendţiami iškylantys konfliktai; tvarkomi ryšiai su didesnėmis visuomenės grupėmis; bendruomenės nariai aktyviai dalyvauja jos veikloje.
Slaugos procesas – tai sistemingas problemų sprendimas, siekiant patenkinti fizinius, psichinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius.
Slaugos procesą sudaro: slaugos poreikių nustatymas, slaugymo planavimas, slaugos plano įgyvendinimas, slaugymo rezultatų įvertinimas (33).
1.1 lentelėje pateikiamas skirtingų autorių poţiūris į ţmogų, sveikatą ir slaugą.
1.1 lentelė. Ţmogaus, sveikatos ir slaugos sampratos (2)
Kategorija Travelbee Watson Hummelvoll
Ţmogaus samprata Ţmogus yra unikalus ir nepakartojamas individas ţemėje, veikiamas biologinių veiksnių, paveldimumo, aplinkos, kultūros ir gyvenimo sunkumų, su kuriais jis konfrontuoja arba stengiasi išvengti
Ţmogus yra vertybė, kuriuo rūpinamasi jam asistuojant, jį ugdant, rodant pagarbą ir gerbiant jo autonomiją
Ţmogus yra unikalus buvime, realybėje, kuri apima kūno, dvasios ir sielos vienovę sąveikoje su aplinka
Sveikatos samprata Sveikata yra fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena
Sveikata yra kūno, proto ir dvasios vienybė. Sveikatos samprata apima savęs ir savo patirties suvokimo lygmenis.
Sveikata yra visuma, apimanti siekimą išlaikyti savo identitetą ir gerą savijautą. Sveikata priklauso nuo asmens sprendimų ir vertybių.
Slaugos samprata Slauga yra tarpasmeninis
procesas tarp slaugos profesionalų ir individų, šeimos, bendruomenės, orientuota į sveikatos saugojimą ar pagalbą, išgyvenant ligos patirtį ir kančią, padedant atrasti prasmę toje patirtyje.
Slauga yra apibūdinama kaip mokslas apie
rūpinimąsi ţmogumi. Slauga itin orientuota į palankaus individo ir šeimos holistinės sveikatos potencialo didinimą.
Slauga yra planuojama, rūpinimosi veiklos yra tikslingos, orientuotos į kliento savirūpos gebėjimų stiprinimą, sveikatos problemų sprendimą ir jų sumaţinimą. Tai atsitinka bendradarbiavimo ir pasišventimo kontekste. Slaugytojas padeda klientui atgauti savigarbą ir surasti asmenines vertybes.
Iš lentelėje pateiktų autorių apibrėţimų galima daryti išvadą, kad daugeliu atvejų slaugytojo veikla yra orientuota į ţmonių ugdymą, auginimą, slaugytojo veikloje reiškiasi uţuojauta ir pagarba pacientui. Slaugytojo ir paciento santykiai remiasi abipusiu pasitikėjimu, slaugytojas gerbia paciento autonomiją, individo orumą, jo laisvę dalyvauti priimant sprendimus.
Bendruomenės slaugytojas daţniausiai dirba su bendrosios praktikos gydytojais (BPG) arba šeimos gydytoju, ar didesnėje komandoje, kurioje kartu dirba keli gydytojai specialistai. PSP plėtros 2000 – 2010 metų programoje (37) keliami uţdaviniai tiesiogiai susiję su BPG institucijos plėtra:
įgyvendinti efektyvų PSP planavimo, finansavimo ir valdymo modelį;
rengti ir tobulinti PSP veiklą reglamentuojančius poįstatyminius norminius aktus;
plėtoti pirminės sveikatos prieţiūros kompiuterinę ir informacinę sistemą; nuolat vykdyti PSP sistemos analizę, mokslinių tyrimų plėtrą ir visuomenės
informavimą;
uţtikrinti BPG darbo vietų įrengimą, aprūpinimą medicinos įranga, transportu, ryšio priemonėmis, plėtoti privačių BPG kabinetų tinklą;
parengti ir perkvalifikuoti reikiamą BPG skaičių; sukurti BPG tobulinimo sistemą.
Visų bendruomenėje dirbančių slaugytojų ir kitų sveikatos prieţiūroje dalyvaujančios komandos narių veiklos tikslas apibendrintai galėtų būti įvardintas kaip siekimas stiprinti gyventojų sveikatą, įgyvendinti PSO programos „Sveikata visiems“ siekius, kurie apima tokias sritis (23):
sveikatos ugdymas ir mokymas apie daţniausiai pasitaikančias sveikatos problemas, jų nustatymą, prevenciją ir kontrolę;
prevenciniai patikrinimai;
pagrindinės visuomenės sveikatos paslaugos: sanitarija, uţkrečiamų ligų prevencija, taip pat imunizavimas nuo uţkrečiamų ligų ir uţkrečiamų ligų kontrolė;
tinkamas labiausiai paplitusių ligų ir suţeidimų gydymas; aprūpinimas būtiniausiais vaistais;
aprūpinimas kokybiškais maisto produktais, tinkamos mitybos uţtikrinimas; švaraus vandens ţmonių reikmėms uţtikrinimas;
motinos ir vaiko sveikatos prieţiūra, šeimos planavimas; konkrečiai vietovei būdingų ligų prevencija ir kontrolė;
neatidėliotinos medicinos pagalbos teikimas nelaimingų atsitikimų ir ligos atveju;
pagrindinių diagnostikos ir gydymo priemonių uţtikrinimas individams, šeimoms, prireikus siunčiant juos gauti specializuotą pagalbą ar į ligonines; sergančių lėtinėmis ligomis, invalidų ir senų ţmonių prieţiūra.
Bendruomenė yra slaugytojo ir jo kliento aplinka. Kiekvienam atskiros tos bendruomenės dalys turi skirtingą poveikį ir įtaką. Darbuotojo ir kliento sąveiką lemia bendruomenės priimami sprendimai. Paslaugų teikimas yra bendruomenės sistemos dalis. Šių poveikių ir įtakų suvokimas yra svarbus bendruomenės slaugytojo ţinių aspektas. Norėdamas tai suvokti, slaugytojas pirmiausiai turi suvokti bendruomenę kaip socialinę sistemą. Šis suvokimas svarbus ne tik norint suprasti aplinką, kuri lemia slaugytojo ir paciento sąveiką, bet ir tai, kad dirbant bendrą socialinį darbą bendruomenė gali būti sritis, kuriai reikia intervencijos. Pastaruoju atveju slaugytojas daţniausiai dirba su pacientu ir maţomis grupėmis darydamas nedidelius bendruomenės struktūros ir funkcionavimo pakeitimus. Tam reikia bent jau minimalių ţinių apie bendruomenės ribas, sudedamąsias jos dalis (individus, šeimas, asociacijas, rajonus, organizacijas, institucijas ir t.t.) ir jos aplinką. Slaugytojas taip pat turėtų ţinoti, kaip bendruomenė funkcionuoja ir kaip ji formuojasi (23).
Apibendrinant galima teigti, kad bendruomenė suprantama kaip šeimų ar žmonių grupė, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, teritorija. Bendruomenės narius jungia bendri interesai, toje bendruomenėje vyraujantys papročiai, tradicijos, bendruomenės narių gerbūvį kuria, reguliuoja toje bendruomenėje esančios įstaigos ir organizacijos. Bendruomenės slaugytojui bendruomenė yra kaip pacientas plačiąja prasme, nes bendruomenės slaugytoja atsakinga už visos bendruomenės sveikatą, ligų gydymą ir prevenciją, sveikatos mokymą.
1. 2. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos prieţiūroje Bendrosios praktikos slaugytojas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Bendrosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus pagrindines slaugos studijas – ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės neuniversitetines ar pirmos pakopos nuosekliąsias universitetines arba 4 600 val. Teorinio ir klinikinio rengimo kursą, kai teorinė dalis sudaro ne maţiau kaip trečdalį, o
klinikinio rengimo – ne maţiau kaip pusę studijų programos, kurias baigus išduodamas aukštojo mokslo diplomas ir suteikiama bendrosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija. Lietuvos Respublikoje išimtys taikomos asmenims, kurie dalį profesinių įgūdţių įgijo lygiaverčio lygio kursuose. Aukštosios mokyklos yra atsakingos uţ teorinio ir klinikinio rengimo koordinavimą visą studijų programos laiką (35).
Bendruomenės slaugytojo teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos medicinos norma 28 „Slaugytojas. Teisės. Pareigos. Kompetencija ir atsakomybė.“ (33). 2 priede pateikiamas sąrašas procedūrų, kurias bendrosios praktikos slaugytojas turi mokėti atlikti esant būtinybei teikti pirmąją pagalbą iki atvyks gydytojas. 3 priede pateikiama slaugos ir asmens prieţiūros procedūrų, kurias turi mokėti atlikti bendrosios praktikos slaugytojas, aprašymas. Pagrindinės slaugytojo pareigos yra:
organizuoti ir įgyvendinti slaugą bendradarbiaujant su sveikatos prieţiūros specialistais, pacientais ir (ar) šeima;
laiku ir tinkamai atlikti paskirtas gydymo ir diagnostines procedūras; stebėti paciento elgesį, jo sveikatos fizinę, psichinę, socialinę būklę; mokyti pacientus, šeimas, bendruomenę saugoti ir priţiūrėti sveikatą;
dirbti komandoje, bendradarbiauti su kitomis institucijomis nuo kurių priklauso ţmonių sveikata;
dalyvauti slaugos praktikos tyrinėjimuose.
Pasak Ţydţiūnaitės (32), slaugytojo misija yra suteikti saugią ir kokybišką rūpą pacientams ir tarnauti jiems. Slaugytojo misijos turinys apima šiuos turinio elementus: sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją ir visuomenės saugą nuo įvairių biologinių, elgsenos, socialinių ir aplinkos pavojų sveikatai. Slaugytojo misija yra orientuota į išgijimą, siekiant dţiaugtis paciento kasdieniais pasiekimais, remiantis savęs ir paciento įgalinimu.
Ţmogaus gyvenimas ir socialinė veikla yra paremta bendraisiais ţmogaus poreikiais. Towle teigimu (27), kad asmenys būtų motyvuoti siekti socialinių tikslų, būtini šie elementai:
1. Fizinė gerovė: maistas, pastogė, sveikatos prieţiūra; 2. Galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai;
3. Santykiai su kitais ţmonėmis; 4. Dvasinių poreikių patenkinimas.
Maslow išdėstė poreikius tam tikra hierarchija, kuri papildo išplečia Towle supratimą apie poreikį. Jo poreikių sąrašas išdėstytas dėsningai, tai yra norint patenkinti kiekvieną poreikį, reikia būti prieš tai patenkinus kitus (16):
1. Fiziologiniai poreikiai-maistas, vanduo, oras;
2. Saugumo poreikiai-išvengti skausmo ir fizinės ţalos;
3. Priklausomybės ir meilės poreikis - jaustis saugiai, palaikant artimus, intymius santykius su kitais;
4. Pagarbos poreikis - turėti tam tikrą statusą ir pripaţinimą savo grupėje, aplinkoje; 5. Saviraiškos poreikis - potencijos ir gebėjimų išraiška;
6. Paţintinio supratimo poreikis - savęs supratimas ir išorinio pasaulio suvokimas. Socialiniu aspektu vis labiau pripaţįstama individų ir grupių poreikį jausti, kad jie turi jėgų ir gali kontroliuoti savo poreikių patenkinimo situaciją arba gali keisti situacijas, trukdančias patenkinti jų poreikius. Taigi, gero gyvenimo, vilties jausmai, išteklių ir situacijų, nuo kurių gali priklausyti poreikio patenkinimas, kontrolė yra svarbūs šiuolaikinės socialinio darbo praktikos aspektai. Bendruomenėje slaugytojui ir gydytojams neretai tenka dirbti komandoje kartu su socialiniais darbuotojais sprendţiant bendruomenės narių būtinųjų poreikių patenkinimo problemas, kurios tiesiogiai siejasi su sveikatos išsaugojimo galimybėmis.
Egzistuoja mechanizmai, padedantys bendruomenės nariams bendrauti ir išspręsti atsirandančias problemas. Lietuvoje iki šiol buvo teikiamos daugiau individualios sveikatos prieţiūros paslaugos, menkai atsiţvelgiant į individo šeimos, darbo gamtinės aplinkos bei kitus veiksnius. Dabar imta kalbėti apie bendruomenės slaugą, kuri reiškia platų poţiūrį į ţmogaus sveikatą, kai priţiūrimas ne tik individas, bet ir jį supanti aplinka. Bendruomenės slauga atliekama pacientų namuose arba artimiausiose sveikatos prieţiūros įstaigose. Ši sveikatos prieţiūra apima neatidėliotiną pagalbą institucijose, nors iš esmės tai yra neinstitucinė sveikatos prieţiūros praktika, kad būtų uţtikrinta sveikatos paslaugų kokybė ir prieinamumas.
Bendruomenės grupių sąrašų sudarymas praverstų planuojant ir įgyvendinant veiklą, su kuria bendruomenės grupe pradėti dirbti, kokiai bendruomenės grupei labiausiai reikalinga pagalba, kokia grupė galėtų jums ir kitiems bendruomenės nariams padėti spręsti sveikatos problemas. Labai svarbu surasti kiekvienos grupės formalius ar neformalius lyderius, per juos
palaikyti kontaktą su kitais bendruomenės nariais. Taip galima formuoti pozityvias lyderių paţiūras į bendruomenės dalyvavimą ir sveikatos stiprinimą (23).
Skiriamos šešios pagrindinės bendruomenės slaugos praktikos: sveikatos palaikymas;
ligų ir kitų sveikatos sutrikimų profilaktika; ligų gydymas;
reabilitacija;
sveikatos ir sveikatos prieţiūros vertinimas; moksliniai tyrimai.
Sveikatos palaikymas yra viena svarbiausių bendruomenės slaugos sričių ir daţniausiai apibrėţiama kaip sveikatos mokymas. Tai gali būti vaikų ir paauglių bendruomenėje mokymas apie narkotinių ir toksinių medţiagų, alkolio vartojimo ir rūkymo ţalą sveikatai, visų bendruomenės narių ar atskirų jos grupių sveikos gyvensenos mokymas ir propagavimas (sveikatos mitybos, fizinio aktyvumo įtakos sveikatai ir kt.). Sveikatos palaikymo tikslas bendruomenėje įgyvendinamas siekiant šių tarpinių tikslų:
padidinti bendruomenės narių sveikos gyvensenos laikotarpį;
sumaţinti sveikatos netolygumus tarp pavienių bendruomenės populiacijų; pasiekti, kad visi bendruomenės nariai turėtų galimybę naudotis sveikatos palaikymo paslaugomis.
Ligų ir kitų sveikatos sutrikimų profilaktikos priemonės skiriamos į trijų lygių (pirminio, antrinio ir tretinio) priemonių grupes. Pirminės profilaktikos tikslas išvengti galimų sveikatos sutrikimų – traumų, infekcijų (gripo, erkinio encefalito) plitimo, nalaimingų atsitikimų. Vyresniems ţmonėms tai yra pagalba ir mokymas kaip saugiau susitvarkyti savo buitį, jaunų ţmonių populiacijose sveikos gyvensenos populiarinimas siekiant išvengti lėtinių ligų, širdies ligų rizikos. Antrinės profilaktikos tikslas kaip galima anksčiau nustatyti ir gydyti jau esamus sveikatos sutrikimus ir ligas. Tai prevencinės gimdos kaklelio vėţio, krūtų vėţio, prostatos vėţio patikros programos, antsvorio, cholesterolio, cukraus lygio sekimas ir pan. Tretinės profilaktikos priemonėmis siekiama sustabdyti įsisenėjusios ligos progresavimą, išvengti neįgalumo ir pagerinti gyvenimo kokybę. Ligų gydymas taikomas:
tiesiogiai teikiant paslaugas asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų; netiesiogiai padedant asmenims gauti reikiamas gydymo priemones;
parengiant programas ir projektus, kurie sumaţintų nesveikos aplinkos poveikį ir pagerintų gyvenimo sąlygas (24).
Tiesioginės paslaugos bendruomenėje galėtų būti dienos centrų pagyvenusiems ţmonėms, ar atskirų negalios rūšių ligoniams steigimas. Netiesioginė pagalba – bendruomenės slaugytojo pagalba sunkiai sergantiems uţsiregistruoti ir nuvykti pas reikiamą specialistą. Reabilitacijos paslaugos bendruomenėje gali būti teikiamos šeimose, dienos centruose, anoniminių alkoholikų grupėse, specialiai įrengtose patalpose ar ţaidimų aikštelėse psichikos negalią turintiems asmenims.
Sveikatos ir sveikatos prieţiūros įvertinimas būtinas, siekiant ţinoti bendruomenėje gyvenančių ţmonių sergamumą, skaičių ligonių, sergančių viena ar kita liga, senų ir pagyvenusių ţmonių skaičių ir jų poreikius, šeimas, kurioms būtina pagalba auginant vaikus, mokant sveikos gyvensenos. Tokius duomenis bendruomenės slaugytoja gali gauti ir susisteminti iš jau esamų informacijos šaltinių sveikatos prieţiūros įstaigose, savivaldybės socialinės rūpybos skyriuje, tačiau daţnai duomenų nepakanka, todėl aktualu patiems organizuoti mokslinius tyrimus, apklausas. Tyrimo objektu gali būti gyvensenos įpročiai, ţalingų įpročių paplitimas. Gauti rezultatai padėtų geriau organizuoti bendruomenės narių švietimą ir sveikatos mokymą. Tyrimai gali būti atliekami ir siekiant nustatyti tam tikrų medikamentų naudojimo veiksmingumą, gyventojų pasitenkinimą pirminės sveikatos prieţiūros paslaugomis, suţinoti jų pageidavimus ir poreikius (24).
Aptartos bendruomenės slaugos praktikos sritys rodo, kad bendruomenės slaugytojui reikia daygybės įvairių (ne tik su medicinine praktika ir profesinėmis ţiniomis susijusių) įgūdţių ir gebėjimų. Bendruomenė slaugytojas turi turėti vadybos, psichologijos ir kitų įgūdţių, nes jam tenka bendrauti su įvairaus amţiaus, skirtingos psichologinės būklės ţmonėmis, tenka bendradarbiauti su kitomis bendruomenėje veikiančiomis įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis, gali tekti net vadovauti vienam ar kitam projektui, organizuoti komandinį darbą.
Sajienė (21) pateikia slaugytojo veiklos kvalifikacinį modelį, apjungiantį kelias veiklos sritis: klinikinę slaugą ir ligų profilaktiką, administravimą bei valdymą, pedagoginį – psichologinį pasirengimą ir mokslinę tiriamąją veiklą (ţr. 1.1 pav.). Sajienė remiasi empirinio tyrimo duomenimis, kurie parodo, kad reali slaugytojų kvalifikacija neatitinka formaliosios, t.y. įgytos mokymosi procese. Siekiant šiandienių keliamų sveikatos prieţiūros tobulinimo
tikslų, efektyvios slaugos pagrindą sudaro ne tik medicininiai ir slaugos gebėjimai, bet ne maţiau svarbūs yra ir socialiniai, asmenybiniai, pedagoginiai, vadybiniai bei psichologiniai gebėjimai. Slaugos mokslo vystymasis ir slaugytojų rengimo turinio išsiplėtimas sąlygoja universitetinį slaugytojų rengimą, kuriame ypač reikšmingas dalykinio – pedagoginio rengimo turinys.
1.1 pav. Šiuolaikinio bendruomenės slaugytojos kvalifikacijos struktūros modelis (21)
Bendrųjų gebėjimų poreikį bendruomenės slaugytojo kvalifikacijai pagrindţia ir PSO dokumentuose deklaruojami slaugytojo bendravimo su pacientais pagrindiniai principai (17):
ţinojimas bendrų ir konkrečių pacientų troškimų ir poreikių; rūpinimasis kitais reikalauja kantrybės;
pasitikėjimas padidina įtaką ugdymo procesui; sąţininga prieţiūra įrodo atvirumą sau ir pacientui; tikrasis rūpestis realizuojamas tik nuolankumu; viltis suteikia bendradarbiavimui prasmės;
Šiuolaikinio bendruomenės slaugytojo kvalifikacijos
struktūra Medicininė kvalifikacija
(medicinių ţinių, mokėjimų, gebėjimų ir patyrimų visuma
Bendrosios kvalifikacijos Slaugos gebėjimai orientuoti į profesiją Pedagoginiai gebėjimai orientuoti į ugdomąją veiklą Asmeniniai gebėjimai orientuoti į asmenybę, gyvenimą Psichologini ai gebėjiamai orientuoti į psichologinę pagalbą pacientams Vadybiniai gebėjiamai orientuoti į administraci nę veiklą Socialiniai gebėjimai orientuoti į tarpusavio santykius
drąsiai pripaţinti nesėkmes ir tęsti bendravimą, viliantis gerų teigiamų rezultatų; ligonių mokymas.
Išvardinti bendravimo su pacientais principai gali būti įgyvendinami tik slaugytojui turint aukštas moralines vertybes, psichologinių ţinių, socialinius bendravimo, pagarbos įgūdţius. Ţydţiūnaitės (32) teigimu, slaugytojas atstovauja pagrindinę idėją, filosofiją, todėl jo misija „kyla“ iš asmens vidaus, remiasi pašaukimu. Siekiant perduoti misiją, jos atlikėjas turi būti subrendęs savo vidumi, nes misijos realizavime ţmonės yra paveikiami kognityviame ir emociniame lygmenyse. Galdikienės tyrimo rezultatai (9) atskleidė, kad individuali sąţinė slaugytojams leidţia atskirti, kas yra etiškai teisinga ir reikalinga įvairiose slaugos srityse, o profesinė sąţinė nubrėţia ribas, kurių jie negali perţengti.
Bendruomenės slaugytojo veiklos kvalifikacinis modelis, apjungia kelias veiklos sritis: klinikinę slaugą ir ligų profilaktiką, administravimą bei valdymą, pedagoginį – psichologinį pasirengimą ir mokslinę tiriamąją veiklą. Atliekant šias veiklas jam yra būtinos ne tik profesinės, bet ir bendrosios kompetencijos.
1. 3. Bendruomenės slaugytojų vaidmens charakteristikos ir pareigos
Galima teigti, kad slaugytojo darbas turi remtis holistiniu poţiūriu į pacientą, kaip į unikalią, jaučiančią, mąstančią ir veikiančią būtybę, turinčią laisvą valią ir gebančią būti atsakinga uţ save ir savo sveikatą.
Petrauskienė, remdamasi Watson, Roach ir kt. mokslininkų teiginiais apie slaugą, akcentuoja penkis svarbiausius ir būtinus slaugytojo poţymius slaugos procese (19): 1) uţuojauta; 2) kompetencija; 3) pasitikėjimas; 4) sąţiningumas; 5) įsipareigojimas.
Ţydţiūnaitė ir Jonauskienė, apibūdindamos bendrąsias slaugytojo veiklos charakteristikas, išskiria tokias (31):
slaugytojo orientacija į tikslą ir pasiekimus; slaugytojo įsipareigojimas ir atsakomybė;
slaugytojo gebėjimas komunikuoti, palaikyti ir formuoti socialinius ryšius bei skatinti komandos narių sutelktumą;
slaugytojo gebėjimas daryti socialinį ir psichologinį poveikį komandos nariams bei gebėti atstovauti komandą uţ jos ribų;
slaugytojo gebėjimas organizuoti konkretų darbą;
slaugytojo gebėjimas įvertinti išteklių ir veiklos uţduočių atitikimą, gebėjimas racionaliai pagrįsti išteklių poreikį konkrečiai veiklai.
Aptartos charakteristikos pagrindţia bendruomenės slaugytojo atliekamo holistinio vaidmens kompleksiškumą. Išryškėja tokie slaugytojo vaidmenys: konsultanto, koreguotojo, mokytojo, profilaktikos vykdytojo, advokato, nuomonės formuotojo, tyrėjo, idėjų generatoriaus, psichologo, paciento įgalintojo, praktinės veiklos administratoriaus, komandos nario, reflektuotojo, komandos atstovo, pasitarimų organizatoriaus ir vedėjo, informatoriaus, besimokančiojo, ryšio tarp komandos narių palaikytojo, paramos suteikėjo, komandos tikslų ir uţduočių suformuotojo (31).
Bendruomenės slaugytojui suteikiama plati veiklos erdvė, kurioje tenkindamas bendruomenės narių sveikatos poreikius, jis atlieka tokius vaidmenis (23):
profesionalaus slaugytojo; vadovo ir neformalaus lyderio;
komandos nario ir patikėtinio; sveikatos mokytojo bei tyrinėtojo.
Uţtikrindamas bendruomenės slaugos procesą, slaugytojas stebi esančias ir galimas bendruomenės sveikatos problemas, planuoja savo veiklą bendruomenės sveikatai gerinti, savarankiškai pasitelkia kitų ţinybų darbuotojus, pasirenka darbo vertinimo kriterijus, kritiškai vertina savo darbo praktiką ir ją tobulina. Veikdamas kaip vadovas ir neformalus lyderis, bendruomenės slaugytojas moka taikyti vadovavimo metodus, ţino ir moka paskirstyti darbą bendruomenėje ir kaip jį koordinuoti, išmano efektyvaus išteklių naudojimo principus, moka inicijuoti permainas, moka skatinti ţmonių aktyvumą siekiant sveikesnio gyvenimo. Kaip komandos narys ir patikėtinis, bendruomenės slaugytojas, pastebėjęs bendruomenės narių sveikatos pablogėjimo veiksnius, praneša apie tai įstaigoms ir organizacijoms, kurios gali prisidėti tenkinant bendruomenės sveikatos poreikius, bendrauja su socialinėmis, švietimo, religinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis. Atlikdamas sveikatos mokytojo vaidmenį, slaugytojas pagal bendruomenės narių sveikatos išmanymą pasirenka tinkamą mokymo būdą. Ypač svarbus slaugytojo vaidmuo mokant bendruomenės
narius higienos pagrindų, remiant motinas motinystės ir šeimos planavimo klausimais, skatinant jaunas motinas ţindyti kūdikius (23).
Bendruomenės slaugytojas neretai tampa ryšininku tarp pirminės ir antrinės sveikatos prieţiūros grandţių, tarp ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos prieţiūros įstaigų. Taip uţtikrinamas bendruomenės narių sveikatos prieţiūros tęstinumas, tolimesnių sveikatos išsaugojimo priemonių taikymas grįţus iš ligoninės ar reabilitacijos.
Kadangi, šeima yra pagrindinis bendruomenės vienetas, egzistuojantis skirtingose socialinėse, kultūrinėse, teisinėse ir politinėse sistemose, svarbus bendruomenės slaugytojo vaidmuo saugoti ir stiprinti šeimų sveikatą. Tarptautinė klasifikacija slaugos darbuotojams apibrėţia šeimą kaip “grupę ţmonių, vertinamų kaip socialinis vienetas ar kolektyvas, sudarytas iš narių, sujungtų tarpusavyje krauju, giminyste, emociniais ar teisiniais ryšiais”. Dabartinėje bendruomenėje galimi įvairūs šeimų tipai ir struktūros. Šeimos gali būti įvairios: tradicinės branduolinės, išplėstinės, vieniši tėvai, šeimos su įvaikintais tėvais, įtėviai arba pakartotinai susituokusios šeimos, arba netradicinės. Taip pat daugėja šeimų, kuriose seneliai auklėja anūkus dėl daugelio prieţasčių – motinos darbo, tėvų negalėjimo rūpintis dėl ligos arba narkotikų vartojimo, arba jei vaikai yra pamestinukai. Slaugytojai, suprasdami šeimos formų bei funkcijų skirtumą, gali pagerinti šeimos sveikatą, padėti šeimai stiprinant jos struktūrą ir funkcijas bei skatinant teigiamą šeimos raidą, kuri yra palanki sveikatai (7).
Pasak Čiočienės (7) šeimos slaugytojai bendruomenėje naudoja pagrindinius principus, kurie vadovauja jų darbui ir padeda suprasti kompleksinius, dinaminius ryšius tarp šeimos ir atskirų šeimos narių sveikatos. Šie principai teigia:
šeimos slauga nukreipta į sveikus ir sergančius šeimos narius;
šeimos slaugytoja supranta ryšius tarp individo ir šeimos sveikatos. Globodami atskirus sergančius ir sveikus narius, slaugytojai taip pat stebi visą šeimą;
šeimos slauga domisi šeimos praeities, dabarties ir ateities įgūdţiais bei patirtimi; šeimos slauga atsiţvelgia į šeimos, bendruomenės platesnį vertinimą bei kultūrinį kontekstą;
šeimos slauga vertina ryšius tarp šeimos narių ir išskiria asmenis bei šeimų grupes, kurie nepasiekia maksimalios sveikatos.
Slaugytojai stengiasi siekti šeimos narių pasitikėjimo bei paramos, supranta, kad šeimos nario, kuriam būdingi daugybiniai simptomai, sveikatos būklė gali kisti ir slaugos
veiksmai taip pat turės keistis; sugeba nustatyti prioritetinius sveikatos tikslus šeimoje ir bendruomenėje.
Dirbdami su šeimomis slaugytojai atlieka daug vaidmenų, priklausančių nuo šeimos ir slaugos paslaugų poreikio namuose ir sveikatos prieţiūros įstaigose. Norėdama apibūdinti visą slaugytojų darbo su šeimomis apimtį, išvardysiu pagrindinius profesionalių slaugytojų vaidmenis (7): 1) sveikatos mokytojas; 2) slaugytojas ir stebėtojas; 3) šeimos gynėjas/ advokatas; 4) ligų (šaltinių) epidemiologas; 5) tyrinėtojas; 6) vadybininkas ir koordinatorius; 7) konsultantas; 8) aplinkos keitėjas.
Profesionalūs slaugytojai atlieka daugelį šių vaidmenų, siekdami identifikuoti sveikatos rizikos faktorius, sveikatos problemas ir poreikius bei esamus pokyčius sveikatos politikoje. Jie taip pat gali veikti kaip filtras tarp šeimų ir bendrosios praktikos gydytojų tuomet, kai nustatyti šeimos sveikatos poreikiai priklauso bendruomenės slaugytojų veiklos sferai.
Bendruomenė slaugytojas atlikdamas savo pareigas dalyvauja įvairiuose vaidmenyse: sveikatos mokytojo, slaugytojo ir stebėtojo, šeimos gynėjo, ligų (šaltinių) aptikėjo ir epidemiologo, tyrinėtojo, vadybininko ir koordinatoriaus, konsultanto, aplinkos keitėjo. Svarbiausi slaugytojo bruožai, reikalingi slaugos procese ir organizuojant bendruomenės slaugytojo veiklą yra užuojauta, kompetencija, pasitikėjimas, sąžiningumas, įsipareigojimas, gebėjimas dirbti komadoje.
1. 4. Bendruomenės slaugytojų problemos realizuojant skirtingus jų veiklos vaidmenis
Vitkūnienė akcentuoja šias problemines slaugos sritis (30): slaugytojų rengimas;
kvalifikacijos tobulinimo sistema;
neapibrėţtos prioritetinės slaugos mokslo kryptys; slaugos specialistų poreikio nustatymas;
neapibrėţtas skirtingo išsimokslinimo slaugytojų statusas;
neįdiegta vieninga slaugos kokybės sistema (dokumentacija, standartai); slaugos paslaugos namuose, slaugos tęstinumas;
slaugos ir socialinių paslaugų integracija;
slaugos paslaugų įkainiai pirminėje sveikatos prieţiūroje.
Sajienės atliktas tyrimas (21) patvirtina, kad Lietuvoje slaugos darbuotojai sudaro didţiausią sveikatos prieţiūros sistemoje dirbančiųjų grupę, tačiau didţioji jų dauguma tėra pasirengę dirbti tik klinikinėje slaugoje, jie negali, o neretai ir nesugeba veikti savarankiškai, spręsti psichologinių, pedagoginių, vadybinių ir kitų jų veikloje iškylančių uţdavinių. Kita problema – Lietuvoje kol kas nėra parengtų slaugos dėstytojų. Tyrimo duomenimis aukštesniosiose mokyklose dėsto 71 proc. gydytojų, iš kurių 97 proc. neturi pedagoginės kvalifikacijos.
Svarbi problema slaugytojų darbe yra nepakankamas darbo uţmokestis, negalintis uţtikrinti geros gyvenimos kokybės, o tuo pačiu ir pasitenkinimo savo darbu. Blaţevičienės atliktas tyrimas (3) parodė, jog svarbiausi profesinės veiklos vertinimo veiksniai 66 proc. slaugytojų yra geras atlyginimas, saugumas bei asmeninius sugebėjimus atitinkantis darbas. Darbo veiksnių: „geras atlyginimas“, „darbo saugumas“, „patogus darbo laikas“, „galimybė parodyti iniciatyvą“ bei „karjeros galimybės“ reikšmingumas didėja jaunėjant respondenčių amţiui. Tyrimo metu nustatytas koreliacinis ryšys tarp geros gyvenimo kokybės ir pasitenkinimo profesine veikla, darbo vertingumo, gero atlyginimo bei to, kad sugebėjimams atskleisti yra būtinas darbas.
Margelienė (15) tyrimo metu nustatė, kad bendruomenės slaugytojai nepilnai atlieka jiems priskiriamas pareigas. Vertinant slaugos apimtį pagal tarptautinius standartus, Lietuvoje slaugos personalo funkcijos siauros, jų, specialistų, padėtis ir reikšmė sveikatos sistemoje sumenkinta. Sveikatos prieţiūros įstaigose nepilnai vykdomas savarankiškai atliekamas slaugos procesas – slaugos duomenų rinkimas, slaugos procedūrų planavimas ir modeliavimas, slaugos išeičių vertinimas. Neišvystyta šeimos/bendruomenės slaugos sistema. Gyventojams trūksta ţinių apie sveikatos išsaugojimą ir palaikymą. 51 proc. apklaustųjų pageidauja daugiau slaugytojų atliekamų paslaugų namuose. 68 proc. apklaustų pacientų nori turėti galimybę išsikviesti slaugytoją į namus. Todėl būtina keisti bendruomenės slaugos organizavimo principus, palaipsniui pereinant prie pacientų poreikio tenkinimo ir atsisakant darbo, nukreipto į pagalbą gydytojui (15).
Slaugytojų darbo specifika yra tokia, kad jiems tenka dirbti su nelaimę, ligą, skausmą išgyvenančiais ţmonėmis, kurių psichologinė būklė esti nestabili, jie yra arba perdėtai
jautrūs, arba pikti, neretai ištikti streso. Bendraujant su stresą patiriančiais asmenimis, slaugytojai labai svarbu padėti savo pacientams išlaikyti psichologinę pusiausvyrą ir tuo pačiu patiems jos neprarasti. Slaugytojos darbo specifika lemia, kad darbe tenka susidurti su sergančiais, nelaimingais, traumas patyrusiais ţmonėmis, kurie patys turi vidinių veiksnių, galinčių didinti įtampą bendravime. Todėl slaugytojos darbe stresą įtakojančiu veiksniu reikia laikyti ir paciento vidinius stresorius. Bruţienė (4) teigia, kad slaugytojus streso veiksniai gali veikti ir sąmoningai, ir nesąmoningai: susidurdamas su ligoniais, sergančiais sunkiomis, nepagydomomis ligomis, stebėdamas mirštantį ligonį, slaugytojas suvokia savo paties mirtingumą, gali išgyventi mirties baimę. Kita vertus, ligonių artimieji, patys būdami stresinėje būsenoje dėl savo artimojo ligos ar traumos, neretai kelia nepagrįstus, per didelius reikalavimus slaugytojui, gydytojui, nepagrįstai priekaištauja jiems dėl artimojo būklės ir pan.
Pajarskienė, Jankauskas veiksnius, sukeliančius stresą darbe, skiria į devynias grupes (18): darbo uţdavinių sąlygoti veiksniai (monotoniškas, sunkus, nekūrybiškas, ats akingas); darbo turinio sąlygoti veiksniai (negalėjimas priimti sprendimus, autokratiškas vadovavimas); vaidmens darbe sąlygoti veiksniai (nuolatinis kontaktas su kitais ţmonėmis); karjeros ir darbo statuso sąlygoti veiksniai (nesaugus darbas, maţas atlyginimas, ribotos karjeros galimybės); nepatogaus darbo laiko sąlygoti veiksniai (darbas pamainomis, naktimis, viršvalandţiai); ţmonių tarpusavio santykių sąlygoti veiksniai (blogi santykiai su bendradarbiais ir vadovais, paramos stoka); darbo/namų problemų sąlygoti veiksniai (nepakankama namiškių parama, problemos šeimoje); ţalingi darbo aplinkos veiksniai (triukšmas, uţterštumas, ribota darbo erdvė); nepastovaus darbo ar nedarbo sąlygoti veiksniai (baimė prarasti darbą, bedarbystės lygis šalyje).
French ir kt. (8) išskyrė devynias veiksnių, galinčių turėti įtakos slaugytojų stresui, grupes:
netinkamas profesinis pasiruošimas, asmenybės netinkamumas profesijai; susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;
konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe; nesutarimai su vyresniąja slaugytoja;
nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais slaugytojais; diskriminacija kolektyve;
per didelis darbo krūvis; netikrumas dėl gydymo;
bendravimo su pacientais ir jų šeimų nariais problemos.
Visi šie išvardinti veiksniai yra neabejotinai svarbūs, tačiau šioje klasifikacijoje nėra anksčiau minėtų veiksnių (darbo uţmokesčio neatitikimas, lūkesčių, darbo aplinkos poveikis, namų/darbo rūpesčiai, ypač moterims, karjeros galimybių nebuvimas), kurie mūsų šalies slaugytojams yra reikšmingi. Hulbert, Morrison (12) teigia, kad nepagydoma liga sergančių ligonių slauga slaugytojams yra didţiulis stresorius, kurį sukelia paties ligonio išgyvenamas stresas, jo nuotaikos pokyčiai bei negalėjimas susidoroti su ligos keliamais fiziniais ir psichologiniais sunkumais. Nustatyta, kad optimizmas tiek ligoniams, tiek ir jų slaugytojams padeda įveikti stresą arba jį bent sušvelninti.
Greenglass, Burke (11) tyrimais nustatė, kad reikšmingiausi slaugytojų stresą sąlygojantys veiksniai: didelis darbo krūvis, emocinis išsekimas, maţas pasitenkinimas darbu, maţos karjeros galimybės, nepakankamas darbo saugumas. Kad labiau pasireiškė psichologinis nuovargis, išsekimas, depresija, pervargimas tų slaugytojų, kurie dirba su specialiųjų poreikių ligoniais, neįgaliaisiais, nepagydomomis ligomis sergančiais ligoniais. Galdikienės (10) nuomone, analizuojant stresą įtakojančius veiksnius slaugytojo darbe, skirtingai nei kitų profesijų darbuotojų, reikšmingi yra moraliniai veiksniai: būtinybė pasakyti ligonių artimiesiems nemalonius dalykus, moralinis sielvartas dėl negalėjimo suteikti ligoniui visavertės reikiamos pagalbos dėl biurokratinių suvarţymų, medikamentų, kitų priemonių stygiaus, laiko stokos nesant pakankamai slaugytojų. Panevėţio mieste 2007 metais buvo atliktas tyrimas siekiant įvertinti medikų ir pedagogų patiriamą stresą. Tiriamųjų patiriamas darbe stresas daţniausiai reiškiasi nuovargiu: medikų nuovargio paplitimas svyruoja nuo 54,9 proc. tarp gydytojų ir iki 90,3 proc. tarp slaugytojų (29). Nuovargis tarp sveikatos prieţiūros darbuotojų, tyrėjų nuomone daţniausiai kyla kaip emocinio poveikio išraiška dėl ilgo laiko, praleisto įtampoje, bei streso, kontaktuojant su sergančiais ţmonėmis ir būnant atsakingam uţ kitų ţmonių saugumą bei gyvybę.
Ypatingai sunkios bendruomenės slaugytojų darbo sąlygos yra kaimo vietovėse: didelis darbo krūvis. Vilniaus rajono Mickūnų ambulatorijoje gydosi 1,8 tūkst. ligonių, juos aptarnauja 2,5 slaugytojo. Ambulatorijai priklausantis kaimo medicinos punktas aptarnauja 600 ţmonių, gyvenančių 8 kaimuose. Tolimiausias yra uţ 17 kilometrų nuo medicinos
punkto. Jame dirbantis puse etato slaugytojas, be to, kad turi priţiūrėti namuose kūdikius, gimdyves, sunkiai sergančius ligonius, dar seka skiepų kalendorių, bendrauja su pacientais, uţsiima medicininių dokumentų tvarkymu, dirba kompiuterių specialistu, registratoriumi, valytoju ir vairuotoju (5).
Ukmergės ligoninės vyriausiosios slaugos administratorės teigimu, daugiausiai problemų kyla dėl to, jog į asmens sveikatos prieţiūros paslaugų įkainius nėra įtrauktos visos procedūros, kurias atlieka slaugytojai. Jau nekalbant apie tai, kad slaugos įkainiai nėra atskirti nuo bendrų. Tai sudaro prielaidas menkinti slaugytojų darbo reikšmę ir deramai uţ tą darbą nemokėti: susidaro įspūdis, kad tų paslaugų tarsi nėra, nes kalbama tik apie gydymą, mokama taip pat tik uţ gydymą (5).
2005 m. geguţės 11 d. Lietuvos nacionalinio slaugos politikos forumo rezoliucijoje „Dėl Lietuvos slaugos politikos strategijos“, akcentuojamos tokios problemos (36):
universitetinės ir neuniversitetinės studijos nesudaro integruotos visumos, nepakankamai išspręsti įvairių pakopų slaugytojų rengimo bei tolimesnio kvalifikacijos tobulinimo klausimai, per maţas universitetų ir kolegijų bendradarbiavimas;
neapibrėţtos slaugos mokslo prioritetinės kryptys bei sritys, maţas skaičius patyrusių slaugos srities mokslininkų, per maţas slaugos mokslo finansavimas, nepakankami ryšiai su uţsienio universitetų mokslininkais;
slaugos praktikoje neapibrėţtas slaugytojų, baigusių aukštąjį universitetinį ir neuniversitetinį mokslą, darbo statusas, nesukurtos vieningos slaugymo kokybės sistemos ir jų veiklą reglamentuojantys dokumentai, dideli darbo krūviai ir neadekvatus darbo uţmokestis.
Iš 2006 metais Vilniaus kolegijoje bendrosios praktikos programos studijas baigusių absolventų tik 58 proc. įsidarbino bendrosios praktikos slaugytojais, 29 proc. – slaugytojais kitose terapijos srityse. Dauguma darbdavių teigė, kad specialistai turėjo pakankamai ţinių ir praktinių įgūdţių (20). Uţaitė (28) analizavo bendrosios praktikos slaugytojų profesinių kompetencijų vertinimo aspektus baigiamuosiuose Panevėţio kolegijos absolventų darbuose, ir pateikia tokias išvadas: 1) bendrosios praktikos slaugytojui, siekiančiam įgyti Europoje pripaţintą aukštojo mokslo diplomą, svarbios ne tik profesinės, bet ir bendrosios kompetencijos, kurios gali būti įgyjamos tik nuolatinio mokymosi procese; 2) svarbia
problema vertinant profesinių kompetencijų lygį išlieka indikatorių kompetencijų lygiui nustatyti parinkimas ir jų taikymas.
Slaugytojų rengimo pokyčiai bei vykstantys pertvarkymai sveikatos prieţiūros srityje iškelia būtinybę slaugytojų kvalifikacijos ir kompetencijos nustatymui. Staniulienės (22) teigimu, slaugos mokslinėje literatūroje yra pristatyta daug įvairių metodų slaugytojų kompetencijoms nustatyti ir įvertinti, tačiau dėl kompetencijų apibrėţties nevienodumo, nėra vieningos nuomonės apie kompetencijų vertinimą. Todėl slaugytojų kompetencijų vertinimas išlieka problematiškas, nes nėra visiems priimtino universalaus instrumento, kurio psichometrinės charakteristikos demonstruotų patikimumą ir pagrįstumą.
Tamašauskienė (25) tyrė Šiaulių kolegijoje besimokančių būsimųjų bendruomenės slaugytojų ir dirbančių bendruomenėse slaugytojų poţiūrį į bendruomenės slaugą ir nustatė, kad poţiūriai skiriasi: 1) slaugytojai teisingai suvokia bendruomenės sveikatos prieţiūrą, tačiau jų veikla labiau susieta su ligonių slauga; 2) studentai prioritetine bendruomenės slaugytojo veikla laiko ligų prevenciją ir sveikatos mokymą bendruomenėje.
Aksomaitienė, Liemienė ir Mockevičienė (1) tyrė Šiaulių apskrities sveikatos prieţiūros slaugytojų profesinių kompetencijų vertinimą. Tyrimo rezultatai parodė:
bendruomenės slaugytojos daţnai susiduria su gyvybei pavojingomis situacijomis, neatidėliotinos medicinos pagalbos organizavimu ir teikimu įvairaus amţiaus ţmonėms, tačiau apie 1/6 slaugytojų akcentavo būtinosios pagalbos įgūdţių stoką;
dauguma tyrimo dalyvių pritaria, jog mokymasis visą gyvenimą yra aktuali šiandieninės slaugytojos problema, labai naudingas kvalifikacijos kėlimas konferencijose, kursuose, staţuotėse;
didţioji dalis respondentų pripaţino, jog socialinio darbo ir socialinės rūpybos principų integravimo į praktinę veiklą svarbą, ypač dirbant kaimo vietovėje; nepakankamas bendruomenės slaugytojų dalyvavimas komandiniame darbe; nepakankama slaugytojų motyvacija dalyvauti tiriamoje veikloje.
Apibendrinus išanalizuotą medžiagą, bendruomenės slaugytojų problemas realizuojant skirtingus jų veiklos vaidmenis, galima susisteminti taip, kaip parodyta schemoje (ţr. 1.2 pav.)
1.2 pav. Bendrosios praktikos slaugytojų problemos teoriniu aspektu
Įvardytos problemos slaugytojų darbe turi neigiamos įtakos teikiamų paslaugų kokybei ir prieinamumui. Bendruomenės slaugytojų patiriamų darbe problemų tyrimas ir analizė galėtų prisidėti prie geresnio darbo organizavimo ir pirminės sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei gyventojų pasitenkinimo paslaugomis gerinimo.
Bendrosios praktikos slaugytojų problemos teoriniu aspektu
Mokslininkų tyrimuose akcentuojamos problemos
Sunkios darbo sąlygos ypač kaimo
bendruomenėse (dideli atstumai, transporto stoka);
Darbo specifika susijusi su didesne rizika patirti stresą (sunkūs ligoniai, pavojus jų gyvybei, atsakomybė, nepagydomų ligonių slauga);
Pasgrindinis dėmesys ligonių slaugai, ir per maţas dalyvavimas komandiniame darbe, sveikatos mokyme, moksliniuose tyrimuose; Į sveikatos prieţiūros paslaugų įkainius nėra įtrauktos slaugytojų atliekamos procedūros; Maţas darbo uţmokestis;
Menkas profesijos prestiţas;
Kriterijų profesinėms kompetencijoms vertinti nebuvimas.
Teisės aktuose ir kituose dokumetuose akcentuojamos
problemos
Nepakankamai integruotos studijos; Nepakankama mokslinė tiriamoji veikla slaugos srityje;
Neapibrėţtas darbo statusas
priklausomai nuo įgyto išsilavinimo Dideli darbo krūviai;
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Bendruomenės slaugytojų problemų bei jų sprendimo gairių tyrimo metodika. Tyrimui keliamas tikslas - išanalizuoti bendruomenės slaugytojų problemas bei galimas jų sprendimo gaires.
Šiam tikslui pasiekti, iškelti uţdavinai:
1. Identifikuoti bendruomenės slaugytojų profesines problemas realizuojant skirtingus profesinius vaidmenis.
2. Nustatyti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į problemų sprendimo būdus.
3. Pateikti bendruomenės slaugytojų profesinėje veikloje išryškėjusių problemų sprendimo gaires.
Darbe naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, interviu, anketavimas, statistinis duomenų analizavimas.
Interviu pasirinktas todėl, kad: a) pirmiausia yra orientuojamasi į maţą apklaustųjų imtį, o po to tyrimo rezultatai pritaikomi platesniam tiriamųjų spektrui; b) interviu (kokybinio tyrimo) tikslas – identifikuoti specifinius slaugytojų problemų atvejus ir remiantis jais sudaryti klausimyną.
Anketinė apklausa pasirinkta todėl, kad: 1) galima gauti objektyvesnę informaciją, nes uţtikrinamas didesnis anonimiškumas; daţnai darbuotojai bijo atvirai išsakyti savo nuomonę klausimais, susijusiais su jų darbo vieta, baiminasi išsakyti savo problemas bei galimus pakeitimus jų darbo vietoje, todėl jaučiasi saugiau atsakydami raštu; 2) maţesnės laiko sąnaudos; 3) lengvesnis ir greitesnis duomenų apdorojimas.
Bendruomenės slaugytojų problemų bei jų sprendimo gairių tyrimo instrumentų (interviu ir klausimyno) pagrindimas. Siekiant identifikuoti bendruomenės slaugytojų problemas prieš klausimyno sudarymą buvo suorganizuoti interviu su 7 bendruomenės slaugytojomis. Interviu pasirinktos bendruomenės slaugytojos atsitiktiniu būdu (pasirinkau dirbančias įstaigoje, kurioje dirba mano šeimos gydytojas). Interviu vyko savanorišku dalyvių sutikimu ir jų darbo vietoje iš anksto susitarus interviu laiką pačių bendruomenės slaugytojų patogumui. Viso interviu metu pokalbiai buvo įrašomi diktofonu bendruomenės slaugytojai ţinant.
Visos atliktame tyrime dalyvavusios bendruomenės slaugytojos šiuo metu dirba Kauno pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose. Į darbo staţą bei buvusias jų darbovietes nebuvo atsiţvelgiama.
Interviu metu išklausytos bendruomenės slaugytojų nuomonės, nusiskundimai apie jų darbo sąlygas, lūkesčiai bei pasiūlymai susiję su darbo sąlygų gerinimu. Remiantis literatūros analize ir interviu metu išgirstomis pačių bendruomenės slaugytojų pasisakymais buvo sudarytas klausimynas. Anketą sudarė 27 uţdari klausimai ir 1 atviras klausimas.
Tyrimo eiga. Tyrime dalyvavo 285 bendruomenės slaugytojos, dirbančios Kauno miesto pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose prie bendrosios praktikos gydytojo.
Apklausa vykdyta nuo 2008 m. rugsėjo iki 2008 m. lapkričio mėn. 2007 m. duomenimis pagal Lietuvos sveikatos informacijos centrą iš metinės statistinės ataskaitos Nr. 3 „Metų personalo ataskaita“ Kauno mieste registruota 307 bendruomenės slaugytojų, taigi tyrimo metu pavyko apklausti beveik visas bendruomenės slaugytojas Kauno mieste.
Gavus PSPĮ vadovų sutikimą bendruomenės slaugytojoms buvo paaiškintas mano vykdomos apklausos tikslas ir gautas jų sutikimas naudotis surinkta informacija.
Bendruomenės slaugytojų problemų bei jų sprendimo gairių tyrimo tyrimo imties charakteristikos.
Tyrimo imtis. Tyrimo populiacija yra patogioji, kadangi pasirinkti respondentai lengvai pasiekiami. Tyrimo imtį sudarė Kauno miesto PSPĮ dirbančios bendruomenės slaugytojos. Iš viso apklausta 285 respondentų.
Tyrimo etika. Tyrimo tikslas respondentams buvo nusakytas aiškiai bei suprantamai, buvo paaiškinta, kaip uţpildyti klausimyną. Tiriamieji galėjo pasirinkti, ar dalyvauti tyrime, ar nedalyvauti. Buvo uţtikrintas anonimiškumas. Daliai tiriamųjų buvo galima uţpildyti klausimynus jiems tinkamu laiku ir norimoje vietoje, nes iš karto atsakyti į didelės apimties klausimyną tiriamieji neturėjo pakankamai laiko.
Statistinis duomenų duomenų apdorojimo metodikos pagrindimas. Tyrimo statistiniai duomenys buvo apdoroti SPSS (Statistical Package for Social Sciences) programine įranga (SPSS for Windows 13.0). Tyrime naudota 5 balų Likert skalė, kur 5 balai reiškia visiškai sutinku, 4 – sutinku, 3 – nei sutinku, nei nesutinku, 2 – nesutinku, 1 – visiškai nesutinku. Hipotezės apie dviejų poţymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi kriterijų ( χ2 ), laisvės laipsnių skaičių (lls) bei reikšmingumą (p). Procentinių
dydţių poriniai palyginimai atlikti taikant z kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3. 1. Respondentų socialinių - demografinių charakteristikų vertinimas
Atliekant tyrimą buvo apklaustos 285 bendruomenės slaugytojos. 3.1 lentelėje pateikiamas bendras respondentų pasiskirstymas pagal amţių, išsilavinimą ir darbo staţą.
3.1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal demografines charakteristikas
Poţymis N = 285 n Proc. Amţius Iki 25 metų - - 26 – 35 metų 85 29,8 36 – 50 metų 102 35,8 Virš 50 metų 98 34,4 Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis - - Vidurinis 8 2,8 Aukštesnysis 173 60,7 Nebaigtas aukštasis 42 14,7 Aukštasis 62 21,8 Darbo staţas Iki 1 metų 20 7,0 3-5 metai 77 27,0 5-10 metų 74 26,0 10 ir daugiau 114 40,0
Visi apklausoje dalyvavę respondentai – moterys. Vertinant respondentų pasiskirstymą pagal amţių, matome, kad iki 25 metų nebuvo respondentų, o likusieji gana tolygiai pasiskirstė trijose amţiaus grupėse (29,8 – 34,4 proc.). Pagal išsilavinimą didţiausią dalį respondentų sudaro slaugytojos, įgiję aukštesnįjį išsilavinimą (60,7 proc.). 14,7 proc. slaugytojų dar tęsia aukštojo mokslo studijas, o 22,8 proc. respondentų yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Didţiausią respondentų grupę pagal darbo staţą sudaro slaugytojos, dirbančios
