PACIENTŲ, GYDOMŲ PAKAITINE INKSTŲ TERAPIJA, GYVENIMO KOKYBĖS IR SĄSAJŲ SU NUOVARGIU VERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

ANA MINKOVSKIENĖ

PACIENTŲ, GYDOMŲ PAKAITINE INKSTŲ TERAPIJA,

GYVENIMO KOKYBĖS IR SĄSAJŲ SU NUOVARGIU

VERTINIMAS

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

dr. Lina Spirgienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas

prof. dr. J. Macijauskienė ...

(Parašas) 2015 m. ... mėn. ... d.

PACIENTŲ, GYDOMŲ PAKAITINE INKSTŲ TERAPIJA,

GYVENIMO KOKYBĖS IR SĄSAJŲ SU NUOVARGIU

VERTINIMAS

Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

dr. Lina Spirgienė ... (Parašas) 2015 m. ... mėn. ... d. Konsultantas

prof. dr. Marius Miglinas ... (Parašas) 2015 m. ... mėn. ... d.

Recenzentas Darbą atliko

doc. dr. G. Bagdonas ... Magistrantė

(Parašas) Ana Minkovskienė ...

2015 m. ... mėn. ... d. (Parašas)

2015 m. ... mėn. ... d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 12

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 13

1.1. Pakaitinė inkstų terapija ... 13

1.2. Pakaitinę inkstų terapiją atliekančių pacientų slauga ... 17

1.2.1. Pakaitinę inkstų terapiją atliekančių pacientų slaugos poreikiai ir slaugytojo vaidmuo ... 17

1.2.2. Hemodializuojamų pacientų slaugos aspektai ... 20

1.2.3. Peritoninę dializę atliekančių pacientų slaugos aspektai ... 21

1.2.4. Pacientų atliekančių dializę, savirūpos svarba ... 23

1.3. Gyvenimo kokybė... 25

1.4. Nuovargis... 29

1.5. Lietuvoje atlikti tyrimai, nagrinėjantys hemodializuojamų pacientų gyvenimo kokybę ... 32

2. TYRIMO METODIKA ... 37

2.1. Tiriamųjų atranka ... 37

2.2. Tyrimo organizavimas ... 38

2.3. Tyrimo etika ... 41

2.4. Klausimynai ... 41

2.5. Statistinės analizės metodai ... 45

3. TYRIMO REZULTATAI ... 47

3.1. Sociodemografiniai pacientų duomenys ... 47

3.2. Pacientų, kurie gydomi pakaitine inkstų terapija, slaugos problemos ... 49

3.3. Pacientų, gydomų pakaitinė inkstų terapija, gyvenimo kokybės vertinimas ... 65

3.4. Pacientų, gydomų pakaitine inkstų terapija, nuovargio vertinimas ... 78

3.5. Pacientų, gydomų pakaitine inkstų terapija, gyvenimo kokybė ir nuovargio sąsajos ... 89

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 92

IŠVADOS ... 100

PUBLIKACIJOS ... 102 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 103 PRIEDAI ... 114

SANTRAUKA

Minkovskienė A. Pacientų, gydomų pakaitine inkstų terapija, gyvenimo kokybės ir sąsajų su nuovargiu vertinimas / magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. L. Spirgienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, — 114 p.

Tyrimo tikslas - įvertinti pacientų, gydomų hemodialize ir peritonine dialize, slaugos problemas,

gyvenimo kokybę ir sąsajas su nuovargiu.

Tyrimo uţdaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir

peritoninė dializė, slaugos problemas. 2. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir peritoninė dializė, gyvenimo kokybę. 3. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir peritoninė dializė, nuovargį. 4. Išanalizuoti pacientų, kuriems atliekama pakaitinė inkstų terapija, gyvenimo kokybės ir nuovargio sąsajas.

Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas 2014 m. liepos - lapkričio mėnesiais, VšĮ VUL Santariškių

klinikose, VšĮ VMKL ir VšĮ VMKL Antakalnio filiale, teikiančiose dializės paslaugas ambulatoriniams bei stacionare gydomiems pacientams. Tyrime dalyvavo 141 pacientas, gydomas pakaitine inkstų terapija - 108 pacientai, kuriems buvo taikoma HD ir 33 pacientai, kuriems taikoma PD. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Dializuojamų pacientų slaugos problemoms vertinti naudota autorės sukurta anketa; naudotas klausimynas ,,Inkstų liga ir gyvenimo kokybė― (KDQOLTM-36), skirtas nustatyti dializuojamų

pacientų gyvenimo kokybę; nuovargiui vertinti naudotas standartizuotas daugiamatis nuovargio inventorius (MFI-20). Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas.

Rezultatai. Hemodializuojami pacientai daţniau jautė silpnumą (71,3 proc.), skundėsi miego

sutrikimais (69,4 proc.) ir sumaţėjusiu arteriniu kraujo spaudimu (52,8 proc.). Gydomi peritonine dialize, daţniau jautė rankų ir kojų mėšlungį (81,8 proc.) nei hemodializuojami pacientai. Moterys daţniau skundėsi sausa oda (69,0 proc.) ir galvos skausmu (60,6 proc.). Dusuliu (41,9 proc.), krūtinės skausmu (38,4 proc.), raumenų skausmu (47,7 proc.) ir miego sutrikimais (72,1 proc.), daţniau skundėsi vyresni (virš 55 m.) pacientai. Aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą (58,3 proc.) turintys pacientai rečiau susidūrė su arterinio kraujo spaudimo padidėjimo problema. Nustatyta, kad 2 k/sav. atliekantys hemodializę pacientai daţniau skundėsi miego sutrikimais (76,1 proc.), silpnumu (76,1 proc.) bei odos nieţėjimu (51,1 proc.). Daţniausiai hemodializuojamiems teko susidurti su arterioveninės fistulės skausmu (12 proc.) ir karščiavimu (11,1 proc.). Gydomi peritonine dialize daţniausiai pacientai susidūrė su odos aplink PDK paraudimu (36,4 proc.). Pacientų fizinė ir psichinė būklė bei inkstų liga stipriai veikia gyvenimo kokybę. Jaunesniems pacientams fizinė ir psichinė būklė daro teigiamą poveikį gyvenimo kokybei. Blogiausia bendra gyvenimo kokybe pasiţymėjo vedę pacientai. Bendra gyvenimo kokybė koreliuoja su daugeliu slaugos problemų. Dauguma pacientų patyrė didelį bendrą ir fizinį nuovargį, taip pat skundėsi dėl sumaţėjusio aktyvumo. Pacientų bendras nuovargis, fizinis nuovargis, sumaţėjęs aktyvumas ir sumaţėjusi motyvacija priklausė nuo pacientų socialinės padėties. Atliekantys peritoninė dializė, jautę didesnį nuovargį, jautė ir didesnį neigiamą poveikį gyvenimo kokybei.

Išvados. 1. Pacientams, kuriems taikoma pakaitinė inkstų terapija, būdinga daug slaugos

problemų, iš kurių daţniausios buvo padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, silpnumas, mėšlungis bei miego sutrikimai. 2. Pacientams, gydomiems hemodialize ir peritonine dialize, buvo nustatyta vidutinė gyvenimo kokybė, tačiau peritonine dialize gydomi pacientai savo gyvenimo kokybę įvertino geriau. 3. Dauguma pakaitine inkstų terapija gydomų pacientų patyrė bendrą ir fizinį nuovargį bei skundėsi sumaţėjusiu aktyvumu. 4. Pacientų, kuriems taikoma pakaitinė inkstų terapija, nuovargis buvo susijęs su blogesne gyvenimo kokybe.

SUMMARY

Minkovskienė A. Assessment of quality of life and it's correlation with fatigue in patients on renal replacement therapy / master’s thesis / supervisor d. L. Spirgienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2015, - 114 p.

Purpose. To assess nursing problems and quality of life and it’s associations with fatigue in

patients on chronic haemodialysis and peritoneal dialysis.

Tasks. 1. To assess and compare nursing problems in patients on chronic haemodialysis and

peritoneal dialysis. 2. To assess and compare quality of life in patients on chronic haemodialysis and peritoneal dialysis. 3. To assess and compare fatigue in patients on chronic haemodialysis and peritoneal dialysis. 4. To analyse the associations of quality of life and fatigue in patients on chronic renal replacement therapy.

Methodology. The study was performed during the period between July and November 2014 in

Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos, Vilnius City Clinical Hospital and Antakalnis Branch of Vilnius City Clinical Hospital. All the above institutions provide dialysis services to ambulatory and hospitalized patients. 141 patient on renal replacement therapy participated in the research – 108 patients on haemodialysis and 33 patients on peritoneal dialysis. The questionnaire survey was implemented. We created our own questionnaire to assess main problems in patients on renal replacement therapy. Kidney Disease and Quality of Life (KDQOLTM-36) instrument was used for determination of quality of life in

patients on renal replacement therapy. The standardized Multidimensional Fatigue Inventory (MFI-20) was used for the assessment of fatigue. The study was approved by Centre for Bioethics, Lithuanian University of Health Sciences.

Results. Patients on haemodialysis more often felt weakness (71.3%), complained about sleep

disorders (69.4%) and decrease in arterial blood pressure (52.8%). The patients treated with peritoneal dialysis more often felt cramps in arms and legs (81.8%) when compared with patients on haemodialysis. Women more often complained about dry skin (69.0%) and headache (60.0%). Dyspnoea (41.9%), chest pain (38.4 percent.), muscle pain (47.7%) and sleep disorders (72.1%) were more common among older patients over 55 years old. The problem of arterial blood pressure increase was less common among the patients who have higher non-university education (58.3%). Patients who underwent two sessions of haemodialysis per week more often complained about sleep disorders (76,1%), weakness (76,1%) and itchy skin (51.1%), when comparing to standardized three sessions of haemodialysis per week. Arteriovenous fistula pain (12%) and fever (11.1%) were most common among on haemodialysis. The patients treated with peritoneal dialysis most often faced the problem of redness of their skin around peritoneal dialysis catheter (36.4%). We found that physical and mental condition of the patients and their kidney disease affects quality of life strongly. Also, these factors have an impact on quality of life of younger patients. Married patients had the worst overall quality of life. Overall, quality of life correlates with the number of nursing problems. Most of these patients experienced a major full-scale and physical fatigue. Full-scale fatigue, physical fatigue, decreased activity and decreased motivation depended on the social status of the patients. The patients who were treated with peritoneal dialysis and who felt an increased fatigue, also felt a greater negative impact on quality of life.

Conclusions. 1. The patients on renal replacement therapy face a lot of nursing problems. The

most common of these problems were the increased arterial blood pressure, weakness, cramps and sleep disorders. 2. The patients on renal replacement therapy had an average quality of life, however quality of life of the patients treated with peritoneal dialysis was better. 3. Most of the patients on renal replacement therapy suffered full-scale and physical fatigue, they also complained about decreased activity. 4. Fatigue of the patients on renal replacement therapy was associated with worse quality of life.

SANTRUMPOS

AIDS – įgytasis imuninio nepakankamumo sindromas AKS – arterinis kraujo spaudimas

AV kraujagyslinis protezas – arterioveninis kraujagyslinis protezas AVF – arterioveninė fistulė

CD – cukrinis diabetas

CVK – centrinės venos kateteris GFG – glomerulų filtracijos greitis HD – hemodializė

JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos KD – kvėpavimo daţnis

Kt/V - nevienetinis dializės kokybės ţymuo LIFN – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas LIN- lėtinis inkstų nepakankamumas

LR – Lietuvos Respublika

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė PD – peritoninė dializė

PDK – peritoninės dializės kateteris PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SAM – sveikatos apsaugos ministerija ŠKL – širdies kraujagyslių ligos ŠSD – širdies susitraukimų daţnis

VMKL – Vilniaus miesto klinikinė ligoninė VUL – Vilniaus universiteto ligoninė

ŢODYNĖLIS

Automatinė peritoninė dializė – peritoninės dializės rūšis, kurios metu naudojamas specialus aparatas, kuris su kateteriu, įstatytu į pilvo ertmę yra sujungiamas 8-10 val. daţniausiai nakties metu [1].

Dializės – tai bendras gydymo metodų, skirtų organizmui apvalyti nuo endogeninės ir egzogeninės kilmės

kenksmingų medţiagų, elektrolitų bei skysčių pertekliaus ir paremtų medţiagų difuzijos pagal koncentracijos gradientą, filtracijos ir konvekcijos pro pusiau laidţią membraną principais, grupės pavadinimas [2].

Dializės paslaugas teikianti įstaiga (DPTĮ) - tai organizacinė struktūra (tarnyba, skyrius, poskyris,

atskira gydymo įstaiga), kurioje gali būti atliekamos dializės procedūros. DPTĮ skirstomos į teikiančias ambulatorines ir/ar stacionarines dializės paslaugas [2].

Dializuojami pacientai - tai paskutinės stadijos lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantys pacientai,

kuriems taikomas inkstus pakeičiantis gydymas dialize (hemodialize ar peritonine dialize) [3].

Gyvenimo kokybė – tai individo vietos gyvenime suvokimas, priklausantis nuo kultūros, kurioje

individas gyvena, jo vertybių sistemos, tikslų, vilčių, normų ir interesų. Tai sąvoka, nusakanti daugiakomponentį reiškinį, apimantį asmens fizinę sveikatą, psichologinę būseną, nepriklausomybės lygį, socialinius santykius, asmeninius įsitikinimus ir aplinką [4].

Hemodializė – tai gydymo metodas, kurį taikant kenksmingų medţiagų ir skysčių perteklius iš kraujo pro

pusiau laidţią dirbtinę membraną yra šalinamas į dializei naudojamą tirpalą [2].

Inksto persodinimas (transplantacija) – tai operacija, kurios metu kito ţmogaus inkstas persodinamas

(transplantuojamas) paskutinės stadijos lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančiam pacientui inksto funkcijai atkurti [3].

Lėtinis inkstų nepakankamumas – tai progresuojantis glomerulų filtracijos greičio maţėjimas dėl

negrįţtamos nefronų ţūties, sergant lėtinėmis inkstų ligomis [3].

Nuolatinė ambulatorinė dializė – peritoninės dializės rūšis, atliekama rankiniu būdu bet kokioje švarioje

aplinkoje [1].

Nuovargis – daugiamatis reiškinys, kuris pasireiškia kaip ţmogaus būsena, kuri apibrėţiama

subjektyviomis ir objektyviomis savybėmis [5].

Pakaitinė inkstų terapija – tai bet kurios formos inkstų funkciją pakeičiantis gydymas (dializė, inksto

persodinimas), taikomas pacientams, sergantiems 5 stadijos lėtine inkstų liga [3].

Peritoninė dializė – tai dializės, kurią taikant kenksmingų medţiagų ir skysčių perteklius iš kraujo

Savirūpa – su sveikata susijusi veikla, kurią gali atlikti pats pacientas ar jo artimieji, taip pat sveikatos

išsaugojimas, apsisaugojimas nuo ligų (prevencija), sveikatos pablogėjimo atpaţinimas ir gebėjimo pačiam vykdyti gydytojo paskirtą gydymą skatinimas [6].

Slauga – asmens sveikatos prieţiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir

rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę prieţiūrą [7].

Slaugos problema – kiekviena problema, kuriai išspręsti reikia slaugos veiksmo (-ų) ar slaugytojo

ĮVADAS

Iki XX amţiaus vidurio inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nepagydomas ir tolygus mirties nuosprendţiui. Sparčiai vystantis ir tobulėjant medicinos technologijoms situacija pasikeitė, padidėjo išgyvenamumas pacientų, sergančių galutinės stadijos lėtine inkstų liga, kuomet atsirado dializė. Dializės metodas suteikė pacientams viltį išgyventi [9].

Nors medicina šiais laikais daro didelę paţangą [9], tačiau pasaulyje kasmet daugėja sergančiųjų galutinės stadijos inkstų liga [10,11]. Pacientai sergantys galutinės stadijos inkstų liga, dėl medţiagų apykaitos produktų ir toksinų kaupimosi patiria įvairių klinikinių simptomų, atsiranda hipertenzija, anemija, edemos ir acidozė. Inkstų funkcijai pasiekus tašką, kai inkstai nebegali uţtikrinti pakankamos funkcijos, reikalinga pakaitinė inkstų terapija [9]. Todėl pacientui sergančiam galutinės stadijos lėtine inkstų liga, galimos trys gydymo galimybės: hemodializė, peritoninė dializė ir inksto transplantacija. Kiekviena iš jų įneša savitas gyvenimo būdo korekcijas, pasiţymi tiek privalumais, tiek trūkumais. Todėl mokslininkus nuo pat šių metodų atsiradimo pradţios domina jais gydomų pacientų gyvenimo kokybės skirtumai [12].

Ilgą laiką mūsų šalyje vyravo stiprios hemodializės tradicijos. Remiantis ligonių kasų duomenimis Lietuvoje kasmet išaiškinama apie 290 naujų inkstų nepakankamumo atvejų [13]. Kiekvienais metais gydymą dializėmis naujai pradeda vidutiniškai apie 350 pacientų [14]. Prognozuojama, jog 2020 metais pasaulyje dializuojamų pacientų skaičius pasieks 3 mln. [15]. Šiuo metu Lietuvoje hemodialize gydomų pacientų skaičius siekia apie 1400, peritonine dialize gydomų pacientų – iki 60. Lėtą peritoninės dializės plėtrą iš dalies lemia nevienodas finansavimas: hemodializės procedūrai taikomas specialus įkainis, o peritoninės dializės priemonės perkamos centralizuotai, personalo darbas atskirai neapmokamas. Tradicinės hemodializės prieinamumas Lietuvoje yra geras: procedūros atliekamos ir valstybinėse gydymo įstaigose, ir privačiose. Namuose hemodializės paslaugos neteikiamos. Tuo tarpu peritonine dialize gydomi pacientai priţiūrimi dviejuose centruose Vilniuje (VUL Santariškių klinikose bei Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filiale), LSMUL Kauno klinikose ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje [16].

Nors medicinos technologijos inkstų terapijos srityje kasdien ţengia į priekį tačiau, dėl didėjančio hemodializuojamų pacientų skaičiaus didėja hospitalizacijos daţnis, mirštamumas, slaugos apimtis [17,18]. Tačiau dauguma pacientų, kuriems taikomos pakaitinės inkstų terapijos procedūros, patiria nuovargį, kuris yra silpninantis simptomas arba gydymo dializėmis šalutinis efektas [19]. Sergantiesiems įvairiomis ligomis, ypatingai inkstų ligomis, kuomet pacientas turi prisitaikyti prie nuolatinio prisirišimo prie dializės aparatų, nuovargis yra daţnas ir nevienareikšmis. Dėl daugiamatės išraiškos nuovargis yra

sudėtinga problema [20]. Nuovargis neigiamai veikia pacientų fizinį funkcionavimą, neleidţia ţmogui uţsiimti visaverte veikla, sumaţėja jo aktyvumas, pablogėja protinė ir fizinė gyvenimo kokybė [21]. Jis virsta nuolatine būsena, kuri įtakoja sergančiųjų gyvenimo kokybę [22]. Todėl didelis dėmesys turi būti kreipiamas į nuovargio sumaţinimą arba visišką jo pašalinimą, kad sergantieji galėtų gyventi visavertį gyvenimą [23]. Siekiant uţtikrinti optimalią pacientų, sergančių lėtinio nuovargio sindromu, gyvenimo kokybę svarbu ne tik tinkamai ją vertinti, bet ir taikyti nuovargio ir kitų simptomų valdymo priemones [24].

Taigi, lėtinė inkstų liga paliečia nemaţą dalį visuomenės, ir šia liga sergančiųjų gyvenimo kokybė tampa vis aktualesnė problema [12]. Todėl auga dializuojamų pacientų visavertės integracijos į visuomenę ir gyvenimo kokybės pagerinimo poreikis [9], kuris yra vienas iš svarbiausių paskelbtų tikslų sveikatos politikoje „Sveikata visiems XXI amţiuje― [12].

Darbo naujumas, mokslinė ir praktinė reikšmė. Iki šiol dializuojamų pacientų gyvenimo

kokybė buvo tirta, tačiau Lietuvoje nėra atlikta mokslinių tyrimų, nagrinėjančių šių pacientų nuovargį. Nuovargis blogina sergančiųjų gyvenimo kokybę, apriboja jų savarankiškumą ne tik namų aplinkoje, bet ir socialinėje ir darbinėje veiklose [25]. Šis darbas pirmasis, kuris nagrinėja pacientų, gydomų pakaitine inkstų terapija, gyvenimo kokybės ir nuovargio sąsajas. Tiriamųjų gyvenimo kokybei įvertinti naudotas klausimynas, kuris yra adaptuotas pacientams sergantiems ligomis, paţeidţiančiomis inkstus - KDQOLTM-36, (angl. Kidney disease Quality of Life), tuo tarpu nuovargio vertinimui pasirinktas standartizuotas daugiamatis nuovargio inventorius (angl. The Multidimensional Fatigue Inventory

(MFI-20, 1995), bei papildomi klausimai tiriamųjų charakteristikoms įvertinti. Darbe vertintos ir palygintos

pacientų, taikančių skirtingas dializės rūšis (hemodializė ir peritoninė dializė), slaugos problemos, gyvenimo kokybė, nuovargio įvertinimas bei tarpusavio sąsajos. Tyrimo metu nustatytas ryšys tarp gyvenimo kokybės bei patiriamo nuovargio. Gyvenimo kokybės bei nuovargio tyrimai suteikia daug informacijos apie fizinę ir psichologinę dializuojamų pacientų būklę, daţniausiai pasitaikančias slaugos problemas, susijusias su atliekamomis dializės procedūromis.

Darbo tikslas - įvertinti pacientų, gydomų hemodialize ir peritonine dialize, slaugos problemas,

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas - įvertinti pacientų, gydomų hemodialize ir peritonine dialize, slaugos problemas,

gyvenimo kokybę ir sąsajas su nuovargiu.

Darbo uţdaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir peritoninė dializė, slaugos problemas.

2. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir peritoninė dializė, gyvenimo kokybę.

3. Įvertinti ir palyginti pacientų, kuriems atliekama hemodializė ir peritoninė dializė, nuovargį.

4. Išanalizuoti pacientų, kuriems atliekama pakaitinė inkstų terapija, gyvenimo kokybės ir nuovargio sąsajas.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Pakaitinė inkstų terapija

Siekiant suprasti, ką galima pasiekti gydymo dialize metu, pradţioje svarbu išsiaiškinti, kaip funkcionuoja sveiki inkstai [26]. Pagrindinė inkstų funkcija yra reguliacinė – palaikyti pastovią vidinę organizmo terpę. Viena iš svarbiausių funkcijų, kurias atlieka inkstai yra šalinamoji, t.y. pašalinti iš organizmo medţiagų apykaitos atliekas. Šią uţduotį inkstai atlieka dėka filtracijos glomeruluose. Sumaţėjus glomerulų filtracijai, organizme kaupiasi medţiagų apykaitos atliekos ir atsiranda inkstų nepakankamumo poţymių [27].

Lėtinis inkstų nepakankamumas (toliau LIN) – tai būklė, kai negrįţtamai sumaţėja glomerulų filtracijos greitis. Glomerulų filtracijos greičiui sumaţėjus iki 14-10 ml/min., išryškėja ureminio apsinuodijimo simptomai: vandens, elektrolitų ir druskų pusiausvyros sutrikimai, nesuderinami su gyvybe [27]. Ties šia riba konservatyvios gydymo priemonės nebeefektyvios - būtina pradėti pakaitinę inkstų terapiją [28].

Pakaitinė inkstų terapija – tai bet kurios formos inkstų funkciją pakeičiantis gydymas (dializė, inksto persodinimas), taikomas pacientams, sergantiems 5 stadijos lėtine inkstų liga (ţr. 1 priedą) [3].

Galutinės stadijos lėtinio inkstų nepakankamumo optimaliausias gydymas yra inksto transplantacija. Persodintas inkstas perima visas prarastas inkstų funkcijas ir suteikia pacientui geriausias galimybes gyventi ilgą bei visavertį gyvenimą. Tačiau inkstų, tinkamų transplantacijai, yra daug maţiau negu pacientų, kuriems jų reikia [27]. Todėl dėl donorinių inkstų transplantacijai trūkumo, kai kuriems pacientams visą gyvenimą gali būti atliekama viena iš pakaitinės inkstų terapijos būdu – dializė [28].

Dializė, kaip gydymo metodas yra brangus, todėl kai nėra būtina nereikėtų pradėti jos per anksti. Tačiau laukti per ilgai irgi negalima, nes ţinoma, kad pacientų mirtingumas didėja, kai dializė pradedama vėlai, jau esant ryškių uremijos poţymių ir blogai mitybai (baltymų ir kalorijų deficitui) [27]. Tačiau dializės gali reikėti ir pacientams, kurių ligos stadija yra ankstyvesnė nei galutinė stadija. Prieţastys gali būti įvairios t.y. nekontroliuojama hipertenzija, simptominė uremija, sunki hiperkalemija, skysčių perkrova, sunki koagulopatija, neuropatija ir sunki acidozė [28].

Pats dializė procesas vyksta, kai, naudojama pusiau laidi membrana, kurios pagalba pakeičiama tirpalo kristaloidinių medţiagų sudėtis, nepakeičiant koloidinių medţiagų koncentracijos. Pagal tai, kokia pusiau laidi membrana naudojama, dializė skirstoma:



Pakaitinės inkstų terapijos pasirinkimas. Pacientams, sergantiems galutinės stadijos inkstų

liga, reikia priimti sudėtingą sprendimą dėl pakaitinės inkstų terapijos t.y. pasirinkti tinkamiausią dializės būdą [9].

Prieš pasirenkant tinkamiausią būdą, patartina su pacientu nuspręsti, kokią inkstų pakaitinio gydymo formą jis norėtų pasirinkti [27]. Ruošiant pakaitinei inkstų terapijai, gydytojas nefrologas turėtų paaiškinti pacientui, kokie yra pakaitinės inkstų terapijos būdai, kaip daţnai reikia dializuotis, kokių dietos ir reţimo taisyklių reikės laikytis vienu ar kitu atveju. Vėliau trijų gydytojų nefrologų konsiliumas, įvertinęs paciento sveikatos būklę bei jo socialines sąlygas, nusprendţia dėl jo tinkamumo programinėms dializėms [29].

Jei pasirenkama hemodializė, reikėtų suformuoti arterioveninę fistulę (toliau AVF). Jei tai neįmanoma dėl blogų venų – sintetinę arterioveninę jungtį nevyraujančioje (daţniausiai kairėje) rankoje. Tuo atveju jei pasirenkama peritoninė dializė, tuomet peritoninės dializės kateterį galima įdėti likus maţdaug mėnesiui iki planuojamos dializės pradţios [27]. Neparuošto pakaitinei inkstų terapijai paciento dializių pradţia visada būna sunki ir komplikuota, o tai turi įtakos tolesnei ligos eigai bei gyvenimo kokybei [29].

Pastaruoju metu dauguma sveikatos prieţiūros specialistų skatina pacientus naudotis savo teise būti mokomiems ir būti aktyviais dalyviais savo gydyme bei slaugoje [30]. Mokymas prieš dializę įgalina pacientus ir leidţia jiems tapti aktyvesniais komandos dalyviais, kai pradedamas gydymas dializės procedūromis [31].

Hemodializė. Nuo to laiko, kai V. Kolfas atliko pirmąją sėkmingą hemodializės procedūrą, įvyko

daug pokyčių, kurie apėmė naudojamų įrenginių tobulinimą, uţtikrinimą, jog hemodializė būtų kuo efektyvesnė ir kuo saugesnė, kad pacientų su inkstų funkcijos sutrikimu gyvenimo kokybė ir kiekybė būtų kiek galima geriau išsaugoma [32].

Lietuvoje pagrindinis pakaitinės inkstų terapijos būdas yra hemodializė, kurio pagrindinės prieţastys yra ekonominiai bei organizaciniai apribojimai bei nedidelis transplantacinis aktyvumas [33].

Hemodializė – tai gydymo metodas, kurį taikant kenksmingų medţiagų ir skysčių perteklius iš kraujo pro pusiau laidţią dirbtinę membraną yra šalinamas į dializei naudojamą tirpalą [2].

Pagal atliekamos hemodializės ir gydomų pacientų sudėtingumą, HD yra skirstoma į paprastąją ir sudėtingąją:

 Paprastosios hemodializės – tai nuolatos, planine tvarka, sergantiems galutiniu inkstų

nepakankamumu atliekamos HD;

Pradėjus gydymą programinėmis HD, pacientas pats pasirenka įstaigą, kurioje nori būti dializuojamas. Tai gali būti tiek ligoninė tiek privatus dializės centras [34,35].

Hemodialize gydomų pacientų išgyvenamumui didelės įtakos turi dializės laikas ir jų daţnis [36]. Standartinė hemodializės procedūra atliekama 3 kartus per savaitę. Laikotarpis tarp hemodializių gali trukti 44-68 valandas. Per šį laikotarpį paciento organizme susikaupęs skystis (kurio gali būti iki 8 litrų ir daugiau) turi būti pašalintas per 3-4 valandas [27]. Pasaulyje priimtinas hemodializės trukmės ir daţnio standartas yra 4-5 val., tris kartus per savaitę ( ≥ 12 val. per savaitę) [37,38]. Lietuvos Respublikos SAM įsakyme 2004-09-23 Nr. V-661 ,,Dėl dializės paslaugų teikimo bendrujų ir specialiųjų reikalavimų patvirtinimo― hemodializės trukmės standartas taip pat nurodytas 12 val. per savaitę (4 val. 3 k/sav.) [2].

Remiantis Vokietijoje ir JAV atliktais klinikiniais tyrimais, įrodytas ryšys tarp trumpesnio dializės laiko ir didesnio pacientų mirštamumo. Tiems pacientams, kurie buvo dializuojami maţiau kaip 3,5 val., tris kartus per savaitę, buvo apie du kartus didesnė mirties rizika nei pacientams, kurie dializuoti keturias ir daugiau valandų tris kartus per savaitę [36]. Europos geros praktikos rekomendacijose teigiama: ,,Hemodializių tvarkaraštis du kartus per savaitę nerekomenduojamas― [38]. Duomenų apie hemodializę atliekamą vieną kartą per savaitę, literatūroje nėra pateikta [33].

Peritoninė dializė. Pirmoji peritoninė dializė ţmogui atlikta metais anksčiau nei hemodializė

[35]. Tačiau ilgą laiką ji buvo nepopuliari dėl tuo metu nepakankamo efektyvumo ir daţnų pilvaplėvės uţdegimų (peritonitų) [39].

Peritoninės dializės paplitimas visame pasaulyje skiriasi, o šio gydymo būdo taikymo pasiskirstymas priklauso nuo regiono, finansavimo ir patirties. Pavyzdţiui, Meksikoje PD gydoma – 85 proc., Australijoje – 45 proc., Jungtinėje Karalystėje – 17 proc., o Bulgarijoje ir Japonijoje – maţiau kaip 4 proc. Jungtinėse Amerikos Valstijose peritoninės dializės naudojimas 1995 m. buvo 14,4 proc., o 2008 m. – tik 6,2 proc. [40,41,16]. Priešingai nei daugelyje kitų pasaulio šalių, Honkonge pirmenybė teikiama peritoninei dializei, todėl ten peritoninės dializės paplitimas yra 80 proc. [42]. Lietuvoje peritonine dializė gydomų pacientų skaičius tesiekia 60 – tai sudaro maţiau negu 4 proc. dializuojamų asmenų ir maţiau negu 3 proc. visų asmenų su galutinės stadijos inkstų liga (Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos duomenys) [9].

Daugelyje pasaulio šalių PD laikoma pigesniu gydymo būdu, vien dėl to, kad PD atlikti reikia maţiau medicinos personalo – PD pacientas atlieka namuose. Tačiau sumaţėjus peritoninės dializės paplitimui, iškyla problemų tiek gydymo tiek slaugos aspektais. Sumaţėjus PD atliekančių pacientų skaičiui, gydytojai turi maţiau peritoninės dializės pacientų, todėl prastėja jų įgūdţiai, jie nėra pakankamai pasirengę rūpintis šiais pacientais [40,41,16].

Peritoninės dializės metu pilvaplėvė atlieka filtro funkciją. Kad būtų galima pradėti atlikti peritoninės dializės procedūras, į pilvo ertmę turi būti įvedamas kateteris. Tai atliekama nedidelės operacijos metu. Kateteris implantuojamos patogioje, lengvai po drabuţiais paslepiamoje pilvo vietoje. Pilvo sienoje kateteris įtvirtinamas minkštu ţiedu. Išorėje lieka maţdaug 15 cm ilgio kateterio galas [35]. Kateteris sujungia dializės tirpalo sistemą su pilvo ertme [34].

Peritoninė dializė – yra vienas iš pakaitinės inkstų terapijos metodų, kuriuo metu ultrafiltracija ir kraujo valymas vyksta per pilvaplėvę [43].

Peritoninės dializės procedūra susideda iš 3 fazių:

1. Įpylimas – dializės tirpalas yra suleidţiamas į pilvo ertmę. 2. Laikymas – skystis yra pilvo ertmėje.

3. Išleidimas – skystis išleidţiamas iš pilvo ertmės. Šios fazės kartu vadinamos pakeitimu [1]. Prieš pradedant atlikti peritoninę dializę, pacientams siūloma pasirinkti tarp nenutrūkstamos ambulatorinės peritoninės dializės ir automatinės peritoninės dializės [41,44].

Nuolatinė ambulatorinė peritoninė dializė. Ši peritoninės dializės rūšis, kuri daţniausiai

atliekama. Ji atliekama rankiniu būdu bet kokioje švarioje aplinkoje – darbe, namie, kelionėje, nusiplovus rankas ir uţsidėjus kaukę [33,22]. Tai daroma siekiant sumaţinti infekcijos patekimo riziką [27]. Naudojant šį PD būdą, skystis pilvaplėvės ertmėje yra keičiamas 4-5 kartus per parą rankiniu būdu. Dializės tirpalą pasikeičia pats pacientas 3-4 kartus per dieną. Pakeitimo procesas uţtrunka nuo 20 iki 30 min. Naktį pacientas miega. Dializės tirpalo pakeitimas atliekamas itin atidţiai laikantis higienos, kad būtų kuo labiau sumaţinta daţniausiai pasitaikančios PD komplikacijos – peritonito atsiradimo galimybė. Dializės tirpalo pilve būna nuolat – tiek dieną tiek naktį [35].

Automatinė peritoninė dializė. Atliekant šią peritoninės dializės rūšį, naudojamas specialus

aparatas, kuris su PD kateteriu yra sujungiamas 8-10 valandų nakties metu. Tuo metu, kai vyksta dializė pacientas gali ramiai miegoti. Aparatas pagal nustatytą programą automatiškai suleis ir išleis dializės tirpalą į pilvo ertmę. Pacientui tereikia prieš einant miegoti prie aparato prijungti reikiamą skysčio maišelių kiekį [35].

Peritoninė dializė suteikia pacientui laisvę atlikti dializę ne tik savo namuose, bet ir kitose vietose. Ši dializės rūšis leidţia keliauti į bet kurį regioną, kuriame galima gauti reikiamų priemonių dializei atlikti. Pacientai, gydomi peritonine dialize, turi didesnę galimybę dirbti. Šią galimybę suteikia geresnė savijauta bei reţimo lankstumas [9].

Įrodymais nėra pagrįsta, kad vyresni pacientai, naudojantys peritoninę dializę, patiria daugiau komplikacijų ar, kad jų gyvenimo kokybė yra blogesnė nei jaunesnių. Todėl daugėja gydytojų nefrologų,

manančių, kad peritoninė dializė turi daug privalumų vyresniems pacientams. Tai laisvė nuo ligoninės, paprastas prieinamumas, geresnė kardiovaskulinė būklė (maţiau hipotenzijų ir aritmijų), gera hipertenzijos kontrolė. Naudojant peritoninę dializę yra apsaugoma liekamoji inkstų funkcija [40].

Reguliarus medicinos personalo lankymasis pacientų namuose, kurias atlieka peritonines dializes, leidţia išvengti peritoninės dializės nutraukimo dėl atlikimo klaidų ir pagerina pacientų išgyvenamumą [45].

Apibendrinant galima daryti prielaidą, kad pacientams sergantiems 5 stadijos lėtine inkstų liga, pakaitinės inkstų terapijos procedūros yra neišvengiamos. Koks pakaitinės inkstų terapijos metodas (hemodializė ar peritoninė dializė) bus taikomas, priklauso nuo paciento. Tačiau didelį vaidmenį atlieka gydytojas nefrologas ir slaugytojas, kuris suteikia visą reikiamą informaciją apie vieną ar kitą pakaitinės inkstų terapijos metodą, taip pacientui suteikdamas teisę pasirinkti jam tinkamiausią gydymo būdą. Taikant hemodializę pacientas yra priklausomas nuo hemodializės procedūras teikiančių įstaigų, tuo tarpu peritoninė dializė pacientui suteikia didesnę laisvę, nors tokių pacientų yra ţenkliai maţiau. Tačiau kad ir koks gydymo būdas yra pasirenkamas, visas dėmesys sutelkiamas pacientų gyvenimo kokybės gerinimui, teikiant efektyvesnes ir saugesnes procedūras.

1.2. Pakaitinę inkstų terapiją atliekančių pacientų slauga

1.2.1. Pakaitinę inkstų terapiją atliekančių pacientų slaugos poreikiai ir slaugytojo

vaidmuo

Slauga yra kertinė sveikatos prieţiūros dalis, o slaugos procesas - tai logiška, kryptinga, sisteminga, nuosekli, individualizuota paciento prieţiūra, siekianti patenkinti visus asmens, šeimos ir bendruomenės poreikius. Į ţmogų ţvelgiama kaip į visumą, vertinami ne tik jo fiziniai, dvasiniai poreikiai, bet ir socialinė - ekologinė aplinka. Sveikas ţmogus pats pajėgia patenkinti šiuos 12 slaugos poreikių: palaikyti saugią aplinką, bendrauti, kvėpuoti, valgyti ir gerti, tuštintis ir šlapintis, palaikyti švarią odą, palaikyti normalią kūno temperatūrą, judėti, dirbti ir ţaisti, suvokti savo lytiškumą, miegoti, oriai numirti. Liga yra ne tik mirties grėsmė, bet būklė, kai ţmogus nepajėgia patenkinti šių poreikių. Sergant LIFN, atsiranda slaugos problemų daugumoje šių gyvybinių veiklų [46,47].

Slaugytojo tikslas - padėti pacientui jaustis saugiu, tapti nepriklausomu ar susigyventi su šia sunkia ir klastinga liga [46]. Slaugytojo pareiga - visapusiškai padėti pacientui, kryptingai siekti pakeisti turimą poţiūrį, nuostatas, įgūdţius ar net vertybinius prioritetus, susijusius su sveikata [48,49]. Slaugytojai turi būti kompetetingi ir sugebėti dirbti tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudami su įvairių profesinių

sričių specialistais. Slaugytojų vaidmuo reikalauja iš jų atsakomybės, savarankiškumo, kelia didelius reikalavimus ne tik slaugytojo profesinėms ţinioms ir įgūdţiams, bet ir bendraţmogiškoms savybėms [50]. Tokie slaugytojai, kurie sugeba dirbti autonomiškai, yra lygiaverčiai partneriai sveikatos prieţiūros komandoje, turėtų slaugyti ir pacientus, atliekančius pakaitinę inkstų terapiją [51].

Dializės procedūrų atlikimo technika keičiasi labai greitai, šių pacientų prieţiūra įgyja vis naujus aspektus [51]. Literatūroje teigiama, kad didţiulį vaidmenį efektyvios hemodializės procedūros atlikime vaidina slaugytojai. Slaugytojų vaidmuo apima ir dializės procedūros atlikimą, ir dializuojamų pacientų prieţiūrą bei visus kitus papildomus slaugos veiksmus [52]. Hemodializės klinikose dirbantys slaugytojai labai įtakoja dializės efektyvumą, nes jie atsako ne tik uţ tinkamą gydytojų paskyrimų (pvz. adekvataus kraujo greičio ir procedūros trukmės ar tinkamo dializatoriaus parinkimo) vykdymą, bet ir uţ kraujagyslių jungties funkcionavimą, jų prieţiūrą bei tinkamą kraujo mėginių paėmimą ir kt. [53].

Vienas iš pagrindinių dializės slaugytojų vaidmenų yra naujų slaugytojų ir techninio personalo mokymas apie kokybiškos dializės procedūros atlikimą ir šių procedūrų efektyvumo svarbą. Šis mokymas turi būti ne vienkartinis, o tęstinis. Tai yra labai svarbu hemodializuojamiems pacientams, nes kokybiškos dializės gerina šių pacientų gyvenimo kokybę, sumaţina sergamumą ir mirtingumą [53].

Tačiau dializę atliekančių pacientų slauga yra sudėtinga. Iškylančios slaugos problemos yra specifinės [54,51]. Dauguma pacientų daţnai būna bijantys gydytis, bijantys ateities, nestabilūs [55].

Dializuojamo paciento ir jo šeimos gyvenimas labai pasikeičia pradėjus taikyti dializės procedūras. Beveik kiekvienas dializuojamas pacientas privalo priimti kompromisą - adaptuotis priklausomybei prie dializės aparato [56]. Daţniausiai dializuojamas asmuo nebegali dirbti, dėl to sumaţėja socialinės veiklos galimybės. Tiek pacientai, tiek jų artimieji ligos metu išgyvena sunkią krizę. Ne visada artimieji supranta ligonio būklę. Todėl slaugytojai yra artimiausi ţmonės, kurie gali padėti susigrąţinti pasitikėjimą tiek savimi tiek kitais [57].

Sergantiems LIFN yra labai svarbu ţinoti apie pačią ligą, jos eigą, galimas komplikacijas, gydymo būdus, dietos, apsilankymo dializės centruose daţnio svarbą. Todėl slaugytoja ir gydytojas turi pamaţu imtis teikti pacientui informaciją apie dializės procedūras. Personalas turi pasirūpinti, kad ir paciento artimieji gautų tokią taip pat informaciją. Reikėtų nuvesti pacientą į dializių skyrių, supaţindinti jį su ten dirbančiu personalu, aprodyti jam skyrių. Tai daugeliu atvejų padeda pacientui jaustis saugesniam, kai pirmą kartą atliekama dializė [55].

Slaugos proceso pradţioje svarbu stebėti pacientą, jo bendravimą su palatos kaimynais, artimaisiais, personalu. Taip pat reikia nuolat stebėti ne tik procesus vykstančius dializės metu, bet ir nuotaikų kaitą – nerimo, įtarumo, baimės atsiradimą. Slaugytojas turi atpaţinti krizės fazes, ir padėti tuo

metu, kai pacientą uţvaldo neviltis ir kiti negatyvūs jausmai. Savo pastebėjimus rekomenduojama paţymėti slaugos planuose, pasidalinti su kitais komandos nariais [13].

Nepaisant medicininės pagalbos prieinamumo, po hemodializės procedūrų pacientai išlieka nepatenkinti savo gyvenimo kokybe, blogai jaučiasi, nes jų gyvenimas visiškai priklauso nuo pastovaus gydymo. Tokie ţmonės paprastai nedirba, sumaţėja jų savirealizacija, jie tampa priklausomi nuo kitų. Netikrumas, neţinomybė dėl sveikatos būklės, nesaugumo jausmas, baimė numirti, sukrečia tiek pacientą, tiek jo artimuosius [58]. Todėl svarbu paciento artimiesiems išsiaiškinti, kaip jie turėtų ir galėtų padėti savo šeimos nariui pakeisti gyvenimo būdą. Reikia turėti kantrybės nugalėti naujus rūpesčius. Tai ypač rimtas stresas šeimoms, kurios ankščiau neturėjo rimtesnių krizių [59].

Pasitaiko atvejų, kai pacientai neateina į dializės centrą, o tai kelia didelę grėsmę jų pačių gyvybei. Pacientus neretai slegia kaltės jausmas, kad jie esą jau niekam nereikalingi, našta artimiesiems. Todėl slaugytoja turi būti gerai psichologiškai pasirengusi dirbti su dializuojamais pacientais [55].

Tyrimo duomenimis apie 30-60 proc. pacientų nesilaiko jiems paskirto gydymo rėţimo, o tarp sergančių lėtinėmis ligomis šis procentas yra dar didesnis. Pagrindinė to prieţastis yra nepakankamas bendravimas tarp pacientų, slaugytojų ir gydytojų. Ţinių stoka apie ligą, paskirtus vaistus, dietą ir gyvenimo būdą, sukelia paciento nenorą laikytis gydytojo paskirto gydymo rėţimu. Tuo tarpu įgyvendintas efektyvus mokymas sustiprina pacientų autonomiją, didina pasitikėjimą savimi, sumaţina komplikacijų atvejus [58]. Kaip teigia J. Bydam (2000), mokymas – neatsiejama slaugos dalis, reikalinga daugeliui pacientų [60]. Svarbu, kad slaugytojai mokydami dializuojamus pacientus iš anksto suplanuotų mokymo programą, įvertintų mokymo tikslą, paciento imlumą informacijai, paciento informavimo, švietimo ir mokymo poreikius bei konkrečiam pacientui reikalingas ţinias ir tinkamus mokymo metodus [26,60,49,61,62,63]. Todėl pacientai turėtų palaikyti glaudų kontaktą ir su slaugytojais ir su gydytojais. Svarbu, kad tarpusavio bendravimas būtų toks, kad pacientai nebijotų klausti, kad gautų atsakymą į kiekvieną jiems rūpimą klausimą [13].

Tačiau pacientai turi jausti pagarbą, pasitikėjimą iš slaugytojų pusės, o slaugytojo ir paciento santykiai turi būti paremti bendradarbiavimu, abipuse pagarba, nes tik tada pacientų mokymas bus efektyvus ir naudingas abiem pusėms, tiek slaugytojams, tiek pacientams [64,13].

Pacientų mokymui gali turėti įtakos tam tikri veiksniai. Pirma, patys pacientai gali būti nesuinteresuoti, kai slaugytojai ar kiti sveikatos prieţiūros darbuotojai kalba apie jų elgsenos pakeitimą, moko savirūpos svarbos, aiškina apie jų susirgimą bei gydymo galimybes. Antra, slaugytojoms vykdyti mokymo funkciją gali trukdyti laiko stoka, sudarytos netinkamos darbo sąlygos, mokymo patirties bei ţinių trūkumas [58].

Dirbant kartu su gydytojais nefrologais, slaugytojų darbas gali turėti didţiulį poveikį pacientų gydymo rezultatams. Teigiama, kad daugeliu atveju dializės centrų personalas gali įtakoti pacientų savirūpą susijusią su skysčių kontrole, tinkama mityba, dializės procedūros doze ir trukme [53]. Nuo harmoningo medicinos personalo ir paciento bendradarbiavimo, teorinių ir praktinių ţinių priklauso ir gydymo dializėmis sėkmė, ir paciento gyvenimo kokybė [65].

1.2.2. Hemodializuojamų pacientų slaugos aspektai

Pagrindinis hemodializuojamų pacientų slaugos tikslas yra padėti kiekvienam pacientui kuo geriau pritaikyti gydymą hemodializėmis, esant galutinei LIN stadijai [26]. Slaugytojai, dirbantys dializės centruose, turi suprasti pagrindinius dializės principus, sugebėti techniškai atlikti procedūrą, ţinoti savo pareigas ir atsakomybę, pastebėti ir sugebėti valdyti komplikacijas, dirbti laikantis infekcijos kontrolės principų ir kt. [66]. Labai svarbu sukurti gerą ir saugų pasitikėjimą tarp paciento (ir jo artimųjų) bei sveikatos prieţiūros personalo [26].

Hemodializė yra efektyvus gydymo metodas siekiant pašalinti iš organizmo toksiniams medţiagų apykaitos produktams ir skysčių pertekliui [34]. Hemodializės procedūrų metu pasitaiko ir kritinių būklių, kai reikalinga neatidėliotina pagalba arba net reanimacija. Hemodializuojamų pacientų slaugos procesas reikalauja iš slaugytojų papildomų ţinių bei įgūdţių, o specifinės slaugos mokymas yra reikalingas ir naudingas tiek slaugytojams, tiek pacientams [54,51].

Hemodializės metu, jei procedūra vyksta per greitai ar šalinamas labai didelis vandens kiekis, gali atsirasti hipotonija (ţemas kraujo spaudimas), pykinimas, nuovargis, galvos skausmas, raumenų mėšlungis. Tai gali pasireikšti tiek hemodializės metu, tiek po jos. Hemodializuojamus pacientus gali varginti įvairios kitos problemas – vėmimas, krūtinės skausmas, svorio praradimas, odos spalvos pokyčiai, sumaţėjęs raumenų tonusas, blyškumas, edemos [67,68]. Rečiau įvykstančios komplikacijos – tai hiperjautrumo tipo reakcijos, kurios gali pasireikšti alergija į vienkartines priemones ar vaistus, disekvilibrinis sindromas, oro embolija, traukuliai, hemolizė, sąmonės praradimas ir širdies sustojimas [66,52].

Prieš kiekvieną HD procedūrą yra vertinama paciento savijauta ir pokyčiai po paskutinės dializės procedūros. Labai svarbu tinkamai bendrauti, paaiškinti pacientui procedūros esmę ir svarbą, padrąsinti jį, jei dializės procedūra bus atliekama pirmą kartą. Prieš kiekvieną dializės procedūrą pacientas turi būti pasveriamas, siekiant nustatyti, kiek padidėjo jo svoris po paskutinės procedūros ir kiek skysčio turi būti pašalinta iš jo organizmo šios dializės metu. Svoris yra įrašomas į medicininius dokumentus. Prieš HD

įvertinami pagrindiniai gyvybinės veiklos rodikliai (AKS, ŠSD, KD, T). Būtina išmatuoti paciento AKS ir palyginti jį su ankstesniais rodmenimis, širdies susitraukimų daţnį (ŠSD) (siekiant įvertinti širdies veiklos ritmiškumą), kvėpavimą (svarbu pastebėti, ypač kai jis yra pakitęs), kūno temperatūrą. Taip pat prieš procedūrą turi būti įvertinama paciento kraujagyslių jungtis – arterioveninė jungtis ar centrinės venos kateteris. Svarbu nustatyti, ar kraujagyslių jungtis funkcionuoja tinkamai, ar nėra infekcijos poţymių, o esant suformuotai AVF – ar nėra paraudimo, patinimo, kraujosrūvų [66,52].

Hemodializuojamiems pacientams rekomenduojama laikytis reţimo, tai yra riboti skysčius ir tam tikrus maisto produktus, kasdien vartoti vaistus ir 3 k/sav. atvykti HD procedūroms, kurios paprastai trunka keturias valandas. Daugeliui nepavyksta laikytis jiems paskirto gydymo, tačiau būtina stengtis palaikyti optimalią pacientų sveikatą ir gerovę. Slaugytojams svarbu ţinoti, kas padeda pacientams perlipti barjerus, kurie trukdo tvirtai laikytis paskirto gydymo, nes kiekvienas pacientas yra individuali asmenybė. Slaugytojui, kuris gerai paţįsta pacientą, yra suteikiama teisė individualizuoti bendravimą su juo, turint tikslą maţinti barjerus, trukdančius paciento gebėjimui tvirtai laikytis paskirto gydymo [69].

Mokant pacientus, labai svarbu suţinoti, koks yra ţinių poreikis. Svarbu suvokti, kiek pacientai ţino apie hemodializės procedūras (mitybos ypatumus, arterioveninės fistulės (jungties) prieţiūrą) ir kiek norėtų ţinoti, nes nuo to priklauso mokymo proceso organizavimas. Ţinodami, kaip pacientai suvokia savo ligą, slaugytojai galės padidinti mokymo efektyvumą iki maksimumo. Ugdytojui svarbu paţinti ţmogaus fizinį, psichinį bei socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą [70].

1.2.3. Peritoninę dializę atliekančių pacientų slaugos aspektai

Teoriškai PD, kaip ir HD, gali pasirinkti didţioji dalis dializuojamų pacientų. Manoma, kad pradėti pakaitinį inkstų gydymą nuo PD yra naudingiau. Svarbiausia prieţastis – ilgesnė liekamoji diurezė. Neretai, pacientui, kuris pradedamas gydyti HD, šlapimo kiekis smarkiai sumaţėja jau pačioje gydymo pradţioje, o PD gydomi pacientai šlapimo turi ilgesnį laiką. Tai lemia maţesnė eritropoetino dozė, geresnis natrio ir skysčių pašalinimas, veiksmingesnė arterinės hipertenzijos kontrolė, uţdegimo procesų organizme slopinimas [16].

PD turi kelias specialias indikacijas: šis gydymo būdas taikomas naujagimiams ir maţiems vaikams. PD rekomenduojama taip pat pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, širdies nepakankamumu, krešėjimo sutrikimais, bei tiems pacientams, kuriems nepavyksta suformuoti arterioveninės jungties [16]. Nes pacientai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, peritoninę dializę

daţnai toleruoja geriau nei hemodializę. Be to, pacientai išvengia ilgų ir varginančių kelionių keletą kartų per savaitę į dializės centrus [71].

Tęsti PD vengiama, jei pilvaplėvė praranda apykaitinę funkciją (nepasiekiamas norimas ureminių toksinų klirensas, sumaţėja ultrafiltracinis inkstų pajėgumas). Nepatariama PD skirti ir pacientams, kurių pilvas buvo daug sykių arba sudėtingai operuotas. Tokiu atveju pilvaplėvės ertmėje gali būti daug sąaugų, kurios gali lemti blogą PD kateterio funkciją [16].

Slaugytojas atlieka įvariapusį vaidmenį, slaugydamas pacientus, kuriems atliekama peritoninė dializė. Pagrindinis slaugos tikslas padėti kiekvienam pacientui kuo geriau pritaikyti gydymą peritonine dialize, atsiţvelgiant į turimus išteklius. Tai reikalauja iš gydytojo ir slaugytojų ţinių bei reikiamos patirties, pakankamos gydymo įrangos ir galimybės stebėti kiekvieną pacientą individualiai. Su gydymu dialize susijusi slauga turi būti atliekama laikantis grieţtų higienos taisyklių [26].

PD dėl nuolatinio procedūros atlikimo maţiau susijusi su hemodinaminėmis komplikacijomis, pacientui leidţiama laikytis maţesnių skysčių ir maisto apribojimų, tačiau PD būdingesnės infekcinės ir mechaninės problemos [16]. Daţna peritoninės dializės komplikacija yra peritonitas. Paprastai vienas iš pirmųjų peritonito poţymių yra drumstas dializės skystis. Todėl peritonine dialize gydomi pacientai mokomi atidţiai stebėti iš pilvaplėvės ertmės ištekėjusį dializės skystį. Pastebėjus drumstumą, slaugytojas privalo tuoj pat atlikti mikroskopinį dializės skysčio tyrimą [71].

Implantavus PD kateterį, pacientai individualiai yra apmokomi ambulatoriškai toje sveikatos prieţiūros įstaigoje, kurioje pradedama peritoninė dializė. Stacionare apmokomi sunkiai vaikštantys, atvykę iš tolesnių vietovių, gydomi hemodialize pacientai bei pacientai, kuriems reikia nedelsiant pradėti peritoninę dializę. Jeigu pacientas negali pats atlikti peritoninės dializės procedūrų, apmokomi jo artimieji. Įvedus kateterį, iš pradţių katetrio išėjimo vietą priţiūri slaugytoja. Vėliau, ţaizdai sugijus, tai atlieka pats pacientas [1]. Dializę atlikti galima po operacijos praėjus 2 sav., kai ţaizda gerai sugyja. Kai kada tai gali uţtrukti ir iki 6 savaičių. Kol ţaizda gyja, neleidţiama maudytis vonioje, tai galima daryti tik po dušu, kateterį ir ţaizdą po jo įvedimo uţklijavus neperšlampamu tvarsčiu [35].

Kiekvienos peritoninės dializės atlikimo metu rašomas protokolas. Prieš kiekvieną PD procedūrą matuojamas kraujo spaudimas ir svoris. Ultrafiltracijos poreikis apskaičiuojamas pagal tos dienos svorio ir idealaus svorio (tikslinio) skirtumą. Paciento idealus svoris yra nuolat vertinamas atsiţvelgiant į tinkamą mitybos ir fizinio aktyvumo laipsnį. Reikia ţinoti, kad didėjantis kraujo spaudimas ir padidėjusios edemos yra skysčio kaupimosi organizme poţymis (hiperhidratacija), o krintantis kraujo spaudimas, sumaţėjęs odos turgoras bei troškulys gali rodyti skysčių trūkumą organizme (dehidratacija) [71].

1.2.4. Pacientų atliekančių dializę, savirūpos svarba

Dauguma gydymo programų pabrėţia, kad savirūpos gerinimas yra sėkmės raktas siekiant pagerinti pacientų gydomų dialize, rezultatus bei sveikatos būklę. Dializuojamų pacientų savirūpa turi įtakos ne tik pacientų sveikatos būklei, bet ir gyvenimo kokybei [72], nes didina pasitikėjimą savimi, sumaţina komplikacijų skaičių [73,74,75].

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savirūpą apibrėţia kaip individo aktyvumą, šeimos ir visuomenės ketinimą imtis sveikatos stiprinimo, kelią ligoms uţkirsti ir sugrąţinti sveikatą. Šis aktyvumas įgyjamas įgūdţių ir ţinių dėka ir iš specialistų ir nespecialistų patirties [76].

Pacientų ugdymas uţima svarbią vietą slaugos mokslo disciplinoje ir yra vienas didţiausių iššūkių šių dienų slaugai. Pagrindinė slaugytojų funkcija pacientų mokyme – suteikiant ţinių ir sudarant palankią aplinką, skatinti keisti savo elgesį sveikatai palankia linkme. Šis tikslas turėtų išlikti visą mokymo ir mokymosi procesą [77,78].

Su pasitikėjimu ir įsijautimu pacientai turi motyvuotai domėtis savo liga, jos gydymu, įsitraukti į savirūpą ir savisaugą. Tie pacientai, kurie tampa sveikatos prieţiūros komandos dalimi, gali geriau kontroliuoti save įvairiais aspektais tiek siekiant fizinio aktyvumo, tiek medikamentinės korekcijos ir mitybos. Atsiranda atsakomybės ir savikontrolės jausmas [78,79].

D. Orem savirūpos modelis yra vienas iš klasikinių slaugos teorijų, tačiau nėra vienintelis slaugos modelis, kuris naudojamas slaugant dializuojamus pacientus [80].

Didţiausias dėmesys sutelkiamas į paciento savirūpos mokymą ir ugdymą, o ne tik į pagrindinius paciento poreikių tenkinimus. Orem savirūpos modelis grindţiamas samprata, kad ţmogus turi labai didelį poreikį rūpintis savimi pats. Jis nori turėti pakankamai ţinių ir informacijos, kad uţsiimtų savirūpa ir išsaugotų bei susigraţintų sveikatą po ligos. Tokiems poreikiams patenkinti reikia elgesio permainų, susijusių su savirūpos poreikiu [81]. Svarbu skatinti paciento elgesio keitimą ir savirūpos įgūdţius, kad būtų uţtikrinti siekiami ilgalaikiai rezultatai [82]. Ţmogaus elgesys gali būti pagrindinė sveikatos problemų prieţastis, bet taip pat gali būti ir pagrindinis problemų sprendimo būdas: pakeisdami savo elgesį pacientai gali išspręsti daugelį problemų ir neleisti kilti naujoms [83].

Pasak D. Orem savirūpa – tai procesas, kurio metu ţmogus pats saugo sveikatą, diagnozuoją ligą ir ją gydo. Savirūpos koncepcija teigia, kad ţmogui reikia leisti ugdyti savo sveikatos pontencialą. Ji traktuojama kaip pagalba, kurią asmuo suteikia pats sau [81]. Pagal Orem savirūpa yra dviejų rūšių:

1. Universalioji savirūpa – kasdieniniai veiksmai, kuriais tenkinami pagrindiniai asmens poreikiai (kvėpavimo, valgymo, miego ir kt.).

2. Specialioji savirūpa – veiksmai, kurių imamasi, kai kuri nors funkcija nusilpsta,

pavyzdţiui: hemodializuojami pacientai turi vartoti maţiau druskos, nes tai saugo nuo skysčių susilaikymo organizme, ir arterinio kraujospūdţio padidėjimo.

D. Orem įsitikinusi, kad geriausia pagalba ţmogui – sukurti aplinką, kurioje jis pats galėtų sau padėti ir būti nepriklausomas visais gyvenimo atvejais. Savirūpoje nepaprastai didelę reikšmę turi paciento ir slaugytojo asmenybių sąveika. Pagrindiniai D. Orem slaugos modelio principai yra tokie: slaugytojas veikia paciento vardu; nuolat jį palaiko; jam vadovauja; sukuria palankią aplinką, reikalingą paciento savirūpai; moko savirūpos [81].

Pagrindinė savirūpos modelio nuostata yra ta, kad savirūpos poreikis egzistuoja nuolat, ţmogus turi teisę ir galimybę šį poreikį patenkinti. Tačiau pasitaiko situacijų, kai slaugytojams arba artimiesiems tenka tiesiogiai įsitraukti į paciento prieţiūrą. Slaugymas padeda pacientui, kuriam taikomos dializės procedūros, patenkinti sveikatos sutrikimų nulemtus poreikius, naudojant D. Orem lavinamąją – paremiamąją slaugymo sistemą [81].

Lavinamoji – paremiamoji slaugymo sistema – kai pacientas visiškai sugeba patenkinti savo

poreikius, slaugytojo veikla nukreipta į paciento mokymą ir lavinimą. Slaugytojas taip pat gali pamokyti paciento artimuosius, kaip teikti pagalbą dializuojamam asmeniui. Pasak D. Orem, savirūpos modelio slaugytojas gali padėti pacientams vadovaudamasis penkiais metodais, [81] kurie pritaikyti dializuojamiems pacientams (ţr. 2 lentelę).

2 lentelė. Slaugytojo vadovavimo pacientui metodai pagal D. Orem savirūpos modelį [81]. Eil.

Nr. Metodas Pavyzdys

1. Viską atlikti uţ pacientą Esant sunkiai paciento būklei, kai pacientas pats negali savimi pasirūpinti (pvz:. atliekant peritoninę dializę, kai pacientas yra

paralyžiuotas), slaugytojas turi atlikti peritoninę dializę uţ pacientą

2. Pamokyti konkrečios veiklos

Dializuojamiems pacientams turi būti ribojami skysčiai, todėl slaugytojas turi pateikti būdus, padedančius riboti skysčius ir jausti maţesnį troškulį: gerti iš maţesnių puodelių ar stiklinių; čiulpti ledo gabalėlį; sušaldytus vaisių gabalėlius; rūgščius ledinukus; skalauti burną vandeniu, jo nenurydami; naudoti burnos gaiviklius; vengti sūraus ir saldaus maisto ir kt [84].

3. Vadovauti pacientui veikloje

Slaugytojas nurodo, kiek skysčių per parą turi suvartoti pacientas. Skysčių kiekis turi atitikti šlapimo kiekį ir prakaito išsiskyrimą (perspiracija – 500-800 ml) [71].

4. Teikti paramą atliekant veiklą

Geriamų skysčių kiekis ir diurezė turi būti tiksliai matuojami. Todėl slaugytojas turi skatinti patį pacientą matuoti geriamų skysčių kiekį bei diurezę, jei jis yra pajėgus [71].

2 lentelės tęsinys

5. Sukurti aplinką, kurioje pacientas galėtų tobulinti savo ţinias

Slaugytojas gali pateikti skrajutes, knygutes apie dializuojamų pacientų gyvenimo būdo pokyčių svarbą (pvz. „Gyvenimas su

dialize“).

Šaltinis: Minkovskienė A, Spirgienė L, Rimševičius L, Miglinas M. Hemodializuojamų pacientų mitybos mokymo ir savirūpos sąsajos, atsižvelgiant į socialinio išmokimo teoriją ir savirūpos modelį. Medicinos teorija ir praktika 2014;20(3):225-230.

Pagal D. Orem savirūpos modelį slaugytojas savo veiksmais (pvz. informacijos pateikimas apie

AVF, CVK ar PDK priežiūrą) atliekant hemodializę taip pat gali padėti pacientui įveikti savirūpos

apribojimus. Slaugytojas viso mokymo proceso metu, uoliai mokindamas dializuojamą pacientą, vadovauja jam, aiškindamas ką ir kaip jis turi daryti, sukuria palankią aplinką (pvz:. tinkamas mokymo

laikas ir vieta), kurioje pacientas galėtų tobulinti jau turimas ţinias, nuolat pacientą palaiko ir papildo

ţinias esant neaiškumams [75].

Mokymas, švietėjiška veikla, lavinimasis ir pastangos rūpintis savimi padeda geriau priprasti prie dializės reţimo, pacientai lengviau adaptuojasi [85]. Švietėjiškomis priemonėmis ir diskusijomis dializės personalas gali išsiaiškinti kiekvieno paciento turimas ţinias, poreikius ir interesus. Nustatyta, kad ţinios apie ligą pacientui duoda geresnius gydymo rezultatus, pailgina predializinį periodą, padeda išaiškinti slaptus simptomus [86,87]. Visa tai gali būti naudinga maţinant hospitalizacijos skaičių ir gydymo išlaidas [79].

Apibendrinant galima teigti, kad susidūrus su dializės procedūromis tiek dializuojamo paciento, tiek jo artimųjų gyvenimas kardinaliai pasikeičia. Tai verčia juos priimti kompromisą adaptuotis priklausomybei prie dializės aparato. Tačiau dauguma pacientų daţnai būna bijantys gydytis, bijantys ateities, nestabilūs, nebegalintys uţsiimti įprasta veikla, sumaţėja jų socialinės veiklos galimybės. Todėl slaugytojas privalo ne tik uţtikrinti efektyvų, saugų dializės procedūrų atlikimą bei dializuojamų pacientų įvairiapusę prieţiūrą, bet ir įgyvendinti šių pacientų mokymą, kuris sustiprina jų pačių autonomiją, didina pasitikėjimą savimi, sumaţina galimų komplikacijų atvejus. Pacientai, kurie tampa sveikatos prieţiūros komandos dalimi, labiau pasitiki savimi ir geba geriau kontroliuoti save įvairiais aspektais. Atsiranda atsakomybės ir savikontrolės jausmas, noras rūpintis savimi, kuris turi įtakos ne tik pacientų sveikatos būklei, bet ir gyvenimo kokybei.

1.3. Gyvenimo kokybė

Kaip ir daugelis kitų lėtinių ligų, galutinės stadijos lėtinis inkstų nepakankamumas yra nepagydomas [88]. Yra galimos trys gydymo galimybės: inksto transplantacija, peritoninė dializė ir

hemodializė. Kiekvienas šių pakaitinės inkstų transplantacijos būdu įneša savitas gyvenimo būdo korekcijas, pasiţymi tiek privalumais, tiek trūkumais [12]. Vystantis nefrologijos mokslui, vis tobulėja lėtinio inksto nepakankamumo gydymas, patys pakaitinės inkstų terapijos metodai, tačiau visiškai pasveikti neįmanoma [88]. Todėl mokslininkus nuo pat šių gydymo metodų atsiradimo pradţios domina jais gydomų pacientų gyvenimo kokybės skirtumai [12]. Taigi, šiame kontekste didelę prasmę įgyja ne tik gyvenimo trukmė, bet ir jo kokybė [88].

Gyvenimo kokybės apibrėţimas, pateiktas Pasaulio sveikatos organizacijos, nurodo, kad gyvenimo kokybė tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, poţiūriu susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais [89].

Kaip teigia Janušauskaitė (2003), gyvenimo kokybė išreiškia ne vien sąlygas, kuriomis gyvena ţmonės. Daug svarbiau yra subjektyvus savo gyvenimo kokybės vertinimas, apibūdinant fizinę sveikatą, dvasinę būseną, jausmus, įvardijant vertybes, gyvenimo prioritetus [90].

Medicinoje vartojama gyvenimo kokybės sąvoka, yra suprantama kaip fizinės, psichinės ir socialinės paciento gerovės įvertinimas [89]. Medicinos mokslinėje literatūroje daţniausiai naudojami šie su sveikata susijusios gyvenimo kokybės apibrėţimai:

 paciento suvokimas apie jo vietą gyvenime, pasaulėţiūros ir kultūriniame kontekste, susietame su jo tikslais, lūkesčiais, standartais ir interesais;

 plyšys tarp paciento pasiekimų ir lūkesčių. Kuo maţesnis plyšys, tuo aukštesnė gyvenimo kokybė;

 tai paciento gerovės būklė sudaryta iš dviejų komponentų: gebėjimas atlikti kasdieninę veiklą, kuri atspindi fizinę, psichologinę ir socialinę savijautą, bei paciento pasitenkinimo lygis, įvertinantis ligos kontroliavimą [91].

T. Furmonavičius (2001) teigia, kad su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra neatitikimas tarp sveikatos, kokios mes tikimės ir kokia ji yra [92].

Gustaitienė (2003) pateikia tris sritis, susijusias su sveikata susijusia gyvenimo kokybe [93]:

 Fizinė sritis. Ji siejama su ţmogaus kasdienine veikla ir kitais gyvenimo tikslais, kuriems

reikalinga fizinė energija.

 Socialinė sritis. Ši sritis apima paciento sugebėjimą integruotis į šeimos ir visuomenės gyvenimą,

bendrauti su draugais ir kaimynais.

 Psichologinė sritis. Ji apima emocinę būseną, psichikos sveikatą, tai yra depresiją, baimę, pyktį,

Gyvenimo kokybės analizė yra vertinga siekiant palyginti ir įvertinti tam tikros grupės ar su sveikata susijusios būklės įtaką fizinei, psichologinei ir socialinei gerovei, siekiant išsiaiškinti svarbiausius gyvenimo kokybei įtakos turinčius veiksnius [94]. Taip yra skatinama rengti profilaktines sveikatos, gyvenimo kokybės gerinimo programas, ieškoti būdų kaip spręsti su gyvenimo kokybe susijusias problemas [95].

Veiksnių, turinčių įtakos ţmogaus gyvenimo, yra daug, pavyzdţiui, gyvenimo ir darbo sąlygos, pajamos, šeimyninis gyvenimas, uţimtumas, socialinė parama ir materialinė gerovė, finansinė padėtis, darbinė veikla, santykiai su aplinkiniais, sveikata, sveikatos prieţiūros galimybės, mityba, išsilavinimas, ekologiniai veiksniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai ir kita [96,97]. Gyvenimo kokybė atspindi, kaip asmuo suvokia savo padėtį gyvenime priklausomai nuo jo nustatytų tikslų, lūkesčių, interesų, kultūros ir kitų vertybių [98].

Sveikata yra viena iš svarbiausių gyvenimo kokybės sudedamųjų dalių todėl, kad tik sveikas individas gali padaryti savo gyvenimą visavertį [96,97].

Skirtingi pakaitinio inkstų funkcijos gydymo būdai gali turėti įtakos pacientų gyvenimo kokybei [98]. 2007 metais JAV Nacionalinis kokybės forumas paskelbė apie naujoves vertinant šios šalies galutinės stadijos inkstų nepakankamumu sergančių pacientų gydymo ir sveikatos prieţiūros kokybę [12]. Tarp 24 vertinimo parametrų, vertinančių hemodializės ir peritoninės dializės adekvatumą, laboratorinius tyrimus, pirmą kartą rekomenduota reguliariai, kartą per metus, tirti pacientų, sergančių LIFN, gyvenimo kokybę. Nuo 1980 metų JAV vyriausybė ir nefrologų bendruomenė įdėjo dideles pastangas dializės procedūrų kokybės gerinimui. Dauguma pastangų buvo sutelktos į klinikinių rodiklių gerinimą, t.y. pagrindinis dėmesys kreiptas į anemijos, dializės adekvatumo, kraujagyslių jungties, inkstų nepakankamumo komplikacijų korekciją. Deja, per dešimtmetį nuo 1994 m. iki 2004 m., kai įdiegtos KDOQI (Kidney Disease Outcomes Quality Initiative) gairės, JAV dializuojamų pacientų standartizuoto mirtingumo rodiklis sumaţėjo tik 1,1 proc. [99]. Todėl nuspręsta sutelkti dėmesį ir tirti pacientą kaip visą visumą, ir vertinti jo gyvenimo kokybę. Manoma, kad gyvenimo kokybės rodiklių tyrimai padės medicinos darbuotojams įvertinti paciento būklę, nustatyti poreikius ir riziką, iškelti tikslus, kaip pagerinti gyvenimo kokybę [100].

Šiuo metu gydymo dialize pagrindinis tikslas yra ne tik paiilginti pacientų išgyvenamumą, bet ir uţtikrinti tam tikrą gyvenimo kokybės standartą [101]. Tiriant gyvenimo kokybę, siekiama kuo tikslesnės informacijos apie paciento funkcinę būklę ir jo paties įvertinimo, kaip sveikata įtakoja jo gyvenimo kokybę [92].

Svarbus gyvenimo kokybės kriterijus - sugebėjimas integruotis į visuomenę, buvimas visaverčiu visuomenės nariu, sugebantis aktyviai dirbti ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pradėjus dializes procedūras iškyla daug įvairių problemų tiek pacientams tiek šeimos nariams [55].

Netikrumas, neuţtikrintumas, neţinomybė dėl sveikatos būklės, nesaugumo jausmas, baimė mirti, sukrečia tiek pacientą, tiek jo artimuosius [58]. Todėl svarbu paciento artimiesiems išsiaiškinti, kaip jie turėtų ir galėtų padėti savo šeimos nariui pakeisti gyvenimo būdą, susigyventi su naujais pokyčiais. Reikia turėti kantrybės nugalėti naujus rūpesčius. Tai ypač rimtas stresas šeimoms, kurios ankščiau neturėjo rimtesnių gyvenimo krizių [59].

Mokslininkai yra ištyrę, kad dializės procedūromis gydomų pacientų gyvenimo kokybei įtakos turi demografiniai, klinikiniai, laboratoriniai veiksniai [102]. Dializuojamų pacientų gyvenimui įtakos turi ir bendravimas su medicinos darbuotojais. Jų dėka galima pasiekti, kad pacientas pats pasiektų savo pripaţinimą, pasijustų turintis pasirinkimo galimybę, kad jis nebevienišas, surastų savyje jėgų kovoti su liga, įgytų vilties spręsti vidinius konfliktus [103].

Vienas iš pagrindinių dializės slaugytojų vaidmenų yra naujų slaugytojų ir techninio personalo mokymas apie kokybiškos dializės procedūros atlikimą ir šių procedūrų efektyvumo svarbą. Šis mokymas turi būti ne vienkartinis, o tęstinis. Tai yra labai svarbu hemodializuojamiems pacientams, nes kokybiškos dializės gerina šių pacientų gyvenimo kokybę, sumaţina sergamumą ir mirtingumą [53].

Tačiau daţnas liūdesys, prislėgta nuotaika gali daryti neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, bet ir gerai ţinoma tai, kad depresija sergant LIFN gali pastebimai veikti mirštamumą [104]. Nepaisant medicininės pagalbos prieinamumo, po hemodializės procedūrų pacientai išlieka nepatenkinti savo gyvenimo kokybe, blogai jaučiasi, nes jų gyvenimas visiškai priklauso nuo pastovaus gydymo. Tokie ţmonės paprastai nedirba, sumaţėja jų savirealizacija, jie tampa priklausomi nuo kitų.

Taigi siekiant uţtikrinti ir nuolat gerinti gyvenimo kokybę, būtina sveikatos prieţiūrą orientuoti į pacientą, ypatingą dėmesį kreipiant į jo poreikius ir lūkesčius sveikatos prieţiūros srityje [105].

Apibendrinus galima daryti prielaidą, kad gyvenimo kokybė, kaip sąvoka naudojama medicinoje, yra suprantama kaip fizinės, psichinės ir socialinės paciento gerovės įvertinimas. Dializuojamiems pacientams svarbu jaustis uţtikrintai, saugiai, išsaugoti sveikatą, gebėti kontroliuoti ligą, gyventi motyvuotai bei susitaikyti su esamais pokyčiais. Nors yra nustatyta, kad demografiniai, klinikiniai, laboratoriniai veiksniai daro įtaką dializuojamų pacientų gyvenimo kokybei, tačiau siekiant ją nuolat gerinti, svarbu atlikti gyvenimo kokybės tyrimus. Tyrimai padėtų nustatyti sąsajas kaip dializuojamų pacientų gydymas ir slauga keičia paciento fizinę, funkcinę, psichologinę ir socialinę funkcijas, bei išsikelti tikslus, kaip pagerinti gyvenimo kokybę taikant hemodializę ir peritoninę dializę.