Sveikatos vadybos katedra
Sigitas Vadeikis
VŠĮ ALYTAUS APSKRITIES S. KUDIRKOS LIGONINĖS
GYDYTOJŲ NUOMONĖ APIE JŲ PROFESINĖS
KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO GALIMYBES
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė: Dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
VŠĮ ALYTAUS APSKRITIES S. KUDIRKOS LIGONINĖS GYDYTOJŲ NUOMONĖ APIE JŲ PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO GALIMYBES
Sigitas Vadeikis
Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2011. 103 p.
Darbo tikslas: ištirti VŠĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės gydytojų nuomonę apie jų profesinio tobulinimosgalimybes.
Tyrimo metodika: Anoniminė apklausa buvo organizuota VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje 2010 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais. Tyrimo metu buvo apklausiami visi Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės gydytojai. Gydytojams išdalintos 157 anketos, užpildytos gautos 116 (atsako dažnis 73,89%). Apklausos rezultatai buvo analizuojami naudojant kompiuterinį SPSS Statistics 17.0 versijos statistinį duomenų analizės paketą.Hipotezės tikrintos naudojant Chi-kvadrato (χ2) kriterijų. Skirtumai tarp požymių laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
kvalifikacijos tobulinimo kursus, nes neturi finansinių galimybių. Ilgiausią darbo stažą turinčių respondentų mažiau nei pusė (42,9%) teigia, kad nevyksta į tokius kursus, nes nemoka kalbos.
Išvados: Ligoninės gydytojai dažnai dalyvauja profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose ir konferencijose. Dauguma tyrimo dalyvių yra patenkinti esama profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema. Gydytojai mano, kad tobulinimo kursai turėtų būti finansuojami SAM arba darbovietės. Daugiau nei pusei apklaustų gydytojų neteko dalyvauti užsienyje vykstančiuose kursuose ar konferencijose dėl finansinių sunkumų. Socialiniai veiksniai tokie, kaip šeima ar karjeros galimybės, nesulaikytų gydytojų vykti tobulintis į užsienį ilgesniam laikui. Tyrimo dalyvių nuomone, nepakanka tobulinimosi kursų susijusių su naujomis technologijomis.
Praktinės rekomendacijos: rengiant tobulinimo kursus reikėtų įtraukti ir temas, tiesiogiai nesusijusias su gydytojų profesine veikla. Reikėtų tobulinti gydytojų profesinės kvalifikacijos kėlimo finansavimo mechanizmą bei sukurti sistemą, kuri padėtų išsaugoti šalyje specialistus. Gydymo įstaigų vadovai turėtų būti suinteresuoti turėti geriausius savo srities specialistus ir rodyti iniciatyvą jų tobulinimui.
SUMMARY
Public Health Management
OPINION ABOUT PROFESSIONAL DEVELOPMENT OPPORTUNITIES OF THE DOCTORS WORKING AT PUBLIC ENTERPRISE ALYTUS COUNTY S. KUDIRKA HOSPITAL
Sigitas Vadeikis
Supervisor: Jurgita Vladičkienė
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2011. 103 p.
Aim of the study: to analyze the opinion about professional development opportunities of the doctors’ working at Public Enterprise Alytus County S. Kudirka hospital.
Tools and methods of the research: anonymous survey was organized among the employees of the Public Enterprise Alytus County S. Kudirka hospital during the months of November and December of the year 2010. The study surveyed all the doctors working at the Alytus County S. Kudirka hospital. 157 questionnaires were distributed to doctors, received 116 completed questionnaires (response rate 73.89%). The survey results were analyzed using a computer version of SPSS Statistics 17.0 package for data analysis. Hypotheses verified using chi-square (χ2) test. The differences between the characteristics considered statistically significant at p <0.05.
courses in a foreign country due to insufficient financial funds. Among those, who have the longest working experience, the largest proportion of respondents (42.9%) states that they cannot attend professional development courses in a foreign country, because they do not know the language.
Conclusions: Alytus County S. Kudirka hospital doctors often attend professional training courses and conferences. Most health care professionals are satisfied with the current professional development system. Doctors believe that training courses should be funded by the Ministry of Healthcare or the employer. More than half of respondents have never attended any professional development courses abroad due insufficient financial funds. Social factors such as family or career opportunities for improvement would not stop doctors from going abroad to improve their qualifications for a longer period of time. Health care professionals believe that there are not enough training courses on new technologies.
Recommendations for practice: professional development courses should include topics that do not relate directly to the medical profession. The professional development funding mechanism should be improved and the system which will allow keeping doctors in their home country should be created. Heads of hospitals should aim to have the best professionals in their field and show initiative in their development.
SANTRUMPOS
ASPĮ Asmens sveikatos priežiūros įstaiga. BVP Bendrasis vidaus produktas
ES Europos Sąjunga
IKT
Informacinės ir komunikacinės technologijos IT Informacinės technologijos
LGS Lietuvos gydytojų sąjunga LSMU
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MMA Minimalus mėnesinis atlyginimas MEDLINE
Medicinos literatūros analizės ir paieškos sistema tinkle
PACS Vaizdų peržiūros ir archyvavimo sistema (Angl. Picture Archiving and Communication System)
PEST
Politinė, ekonominė, socialinė, technologinė aplinkos PSD Privalomas sveikatos draudimas
SAM Sveikatos apsaugos ministerija SN Standartinis nuokrypis
VU Vilniaus universitetas
TURINYS
ĮVADAS... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 11
1.1 MOKYMASIS – SAMPRATA IR STRUKTŪRA ... 11
1.2. PEST ANALIZĖS ESMĖ... 20
1.2.1 Politinė – teisinė aplinka ... 22
1.2.2 Ekonominė aplinka... 27
1.2.3 Socialinė aplinka... 37
1.2.4 Technologinė aplinka... 422
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 50
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 52
3.1 RESPONDENTŲ SOCIALINĖ DEMOGRAFINĖ CHARAKTERISTIKA... 52
3.2 GYDYTOJŲ POŽIŪRIS Į PROFESINĮ TOBULINIMĄSI... 57
3.3 POLITINĖS, EKONOMINĖS, SOCIALINĖS IR TECHNOLOGINĖS APLINKOS REIKŠMĖS GYDYTOJŲ PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMUISI ĮVERTINIMAS... 68
3.3.1 Politinė aplinka.... 68
3.3.2 Ekonominė aplinka... 71
3.3.3 Socialinė aplinka... 81
3.3.4 Technologinė aplinka... 85
3.4 SOCIALINIŲ IR DEMOGRAFINIŲ VEIKSNIŲ REIKŠMĖ GYDYTOJŲ PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMUISI... 91
IŠVADOS... 86
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 97
LITERATŪRA... 99
ĮVADAS
Visuomenės vystymosi tempai dabar tokie intensyvūs, kad studijų universitete metu įgytas išsilavinimas jau nebeužtikrina galimybių specialistui sėkmingai siekti karjeros. Norėdami išlaikyti profesinės kvalifikacijos rinkoje reikalaujamą lygį darbuotojai turi nuolat tobulintis (3). Profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra itin svarbus sveikatos priežiūros specialistams. Naujausių technologijų pritaikymas darbinėje praktikoje, efektyvių gydymo metodų kūrimas, nauji vaistai, kintanti socialinė ir demografinė aplinka, stipriai keičia gydytojų darbo aplinką.
Eiti koja kojon su naujausiomis tendencijomis, prisitaikyti ir neatsilikti nuo vis didėjančio gyvenimo tempo, teikti aukščiausio lygio paslaugas, būti savo srities specialistu, gebėti pritaikyti naujausias žinias savo darbinėje srityje – tai galimybės, kurias suteikia profesinės kvalifikacijos tobulinimas. Jis turi būti nuolatinis, nepertraukiamas, tęstinis, trunkantis visą darbinį specialisto laikotarpį.
Sveikatos priežiūros sistema yra aktuali tema ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje bei visame pasaulyje. Aukštos kvalifikacijos gydytojai – vienas svarbiausių sėkmingo sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimo garantų. Gydytojų ruošimui aukštosiose mokyklose visame pasaulyje skiriama daug išteklių – finansinių, žmogiškųjų, laiko. Tačiau galimybės tobulinti profesinę kvalifikaciją jau įgijusiems specialybę gydytojams skiriasi priklausomai nuo šalies. Efektyviai veikianti ir užtikrinanti profesinės kvalifikacijos tobulinimą sistema, suteiktų sveikatos priežiūros specialistams galimybes greitai, tikslingai ir atsižvelgiant į individualius poreikius tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
Pokyčių įgyvendinimas pradedamas nuo tų pokyčių poreikio analizės. Tačiau, rašant darbą, teko susidurti su literatūros trūkumu apie sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimą. Akivaizdu, kad gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra labai svarbus tvariai sveikatos priežiūros sistemai užtikrinti.
profesinės kvalifikacijos tobulinimą ir gydytojų požiūrį į šią sritį, skirtingos mokslo šakos, papildydamos viena kitą, suteikia tiek teorines, tiek praktines galimybes aprėpti skirtingus veiksnius, darančius įtaką profesiniam gydytojų kvalifikacijos tobulinimui. Kiekvieno žmogaus nuomonę formuoja daugybė skirtingų veiksnių, pradedant asmenine patirtimi ir nusistovėjusiomis visuomenės normomis, baigiant, valstybės ekonomine ar politine situacija. Vadyboje, tiek teorijoje, tiek praktikoje, plačiai naudojama PEST (politinė, ekonominė, socialinė, technologinė aplinkos) analizė, įvertina svarbiausias sritis, veikiančias kiekvieną individą ir organizaciją. Ši analizė, suteikia galimybę apžvelgti ir įvertinti išorinius veiksnius, veikiančius kiekvieną žmogų atskirai, organizacijas, kurioms jie priklauso, ir visą visuomenę.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - ištirti VŠĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės gydytojų nuomonę apie jų profesinio tobulinimosi galimybes.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti gydytojų požiūrį apie profesinį tobulinimąsi;
2. Nustatyti svarbiausius gydytojų tobulinimuisi reikšmės turinčius veiksnius pritaikant politinę-ekonominę-socialinę–technologinę aplinkos (PEST ) analizę;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 MOKYMASIS – SAMPRATA IR STRUKTŪRA
Nuolat besikeičianti socialinė, politinė, technologinė aplinka, intensyviai greitėjantis gyvenimo tempas, verčia mus judėti kartu su juo, prisitaikyti, tobulėti, mokytis, kelti savo profesinę kvalifikaciją. Kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs žodį „mokytis“ ar „mokymasis“, bet tikriausiai nesusimąstėme, ką tai reiškia.
Mokymasis pagal “Oxford Advanced Learner’s of Current English” žodyną yra apibūdinamas kaip “žinių (apie kažką) ar įgūdžių (kažkame) įgijimas studijuojant, praktikuojantis ar apmąstant”.
Mokymasis pagal enciklopedinį edukologijos žodyną yra apibūdinamas kaip „tiklsinga veikla siekiant įsisavinti žmonijos sukauptos patirties pagrindus, įgyti teorinės ir praktinės veiklos mokėjimų ir įgūdžių“ (44).
Aktyviai kuriant sąlygas individų ir organizacijos vystymuisi, mokymasis sukuriamas pačios organizacijos narių. Jei organizacinis mokymasis suprantamas būtent taip, tuomet jis gali būti ir neformalus (tariamas), ir formalus (struktūruotas). Asmenų ir grupių, prisiimančių atsakomybę už savo veiksmus ir besiimančių “valdyti” išmoktus dalykus, mokymasis reikalauja įsisavinti žinias ir įgūdžius. Toks mokymasis yra nedirektyvus, nes jo tikslas nėra informacijos perdavimas per kitą asmenį ar dėstytoją (14).
Yra daug profesijų, kurioms reikalingas pastovus nepertraukiamas mokymasis ar profesinis tobulėjimas, bet sveikatos sistemos darbuotojams jis yra ypač aktualus. Medicinos pažanga, noras neprarasti įgūdžių verčia gydytojus kelti ar išlaikyti savo profesinę kvalifikaciją tam pačiam lygmenyje.
gamintojų, darbdavių, valstybės ir kt. interesai. Mokymas įgavo sudėtingesnes organizacines formas, todėl suderinti skirtingus interesus reikėjo tam tikrų valdymo sprendimų, leidžiančių nustatyti interesų įtaką ir patenkinti visuomenei reikalingų profesijų ir kvalifikacijų poreikį (1).
Plačiau nagrinėjant profesiją, galima pastebėti, kad ji reiškia: Specializuotą darbo jėgą;
Adekvatumą tarp konkrečios asmenybės savybių ir veiklos požymių; Fiksuotą priklausymą nuo konkrečios institucijos;
Nuolatinius kvalifikacinių reikalavimų bei darbuotojų kvalifikacijos pokyčius. Taigi profesija yra personifikuota ir institucionalizuota specifinė žmogaus veiklos rūšis. Kitaip sakant, profesija integruoja asmenybės charakteristikas ir konkrečias darbo sąlygas (atitinkamas taisykles, santykius ir kt.). Ji išreiškia ne tik patenkančio į profesiją žmogaus išmoktus dalykus, bet ir jo asmens savybes. Svarbiausia , kad profesija apjungia tai, ko iš žmogaus reikalauja veiklos tikslai ir tai, ką jis turi t.y. yra įgijęs. Pastarąją pusę atspindi profesinei veiklai ne mažiau svarbi sąvoka „kvalifikacija“. Vadinasi, profesinė veikla reikalauja atitinkamos kvalifikacijos kaip įgyto sugebėjimo savarankiškai, kokybiškai ir kūrybiškai veikti tam tikroje srityje.
Kvalifikacijos sąvoka susideda iš dviejų žodžių, kurie lotynų kalboje reiškia „qualis“ (kam tinkamas) ir „facete“ (daryti, veikti) (2). Kvalifikacija tai profesinio ugdymo reikalavimų įgyvendinimo kokybė, arba veiklos specializacijos kokybė, suteikiama baigus atitinkamos pakopos nuosekliąsias studijas ar profesines mokyklas (44). Kalbant apie profesinę kvalifikaciją turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikšti sugebėjimų, egzaminų, mokymosi arba studijų pažymiais. Akcentuojami ne tik įgyti įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, bet ir jų įvertinimas arba pripažinimas, kuris išreiškiamas sutarta forma. Čia galima susieti abu minėtus kvalifikacijos aspektus – ji įgyjama profesinio rengimo įstaigose, o išvystoma konkrečioje profesinėje veikloje. Tuomet pažymėjimai apie įgytą profesinį išsilavinimą liudija formalią, o profesinės veiklos rezultatai – realią žmogaus kvalifikaciją. Mūsų šalies gydytojų kvalifikacija yra tikrai gera ir profesionali. Lietuvoje yra sukurta puiki gydytojų profesijos parengimo sistema. Tai pripažįsta ir kitos Europos šalys, todėl mūsų šalies gydytojai yra laukiama darbo jėga kitose šalyse.
apimtis veiklos pradžioje ir vėliau yra ne vienoda. Ypač akivaizdus yra praktinio mokėjimo ir įgūdžių kitimas. Pabrėžtina, kad kvalifikacijos kėlimas yra siejamas ne tiek su profesinėmis žiniomis, kiek su jų praktinės veiklos charakteristikomis. Praktinis patyrimas leidžia palaipsniui plėtoti mokymo įstaigoje įgytą kvalifikaciją, mokėjimus ir įgūdžius. Taigi praktinis patyrimas yra svarbus kvalifikacijos elementas, praplečiantis jos sampratą. Galima daryti išvadą, kad kvalifikacija – tai tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimų visuma.
Toks kvalifikacijos supratimas leidžia suformuoti, profesinio rengimo sistemos, apimančios profesinį mokymą (pirminį kvalifikacijos įgijimą), profesinės kvalifikacijos tobulinimą ir perkvalifikavimą, tikslus. Pagrindinis tikslas, kurio siekia profesinis rengimas, yra kvalifikacija. t.y. ją charakterizuojančių profesijai reikšmingų žinių, mokėjimų, sugebėjimų ir įgūdžių visuma (1). Teoriškai visiškai nesvarbu, į kokią profesinės veiklos sritį ar kokį kvalifikacijos lygmenį orientuoja tam tikra profesinio rengimo įstaiga. Bendra jų savybė yra profesinės kvalifikacijos suteikimas arba jos tobulinimas. Lietuvoje gydytojai įgauna gydytojų profesijas LSMU (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ir VUMF (Vilniaus universitetas, medicinos fakultetas). Taip pat šiose įstaigose organizuojami seminarai, konferencijos, gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursai.
Tačiau negalima pamiršti, kad kvalifikacija nėra amžinas dalykas. Be profesinės veiklos kvalifikacija savaime pradeda nykti. Tai paaiškina žmogaus psichofiziologinės savybės ir galios. Kita vertus, dekvalifikavimąsi skatina nuolat vykstanti veiklos charakteristikų kaita. Todėl žmogus turi rasti tam tikrus svertus, kurie kompensuotų kvalifikacijos praradimą, t.y. jis turi nuolat tobulinti savo profesinius mokėjimus ir įgūdžius.
autonomiškesnės nei profesinės, todėl dažnai, netgi neminimos, analizuojant profesinio rengimo sistemas (1).
Profesinis tobulinimasis reiškia tuos procesus bei veiklos rūšis, kurie skirti profesinėms žinioms pagausinti, žmonių įgūdžiams patobulinti bei jų nuostatoms pakoreguoti. Tobulinimas – formavimo veiksmas, kai gerinamas mokėjimas, veikla, elgesys, stiprinamos pastangos atsižvelgiant į siekiamą idealą, naujus reikalavimus, pasiektus laimėjimus ar standartus. Tobulinama tada, kai galima remtis tam tikra patirtimi, reikalingais mokėjimais ar įgūdžiais (44). Kartais šis procesas apima ir mokymąsi, kaip iš naujo suplanuoti gydymo struktūras bei keisti kultūras. Tai ypatingos svarbos užduotis, nes ji nulemia ASPĮ (asmens sveikatos priežiūros įstaiga) darbuotojų profesinį tobulėjimą. Norint paaiškinti, ką nusako sąvoka „profesinis tobulinimasis“, reikia atkreipti dėmesį į tris papildomus ją apibrėžiančius požymius. Profesinis tobulinimasis yra a) tikslingas, b) nenutrūkstamas ir c) sistemingas procesas.
Norint užtikrinti profesinio tobulinimosi procesų tikslingumą, patartina žengti tokius žingsnius:
1. Pirmiausia aiškiai suformuluoti tikslus ir uždavinius. Iš visų kintamųjų lemiančių
profesinio tobulinimosi efektyvumą, turbūt svarbiausias yra aiškūs uždaviniai.
2. Įsitikinti, kad tai tikslai, kurių verta siekti. Ne visi tikslai ir uždaviniai yra vienodai
svarbūs ar vertingi. Vadinasi, reikia imtis priemonių, kad profesinio tobulinimosi tikslai būtų vertingi, kad jie būtų svarbūs visiems profesinio tobulinimosi proceso dalyviams.
3. Nuspręsti, kaip nustatyti, ar šie tikslai pasiekti. Lygiai taip pat svarbu iš anksto
nutarti, kokiais duomenimis bus pasitikima vertinant ar tikslai pasiekti.
Medicina yra dinamiška profesinė sritis, turinti nuolat besikeičiančią žinių bazę. Tad tam, kad išsaugotų tai, kas sužinota ir suprasta, ir neatsiliktų, gydytojai visos savo profesinės karjeros metu patys turi nepaliaujamai mokytis. Jie turi nuolat analizuoti savo veiklos efektyvumą, nuolat ieškoti naujų alternatyvų ir galimybių tobulėti.
Pagrindiniai profesinio tobulinimosi modeliai aprašyti Sparkso ir Louck-Horsley (20), taip pat Drago-Seversono (21) darbuose. Tie modeliai yra tokie: a) mokomieji renginiai, b) stebėjimas/vertinimas, c) dalyvavimas raidos/tobulinimosi procesuose, d) studijų grupės, e) problemų formulavimas/pedagoginės veiklos tyrimas, f) individualiai planuojama veikla, g)veikla, vadovaujama patarėjo.
Mokomojo renginio metu paprastai lektorius (medžiagos pateikėjas) arba lektorių grupė
pasidalija savo idėjomis ir patirtimi pasinaudodami įvairia grupei skirta veikla. Mokomiesiems renginiams priklauso pristatymai ir didelių grupių diskusijos, praktiniai seminarai, kolokviumai, demonstracijos, imitacijos, modeliavimas, mikromokymas. Efektyvūs mokymai paprastai susideda iš teorijos analizavimo, demonstracijos ar įgūdžių modeliavimo, imituojamo praktinio taikymo, grįžtamojo vertinimo bei instruktavimo darbo vietoje (22). Mokomieji renginiai yra efektyviausias ir taupiausias profesinio tobulinimosi modelis, suteikiantis galimybę pasidalyti idėjomis ir informacija su didele grupe medicinos darbuotojų. Jų metu visi dalyviai gauna bendrą žinių bazę ir bendrą žodyną. Pagrindinis mokymų trūkumas yra tas, jog jie suteikia ne itin daug individualaus pasirinkimo galimybių. Lietuvoje gydytojai dalyvauja mokomuosiuose renginiuose, kurie dažniausiai vyksta LSMU arba VUMF. Informaciją apie tokius kursus galima rasti LGS (Lietuvos gydytojų sąjunga) internetiniame puslapyje www.lgs.lt.
Stebėjimas/vertinimas. Vienas iš geriausių būdų išmokti yra stebėti kitus arba būti
grafikus, kad prisitaikytų prie vienas kito reikmių. Efektyviausias būna gerai suplanuotas ir konkretiems aspektams skirtas stebėjimas, kurį pratęsus galima užfiksuoti įvykusią pažangą. Stebėjimo modeliai dažnai taikomi gydytojų tobulinimuisi, kai jie išvažiuoja į konferencijas užsienyje. Būna konferencijų, kurių metu būna tiesiogiai transliuojamos operacijos, atliekamos kitose šalyse, ir visa gydytojų auditorija jas stebi. Vėliau vyksta diskusijos, aptarimai, konsultacijos ir t.t. Lietuvoje tokio modelio atitikmuo galėtų būti rezidentūra.
Dalyvavimas raidos/tobulinimosi procesuose. Šio modelio pranašumas yra tas, kad
dalyviai ne tik įgyja specifinių žinių bei įgūdžių, bet ir išplėtoja savo gebėjimus dirbti kolektyviai, drauge priimti sprendimus. Kai atstovaujama visoms gydymo įstaigos darbuotojus apimančioms grupėms (gydytojams, slaugėms, administratoriams, ligoniams), dalyvaujantieji sužino ir kitų požiūrius, išmoksta vertinti individualius skirtumus, įgyja grupės dinamikos pojūtį. Šio tipo profesinio tobulinimosi dalyviai paprastai intensyviai domisi panašiomis problemomis bei nagrinėjamos srities klausimais, tad jaučiasi asmeniškai įsipareigoję rasti veiksmingų sprendimų. Savo darbą jie tiesiogiai susieja su profesine atsakomybe. Raidos/tobulinimosi proceso trūkumas yra tas, kad jame paprastai dalyvauja nedidelis žmonių skaičius.
Studijų grupė, kaip profesinio tobulinimosi modelis, visus gydymo įstaigos darbuotojus
įtraukia į bendrų problemų sprendimų paieškas. Personalas paprastai padalijamas į 4-6 žmonių grupes. Jos gali būti homogeninės ar heterogeninės ir tokios išlieka bent vienerius metus, pakeičiant tik grupės vadovą. Studijų grupės tobulinimosi darbą padaro vieningu dėmesio centru ir suteikia jam nuoseklumo, ypač jei jos stropiai sudarytos, gerai apmokytos ir joms tinkamai vadovaujama. Jei grupės struktūra nėra tinkamai apgalvota, vieni asmenys gali imti dominuoti, o kiti likti nuošalyje. Kadangi studijos bei tyrimo duomenų apžvalga gali tapti nelengvu ir daug laiko reikalaujančiu darbu, pastebima ir tendencija studijų grupių diskusijas veikia paremti nuomonėmis nei tyrimo medžiaga. Efektyviai dirba gerai organizuotos, sutelktos užduočiai spręsti grupės, kurioms dar skiriama ir pakankamai laiko užduotims įvykdyti.
Problemų formulavimas/pedagoginės veiklos tyrimas. Nors šis modelis gali įgyti įvairių
veiklos dokumentuodami rezultatus. Kadangi iš esmės išvardytos pakopos neretai dalinai sutampa, gana dažnai darbuotojai, dalyvaujantys šios rūšies profesinio tobulinimosi veikloje, prieš pereidami į kitą pakopą, atgaline tvarka peržiūri ankstesne pakopas. Šis modelis pagrįstas įsitikinimu, kad darbuotojai sugeba suformuluoti pagrįstus su praktiniu savo darbu susijusius klausimus ir surasti į juos objektyvius atsakymus. Šis modelis padeda darbuotojams tapti pajėgesniais tyrėjais, nuosekliau spręsti problemas, ugdo jų gebėjimą priimti apmąstytus sprendimus. Šis modelis nelabai yra tinkamas gydymo įstaigoms. Jis labiau naudojamas verslo įmonėse.
Individualiai planuojamos profesinio tobulinimosi veiklos modelį taikantys darbuotojai
patys išsikelia individualius savo profesinio tobulėjimo tikslus, tuomet pasirenka tokios rūšies veiklą, kuri, jų įsitikinimu, sėkmingiausiai leidžia tuos tikslus pasiekti. Šis modelis pagrįstas prielaida, kad pats žmogus geriausiai įvertina savo mokymosi poreikius ir pajėgia pats suteikti savo mokymuisi reikiamą kryptį ir lavintis savo iniciatyva. Tariama, jog individai labiau motyvuoti mokytis tada, kai jie imasi mokytis savo iniciatyva, kai patys šią veiklą planuoja. Dažnai gydytojai patys susiranda užsienyje vykstančius seminarus jiems aktualiomis temomis ir deda visas pastangas, kad tuose seminaruose sudalyvautų. Didžiausias individualios veiklos pranašumas yra jos lankstumas bei galimybė pasirinkti ją pagal individualius poreikius. Ši veikla siūlo ir itin parankų savianalizės, asmeninių apmąstymų, apgalvotų sprendimų priėmimo formatą. Būna atvejų, kai gydytojas nori pakeisti savo profesinę kvalifikaciją. Tuomet jam tenka iš naujo mokytis ir tobulėti naujoje srityje.
Šie įvairūs profesinio tobulinimosi modeliai skiriasi savo prielaidomis, su jais siejamomis viltimis, profesinio augimo sampratomis. Jie skiriasi ir tais tiesioginiais ir implikuotais reikalavimais, kuriuos kelia vieną ar kitą modelį pasirinkusiam asmeniui. Skirtingos ir šiuos modelius nulėmusios permainų pobūdžio sampratos. Vieni modeliai smarkiai pabrėžia platų tobulinimosi vaizdą ir nuolatinės profesinės pažangos perspektyvas. Kiti modeliai labiau akcentuoja individo raidos lygmenis ir įvairius būdus, kuriais darbuotojai įprasmina savo profesinio tobulinimosi patirtį. Tad esant šių modelių skirtumams neverta tikėtis, kad kuris nors vienas modelis pasirodys efektyvus visiems asmenims bet kokiomis aplinkybėmis. Kiekvieno modelio tinkamumas priklauso nuo tikslų, turinio bei įgyvendinimo konteksto. Tačiau profesinio tobulinimosi planas, pagrįstas keliais modeliais, gali aprėpti kelių modelių pageidaujamas savybes (4).
ASPĮ darbuotojams nuolat reikia kelti savo profesinę kvalifikaciją. Galima teigti, kad būtent gydytojai dirbdami ligoninėje, ligoninę paverčia nuolat besimokančia organizacija. Vadybos teorijose vis daugiau kalbama apie visą gyvenimą besitobulinančias organizacijas. M. Fullan (23) teigia, kad svarbiausi skirtumai tarp besimokančios ir nesimokančios organizacijos yra šie: besimokančios organizacijos savąjį tikslo suvokimą naudoja kaip atrankos mechanizmą, suvokia, kad aplinka neprivalo teikti jokių malonumų, ir svarbiausia – ji pasižymi nenumaldomo domėjimosi ir mokymosi troškimu, nes supranta, kad tai vienintelis būdas išgyventi ir sėkmingai dirbti sudėtingoje aplinkoje. P. Senge (M. Fullan, 1998) papildo, jog tradicinės organizacijos reikalauja valdymo struktūrų, kurios kontroliuotų žmonių elgesį, kai tuo tarpu besimokančios organizacijos kreipia dėmesį į mąstymo kokybę, gebėjimą kritiškai vertinti ir mokytis drauge. Gebėjimą kurti bendras vizijas, siekius, bendrai nagrinėti sudėtingus verslo klausimus. Būtent šie gebėjimai ir leidžia besimokančioms organizacijoms vienu metu pasiekti didesnį savarankiškumą, ir tobulesnį koordinavimą (5).
Dabartinė ES švietimo politika akcentuoja mokymosi visą gyvenimą svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, siedama tai su darbo rinka. Paskutinįjį dešimtmetį mokymasis visą gyvenimą nebėra vien edukologinių diskusijų objektas. Jis apima politines ir ekonomines bei kitas priemones ir instrumentus, akcentuojant investicijų į žmogiškuosius išteklius svarbą, kuri, be abejonės, susijusi su vadybos, valstybinio ir ekonominio mąstymo perspektyva (6).
Organizacijos mokymosi proceso prasmė glūdi didėjančiame organizacijos gebėjime suprasti verslo aplinką bei prie jos prisitaikyti, todėl tiriant informacinės sistemos įtaką organizacijos mokymuisi, reikia žvelgti į informacinės sistemos indėlį kaip į organizacijos adaptavimosi gebėjimo vystymą.
1.2. PEST ANALIZĖS ESMĖ
Asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ir bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje (rinkoje). Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmones supanti makroaplinka yra labai svarbi priimant vienokius ar kitokius įmonės sprendimus, kurie vienaip ar kitaip paliečia įmonės veikloje dalyvaujančius žmones. Gydymo įstaigą taip pat galime laikyti įmone, kurią veikia jos makroaplinka. Makroaplinka teorijoje apibrėžiama kaip visuma išorinių jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonės marketingo sprendimus ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos (10). Nagrinėjant ASPĮ kaip įmonę svarbu atsižvelgti į tai, kad teorijoje minimi veiksniai, įtakojantys verslo vienetus, lygiai taip pat veikia ir ligoninės vadovų rengiamus strateginius planus, priimamus taktinius sprendimus.
Teorijoje skiriamos dvi organizacijos aplinkos rūšys. Vieni autoriai skiria veiklos aplinką, kurią sudaro organizacijos veikloje tiesiogiai dalyvaujantys arba ją lemiantys aplinkos elementai, ir bendrąją aplinką, kuri apibūdinama netiesiogiai organizacijos veiklą veikiančiais bruožais (8). Kiti autoriai organizacijos aplinkas skiria kaip vidinę aplinką ir išorinę aplinką. Pastarasis požiūris yra iš esmės platesnis ir geriau atspindintis organizacijos tiek vidinės, tiek išorinės aplinkos esmines savybes ir ypatumus.
Organizacijos vidinę aplinką formuoja jos struktūra, tikslai, uždaviniai, technologija ir joje dirbantys žmonės. Vidinė organizacijos aplinka yra labai priklausoma nuo vidinio organizacijos narių bendravimo.
grupuojami į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją ir į kurias vadovai turi atsižvelgti. Tai socialiniai, ekonominiai, politiniai ir technologiniai kintamieji.
J.A.F.Stoner ir kiti autoriai tiesioginio poveikio aplinką skiria į smulkesnes dalis, t.y., vidinius įtaką darančius asmenis ir išorinius įtaką darančius asmenis. Pirmiesiems yra priskiriami akcininkai ir direktorių valdyba bei darbuotojai, o išoriniams įtaką darantiems asmenis – konkurentai, vartotojai, tiekėjai, vyriausybė, profesinės sąjungos ir kt (9).
Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkas geriausiai atspindi schema (1.2.1.pav.) (9).
- vidiniai įtaką darantys veiksniai
- išoriniai įtaką darantys veiksniai Tiesioginio poveikio aplinka - netiesioginio poveikio aplinka
1.2.1 pav. Tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos
Mokslinėje literatūroje makroaplinkos analizei dažniausiai rekomenduojama taikyti PEST analizę, apimančią politinių–teisinių, ekonominių, socialinių bei technologinių aspektų poveikio
Organizacija Darbuotojai
Akcininkai ir direktorių taryba
Finansų institucijos Profesinės sąjungos Tiekėjai
Konkurentai
organizacijos veiklai įvertinimą (Ginter ir Duncan, 1990; Vasiliauskas, 2004; Fahey ir Narayanan, 1986; Clarke, 2005; Sanderson ir Luffman, 1988). ASPĮ personalą, veikia šios išorinės makroaplinkos. Taip pat veikia ir veiksmus, kurie yra susiję su gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimusi.
1.2.1 Politinė – teisinė aplinka
Kiekvienoje šalyje veikiančios politinės jėgos (partijos) suformuoja valdžios ir valdymo struktūras (parlamentą, vyriausybę), kurios savo sprendimais priima tam tikrus teisės aktus (įstatymus, nutarimus, taisykles). Jais savo praktinėje veikloje privalo vadovautis įmonės. Taigi verslo įmonės veikia tam tikroje politinėje-teisinėje aplinkoje, nustatančioje joms „žaidimo taisykles“. Šių taisyklių nežinojimas arba nepaisymas įmonei gali turėti labai skaudžių padarinių, atvesti net prie žlugimo.
Lietuvoje, po rinkimų dažniausiai paskiriamas naujas sveikatos apsaugos ministras. Pasikeitus politinėms jėgoms visada priimami nauji teisės aktai, arba pataisomi jau buvę. Ne išimtis ir teisės aktai susiję su gydytojų profesiniu tobulinimusi.
Politinė -teisinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, apimantis visuomenės struktūrų veiksmus ir teisės aktus, kurie daro įtaką marketingo sprendimams bei jų įgyvendinimui (10).
Valdžios ir valdymo institucijos savo teisės aktais gali visoms ar tik tam tikros rūšies įmonėms (pvz., mažoms) sudaryti palankesnes veiklos sąlygas, skatinti investicijas (mažindamos pelno mokesčio tarifą) arba drausti, riboti tam tikrą veiklą (10).
Politinė aplinka sprendžia finansavimo tvarką. Ir ne tik susijusią su profesinės kvalifikacijos tobulinimu, bet ir apskritai kokiai sveikatos priežiūros įstaigai, kiek bus skiriama lėšų.
Jeigu jau yra priimti teisės aktai, tai turi būti ir institucijos, kurios turi užtikrinti, kad teisės aktų bus laikomasi, skirti nuobaudas, jeigu jų nesilaikoma ir t.t. Šiuo metu Lietuvoje gydytojų licenzijų tvarką prižiūri valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie sveikatos apsaugos ministerijos.
srityse), tokio tobulinimosi trukmė užskaitoma skaičiuojant 1/3 val., nurodytų tobulinimosi pažymėjime ar nustatytų teisės aktais, bet toks tobulinimasis negali sudaryti daugiau kaip 20 proc. privalomojo tobulinimo (t. y. 24 .iš 120 val.).
2008 m. gruodžio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas V-1235 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. 132 „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ pakeitimo“ (25). Nuo 2008 m. gruodžio 22 d., kai įsigaliojo šis įsakymas, teisės aktuose, reglamentuojančiuose profesinės kvalifikacijos tobulinimą, nebeliko reikalavimo, kad 60 procentų privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo sudarytų tobulinimasis formaliojo švietimo institucijų organizuotuose kursuose. Taigi nuo šiol gydytojai privalomojo tobulinimo valandas gali rinktis savo nuožiūra – visai nesvarbu, ar jie vyks į kursus, stažuotes, konferencijas ar kt. Svarbu, kad gydytojų specialistų, šeimos gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmės (pvz., gydytojui kardiologui – tobulinimas kardiologijos klausimais).
Minėtu įsakymu patikslinti kai kurių šiame įsakyme vartojamų sąvokų apibrėžimai. Pavyzdžiui, dabartinis stažuotės apibrėžimas rodo, kad ji nebūtinai turi būti vykdoma formaliojo švietimo institucijoje ar jos mokymo bazėje. Nuo šiol stažuotė gali būti atlikta švietimo institucijoje ar sveikatos priežiūros įstaigoje. Taip pat suvienodintas tobulinimosi Lietuvoje ar užsienyje vertinimas valandomis. Dabar, pvz., dalyvavimas vienos akademinės valandos trukmės kursuose, nesvarbu, kur jie vyktų – Lietuvoje ar užsienyje – vertinamas 1 val. (anksčiau užsienyje – 1,5 val.).
tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180) 2.1 punktas, kuriuo buvo numatyta, kad gydytojų, kurie taiko chirurginį gydymą ar atlieka kitas intervencines diagnostines ar gydymo procedūras, praktiniai užsiėmimai – universitetų rengiamose stažuotėse ar kursuose – turi sudaryti ne mažiau kaip 30 proc. privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmės, o gydytojų oftalmologų, gydytojų ortopedų-traumatologų, gydytojų otorinolaringologų, gydytojų neurochirurgų ir gydytojų vaikų chirurgų – ne mažiau kaip 1/4 (30 val.) privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo turi sudaryti tobulinimasis atitinkamai vaikų oftalmologijos, vaikų ortopedijos, vaikų otorinolaringologijos, vaikų neurochirurgijos ir vaikų urologijos srityje. Šis įsakymas įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 9 d.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. 132 „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ (26) labai aiškiai apibrėžtos sąvokos, susijusios su sveikatos priežiūros specialistų tobulinimusi.
Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas lavinimasis, mokymasis ir studijos, kurias sėkmingai baigus išduodamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas;
Neformalusis švietimas – asmens ir visuomenės interesus atitinkantis mokymasis, lavinimasis ar studijos, kurias baigus neįgyjama aukštesnio lygio profesinė kvalifikacija pagal nacionalinę išsilavinimo lygių, kvalifikacinių laipsnių ir profesinių kvalifikacijų sistemą bei neišduodamas valstybės pripažįstamas dokumentas, patvirtinantis išsilavinimo arba kvalifikacijos įgijimą;
Profesinės kvalifikacijos tobulinimas – neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus bei praktinius įgūdžius;
Privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmė – privalomo tobulinimosi valandų skaičius specialisto praktikos licencijai, leidimui ar kitam specialisto veiklos dokumentui perregistruoti;
Stažuotė – nustatytas individualus profesinės kvalifikacijos tobulinimas, kuriuo siekiama atnaujinti ir pagilinti įgytos kvalifikacijos praktinius įgūdžius ir žinias, vykdomas švietimo institucijoje, sveikatos priežiūros įstaigoje ar farmacijos įmonėje“.
Seminaras - švietimo institucijos organizuotas profesinės kvalifikacijos tobulinimas, trunkantis ne daugiau kaip tris dienas;
Mokslinė-praktinė konferencija – švietimo institucijos, Lietuvos sveikatos priežiūros ar farmacijos specialybės draugijų, registruotų Teisingumo ministerijoje (toliau– specialybės draugija), pacientų organizacijų ir kitų asociacijų, viešojo administravimo institucijų organizuotas profesinės kvalifikacijos tobulinimas;“.
Švietimo institucija – bet kuri valstybinė ar nevalstybinė, pelno siekianti ar nesiekianti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruota įstaiga, organizacija ar įmonė, teisės aktų nustatyta tvarka įgijusi teisę vykdyti bei aprobavusi Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nustatytą veiklą „80.42.30. Kvalifikacijos tobulinimas“.
Formaliojo švietimo institucija – bet kuri valstybinė ar nevalstybinė, pelno siekianti ar nesiekianti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruota įstaiga, organizacija ar įmonė, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė išduoti valstybės pripažįstamus diplomus ar pažymėjimus.
1.2.2 Ekonominė aplinka
Ekonominė aplinka – tai makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, kurie daro įtaką marketingo sprendimams ir veiksmams. Kiekvienos įmonės veiklai didelį poveikį daro tokie makroekonominiai veiksniai kaip bendra šalies ekonominė būklė, jos išsivystymo lygis. Nuo ekonominės aplinkos priklauso finansavimas gydymo įstaigoms. Nuo finansavimo priklauso ir gydytojų atlyginimai. Gydytojai gaudami didesnį atlyginimą, turi galimybę išvažiuoti į konferencijas vykstančias užsienyje. Taip pat ligoninės turėdamos finansines galimybes, galėtų apmokėti sveikatos priežiūros specialistų profesinį tobulinimąsi vykstantį ne tik Lietuvoje Ekonominę aplinką apibūdina tokie svarbiausi rodikliai (10):
Šalies bendrasis vidaus produktas Pirkėjų pajamos
Kaupimo lygis Prekių kainų lygis
Kredito gavimo galimybės.
Minėtų rodiklių pokyčiai yra sąlygojami tam tikrų ekonomikos vystymosi dėsningumų bei reiškinių. Iš jų pirmiausia paminėtini: Ekonomikos vystymosi cikliškumas, infliacija, nedarbas.
Įvairių šalių patirtis rodo, kad ekonomika vystosi netolygiai, ciklais. Ekonomikos teorijoje išskiriamos keturios ciklo fazės: krizė (depresija), pagyvėjimas, pakilimas ir nuosmukis.
Krizės fazė pasižymi dideliu nedarbu ir gyvenimo lygio nuosmukiu, paklausos atsilikimu nuo pasiūlos, nepanaudojamais gamybiniais pajėgumais, kainų lygio kritimu, gamybos apimties ir verslo įmonių pelno mažėjimu, nuostoliais bei padidėjusiu bankrotų skaičiumi. Gili ir užtrukusi krizė vadinama depresija (27).
Krizės sąlygomis, taip pat turėjo sumažėti konferencijų ar seminarų, kurios yra valstybės finansuojamos, arba už kurias gydytojai turi patys susimokėti. Taip pat sumažėti leidinių, kurių prenumeratos yra skaičiuojamos, kaip tobulinimosi valandos.
Pakilimo fazei būdingas spartus gamybos augimas, žymus nedarbo sumažėjimas, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Auga investicijos, didėja paskolų poreikis ir palūkanų norma. Padidėjusi paklausa sukelia kainų augimą. Verslo įmonių pelnas didėja.
Ekonominė aplinka, įtakodama šalies ūkio vystymosi tempus, labai stipriai veikia ir sveikatos apsaugos sistemą kaip vieną iš šalies ūkio sudėtinių dalių, visiškai priklausomą nuo valstybės ekonominės situacijos. Kadangi valstybė ir jos surenkamos pajamos yra priklausomos nuo ekonomikos ciklo fazės, sveikatos apsaugos sistema lygiai taip pat yra tiesiogiai priklausoma nuo šalyje esančio ekonomikos lygio. Pirmiausia tai būtų galima sieti su kiekvienais metais formuojamu valstybės biudžetu, iš kurio sveikatos apsaugai yra skiriamos lėšos.
Pasiekusi aukščiausią pakilimo tašką, ekonomika pradeda smukti. Sulėtėja gamybos augimas, o vėliau ji visai nustoja didėti ir gali net imti mažėti. Verslo įmonių rentabilumas krinta, naujų investicijų motyvai nyksta. Didėja nedarbas, mažėja gyventojų pajamos.
Pirkėjų elgesys įvairiose fazėse skirtingas, todėl vadybiniai sprendimai ir įgyvendinimo priemonės turi keistis. Įmonės vadovams ir marketingo specialistams svarbu žinoti, kokioje fazėje yra šalies ekonomika ir kokios jos raidos perspektyvos. Šiuo metu analitikai mano, kad Lietuva išbrenda iš krizės ir prasideda pakilimo fazė. Taigi tikėtina, kad ir finansavimas sveikatos priežiūros įstaigoms išaugs, taip pat išaugs ir seminarų, bei konferencijų pasiūla.
Labai svarbus ekonominis reiškinys – infliacija, pasireiškianti kainų lygio kilimu ir perkamosios galios mažėjimu. Infliacijos poveikis perkamajai galiai ir pirkėjų elgesiui prieštaringas: dažniausiai jis reiškiasi subjektyvaus situacijos vertinimo pokyčiais. Mažėjant pinigų vertei, nominalus pajamų augimas gali nedidinti perkamosios galios. Pirkėjų elgesys daugiausia priklauso nuo to, kokio infliacijos lygio jie laukia ateityje. Jeigu jie mano, kad jis sumažės ir jų realiosios pajamos išaugs, brangių ir ilgo naudojimo prekių pirkimas tikriausiai bus atidėtas ateičiai. Jei tikimasi infliacijos padidėjimo – pirkėjas elgsis priešingai. Vartotojas stengsis kaupti vertingus daiktus, o ne pinigus. Pirmenybė teikiama pirkinių įsigijimui kreditan, nes įsiskolinimas bus grąžintas nuvertėjusiais pinigais. Todėl įmonių veikloje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kainų politikai, jų stebėjimui ir keitimui.
1.2.2 pav. Mėnesinė infliacija, Lietuvoje
Infliacija veikia ir ASPĮ specialistus. Jeigu didėjant infliacijai darbo užmokestis nekinta, vadinasi krenta perkamoji galia. Šiuo atveju yra perkami tobulinimosi kursai. Gydytojas už tą patį atlyginimą gali tobulintis tik ribotame kursų kiekyje. Analogiška situacija yra ir su valstybės finansuojamais profesinio tobulinimosi kursais.
Ekonomikai labai svarbus nedarbo lygis. Didelis nedarbas paprastai būna ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, bet nedirbančių žmonių esti visuomet. Darbo netekusio asmens pajamos, kartu ir jo perkamoji galia sumažėja. Tačiau darbo neturinčiųjų elgesys labai priklauso nuo to, kodėl jie nedirba. Skiriamos trys nedarbo rūšys: tekamasis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas.
Tekamasis – tai trumpalaikis nedarbas, kuris atsiranda ne dėl visuminės darbo paklausos nepakankamumo, o dėl to, kad darbuotojai išeina iš darbo ieškodami geresnių darbo vietų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių būna atleisti, baigę mokyklas ar kursus pirmą kartą ieško darbo, laikinai netenka sezoninio darbo. Tekamasis nedarbas išreiškia įprastinę užimtumo apytaką, nuolatinę darbuotojų kaitą. Daugelis šios grupės bedarbių be darbo būna neilgai, jų pajamos išlieka beveik nepakitusios, todėl jų vartojimo elgsena iš esmės nekinta.
galia labai sumažėja. Jie priversti persikvalifikuoti, o tai neretai susiję su papildomomis išlaidomis, dar labiau sumažinančiomis jų perkamąją galią. Dėl to daugėja labai jautrių kainoms pirkėjų, didėja nuolaidų ir nukainojimo reikšmė.
Ciklinis nedarbas susijęs su cikliniu ekonomikos vystymusi ir pasireiškia ūkio nuosmukio bei krizės metu dėl menkos visuminės darbo paklausos (10).
Nedarbo lygis Lietuvoje labai aukštas. Prasidėjus krizei, jis tik augo. Šiuo metu pastebima tendencija, kad nedarbo lygis pradėjo mažėti (žr. 1.2.3 pav.) (29), tačiau šį mažėjimą galime interpretuoti labai įvairiai. Galima manyti, kad nedarbo lygį pakoregavo ne darbo pasiūlos padidėjimas, o išaugusi emigracija.
1.2.3 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje
Bedarbių gydytojų Lietuvoje beveik nėra. Tai lemia šios srities specialistų paklausa. Jeigu Lietuvoje gydytojas neranda darbo, gydytojai linkę nesiregistruoti darbo biržoje, bet dirbti užsienio šalyse.
Statistikos departamentas praneša, kad 2010 m. spalio mėn. minimaliąją mėnesinę algą (MMA) ar 800 litų ir mažesnį darbo užmokestį gavusių darbuotojų (be individualiųjų įmonių) skaičius, palyginti su 2009 m. spalio mėn., sumažėjo nežymiai – 0,2 procentinio punkto – ir sudarė 19,4 procento (168,5 tūkst.) darbuotojų. Daugiau negu pusė (59,7 %, arba 100,6 tūkst.) darbuotojų, kurie gavo 800 litų ir mažiau, dirbo ne visą darbo laiką. Per metus darbuotojų, gavusių minimaliąją mėnesinę algą ar mažesnį darbo užmokestį, skaičius nežymiai sumažėjo (žr. 1.2.4 pav.) (30).
1.2.4 pav. Darbuotojų skaičius šalies ūkyje pagal bruto darbo užmokesčio dydį 2009 ir 2010 m. spalio mėn. procentais
Visą darbo laiką dirbusių ir MMA gavusių darbuotojų skaičius, palyginti su visu atitinkamo sektoriaus visą darbo laiką dirbusiųjų skaičiumi, šalies ūkyje sudarė 9,3 procento (67,9 tūkst.), valstybės sektoriuje – 5,7 (17,1 tūkst.), privačiajame – 11,7 procento (50,8 tūkst.) ir, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo šalies ūkyje 0,4, valstybės sektoriuje – 0,3, privačiajame sektoriuje – 0,5 procentinio punkto.
Be individualiųjų įmonių darbuotojų. Tyrimas aprėpia darbuotojus, dirbusius pagrindinį darbą visą spalio mėn. visą ir ne visą darbo laiką.
Visą darbo laiką dirbusių darbuotojų, gavusių mažiau nei 1500 litų, skaičius, palyginti su bendru visą darbo laiką dirbusių darbuotojų skaičiumi, šalies ūkyje per metus sumažėjo 0,7 procentinio punkto ir sudarė 43,4 procento, valstybės sektoriuje tokių darbuotojų buvo 31,8, privačiajame – 51,2 procento. (30)
Gavusiųjų daugiau nei 2500 litų dalis nežymiai (1%) padidėjo ir šalies ūkyje sudarė 27 procentus visą darbo laiką dirbusių darbuotojų, valstybės sektoriuje – 33,7 procento, privačiajame sektoriuje – 22,4 procento ir atitinkamai padidėjo 1,8 ir 0,5 procentinio punkto.
Darbuotojai, kurie gavo 5 501 litą ir daugiau, šalies ūkyje sudarė 3,2 procento.
1.2.5 pav. Visą darbo laiką dirbusių darbuotojų skaičius šalies ūkio sektoriuose pagal bruto darbo užmokesčio dydį 2010 m. spalio mėn. Visi darbuotojai – 100 procentų
1.2.1 lentelė. Visą darbo laiką dirbusių darbuotojų skaičius pagal bruto darbo užmokesčio dydį ir ekonominės veiklos rūšis 2009 ir 2010 m. spalio mėn. Visi darbuotojai – 100 proc. <800 801–1000 1001-1500 1201–1500 1501–2000 2001–2500 2501–3500 3501–5500 5501< 2009 9,7 11,6 10,8 12 16,8 13,1 15,3 7,9 2,9 Iš viso 2010 9,3 11,7 10,7 11,7 17 12,6 15,6 8,3 3,2 2009 25,1 28 13,2 12,8 11,2 4,4 3,2 1,6 0,7 Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla 2010 25 30,4 13,3 10,8 9,7 4,5 4,3 1,5 0,5 2009 12,4 8,5 4,4 6,9 13 11,4 18 15,6 9,8 Informacija ir ryšiai 2010 9 7,2 5 7,3 11,4 10,7 18,5 17,9 13 2009 2,6 2,4 2,5 4 12 16,4 22,8 21,3 16 Finansinė ir draudimo veikla 2010 3 2,6 2 4,2 17 15,3 19,6 20,3 16 2009 11 9,2 6,5 8,5 15,3 11,8 15,7 13,6 8,4 Profesinė, mokslinė ir techninė veikla 2010 10,2 7,8 8,1 9,7 16,2 12 14,7 12,9 8,4 2009 7,6 18,7 18,4 15,8 16,4 9,6 8,3 3,4 1,7 Administracinė ir aptarnavimo veikla 2010 9,1 17,8 16,9 13,6 17,1 10,5 9,3 4,1 1,7 2009 1,8 4,4 5,2 5,3 14,3 22,1 30,2 13,9 2,8 Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas 2010 1,9 3,6 4,9 5 15,1 20,3 31,7 14,3 3,2 2009 11,7 10,8 7,7 8,3 15,4 15,7 22 7,4 1 Švietimas 2010 11 12,2 7 6,5 15,7 13,4 23,7 9 1,4 2009 4,2 10 10,8 18,5 21,8 13,1 11,7 6,9 3,1 Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 2010 4,1 10,8 11,3 18,6 21 12,6 11,4 7,1 3,1 2009 9,6 11,7 12,3 20,2 20,9 12,4 9 3,3 0,6 Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla 2010 10,2 10,5 11,7 23,1 22,6 10,9 7,8 2,7 0,6 2009 18,5 18 10,6 12 11,4 6,3 10,2 9,8 3,2 Kita aptarnavimo veikla 2010 20,3 17,1 8,9 11,4 12,8 8,4 9 8,9 3,3
Kaip matome iš 1.2.1 lentelės net 78,4 proc. darbuotojų, dirbančių sveikatos priežiūros įstaigose ir socialinį darbą, darbo užmokestį sudarė iki 2500 litų per mėnesį (30). Tai yra kelis kartus mažiau, nei vidutiniškai Europos sąjungoje.
1.2.6 pav. Visą darbo laiką dirbusių darbuotojų, gavusių 10 001 litą ir daugiau, skaičius pagal ekonominės veiklos rūšis 2010 m. spalio mėn.
Kaip matome iš diagramos (žr. 1.2.6 pav.) žmonės dirbantys sveikatos priežiūroje ir gavę didesnį nei 10001 litų atlyginimą sudaro tik 4,5 procento. Galima manyti, kad dauguma tokį darbo užmokestį galėjo gauti ligoninių vadovai.
Lietuvos BVP to meto kainomis 0 20 40 60 80 100 120 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Me ta i L t, m lr d BVP
1.2.7 pav. Lietuvos BVP to meto kainomis „autoriaus sudaryta diagrama“
Lietuvos BVP nuolat augo 2008 metais jis pasiekė apogėjų, kai jis sudarė 111 milijardų litų (žr. 1.2.7 pav.) (32). Prasidėjus krizei natūralu, kad jis pradėjo mažėti. Bet panašu, kad situacija stabilizuojasi. 2010 metais BVP buvo šiek didesnis negu 2009 metų, bet vis dar nepasiekė 2007 metų BVP lygio.
1.2.8 pav. Išlaidų sveikatos priežiūrai dalis (proc.) nuo BVP
Nors procentaliai lėšų sveikatos priežiūrai skiriama daugiau lėšų, tačiau 2009 metų privalomojo sveikatos draudimo biudžetas buvo sumažintas 6,4 proc. Sveikatos priežiūros institucijos, mažindamos biudžetą, stengėsi neatleisti sveikatos apsaugos darbuotojų, bet mažino atlyginimus. Atrodo, kad esant mažesniam finansavimui, turėtų pablogėti ir sveikatos paslaugų prieinamumas. Tačiau biudžeto mažinimas turėjo minimalios įtakos sveikatos paslaugų prieinamumui, o stacionare gydytų pacientų skaičius padidėjo 1 proc. (41).
1.2.3 Socialinė aplinka
Socialinę-kultūrinę aplinką apibūdina pirmiausia demografiniai rodikliai. Jų tyrimas leidžia nustatyti potencialių vartotojų skaičių, jų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, šeimos sudėtį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, profesiją, tautybę ir kt. Įmonei tai labai reikšmingi rodikliai, ypač svarbi jų dinamika. Pavyzdžiui, dėl gyventojų skaičiaus pasikeitimo šalyje ar tam tikroje gyvenamojoje vietovėje rinka gali plėstis ar siaurėti. Didėjant gimstamumui daugėja vaikų, kartu auga ir jų gydymo paslaugoms reikalingų specialistų poreikis. Dėl ilgėjančios vidutinės gyvenimo trukmės gausėja vyresnio amžiaus žmonių, kurių gydymo poreikiai pasižymi specifiniais bruožais. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir sveikatos priežiūros specialistų.. Lietuvoje pastebimas gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija (žr. 1.2.9 pav.) (34).
Gyventojų skaičius 3150000 3200000 3250000 3300000 3350000 3400000 3450000 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 Metai Gyventojų skaičius
1.2.9 pav. Gyventojų skaičius Lietuvoje metų pradžioje (autoriaus sudaryta diagrama)
Miesto ir kaimo gyventojų sergamumas skiriasi, todėl labai svarbu žinoti gyventojų pasiskirstymą tarp miesto ir kaimo, migracijos dydį ir kryptis.
Pasauliniu mastu demografijos aplinkoje vyksta didžiuliai pokyčiai, skirtingai pasireiškiantys įvairiose šalyse. Iš jų paminėtini:
Gimstamumo rodiklių mažėjimas ir gyventojų senėjimas išsivysčiusiose šalyse;
Lietuvoje gyventojų senėjimas yra didžiulė problema. Beveik trečdalis visų Lietuvos gyventojų yra pensijų gavėjai (žr. 1.2.10 pav.) (35).
Pensijų gavėjų skaičius
880 890 900 910 920 930 940 950 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai G a u n a n ty s p e n s ij a s t ū k s t.
1.2.10 pav. Pensijų gavėjai Lietuvoje (autoriaus sudaryta diagrama)
Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP, % 6,7 7,2 8,1 7,8 7,3 7 6,8 6,7 6,5 6,3 6,6 7,4 9,6 0 2 4 6 8 10 12 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Metai p ro c e n ta i n u o B V P
1.2.11 pav. Išlaidos pensijoms, palyginti su BVP (proc.) (autoriaus sudaryta diagrama)
Kaip matome iš diagramos, (žr. 1.2.11 pav.) (35) 2009 metais išlaidos pensijoms sudarė net 9,6 % nuo BVP. Tai yra dvigubai daugiau, nei skiriama sveikatos priežiūrai. Tie 9,6 % sudaro beveik trečdalį Lietuvos metinio biudžeto. Taigi, jeigu didesnis finansavimas skiriamas pensininkams, natūralu, kad sveikatos priežiūros sektoriui, kaip ir kitiems sektoriams, finansavimas bus mažesnis. Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvoje pensijos yra vienos mažiausių ES. Taigi šie skaičiai dar kartą parodo, kokia silpna mūsų šalies ekonomika.
Pokyčiai šeimos struktūroje (santuokos sudarymo amžiaus didėjimas, vaikų skaičiaus
mažėjimas, skyrybų daugėjimas, šeimų kuriose žmonos dirba, gausėjimas);
Ne šeimos pobūdžio namų ūkių plitimas (vienasmenių namų ūkių – išsiskyrusių
sutuoktinių, našlių, atskirai gyvenančių, šeimos nesukūrusių vaikų; dviejų asmenų namų ūkių – nesantuokinių porų, laikinai gyvenančių tos pačios lyties asmenų; kelių asmenų, kurie gyvena kartu ir bendrai tvarko namų ūkio biudžetą);
Gyventojų migracija;
Išsilavinimo lygio kilimas ir tarnautojų skaičiaus didėjimas;
Etniniai gyventojų struktūros pokyčiai (vienos tautybės gyventojų persikėlimas nuolat ar
Lietuvoje, prasidėjus ekonominei krizei, migracija pradėjo ženkliai didėti. Kai kurie apžvalgininkai sako, kad tai ne emigracija, o evakuacija. Kaip matome iš diagramos (žr. 1.2.12 pav) (36). 2010 metais, iš Lietuvos išvyko net 83157 žmonės, kai tuo tarpu 2009 metais, iš Lietuvos išvyko 21970 žmonės. Galima manyti, kad šie skaičiai negali visiškai atspindėti realios situacijos dėl kelių priežasčių. Nuo 2010 metų, kiekvienam nedirbančiam žmogui ir neprisiregistravusiam prie teritorinės darbo biržos, kas mėnesį reikia susimokėti PSD (privalomasis sveikatos draudimas) 72 lt. Nesusimokėjus, auga skola valstybei. Ir nesvarbu ar naudojamasi ar nesinaudojama sveikatos priežiūros paslaugomis, ar žmogus yra išvykęs į kitą šalį ir toje šalyje naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, vis tiek privaloma susimokėti PSD. Žmonės, kurie yra išvykę iš Lietuvos ir nenori mokėti PSD, nes nesinaudoja Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugomis, privalėjo deklaruoti savo išvykimą į kitą šalį. Galbūt šis sprendimas taip drastiškai išaugino emigraciją. Kita vertus, dalis emigrantų, kurie dažniau grįžta į Lietuvą yra linkę naudotis mūsų šalies sveikatos priežiūros sistema, nei užsienio šalies, nes ji yra tiesiog pigesnė. 0 10000 20000 30000 40000 50000 60000 70000 80000 90000 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Metai E m ig ra v u s ių i š L ie tu v o s s k a ič iu s Emigrantų skaičius
Gaila, kad nėra tikslių duomenų, kiek mūsų šalies gydytojų yra emigravę į kitas šalis. Užsienio šalys gydytojus atvykti vilioja ne tik ženkliai didesniu atlyginimu, nei Lietuvoje, bet ir socialinėmis garantijomis, bei siūlymais atvykti dirbti su visa šeima. LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas teigia, kad „veiksniai, skatinantys gydytojus judėti po pasaulį, visada išlieka tie patys: stabilus atlygis, socialinės garantijos ir saugi darbo aplinka“. Jis pabrėžia, kad ES šalyse parengtiems medikams, kurių diplomai yra pripažįstami visose šalyse, lieka tik viena migracijos kliūtis – tos šalies, į kurią norima vykti, kalbos žinios.
Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad į Lietuvą gali atvykti dirbti kitų šalių gydytojai. Žvelgiant į šią alternatyvą, susiduriama su tam tikromis problemomis. Mūsų šalis negali pasiūlyti geresnių darbo sąlygų, didesnio darbo užmokesčio ar socialinių garantijų, nei kitos ES šalys. Taigi ES šalių gydytojų Lietuva neprisikvies. Lieka kita alternatyva pasikviesti dirbti gydytojus iš ne ES šalių, pvz. iš Ukrainos ar Baltarusijos. Bėda ta, kad esant ekonominei krizei, gydytojų darbo užmokestis šiose šalyse yra panašus, kaip ir Lietuvoje. Be to anot L. Labanausko „norėdami praktikuoti ES šalyje, iš šių šalių atvykę gydytojai turi pereiti ganėtinai ilgą biurokratinę procedūrą, t. y. turi būti pripažintas jų diplomas, jie turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą.“ Tikėtina, kad ateityje Lietuva susidurs su asmens sveikatos priežiūros specialistų trūkumu (37).
1.2.4 Technologinė aplinka
Vienas dinamiškiausių makroaplinkos elementų – mokslinė–technologinė aplinka – apima mokslinius tyrimus, žinias ir technologijas. Naujos gamybinės, informacinės technologijos ne tik trumpina produkto moralinės senaties trukmę, jo gyvavimo ciklą, bet ir kuria naujus vartojimo poreikius (11).
glaudžiau bendradarbiauti gerinant bendrą priežiūrą. Kalbant apie tam tikras ligas ir pacientus, technologijos gali sudaryti sąlygas didžiąją dalį priežiūros perkelti iš ligoninių į bendruomenės ir pirminės priežiūros aplinką ar net į pacientų namus, taip gali būti gerinama gyvenimo kokybė ir geriau panaudojami ištekliai. Artimiausiu metu naujos technologijos, tokios kaip telemedicina, gali užtikrinti geresnį sveikatos priežiūros paslaugų teikimą nuošaliose vietovėse arba vietovėse, kuriose trūksta sveikatos priežiūros darbuotojų. Pavyzdžiui, ES yra vietovių, kuriose telemedicina suteikia galimybes teikti nuotolines diagnostikos paslaugas, taip pat nuotolinė mamografijos tyrimo rezultatų diagnostika padeda gerinti galimybes pacientams naudotis paslaugomis bei užtikrinti geresnę jų kokybę. Norint taikyti naujas technologijas sveikatos priežiūros darbuotojus būtina tinkamai parengti, o prireikus – ir perkvalifikuoti, kad jie galėtų šiomis technologijomis naudotis. Be to, kad būtų galima taikyti naujas technologijas reikės gauti sveikatos priežiūros darbuotojų pritarimą, o tai kartais gali sutrikdyti nusistovėjusius darbo metodus ir struktūras (12).
Technologinė pažanga palengvina gydytojų tobulinimąsi tiesiogiai. Dabar mokslinės konferencijos ar seminarai yra neįsivaizduojami be telemedijos pagalbos. Taip pat tobulinimasis gali vykti nuotoliniu būdu. Per konferencijas ar seminarus rodomos realiu metu vykstančios operacijos vienoje ar kitoje pasaulio šalyje. Technologijos pažanga, naujos medicininės priemonės sąlyginai priverčia gydytojus tobulintis. Atsiradus naujoms technologijos, ASPĮ darbuotojai privalo išmokti jomis naudotis. tad ir personalas, kuris dirbs su tomis priemonėmis turi būti apmokytas.
grynųjų investicijų išlaidų – pastarosios gaunamos iš bendrųjų investicijų atėmus nuvertėjimą. Lėšas tyrimams ir plėtrai įmonės skiria dėl tos pačios priežasties kaip ir pirkdamos naujus įrenginius ar statydamos naujas gamyklas: taip tikimasi padidinti pelną. Daugiau išleisdama tyrimams ir plėtrai, įmonė padidina tikimybę, kad bus sukurtas ir pagamintas naujas produktas. (Žodis „produktas“ čia vartojamas kaip bendras terminas, kuriuo apibūdinamos naujos prekės ar naujos gamybos technologijos.) Jei naujas produktas yra vykęs, tai įmonės pelnas didėja. Tačiau yra esminis skirtumas tarp naujo įrenginio pirkimo ir didesnių išlaidų tyrimams. Pastarųjų rezultatas iš esmės yra tik idėjos. Priešingai nei įrenginius, idėjas vienu metu gali taikyti daugybė įmonių. Įmonė, įsigijusi naują įrenginį, gali nesijaudinti, kad juo pasinaudos kita įmonė. Tuo tarpu įmonė, sukūrusi ir pagaminusi naują produktą, tokios tikimybės atmesti negali. Paskutinis teiginys rodo, kad tyrimų ir plėtros išlaidų lygis priklauso ne tik nuo tyrimų proceso produktyvumo – to, kaip tyrimams ir plėtrai skirta išlaidų dalis virsta naujomis idėjomis ir naujais produktais, bet taip pat ir nuo tyrimų rezultatų panaudojimo – naudos, kurią įmonės gali gauti iš savo moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų lėšų, dydžio (9).
Įvairios IT (informacinių technologijų) priemonės taip pat yra labai svarbios organizacijos veikloje (39). Pastaraisiais metais stebima didelė sveikatos priežiūros sistemų kaita, iš dalies nulemta greitos naujųjų technologijų, kurios be galo sparčiai keičia mūsų sveikatos ugdymo, ligų numatymo, prevencijos ir gydymo būdus, plėtros. Šios technologijos apima informacijos ir komunikacijos technologijas (IKT), genomikos, biotechnologijos ir nanotechnologijos naujoves (43).
Šiandien informacinės technologijos sveikatos priežiūros įstaigose suvokiamos ne tik kaip rankų darbą pakeičiantis ar kaštus mažinantis įrankis, bet ir kaip būdas tobulinti ir plėsti sveikatos priežiūros įstaigos klinikinius, finansinius ir administracinius procesus, juos tarpusavyje sinchronizuojant ir užtikrinant aukštą teikiamų paslaugų lygį. Pasaulio šalys, suprasdamos informacinių technologijų reikšmę, skiria didelį dėmesį jų naudojimui sveikatos apsaugos srityje. Informacinių priemonių, naudojamų teikiant sveikatos paslaugas, visuma vadinama elektroninės sveikatos sistema, dar vadinama e. sveikata.
Pagrindinis e. sveikatos paslaugų projekto tikslas yra įgyvendinti vieningą ir tarptautiniais standartais paremtą elektroninės sveikatos bei sveikatos priežiūros įrašų sistemą, įgalinančią efektyvų sveikatos priežiūros įstaigų informacijos apie paciento gydymo eigą bei rezultatus įvedimą, naudojimą, perdavimą ir administravimą, garantuojantį savalaikį pasikeitimą duomenimis apie pacientams suteiktas paslaugas ir atliktus tyrimus kitose įstaigose.
Pagrindinis tokios strategijos uždavinys – sveikatos priežiūros įstaigų informacinės sistemos sukūrimas šalies mastu. Automatizavus ASPĮ vidaus procesų valdymą, sveikatos priežiūros įstaigos galės patogiau vykdyti įprastus procesus: registruoti ir išrašyti pacientus, valdyti lovų užimtumą, kaupti stacionarinę paciento ligos istoriją, duomenis apie jo slaugą ir kitą klinikinę informaciją, vykdyti ir optimizuoti užsakymus, kaupti ir valdyti laboratorijų, radiologijos punktų, operacinių ir kraujo banko informaciją, keistis duomenimis su kitų įstaigų informacinėmis sistemomis (13).
Skirtingai nuo senesnės kartos informacinių sistemų, šiuolaikinės ligoninių informacinės sistemos apjungia visus įstaigos padalinius ir integruoja juos į vieną bendrą sistemą. Nors gydymo įstaigą neretai sudaro gana skirtingi padaliniai, kurių kiekvienas turi savo darbo specifiką, teikia skirtingo pobūdžio paslaugas, tačiau tarpusavyje jie turėtų keistis informacija ir būti integruoti į vieną, tais pačiais standartais pagrįsta informacinę sistemą. Tokiu būdu ne tik sistemingai kaupiami paciento sveikatos duomenys, bet ir prijungiami visi kiti klinikiniai bei finansiniai procesai, taip pat užtikrinamas ryšys su kitais sveikatos paslaugų tiekėjais, draudimo įstaigomis ar kitomis trečiosiomis šalimis.
Įprastai darbuotojai beveik trečdalį savo laiko skiria duomenų rinkimui ir analizei. Sveikatos priežiūros įstaigų informacinė sistema palengvina darbuotojų atliekamus veiksmus, sumažina kanceliarinio darbo. Elektroniniai įrašai daug pranašesni už popierinius dokumentus, kurie neretai gali būti nepilni, neįskaitomi, užtrunka keliaudami iš vieno padalinio į kitą, gali pasimesti. Be to, popieriniams dokumentams saugoti reikia nemažai vietos bei juos tvarkančio personalo. Elektroninius duomenis sistemos vartotojai gali bet kuriuo metu pasiekti, stebėti realiu laiku, analizuoti, gauti įvairias ataskaitas ar jas suformuoti pagal pasirinktus kriterijus.
leidžia ne tik matyti pilną paciento sveikatos istoriją, bet ir pagerina ligoninės administravimą: lengviau sudaromi gydytojų darbo grafikai, tiksliai matomas lovų užimtumas, vertinamas darbuotojų darbo efektyvumas ir pan.
Nepriklausomų ekspertų atliktoje studijoje „Inovatyvios Europos kūrimas“apžvelgiamos visos galimos inovatyvios Europos plėtros kryptys. Joje e. sveikata įvardijama kaip pati pirmoji strateginė veiklos sritis. Nurodoma, kad sveikatos apsaugos sektorius ES vidutiniškai naudoja 9 proc. BVP ir sunaudojimas kasmet auga 6 procentais, nes visuomenė sensta ir taikomi nauji gydymo metodai. Kadangi sektoriuje auga paslaugų intensyvumas, 7 procentai lėšų yra sunaudojama administravimui (t.y. daugiau, nei sunaudoja BPG (bendrosios praktikos gydytojai)). Todėl situacija verčia naudoti e. sveikatos technologijas, norint sumažinti išlaidas. E. sveikata yra išeitis, nes gali paliesti visą sveikatos paslaugų sektorių – nuo paslaugų iki valdymo ir apskaitos (42).
Ligoninės informacinė sistema yra pagrįsta standartizuota terminologija, registrais, klasifikatoriais, pvz., įstaigos, gydytojai, pacientai, vaistai, TLK-10, paslaugos ir kt. Tokiu būdu kaupiami struktūruoti duomenys, kurie leidžia gauti tikslią informaciją, išvengti pasikartojančių įrašų ir patogiai jais keistis su kitomis įstaigomis. LIS taip pat leidžia popierinius dokumentus koduoti brūkšniniais kodais, taip palengvinant jų tvarkymą ir leidžiant sekti jų buvimo vietą (13).
Informacinės sistemos panaudojimo galimybės, visų pirma priklauso nuo žmonių kurie ja naudojasi, poreikio ir jų gebėjimo pasinaudoti informacinės sistemos teikiamomis galimybėmis. Taigi mokymosi procesas organizacijoje (kompetencijų vystymas) daro įtaką informacinės sistemos kaip įmonės konkurencinio veiksnio potencialui (7).
5,5 procento įstaigų. 22,9 procento įstaigų teikė konsultacijas internetu (atsakinėjo į svetainėje pateiktus klausimus) (2009 m.– 8,7%) (žr. 1.2.13 pav.).
1.2.13 pav. Pagrindiniai interneto svetainės (tinklalapio) tikslai (proc.), metų pradžioje
