KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetasSveikatos vadybos katedra
Eglė Vaiţgėlienė
GYDYTOJŲ PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO
SISTEMA IR JOS VERTINIMAS LIETUVOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Prof. Ţilvinas Padaiga
Konsultantas
Asistentas Marius Strička
SUMMARY
Public Health Management
THE SYSTEM OF DOCTORS’ PROFESSIONAL QUALIFICATION IMPROVEMENT AND ITS ASSESSMENT IN LITHUANIA
Egle Vaizgeliene
Supervisor Prof. Zilvinas Padaiga Consultant Marius Strička
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2008. 62 p.
Aim of the study: to assess the system of doctors’ professional qualification improvement in
Lithuania.
Methods. The analysis of doctors’ professional qualification improvement system was
performed on the basis of the analysis of legal acts, financial and other documents, and statistical data. Doctors’ approach was investigated having surveyed Lithuanian doctors who came to improve their qualification during the courses at Kaunas University of Medicine compensated by the state in September-December 2007. 412 questionnaires were distributed among doctors (responded 384 participants, response frequency was 93%). Statistical analysis was performed using software SPSS 13.0 for Windows.
Results. When there is a great need for qualification improvement courses, the state becomes
incapable of financing doctors’ improvement; and therefore, other financing mechanisms and sources are sought. The respondents (53.9 %) indicated the possibility to choose various forms of training, high quality of courses (35.4 %) and an ample supply of courses (34.4%) as the greatest advantages of the system. They were satisfied (65.9 %) with the existing possibilities for professional qualification improvement. An unclear mechanism of compensation (32.3 %), the lack of information on organized courses (24.2 %), and inadequacy of some course programmes with reference to up-to-date requirements (20.3 %) were commonly named as the disadvantages of the present system. It was determined that doctors lack knowledge that is not related to their clinical practice, i.e. legal (63.5 %), psychological (60.3 %), communication (31.5 %), management (24 %), etc. The supply of organized courses answered the need of 68 % of the respondents. Only 11.7 % of the doctors think that the workplace is responsible for planning their improvement. The installation and development of information technologies in course administration provides the possibilities
for doctors and their employers to plan qualification improvement more effectively.
Conclusion. While the state is reducing the number of compulsory hours for professional
qualification improvement, individual doctor’s responsibility for professional qualification improvement is promoted. This presents conditions for transfer to voluntary professional qualification improvement. The majority of the doctors agree with the decision to reduce the number of compulsory hours for improvement (86.5 %) and claim that they would improve their professional qualification even though it was not obligatory. The main motivational factor that induces doctors to refine their qualification is their wish to improve service provided to patients. Most doctors assess the system of professional qualification improvement in Lithuania positively. The need for knowledge unrelated to clinical practice is increasing. According to the doctors, the institutions of personal health care pay too little attention to doctors’ qualification improvement. The instalment and development of information technologies in management and administration of professional qualification improvement courses enhances the trust of institutions responsible for qualification improvement as well as that of health care specialists, the clarity in intercommunication, and the efficiency of management.
Key words: professional qualification improvement, refresher course, doctors, system of
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
GYDYTOJŲ PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO SISTEMA IR JOS VERTINIMAS LIETUVOJE.
Eglė Vaiţgėlienė
Mokslinis vadovas Prof. Ţilvinas Padaiga Konsultantas Marius Strička
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas 2008. 62p.
Darbo tikslas: įvertinti gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą Lietuvoje.
Tyrimo metodika. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos analizė
atlikta vadovaujantis teisės aktų, finansinių ir kt. dokumentų, statistinių duomenų analize. Gydytojų poţiūris ištirtas apklausus Lietuvos gydytojus, atvykusius tobulintis į valstybės kompensuojamus kursus Kauno medicinos universitete 2007 m. rugsėjo-gruodţio mėnesiais. Apklausos anketos buvo išdalintos 412 gydytojų (atsakė - 384, atsako daţnis – 93 proc.). Atsakymų į anketų klausimus statistinė analizė atlikta SPSS 13.0 for Windows programa.
Rezultatai. Esant dideliam tobulinimo kursų poreikiui, valstybė tampa nepajėgi
finansuoti gydytojų tobulinimo, todėl ieškoma kitų finansavimo mechanizmų ir šaltinių. Respondentai (53,9 proc.) kaip didţiausią sistemos privalumą įvardijo galimybę rinktis įvairias mokymosi formas, aukštą kursų kokybę (35,4 proc.), didelę kursų pasiūlą (34,4 proc.), juos tenkino (65,9 proc.) esamos galimybės tobulinti profesinę kvalifikaciją. Daţniausiai dabartinės sistemos trūkumu yra įvardinamas neaiškus kompensavimo mechanizmas (32,3 proc.), informacijos apie organizuojamus kursus stoka (24,2 proc.), kai kurių kursų programų neatitikimas šiuolaikiniams reikalavimams (20,3 proc.). Nustatyta, jog gydytojams trūksta ţinių, nesusijusių su klinikine praktika, t.y., teisės (63,5 proc.), psichologijos (60,3 proc.), bendravimo (31,5), vadybos (24 proc.) ir kt. Organizuojamų kursų pasiūla tenkino 68 proc. respondentų. Tik 11,7 proc. gydytojų mano, kad darbovietė planuoja jų tobulinimą. Informacinių technologijų diegimas ir plėtra kursų administravime suteikia galimybes gydytojams ir jų darbdaviams efektyviau planuoti kvalifikacijos tobulinimą, pasirinkti aktualias kursų programas, teikti paraiškas elektroniniu būdu, operatyviai suţinoti, ar skirta ir kiek išnaudota asmeniškai valstybės lėšų, skirtų profesinės kvalifikacijos tobulinimui.
Išvados. Valstybei maţinant privalomų profesinės kvalifikacijos tobulinimo valandų
skaičių, skatinama individuali gydytojo atsakomybė uţ profesinės kvalifikacijos tobulinimą. Tai sudaro sąlygas pereiti prie savanoriško profesinės kvalifikacijos tobulinimo. Sprendimui sumaţinti privalomų tobulinimo valandų skaičių pritaria dauguma gydytojų (86,5 proc.) teigdami, kad tobulintų savo profesinę kvalifikaciją, nors tai ir nebūtų privaloma. Pagrindinis motyvacinis veiksnys, skatinantis gydytojus kelti kvalifikaciją, yra noras pagerinti savo paslaugas, teikiamas pacientams. Dauguma gydytojų, profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą Lietuvoje vertina teigiamai. Didėja nesusijusių su klinikine praktika ţinių poreikis. Gydytojų nuomone, asmens sveikatos prieţiūros įstaigos skiria per maţai dėmesio gydytojų kvalifikacijos kėlimui. Informacinių technologijų diegimas ir plėtra profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursų valdyme ir administravime didina atsakingų uţ kvalifikacijos tobulinimą institucijų ir sveikatos prieţiūros specialistų pasitikėjimą, tarpusavio santykių skaidrumą ir valdymo efektyvumą.
Raktaţodţiai: profesinės kvalifikacijos tobulinimas, tobulinimosi kursai, gydytojai,
SANTRUMPOS
ASPĮ Asmens sveikatos prieţiūros įstaiga
EACCME European Accreditation Council for Continuing Medical Education
IT Informacinės technologijos
KMU Kauno medicinos universitetas
LGS Lietuvos gydytojų sąjunga
MEDAS Biomedicinos srities podiplominių studijų sistema.
NVO Nevyriausybinės organizacijos
PSO Pasaulinė sveikatos organizacija
SAM Sveikatos apsaugos ministerija
SASO Sveikatos apsaugos sistemos organizacijos
UEMS European Union of Medical Specialists
VASPVT Valstybinė akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyba
TURINYS
ĮVADAS... 8
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA 1.1. Personalo ugdymo samprata... 11
1.2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ypatumai asmens sveikatos priežiūros įstaigose... 13
1.3. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reglamentavimas ir organizavimas Lietuvoje ir užsienyje... 17 2. TYRIMO METODIKA 2.1. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos analizė... 25
2.2. Gydytojų apklausos organizavimas... 25
2.3. Statistinė duomenų analizė... 26
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS 3.1. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema Lietuvoje... 27
3.1.1. Gydytojų licencijavimo tvarka... 28
3.1.2. Kvalifikacijos tobulinimo finansavimo analizė... 31
3.1.3. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo išlaidų analizė Kauno medicinos universitete... 33
3.2. Informacinių technologijų plėtros įtaka profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursų organizavimui... ... 38 3.3. Gydytojų požiūrio į profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą, gydytojų motyvaciją ir galimybes tobulinti profesinę kvalifikaciją, tyrimas... 43 3.3.1. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos... 43
3.3.2. Gydytojų poţiūris ir nuomonė apie profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą Lietuvoje... 44
3.3.3. Gydytojų poreikis, motyvacija ir galimybės tobulinti profesinę kvalifikaciją... 47
IŠVADOS... ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 56
LITERATŪRA... 57
ĮVADAS
Socialiniai pokyčiai, politinės ir ekonominės reformos įpareigoja sveikatos politikos strategus dar labiau susirūpinti Lietuvos ţmonių sveikata, aktyviai ir kūrybiškai tęsti nepriklausomybės metais pradėtą sveikatos apsaugos reformą. Šiandien ir sveikatos prieţiūros specialistai, ir visuomenė supranta, kad investicija į sveikatą yra investicija į ekonominį ir socialinį valstybės klestėjimą, investicija į ateitį.
Saugias ir kokybiškas sveikatos paslaugas teikia specialistai, kurių kvalifikacija atitinka šiuolaikinius reikalavimus. Nuolat vyksta sveikatos prieţiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimas. Siekiama, kad medikų darbas būtų įvertintas pagal jų atsakomybę, išsilavinimą ir svarbą visuomenėje.
Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimui visoje Europoje skiriamas didelis dėmesys, ypač akcentuojamas savanoriškas profesinės kvalifikacijos tobulinimas. Vakarų Europos Sąjungos šalyse dominuoja savanoriškas profesinės kvalifikacijos tobulinimas, o Lietuvoje ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse jis yra privalomas ir kontroliuojamas. Uţsienyje atliktų mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad grieţtos taisyklės ir įvairūs įstatymai neuţtikrina gydytojų tobulėjimo. Tose šalyse, kur gydytojų tobulinimas yra neprivalomas, gydytojai nuolat kelia kvalifikaciją, siekdami pagerinti savo paslaugas pacientams.
Šiuo metu gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas Lietuvoje yra privalomas ir kontroliuojamas. Kas penkerius metus gydytojas Valstybinei akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis tobulino savo kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kad licencijos galiojimas būtų nesustabdytas, gydytojui reikia „surinkti― atitinkamą kvalifikacijos tobulinimo valandų skaičių. Vykdant privalomą ir kontroliuojamą profesinės kvalifikacijos tobulinimą siekiama, kad gydytojai, teikdami kokybiškas ir prieinamas paslaugas, galėtų prisidėti prie sėkmingos sveikatos apsaugos reformos ir, teisingai įsijungę į sveikatos prieţiūros procesus, garantuotų nuolatinę sveikatos prieţiūrą, derančią su ţmogaus teisėmis bei kintamais paslaugų poreikiais.
Lietuvoje iki šiol netirtas gydytojų poţiūris į profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, ar Lietuvos profesinės kvalifikacijos sistema yra palanki gydytojui.
Lietuvoje profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra reglamentuojamas įvairiais teisės aktais. Ypač aktualu išsiaiškinti pačių gydytojų poţiūrį į profesinės kvalifikacijos tobulinimo
sistemos aspektus ir jų problemas: kursų prieinamumą, pasiūlą, galimybes, jų kokybę, sveikatos prieţiūros įstaigų sudaromas sąlygas tobulinimuisi, profesinės kvalifikacijos sistemos privalumus ir trūkumus, tobulinimo reglamentavimo ypatumus. Lietuvoje yra dvi mokslo įstaigos, organizuojančios valstybės kompensuojamus kursus gydytojams - tai Kauno medicinos universitetas ir Vilniaus universitetas. Taip pat šiame procese dalyvauja Sveikatos apsaugos ministerija, asmens sveikatos prieţiūros įstaigos, kiti universitetai ir gydytojų profesinė organizacija, nevyriausybinės organizacijos, tačiau jų veikla iš dalies nesubalansuota, taip pat nėra pakankamas bendradarbiavimas tarp šių institucijų.
Hipotezė – gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema tik iš dalies palanki
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas: – įvertinti gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą Lietuvoje. Uţdaviniai:
1. atlikti gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos analizę Lietuvoje; 2. įvertinti gydytojų nuomonę ir poţiūrį į profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą; 3. įvertinti gydytojų poreikį, motyvaciją ir galimybes tobulinti profesinę kvalifikaciją; 4. ištirti informacinių technologijų plėtros įtaką profesinės kvalifikacijos tobulinimo
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Personalo ugdymo samprata
Gyvename dinamišku socialinių permainų laiku, visi procesai vyksta greitai ir gana prieštaringai. Tokioje aplinkoje vieni moka greitai prisitaikyti ir plaukti pasroviui, kiti ryţtasi veikti. Pokyčiai labai daţnai išderina įprastą veiklą, todėl jaučiama įtampa. Norėdami neįstrigti gyvenimo verpetuose ir atsilaikyti prieš mestus iššūkius, šiandien privalome greitai įsisavinti didelį informacijos kiekį bei mokėti naudotis naujausiomis technologijomis. Įgyta profesinė gydytojo patirtis nėra statiška ir sukaupta visam laikui, todėl gydytojams taip pat reikia mokėti prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir naudotis jų teikiamomis galimybėmis. Daţni profesinės aplinkos pasikeitimai reikalauja siekti specialaus profesinio ir psichologinio pasirengimo per visą profesinę veiklą.
Uţsienio mokslininkų personalo ugdymo klausimais visose veiklos sferose padaryta daugybė studijų, darbų, o Lietuvoje pagrindiniai tyrimai atliekami verslo srityje, pelno siekiančiose organizacijose. Lietuvoje personalo ugdymą nagrinėja A. Sakalas, I. Bučiūnienė, P. Tvarijonavičius (1, 2, 3, 5).
Ilgą laiką technika ir technologijos buvo laikomos pagrindiniu darbo našumo didinimo veiksniu. Be abejo, aukštas technikos, technologijų lygis ir toliau išlieka vienu svarbiausiu elementu, uţtikrinančiu organizacijų veiklos efektyvumą. Tačiau vien tai jiems sėkmės negarantuoja. Paţangios technikos teikiami privalumai gali būti paverčiami niekais dėl neigiamo darbuotojų nusistatymo. Organizacijos veikla tampa vis labiau priklausoma nuo subjektyvios personalo pozicijos, nuostatų, idėjinių, dorovinių įsitikinimų ir pan. Ţmonių elgesys vis labiau motyvuojamas savęs realizavimo, kūrybinio potencialo atskleidimo bei tolesnio ugdymo poreikių patenkinimo galimybėmis. Visa tai neišvengiamai keičia organizacijų elgesį bei poţiūrį į personalą. Šiuo metu ne tik personalas parduoda savo ţinias ir sugebėjimus, bet ir organizacijos pateikia save kaip prekę - svarbu, kaip jos sugebės motyvuoti savo darbuotojus, patenkinti jų lūkesčius, įrodyti, kad geriau negu kitos gali padėti darbuotojams pritaikyti savo ţinias ir plėtoti savo sugebėjimus. Todėl personalo ugdymas tampa viena prioritetinių krypčių, o darbuotojų ugdymo išlaidos prilyginamos investicijoms, kurios duos vaisių ateityje (6).
Personalo ugdymas yra platesnė sąvoka uţ darbuotojų kvalifikacijos kėlimą arba naujų ţinių įgijimą. Tai vienas iš strateginių organizacijos uţdavinių, siekiant sukurti sistemą, kuri ugdytų dirbančiųjų sugebėjimus, atsiţvelgdama į darbuotojų tikslus. Darbuotojai turi būti ugdomi, didinant jų kompetenciją, sugebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, suteikiant ţinių, lavinant įgūdţius, patirtį, numatant ir taisant galimas klaidas. Be tokio operatyvinio ugdymo joks
centralizuotas kvalifikacijos kėlimas (staţuotės, seminarai) nebus pakankamai veiksmingas. Vakarų šalys jau seniai suvokė, kad būtina turėti kvalifikuotų, universalių darbuotojų, sugebančių valdyti sudėtingas technologijas, spręsti sunkias ir kompleksines uţduotis. Todėl išsivysčiusių šalių organizacijose sudaromos bendros personalo mokymo ir ugdymo programos, apimančios daugelio tikslų įgyvendinimą. V.Baršauskienės teigimu (54) „technologijų vystymasis veikia ne tik įvairių kvalifikacinių įgūdţių pasiūlą ir paklausą, bet ir ţmonių išteklių planavimą, atranką, mokymą..― .
Šiuolaikinėje ţinių ir informacijos visuomenėje, kintant ir sudėtingėjant darbo veiklai, priimami sprendimai neretai turi didelę reikšmę ne tik darbo organizacijos nariams, bet ir išorinei organizacijos aplinkai. Vadovaujantis šiais pokyčiais, Vasiliauskienės L., Stanikūnienės B., Lipinskienės teigimu, didėja ir reikalavimai dirbančiųjų kompetencijai ir, kas ypač problemiška, nuolat kinta. Iš darbuotojo reikalaujama nuolat tobulėti: plėsti ir gilinti ţinias, ugdyti įgūdţius ir remtis darbo bei asmeninėmis vertybėmis. Labai svarbu, kad organizacija sudarytų sąlygas bei uţtikrintų pačių darbuotojų motyvaciją įsitraukiant į nuolatinio mokymosi proces). Kompetencija išreiškiama kaip tyrimo objektas ir pabrėţiama, kad tai yra aktuali vadybos, ugdymo, psichologijos ir kitų socialinių mokslo šakų tyrinėtojų tema (8). Itin didelio tyrėjų dėmesio, ypač ţmogiškųjų išteklių vadybos srityje, susilaukia darbuotojų tobulinimo aspektai, siejami su organizuotu neformaliu mokymu(si) tiek organizacijų viduje (darbo vietoje), tiek ir uţ jų ribų (6, 1, 2).
Milton I. Roemer MD pabrėţia, kad dauguma gydytojų nėra tinkamai supaţindinti su sveikatos prieţiūros programomis, kurios yra skirtos ne tik profesiniam gydytojų tobulinimui, bet ir gydytojų elgsenos ir psichologiniam pasiruošimui (9).
Nors šalyje įvestas medicinos darbuotojų licencijavimas labai pagerino medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo bei ugdymo situaciją, tačiau dar per maţai skaičiuojami personalo kaitos organizacijoje nuostoliai, ne visos medicinos organizacijos pakankamai rūpinasi savo darbuotojų mokymu, kvalifikacijos kėlimu, o ypač karjeros planavimu. J.Bengtsson išskiria tris kvalifikacijos kėlimo strategijas (6):
1. Ţmogiškųjų išteklių – intensyvi strategija, kuria vadovaudamasi įmonė apsirūpina tinkamo išsilavinimo darbuotojais ir toliau rūpinasi jų intensyviu mokymu ir kvalifikacijos kėlimu darbo vietose, kurios taip pat nuolat keičiamos, siekiant geriau panaudoti teikiamas darbo vietų kvalifikacijos kėlimo galimybes. Būtina sąlyga – gerai išplėtota bazinio mokymo sistema ir darbo rinka, kuri aprūpina įmones reikiamu skaičiumi reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.
2. Dualinė, daţnai vadinama poliarizacijos, strategija teigia, kad darbo jėgos potencialas turi būti didinamas geriau panaudojant darbuotojų gabumus ir siekius. Čia prioritetas teikiamas darbuotojų atsakomybei uţ savo kvalifikacijos augimą. Ši strategija labai patraukli, bet paprastai visada yra grupė ţmonių, kuri gali būti atleista, nes ―nesugeba‖ kelti kvalifikacijos. Todėl galima piktnaudţiauti. Ji labiausiai tinka Lietuvai dabartinėmis sąlygomis. Nepakankamo bazinio mokymo lygio, daugumos darbuotojų nepasiruošimo dirbti rinkos sąlygomis problemos sprendţiamos motyvuojant, skatinant pačius darbuotojus kelti kvalifikaciją. Ši strategija sudaro galimybes darbuotojams tobulėti ir atitinka skurdţius šiems uţdaviniams skiriamus finansinius išteklius.
3. Mobilumo strategija leidţia įmonei akcentuoti aukštojo išsilavinimo (universitetinio) svarbą, neatsiţvelgiant, kiek tokių ţmonių iš tikrųjų reikia. Mokymasis ir uţdarbis – tarpusavyje susiję parametrai. Daug dėmesio mokymuisi skiriama ir pačioje įmonėje. Toks poţiūris uţtikrina labai didelį turimo personalo mobilumą, atsiradus naujiems poreikiams. Aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų galimybės persikvalifikuoti, prisitaikyti prie naujų darbo reikalavimų yra daug didesnės nei menkesnio išsilavinimo darbuotojų.
Taikyti šią strategiją Lietuvoje yra tinkamos prielaidos dėl pertekliaus darbuotojų su aukštuoju išislavinimu. Atsiţvelgiant į tai, kaip suprantamas kvalifikacijos kėlimas, finansinius išteklius, darbuotojų pasirengimo lygį ir kitas prieţastis, kiekviena įmonė kuria vieną arba kelias individualias mokymo strategijas (6,1).
1.2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ypatumai asmens sveikatos priežiūros įstaigose
Kiekviena įmonė, taip pat ir gydymo įstaigos atsiţvelgia į aplinkos sąlygas, įmonės vidinius veiksnius, suformuoja individualią kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo strategiją.
Mokymo ir tobulinimo tikslas – padidinti darbuotojo gebėjimą prisidėti prie
organizacijos sėkmės. Mokoma siekiant pagerinti darbuotojo gebėjimą atlikti dabar atliekamas pareigas; tobulinimo programos rengia darbuotojus pareigų paaukštinimui.
Ţmonės turi būti pasirengę aptarnauti naujas technologijas, teikti modernias paslaugas, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto paţangos sąlyga. Kita vertus, tai ţmogaus egzistencijos ir aukšto gyvenimo lygio sąlyga. Lietuvoje šis teiginys kur kas sudėtingesnis, nes (1, 2):
ūkio sferos iš esmės perstruktūrizuojamos (pavyzdţiui, iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi
socialiniai santykiai;
reikia susipaţinti su visiškai nauju rinkos mechanizmu ir jį perprasti; reikia susipaţinti su Vakarų šalimis, jų įstatymais, tradicijomis;
šie procesai vyksta remiantis sena (socialistinio) išsilavinimo ir išsiauklėjimo, daţnai tolimo rinkai, baze.
Visi šie procesai vyksta Lietuvoje, todėl kvalifikaciją kelti ir persikvalifikuoti yra būtina. Profesinio tobulėjimo srityje, atsiţvelgiant į veiklos sritį, reikia ţinoti naujas veiklos sistemas, jų galimybes ir trūkumus, išteklių valdymo modelius, infrastruktūros formavimo mechanizmą, naujas rinkotyros tendencijas, technologijas ir pan.
Diegiant mokymą ir kvalifikacijos kėlimą, galima skirti du aspektus: dalykinį ir auklėjamąjį, tačiau riba tarp jų labai neryški. Tam tikri asmenybės bruoţai, būtini profesiniame darbe, tampa profesinio mokymo dalimi (3). Personalo kvalifikacijos kėlimo sistema organizacijoje apima:
darbuotojų kvalifikacijos pagal darbo uţduotį ir rezultatus įvertinimą (padalinių ir asmeninės);
darbuotojų kvalifikacijos kėlimo poreikius pagal funkcijas ir struktūras;
kvalifikacijos kėlimo krypčių parinkimą (profesinės, vadybinės, elgesio, darbų ir civilinės saugos);
kvalifikacijos kėlimo būdų parinkimą (paskaitos, seminarai, praktiniai uţsiėmimai, mokomieji filmai, kompiuterinės programos);
kvalifikacijos kėlimo vietos parinkimą (darbo vieta, kita organizacija, tobulinimosi bazė ir pan.);
kvalifikacijos kėlimo metodų parinkimą (pareigų dubliavimas, personalaus mokytojo paskyrimas, rotacija, kitų darbuotojų laikini pavadavimai mokymo tikslais).
Sveikatos prieţiūros specialistai savo kvalifikaciją kelia nuolat, o ne periodiškai, kvalifikacijos kėlimo sistema apima visus iki vieno darbuotojus, kad darbuotojai kvalifikacijos kėlimui skiria dėmesį ir yra aktyvioji pusė, kvalifikacija keliama atsiţvelgiant į realią situaciją, kvalifikacija keliama greitai reaguojant į pokyčius, patys darbuotojai jaučia vadovui atsakomybę uţ savo kvalifikaciją ir jiems atsiskaito uţ kvalifikacijos kėlimą.
Pagal R.Lauţacką, priklausomai nuo tikslų, tobulinant profesinę kvalifikaciją, siekiama: profesinio prisitaikymo, profesinio tobulėjimo, profesinio perkvalifikavimo, profesinės
adaptacijos, profesinio reabilitavimo, profesinės resocializacijos (4). Pagal V.Janušonį išskiriamos šios kvalifikacijos kėlimo formos (3):
bazinės kvalifikacijos įgijimas (siauros ar sertifikuotos specialybės įgijimas per rezidentūrą, magistratūrą);
esamos kvalifikacijos tobulinimas (kursai, staţuotės, seminarai ir kt.); gretutinės kvalifikacijos įgijimas;
naujų ţinių ir įgūdţių, tiesiogiai nesusijusių su specialybe, įgijimas.
Bazinė kvalifikacija, turint galvoje konkrečias specialybes (urologai, širdies ir kraujagyslių chirurgai, gastroenterologai ir kt.) medikus, įgyjama per rezidentūrą. Tai liečia ir darbuotojų perkvalifikavimą, įgyjant naują specialybę. Svarbiausia - esamos kvalifikacijos atnaujinimas ir tobulinimas. Čia turi veikti visi kvalifikacijos kėlimo principai ir metodai. Tai nuolatinis procesas, kadangi mokslo ir technologijų progresas sveikatos apsaugos srityje didelis ir greitas. Gretutinė kvalifikacija, pavyzdţiui, endoskopuotojo ar vadybininko, įgyjama norint geriau panaudoti darbuotojus ir didinti darbo našumą. Gretutinę kvalifikaciją, ypač populiarių specialybių (echoskopuotojo, endoskopuotojo, refleksoterapeuto ir t.t.) gali norėti įgyti patys darbuotojai, siekdami daugiau uţdirbti ar keisti darbą.
Naujų ţinių ir įgūdţių, nesusijusių tiesiogiai su specialybe, įgijimas ugdo asmenybę ir netiesiogiai teigiamai veikia darbą. Sveikatos prieţiūros srityje tai psichologijos, valdymo, ekonomikos, uţsienio kalbų, kompiuterių, lituanistikos ţinios. Pagrindiniai kvalifikacijos kėlimo metodai sveikatos apsaugos sistemos organizacijose (toliau – SASO) (3):
tradicinis (paskaitos, seminarai pagal atskiras temas ar modulius);
ţvalgybinis (tai susipaţinimas su tos pačios ar panašios specialybės ir kvalifikacijos ţmonių ciklu kitose organizacijose, šalyje ir uţsienyje);
teorizuotas praktinis (praktinės veiklos ir praktinių situacijų teorinių modelių nagrinėjimas priimant sprendimus);
praktinis (keliant kvalifikaciją praktinėse bazėse, mokantis, dirbant).
SASO galėtų būti taikomi visi metodai, gal daugiau išskiriant ţvalgybinį - jis turėtų būti taikomas plačiau, ypač susipaţįstant su šalies sveikatos prieţiūros pasiekimais, patirtimi ir inovacijomis. Kvalifikacijos kėlimo organizavimas, tebevykstant sveikatos apsaugos sistemos reformai, yra labai aktualus ir svarbus.
V.Janušonis (2000) pateikia tokius kvalifikacijos kėlimo sveikatos sistemoje elementus: motyvaciniai veiksniai, darbuotojo iniciatyva, vadovų palaikymas, lėšos, bazė ir galimybės.
asmenybinius (noras realizuoti save, patvirtinti savo sugebėjimus, ugdyti asmenybę, adaptuotis aplinkoje, būti pripaţintam kolegų ir pacientų);
profesinius (siekti karjeros, didesnio atlyginimo, garantijos išlaikyti darbo vietą, paţinti naujoves).
Kadangi darbuotojo kvalifikacija, ţinios yra jo asmeninis turtas - atrodytų, kad jis kvalifikacijos kėlimą pats ir turėtų finansuoti. Taip yra daugelyje uţsienio šalių, kur kvalifikacija keliama savo iniciatyva, savo lėšomis ir savo atostogų (mokamų ar ne) laiku. Tačiau mūsų sąlygomis, vykstant sveikatos apsaugos reformai ir dideliems pokyčiams sistemoje, kvalifikacijos kėlimą iki šiol finansuoja valstybė ir pačios ASPĮ (tai yra daroma, tačiau ne visose ASPĮ ir nepakankama apimtimi). ASPĮ jokiu būdu neturi atsiriboti nuo kvalifikacijos kėlimo palaikymo ir turi imtis atsakomybės uţ jį. ASPĮ vadovai turėtų neuţmiršti ir kvalifikacijos darbo vietose (organizacijoje) kėlimo organizavimo. Toks kvalifikacijos kėlimas pasireiškia:
reglamentiniu kvalifikacijos kėlimu (rytinių pasitarimų, įvairių profesinių grupių susirinkimų, konferencijų, seminarų metu); šis kvalifikacijos kėlimas vyksta planiškai, periodiškai, nustatytomis dienomis ir valandomis, t.y. šis kvalifikacijos kėlimas organizacijose reglamentuotas;
specialiai organizuotu kvalifikacijos kėlimu (jis gali būti organizuotas reglamentinio kvalifikacijos kėlimo formomis, taip pat ilgesniais seminarais ar kvalifikacijos kėlimo kursais, kai kada atsitraukus nuo darbo).
Kad gerai vyktų kvalifikacijos kėlimas ASPĮ, ji turi numatyti išteklius (lėšas, ţmones, laiką, auditorijas, technines priemones ir t.t.) sukurti sąlygas (reikiamą informacinę sistemą, atitinkamą psichologinį klimatą, tinkamą dėstytojų grupę ir t.t). Su kvalifikacija glaudţiai susijusi profesinė karjera (hierarchinė profesinių pareigybių kaita). Tobulesnėse privačiose organizacijose karjera planuojama organizacijos ir individualiu lygiu. Tai tinka ir privačioms šalies ASPĮ, tačiau nelabai tinka nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos organizacijoms. Pagrindinė prieţastis yra ta, kad vadovaujantis veikiančiais įstatymais, vadovų pareigoms uţimti turi būti skelbiami konkursai. Tai liečia ir pagrindines gydytojų profesinės karjeros pareigybes – padalinių (skyrių, klinikų, departamentų, centrų) vadovų pareigybes. Ir ne tik jų. Tai ir ASPĮ inţinerinių-techninių tarnybų personalas ir slaugytojos. Konkursinis pareigybių uţėmimas savaime nėra blogas, tačiau blokuoja karjeros planavimą ir realizavimą, taip pat rezervo formavimą. Neaiški karjeros perspektyva daliai darbuotojų gali būti stabdţiu keliant kvalifikaciją, tai neskatina darbuotojo gerai dirbti ir kaip atlyginimą gauti paaukštinimą. Galų gale neaiški karjeros perspektyva gali paskatinti darbuotojus keisti ASPĮ, kas taip pat gali
atsiliepti organizacijos veiklai. Todėl ASPĮ turėtų daugiau dėmesio skirti horizontaliajai karjerai, plečiant darbuotojo veiklos sudėtingumą, savarankiškumą, patikint didesnius išteklius, naują įrangą, suteikiant prioritetą dirbti taikant naujas technologijas. Darbuotojo kvalifikaciją turi atspindėti atlyginimas, tačiau tik su ta sąlyga, kad ši kvalifikacija yra realizuota organizacijoje.
Vienas iš sveikatos politikos sėkmę lemiančių faktorių – sveikatos prieţiūros specialistų kvalifikacijos kėlimas. Profesinės kvalifikacijos tobulinimu siekiama pagilinti profesinei veiklai reikalingas ţinias, gebėjimus bei praktinius įgūdţius, todėl jis tampa ypatingai svarbus, nes nuo to priklauso ne tik sveikatos prieţiūros paslaugų kokybė, bet ir visuomenės sveikata. Kvalifikacijos kėlimas naudingas sveikatos prieţiūros darbuotojui, nes auga jo profesinė kompetencija, atsiranda papildomos galimybės karjerai, gali padidėti jo darbo atlyginimas, auga jo autoritetas. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas naudingas ir organizacijai, nes formuojamas rezervas, maţinama personalo kaita, didinamas organizacijos konkurencingumas, gerėja organizacijos įvaizdis, didėja darbo našumas.
1.3. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reglamentavimas ir organizavimas Lietuvoje ir užsienyje
Profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas ţinias, gebėjimus bei praktinius įgūdţius (7). Lietuvoje profesinės kvalifikacijos tobulinimas gydytojams yra privalomas ir kontroliuojamas. Tai reiškia, kad gydytojas privalo tobulinti savo profesinę kvalifikaciją SAM įsakymu nustatyta tvarka (12, 13) ir kas penkis metus pateikti SAM akreditavimo tarnybai dokumentus įrodančius kvalifikacijos tobulinimą (31,33).
Profesinės kvalifikacijos tobulinimosi koncepcija pasaulyje yra modifikuojama vis naujai. Vis labiau pasaulyje linkstama ne tik į profesinės kvalifikacijos tobulinimą, bet labiau į asmeninį profesinį plėtojimą ir gilinimą. Siekiama nuolatinio sveikatos prieţiūros specialistų tobulėjimo. Pagal Dr. Bernard Grewin(53):
tęstinės medicinos studijos - procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą ir siejamas su medicinine praktika;
tęstinis profesinis tobulėjimas - plati koncepcija, kuri apima ne tik tęstinį profesinį tobulėjimą, bet taip pat ir nemedicininės kompetencijos tobulėjimą pavyzdţiui, kaip vadovavimo asmeninių ir socialinių įgūdţių;
Europoje yra keletas tęstinio gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo formų. Egzistuoja dideli sveikatos sistemos skirtumai tarp Vakarų Europos, Centrinės ir Rytų
Europos šalių. Tai ţinoma atsiliepia gydytojų profesiniam statusui. Valstybinė Europos šalių politika rekomenduoja, kaip turėtų būti organizuojamas gydytojo profesinės kvalifikacijos tobulinimas.
Pagrindinis Europos gydytojų sąjungos (European Union of Medical Specialists - UEMS) interesas yra gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo klausimai. 1993 m. buvo priimta chartija tęstinėms medicinos studijoms. UEMS politika yra uţ savanorišką profesinės kvalifikacijos kėlimą, tačiau keliose Europos Sąjungos šalyse nacionaliniu lygiu ţengiami ţingsniai į privalomą gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą, kartu su licencijos perregistravimu (14). Europos akreditacijos tarybos tęstiniam medicinos mokymui (European Accreditation Council for Continuing Medical Education - EACCME) tikslas yra harmonizuoti sveikatos prieţiūros specialistų kvalifikacijos pripaţinimą Europoje (15, 24). EACCME siekia suformuluoti kvalifikacijos tobulinimo principus, nustatyti valandų skaičių ir tobulinimosi formas, bendras visoms Europos sąjungos valstybėms (16).
Europos Medicinos asociacijų ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europinio forumo (1992 m.) metu buvo suformuluotos rekomendacijos tęstinėms medicinos studijoms, kuriomis pripaţįstama, kad gydytojų, ne tik profesinė, bet ir moralinė bei etinė pareiga yra mokytis visą gyvenimą.
2002 m. įsigaliojusioje Baselio deklaracijoje (UEMS 2002)gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas apibrėţiamas, kaip turintis edukacinę reikšmę, neterminuotą, besitęsiantį gydytojų tobulėjimą ir kėlimą, ţinių pritaikymo, įgūdţių ir reikalavimų tam tikru poţiūriu jų darbiniame gyvenime (28). Profesinio tobulėjimo tikslas yra pagerinti medicinos praktikų veiklą visais aspektais.
Dr. Edwin Borman (47) išskiria tokius gydytojų motyvus mokytis: 1. asmeninė motyvacija,
2. noras pagerinti savo prieţiūrą pacientams, 3. profesinė etika,
4. darbo vietos ir socialinio statuso išsaugojimas, 5. gydytojas yra verčiamas tai daryti.
Pirmieji trys motyvai yra vadinamosios vidinės koncepcijos, kiti yra išorinės koncepcijos. Įdomu stebėti, kad gydytojai yra linkę pabrėţti vidines koncepcijas, kada yra klausiama apie dalyvavimo profesinės kvalifikacijos tobulinime motyvus, nors yra kritikos, jog ši profesija pabrėţia išorines koncepcijas.
Privalomas gydytojų kvalifikacijos tobulinimas yra diskutuotinas. Tradicinis privalomas tobulinimas uţtikrina tik gydytojų dalyvavimą tobulinimosi kursuose, bet ne tobulėjimą. Dr.
Donen (17) pateikė argumentus „uţ ir prieš― privalomą gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą.
Autorius išskyrė šiuos argumentus „už“ privalomą kvalifikacijos tobulinimą:
nuolatinis, nenutrūkstamas gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra būtinas, kad apsaugoti visuomenę;
garantuojamas kiekvieno dirbančio gydytojo dalyvavimas kvalifikacijos kėlime; kvalifikacijos kėlimą siejant su licencijos perregistravimu ar palaikymu garantuojama
atskaitomybė;
privalomas profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra pereinamoji fazė į efektingesnę profesinio atsakingumo sistemą;
yra išlaikomas profesinis tobulėjimas pagal kompetenciją;
geros kokybės kursų programos gali įtakoti efektyvią gydytojų praktiką; sumaţinama iki minimumo profesinė ir geografinė izoliacija.
Argumentai „prieš“ privalomą profesinės kvalifikacijos tobulinimą:
specialistai turėtų būti patys atsakingi uţ jų efektyvų dalyvavimą kursuose ir ţinių pritaikymą praktikoje, o ne dalyvavimą juose. Privalomas profesinės kvalifikacijos tobulinimas panaikina šią individualią atsakomybę;
privalomas ir kontroliuojamas profesinės kvalifikacijos tobulinimas uţtikrina tik lankomumą, tačiau tokia sistema negarantuoja poţiūrio, motyvacijos, naujų ţinių įsisavinimo ir jų panaudojimo praktikoje;
gydytojai verčiau pasikliaus tradicinėmis programomis, negu asmenine mokymosi atsakomybe; privalomas profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra reikalingas tik nedaugeliui neįsipareigojusių savo profesijai gydytojų, dauguma gydytojų kelia savo profesinę kvalifikaciją nepriklausomai nuo to, ar tai privaloma ar ne;
nekompetentingo gydytojo darbas nebus pagerintas. trūksta įrodymų, kad tai pagerins praktinį pritaikymą;
paskelbtos programos nėra nuoseklios ir jose gali trūkti aktualumo gydytojų poreikiams;
pasekmių gali turėti abejotinos kokybės programų paplitimas;
privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo politika yra brangi (18).
Įstatymais reglamentuotas gydytojų licencijavimas veda prie privalomo profesinės kvalifikacijos tobulinimo, tarptautiniu mastu apimdamas klinikines, profesines ir valdymo veiklas. Privalomas kvalifikacijos tobulinimas pasaulyje traktuojamas skirtingai, tačiau
dauguma pasikliauja gydytojų asmeninėmis profesinėmis nuostatomis (19). Tose šalyse, kuriose nėra privalomos sistemos dauguma gydytojų aktyviai dalyvauja savo profesinės kvalifikacijos tobulinime. Nesvarbu, kokia bebūtų šalyje gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema, vis dėl to kiekvienas gydytojas pats nusprendţia, ar dalyvauti profesinės kvalifikacijos tobulinime. Gydytojas gali pasirinkti tarp daugybės akredituotų edukacinių veiklų, kad ta atsakomybė teiktų pasitenkinimą jo darbu.
Sukuriant gana grieţtas kvalifikacijos tobulinimo taisykles, įpareigojame praktikuojančius gydytojus gauti kursų baigimo paţymėjimą, ir reikalaujame, kad jie surinktų reikiamų profesinės kvalifikacijos tobulinimo valandų skaičių, kuris pasiteisina tik tuo atveju, jei paţymėjimas siejamas su licencijos atnaujinimu ar tęstine registracija (20). Pagrindinis profesinės kvalifikacijos tikslas turėtų būti mokyti praktikuojančius gydytojus, pateikiant jiems naujausią informaciją, skatinant juos pagerinti savo prieţiūrą pacientams.
Europos gydytojų sąjunga (UEMS) grieţtai priešinasi privalomajam gydytojų kvalifikacijos tobulinimui. Kvalifikacijos tobulinimas, individualiu poţiūriu yra moralinis įsipareigojimas ar etinė prievolė, todėl gydytojų dalyvavimas kvalifikacijos kėlime turi būti remiamas, bet neprivalomas, kadangi nėra privalomosios tobulinimo sistemos naudingumo įrodymų (21).
Europos gydytojus ginantis komitetas 2001 m. atliko tyrimą, (22) siekiant išsiaiškinti, kaip gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas vykdomas Europos šalyse. Tyrimo metodas – apklausa, kurio instrumentas klausimynas, kurį sudarė 15 klausimų, susijusių su pagrindinėmis gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo valstybinės politikos rekomendacijomis. Klausimynas buvo išsiųstas 45 šalims iš kurių atsakė 28, ir kurios buvo sugrupuotos į tris grupes. Pirmoje grupėje - Vakarų Europos šalys (Vokietija, Austrija, Belgija, Danija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Airija, Švedija, Liuksemburgas, Norvegija, Šveicarija, Portugalija, Olandija ), antroje grupėje Centrinės Europos šalys (Kroatija, Bulgarija, Vengrija, Serbija, Juodkalnija, Lenkija, Rumunija, Estija, Slovakija, Jugoslavija, Slovėnija ir Izraelis) ir trečioje Rytų Europos šalys (Kazachstanas, Gruzija, Ukraina ir Uzbekistanas).
Tyrimo rezultatai parodė (23, 22), kad gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas vykdomas daugelyje šalių. Analizuojant duomenis, nustatyti (1 pav.) pagrindiniai skirtumai tarp, Vakarų Europos ir Centrinės Europos bei Rytų Europos šalių, susiję su gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reguliacija. Daugumoje Vakarų Europos šalių organizuojamas savanoriškas gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas, tuo tarpu
Centrinės ir Rytų Europos šalyse vykdomas privalomas ir kontroliuojamas kvalifikacijos tobulinimas.
1 pav. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reguliavimas Europos šalyse Šaltinis: (22) priedas
Analizuojant kiekvieną šalį atskirai, galima išskirti šalis, kuriose kvalifikacijos tobulinimas yra privalomas. Tai Prancūzija, Airija, Šveicarija, Nyderlandai. Norvegijoje – kvalifikacijos tobulinimas privalomas ir kontroliuojamas. Vokietijoje kvalifikacijos tobulinimas tapo privalomas visiems sveikatos prieţiūros specialistams nuo 2004 metų, čia gydytojo licencijos perregistruojamos kas 5 metai (25). Vakarų Europos šalių grupėje galima išskirti Jungtinę Karalystę, kurioje kvalifikacijos tobulinimas vykdomas remiantis vadovaujantis „mokymosi visą gyvenimą principu" (26), toks mokymasis padeda ţmogui keistis ir prisitaikyti visais gyvenimo laikotarpiais, suteikia ţmonėms galimybę atnaujinti ţinias, gilinti įgūdţius ir atlikti savo vaidmenį visuomenėje, šeimoje ir darbe.
Vertinant Centrinės ir Rytų Europos Šalių atsakymus pastebėta, kad savanoriškas kvalifikacijos tobulinimas yra tik 3 -jose šalyse. Tai Izraelyje, Bulgarijoje ir Estijoje. Estijoje iki 2002 m. buvo trijų kategorijų privalomoji akreditacijos sistema, uţtikrinanti profesinės kvalifikacijos lygį. Nuo kategorijos priklausė ir gydytojo atlyginimo dydis, vėliau ir galimybė uţsiimti privačia praktika. Profesinės asociacijos buvo atsakingos uţ gydytojų akreditacijos vykdymą jų profesinės kvalifikacijos tobulinimą, kuris būtinas
61,6% 27,3% 25% 38,5% 54,5% 50% 18,2% 25% 0 20 40 60 80 100 Vakarų EU šalys Centrinės EU šalys Rytų EU šalys
kiekvienam gydytojui kas 5 metai. 2002 m. akreditacijos sistema Estijoje buvo panaikinta ir šiuo metu nėra reguliuojama, nors ir stengiamasi ją plėtoti (27). Rytų ir Centrinės Europos šalių grupėse yra šalių kuriose iš viso nevykdomas kvalifikacijos tobulinimo organizavimas. Tai yra Makedonija, Serbija, Juodkalnija, Gruzija.
Vadovaujantis UEMS atlikto tyrimo rezultatais galima teigti, kad daugumoje (75 proc.) šalių egzistuoja gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo teisinė bazė: bendri sveikatos įstatymai, įstatymai gydytojams, etikos kodeksai ir Nacionalinių medicinos asociacijų taisyklės. Vakarų ir Centrinės Europos šalyse teisinė atsakomybė uţ profesinės kvalifikacijos tobulinimo organizavimą tenka Nacionalinėms medicinos asociacijoms, o Rytų Europos šalyse daugiausiai - Sveikatos apsaugos ministerijai (1 priedas). Beveik visose šalyse, dalyvavusiose tyrime yra vykdomas akreditavimo procesas. Tyrimo rezultatai parodė, jog gydytojai skiria nuo 12 iki 144 val. per metus profesinės kvalifikacijos tobulinimui. Kas antroje tyrime dalyvavusioje šalyje gydytojų kvalifikacijos tobulinimas iš dalies finansuojamas iš valstybės bendrųjų asignavimų, kitose šalyse - valstybė nefinansuoja. Priklausomai nuo valstybinės politikos bei skiriamų lėšų sveikatos prieţiūrai, gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo kompensavimo mechanizmas yra specifiškas kiekvienoje šalyje ir tai tiesiogiai įtakoja apmokėjimą uţ tobulinimo kursus (28).
Kanadoje buvo atliktas kokybinis tyrimas (30), siekiant išsiaiškinti prieţastis, kodėl šeimos gydytojai dalyvauja kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Nustatyta, kad pagrindinės prieţastys buvo turimų ţinių atnaujinimas, siekimas įsitikinti, kad jų taikomi gydymo metodai atitinka šiuolaikinius reikalavimus bei noras pabendrauti su specialistais, dėstančiais kursus. Vertinant, kuri kvalifikacijos tobulinimo forma yra efektyviausia, pastebėta, kad maţiausiai naudingos yra tradicinės paskaitos, o labiausiai efektyvūs praktiniai uţsiėmimai ir interaktyvūs mokymo būdai.
Panašūs tyrimo rezultatai buvo gauti ir atlikus tyrimą Kauno medicinos universitete. Įgyvendinant KMU Plėtros planą 2003- 2007m., vienas iš podiplominių studijų centro tikslų yra diegti nuolatinę podiplominių studijų kokybės tobulinimo ir vertinimo sistemą. Šiam tikslui pasiekti 2004 m. rugsėjo mėn. - 2005m. kovo mėn. buvo atlikta besitobulinančių (gydytojų, odontologų ir kt. sveikatos prieţiūros specialistų) KMU kursantų apklausa. Apklausos tikslas buvo ištirti kursų kokybę, kurso naudą specialistams, medţiagos išdėstymo aiškumą, dėstytojų bendravimo kultūrą ir kt. Podiplominių studijų centro duomenimis, atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma kursantų pabrėţė labai didelę dalyko naudą jų specialybei ir bendram išprūsimui, įgytas ţinias ir įgūdţius vertino labai
gerai. Taip pat respondentai teigiamai atsiliepė apie kursus, kad jiems patiko kursų organizavimas, maţos kursantų grupės, dėstytojų pateikta kurso medţiaga buvo nauja, įdomi, išsami, nuosekli, aiški, gautą informaciją buvo galima pritaikyti praktikoje, taip pat teigiamai įvertinta dėstytojų tolerancija, bendravimas, kultūra bei rūpestis. Kai kurie kursantai buvo nepatenkinti, kad dėstytojai skubotai išdėsto dalyko medţiagą, kad nebuvo pacientų vizitacijų, aptarimo, konkrečių klinikinių atvejų analizavimo, kai kurių dėstytojų poţiūris atsainus, kursų medţiaga kartojasi iš ankstesnių kursų, maţai praktikos ir kt. Kursantai pageidavo kursų temas gauti iš anksto, daugiau praktinių uţsiėmimų, gauti spausdintą paskaitų medţiagą.
Lietuvoje besitęsiant sveikatos prieţiūros sistemos reformai bei keičiantis visuomenės sveikatos poreikiams bei didėjant pacientų raštingumui, gydytojai vis daţniau pasigenda teisinių, vadybinių ir administravimo ţinių. Medicinos personalas ir pacientai gana daţnai susiduria su ţmogaus teisių paţeidimais sveikatos sistemoje, todėl ir vieniems ir kitiems nepakanka ţinių apie galiojančius įstatymus. Tai teigia ir L.Mast (45), kad reikia į kvalifikacijos tobulinimo programas integruoti ir medicinos vadybos kursus. Praėję tokius kursus gydytojai sugebėtų ne tik skaityti bet ir interpretuoti finansinių ir klinikinių rezultatų duomenis, paaiškinti ryšius tarp medicininių išlaidų ir jų padengimo, spręsti iškilusias etines problemas ir kt.
Profesinės kvalifikacijos tobulinimu siekiama pagilinti profesinei veiklai reikalingas ţinias, gebėjimus bei praktinius įgūdţius. Ypatingai svarbus tampa gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas, nuo kurio priklauso visuomenės sveikata. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas vykdomas daugelyje Europos šalių. Galima teigti, kad gydytojo profesija suprantama kaip pagrindinė etinė atsakomybė atnaujinti ţinias ir įgūdţius, tokiu būdu gerinant sveikatos prieţiūrą, kuri atitinka individualius paciento ir visuomenės interesus. Europos šalyse siekiama harmonizuoti gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo svarbą akcentuoja AECCME ir UEMS, siekdamos pagerinti medicinos praktikų veiklą visais aspektais: profesiniais (teoriniais ir praktiniais), vadybos, teisės ir kt.
Lietuvoje kaip ir daugumoje Centrinės ir Rytų Europos šalių profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra privalomas ir kontroliuojamas, taip siekiama uţtikrinti geriausią medicininę prieţiūrą pacientui. Europos gydytojų sąjunga, mokslininkai savo dokumentuose, straipsniuose akcentuoja savanorišką kvalifikacijos tobulinimą. Kritikuodami privalomą kvalifikacijos tobulinimą pabrėţia, kad privalomas kvalifikacijos tobulinimas uţtikrina tik dalyvavimą kursuose, o ne gydytojų profesinį tobulėjimą. Atlikti tyrimai Europoje parodė
didelį skaičių šalių, kuriose kvalifikacijos tobulinimas yra privalomas ir kontroliuojamas, tačiau sunku paaiškinti prieţastį, kodėl jis yra reglamentuojamas įvairiais įstatymais ir taisyklėmis. Tikriausiai, prieţastys yra specifinėse kultūros ir ekonominėse aplinkybėse. Nėra jokios abejonės, kad etinė pareiga turėtų būti predisponuojanti taisyklė kiekvieno gydytojo dalyvavimui profesinės kvalifikacijos tobulinime.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos analizė
Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema įvertinta atlikus įstatymų, teisės aktų, reglamentuojančių kvalifikacijos tobulinimą, ataskaitų, finansinių ir kt. dokumentų, statistinių duomenų analizę. Atlikta analizė leido įvertinti profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos pokyčius, teisinius ir finansavimo aspektus, pateikti gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo, kursų valdymo ir administravimo ypatumus.
2.2. Gydytojų apklausos organizavimas
Siekiant ištirti gydytojų nuomonę ir poţiūrį apie Lietuvos profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos ypatumus, sveikatos prieţiūros įstaigų administracijų įtaką profesinės kvalifikacijos tobulinimui, kieno iniciatyva ir kokie motyvaciniai veiksniai įtakoja gydytojus kelti savo kvalifikaciją bei kvalifikacijos tobulinimo kursų kokybę KMU, tobulinimo galimybes, informacinių sistemų naudojimą kursų administravime, buvo pasirinktas empirinis tyrimo metodas – apklausa, kurios instrumentas – anketa. Buvo sudaryta originali 27 klausimų anoniminė anketa (2 priedas). Apibendrinus anketoje pateiktus klausimus, galima išskirti šias klausimų grupes: demografiniai ir socialiniai duomenys, esamos gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos vertinimas, pasitenkinimas esamomis galimybėmis tobulinti profesinę kvalifikaciją, gydytojų iniciatyvą ir motyvacinius veiksnius kelti profesinę kvalifikaciją. Buvo apklausti visi gydytojai atvykę tobulintis į valstybės kompensuojamus kursus KMU 2007m. rugsėjo-gruodţio mėnesiais. Gydytojams buvo išdalintos 412 anketos, uţpildytos 384. Atsako daţnis – 93 proc. Prieš pradedant pagrindinį tyrimą, siekiant įvertinti ar sudarytos anketos klausimai yra respondentams suprantami, buvo atliktas bandomasis tyrimas KMU Podiplominių studijų centre 2007m. rugsėjo 3-14d., buvo uţpildytos 24 anketos. Įvertinus pildymo tikslumą ir pakoregavus anketos vieną klausimą, padaryta išvada, kad klausimynas yra tinkamas pagrindiniam tyrimui. Bandomojo tyrimo duomenys vėliau buvo įtraukti į pagrindinio tyrimo apimtį. Tiriamiesiems buvo dalinamos anketos paskutinę kursų dieną. Anketas padalino klinikos, kurioje vyko tobulinimosi kursas, studijų administratoriai. Studijų administratoriams buvo paaiškinta, kaip klausimynas turi būti pildomas ir kaip reiktų organizuoti apklausą, kad kiekvienas gydytojas, neabejodamas dėl savo anonimiškumo, atsakytų į anketos klausimus nuoširdţiai. Tyrimo metu paţeidimų nepastebėta. Apklausos vykdymui gautas KMU Bioetikos centro leidimas ( 3 priedas ).
2.3. Statistinė duomenų analizė
Respondentų atsakymų į anketos klausimus statistinė analizė atlikta naudojantis statistine programa SPSS 13.0 for Windows. Atsakymų nepriklausomumo hipotezės tikrintos naudojant Chi kvadrato (χ2) kriterijų. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai paklaidos tikimybė (p)<0,05. Prognozavimui pagal atsakymus į anketos klausimus naudota daugiaveiksmė logistinė regresinė analizė. Prognozei įvertinti buvo naudojamas galimybių santykis (GS). Sudarant GS pasikliautinąjį intervalą (PI), buvo pasirinktas 95 proc. pasikliautinumo lygmuo.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema Lietuvoje
Lietuvoje asmens sveikatos prieţiūros paslaugas pacientams privalo teikti tik tinkamai tam pasirengę specialistai, kurių kvalifikacija atitinka Lietuvos ir Europos Sąjungos reikalavimus. Mediko kvalifikaciją ir jos tobulinimą rodo galiojanti atitinkamos specialybės praktikos licencija (tam tikrais atvejais ir atitinkamų paslaugų sertifikatas). Profesionalūs sveikatos darbuotojai turi būti rengiami, atsiţvelgiant į visuomenės sveikatos reikmes. Mokymosi aplinką turi sudaryti visi padaliniai, kur teikiama sveikatos pagalba. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas yra neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas ţinias, gebėjimus bei praktinius įgūdţius (7, 10, 11). Gydytojų profesinės kvalifikacijos kėlimą įpareigoja Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnis, kuriame nurodoma, kad gydytojų profesinė pareiga - tobulintis pagal savo profesiją (31). Lietuvoje profesinės kvalifikacijos tobulinimas gydytojams yra privalomas ir kontroliuojamas. Tai reiškia, kad gydytojas privalo tobulinti savo profesinę kvalifikaciją Sveikatos apsaugos ministro įsakymais nustatyta tvarka (12,13) ir kas penkis metus pateikti Valstybinei asmens sveikatos prieţiūros veiklai tarnybai (toliau - VASPVT) prie SAM dokumentus įrodančius kvalifikacijos tobulinimą. Gydytojų profesinės kvalifikacijos privalomojo tobulinimo trukmė nuo 2007 m. yra 120 val. per penkis metus (vidutiniškai 24 val. kasmet). Kvalifikacijos kėlimo principus, reikalavimus, kompensavimo galimybes nustato sveikatos apsaugos ministro 2002-03-18 įsakymas Nr. 132 ―Dėl sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos‖. Lietuvoje įteisintos įvairios profesinio tobulinimosi formos: kursai, staţuotės, paskaitos, pranešimai, publikacijos mokslo ţurnaluose ir leidiniuose, mokslo leidinio, kuris indeksuojamas prestiţinėse duomenų bazėse (ISI, Index Medicus/MEDLINE), ar mokslo leidinio, kuris įtrauktas į Lietuvos mokslo ir studijų departamento patvirtintą leidinių sąrašą, metinė prenumerata, mokslinės-praktinės konferencijos, seminarai, tarptautiniai suvaţiavimai, studijos (12). Uţskaitomų formų tobulinimas vertinamas valandomis taip, kaip įvardinta Sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkoje. Paţymėjime, patvirtinančiame tobulinimąsi, turi būti nurodyta: paţymėjimą išdavusi institucija, paţymėjimo registracijos numeris, paţymėjimą gavusio asmens vardas, pavardė, renginio (kursų, staţuotės, konferencijos) data, tema, valandų skaičius, kokias kvalifikacijas turintiems asmenims renginys skirtas. Paţymėjimas turi būti pasirašytas jį išdavusios institucijos vadovo
bei patvirtintas institucijos spaudu. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas švietimo institucijos organizuojamuose tobulinimosi kursuose turi sudaryti ne maţiau kaip 60 procentų privalomojo įgytos profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmės. Tobulinimo formos ir jų trukmės kitose, su profesine kvalifikacija susijusiose srityse, uţskaitomos ir vertinamos kaip 1/3 valandų, nurodytų tobulinimąsi patvirtinančiame dokumente. Gydytojai, kurie verčiasi siaura medicinos praktika (38) savo teorines ţinias ir praktinius įgūdţius privalo atnaujinti ne maţiau, kaip 80 val. per penkerius metus, dokumentų apie papildomą tobulinimą VASPVT pateikti nereikia. Šiuo atveju atsakomybė uţ kvalifikacijos kėlimą atitenka specialistui.
3.1.1. Gydytojų licencijavimo tvarka
Sveikatos prieţiūros specialistai Lietuvos Respublikoje gali praktikuoti tik pagal įgytą specialybę ir turintys galiojančią licenciją (31,32). Medicinos praktikos licencijų išdavimą reglamentuoja LR Medicinos praktikos įstatymas (31). Licencijuojant pagal pareiškėjo pateiktą paraišką ir licencijavimo dokumentus vertinama, ar įvykdytos teisės aktais nustatytos licencijų išdavimo sąlygos.
Lietuvoje galima išskirti du visuotinus medicinos praktikos licencijavimo etapus:
1. Nuo 1998m. liepos 1d. iki 2004m. birţelio 9d., kai įsigaliojo Sveikatos apsaugos ministro 2004m. geguţės 27d. įsakymas Nr. V-396 „Dėl medicinos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo (33, 34).
2. Nuo 2004m. birţelio 9d.
Pagrindinės licencijų išdavimo sąlygos:
baigta rezidentūra ir įgyta profesinė kvalifikacija; darbas pagal profesinę kvalifikaciją;
nuolatinis profesinės kvalifikacijos tobulinimas teisės aktų nustatyta tvarka.
Papildomos licencijų išdavimo sąlygos:
teisė gyventi ir dirbti Lietuvoje;
darbingumas, valstybinės kalbos mokėjimas.
I etapas II etapas Licencijų rūšys - pirminės medicinos praktikos; - specializuotos medicinos praktikos; - išduodami sertifikatai;
Išduodamos tik medicinos praktikos licencijos
Licencijų išdavimas
atsiţvelgiant į asmens sveikatos
prieţiūros specialybių ir
subspecialybių sąrašą;
pagal įgytą gydytojo
profesinę kvalifikaciją
Licencijos paskirtis
Išduota specializuotos medicinos praktikos subspecialybės licencija penkerių metų laikotarpiui leidţia gydytojui uţsiimti medicinos
praktika pagal pagrindinę
specialybę;
Medicinos praktikai pagal
kiekvieną profesinę
kvalifikaciją reikia atskiros licencijos;
Licencijos galiojimas
Pirminės specializuotos
medicinos praktikos licencijos
išduodamos penkerių metų
laikotarpiui, po to jos turi būti perregistruojamos.
Medicinos praktikos
licencijos išduodamos
neterminuotam laikui.
Gydytojas privalo laikytis licencijuojamos veiklos sąlygų. Licencijuojamos veiklos prieţiūra vykdoma kas penkeri metai.
Licencijas išduodanti institucija
Sveikatos apsaugos ministerija
Valstybinė akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Pirmuoju licencijavimo etapu išduotų licencijų perregistravimas vykdytas nuo 2003m. liepos 1 d. iki 2004m. birţelio 9d. Licencijos perregistruotos 5 metų laikotarpiui pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Perregistruojant licenciją, pagal pareiškėjo pateiktą paraišką ir licencijavimo dokumentus vertina, ar licencijos galiojimo laikotarpiu licencijos turėtojas laikėsi medicinos praktikos, kaip licencijuojamos veiklos, sąlygų.
Nuo 2004m. birţelio 9d. medicinos praktikos licencijos pradėtos išduoti vadovaujantis naujos redakcijos Medicinos praktikos įstatymo lydimaisiais teisės aktais. Pagrindinės licencijuojamos veiklos sąlygos:
1. Teisėtai praktikuoti pagal profesinę kvalifikaciją (ne maţiau kaip 3 metus per 5 licencijos galiojimo metus);
2. Pakankamai tobulinti profesinę kvalifikaciją.
Medicinos praktikos teisėtumą nustato Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas (31) ir Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatymas (37). Juose nurodoma, kad gydytojas turi teisę teikti paslaugas tik turėdamas atitinkamą medicinos praktikos licenciją ir šias paslaugas gali teikti tik įstaigoje, turinčioje teisę teikti tik atitinkamas asmens sveikatos prieţiūros paslaugas.
Pirmajame licencijavimo etape Lietuvos gydytojai privalėjo perregistruoti licencijas kas penkeri metai. Licencijos išdavimo ar perregistravimo procedūra Valstybinėje akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyboje (VASPVT) paprastai uţtrukdavo iki dviejų mėnesių. Antrajame licencijavimo etape, įsigaliojus naujiems teisės aktams, gydytojams nebereikia kas penkerius metus, skaičiuojant nuo licencijos išdavimo datos, vykti perregistruoti savo licencijų. Nuo šiol kiekvienas gydytojas privalo tarnybai atsiųsti dokumentus, patvirtinančius, kad ne maţiau kaip 3 metus pastarųjų metų laikotarpiu dirbo pagal licencijoje nurodytą profesinę kvalifikaciją ir tobulino savo kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos SAM 2007 metų ataskaitos duomenimis (36), vienas iš programos tikslų yra uţtikrinti asmens sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą, saugą ir kokybę. Šiam tikslui pasiekti vienas iš uţdavinių yra uţtikrinti, kad medicinos paslaugas pacientams teiktų tik kvalifikuoti specialistai, organizuojant ir vykdant privalomą asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencijavimą ir sertifikavimą. Šiuo uţdaviniu siekta, kad medicinos paslaugas pacientams teiktų kvalifikuoti, teorines ţinias ir praktinius įgūdţius nuolat tobulinantys sveikatos prieţiūros specialistai. Tai garantuojama vykdant privalomą asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencijavimą. Vykdant šį uţdavinį, priimtos, registruotos, formuotos, vertintos, teiktos atitinkamoms komisijoms svarstyti asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencijavimo dokumentų bylos, rengta ir techniškai aptarnauta nuolatiniai asmens
sveikatos prieţiūros specialistų licencijavimo komisijų posėdţiai, tvarkyti ir administruoti asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencijų registrai: gydytojų medicinos praktikos licencijų registras papildytas 26 934 licencijavimo ir sertifikavimo dokumentų bylų duomenimis. Įvertintos 1455 medicinos praktikos ir 2044 slaugos praktikos, licencijos bei 345 sertifikatai. Įgyvendinant asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencinių sąlygų laikymosi prieţiūrą, buvo įvertinta 21821 sveikatos prieţiūros specialistų pateikta paraiška ir atitinkami patvirtinamieji licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi dokumentai.
Asmens sveikatos prieţiūros specialistų licencijų registrų duomenų bazėse esamų duomenų pagrindu rengtos ir spausdintos 15069 licencijos , parengti 3367 informaciniai raštai sveikatos prieţiūros specialistų licencijavimo klausimais.
Lietuvoje gydytojo profesija yra reglamentuojama įvairiais teisės aktais. Gydytojas turi teisę teikti paslaugas tik turėdamas atitinkamą medicinos praktikos licenciją ir šias paslaugas teikti gali tik įstaigose, turinčiose teisę teikti atitinkamas asmens sveikatos prieţiūros paslaugas.
3.1.2. Kvalifikacijos tobulinimo finansavimo analizė
Ne maţiau kaip 80 procentų valstybės biudţeto lėšų, gaunamų specialistų tobulinimui, Sveikatos apsaugos ministerija skiria formaliojo švietimo institucijoms, t.y. Kauno medicinos ir Vilniaus universitetams. Lėšos proporcingai paskirstomos pagal konkrečios kvalifikacijos asmenų, dirbančių Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priskiriamose ir licencijas sveikatos prieţiūrai turinčiose įstaigose, skaičių, atsiţvelgiant į su Lietuvos profesinėmis specialistų organizacijomis suderintus ir švietimo institucijų pateiktus specialistų sąrašus bei pasirašytas specialistų tobulinimo sutartis. Formaliojo švietimo institucijos ir Lietuvos profesinės specialistų organizacijos planuoja ir organizuoja specialistų tobulinimą taip, kad visiems specialistams būtų suteikta lygi galimybė (skiriama lėšų ir sudarytos sąlygos) tobulinti profesinę kvalifikaciją. Vienam asmeniui iš valstybės biudţeto skiriama vienoda procentinė dalis lėšų, nepaisant turimų licencijų ar kitų specialisto praktikai būtinų dokumentų skaičiaus.―
2 lentelė. SAM skirtos lėšos tobulinimui 2004-2007m.
2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m.
VU 900.000 Lt 728.772 Lt 874.771 Lt 586.042 Lt
KMU 533.000 Lt 704.200 Lt 838.213 Lt 676.907 Lt
IŠ VISO: 2.131.700 Lt 2.118.772 Lt 1.713.000 Lt 1.855.000 Lt
Šaltinis: SAM Sveikatos prieţiūros išteklių valdymo skyrius.
Likusią valstybės biudţeto lėšų dalį (iki 20 procentų) (12) SAM gali skirti tiksliniam specialistų tobulinimui, atsiţvelgdama į strateginius sveikatos sektoriaus pasikeitimus, į specialistų profesinių sąjungų ir specialybės draugijų motyvuotus siūlymus, siekdama paspartinti sveikatos apsaugos reformą, atsiţvelgdama į kylančius sveikatos prieţiūros personalo planavimo ir jo kompetencijos klausimus, siekdama pagerinti atskiros sveikatos prieţiūros srities specialistų teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, atsiţvelgdama į sparčius medicinos technologijų pasikeitimus, vykdydama Europos Sąjungos teisės reikalavimus.
Ministerija, siekdama patenkinti specialistų tobulinimosi poreikius bei atsiţvelgdama į valstybės biudţeto skiriamas lėšas, specialistui kas penkerius metus (licencijos ar kito specialisto profesinei veiklai būtino dokumento išdavimo bei privalomo pranešimo apie tobulinimąsi laikotarpiu) apmoka profesinės kvalifikacijos privalomąjį tobulinimąsi švietimo institucijos organizuojamuose specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Kitą dalį apmoka sveikatos prieţiūros ar farmacijos įstaiga, įstaigos steigėjas arba pats specialistas.
Sveikatos prieţiūros ar farmacijos įstaigos, įmonės, planuodamos kitų metų biudţetą, atsiţvelgdamos į specialistų tobulinimosi poreikį, numato lėšas specialistų tobulinimuisi (rekomenduojama ne maţiau kaip vieną procentą įstaigos darbo uţmokesčio fondo). Vidutinį darbo uţmokestį moka ir komandiruotės išlaidas padengia įstaiga, siunčianti specialistą tobulintis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Nuo 2007m. įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo bei jo finansavimo tvarkos nauja redakcija (39). Pakeistas gydytojų ir farmacijos specialistų privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo per penkerius metus valandų skaičius. Nuo
2007 m. sausio 1 d. privalomųjų profesinės kvalifikacijos tobulinimo valandų skaičius gydytojams sumaţėjo nuo 200 iki 120 valandų, o farmacijos specialistams – nuo 180 iki 120 valandų per penkerius metus.
3 lentelė. Privalomo tobulinimo trukmės ir kompensavimo skirtumai
Iki 2007m. Nuo 2007m.
Bendra privalomojo tobulinimo trukmė
200 val.; 120 val.
Kursai/straipsniai 120val. 72 val.
Kursų kompensavimas (5 metų laikotarpyje)
Iki 75 proc. kompensuojama
specialistams dirbantiems
valstybės, savivaldybių sveikatos prieţiūros ar farmacijos įstaigose.
100 proc. kursų bazinės
kainos visiems
specialistams, turintiems galiojančią licenciją.
Pasikeitus finansavimo mechanizmui, gydytojams dirbantiems privačiose gydymo įstaigose atsirado galimybė tobulintis uţ valstybės lėšas. Kvalifikacijos tobulinimo išlaidos kursuose kompensuojamos kiekvienam gydytojui asmeniškai pervedant lėšas kursus organizavusiai švietimo įstaigai. Tokiu būdu siekiama uţtikrinti valstybės kompensuojamų kursų paskirstymo skaidrumą. Pasikeitus privalomų valandų skaičiui iš specialisto reikalaujama dvigubai maţesnės tobulinimosi trukmės, o valstybė tuo tarpu sutaupo lėšų. Nors skirtumas neatrodo labai didelis, tačiau įvertinus infliaciją ir dėstytojų atlyginimų didėjimą, skirtumas yra pakankamai didelis. Taigi, valstybė sutaupo lėšas, tačiau kyla klausimas, ar tai yra naudinga sveikatos prieţiūros specialistui.
3.1.3. Profesinės kvalifikacijos tobulinimo išlaidų analizė Kauno medicinos universitete
Atvejo analizei buvo pasirinktas Kauno medicinos universiteto Podiplominių studijų centras, kuris organizavo profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus sveikatos prieţiūros specialistams, kuriems buvo kompensuotos profesinės kvalifikacijos tobulinimo išlaidos KMU 2007 metais. Pagal LR SAM įsakymus „Dėl sveikatos prieţiūros specialistų, kuriems tobulinimosi Kauno medicinos universitete išlaidos kompensuojamos valstybės biudţeto lėšomis, sąrašo patvirtinimo― 2007m. birţelio 29d. Nr.V-551 ir 2007m. spalio 16 Nr. V-834. Kauno medicinos universitetui buvo skirta 676907 Lt.
