KAUNO APSKRITIES ŠEIMOS GYDYTOJŲ KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO POREIKIO ĮVERTINIMAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra

Dovilė Čepukaitytė

KAUNO APSKRITIES ŠEIMOS GYDYTOJŲ

KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO POREIKIO ĮVERTINIMAS

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė _________ dr. S. Kaselienė (parašas)

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

KAUNO APSKRITIES ŠEIMOS GYDYTOJŲ KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO POREIKIO ĮVERTINIMAS

Dovilė Čepukaitytė

Mokslinė vadovė dr. S. Kaselienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 64 p.

Darbo tikslas – įvertinti Kauno apskrities šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją.

Uždaviniai. 1. Nustatyti šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas. 2. Įvertinti šeimos gydytojų nuomonę apie kvalifikacijos tobulinimo poreikį. 3. Palyginti baigusiųjų šeimos gydytojų rezidentūrą ir persikvalifikavusių šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją.

Metodika. Tyrimo metu apklausėme 215 šeimos gydytojų (atsako dažnis 72,0 proc.), dirbančių Kauno apskrities PSPC, poliklinikose, ambulatorijose bei privačiose klinikose. Statistinę duomenų analizę atlikome naudojant SPSS statistinį paketą (15.0 versija). Hipotezės apie požymių priklausomybę buvo tikrinamos naudojant z, t ir chi kvadrato (χ2

) kriterijus bei Spearmano koreliacijos koeficientą (r). Rodikliai buvo standartizuoti pagal amžių tiesioginės standartizacijos metodu.

Rezultatai. Didžioji dalis šeimos gydytojų visose septyniolikoje ligų sričių, pateiktų MN 14:2005 medicinos normoje, savo kompetencijas diagnozuoti ir gydyti ligas vertino kaip pakankamas (nuo 66 iki 93 proc.). Dauguma respondentų taip pat teigė, kad jų kompetencijos yra pakankamos ir bendrųjų rizikos veiksnių mažinimo, sveikos gyvensenos principų, profesinių, užkrečiamųjų bei onkologinių ligų profilaktikos srityse (nuo 49 iki 90 proc.). Respondentų požiūris į savo kompetencijas skyrėsi pagal amžių, stažą, pagal tai, iš kokios specialybės jie persikvalifikavo ir, ar prižiūri nėščiąsias ir vaikus (p<0,05). Šeimos gydytojai dažniausiai atsakė, kad jaučia poreikį tobulinti savo kvalifikaciją sveikos gyvensenos, nėščiųjų priežiūros, kūdikių priežiūros, akušerinių ir ginekologinių bei vaikų ligų srityse, mažiausiai – virškinimo, kvėpavimo sistemų bei inkstų ir šlapimo takų ligų srityse. Net 85,9 proc. šeimos gydytojų nurodė, jog gydytojo profesinės kvalifikacijos privalomojo tobulinimo trukmė licencijai pratęsti yra pakankama, visgi net 77,6 proc. respondentų pažymėjo, jog jie tobulinasi papildomai. Baigę šeimos gydytojo rezidentūrą respondentai, dažniau nei persikvalifikavę iš kitų specialybių šeimos gydytojai, nurodė, kad jų kompetencijos

diagnozuojant ir gydant įvairias ligas bei sveikos gyvensenos principų ir onkologinių ligų profilaktikos srityse yra pakankamos (p<0,05). Persikvalifikavę gydytojai statistiškai reikšmingai dažniau nei baigę šeimos gydytojo rezidentūrą teigė, kad jaučia poreikį tobulinti savo kvalifikaciją ir tobulinasi papildomai.

Išvados. Didžioji dalis šeimos gydytojų savo kompetencijas diagnozuoti ir gydyti įvairias ligas vertino kaip pakankamas. Dažniausiai buvo jaučiamas poreikis tobulintis sveikos gyvensenos, nėščiųjų ir kūdikių priežiūros, akušerinių ir ginekologinių bei vaikų ligų srityse. Persikvalifikavę į šeimos gydytojo specialybę rečiau vertino savo kompetencijas kaip pakankamas ir dažniau jautė poreikį tobulinti savo kvalifikaciją, negu baigę šeimos gydytojo rezidentūrą.

SUMMARY

Management of Public Health

ASSESSMENT OF FAMILY PHYSICIANS OF KAUNAS DISTRICT NEED OF IMPROVEMENT OF QUALIFICATION

Dovile Čepukaitytė

Supervisor, Dr. S. Kaselienė

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas. Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2012. 64 p.

Aim of the study – To assess Kaunas district family physicians views about their competencies and need to improve their qualification.

Objectives. 1. Identify the family physicians views about their competencies. 2. To assess family physicians views about their qualification improvement need. 3. To compare family physicians who completed residency and retrained family physicians views about their competencies and need to improve their qualification.

Methods. The study involved 215 family physicians (response rate 72.0 percent) working in Kaunas district primary health care centers, health centers, dispensaries and private clinics. The statistical analysis was performed using the SPSS statistical package (version 15.0). The hypotheses that the features are related were tested using z, t and chi-squared (χ2) criteria and the Spearman correlation coefficient (r). The indicators were standardised by age using direct standardisation method.

Results. The majority of family physicians in all seventeen areas of different diseases, interviewed in medical norm MN 14:2005, their competence to diagnose and treat diseases evaluated as sufficient (from 66 to 93 percent). Most respondents also said that their competence is sufficient in general reduction of risk factors, healthy lifestyle principles, occupational, infectious and oncological diseases prevention areas (from 49 to 90 percent). Respondents evaluation of their competence varied according to age, seniority, according to the kind of specialty they are retrained and if they are supervising pregnant women and children (p<0.05). Family physicians often felt the need to improve their qualification in the fields of healthy lifestyles, prenatal care, infant care, obstetric and gynecological, and pediatric diseases fields, at least – in the fields of the digestive, respiratory and renal and urinary tract diseases. Even 85.9 percent of family physicians stated that the doctor’s professional obligatory development period to retain the license is sufficient, however, even 77.6 percent respondents indicated that they were undertaking further professional development on their own time. Family residency graduate physicians stated they felt

significantly more competent in diagnostics and treatment of various diseases, principles of healthy living as well as, cancer prevention compare to retrained physicians from other professions (p<0.05). Retrained physicians significantly more often than family physician residency graduates said they felt the need to improve their qualification and attend extra. Conclusions. The majority of family physicians felt sufficient about their competence to diagnose and treat various diseases. Mostly the need of improvement was required in the fields of healthy lifestyle, prenatal and infant care, obstetric and gynecological and children’s diseases. Retrained to family physicians more rare assess their competencies as sufficient and more often felt the need to improve their qualification than family residency graduate physicians.

TURINYS

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1.Pirminės sveikatos priežiūros sistemos reforma Lietuvoje ir užsienyje ... 11

1.2.Šeimos gydytojo institucijos samprata ... 16

1.3.Šeimos gydytojų kompetencija ... 18

1.4.Šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas ... 23

2. TYRIMO METODIKA ... 26

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29

3.1.Respondentų charakteristika ... 30

3.2.Šeimos gydytojų nuomonė apie savo kompetencijas ... 33

3.3.Šeimos gydytojų nuomonė apie kvalifikacijos tobulinimo poreikį ... 39

3.4.Baigusiųjų šeimos gydytojų rezidentūrą ir persikvalifikavusių šeimos gydytojų nuomonė apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją ... 48

IŠVADOS ... 56

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

LITERATŪRA ... 58

PRIEDAI ... 64

1 priedas. Apklausos anketa ... 64

SANTRUMPOS

BPG – bendrosios praktikos gydytojas. LGS – Lietuvos gydytojų sąjunga. PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija. PSP – pirminė sveikatos priežiūra. SAM – Sveikatos apsaugos ministerija.

ĮVADAS

Lietuvoje bendrosios praktikos gydytojo specialybė (dabar šeimos gydytojo) buvo įvesta atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, kur šeimos gydytojas yra kaip patarėjas, koordinatorius, padedantis orientuotis sveikatos sistemoje, konsultuojantis elementariais sveikatos klausimais, stebintis lėtinių ligų eigą bei padedantis surasti reikalingą specialistą [1]. Šeimos gydytojų pareiga rūpintis prie pirminių asmens sveikatos priežiūros įstaigų prisiregistravusių gyventojų ligų profilaktika ir gydymu [2]. Taigi šeimos gydytojų vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje yra vienas svarbiausių, padedančių savo turimų kompetencijų ir gebėjimų dėka spręsti pacientų sveikatos problemas pirminėje grandyje bei reguliuojančių pacientų srautus aukštesnio lygio sveikatos priežiūros paslaugoms gauti.

Nuolatos atsinaujinanti klinikinė aplinka reikalauja, kad sveikatos priežiūros sistemoje dirbantys specialistai reguliariai atnaujintų savo žinias ir įgūdžius, o pacientai tikisi sveikatos priežiūrą gauti iš kompetentingų bei nuolat savo žinias tobulinančių sveikatos priežiūros specialistų. Sveikatos priežiūros specialistai kompetenciją dažniausiai įvardina kaip „įprastą ir protingą naudojimą komunikacijos, žinių, techninių įgūdžių, klinikinio samprotavimo, emocijų, vertybių kasdieninėje praktikoje asmens ir bendruomenės labui“ [3].

Aukšta šeimos gydytojų kompetencija yra svarbiausias veiksnys teikiant veiksmingą ir efektyvią sveikatos priežiūros pagalbą šeimos medicinos srityje, nepriklausomai nuo sveikatos sistemos organizacinės struktūros ar finansinės situacijos pokyčių. Manoma, kad plati ir į žmones orientuota pirminės sveikatos priežiūros veikla reikalauja aukštos šeimos gydytojų kompetencijos, daugiausia sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos srityse. Šeimos gydytojo gebėjimas įvairiuose lygmenyse stiprinti sveikatą ir dalyvauti ligų profilaktikoje teigiamai veikia visuomenės sveikatą, mažina išlaidas sveikatos priežiūros sistemai. Dėl šių priežasčių didėja poreikis ne tik vystyti šias kompetencijas, bet ir suvienodinti jas, kad sumažėtų skirtumai tarp sveikatos priežiūros sistemų Europoje [4].

Vykstant sveikatos priežiūros reformai Lietuvoje, pakito ir šeimos gydytojo vaidmuo, praplečiant gydytojo kompetencijos ribas. 2005 m. buvo priimta šeimos gydytojo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę nustatanti nauja medicinos norma, pakeitusi MN 14:1996 „Bendrosios praktikos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ bei MN 14:1999 „Bendrosios praktikos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [2]. Šiuo metu Lietuvoje šeimos gydytojai pirmines

asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikia daugiau kaip 70 proc. gyventojų, nepriklausomai nuo jų amžiaus [5].

2011 m. Amerikos šeimos gydytojų žurnale publikuotame straipsnyje teigiama, kad naujasis medicinos modelis, kuomet šeimos gydytojui priskiriama „visa pintinė“ sveikatos priežiūros paslaugų, yra gana didelės apimties ir tai gali daryti skirtingą įtaką pacientams [6]. Visgi, šeimos gydytojai ruošiami teikti plačiausios apimties sveikatos priežiūros paslaugas ir ta apimtis nuolatos kinta [7]. 2006-2008 m. atlikta gydytojų apklausa parodė, kad pereinamuoju laikotarpiu mažiau nei 40 proc. Amerikos šeimos gydytojų teikė daugiau nei pusę jiems priskirtų teikti paslaugų. 58,4 proc. teigė prižiūrintys naujagimius, 73,4 proc. šeimos gydytojų nurodė teikiantys pediatro paslaugas, 55,3 proc. – ginekologines paslaugas ir tik 14,1 proc. – prižiūri nėščiąsias [6].

Ligonių kasų tyrimai rodo, kad Lietuvoje šeimos gydytojai taip pat nepakankamai gerai atlieka ,,vartininko“ funkciją, nes kai kuriose įstaigose gydytojai specialistai suteikia net iki 2/3 šeimos gydytojo normoje patvirtintų paslaugų [8].Tad, kodėlLietuvos šeimos gydytojai teikia ne visas paslaugas, numatytas teikti pagal jų kompetencijas? Galbūt tai lemia laiko trūkumas, platesnės ir tinkamos informacijos ar ilgesnės praktikos stoka.

Taigi, įvairių tyrimų dėka gaunama informacija apie klinikines problemas bei procesus, vykstančius sveikatos priežiūroje, padeda pamatyti, kaip atrodo šeimos gydytojų praktika, ir yra būtina šios specialybės efektyviam ir veiksmingam vystymuisi [9].

Iki šiol Lietuvoje buvo atlikti tyrimai apie šeimos gydytojų vaidmens pokyčius sveikatos priežiūros reformos eigoje. Tačiau tokių tyrimų, kuriuose būtų pateikta gydytojų nuomonė apie savo kompetencijas profilaktikos srityje, diagnozuojant, gydant ligas bei poreikį tobulintis, atlikta nebuvo, todėl ir nusprendėme atlikti tyrimą būtent šioje srityje. Šio tyrimo metu gauti duomenys yra svarbūs siekiant parodyti, kaip Kauno apskrities šeimos gydytojai vertina savo kompetencijas ligų diagnostikoje, gydyme bei profilaktikoje ir, ar juos tenkina dabartinis šeimos gydytojų tobulinimas.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Įvertinti Kauno apskrities šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją.

Uždaviniai

1. Nustatyti šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas.

2. Įvertinti šeimos gydytojų nuomonę apie kvalifikacijos tobulinimo poreikį.

3. Palyginti baigusiųjų šeimos gydytojų rezidentūrą ir persikvalifikavusių šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pirminės sveikatos priežiūros sistemos reforma Lietuvoje ir užsienyje

Pagal Pasaulinę sveikatos ogranizaciją (PSO), pirminė sveikatos priežiūra (PSP) – būtiniausia sveikatos priežiūros grandis, visuotinai prieinama atskiriems individams ir šeimoms, jiems patiems dalyvaujant procese priimtina forma ir už paslaugas mokant tiek, kiek bendruomenė ar šalis gali sau leisti mokėti [10].

PSP laikoma prioritetine, nes jai tenka susidurti ir išspręsti daugumą asmens sveikatos problemų, kurioms nereikalingas aušktesnės kvalifikacijos gydytojas specialistas. PSO programoje „Sveikata visiems XXI amžiuje“ teigiama, kad PSP grandies darbą reikia organizuoti taip, kad būtų gerinamas prieinamumas bei įgyvendinti šeimos gydytojo kaip „sveikatos sistemos vartininko“ („Gate – keeper“) funkciją [11].

Nuolatos į priekį žengiantis mokslas, kultūra ir naujos technologijos pakeitė medicinos mokslą, praktiką bei pačią sveikatos priežiūros sistemą. Naujų technologijų dėka buvo sukurti nauji diagnostikos ir gydymo būdai. Naujoms technologijoms įsigyti ir specialistams parengti reikėjo didelių investicijų, o vėliau ir daug lėšų jiems išlaikyti, todėl sveikatos priežiūros paslaugos tapo labai brangios. Šioje vietoje ir atsirado šeimos medicinos grandis, kuri gali organizuoti ir koordinuoti paciento sveikatos priežiūrą, reguliuoti aukštesnio lygio sveikatos paslaugų poreikį bei tikslingumą, būtų orientuota į pacientą bei jo sveikatos išsaugojimą ir tuo pačiu nebrangi [10].

Atlikus trisdešimties metų laikotarpio apžvalgą, apie pirminės sveikatos priežiūros reformos įtaką mažoms ir vidutines pajamas gaunančioms šalims, 2010 m. Amerikos autorių straipsnyje teigiama, kad pirminės sveikatos priežiūros dėka pasiekta gerų rezultatų: sveikatos priežiūros paslaugos tapo labiau prieinamesnės, sumažėjo vaikų mirtingumas [12]. Šalys, kuriose yra gerai išvystyta ir stipri pirminės sveikatos priežiūros grandis, pasižymi geresne gyventojų sveikata, mažesniais skirtumais, susijusiais su sveikata, ir mažesnėmis išlaidomis sveikatos priežiūrai [13].

Taigi, apie būtinybę keisti bei plėtoti sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje prabilta jau 1988 m. Paveldėtą sveikatos priežiūros sistemą sudarė valstybės finansuojamos ir jai priklausančios sveikatos priežiūros įstaigos. Egzistavo sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) valdoma įstaigų sistema, kurią sudarė „gydymo ir profilaktikos įstaigos“, „sanitarijos ir

profilaktikos įstaigos“ ir vaistinės. Visa egzistuojanti sistema vedė prie reformos, kurios idėjos buvo atsisakyti sovietinio organizavimo būdo (Semaškos modelio) [14].

Sveikatos priežiūros reformos reikalingumas buvo akivaizdus, todėl, kad Lietuvoje palikta sovietų sveikatos priežiūros sistema buvo:

1. orientuota į ligų gydymą ir paremta ligoninių sistema;

2. didino sveikatos skirtumus tarp miesto ir kaimo bei tarp skirtingų socialinių ir ekonominių grupių;

3. neefektyvi ir monopolistinė finansavimo sistema (visos išlaidos buvo skirstomos iš centrinio biudžeto);

4. besidubliuojančios medicinos paslaugos: nebuvo pirminių, antrinių ir tretinių sveikatos priežiūros lygmenų atskyrimo ir „vartininko“ funkcijos;

5. tęstinumo ir vientisumo trūkumas: šeimos medicina neegzistavo. Vaikų sveikatos priežiūra rūpinosi pediatrai, o vidaus gydytojai rūpinosi suaugusiais;

6. sveikatos sistema buvo atskirta: nebuvo tarpsektorinio bendradarbiavimo;

7. privati medicina neegzistavo: nebuvo konkurencijos tarp sveikatos priežiūros tiekėjų, o tai neskatino geresnės sveikatos priežiūros palaugų kokybės pacientams [15].

Formuojant pagrindines sveikatos priežiūros sistemos reformos idėjas, didelę reikšmę turėjo 1991 m. priimta Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, kuri numatė PSP plėtrą, kvalifikuotos medicinos pagalbos maksimalų teikimą pirminėje grandyje, pirminės pagalbos grandies centrą – bendrosios praktikos gydytoją, specialistų perkvalifikavimą [16]. Pirminės grandies reformos esmė – PSP grandies tapimas tarsi „vartininku“ – pirma paciento konsultacija. Tokiu būdu antrinis ir tretinis lygis mažiau „apkraunamas“ nereikalingomis konsultacijomis ir mažėja išlaidos sveikatos priežiūros sistemai [10]. Taigi pirminio lygio gydytojų kompetencijos ribos nuolat plečiasi, nes jiems tenka spręsti daugiau sveikatos problemų ir tik esant poreikiui pacientus nukreipti specialistui.

Lietuvoje šeimos gydytojo (tuo metu bendrosios praktikos gydytojus (BPG)) institucija pradėta steigti 1995 m., įgyvendinant Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, tačiau tuo metu jų darbui stigo aiškios koncepcijos ir veiklos standartų [17].

Toliau vykstant sveikatos reformai, buvo nuspręsta rengti BPG bei vykdyti perkvalifikavimą. Kad būtų įgyvendintas šis tikslas, 1995 m. buvo priimta BPG kvalifikacijos įgijimo tvarka. BPG kvalifikacijos įgijimo tvarkoje buvo planuojama iki 2005-2010 metų palaipsniui pereiti prie pirminė sveikatos priežiūros, teikiamos BPG, panaikinant apylinkių gydytojų terapeutų bei pediatrų pareigybes. Pagal šią tvarką BPG rengiami iš gydytojų, baigusių medicinos gydytojo pirminę bendrąją rezidentūrą, taip pat asmenų, turinčių

medicinos ar pediatrijos gydytojo diplomą, po to rezidentūroje, internatūroje arba perkvalifikavimo kursuose įgiję medicinos gydytojo ar kitą gydomosios specialybės profesinę kvalifikaciją. BPG buvo rengiami tuometinėje Kauno medicinos akademijoje ir Vilniaus universitete bendrosios praktikos gydytojo specialybės stacionarinėje ir pertraukiamojoje rezidentūroje [18].

BPG rengimą pertraukiamojoje rezidentūroje nusakantis įsakymas buvo priimtas 1996 m. Juo buvo siekiama iki 2010 metų šalyje įdiegti BPG instituciją bei sudaryti sąlygas kitų specialybių dirbantiems gydytojams įgyti BPG profesinę kvalifikaciją. Gydytojai terapeutai ir pediatrai, trejus metus iš paskutiniųjų penkerių dirbę poliklinikos apylinkės arba ambulatorijos gydytojais terapeutais ar pediatrais, turintys tam tikrus BPG pagrindus, pertraukiamoje rezidentūroje mokėsi vidutiniškai 10 mėnesių. Kitų specialybių gydytojai (chirurgai, neurologai, rentgenologai, psichiatrai ir kt.), išdirbę pagal savo specialybę vienerius ar daugiau metų, petraukiamoje rezidentūroje mokėsi 30-34 mėnesius. Į pertraukiamą rezidentūrą buvo priimami gydytojai, kurie stojimo į ją metu neturėjo 55 metų. Pagal šį įsakymą mokymasis pertraukiamoje rezidentūroje turėjo būti užbaigtas ne vėliau kaip per 5 metus, tačiau ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d. [19].

Įgyvendinant Nacionalinę sveikatos koncepciją ir PSO doktriną „Sveikata visiems XXI amžiuje“ ir siekiant sveikatos politiką perorientuoti į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą visose sveikatos priežiūros srityse, 1998 m. priimtoje Lietuvos sveikatos programoje vienas iš numatytų artimųjų tikslų buvo išplėsti ambulatorinės pagalbos mastus per BPG instituciją, plėtoti PSP paslaugas perkvalifikuojant apylinkių terapeutus ir pediatrus bei kitus specialistus į BPG, steigti kabinetus bei diegti grupinę praktiką, ypatingai kaimo vietovėse (PSP decentralizacija) [20].

PSP sistemos decentralizacija Lietuvoje dar labiau suaktyvėjo pradėjus įgyvendinti PHARE projektus (1999 m.), kurie numatė BPG kabinetų aprūpinimą medicinos įranga. Tai paskatino savivaldybes leisti steigti privačius kabinetus [11]. Taigi, privačių BPG kabinetų steigimasis lėmė geresnį pirminio lygio paslaugų prieinamumą, galimybes pacientams pasirinkti gydytoją arčiau namų bei gauti aukštesnės kokybės paslaugas.

2004 m. tryliktosios LR Vyriausybės 2004-2008 m. programoje taip pat didelis dėmesys skiriamas PSP. Vyriausybė numatė siekti, kad daugelis pacientų sveikatos problemų būtų išspręsta ambulatoriniame lygmenyje, aktyviai šia kryptimi dirbančius skatinti finansiškai, remti sveikatos stiprinimo ir mokymo plėtrą pirminiu lygiu, sudaryti vienodas sąlygas privačioms ir valstybinėms sveikatos priežiūros įstaigoms, ypač daug dėmesio skirti PSP infrastruktūros plėtrai kaimo vietovėse, finansiškai skatinti BPG ten dirbti [21].

Tačiau remiantis 2006 metų Nacionalinės sveikatos tarybos metiniu pranešimu, buvo išskirtos iki tol neišspręstos sveikatos priežiūros sistemos problemos:

1. reprodukcinės ir lytinės sveikatos klausimai netinkamai sprendžiami dėl menko visuomenės poreikio ir iš dalies dėl nepakankamos šeimos gydytojų kompetencijos;

2. tuo metu miestuose beveik neveikė PSP paslaugų, orientuotų į šeimą ir bendruomenę, principas: nemaža dalis vienos šeimos narių prisirašę pas skirtingus PSP paslaugas teikiančius gydytojus;

3. skirtumas tarp paslaugų prieinamumo mieste ir kaime. Šeimos gydytojų nenoras imtis veiklos atokesnėse nuo didžiųjų miestų kaimo vietovėse;

4. laiko trūkumas profesiniam gydytojų tobulinimuisi;

5. taip pat neaiški tobulinimo organizavimo ir apmokėjimo už tobulinimąsi sistema. Nevienodos sąlygos tobulintis savivaldybių ir privačiose įstaigose dirbantiems gydytojams;

6. PSP grandyje – daug senyvo amžiaus gydytojų, kurie žinių apie šiuolaikinius bendravimo, profilaktikos, diagnostikos ir sveikatos priežiūros metodus trūkumą bando pakeisti senais stereotipais, orientuota į gydytoją konsultacija, draudimais ir moralizavimu;

7. šeimos gydytojai neveikė pilname profesiniame kompetencijos diapazone [15]; 8. egzistuojanti „laikinoji PSP komanda“ (sudaryta iš terapeuto, pediatro, chirurgo, ginekologo) neleidžia įgyvendinti PSP grandies reformos tikslų ir kompromituoja šeimos gydytojo instituciją [22]. 2009 m. Nacionalinės sveikatos tarybos nutarime taip pat pabrėžiama, kad trečdaliui gyventojų pirminės sveikatos priežiūros paslaugas vis dar teikia pereinamojo laikotarpio specialistų komandos, kuriose greta maždaug 1800 ,,tikrų“ šeimos gydytojų dirba apie 1,5 tūkstančio įvairių specialistų [23]. Šie skaičiai daug pasako apie „stringančią“ pirminės sveikatos priežiūros reformos eigą, kuri astiliepia žmonių požiūriui į šeimos gydytoją ir neleidžia juo pakankamai pasitikėti, tuo pačiu tai mažina ir šeimos gydytojų pasitikėjimą savo jėgomis tam tikrose srityse.

Vis dėlto D. Jankauskienės 2007 m. publikuotame straipsnyje teigiama, kad Lietuvoje šeimos gydytojų vaidmuo pakito: šeimos gydytojai perėmė didesnę dalį pirminio lygio paslaugų ir aptarnavo vis didesnę (2006 m. – 69,0 proc.) populiacijos dalį. 1999 m. dar buvo neaiški BPG specialybės ateitis, nepalankus finansavimas, informacijos apie bendrąją praktiką trūkumas, lėšų stoka, o 2006 m. svarbiausiu neigiamu veiksniu šeimos gydytojai laikė nepakankamą finansavimą, pasitikėjimo savo jėgomis stoką [2].

2007 m. Lietuvoje priimta Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcija taip pat pabrėžė buvusių žmogiškųjų išteklių panaudojimą perkvalifikuojant vidaus ligų ir vaikų ligų gydytojus į šeimos gydytojus. Pagal šią koncepciją pirminės sveikatos priežiūros paslaugas

turi teikti šeimos gydytojai, BPG odontologai, jų padėjėjai, psichiatrai, bendruomenės ir psichikos sveikatos slaugytojai, akušeriai, socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai. Iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo numatyta, kad paslaugas gali teikti vidaus ligų gydytojas, vaikų ligų gydytojas, gydytojas akušeris ginekologas ir gydytojas chirurgas kartu [24]. 2008 m. išleistas įsakymas, kad vidaus ligų gydytojo, vaikų ligų gydytojo, gydytojo akušerio ginekologo, gydytojo chirurgo praktika kartu, kuri finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, gali būti tęsiama toliau [25]. Taigi, pirminėje grandyje vis dar išlieka komandinis darbas, kuris trukdo šeimos gydytojui perimti visas, pagal jo normą, priklausiančias vykdyti funkcijas ir gauti pakankamai kompetencijų dirbti pagal įgytą profesiją.

Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų šeimos gydytojų skaičius padidėjo du kartus. 2010 m. 10 000 gyventojų teko 5,7 šeimos gydytojai, tuo tarpu Kauno apskrityje – 7,26 (2001 atitinkamai 2,77 ir 3,66/10 000 gyv.). Kauno apskrityje 2001 m. vidaus ligų gydytojų buvo 14,46/10 000 gyv., o 2010 m. – 13,25/10 000 gyv., vaikų ligų gydytojų skaičius sumažėjo nuo 5,59 iki 4,52/10 000 gyv. [26].

Remiantis Ligonių kasų veiklos ataskaita, pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas 2010 m. Lietuvoje teikė 390 pirminių asmens sveikatos priežiūros įstaigų (2009 m. – 391 įstaiga), iš jų – 221 privati. Pastaraisiais metais sparčiai daugėja šeimos gydytojų ir atitinkamai mažėja komandomis dirbančių pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydytojų [27]. Skatinant šeimos gydytojus patiems teikti kuo daugiau jiems priklausančių funkcijų, Lietuvoje nuo 2012 m. sausio 1 d. įvestas papildomas skatinimas už kiekvieną šeimos gydytojo, o ne gydytojų komandos aptarnaujamą gyventoją [28].

Sveikatos priežiūros sistemos reforma vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. 2005 m. Portugalija taip pat pradėjo pirminės sveikatos priežiūros reformą. Pagrindiniai šios reformos tikslai buvo pagerinti sveikatos priežiūros prieinamumą, veiksmingumą, kokybę, tęstinumą ir padidinti specialistų ir piliečių pasitenkinimą. Reformos eigoje buvo formuojami maži autonominiai funkciniai vienetai, žinomi kaip šeimos gydytojai, kurių tikslas – suteikti efektyvesnes, prieinamesnes sveikatos priežiūros paslaugas [29].

Per pastaruosius 10-15 metų, kaip ir daugelyje kitų šalių, Norvegijos sveikatos politikos pagrindas buvo skatinti koordinavimą tarp pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros. Taigi čia šeimos gydytojas taip pat atlieka „vartininko“ funkciją. Dauguma šeimos gydytojų čia dirba privačiai (apie 92 proc.), pacientai turi teisę pasirinkti šeimos gydytoją. Švedijos ir Danijos sveikatos priežiūra taip pat grindžiama tokiais pačiais principais [30].

Nyderlanduose pirminėje sveikatos priežiūroje lemiamą vaidmenį taip pat vaidina šeimos gydytojai. 2008 m. duomenimis 51 proc. šeimos gydytojų Nyderlanduose dirbo grupėse (3-7 šeimos gydytojai), 29 proc. dirbo dviese, 20 proc. – vieni. Pilnu etatu dirbantis šeimos gydytojas Nyderlanduose vidutiniškai aptarnauja 2300 pacientų [31].

Bulgarijoje pirminės sveikatos priežiūros pertvarkymas taip pat buvo kertinis akmuo sveikatos sistemos reformoje. 2000 m. sveikatos reformos dėka pirminės sveikatos priežiūros grandies pagrindu tapo šeimos gydytojai, kuriems buvo suteiktos galimybės dirbti privačiai [32].

Manoma, kad Danija, Nyderlandai, Ispanija ir Jungtinė Karalystė turi stipriausias pirmines sveikatos priežiūros sistemas Europoje, daugiausia dėl reformų, kurios nukreiptos į platesnių funkcijų priskyrimą šeimos gydytojams [33].

Taigi, vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje ir visame pasaulyje, kertiniu akmeniu tapo šeimos medicina, kurios priešakyje yra šeimos gydytojas. Jam priskiriamos labai svarbios funkcijos: rūpintis visų šeimos narių sveikata, būti arčiau paciento, teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, sureguliuoti pacientų srautus aukštesnio lygio paslaugoms gauti. Tik gerai išvystyta ir stipri pirminės sveikatos priežiūra gali pagerinti gyventojų sveikatą bei sumažinti išlaidas sveikatos priežiūros sistemai.

1.2. Šeimos gydytojo institucijos samprata

Nuo 2004 m. bendrosios praktikos gydytojai pradėti vadinti šeimos gydytojais, o šeimos medicina tapo licencijuojama [5].

Taigi šeimos gydytojas, tai medicinos gydytojas, įgijęs šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją ir turintis galiojančią medicinos praktikos licenciją [34]. Šeimos gydytojas rūpinasi prie pirminių sveikatos priežiūros įstaigų (Lietuvoje pirminio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikia pirminės sveikatos priežiūros centrai, šeimos gydytojų kabinetai, gydytojų odontologų kabinetai, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, ambulatorijos, medicinos punktai, poliklinikos, psichikos sveikatos centrai, savivaldybių greitosios medicinos pagalbos stotys arba skyriai [24]) prisirašiusių gyventojų sveikata – ne tik gydymu, bet ir sveikatos išsaugojimu bei gerinimu, ligų profilaktika [1].

Šeimos medicina sprendžia visas sveikatos problemas, teikia sveikatos priežiūrą, dirba su kitais profesionalais pirminės priežiūros kontekste ir, esant reikalui, atstovauja pacientų

interesus. Ji taip pat atsakinga už tęstinės sveikatos priežiūros teikimą ir ligų gydymą ankstyvoje jų vystymosi stadijoje [4].

Išskiriami šie pagrindiniai pirminės sveikatos priežiūros teikimo principai [15]:

 sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos nepaisant amžiaus, socialinės klasės bei religijos;

 pirminė grandis apima platų paslaugų spektrą: nuo sveikatos gerinimo, ligų prevencijos iki diagnostikos, gydymo bei reabilitacijos;

 šeimos gydytojas turi garantuoti tinkamą ir savalaikį gydymą, informuoti apie alternatyvius gydymo būdus, nukreipti specialistų konsultacijoms (šeimos gydytojas kaip „vartininkas“);

 šeimos gydytojai turi sugebėti dirbti su kitais sveikatos priežiūros specialistais ir socialiniais darbuotojais, sugebėti dirbti komandoje;

 pirminė sveikatos priežiūra turi būti prieinama geografiniu, finansiniu ir kultūriniu požiūriu.

Pagal 2005 m. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V–943, šeimos gydytojams yra nustatyti ir aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvai, kurie negali viršyti 1550 aptarnaujamų gyventojų vienam gydytojui, pagal apylinkės tipą (1 lentelė) [35].

1 lentelė. Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros šeimos gydytojo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvas pagal apylinkės tipą

Apylinkės tipas Aptarnaujamų gyventojų iki 18 m. procentas

Aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvas

I tipas daugiau kaip 90 proc. 950 gyv.

II tipas nuo 50 – 90 proc. 1100 gyv.

III tipas nuo 20 – 50 proc. 1350 gyv.

IV tipas mažiau kaip 20 proc. 1550 gyv.

Daugumoje šalių PSP atlieka „vartininko“ funkciją. Šeimos gydytojai sprendžia, kokiam specialistui ir, kada patikėti paciento problemas, kai jo kompetencijos ribos tampa per mažos. Taip šeimos gydytojas dirba Kroatijoje, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Italijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje bei Anglijoje [10]. Įvairiose šalyse šeimos gydytojai vykdo skirtingas funkcijas: Australijos kaimiškuose regionuose teikia kai kurias chirurgines paslaugas, prižiūri nėščiąsias ir gimdymus (Kanada),

pacientus ligoninėje (Jungtinės Valstijos), prižiūri ligonius, sergančius lėtinėmis ligomis (Nyderlandai), vykdo visuomenės sveikatos funkcijas (Kuba) [33].

Remiantis Lietuvoje priimta šeimos gydytojų medicinos norma, gydytojai vykdo ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų sveikatos priežiūrą, tačiau visoje Europoje vaiko sveikatos apsauga yra organizuojama skirtingai [36]. 2010 m. 29 Europos valstybėse atliktas tyrimas parodė, kad pirminę vaikų sveikatos priežiūrą 12 šalių vykdo tik šeimos gydytojai, 7 šalyse — tik vaikų ligų gydytojai, 10 šalių yra mišri vaikų sveikatos priežiūros sistema [37].

Vykstant sveikatos apsaugos reformai, dalis paslaugų nėščiųjų priežiūros srityje taip pat buvo perduota šeimos gydytojams, taigi, iškilo jų kompetencijos ir paslaugų nėščiųjų priežiūros srityje kokybės užtikrinimo klausimai [38].

2007 m. Australijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad šeimos gydytojai atlieka daug vaidmenų, teikdami paslaugas nėščiosioms. Jie teikia informaciją, gina, palaiko psichologiškai ir teikia profesionalią pagalbą. Šio tyrimo duomenimis, nėščiosios informacijos gavimą nurodo kaip vieną svarbiausių lūkesčių lankantis pas gydytoją ir akušerę nėštumo metu [39].

Nors visame pasaulyje šeimos gydytojui priskiriamos kiek skirtingos funkcijos, tačiau jo samprata išlieka tokia pati. Šeimos gydytojas sprendžia visas suaugusiųjų ir vaikų sveikatos problemas, vykdo ligų profilaktiką, diagnozę, gydymą, dirba su kitais sveikatos priežiūros specialistais, sprendžia, kokiam specialistui ir, kada patikėti paciento problemas.

1.3. Šeimos gydytojų kompetencija

1996 m. Lietuvoje buvo įteisinta pirmoji Bendrosios praktikos gydytojo norma, o 1999 m. – antroji. Šiose normose buvo apibrėžta gydytojo kompetencija, teisės, pareigos ir atsakomybė. Šiuo metu šeimos gydytojai dirba vadovaudamiesi norma MN 14:2005.

2005 m. šeimos gydytojo normoje pabrėžiama, kad šeimos gydytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją suteikusias studijas, nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją ir atsižvelgdamas į nuolatinę medicinos mokslo ir praktikos pažangą [34]. Privaloma minimali šeimos gydytojo kompetencija įvardyta šios medicinos normos punktuose, kuriuose numatyta, kokias ligas šeimos gydytojas turi diagnozuoti, gydyti ir ką turi mokėti atlikti.

Lyginant 1996, 1999 ir 2005 metų gydytojo normas, pastebėta, kad bėgant laikui prasiplėtė gydytojo kompetencijos ribos: suteikiamas didesnis savarankiškumas ligų

diagnozei ir gydymui, suteikiama kompetencija gydyti psichikos ir elgesio sutrikimus, išmanyti dažniausių visų amžiaus grupių pacientų ligas [34,40,41].

2005 m. šeimos gydytojo normoje numatyta, kad šeimos gydytojas turi išmanyti, įtarti, diagnozuoti ir gydyti: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo, inkstų ir šlapimo takų, jungiamojo audinio, skeleto – raumenų, kraujo ir kraujodaros organų, endokrininės, imuninės sistemos, infekcines, vaikų, chirurgines, ausų, nosies ir gerklės, akušerines ir ginekologines, nervų sistemos, psichikos ir elgesio sutrikimų, odos ligas ir lytiškai plintančios infekcijas, akies ir jos priedinių organų ligas. Taip pat kiekvienas šeimos gydytojas turi atlikti bendrą ir specialų ligonio ištyrimą: įvairaus amžiaus vaikų ūgio, svorio ir proporcijų, kalbos vystymosi, psichomotorinio vystymosi atitikimo amžių, jutimų, elgesio, bendravimo, neurologinį, oftalmologinį, nosies, ausų ir gerklės, dermatologinį, chirurginį ir ortopedinį, psichikos būklės bei akušerinį ir ginekologinį. Be to, privalo mokėti ir atlikti ligų profilaktiką, bendrųjų rizikos veiksnių mažinimą, sveikos gyvensenos principus ir sveikatos mokymo metodikas, profesinių ligų profilaktikos pagrindus, užkrečiamųjų ir onkologinių ligų profilaktiką [34]. 2011 m. gruodžio 20 d. plenarinio posėdžio pranešime sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys pranešė, kad 2012 m. numatoma įgyvendinti šeimos gydytojo kompetencijos didinimo antrąjį etapą, suteikiant galimybę šeimos gydytojui skirti daugiau laboratorinių tyrimų bei vertinti jų rezultatus [42]. Vadinasi, šeimos gydytojo kompetencijos ribos nuolat plečiasi, o tai reikalauja papildomo pasiruošimo bei įgūdžių, kuriuos jis įgija nuolat tobulindamasis bei žinias taikydamas praktinėje veikloje.

Vilniaus universiteto ir Kauno medicinos universiteto absolventų, baigusių 2007-2010 m., apklausa parodė, kad dauguma šeimos gydytojų pradeda dirbti dar besimokydami šeimos medicinos rezidentūros metu. Apklaustų absolventų teigimu, teorinių žinių, įgytų universitete, darbe pakanka, vis dėlto trūksta praktinių dalykų, praktinių žinių (pvz.: vaistų skyrimas, atskirų medicinos sričių žinių trūkumas). Šios apklausos duomenys parodė, kad daugiau nei pusė šeimos gydytojų (55,0 proc.) teigė, kad jų gebėjimo lygis parinkti, paskirti ir atlikti medicininius (diagnostinius) tyrimus ir diagnozuoti šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas sveikatos problemas yra vidutinis, kad stiprus teigė tik 31,0 proc. apklaustųjų, kad silpnas nurodė 8,0 proc. (tik pradėjus dirbti sveikatos priežiūros įstaigoje) [43].

Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metais metmenyse ypatingas dėmesys kreipiamas vaikų sveikatai. Čia nurodoma ir toliau prioriteto tvarka plėtoti šeimos gydytojo ir slaugytojo paslaugas pirminės sveikatos priežiūros srityje, plečiant teikimo apimtis ir formas, išlaikant nuoseklumą ir prioritetinį dėmesį vaikų sveikatai [44].

Mintis, kad šeimos gydytojai perimtų pirminę vaikų sveikatos priežiūrą buvo susijusi su tuo, jog jie prižiūrės visą šeimą, stebės kūdikio besilaukiančią moterį, vėliau gimusį kūdikį, kaip jis auga, gydys nuo gimimo iki senatvės. Lietuvoje šiai idėjai priešinosi ne tik visuomenė, bet ir pediatrai. Kilo daug klausimų, ar šeimos gydytojai, kurie turi menką pediatrinių žinių bagažą, tinkamai prižiūrės ir gydys vaikus.

Taigi, ir pagal šiuo metu galiojančią medicinos normą, šeimos gydytojas privalo rūpintis ne tik suaugiųjų, bet ir vaikų sveikata bei išmanyti:

1. dažniausių vaikų ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, šių ligų profilaktikos priemones ir reabilitacijos galimybes, operacinio gydymo indikacijas, dažniausiai pediatrijoje vartojamų vaistų skyrimo indikacijas, kontraindikacijas ir šalutinį poveikį, indikacijas, rodančias, kad būtina specialisto konsultacija ir stacionarinis gydymas;

2. naujagimių, kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų visų organų bei jų sistemų anatomines, fiziologines ypatybes, vaikų ištyrimo metodiką ir duomenų įvertinimą, darbo su vaikais ir jų tėvais etiką ir deontologiją;

3. sveikų ir sergančių įvairaus amžiaus vaikų sveikatinimo principus ir jų taikymą; 4. vakcinacijos, priešepideminių priemonių, atsiradus infekcijos židiniui, organizavimą; 5. racionalų kūdikių ir įvairaus amžiaus vaikų maitinimą;

6. vaikų parengimą ikimokyklinėms įstaigoms ir mokyklai [34].

D. Jankauskienės atlikto tyrimo, kurio tikslas buvo nustatyti, kaip pasikeitė šeimos gydytojo vaidmuo vykstant pirminės sveikatos priežiūros reformai nuo 1999 iki 2006 metų rezultatai, atskleidė, kad 1999 metais šeimos gydytojai daugiausia teikė suaugusiųjų sveikatos priežiūros paslaugų ir tik 17,0 proc. jų gydė vaikus, o 2006 metais jau 87,0 proc. šeimos gydytojų teikė ir vaikų, ir suaugusiųjų sveikatos priežiūros paslaugas. Šis pokytis yra statistiškai reikšmingas (p<0,05) [2].

Vienas svarbiausių ir pagrindinių pirminės sveikatos priežiūros reformos klausimų, kas gi vis dėlto turi prižiūrėti vaikus, šeimos gydytojai ar pediatrai, kadangi ši sritis yra specifinė ir reikalaujanti pakankamo pasiruošimo. Teigiama, kad daugumai šeimos gydytojų trūksta pediatrinių žinių vaikų psichinės sveikatos, vakcinacijos ir kitų prevencinių priemonių srityse [45]. Šeimos gydytojai turi gerai žinoti savo kompetencijos ribas prižiūrint vaikus bei laiku nuspręsti, kada vaiką nukreipti pas pediatrą [46].

Taigi, įvairiose Europos šalyse vyrauja skirtinga vaikų sveikatos priežiūros sistema. 2007-2008 m. duomenimis Izraelyje, Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Slovėnijoje, Kipre ir Graikijoje vaikų sveikata rūpinasi pediatrai, Airijoje, Bulgarijoje, Norvegijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Latvijoje ir

Portugalijoje – šeimos gydytojai, Belgijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje – ir pediatrai, ir šeimos gydytojai [47].

Nuo 2000 m. Bulgarijos BPG taip pat tapo pirminės sveikatos grandies pagrindu ir pradėjo rūpintis vaikų sveikata. Daug gydytojų, kurie anksčiau dirbo vidaus ligų gydytojais, pediatrais ar kitais specialistais, tapo BPG, neįgiję net reikalingos kvalifikacijos. Iki 2006 m. tik 1,7 proc. BPG turėjo „bendrosios praktikos gydytojo“ kvalifikaciją [32]. Taigi, čia jau sunku spręsti apie tinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas bei gebėjimą tinkamai vykdyti „vartininko“ funkciją.

Pagal Lietuvoje galiojančią naują MN 14:2005 medicinos normą šeimos gydytojo kompetencijos ribos prasiplėtė. Šeimos gydytojams taip pat buvo perduota dalis paslaugų akušerijos ir ginekologijos srityje, todėl jie turi išmanyti:

1) dažniausių akušerijos ir ginekologijos ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, profilaktikos ir reabilitacijos galimybes, operacinio gydymo indikacijas;

2) dažniausiai ginekologinėms ligoms gydyti skiriamų vaistų indikacijas, kontraindikacijas ir šalutinį poveikį, indikacijas, rodančias, kad būtina skubi akušerio ginekologo konsultacija, stacionarinio gydymo ir operacijos poreikį;

3) menstruacinio ciklo fiziologiją, lytinio gyvenimo higieną, šeimos planavimą;

4) motinystės problemas, psichologinius nėštumo aspektus, jo poveikį moteriai, šeimai, normalaus apvaisinimo, antenatalinės, perinatalinės ir postnatalinės apsaugos principus, nėštumo rizikos veiksnius, normalaus nėštumo eigą, vaistų poveikį besivystančiam vaisiui, svarbiausius vaisiaus rizikos veiksnius, hipertenzinių nėščiųjų būklių simptomus ir gydymo principus, nėščiosios ligų poveikį nėštumo eigai ir vaisiui, periodo po gimdymo involiucinius procesus, jų sutrikimo ir komplikacijų profilaktiką ir nustatymą [34].

2008 m. Kauno mieste buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti nėščiųjų požiūrį į šeimos gydytojo ir gydytojo akušerio ginekologo teikiamų paslaugų kokybę. Tyrimas parodė, kad 84,0 proc. šeimos gydytojų pacienčių ir 99,4 proc. akušerių ginekologų pacienčių buvo labai patenkintos arba patenkintos bendravimu su gydytoju, bet akušerių ginekologų pacientės statistiškai reikšmingai dažniau teigė esą labai patenkintos (p<0,05). Statistiškai reikšmingai dažniau paaiškinimai, susiję su nėštumu, buvo suprantami akušerių ginekologų pacientėms (p<0,001). Savo pasirengimą gimdyti statistiškai reikšmingai dažniau gerai vertino pacientės, kurias prižiūri akušeriai ginekologai. Šios pacientės taip pat reikšmingai dažniau teigė, jog turi pakankamai žinių apie nėštumą ir gimdymą (p<0,05) [48].

Šis tyrimas mums parodo, kad nėščiosios geriau vertina ir labiau yra patenkintos akušerių ginekologų paslaugomis nėštumo metu negu šeimos gydytojų priežiūra.

2009 m. Kauno mieste atlikto tyrimo duomenys parodė, kad dažniausiai šeimos gydytojų teikiamos akušerinės – ginekologinės paslaugos yra krūtų palpavimas (94,0 proc.), klimakterinių simptomų diagnostika (88,0 proc.), akušerinės anamnezės surinkimas (78,0 proc.) bei ginekologinės anamnezės surinkimas (72,0 proc.), o rečiausiai teikiama šeimos gydytojų akušerinė – ginekologinė paslauga yra ginekologinių ligų gydymas. Nėštumo eigą prižiūri tik 60,0 proc. šeimos gydytojų [49].

Taigi šeimos gydytojas privalo žinoti jo kompetencijai priskirtų ligų ir būklių pagrindinius požymius, galimas komplikacijas, profilaktikos priemones. Taip pat jis turi išmanyti dažniausiai vartojamų vaistų skyrimo indikacijas bei galimą vaistų šalutinį poveikį [1]. Visgi, gydytojų profesinė kompetencija Lietuvoje yra vertinama tik dviem atvejais: nustačius specialisto veiklos trūkumų ar veiksmų, galėjusių lemti ar lėmusių žalą ar pavojų pacientų sveikatai arba klaidingas (netinkamas) išvadas, ar kai specialistas dėl sveikatos būklės negali atlikti savo pareigų [50].

2009 m. Lietuvoje ir Lenkijoje atlikta šeimos gydytojų apklausa apie kompetencijas ligų profilaktikos ir sveikatos stiprinimo srityje identifikavo klinikines kompetencijas kaip svarbiausias kasdienėje praktikoje, o mokymo kompetencijos srityje gydytojai didelį dėmesį skiria būtent vaiko ir motinos sveikatai. Šeimos gydytojai nurodė, kad medicinos studijų metu labiausiai yra ugdomos klinikinės kompetencijos [51].

2005 m. Kanadoje atlikta šeimos gydytojų apklausa parodė, kad reikšmingi skirtumai tarp miesto ir rajono šeimos gydytojų respondentų kvalifikacijos tobulinimo poreikio buvo surasti dermatologijos, endokrinologijos, skubiosios pagalbos, skeleto – raumenų, oftalmologijos, otolaringologijos, psichiatrijos ir urologijos srityse [52].

Leonardo da Vinci 2008 m. projekto GAP „Bendrosios praktikos gydytojų kompetencijų spragų užpildymas Europos rinkoje“ metu Graikijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo atlikti teisinės bazės ir medicinos studentų bei gydytojų, besiruošiančių tapti šeimos gydytojais, mokymo programų tyrimai. Tyrimų metu buvo siekiama nustatyti, kaip 154 apklausoje dalyvavę šeimos gydytojai vertina savo kompetencijas sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos srityse. Respondentai daugiausia kompetencijos spragų nurodė edukacinės ir organizacinės kompetencijos srityse. Nepaisant to, kad klinikinės kompetencijos srityje pastebėta mažiausiai trūkumų, reikšmingos spragos pastebėtos lėtinių ligų kontrolės posrytyje. Šeimos gydytojai taip pat atsargiai vertino savo kompetenciją ligų profilaktikos ir sveikatos stiprinimo srityse (vidutinis balas 3,34; skalė 1-5

balai), lyginant su objektyviu jų kompetencijos vertinimu, remiantis žinių/kompetencijos testais (vidutinis balas 3,77, p<0,05) [4]. Šis tyrimas parodo, kad dauguma šeimos gydytojų nepakankamai gerai vertina savo kompetencijas, kai kuriais atvejais gali netgi ir pervertinti.

Šeimos gydytojų kompetencija yra apibrėžta 2005 m. šeimos gydytojo normoje. Tai žinios, gebėjimai ir įgūdžiai išmanyti, įtarti, diagnozuoti ir gydyti suaugusių ir vaikų ligas,

atlikti bendrą ir specialų ligonio ištyrimą, mokėti ir atlikti ligų profilaktiką, bendrųjų rizikos veiksnių mažinimą, sveikos gyvensenos principus ir sveikatos mokymo metodikas. Šeimos gydytojo, kaip pirminės sveikatos priežiūros kertinio akmenio, paslaugų teikimo apimtys ir formos nuolat plečiamos ir tai juos skatina nuolatos mokytis ir gerai atlikti jiems priskiriamas funkcijas.

1.4. Šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas

Šiuo metu gydytojų rengimo tvarką Lietuvoje reglamentuoja 2003 m. spalio 31 d. LR vyriausybės nutarimas Nr. 1359. Jame nurodyta, jog medicinos studijos – ne trumpesnės kaip 6 metų arba ne mažiau kaip 240 kreditų vientisosios universitetinės medicinos krypties studijos, kurias baigusiems išduodamas aukštojo mokslo diplomas, nurodantis suteiktą gydytojo kvalifikaciją, ir internatūros pažymėjimas, nurodantis suteiktą medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją [53].

Į šeimos medicinos rezidentūrą konkurso tvarka priimami asmenys, baigę 6 metų vientisąsias universitetines medicinos krypties studijas, bei medicinos internatūrą ir siekiantys įgyti šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją [54]. Medicinos rezidentūra skirta gydytojui, siekiančiam įgyti ar pakeisti medicinos praktikos rūšies (specialybės) gydytojo profesinę kvalifikaciją. Pediatrai, vidaus ligų gydytojai ar kitų specialybių gydytojai, baigę internatūrą, norėdami įgyti šeimos gydytojo kvalifikaciją, stoja į pertraukiamą rezidentūrą, kuri skirta gydytojams, siekiantiems pakeisti medicinos praktikos rūšies (specialybės) gydytojo profesinę kvalifikaciją, kai studijuojama tarpsniais [53].

Šeimos medicinos rezidentūra – tai nuosekliosios, ne trumpesnės kaip 3 metų trukmės, studijos, vykdomos prižiūrint universitetui [55]. Šeimos medicinos studijas sudaro 132 kreditai, iš kurių 70 skirti šeimos medicinai, 22 – vaikų ligoms, 6 – akušerijai ir ginekologijai ir t.t. [54]. Remiantis gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų aprašu, licencijai pratęsti per penkerius metus šeimos gydytojas turi būti surinkęs ne mažiau kaip 120 valandų kvalifikacijai tobulinti [56].

2007-2008 m. duomenimis 20 iš 29 Europos šalių gydytojo pediatro studijos trunka 5 metus ar daugiau, devyniose šalyse – mažiau kaip 5 metus. Šeimos gydytojai ar BPG vaikų ligas studijuoja 4 mėnesius, kai kuriose šalyse apskritai nėra jokio formalaus vaikų ligų mokymo [47].

Lietuvos Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje pabrėžiama, kad vykdant sveikatos priežiūros reformą prioritetinis finansavimas turi būti teikiamas ir pirminės grandies medicinos įstaigų bazei stiprinti, šios grandies medicinos personalo kvalifikacijai kelti [16]. Vienas iš 1998 m. Lietuvos sveikatos programoje numatytų tolimųjų tikslų – sveikatos priežiūros darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo tobulinimas [20]. Šeimos gydytojo medicinos normoje be pagrindinių pareigų, kompetencijų reglamentuojamos ir pagrindinės šeimos gydytojo teisės. Viena iš jų – teisė tobulinti profesinę kvalifikaciją [34]. Taigi gydytojo savęs vertinimas, visą gyvenimą trunkantis mokymasis – pagrindiniai gydytojo profesijos ramsčiai, susiję su pacientams suteikiama sveikatos priežiūros paslaugų kokybe [5].

Specialistų tobulinimas planuojamas, organizuojamas ir vykdomas pagal kompetenciją atitinkamu lygiu: ministerija ir formaliojo švietimo institucijos šią veiklą planuoja ir koordinuoja valstybės lygiu, apskritys ir savivaldybės – teritorijose, sveikatos priežiūros įstaigos – įstaigose, patys specialistai – asmenine iniciatyva. Tobulinimosi programos, suderintos su ministerija ir aprobuotos teisės aktų nustatyta tvarka, tvirtinamos švietimo institucijų. Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) kasmet taip pat aktyviai dalyvauja vykdant gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimą [57].Aukštosios mokyklos siūlo apie pusę visų tobulinimosi kursų šeimos medicinos gydytojams. Vis dėlto, kai kurie jų ne visai atitinka šeimos gydytojų tobulinimo standartus, dažnai tokie pat kursai siūlomi ir šeimos gydytojams ir kitų sričių specialistams. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime teigiama, jog svarbu sukurti šeimos gydytojams specialią tobulinimosi kursų sistemą, apimančią ir nuolatinio mokymosi programą [17].

Remiantis gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų aprašu, privalomasis gydytojo profesinės kvalifikacijos tobulinimas – nuolatinis gydytojo profesinės kvalifikacijos tobulinimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus bei praktinius įgūdžius atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą, naujas technologijas [56]. Valstybės biudžeto lėšomis nuo 2007 m. kompensuojama iki 72 val. kas penkerius metus nepriklausomai nuo gydytojui išduotų licencijų skaičiaus [58].

Pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2008 m. įsakymą Nr. V-1235 nustatytos šios tobulinimosi formos: kursai, stažuotės, paskaitos, pranešimai, publikacijos mokslo žurnaluose ir leidiniuose, mokslo leidinio, kuris indeksuojamas prestižinėse duomenų bazėse (ISI, Index

Medicus/MEDLINE), ar mokslo leidinio, kuris įtrauktas į Lietuvos mokslo ir studijų departamento patvirtintą leidinių sąrašą, metinė prenumerata, mokslinės praktinės konferencijos, seminarai, tarptautiniai suvažiavimai, studijų dalykai, kuriuos studijuoja ar baigė specialistai, turintys tos pačios studijų krypties anksčiau įgytą profesinę kvalifikaciją. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas gydytojams specialistams, šeimos gydytojams, gydytojams odontologams specialistams turi sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. profesinės kvalifikacijos tobulinimo trukmės (pvz., gydytojui kardiologui – tobulinimas kardiologijos klausimais) [59].

Šeimos gydytojo ruošimas šiai profesijai ne visada prasideda, ir tikrai nepasibaigia, oficialiu diplomo įteikimu baigus mokslus, todėl įvairios mokymo programos, ir kitos novatoriškos strategijos turi būti išvystytos, kad padėtų šeimos gydytojui tapti kompetentingu bendruomenės gydytoju [33].

Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metais metmenyse pabrėžiama, kad rengiant ir tobulinant gydytojus, nepakankamai dėmesio skiriama sveikatos ekonomikos, medicinos etikos, teisės, vadybos žinioms ir įgūdžiams, profesionalaus bendravimo, bendruomenės lyderio gebėjimams ugdyti [44]. Ir nors įvarių tobulinimosi kursų gausa rodytų, kad gydytojai turi pakankamai plačias galimybes kelti savo profesinę kvalifikaciją, vis dėlto lieka mokymų „spragos“, į kurias svarbu atkreipti dėmesį.

Sveikatos priežiūros specialistai, tokie kaip šeimos gydytojai, turi garantuoti, kad jų žinios ir įgūdžiai yra naujausi. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios daug tyrimų ir apžvalgų parodė, kad nuolatinis tobulinimasis turi teigiamą įtaka gydytojų žinioms ir kompetencijoms [60]. Vis dėlto, Vilniaus universiteto ir Kauno medicinos universiteto absolventų, baigusių 2007-2010 m., tyrimo duomenys atskleidė, kad mažiau nei pusė apklaustųjų (47,0 proc.) nurodė, kad jų gebėjimo lygis tobulinti profesinę kvalifikaciją LR teisės aktų nustatyta tvarka buvo vidutinis, stiprus – 38,0 proc., silpnas – 9,0 proc. net 5,0 proc. nurodė, kad šio gebėjimo visai neturėjo [43].

Visame pasaulyje gydytojų kvalifikacijos kėlimui ir tobulinimui skiriamas ne mažas dėmesys. 2005 m. Kanadoje atlikta šeimos gydytojų apklausa parodė, kad ir kaimo, ir miesto šeimos gydytojai pirmenybę teikia šiems nuolatinio tobulinimosi būdams: konferencijoms, žurnalų ir knygų skaitymui bei paskaitoms [52].

2006 m. Vokietijoje atlikus 351 šeimos gydytojų apklausą apie kvalifikacijos tobulinimą internetu buvo nustatyta, kad 39,0 proc. gydytojų kvalifikacijos tobulinimo internetu efektyvumą įvertino kaip „saikingą“ ir 31,1 proc. kaip „aukštą“ ar „labai aukštą“. Tiktai 19,9 proc. respondentų teigė, kad savo žinias tobulina internetu „dažnai“ ar „labai

dažnai“ [61]. Kitas tyrimas, atliktas 2009 m. Vokietijoje, parodė, kad apklausus 264 respondentus buvo nustatyta, kad 75,6 proc. šeimos gydytojų tobulinimuisi renkasi kvalifikacijos kėlimo ciklus, 64,1 proc. – mokslinius žurnalus ir 58,8 – proc. kolegų patirtį [60].

Šeimos gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas – tai naujausios profesinei veiklai reikalingos žinios, gebėjimai bei praktiniai įgūdžiai. Taigi, tobulinti savo kvalifikaciją Lietuvoje šeimos gydytojai gali kursuose, stažuotėse, paskaitose, publikuojant pranešimus mokslo žurnaluose ir leidiniuose ir kt. Šeimos gydytoją kompetentingu daro jo turimos žinios, praktika, įgūdžiai, tuomet juo pasitiki pacientai ir kreipiasi kaip į kvalifikuotą specialistą, todėl nuolatinis mokymasis bei tobulinimasis turi būti pagrindiniai gydytojo profesijos ramsčiai, susiję su pacientams suteikiama sveikatos priežiūros paslaugų kokybe.

Tyrimo objektas – Kauno apskrities šeimos gydytojų nuomonė apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją.

Tiriamųjų kontingentas. Kauno apskrityje dirba 477 šeimos gydytojai, todėl remiantis imties skaičiavimo formulėmis, nustatėme, jog reikia apklausti 213 Kauno apskrities šeimos gydytojų. Tyrimo imtis apskaičiuota remiantis šiomis formulėmis:

n=z2×ν (100-ν)/Δ2,

čia z- patikimumas (1,96), ν- dažnis, Δ-maksimali paklaida, kurią nustato tyrėjas; n1=n/(1+ (n-1)/N),

čia n1=imtis, apskaičiuota mūsų populiacijai, n – imtis, N – populiacija [62].

Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Sudarant klausimyną rėmėmės išnagrinėtais Lietuvos ir užsienio šalių literatūros šaltiniais (įstatymais, straipsniais, leidiniais). Siekiant ištirti šeimos gydytojų nuomonę apie savo kvalifikaciją, parengėme originalų klausimyną, kurį sudarė 27 klausimai (1 priedas):

1. Bendrieji klausimai. Šeši pirmieji klausimai buvo bendri, suteikiantys informaciją, kuri leidžia lyginti respondentus pagal įvairius socialinius, demografinius veiksnius. Tai lytis, amžius, darbo vieta (miestas/rajonas), sveikatos priežiūros sektorius, kuriame dirba, etatinis darbo krūvis, prisirašiusių gyventojų skaičius.

2. Klausimai apie teikiamas paslaugas. Vykstant sveikatos reformai, buvo nuspręsta rengti BPG panaikinant apylinkių gydytojų terapeutų bei pediatrų pareigybes. Taigi šeimos gydytojų klausėme, kaip jie įgijo šeimos gydytojo specialybę. Šis klausimas buvo pateiktas siekiant palyginti baigusiųjų šeimos gydytojų rezidentūrą ir persikvalifikavusių šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją. Kauno apskrities šeimos gydytojų taip pat klausėme, ar jie teikia sveikatos priežiūros vaikams iki vienerių metų ir vyresniems nei vienerių metų vaikams. Nurodžiusių, kad teikia šias sveikatos priežiūros paslaugas, prašėme pažymėti, kiek vaikų pas juos yra prisirašę. Nurodžiusių, kad neteikia sveikatos priežiūros paslaugų vaikams iki vienerių metų ir vyresniems nei vienerių metų vaikams, prašėme nurodyti to priežastis. Savo tyrimu taip pat siekėme išsiaiškinti, ar Kauno apskrities šeimos gydytojai prižiūri nėščiąsias, jei taip, kiek per metus seka nėščiųjų, jei ne, prašėme nurodyti to priežastis.

3. Klausimai apie kompetencijas.Sudarant šiuos klausimus rėmėmės 2005 m. šeimos gydytojo norma, kurioje išvardytos pagrindinės kompetencijos ir jos sritys, kurias gydytojai turi būti įgiję: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo, inkstų ir šlapimo takų, jungiamojo audinio, skeleto – raumenų, kraujo ir kraujodaros organų, endokrininės, imuninės sistemos, infekcines, vaikų, chirurgines, ausų, nosies ir gerklės, akušerines ir ginekologines,

nervų sistemos, psichikos ir elgesio sutrikimų, odos ligas ir lytiškai plintančios infekcijas, akies ir jos priedinių organų ligas, bendrųjų rizikos veiksnių mažinimo, sveikos gyvensenos principų ir sveikatos mokymo metodikų, profesinių, užkrečiamųjų, onkologinių ligų profilaktikos [34].

4. Klausimai apie tobulinimąsi. Remiantis gydytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų aprašu, licencijai pratęsti per penkerius metus šeimos gydytojas turi būti surinkęs ne mažiau kaip 120 valandų kvalifikacijai tobulinti [56], todėl šeimos gydytojų klausėme, ar, jų nuomone, tai yra pakankamas valandų skaičius licencijai pratęsti.Lietuvoje gydytojams nustatytos šios tobulinimosi formos: kursai, stažuotės, paskaitos, pranešimai, publikacijos mokslo žurnaluose ir leidiniuose, mokslo leidinio, metinė prenumerata, mokslinės praktinės konferencijos, seminarai, tarptautiniai suvažiavimai [59], todėl šeimos gydytojų teiravomės, kada ir, kokiu būdu jie tobulinosi licencijai gauti bei, ar naudinga informacija, kurią jie gavo tobulinimosi metu. Remiantis šiomis tobulinimosi formomis, gydytojams taip pat pateikėme klausimą apie tai, ar jie papildomai tobulinasi, kelia kvalifikaciją ir kokiu būdu.

Anketavimo tikslas – apibūdinti bendrą tam tikros populiacijos imties nuomonę, ne atskiro asmens nuomonę. Tyrimui buvo pasirinkta anketa, nes šeimos gydytojų darbas yra apribotas laiko bei pacientų skaičiumi. Anketos klausimams buvo pateikti keli atsakymų variantai, kad jos pildymas užimtų kiek įmanoma mažiau laiko. Respondentai patys pildė klausimyną, todėl buvo išvengta tyrėjo įtakos.

Tyrimo organizavimas. Bandomasis tyrimas buvo atliktas 2011 m. birželio – liepos mėnesiais. Šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimo poreikio įvertinimo tyrimo jautrumas patikrintas bandomojo tyrimo metu išdalinus 20 anketų. Šeimos gydytojai pareiškė savo nuomonę apie klausimų formuluotę ir suprantamumą. Pagal jų pastabas pataisytos kai kurių klausimų formuluotės. Šeimos gydytojai taip pat buvo supažindinti su tyrimu bei jo tikslu.

Pagrindinis tyrimas buvo atliktas 2011 m. rugpjūčio mėn. – 2012 m. vasario mėn. Šio tyrimo atlikimui buvo gautas LSMU bioetikos centro komisijos leidimas. Buvo išdalinta 300 anketų, sugrįžo 215 (atsako dažnis 72 proc.). Šeimos gydytojai buvo atrinkti lizdinės atrankos būdu, dirbantys Kauno apskrities PSPC, poliklinikose, ambulatorijose bei privačiose klinikose. Šeimos gydytojai anketas pildė iškart arba jos buvo paliekamos ir atsiimamos vėliau.

Anketoje nebuvo prašoma nurodyti savo asmeninių duomenų, kurie padėtų identifikuoti žmogų, todėl gydytojų anonimiškumas buvo užtikrintas. Gydytojų darbas yra labai tiksliai suplanuotas, dažnai jie dirba keliose gydymo įstaigose, todėl kartais buvo sudėtinga įkalbėti

gydytojus užpildyti anketas. Kai kurie šeimos gydytojai atsisakė ar nenoriai pildė anketas, tačiau dauguma buvo geranoriški.

Statistinė duomenų analizė. Duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinį programinį paketą SPSS 15.0 for Windows (angl. Statistical Package for the Social Science). Hipotezėms, kad požymiai tarpusavyje susiję, tikrinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2

) kriterijus bei Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Ryšys buvo laikomas silpnu, kai r<0,3, vidutinio stiprumo, kai 0,3≤r<0,7 ir stipriu, kai r≥0,7. Taip pat hipotezės apie dviejų požymių neprikausomumą buvo tikrinamos naudojant z kriterijų. Norint įvertinti reikšmių išsibarstymą apie vidurkį, buvo skaičiuojamas vidutinis kvadratinis (standartinis) nuokrypis (SN). Skirtumo tarp šių dydžių patikimumo įvertinimui buvo naudojamas Stjudento (t) kriterijus. Tikrinant statistines hipotezes, naudoti šie statistinių išvadų reikšmingumo lygiai: p<0,001 (itin reikšminga), p<0,01 (labai reikšminga), p<0,05 (reikšminga).

Lyginant baigusiųjų šeimos gydytojų rezidentūrą ir persikvalifikavusių šeimos gydytojų nuomonę apie savo kompetencijas ir poreikį tobulinti kvalifikaciją rodikliai buvo standartizuoti pagal amžių tiesioginės standartizacijos metodu. Standartu buvo laikoma visa tyrime dalyvavusių šeimos gydytojų imtis.

3.1. Respondentų charakteristika

Tyrime dalyvavo 27-68 m. amžiaus Kauno apskrities šeimos gydytojai. Tirtųjų amžiaus vidurkis buvo 45,12 m. (standartinė paklaida – 0,65). Pagal amžių respondentus suskirstėme į tris grupes: 1 grupė – 39 m. ir jaunesni (sudarė 33,5 proc.), 2 grupė – 40-49 m. amžiaus (sudarė 29,8 proc.) bei 3 grupė – 50 m. amžiaus ir vyresni šeimos gydytojai (sudarė 36,7 proc.).

82,8 proc. Kauno apskrities šeimos gydytojų sudarė moterys ir 17,2 proc. – vyrai. Vidutinis darbo stažas dirbant šeimos gydytoju – 11,83 m.

Didžiausią mūsų apklausoje dalyvavusių šeimos gydytojų dalį sudarė dirbantys tik mieste (68,8 proc.), šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį – rajone (29,8 proc.), mažiausią – ir mieste, ir rajone (1,4 proc.). Daugiau nei pusė apklaustųjų dirbo viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje, mažiau nei ketvirtadalis – ir viešojoje, ir privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje (1 pav.). 51,6 31,2 17,2 Viešoji sveikatos priežiūros įstaiga Privati sveikatos priežiūros įstaiga Ir viešoji, ir privati sveikatos priežiūros įstaiga

1 pav. Respondentų skirstinys pagal sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jie dirba, tipą (proc.)

Apklausos vykdymo metu respondentų vidutinis etatinis darbo krūvis pirmaeilėse pareigose buvo 0,93 etato (standartinė paklaida – 0,15). Didžioji dalis (66,5 proc.) respondentų dirbo 1,0 etatiniu darbu krūviu, mažesniu nei 1,0 etatiniu darbo krūviu dirbo 26,8 proc., didesniu nei 1,0 etatiniu darbo krūviu – 6,7 proc. Tuo tarpu vidutinis etatinis darbo krūvis antraeilėse pareigose pagal specialybę buvo 0,37 (standartinė paklaida – 0,02). Daugiausiai (49,2 proc.) respondentai pažymėjo, kad antraeilėse pareigose dirbo 0,25 etatiniu darbo krūviu, mažesniu nei 0,25 etatiniu krūviu dirbo 6,6 proc., didesniu – 44,0 proc.

Pagal 2005 m. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr. V – 943, šeimos gydytojams yra nustatyti aptarnaujamų gyventojų skaičiaus normatyvai, kurie priklauso nuo aptarnaujamų pacientų iki 18 m. procento. Mažiausiai pas šeimos gydytoją gali būti prisirašę

950 gyv., daugiausiai – 1550 gyv. [35]. Taigi, respondentų prašėme nurodyti, kiek vidutiniškai pacientų pas juos yra prisirašę. Apklaustieji pažymėjo, kad pirmaeilėse pareigose pas juos vidutiniškai buvo prisirašę 955,25 pacientai (standartinė paklaida – 30,5), antraeilėse pareigose dar papildomai vidutiniškai buvo prisirašę 406,08 pacientai (standartinė paklaida – 45,1).

Vykstant sveikatos priežiūros sistemos reformai, buvo nuspręsta rengti BPG (dabar šeimos gydytojus) bei vykdyti perkvalifikavimą, panaikinant apylinkių gydytojų terapeutų ir pediatrų pareigybes. Pagal šią tvarką BPG rengiami iš gydytojų, baigusių medicinos gydytojo pirminę bendrąją rezidentūrą, taip pat asmenų, turinčių medicinos ar pediatrijos gydytojo diplomą, po to rezidentūroje, internatūroje arba perkvalifikavimo kursuose įgijusių medicinos gydytojo ar kitą gydomosios specialybės profesinę kvalifikaciją [18]. Respondentai anketose daugiausiai nurodė, kad šeimos gydytojo specialybę įgijo persikvalifikavę iš kitos specialybės, mažiausiai – pertraukiamoje rezidentūroje (2 pav.). Pagal šeimos gydytojo specialybės įgijimo būdą, respondentus suskirstėme į dvi grupes: 1 grupė – baigę rezidentūrą (ši grupė sudarė 50,5 proc.) ir 2 grupė – persikvalifikavę į šeimos gydytojo specialybę (sudarė 49,5 proc.). Iš persikvalifikavusių respondentų 58,3 proc. nurodė, kad persikvalifikavo iš gydytojo pediatro specialybės, likusioji dalis (41,7 proc.) – iš gydytojo terapeuto specialybės.

42,5 8,0 49,5 Stacionari šeimos gydytojo rezidentūra Pertraukiamoji šeimos gydytojo rezidentūra Persikvalifikavo į šeimos gydytojus

2 pav. Respondentų skirstinys pagal šeimos gydytojo specialybės įgijimo būdą (proc.)

51,6 proc. apklausoje dalyvavusių šeimos gydytojų nurodė, kad jie teikia sveikatos priežiūros paslaugas vaikams iki 1 metų amžiaus. Vidutiniškai pas šeimos gydytojus buvo prisirašę 73,84 (standartinė paklaida – 7,7) vaikai iki 1 metų amžiaus. Vis dėlto net 48,4 proc. respondentų nurodė, kad jie neteikia sveikatos priežiūros paslaugų šio amžiaus vaikams. Nurodę, kad neteikia paslaugų vaikams iki 1 metų amžiaus, daugiausiai pažymėjo, kad šio amžiaus vaikus prižiūri įstaigoje dirbantis pediatras, mažiausiai respondentų nurodė, kad įstaigoje šio amžiaus vaikams paslaugos neteikiamos (3 pav.). Pažymėję atsakymą „kita“ respondentai teigė, kad šio amžiaus vaikams neteikia paslaugų dėl kompetencijos, žinių