KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Diana Ţalienė
PACIENTŲ POŢIŪRIS Į SAVO PAREIGAS
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Dr. Danutė Dučinskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PACIENTŲ POŢIŪRIS Į SAVO PAREIGAS Diana Ţalienė
Mokslinė vadovė Dr. Danutė Dučinskienė
Kauno medicinos universitetas Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra, Kaunas 2010 m. – 63 p.
Darbo tikslas - Įvertinti N šeimos klinikos pacientų poţiūrį į savo pareigas. Uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų poţiūrį į savo pareigą rūpintis sveikata, norą ţinoti apie savo sveikatos būklę, tinkamai vartoti vaistus, laikytis paskirto reţimo.
2. Nustatyti ryšį tarp pacientų savo sveikatos vertinimo su jų nuomone apie pacientų pareigas, dalyvavimą sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime bei informuotumą.
3. Įvertinti pacientų poţiūrį į sveiką gyvenseną ir sąsajas su pacientų nuomone apie jų pareigas.
Tyrimo metodika. Buvo atlikta anoniminė anketinė pacientų apklausa 2010 metų kovo mėnesį N
šeimos klinikoje. Apklaustas 341 pacientas (atsako daţnis 95,5 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 15.0 programą. Dviejų poţymių nepriklausomumas buvo tirtas naudojant 2
kriterijų.
Rezultatai: 61,9 proc. mano, kad gali labiau rūpintis savo sveikata ir 24,5 proc. respondentų teigė, kad
ja rūpinasi pakankamai. 52,2 proc. dalyvių apie savo sveikatos būklę svarbu ţinoti tiek, kad galėtų suprasti gydymo eigą. 78,8 proc. pacientų tvirtino, kad stengiasi kuo daugiau informacijos apie savo negalavimus pasakyti savo šeimos. 58,4 proc. tvirtino, jog nuosekliai laikosi gydytojo rekomendacijų. O 42,0 proc. niekada nepraneša gydytojui, kad nesilaikė paskirto reţimo ir nevartojo vaistų. Didesnė dalis pacientų (33,5 proc.) savo sveikatą vertinę labai gerai ir gerai ypač rūpinasi savo sveikata, nors iškilus sveikatos problemoms 13,4 proc. gydosi patys, ir 50,3 proc. jų yra patenkinti šeimos gydytojo suteikiama informacija apie ligos diagnozę. 76,4 proc. pacientų vertinančių savo sveikatą vidutiniškai mano, jog nepakankamai rūpinasi savo sveikata, 83,8 proc. paţymėjo jog iškilus sveikatos problemoms, pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytoją ir 24,8 proc. pas šeimos gydytoją lankosi kartą per mėnesį, taip pat 29,2 proc. vidutiniškai patenkinti šeimos gydytojo suteikiama informacija apie ligos profilaktiką ir rizikos veiksnius, 22,7 proc. - gydymo trukmę, 56,6 proc. - medicininių tyrimų duomenis. Didesnė dalis blogai ir labai blogai vertinančių (10,5 proc.) savo sveikatą teigia, kad yra labai nepatenkinti šeimos gydytojo suteikiama informacija apie gydymo prognozę ir 5,3 proc. nepatenkinti informacija apie tyrimų duomenis. 80,6 proc. pacientų, nesigydančių savęs be gydytojo nurodymų teigia, kad praneša gydytojui, jei nesilaiko rėţimo ar nevartoja vaistų. 30,9 proc. uţsiimančių savigyda pacientų teigia, kad nepraneša gydytojui apie rėţimo nesilaikymą ar vaistų nevartojimą. 80,4 proc. niekada nerūkiusių pacientų linkę pranešti gydytojui apie rėţimo nesilaikymą ar vaistų nevartojimą. Didesnė dalis pacientų kartą per mėnesį ar rečiau vartojančių alkoholinius gėrimus (64,8 proc.) linkę pranešti apie skirto rėţimo nesilaikymą, vaistų nevartojimą.
Išvados: Didţioji dalis apklaustųjų pacientų stengiasi labiau rūpintis savo sveikata, nors remiantis gyvensenos ištyrimu nemaţa dalis jų valgo pilnavertišką maistą, stengiasi sportuoti ir gerti daug skysčių, nors ţalingų įpročių nėra atsisakę. Pacientai labai gerai ir gerai įvertinę savo sveikatą stengiasi patys pasigydyti, ir kuo maţiau lankytis pas gydytoją, bet tuo geriau vertina gydytojo suteikiama informacija. Ir kuo sveikatos vertinimas prastesnis tuo apsilankymų kiekis didėja, savęs gydymas maţėja ir didėja informacijos tikslumo poreikis, nes suteikiamos informacijos vertinimas maţėja. Pacientai, kurie neuţsiima savigyda pateikia visa informacija apie tai, kad jie nesilaikė rėţimo, nors stengiasi jų laikytis.
Praktinės rekomendacijos: Didţioji dalis apklaustųjų pacientų stengiasi labiau rūpintis savo sveikata,
nors remiantis gyvensenos ištyrimu nemaţa dalis jų valgo pilnavertišką maistą, stengiasi sportuoti ir gerti daug skysčių, nors ţalingų įpročių nėra atsisakę. Gydytojams skatinti pacientus aktyviau dalyvauti priimant sprendimus sveikatos prieţiūroje, taip pat besirūpinant savo sveikata. Stiprinti šeimos gydytojo instituciją tobulinant įstatyminę bazę. Siekdami gerinti ţiniasklaidos sukurtą gydytojų ir pacientų santykių įvaizdį, rekomenduotume organizuoti bendras pacientų ir gydytojų konferencijas ar pasitarimus, kad pacientai suprastų nuo ko priklauso jų sveikata.
1 SUMMARY
Management of Public Health
PATIENT`S ATTITUDES TO THEIR DUTIES Diana Ţalienė
Supervisor Danutė Dučinskienė, Dr.,
Departament of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2010. – p.63
Aim of the study - To assess the attitude of patient's to their duties in N family clinic.. Objectives:
1. To evaluate patients' attitude to their duty to take care of health, the desire to know about their health status, proper use of medications, follow the designated treatment.
2. Identify the relationship between patient`s assessment of their health with their views on the responsibilities of patients, participation in health care decision-making and awareness.
3. To evaluate patient's attitude towards a healthy lifestyle and interfaces with the patient„s view of their duties.
Methods. It has been made anonymous questionnaire survey of patient's in the N family clinic on the
March of 2010. Were interviewed: 341 patients (response rate of 95.5 percent). The statistical analysis was performed using the SPSS 15.0 program. Two signs of independence was tested by the 2 test.
Results: 61.9 percent of patients thought that might do more to protect their health and 24.5 percent of
respondents said that take enough care of their health. 52.5 percent study participants are important to know about their health status and to understand the treatment process. 78.8 percent of the patients claim that seek as much information about their medical conditions to tell family physician. 58.4 percent of the patients claim that consistently comply with physician's recommendations. 42.0 percent of patients will never fail a physician appointed by the regime that failed and not using drugs. Greater proportion of patients (33.5), who perceived their health as very good or good, took a very good care of their health, although in the event of health problems 13.4 percent are treating by themselves and 50.3 percent are satisfied with family doctor provided information about the diagnosis. 76.4 percent of patients rating their health at an average, consider the lack of care about their own health, 83.8 percent noting that in the event of health problems, they consult family physician and 24.8 percent visit him once per month, 29.2 percent at an average they rate the family physician provided information about disease prevention and risk factors, 22.7 percent - duration of treatment, 56.6 percent - medical tests results. 10.5 percent of poor and very poor assessment of their health claims that are very unhappy with the family physician provided information about prognosis and 5.3 percent medical tests results. 80.6 percent of patients, were not curing themselves without the physician's instructions and claim that inform the physician if fail to comply with treatment or do not take drugs. 30.9 percent of patient‟s, who practice self-treatment, fail to inform the physician about non-complying regimen, or not consuming drugs. 80.4 percent of patients who never smoked tend to inform the physician about non-complying regimen, or not consuming drugs. A higher proportion of patients (64.8 percent) consuming alcoholic beverages once a month or less tended to report regimen or drug consuming violations.
Conclusions: A majority of patients seek more care of their own health. Based on life testing many of
them like to use full-fledged food, trying to exercise usualy and drink plenty of fluids, although addiction is given up. A majority of patients seek more care of their own health. Based on life testing many of them like to use full-fledged food, trying to exercise usualy and drink plenty of fluids, although addiction is given up. Patients with very good and good health are doing their best to get the best treatment, and minimize visits to the doctor and they improve the information given. The poorer is the health are increasing of visitors, decreasing self-treatment and increasing accuracy of the information need. Patients who are not involved in self-provide all the information that they did not comply with treatment, while trying to keep them.
Practical recommendations: Physicians should encourage patients to participate more actively in
decision-making in health care, as well as concerned about the health of their own. Strengthen the family doctor's authority to improve the legislative framework. In order to improve the media created by physicians and patient relations image, we recommend the organization of general patients and medical conferences that patients understand who cares of their health.
2
TURINYS
1. ĮVADAS ... 5
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
3. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
3.1 Paciento pareigų etiniai aspektai ... 10
3.2. Paciento pareigų reglamentavimas tarptautiniuose teisės aktuose ... 13
3.3. Paciento pareigų reglamentavimas Lietuvos teisės aktuose ir su paciento pareigomis susijusių aspektų moksliniai tyrimai... 16
4. TYRIMO METODIKA ... 23
5. REZULTATAI ... 25
5.1. Pacientų poţiūris į savo pareigas ... 25
5.2. Pacientų savo sveikatos vertinimo ryšys su jų nuomone apie pacientų pareigas, dalyvavimą sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime bei informuotumą ... 32
5.3. Pacientų poţiūris į sveiką gyvenseną ir sąsajos su pacientų nuomone apie jų pareigas ... 40
6.REZULTATŲ APTARIMAS ... 46
7.IŠVADOS ... 50
8.PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
9. LITERATŪRA ... 53
5
1. ĮVADAS
Pagrindinė Lietuvos Respublikos (LR) teisinė bazė, reguliuojanti santykius sveikatos sistemoje, buvo sukurta 1994 – 1996 metais. Šie principai įprasminti ir LR konstitucijoje (1), LR Sveikatos sistemos įstatyme (2), LR Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatyme (3), LR gydytojo medicinos praktikos įstatyme (4), LR sveikatos draudimo įstatyme (5), LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatyme (6-8), Civiliniame kodekse (9). Nuo to, kaip bus įvertinti ir išaiškinti šie teisiniai santykiai, priklausys ne tik pacientų teisinė padėtis, bet ir gydytojų - pacientų teisių ir pareigų darna. Šie santykiai daugelį metų pasaulyje ir Lietuvoje yra nagrinėjami ir vertinami. Gydytojas yra atsakingas, ne tik gydant pacientą, bet ir padedant įveikti problemas, susijusias su sveikatos prieţiūros organizavimu, profilaktika ir sveikatos palaikymu. Todėl yra rengiami gydytojo etikos kodeksai, higienos normos, formuluojamos gydytojo pareigos, nes elgtis vien pagal tūkstantmetę pasaulio gydytojų patirtį įprasminančias Hipokrato priesaikos nuostatas nepakanka. Gydytojas, bendraudamas su pacientu, turi įgyti jo pasitikėjimą, turi mokėti išklausyti ir tik tada nuspręsti kiek ir kokios informacijos suteikti pacientui, kada atsiţvelgti ir į paciento nuomonę. Paciento aktyvus dalyvavimas, sprendţiant su jo sveikata susijusius klausimus, yra naujas reiškinys. Daugelį metų gydytojo-paciento santykiai buvo grindţiami paternalizmo principu, kada pacientas turėdavo laikytis tik gydytojo nurodymų ir negalėdavo reikšti savo nuomonės. Šie santykiai pasaulyje įgavo kitą poţiūrį ir pradėjo keistis apie 1950 – 1960 metus autonomijos link, kad pacientas galėtų turėti įtakos sprendţiant savo sveikatos klausimus. Lietuvoje paskelbus Nepriklausomybę ir 1992 metų spalio 25 d. LR konstituciją, kuri tapo pagrindiniu dokumentu ţmogaus teisių ir laisvių srityje, sukurta įstatyminė ir poįstatyminė bazė nustatanti asmens autonomijos doktrinas ir uţtikrinanti įgyvendinimą. Vadovaujantis teisės aktais (1-3; 5-6) buvo nustatytos pacientų teisės ir laisvės, taip pat gydytojų pareigos. Nuo 2005 metų sausio 1d. įsigaliojus LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymui buvo nustatytos ne tik pacientų teisės, bet ir uţsiminta apie pacientų pareigas. Nuo 2010 metų kovo 1 dienos įsigaliojo LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo nauja redakcija, kur detaliau įvardintos pacientų pareigos. Labai sunku įprasminti tai, kas remiasi kiekvieno ţmogaus savita morale ir etika, tuo pačiu būtų priimtina ir visuomenei. Literatūroje lengviau surasti tai, kas reglamentuoja pacientų teises, ir tik nedidelė dalis straipsnių, įsakymų kurie nusakytų pacientų pareigas. Carolyn Wilson savo esė 1998 metais „Ieškant lygybės: pacientų pareigos sveikatos prieţiūros įstaigose“ (10) pastebi, kad apie pacientų teises gali
6 kalbėti visi laisvai ir gerai, bet apie jų pareigas prabylama nenoriai, ypač kai reikia jas pritaikyti patiems pacientams.
Sveikatos prieţiūrai tapus ekonomine paslaugų sfera, kilo būtinybė šią sritį reglamentuoti teisinėmis normomis. Norėdami panagrinėti kas yra asmens pareiga sveikatos
priežiūroje išsamiau, ne tik medicininiu, bet ir etiniu aspektu, reikėtų įvardinti šias nuostatas,
kurias kiekvienas iš mūsų turime įgyvendinti ir kurie aprėpia tris mūsų gyvenimo sferas: 1. Rūpinimąsi savimi, kaip individualybe, kuris turi laikytis asmens higienos reikalavimų, būti atsakingas uţ savo dvasinę ir fizinę sveikatą.
2. Bendravimą su gydymo įstaigų darbuotojais. Būti suinteresuoti gydymusi, vykdyti įsipareigojimus, gavus informaciją, elgtis pagarbiai su tais, kurie rūpinasi tavo sveikata – gydytojais ir slaugytojais.
3. Paciento – visuomenės – institucijos santykius, t. y. laikytis sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus taisyklių, dalyvauti, kaupiant šalies sveikatos apsaugos sistemos materialinę bazę. LR gyventojų pareigos sveikatinimo veikloje išdėstytos Sveikatos sistemos įstatyme (2):
1) rūpintis savo sveikata;
2) rūpintis savo nepilnamečių vaikų (įvaikių, globotinių) sveikata; 3) rūpintis savo tėvų sveikata;
4) nepaţeisti kitų asmenų sveikatos teisių; 5) nekenkti aplinkai;
6) mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurias nustato Sveikatos draudimo įstatymas
Pastaruoju laikotarpiu daugelyje mokslinių darbų tyrinėjami pacientų teisių uţtikrinimo aspektai, tačiau pacientų poţiūris į savo pareigas nėra pakankamai nagrinėtas, todėl šiuo darbu siekta įvertinti pacientų nuomonę apie pareigą tinkamai vartoti vaistus, laikytis gydytojo paskirto reţimo, rūpintis savo sveikata ir kitus aspektus.
7
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti N šeimos klinikos pacientų poţiūrį į savo pareigas.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų poţiūrį į savo pareigą rūpintis sveikata, norą ţinoti apie savo sveikatos būklę, tinkamai vartoti vaistus, laikytis paskirto reţimo.
2. Nustatyti ryšį tarp pacientų savo sveikatos vertinimo su jų nuomone apie pacientų pareigas, dalyvavimą sveikatos prieţiūros sprendimų priėmime bei informuotumą. 3. Įvertinti pacientų poţiūrį į sveiką gyvenseną ir sąsajas su pacientų nuomone apie jų
8
3. LITERATŪROS APŢVALGA
Pacientų pareigos - sąvoka plačiai nagrinėjama mokslo srityje, tačiau nėra konkrečios susistemintos bei apibrėţtos įstatyminės bazės. Nemaţai dėmesio skiriama pacientų teisių apsaugai ir gydytojų pareigų laikymosi kontrolei ir šių santykių ginčų sprendimui administracine tvarka. Pastaruoju metu pacientai tampa labiau vartotojai sveikatos prieţiūros sistemoje, kadangi spartėja informacinės technologijos, daugumą mokslinių duomenų apie ligas ir jų gydymą galima laisvai rasti ne tik internetinėse svetainėse, bet ir populiariojoje spaudoje. Vis dėl to tarp „paciento“ ir „vartotojo“ yra skirtumų, netgi pačiose sąvokose ir juos apibūdinančiose savybėse. Kuomet vartotojas apibūdinamas, kaip veiklus, principingas, mobilus, turintis pasirinkimo laisvę, suprantantis kokybę ir paslaugų kainą (11). O įprastai pacientas asocijuojasi su kantrybe, priklausomybe nuo kitų pagalbos ir globos, ir pasitenkinantis kitų sprendimu.
Kitas svarbus įvykis sveikatos prieţiūroje yra tai, kad paskutiniu laiku atsirado naujos tendencijos pacientų ir gydytojų tarpusavio santykiuose. Medicininė profilaktika, ankstyva ligų diagnostika ir gydymas iki šiol buvo tik gydytojų atsakomybės reikalas, o pacientas turėjo sekti ir vykdyti medicinos personalo nurodymus. Dabar pacientai tampa ekspertais „nuosavų ligų“ gydyme. Vakarų šalių medicinoje taikomas autonomiškumo principas, kuris gali labiau padėti pacientui. Paciento autonomiškumas įpareigoja pacientą būti atsakingu uţ savo paties sveikatą (12-14).
Taigi pirmiausiai norėtųsi išsiaiškinti ką reiškia pagrindinės sąvokos, kurios bus nagrinėjamos darbo metu: kas yra pacientas ne tik teisiniuose, medicininiuose dokumentuose, bet ir ţodynuose. Pacientas - asmuo, kuris naudojasi sveikatos prieţiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas, ar ligonis (15). Pacientas tai asmuo kuriam reikalinga medicininė prieţiūra, slaugymas ir gydymas. Šis ţmogus daţniausiai sergantis arba suţeistas ir jam reikalinga gydytojo ar medicinos personalo pagalba, arba jis lankosi gydymo įstaigoje apţiūrai ar profilaktiniam patikrinimui. Tikslesnis ţodţio “patient” vertimas “tas kuris kenčia”. Šis daiktavardis atkeliavęs iš lotynų kalbos veiksmaţodţio (patior), kuris reiškia “aš kenčiu” ir artimas graikų veiksmaţodţiui πάσχειν (= paskhein, kenčiu) ir jo daiktavardţiui πάθος (= pathos).
Lietuvoje ši sąvoka buvo įvardinta 1996 metais Paciento teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo (6) 1 str. 1 dalyje. Pacientas – asmuo, kuris naudojasi sveikatos
9 prieţiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis, ir gaudamas šias paslaugas turi įstatymų nustatytas teises bei pareigas.
Pareiga – išvertus iš lotynų kalbos (debere, debitum) reiškia moralinio įsipareigojimo jausmą
kitam asmeniui ar daiktui. Pareiga (nuo ţodţio “owing”- būti skolingu) - reiškia moralinį įsipareigojimą kitam subjektui ar asmeniui. Moralinis įsipareigojimas tai daugiau aktyvaus veikimo, o ne pasyvaus buvimo aplinkoje išraiška.
Ciceronas vienas pirmųjų filosofų, (I a. pr. Kr.) kuris aprašė šią galimybę. Jis diskutuoja apie pareigas savo darbe “On Duty". Jis daro prielaidą, kad pareigos jausmas ateina iš keturių skirtingų šaltinių:
1. Buvimo ţmogumi
2. Padėties gyvenime (šeima, darbas, šalis) 3. Paties ţmogaus charakterio
4. Moralinio įsitikinimo, kuris gali suformuluoti pareigos poreikį.
Viena pagrindinių pareigos idėjų yra tarnauti ar duoti grąţos, kaip dėkingumą. Toks pareigos apibūdinimas naudojamas ir baţnyčioje kunigų, ir kareivių, darbuotojų ar patarnautojų.
Daugelis filosofijos mokyklų plačiai diskutavo apie pareigos esmę.
Pacientus galima suskirstyti į pasyvius, aktyvius ir informuotus. Pasyvūs pacientai pritaria, paklūsta susidariusioms aplinkybėms, retai ieško informacijos apie savo sveikatos būklę ir alternatyvų gydymą. Aktyvūs pacientai ţino apie savo sveikatos būklę. Jie prisiima atsakomybę uţ ją. Bendraudami su gydytoju jie neabejoja, ir praneša kai yra nepatenkinti, keičia gydymą ar sveikatos prieţiūros paslaugų teikėją. Suinteresuoti pacientai klauso ką sako gydytojas, bendrauja. Pabaigoje daro taip, kaip sako jų gydytojas, klauso patarimo (16). Taigi pagal tokį pacientų poţiūrį į savo sveikatą ir priimtiną gydymosi būdą galime preliminariai įvertinti pacientų poţiūrį į tai kokias jie turi pareigas ir kaip jie jų laikosi.
10
3.1 Paciento pareigų etiniai aspektai
Yra sudaromi įvairūs medicinos etikos kodeksai, kurie pateikia pačias bendriausias pageidautino elgesio nuostatas, kurias įteisindami valstybių įsakymai padeda moralinės etikos normas pritaikyti praktiniame gyvenime (17), kas galėtų lemti ne tik profesinę sėkmę, bet ir solidarizuotų sveikatos prieţiūros darbuotojus ir visuomenę. Taigi visuomenės pareigos yra iš dalies aprašytos medicinos etikos dokumentuose.
Pirmasis rašytinis Vakarų kultūrų bioetikos dokumentas kuriame rekomenduotas idealus gydytojo paveikslas, jo pareigos ir įsipareigojimai, konfidencialumas, ligonio gerovės principas, gyvybės apsauga yra Hipokrato priesaika – (460 m.pr.Kr.). Tradicinė Hipokrato medicinos etika, aprašo aktyvų paciento dalyvavimą priimant sprendimus ir juos vykdant, bendraujant su gydytoju. Bet joje nėra nieko paminėta apie paciento pareigas.
Profesinės etikos kodekso ištakos buvo parašytos XVIII amţiuje anglų gydytojo Thomo Percival„io klasikinėje medicinos etikoje, kuris aprašė gydytojų pareigas vienas kitam, ir pacientams. Bet taip pat nieko nepaminėta apie pacientų pareigas.
Remdamiesi Thomo Percival 1803 m. išleistu reikšmingu medicininės etikos veikalu, naujai įkurta Amerikos medicinos asociacija 1847 metais išleido pirmąjį adaptuotąjį – “Medicinos etikos kodeksą” pagal Percival‟į. Kuriame nustatytos pagrindinės medicinos etikos temos.
Gydytojų pareigos pacientams ir pacientų pareigos gydytojams; Gydytojų pareigos vienas kitam ir medicinai kaip tokiai;
Medicinos pareigos visuomenei ir visuomenės medicinai.
Modernieji etikos specialistai Edmund`as Pellegrino ir David`as Thomasma susistemino, kad pagrindinis geros medicininės praktikos pagrindas būtų gera pacientų savijauta ir tam tikslui pasiekti reikalingas tarpusavio bendradarbiavimas etinių normų pagrindu tarp gydytojo ir paciento (18). Remiantis Hipokrato priesaika, jie 1988 metais pakoregavo medicinos etikos principus, nes medicina vis tiek yra fundamentinis morale grįstas mokslas ir gydytojai turi įsipareigojimą, tokį kaip išlaikyti pacientų gerbūvį. Analizuojant šį straipsnį pastebime, kad minėtieji Edmund`as Pellegrino ir David`as Thomasma, taip pat iškelia dar dvi dilemas dėl asmenų autonomijos ir jų pačių naudingumo sveikatos prieţiūroje.
11 Tarptautinis medicinos etikos kodeksas priimtas Pasaulio gydytojų asociacijos generalinėje asamblėjoje 1949 metais. Jis yra pagrindinis gydytojo, slaugytojų ir pacientų pareigų ir teisių dokumentas, kuriame smulkiai aprašytos moraliai vertingo elgesio normos (12). Bet šiame kodekse išsamiai įvardinta, kaip turi būti elgiamasi su pacientu, kaip juo reikia rūpintis ir jam padėti, bet grįţtamojo ryšio – tai uţ ką turi atsakyti pacientas ar asmuo nėra įvardinta.
Tarptautiniuose straipsniuose galima rasti minimas pacientų pareigas, bet jos labiau įvardijamos, kaip atsakomybė ar įsipareigojimas. Kiekvienoje situacijoje pacientas neturi aplenkti savo moralinių ir ţmogiškųjų įsitikinimų, ir jo įsipareigojimas turėtų būti nukreiptas į aktyvų dalyvavimą savo sveikatos prieţiūroje, taip pat kitų asmenų teisių uţtikrinime ir jų nepaţeidime (19). Taip pat pacientai turi būti atsakingi ir uţ tai, kad galima būtų išvengti “vartotojiškumo” apraiškų bendradarbiaujant su sveikatos prieţiūros specialistais. Tam reikėtų, kad abi šalys bendradarbiaudamos apibrėţtų ir atsiţvelgtų į paciento problemas ir poreikius, kad kiekviena šalis būtų patenkinta ir įpareigota jų laikytis.
Tame pačiame straipsnyje yra pabrėţiama ir tai, kad ne visada galima palikti savo sveikatos prieţiūrą ir ligos gydymą pacientui, nes kai kuriais atvejais reikalinga speciali medicininė prieţiūra. Todėl galime teigti, kad ne visada galime įstatymu reglamentuoti ir nustatyti pacientų pareigas. Kaip sveikatos prieţiūros profesionalams reikia kiekvienu atveju iš naujo įvertinti situaciją ir tada nuspręsti kas šioje situacijoje yra atsakingas ir uţ ką.
Draper H. ir Sorell T. (20) savo straipsnyje nagrinėjančiame paciento pareigas medicinos etikoje domisi ne tik apie pacientų autonomiją kurią galima būtų įvardinti, kaip dalyvavimą sveikatos prieţiūroje priimant sprendimus, bet ar atsakomybę uţ savo veiksmus. Tai būtų veikimas ar neveikimas, kad būtų uţtikrinta atsakomybė ne tik sau, bet ir aplinkiniams ţmonės, taip pat pareiga padėti ir patarti kitiems, kurie prašo pagalbos. Taigi ir šios pareigos išplaukia iš to, kad ţmonės turėtų laikytis bendrosios etikos pagrindų. Todėl tarsi galėtume uţduoti retorinį klausimą: Ar pacientai moraliai atsakingi? Dalinai tai aprašė Buetow S. ir Elwyn G. (21) savo straipsnyje, kuriame nagrinėjo pacientų atsakomybę uţ klaidas. Daţnai norima pabrėţti sistemos trūkumus, nenorint kaltinti ţmonių. Ne dėl jų neatsakingumo, bet kompetencijos stokos priimti reikiamus sprendimus. Remtinas pacientų siekis visomis išgalėmis stengtis pagerinti sveikatą ir išvengti, bet kokių netikslumų susijusių su jų sveikata.
12 Straipsnyje „Paciento pareiga laikytis paskirto gydymo: etinė analizė“ (22) tiriama iš etinės pacientų pusės, kaip jie laikosi gydytojų nurodymų. Straipsnyje teigiama, kad pacientai turi moralinę pareigą laikytis gydytojų paskirto gydymo, jei jie tam pritarė. Jiems paliekama teisė atsisakyti medicininio gydymo. Kitaip tariant pacientai neturi teisės atsisakyti priimtino gydymo nurodymų, jei jų atsisakymas kelia grėsmę kitiems ţmonėms. Bet šios pareigos laikymasis apţvelgiamas tik iš etinės - moralinės pusės, būtent tai kas neprieštarauja paties paciento įsitikinimams.
Remiantis abipusiu pasitikėjimu ir pagarba vienas kitam, tarp pacientų ir sveikatos prieţiūros specialistų iškyla keletas savaime suprantamų, vykdomų bet nesusistemintų pacientų pareigų. Apie tai detaliai aprašė Evans H.M. savo straipsnyje „Ar pacientai turi pareigų?“ (23). Paciento pareigų pateiktų šiame straipsnyje turi laikytis visi pacientai vienodai. Todėl asmenys turi kuo geriau panaudoti savo turimus išteklius ne tik išsaugoti, bet ir atstatyti savo sveikatą po persirgtos ligos – ir tai yra moralinė mūsų pareiga. Taigi šio straipsnio pagrindinis akcentas yra suvedamas į pacientų įsipareigojimus ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
Norėdami pasinaudoti sveikatos prieţiūros sistema, pagal Evans H.M. pacientas turi ţinoti šias savo pareigas ir jų laikytis, nors jos tarpusavyje siejasi ir iš dalies kartojasi:
1. Dalyvauti sveikatos prieţiūros kūrime, priimant įvairius sprendimus susijusius su sveikatos prieţiūros organizavimu, kiekvienam asmeniškai ar buriantis į organizacijas.
2. Pareiga palaikyti savo sveikatą, laikytis sveikos gyvensenos principų, profilaktikos ir ligų prevencijos.
3. Saugoti kitų ţmonių sveikatą.
4. Atsakingai siekti ir naudotis sveikatos prieţiūros teikiamomis paslaugomis (šią nuomonę plėtoja ir Draper H. ir Sorell T. (20). Taip pat gerbti visus sveikatos prieţiūros įstaigos darbuotojus.
5. Pareiga suteikti visą reikiamą teisingą informaciją apie savo sveikatą, kad būtų nustatyta teisinga diagnozė.
13 6. Pareiga laikytis paskirto tyrimų ir gydymo plano, o jei asmuo tam prieštarauja pranešti apie tai iš anksto. O atsiradus nepageidaujamam poveikiui iš karto kreiptis į specialistus.
7. Pareiga laikytis sveikatos prieţiūros įstaigų vidaus taisyklių, ne tik ambulatorinių bet ir stacionarinių įstaigų.
8. Pareiga susirgus pasveikti kuo greičiau ir o sergant lėtinėmis ligomis stengtis palaikyti sveikatą, kad savijauta netrikdytų kasdieninės veiklos.
9. Pareiga dalyvauti moksliniuose tyrimuose, jei jis yra to prašomas.
10. Pilietiškumo pareiga sveikatos prieţiūros įstaigai, tokia kaip laiku sumokėti mokesčius, remti ir kt.
Bet ir įvardinus šias etines pareigas išlieka pagrindinis principas, kad pacientas turi teisę gauti kokybišką paslaugą, kvalifikuotą gydymą. Todėl pacientų teisės ir paslaugų kokybė yra neatsiejami dalykai. Gera, kokybiška medicininė paslauga, tai – paslauga suteikta laiku, profesionali, kai pacientas jaučiasi saugiai, jaučia, kad juo rūpinamasi, domimasi jo problema, liga, juo pačiu, bendraujama. To paties laukia ir sveikatos prieţiūros specialistai.
3.2. Paciento pareigų reglamentavimas tarptautiniuose teisės aktuose
Pagrindinė paciento pareigų reglamentavimo prielaida – vartotojiškumas sveikatos prieţiūros santykiuose. Teisės šaltiniai, reglamentuojantys paciento pareigas, yra skurdūs, tačiau vartotojiškumo sveikatos prieţiūroje neigiamų padarinių pripaţinimas leidţia tikėtis, kad pacientų pareigų reglamentavimas bus plėtojamas. Įstatymų leidėjai pastebėjo pirmąsias vartotojiškumo (angl. consumerism) uţuomazgas sveikatos prieţiūros santykiuose. Tradiciniu poţiūriu vartotojiškumas laikomas viena iš individualizmo apraiškų, kai labiausiai rūpinamasi vien materialinių poreikių tenkinimu. Kalbant apie vartotojiškumą sveikatos santykiuose daţnai pabrėţiamas vienas iš vartotojiškumo aspektų – siekis kontroliuoti. Šis aspektas daţniausiai pasireiškia klientų santykiuose su tų profesijų atstovais, kuriems būdinga profesinė autonomija ir profesinės veiklos įtaka klientų gerovei labai didelė, pvz., auditoriai, teisininkai, finansininkai, gydytojai ir kiti (24-25). Tai yra būdinga ne tik Lietuvos sveikatos prieţiūros sistemoje, bet ir kitos valstybėse.
14 Panagrinėsime tuos tarptautinius dokumentus, kuriuose yra įtvirtintos esminės teisės normos ir teisės principai, reglamentuojantys paciento pareigas.
Jungtinių tautų chartija, kurią pasirašė 51 valstybė 1945 06 26 San Franciske, Lietuva priimta į JT 1991.09.17, kurios vienu iš pagrindinių tikslų yra skatinti pagarbą ţmogaus teisėms ir laisvėms. Šios chartijos pagrindu yra sudaryta ir priimta dauguma teisinių aktų ir reglamentų.
Pradėsime nuo „Visuotinės ţmogaus teisių deklaracijos“(26), išleistos 1948 metais, 1 straipsnis teigia, kad „Visi ţmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąţinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Jie turi įsipareigojimus ne tik prieš save, bet ir prieš kitą asmenį su kuriuo turi elgtis, kaip su broliu. Ţmogaus pareigos tiesiogiai buvo įvardintos 29 straipsnio 1 punktu ir apibūdintos, kaip pareigos bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis, tobulėjimas.
„Europos ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“ (27) pasirašytos Europos tarybos narių 1950 metais Romoje ir šis protokolas pakeistas 1998 metais, atsiţvelgiant į „Visuotinę ţmogaus teisių deklaraciją“ (išleistą 1948 metais), rūpinantis ţmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Konvencijoje taip pat paţymima, kad laikantis pagrindinių laisvių, kurios uţtikrina teisingumą ir taiką pasaulyje, ir apsaugo asmenis, ţmogus turi bendrai suprasti savo teises ir jų laikytis. I skyriuje nusakomos asmenų „teisės ir laisvės“. 6 straipsnyje yra paminėta, kad asmuo turi „pilietines teises ir pareigas“, o 10 straipsnio 2 dalyje minima, kad jei naudojamasi ţmogui suteiktomis laisvėmis (kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąţinės ir religijos laisvę) „kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos <...> siekiant uţkirsti kelią teisės paţeidimams ir nusikaltimams, ţmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti“. Tai reiškia, kad turime atsiţvelgti ne tik į savo bet ir kitų asmenų gerovę.
Europos taryba, kurios pagrindinis tikslas ginti ţmogaus teisę ir plėtoti demokratiją, jau keletą metų dirba siekdama medicinoje pritaikyti principus išdėstytus Europos ţmogaus teisių konvencijoje. Šios veiklos rezultatas yra svarbus reglamentų rinkinys. Europos taryba nuo 1949 metų skynėsi kelią asmens ir ţmogaus teisių apsaugoje, įsipareigojo garantuoti harmoningą paţangą asmens ir visuomenės naudai (16).
15 „Europos Bendrijos steigimo sutartis“ (28) pasirašytos 1957 metais remiantis Jungtinių Tautų chartijos principais ir norint stiprinti Europą ir uţjūrio šalis siejantį solidarumą bei uţtikrinti jų gerovės kilimą. XIII dalies 152 straipsnis išdėsto pagrindinius principus visuomenės sveikatos srityje. Būtina uţtikrinti „aukšto lygio ţmonių sveikatos apsaugą“, kuri uţtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis ir tai įmanoma ne tik vyriausybiniu, bet būtinos ir asmens pastangos šioje srityje. Sveikatos prieţiūros įstaigos turi skatinti ligų profilaktiką ir kovą su labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis, taip pat šviesti visuomenę kaip reikia rūpintis sveikata, ir kaip ji stiprinama. Dėl ko turi būti skleidţiama informacija ir kaip plėtoti švietimą sveikatos klausimais.
1966 metais Niujorke buvo pasirašytas „Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas“ (29), kuris atsiţvelgiant į Jungtinių Tautų Chartijoje išdėstytus principus, kad visų ţmonijos narių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripaţinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas. III dalies 12 straipsnis pripaţįsta, kad „kiekvienas ţmogus turi teisę turėti kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą”. Tai galime pasiekti tik abipusio bendradarbiavimo dėka. O tai įgyvendinti apsiima valstybės kurios yra šio Pakto Šalys. Taigi šiame dokumente apie paciento – asmens pareigas tiesiogiai nėra aprašyta, bet tai galėtume numatyti, kad tik bendradarbiaujant galima pagerinti ne tik medicininę, bet ir socialinę aplinką.
Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis yra keletas valstybių, kurios yra įteisinusios pacientų teisių įstatymą, (Kroatija, Olandija, Danija, Suomija, Graikija, Islandija, Izraelis, Lietuva, Norvegija ir kt.) (16). Olandijoje nuo 1995 metų balandţio 5 dienos įsigaliojęs Medicininio gydymo sutarties įstatymas reglamentuoja gydytojo ir paciento teises ir pareigas. Pagrindinė minėto įstatymo mintis yra ta, kad medicinos profesijoje būtinas įsipareigojimas, kuriam turi pritarti su tuo susijęs asmuo – pacientas. Bet dauguma šių įstatymų stengiasi uţtikrinti pacientų teises ir laisves. Ir tik keliose valstybėse yra atsiţvelgiama į tai, kad pacientai taip pat turi ir pareigas, yra įsipareigoję sveikatos prieţiūros sistemai valstybinių lygmeniu.
Škotijoje yra priimtas „pacientų teisių ir atsakomybės“ įstatymas, kuriuo turi būti vadovaujamasi naudojantis sveikatos prieţiūra arba norint gauti tinkamas paslaugas. Jis įsigaliojo nuo 2003 metų birţelio mėnesio. 31 punktu nurodoma, norint, kad būtų uţtikrintos pacientų teisės, jos negali būti atskirtos nuo pacientų atsakomybės, kuriems veikiant darniai
16 galima pasiekti sveikatos prieţiūros paslaugų efektyvų uţtikrinimą. Šios pareigos yra detalizuotos ir įvardintos kaip: atvykti sutartu laiku į sveikatos prieţiūros įstaigą; gydytis mandagiai ir su pagarba aplinkiniams ţmonėms; laikytis rekomenduoto gydymo; suteikti reikiamą informaciją apie save ir naudojamus medikamentus; dalyvauti apklausose sveikatos prieţiūros įstaigose; skubios medicinos pagalba naudotis tik esant labai rimtiems atvejais; ir būtina rūpintis savo sveikata, kad ji būtų kuo geriausia (30).
Daugelį dešimtmečių didţioji dauguma Pietų Afrikos Respublikos gyventojų patyrė, kad yra paţeidţiamos pagrindinės ţmogaus teisės, įskaitant teisę į sveikatos prieţiūros paslaugas. Siekiant uţtikrinti galimybes naudotis sveikatos prieţiūros paslaugomis Pietų Afrikos Respublikos Sveikatos apsaugos departamentas įgyvendino Konstitucijos teises ir įsipareigojo jų laikytis, taip pat remti ir apsaugoti šią teisę. 1996 metais buvo paskelbta Pacientų teisių chartija, kuri įtvirtino tai, kad būtų laikomasi asmens teisių, taip pat šalia jų suformuluotos ir pacientų pareigos panašios aukščiau išdėstytoms (31).
Apibendrinant galima būtų teigti, kad pacientų pareigos etiniu aspektu yra plačiai nagrinėjamos, remiantis aukščiau minėtomis pagrindinėmis konvencijomis, deklaracijomis. Buvo ir yra pakankamai sukurta individualių medicinos sričių įstatų, kuriose įvardinamos paciento teisės ir sveikatos prieţiūros įstaigų specialistų pareigos, kaip būtų galima įgyvendinti ir uţtikrinti pacientų teises. Reikia suprasti, kad visi sistemos dalyviai pokyčių eigoje yra labai paţeidţiami. Todėl bet kurie pokyčiai reikalauja tikslo, uţdavinių ir priemonių aiškumo bei pokyčių efektyvumo įvertinimo, o taip pat pačių jos dalyvių aktyvaus dalyvavimo priimant sprendimus ir prisiliečiant prie sistemos kūrimo ir jo priartinimo prie ţmogaus. Pastebėta, kad aktyvesnis pacientų dalyvavimas didina pacientų pasitenkinimą ir pasitikėjimą tam tikromis sveikatos prieţiūros institucijomis, garantuoja veiksmingesnį atstovavimą pacientų teisėms, skatina pacientų atsakomybę uţ savo sveikatos būklę ir pareigų laikymąsi.
3.3. Paciento pareigų reglamentavimas Lietuvos teisės aktuose ir su paciento pareigomis susijusių aspektų moksliniai tyrimai
Paciento pareigų reglamentavimas LR teisės sistemoje yra skurdus ir neadekvatus, nes pacientas, turėdamas kodifikuotą ir paskelbtą savo teisių rinkinį, beveik neturi įtvirtintų jokių pareigų sveikatos prieţiūros įstaigai, teikiančiai jam asmens sveikatos prieţiūros paslaugas (32).
17 Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 1991 m. ir pasikeitus valstybės valdymo modeliui, turėjo keistis ir asmens sveikatos prieţiūros santykius nusakantys įstatymai. Buvo pasirinktas civilinių asmens sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjo ir paciento teisinių santykių modelis. Todėl 1991 metais spalio 30 dieną LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo (33). Kurios pagrindinė tendencija aiškinama tuo, kad paskutiniais dešimtmečiais iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos gyventojų sveikata blogėjo. Nors iki tol diegtas ir plėtotas sveikatos apsaugos modelis (daugiau ligoninių, daugiau medicinos personalo) nepasiteisino. Todėl jau nacionalinės sveikatos koncepcijos įţangoje 6 punkte kalbama, kad jos įgyvendinime dalyvauja valstybė, visuomenė ir kiekvienas asmeniškai. Kas rodo pirmąsias uţuomazgas, kad kiekvienas asmeniškai turime pasirūpinti, kad ši koncepcija būtų įgyvendinta. Toliau studijuojant minėtąjį dokumentą pastebime, kad formuojant jos kriterijus buvo remiamasi Pasaulio Sveikatos Organizacijos doktrina „Sveikata visiems“ vienu iš principų „kiekvienas pilietis aktyviai siekia sveikatos. Pareiga saugoti sveikatą įteisinama Konstitucijoje, o socialinį sveikatos poreikį valstybė skatina ekonominėmis priemonėmis“ (33). Kadangi asmuo turi aktyviai siekti sveikatos, kas reikštų pareigą pačiam prieš save, ir prieš kitus, nes tik jis pats atsakingas uţ savo sveikatą. Šiuo įstatymu ţmogus nepaliekamas be prieţiūros – pareigą prieš asmenį turi asmens sveikatos įstaigos, visuomenė, vyriausybė ir valstybė.
LR Konstitucijoje minima keletas pareigų kurias turi mūsų Respublikos piliečiai ir valstybė, pastaroji „rūpinasi ţmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus“(33). IV skirsnyje 53 straipsnyje įvardinama, ne tik tai, kad valstybė rūpinasi ţmonių sveikata, bet ir tai, kad kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką; III skirsnio 38 straipsnis tiesiogiai įvardina ţmonių pareigas, jas suskirstydami į tėvų ir vaikų prievoles. Tai apibūdinama kaip „tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais ţmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Nes rūpinimasis kitu ţmogumi, gali būti kaip ir sinonimas pareigai apibūdinti. Ir toliau cituojant LR Konstituciją, galime pastebėti ne tik su sveikatos prieţiūra susijusių pareigų įtvirtinimą, kaip matome 26 straipsnis kalba apie tai, kaip „tėvai ir globėjai nevarţomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Bet tas auklėjimas, rūpinimasis ir globojimas turi “nevarţyti kitų ţmonių teisių ir laisvių“, kas įteisinta 28 straipsnyje, kuris įvardija, kad ţmogus „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų“.
18 Tai pirmieji nepriklausomos Lietuvos įstatymai, kuriuose yra iš dalies, gal ir netiesiogiai paliestos Lietuvos gyventojų pareigos, nes iš vienos pusės decentralizuojant sveikatos prieţiūros įstaigas, diegiant sveikatos draudimą, steigiant sveikatos prieţiūros darbuotojų ir asmens sveikatos prieţiūros įstaigų draudimo fondus buvo bandoma įvardinti pacientų teises ir asmens sveikatos prieţiūros specialistų pareigas ţmonėms ir jų kompetenciją. Bet kaţkaip asmenys turėdavo tik minimalias įvardintas ir teisės aktais patvirtintas pareigas. 1994 metais liepos 19 dieną LR Seimas, atsiţvelgdamas į tai kad „gyventojų sveikata yra didţiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė“ priėmė LR Sveikatos sistemos įstatymą (2), kurio pagrindu turėjo būti uţtikrintos „gyventojų pastangos ugdyti sveikatą“ ir kad tos „asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos“.
Pačioje Sveikatos sistemos įstatymo pradţioje 1 straipsnyje yra įvardinta, kad turi būti sudarytos sveikatinimo veiklos sutartys, taip pat aptarta atsakomybė uţ teisės normų paţeidimu tarp asmens sveikatos prieţiūrą teikiančių specialistų ir gyventojų, kurie įvardinami kaip sveikatinimo veiklos subjektai, kurie turi teises ir pareigas (sveikatinimo veiklai galima priskirti asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūrą, farmacinę veiklą, tradicinę ir liaudies mediciną bei nemedicininiai sveikatos atstatymo būdai (LR SSĮ 4 str.)). Šie sveikatos santykiai yra apibrėţti teisinio reguliavimo ribomis, ir tik įstatymai nustato „gyventojų teises ir pareigas sveikatinimo veikloje, visuomenės dalyvavimo tvarkant sveikatos reikalus teisinius pagrindus“(2). O jeigu įstatymais nustatytų teisių yra laikomasi ir stengiamasi išsaugoti ir stiprinti sveikatą asmenims yra suteikiama „valstybės parama“ (5 straipsnis - Sveikatos veiklos reguliavimo principai). Šiame įstatyme numatomi veiksmai ir priemonės yra taikomos sveikatinimo veiklos dalyviams, gyventojams, bet ne pacientams. Nes pirmą kartą paciento sąvoka buvo apibrėţta 1996 metais LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1 str. 1 dalyje. Iš kitos pusės paciento teisinis statusas įgyjamas nuo kreipimosi į sveikatos prieţiūros įstaigą (34), todėl galime daryti prielaidą, kad įstatymuose minint asmenį kuris civiliniais teisiniais santykiais susijęs su asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančiais specialistais gali būti įvardintas kaip pacientas. Taigi galime teigti, kad LR Sveikatos sistemos įstatymo 85 straipsnis pirmą kartą įtvirtino pacientų, kurie yra LR gyventojai, pareigas sveikatinimo veikloje:
„LR gyventojai privalo: 1) rūpintis savo sveikata;
19 3) rūpintis savo tėvų sveikata;
4) nepaţeisti kitų asmenų sveikatos teisių; 5) nekenkti aplinkai;
6) mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurias nustato Sveikatos draudimo įstatymas“.
Todėl galime teigti, kad tuo metu tai buvo vienintelis, nors ir neišsamus pacientų pareigų teisinis įtvirtinimas.
2000 metų liepos 18 dieną buvo patvirtintas ir įsigaliojo LR Civilinis kodeksas (9), kuris buvo skirtas taikyti civiliniams teisiniams santykiams. Tokie sutartiniai santykiai gali būti ir tarp sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių įstaigų ir pacientų, kurie kiekvienas atskirai turi savo teises ir pareigas. O ginčai atsiradę tarp jų paţeidus vienos ar kitos pusės teises yra sprendţiami teismine tvarka. Taigi nagrinėjant LR Civilinį kodekso 6 knygą yra XXXIV skyrius, kuris tiesiogiai susijęs su asmens sveikatos prieţiūros paslaugų teikimu. 6.731 straipsniu įtvirtinama, kad „pacientas kiek įstengdamas turi suteikti asmens sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjui informacijos ir pagalbos, kuri pagrįstai yra reikalinga norint įvykdyti sutartį“. Tai nėra įvardinama tiesiogiai, kad tai yra paciento pareiga, bet būtent pacientas turi suteikti informaciją ir pagalbą, kad būtų tinkamai įvertinta jo būklė ir sveikatos prieţiūros specialistas galėtų tinkamai atlikti savo prievolę pacientui. Kaip aprašyta 6.38 straipsnyje „kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama savo prievolę bendradarbiauti su kita šalimi“. Tai tarsi papildo prieš tai minėtąjį straipsnį ir įtvirtina tai, kad iš dalies pacientų pareigos yra priţiūrimos ir LR Civilinio kodekso.
1996 metais spalio 3 dieną buvo priimtas Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas (6), kuris įsigaliojo 1997 metais geguţės 1 dieną, tai buvo pirmasis specialus teisės aktas bendrųjų teisės aktų atţvilgiu, kuris reglamentavo paciento teises. Įstatymo nuostatos buvo taikomos asmens sveikatos prieţiūros paslaugoms, teikiamoms ir apmokamoms iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto taip pat ir privačioms, kuriose uţ paslaugas apmoka pacientas savo lėšomis. Ilgalaikiai asmens sveikatos prieţiūros dalyvių tarpusavio santykiai parodė Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo trūkumus, tokius kaip paciento pareigų reglamentavimo stoką. Šią spragą bandyta uţpildyti ir siekiant uţtikrinti šalių lygiateisiškumą buvo norima papildyti asmens sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios nors iš dalies reglamentavo paciento pareigas.
20 1996 metais birţelio 6 dieną priimto LR Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatymo (3) 46 straipsnyje nustatyta, kad „asmens sveikatos prieţiūros įstaigos privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir uţtikrinti, kad jos būtų prieinamos pacientams susipaţinti“ ir viename iš šių taisyklių punktų numatytam kad vidaus tvarkos taisyklėse turi būti įvardintos „pacientų teisės ir pareigos įstaigoje“.
Pirmajame pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo variante išleistame 1996 metais tik 6 straipsnio 3 dalis numatė,kad „pacientas turi būti informuojamas apie sveikatos prieţiūros ar slaugos įstaigos vidaus tvarkos taisykles“, kuriose turėjo būti nustatytos pacientų teisės ir pareigos ir jų įgyvendinimo tvarka. Naujoje pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcijoje (7) įtvirtintoje nuo 2005 metų sausio 1 dienos 15 straipsnyje kalbama apie paciento elgesį „jei pacientas nesilaikė savo pareigų, bei sveikatos prieţiūros įstaigų taisyklių, su kuriomis buvo pasirašytinai supaţindintas ir tas paţeidimas arba paciento tyčia ar dėl didelio neatsargumo kiti atlikti veiksmai prisidėjo prie jo sveikatos pablogėjimo ar mirties, sveikatos prieţiūros įstaigos, jos darbuotojų atsakomybė uţ ţalą maţinama atsiţvelgiant į paciento kaltės mastą“. Taigi, tokio straipsnio atsiradimas įgalino ne tik sumaţinti sveikatos prieţiūros teikėjų atsakomybę, bet vis tiek neįtvirtino paciento pareigų. Praėjus 5-eriems metams, šis įstatymas buvo perţiūrėtas ir LR Seimas 2009 metais lapkričio 19 dieną priėmė teisės aktą - Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą (8). Kurio 12 straipsnyje išsamiai yra išdėstytos pacientų pareigos:
1. Pacientas privalo pasirašytinai susipaţinti su jam pateiktomis sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, kitais sveikatos prieţiūros įstaigos nustatytais dokumentais ir vykdyti juose nurodytas pareigas.
2. Pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąţiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudţiauti, bendradarbiauti su sveikatos prieţiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais. 3. Pacientai, norėdami gauti sveikatos prieţiūros paslaugas, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, išskyrus būtinosios sveikatos prieţiūros atvejus.
4. Pacientas kiek įstengdamas turi suteikti sveikatos prieţiūros specialistams informacijos apie savo sveikatą, persirgtas ligas, atliktas operacijas, vartotus ir vartojamus vaistus, alergines reakcijas, genetinį paveldimumą ir kitus pacientui ţinomus duomenis, reikalingus tinkamai suteikti sveikatos prieţiūros paslaugas.
21 5. Pacientas, gavęs informaciją apie jam skiriamas sveikatos prieţiūros paslaugas, šio įstatymo nustatytais atvejais savo sutikimą ar atsisakymą dėl šių sveikatos prieţiūros paslaugų suteikimo turi patvirtinti raštu.
6. Pacientas privalo vykdyti sveikatos prieţiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas arba šio įstatymo nustatyta tvarka atsisakyti paskirtų sveikatos prieţiūros paslaugų. Pacientas privalo informuoti sveikatos prieţiūros specialistus apie nukrypimus nuo paskyrimų ar nustatyto reţimo, dėl kurių jis davė sutikimą.
7. Pacientas privalo pagarbiai ir deramai elgtis su visais sveikatos prieţiūros įstaigos darbuotojais ir kitais pacientais.
8. Pacientui, kuris paţeidţia savo pareigas, tuo sukeldamas grėsmę savo ir kitų pacientų sveikatai ir gyvybei, arba trukdo jiems gauti kokybiškas sveikatos prieţiūros paslaugas, sveikatos prieţiūros paslaugų teikimas gali būti nutrauktas, išskyrus atvejus, jei tai grėstų pavojus paciento gyvybei.
Priėmus LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą, Lietuvoje buvo nustatytas išsamiausias Europoje paciento pareigų sąrašas. Nors tai trečiasis įstatymo pakeitimas per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Tikėkimės, kad paciento pareigų nustatymas bus ne tik prevencinė vartotojiškumo priemonė, bet ir jų reglamentavimas leis uţtikrinti civilinio teisinio sveikatos santykio šalių lygiateisiškumą.
Dar vienas svarbus aspektas susijęs su paciento pareigomis naujajame PTŢSA įstatyme yra suteikiamos informacijos apie savo negalavimus išsamumas. Giedrikaitės R. (35) daktaro disertacijoje gautais rezultatais, kur netgi 93,4 proc. ištirtų pacientų teigė, kad atvirai ir nuoširdţiai pasako gydytojui apie savo negalavimus, nors dauguma iš jų (92,9 proc.) supranta, kad jų atvirumas ir informacijos pilnumas padės gydytojui lengviau nustatyti ligą. Tai taip pat randame detaliai aprašyta Evans H.M. straipsnyje „Ar pacientai turi pareigų?“ (23).
Pasitikėjimas yra gydytojo ir paciento santykių kertinis punktas, Taigi norėdami įvertinti, kaip pacientai pasitiki savo šeimos gydytoju mes klausėme „Į ką, iškilus problemoms, kreipiatės pirmiausia?“ netgi 74,6 proc. pacientų nurodė, kad į savo šeimos gydytoją, kas įvardintų pasitikėjimą juo. Didesnis pasikliovimas gydytojais gautas, atliktame tyrime, aprašytame daktaro disertacijoje (35), kur net 94,4 proc. pacientų pasitiki gydytojais, kurie juos gydo. Remiantis „Finbalt Health Monitor“ atlikto 2006 metais Lietuvoje
22 duomenimis pas šeimos gydytoją, bent kartą per metus apsilanko 37,7 proc., rečiau nei kartą per mėnesį apsilanko kas ketvirtas (29,5 proc.) Lietuvos gyventojas, kas dešimtas (9,9 proc.) daţniau nei kartą per mėnesį. Panašius rezultatus gavome ir savo atliktame tyrime, atitinkamai 37,9 proc., 19,2 proc., 13,6 proc. Nė karto savo šeimos gydytojo per paskutinius 12 mėnesių neaplankė 18,3 proc. nacionalinėje apklausoje dalyvavusių respondentų ir 12,1 proc. mūsų anketą uţpildţiusių ţmonių.
Pacientų nuomonę į informuotumą sveikatos prieţiūros sistemoje galėtume įvertinti pagal tai, kaip jie vertina suteikiamą jiems informaciją apie ligos diagnozę, profilaktikos priemones, ligos gydymą, gydymo trukmę ir prognozę, medicininių tyrimų duomenis ir procedūras ir kitą. Mūsų atliktoje apklausoje didţioji dalis pacientų yra patenkinti ar labai patenkinti šeimos gydytojo suteikiama informacija apie: ligos diagnozę – 80,2 proc., galimą ligos trukmę – 79,7 proc., įrašus ligos istorijoje – 78,5 proc. Sociologinės apklausos metu, atliktu 2004 metais, kuri aprašyta R. Kaminsko, E. Peičiaus straipsnyje „Gydytojo– paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai“(36), buvo nustatyta, kad šeimos gydytojas visada suteikia pakankamos ir suprantamos informacijos apie: ligos diagnozę – 44 proc., medicininių tyrimų duomenis – 41 proc., vartojamų vaistų poveikį ir galimą riziką – 33 proc. Pastaroji informacija mūsų tyrime atitinkamai vertinama: 76,6 proc. ir 63,6 proc. Šie rezultatai leistų teigti, kad dauguma pas savo šeimos gydytoją besilankančių pacientų tikisi ir gauna įvairios medicininės informacijos apie savo sveikatą ir jos išsaugojimo perspektyvas. Tikėtina, kad pacientų siekis ţinoti savo ligos diagnozę, gydymosi alternatyvas, vartojamų vaistų poveikį ir kitą medicininę informaciją yra susijęs su besikeičiančiu pacientų poţiūriu į gydytojo ir paciento santykius.
23
4. TYRIMO METODIKA
Norint įvertinti pacientų poţiūrį į savo pareigas, sukauptos literatūros pagrindu, naudojant aprašomąjį – analitinį literatūros analizės metodą, buvo paruoštas metodologinis empirinio tyrimo pagrindimas ir tyrimo instrumentas. Tyrimo instrumentą – anoniminės apklausos anketą iš viso sudarė 37 uţdaro tipo klausimai, skirti sukaupti duomenis apie respondentų socialinius ir demografinius poţymius, poţiūrį į savo pareigas, nuomonę apie sveikatos prieţiūros sistemą, savo sveikatos vertinimą ir gyvensenos aspektus. Šio darbo uţdaviniams įgyvendinti anketą sudarė trys klausimų grupės:
1. Bendra informacija apie respondentą, kuria norėta suţinoti demografinius ir socialinius duomenis: amţių, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą ir uţsiėmimą. Pirmąją dalį sudarė 5 klausimai.
2. Antrojoje anketos dalyje buvo norima suţinoti apie respondentų poţiūrį į pacientų pareigas, remiantis “Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo” naująja redakcija ir kai kuriuos kitus sveikatos prieţiūros aspektus, tokius kaip domėjimasis sveikatos prieţiūros situacija Lietuvoje; šeimos gydytojo institucijos vertinimą. Antrąją dalį sudarė 18 klausimų.
3. Trečioji anketos dalis buvo sudaryta remiantis “FINBALT HEALTH MONITOR“ apklausos tyrimo duomenimis, ir sveikos gyvensenos principais remiantis “Asmens fizinės sveikatos vertinimo principais“ (37). Atrinkti ir sudaryti klausimai sveikatai ir gyvensenai vertinti. Trečiąją dalį sudarė 14 klausimų.
Anoniminė anketinė apklausa buvo atlikta 2010 metų kovo mėnesį N šeimos klinikoje. Norimų apklausti pacientų skaičių nustatėme naudodamiesi Sample size skaičiuokle (38), pasirinkę 95% pasikliovimo lygį, 4,5% pasikliovimo intervalą, ir ţinodami Šeimos klinikoje prisirašiusių pacientų skaičių, gavome imtį n=357. Mes privalėjome apklausti ne maţesnį skaičių pacientų, kad rezultatai apibūdintų mūsų pasirinktą imtį (populiaciją). Pacientai buvo atrinkti atsitiktinės atrankos būdu, kas antras pacientas, kuris kreipėsi į N šeimos kliniką. Pacientai buvo prašomi uţpildyti anoniminę anketą. Siekiant uţtikrinti renkamų duomenų konfidencialumą ir gerą anketų grįţtamumą buvo panaudota urna, kuri buvo pastatyta registratūroje. Buvo išdalinta 357 anoniminių anketų, iš kurių sugrįţo 341 anketa (atsako daţnis 95,5 proc.).
24 Anketinėje apklausoje dalyvavo 341 pacientas. Tyrimo dalyvių amţiaus vidurkis – 42,21 ± 15,492. 58,9 proc. (n=201) dalyvavusių apklausoje – moterys, 41,1 proc. (n=140) – vyrai. Daugiau nei pusė respondentų (57,2 proc., n=195) vedę ar ištekėję, kas penktas (19,9 proc., n=68) – nevedę ar netekėję, kas dešimtas (9,7 proc., n=33) išsituokę ar išsiskyrę, nedidelė dalis gyvena su partneriu (6,7 proc., n=23) ar yra našliai (6,5 proc., n=22). Trečdalis tyrimo dalyvių (34,0 proc., n=116) įgiję vidurinį išsilavinimą, maţiau nei kas trečias (29,9 proc., n=102) – aukštąjį, ketvirtadalis respondentų (24,9 proc., n=85) – įgiję aukštesnįjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, kas dešimtas (11,1 proc., n=38) – pradinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių dirba (51,9 proc., n=176), 13,9 proc. (n=47) mokosi ar studijuoja, 8,8 proc. (n=30) yra pensininkai, 8,6 proc. (n=29) dirba ar dirbo sveikatos prieţiūroje, 5,0 proc. (n=17) yra bedarbiai, 3,8 proc. (n=13) – dirbantys pensininkai, 3,2 proc. (n=11) – namų šeimininkės, 4,7 proc. (n=16) pasirinko atsakymo variantą „kita“.
Duomenų analizei buvo panaudotas specializuoto duomenų įvedimo ir statistinės analizės paketas SPSS 15.0 versija.
Atsakymų daţnių pasiskirstymui tarp atskirų demografinių grupių nustatyti buvo naudojamos kryţminės lentelės. Dviejų poţymių nepriklausomumas buvo tiriamas naudojant 2
kriterijų. Tikrinant hipotezes pasirinktas reikšmingumo lygmuo α = 0,05. Nulinė hipotezė
buvo atmetama, kai p reikšmė neviršydavo reikšmingumo lygmens (p < 0,05). Tokiu atveju buvo priimama alternatyvi hipotezė ir teigiama, kad skirtumai yra patikimi (arba statistiškai reikšmingi).
25
5. REZULTATAI
5.1. Pacientų poţiūris į savo pareigas
Šiame darbe anketinės apklausos pagalba išaiškintas tyrime dalyvavusių pacientų poţiūris į jų pareigas sveikatos prieţiūroje. Anketoje pateikti klausimai apie pacientų rūpinimąsi savo sveikata, norą ţinoti apie savo sveikatos būklę, sveikatos prieţiūros specialisto informavimą apie savo sveikatą, persirgtas ligas bei vartojamus vaistus, apie deramą elgesį su sveikatos prieţiūros specialistais.
Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo (PTŢSA) įstatymo 12 straipsnyje apibrėţta pacientų pareiga rūpintis savo sveikata, sąţiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudţiauti, bendradarbiauti su sveikatos prieţiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais. Kas ketvirtas tyrime dalyvavęs pacientas (24,5 proc.) teigia, kad labai rūpinasi savo sveikata, tačiau beveik du trečdaliai (61,9 proc.) mano, jog savo sveikata rūpinasi nepakankamai ir galėtų ja rūpintis labiau. Nedidelė dalis pacientų teigia neturintys tam pakankamai laiko (6,2 proc.) ar galimybių (3,5 proc.) (1 pav.).
1,8 2,1 6,2 3,5 61,9 24,5
Labai rūpinasi Nepakankamai rūpinasi
Neturi tam galimybių Neturi tam laiko
Yra visiškai sveikas Kita
1 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal jų nuomonę apie rūpinimąsi savo
sveikata.
Daugiau nei pusės tyrimo dalyvių nuomone (52,2 proc.), jiems apie savo sveikatos būklę svarbu ţinoti tiek, kad galėtų suprasti gydymo eigą ir pasekmes, trečdaliui pacientų (32,2 proc.) svarbu ţinoti viską, ką ţino gydytojas, kas dešimtam (13,3 proc.) – tiek,
26 kad galėtų laikytis gydytojo nurodymų. Keletas pacientų (2,1 proc.) teigė norintys ţinoti kuo maţiau, nes tinkamai gydyti yra gydytojo reikalas, 0,3 proc. pasirinko atsakymų variantą „kita“.
Tyrimo dalyvių buvo klausiama, ar jie yra susipaţinę su sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus tvarka ir taisyklėmis. Maţiau nei pusė (47,8 proc.) teigė, jog susipaţinę, 40,9 proc. – nesusipaţinę su vidaus tvarka ir taisyklėmis, o 8,7 proc. paţymėjo neţinantys, jog tokios taisyklės yra. 2,6 proc. pasirinko atsakymų variantą „kita“ (2 pav.).
40,9
8,7 2,6
47,8
Taip Ne Nežino,kad yra taisyklės Kita
2 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal susipaţinimą su įstaigos vidaus tvarka ir
taisyklėmis.
PTŢSA įstatymu reglamentuota pacientų pareiga suteikti sveikatos prieţiūros specialistams informacijos apie savo sveikatą, persirgtas ligas, atliktas operacijas, vartotus ar vartojamus vaistus, alergines reakcijas, genetinį paveldimumą ir kitus pacientui ţinomus duomenis, reikalingus tinkamai suteikti sveikatos prieţiūros paslaugas.
Anketinėje apklausoje pacientų teirautasi, kokią informaciją jie pateikia gydančiam gydytojui. Daugelis pacientų (78,8 proc.) visada pateikia informaciją gydytojui apie savo savijautą, persirgtas ligas (79,4 proc.), atliktas operacijas (84,9 proc.), vartotus ar vartojamus vaistus (78,8 proc.), alergines reakcijas (84,9 proc.), paveldimas ligas (79,3 proc.) bei kitus sveikatos sutrikimus (72,6 proc.) (3 pav.). Maţiausiai pacientai linkę gydytojui pateikti informacijos apie paveldimas ligas, alergines reakcijas bei vartotus ar vartojamus vaistus. Šios informacijos gydytojui niekada gydančiam gydytojui nepateikia 5,2 proc., 3,7 proc., 3,4 proc. pacientų atitinkamai.
27 78.8 79.4 84.9 78.8 84.9 79.3 72.6 20.3 18.8 12.3 17.8 11.4 15.4 24.6 0% 20% 40% 60% 80% 100% Savijautą Persirgtas ligas Atliktas operacijas Vartojamus vaistus Alergines reakcijas Paveldimas ligas Kitus sveikatos sutrikimus R esp on de nt ų ska iči us, p ro c.
Visada Kartais Niekada
3 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal gydytojui suteikiamą informaciją apie
savo sveikatos būklę.
Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių pacientų (58,4 proc.) paţymi, kad visada nuosekliai laikosi gydytojo paskyrimų ir rekomendacijų (4 pav.). Kas penktas pacientas (19,0 proc.) teigia, jog gydytojo paskyrimų ir rekomendacijų laikosi tuomet, kai tai neprieštarauja jo įsitikinimams, 14,5 proc. – kai tai nesikerta su paciento finansine padėtimi. 4,8 proc. pacientų dėl gydytojo ar paskyrimų linkę pasitarti su kitais specialistais ar artimaisiais (2,7 proc.). 0,6 proc. pripaţįsta, kad daţnai gydytojo rekomendacijų nesilaiko.
0,6 2,7 4,8 14,5
19,0 58,4
Visada laikosi Kai tai neprieštarauja įsitikinimams Kai tai nesikerta su finansine padėtimi Pasitaria su kitu specialistu Pasitaria su artimaisiais Dažnai nesilaiko
4 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal gydytojo paskyrimų ir rekomendacijų
28 58,0 proc. pacientų, ne visada besilaikančių gydytojo paskyrimų ir rekomendacijų ar nevartojusių vaistų teigia apie tai pranešantys gydytojui, tačiau 42,0 proc. apie reţimo nesilaikymą ar vaistų nevartojimą gydytojui neprisipaţįsta. Beveik visų tyrimo dalyvių (96,1 proc.) nuomone, jie savo ţodţiais ar veiksmais neţemino gydytojų ar slaugytojų garbės ir orumo, keletas respondentų (2,1 proc.) mano, jog ţemino gydytojų ar slaugytojų garbę ir orumą, 1,8 proc. respondentų pasirinko atsakymo variantą „kita“.
Tyrimo dalyviams anketoje pateikti klausimai, siekiant išsiaiškinti jų ţinias apie pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą, pacientų pareigas, galimybes pasirinkti šeimos gydytoją, pasitenkinimą šeimos gydytojo suteikiama informacija.
78,0 proc. pacientų nurodė ţinantys apie pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą, 20,5 apie šį įstatymą neţino, 1,5 proc. tyrimo dalyvių pasirinko atsakymą „kita“. Nors daugelis pacientų paţymėjo, jog ţino apie PTŢA įstatymą, tačiau maţiau nei kas penktas (17,4 proc.) teigė ţinantys, kur yra aprašytos pacientų pareigos (5 pav.).
81,1
1,5 17,4
Taip, žino Ne, nežino Kita
5 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal ţinias apie pacientų pareigas.
Tyrimo klausimyne pateikti klausimai pacientų nuomonės išaiškinimui apie sveikatos prieţiūros situaciją Lietuvoje bei sveikatos prieţiūros dalyvių vaidmenį sveikatos prieţiūros klausimų sprendime.
Daugelis pacientų (80,6 proc.) tvirtino, jog jiems rūpi sveikatos prieţiūros situacija Lietuvoje. 17,9 proc. – iš dalies rūpi, o 1,5 proc. pacientų teigia, jog sveikatos prieţiūros situacija Lietuvoje jiems nerūpi. Pagal pacientų apklausos rezultatus matyti, jog gyventojų ir pacientų dalyvavimas sprendţiant sveikatos prieţiūros klausimus vis dar yra labai maţas. Beveik pusė pacientų teigia, jog SAM ir gydytojų reikšmė sprendţiant sveikatos
29 prieţiūros klausimus yra labai didelė (46,2 proc. ir 43,5 proc. atitinkamai) ir tik nedaugelis nurodo labai didelę gyventojų ar pacientų reikšmę sprendţiant sveikatos prieţiūros klausimus (10,5 proc. ir 13,4 proc. atitinkamai) (6 pav.). Daugiau nei keturi iš dešimties tyrime dalyvavusių pacientų mano, kad gyventojų ir pacientų reikšmė sprendţiant sveikatos prieţiūros klausimus yra maţa ar labai maţa.
43,5 27,7 46,2 10,5 13,4 35,5 50,0 29,6 21,6 22,9 17,6 16,7 12,1 23,2 19,6 8 23,2 21,2 21,6 22,9 4,1 3,1 1,6 4,1 0,3 0% 20% 40% 60% 80% 100%
Gydytojai SP įstaiga SAM Gyventojai Pacientai
R e sp o n d e n tų s ka ič ius , p ro c.
Labai didelė Didelė Nei didelė,nei maža Maža Labai maža
6 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal nuomonę apie sveikatos prieţiūros
dalyvių reikšmę sveikatos prieţiūros klausimų sprendimui.
Daugelio tyrimų dalyvių nuomone, gyventojų informavimas apie sveikatos prieţiūros reformą nėra pakankamas. Pusė pacientų (49,0 proc.) gyventojų informavimą vertina patenkinamai, kas ketvirtas - blogai ar labai blogai (7 pav.).
49,0
20,0 5,6
5,0 20,4
Labai gerai Gerai Patenkinamai
Blogai Labai blogai
7 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal nuomonę apie gyventojų informavimą
30 Didţioji dalis tyrime dalyvavusių pacientų (84,1 proc.) ţino, jog jie gali laisvai, savo nuoţiūra pasirinkti šeimos gydytoją, nors 8,3 proc. teigia apie tokią galimybę neţinantys, 7,1 proc. mano, jog galimybės pasirinkti šeimos gydytoją jie neturi. 0,6 proc. apklausos dalyvių pasirinko atsakymo variantą „kita“. Trys ketvirtadaliai pacientų (74,6 proc.) nurodo, jog iškilus sveikatos problemoms, pirmiausiai kreipiasi į šeimos gydytoją, tačiau vienas iš dešimties (9,7 proc.) daţniausiai gydosi pats (pati) ar kreipiasi į paţįstamą gydytoją (10,0 proc.). Nedidelė dalis pacientų (4,4 proc.) kreipiasi į gydytoją specialistą. 1,2 proc. pildţiusiųjų anketas pacientų pasirinko atsakymo variantą „kita“.
Tyrimo dalyviams pateiktas klausimas apie jų apsilankymo pas šeimos gydytoją daţnumą. Daugiau nei trečdalis pacientų (37,9 proc.) paţymėjo, jog pas šeimos gydytoją lankosi kartą per metus, kas penktas pacientas (19,2 proc.) – kartą per mėnesį, panaši dalis pacientų – rečiau nei kartą per mėnesį. 13,6 proc. pas šeimos gydytoją lankosi du ar tris kartus per mėnesį. 12,1 proc. tyrimo dalyvių rinkosi atsakymų variantą „kita“.
Anketas uţpildę pacientai pareiškė savo nuomonę apie pasitenkinimą šeimos gydytojo suteikiama informacija apie ligos diagnozę, ligos profilaktikos priemones, rizikos veiksnius, ligos gydymo planą, galimas jo alternatyvas bei su jomis susijusią riziką, gydymo trukmę, gydymo prognozę, vartojamų vaistų poveikį ir galimą riziką, medicininių procedūrų eigą, poveikį ir galimą riziką, medicininių tyrimų duomenis bei įrašus ligos istorijoje ar ambulatorinėje kortelėje (8 pav.). Didţioji dalis pacientų (80,2 proc.) yra patenkinti ar labai patenkinti šeimos gydytojo suteikiama informacija apie ligos diagnozę, 79,7 proc. patenkinti ar labai patenkinti informacija apie galimą ligos trukmę, 78,5 proc. – informacija apie įrašus ligos istorijoje ar ambulatorinėje kortelėje. Maţesnė dalis pacientų (62,8 proc.) yra patenkinti ar labai patenkinti informacija apie medicininių procedūrų eigą, poveikį ir galimą riziką, vartojamų vaistų poveikį ir galimą riziką (63,6 proc.) bei ligos gydymo planą, galimas jo alternatyvas bei su jomis susijusią riziką (69,5 proc.).
