KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Danutė Saudargienė ! " # $ $ %
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
JUDESIO IR PADĖTIES SUTRIKIMŲ TURINČIŲ MOKINIŲ PSICHIKOS SVEIKATA IR PSICHOLOGINĖS PAGALBOS PRIEINAMUMAS
SPECIALIOSIOSE MOKYKLOSE
!
Mokslinis vadovas profesorius, habil. dr. Apolinaras Zaborskis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 200. – p. 92
Įvertinti judesio ir padėties sutrikimų turinčių vaikų psichikos sveikatą bei psichologinės pagalbos prieinamumą Kauno apskrities ir Prienų specialiosiose mokyklose.
1)charakterizuoti 12–16 metų mokinių gyvenseną, susijusią su psichikos sveikata ir palyginti ją tarp Kauno apskrities ir Prienų specialiųjų mokykų; 2) įvertinti mokinių laimingumą ir kitus psichikos sveikatos rodiklius; 3) nustatyti psichologinės pagalbos prieinamumą specialiosiose mokyklose.
Tyrimui pasirinkti Kauno apskrities ir Prienų specialiųjų mokyklų mokiniai, turintys judėjimo ir padėties sutrikimų (n= 80). Remiantis anketinės apklausos duomenimis, charakterizuota mokinių gyvensena, susijusi su psichikos sveikata ir palyginta tarp specialiųjų mokyklų. Įvertinti mokinių savijautos, laimingumo ir kiti psichikos sveikatos, bei suicidinių polinkių rodikliai. Nustatytas psichologinės pagalbos prieinamumas specialiosiose mokyklose. Duomenys buvo išanalizuoti naudojant kompiuterinį SPSS 13.0 versijos statistinį paketą.
Kauno apskrities ir Prienų specialiųjų mokyklų 12 – 16 metų judėjimo sutrikimų turinčių mokinių 67,5 proc. jau yra rūkę. Kiekvieną dieną rūko 43,8 proc. mokinių. Prienų mokykloje yra 2,5 karto daugiau rūkančių nei Kauno mokykloje. Alkoholinius gėrimus reguliariai vartoja 16,3 proc. mokinių. Reguliariai vartojančių alkoholinius gėrimus Prienų specialiojoje mokykloje yra 15 proc., Kauno apskrities specialiojoje mokykloje – 7,5 proc. mokinių. Du ir daugiau kartų apsvaigę nuo alkoholio buvo 35 proc. tirtų mokinių. Nors dauguma paauglių (72,5 proc.) savo sveikatą vertina gerai. Tačiau dažnai mokinius vargina irzlumas (41,3 proc.), bloga nuotaika, liūdesys,
prislėgtumas (37,5 proc.), nemiga, blogas miegas (33,8 proc.), nervinė įtampa (32,5 proc.), galvos skausmas (26,3 proc.), galvos svaigimas, silpnumas ir nugaros skausmai (20 proc.), nuovargis ryte (19 proc.), pilvo skausmai (10 proc.). Kas antram paaugliui yra sunku mokytis, dažnai pavargsta nuo mokymosi ir jaučiasi nelaimingas galvodamas apie ateitį. Pasižyminčių suicidiniais polinkiais ir didele suicidine rizika iš viso yra 38,8 proc. mokinių. Specialiųjų mokyklų mokinių turinčių judėjimo ir padėties sutrikimų laimingumas ir kiti savijautos, bei sveikatos rodikliai yra blogi. Kreipiantis į mokykloje dirbantį psichologą konsultacijos dėl įvairių priežasčių laiku nesulaukė 34,4 proc, tiriamųjų. Laiku arba visai psichologo konsultacija nebuvo suteikta 50 proc. tiriamųjų kauniečių, prieniškių – 18,7 proc.. Kauno specialiosios mokyklos mokiniai pas psichologą lankosi statistiškai reikšmingai mažiau nei Prienų mokyklos mokiniai.. Psichologinės pagalbos prieinamumas specialiosiose mokyklose yra nepakankamas.
Specialiųjų mokyklų mokinių turinčių judėjimo sutrikimų gyvensena ir psichikos sveikata yra bloga. Daugiau dėmesio skirti jų psichikos sveikatos ugdymui. Būtina pagerinti psichologinės pagalbos prieinamumą.
: specialioji mokykla"
SUMMARY Management of public health
PSYCHOLOGICAL HEALTH OF SCHOOLCHILDREN WITH A MOVEMENT AND POSTURE DYSFUNCTION AND THE ACCESSIBILITY OF PSYCHOLOGICAL HELP IN SPECIAL SCHOOLS.
!
Supervisor Apolinaras Zaborskis, Professor,Dr. habil
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas, 2009. 92 p.
To evaluate the psychological health and accessibility of psychological help for children with a movement and posture dysfunction from Kaunas Regional Special School and Prienai Special School.
1) To describe the lifestyle related to the mental health of schoolchildren (age: 12-16 years) and compare it between Kaunas Regional Special School and Prienai Special School; 2) to measure happiness and other mental health indicators; 3) to determine the accessibility of psychological help in special schools.
Schoolchildren with a movement and posture dysfunction from Kaunas Regional Special School and Prienai Special School were chosen for this study (n = 80). The results from a special questionnaire, which was issued to the children in both schools, were used to characterize and compare the lifestyle-elements which affect the mental health of the schoolchildren. The indicators of psychosomatic symptoms, happiness and other health and suicide tendencies were evaluated. The accessibility of psychological help in special schools was defined. The data was computed with SPSS 13.0 version statistical package.
67,5 percent of schoolchildren between the age of 12 and 16 years with a movement and posture dysfunction from both Kaunas Regional Special School and Prienai Special School had already experimented with smoking. 43,8 percent of the schoolchildren are smoking every day. The amount of schoolchildren who are smoking in Prienai Special School is 2,5 times higher than in Kaunas Regional Special School . 16,3 percent of pupils are using alcohol on a daily basis: 62,5 percent in Prienai Special School and 7,5 percent in Kaunas Regional Special School . Research showed that 35 percent of subjects had been drunk two or more times in their life. Although the majority
of teenagers rated their health as good (72,5 percent), they are troubled with irritability (41,3 percent), bad mood, sadness, oppression (37,5 percent), insomnia, bad sleep (33,8 percent), nervous strain (32,5 percent), headache (26,3 percent), vertigo, weakness and backache (20 percent), tiredness in the morning (19 percent), stomach bug (10 percent). Every second teenager has difficulties with learning, they get tired from learning very often and feel very unhappy thinking about the future. 38,8 percent of schoolchildren can be characterized with increased suicide tendencies and suicide risk. Pupils, from special schools, with movement and posture dysfunction indicated to have a very low level of happiness and of other health indicators. 34,4 percent of the subjects appealed to the school psychologist for consultation. A consultation was not provided in time or not at all applied for 50 percent of the subjects from Kaunas Regional Special School and for 18,7 percent from Prienai Special School . Schoolchildren from Kaunas Regional Special School are seeing psychologist less than schoolchildren from Prienai Special School . The accessibility of psychological help is insufficient in both schools.
The mental health of the subjects with a movement and posture dysfunction is bad (far below average). It’s necessary to spare more attention to it, also to improve accessibility of psychological health.
special school, movement dysfunction, mental health.
ĮVADAS………...7
1. LITERATŪROS APŽVALGA………..….10
1.1. Mokinių psichikos sveikata...10
1.1.1. Patyčios...13 1.1.2. Stresas...14 1.1.3. Nerimas ir baimė...15 1.1.4. Agresija...16 1.1.5. Depresija...17 1.1.6. Savižudybė...18
1.2. Judesio ir padėties sutrikimų turintys paaugliai, situacija ir problemos………19
1.2.1. Judesio ir padėties turinčių vaikų ugdymas...21
1.3. Psichologinė pagalba ir jos prieinamumas mokiniams...24
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...27
2.1. Tyrimo dalyviai...27
2.2.Tyrimo metodai...27
2.3. Duomenų analizė...28
3. REZULTATAI...29
3.1. Mokinių gyvensenos veiksniai, susiję su psichikos sveikata...29
3.2. Mokinių psichikos sveikata...45
3.3. Psichologinės pagalbos prieinamumas specialiosiose mokyklose...72
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ...78
5. IŠVADOS...87
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...88
Psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte (VPSSP., 2008). Tai viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. XXI amžiuje psichikos sveikata atsiduria dėmesio centre visame pasaulyje, nes širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų paplitimą ima lenkti psichikos sutrikimų paplitimas.
PSO duomenimis (2001 metų pranešimas), 450 mln. žmonių turi psichikos ir elgesio sutrikimus, kurie sudaro 12 proc. visų ligų pasaulyje. Šie sutrikimai turi poveikį ne tik patiems žmonėms, bet ir jų šeimoms bei bendruomenėms. Mokslo pasiekimai rodo, kad psichikos ir elgesio sutrikimai yra sudėtingos biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveikos rezultatas.
Vaiko gyvenimas prasideda šeimoje. Todėl pirmieji auklėtojai yra tėvai. Vaiko nervų sistema yra labai jautri išoriniams dirgikliams, įvairiems auklėjimo trūkumams. Nesklandumai šeimoje, barniai, girtavimas labai žaloja vaiką. Psichiatrai teigia, kad vaikai nervingumo nepaveldi, o įgyja auklėjami nervingų tėvų ar giminaičių (Kriščiūnas, 2002).
Lietuvoje tik dabar pradedama susivokti, kad psichikos sveikata – tai viena iš svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, ir kad ši problema turi būti sprendžiama ne tik psichiatrijos įstaigose, o esant tarpžinybiniam bendradarbiavimui, kuris apimtų ne tik pasidalinimą informacija, bet ir formuotų bei vykdytų vietos savivaldų ir organizacijų programas, susijusias su vaikų ir paauglių sveikatos problemų sprendimu.
Mokykla yra institucija, kuri daro didelę įtaką vaikų raidai, todėl joje galima sėkmingai ugdyti ir stiprinti vaikų sveikatą. Mokykliniais metais sparčiai formuojasi fiziniai ir intelekto gebėjimai, gyvensenos įgūdžiai, požiūris į gyvenimo vertybes. Lietuvos Respublikos vyriausybės dokumentuose (LRSA ministro ir LRŠM ministro įsakymas, 2002) numatyta, kad visos ugdymo įstaigos, bendradarbiaudamos su sveikatos priežiūros įstaigomis, pirmenybę teikia vaikų, moksleivių sveikatos saugojimui, stiprinimui ir ligų profilaktikai. Ugdymo procesas organizuojamas laikantis higienos
normų ir taisyklių reikalavimų, sudaromos vaikų ugdymo, poilsio, maitinimo bei kitos veiklos plėtojimo sąlygos (Lietuvos higienos norma HN 21;2005).
Gera vaiko sveikata ir savijauta yra viena svarbiausių jo normalios raidos ir mokymosi prielaidų. Bloga mokinio savijauta, psichologinis diskomfortas mažina intelektinės veiklos galimybes, mokinio darbingumą, iniciatyvumą, apsunkina bendravimą su kitais žmonėmis. Gerai mokinių savijautai mokykloje didelės įtakos turi mokytojų pagalba, bendraklasių pripažinimas, įsitraukimas į socialinį mokyklos gyvenimą (Zaborskis, Makari, 2001). Psichologai į mokyklą žvelgia su nerimu, nes kiekvienais metais vis daugiau vaikų teigia, kad mokykla jiems kelia neigiamas emocijas. Agresija, destruktyvus elgesys, elgesio normų nesilaikymas, mokymosi motyvacijos stoka ir mokyklos vengimas, nerimastingumas, emocinis nestabilumas, pykčio protrūkiai, depresija ir suicidinės tendencijos – šie bei kiti paauglių emocijų ir elgesio sutrikimai sunkina mokytojų darbą ir mokinių mokymosi procesą, neigiamai emociškai veikia kitus mokinius ir trukdo pačių paauglių pažangai moksle, sklandžiam brendimui bei pasirengimui tolesniam gyvenimo etapui (Selmistraitienė, 1999).
Mokslinių tyrimų analizė rodo, kad Lietuvoje yra labai daug vaikystės socialinės patologijos – daug prievartos, patyčių, vaikų, kurie jaučiasi atstumti ir nelaimingi. Visa tai lemia jaunuolių savižudybes ir nusikaltimus.
Vaikų ir paauglių, kurie lanko gimnazijas ar bendrojo lavinimo mokyklas psichologinę savijautą, nerimą bei psichologinę darną nagrinėja keletas mokslininkų (Pilkauskaitė – Valickienė, Zaborskis, Bukšnytė, Petrulytė, Pileckaitė - Markovienė, Žemaitienė ir kt.).
Neabejotinai psichologinės sveikatos klausimas yra aktualus ne tik sveikiems – raidos sutrikimų neturintiems, bet ir specialiosiose mokyklose besimokantiems paaugliams. Lietuvoje mažai tyrinėta specialiąsias mokyklas lankančių fizinių ir judėjimo sutrikimų turinčių paauglių gyvensena, psichikos sveikata, socialinė patologija. Moksliniais tyrimais pagrįsta informacija – judėjimo ir padėties sutrikimų turinčių ir specialiosiose mokyklose besimokančių vaikų gyvenseną ir psichikos sveikatą padėtų geriau juos pažinti bei spręsti šių paauglių sveikatos ir ugdymo problemas.
Įvertinti judesio ir padėties sutrikimų turinčių mokinių psichikos sveikatą bei psichologinės pagalbos prieinamumą Kauno apskrities ir Prienų specialiosiose mokyklose.
1. Charakterizuoti 12–16 metų mokinių gyvenseną, susijusią su psichikos sveikata (bandymą rūkyti, gerti alkoholinius gėrimus ir kt.) ir palyginti ją tarp Kauno apskrities ir Prienų specialiųjų mokyklų.
2. Įvertinti mokinių laimingumą ir kitus psichikos sveikatos rodiklius. 3. Nustatyti psichologinės pagalbos prieinamumą specialiosiose mokyklose.
Psichikos sveikata – emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte (PSO, 2001). Psichinė sveikata, sveikatos dalis – psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia, kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas, suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Psichinė sveikata sąlygoja: normalią emocinę, fizinę ir intelektualinę raidą, tinkamą organizmo santykį su aplinka; tiesiogiai siejasi su viso kūno sveikata.(Medicinos enciklopedija, 1993) Pasaulio mokslininkai vis aiškiau nurodo psichikos sveikatos vaidmenį stiprinant ir saugant visuomenės sveikatą. VPSC duomenimis 17 – 22 proc. vyresnių vaikų iki 18 metų turi psichikos sveikatos sutrikimų. Vaikų psichikos sveikatos problemų aktualumą rodo ir sveikatos statistikos duomenys. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, vaikų psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius per pastarąjį dešimtmetį dramatiškai didėjo: nuo 1990 m. iki 1999m. rodikliai kasmet augo beveik tolygiai nuo 3,1 iki 21,3 atv/1000 vaikų, o 2001 m. šių sutrikimų padvigubėjo iki 43,6 atv/1000 vaikų.
Dažniausia vaikai pripažįstami neįgaliais dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų, lyginant su 2003 m. padvigubėjo psichikos sutrikimų turinčių vaikų. 2005 m. oficialiai psichikos sveikatos centruose užregistruota apie 10 tūkst. vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų (2005 m. pirmą kartą susirgo 869 vaikai), tačiau pirminio sveikatos priežiūros lygmens pagalba tokiems vaikams nėra efektyvi, nes ne visose šių centrų specialistų komandose dirba vaikų ir paauglių psichiatrai. Pastaruoju metu Lietuvoje ypač sparčiai auga hiperkinezinį sutrikimą turinčių vaikų – tokie vaikai sudaro 10 proc. visų vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų (lyginant su 2001 m., hiperaktyvių vaikų padaugėjo 26 proc.) (VPSC, 2006).
Vis daugiau mokyklinio amžiaus jaunimo vartoja medžiagas, sukeliančias priklausomybę. Vieni vartoja alkoholį, nikotiną (esantį tabake), nelegalius narkotikus, kiti
svaiginasi uostydami lakias medžiagas, tirpiklius, gerdami raminamuosius ir migdomuosius vaistus.
Paauglystės laikotarpiu, tarp eksperimentuojančiųjų su tabaku, kasdien rūkyti pradeda ir nuo nikotino tampa priklausomi trys iš penkių paauglių (VPSC,2006 ).
Lietuvoje atlikti tyrimai 2003–2005 m., kad yra nemažai mokinių subjektyviai puikiai vertinančių savo bendrąją,fizinę ir psichikos sveikatą, procentas nuo 5 iki 12 klasės mažėja, overtinančių ją kaip labai gerą arba esančių geros sveikatos daugėja. Ir berniukų, ir mergaičių, vertinančių savo sveikatą negatyviai (prasta, bloga), yra mažai (iki 6%) ir nekinta nuo 5 iki 12 klasės.(Goštautas, Šeibokaitė, 2006).
1994, 1998 ir 2002 metais atliktas tyrimas dalyvaujant tarptautiniame PSO Europos regioninio biuro koordinuojamame projekte „Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimai“ parodė, kai kurių sveikatą žalojančių gyvensenos veiksnių (rūkymo, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo, nelaimingų atsitikimų, polinkio į savižudybę) plitimą tarp šalies moksleivių. Lietuva skirtina prie šalių, kur moksleiviai per mažai rūpinasi burnos higiena, daug laiko praleidžia žiūrėdami TV laidas, retai valgo vaisių, dažnai patiria kitų moksleivių patyčias, nesijaučia laimingi ir sveiki. Palyginti su kitomis šalimis, mūsų šalies mokyklose didelis rūkančių berniukų procentas. Šalies moksleiviams būdinga ir keletas gerų dalykų: mažiausias antsvorio paplitimas, nedaug moksleivių vartoja kokakolą ir kitus saldintus putojančius gėrimus.
Atlikti moksliniai moksleivių elgesio, gyvenimo būdo bei sveikatos tyrimai rodo didelį psichosomatinių negalavimų ir sveikatos sutrikimų paplitimą. Dažni psichosomatiniai moksleivių nusiskundimai siejasi su per dideliu mokymosi krūviu mokykloje. Patiriantys per didelį mokymosi krūvį, blogiau vertina savo sveikatą, jaučiasi nelaimingi, dažniau patiria nuovargį, kyla minčių apie savižudybę. Lenčiauskienės ir Zaborskio atlikti tyrimai rodo, kad moksleiviai, patiriantys per didelį mokymosi krūvį, turėjo didesnę riziką vertinti savo sveikatą (berniukai – 1,2, mergaitės – 1,4 karto), labiau jautėsi nelaimingi (berniukai – 1,3, mergaitės – 1,6 karto), dažniau patyrė nuovargį (berniukai – 2,3, mergaitės – 3,4 karto), kilo minčių apie savižudybę (mergaitės – 1,6 karto) Manoma, kad įvairūs sveikatos nusiskundimai – tai atsakas į stresą (Lenčiauskienė, Zaborskis, 2005 ). Pagrindiniai vaikų ir paauglių stresoriai, susiję su mokyklos aplinka, yra namų darbai ir socialinė aplinka (mokykla, bendraamžiai).
Gana daug moksleivių save laiko ,,nelabai sveikais“. Mergaitės savo sveikatą vertina blogiau negu berniukai, nepatenkinamai savo sveikatą vertino 24 proc. berniukų ir 41 proc. mergaičių. Kaime gyvenantys paaugliai savo sveikatą vertina blogiau nei miestiečiai (Dailidienė, Juškelienė"
.2001). 2003–2005 m. Lietuvoje pirmą kartą buvo atliktas išsamus vaikų psichikos sveikatos epidemiologinis tyrimas. Tyrimą atliko Vilniaus universiteto (VU) dviejų fakultetų specialistai:. Lesinskienė ir. Pūras. iš Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos; Gintilienė. Girdzijauskienė, bei Budkienė iš Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros. Atlikdami šį tyrimą ir analizuodami rezultatus, mokslininkai aktyviai bendradarbiavo su kolegomis iš Norvegijos, Anglijos, Suomijos, Danijos ir Švedijos. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti Lietuvos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos situaciją, nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimų paplitimą, šeimos ir vaiko psichosocialinės aplinkos situaciją, sąsajas su elgesio, emocijų sutrikimais, įvertinti šių sutrikimų rizikos ir apsauginius veiksnius, gautus duomenis palyginti su kitų šalių duomenimis, analizuoti tarpkultūrinius panašumus bei skirtumus.Tyrimo metu 47 mokyklose apklausta 3334 vaikai (1711 berniukai ir 1623 mergaitės) mokytojai bei tėvai, ir 1987 11–16 m. amžiaus paaugliai. Paaiškėjo, kad Lietuvos tėvai ir mokytojai įžvelgia daugiau vaiko problemų nei britai, o pastarieji pastebi jų daugiau nei norvegai ir švedai.
Tyrimo grupė išanalizavusi atsakymus gavo tokius duomenis: 432 (13 proc.) vaikai (10,9 proc. mergaičių ir 14,9 proc. berniukų) buvo „tikėtinos diagnozės" grupėje; 958 (28 proc.) – „galimos diagnozės" grupėje (25,5 proc. mergaičių ir 31,8 proc. berniukų) ir 1943 (58,3 proc.) vaikai (63,6 proc. mergaičių ir 53,3 proc. berniukų) – „nėra diagnozės" grupėje. Nustatyta, kad psichikos sveikatos problemų daugėja, didėjant vaiko amžiui ir daugiau psichikos sveikatos problemų pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Nepilna šeima, emocinis sukrėtimas, fizinės sveikatos problemos, galvos trauma, prasta šeimos finansinė padėtis, suaugusiųjų bedarbystė šeimoje, gyvenamosios vietos keitimas, sunkus ligonis šeimoje, žemas motinos išsilavinimas – tai tyrimo metu išskirti veiksniai, kuriems esant yra didesnė psichikos sutrikimų rizika. Tėvų teigimu, pas psichikos sveikatos specialistus buvo lankėsi 7 proc. vaikų. Pagal bendrąją mokymo programą mokėsi 89,3 proc. vaikų, modifikuotą – 6,2 proc., adaptuotą – 1,1 proc. Popamokinius užsiėmimus lankė 70,4 proc.. vaikų.. Lesinskienės ir Gintilienės .teigimu, išanalizavus sutrikimų paplitimą, rizikos veiksnius, galima tiksliau įvertinti psichosocialinių tarnybų
poreikį vaikams ir toliau kurti moksliškai pagrįstą psichikos sveikatos modelį Lietuvoje, parengti pasiūlymus tarnybų plėtrai, prevencines ir intervencines/terapines programas, atitinkančias kompleksinius vaikų ir jų tėvų poreikius (Lesinskienė ir Gintilienė. 2007).
Šiuo metu labai aktualios ir dažnai pasitaikančios mokykliniame amžiuje psichikos sveikatos problemos:
• depresija;
• nerimas ir stresas
• prievarta, smurtas, priekabiavimas, agresija, • priklausomybės;
• savižudybės (Proškuvienė, 2008 )
Patyčios – sąmoningas, neišprovokuotas, nuolatinis vieno asmens ar grupės fizinis ar žodinis kito asmens užgauliojimas siekiant sukurti nuolatinius prievartos ar įžeidinėjimų modelius (Olweus, 1991). Patyčios gali vykti įvairiose vietose: ir
mokyklose, ir kiemuose, ir namuose, ir visur kitur, kur vaikai bendrauja. Nuo smurto ir agresijos skiriasi tuo, kad yra kartotinio pobūdžio. Patyčių pasikartojimą lemia tai, kad jos vyksta tarp pažįstamų žmonių, su kuriais vaikas praleidžia daug laiko, todėl daugiau patyčių vyksta mokykloje. pradėjus nagrinėti tyčiojimosi reiškinį tarp mokyklinio amžiaus vaikų, paaiškėjo, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, tyčiojimasis paplitęs labiausiai: apie 70 proc. vaikų pažymi, kad yra patyrę šį reiškinį ir kaip aukos, ir kaip skriaudėjai. Tuo tarpu Švedijoje ir Čekijoje tokių moksleivių ne daugiau kaip 20 procentų (VPSC, 2008).Vietoje, kurioje vyksta patyčios, pralaimi visi: nepasitikėjimo ir nesaugumo atmosfera sumažina galimybes susirasti draugų, linksmintis, saugiai jaustis ir išsiugdyti socializacijai būtiną bendruomenės jausmą. Patyčių objektui atsiranda didesnė rizika gyvenime turėti nerimo problemų, somatinių sutrikimų, patirti depresiją negu asmeniui, su kuriuo bendraamžiai gerai elgėsi. Paauglystės pradžioje siekis priklausyti draugų grupei, jaustis pripažintam dėl savo įgūdžių ir būti priimtam tampa jaunuolio prioritetu; draugų grupės pritarimas turi reikšmingą įtaką jo elgesiui ir savivertei (Robinchaud 2003). Margalinės jaunimo grupės lengvai įsitraukia į savo ratą jaunuolius su žema saviverte. Tada jiems gresia pavojus pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus, nedarbas, nusikalstamumas. Tokioje mokykloje,
kurioje vyksta patyčios ir pažeminimai, mokytojai patiria baimę ir profesinį išsekimą. Tėvai, kurių vaikai patiria patyčias, taip pat išgyvena skausmą, nerasdami problemų sprendimo būdų. Dažniausiai sistemingai tyčiojasi būtent pažįstami vaikai. Patyčios ir pažeminimai mūsų šalyje yra taip paplitę, kad neretai jie netgi nėra suvokiami kaip blogybė, o priimami kaip norma. Vaikų ir jaunimo psichiatrai kalba, kad vaikų bei paauglių patyčios pasiekė epidemijos mastą, bet visuomenė nežino tikrųjų duomenų. Remiantis tarptautiniu moksleivių sveikatos ir gyvensenos duomenimis, Lietuvoje, kas trečias moksleivis 2 – 3 kartus per mėnesį arba dar dažniau patiria kitų moksleivių patyčias. Berniukai dažniau nei mergaitės tampa patyčių objektu. 2002 m. Zaborskio, Cirtautienės, Žemaitienės atlikto tyrimo duomenimis, 36 proc. berniukų ir 32 proc. mergaičių nurodė, jog iš jų mokykloje dažnai (2 – 3 kartus per mėnesį arba dažniau) tyčiojasi kiti mokiniai. 1994 m. 1998 m. tarp kaime gyvenančių moksleivių tyčiojimosi dažinis beveik 1,5 karto didesnis nei gyvenančių mieste, tačiau 2002 m. šis skirtumas abiejų lyčių grupėse tapo nereikšmingu. Beveik tiek pat moksleivių patys tyčiojasi. Visų trijų tyrimų metu jų procentas išliko vienodai aukštas. Patyčias patiriančių ir iš kitų besityčiojančių moksleivių dažnis Lietuvos mokyklose yra didesnis nei kitose Europos šalyse: dažnų patyčių aukomis tampa vidutiniškai kas trečias mokinys. Tikėtina, kad dėl to, jog agresyvus elgesys yra pastebimas ir bauginantis, mokyklos skiria daugiau pinigų ir dėmesio išoriškai matomo elgesio problemoms, o ne tyliai išgyvenantiems sunkumams spręsti, tad daugiau išteklių yra skriaudėjams padėti, o mažiau pinigų – padėti aukoms. Deja, tokia pozicija būdinga ne vien mokyklai, jos laikosi teisingumo, socialinės įstaigos bei žiniasklaida (Robinchaud 2003).
# !
Stresas (angl. stress – įtampa) tai psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai. Fiziologinis stresas reiškiasi širdies ritmo, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso, smegenų elektrinio aktyvumo pokyčiais, judesių koordinacijos sutrikimai. Psichologinis stresas pasireiškia emocine įtampa, baime, frustracija; jis dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu, pavojumi) ir informacinį (susijusį su sudėtingu sprendimu) stresą; elgesio stresas gali reikštis nesivaldymu, neveiklumu ir kt.(Medicinos enciklopedija, 1993). Įrodyta , kad kiekvienas didesnis susijaudinimas , susinervinimas ,
susierzinimas sukelia žalingų organizmo pakitimų . Psichologai teigia , kad dvasinei pusiausvyrai atgauti reikia ne mažiau kaip 3 dienų. Manoma , kad didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą, sukelia neurozę. Valstybinio psichikos sveikatos cento duomenys rodo, kad vaikų (0 – 14 m.) sergamumas stresiniais, neuroziniais sutrikimais didėja: 2002 metais sirgo 43,6 (100000 vaikų), 2003 metais – 42,5 (100000 vaikų) ir 2004 metais jų padaugėjo sudarė 96,1 (100000 vaikų), 2005 metais - 101 (100000 vaikų).
Baimė –šiurpus slegiantis susijaudinimas, pasireiškiantis ir kaip trumpalaikis slogutis ir kaip susirūpinimas, suglumimas, sustingimas, ir kaip nuolatinė neviltis bei panika (Benesch, 2002).Nerimas – tai vidinės įtampos, diskomforto būsena. Tai lyg grėsmės ar nelaimės laukimas. (Šinkariova, 2007). Baimės ir nerimo panašumas yra pavojaus nuojauta, skirtumas – pavojaus aiškumo ir suprantamumo lygis. Nerimas siejamas su kai kuriomis galvos smegenų cheminėmis medžiagomis: noradrenalinu, gama amino sviesto rūgštimi, serotoninu. Išorinės aplinkos dirgikliai transformuojami į nervinį impulsą, plinta į galvos smegenų struktūras, kur susikaupę noradrenerginiai neuronai. Iš čia susijaudinimas išplinta į kitas galvos smegenų struktūras. Kita teorija teigia, kad nerimas signalizuoja apie suintensyvėjusius pasąmonėje glūdinčius impulsus, jei nerimas viršija adaptacines organizmo galimybes, vystosi generalizuotas nerimo sutrikimas, kiti neurotiniai susirgimai. Kai kurie mokslininkai teigia, kad vaikas išmoksta jausti nerimą kopijuodamas nerimastingas tėvų reakcijas (Palinauskienė, 2006).
Pilkauskaitės R. 1997 m. atliktas emocinės būklės ir savęs vertinimo tyrimas Vilniaus miesto vidurinių mokyklų paauglių (16 – 18 metų) tarpe rodo, kad nerimas labiausiai susijęs su mokykla (49 proc.), ateitimi (36 proc.), asmeninėmis, tai yra psichologinėmis, fizinėmis, moralinėmis problemomis (27 proc.), tarpasmeniniais santykiais (24 proc.) ir šeima (17 proc.). paaugliai jautė ir neracionalią baimę (bijojo tamsos , triukšmo, pilių, gyvačių ir kt.). Paaugliai labai įvairiai reaguoja į baimę ir nerimą keliančias situacijas. Psichosomatines reakcijas, atsirandančias iš nerimą keliančių situacijų, galima vertinti kaip adekvačių būdų neradimą. Dažnai paaugliai ne visai įsisąmonina savo reakcijos būdus, todėl valingai jų nekontroliuoja. (Pilkauskaitė 1999).
Negydomas nerimas paauglystėje gali tapti tikra socialine fobija. Socialinį nerimą patiriantys vaikai jaučiasi neturintys socialinės kompetencijos. Jie bijo būti atstumti, išjuokti, pažeminti, dažnai tai anksčiau patirto pažeminimo ir atstūmimo rezultatas. Jie išsiugdo apsaugos mechanizmą vengdami socialinių situacijų ir netgi fizinių vietų, kur gali sutikti žmonių. Jie turi nedaug draugų ir dažnai būna vieni. Jie trokšta užmegzti draugiškus santykius, tačiau nuolat dvejoja, ar sugebės gerai tai padaryti. Sunkiausia jiems yra įtvirtinti save ir bendrauti. Kuo netvirčiau socialine prasme jie jaučiasi, tuo būna nerimastingesni ir mažiau save įtvirtina (Robinchaud, 2003).
Agresija (lot. aggresio - užpuolimas), priešiškas elgesys, kurio tikslas – ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti (įskaudinti, priversti kentėti). Agresyviais veiksmais paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtampos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos. Dažniausia agresyvi būsena būna supykusiam paaugliui ar vaikui, todėl jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, nuolat pasiruošęs gintis. Agresija gali būti ir nemotyvuota pykčiu, o panaudota, kaip priemonė geidžiamam tikslui pasiekti (Medicinos enciklopedija, 1991). Agresija, destruktyvus elgesys, emocinis nestabilumas, depresija – šie bei kiti paauglio elgesio ir emocijų sutrikimai trukdo bendravimui, pažangumui moksle, neigiamai emociškai veikia kitus mokinius. Dažnai pyktis būna nukreiptas prieš kitus asmenis ar daiktus, sukėlusius priešiškumo jausmą, bet kartais agresyvūs veiksmai gali būti nukreipti prieš save patį (neapykanta sau, savęs kaltinimas, žeminimas, sunkūs kūno sužalojimai, net savižudybė). Agresyvumas gali būti apibrėžtas kaip elgesys, kuris yra skirtas fiziškai ar psichologiškai sužeisti arba nuskriausti kitą žmogų. Žmogaus agresijai turi įtakos:genetiniai bei biologiniai veiksniai. (Račelytė, 2008). Dažniausiai agresyvūs vaikai būna tų tėvų, kurie naudojo fizines bausmes. Vaikai mėgsta mėgdžioti kitus vaikus arba jiems imponuojančius suaugusiuosius. Daugelis specialistų pabrėžia, kad agresija reiškiasi atvirai arba per apkalbas, šmeižtą, niekinimą, slaptą kenkimą.
Depresija
Depresija (lot. depresio – prislėgtumas, slopinimas) – emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, prislopinti judesiai ir kalba (Medicinos enciklopegija, 1991). Depresiją gali sukelti paveldėtas smegenų biocheminės pusiausvyros sutrikimas. Tarpusavyje susiję vidiniai ir išoriniai veiksniai: ilgalaikiai stresai, blogi santykiai su aplinkiniais, neigiamas požiūris į gyvenimą, narkotinių medžiagų vartojimas, hormonų kiekio kraujyje svyravimas, sunkios somatinės ligos – padidina depresijos atsiradimo riziką (Yapko, 2004).
Depresija yra viena iš ryškiausių nuotaikos atmainų. Dominuojanti depresijos savybė – liūdesio jausmas. Kitos savybės – neigiamas savivaizdis, žmonių vengimas, apetito neturėjimas, pastovios mintys apie mirtį ir savižudybę, nesugebėjimas susikaupti, bendro aktyvumo bei agresyvumo pokyčiai. (Jusienė, Laurinavičius, 2007). Dažnai depresiją lydi somatiniai sutrikimai: galvos skausmas, miego sutrikimai, tachikardija, virškinimo sutrikimas, apetito sumažėjimas ar padidėjimas, vyzdžių išsiplėtimas ( Palinauskienė, 2006).
Depresijos paauglystėje žalingumas pasireiškia ne tik dideliu sergamumu, mirtingumu dėl savižudybių, bet ir įvairiomis psichosocialinėmis problemomis, tokiomis kaip narkotinių medžiagų vartojimas, mokymosi, bendravimo sunkumai, blogas prisitaikymas mokykloje ir namuose, nepriimtinas elgesys. Tai leidžia teigti, kad depresija šiame amžiaus tarpsnyje yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Lietuvoje nėra išsamių duomenų apie depresijos paplitimą paauglių tarpe. Nors depresija paauglystėje yra viena iš dažniausių patologijų, dėmesys kreipiamas tik į suaugusių depresiją, o vaikų ir paauglių depresija tebelieka specialistų diskusijų objektu (Markevičiūtė, 2001).
2002 metais atliktas tyrimas, kurio tikslas išsiaiškinti paauglių polinkį į depresiškumą bei suicidinę riziką Kauno (1525 paaugliai), Klaipėdos (2573 paaugliai) ir Šiaulių (1072 paaugliai) mokyklose, bei gimnazijose. Tyrimų duomenys rodo, kad Kaune – 58,8 proc., Šiauliuose – 47,9 proc., Klaipėdoje – 51,1 proc. tirtų paauglių linkę į depresiškumą. Suicidine rizika pasižymi: 13,2 proc. – Kaune, 14,2 proc. – Šiauliuose ir 15,4proc. – Klaipėdoje. (Ramanauskienė, Matulionienė, Martinkienė, 2002).
!
Savižudybė (nusižudymas) – tai save žalojantis elgesys – apima įvairias žalą sveikatai bei gyvybei sąlygojančio elgesio formas nuo sąmoningo savęs žalojimo su kraštutine forma – savižudybe iki piktnaudžiavimo priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, negrįžtamai paveikiančiomis asmens sveikatą (Goštautas, Šeibokaitė, 2006.). Žudomasi dėl psichikos ligos arba nevilties, nepakeliamų gyvenimo aplinkybių, dėl tėvų dėmesio stokos, bausmės baimės, gali būti paveldima (šeimoje ar giminėje kartojasi). Psichikos liga gali nuslopinti savisaugos instinktą, sutrikdyti emocijas (sukelia sunkią depresiją, baimę) sukelti liepiamąsias, įsakomąsias haliucinacijas, kliedesį. Savižudybė – tai sudėtingas, įvairiapusis reiškinys, kuriame poveikio turi biologiniai, kultūriniai, socialiniai, tarpasmeniniai, loginiai, sąmoningi ir nesąmoningi, filosofiniai – egzistenciniai veiksniai (Laskytė, Žemaitienė, Laskienė, 2005). Savižudybės Lietuvoje traktuojamos, kaip viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų. Kasmet Lietuvoje nusižudo po vieną mokinių klasę. Lietuvoje jau žudosi net septynmečiai. Skelbiama, kad du trečdaliai vaikų nusižudo kaimuose, dažniausiai ranką prieš save pakelia berniukai. Statistikos departamento duomenimis, 2000 metais . nusižudė 33, 2001 metais – 25, 2002 metais – 29, 2003 metais – 20, 2004 metais – 31 ir 2005 metais 39 vaikai iki 17 metų. Tačiau tarp nepilnamečių paplitusi dar ir kita savižudiškos elgsenos rūšis – bandymas žudytis, nesibaigęs mirtimi. Pastarojo meto tyrinėtojai rodo, kad dabartinei jaunų žmonių kartai mintys apie savižudybę ir suicidiškas elgesys būdingesni nei anksčiau gyvenusiems jauniems žmonėms. Šie į save nukreipti destruktyvūs polinkiai intensyviai reiškiasi paauglystėje. Mintys apie savižudybę dažniausiai lydi savižudybės bandymus, o daugelis nusižudžiusiųjų kartą ar kelis bandę žudytis. Lietuvoje atliktuose moksliniuose tyrimuose išryškėja, kad savižudiški polinkiai būdingi trečdaliui vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų amžiaus moksleivių. Berniukų (11 metų – 18,5 proc., 13 metų – 24,7 proc., 15 metų – 30,3 proc.) ir mergaičių (11 metų – 24,8 proc., 13 metų – 41,8 proc., 15 metų – 55,6 proc.) suicidnio polinkio dažinis didėja su amžiumi, tačiau mergaičių suicidiškumo rodikliai visose amžiaus grupėse aukštesni nei berniukų. Kaip priežastis, moksleiviai dažniausiai mini slegiančius jausmus, nesėkmes ir sunkumus mokykloje, šeimoje bei santykiuose su bendraamžiais, rečiau – netektis, ryškius gyvenimo pasikeitimus, materialinius sunkumus (Žemaitienė, Zaborskis, 2004). Būtina
tęsti Savižudybių prevencijos 2003-2005 m. programą, kad nelaimėms būtų užkirstas kelias. Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų plane numatyta parengti Vaikų savižudybių prevencijos programą, tačiau įvykdymo terminas (2007-2009 metais) neatitinka šiandienos vaikų ir paauglių savižudybių problemos paplitimo ir grėsmės. Didžiausias sergamumas psichikos ligomis 0 – 17 metų amžiaus tarpsnyje tarp visų Lietuvos gyventojų yra Panevėžio (9,27 proc.) ir Šiaulių (8,14 proc.) apskrityse, mažiausias – Utenos (2,04 proc.) ir Alytaus (2,49 proc.) (VSPC, 2005).
Negalia yra fizinis arba protinis sutrikimas, kuris apriboja ar pakenkia esminėms gyvybinėms funkcijoms (klausai, regai, kalbėjimui, judėjimui) rūpinimuisi savimi, tobulėjimui, ar darbui, atimantis sumažinantis ar apribojantis asmens galimybę užsiimti kasdienine veikla ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu.( Žmogus su negalia – asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalios iš dalies ar visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti pareigų bei naudotis teisėmis. Judėjimo sutrikimai yra įvairūs kilme ir sukeliamais padariniais. Vienos negalios gali būti laikinos, kitos - pastovios, besitęsiančios visą gyvenimą. Negalia gali išsivystyti prieš gimdymą (įgimta) ar bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu (įgyta). Įgimta negalia - būklė, pasireiškianti gimimo metu. Ji gali būti paveldėta, atsirasti dėl problemų nėštumo metu, dėl komplikacijų ar vaisiaus pažeidimo gimdymo metu. Įgyta negalia - būklė, išsivysčiusi po gimdymo. Ši negalia nėra paveldėta - ji atsiranda dėl aplinkos įtakos: ją įgyti gali bet kokio amžiaus žmogus patyręs avariją, traumą arba dėl ligos. Medicinoje asmenys turintys fizinių ir judėjimo sutrikimų vadinami ortopedijos ligoniais Ortopedija medicinos mokslo sritis apie įvairias judamojo aparato deformacijas, kaulų ir raumenų sistemos funkcijos sutrikimus jųm profilaktiką, diagnostiką ir gydymą. (Medicinos enciklopedija, 1993). Literatūroje dažniausiai fiziniai ir judėjimo sutrikimai apibūdinami, kaip ortopediniai, fiziniai arba kaip motorikos ir judėjimo. Pagal bendrosios motorikos sutrikimo priežastį skiriamos dvi nepakan kamo judėjimo grupės: 1. asmenys, kurie turi ryškių kūno dalies deformacijų ir dėl to negali judėti arba juda blogai; 2. asmenys, kurie neturi ryškių kūno dalies deformacijų , bet sutrikęs gebėjimas
judėti ar atlikti kitus tikslius judesius. Dėl bendrosios ir smulkiosios motorikos nepakankamumo gali būti judesių koordinacijos sutrikimų, negalėjimas arba ribotas galėjimas atlikti judesius keičiant padėtį erdvėje – tai lokomocijos sutrikimai. Jų laipsnis gali būti įvairus: nežymus, vidutinis, žymus, visiškas negalėjimas judėti. Tokių sutrikimų priežastys yra galvos ir nugaros smegenų pažeidimai, dėlkurių sutrinka normali inervacija ir atsiranda paralyžiai ar porezės (Ambrukaitis, 1995). Žmonės su fizine negalia turi įvairios formos negalių, pvz., stuburo smegenų pažeidimų, raumenų distrofiją, cerebrinį paralyžių (dažnai pasireiškiantį ir kalbos sutrikimu). Šie sutrikimai žmogų paveikti gali skirtingai: vieni žmonės gali valdyti rankas, kiti gali trumpam išlipti iš vežimėlio. Vežimėliai, ramentai ar kojų stabilizatoriai padeda jiems judėti. Vaikai, turintys fizinį ar judėjimo sutrikimą, sudaro heterogenines grupes, t. y. neturi vienodos charakteristikos (Ivoškuvienė, 1997). Neretai kiekvieno problema yra unikali ir riboja vaiką pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę ir emocinę bei asmenybės raidą.
Psichinės raidos sutrikimą lemia judėjimo ir kalbos sutrikimai. Dėl tos priežasties labai svarbu įvertinti vaikų intelektą, ypač tų, kurie mažai kontroliuoja savo judesius ir nesklandžiai kalba. (Lewis, 1993)
Paaugliai jautriai reaguoja į savo kūno pakitimus, permainas susijusias su raida. Įveikti atsiradusias problemasverčia paauglį koncentruoti dėmesį į savo fizinius bruožus. Tyrimo duomenys rodo, kad šiame amžiuje paaugliai ypač susirūpina savo išvaizda. Paauglio įsivaizdavimas apie savo kūną nėra objektyvus. Tai priklauso nuo savęs vertinimo. (Vaičiulienė, 1998). Paaugliai turinti judėjimo sutrikimų šiame laikotarpyje yra ypač jautrūs .– dažnai užsidaro savyje, jie labiau pasižymi suicidiniai polinkiais.
Kūniško grožio garbinimas būdingas ir dabartiniams laikams. Vis labiau pabrėžiami kūno grožio standartai. Kūno idealo vertinimas neišvengiamai skatina fiziškai neįgalių žmonnių atstūmimą Taigi neatitinkančiojo visuomenės normų atskirtis nuo antikos laikų iš esmęs nepasikeitė. (Ruškus, 2002).
Negalė yra visuomenės problema, nes jos vaizdinys formuojasi visuomenės narių individualioje ir masinėje sąmonėje. Fizinė negalė yra ne kas kita, kaip tik didesnis ar mažesnis fizinis pajėgumas ie nieko daugiau, juk net ir tarp sveikųjų yra silpnesnių ar stipresnių fizine prasme žmonių, neįgalieji galėtų būti priskirt prie silpnesniųjų. (Ruškus, 1999)
Vakarų kultųros žmonės nepaprastai susirųpinę savo kūnu. Jie nori būti ne tik sveiki ir stiprūs, bet ir gražūs, dailių formų beipatrauklųs kitiems. Kai kuriems, žmonėms labiau rūpi įspūdis, kurį kitiems galėtų palikti jų kūnas, negu jų pačių gera savijauta. Kartais labai rizikuoja savo sveikata, idant taptų fiziškai patrauklesni. Tad nieko stebėtino, kad žmonės, tyrintys fizinių negalių, turi kovoti dviem frontais – stengtis įveikti savo trūkumus, atsiradusius dėl fizinės būklės, ir kovoti už tai, kad būtų piimti aplinkinių. (Hallahan, Kauffann, 2003)
Negalia stipriai riboja žmogaus psichines ir socialines funkcijas. Fizinių fiziologinių funkcijų sutrikimas paveikia ir asmenybę: suardo jos vientisumą ir dinamką. Negalia riboja galimybes aktyviai veikti aplinką, žmogus netenka asmeninės nerpiklausomybės. Tai dažnai sudaro sąlygas susiformuotimi nevisavertiškumo jausmui, depresijai. Daugeliui neįgaliųjų yra sunku išlaikyti emocinį stabilumą, savo poziciją, kai kas iš jų pradeda šaipytis, tyčiotis.(Adomaitienė, Augustinaitytė – Jurčikovienė, Mikelkevičiūtė ir kt., 2003)
Tiek Pasaulyje, tiek Lietuvoje yra mažai atlikta tyrimų, kurie atskleistų sveikatos, socializacijos, integracijos sunkumus, turintiems judėjimo negalią. Daugėla atskleidžia, kad fzinės negalės vaizdinys yra keturmatis susidedantis iš: individualaus, tarpasmeninio ir visuomeninio lygmens bei pagalbos kategorijos. Socialinis fizinės negalės vaizdinys pasižymi ambivalentiškumu, fiziškai neįgalus asmuo išlieka segreguotas ir netgi kitoks. Žmogus, turintis fizinę negalę, matomas, kaip įvairialypė asmenybė. Fizinę nagalė sukelia nevienareikšmius socialinius vaizdinius, nuo kurių priklauso visuomenės elgesys su neįgaliaisiais. (Daugėla, 2006)
#
Specifinės ugdymo sistemos, taikomos vaikams, turintiems judesio ir padėties sutrikimų, grindžiamos motorinės kontrolės teorijomis. Nurodomos tokios pagrindinės motorinės kontrolės teorijos: refleksų teorija, hierarchinė, sisteminė, dinaminės veiklos, į užduotį orientuotos veiklos, ekologinė ir kt. Įvairios motorinės kontrolės teorijos atspindi skirtingus filosofinius požiūrius į tai, kaip smegenys kontroliuoja judesius. Šios teorijos dažnai atspindi nuomonių skirtumus apie įvairių nervinių judesio komponentų santykinę svarbą. Vienos teorijos išryškina periferinę įtaką, kitos - centrinės nervų sistemos itaką,
dar kitos akcentuoja iš aplinkos gaunamą informaciją, kuri padeda kontroliuoti elgesį. Teorinis sisteminis požiūris leidžia pasirinkti priimtiniausią kineziterapiją ar ugdymo sistemą (Ambriukaitis, 2003)
Negalę turintis mokinys suprantamas kaip socialinės integracijos subjektas. Pedagoginė sąveika gridžiama abipusiu lygiateisiškumu, empatija, svarbu išgyvenimai ir socialinis kontekstas. Pagalbos neįgaliajam esmė yra bendra sveikojo ir neįgaliojo veikla, aktyvus neįgaliojo vaidmuo. Sveikojo nuostatos keičiasi išmokus bendrauti su neįgaliuoju.. Ugdymo aplinka yra bendruomeninio pobūdžio (šeima, bendrojo lavinimo mokykla) (Ruškus, 2001).
Dauguma vaikų turinčių judesio ir padėties surtikimų, kurie nesukelia ugdymosi ir mokymosi sunkumų, mokomi bendrojo lavinimo mokyklose. Fizinių ir judėjimo sutrikimų turinčių vaikų ugdymas yra nevienodas, nes šių vaikų gebėjimai skirtingi, skirtingai išlanvėję pojūčiai. . Motorikos sutrikimai turi įtakos savo kūno, jo padėties erdvėje suvokimui. Fizinė negalia trukdo tyrinėti aplinką, daiktų santykį erdvėje.Dauguma mokinių turinčių sunkių judėjimo sutrikimų, ugdomi specialiosiose įstaigose.
Literatūroje pateikiami vaikų, turinčių fizinių ir judėjimo sytrikimų, ugdymosi sunkumo laipsniai:
• nežymus, kai vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo įstaigoje be ypatingo aplinkos pritaikymo;
• vidutinis, kai vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo įstaigoje, kurioje teikiama specialioji pagalba;
• žymus, kai reikia specialios įrangos, specialiai pritaikytos aplinkos, modifikuotų programų.
Įvairaus amžiaus vaikų, turinčių žymesnių judėjimo surtikimų, Lietuvoje ugdomi specialiosiose ugdymo šstaigose. (Ališauskienė, 2003)
Vaikams tutintiems judėjimo ir atramos procesų sutrikimų, stuburo iškrypimų, mokyklos veikia Kaune , Prienuose , Šiauliuose. Prienų specialiojoje mokykloje mokosi galintys vaikščioti vaikai, persirgę poliomielitu ir ištikti cerebrinio paralyžiaus. Kauno specialiojoje mokykloje – galintys ir negalintys vaikščioti, nežymiai sutrikusio intelekto bei turintys žymių fizinio vystymosi negalių. Mokyklos įrengtos pagal buitinius tokio
profilio mokyklų reikalavimus. Yra specialių procedūrų kabinetai., baseinai. Mokymosi ir gyvenimo patalpos, baldai pritaikyti prie mokinių galimybių. Normalaus intelekto mokiniai Kauno apskrities specialiojoje mokykloje išeina vidurinės mokyklos kursą, Prienų – pagrindinės mokyklos kursą.
Pagal Specialiojo ugdymo įstatymą specialiojo ugdymo įstaiga yra švietimo įstaiga, kurios pagrindinė veikla – specialiųjų poreikių vaikų, turinčių didelių,labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas.Vadovaujantis Švietimo ir mokslo institucijų registro klasifikatoriumi,specialiojo ugdymo įstaigos gali būti steigiamos sutrikusio intelekt, akliesiems ir silpnaregiams, kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, kalbos sutrikimų turintiems ir asmenims turintiems judėjimo ir padėties sutrikimų.Mokiniai turintys judesio ir padėties sutrikimų į specialiąsias mokyklas priimami pagal gydytojo ortopedo/neurologo asmens fizinės ir judėjimo būklės įvertinimą. Gydytojai specialistai įvardindami asmens fizinę ir judėjimo būklę vadovaujasi Tarptautine ligų klasifikacija (TLK – 10).
Klasių komplektavimą, specialiojo ugdymo įstaigose, reglamentuoja Bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašas , patvirtintas Lietuvos Respublikos
2007 – 2008 mokslo metų pradžioje veikė 69 specialiosios mokyklos ir specialiojo ugdymo centrai. Juose buvo ugdoma 4,7 tūkst. Mokinių, arba 8 proc. visų specialiųjų poreikių mokinių. Didžioji specialiųjų mokyklų mokinių dalis, 3,3 tūkst., arba 70 proc., turi intelekto sutrikimų, kas dešimtas – klausos sutrikimų, 6 proc. – fizinių ir judėjimo, po 5 proc. – regos ir kalbos sutrikimų. 2007 – 2008 mokslo metais 290 mokinių, turinčių judesio ir padėties surtikimų, mokėsi trijose specialiosiose ugdymo įstaigose. Į bendrojo lavinimo mokyklas su judesio ir padėties surtikimais, integruota 996 mokiniai. (LSD, 2008)
Psichikos sveikata – viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Tai sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus. Psichikos sveikatos priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal LR vyriausybės patvirtintus standartus. Valstybinės psichikos sveikatos strategijos nuostatose akcentuojama būtinybė psichikos sveikatos sutrikimus gydyti ne tik medikamentais, bet ir suteikiant psichologinę bei socialinę pagalbą. Lietuvos psichologų sąjunga
LPS, 2006
reiškia susirūpinimą dėl valstybės vykdomos politikos, susijusios su žmonių psichine sveikata. Tobulinant psichikos sveikatos sistemą plečiamas ligoninių tinklas, o retam gyventojui prieinama psichologinė pagalba ir toliau lieka nepastebima.
Ši pagalba turi būti visavertė psichikos sveikatos sistemos dalis. 2003 m. patvirtintas pedagoginės ir psichologinės pagalbos modelis, pagal kurį Lietuvoje veikia trijų lygių šios pagalbos sistema. Pirmuoju lygiu pagalbą teikia mokykloje dirbantys specialistai – specialiojo ugdymo komisija; antruoju – savivaldybės pedagoginė psichologinė tarnyba (toliau – PPT); trečiuoju – Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras (toliau – SPPC). Modelio įgyvendinimas paskatino pedagoginių psichologinių tarnybų plėtrą šalyje. (Švietimo ir mokslo ministerija šiam reikalui skyrė 1 mln. litų, nuo š. m. sausio 1 d. iki liepos 1 d. suteikė finansinę paramą 43 specialistams. Per metus tokią paramą numatoma suteikti 70-čiai naujų specialistų.) Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija yra atsakingas už specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo šalies mastu strategijos formavimą ir jos įgyvendinimą bei už pedagoginių psichologinių tarnybų veiklos koordinavimą, jų poreikių tyrimą. Daug įdėta paslaugų pedagoginių-psichologinių tarnybų kūrimui visos savivaldybės turi tokias tarnybas, tačiau pastebima, kad vaikų globos įstaigose (Navaitis, 1998)
Įrodyta, kad pirminė prevencija, t.y., nedelsiant suteikta krizių įveikimo pagalba sunkiose gyvenimo situacijose, yra būtina pagalbos grandis. Pirminė prevencija užkerta kelią problemoms kauptis ir taip leidžia sėkmingai išvengti daugelio žymiai sunkesnių
psichinės ir somatinės sveikatos sutrikimų. Specialistai teigia, kad norint įveikti dabartinę visuomenės sveikatos krizę, itin svarbu, kad psichologinės ir psichoterapinės paslaugos būtų prieinamos vaikams, jaunimui ir šeimoms. Tačiau Lietuvoje nėra sukurtos efektyviai funkcionuojančios psichologinės pagalbos vaikams teikimo sistemos. Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narys dr. Evaldas Kazlauskas pabrėžia, kad kiekvienam Lietuvos piliečiui prieinama bei laiku suteikta psichologinė pagalba padėtų palaikyti visuomenės psichologinę sveikatą bei prisidėtų prie psichikos sutrikimų prevencijos, užtikrintų aukštesnę žmonių gyvenimo kokybę, sumažintų savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos ir kitų socialinių problemų paplitimą. Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai modelio Lietuvoje faktiškai nėra – konstatavo ekspertai, surinkę ir apibendrinę informaciją apie ministerijų, savivaldybių ir apskričių lygmenyse teikiamas psichologines paslaugas vaikams ir jų šeimoms. Darbo grupės veikloje dalyvavusi LPS teigė, kad reikia kurti ir psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centrus, taip užpildant didelę Lietuvoje egzistuojančią psichologinių paslaugų spragą. Dabartiniuose psichikos sveikatos centruose vienas psichologas turi aptarnauti 40 tūkst. gyventojų. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos sudaryta darbo grupė išvadose nurodo, jog nepilnamečių ugdymo ir specializuotos pagalbos įstaigoms stinga net 960 psichologų etatų.
Tyrimo duomenimis, ne visų pedagoginių psichologinių tarnybų specialistai gali patenkinti mokyklų psichologų poreikius ir užtikrinti reguliarų, sistemingą ir efektyvų bendradarbiavimą. Apklausoje dalyvavę psichologai minėjo didelį užimtumą, skurdžią materialinę bazę, patalpų, specialistų stygių ir kitus veiksnius. Kaimų, miestelių ir atokesnių vietovių gyventojams psichologinė pagalba vaikams ir jų šeimoms yra sunkiai pasiekiama, nes pedagoginės psichologinės tarnybos, psichikos sveikatos, įvairūs krizių centrai, kur teikiama specialisto psichologo konsultacija, yra didesniuose miestuose bei rajonų centruose. Šeimos nepajėgia sumokėti už kelionės išlaidas, reikalingas nuvykti iki artimiausių miestų ir rajonų centrų, o kad pagalba būtų efektyvi, vienos ar dviejų psichologo konsultacijų nepakanka.
Psichikos sveikatos centruose teikiamų paslaugų tyrimas rodo, kad rajonuose gyvenantys vaikai čia lankosi rečiau negu miestiečiai. Kaimo vietovėse nepakankamas informacijos apie psichologinę pagalbą prieinamumas. Mokyklose įsteigti psichologų etatai, tačiau psichologų paslaugos reikalingos ir ikimokyklinėse įstaigose, Vaikų teisių apsaugos tarnybose. Psichologinės – socialinės pagalbos poreikis auga. Trūksta
psichologų ir mokyklose, ir psichologinėse – pedagoginėse tarnybose. Jei tokioje tarnyboje dirba vienas psichologas, tai pagrindinė jo veikla – mokymosi sunkumų diagnostika. Vaikų konsultavimas – minimalus. Tai, kad psichologinės pagalbos poreikis – milžiniškas, nuolat kartoja ir telefoninių psichologinių pagalbos tarnybų vadovai. Norinčių prisiskambinti nemokamais "Jaunimo linijos" ir "Vaikų linijos" telefonais pernai buvo 26 kartus daugiau, nei pajėgė atsiliepti savanoriškai dirbantys konsultantai (PSS 2006)
Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis pabrėžė, jog vien nevyriausybinių organizacijų iniciatyva teikiamos psichologinės pagalbos telefonu neužtenka. Tu tarpu mokyklose, „mokyklos psichologo bendrųjų pareiginių nuostatų pareigybinėje“ patvirtintoje Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministro, nurodoma, kad mokiniams mokyklos psichologas gali tiekti psichologinę pagalbą sutikus tėvams. Iškyla kausimas „Ką daryti, jei vaikas kreipiasi pagal;bos neturėdamas (ar nenorėdamas, kas tėvai žinotų) tėvų sutikimo.
„Psichologinės pagalbos telefonai gali suteikti pirmąją pagalbą krizės ištiktam ar kitokių sunkumų turinčiam žmogui. Tačiau mūsų tarnybose dirbantys savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai dažnai susiduria su didele problema, kai skambintoją reikia nukreipti tolesnėms psichologo konsultacijoms. Kai kuriuose rajonuose nėra nė vieno visu etatu dirbančio psichologo. Todėl didinti psichologinės pagalbos prieinamumą Lietuvoje tiesiog būtina“,– pabrėžė P. Skruibis.
„Kiekvienam Lietuvos piliečiui prieinama bei laiku suteikta psichologinė pagalba padėtų palaikyti visuomenės psichologinę sveikatą bei prisidėtų prie psichikos sutrikimų prevencijos, užtikrintų aukštesnę žmonių gyvenimo kokybę, sumažintų savižudybių, alkoholizmo, narkomanijos ir kitų socialinių problemų paplitimą", - pabrėžia Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narys dr. Evaldas Kazlauskas.
Tyrime dalyvavo 80 paauglių, turinčių judėjimo ir padėties sutrikimų, lankančių Kauno apskrities ir Prienų specialiąsias mokyklas: 52 (65 proc.) berniukai ir 28 (35 proc.) mergaitės. Tiriamųjų amžiaus grupės abiejose mokyklose gana panašios. Prienų specialiosios mokyklos: 12 metų – 8 (20proc.) mokiniai, 13 metų – 8 (20 proc.) mokiniai, 14 metų – 7 (17,5 proc.) mokiniai, 15 metų – 9 (22,5 proc.) mokiniai, 16 metų – 8 (20 proc.) mokiniai. Kauno apskrities specialiosios mokyklos: 12 metų – 7 (17,5 proc.) 13 metų – 8 (20 proc.) 14 metų – 8 (20 proc.) 15 metų – 8 (20 proc.) 16 metų – 9 (22,5 proc.) .
Mokyklos yra specialiosios paskirties, skirtos judesio ir padėties sutrikimų bei kompleksinės negalios didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir jaunuoliams nuo 6 iki 21 metų, kuriems, be bendrojo ir specialaus lavinimo, reikalingas reabilitacinis medicininis gydymas, priežiūra bei slauga. Dauguma (73,8 proc.) tyrime dalyvaujančių paauglių gyvena: globos namuose, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose.
Mokinių apklausai naudota anoniminė anketa, sudaryta naudojantis tarptautinės mokinių sveikatos ir gyvensenos apklausos klausimynu (angl. WHOHealth Behavior in School-aged Children (HBSC)).Atrinkti 36 klausimai, skirti įvertinti paauglių gyvenseną, susijusią su psichikos sveikata, savijauta, laimingumu, psichosomatiniais negalavimais, sėkme mokykloje. Atsižvelgiant į psichologinės pagalbos teikimo paaugliams svarbą klausimynas buvo papildytas 4 klausimais, apie lankymosi pas psichologą dažnį, pasitikėjimą specialistais ir psichologinės pagalbos prieinamumu mokykloje (Priedas Nr. 1).
Tyrimas buvo atliktas 2008 metų gruodžio mėnesį ir 2009 metų sausio mėnesį. Prieš tai buvo gauti mokyklų direktorių sutikimai. Anketos buvo pildomos klasėse, pamokų metu, dalyvaujant tyrėjui. Respondentams buvo suteikta informacija apie tyrimo tikslus ir paaiškinta, kaip pildyti anketą. Apklausa trukdavo 40 – 45 minutes, buvo siekiama, kad moksleiviai į klausimus atsakytų savarankiškai, niekieno netrukdomi ir jaustųsi saugiai. Mokiniams buvo garantuojamas konfidencialumas. Parengta ir išplatinta
83 anketos (3 sugadintos daug klausimų neatsakyta, pribraukyta, šių anketų duomenys tyrimo analizėje nebuvo panaudoti)
Apklausos duomenys buvo suvesti į personalinį kompiuterį ir užkoduoti. Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SSPS (13 versija). Rezultatai pateikiami grafikuose ir lentelėse. Atsakymų į anketos klausimus dažnis vertinamas procentais (proc.) ir absoliučiais skaičiais (abs. sk.) įvairiose tiriamųjų grupėse: pagal mokyklas, amžių, lytį, psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, pasitikėjimą ir kt. Statistinės hipotezės apie požymių tarpusavio ryšį patikimumui nuststyti panaudotas Chi kvadrato (χ²) kriterijus ir tikrinant hipotezes apie dviejų statistinių įvertinimų lygybę panaudotas Stjudento kriterijus. Taikyti tokie statistinių išvadų patikimumo lygiai: p>0,05 – statistiškai nereikšminga, kai p<0,05 (*) – statistiškai reikšminga, kai p<0,01 (**) ar p<0,001 (***) – statistiškai labai reikšminga.
Tyrimo rezultatus pradėsime pateikti analizuodami vaikų su judėjimo ir padėties sutrikimais, besimokančių stacionariose ugdymo įstaigose, gyvenseną susijusią su psichikos sveikata (rūkymu, alkoholinių gėrimų vartojimu ir kt.).
Narkotikų vartojimas. 3.1.1 paveiksle pateikti tyrimų duomenys rodo, kad judėjimo sutrikimų turinčių ir lankančių specialiąsias mokyklas, paauglių tarpe labiausiai paplitęs rūkymas – rūko beveik kas antras . Alkoholinius gėrimus (degtinę, spirituotus gėrimus, alų, vyną, šampaną, sidrą, kokteilius su alkoholiu) reguliariai geria 11 proc. mokinių. Svaiginasi uostydami klijus ar tirpiklius – 7,5 proc., kanapę ar žolę rūko – 6,3 proc. ir 1,3 proc. – mokinių vartoja kitus narkotikus. Nė vienos iš minėtų priklausomybę sukeliančių medžiagų nevartoja 25 proc. tiriamųjų.
43,8 16,3 7,5 6,3 1,3 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Reguliariai rūko Reguliariai geria bet kokius alkoholinius
gėrimus
Reguliariai svaiginasi uostydami klijus,
tirpiklius ir kt.
Reguliariai rūko kanapę arba žolę
Reguliariai vartoja kitus narkotikus Proc.
3.1.1 pav. Tyrime dalyvavusių mokinių pasiskirstymas pagal reguliarų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą (proc.)
3.1.1, 3.1.2 paveiksluose ir 3.1.1, 3.1.2 lentelėse pateikta atsakymų alkoholinių gėrimų (alaus, vyno, šampano, degtinės ir kt.) vartojimo „kiekvieną dieną“, „kiekvieną savaitę“ bendras procentas. Rūkymo dažnumo atsakymų: „kiekvieną dieną“, „mažiausiai kartą per savaitę, bet ne kiekvieną dieną“ bendras procentas ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų per pastaruosius 12 mėnesių, vartojimo atsakymų: „6 – 9 kartus“, „10 – 19 kartų“, „20 – 39 kartų“, „40 ir daugiau“ – bendras procentas.
3.1.1 lentelėje pateikti tyrimo duomenys rodo, kad rūkymas labiausiai paplitęs tarp trylikamečių, jų rūko – 75 proc., daugiau nei pusė dvylikamečių (54,5 proc.) ir šešiolikmečių (52 proc.), kiek mažiau rūkančių penkiolikamečių jų rūko kas trečias (36,4 proc.) ir kas septintas keturiolikmetis (14,3 proc.). Antras iš žalingų įpročių, tiriamųjų paauglių tarpe yra alkoholiniai gėrimai. Reguliariai alkoholinius gėrimus paaugliai vartoja sekančiai: kas penktas penkiolikametis(18,2 proc.), kas aštuntas šešiolikmetis (12 proc.), kas ketvirtas trylikametis (25 proc.), dvylikamečiai ir keturiolikmečiai beveik nei vienas nenurodo reguliaraus alkoholio vartojimo.
3.1.1 lentelė. Tyrime dalyvavusių mokinių reguliaraus priklausomybę sukeliančių medžiagų, vartojimo pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (absoliučiais skaičiais ir
procentais) Amžius (metai) Veiksniai 12 m. (abs.sk.pro c.) 13 m. (abs.sk.proc.) 14 m. (abs.sk.proc.) 15 m. (abs.sk.proc.) 16 m. (abs.sk.proc.) Reguliariai rūko 6 (54,5) 6 (75) 2 (14,3) 8 (36,4) 13 (52) Reguliariai rūko
kanapę arba žolę
0 (0) 2 (25) 0 (0) 2 (9,1) 1 (4) Reguliariai svaiginasi uostydami klijus, tirpiklius 1 (9,1) 2 (25) 1 (7,1) 2 (9,1) 0 (0) Reguliariai vartoja kitus narkotikus 0 (0) 0 (0) 0 (0) 1 (4,5) 0 (0) Reguliariai geria alkoholinius gėrimus 0 (0) 2 (25) (0) 4 (18,2) 3 (12) Reguliarus rūkymas: χ² = 9,813; df = 4; *p = 0,044.
Svaiginasi uostydami klijus ar tirpiklius kas vienuoliktas – 12 ir 15 metų, kas ketvirtas – 13 metų, kas keturioliktas – 14 metų paauglys. Kanapę arba žolę rūko kas ketvirtas trylikametis, kas vienuoliktas penkiolikametis, kas dvidešimt penktas šešiolikametis, dvylikamečiai ir keturiolikmečiai nenurodo beveik nei vienas. Narkotikus vartoja vienas penkiolikos metų paauglys.
Statistinė duomenų analizė rodo, kad žalingi įpročiai, amžiaus grupėse statistiškai reikšmingai (p>0,05) nesiskiria, išskyrus rūkymą (p<0,05).
3.1.2 lentelėje pateikti tyrimo duomenys atskleidžia, kad tirtoje populiacijoje mergaitės nėra linkusios vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas, išskyrus tabaką. Iš tiriamųjų 28 mergaičių rūkančių yra kas trečia ir iš 52 tiriamųjų berniukų rūko kas antras. Statistinė duomenų analizė parodė, kad gyvenseną įtakojančių veiksnių pasiskirstymas tarp berniukų ir mergaičių statistiškai reikšmingai (p>0,05) nesiskiria, išskyrus alkoholinių gėrimų vartojimą (p<0,05). Alkoholinius gėrimus reguliariai vartoja kas šeštas, svaiginasi uostydami klijus ar tirpiklius kas devintas, kanapę arba žolę rūko kas dešimtas, kitus narkotikus vartoja vienas berniukas.
3.1.2 lentelė. Tyrime dalyvavusių mokinių reguliaraus priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo pasiskirstymas tarp berniukų ir mergaičių (absoliučiais skaičiais ir
procentais) Veiksniai Berniukai (abs.sk. proc.) Mergaitės (abs.sk. proc) Chi (χ²)kvadrato testas Reguliariai rūko 25 (48,1) 10 (35,7) χ² =1,130; df =1; p = 0,288 Reguliariai rūko kanapę arba
žolę
5 (9,6) 0 (0) χ²= 2,872; df = 1; p = 0,09 Reguliariai svaiginasi
uostydami klijus ar tirpiklius
6 (11,5) 0 (0) χ²=3,493 ; df = 1; p = 0,062 Reguliariai vartoja kitus
narkotikus
1 (1,9) 0 (0) χ²= 0,545; df = 1; p = 0, 460 Reguliariai geria bet kokius
alkoholinius gėrimus
9 (17,3) 0 (0) χ² = 5,460; df =1; **p = 0,019 Palyginus vaikų, besimokančių Kauno apskrities ir Prienų specialiosiose mokyklose, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo dažnį, duomenys pateikti
3.1.2 paveiksle rodo, kad reguliariai narkotikus vartoja vienas paauglys, lankantis Kauno apskrities specialiąją mokyklą. Dėl mažo vartojančių narkotikus procento statistiškai reikšmingo skirtumo nėra: χ² = 1,013; df = 1; p = 0,314. Kanapę arba žolę reguliariai rūko kas šešioliktas respondentas. Palyginus šiuos duomenis tarp mokyklų mokinių statistiškai patikimo skirtumo nėra: χ² = 1,920; df = 1; p = 0,166. Kauno apskrities specialiojoje mokykloje kanapę arba žolę rūko kas keturiasdešimtas, Prienų specialiojoje mokykloje kas dešimtas tiriamosios grupės mokinys. Tyrimo analizės metu pastebėtas statistiškai reikšmingas (p<0,05) skirtumas, pagal svaiginimąsi uostant klijus arba tirpiklius tarp mokinių skirtingose mokyklose. Paaugliai, kurie anketose nurodė, kad svaiginasi uostydami klijus ar tirpiklius jų yra 7,5 proc. (kas tryliktas), kurie mokosi
Prienų specialiojoje mokykloje.
Proc. 2,5 2,5 15 7,5 10 0 0 25*** 7,5 62,5 0 10 20 30 40 50 60 70 Reguliariai rūko Reguliariai geria bet kokius
alkoholinius gėrimus Reguliariai svaiginasi uostydami
klijus, tirpiklius ir kt. Reguliariai rūko kanapę arba
žolę
Reguliariai vartoja kitus narkotikus
Kaunas Prienai
Rūkymo paplitimas tarp mokyklų: χ² = 11,429; df = 1; ***p<0,001 3.1.2 pav. Tyrime dalyvavusių mokinių reguliaraus priklausomybę sukeliančių
medžiagų vartojimo pasiskirstymas tarp mokyklų (proc.)
3.1.3, 3.1.4 paveiksluose ir 3.1.3, 3.1.4 lentelėse pateikta atsakymų alkoholinių gėrimų (alaus, vyno, šampano, degtinės ir kt.) vartojimo „kiekvieną mėnesį“, „retai“
bendras procentas. Atsakymų ,,taip“ į klausimą „Ar esi kada nors rūkęs?“ procentas. Kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų per visą savo gyvenimą, vartojimo atsakymų „1 – 2 kartus“, „3 – 5 kartų“, „6 – 9 kartus“ bendras procentas. 3.1.3 paveiksle pateikti tyrimo duomenys rodo, kad bandė rūkyti 67,5 proc. paauglių. Bandžiusių gerti alkoholinius gėrimus yra 48,2 proc. mokinių. Tiriamojoje populiacijoje vartoti narkotikus bandė kas penkioliktas paauglys, vienas ir dabar reguliariai vartoja. Bandė rūkyti kanapę ar žolę 27,5 proc. mokinių. 27,5 18,8 6,3 67,5 48,2 0 10 20 30 40 50 60 70 Rūkyti kanapę arba žolę Svaigintis uostant klijus, tirpiklius Vartoti kitus narkotikus
Rūkyti Gerti alkoholinius gėrimus Proc.
3.1.3 pav. Tyrime dalyvavusių mokinių pasiskirstymas pagal bandymą vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas (proc.)
Svaigintis uostant klijus arba tirpiklius bandė kas šešioliktas paauglys, daugiau nei kas antras nurodė bandęs vartoti kelias priklausomybę sukeliančias medžiagas.
3.1.4 paveiksle pateikti anketinės apklausos duomenys rodo, kad tyrime dalyvavusių mokinių tarpe, iš visų bandytų psichiką veikiančių medžiagų, daugiausiai paplitęs bandymas rūkyti. Bandžiusiųjų rūkyti Prienų specialiojoje mokykloje 85 proc.ir Kauno apskrities specialiojoje mokykloje – 50 proc. mokinių. Alkoholinius gėrimus bandė gerti Prienuose – 40 proc., Kaune – 45 proc. mokinių. Svaigintis uostant klijus arba
tirpiklius bandė 32,5 proc. tik Prienų mokyklos mokinių. Kanapę arba žolę bandžiusių rūkyti mokinių. Prienuose yra 15 proc. Kaune – 10 proc. Narkotikus vartoti abiejose mokyklose bandė po 2,5 proc. mokinių.
Proc. 5 45 15 32,5 7,5 85 40 10 0*** 50*** 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Rūkyti kanapę arba žolę Svaigintis uostant klijus,
tirpiklius Vartoti kitus narkotikus
Rūkyti Gerti alkoholinius gėrimus
Kaunas Prienai
Bandymas rūkyti: χ² = 11,168; df = 1;***p =0,001; bandymas svaigintis uostant klijus ar tirpiklius: χ² = 15,522; df = 1; p =0,001; ***p =0,001;
3.1.4 pav. Tyrime dalyvavusių mokinių bandymas vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas tarp mokyklų (proc.)
3.1.3 lentelėje tyrimų duomenys rodo, kad specialiųjų mokyklų 12 – 16 metų paaugliai, turintys judėjimo ir padėties sutrikimų, labiausiai linkę pabandyti nikotino poveikį, esantį tabake, jau net 81,8 proc. dvylikamečių ir beveik visi trylikamečiai yra bandę rūkyti. 42,9 proc. keturiolikmečių, 63,6 proc. penkiolikmečių ir 68 proc. šešiolikamečių tai pat yra bandę rūkyti.. Kanapę arba žolę bandžiusių rūkyti yra: 25 proc. – 13 metų, 13,6 proc.– 15 metų, 20 proc. – 16 metų mokinių. Nebandę rūkyti kanapės ir žolės yra 12 ir 14 metų mokiniai Bandė svaigintis uostant klijus arba tirpiklius 18,2 proc. dvylikamečių, 37,5 proc. trylikamečių, 37,5 proc. keturiolikmečių, 8,2 proc. penkiolikmečių, ir 12 proc. šešiolikmečių.
